2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Filmas: "Turtingos mergiotės"

Sveiki visi,

Šiandien norėčiau pristatyti komediją „Turtingos mergiotės“ (Uptown girls) (2003 m.). Šioje iš pirmo žvilgsnio paprastoje komedijoje nusifilmavo Dakota Fanning ir Brittany Murphi. Filmas apie turtingas paneles, skirtingų amžių ir suvokimų. Aišku, čia labai banali tiesa, kad jei turtinga, tai nereiškia, kad esi laiminga. Filmas deklaruoja šeimos sampratos vertybes ir draugystės saitus. Kaip komedija, čia sukuria ryškius personažus, įtakotus socialinės padėties. Mažylė Dakota suvaidino protingą ir aikštingą mergytę, kurios motina priima nuskurusią ir apiplėštą merginą. Gali iš pažiūros atrodyti, kad jos labai panašios ir kartu skirtingos, tačiau jas vienija vaikystės patiriamos traumos t.y. tėvų netektis ir priežiūros stygius.

Šiaip komedija paprasta, įdomi, nenuobodi. Jeigu patiko tokios komedijos kaip „Parduotuvių maniakės išpažintis“ ar „Ir velnias dėvi pradą“ ši komedija tikrai patiks. Pažiūrėjęs filmą ėmiau domėtis Brittany Merphy istorija ir sužinojau, kad ši visai talentinga aktorė buvo 2009 metais rasta negyva. Net nepatikėtum žiūrėdamas jos darbą, jog šio jauno žmogaus nebėra... taigi, lieka darbai. Beje, ši aktorė yra buvusi ir Lietuvoje, kur filmavosi filme „Velnio aritmetika“.

Filmas nuotaikingas, rekomenduoju žiūrėti, kai užeina nepaaiškinamas liūdesys ar tuštumos jausmas. Kartais visai smagu pagardinti savo gyvenimą paprastute komedija. O juk ir gyventi darosi tada lengviau.

Įvertinimas: 7.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išrinktųjų medžioklė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Išrinktųjų medžioklė“ (Push) (2009 m.). Taigi ir vėl Dakota Fanning... Nuostabus talentas, tačiau filmą vertinčiau ne tokį jau ir puikų. Tai pasakojimas apie eksperimentus su žmonėmis, po kurių jie įgauna antgamtines galias. Sutikit, siužetas „X – menų“ kopija, tik tos galios yra kitokios. Čia taip pat surasite specialiųjų efektų, paprastą, gal šiek tiek primityvoką siužetą, kuris ir nuspėjamas, ir atsekamas iš kitų filmų. Iš vis sakyčiau, kad tai „Pradžios“ ir X – menų“ kažkokia sukryžminta produkcija.

Ir visgi, smagiai susižiūrėjo. Tai pramoginio turinio filmas, kuris visai neblogai tinka „laikui prastumti“, kai norisi kažko paprasto ir nenuobodaus. Tikriausiai ne nuobodumas ir aktoriai yra stipriausia šio filmo pusė. Filmas ryškus, vietomis įtemptas, kai kur, švelniai tariant, nusivažiuota arba persistengta. Kai kurių personažų charakterių pagrindai yra tipinio „didvyrio“ ir tipinės „paauglės“ šėlionės su ginklais ir kova su blogiu. Negaliu pasakyti, kad norėjosi kažko daugiau, nes tada reiktų perkurti filmą kitaip. Taip, tai filmas, kuris kaip ir „Šoklys“, pastarasis man buvo visiška nesąmonė, išlaiko savo holivudinio pradų kvėpavimą.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Ei, ar tai Tu?

Kita pusė

Ei, ar tai Tu?

Pasaulis juokėsi į saują, pasislėpęs už ledainės.

Šuo dingo už byrančios bažnyčios šono...

Ei, ar tai Tu?

Įspėk, kas slepiasi kitos monetos pusėje?

Kas parašyta tremtinio ranka apvertus nuotrauką?

Ei, ar tai Tu?

Kažkoks žodis kalasi pro smilkinių lukštus

Ir bando užduoti mįslę, kurios suprasti negaliu...

Ei, ar tai Tu?


Jūsų Maištinga Siela

Gailėti savęs - prabanga, kurią galiu sau leisti

Sveiki visi,

Tikriausiai nieko nėra juokingesnio už žmogų. Tikriausiai iš mūsų juokiasi visos beždžionės. Tikriausiai mes patys sau ir draugai, ir priešai. Tikriausiai niekas daugiau nesukelia baimės nei pats gyvenimas. Galbūt tiek pat ir laimės. Ne, ne mirties mes bijome, bet gyvenimo, jis kaip išlydytas švinas, toks sunkus sunkus... Prifarširavo kažkas plaučius ir amžinai skęsti į senėjimo efektą teikiančias eketes.

Ant asilo po Pasaulio pabaigos keliausiu ir žvalgysiuos sau nuotakos. Nebus gėda numirti, gėda bus gyventi. Kartais galvoju, jog tai iššūkis mūsų sukurtam Dievui. Tikriausiai baigiu išprotėti, nes sąmonės srauto tekstai man niekada nekėlė nei pasitikėjimo, nei žavesio ar įdomumo, o Škėmos „Balta drobulė“ buvo kaip prakeiksmas. Nemėgau ir nemėgstu šio kūrinio, o Jūs tik pažiūrėkit, dabar aš pats kaip tas beprotis pilu, kas ant liežuvio. Butkutė vis man pro ausinę dainuoja paguodą, kuri kaip druska žaizdoms. Kas sugalvojo paguodą? Juk tai baisiau negu baisu.

Kartais savo noru užuodžiu apokalipsę. Sako, depresija gali tave aplankyti bet kada, bet sako, save gailėti yra didžiausia prabanga. Gali būti. Aš tikriausiai esu pats turtingiausias žmogus Lietuvoje. Tikriausiai kiekvienas yra daug turtingesnis, nei jam pačiam atrodo.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Rašymas - tai viso gyvenimo prakeiksmas

Kuo toliau, tuo labiau nekenčiu rašymo, paties proceso ir kūrybos. Gal jau nieko nebenoriu pasakyti. Ne, jau nebemoku pasakyti, o kartoti tai, kas jau pasakyta – beprasmiška. O ir rašymo prasmė – ne monolitas, ji kinta su žmogumi. Kažkada užteko rašyti sau. Dabar norėčiau parašyti kažką kitiems, bet supranti, jog niekam tai neįdomu. Kodėl? Ogi visi nori būti išgirsti, visi nori, kad būtų pritarta jų nuomonei. Visi turi kažką pasakyti, visi nori būti suprasti. Taigi, visi yra rašytojai, tik parkerio ar klaviatūros nebarškina naktimis.

O kas, jeigu pradėsiu klausytis? Tiesą sakant, jau pradėjau. Ir žmonės man tiek daug kalba ir jie tokie įdomūs. Nebepasakoju aš, nes nebegaliu rašyti savęs. Rašyti tolygu pasakoti t.y. primyktinai save investuoti komunikacijos forma į kitus. Tai savanaudiškas dalykas, o savanaudiškumas šiaip ar taip yra gerai, jis lyg variklis siekti kažkokių svajonių, ambicijų ir pan. Nebeturiu motoro – sugedo. Nieko. Ak, tiesa... aš dabar rašau... Bet nebėra jokio santykio, nes viską, ką čia ir beperskaitysite, viskas bus tuščia iš mano pusės. Jūs to nejausite, nes prasmę susikuriate patys sau, o ne prasmė sukuria jūs. Taip, filosofiniai paistalai, bet be jų jau niekur nebeįmanoma.

Kai noriu mirti – einu į prekybos centrą. Ten niekada nesinori mirti. Tos kalbos, tie dirbtini įrašai, tos spalvingos manipuliacijomis persisunkusios reklamos... pamiršti savo nuostatas ir pyktį. Imi tikėti, kad gyvenimas nors per nago juodymą yra gražus. Bet tai taip juokinga. Motoras sugriuvęs, o laikas eina į priekį, tolygų masturbuoti vietoj pimpalo pirštą. Tikriausiai tai totali laisvė. Sunki ji. Žmogus gali laisvai su raktu kambaryje pragyventi visą gyvenimą. Bet duokit žmogui gyventi užrakintam be rakto. Placebas yra didžiausia panacėja.

Ir visgi... nekenčiu rašymo. Pasmerkiau. Nusivyliau. Dar Vincas Krėvė savo „Dangaus ir žemės sūnuose“ kalbėjo Jehudos balsu, jog nusivylimas yra didžiausia gyvenimo ir žmogaus pragaištis. Tu gali keikti, būti piktas, abejoti, peikti, šmeižti ir net žudyti, bet jei esi nusivylęs – viskas, tada esi žlugęs. Rašymas yra neviltis. Geriau nerašyti, jei gali nerašyti... Parašiau ir pats negaliu patikėti, jog kad ir kaip niekinčiau rašymą, vis tiek čia ir dabar rašau. Tikriausiai man su galva negerai. Tik tokie kaip aš ir tegali būti didžiausiomis padugnėmis šioje Žemėje, kurie vieną sako, o kitą daro.

Jūsų Maištinga Siela

7 milijardai žmonių - gal jau užteks?

Sveiki,

Mūsų žemėje – 7 milijardai. O kas toliau? O toliau nieko. O toliau ir toliau gims kas sekundę po du žmonių vaikus. O kas toliau? O toliau nieko. Gal jau 7 milijardų užteks pagaliau sunaikinti kapitalizmą, susprogdinti visus bankus, sistemą, išjungti atomines, sulaikyti demografinį sprogimą. Gal 7 milijardai yra riba, kai nebaisu žmonėms sakyti tiesą, ne gėda būti lygiems, o ne geresniems, gal jau nebereikia kirsti miškų, pumpuoti naftos, kurti virusus tam, kad pasidaryti „bizniuką“. Gal 7 milijardai ta riba, kada užteks nuodyti žmogų... Kai pagalvoji, 7 milijardai siejasi su tuo žodžiu UŽTEKS. Bet... Ne, nesakysiu, pagyvensim ir pamatysim.

Jūsų maištinga Siela

Nuotraukos mums pasakoja istoriją

Sveiki visi,

Pabudau ryte kažkieno bute. Langas buvo aklinai baltas, dvokė agurkais, degtine, gira, be garso ėjo televizorius. Jokio mėlyno dangaus. Tik balzgana dulksna. Ir kažkodėl įsistebeilijau į nuotrauką ant sienos. Joje – kažkokia vaikino nuotrauka, daryta Pilies gatvėje. Kiek nuotraukai metų? Staiga pajuntu, lyg pats savo noru perveriu savo paties vyzdį ir milisekunde esu ten, fotoaparato sprigtelėjime, kada pagaunu vaikino atvaizdą ir tai, kas jį supą. Jis iškvėpia ir lūpų kampučiuose vos vos girdimas garsas, kurį sukuria burnoje esančios seilės ir besiskleidžiančios šypsenos. Antrame plane – gatvės praeivis, vos pasukęs galvą, žiūri, ar papuls į kadrą.

Kas šioje nuotraukoje? Nesuprantu. Ar tai aš? Laikas? Jausmas? Svetimumas? Kažkieno prisiminimai? Nežinau. Bet ar tai svarbu – žiūrėti į nuotrauką ir būti ten, kur ji buvo daryta? Kitaip sakant, būti pačia nuotrauka. Nežinau.

Kokia nesąmonė. Nieko nebežinau. O kad nieko nebežinau, dar didesnė nesąmonė, nes tai teikia vilties, jog kažkada žinojau. O jei ir žinojau, tai dabar jau pamiršau.

Jūsų Maištinga Siela