Rimtas eilėraštis susimąstymui

Sveiki visi,

Sogjalas Rinpočė „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“ (2007 m.) (Sogyal Rinpoche – The Tibetan Book of Living and Dying). Beskaitinėdamas šią knygą, kuri galbūt ne itin man patiko, bet būdavo kartais tokių vietų ir citatų, kurias norėdavosi užsirašyti ir pasidalyti su Jumis.

Šioje knygoje aptikau cituojamą eilėraštį, kuris mus moko kantrybės, kovojant tiek su mūsų ydomis, tiek žalingais įpročiais, tiek su savo silpnybėm, kančiomis. Retai žmogus „savųjų demonų“ gali atsikratyti vien tik savo valios pastangomis iškart, todėl buvo sukurtas toks eilėraštis, kuris ragina mus atsitiesti,net suklupus daugybę kartų iš eilės ir nepasiduoti. Manau, kad galbūt kam nors šis eilėraštis patiks ir suteiks stiprybės.

Portia Nelson

„Penkių dalių autobiografija“

1. Einu gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Įpuolu.

Galas man... Nebeturiu vilties.

Dėl to aš nekalta.

Prireikia amžinybės išsiropšti.

2. Einu gatve ta pačia gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Apsimetu nematanti.

Ir vėl įpuolu.

Neįtikėtina – esu ten pat.

Tačiau dėl to aš nekalta.

Ropštimasis užtrunka gan ilgai.

3. Ir vėl einu aš gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Matau ją.

Bet krentu... tai įprotis.

Atmerktos mano akys,

Žinau ir kur esu.

Išsiropščiu bematant.

4. Dar kartą pasuku aš ta pačia gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Ją aplenkiu.

5. Einu kita gatve.  

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com     

Miręs klasiokas iš nuotraukos

Sveiki visi,

Pamenu, kai buvau mažesnis ir su mama vartydavom jos nuotraukų albumą, ji pirštu rodydavo į savo klasės nuotrauką. Toje nuotraukoje būdavo išsirikiavusios mokinės su ilgomis kasomis ir baltais kaspinais, o mokinukai visi su švarkais. Tada mama papasakodavo šiek tiek apie kiekvieną. Ji labai mėgdavo baksnoti ir sakyti, kuris iš jų šiuo metu jau išėjęs Anapilin. „Šita pasikorė, šitas žuvo, šitas išėjo ir dingo...“

Keista žiūrėti į savo klasės nuotrauką ir skaičiuoti jau mirusius žmones. Dar keistesnis turi būti jausmas, kai su tuo žmogumi bendravai ir net negalėjai pagalvoti, kad po, tarkim, 20 metų jo nebebus, o aš dar būsiu gyvas.

Neseniai žuvo mano pirmasis klasiokas. Dabar aš jau, rodydamas savo klasės nuotrauką, galiu bakstelti pirštu ir pasakyti, kad jo jau nebėra. Ir aš jau žinau, ką reiškia bakstelti ir žinau, ką reiškia, kai kažko jauno jau nebėra, o tu dar tebesi ir žinau, ką reiškia, kai atsukus laiką, net pagalvoti negalėjai, kad kada nors taip nutiks. Neskubu moralizuoti, kad skubėtume vieni kitais džiaugtis ir kilnoti ant rankų, nes nežinai, kada kiti išeis, o tu liksi. Tai neįmanoma. Bet įmanoma tiesiog stebėtis tuo keistu trapumo jausmu. Kas žino, gal visai greit kažkas baksnos į klasės nuotrauką, rodydamas į mane, ir sakys – va, šito jau nebėra gyvųjų tarpe.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Sapnų nublokšti"

Sveiki visi,

Jurgos Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“ perskaičiau dar paauglystėje ir tai buvo pirmoji rašytojos knyga, patekusi man į rankas. Romanas pasirodė 2000 metais, tai pirmoji knyga, po trijų labai stambių dokumentinių knygų apie keliones po Tibetą, Nepalą, Indiją, kurią vėliau leidykla „Tyto Alba“ sulydė į vieną didžiulį veikalą „Tibeto mandala“. Pati rašytoja lyg ir ne visai užtikrintai kalbėjo, kad tikriausiai neberašys jokių grožinių tekstų. Klydo. Vėliau sekė „Placebas“ (2003 .), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.)

Visai neseniai ir vėl „suskaičiau“ „Sapnų nublokštus“. Norėjau pakartoti ir vėl pajusti paauglystėje išgyventą dvasinį katarsį, skaitydamas šią knygą. Tiesa, šįkart teksto nebeskaičiau, nes viename „Linkomanijos“ užkaboryje radau balsu skaitomą knygos įrašą. Parsisiunčiau nė nemirktelėjęs. Iš tikrųjų labai bijojau grįžti prie šios knygos, nes ji man pasirodė po visos Ivanauskiados pati įdomiausia ir geriausia, kas retai atrodo mano pažįstamiems, jiems kažkodėl labiau patinka paaugliškosios Jurgos knygos „Mėnulio vaikai“, „Pakalnučių metai“ ir t.t., tad nebenorėjau sugadinti kadaise patirto skonio.

Niekada iki tol nesiklausiau knygos skaityto įrašo, tad buvo labai įdomus eksperimentas. Bijojau, kad tekstas ir jo prasmės versis iškreiptos ir kitokios. Juk skaityti, tai ne tas pas, kas klausyti. Bet.. Patiko! Bijojau, kad „užaugau“ t.y. „peraugau“ Ivanauskaitės kūrybą ir ji man perdėm atrodys išskalbta, nuvalkiota, nebeaktuali man pačiam. Bet... Patiko! Ir vis dar galiu drąsiai teigti iš savo varpinės, kad „Sapnų nublokšti“ yra Jurgos Ivanauskaitės grožinės literatūros epopėjos viršūnė. Taip, tai paskutinė knyga, kuri „liečia“ Rytų kultūros tematiką, tačiau nepaprastai sodri, egzotiška, kosmopolitiška ir sultinga.

Be proto ryškūs personažai tarsi mozaika sulipdo neįtikėtinai sudėtingus vakariečių dievoieškos kelius Neten mieste. Asmeniškai užuodžiau labai daug pačios autorės asmeniškumų, realios patirties, galbūt net tokios meilės užuomazgų Rytuose. Taip, knyga yra pasiutusiai fatališka, tačiau tas fatališkumas visgi nuveda mus į Dievą ir Meilę, nors kitoms akims gali atrodyti kaip paskutiniai kliedesiai, kurie kalba apie absoliučią degradaciją. „Per kančias į žvaigždes“, sakytum, pagrindinis dvasinis visų personažų credo. Personažai maksimaliai egzotiški, įdomūs ir labai skirtingi ir jie visi vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Visi personažai susirenka pusę metų nuo lietaus kenčiančiame Neten mieste, „Sirdies pleisto“ viešbutuke ir kiekvienas apsimeta tuo, kas iš tikrųjų nėra. Visi jie susiję su Lietuva, o netrukus iš paties mistinio Tenvaro Ošaro sužinome, kad tai šambaliečių inkarnacijos iš Lietuvos.

Knygoje labiausiai žavėjo personažų įvairumas ir jų skirtingos patirtys iki tol, kol jie atsidūrė Neten lietaus smelkiamoje „Sierdies pleisto“ hotelyje. Evita Petron – avis po skerdiko peiliu, Ašara – viešnia iš Šiaurės, Džimbymas – girtuoklėlis rašytojas, Sidharta Svinarskis – apsiskelbęs nušvitusiu lenku, vienuolė Dunia – Monstras Baltoji Lelija ir daugybė neįtikėtinų personažų, kurie tegali susirinkti tikriausiai tik Rytuose, persmelkti savo baimių, nuopuolių ir maniakiškų sprendimo paieškų.

Žinot, klausiausiu teksto, kur nė vienas negali nepastebėti labai daug pornografinių sąvokų ir kitų net iš pažiūros šventvagiškų palyginimų, tačiau šįkart visa tai pralėkė kaip žaibas ir liko tik stiprus dvasinis išgyvenimas. Po kultūriniais klodais, kurie kai kam gali atrodyti subanalinti dėl seksualinės hiperbolės, visgi liko tik beprotiškas noras būti reikalingam, kabintis į žmogaus sielą per seksualinius potyrius ir tokiu būdu bet kokia kaina užpildyti vakariečių sąmonėje ir sieloje atsiveriančią tuštumą, kuri grėsmingai juos visus pasiglemžia čia pat ateinantis ir Pasaulio Pabaigos nuojautomis apipintas 2000 metų slenkstis. Pasijutau vienas iš tų herojų, kurie pusę metų trinasi purviname Neten viešbutyje ir dėl palytėtų naujų dvasinių vibracijų, kurias kiekvienas herojus išgyvena savaip, nebegali iš čia išvykti. Personažų požiūris į dvasiškumą piešiamas kaskart vis kitoks, nuo abejingumo iki visiško fanatiškumo ir sudievinimo. Neretai autorė mums potekste pasako, kad kūniškasis meilės subjektas mums tampa tarsi Dievas, neleidžiantis mus išsivaduoti iš depresijų ir nepasotinamų aistrų.

Lietuvių įvaizdis kosmopolitiškuose Rytuose tiesiog stulbina savo neįtikėtinais likimais, kurie bent jau man sužadino beribį norą pakeliauti nors pusmečiui po tas vietas ir nors dešimtadaliu patirti tai, kas rašoma „Sapnų nublokštuose“. Sutinku, kad tekstas dėl savo prisodrinto dvasingumo gali būti, manding, abstraktus ir klampus. O juk daugeliui reikia kažkokios pagrindinės ašies romane, o ašis yra, tik ji sumitinta, sakralizuotai desakralizuota, todėl visai tikiu, kad skaityti „Placebą“ ar „Miegančių drugelių tvirtovę“ galima kur kas lengviau. Džiaugiuosi, kad pirmoji kadaise skaityta J. Ivanauskaitės knyga buvo būtent ši, o dar labiau džiaugiuosi, kad po šitiek laiko ir skaitymo knyga tebėra savo zenite.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Bekraštė istorija" / "The Fall"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bekraštė istorija“ (The Fall) (2006 m.) Kažkaip ilgą laiką voliojosi šis filmas mano kompiuteryje, vengiau žiūrėti fantastinę pasakaitę apie ligonio ir mergaitės kuriamą pasakojimą. Bet nebuvo iš serijos „kas veikti“, tai ėmiau ir pažiūrėjau... Koks įspūdis? Visų pirma, gražiai nufilmuota juosta, labai estetiška ir miela akiai. Tai pasakojimas apie vieną pirmųjų kaskadininkų, kuris dėl nelaimingos meilės ryžtąsi savižudybei ligoninėje, gražiomis pasakaitėmis jis prisijaukina mergaitę, kuri jam tiekia vaistus savižudybei...

Filmo pasakojimas daugiasluoksnis, nukeliantis mus į dvidešimto amžiaus pirmąją pusę ir kartu sumitindamas herojus, nukelia į egzotišką Indiją, kur vyksta pasakų motyvais paremti įvykiai, kurie realiai kaskadininkui jau seniai įvykę gyvenime. Na, iš tikro viskas gražu ir puiku, tačiau ypatingai manęs ši istorija nesužavėjo, nors ir puiki režisūra, neblogai suvyniotos ir supainiotos istorijos, tačiau tikriausiai tai ne mano žanro filmas, o gal pats nusiteikimas mane lydėjo per filmą? Sunku pasiaiškinti, tačiau istorija tikrai patiks daugeliui žiūrovų, o kas žino, galbūt ir sujaudins. Kai kurios scenos, kad ir pav. mergaitės operacija pavaizduota iš lėlių, tokį sprendimą jau esu matęs filme „Frida“. Iš pradžių mums atrodo, kad mergaitė Aleksandra ir yra centrinė pasakojimo figūra, nes ją nuolat rodo vaikščiojant su gipsu ir maldaujančią už tabletes papasakoti istorijos tęsinį (dievaži, šiuolaikinė „Tūkstantis ir viena naktis“ realizacija), tačiau istorija gimsta iš vyruko, kuris nebenori gyventi... Suaugusio žmogaus ir mažos mergaitės filosofijos sankirta sulydyta viename filme.

Skausmas gimdo gražias istorijas ir nebūtinai jos turi būti gražios ir su laiminga pabaiga. Filmo atomazga irgi netikėta – nelaimi niekas, nei pasakoje, nei XIX amžiaus realybėje. Gražūs kadrų perėjimai ir t.t. Apskritai labai nepriekaištinga režisūra, sakyčiau, visai vykęs filmas, tik gaila, kad jis taip ir neįstrigo į mane patį. O iš Jūsų nemažai dalei turėtų patikti toks filmo pasakojimo pobūdis ir sprendimas.

Mano įvertinimas: 7/10 
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Artistas" / "Artist"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti neseniai pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą, o paskutiniuoju metu ir „Oskarą“ paėmusį, kino filmą „Artistas“ (Artist) (2011 m.). Taigi, nebylusis filmas atgyja šioje epochoje, kai apskritai ekranuose karaliauja specialieji vaizdo efektai su efektingais garso takeliais. Sakyčiau, apdovanojimų gausą filmą lydi nebyliojo filmo fosilijų atkasimas reikiamu momentu ir mokėjimas jį išpopuliarinti. Prisipažinsiu, niekada nežiūrėjau nebyliojo kino, tačiau šis buvo „savotiškas“ ir žinoma, kitoks, nei nebylusis kinas.

„Artisto“ sėkmė „originalume“, tačiau tas originalumas visiškai neoriginalus. Taip, puikūs aktoriai, kostiumai ir t.t., bet siužetinė linija man tokia banaloka. Toks įspūdis, kad filmas kurtas tik tam, kad atgaminti nebylųjį kiną ir mažiau išprususiam žiūrovui įteikti tai kaip nepaprastai originalų hamburgerį – imk ir ryk! Taip, filmas pakankamai gražus, grakštus, puikiai apgalvotos detalės, tačiau iš siužeto tikėjausi kur kas daugiau. Populiaraus aktoriaus nuosmukio ir kylančios aktorės meilės sankirtos – filmas su laiminga pabaiga. Nemanau, kad turėtų kas nors per daug nustebti, retrospektyvios spalvos tik sutvirtina filme vaizduojamo laikmečio tendencijas, neprastai atskleista ir paties personažo Artisto dvasinis nuosmukis – krentančios plunksnos garsas ir t.t. Iš esmės yra neblogų dalykų šiame filme, yra ką ir pakapstyti, paanalizuoti, pasigrožėti, tačiau filmas manęs asmeniškai nelabai žavėjo ir „Oskaro“ statulės jam ir pagrindiniam aktoriui neduočiau, ir antro karto nežiūrėčiau, tačiau pasižiūrėti kaip kažką kitokio nūdienos filmų pasaulyje gal ir ne pro šalį.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunosios savižudės" / "The Virgin Suicides"

Sveiki visi,

Po efektingos knygos J. Eugenides „Jaunosios savižudės“ skubėjau pamatyti ir režisierės Sofia Coppola 1999 metais pastatytą dramą „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides). Neaušindamas burnos, pasakysiu – knyga žymiai stipresnė! Filmas... jis žymiai kitokios jausenos, bet tai nieko blogo, nes tekstą sunkiai galima „ištransliuoti“ panašiu diapazonu. Filme pasigedau paslaptingumo ir Lisbonų šeimos sumitinimo, tačiau režisierė pasistengė atskleisti jaunųjų savižudžių grožį, švytėjimą ir trapumą.

Kas man labiausiai patiko šiame filme – tai jaunosios aktorės, tokios šviesiaplaukės, tokios mielos paauglės, su geltonais besiplaikstančiais plaukais ir dar gražesnėmis šypsenomis. Kaip jos galėjo padaryti tai, ką padarė? Palieka atvirą klausimą diskusijoms filme, tačiau perteikta jausena buvo šiek tiek kitokia – tėvų griežtumas, reiklumas, įkalinimas namuose ir beribis laisvės troškulys. Jeigu knygoje iš vis paliekama spėlioti, kodėl mergaitės nori mirti, tai iš filmo atsakymas beveik jau aiškus. Filmas tikriausiai labiau aktualus paties paaugliams, jis manęs asmeniškai nei šokiravo, nei glumino, o finalinė scena pavaizduota keistai blanki, o juk galėjo „sukalti“ neįtikėtiną bestselerį, kuris taptų apskritai pasauline klasika! Tiesa, puikūs aktoriai atliko savo darbą, tačiau iš pačios režisūros ir perteikimo (nelemtas mano lyginimas su knyga!) tikėjausi kur kas daugiau! Aišku, jei nebūčiau dar prieš tai sukrimtęs knygos, viskas būtų kitaip.

Aišku, filme žaviausia Laks vaidmens atlikėja Kirsten Dunst! Tokia jaunutė, liesutė, trapi kaip nežinau kas... Net sunku pagalvoti, kad ji po gero dešimtmečio vaidins subrendusią moterį „Melancholijoje“. Šiaip įsivaizduoju, kad daug kam filmas turėtų patikti. Taip, jis estetiškai tikrai „nieko“, tačiau kažko visgi pasigedau... Belieka tik Jums patiems pažiūrėti ir nuspręsti.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikūs debatininkai" / "The Great Debaters"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti amerikiečių filmą „Puikūs debatininkai“ (The Great Debaters) (200? m.) Tai pasakojimas apie 1935 metais labai populiarius debatus tarp universitetų. Čia centre – juodaodžių ujama rasė, kuri dar tik pradeda kovoti dėl savo teisių. Nieko per daug ypatingas Vilio koledžas iš Teksaso po truputį, turėdamas talentingą mokytoją, kopia karjeros laiptais, dalyvaudami debatų rungtynėse, kol galiausiai papuola į Harvardo universitetą ir pirmą kartą istorijoje atstovauja juodosios rasės atstovams ir, žinoma, laimi. Iš tikro tai gan paprasta istorija, paremta tikrais įvykiais ir neblogas Denzelio Vašingtono darbas tiek už kadro, tiek pačiame filme.

Toks filmas man iškart priminė neseniai matytą „Tarnaitė“ (The Helps), tačiau iki to filmo šis filmas visgi „neprivažiavo“, kadangi perdėm man pasirodė šiek tiek Holivudiškai perspaustas. Priminė eilinę dramą apie sporto rungtynes su laimingai graudžia pabaiga. Taip, apsiašarojau ir aš, kažko režisūra eilinį kartą suminkštino širdį ir paplūdau, tačiau reikia pripažinti, kad filmas, kad ir kalbantis apie juodajai rasei sudėtingus laikus, išlaiko pagrindines Holividunės dramos bruožus, manipuliuoja jausmais, tiksliai žino, kada turi būti kulminacija, kaip suvesti viską į atomazgą ir sukalti ne prastą, tačiau per daug kažkuo iš kitų dramų neišsiskiriantį filmą.

Pagrindinius vaidmenis atliko juodosios rasės aktoriai ir jie tai padarė puikiai, net ir pats mažiausiasis, kuris iš pradžių buvo šiek tiek nevykėlis įsimylėjėlis, o gyvenime padarė nemažą darbą juodosios rasės teisių ginimo fronte. Filme taip pat linčiuojami žmonės, atkuriama ne tik, manau, Teksase egzistavusi įtemta tarp juodosios ir baltosios rasės santykių grūsčių. Patiko filmas ir tuo, kad jis nesusitelkia vien ties debatais, bet ir įsiplečia ir į šeimyninius personažų santykius, kalbėdamas apie meilę ir atmosferą pačioje šeimoje, kuri buvo pakankamai griežta, pvz. sūnus turėjo tėvą vadinti „ponu“ ir jo prisibijoti... Dabar tėvų ir vaikų santykiai yra neabejotinai konfliktiški ir gerokai pakitę.

Filmas tikrai patiks dramų mėgėjams. Nežinau, aš asmeniškai kažko itin ypatingo šiame filme neįžvelgiau. Taip, tema ganėtinai patiko, o jei taip būtų kokia „sportinė“ drama, leiskit pasikartot, apie komandinį žaidimą, (nors debatai tai savotiškai ir yra), tikriausiai būčiau neištvėręs eilinės obuolienės – marmaliodės. Šiaip rekomenduoju ne tik pažiūrėti dramų mėgėjams, bet ir besidomintiems teise, Harvardo universitetu ir kitais istoriniais dalykais.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela