Filmas: "Iš kitos pusės" / "Auf der anderen seite"

Sveiki visi,

Kaip jau ir įprasta tapo šiame blog‘e, pristatau Jums dar vieną filmą. Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro – tai vokiečių ir turkų bendras darbas „Iš kitos pusės“ (Auf der anderen seite) (2007 m.). Na, ne paslaptis, kad „Kino pavasario“ asortimento filmai visada palieka didesnį ar mažesnį įspūdį. Šis filmas – ne išimtis. Tai pasakojimas apie turkus ir vokiečius, jų keistą ir neįprastą kasdienybę. Taip, tai ypatingos istorijos pavyzdys, bet kartu kuriama tikroviška kasdienybė, kritikuojami Turkijos ir Vokietijos teisiniai įstatymai, kurie peržengia bet kokius žmogiškumo įstatymus.

Neskubu pilti visko apie siužetą, nes jis sunkiai nusakomas, nes pats pasakojimas trilypis, padalytas į tris atskiras dalis, bet visos jos susilieja į vieną, lydi mirtis ir netektis. Labai stebėtinai gera režisūra, veikėjų likimų prasilenkimo kelyje – tokius dalykus kurti, mano galva, yra gan sudėtinga. Gal ne tiek abejotinos, bet kiek keistai buvo pasirinkti žmonių mirties momentai – tokie kasdieniški, banalūs, bet kartu ir kažkuo labai patrauklūs ir įtikinami. Šis filmas yra kalbėjimas apie skirtingų kultūrų ir tautų paprastų žmonių gyvenimus, bet tas kalbėjimas nėra perdėtai suspaustas į skausmingą ir šokiruojančią istoriją. Taip papasakoti istoriją, kad ji liktų aukštumos lygyje ir nesubanalinti, tikriausiai, gali ne kiekvienas.

Labai tiko ir patiko aktorių vaidyba, išraiškingi turkų aktoriai sukūrė itin įtikinamus charakterius. Nebuvo ir netinkamos motyvacijos, kažkokio bereikšmio užtęsimo – žodžiu, tai buvo iš tikrųjų filmas vakarui ir pamąstymui, ir pasimėgavimui ir nesinorėjo, kad filmas taip greitai pasibaigtų. Pati istorija nieko per daug nemoralizuoja, nesmerkia ir esamo pasaulio, nes visada esančiai tvarkai galima pasipriešinti savo gailestingumu ir sąžiningumu, kaip ir padarė pagrindinė šio filmo veikėja. Šis filmas Kanų festivalyje yra gavęs apdovanojimą kaip geriausią scenarijų turintis filmas, manau, jog neveltui, todėl siūlau ir Jums pasižiūrėti šį filmą ir savaip patirti gero filmo galimybes ir malonumą.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sidro namų taisyklės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Sidro namų taisyklės“ (The Cider house rules) (1999 m.). Tiesą sakant, seniai domėjausi J. Irvingo romanais. Teko kažkada skaityti „Pasaulis pagal Garpą“, tuo metu padarė nemenką įspūdį. „Sidro namų taisykles“ taip pat turime lietuvių kalba, na, o pats filmas sukurtas prieš gerą dešimtmetį mane atviliojo į šio rašytojo romano ekranizaciją.

Kalbant apie filmą, jis yra epinio pasakojimo pobūdžio. Labai daug per 9 dešimtmetį buvo sukurta tokių filmų, „Sidro namų taisyklės“ priklauso tokių filmų srautui. Neseniai teko žiūrėti „Rudens legendas“, tai kas ir priminė šį filmą. Pats pasakojimas labai lėtas, toks tikriausiai esti ir pačiame romane. Niekuo per daug ypatinga istorija, siužetas pusiau tiesmukas, pusiau poetizuotas – Sidro namų taisyklės t.y. metafora gyvenimo taisyklėms, kurios kuriamos tam, kad jas sulaužytume. Filme taip pat savaip pateikiama aborto darymo tradicija, uždraustos meilės istorija bei kraujomaišos atvejis ir visi dalykai yra nesmerktini, žvelgiant filmo naratoriaus akimis, nes kiekviena taisyklė galiausiai turi savo išimtis, o ypač gyvenimo taisyklės.

Žiūriu ir žiūriu tokius filmus ir jie man jau tampa „numuilinti“, nieko gero ir naujo juose nebeįžvelgiu. O gal pavargau? Iš šio filmo man norėjosi labiau kasdienybės nei paties epiškumo. Apskritai tai filmas, kuris ničnieko nepalieka pamąstymui, jokios užuominos diskusijoms ir t.t., nes viskas tiesiogiai išpilta kaip pamazgos ant žiūrovo. Mažai čia simbolikos, bet koks įvykis ar veiksmas nupasakojamas žodžiais ir moralas nukertamas iki paskutinio plaukelio, nieko asmeniško nebepaliekantis pačiam žiūrovui. Suprantu, jog tai filmas visgi atitinkamo laikotarpio ir visgi norėta perteikti patį Irvingą, tačiau man kažko lyg ir trūko, lyg ir kažko buvo per daug. Labai patiko aktoriai – žavūs, jauni, pasitikintys ir jau savo karjeroje šio to pasiekę.

Kam patiks šis filmas? Be abejo romantikams, svajotojams ir šiaip epinių dramų žiūrovams. Panašių filmų su panašiais garso takeliais ir „ypatingosios – vienintelės“ istorijos motyvais yra prikurta devynios galybės. Jeigu Jums tinka ir patinka tokio tipažo filmai, manau, šis patiks ir Jums!

Įvertinimas: 7.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo vaikai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu labai trumpai pristatyti kino filmą „Dievo vaikai“ (Children of God) (2010 m.). tai Bahamos filmas, kuris buvo pristatytas per „Kitokio filmo“ festivalį Lietuvoje. Nusprendžiau, kad visai būtų neprošal pasižiūrėti kažką iš šio festivalio repertuaro, juolab, kad mane domina žmogaus socialiniai reiškiniai ir jo tapatybė. Šįkart pasakojimas mus nukelia į saulėtą Bahamos salą, kur aktyviai vykdoma antihomoseksualinė politika. Filme dvi susikertančios siužetinės linijos nagrinėja homofobijos visuomenei keliamą pavojų. Iš esmės tai apie moterį, kuri garsiai pasisako prieš homoseksualizmą ir jos vyrą, kuris yra užsislaptinęs gėjus, o kitas siužetas yra apie jauną baltaodį vaikiną, kuris išeina į visuomenę ir bando paneigti savo homoseksualią tapatybę, bet, deja, nesėkmingai. Filme akcentuojama, kad homoseksualumas yra pasirenkamas, tačiau filmo personažai tai paneigia – su prigimtimi nepakovosi.

Iš esmės parodomas neitin simpatingas Bahamos politikos ir visuomenės požiūris. Narstoma itin opi problema, tačiau ji man pasirodė ne visai tinkamai išrealizuota. Filmas manęs nesujaudino, nes kai kurie personažai buvo ne tik kad necharakteringi, bet ir apskritai abejotinos vaidybos aktoriai – ypač baltaodis vaikinukas, kuris savo dirbtina vaidyba tiesiog pritrenkė. Abejotini buvo kai kurie dialogai, nes priminė dirbtines klišes. Apskritai ką aš galiu pasakyti apie filmą? Tema neišgelbėjo paties filmo. Kelios itin estetinės vietos – šokis be muzikos, nardymas po koralų rifus ir t.t. buvo visai nieko. Apskritai man filmas pasirodė labai tipinis, būtent tokio stiliaus statymų apie homoseksualią tapatybę filmų yra priperėta tiek, kad nors vežimu vežk. Iš tiesų tikėjausi kažko daugiau arba kažko kitokio.

Viena geriausių minčių filme yra „tiesiog būti“, kurią pasako atsipalaidavęs juodaodis dainininkas savo meilužiui. Tiesiog būti. Nieko daugiau. Gaila, kad visuomenė ir žmonės nemoka tiesiog būti – čia galioja kitos tiesyklės. Ne tik Lietuvoje vyrauja itin didelis nepakantumas homoseksualams. Apskritai manau, kad niekindami kitus labiausiai ir pralošia patys niekintojai. Filmas tai kuo puikiausiai įrodo.

Įvertinimas: 7.1/10

Jūsų Maištinga Siela

Skaitytų knygų knygynas "Knygos namai"

(Vilniaus profsąjungų rūmai ant Tauro kalno)

Sveiki visi,

Kažkada čia žadėjau pristatyti įvairius Vilniaus miesto knygynus, knygų išparduotuves ir t.t. Tęsiu šią tradiciją ir šiandien noriu būtent pristatyti vieną netikėčiausių knygynų, įsikūrusių buvusiuose Vilniaus profsąjungos rūmuose – tai „Knygos namai“. „Knygos namai“ – tai unikalus knygynas, kuris siūlo įsigyti „visokio plauko“ literatūros, dažniausiai tai yra senos, skaitytos knygos, kurių beveik negalima rasti komercinėse leidyklose. Pastebėjau tendencija, kad Vilniuje vis daugiau ir daugiau randasi tokių knygynų, kurie kuria savo jaukią atmosferą ir siūlo klientams prieinamas kainas.

Na, iš tikro, „Knygų namų“ įėjimas tikrai keistas – eini pro paradines duris ir seki nuorodomis, kuriomis tikrai nepasiklysi. Tai tikriausiai vienas didžiausių minusų, kas galbūt ir atgraso paprastą lankytoją, tai baugumas nuklysti į šoną, tačiau nieko nebijokite. Kai pirmą kartą čia apsilankiau, o tai buvo ne per seniausiai, man strigo tai, kad knygynas, rodos, visai dar šviežias, nesusitvarkęs. Nieko blogo, nes knygos ten registruojamos, patalpos dar kai kur lyg ir tvarkomos, apšvietimas ne visur dar sutvarkytas, bet tai ne problema! Geriausia – tai senos knygos už tikrai gerą ir protingą kainą. Teko vasaros metu apsilankyti ir kitame knygyne, tai ten už senas knygas prašo kone dvigubai didesnės sumos. „Knygų namai“ – tai iš tikrųjų gerai ir protingai subalansuotos kainos, prie kurių gali prieiti įvairaus plauko skaitytojai.

Ko kol kas trūksta šiam knygynui? Tai įvaizdžio ir patrauklumo, susitvarkymo, bet iš darbuotojų supratau, jog tai jau po truputį įgyvendinama, tad nesibodėkite, nes netrukus bus tvarkingai įrengtas „vaikų kampas“, čia galėsite, kaip jau įprasta tapo knygynuose, išgerti kavos, paskaityti, atsipalaiduoti ir visaip kitaip gerai praleisti laiką tarp knygų.

Iš tiesų, asortimentas tikrai didelis ir ne prastas! Čia rasite, kaip sakiau, įvairios lektūros. Patalpos labai didelės ir patogios, tik kai kur dar dėl knygų suskirstymo vyrauja chaosas. Autoriai išmėtyti po įvaurios tematikos lentynos, tačiau ir temos šiek tiek pamaišytos, tačiau tikiuosi, kad viską knygynas dar spės suderinti, juolab, kad savo tinklapyje www.knygosnamai.lt jau kuriama paieškos sistema ir kasdien jau daugėja internetinėje plotmėje egzistuojančių knygų. Žodžiu, „Knygos namai“ artėja prie „Mint Vinetu“ stiliaus, o gal net ateityje pranoks savo potencialumu. Geriausia tai, kad čia galima įsigyti retų knygų, kurių sunkiai randi kituose senų ir šiaip skaitytų knygų užeigėlėse.

Prognozuoju visai neprastą šio knygyno ateitį, tik reikia Jiems susitvarkyti ir šiek tiek paaugti.

Informacija apie knygyną:

Gyvenantiems ne Vilniuje – knygas siunčiame paštu!!

Mūsų darbo laikas:

Pirmadieniais – ketvirtadieniais – nuo 11 iki 19 valandos
Penktadieniais – nuo 11 iki 18 valandos
Šeštadieniais – nuo 9 iki 15 valandos.

Daugiau informacijos rasite mūsų tinklapyje: www.knygosnamai.lt arba telefonu – 860442001

Pridedu savo nuotraukų reportažą:

Vaikų literatūros skyrius. Ant palangės - triušis.

Knygos skirstomos pagal kryptį ir temą.

Tarp lentynų.

Knygos, kuriuos tuoj atsidurs lentynose.

Esame ir šviežesnių knygų.

Koridorius išpuoštas paveikslais.

Įėjimas į pagrindinę salę.

Karidoriaus siena skelbia rašytojus klasikus.

Lipant nuorodomis į knygyną.

Nuoroda į knygyną, įėjus į profsąjungos vestibiulį.

Įėjimas.

Jūsų Maištinga Siela

Rafinerija - Kristinos Sabaliauskaitės tinklaraštis

Sveiki visi,

Pastebėjau, kad internete blog‘ų vis nemažėja ir nemažėja. Įvairūs ir populiarūs informacijos saitai jau suinteresuoti kurti vis daugiau ir daugiau galimybių būtent per jų portalus kurti ir rašyti savo blogus. Sakyčiau, tai bus nauja internetinė subjektyvios tiesos era, o blogas arba internetinis dienoraštis – tai šios eros, šio dešimtmečio sėkla, kuri išaugins subjektyviąją tiesą.

Iš tikrųjų daugiau ar mažiau visiems nusibodo super sausa, modifikuota, kondensuota informacija. Tikra tiesa, kad spaudoje ir žiniasklaidoje ilgai buvo eita tuo keliu, kad reikia atsisakyti subjektyvumo ir nuspalvinti informaciją neutralia spalva, kad skaitytojas galėtų savaip vertinti vieną kitą įvykį ar faktą. Ačiū Dievui, dabar žiniasklaida įsileidžia vis daugiau ir daugiau subjektyvumo ir šitaip, mano galva, pagerina lietuvių žurnalistų ir pačių rašytojų kompetenciją. Juk informacija turi eiti išvien su žmogišku išjutimu, o skaitytojas irgi ne debilas, jis mokės jau atsirinkti – pritarti ar nepritarti rašytojuj, žurnalistui.

Nustebino ir kartu pradžiugino Kristinos Sabaliauskaitės sukurtas internetinis dienoraštis – tinklaraštis „Rafinerija“. Teko jau skaityti pirmuosius įrašus – subjektyvu, įdomu, paprasta ir tai daro pasakojimą, istoriją ar nuomonę įdomiu saviraiškos būdu ir kartu informacijos šaltiniu. Ne paslaptis, kad Kristina Sabaliauskaitė yra „ant bangos“, tačiau komercija nėra niekinga, nes ja taip pat gali naudotis produktyvi ir kokybiška informacija. Juk ne viskas, kas populiaru yra popsinės nekokybiškos kultūros apendicitas. Šiaip ar taip, siūlau Jums apsilankyti Kristinos Sabaliauskaitės tinklapyje ir patiems viską įvertinti savo žvilgsniu, spustelėkite ant nuorodos àRAFINERIJA.

Jūsų Maištinga Siela

Eilės apie rudenį

Sveiki visi,

Šis ruduo kažkoks įdomus ir nieko sau negaliu padaryti. Gal taip ir reikia. Tikriausiai nėra nieko banaliau nei rašyti eiles apie rudenį ar meilę, bet geriau negyvent, nei nerašyti, kai ranka pati vedžioja žodžius.

Tebūnie šios eilės įžanga į šių metų mano ir rudens santykių analizę. Pridedu:

Sugrįžta ruduo

Į seną viskio butelį

Prirūkytą draugų kambarį

Ir kažkas virš lubų sukas

Ir jauti kad viskas

Aplinkui virsta kitu

***

Vėjo užvožtas lizdas

Tuščias kaip visas pasaulis

Gluosnio šakose ilgesys

Plaikstosi ir ieško

Išskridusiųjų

***

Rudens heroinas

Tekės upės gyslomis

Nuslinkusius rudens plaukus

Pins grėbliai į kasas

Slinks mudviejų laikas per miestą

Ir nė vienas nusirengiantis medis

Nebesutiks mudviejų sankryžose

***

Luoša čigonė

Šlapiais vieškeliais

Klimpsta į purvą

Sijono raudonos aguonos

Nužydi lapkričiu

***

Lokio dvasia

Gaubia kailį

Ant mano stogo

Apsiverkusio iš laimės

Rugsėjo nakties

Žvaigždėmis

***

Iliuzija šis ruduo

Vanduo pilnas plieno

Išgeltusių fotografijų

Bėgantys lietūs

Išmindo miesto žaizdas

Ir prasiveriančioj tikrovėj

Gyventi vis lengviau ir lengviau

***

Po mano langais

Budi rugsėjo naktys

Prisišlieję šlapiais lapais

Žiūri į mano gyvenimą

Pro stiklinį rutulį

***

Įsivėlė kiemo vėjai

Į gluosnį svyruoklį

Nuraškydami saujomis

Paskutinį auksą

Palikdama mane

Be Eldorado

***

Jūra pilna rudens

Pribirusių paukščių šešėlių

Skrendančių į pietus

Aš paskui tavo vėją

Išvaikščiosiu visus pavasario pakraščius

Bet į jį neužeisiu

Ruduo

***

Kaip kirvis nuėjo vėjas

Nukirsdamas lapus

Per vieną naktį

Medžiai padovanojo rūbą

Sušalusiam miestui

***

Vėlinių naktys

Tai sukiužusios valtys

Žvakių šviesa jas skandina

Ir vėlės medinėmis kūlgrindomis

Išsilaipina į lapkričio krantus

***

Nebaisus šis ruduo

Jis kaip smilga glostytas medus

Subrendęs moters vardas

Saldesnis už vasaros uogas

Nebaisu kad angelai

Rojuje šeriasi ir keičia plunksnas

Ir jų lapai krenta kuokštais

Nebaisus šis ruduo

***

Pabėkime rudenį

Į kasdienybės palėpę

Kur pravėrus seną skrynią

Močiutės rūbai

Kaip ruduo

Nužengia nuotakos

Kvapais

***

Įsipainioję lapai

Į troleibuso ūsus

Praskrenda per visą miestą

Ir nugaišta

Stotelės pabaigoje

Sudegdami nuo aistros

***

Žaltys įnirtingai ieško gūžtos

Ir ganyklose įtartinai tylu

Tik pamiškėje šaltinėlis

Iš praskeltos Žemės kaktos

Liurliuoja rugsėjo dainas

Nuplaudamas mudviejų vasarą

***

Rudens vaikai sugrįžta į medžius.

Nebėra žodžių.

Vien tik vėjas medžiuose...

Didelis, riebus ir nusipenėjęs,

Lyg šuo vėl glaustytųsi

Pro mano rudeninio palto rankogalius

Ir meilintųsi šalta nosimi.

***

Ką man padarei?

Ir vėl ruduo!

Pasiilgau šalikų,

Kai ir vėl galim sutikti

Vienas kitą, permetus

Balkonų turėklus šalikais...

***

Išardžiau prisukamą obuolį

Ir vėją paleidau iš jo

Laukinio žirgo alsavimas

Spalio mėnesio pagalvėse

Besiklausant legendų

Apie rudenį

***

Nerūkyk vakarais –

Nuo stogų dviračiais lyja

Tik tavimi nebelyja

Neužuodžiu tavęs

Kaip to papiruso

Pirmoko ranka

Prikeverzoto

Nesuprantamų jausmų

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atgal į gamtą"

Sveiki visi,

Noriu pristatyti filmą „Atgal į gamtą“ (Into the Wild) (2007 m.). Daug žadėtas filmas, nes jau ne vienas žmogus man rekomendavo ir kai kurie primygtinai reikalavo jį pažiūrėti. Iš tikro teko šiek tiek nusivilti, nes filmo tematika jau begalybė kartų nagrinėta – žmogaus asociolumas. Filmas paremtas tikrai įvykiais ir pasakoja apie nelaimingą vaikystę patyrusį vaikiną, kuris išsiruošia į gamtą ir joje bando išgyventi. Iš pradžių atrodo, kad jis bėga nuo civilizacijos, tačiau taip nėra. Filmo kūrėjai tai pateikė, kaip bėgimą nuo savęs paties ir savo tapatybės – civilizacijos ir vaikystės suluošintą žmogų. Užuot susitaikęs su savo tapatybe, jis renkasi bėgimo motyvą, bet ir šis bėgimas nėra vienkryptis. Ilgai nėra aiški herojaus pozicija, nes jis blaškosi tarp gamtos ir civilizacijos ir šis neapsisprendimas iš tikrųjų mane nervino, nes jam skirta per daug vietos.

Filmas būtų iš tikrųjų daug geresnis, jei būtų labiau kondensuotas, nes kone pusę filmo bereikalingas blaškymasis, begalybė ale nuostabių reikšmingų citatų, kurie ale padeda gyventi. Pats personažas man pasirodė iš esmės neužpildytas, kažkoks kvanktelėjęs vaikėzas, kuriam reikia gero diržo. Taip, tai žmogaus pasirinkta kova, bet ji labiau kyla iš kaprizų nei iš noro keršyti civilizacijai ir tėvams. Tikiu, kad galbūt norėta kai ką kitu pasakyti, tačiau vietomis atrodo labai nemotyvuotas, toks vaikėziškas žaidimas su savimi pačiu, o ne iš tvirtų įsitikinimų. Tiesa, esama labai gražių gamtos kadrų, daug tikroviškų ir įtikinamų veiksmų, tačiau jie neišgelbėja filmo nuo „šiuolaikinio Robinzono“ žlugimo. Aišku, filmo pabaigoje išaiškėja, kad herojus visgi pralaimėjo šią kovą, nes bėgo nuo žmonių santykių, nors pats turėjo didelį potencialą bendravime (prisimenant senuką, kuris buvo įkvėptas jo jaunatviškų kalbų) ir čia man nesusisieja jo asmenybės tipas ir jo poelgiai. Man asmeniškai „127 valandos“, kuris yra daug trumpesnis už šį filmą ir labiau kondensuotas buvo kone trigubai įdomesnis ir geresnis filmas, nei ši „išgyvenimo istorija“. Deja, šis filmas manęs neįtikino ir nepaėmė.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela