Filmas: "Romulas, mano tėvas" / "Romulus, My Father"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų vaidybinį filmą „Romulas, mano tėvas“ arba dar kitaip lietuviai verčia šį filmą „Pamirštos svajonės“ (Romulus my father) (2007 m.). Sunku kalbėti apie šį filmą, nes man jis kažkuo panašus į anksčiau matytą „Medis“, bet šis variantas man buvo kur kas įdomesnis, geresnis, tikroviškesnis, be simbolikos ir reikalingos patetikos. Patiko man šis filmas savo natūralumu, puikiais aktoriais, paprasta ir gyvenimiška istorija. Dvelkia Australija, lygumomis ir saule. 

Tai istorija apie berniuką, prieš kurį griūva visas pasaulis – vaikystės idealai tėvai. Čia parodytas vyriškas Rumulo kentėjimas, kuris, rodos, tuoj plyš ir viską aplinkui aplies chaosu ir agresija. Panašiai ir vyksta. Vyriškas kentėjimas tampa pačia aršiausia vidine drama, net iki beprotybės. Šalia vystosi ir moteriškas kentėjimas, kuris labiau emocionalus, atviresnis ir t.t. Šeimos tyli tragedija ir išcentrinė berniuko figūra – tai pasaulis, kuris ir trypiamas ir nesuprantama kodėl taip daroma. 

Gražūs kadrai, nufilmuota labai gražiai, estetiniai gamtos intarpai, pvz.: Romulas su sūnumi važiuoja automobiliu ir sustoja lygumoje, kur nė vieno akmens, prie kurio būtų galima pasiguosti, tik tolumoje vienas medis, kankinamas vėjų ir saulės. Gamtos ir žmogaus sielų paralelė simetriška, čia mažai kontrastų, todėl filmas tėknus, jį įdomu stebėti, kitam gali būti ir šiek tiek nuobodu, ypač tam, kuris pripratęs prie asimetrijų, šokiravimų ir kontrastų. „Romulas, mano tėvas“ patiks tikriems kino gurmanams, šis filmas buvo tikrai puikiai įvertintas pačioje Australijoje, o ir kritikai palankiai sutiko užsienyje. Tai kodėl nepažiūrėjus gero kino? A?

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.7


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintojo legiono erelis"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Devintojo legiono erelis“ (The Eagle) (2011 m.). Ką gi, visai šviežias filmas, kuris ir vėl mus nukelia į senovės Romą, kad papasakotų istoriją apie garbės ir šlovės kainą. Taip ir nesupratau, ar verta buvo žiūrėti, ar šiaip laiką prastūmiau. Ne, filmas nėra jau toks blogas, yra gražių vietų nufilmuota, gerų kadrų, gamtos, yra ir šioks toks siužetas, bet kažkodėl nieko nepasisėmiau iš šio filmo. Tiesą sakant, tikėjausi daugiau.

Aktoriai parinkti neprasti, tiko jie savo vaidmenims. Užsispyręs ir šiek tiek trenktas romėnas nori atpirkti savo giminės ir tėvo garbę, todėl leidžiasi į Britaniją pargabenti auksinį ereliuko statulėlę, kuri, perdėm, man pasirodė banaliai sureikšminta. Aišku, eilinis briedalas apie ale garbę ir kokia ji svarbi, kad galėtum būti žmogumi. Na, viskas jau girdėta, visos mintys, išsireiškimai, dievulėliau, viskas jau kažkur matyti, žinoma ir regėta. Kam kurti tokį filmą ir dar su tokiu dideliu biudžetu ir ištekliais tam, kad nepapasakotum nieko naujo. Aišku, filmas daugiau pramogai, bet jei kuri filmą istorine tematika, tai prašau, pasistenk iš peties, o dabar toks įspūdis, kad viskas vardan komercijos: mes sukursim „krūtą filmą“ apie neblėstančią romėno garbę, visi eis jo žiūrėt ir užsikalsim gerai baksų. Filmui labai daug ko trūko, visų pirma originalesnės minties, ryškesnio ir įdomesnio siužeto, nes „Apokalipto“ šiuo atveju yra žymiai geresnis variantas, ir įdomesnis!

Yra kostiumai, yra geros dekoracijos ir t.t. Tikroviškumo yra, bet kvaila veikėjų psichologija žvėriškai nusibodusi, o veikėjų motyvacija ir jų vaizduojamasis pasaulis per daug suholivudintas. Kur seksas? Kur lėbavimai? Kur žiaurumas? Viskas taip padaryta, jog pagrindinis herojus atrodo nieko daugiau negyvena, tik vaikšto kaip aristokratas ir galvoja, kaip tą erelį parvilkus atgal į Romą. Žiūrint gal ir neužmigsi, nes yra šioks toks veiksmas, bet sustabdai ir pagalvoji: velniai rautų, NIEKO ĮDOMAUS.

Visgi, geriau patys pažiūrėkit ir nuspręskit.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.2 

Jūsų Maištinga Siela

Kai užvalgai lašinių ir negali miegoti

Mielas internetini dienorašti,

Jau gerokai po vidurnakčio. Dar burna kvepia svogūnais ir garstyčiom. Bėgau į antrą aukštą bendrabutyje pas pažįstamą pasiskolinti siūlo, nes valgiau lašinius ir prisivėlė į dantis atplaišų. Šlykštokas jausmas, kai kas nors įstringa į dantis ir negali šepetėliu išvalyti, o mano siūlai nuo stalo kažkur stebuklingai dingo. Kambariokas tyli ir sako, kad niekur jų nematė. Tepasiunta.

Dabar sėdžiu pusiau tamsoje, ramybės neduoda skype įsitaisęs draugas. Man visai toks dėmesys patinka. Svogūnų skonis gomuryje, artėjantis miego troškulys mane tuoj apims, sakau, ta proga kažką turėčiau pakeverzoti čia, bet nesupaistau ką. Norėčiau į Vilniaus „Alaus namus“ porą bokalų šaltų „varniukų“ alaus, kurio skonis į midaus panašus. Skanu. Tada, aišku, užsinorėčiau dar poros ir geriausiu atveju grįžčiau girtas arba pas ką nors pernakvočiau. Norėčiau.

Ko dar dabar norėčiau? Šiaip įprastą vakarą prašyčiau prausbliūdžio ledų, valgyčiau šaukštais ir žiūrėčiau kokią buką komediją ir gedėčiau savo gyvenimo, kuris nė iš tolo neatrodo toks kaip komedijose, kurių kūrėjus už suteiktą liūdesį turėtume paduoti į teismą. Bet iš tikrųjų dabar dar norėčiau kažką čia protingo ir pamokančio parašyti, bet neišeina nors tu ką. Mintys negimsta. O gal ir nereikia. Bliūdas ledų. Du litrai unikalaus alaus. Svogūnai ir lašiniai. Negi daugiau nebėra minčių?

Visada juokiuosi autobuse ar troleibuse, kai boba saldžiu balsu romiai sako: „padėkite atsisėsti neįgaliems ir senesnio amžiaus žmonėms“. Ar aš jau pakankamai senas, kad galėčiau kitiems padėti? Gal. Šiandien padėjau močiutei išmušti bilietą. Pats pasisiūliau. Matyt, užaugau ir pasenau. O juk vaikystėje negalėjau suprasti, kaip žmonės gali valgyti rūkytus lašinius, kramtyti svogūną ir gerti degtinę. Sakiau, niekada to nesuprasiu. Pasenau ir supratau. Pats save „perspjoviau“, kaip sakant.

Naktinėju ir galvoju, kada eiti miegoti? Na kada? Šokti su parašiutu, ar dar ne? Ką dar norėčiau pasakyti? Tikriausiai nieko. Pasenau savo jaunystėje.

Atsiprašau, gal padėti išmušti bilietėlį?

A

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė. 50 metų dar ne pabaiga.

Sveiki visi,

Šiandien, lapkričio 14 dieną, rašytojai, dailininkei ir šiaip visuomenininkei būtų sukakę 50 metų. Šiomis dienomis spaudoje nerimsta visokiausi pranešimai apie būsimus renginius, interviu su seserimi ir šiaip prisiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę... Kažkada aš čia jau esu rašęs savo ir šios rašytojos santykį. Kažkada ji man padarė neišblėstamą įtaką literatūros pasaulyje, o ir kaip asmenybė ji man švietėsi nuostabi.

Kur dabar mano Jurga? Kažkur kapuose, po stora ir sena pušimi, kur kaskart lapkričio mėnesį, per Vėlines, nešu ir uždegu žvakę. Manding, kažkur abu nutolome, nebeatseku to tampraus ryšio, kuris buvo prieš keletą metų, o ir jos kūrybos nebeskaitau, nebevartau jo knygų ir apskritai nebeskaitau nieko, tikriausiai toks metas, toks laiko tarpas... Ką aš norėjau pasakyti? Jurga Ivanauskaitė buvo tas žmogus, kuris mane užkrėtė svajonėmis, svajonėmis, jog galima šį pasaulį pertransformuoti žodžiais, įsiūti mintis ir savo vaizdinius į tekstą, suteikti jiems prasmę, suteikti tiek pat džiaugsmo, tiek pat skausmo tekstui. Jurga buvo tas žmogus, kuris manimi patikėjo, jog galiu kurti ir štai, jos jau kuris laikas nebėra.

Esu sukūręs eilėraštį, kuriame sakau, kad atbėgu pas ją į Antakalnio kapines lyg pas mamą ir paprašau, jog pasislinktų karste ir padarytų man vietos prie savo šono. Taip ir būna, kai pasaulis tampa juodas kaip mazutas, taip ir norisi nusileisti nuo Vilniaus Naujamiesčio kalvų ir pulti į grabą pas kūrybos motiną. Tačiau visi dangčiai jau uždaryti, duobės jau užkastos, o ir Jurga man tolsta ir tolsta kaip Nojaus laivas. O šitiek buvo kalbėta, šitiek patikėta, šitiek parašyta... Kaip pasakytų koks išminčius, taip reikėjo. Tai buvo laikas gyventas su Jurgos kvapu panosėje, su jos energetika, su jos personažais, knygomis, paveikslais. Su ja pačia.

50 metų šiandien Jurgai. Ką turėčiau pasakyti? Jai? Ar gyviesiems, ją pažinojusiems? Keista, juk tai net ne šventė, tik minėjimas, prisiminimai tokie keistai artimi ir kartu ataušę... Sunku surasti žmogų, kuris būtų labiau paveikęs mano paauglystę ir jaunystės dienas. Nieko nepaneigiau, viskas buvo kaip buvo, dėl nieko nesigailiu ir nieko nebijau, nes Jurga buvo, yra ir bus, kaskart vis kitokia, kaskart vis toldama, tai artėdama, tai verkdama, tai juokdamasi. Jurga buvo, yra ir bus. Su Gimtadieniu! Linkėjimai tau ten, ant debesies!

Jūsų Maištinga Siela

Aš ne Buda, kad įveikčiau lapkritį

Sveiki visi,

Šiandien atsikėliau viduryje dienos ir pagalvojau, kad jau temsta. Atsitraukiau užuolaidos – dulksnas, purvinas lapkritis vėl pasiuntė mane ... į lovą. Paskutiniuoju metu kamuoja milžiniški skausmai ir nieko sau negaliu padaryti – naktimis nebemiegu, o rytais parpiu kaip kiaulė. Aišku, reiktų apkaltinti politiką, blogą orą, rudenį ar net Dievą, bet niekas nuo to nepasikeis. O taip norėtųsi. Paskutiniuoju metu bandau susikaupti ir patirti kažką panašaus į ramybę, bet kaip nebėra saugumo jausmo, sunku kažką iš to išgauti. Juk ne Buda visgi esu.

Nieko neveikimas yra labai didelis darbas. Laisvė yra per didelė, kad ją galima susikišti į vieną labai nepatogią, bet reikalingą vietą. Kaip sakė Nijolė Oželytė savo garsioje ir kontraversiškoje kalboje: pakelsit abiturientai sparnus, būsit ereliais, norėsit lėkt nuo tėvų, bet pamatysit, kad niekas ten, horizonte, Jūsų nelaukia išsišiepę. Laisvė yra baisus dalykas, bet nelaisvė dar baisesnis, bet, kai esi nelaisvėje, jautiesi vertingesnis, jautiesi bent per nago juodymą kažkam bent jau sąlyginai naudingas, o būti reikalingam žmogui reiškia labai daug.

Taigi, lapkritis – vėl dulksna, pilkuma, nykuma... Kaip tik lapkritis, taip visada norisi rašyti apie vargšą šunį, kažką panašaus į Biliūno Brisių, prie tvarto būdos pririštą ir nelaimingą, amžinai šlapiu dvokiančiu kailiu ir mirtinai liūdnomis akimis. Obuoliai jau kadais iš sodų surinkti, o šuo sau lūkuriuoja, o ir į svečius, į kaimo namus niekas nebeužsuka, nebent tik suplūdus sutemoms kažkas vis dar į langą senelio beldžiasi pilstuko. Liūdnasis lapkritis. Patinka ir nepatinka.

Tikiuosi šiąnakt nieko neskaudės, nieko nereikės ir gerai išsimiegosiu bendrabučio lovoje, kurioje styro devyni išlindę dratai. Turi būti budrus kaip žaltys, kad ant jų nepasismeigti. Bet kaip nors. Pasaulis dabar toks neįkvepiantis ir aš pats, tiesa, nieko gero nebedarau. Mano internetiniame portale nieko gero nebevyksta, vien tik filmai, filmai... Nieko nebeskaitau, nieko ir nenoriu, nieko nesitikiu ir nieko nebelaukiu. O kas pas Jus blogesnio? Rašykit į komentarus, pasirinkę Anoniminį skyrelį vietoj Google paskyros. Gal ir nėra jau taip nyku ir negražu. Kaip Jums šios dienos? A?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiulė ir Džiulija"

Sveiki visi, 

šiandien noriu pristatyti filmą „Džiulė ir Džiulija“ (Julie and Julia) (2009 m.). Visai neseniai tokiu pat pavadinimu leidykla „Obuolys“ buvo išvertęs romaną, kuris greitai, pasirodžius kino filmui, susilaukė ir šiokio tokio dėmesio. Iš tikro filmą ketinau jau seniai pažiūrėti, kai pradėjau domėtis Meryl Streep vaidyba ir jos darbais. „Džiulė ir Džiulija“ čia ji sukuria įdomią infantilišką personažą – kulinarę Čaild, kuri praėjusio amžiau viduryje padaro tikrą kulinarinį perversmą maisto vartojimo industrijoje, o jos knyga Amerikoje tampa tikra namų Biblija. Šalia šios istorijos rutuliojasi šiuolaikinės Džiulės istorija, kuri Amerikoje imasi per metus pagaminti visus prieš 50 metus parašytus Džiulijos receptus. Žinoma, gaminimas ir pavyksta, ir nepavyksta, o visus savo bandymus užrašo savo internetiniame bloge, sakykim, kaip aš dabar...

Šiaip filmas visai ne prastas, siužetas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti šiek tiek nuobodokas. Kokiu tikslu kurtas šis filmas? Kurių galų? Bet vėliau suvoki, kad filmas nėra prastas. Gera Streep vaidyba, kuri šiek tiek man pasirodė, perdėm, vyriška, kampuota ir vaikiška, o tai įdomus ir charakteringas personažas. Aktorė keičia kalbėseną, akcentą ir įpročius. Ne ką prasčiau viskas analogiškai vyksta ir Džiulės pasaulyje, tos pačios bėdos tiek santykiuose, tiek virtuvėje. Deja, jos abi taip niekada ir nesusitiks, bet viskas, kas jas jungia – virtuvė ir meilė maistui, ir jo ruošimo procesui. Žinoma, filmas nė iš tolo neprilygsta „Valandoms“, ne tas diapazonas.

Filmas gan paprastas, šiltas. Šiek tiek nesuprantu, kodėl toks didelis biudžetas? Siekia net 40 milijonų JAV dolerių, tačiau gal taip ir reikia, bet kartais ir už 10 milijonų filmų būna sukurta įdomesnių, originalesnių. Nežinau, šiaip filmas patiks kažko lengvo, bet ne prasto norinčiam žiūrovui. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sinekdoki, Niujorkas" / "Synecdoche New York"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Sinekdoki, Niujorkas“ (Synecdoche New York) (2008 m.). Keistas filmas. Vienas internetinis draugas man parekomendavo pažiūrėti, o kai pamačiau aktorių Philip Seymour Hoffman, tai pagalvojau, kad net filmas bus kažkuo panašus į „Savadžių šeimą“, bet tai tik blogo įspūdžio, kurį parodo trailer‘is. Šiaip filmas, kaip sakiau, keistas, o dar keistesnis jo pavadinimas. Tai pasakojamas apie režisierių ir jo gyvenimą, kuris pasimeta tarp teatro ir realybės. Filme jungiasi būtent šie du pradai – teatras ir realaus žmogaus gyvenimas. Ne paslaptis, kad dauguma menininkų ir laikomi „priplaukę“, šis personažas yra būtent toks.

Pradžia filmo mane nuteikė kaip itin tikroviškos dramos ir istorijos pateikimo variantą, bet laikui bėgant supranti, jog kažkas su šia istorija negerai; ji tampa modifikuota, teatrališkai dirbtina. Režisierius įsijaučia į savo gyvenimo peripetijas ir bando viską perteikti ant scenos, statydamas po didžiuliu kupolu savo atsikartojantį gyvenimą. Kai kurios vietos kelia deja vu jausmą ir tai nuostabu, nes tai kartu filmas filme ir dar plius teatras. Aišku, šalia rutuliojasi tikrasis gyvenimas, skaudūs ir liūdni režisieriaus nutikimai, kurie nedelsiant vis greičiau ir greičiau perkeliami į jo statomą miestą – spektaklį.

Filmo idėja man labai patiko, nes pasirodė be galo originali t.y. ką nugyveni, tą ir nedelsiant perkeli ant scenos. Filme apstu ir mistinių dalykų, kaip antai amžinai degantys namai, kuriuose gyvena režisieriaus mylimoji ir t.t. Filmas man sukėlė ir gailestį, ir švelnią ironiją, toks kartu paprastas ir gyvenimiškas, o kartu ir sintetinis, teatrinis gyvenimas, bet svarbiausia, kad režisierius nenubrėžia aiškios ribos tarp teatro ir gyvenimo, todėl viskas suaugę ir tuo mane labai sužavėjo. Rekomenduoju šį filmą tikriems kino gurmanams, geros vaidybos, netikėto siužeto ir be abejo talentingos režisūros mėgėjams. Šis filmas patiks.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela