Matyt, jau darausi filmų maniakas, bet žiūriu, kol dar galiu apskritai žiūrėti. Noriu pristatyti filmą „127 valandos“ (127 hours) (2010 m.). Tai filmas kalbantis apie tikrą šiuolaikinį Robinzoną. Manau, filmas buvo įtrauktas į šių metų „Kino pavasario“ festivalį ir sulaukė neprastų žiūrovų vertinimų. Taip, tai rimtas filmas, išmėginimas ir išgyvenimas kartu su pačiu žiūrovu. O ir aš pats, retkarčiais užgniauždavau kvapą ir laukdavau kartu su herojumi...
Tai pasakojimas apie savimi per daug pasitikinti vyruką, kuris trainiojosi niekam nepasakęs apie uolas ir jose įkrito, riedulys prispaudė žmogui ranką ir jis nebegalėjo to riedulio pajudinti. Blogiausia, kad aplinkui nė gyvos dvasios, tarpeklis, maisto ir vandens ne kažkiek ir pusė rankos po rieduliu. Tai tikra kančia ir pačiam žiūrovui. Tai pasakojimas apie žmogaus viltį nepasiduodant, racionalus protas verčia mąstyti ir galvoti, kaip išsisukti, tačiau niekas nepavyksta, o galvoje ima kilti įvairūs prisiminimai, iliuzijos, haliucinacijos... Žmogus tiek palūžta, kad ima gerti savo sukauptą šlapimą ir bado ranką, kad atsigertų savo paties kraujo. Taip, gan žiaurus atvejis, bet jis vyko iš tikrųjų. Filmas kalbą apie žmogaus ribos peržengimo galimybes, kai žmogus susitaiko, jog nieko jau gyvenime nebepraras, nes viskas baigiasi čia ir dabar, tada jis pasiryžęs padaryti viską. Tada jis atbukusiu peiliu pradeda pjauti sau ranką...
Pradžioje filmas nieko gero lyg ir nežada, toks atrodo pižoniškai pasitikintis, flirtuojantis vyrukas lakioja ir padeda kitiems, vaidina Robinzoną, bet tikiu, kad po šio išgyvenimo, jam daug kas pasikeitė. Filmas pagauna pagreitį ir susikoncentruoja į būvį – klausimas, kaip išlikti. Kartais pačiam žiūrovui atrodo, jog viskas beprasmiška ir net pats klausi, o ką tu darytum jo vietoje? Mirtum, ar nusipjautum ranką? Sakoma, kad vilkas, pakliuvęs į spąstus, nusiėda sau kojaą, kad ištrūktų į laisvę. Žmogus elgiasi lygiai taip pat, bet jis turi protą pasirinkimui. Žmonės visada renkasi, perlipę per save.
Šiandien noriu pristatyti filmą „Nenugalėta širdis“ (A mighty heart) (2007 m.). Tęsiu Angelinos Jolie filmų sesiją. Na, kaip pati aktorė sakė, šiame filme vaidmuo pareikalavo nemažai jėgų. Tuoj pasakysiu kodėl, bet trumpai apie siužetą. Tai pasakojimas apie žurnalistų porelę, kurie taikiai vykdė savo darbą Pakistane. Pagrindinė herojė – besilaukianti kūdikio mergina, o jos vyras skuba į paskutinį žurnalistinį pokalbį, tačiau daugiau jis niekada nebesugrįš, nes bus pagrobtas teroristų.
Iš esmės beveik visas filmas yra apie tai, kaip Pakistane vyksta vyro paieškos ir derybos su teroristais. Bent jau taip turėtų būti, bet iš tikrųjų, tai filmas apie viltį, apie tai, kaip ji neprarandama, kaip kovojama, apie moters stiprybę ir troškimą vėl pamatyti gyvą vyrą. Tai pasakojimas, paremtas tikru gyvenimu. Visi personažai turi gyvenimiškus prototipus ir daugiau ar mažiau yra panašūs į aktorius filme. Pati Angelina Jolie yra susitikusi su herojės prototipu gyvenime ir kaip yra teigusi interviu, kad susitikimas padarė tokį neišdildomą įspūdį, kad nebegalėjo miegoto prieš filmavimą, kadangi jautėsi ypač atsakinga už savo vaidmenį. Kodėl? Ogi todėl, kad herojės vyrą visgi grobikai nužudė – nupjovė jo galvą, o mirties įrašą atsiuntė žmonai, o ši jau buvo prie gimdymo slenksčio, tačiau iki paskutinės akimirkos neprarado vilties.
Filmas keblus, nes reikalauja susikaupimo, nardant po Pakistano didmiestį ir ieškant teisingumo, kuris kartais žiūrint į filmą atrodo beprasmis ir neįmanomas. Kur jau kur, tik ne Pakistane, tačiau kol viltis yra, tol gyvuoja ir paieška. Kamera, sakyčiau, neblogai, nardė po gatves ir vedė šį kriminalą, tačiau suabejojau Angelinos personažu, bet... Tik iki tol, kol moteris prarado viltį, iki tol personažas kaupėsi tikram sprogimui. Nepaprastai emocionalus palūžimas ir jo suvaidinimas, nežinau, kas dabar šioje situacijoje galėtų suvaidinti geriau. Kai pratrūko raudoti, taip ir rodos, kad siela išlėks iš pačios aktorės. Jaučiasi, kad visgi aktorė norėjo šio nelengvo vaidmens ir jautėsi už jį atsakinga. O ir pati aktorė buvo labai išoriškai pakeista – sugarbanota, padaryta mulatės gymio, turinčios prancūzų ir kubietiško kraujo – realybės moters atitikmuo.
Gal norėjosi, kad filmas labiau koncentruotųsi į žmonių išgyvenimus, o ne į pačią paiešką, į tą linijų ir laidų knibždėlyną, bet režisierius kažkaip stengėsi visa tai suderinti, rasti balansą, manau, jam tai visai neblogai pavyko. Ne, filmas nėra prastas, sakyčiau, geras, tikras, gyvenimiškas ir natūraliai pagimdytas paties gyvenimo. Žiaurus, bet toks jis jau yra, tas gyvenimas.
Šiandien noriu pristatyti komediją „Ieškokit gudručio“ (Get smart) (2008 m.). Na, sunku visada įvertinti filmą, juolab, kad esama tiek skirtingų žanrų. Stengiesi vertinti dramas dramų lygyje, o komedijas komedijų, kaip ir kitus filmus. Taigi tenka sutikti, kad „Ieškokit gudručio“ ekranizacija nėra jau tokia ir baisi, juolab, kad nemažai dalykėlių tiesiog atkurta iš to paties pavadinimo kultinio serialo.
Tiesą sakant, filmo nebūčiau žiūrėjęs, jei ne Anne Hathaway – labai jau man simpatinga aktorė. Šįkart suvaidino dar vienoje komedijoje, o juk savo erą ir pradėjo „Princesės dienoraščiu“ komedijoje. Simpatingai pasidarbavo ir filme „Ieškokit gudručio“, bet vertinti tenka visumą. Sakyčiau, nebloga komedija, tokia tikrai pramogai. Žinomas ir lengvai atpažįstamas tiesmukas amerikietiškas humoras, nieko subtilaus ir įstabaus iš esmės šiame filme nėra. Jeigu nenorite nieko savyje pasikrauti, tai tas filmas tiks kaip tik jūsų popietei ar vakarui. Man asmeniškai ne visi juokeliai buvo juokingi, tačiau kai kurios vietos privertė kvatoti.
Žiūrint komediją, o ypač šią, visada jauti, kad gyvenime taip nebūna, bent jau ne tiek daug juokų vienoje vietoje. „Ieškokit gudručio“ – nepigi komedija, jaučiasi, kad į ją investuota pinigų kalnas, nes esama ir specialiųjų efektų ir mašinų sudaužimų, kur mano pasąmonė iškart diktuoja „Kobra – 11“, o taip, ačiū Dievui, nė vienos serijos ir nepažiūrėjau, tik iš reklamų kyla vaizdai. Pats siužetas – gelbėti pasaulį nuo politinės grietinėlės nesutarimų ir vaidų, jau senas kaip visa kino industrija, bet žiūri dar ir dar kartą ir vis tiek neslepi šypsenos. Šiaip laiko praleidimui filmas tiks ir patiks.
Pristatau dar vieną Angelinos Jolie darbą – „Vagiant gyvenimus“ (Taking Lives) (2004 m.). Na, šįkart tai kriminalinė drama su šiokio tokio trilerio elementais. Galbūt iš esmės kažkuo panašus į čia jau pristatytą „Kaulų kolekcionierių“, sakyčiau, Angelinos tipažas labai panašus, kiti sako, kad tai jau tipinis jos vaidmuo – būti detektyve. Na, geriau pačiam pamatyti, nei tikėti pletkais.
Istorija nėra labai originali, nors pakankamai įdomi. Filme nemažai apgaulės, manipuliacijų su pačiu žiūrovu, turiu galvoje, siužetine prasme. Iš tikro pusė filmo galima nujausti, kad žavioji detektyvė labai jau apsigaus įsimylėdama savo saugomą vyruką, o jis pasirodo ir yra tikroji priežastis, dėl ko ir reikia saugoti. Labai jau protingas psichopatas, sakytum, neeilinis, kuris apgauna FTB detektyvę ir ši netenka darbo. Viskas ir būtų labai gražu, dramos ir kriminalo dainelė išdainuota, tačiau siužetas pateikia netikėtą pabaigą, kurios dabar gal ir nepasakosiu, bet iš esmės nustebino ir mane patį. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa arba kaip nusikaltėlis iš tikrųjų apgavęs agentę, pats pakliuvo į jos spąstus.
Man filmas patiko. Kas sako, kad trileriai nuobodūs? Ne, nenuobodūs, bent jau kol Angelina juose pati gyva. Iš esmės man patiko, nors niekuo nesukrėtė ir niekuo nenustebino. Tiko ir patiko, manau, kad daugumai taip pat tiks ir patiks, nes filmas išties neblogas.
Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Tūnąs tamsoje“ (Insidious) (2011 m.). Tai amerikiečių siaubo fantastinis filmas. Pasiilgau šio žanro filmo, todėl nutariau kažką pažiūrėti įtampoje ir lengvo. „Tūnąs tamsoje“, galima sakyti, buvo tai, ko iš tikrųjų ir ieškojau.
Kai kas sako, kad tai visai nebaisus filmas, matyt, skonio reikalas, bet man asmeniškai buvo vietų, kur krūptelėjau ir net nusikeikiau. Tai filmas, kuris retkarčiais visgi išlaiko įtampą, bet vietomis buvo ir nemažai, švelniai tariant, nusivažiuota. Ypač artėjant prie finalo, kai tos rankos, visiškai nenatūraliai nejaudinančiai kyšojo iš tamsos ir persekiojo pagrindinį herojų, kol šis grįš į savo kūną. Kur kas baisiau buvo tie trumpi momentai, kad tvyrojo abejonė, kol dar niekas neaišku, ką ir kaip reikia padaryti. Ne, filmas nėra labai geras, tačiau visai skaniai susižiūrėjo. Galima sukurti visai kitokį siaubo su mistiniais elementais kino filmą, bet „Tūnąs tamsoje“ to neišrealizuoja dėl vienos paprastos priežasties – skurdoko siužeto. Pateikiamos kelios ezoterinės tiesos ir pagal jas maždaug kurpiama visiškai numanoma siaubo siužetinė linija. Juk, dieve, žmonės, kam jūs kišate į tokį filmą pinigus, juk galima su tokiu biudžetu ir ką nors geriau suregzti.
Taip, tai eilinis siaubo filmas, kuris nieko neišsiskiria iš kitų, viskas vyksta šiaip sau. Gaila juostų, laiko ir pinigų, neprastų aktorių tokiam darbui. Nors sakau, paprastam žiūrėjimui toks ir nieko filmas, iš tikrųjų nieko per daug ir nesitikėjau, todėl nusivilti ir neteko. Manau, kad jeigu jūs su tokia intencija žiūrėsite „Tūnąs tamsoje“ t.y. be pretenzijų, tai filmas atrodys visai neblogas. Manau, patiks daugeliui siaubo filmo gerbėjų ir šiaip žmonėms, kurie nori įtampos.
Savu laiku čia pristačiau įspūdingą Christinos Aguileros albumą „Bionic“. Šįkart noriu pristatyti kitos amerikiečių atlikėjos Beyonce naujausią darbą „4“. Kuklus pavadinimas, tačiau ketvirtasis albumas turi ir savų nemažų užmojų. Paskutiniuoju albumu Beyonce pribaigė pasaulį, susišlavė gausybę įvairiausių apdovanojimų ir staiga atlikėja dingo. Pati Beyonce, kuriai tuoj sukaks 30 metų, prisipažino, kad nuo 15 metų neturėjo jokių atostogų, o šie metai, kuriuos ji pasiėmė atostogų, buvo geriausias dalykas jos gyvenime. Ir staiga ji sugrįžta su naujuoju soliniu albumu „4“ ir miniatiūriniu filmu apie save. Nutariau parsisiųsti „4“ ir įvertinti jos darbą. Prisipažinsiu, nesu Beyonce gerbėjas, todėl vertinti dainas bus smagu ir laikysiuosi neutralumo nuo asmenybės kulto. Pabandysiu vertinti kiekvieną dainą dešimtbalėje sistemoje. Sėkmės, klausantis dainų (iš albumo be deliux versijos):
1. „1 + 1“
Taigi pirmoji albumo daina labai keistu pavadinimu kaip ir pats albumas „1 + 1“. Pirmoji daina rami, mažai triukšmo, panašu į baladę, kurioje dominuoja tik atlikėjos dainas. Taip, atlikėja turi savotišką balsą, pastarasis pripažintas visame pasaulyje. Šiaip dainą praklausiau kokius tris kartus, pasirodė, tokia visai nieko, tik kažin ar labai klausyčiausi laisvalaikiu, nebent būčiau pamišęs atlikėjos fanas. Atlikimas įdomus, bandoma sukelti jausmingumo bangą, manau, savotiškai pavyko.
8/10
2. „I Care“
Jausminga daina. Vėl dominuoja balsas, o ne ritmas, nors turi, sakyčiau, pakankamai ryškų priedainį. Sakyčiau, stipresnė daina už pirmąją, galbūt net būsimas singlas. Gražūs ir prasmingi žodžiai, balsas ir įtikinamumas. Daina vedanti į finalą, ne monotoniška, o vienoje vietoje Beyonce taip suniūniuoja, kad pagalvojau, kad elektroninė gitara pragydo. Manau, stipri daina albume.
9/10
3. „I miss you“
„Pasiilgau tavęs“. Daina tikrai mane nustebino. Ne, ji nėra būsimas hitas, bet ritmas, muzika ir neperspaustas, švelnus Beyonce balselis – šitaip subtiliai prasideda daina ir išlaiko savo rimtį, dvasią. Ne, šita daina man patiko. Ji kitokia nei anos dvi. Tai daina, kurios paklausyčiau mielai ir laisvalaikiu.
9/10
4. Best thing I never had
Antrasis Beyonces singlas albume ir jam sukurtas video klipas – jis prieš jus. Kalbant apie klipą – tai švelni erotika, nieko įspūdingo, juolab, kad mes žinom, kokius klipus sukuria pop žvaigždės. Vietomis iš tikrųjų net lėkštas, o ypač tas momentas, kai, rodos, mėgėjiška kamera rodo besivelkantį suknelės šleifą, nors pabaigoje įtikinamai parodomi tikri jausmai – įvertinkite patys. Šiaip daina gal ir stipri būti hitu, tačiau ji manęs, švelniai tariant, nekabina, nors jau klausausi nebe pirmą kartą.
7.5/10
5. Party
Šįkart į pagalbą Beyonce pasikvietė ne Lady Gaga, bet Andre 3000 ir sukūrė įdomaus stiliuko dainelę „Party“. Čia maloniai Beyonces balselis skamba, sakyčiau, būtent daina sukurta jos vokalui. Ar patinka ši daina? Iš esmės nebloga, tačiau jos klausytis laisvalaikiu nenorėčiau arba bent jau pasilikęs vienas. Reperio intarpas į šią dainą sukuria dviejų stilių mišrainę, sakyčiau, visai derančią tarpusavyje, bet pati daina...
6/10
6. Rather die young
Daina įdomiu pavadinimu. Iš pradžių primena kažkurią Whitney Houston dainą iš praėjusio dešimtmečio, tik dabar negaliu prisiminti kurią. Šiaip visai nieko dainelė, tačiau pasigedau melodijos, išskirtinės, ypatingai nuteikiančios muzikos. Pati daina gal ir graži, bet man vis kažko vis tai trūksta – druskos, cukraus, garstyčių ir sirupo.
7/10
7. Sart over
Pasiklausius dainos aranžuotę, supranti, kad tai tipiška Beyonces daina, potenciali būti ir dar vienu singlu, nes turi visko ko reikia – kabinantį priedainį su aukštai tempiančiomis natomis, iškalbingas pavadinimas, nemenki žodžiai. Man asmeniškai visai nieko daina, matau gražiai realizuotą koncertinio turo metu – su vėju ir besiplaikstančiais Beyoncės plaukais.
8/10
8. Love on top
Patinka! Rimtai, tokia nuotaikinga, tokią mielai paklausyčiau ir ryte, eidamas į universitetą, nes nuteikia linksmai. Čia nereikia jokių reperio intarpų, daina auganti, einanti į kulminaciją, o labiausiai, sakyčiau, „veža“ pats dainos ritmas, norisi, po paraliais, šokti! Kodėl man vis primena Houston? Gal vis dar dėl vokalo.
10/10
9. Countdown
Keista daina. Ką Beyonce čia norėjo padaryti, man šiek tiek nelabai aišku, nes lyg primena ir repą, lyg ir pops‘ą. Tokia šiek tiek man neharmoninga baltoji mišrainė. Ne, šitos dainos nedėčiau į savo Mp3, bet ji visai neblogai atsiliepia su pirmuoju singlu, kurį dar tik pristatysiu. Daina gal ir charizmatiška, tačiau ji nė iš tolo manęs nepaėmė.
6.5/10
10. End of time
Išgirdau pirmuosius akordus ir pagalvojau – OMG, kažkuo priminė mūsų eurovizinę „Inculto“ gabaliuką, tačiau daina pasirodė kitokia. Iš esmės dainoje labai daug būgnų, dėl monotonijos pasmerkta netapti singlu, bet kažkaip ši daina ritmiškai keistai susisiekia prieš tai pakomentuota daina, sakytum, išlaiko tą keistą kareivišką ritmą. Ne, man ši daina nėra atradimas.
7/10
11. I was here
Po šitokių cirkų ateina švelni ir lyriška daina „Aš buvau čia“. Savotiškai graži daina, gražūs ir prasmingi žodžiai. Daina taip pat „auganti“, einanti į kulminaciją balso pakilimu. Ne, muzikos čia ypatingos per daug nėra, dominuoja emocija ir balsas. Sakyčiau, savotiškai stipri daina.
8.5/10
12 Run the world (Girls)
Matome, net sukurtas visai neblogas video klipas. Aišku, kažko pritrūko pačiam klipui. Kur kas labiau diskutuotina pati daina – pirmasis Beyonce šio albumo singlas, sukėlęs nemažai apkalbų ir diskusijų. Man asmeniškai, girdinčiam nebe pirmą kartą dainą, ima patikti, tačiau tai nėra daina, kurios klausyčiausi laisvalaikiu. Darbo daug į klipą įdėta – šokiai pokiai, daug judesių ir t.t., bet daina, tokia laukinė, tokia keista, tokia neįprasta, kad pasmerkta daugiau ar mažiau būti singlu.
8/10
Štai ir apžiūrėjau visą albumą. Išvadas reiktų pasidaryti patiems, nes nuomonės, tikiu, kad gali skirtis. Šiaip albumą vertinčiau kaip daugiau nei vidutinį, jis surinko 7.8 balus, padalijus dainų vertinimo sumą iš dvylikos dainų, jaučiasi naujų ritmų, būgnų, dominuoja daugiau kūrybine prasme ne muzika, ne ritmas, bet pats atlikėjos vokalas. Taip, jis ir turi dominuoti, juk šiaip ar taip Beyonce turi daug potencialo. Tiesa, galėjo jau geresnį albumo viršelį parinkti, dabar atrodo, švelniai tariant, skurdžiai. Kiek apdovanojimų šįkart ji susišluos – nežinia. Jeigu patiko albumas – parsisiųskite, bent jau būsiu pristatęs ne veltui.
Jau seniai svajojau pamatyti filmą „Šaltasis kalnas“ (Cold mountain) (2003 m.). Ir ką mes čia sutinkame? Ogi mūsų seną draugę Nicole Kidman. Seniai ją bemačiau, berods, epinėje dramoje „Australija“? Gali būti. Čia ji nepaprastai miela ir graži, galbūt net gražiausias jos vaidmuo. Tiesa, gavusi „Oskarą“ už „Valandos“ niekaip jai negalėjau atleisti, kad iš Salmos Hayek, kuri atliko Fridos vaidmenį, ji atėmė apdovanojimą. Tačiau gerai aktorei reikia dovanoti, ar ne taip?
Šiaip ar taip čia sutinkam ir kitą neblogą Holivodo dievaitę – Renee Zellveger. Abi moterys susiėjusios daro tvarką ūkyje, kuris praktiškai per Pilietinį karą stovi bergždžias, bet pasakojimas „Šaltojo kalno“ yra ne apie tai. Visgi tai meilės istorija. Keista ta meilė, pagalvojau. Filmas gi statytas pagal knygą, ji tokia suromantizuota, poetiška, apipinta mitiniu laukimu, nelyginant Penelopė savojo Odisėjo belaukianti. Taip, pasakojimas iš tisų labai gražus, epinis, ilgesingas, toks, kurį mėgsta romantikai, meilės išsiilgusios širdys. Taip, velniai rautų, man filmas irgi patiko, nors ir tipiška Holivudinė epinė drama, su tipiška skaudžia herojų baigtimi ir tipiškas idiliškos pabaigtuvės prie svečių stalo su dar tipiškesniais apmąstymais apie gyvenimą – bet tai ir nuostabu! Žinot, žiūri filmus viena po kito ir vis pasigesti tų tokių ilgesingų meilės istorijų, prilygstančių „Kasablankai“, taip pačiai „Australijai“.
Filmas patiks daugeliui. Nepaisant tipiškumo, jame iš tikrųjų atsispindi „Šaltojo kalno“ mistika – šalta ir kartu karšta meilė, mylėti pačią meilės idėją yra gražu. Filme esti ir natūraliai išplaukusi mistika – žiūrėjimas į šulinį pro veidrodį, moteris indėnė slaugo sužeistąjį ir t.t. Mitas šalia, jis dar gyvas, nors aplinkui ir chaosas, ir karas, ir mirtis, ir badas. Žmogus ištveria tik dėka vilties, žinodamas, kad kažkur toli, kažkur už Šaltojo kalno, kur neprasimuša mintys apie netektį, dar yra kažkas gyvo, dar yra tai, dėl ko galima kentėti ir laukti.
Kaip tipiškame filme čia yra ir blogiukai, ir geriečiai. Tai metas, kada JAV visuomenės sluoksniai ima lygiuotis – karo metu nebesvarbus tavo išsilavinimas, nesvarbu, ar tu vergas, ar dezertyras, beraštis ar ūkininkas – visi dėl įvairiausių priežasčių yra aukos. Toks kuriamas pasaulis – kančios, laukimo ir idiliškos meilės, pastarąja žiūrovas nėra pajėgus nepatikėti. Aišku, gyvenime būna kitaip, tačiau filmas visų pirma yra kūrinys ir jį vertinti reikėtų kaip kūrinį, sakytum, realybės interpretaciją. Taip, šis filmas gražus, sako, kai kas pabaigoje ir verkė. Istoriniai faktai apjungti su išgalvota meilės istorija, nušviestas skaudus ir kartu didingas Amerikos istorinis laikotarpis, Pilietinio karo eiga, moters bejėgystė prieš skurdą ir prievartą. Manau, kad tai puikus darbas, ne, ne šedevras, bet tikrai labai puikus darbas, todėl nepagailėsiu skirdamas aukštus balus. Šis filmas daugiau ar mažiau patiks visiems be jokio išskirtinumo.
