Knyga: Mykolas Rėmeris "Lietuvos sovietizacija 1940 -1941"

Sveiki visi,

Gyvenime atsitinka taip, kad kartais perskaitai pačias keisčiausias knygas. Šįkart taip man nutiko su Mykolo Rėmerio knyga „Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941“. Tiesa, ši knyga turi dar išsamesnę paantraštę – „Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos vertinimas“. Taigi, turime nedidelės apimties, bet pakankamai išsamų istorinį pjūvį, kuris iš esmės nulėmė mūsų šalies ir visos tautos savimonės formavimą visam likusiam xx amžiui.

Savaime aišku, pati knyga pasirodė tik 1989 metais, kada dar būdami Sovietų sąjungoje nebebijome pareikšti, jog išsigimusios komunistinės idėjos naikino mūsų tautą ir kitas aneksuotas „Sovietų sąjungos drauges“. Mykolas Rėmeris – garbus profesorius sėdo ir parašė išsamų savo individualų vertinimą į agresorės Sovietų sąjungos veiksmus. Rėmeris neslepia savo neigiamo požiūrio į Lenkijos vykdomą politiką, bet labiausiai niekina Sovietų sąjungos pasalūnišką skverbimąsi į mūsų šalies vidaus reikalus, kol galiausiai bukai ir kartu gudriai privertė Lietuvą įstoti į Sovietų sąjungos išskėsta glėbį.

Įdomus ir Rėmerio požiūris į Lietuvos pasirinkimą šiuo sudėtingu metu būti neutralia. Autorius mano, kad Lietuva anaiptol nebuvo neutrali, nes ji visgi norėjo atgauti iš Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir, mano galva, Rėmeris to neįvardino, bet akcentavo kitais žodžiais, jog Lietuva akivaizdžiai padlaižiavo Sovietų sąjungai ir leido sudaryti „savitarpio sutartį“, kuri leido Sovietų sąjungos kariams įeiti į mūsų šalies teritoriją, o po to prasidėjo nenutrūkstama mūsų tautos pavergimo istorijos grandinė. Galiausiai Rusija apkaltino mus grobius jų karius, juos kankinus ir teigė, jog mes ėmėme laužyti „savitarpio sutarties“ nuostatas, nors tie kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti...

Būtų juokingą atpasakoti visą turinį, bet skaitant, autoriaus nuomonė yra tinkamai pagrįsta datomis, faktais ir įvykiais. Knygoje minimas užsienių reikalų ministro Urbšio kelionės, V. Krėvės - Mickevičiaus politinė veikla ir žinoma Dekanozovo provokacija, kuri aiškiai matosi buvo užsakyta iš pačios Sovietų sąjungos būstinės. Autorius daug dėmesio skiria „Stalino konstitucijos“ (1936 m.) nagrinėjimams, įstatymų nesusikalbėjimais su Sovietų sąjungos veiksmais. Autorius galiausiai įrodo, kad jokie dokumentai nevaldė nei Sovietų sąjungos veiksmų, nei mūsų šalies politikos, viskas vyko tik grupuotės ar net paties Stalino įsakymu, kurie atitinkamų žmonių buvo dangstomi visokiais išgalvotais arba tuoj sukurtais įstatymais, vadinant demokratiją.

Labai įdomu buvo skaityti apie pačią rinkimo sistemą, apsukrią ir neteisėtą Rusijos kuriamą „Liaudies vyriausybę“, apie tai, kaip kiekvienas Lietuvos pilietis buvo priverstas balsuoti tik už komunistus, nes balsavimo sąrašuose kitų partijų, „liaudies priešų“, atstovų net nebuvo – tokią „demokratiją“ vaizdavo besiskverbianti Rusijos priespauda. Rėmeris mini ir jau anekdotu tapęs Sovietų sąjungos pareiškimas, jog jie atėjo į Lietuvą, kad išvaduotų mus nuo Smetonos politikos ir padarytų mus laisvus, arba, kitaip sakant, savo vergais.

„Lietuvos sovietizacija – tai buvo ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet svetimų, nuslopinusių Lietuvos valstybę pajėgų darbas, kuriam buvo paruošta tam tikra neva pačios Lietuvos aktų incinizacija, o kuris iš tikrųjų rėmėsi brutalia, į Lietuvos teritoriją įvesta ginkluota jėga, kurios veikimas buvo dengiamas sovietinės quasi demokratijos ir quasi federacijos melu ir klasta.“ (p. 67) Štai pati visos knygos esmė ir šerdis, kurią absoliučiai priima visa Lietuvos istorija, dėstoma universitetuose ir mokykluose, o štai Rusija iki šiol negali ir nesugeba pripažinti savo praeities klaidų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“ (Tucker and Dale vs Evil) (2010 m.) Aišku, lietuviškai išverstas filmo pavadinimas mechaniškai veda aliuziją į „Pats baisiausias filmas“, tačiau tai filmas parodija nelabai turi sąsajų su šiuo filmu – dievaži, tokių buvau pasiilgęs. „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“ – tai linksma parodija tokių filmų kaip „Penktadienis 13 – oji“, „Pjūklas“ ir t.t. Iš esmės, kas parodijuojama? Ogi būtent tų nusibodusių siaubo filmų klišės ir siužetinės vingrybės.

Man ši komedija iš tikrųjų patiko, nes pasirodė smagiai ir sveikai parodijuojama. Tik nenoriu sutikti su „Obuolio“ anotacija, kad nuo šio filmo „pragariškai žvengsite“, taip tikrai nebus, tačiau tos kuriozinės ir tikrai iki gyvo absurdo parodijuojamos scenos stebina savo išmone ir iš baisumo kyla juokas. Deilas ir Takeris įkūnija kažką panašaus į „Bukas ir bukesnis“ – tereikia šiuos personažus atvesti į siaubo filmo pasaulį ir turėsite šį filmą. Žinoma, kvailiams šiame filme labiausiai sekasi, o jaunimas, kurtis tipizuoja siaubo filmo veikėjų charakterius gerokai persistengia ir pats susinaikina.

Patiko man ši komedija, nes ji tokia pakankamai saikinga, įdomi ir kažkuo šiek tiek kitokia parodijuojamų filmų pasaulyje, sakyčiau, šiek tiek originalesnė, kokybiškesnė, plėtojamos aiškios ribos tarp komedijos ir siaubo žanro filmų.

Negaliu pasakyti, kad šis filmas patiks visiems, nes nuomonių jau teko girdėti įvairių, bet žvelgiant objektyviau, suprantama, kad šis parodijų filmas tikrai nėra pats prasčiausias.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonių vaikai" / "Children of Men"

Sveiki visi,

Šiandien tęsiu pačią populiariausią rubriką – kino filmai ir noriu pristatyti amerikiečių filmą „Žmonių vaikai“ (Chidren of men) (2006 m.). Iš tikrųjų šį filmą atsirinkau dėl puikios Julianne Moore vaidybos – šįkart ji atlieka trumpą, bet efektingą maištininkės vaidmenį. „Žmonių vaikai“ – tai filmas, kuris dvelkia apokalipsinėmis gairėmis. Kažin, dabar galvoju, ar daug yra filmų, kurie kalba apie mūsų žmonijos ateitį, kuri neturėtų apokalipsės spalvų? Negi iš tikrųjų visi einame į vieną – į išnykimą ir susinaikinimą? Negi neturime šviesios ateities? Kitas klausiamas – ar įdomu būtų žiūrėti filmą apie mūsų žmoniją, nematant didelių problemų?

Filme kalbama apie 2027 metus, kai kultūros dar labiau viena su kita yra susimaišiusios, tačiau atsitinka taip, kad jau gerus 18 metų planetoje nė viena žmonių moteris nebegali susilaukti vaikelio, nes kažkokia neaiški priežastis, kaip aiškina filmas, nebeleidžia mums pratęsti giminės. Jauniausias pasaulio žmogus – 18 metų ir dviejų mėnesių mergina. Koks atrodo pasaulis, kai jame nebėra vaikų, mokyklų, darželių ir idėjos, kad pasaulis rytoj ir vėl bus paveldimas. Ar tada iš tikrųjų ir galime gyventi posakiu „po mūsų nors ir tvanas?“. Sakyčiau, siužetas su pamąstymu apie žmonijos ateitį. Bet esmė tame, kad tame pasaulyje atsiranda viena moteris, kuri esanti nėščia...

Iš tikrųjų filmas intriguoja savo siužetu, bet geriausia yra pati filmo režisūra, nes kuriamos tokios ilgos vienareikšmiškos scenos, kurios savo įtaiga tikrai pranoksta daugelį filmų. Kad ir ta scena, kai važiuojama automobiliu ir kai žūva maištininkė – juk menas nufilmuoti tokią sceną, kuri atrodytų natūrali, įtempta, iš pradžių nekalta ir kelianti nenuspėjamumo jaudulį. Tokios scenos filmą „traukia į priekį“, po scenos būna atoslūgis, kažkoks natūralus nužeminimas, bet jis organiškai reikalingas filme, nes ir žiūrovas turi atsikvėpti. Puiki aktorių vaidyba, neleidžia paleisti dėmesio nuo pagrindinės siužeto linijos. O gražiausia man scenai, kai vaiko verksmas filmo pabaigoje trumpam kaip stebuklas, kaip mergelės Marijos naujasis sūnus sustabdo karo kraupumą, sustabdo kulkas, smurtą... Argi nenuostabu, kiek daug pasaulyje padaro mūsų vaikai? Vienareikšmiškai – stebuklas!

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.9

Jūsų maištinga Siela

Filmas: "Elzė iš Gilijos"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti lietuvišką filmą „Elzė iš Gilijos“ (2000 m.). Na, jau praėjo geras dešimtmetis nuo Algirdo Puipos filmo pastatymo pagal Ernsto Vicherto apysaką „Šaktarpis“. Tiesą sakant, pačios apysakos nesu skaitęs, bet ji iš filmo man pasirodė puiki. Puipos filmus esu matęs tik kelis – „Nuodėmės užkalbėjimas“, kuris man padarė didelį įspūdį ir „Dievų miškas“, kuris man nelabai patiko. Tenka pripažinti, kad „Elzė iš Gilijos“ yra labai vykęs Puipos darbas!

Kodėl? Visų pirma labai gerai pasirinktas kūrinys ir tematika – vaizduoti suvokietintą Kuršių nerijos 19 amžiaus kraštą. Filmas tik iš pirmo žvilgsnio gan niūrus – šalta Baltijos jūra, žiemos ir rudens vaizdai kuria puikia šiaurietišką aplinką. Apskritai man filmas labiausiai ir patiko dėl pačios aplinkos, nes ji magiška – smėlis, vėjas senoje bakužėje, senos valtys, plaukiančios mariomis ir jūromis, žvejai, vokiečiai ir lietuviai tarpusavyje besikonkuruojantys dėl kultūros ir vargšės Elzės likimas, neįmanoma meilė. Labai gerai parinktos spalvos, ūbavimas ir ta magija, mistika... Tikrai labai stiprus filmas, kuris turi ir atnašauja senųjų kuršių paliktus prietarus ir užkalbėjimus, ypač tą, kur Elzė, iškėlus kirvį prieš vėją, murma, kad atsitrauktų pikti Baltijos jūros vėjai.

Kas galbūt pasirodė šiek tiek banaloka, tai galbūt statiški veikėjai, statiškose dialoguose – ne visur ir ne visada, bet buvo tokių vietų, lyg filmas pasimirštų ir vaizduotų teatrinę režisūrą ir teatrinius jausmus. Žinoma, tai ne aktorių kaltė, bet režisūrinis brokas, mano manymu, tačiau Puipos dėl to nenuvertinu, nes man jis tebėra puikus režisierius.

Labai seniai, dar būdamas mažas, žiūrėjau šį filmą, tačiau nepabaigiau, nes neturėjau kantrybės ir nieko nesupratau, tačiau visai neseniai į jį pažiūrėjau visai šviežiomis akytėmis ir, manding, jis pasirodė puikus lietuviškas filmas. Gražūs ir darnūs Lietuvos aktoriai, Lietuvos gamta, įdomus, istorinės vertės turintis siužetas ir galbūt tipinė nelaiminga lietuviška meilė – vyras žuvęs arba bastosi kituose kraštuose, o moteris gimdo vaikus ir tupi namuose, tačiau likimas Elzei, bent jau filme, nepagailėjo ir kitokio gyvenimo. O kokio? Sužinosite pažiūrėję filmą „Elzė iš Gilijos“

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "12"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti rusų kino filmą „12“ (2007 m.). Sunku man su rusų kinu, nes paskutiniuoju metu visiškai jo nebežiūriu – man ten totali rusų mafija, tarsi pati kino industrija būtų prifarširuota mafijos ir kurtų filmą apie save pačius. Filmas „12“ pirmiausia patraukia tuo, kad čia pagaliau nėra mafijos pasaulio. Pagaliau! Ir dėkui vienam pažįstamam, kuris šį filmą parekomendavo.

Tiesą sakant, baiminausi rusų kalbos, sakau, gal per daug grubiai skambės šalia lietuviškų subtitrų, bet nieko panašaus. Filmas pasakoja apie 12 prisiekusiųjų, kurie užsidaro salėje ir sprendžia vieno berniuko čečėno likimą, mat, šis kaltinimas žmogžudyste. Pradžioje visi balsuoja, kad berniukas yra kaltas, tik viena ranka pakyla, jog čečėnas nekaltas. Filmo gale visi vienbalsiai nubalsuoja berniuko naudai. Tai psichologinis trileris, drama ir kartu karinis filmas. Filmas vystosi dviem šokom – tai, kas vyksta prisiekusiųjų salėje ir retrospektyvos pagalba grįžtama į Čečėniją, kur vyksta karas, o kare, kaip žinote, teisių ir tiesų beveik nėra, nes visi eina priekyje atstatę krūtines.

Iš tikro tai žavus filmas, jame daug paprasto rusiško ir mums giminingo humoro, o svarbiausia, kad jis natūralus, ne kažkoks sintetinis, koks būna amerikiečių filmuose. Labai keistai humoras dera ir su ta rimtimi – juk pasakojama ir berniuko gyvenimo istorija, kuri praktiškai yra žiauri karo kasdienybės apsuptyje. Režisierius Nikita Mikhalkov sukuria psichologizuotą dramą, atskleidžia vyrų charakterius, dėsningai pagal tam tikrą formulę leidžia jiems patrakti, kalbėti nesąmonės, o, priėjus kiekvienam herojuj skirta kritinį momentą, išlukšteną jį per jo skaudžia patirtį. Galbūt tai ir vienija mus, žmones, tai, kad mes visi esame suluošinti, visi turime žaizdų, keistų nutikimų, kurių gyvenime nepajėgiame suvaldyti, nes paprasčiausiai priklauso ne nuo mūsų, bet nuo aplinkos. Tyloje atsiveria viena didžiausių žmonijos vertybių – atjauta ir supratingumas, nepaisant politikos, rasės ar nacionalistinių nuostatų. Kartais filme atrodo žmogaus motyvacijos, kodėl berniukas čia nekaltas, labai vaikiškos ir juokingos, tačiau toje salėje, manding, vyko teismas ne berniukui, bet kiekvienam iš 12 narių prisiekusiųjų.

Labai graži paukštelio metafora, kuris įskrenda pro langą ir lūkuriuoja, stebi teisingumo procesą. Tačiau niekas už paukštį negali nuspręsti, ar jam čia skraidyti ar lauke, tai padaro pats paukštis. Taip ir gyvenime, prieš kažką teisdami, pasižiūrėkime, ar mes patys save esame jau nusiteisę.

Filmą rekomenduoju visiems, be jokio išskirtinumo.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Albumas: Adele "21"

Sveiki visi,

Tęsiu savo tradiciją ir šiandien noriu pristatyti dar vieną muzikos albumą ir jį šiek tiek panarstyti. 2011 sausio 19 dieną JAV įvyko tikras sprogimas, nes būtent tada Adele išleido savo antrąjį solo albumą „21“. Taip jau atsitiko, kad Adele mėgsta žaisti su skaičiais, nes pirmasis jos albumas vadinosi „19“, tačiau jis nesukėlė tokio masinio dėmesio kaip „21“.

Vos tik pasirodęs „21“ iškart sulaukė milžiniško dėmesio. Adelės dainos, kaip teigė Rolling Stones, plaukia iš gyvenimiško skausmo ir po didžiulių kičų ir šou šis albumas tikrai daug įnešė į muzikos olimpą. „21“ yra šių metų albumas rekordininkas – tai daugiausiai 2011 metais perduotas albumas, kurio pardavimai, jau praėjus geram pusmečiui nė nekrenta, atvirkščiai, rugsėjį jis tapo labiausiai parduodamu albumu. „21“ yra nominuotas daugelyje prestižinių apdovanojimų, o Adele apskritai yra laikoma 2011 metų atradimu ir labiausiai sužibusia nauja atlikėja pasaulyje.

Šiandien pristatysiu visą albumą be delux versijos ir visų bonus‘ų.

1. „Rolling in the Deep“

Matome ir video klipą, kuris pasirodė dar 2010 metais. Sunku vertinti pačią dainą, nes ji labai daug kam tinka ir patinka. Man ji tokia „visai nieko“, tačiau laisvalaikiu neklausau. Aišku, dainos žodžiai iškart patraukia dėmesį ir kitoniškas pačios atlikėjos balsas. Klipas taip pat „į temą“, nes atskleidžia būtent tai, ką ir dainuoja Adele – nieko per daug įmantraus ir įspūdingo, bet tenka pripažinti, kad taiko į skaudžios baladės rėmus. Gal ir gerai. A?

8.5/10

2. „Rumour has it“

Keistoka daina, bet ji velniškai tinka Adelei ir visam albumui. Tolumoje girdisi bliuzo ritmika ir instrumentai, o aš esu bliuzo mėgėjas. Smagi ritmika ir išskirtinis Adelės balsas, prie kurio vis dar nelabai galiu priprasti, bet po truputį imu gal ir mėgti... Primena kaip iš filmo „Nužudyti Bilą“, kai Uma Thurman kaunasi su japonų samurajais.

8.5/10

3 Turning tables

Sakyčiau, kad visai nieko dainai – graži, prasminga, natūrali ir kartu lyg ir filosofiška, tačiau man kliuvo pati muzika ir melodija, kažkur jau labai girdėta, kažkur lyg ir matyta – šunys dabar besuuostys, o taip norėjosi kažko naujesnio, nes po bliuziško varianto iškart vėl smengam į lyriką. Pala, o pirmoji daina kartais nebuvo panaši į šią?

7.5/10

4. „Don‘t You Remember“

Čia vėl sutinkame lyrišką dainą. Gitaros pradžia daug žadanti, bet kai vėl užtraukia Adele – vėl tas pats nustatytas balso tembras ir aukštis. Toks įspūdis, kad visos dainos ant tos pačios natos suvertos, todėl kelia monotoniškumo įspūdį, tačiau žodžiai ir dainos prasmė kaip ir ankstesnėje dainoje kompensuoja prasmė. Bet ši daina kažkuo kartu ir žavi, priedainį norėčiau dar ir dar kartą paklausyti.

8.5/10

5. „Set Fire to the Rain“

Keista, kad šis hitas dar kol kas neturi savo video klipo, nes dainą tikriausiai visi yra daugiau ar mažiau viena ausimi girdėję. Tai viena labiausiai išreklamuotų Adelės dainų ir, žinot, teko klausyti šios dainos remix‘o ir man patinka. Tokia gan aštroka daina, bet pats pavadinimas jau kiek jau žadantis ir nusakantis – graži metafora. Net neabejoju, kad šiai dainai bus pritaikyta video klipui.

9.5/10

6. „He Won‘t to go“

Po tokios energingos dainos pagaliau mes sutinkame kažką švelnesnio, tačiau Adelė neatsisako vieningų ir prasmingų žodžių, regis dainuojama apie vieną ir tą patį, bet tai nėra blogai, nes sukuria darnų ir mielą albumo įvaizdį. Pati daina manęs kažkodėl „nekabina“, nes ritmas nelabai. Išleisti tokią dainą, kad ir į „Euroviziją“ be pačios Adelės, tai jaučiu, paskęstu ji liūne...

6/10

7. „Take it all“

Išgirdau pirmuosius akordus ir pagalvojau: velnias, man patinka! Graži muzika, žodžiai, lyrikos melodija – vien tik pianinas. Nežinau, bet žmonės geba labai greitai, bent jau aš, nuspręsti, ar daina patinka ar ne. Ši kažkuo man patinka. Taip ir įsivaizduoju ją dainuojančią kur nors bare, apšviestą prožektorių... Nu, gražu, nesakykit.

9/10

8. „I‘ll be waiting“

Va! Kažkas kitokio, nes nebegirdėti to aštraus ir aukšto Adelės pjaunančio balso. Ši daina jau išsiskiria savo melodija ir ritmika jos jau kitokia, tačiau per daug nenutolsta nuo paties albumo konteksto. Savotiškai žavi daina, tačiau man ji šiek tiek primena mūsų lietuviškąją Migloko kai kurias dainas. Tokia jau smagesnė daina, tačiau žodžiai vis tiek susišaukia su kitomis dainomis.

7.5/10

9 „One and only“

Na, va, su šia daina vėl grįžtame prie įprastos Adelės. Šioje dainoje vėl grįžtame prie šiokio tokio bliuzo. Savotiškai graži daina, vėl primena prirūkytus romantiškus barus, kuriuose Adelė labai gražiai tiktų dainuojanti rampų šviesoje.

8/10

10. „Lovesong“

Paprasta daina, rami melodija ir ilgesingas Adelės balsas su dar ilgesingesniais žodžiais, kurie labai į šio albumo kontekstą. Daina man šiek tiek monotoniška, tačiau geriau ramus čiurlenimas, kadangi albume apstu dainų su kylančiu Adelės balsu.

7/10

11. „Someone Like You“

Tikriausiai tai daugiausia kartų girdėta jos daina. Visai neseniai ką tik į rinką išėjo šios dainos video klipas. Šiaip labai kontekstinė daina, tačiau žmonėms ji patinka, žinot, man irgi nieko. Klipas toks paprastas, sakyčiau gal net per paprastas tokiai dainai, tačiau Adele neskuba persistengti, todėl kuria tokį paprastumo įspūdį – tegu kalba pati daina. O daina labai graži, norisi jos ir šiaip laisvalaikiu pasiklausyti.

9.5/10

Ką gi, sudėjus visus balus ir padalijus juos iš dainų skaičiaus, išėjo apvalus 8. Koks man iš pažiūros atrodo albumas? Labai paprastas ir pilnas skausmingų žodžių, juk ne paslaptis, kad Adele kūrė žodžius, o tai atskleidžia jos asmenybę. Esmėje viskas tikrai neblogai, o kai kurie balai buvo rašomi tiesiog dėl skonio reikalo, tačiau belieka pasidžiaugti, jog kažkoks kitoks muzikos gaivalas geba išstumti visokias Spears, Gagas ir kitas popsines dievaites.

P.S. Labai gražus ir skoningas, mano galva, sukurtas CD viršelis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Umberto Eco "Rožės vardas"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau perskaityti legendinio italų rašytojo ir semiotiko Umberto Eco romaną „Rožės vardas“. Iš tikrųjų tai buvo nelengva užduotis, nes romaną krimtau beveik mėnesį, tačiau tai buvo savotiškos varžybos tarp manęs ir „Rožės vardo“ istorijos. Ar aš galiu ją pasigardžiuodamas suryti? Neskubėjau, leidau istorijai plaukti lėtai ir natūraliai, kol galiausiai nebeiškentėjau ir per dieną įveikiau trečdalį romano...

Iš tikrųjų sunku kalbėti apie šį romaną, nes tikiu esant labai daug mokslinės kritikos ir kitų darbų, kurie nuodugniai narstė šį pasaulinį šedevrą. O ką galiu pasakyti aš? Žinoma, tik savo santykį. Iš pradžių, skaitydamas romaną, vertinau tekstą šiek tiek pretenzingai. Pasakojimas mus nukelia į viduramžius, piešia ryškią tų metų žmonių bendravimo ypatumus, socialines, teologines ir visas, kokias tik norite, temas. Piligrimas Viljamas su padėjėju Adsu atvyksta į paslaptingą vienuolyną ir imasi aiškintis žmogžudystę, sakytum, banaliau ir nebūna, tačiau neapsirikime – juk tai Umberto Eco, o ne Agata Kristi!

Detektyvinis elementas tėra tik viena iš pagrindinių gijų, sakyčiau, pati pagrindinė intriga, kuri veda skaitytoją per neįsivaizduojamai gerai apgalvotą architektonišką pasaulį. Visas romanas taip pat architektoniškas – jis suskirstytas į septynias dienas, kiekviena diena suskirstyta į vienuolyno regulos užsiėmimus. Žinote, skaičiau romaną ir apsigyvenau tame vienuolyne, toje paslaptingoje Būveinije, kad tikrai ėmiau bijoti pačios knygos, ar pati nebus užnuodyta. Šie romano griaučiai arba žarnos – vadinkite taip, kaip norite – yra neregėtai turiningai visko prikimštos. Autorius nepraleidžia progos pakalbėti tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais dalykais vien tam, kad atskleistų viduramžių žmogaus kalbėseną ir ideologiją. Čia, žinoma, sutiksime pačių įvairiausių charakterių – Viljamas, kuris paklūsta savo protui ir logikai, Jorgė, kuris fanatiškai tiki tik Dievo apvaizda ir nekenčia juoko. Nebūta besaikio pamaldumo ir vienuolių tarpe, kaip mums dažniausiai nori parodyti įvairūs filmai ir t.t. Abejoti buvo galima ir viduramžiais, aišku, priklausomai nuo aplinkybių, galėjo grėsti ir inkvizicijos laužas. Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? „Rožės vardas“ yra neapsakomai turiningas, nes jo vaizduojamasis pasaulis yra puiki viduramžių studija, žinios, išmanymas ir svarbiausia, ką puikiai padarė Umberto Eco – tai mokėjimas tomis žiniomis operuoti, pritaikyti detektyviniam siužetui, atskleidžiant labai platų viduramžių pjūvį.

Nepasakyčiau, kad paties romano stilistika labai jau sudėtinga, sunki ir slegianti. Pats autorius knygos „Postilėje“, kuri pateikta knygos gale, kaip jis kūrė šį romaną, teigia, kad ilgai studijavo kronikas ir jų leksiką, kad suprastų kokiu stiliumi reiktų kalbėti skaitytojui. Tikriausiai tai vienas sunkiausių dalykų, nes kalba neatrodo labai jau prasta, kartais naivi, tačiau taip yra tik todėl, kad įkūnytų paties Adso perteikiamą mąstyseną ir žodyną, juk pasakojama iš viduramžių, o ne dabarties klišių. Taip, tai labai intelektualus romanas, ypač kai imame gilintis į jų prasmes, potekstes, tiesa, jų visų ir nesuminėsi, nes tam reiktų atskiro veikalo. Grįžtant prie turinio, noriu pasakyti, kad kai kurie detalūs aprašymai, ypač vienuolyno, dažniausiai ir atbaido nuo „Rožės vardo“, nes jie pateikti romano pradžioje ir atrodo monotoniški. Romanas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodus, tačiau tai puiki intelektuali treniruotė, kai kartu mėgaujiesi ir kartu kankiniesi, bet pabaigus skaityti, belieka tik pritariamai linksėti galvytėmis – tai šedevras.

Pats autorius „Rožės vardą“ laiko istoriniu romanu, tai pabrėžia ir „Postilėje“, kuri veikiau nuskambėjo kaip pasiaiškinimas, kodėl perdėm parašiau tokį „protingą“ romaną. Nuo viduramžių neatsiejama ir lotynų kalba, kuri ištisai liejasi į tekstą, todėl skaitytojas turi būti gan darbštus, kad vartytųsi knygos galą ir skaitytų vertimus. Taip, tai dalis knygos žavesio, tartum darbas su žodynu. Na ir žinoma, kaip galima pamiršti tą mistinę aplinką – pačią Buveinę, o tiksliau jos biblioteką, kuri sudaryta labirinto pagrindu – vėl architektonika, kas apskritai būdinga viduramžių literatūrai, prisimenant Dantės „Dieviškąją komediją“, Bokačo „Dekameroną“. Belieka tik apgailestauti, kad šiais laikais viskas tampa komfortabilu ir prieinama – jokios paslapties, neaiškumo, viskas išviešinta ir išreklamuota. Autorius kritiškai vertina tai, jog viduramžius ir mūsų laikus stačiai statytume į paralelę – juk romano tikslas yra ne tas. Iš esmės turiu pasakyti, kad „Rožės vardas“ buvo tarsi gido knyga, kuri vedė į paslaptingus viduramžius, teko gliaudyti ir spėlioti, eiti labirintais, bet tai ir yra intelektualioji pramoga – laisvė palikta pačiam skaitytojuj.

Galima spėlioti, kodėl romanas pavadintas būtent „Rožės vardu“, anot autoriaus, tai taip pat laisvė pačiam skaitytojui. Manding, „Rožės vardas“ turi du supratimo klodus. Pirmasis – materialusis t.y. būtent bibliotekos labirintas, kuris sukonstruotas rožės principu. Antrasis – simbolinis paminklas būčiai ir daiktams, kurie kažkada kaip tą rožė žydėjo, buvo, nuvyto ir išnyko, tačiau liko jos vardas, apie ją dar šnekama. Šis romanas – tai paminklas tai epochai, į kurią daugiau niekada nepateksime, tačiau galime ją atgaminti, o „Rožės vardas“ tiesiog tvoskia šiuo laikotarpiu.

„Kur bėra anų dienų sniegai? Žemė šoka mirties šokį, kartais man atrodo, jog Dunojum plaukia laivai, pilni bepročių, traukiančių į tamsos apsiaustus tolius.“ (p. 399) Manau, kad parašyti tokį romaną jau yra beprotybė. Žinoma, kitiems jis gali nė iš tolo nepatikti, daug galbūt nesuprantamų dalykų, tačiau tai yra intelektuali medžioklė. Jūs galite išsirengti į šią medžioklę ir gaudyti faktus, nuotrupas, užuomazgas – tai bus jūsų testavimas, egzaminas – kiek jūs galite tverti šioje kelionėje, kiek galite pakelti, suprasti, perprasti ir mėgautis. Galbūt kada nors pasaulyje neliks nė vienos knygos, bet visi dar kalbės apie Umberto Eco „Rožės vardą“ – argi tai ne stebuklas kalbėti apie tai, ko jau seniai nebėra, bet paliko savo vardą – rožės vardą?

Jūsų Maištinga Siela