Filmas: "Imtynininkas" / "The Wrestler"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti mintimis apie filmą „Imtynininkas“ (The Wrestler) (2008 m.). Jau kuris laikas norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangi vis painiojosi po ranka, o kai sužinojau, kad filmas debiutavo ir „Kino pavasaryje“, pagalvojau, kad šunys nematė – pažiūrėsiu! Nenusivyliau. Filmas 2008 metais Venecijos festivalyje apdovanotas auksiniu liūtu, o pagrindinis filmo aktorius Mickey Rourke nominuotas auksiniam gaubliui ir net Oskarui kaip geriausias aktorius... Išties juosta apipilta nemažai liaupsių, tačiau ji man pasirodė pernelyg gal niūri, bet tas niūrumas ir duoda savotiško žavesio. Žiūrėjau filmą ir jaučiausi panašiai, kaip žiūrėdamas paskutinį Alejandro Gonzalez Irritu darbą „Biutiful“, bet pastarasis iš vis buvo nuostabus, o „Imtynininkas“ tikriausiai nusileidžia tuo, kad čia labiau susitelkta tik į begęstančios žvaigždės gyvenimo vienišumo cunamį, neišsimušant į socialines peripetijas.

Būtų juokinga dabar atpasakoti filmo siužetą. Rourke atrodo pasenęs ir tas jo senumas filme labai gerai tinka. Kai jį pamačiau einant žavų senstelėjusį vyrą su kišeniniu šuneliu raudonu kilimu per apdovanojimus, net juokas suėmė, kad suvaidino imtynininką, tačiau ir pačiame filme nepasakysi, kad jis „monstras“, atvirkščiai, „Amerikietiškų imtynių“ gerbėjai turėtų labai nusivilti, nes filme akivaizdžiai visi yra draugai, seni kovotojai veteranai, kurie tiesiog falšyviai valdo minią ir jų emocijas. Nežinau, ar „Amerikietiškose imtynėse“ tas pats, tačiau, kai paauglystėje juos žiūrėdavau, būdavo net keista, kai jie po tokių smūgių vėl gali po savaitės drąsiai kautis... Nesvarbu. Filmas juk ne apie falšyvizmą, o apie vienatvę, su kuria žmogus susiduria, kai pasijaučia niekam nereikalingas. Kai liga prispaudžia, tada pamatai, kas lieka iš to tavo juokingo darbo. Nepamainomų nėra, o štai šeima, artimieji, jie visada bus šalia tavęs... Deja, imtynininkas susizgrimba per vėlai su artimaisiais ir čia gimsta žiūrovo gailestis pagrindiniam personažui.

Šiaip filmas paprastas kaip du kart du. Dramos tematika irgi nesvetima kinui, (prisiminkime Rokio epopėją), kuris leidžia tik įsivaizduoti, ką jaučia nuo Olimpo nulipusi „žvaigždė“. Šiaip filmas labiau visgi skirtas gurmanams – gera vaidyba, operatorius vaikšto nuolat paskui pagrindinio personažo užpakalį, kad ir kur jis beeitų – striptizo baran, sporto kluban, pabėgioti miškan ar šiaip darban. Vienos įdomiausių scenų buvo, kai jis pardavinėja salotas ir dešras prekybos centre, nes imtynės jam nepelningas darbas, labiau hobis. Tada pagalvojau, kad ir „Maximos“ pardavėjos galbūt falšyviai šypsosi, linki geros dienos, o mintyse keikia tą maistą ir tave patį. O juk būna... Sunkaus gyvenimo smogas gaubia visą filmą, bet tai nėra blogai, man filmas visai patiko, patiko YPAČ pagrindinio aktoriaus vaidyba. Žiūrėti tikrai galima, bet klausimas – ar visiems? Nepamatysit – nesužinosit.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dalia Grinkevičiūtė "Lietuviai prie Laptevų jūros"

Sveiki visi,

Vienu metu virpėjau skaitydamas ir galvojau, kad apsiverksiu. Pagalvojau, jeigu būčiau vietoj Dalios Grinkevičiūtės atsidūręs lageryje, prie Laptevų jūros, būčiau pirmąją dieną pasikoręs arba įšokęs į ledinę Leną. Neįtikėtina tvirtybė ir noras bet kokia kaina išgyventi...

2005 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ serijoje „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“. Tai antroji serijos knyga, kurioje mus pasitinka įvadinis Viktorijos Daujotytės straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę. Profesorė čia apmąsto apie tremtinių literatūrą, lyginą Grinkevičiūtės atsiminimus su Sruogos „Dievų mišku“ ir bando numanyti, kokios Dalios Grinkevičiūtės asmeninės savybės leido išgyventi atšiauriomis Sibiro sąlygomis. V. Daujotytė kaip visada kalba pakiliai, ramiai ir giliai viską apmąstydama.

Į šį rinkinį įeina visi autorės parašyti raštai: „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj žemėj“ ir kelios miniatiūros. Iš tikrųjų „Atsiminimai“ yra didžiausias autorės kūrinys, rašytas apie 1950 metus, pirmą kartą grįžus iš lagerio. Šie užrašai vėliau buvo užkasti į stiklainį, o autorė antrą kartą visą istoriją ėmėsi rašyti jau grįžusi iš lagerio antrąkart. Šie du tekstai yra gan ypatingi, kadangi pasakojama ta pati istorija, bet juose išlikęs skirtingas santykis. Pirmieji „Atsiminimai“ ypatingai skaudūs, juose Dalia Grinkevičiūtė labiau atvirauja, atskleidžia savo kietą charakterį, kuris padėjo išgyventi lageryje. „Atsiminimai“ – tai sumišusi dokumentinė reflektyvi autentiška medžiaga, tikriausiai didžiausias kūrinys parašytas iš išgyvenusių Sibire. Skaitai ir kai kurie faktai šokiruoja, bet neleidžia netikėti.

Nesvarbu, kad tekste nuolat minimos pavardės, jos anaiptol neerzina, o veikiau glumina. Juk jie vieni kitus pažinojo ir didžioji dalis virto sušalusiais lavonais ant sniego pusnių. Labiausiai šokiruoja gyvenimo aprašymas užpustytuose barakuose, tas neįsivaizduojamas nužmogėjimas, kai šalia mainosi tos pačios utelės, kamuoja badas, kojas sutraukia skorbutas, o žmonės tiesiog triedžia ir šlapinasi tiesiog vietoje. Šaltis ir badas, badas ir šaltis, poliarinė žiema ir saulės nematyti ištisus 9 mėnesius. Ką tada daryti, kai aplinkui tiek ligonių ir tu pats tampi ligoniu, o durų nebegali atidaryti, nes jas užvertė sniegas, o tau dar kažkas naktį pro kamino stogą visam barakui kepalą duonos įmeta, o visa kita tik juoda pūga ir mirtis. Baisios smulkmenos atskleidžiamos „Atsiminimuose“, bet Dalia Grinkevičiūtė, kuriai viso labo tebuvo vos 14 – 15 metų, jau tada kaip vilkė kabinosi į gyvenimą ir kartojo sau nepasiduoti.

Žmogiškumo sutraiškymas, jo visiškas suluošinimas, nebebuvimas, kai žmogus lieka tik gyvulys, o kažkokie mitai apie muziką, teatrą, apie kultūrą telieka praėjusio gyvenimo keisti prisiminimai. Kaip išlikti žmogumi, kaip save išlaikyti, kai pro tavo kojas bėga tryda ir žinai, kad tau šiltinė, kuri tave nuvarys akimirksniu į kapus? Žinokit, skaičiau tuos atsiminimus ir drebėjau, ir stebėjausi, o juk viskas jau ir taip žinoma... Bet būtent „Atsiminimuose“ jutausi kartu gyvenantis užpustytame barake. Ir tas jausmas yra nenusakomas, kai žinai, kad tai vyko iš tikrųjų. Aišku, atsiminimai yra atsiminimais, kai kas juk ir nutylima, galbūt kažkas apie save gali būti pagražinta, nes neretai pati Dalia Grinkevičiūtė kitų žmonių akivaizdoje save nupiešia kaip heroję, hiperbolizuoja savo stiprybę, tačiau ar galima tai painioti su heroizmu? Kiekvienas nuspręs skaitydamas.

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ vėl mus nukelia į 1941 metų tremtį ir pasakojama tą pačią istoriją, tik jau santykis ir tonacija kitokie. Čia daugiau skubėjimo, mažiau smulkmenų apie uteles ir trydas, daugiau refleksuojama apie sistemą ir išsigimusį socializmą, kuris be pagrindo sunaikina žmogų. „Gimtojoj žemėj“ – tai Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai jau esant Lietuvoje, kai ji pabaigusi Kaune mediciną ryžtąsi dirbti Laukuvoje. Čia ji papasakoja savo 15 metų patirtį ir pasakoja apie kitokį lagerį, kuris ją nemažiau smukdė ir laužė dvasiškai. Grinkevičiūtė negaili kritikos vietiniams lietuviams, kurie pavirtę stalininiais komunistais ima vykdyti partietišką politiką, pamindami bet kokį žmogiškumą. Ir iš tikrųjų, skaitant darosi koktu, kad tokia grubi ir ciniška politika šitaip galėjo manipuliuoti žmogumi. Spauda, teismai ir visa sklindanti informacija buvo klaikiai žeminanti žmogų ir žmogus buvo įbaugintas, bet net ir šiame etape Grinkevičiūtė buvo kovotoja ir ji nė neketino nusilenkti partijos batams, aišku, už tai sumokėjo savo didžiulę kainą.

Aš pats esu kilęs iš tų kraštų, todėl Laukuva man puikiai pažįstama, pažįstama ir kai kurių žmonių nuomonė apie Dalią Grinkevičiūtę, o nuomonė tebesklando ne itin palanki jai. Ir nenuostabu, juk šitiek pavardžių ir nusikalimų, machinacijų suminėta „Gimtojoje žemėje“, kad vietiniai ten iš gėdos turėtų eiti paraudonavę. Manau, kad labiausiai autorę žeidė šmeižto faktas, kad šitaip galima moraliai palaužti žmogaus dvasią. Juk rašytojos, jeigu ją taip galima pavadinti, stipriausioji pusė ir buvo moralė, tikėjimas ir kiti vidiniai dalykai. Partijos politika galėjo iš didžiausių nuopelnų visuomenei sukurti pavojingos aferistės įvaizdį. Manau, Dalia Ginkevičiūtė nukentėjo visomis įmanomomis Tarybų Sąjungos formomis, juk ji buvo ir tardyta, ir žeminta, ir šantažuota, ir tremta, ir badauta, ir neteko visos šeimos ir ko tik tai norite. Sunku įsivaizduoti, kas lieka iš žmogaus, kai per jį pervažiuoja toks Sovietinis tankas! Kažkuo ši knygos dalis priminė kitą romaną – Sofi Oksanen „Valymas“ ir pagalvojau, kad turėtų išeiti neblogas filmas.

Šiaip mokykloje teko skaityti ištraukas. Dabar jau nebežinau, ar Grinkevičiūtė tebėra išlikusi, bet jei mums Balys Sruoga atstovauja kaip didysis tiesos reiškėjas apie Hitlerio padarytą žaizdą visai Europai, tai Dalia Grinkevičiūtė atstovauja Stalino kavalerijai. Neverta diskutuoti, kas ir kiek daugiau sunaikino, dabar tekstas ir istorija mums kaip dokumentas byloja apie vienintelį norą – norą gyventi ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Prisimenant dabartinę krizę ir mus visus daugiau ar mažiau apimančias depresines nuotaikas, galime nesunkiai iš tokios knygos pasisemti jėgų. Ten, lageryje prie Laptevų jūros, sąlygos buvo šimtus kartų blogesnės, bet kokie ten buvo žmonės! Dieve, kieki žmonės... Jie net prie mirties nepatilo meilės ir tikėjo, kad grįš į Lietuvą, gyvi arba mirę. Gyvenimo troškulys ir pamatyti saulę buvo stipresni už badą ir šaltį, už žaidas ir iš jų begeriančias uteles. Man net graudu, kaip visgi iš tikrųjų žmonės skausmingai ir kantriai mylėjo gyvenimą. Tikriausiai ne šiaip sau. Tikriausiai ne dėl atsitiktinumo. Juk buvo dėl ko.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com    

Filmas: "Oda, kurioje gyvenu" / "El piel que habito"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą, kuris Lietuvoje spalio mėnesį buvo labai išreklamuotas. Tai ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro naujausias darbas „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habit / The skin i live in) (2010 m.). Taigi šįkart Almodovaro grįžta su garsaus ir šokiruojančio romano ekranizacija ir šįkart jo mūzą Penelope Cruz keičia Antono Banderas bei Elena Anaya, pastarąją turėtume žinoti iš Julio Medem filmo „Kambarys Romoje“.

Žinot, Almodovaro filmai visada kažkuo kitokie, nors kartu ir labai panašūs. Šiek tiek teko nusivilti „Šaltais apkabinimais“, nes panešėjo į perspaustą melodramą, tačiau šįkart pats siužetas, kuris man kažkuo šiek tiek primena „Pasikalbėk su ja“ išgelbėjo visą filmą. Pirmąsias 40 minučių nelabai supratau, kas iš tikrųjų vyksta, kažkoks mokslininkas daro eksperimentus su ląstelėmis, pasakojama jo žmonos ir dukters istorija, o dar kažkokia keista moteris, uždaryta jo namuose, su juo koketuoja. Sakau, kas per nesąmonė, tačiau tai tik pradžios istorijos užuominos, kuri pasirodo iš tikro neįtikėtina.

Aišku, gyvenime nieko panašaus nebūna. Sudėtinga ir paties personažo mąstysena ir poelgių motyvaciją. Ar jis tik norėjo pasišaipyti iš savo dukters „skriaudėjo“, ar iš tikrųjų buvo tik šalto proto genijus, sugriovęs jam visą gyvenimą? Filmo siužetas iš tikro intriguoja ir jis gali tapti tikru diskusijų objektu – pradedant žmogiškumo klausimu ir baigiant teisingumo vykdymu. Žmogiškasis žiaurumas pagrindiniam personažui padovanoja galimybę patikėti meilės galia, bet taip ir neaišku dėl ko – dėl to, kad Vera panaši į jo buvusią žmoną Galą? O gal už tai slypi kita jėga? Ar įmanoma pertransformuoti žmogaus pojūčius ir energetiką? Ar galėjo Vera sugundyti vyrą? Milijonai klausimų kamuoja po filmo peržiūros, bet vienareikšmiško atsakymo niekas nepateikia. Tikriausiai patys nuostabiausi filmai ir yra, kuriuose lieka klaustukų arba daugtaškių...

Aktoriai puikūs, labai Amodovariški, kai kurios siužetinės peripetijos ir stilistika, kaip antai pasakojimo tėkmė, žmogžudysčių scenos yra tiesiog keistai trapios, prasilenkiančios su realybe, bet nepanašūs nė į vieno kito režisieriaus braižą.

Tai pakankamai intelektualus, šaltai karštas filmas apie kerštą, keistą meilę, bandymą užpildyti vienatvę, skausmą ir netektį šaltakraujiškumu. Manau, kad šis Almodovaro filmas labiau vykęs, nei „Šalti apkabinimai“ ir daugeliui kino gurmanų turėtų padaryti neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Žmogaus fiziologija. Ar reikia ją tvardyti dėl etiketo ir mados tendencijų?

Sveiki visi,

Turėčiau kažką gražaus ir vėl parašyti, bet žodžiai prišalo. Ir tikrai. Visai neseniai „Delfi“ tinklapyje perskaičiau, kad į Lietuvą atplūsta – 24C šaltukas. O jūs gi žinote tą keistą jausmą, kai net striukę surakina, medžiaga ima trauktis nuo šalčio, o nosies šnervės keistai limpa, prisimenant, kad ir juose yra gyvaplaukių, kurie filtruoja orą.

Vokiečių mokslininkai pasakė, kada pats efektyviausias būdas valyti nosį yra krapštyti ją pirštu. Mūsų etikete – tai baisus įžeidimas, bet kam tik tas etiketas neprieštarauja, ar ne? Štai net gadinti orą prie žmonių yra gėda, nes nesuvaldai savo fiziologijos, tada koks tu žmogus? Tas baisus žmogaus manieringumas atėjęs iš senovės paverčia mus pačius perdėtos moralių ir įsitikinimų vergais. Štai senovėje moterys, turiu galvoje kilmingasias ponias, juk jos amžinai su metaliniais korsetais vaikščiodavo, sutraukusios talijas į siūlelius. Atkasti moterų viduramžių ir baroko palaikai liudija apie baisią patologiją, patikėkite, moterų kaulų struktūra pakitusi neatpažįstamai, o šonkauliai primena siaurėjantį piltuvą. Štai kodėl jos dažnai negalėdavo susilaukti vaikų, o vyrai aikčiodavo iš baimės, kad moterys nepagimdys jiems palikuonių, o kokia virtuvės „pelenė“ tiesiog vieną po kito kaip patranka šaudo į gyvenimą vaikus.

Ką aš norėjau pasakyti? Juk ir šiais laikais mados ir etiketo dalykai tiesiog luošina moteris ir vyrus. Jau nešneku apie kenksmingą kosmetiką, o štai silikoniniai implantai ir leidžiami butulinai... Visai neseniai perskaičiau, kad jau net vyrams į sėklides dedami silikonai, kad šie atrodytų „vyriškesni“. Nieko nepadarysi, tai laikmečio dvasia, savo kūno kulto demonstravimo era, kai seksualumas yra visa ko pirminis antipodas, darosi nebevaldoma.  

Nesakau, kad dabar pulkime visi viešai ir demonstratyviai gadinti orą ir krapštyti nosį, tačiau raginu pamąstyti, kodėl vieni dalykai yra priimtini, o kiti laikomi gėdingais? Istorinė paradigma leidžia apmąstyti savo susidariusius įpročius, ieškoti priežastinio klausimo ir į tai atsakyti. Tai puikus pavyzdys, kaip galima keisti savo nuostatas, įpročius ir nuimti nereikalingus atgyventos moralės pančius.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Aš esi tu"

Sveiki visi,

Tęsiu lietuviškų filmų mini maratoną ir šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Aš esi Tu“ (You am I) (2006 m.). „Aš esi Tu“ – tai Kristijono Vildžiūno režisuotas vaidybinis kino filmas apie... nei šį, nei tą, pasakytų paprastas pramoginių filmų žiūrovas, o man šis filmas patiko, kadangi jame buvo kažkas suvyniota, kažkas paslėpta, kažkas neaiškaus, kažkas „su mintimi“. Tai filmas su simboline žmogaus ėjimo per gyvenimą prasme. Viskas vyksta Lietuvos provincijoje, na ir dalis lyg ir filmuota kažkur užsienyje – vieno vaikino pasakojamos istorijos linija, Sizifinio kopimo nuo potvynio motyvas dvelkia kažkur jau matytu misticizmu. Bet jau Lietuvos gamta kokia graži. Beveik visas filmas filmuotas vasaros metu, kai aplinkui keistai pilna nepažinios ir pamirštos gyvybės – medžiai, sraigės, paukščiai, žolynai... Net baisu įžeisti tokią gamtą ir pusiausvyrą.

Iš tikro tai sąmonę fiksuojantis filmas apie architektą, kuriam nusibosta miesčioniškas gyvenimas ir jis, šiuolaikinis Lietuvos Robinzonas, susiprojektuoja namą medyje su židiniu, vandeniu ir t.t. (Dievaži, taigi čia mano vaikystės svajonė!) Ir filmas tai man priminė – gyventi miške, pamirštant civilizacijos suniokotą žmogų. Tai gamtos ir žmogaus glaudi paralelė, kai tu esi aš – dvasia prie dvasios. Archetipinių energijų ištroškęs jaunimėlis taip pat atsliūkina į netolimą kaimą ir daro „tūsą“, tik jų santykis su aplinka ir gamta jau visai kitoks, jiems gamta – tai trijų dienų poilsis, o ne gyvybiškai svarbi terpė, kai tu esi aš, o aš esi tu. Skirtingų ideologijų žmonės susiduria žaliame gyvybės gamtos lopšyje ir atranda savo giliausius prigimtinius jausmus, kurie užsimezga subtilūs, apipinti keistu tylėjimu ir mistika.

Sunku pasakyti apie filmą kažką blogo, nes strategija ir siužetas gan aiškūs, pats žiūrovas renkasi savo santykį su filmu ir jis turėtų suprasti, kad filmo užmojis yra menas, o ne žiūrovų receptorių tenkinimas. O man patiko, patiko aktoriai, filmo keistumas, siužete „išgraužtos“ istorijos ir paliktas tik tylus pusiau siužetinis tekėjimas. Jeigu norite kažko ramaus ir tėknaus, o ir dar lietuviško, manau, filmas gali visai tikti.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.1

 .

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurazijos aborigenas" / "Eastern Drift"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Eurazijos aborigenas“ (Eastern Drift) (2010 m.). Režisierius Šarūnas Bartas – vienas garsiausių ir įdomiausių Lietuvių režisierių šįkart kuria filmą paremtą trilerio pagrindu. Girdėjau nemažai liaupsių apie šį filmą, juk surinko sidabrines gerves, o Estijos kino festivalyje „Juodusios naktys“ buvo pripažintas kaip geriausias metų Baltijos šalių filmas – apie tai ir dar daugiau galite paskaityti kiekviename puslapyje apie šį filmą...

Iš tikrųjų tikėjausi abstraktesnio filmo, bet kadangi čia įsivelia trilerinis siužetas, kuris manding nemažai panašus į rusų filmus apie mafiją, kurių apskritai negaliu žiūrėti, gal kažkiek ir nuliūdino. Ir tikrai, filmas toks šįkart kosmopolitinis, nors Šarūnui Bartui tai jokia naujiena, jo filmai jau tokie... Filmas trejomis kalbomis – lietuvių, prancūzų ir rusų. Tokia mišraininė liudija apie žmogų „be šaknų“, toks nei šen, nei ten – tai pagrindinė filmo problematika. Staiga „bežemis“ žmogus sulaukėja ir grįžta prie savo prigimtinių ištakų – ieškojimo motyvo, todėl filmui visai tinka apibūdinimas – aborigenas.

„Tarp rytų ir vakarų“ – man norisi sakyti apie šį filmą. Labai daug gražių dalykų filme – tėkmė, miestai, kosmopolitinis pasaulis, kuriame pasimetęs žmogus yra priverstas ne visada eiti gražiais ir teisingais keliais. Tos žmogžudysčių scenos na jau tokios „rusiškos“, kad net neįdomu buvo žiūrėti, tačiau filmas visgi kažko turi, turi giluminę idėją, kuri iš esmės ir gelbsti visą filmą. Ką bereiškia žmogaus tautybė, jei nauja tautybė yra „verslas“ ir žudymas?

Tikrai ne prasti aktoriai, kurie atitinka filmo koncepciją – skirtingų tautybių aktoriai įkūnija savo tautybės charakterius. Maišymasis, kažkokia keistai juntama „dirbtinos“ arba atpledijusios meilės aura tarp personažų, noras gyventi, bet kartu jis toks vaiduokliškas, liūdnas ir niūrus. Negi toks ir yra gyvenimas, kai įsipainioji į „nemalonius“ reikalus ir gauni greitus pinigus už kontrabandą? Vienišumo filmas, kurį bando užpildyti meilės žaidimais, pigiomis merginomis ir barais... Spalvos labai jau niūrios, amžina prietema irgi spinduliuoja keistas energijas, tačiau filmas kažką visgi turi ir tai neįvardijama žodžiais.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela 

Lietuvos kariuomenė: ar reikia privalomos karo prievolės?

Sveiki visi,

Neveltui klausiu dėl Lietuvos kariuomenės. Pamenu savo vaikystę, žinot, kuo ji skiriasi nuo mergiotiškos vaikystės? Tau nuolat buvo primetama, jog anksčiau ar vėliau, jei nesimokysi ir neturėsiu vaikų, tave tuojau supakuos ir į armiją paims. Ir tikrai, nekenčiau vien šios minties, tačiau, kol atėjo jau mano laikas, Lietuvos kariuomenė tapo profesionali ir imami tik savanoriai. Karinė prievolė, man regis, buvo kažkas baisaus... O juk tiek baisių dalykų teko apie ją girdėti, o aštresnio liežuvio bobelės tik ir laidydavo replikas, kad tik iš kariuomenės grįžtama „tikru vyru“. Gal kai kurie ir grįždavo mulai, eržilai, praradę savo tapatų švelnumą patriarchato „pasaulėlyje“, kurį pavadinčiau priverstiniu lageriu, kada norom ir nenorom „kačialini“ raumenis, avimi sunkūs kerzai ir kas dvi savaites lendama po kirpimo mašinėle, kad palaikytum karišką, - apsaugok Juozai Statkevičiau, - stiliuką. Taip, vyriškumas karo, o reiktų sakyti gražiai, kaip mus mokė – šalies gynybos sektorius tikriausiai priaugina vyriškos – patiniškos agresijos, kuri tikriausiai neretai ir suprantama kaip „vyriškumas“. Štai sau galime ir pasiploti, kodėl šeimose tiek smurto, kodėl vyrai šiokie ar anokie. O jūs man pabandykite įrodyti, kad karinė prievolė prie to neprisidėjo?

Visai neseniai čia vėl pasirodė iš krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lūpų gandai, kad dėl finansų gali būti, kad Lietuva vėl turės grįžti prie priverstinės karo prievolės. Iš vis man labai įdomi ta mūsų atsilikusi Lietuvos politikėlė, ji tokia niekinga, tokia pilna srutų ir dvokianti, bet niekada nepaliauja manęs stebinti. Kol mes beveik gerus du dešimtmečius vertėm jaunuolius norom nenorom eiti į katorgą – oops, norėjau pasakyti ginti ir mylėti tėvynės, Latvija jau seniausiai turėjo profesionalią kariuomenę ir apskritai visos Vakarų išsivysčiusios šalys turi tik profesionalios gynybos statusą. Tai ši sistema buvo paveldėta būtent iš Sovietų Sąjungos, kurioje reikėjo armijoje atsidžiaugti ilgus du metus.

Ar reikia Lietuvai atgal grįžti penkiais žingsniais atgal vien dėl to, kad biudžetinė karvė užtrūko ir nebebus pinigų kopūstienei ir kerzams pripirkti? Ir iš tikro, kodėl į balą metami tokie pinigai. Tik pamanykit, gynybai! Nuo ko mes ginamės? Gal patys nuo savęs? Vienas internetinis komentaras labai taikliai pasakė, jog su latviais mes niekada nekariausime, nes broliai, jei pultų lenkai, vis tiek mus suėstų, jei pultų rusai su baltarusiais, vis tiek mus suėstų. Esame per silpni savo tautine sudėtimi ir čia jums, vaikeliai, ne XX amžiaus pirmoji pusė ir nepasivaikščiojimas po partizanų miškelius, kai aplinkui tokie ginklai sukurti. Ir visgi, tada kam ta kariuomenė ir kam jos iš vis reikia? Ar tik čia ponia valstybė kartais nepraplauna nemažai pinigėlių? Apskritai, juk mokomasi kariuomenėje ne tiek gynybos, o kariavimo taktikos. Juk ginklai sklidini agresyvios energetikos, o vargšas žmogelis, užliūliuotas patriotiškų dainelių, vėl tampa įrankiu, jis ir vėl pavaldi pelė sistemai, kuri praplauna pinigus, užverbuoja nuobodžiaujantį jaunimą ir prikepa daug gražių karinių kotletų. Ir išties, mane tik tai stebina, kad Europoje nevyksta masinis karas, kai visi taip iš širdies ima „ginti tėvynę“, akivaizdu, kad nori nenori imi ir numatyti taikinį bei priešą.

Galbūt kas nors su manimi ginčytųsi dėl gynybos, primintų man istoriją, tą pačią Sausio 13 – ąją ir tuoj piestų man žertų, kad ir dabar lietuviai kai kurie, gal ne visi, stotų krūtinėmis už tėvynę. Galbūt. Dar kažkas juokavo, kad grąžinus karinę prievolę, pats jaunimas išsilakstys slėptis nuo valstybės į miškus, o aš tik palinksėjau galvelę, paklaksėjau akelėmis ir sakau: vaje, vaje, kaip diena, taip dar viena priežastis palikti Lietuvą. Dar kitas klausimas, ar vertybė gultis po tuo tanku, lyg neva taip ir beišreiškiama meilė tėvynei iš senesniosios kartos vis lyg girdžiu skundą, jeigu tą tanką galima apeiti. Juk gyvybė ne ką mažesnė vertybė! Galbūt ir reikia pasiruošti ginti save, savo šalį, bet aš ką noriu pasakyti... Apie bendrą tendenciją, kuri vyko ir Šaltojo karo metais. Jei ginkluojasi kaimynas, tai ir kitas kaimynas, žiūrėk, jau pabūklą tuoj šluostys. Jei apskritai nereikėtų nuo nieko mūsų ginti, gal ir pasaulis būtų ne toks agresyvus. Juk kiek milijardų kasmet JAV, Rusija, Šiaurės Korėja tiesiog meta į karinę galią, kai tuo tarpu žmogų pamaitinti galėtų. Juk mat, reik mylėti savo tėvynę! Tik kažin, ar ta meilė neiškreipta kitų tėvynių atžvilgiu, jeigu pradėtume nuo savęs, gal ir pasaulis pasikeistų, bet juk laboratorijos žiurkei nepasakysi, kad ji kilusi iš kanalizacijos, juk anarchistu ir kruvinuoju revoliucionieriumi išvadins ir pasiųs šieko pjauti.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad apskritai ta karo prievolės mokyklėlė suaugusiems man atrodo absurdiška. Aš jos niekada nepalaikysiu, nors ir niekinti negaliu. Tiesiog mums patiems reikia nuspręsti, kas mums geriau. Juk galiausiai turėtų būti referendumai, galiausiai turėtų kalbėti tauta, tie, kurie galbūt eitų į tas kariuomenes, o ne visokie „išrinktieji“, kurie vienaip ar kitaip yra paveikti politinių srovių, oligarchų ir kitų bepročių, kurie šika ir tapšnoja virš mūsų galvų, atsiprašau už išsireiškimą.

Juk pasaulis, juk ir ta pati Lietuva yra tokia tik dėl to, kad mes patys toleruojame, kad be mūsų vox popoli vyktų absurdo žaidimas. Reikia perskaityti taisykles, kad žinotum, kaip jas sulaužyti ir pakeisti. Kartais reikia nelįsti po tanku, o jį tiesiog apeiti. Kartais. Bet ne visada.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com