Filmas: "Gyvenimo medis" / "The Tree of Life"

Sveiki visi,

Šiandien, nieko nelaukdamas, noriu pristatyti kino filmą „Gyvenimo medis“ (The Tree fo Life) (2011 m.). Žinot, pradėsiu nuo to, kad labai ilgai laukiau tokio filmo, kurį galėčiau žiūrėti ir patirti žiūrėjimo katarsį. Tai prieštaringai vertinamas filmas, kuris daugelio nuomone buvo nevertas pagrindinio kino Kano festivalio apdovanojimo – auksinės palmės šakelės. O aš manau, kad buvo verta ir dar kartą vertą! Apskritai labai džiaugiuosi, kad šis filmas neaplenks ir Lietuvos ir net pasieks didžiuosius „Forum Cinema“ ekranus. Sunku įsivaizduoti šį filmą esant populiarų, nes pats Brad Pitt – pagrindinio vaidmens atlikėjas, prasitarė, kad tai filmas tikrai ne plačiajai vartotojiškos ir pramoginės visuomenės pusei. Tenka prisidėti prie Pito ir linksėti, jog pagaliau tai daugiau nei pramoginis filmas.

Labai įdomus ir pats filmo režisierius Terrence Malick, kuris sukūrė legendinį „Raudona plonytė linija“ bei „Naujasis pasaulis“. Šį filmą Malick nufilmavo prieš tris metus ir tuos tris metus vyko filmo karpymas, klijavimas, garso takelio ieškojimas... Pats režisierius yra labai santūrus, tylus, nemėgsta spaudos ir šurmulio. Žinot, trijų metų darbas tikrai pasijaučia, nes filmas ne tik žiūrėjimui, bet ir emocijų kalibrams tenkinti. Kažkas iš komentatorių prasitarė, jog šį filmą reikia žiūrėti pasitikrinus IQ, nes gali nesuprasti gilumos, o aš galėčiau pasakyti, kad čia ne protinio intelekto reikia, bet bent minimalaus asmeninio gyvenimo ir vaikystės patirtyrimo, kurį turi visi ir šiek tiek emocinio intelekto.

Filmas iš pradžių man buvo panašus į „Fontaną“, tiesą sakant, dėl abstrakcijų, tačiau „Gyvenimo medis“ yra žymiai harmoningesnis, kadangi abstrakcijos ir nuojautos įsipina į siužetinę liniją. Filmas gausiai iliustruotas kosminių virsmų ir spalvų, kurios erdvėje įspūdinga skamba operinis muzikos takelis. Filme aibės simbolių, jau vien ką reiškia pats filmo pavadinimas. Iš tikrųjų ir patys simboliai polisemantiniai, daugiareikšmiai, bet skaniausias, mano galva, dalykas yra nuojautos perteikimas per subtilius kadrus. Kelių mili sekundžių kadras kaip motina prisiliečia prie vaiko ir kitas kadras, kaip saulė skverbiasi pro medį. Argi nenuostabu užfiksuoti tokį keistą skirtingą ir kartu tokį panašų santykį. Prisilietimo santykis. Meilės santykis ir griežtumo santykis.

Šeimos istorija čia taip pat pateikiama per jauseną. Nuostabus Brad Pitt vaidmuo, kuris įkūnijo, manding, tipinį amerikietį tėvą, kuris iš savo sūnų nori išugdyti kiborgą gyvenimui. Sunkus vaidmuo, pats Pitas prasitarė, kad šis vaidmuo jam buvo svarbus, nes filmuota netoli tų vietų, kuris jis pats kilo. Jam teko daug gerti alaus ir priaugti nemažai svorio, kad šiam vaidmeniui labiau tiktų kaip atšiaurus tų laikų ir kraštų vyrukas.

Psichologijos labai daug šiame filme. Pradedant berniukų vaikystės traumomis, šeimos nesutarimais ir viskas perteikta labai trapiai ir tampriai, rodos, kažkas tuoj nutiks labai esmingo ir kartu nenutinka nieko. Labai bijojau, kad filmas nebūtų vien reikšmingų citatų kratinys, nes tokių „ale prasmingų“ filmų labai nemėgstu, tačiau tos nuojautos – tokios gyvos, tokios suprantamos, natūralios ir kiekvienas daugiau ar mažiau esame su jomis susidūrę.

Rekomenduoju šį filmą rimto filmo mėgėjams, tėvams, kurie kuria šeimą ir šiaip visiems, kurie susidomėjo šiuo aprašymu. Iš tiesų tai filmas, kuris paliko man nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8 

 

Jūsų Maištinga Siela

Šiuolaikinio vyriškumo samprata - tai epochinės savimonės reikalas

Sveiki visi,

Visai netyčia, o gal ir tyčia spaudoje išsprūdo gerų M. Jankauskaitės pasisakymų apie vyro sampratą šiuolaikinėje visuomenėje. Negaliu nepasisakyti. Žmonės, kas mums pasidarė? Ar mes kokie barbarai, ar šiaip kažkokie viskuo nepatenkinti, ar per daug „E“ su maisto daviniu pririjome, kuris galbūt slapta išskiria neapykantos hormonų? Nežinau. Skaičiau Jankauskaitės straipsnį ir komentarus, ir pasirodė, kad nelaimingas vis dėlto mūsų žmogus, užguitas, nelaisvas, pilnas kompleksų, kad kelia tokias erezijas, nori fašizmo, smurto, susidorojimo, nori nudaigoti kitą, už tai, kad jis kitoks... Žodžiu, priežasčių tam, gali būti daug, galiausiai, gal kometa trenkėsi – išnyko dinozaurai ir žmonėse atsirado neapykanta.

Sunku ir su pačia vyro samprata. Juk kas buvo anksčiau vyras? Tas, kuris grobį partemdavo į olą ir penėjo visą šeimą. Tokia „grobio parnešimo“ vyro priedermė išliko, sakyčiau, iki pat XX amžiaus pabaigos. Kitose šalyse tai sėkmingai galioja iki šiol. Vyras su kiaušais, su balsu, su autoritetu, su pagarba, neretai užburkusia baime. O ką aš nuolatos dabar girdžiu iš mūsų lietuvaičių? „Vyrai kiaulės, vyrai skystėja, vyrai panašėja į bobas, vyrai šiokie, vyrai tokie“. Bloga nuo tų moteriškų pliurpalų apie vyrus!

Iš serijos – „ko nori moterys?“ Pasaulis pasikeitė, žmonės pasikeitė – pripažinkim. Moterys kovoja už savo teises, nori lygiaverčio santykio darbuose, tiek pat uždirbti ir prašau – viskas leidžiama, bet ant kito kulno pasisuka – vėl negerai, vyrai suskystėjo, vyrai nemoka to, nesugeba ano. O gal atvirkščiai, gal tai moterys suvyriškėjo – dabar jos savarankios, stiprios, kandžios, neretai įžūlios, ant bangos posakis – „boba su kiaušais“. Jos reikalauja lygaus santykio ir kartu reikalauja, jog vyras vis dar būtų pagal tą pačią tradicinę vyriškumo standartą nuo akmens amžiaus laikų – pagavote kampą? Bet kur tau jis bebus, jei pasaulis jau pasikeitęs?

Jeigu esate tokios liberalios, jeigu esate tokios feministės, kaip mėgsta ne viena mano pažįstama tvirtinti, tai kodėl laikotės dviejų prieštaringų krypčių – vieną gerbiate save ir norite lygiateisiškumo, o ant kito kulno pasisukusios, skundžiatės, kad šitas vyras manęs pro duris pirma nepraleido, vaidinate auką, nuskriaustą. Manau, kad lytiškumo samprata dar tebėra nestabili ir ilgai tokia išliks. Dabar neaišku, kas ta moteris, nes ji pati vieną daro, kito reikalauja, vyras irgi nežino, kas jam pridera, čia jis buvo „grobio nešėjas“, perdėm, „pinigų kalikas“, dabar, žiūrėk, moteris nori lygiateisiškumo ir lyg reikia duoti tas sąlygas, bet ir vėl negerai... Žmogus pasikeitė per kelis dešimtmečius ir mes neteisingai supratome, kas įvyko su mumis pačiais. Žmogaus tapatybių pasirinkimas išaugo keleriopai, bet tik nedaugelis suvokiamų tapatybinių variantų yra priimta laikyti normatyviniais. Visuomenės norma, manding, kaip mada, kuri pasensta ir pasidaro nebeįdomi, bet dar įsisenėjusi velkasi kaip šuo paskui dešrigalį. Jūs tik pasižiūrėkite, kiek pasaulyje neteisybės, kiek užguitumo, nelaisvės vien dėl to, kad žmogaus prigimtiniai dalykai, įskaitant ir tapatybės klausimus, nesusikalba su visuomenės normomis. Ačiū Dievui, dabar artėjame prie to, kad norma, kas yra vyras ir kas yra moteris, jau po truputį nyksta. Lieka net nebe fizinės lyties klausimas, nes dabar gimusi mergaitė laisvai gali keisti tapatybę į vyriškąją ir atvirkščiai. Prie ko mes priartėjome? Ogi prie pačių fundamentų, kad lytiškumas (vyriškumas, tiek moteriškumas) lieka tik savimonės dalykais, kitaip tariant, paties individo pasirinkimas.

Aišku, koks konservatorius ar užkietėjęs krikščionis Petras tuoj kels ranką ir man prieštaraus – jei gimiau žmogumi, o jaučiuosi gaidžiu, ar irgi galiu keisti tapatybę ir dokumentuose rašyti „gaidys“? Taip visada kalba žmonės, kurie turi itin ryškų visuomenių normų orientyrą ir nejaučia ribų tarp žmogaus tapatybių, kylančių iš natūralių prigimtinių galimybių ir poreikių. Jiems viskas tampa anekdotais, kai tuo tarpu, jų vertybės tėra visuomenės normų, kitaip sakant, visuomenės mados reikalas, kurios eina pirma fundamentalių vertybių – meilė, laisvė, atjauta, supratingumas, pateisinimas, tolerancija ir t.t.

Nenoriu eilinį kartą pasirodyti pamokslautojas, tačiau grįžtant prie pačios vyriškumo, tiek ir moteriškumo sampratos, laikas suvokti, kad pasaulis pasikeitė, mes patys nebesame tokie, kokie buvo mūsų ainiai. Kodėl lietuviams apskritai yra sunku keisti savimonę ne tik apie kitus, bet ir apie save pačius? Galime kaltinti švietimą, dar velniai žino ką, tačiau esmė yra tikriausiai tamsiame gene, kuris koduoja naujų idėjų priėmimą, nepatiklumą, atsargumą. Juk visada mes į naujoves linkę žiūrėti atsargiai. Nelinkę keistis lietuviai, pripažinkime. O jeigu suvoktume, kad vakarykštė diena nėra čia ir dabar, kad mes esame linijinio laiko tėkmėje, tai galiausiai pripažinkime savo epochą, pradėkime nuo savęs ir savo santykio su laiku, su mąstysena. Argi blogai, kad moterys pagal tradicinę lytiškumo sampratą suvyriškėjo, o vyrai sumoteriškėjo? Po kelių šimtmečių, jeigu dar egzistuosime, apie šitą problemą net nebekalbėsime, nes vyriškumo ir moteriškumo tradiciniai kanonai bus jau visai nudilę. Ir tai nėra blogai, nes tai yra virsmo, epochos, naujo žmogaus laikas, jam turi būti palikta vietos, nes nesame stagnacijoje. Ir jeigu mąstytume ne senų nudryžusių madų šablonais, kuriuos dar kai kurie, išdidžiai atkišę krūtines, vadina vertybėmis, tada kilogramu problemų šiam pasaulyje gyventi pasidarytų kur kas lengviau. Vyras ir toliau lieka vyru, o moteris lieka moterimi tik tiek, kiek patys jie savyje jaučiasi tokiais esą, tai yra jų pasirinkimas, o ne Petro, Jono ar, neduok Dieve, valstybės reikalas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gabalėlis dangaus" / "A Little Bit of Heaven"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gabalėlis dangaus“ (A Little a bit of Heaven) (2011 m.). Iš tikrųjų pasiilgau Kate Hudson, kurią berods paskutinį kart mačiau neblogam siaubo trileryje „Raktas“, o dar seniau – „Nuotakų karuose“. Šįkart ji su meksikiečių kilmės aktoriumi G. Bernaliu vaidina Lietuvoje mažai kam žinomame filme „Gabalėlis dangaus“.

Žinot, man šis filmas šiek tiek priminė Kate Hudson kolegos Anne Hathaway filmą „Meilė ir kiti narkotikai“, tik pastarasis, mano galva, buvo šiek tiek geresnis ir originalesnis. „Gabalėlis dangaus“ – tai romantinis pasakojimas apie merginą, kuri atsisako gydytis žarnų vėžio ir nusprendžia paskutines savo dienas praleisti su savo mylimu daktaru. Siužetas, pripažinkim, iki skausmo nuvalkiotas ir jau perdėm visiems atsibodęs. Iš esmės tik siužetą ir belieka kaltinti, nes Kate Hudson vaidyba man patinka, o ir režisūriniai sprendimai nevisai prasti, kurie filmo nepadaro nei perdėtai tragiško ir graudaus, net noris tikėti, kad filmo pabaigoje herojė tikrai pasveiks...

Nuvalkiotas pasirodė ir perdėm Dievo – angelo įvaizdis – sėdėjimas ant debesies ir kalbėjimasis. Žodžiu, kone sukišti į filmą visi įmanomi romantinės komedijos ir dramų šablonai. Tiesą sakant, patiko pats kontrastas t.y. tai, kad liga nesudievinta, ji nėra visa ko epicentras, neverčia žiūrovo gailėti personažo, o ir gražios laidotuvės su šampanu, balionais ir juoku, būtent tai ir daro filmą šiek tiek kitokį – griauna gedulingą laidotuvių nuostatą. Iš tikro Amerikoje jau natūralu, kad iš siaubo ir rimties per Vėlines juokiamasi, o laidojant artimą, pasakomas koks nors „bajeris“, juokelis ar anekdotas ir skubama į pikniką. Nežinau, ar tai gerai, bet galbūt ir aš visai norėčiau per savo laidotuves, kad žmonės normaliai „pasitūsintų“, o ne žliumbtų ir gailėtų savęs.

Manau, kad tai visai sveikas filmas ir požiūris tiek į ligą, tiek į gyvenimą. Iki rimto filmo šiam filmui tikrai labai dar toli, tebūnie jis romantinės komedijos rėmuose, su juokeliais, kuriozais ir šlakeliu rimties.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Transsiberija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Transsiberija“ (Transsiberian) (2008 m.). Iš pradžių į šį filmą žiūrėjau priekabiai, juk visgi trileris ir dar filmuota nemaža dalis Lietuvoje! Teko atpažinti kai kurias vietas, kaip antai Vilniaus geležinkelio stotį ir t.t. Girdėjau atsiliepimus, jog filmas „visai neblogas“, sakau, tikriausiai nieko gero – apsirikau. Iš esmės filmas tikrai neblogas, sakyčiau, netgi patiko. Kuriama įdomi trilerinė įtampa, kai kada siužetas tampa nenuspėjamas, o kai kada labai šabloniškas, bet esmėje siužetas tikrai nėra prastas. Įdomus pasirinkimas filmuoti filmą traukinyje, sakyčiau 75 procento filmo ir veiksmo vyksta traukinyje, taigi režisieriui buvo nemaža užduotis sutalpinti filmavimo studiją į tikrai ankštus traukinio vagonus.

Labai žavūs ir stiprūs aktoriai. Smagu čia išvysti jaunąją Kate Mara iš tokių filmų kaip „Kuprotas kalnas“ ar „127 valandos“. Nustebino mane Emily Mortimer vaidyba, tokia labai natūrali ir užtikrinta. Galvoju, kad netgi visai įdomus atradimas. O ir pats filmo užpildymas labai vykęs – šaltos ir beribės Sibiro taigos, žiema, sukiužusi cerkvė, rusiškas atšiaurumas tiek iš vietovės, tiek iš pačių žmonių. Nežinau, ar tikrai jau tokie rusai šalti kitataučiams, bet nuskambėjusios girtos rusiškos dainos iškart labai sušildė atmosferą. O ir pati „Transsiberijos“ istorija atrodo įdomi, juk iš tikrųjų tokie „galingi“ maršrutai keliauja per šaltąją Aziją ir įvyksta juose bet kas – narkotikai, kratos, žmogžudystės... Stebino ir tai, kad režisierius atskleidė visai kitokią „Transsiberijos“ kelionės skonį, juk traukinyje nevyksta vien rusai su kinais, čia, kas keisčiausia, visas tautų katilas – ispanai, amerikiečiai ir t.t.

Manau, filmas daugiau ar mažiau patiks trilerių mėgėjams. Siūlau, žiūrint šį filmą, atkreipti dėmesį į režisūrines įmantrybes ir galimybes. Filmas pastatytas už 15 milijonų dolerių, bet neblogas. Tereikia įsivaizduoti, kokį lietuviai šedevrą pastatytų, jeigu tik turėtų tokį biudžetą filmui.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kung Fu Panda 2"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kung Fu Panda 2“. Vieną vakarą nusprendžiau save labai smagiai nudžiuginti ir parsisiunčiau šį filmą. Sakau, noriu tikrai nuoširdžiai pasijuokti, nes buvau prieš keletą metų matęs pirmąją dalį ir tikrai juokiausi. Na, taip, tikrai juokiausi, bent jau tiek save pamenu. Teko nusivilti pamačius antrąją šios pandos dalį, ji labiau graudi, nei juokinga. Vaikystės traumos, tėvų netektis ir rimtas ryžtas išvaduoti Kiniją nuo keršto ugnimi užsidegusio povo, kuris taip pat turėjo problemų su savo tėvais... Šįkart labai jau psichologizuotas, labiau didaktinis ir visoks kitoks pasirodė filmas.

Įsivaizduoju, kad tiems, kuriems patiko pirmoji dalis ir dėl to žiūrėjo antrąją, turėtų kažkiek nusivilti. Juoko dozės šįkart negavau jokios. Kelios scenos, kai bėga, kovoja ir mušasi, ir tos pačios nejuokingos, juk skauda „mažai pandutei“ ten plėšiant stogo čerpes, ryjant priešininkus pasilindus po kinietišku gatviniu drakonu... Nežinau, nesužavėjo. Pasigedau pirmojoje dalyje užsilikusios kvailos, neveiklios, daug ryjančios ir nieko nesuprantančios pandos. Kvailumas ir nepaprastumas tąkart tikrai žavėjo. Šią dalį vertinčiau per daug rimtą, nors galbūt kai kam labai tiks ir patiks. Man asmeniškai, kai norėjau „kažko panašaus į pirmą“ dalį, buvo šioks toks smūgis, tačiau vis tiek žiūrėti nėra blogai, nes vis tiek „Kung Fu Panda 2“ turi savo savotiško žavesio, tačiau...

Ką galėčiau patarti? Atsargiai tiems vertinti filmą, kuriems patiko pirmoji dalis, nes žiūrint su perdėtu entuziazmu galima rimtai nusivilti. Žiūrėkit šiek tiek kritiškai, tai ir nusivylimo lygis bus mažesnis. Gero filmo!

Įvertinimas: 7.1/10

Jūsų Maištinga Siela

Blogoji ramybės pusė

Sveiki,

Apėmė jausmas, jog kažkas negerai. Staiga. Nei šio, nei iš to. Kažkoks klaikus nerimas, nors langas tebėra langu, o ruduo toks pats nebaugus kaip ir vakar. Įsivaizduoju, kad kampe įsikuria molinis židinys ir medžiai spragsi ugnyje kaip stiklainyje tirštai uždaryti drugiai. Rodos, tas pats, kas buvo vakar, bet viduje kažkoks demoniškas embrionas, kažkokia atominė bomba, kuri tuoj sprogs ir nelyginant mazutas išsilies į mano plaučių alveolines vynuogių kekes. Galbūt tai kažkoks aitvaras, tas pats iš mitinių Lietuvos miškų ir girių atėjo manęs pažadinti ir kaip visada visko sujaugti. Galbūt... Nebenoriu rašyti. Nebegaliu to daryti. Dievas mane išmeta su mano paties leidimu ir paskatinimu iš Rojaus ir aš netenku savo raganiškų galių kurti. Jau nebe tas. Jau nebe.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Domantas Razauskas "Takas į tylą"

Sveiki,

Tikriausiai šįkart turėčiau dėkoti savo draugei, kuri paskolino man Domanto Razausko eilėraščių knygą „Takas į tylą“, kurią 2010 metais išleido „Baltos lankos“. Šalia poezijos taip pat pridėtas ir dainų CD „Lietaus kambarys“, bet jo nesiklausiau, kadangi knyga buvo skolinta be CD, todėl pabandysiu apžvelgti tik Domanto Razausko eiles.

Iš tikro pradėsiu nuo to, kad Domantas Razauskas man kur kas geresnis atrodo kaip dainininkas, kuris moka įprasminti savo kuriamus tekstus. Kai paimi skaityti jo eiles, jos pasidaro truputį šaltos, blankios, juose mažiau intonacijos, jausmų. Mane patį nuolat nervina skaityti spaudoje vieną jau amžina kliše tapusią tezę – „jauno žmogaus eilės“, lyg skambėtų tarsi atsiprašymas; mat, jaunas, tai gal tik bando rašyti eiles, perdėm atsiprašom, jei nepatiko. Jaunystė ne privilegija, o senatvė ne liga! Perskaičiau per vieną vakarą „Taką į tylą“ ir pagalvojau, jog joje nemažai ir parako, ir visgi, pripažinkim, jauno žmogaus ieškojimai. Koks stebuklingai atjaunėjęs bebūtų Martinaitis ar Kajokas, na pripažinkim, per amžius taip neparašys, kaip parašė Razauskas.

Pirmas įspūdis – nepaprasta individualybė, sakyčiau, net šiek tiek vienišo žmogaus eilės, kurios laviruoja ant postmodernistinių ir senųjų tradicijų poezijos ašių. Razausko eilėse labiau dominuoja postmodernizmo tendencijos, nors tikėjimo ir dievoieškos troškulį, kuris iš esmės kamavo ir Rilkę, labai atsveria į XX amžiaus pasaulinę poezijos okeaną. Taigi dievoieškos sindromas kamuoja poetus ir rašytojus, o juk kaip svarbu susikurti sau stabą, Dievą, altorių, žinoma, tai nėra blogai. Didžioji dalis Domanto Razausko eilių būtent ir byloja apie Dievą kaip apie visatos kūrėją, bet kartu – dievaži, kaip dabar ir populiaru – „sumenkinti Dievą į dievą“ ir net retkarčiais jį padaryti menkesnį už žmogų. Juk Dievas yra žmogaus suvokimo ir jo protelio vergas, kitaip ir nepasakysi. Dievo ir pačios dievoieškos, tikėjimo motyvas yra vienas pagrindinių motyvų „Takas į tylą“ rinkinyje: „kai dievas sukasi vandeniu“; „ir melstis mums buvo neleista“; „laiveliu priartėjęs dievelis“; „mano tikėjimas išsigimė“; „lyg melždamas Dievo karvytę“; „mano dievas / taip ir neišmoko įsakymų / neišmoko kalbų“; „slapstaisi nuo Dievo, milinės“; „skriski iš čia, dieve, mano netapus“ ir kt. Taigi matome tikrai platų tikėjimo spektrą, kada lyrinis subjektas nepaprastai įnirtingai kažko ieškojo, kažkuo tikėjo, kažkuo buvo nusivilta ir vėl atrasta. Galbūt rinkinyje tik paskutinis eilėraštis „Keistas jausmas Petro ir Povilo“ yra visa ko susitaikymas, kažkokių netikrų dievų, iliuzijų ir religijų atsisakymas arba netgi jų sulipdymas, modifikavimas, hibridizavimas į visumą – „tu tas pats dieve / rodos kad ir kaip bežiūrėsi / dabar jau tas pats“ (p. 75). Rinkinyje atsispindi krikščioniškojo pasaulio dvelksmas, tačiau jis maišosi su mitologinio pasaulio priemaišomis, rytų religijomis bei kultūromis, o Dievas išlieka kaip visuma – „jau tas pats“.

Taigi dievoieška, manding, yra ta grandis, kuri aktuali buvo ir tradicinei XX amžiaus poezijai, tiek ir mūsų šiuolaikiniams poetams. Senąją tradiciją tęsia D. Razauskas ir per archetipus, per paraleles su gamtos pasauliu. Nemažais eilėraščių turi savo stichijas, o tai rodo, kad žmogus, kad ir kiek jis beieškotų, kur bekeliautų ir kiek bebūtų paveiktas technologijų, dar kol kas nenutrūksta nuo archetipų. Dominuojanti stichija – vanduo, kuris čia simbolizuoja ir gyvybę, ir kartu mirtį, apvalančia sakralią jėgą. Nemažai Razausko eilėse ir ugnies, po jos paliktų pelenų motyvas atsikartoja ne viename eilėraštyje. Oro stichiją ženklina dūmai ir vėjas. Žemė labiau akcentuojama ne kaip derlingas lietuviškas juodžemis, bet kaip smėlis, tikriausiai neatsitiktinai, nes smėlis nėra sėslus, kaip ir šiuolaikinis žmogus, jo pasaulėvoka, kuri keičiasi žaibo greitumu, taip pat nuolatos dreifuoja ir kinta. Apskritai eilėraščiuose labai mažai patvarumo, saugumo ir tvirtumo lyrinio subjekto įsitikinimų atžvilgiu. Kodėl taip yra? Tai susiję su mūsų laikotarpiu, kai žinios ir kitos kultūros yra mums nuolatos prieinamos, o dar baisiau – jos dar kasdien ir kinta. Žmogus nebegali tikėti mokslu, nes šiandien patvirtinta tiesa, rytoj jau tampa kita tiesa, todėl natūralu, kad eilėse išsiilgusiai žvelgiama į pačią gelmę – kur yra žmogaus prasmė ir kur esu aš pats toje prasmėje, kitaip sakant, ieškoma nekintančių prasmių ir tikėjimo nesugriaunamo fundamento.

Domanto Razausko eilės turi ir metafizinio valentingumo, nors jis yra, mano galva, saikingas, nepersūdytas siurrealistiniais vaizdiniais, nors kai kuriuose eilėraščiai jo taip pat apstu. Pagrindinis metafizinio pasaulio kūrimo instrumentas – sapno motyvas: „nagais krapštau korėtą sapno odą“; „skrebučių ir žemės sapnų išbarstytų“; „ir girtas sapnų muzikantas / jau mirė“; „kiek per sapną nubrendu“; „tikrovė tuščia, tik sapno niekada nepritrūko“; „o tu tik esi, o aš tik sapnuoju“ ir kt. Sapnas lyriniam subjektui matomai prasmingesnis ir įdomesnis, nes tikrovė, kaip paaiškėjo viename eilėraštyje, tėra tik tuštuma. Tikrovės netikrumo jausmas taip pat angažuotas, pvz.: „iš kūno plastmasėmis skiedros“; „ir laikas bus juodai baltas“ ir kt. Tai ryškiai siejasi su lyrinio subjekto dievoieškos priežastimis ir pasekmėmis.

Vienas ryškiausių Razausko poetikos bruožų – priešprieša, kuri labai ryški pirmajame eilėraščių dalyje „Maldos Sarbievijui“. Tiesą sakant, nieko naujo, nes pats Vincas Mykolaitis – Putinas, dar būdamas simbolistu, XX amžiaus pradžioje kūrė panašiu principu, tačiau Razauskas labiau šiuolaikiškesnis, jo priešpriešos labai vingrios, jos šalia viena kitos ir kuria įtaigias ir įdomias semantines prasmes, pvz.: „įvaikintas tėvas“, „didelių mažų poetų mirtys“, „lyg viltim nudurtas“, „grįžau tik dar labiau išėjęs“, „dabar jis byra į viršų“ ir kt.

Nemažai eilių, kurios yra dedikuotos draugams, kolegoms, artimiesiems – tai rodo patį autorių bendradarbiaujant, jeigu būtų galima taip šmaikščiai pasakyti, su „poezijos elitu“. Šį eilėraščio rinkinį vertinčiau kaip neblogą įnašą į dievoieškinės XIX amžiaus lietuvių poezijos indelį, kurių temos pabaigų nematyti horizonte nei galo, nei pradžios, bent jau tol, kol bus žmogus, tol bus ir noras ieškoti, o ieškant, tikėti, kad bus surasta.

Jūsų Maištinga Siela