Sėdėjo Jonas ant klozeto ir laukė, kol išeis iš jo tai, kas turi išeiti. Nebuvo jis pasiėmęs nei knygos, nei žurnalo, dievaži, net neturėjo kam sms‘o nusiųsti. Net musės neskraido šitoje būdelėje, tik svastika, kruopščiai išraišyta rakto galiuku, atkreipė jo dėmesį ant durų. Susinervino. Kas, po galais, gali šitaip nesveikai juokauti? Jau tuoj, tuoj išeis, bet ne... belieka tik laukti.
Ką veikti? Viskas, ką niūniuoja po nosim, tuoj pavirsta šventu Lietuvos himnu. Gal geriau nereikia. Kodėl tas kvailas šūdas neišeina?! Tegu jis sau! Staiga Jonas pirštų galiukais ėmė pešioti savo vešlius gyvaplaukius ant kojos, kurios pusnuogės kyšojo kaip karčiai iš po prakaitu atsiduodančio chalato. Pešiojo į kaugelius: tam davė, tam davė, o tam nebeliko...
Ir dar sako, kad geriausios mintys gimsta tualete! Tik pamanykit! Nė velnio! Sokratas irgi turėjo problemų su vidurių užkietėjimu, bet tikriausiai tada jam ir gimdavo genealiausios mintys. Bet aš ne Sokratas, pagalvojo Jonas, ir staiga iš pačios gelmės išėjo tai, kas turėjo išeiti.
Net ir paprastume galime įžvelgti gelmę. Dievaži, banaliau ir vulgariau nebūna.
Prieš kelis mėnesius čia pristačiau naująjį Britney Spears albumą „Famme Fatale“. Iš viso albumo buvo tikrai viena man patikusi daina, kuri tikrai, mano nuomone, turėjo būti sekančiu Britney Spears hitu. Žinot, taip ir nutiko. Visai neseniai, vos prieš keletą dienų, įvyko pasaulinės dainos „Criminal“ video klipo pristatymas. Manau, jog sprendimas išleisti būtent šią dainą yra sveikintinas tiek iš pačios atlikėjos, tiek iš pačių vadovų.
Vertinant „Criminal“ dainos klipą, man asmeniškai, tai tikrai nėra pats prasčiausias Britney Spears video klipas visoje jos istorijoje. Kad ir kokia neblėstančia komercija ir pigumu kvepėtų atlikėja ir jos atlikimas, tenka pripažinti, kad ji vis dar velnioniškai populiari visame pasaulyje. Šitas video klipas turėjo pradžiuginti jos gerbėjus. Man asmeniškai, klipas atrodo šiek tiek per tamsus ir niūrus, toks keliaspalvis. Tikriausiai esu visgi pradedančiosios atlikėjos video klipų mėgėjas. Tiesa, ir pats klipo siužetas jau tikrai nėra naujas, sakyčiau, net šiek tiek nuvalkiotas ir pabodęs, bet galbūt šiai dainai visai tinka. Pabėgimo motyvas labai aktualus Britney Spears klipuose, jeigu prisiminsime jos video klipą „Stronger“, ten taip pat viskas vystosi panašiu ritmu, pabėgimas taip pat egzistuoja ir „I Wanna Go“ klipe. Kiek gi galima bėgti?
Kad ir kaip ten bebūtų, klipas atrodo vidutinis ir neprastas. Pasižiūrėkite patys:
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Stounas“ (Stone) (2010 m.). Vėl labai smarkiai užsigeidžiau pamatyti ką nors su Milla Jovovich. Ir šį kartą į akiratį pateko vienas naujausių jos darbų – „Stounas“. Žinot, tai filmas, kuris pasakoja vieną psichologinę istoriją apie vienos bylos nagrinėjimą, į kurią įsinarplioja jauna pora ir pagyvenusi pora. Čia narpliojami moralės klausimai ir t.t. Kai kas šį filmą labai gerai įvertino kaip psichologinį trilerį, drįsčiau paprieštarauti. Man kaip tik čia psichologinės įtampos ir intrigos pritrūko. Jeigu psichologiją mes vadiname tik motyvuotą ir logiškai pagrįstą įvykių ir reakcijos seką, tada taip, bet psichologinio tvirtumo, vingrumo ir netikėtumo labai šiame filme pritrūko.
Belieka pagirti gerus aktorius. Denis de Niro čia šįkart buvo geriausias, jo pagrindinis vaidmuo nedavė suklupti, o ir Milla Yovovich pasidarbavo puikiai, bet kartu šiek tiek ja nusivyliau. Kodėl ji ir vėl pasirinko tokį vaidmenį? Kelerius metus atgal, ji puikiai suvaidino „45 kalibras“ ir ten istorija buvo kur kas įdomesnė ir įspūdingesnė, o ši man, perdėm, nuobodi. Negi Jovovich negalėjo kažko naujo pasirinkti? Ir vėl tos besidulkinančios kalės įvaizdis, kuris prasideda su korumpuotu pasauliu ir galiausiai pati visus apvynioja aplink pirštą. Nuobodu. Matyta. Daug bereikšmių šiame filme dialogų, kurie mažai atskleidė pačių herojų charakterius, nors vietomis buvo tikrai ir neprastų bei įdomių vietų.
Man regis, šis filmas labai jau topinis, nieko naujo per daug jame nepamatysite tik pačius aktorius, kurie savo darbą atliko gerai. Tipinė režisūra ir scenarijus pavertė šį filmą tik vidutinybe. Deja, iš esmės nieko neprarasite, jei šio filmo ir nepamatysite, bet galbūt kažkam bus įdomu.
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Haris Poteris ir mirties relikvijos 2 dalis“ (Harry Potter and the Deathly Hallows: part 2) (2011 m.). Dabar galime atsidusti – pagaliau paskutinė dalis. Daugiau jokių Poterių. Jokių. Visas dešimtmetis paženklintas šiuo burtininku ir šios istorijos personažais. Pagaliau viskas pasibaigė. Čia pat – Hogvarce. Jau nusibodo apie tą Harį Poterį, laukti tos paskutiniosios dalies ir pan. Sužiūrėjau ir aš, kaip sakant, atidaviau savo vaikystės duoklę. Juk net ir aš kažkada sirgau Hario Poterio manija... Tikriausiai tai nebuvo labai blogai.
Iš esmės paskutinioji dalis, aišku, žymiai užtęsta, nes knygoje viskas rutuliojasi daug greičiau. Specialiųjų efektų prisodrintas kino filmas ir daug daug ašarų arba bent jau taip norėta padaryti su pačia istorija. Labai man asmeniškai niūrios spalvos. Nenuostabu, juk viskas vyksta naktį, tačiau jau pabodo tikrai primerkus akis bandyti įžiūrėti toje tamsybėje herojų veidus, veiksmus ir jų skleidžiamus burtus. Su spalvomis jau galėjo režisierius kitaip pasistengti, nes labai jau niūrus ir tamsus filmas, o štai jų pirmtakas „Žiedų valdovas“ buvo kur kas ryškesnis. Vis galvoju, kad gerai, jog aktoriai vaidina savuoju britišku akcentu, tai duoda filmui savotiško žavesio, nei lėkštesnė amerikietiškoji tartis...
Filmas, kaip ir knyga yra labai nuspėjama, turiu galvoje dėl paties finalinio baigimo. Valdovas Voldemortas pralaimi berniukui su randu, anokia čia visų vaikų paslaptis – gėris įveikia blogį. Patiko man garso takelis, veiksmas, yra tikrai įspūdingų specialiųjų efektų, kurie, aišku, kino salėje atrodė dar grėsmingiau. Ar bereikia sakyti, kad tai sėkmingas filmas? Pats Hario Poterio bumo atoslūgis jaučiamas visame pasaulyje, jis užleidžia vietą vampyrams ir saulėlydžio sagai, todėl nenuostabu, kad ankstesnioji Poterio dalis tiek populiarumu, tiek uždarbiu nusileido „Užtemimui“... Dabar belieka tik pažiūrėti, kaip bus šį kartą.
Šiaip filmą rekomenduoju visiems Hario Poterio filmų mėgėjams. Negaliu užtikrinti, kad nenusivilsite, kaip negaliu užtikrinti, kad nudžiugsite. Man jis susižiūrėjo įdomiai, nenuobodžiai, kitaip sakant, kaip tikras Haris Poteris.
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Penktasis elementas“ (The fifth element) (1997 m.). Na, ką čia ir bepristatysi tokį filmą, kuris susižilavęs du oskarus jau laikomas tikra kino klasika. Kas tik neprisimena raudonplaukės Millos Jovovich ir Briuso Viliso bučinių ir kosminių kelionių? Iš tikro nesu mėgėjas tokių fantastinių kino filmų, kuriuose akcentuojamas kosmosas, erdvėlaiviai ir įsivaizduojama žmonių ateitis...
„Penktasis elementas“ – tai jau iš vaikystės atsineštas filmas, kurį mielai pažiūrėjau dar sykį. Sakau, kaip atrodys toks filmas dabar? Žinoma, dabar šiek tiek kitaip, apčiuopiau nemažai holivudinių šablonų, specialiųjų vaizdo efektų ir pan. Tačiau tai nėra blogai, kadangi „Penktasis Elementas“ kaip tik ir buvo vienas iš tų filmų, kurie tuos šablonus kūrė ateinantiems filmams. Iš tikro 1995 – 2000 metai yra tikras didingiausių filmų bumas, čia prie „Penktojo elemento“, kuris laikomas fantastinių filmų šedevru, atrandame ir „Titaniką“ ir „Armagedoną“. Šiuo laikotarpiu norėta filmais parodyti kažkokią neapčiuopiamą didingumą, kosminę ir tuo pačiu žemės erdvę.
„Penktasis elementas“ – tai Luko Bessono filmas, po kelerių metų jis ir vėl sėkmingai dirbs su Milla Jovovich ir sukurs „Žana D‘Ark“. Iš tikro Jovovich tapo tikra Bessono atrasta mūza ir pačiai Milai tokie vaidmenys labai tiko, gaila, kad po visko ji pasitraukė į galutinai nusibodusius „Absoliučius blogius“ bei kriminalinių kalių paribius. Jau vien dėl jos ryžausi šį filmą dar kartą pažiūrėti.
Filmą vertinčiau tikrai neblogu, jame visko – ir humoro, ir jaudulio, ir kovos, ir meilės ir simbolikos, ir fantazijos, ir realybės... Toks visko pilnas filmas, sakyčiau, net artėjantis prie Tarantino stiliaus. Galbūt jau šių dienų akims specialieji efektai gali pasirodyti nebe tokie ir efektingi, tačiau jų senumo nelabai ir pastebėjau, nes ne taip jau ir toli tie specialieji efektai pažengė per dešimtmetį. Manau, filmas visai smagus, žavus ir šarmingas. Man jis visada sukelia geras emocijas.
Nutariau pratęsti animacinių serialų erą ir pakalbėti šįkart apie kultinį serialą „Simpsonai“ (The Simpsons). Kažkada kalbėjau apie „Drakonų kovų“ kūrimą, tai patikėkite, Simpsonai yra tikriausiai tapęs gal net pačiu populiariausiu pasaulyje gaminamu animaciniu serialu. Jo kūryba ir pirmosios serijos prasidėjau jau daugiau nei prieš 20 metų t.y. 1987 -1989 m. ir iškarto tapo kultiniu. Kažkodėl amerikiečiai labai meiliai priėmė šį animacinį filmuką, kuris pasakoja būtent apie juos, apie tokius pat prie „teliko“ sėdinčius žmones, kurie spokso į TV kanalus, dalyvauja savo miesto ir šalies realijose.
Šiuo metu per pastaruosius20 metų jau sukurta 488 serijų. Šiais metais 2011 prasidėjo sėkmingas 23 „Simpsonų“ sezonas. Iš tikro aš esu gerbėjas šios serialo. Kodėl? Ogi dėl tos pačios priežasties, kad „Simpsonai“ per savo visą karjerą neprarado savo dvasios ir toliau kalba apie mūsų gyveno ydas, pajuokia mūsų priklausomybes, sarkastiškai žiūri į realijas ir susireikšminusį elitą. Žinot, laukiu pasirodant šio serialo 23 sezono, nes 22 buvo neprastas.
Haumeris, Liza, Mardžė, Megė, Bartas – tai šių dienų tipinės amerikiečių šeimynėlės portretai. Daugelis vis dar gyvename su jais ir prisimename ne tik jų posakius, kurie jau pritaikome mūsų kasdieniame gyvenime, bet ir jų balsus, intonacijas. Bet iš tikrųjų nelengva patiems garsintojams 20metų dirbti tą patį darbą. Iki 1998 metų kiekvienas iš jų gaudavo už seriją po 30 tūkstančių Amerikos dolerių. Kol kanalas „Fox“ krovėsi sau milijonus už šį serialą, garsintojai pradėjo maištauti ir reikalauti didesnio atlyginimo, taigi, nuo 1998 iki 2004 metų kiekvienam įgarsintojui buvo mokama net 130 tūkstančių už seriją. Šiuo metu kiekvienas iš jų už seriją gauna po 400 tūkstančius. Pasigrožėkite tais, kurių niekada nematėte:
Yeardley Smith įgarsino Lizos balsą.
Dan Castellaneta įgarsino Haumerį, Barnį, Vilį, merą Kvimblį ir t.t.
Haris Shearer įgarsino Nedą Flandersą, Kentą Brokmaną, daktarą Hibertą, Lenį ir t.t.
Nuo 1990 metų kiekvieną Helovyno šventę paženklina ir „Simpsonų“ siaubo serija, be kurios jau daugelis jaunimo nebeįsivaizduoja šios šventės. Kultūrinė įtaka per du dešimtmečius tapo milžiniška. Pasaulyje parduoti milijonai prekių, atributų būtent su „Simpsonų“ vardais ir veidais. 2007 metais pasirodė ir „Simpsonų filmas“ (The Simpsons movie), kuris Lietuvos kino teatruose tapo pačiu populiariausiu ir daugiausiai uždirbusiu filmu! Jau nereikia nė sakyti, kad į specialias serijas kviečiami patys ryškiausi Amerikos aktoriai, kad įgarsintų savais balsais save pačius, todėl nenuostabu, kad serijose daug šmėžuoja realiai egzistuojančių kino ir televizijos įžymybių.
Šiuo metu belieka tik laukti kito sezono ir toli gražu „Simpsonai“ savo populiarumo neketina prarasti, jie jau užaugino vieną didžiulę kartą. Ir paklauskite, kas nežino „Simpsonų“? Tu nežinai? WTF?
Pagaliau pasibaigė ilgai trukęs zodiakų ženklų balsavimas, kurio metu, Jūs mieli lankytojai, galėjote nurodyti savo zodiako ženklą. Šįkart sulaukėme lygiai 4000 tūkstančių balsų. Tokiu būdu išsiaiškinome, kad daugiausiai „Maištingos sielos“ blog‘ą lanko ugningo avino atstovai – 408! O kas keisčiausia, kad kone per pus mažiau čia buvo apsilankiusių svarstyklių – 261. Galite tikėti, galite ne, bet tai manęs nė kiek nestebina, kadangi avinams opozicija yra būtent svarstyklių ženklas. Taip kaip mąsto avinas, svarstyklės dažniausiaimąstokitaip. Gal tik atsitiktinumas, gal ir ne – kaip sakytų patys astrologai, bet gyveni ir patvirtini ir tiesykles, ir išimtis.
Jūsų Maištinga Siela
P.S.
Tuo pačiu nutariau šiek tiek atnaujinti blog'o dizainą ir pašiltinti spalvas. Tikiuosi, kad taip bus geriau ne tik man, bet ir Jums. Ar ne taip?
