Filmas: "Žemiečiai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dokumentinį filmą „Žemiečiai“ (Earthlings) (2005 m.). Na, iš tikrųjų sunku apsakyti šį jausmą po filmo. Ne, antro karto nežiūrėčiau nė už ką! Filmas tikrai nėra nuobodus, tačiau jo keliama problematika, vaizdai tiesiog pritrenkia. Žiūrėjau šią dokumentiką ir baisėjausi žmonėmis ir tuo, kas vyksta aplinkui ir kartu supratau, kur pačios dokumentikos problema. Šis filmas turi vieną baisų trūkumą – jis baisiai neigiamai konotuotas. Praktiškai visas filmas prisodrintas unikalių kadrų, kai žmogus žiauriai elgiasi su gyvūnais. Kadrai, patikėkit manim – vos širdis nesustojo. Teko ne kartą nusukti akis į šoną, nes negalėjau tverti...

Žmogaus žiaurumas yra beribis. Tiesą sakant, na, kas daugiau ir galėtų dirbti skerdyklose, kur per dieną nužudoma šitiek gyvūnų, kad nori nenori pagalvoji, ką visgi dediesi į burną. Lavonieną? Mėsą? Ar tą nelaimingą gyvūną? Iš esmės filmas kelia žiaurumo problemą ir nepagarbos. Esmė ne tame, ar mes žudome, bet esmė, kaip mes žudome, ar leidžiame gyvūnui be skausmo numirti, ar skerdžiame mušdami ir spardydami. Pritrenkiantys kadrai, kurie nenyksta iš akių: kaip buliui perpjaunama gerklė ir jis paleidžiamas lakstyti, kaip atliekami eksperimentai su babūnais, skerdžiami viščiukai, elektra kankinamos kiaulės, kaip gyvam vilkui lupamas kailis. Kadrai baisūs ir t.t. Bet esminis klausimas yra, ar tokį filmą vertą žiūrėti? Pabaigoje filmas pateikia banalų, bet tikslų pavyzdį, kaip reaguoja žmonės į tokius vaizdus: „Nekalbėkite apie tai, nes sugadinsit apetitą“. Žmogus, valgydamas mėsą ar nešiodamas kailius, visgi tebėra šalia tos pačios skerdyklos, mirties kalvės, tik daugelis nesusimąstome ir savo pasirinkimą bandome apibrėžti psichologiškai – „manęs tai neliečia, ne aš žudžiau“.

Viena stipriausių filmo minčių yra tai, kad žmogus, gamta ir gyvūnija yra bendra, bendra gyvastis, jausmai. Galbūt per daug akcentuojama kančia, kankinimai, pamirštamos įvairios gyvūnų gelbėjimo organizacijos ir milijonai, kurie save laiko vegetarais. Filmas iš tikrųjų smogia šiurkščiai, bet kitą vertus, kaip kitaip be gražių „cackinimų“ pasakyti paprastam žmogui, kad šis nustotų negerbti savęs ir kitų. Kur jo sąžinė? Kur ta išliaupsinta civilizacija ir kultūra? Po šio filmo toks jausmas, kad esam šlykštūs prisitaikėliai, esam tik tiek, kurie renkasi, ką matyti, o ko nematyti. Ne, filmas nesako, kad po visų tų vaizdų, kurie kas minutę įvyksta Žemėje, mestume ryti mėsą, nešioti odinius rūbus, jis kalba apie pagarbą gyvybei.

Iš pradžių filmą bežiūrint kyla pyktis, po to apmaudas, po to pasibaisėjimas, šleikštulys ir net norėjosi išjungti tuos baisus vaizdus, norėjosi nusiplauti tą kraują. Lyg bežiūrint aš pats žudyčiau... Kiekvienas žmogus renkasi savo santykį su pasauliu, gyvenimu ir gyvūnais. Koks jis? Visų dokumentinių filmų trūkumas yra tai, kad jie verčia žmogų susimąstyti. O imtis veiksmų? Kokia kalba turi kalbėti dokumentika, kuri nori gero Pasauliui, kad pasiektų rezultatų? Kokia kalba turi prabilti į žiūrovą, jei ne paties tikrovės vaizdais?

Įvertinimas: 9.1/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įlanka"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dokumentinį filmą „Įlanką“ (The Cove) (2009 m.). Tai „Kino pavasario“ repertuaro filmas, kuris 2009 metais gavo „Oskaro“ premiją kaip geriausias tų metų dokumentinis filmas.

Tiesą sakant, šį filmą jau turėjau apie pusmetį, kol prisiverčiau pagaliau pasižiūrėti. Nepamenu, kas jau rekomendavo, bet sakė, sukrečiantis, vadinasi, turiu būtinai jį pamatyti. Iš tikrųjų filmas sukrečiantis. Ta kasdienybė vaizduojame filme taip pat sukrečianti. Tai pasakojimas apie Japonijoje egzistuojančią slaptą įlanką, kur kasdien nužudoma apie 100 delfinų, o šalia egzistuoja miestukas, kuris vaizduoja nuostabų delfinų rojų – delfinariumai, pramogos, pasiplaukiojimai su delfinais ir t.t. Galiausiai būrelis, kovojančių už delfinų išsaugojimą, ryžtasi atskleisti kruvinosios įlankos kasdienybę. Filme šmėkšteli sadistiniai žiaurūs kadrai, tačiau dalis jų sąmoningai paslėpta. Daugiau pasakojama apie kovojimą už delfinų teises ir Japonijos nešvarią rinką dėl delfinų mėsos ir jų medžioklės.

Stebėtinai gerai atskleista Japonijos nešvari politika tarptautinėje arenoje, apie šalies papirkinėjimą, kur Japonija suinteresuota ginti nykstančias rūšis, bet tyčia jas žudo. Nešvarios gyvūnų gelbėjimo organizacijų demaskavimas ir vietinių „dundukų“, kurie tiki tai, ką sako vyriausybė, pademonstravimas. Realūs filmų herojai nuolatos rizikuoja ne tik savo saugumu, bet ir būti pasodinti už grotų. Galiausiai filme pavyksta viską demaskuoti...

Filme parodomas įvairiapusis požiūris į delfinus – kaip į gyvsidabrio pripumpuotus parazitus ir kaip pačius nuostabiausius ir protingiausius planetos gyvūnus. Išties tai kartu ir graudus pasakojimas apie neteisybę, apie tai, kas vyksta su mūsų pasauliu. Ir visa to skausmo priežastis – žmogus, žmonių skirtybės, jų nesusivokimas ir vyriausybių smegenų plovimo programa. Kartais atrodo, jei viską matuotume žmogiškumo jausmu, o ne tai, ką mums liepia daryti valdžia, tada šis pasaulis atrodytų kur kas paprastesnis ir geresnis. Rekomenduoju šį filmą pažiūrėti visiems sukrečiančių filmų gerbėjams, užkietėjusiems mėsėdžiams ir gyvūnų sadistams bei mylėtojams ir ne tik.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai iš rinkinio "Šėtono indulgensijų nuorašai"

Sveiki visi,

Pridedu keletą šviežesnių šią vasarą pasirašiusių eilių:

Kojos

Apdegusios tilto kojos

Iš vandens kyšo ir žvalgos

Niekas jau nebevaikšto

Visi norėję praeiti jau praėjo

Ateinančių jau nėra ir nebus

Pasiteisinimas

Turėjau parašyti romaną apie šėtoną

O eilės vis riejasi kaip šuo su kate

Vis negražios vis nedarnios vis fatališkos

Neklausk kodėl nėra linksmų eilių

Paskaityk Erlicko burtų knygas

Jose daugiau išminties nei manosiose

Kurioje visos užkeikimo formuluotės

Kaip žirniai į sieną

Sugrįžta į mane patį

Ir vėl klūpiu kampe ant jų

Ir galvoju kaip išsisukti nuo didžiausios bausmės

Išsisukti nuo kūrybos

Trisdešimt sidabrinių

Trisdešimt monetų

Iš Judo sąskaitos

Išrašiau velniui

Be kraujo

Be pažadų

Be ketinimų

Šiaip sau pardaviau

Mylimą ir priešą

Ant vieno baslio

Nugaišo kaip drugiai

Vienišo voratinklio mazguose

Trisdešimt sidabrinių

Man žvanga varpais

Kaip žiogai žolėje

Einant per svetimą žemę

Pažiūrėt nukryžiuotųjų

Nežinioje

Šermukšnių kraujas

Ant baltos suknelės

Tavo mažosios sesers

Lėlė pamesta kelio gale

Pravažiuojantys pareigūnai

Ieško ir ieško

O šermukšnių kraujas

Nesibaigia ir nesibaigia

Galvoju, kad taip kabėtų ateistas

Pasaulis vaikas ir kekšė

Susikibusios prakaituotos krūtys

Vyro suskirdusiose delnuose

Pasaulis ir sėkla ir tu

Ir seksas ir malda

Išprotėjęs demonas imituoja angelą

O angelas nusideda su Ieva

Pasaulis ir draugas ir priešas

Ir ne gėda būti Dievu

Ne gėda pavaduoti kai Jis miega

Ne gėda apsimesti Viešpačiu ir suteneriu

Ne gėda pavirsti dangumi

Ir bedugne į dienos pabaigą

Įbėgančia be gėdos į tavo norą

Ir noras taptų prakeiksmu

Nes ne gėda pakeisti

Kad būtų geriau

Po stabo šešėliais

Gyventi

Dabar

Jūsų Maištinga Siela

Černobylio taikos premija

Noriu Černobylio taikos premijos! Kompensacijos už tai, kad gimiau, išmokų, kad gyvenau, subsidijų ir Europos sąjungos pinigų už tai, kad esu europietis, kad nešiojuosi savo mirtinai nudryžusioje piniginėje iš Kinijos asmens dokumentus. Žodžiu, už tai, ką sužeidžiau, ką suvalgiau, ką išgėriau, ką nuskriaudžiau ir apdovanojau. Černobylio taikos premijos, sakau!

Visada gera gauti apdovanojimą. O labiausiai netikėtą – už nieką. Kai niekas tavęs neapdovanoja, tada geriausia reikalauti apdovanojimo, nežinant už ką, neturint argumentų, nežinant premijos pavadinimo. O kam? Vis tiek iš mano aplinkos žmonių negirdėjo Nobelio vardo, tad tebūnie Černobylis! Ten siųsdavo mūsiškius tvarkytis su radioaktyviomis atliekomis po sprogimo. Vyrai grįždavo žaliai kaip marsiečiai švytėdami, nevaisingi, niekam nereikalingi, sergantys ir nesveiki. Porą savaičių pasidarbuoti tada Černobylio teritorijoje reiškė ne ką kitą, o mažų mažiausiai viso gyvenimo rekrūtą. Nurašytas vyras, grįžęs namo, savaime suprantama, jokio apdovanojimo už tai negavo. Baltijos šalių žmonėms buvo iki absurdo meluojama. Niekas nesuprato, kodėl turime valgyti baltarusiškas daržo ir miško gėrybes, o savo produkciją eksportuoti į Maskvą. Keista, rusai taip pat slapta turėjo savo tautų susiskirstymą, visai kaip naciai. Baltai, žinoma, už slavus buvo vienu laipteliu žemiau. Tegu valgo Černobylio nušlakstytas gėrybes, o mes pasitenkinsime jų šiltnamių produkcija.

Gaila, vyrai negavo Černobylio apdovanojimo. Dalis žmonų nuo jų nusigręžė, kai ėmė gimti nesveiki kūdikiai. Kur ta vyrija baigė savo dienas? Druskininkų sanatorijose ar prie stoties kioskų? Nežinau, ar apie juos yra sukurtas kino filmas, ar parašyta kokia autobiografinė knyga, kuri nebyliai net neprašo apdovanojimo, bet guodžiasi dėl savo lemties. Žaliai nušvytinti, privalgydinti iš vietinių daržų nušlakstytomis daržovėmis – tai nelaimingoji Černobylio karta. Aišku, galima tik spėlioti, bet ir kvailiui aišku, kad Rusija tyčia į Černobylio teritoriją siuntė vyrus susinaikinimui. Po to, aišku, naiviai lapsėdami akytėmis aiškino, kad nežinojo tikrojo Černobylio katastrofos masto. Nežinojo?! Švedijos radarai pirmiau užfiksavo mirtinus radioaktyvius debesis slenkančius nuo Ukrainos per Europą, aišku, Maskvos politikai, seniai lindėjo namuose, ąsočiais gėrė jodą ir valgė produktus iš mažiausiai katastrofos paliestų šalių. Tylos propaganda buvo tokia gili, kad Tarybų Sąjungai tiesiog nebuvo lemta suklysti geležinės uždangos akivaizdoje – juk baisi gėda. Pas mus net sekso nebuvo! Vaikai kopūstuose, geriausiu atveju, gandras atnešdavo iš kokio Afrikos varlinyko. O ką čia garsiai kalbėti apie Černobylio nesėkmę? To tiesiog negali būti!

Ir kodėl pasaulyje nėra Černobylio taikos premijos tiems, kuriuos siųsdavo į mirtį, jiems patiems nežinant? Ir dabar, Rytuose vaikai nešioja granatas, jiems pasakoma, kada ištraukti žiedelį, tačiau niekas nepaaiškina vaikui, kas iš tikrųjų bus po to. Nekalto žmogaus bukinimas ir melagystė yra didžiausi valdžios ir visos sistemos jėgų koziriai, tai aišku ir beždžionei, kuriai juodaodžių pulkelis davė šautuvą palaikyti, kad galėtų pasijuokti iš neveiksnaus padaro. Beždžionė ne pėsčia, pradėjo šaudyti, o juodukai išsilakstė kaip blusos, o beždžionė džiūgaudama kilnoja ginklą ir juokiasi, suprask, įleisk kiaulę į bažnyčią, ta ir ant altoriaus užlips. Nieko nuostabaus, kad primatai gali valdyti ir be didelio proto. Kuo mes blogesni, jei kasdien esam kaip eskimo šunys įkinkyti į roges? Klusniai vykdome ir tikime žiniasklaida, valdžios skleidžiamais skiedalais apie geresnį gyvenimą. Iš tikrųjų tikroji kova vyksta virš mūsų galvų, tik mes nieko nenutuokiame, nes esame Černobylio kartos žmonės – užrištomis akimis einame prieš atvažiuojantį traukinį. Aišku, dar kažkas į rankas davė cigaretę, suprask, gyvenimas gerėja, bet vis tiek nematai, kad traukinys atvažiuoja. Tokie buvo ir tie vyrai, kurie ėjo tvarkyti radiacijos persisunkusios Černobylio teritorijos. Jie buvo mirtininkai, nemąstančioji karta, priespaudos karta, kamikadzės, manipuliacijos aukos.

Kas žino, kokiais mastais dabar mes esame siunčiami į Rytus vykdyti taikos įvedimo, kai už nugarų dėl naftos valdžia trinasi rankas ir skaičiuoja, kiek šįkart uždirbsime iš šio „taikaus karo“. Taip dabar žmonės ir pelnosi iš kiekvieno menkniekio. Net patriotizmas dabar kuriamas rinkos principu, gaminama atributika, finansuojama vis didesnė gynyba, skiepijama tautos idilė, o tik reikalui prireikus paskiepytas žmogus su dirbtinai infiltruotomis vertybėmis stos prieš tanką, vadinasi, būtent taip, kaip ir norės Valdžia. Už visko stovi ta pati Valdžia, ne, ne politikai, bet ta tikroji Valdžia, kuri turėtų vadintis Pasaulio Vergvaldžiais, kuriems esame tik šunyčiai, kvaili mirtininkai, kuriuos galima valdyti per utopinę demokratiją,

Kiekvienas iš jūsų, jūsų tėvų, jūsų pažįstamų nusipelnė Černobylio taikos premijos! Sakau tai be ironijos. O dabar ar daug kas pasikeitė? Einame į parduotuvę nusipirkti maisto, o visas maistas prifarširuotas visokiausiais toksinais ir konservantais, nuo kurių kepenys atšimpa, kraujagyslės užkalkėja ir baisu darosi maitintis. Maistas radioaktyvus, žmonės vis dar nuodijami, nuodijami mūsų vaikai, nuodijamas mąstantis žmogus. Nuodijamas ne tik maistu, bet ir dezinformacija, darbais, kurie mus nuplėšia nuo kultūros, meno, dvasingumo, savirealizacijos. Juk dabar ir pati savirealizacija yra susijusi tik su karjera ir pasiekimais, žodžiu, valdžiai vis dar reikia vergo t.y. produktyvaus žmogaus, kuris dirbtų bent 8 valandas per parą, pumpuotų naftą, gimdytų vaikus ir būtų reikiamu metu priedanga, valdžiai paklusnus ėriukas. Manding, mums nematomai išsipildė Orvelio „1984-ieji“ romano siužetinės idėjos.

Aš esu iš Černobylio kartos. Tu taip pat. Visi esame paliesti žalios radiacijos glėbio. Argi dėl to, kad mūsų tėvai buvo siunčiami mirčiai, nenusipelnome Černobylio taikos premijos? Nenusipelnome žinoti tiesos ir būti gerbiami – tai didžiausia premija, kuri buvo atimta iš mūsų, iš Černobylio kartos žmonių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Reičel išteka" / "Rachel Getting Married"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti „Kino pavasario“ repertuaro filmą „Reičel išteka“ (Rachel getting married) (2008 m.). Visai neseniai, besikapstydamas po Anne Hathaway filmų repertuarą, aptikau šį kuklučio biudžeto filmą, kuris pasaulyje uždirbo vos 16 milijonų. Tačiau tai rimto žanro filmas, kuris, mano galva, vertas pakliūti į „Kino pavasario“ repertuarą. Tarp kitko, už šį vaidmenį A. Hathaway buvo nominuota savo pirmajam „Oskarui“, nors filmas praktiškai dėl savo ne standarto mažai kam ir težinomas...

„Reičel išteka“ – tai pasakojimas iš reabilitacijos grįžusios Reičel sesers Kim istorija. Ji grįžta ir vėl plaukia natūralus gyvenimas, pasiruošimas vestuvėms, tačiau po truputį prasiveria visos šeimos tragedijos istorija ir Kim gyvenimo griūties raktas. Kim – narkomanė, ji tebesigydo, o grįžusi namo, ji pastebi, kad visa meilė ir rūpestis skirtas vien Reičel ir ji pasijaučia nebereikalinga. Labai subtiliai įtemptas filmas. Atrodo, kad nieko nevyksta, bet kartu vyksta labai daug. Kamera važiuoja netolygiai, todėl pradžioje tenka priprasti prie virpesių, arba smarkiai juda žmonės arba pati kamera, kuri sukelia specifinį įspūdį.

Personažai ir jų psichologija atrodo kaip iš gyvenimo išlupti – labai tikroviški ir pasverti. Bravo pačiam scenaristui ir pačiam režisieriui, nes matosi, kad gerą aktorių vaidybą kūrė ne tiek patys aktoriai, kiek pats režisieriaus įneštas darbas. Tai skaudus šeimos pasakojimas, su tais skauduliais susiduria jau dažna amerikiečių šeima, tačiau ir toliau tenka gyventi. Tačiau, kaip atsistoti ant kojų, kai aplinkui nelabai tavimi kas ir tiki, ir visada esi priverstas galvoti, kad esi kaltas. Tai Kim ir jos pasaulis. Jos šeima. Jos gyvenimas. Daugiau nieko ji neturi.

Filmas tiks ir patiks tikriems gero kino gurmanams, tiems, kurie ieško filme ne šokiruojančių, ne sukrečiančių dalykų, bet realybės atspindžių, subtilumo. Šiems žmonės filmas tikrai patiks. Man patiko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ir velnias dėvi Pradą"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių komediją „Ir velnias dėvi pradą“ (The Devil Wears Prada) (2006 m.). Šio filmo biudžetas siekė tik 35 milijonus dolerių, bet komerciškai buvo itin sėkmingas ir uždirbo daugiau nei 326 milijonus dolerių. Šiek tiek anksčiau lietuvių kalba buvo pasirodęs ir pats romanas, pagal kurį pastatytas šis filmas. Kažkaip pasiilgau Anne Hathaway ir sumąsčiau, jog noriu kažkokio lengvo popsinio filmo. Ir žinot, labai patiko! Tokia įdomaus humoro dozė, nors tenka pripažinti, kad čia dominuoja topinis amerikietiškas humoras, tačiau vis tiek jis mums labai jau artimas, bent jau naujajai mūsų kartai, kuri nutolo nuo rusistų.

Tai pasakojimas apie merginą, kurią priėmė į aukštų madų sekretorės – madų drakonės padėjėjas. Filmo siužetas nėra kažkuo labai ypatingas, kažkur jau viskas lyg ir matyta, kažkur jau girdėta, kažkur atpažinta iš kitų filmų – visko ir neišvardysi. Šis vaidmuo Anne Hathaway labai išgarsino ir ji tapo tikra pasaulinio lygio žvaigžde. Ne ką įspūdingiau čia atrodo ir aktorė Meryl Streep, suvaidinusi įnoringą aukštuomenės madų drakonę. Tiesą sakant abu vaidmenys labai pavergė, nes abu charakteringi ir išraiškingi. Aišku, moralas viso filmo yra banalus kaip visas pasaulis – jau geriau išlikti savimi ant žemės, negu skraidyti danguje ir parduoti gyvenimą kitų svajonėms.

Filmas labai lengvai įtraukia žiūrovą, leidžia visiškai užsimiršti, kur gyveni. Kartais juokingos atrodo filmo personažų problemos, bet kas žino, gal kažkur pasaulyje ir dedasi kažkas panašaus. Rekomenduoju „Ir velnias dėvi pradą“ visiems komedijų gerbėjams ir tiems, kurie nori neprasto, bet lengvo kažko vakarui. Šis turėtų išties patikti.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Adaptacija“ (Adaptation) (2002 m.). Pagaliau filmas, prie kurio mažai ką galiu prikibti. Vienintelis trūkumas, kad po filmo man neliko jokių apmąstymams kilusių idėjų, nes viskas išbaigta, gražu ir stilinga.

Filmas iš esmės man priminė filmą „Valandos“, dėl savo struktūros ir pasakojimo stiliaus. Tai pasakojimas apie scenarijų rašytoją, kuris sumano parašyti scenarijų apie orchidėjas pagal vienos rašytojos knygą. Galiausiai filmas susilieja taip, kad kartais nebeina atskirti, kur vyksta tikrasis veiksmas – scenaristo gyvenime, scenarijuje, knygoje apie orchidėjas ar pačios rašytojos gyvenime. Viskas pagauna tokį pagreitį, siužetai persipina ir įvyksta keisčiausias dalykas – adaptacija. Adaptuojasi visi: personažai, siužetai ir patys žiūrovai, prie kintančių siužeto srautų, o kartu nepaleidžiama gija. Knygos personažai ir scenaristo gyvenime egzistuoja ir jo rankraštyje. Filmas kalbantis trimis lygiais, bet kartu viskas pateikiama kaip tikrovės alternatyva.

Filmas skelbia nuostabią kūrybos magiją t.y. ką galima padaryti su personažais ir tai, kas yra kuriama, kiek mūsų realus gyvenimas nutolsta nuo to, ką mes iš tikrųjų įsivaizduojame ir ką norėtume įsivaizduoti. Filmo stiprumas yra ne tik siužete, bet vaidyboje – Nicolas Cage ir Meryl Streep buvo žavūs ir drąsūs. Smagu sutikti senus kino liūtus tokiame filme. Po šio filmo užsimaniau pažiūrėti kitą šio režisieriaus darbą – „Būti Džonu Malkovičiumi“, taip pat liaupsintas dėl savo puikaus scenarijaus.

Filmą rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie ieško ypatingo paprastume ir ypatingame paprasto. Nieko per daug įmantraus, tačiau velniškai subtilu ir gera žiūrėti bei mėgautis. Nuostabus scenarijus!

Įvertinimas: 9/10

Maištinga Siela