Norvegija - sveikas šiaurietiškas dvelksmas

Norvegija.
Norvegijos vėliava.
Fiordai
Fiordai
Oslas

Sveiki visi,

Norėčiau trumpam į Norvegiją (Norway). Nesu šaltų kraštų mėgėjas, bet kartais norisi ten, kur kalnai ir fiordai, kur ežerai, kur mediniai nameliai, kur nors snieguoto kalno pašlaitėje, kur kvepia Kalėdomis ir blyksi gražiai eglutės už lango. Toks vaizdinys apskritai apie Skandinaviją, o ką čia jau kalbėti apie Norvegiją.

Ar bereikia sakyti, kad Norvegijos sostinė yra Oslas? Manau, kad ne. Šiaip esu girdėjęs, kad norvegai įdomūs žmonės, mažai materialūs, o savaitgalius mėgsta leisti ne klubuose ir ne prie alaus, o sėdasi į savo naujas „točkes“ ir važiuoja į užmiestį, kur įsikuria kur nors namelyje ir ten pailsi nuo darbų ir šurmulio. Girdėjau, kad norvegai baisūs ekologai, kaip ir švedai, žinoma. O dabar Dalia Grybauskaitė pareiškia, kad visiškai alkoholio reklama uždrausta tėra tik Norvegijoje, tad, kad pas mus dirbantys „načnykai“, kur teisiškai negali dirbti, tėra tik šiaip leistinas mados ir kiekvieno lietuvio, nespėjusio nusipirkti alkoholio iki 22 valandos, reikalas.

Kad norvegai mažai geria, tą patvirtina ir Algimantas Čekuolis, kuris didžiausius alkoholikus laiko britus, airius ir prancūzus. Keista, nes pačią Norvegiją vis dar įpratę vadinti valstybe ar šalimi, tačiau ji tebėra karalystė ir turi gyventojų apie 4,6 milijonų ir t.t. Turėčiau visą informaciją nukopijuoti ir įdėti iš Vikipedijos, bet tai būtų per daug banalu, tiesa?

Man asmeniškai Norvegija asocijuojasi su labai gera ir įdomia literatūra, taip pat gerais savotiškais filmais. Lars Saabye Christensen sukūręs tikrą pasaulinę sensaciją, romaną „Įbrolis“, kurį valgiau su tokiu jauduliu ir netikėtumu, kad tiesiog springau. Tikrai, šiuolaikinis Dostojevskis. Christensen‘as yra buvęs ir Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje, bet, deja, neturėjau galimybės jo išvysti savomis akutėmis.

Aišku, Norvegija man žuvų karalystė, ten žūklė tikriausiai nuo vikingų ir runų laikų. Štai kodėl Norvegija tik dalinai Europos Sąjungos šalis, nes ji nenori, kad ES kištųsi į jos žuvų kvotų pramonę ir t.t. Įdomi šalis, pagalvoju. Ir visai nesvarbu, kad ką tik neseniai vyko baisios skerdynės Osle, kur ginkluotas vyrukas ėmė pistoletu šaudyti į minią. Skandinavai pakvaišę, taip vyko ir Suomijoje, bet šiaip jie ramūs kaip kokie estai, bet ne tokie pretenzingi kaip prancūzai ar britai. Su norvegais, kaip sakant, malonu turėti reikalų, jie santūrūs, bet su jais nesušalsi ir neužmigsi. Sunku apibūdinti mūsų šalies ir Norvegijos santykius, nieko beveik apie juos nežinau, bet reikia tikėti, kad Norvegija yra siekiamybė tiek politikoje, tiek šiaip gyvenimo būdo vakarų valstybė – karalystė mums lietuviams ir visam pasauliui.

Prieš kelerius metus skaičiau statistinius duomenis, kad Norvegija buvo pripažinta pačia turtingiausia ir geriausiai socialiai žmogui pritaikyta šalis, paskaičiavus bendrą šalies produktą ir t.t. Gal todėl nemažai lietuvių ir vyksta į Norvegiją, užsikrečia jos kalba, kultūra, juk ten darbo atlyginimas yra, mano žiniomis, bent 10 kartų didesnis nei Lietuvoje. Norvegai nėra švaistūnai, veikiau minimalistai, jiems patiems daug nereikia, tai jiems įaugę į kraują, bet labai jau norisi pamatyti pačią gamtą, pasivaikščioti po kalvotas vietas. Etccc... noriu trumpam į Norvegiją!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beyonce "If I Were A Boy"

Sveiki visi,

Šiandien ir vėl prisiminiau seną gerą rubriką, kuri vadinasi „Šios dienos daina“. Ir šįkart rubrikoje svečiuojasi garsi amerikiečių pop scenos atlikėja Beyonce su daina „If I Were A Boy“. Dar šią vasarą pasirodė jos ketvirtasis solinis albumas „4“, kurį teko čia ir pristatyti, bet daina „If I Were A Boy“, yra iš jos trečiojo super sėkmingo albumo „I am... Sasha Fierce“, kurio iki šiol parduota apie 6.7 milijonus kopijų, o tai yra nemaži skaičiai, kai internete plinta piratinės dainos.

„If I Were A Boy“ yra pirmasis šio albumo singlas, pasirodęs 2008 metais ir daugelyje šalių tapo hitais numeris 1! O kritikų daina pasitikta labai palankiai.

Man asmeniškai ši daina yra pati geriausia šio albumo daina, kurios beveik nesiklausau, tiesiog vakar naktinėjau ir naršydamas po „Youtube“ užklydau ir vėl. Kažkaip labai jau patiko ir vokalas, ir daina, todėl skubu pasidalyti su savo saito lankytojais. Kas žino, galbūt ir Jums patiks ši daina.

„If I Were A Boy“ video klipas.

„If I Were A Boy“ atliekama gyvai.

„If I Were A Boy“ atlieka Eglė Jurgaitytė „Choro karuose“.

Jūsų Maištinga Siela

Pirmasis sniegas - džiaugtis ar liūdėti?

Sveiki visi,

Vakar snigo antrasis šiais metais sniegas. Pirmasis buvo šių metų pradžioje, bet visi buvo apimti šios keistos euforijos, o mano Facebook‘e visi tik ir pradėjo apie tai kalbėti. Nekęsdavau sniego, šalčio ir žiemos. O dabar nebežinau, ar, kai sninga, yra gerai ar blogai. Nebežinau, ar turiu teisę nemėgti žiemos, pačios baisiausios šventės – Kalėdų. Nežinau, ar viso to nemėgdamas sukelsiu kitiems pyktį, juoką, nesuprantamumo jausmą.

Vos tik prasidėjo lapkritis, taip ir pradėjau laukti pavasario, nors rudens pradžia buvo įtartinai jauki, šilta ir įdomi. Rugsėjis džiugino, spalis privertė sunerimti, o lapkritis užmušė. Kas toliau? Gruodis, sausis ir pats šalčiausias mėnuo – vasaris. Nenuostabu, kad lietuviai tiek kalba apie orą. Apie ką galima daugiau kalbėti, kai sninga? Žinoma, kur kas saugiau būtų sėdėti kokioje Graikijoje ar Ispanijoje, o gal net naujuosius sutikti Australijoje, kur +35C karštis tiesiog lepina žmones prie jūros. Ak, ta kita pasaulio pusė, ji visada mane šaukia, kai ateina šalčiai.

Turiu vieną pažįstamą, kur esame totaliai skirtingi. Jis vasarą miesto namų šešėliais vaikšto – jam saulė per kaitri, jam per karšta lipti į kalną ir t.t. Žiemą aš drebu kaip stirna su dviem megztiniais ir žiemine striuke, šaliku, pirštinėm, kepure. Drebu iki pamėlynavimo, nes kai šalta, man labai skauda kūną, o štai draugas be kepurės, be tik su menku paltuku žygiuoja – 30C šaltyje. Ir kas tai? Genai? Tikriausiai turėjau gimti ne Lietuvoje, kaip ir mes visi, kažką mėgstame, o kažko ne.

Vaikystėje – nieko baisiau už sniegą, nes jis visada kėlė baimę, jog atsidursiu pusnyje, o vaikėzai man į užantį prikrės šitos gražios bjaurasties. Fe. Bet juk sninga ir kažkam šiam pasauly pasidaro lengviau, o kažkam nuo to sunkiau.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Romulas, mano tėvas" / "Romulus, My Father"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų vaidybinį filmą „Romulas, mano tėvas“ arba dar kitaip lietuviai verčia šį filmą „Pamirštos svajonės“ (Romulus my father) (2007 m.). Sunku kalbėti apie šį filmą, nes man jis kažkuo panašus į anksčiau matytą „Medis“, bet šis variantas man buvo kur kas įdomesnis, geresnis, tikroviškesnis, be simbolikos ir reikalingos patetikos. Patiko man šis filmas savo natūralumu, puikiais aktoriais, paprasta ir gyvenimiška istorija. Dvelkia Australija, lygumomis ir saule. 

Tai istorija apie berniuką, prieš kurį griūva visas pasaulis – vaikystės idealai tėvai. Čia parodytas vyriškas Rumulo kentėjimas, kuris, rodos, tuoj plyš ir viską aplinkui aplies chaosu ir agresija. Panašiai ir vyksta. Vyriškas kentėjimas tampa pačia aršiausia vidine drama, net iki beprotybės. Šalia vystosi ir moteriškas kentėjimas, kuris labiau emocionalus, atviresnis ir t.t. Šeimos tyli tragedija ir išcentrinė berniuko figūra – tai pasaulis, kuris ir trypiamas ir nesuprantama kodėl taip daroma. 

Gražūs kadrai, nufilmuota labai gražiai, estetiniai gamtos intarpai, pvz.: Romulas su sūnumi važiuoja automobiliu ir sustoja lygumoje, kur nė vieno akmens, prie kurio būtų galima pasiguosti, tik tolumoje vienas medis, kankinamas vėjų ir saulės. Gamtos ir žmogaus sielų paralelė simetriška, čia mažai kontrastų, todėl filmas tėknus, jį įdomu stebėti, kitam gali būti ir šiek tiek nuobodu, ypač tam, kuris pripratęs prie asimetrijų, šokiravimų ir kontrastų. „Romulas, mano tėvas“ patiks tikriems kino gurmanams, šis filmas buvo tikrai puikiai įvertintas pačioje Australijoje, o ir kritikai palankiai sutiko užsienyje. Tai kodėl nepažiūrėjus gero kino? A?

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.7


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintojo legiono erelis"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Devintojo legiono erelis“ (The Eagle) (2011 m.). Ką gi, visai šviežias filmas, kuris ir vėl mus nukelia į senovės Romą, kad papasakotų istoriją apie garbės ir šlovės kainą. Taip ir nesupratau, ar verta buvo žiūrėti, ar šiaip laiką prastūmiau. Ne, filmas nėra jau toks blogas, yra gražių vietų nufilmuota, gerų kadrų, gamtos, yra ir šioks toks siužetas, bet kažkodėl nieko nepasisėmiau iš šio filmo. Tiesą sakant, tikėjausi daugiau.

Aktoriai parinkti neprasti, tiko jie savo vaidmenims. Užsispyręs ir šiek tiek trenktas romėnas nori atpirkti savo giminės ir tėvo garbę, todėl leidžiasi į Britaniją pargabenti auksinį ereliuko statulėlę, kuri, perdėm, man pasirodė banaliai sureikšminta. Aišku, eilinis briedalas apie ale garbę ir kokia ji svarbi, kad galėtum būti žmogumi. Na, viskas jau girdėta, visos mintys, išsireiškimai, dievulėliau, viskas jau kažkur matyti, žinoma ir regėta. Kam kurti tokį filmą ir dar su tokiu dideliu biudžetu ir ištekliais tam, kad nepapasakotum nieko naujo. Aišku, filmas daugiau pramogai, bet jei kuri filmą istorine tematika, tai prašau, pasistenk iš peties, o dabar toks įspūdis, kad viskas vardan komercijos: mes sukursim „krūtą filmą“ apie neblėstančią romėno garbę, visi eis jo žiūrėt ir užsikalsim gerai baksų. Filmui labai daug ko trūko, visų pirma originalesnės minties, ryškesnio ir įdomesnio siužeto, nes „Apokalipto“ šiuo atveju yra žymiai geresnis variantas, ir įdomesnis!

Yra kostiumai, yra geros dekoracijos ir t.t. Tikroviškumo yra, bet kvaila veikėjų psichologija žvėriškai nusibodusi, o veikėjų motyvacija ir jų vaizduojamasis pasaulis per daug suholivudintas. Kur seksas? Kur lėbavimai? Kur žiaurumas? Viskas taip padaryta, jog pagrindinis herojus atrodo nieko daugiau negyvena, tik vaikšto kaip aristokratas ir galvoja, kaip tą erelį parvilkus atgal į Romą. Žiūrint gal ir neužmigsi, nes yra šioks toks veiksmas, bet sustabdai ir pagalvoji: velniai rautų, NIEKO ĮDOMAUS.

Visgi, geriau patys pažiūrėkit ir nuspręskit.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.2 

Jūsų Maištinga Siela

Kai užvalgai lašinių ir negali miegoti

Mielas internetini dienorašti,

Jau gerokai po vidurnakčio. Dar burna kvepia svogūnais ir garstyčiom. Bėgau į antrą aukštą bendrabutyje pas pažįstamą pasiskolinti siūlo, nes valgiau lašinius ir prisivėlė į dantis atplaišų. Šlykštokas jausmas, kai kas nors įstringa į dantis ir negali šepetėliu išvalyti, o mano siūlai nuo stalo kažkur stebuklingai dingo. Kambariokas tyli ir sako, kad niekur jų nematė. Tepasiunta.

Dabar sėdžiu pusiau tamsoje, ramybės neduoda skype įsitaisęs draugas. Man visai toks dėmesys patinka. Svogūnų skonis gomuryje, artėjantis miego troškulys mane tuoj apims, sakau, ta proga kažką turėčiau pakeverzoti čia, bet nesupaistau ką. Norėčiau į Vilniaus „Alaus namus“ porą bokalų šaltų „varniukų“ alaus, kurio skonis į midaus panašus. Skanu. Tada, aišku, užsinorėčiau dar poros ir geriausiu atveju grįžčiau girtas arba pas ką nors pernakvočiau. Norėčiau.

Ko dar dabar norėčiau? Šiaip įprastą vakarą prašyčiau prausbliūdžio ledų, valgyčiau šaukštais ir žiūrėčiau kokią buką komediją ir gedėčiau savo gyvenimo, kuris nė iš tolo neatrodo toks kaip komedijose, kurių kūrėjus už suteiktą liūdesį turėtume paduoti į teismą. Bet iš tikrųjų dabar dar norėčiau kažką čia protingo ir pamokančio parašyti, bet neišeina nors tu ką. Mintys negimsta. O gal ir nereikia. Bliūdas ledų. Du litrai unikalaus alaus. Svogūnai ir lašiniai. Negi daugiau nebėra minčių?

Visada juokiuosi autobuse ar troleibuse, kai boba saldžiu balsu romiai sako: „padėkite atsisėsti neįgaliems ir senesnio amžiaus žmonėms“. Ar aš jau pakankamai senas, kad galėčiau kitiems padėti? Gal. Šiandien padėjau močiutei išmušti bilietą. Pats pasisiūliau. Matyt, užaugau ir pasenau. O juk vaikystėje negalėjau suprasti, kaip žmonės gali valgyti rūkytus lašinius, kramtyti svogūną ir gerti degtinę. Sakiau, niekada to nesuprasiu. Pasenau ir supratau. Pats save „perspjoviau“, kaip sakant.

Naktinėju ir galvoju, kada eiti miegoti? Na kada? Šokti su parašiutu, ar dar ne? Ką dar norėčiau pasakyti? Tikriausiai nieko. Pasenau savo jaunystėje.

Atsiprašau, gal padėti išmušti bilietėlį?

A

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė. 50 metų dar ne pabaiga.

Sveiki visi,

Šiandien, lapkričio 14 dieną, rašytojai, dailininkei ir šiaip visuomenininkei būtų sukakę 50 metų. Šiomis dienomis spaudoje nerimsta visokiausi pranešimai apie būsimus renginius, interviu su seserimi ir šiaip prisiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę... Kažkada aš čia jau esu rašęs savo ir šios rašytojos santykį. Kažkada ji man padarė neišblėstamą įtaką literatūros pasaulyje, o ir kaip asmenybė ji man švietėsi nuostabi.

Kur dabar mano Jurga? Kažkur kapuose, po stora ir sena pušimi, kur kaskart lapkričio mėnesį, per Vėlines, nešu ir uždegu žvakę. Manding, kažkur abu nutolome, nebeatseku to tampraus ryšio, kuris buvo prieš keletą metų, o ir jos kūrybos nebeskaitau, nebevartau jo knygų ir apskritai nebeskaitau nieko, tikriausiai toks metas, toks laiko tarpas... Ką aš norėjau pasakyti? Jurga Ivanauskaitė buvo tas žmogus, kuris mane užkrėtė svajonėmis, svajonėmis, jog galima šį pasaulį pertransformuoti žodžiais, įsiūti mintis ir savo vaizdinius į tekstą, suteikti jiems prasmę, suteikti tiek pat džiaugsmo, tiek pat skausmo tekstui. Jurga buvo tas žmogus, kuris manimi patikėjo, jog galiu kurti ir štai, jos jau kuris laikas nebėra.

Esu sukūręs eilėraštį, kuriame sakau, kad atbėgu pas ją į Antakalnio kapines lyg pas mamą ir paprašau, jog pasislinktų karste ir padarytų man vietos prie savo šono. Taip ir būna, kai pasaulis tampa juodas kaip mazutas, taip ir norisi nusileisti nuo Vilniaus Naujamiesčio kalvų ir pulti į grabą pas kūrybos motiną. Tačiau visi dangčiai jau uždaryti, duobės jau užkastos, o ir Jurga man tolsta ir tolsta kaip Nojaus laivas. O šitiek buvo kalbėta, šitiek patikėta, šitiek parašyta... Kaip pasakytų koks išminčius, taip reikėjo. Tai buvo laikas gyventas su Jurgos kvapu panosėje, su jos energetika, su jos personažais, knygomis, paveikslais. Su ja pačia.

50 metų šiandien Jurgai. Ką turėčiau pasakyti? Jai? Ar gyviesiems, ją pažinojusiems? Keista, juk tai net ne šventė, tik minėjimas, prisiminimai tokie keistai artimi ir kartu ataušę... Sunku surasti žmogų, kuris būtų labiau paveikęs mano paauglystę ir jaunystės dienas. Nieko nepaneigiau, viskas buvo kaip buvo, dėl nieko nesigailiu ir nieko nebijau, nes Jurga buvo, yra ir bus, kaskart vis kitokia, kaskart vis toldama, tai artėdama, tai verkdama, tai juokdamasi. Jurga buvo, yra ir bus. Su Gimtadieniu! Linkėjimai tau ten, ant debesies!

Jūsų Maištinga Siela