Filmas: "Pavojingas metodas" / "A Dangerous Method"

Sveiki visi,

Šiandien noriu jums pristatyti dar vieną beveik biografinę dramą „Pavojingas metodas“ (A Dangerous Method) (2011 m.). Na, net nežinau nuo ko pradėti. Žinoma, tikėjausi kažko daugiau iš Karlo Gustavo Jungo ir Zigmundo Froido santykių analizės, bet išėjo kaip išėjo. Filmas mus nukelia šimtmečiu atgal, kur būtent ir susikerta šių dviejų mokslininkų keliai ir atradimai, o jų kelyje, ypač Jungo kelyje, pasipainiojo talentinga, bet šiek tiek kvanktelėjusi moteris. Visi įvykiai daugiau ar mažiau atspindi tikruosius faktus gyvenime.

Taip... Kas labiausiai man šiame filme patiko, tai aktorių kolektyvas, o ypač Keira Knightley, kuri dar manęs niekada nebuvo nuvylusi. Nenuvylė ir šįkart, nes vaidmuo irgi nebuvo, sakyčiau, vienas iš lengvųjų, teko kaip reikiant įsijausti, o ypač filmo pradžioje. Ne ką blogiau savo vaidmenis atliko ir kiti aktoriai. Tikriausiai šio filmo pagrindinis tikslas ir buvo atkartoti ar interpretuoti vienų žymiausių mokslininkų sankirtas, o ne kažką naujo parodyti patiems žiūrovams. Kadangi čia susiduria dvi garsios ir labai stiprios asmenybės, filmui sunku išlaikyti vieną tikslingą ašį. Mano nuomone, Froido asmenybė, tiek Karlo Jungo visgi buvo nepilnai ištransliuota. Ir žinome kodėl, nes kiekvienam asmeniui reikėtų po atskiro filmo, kad bent dalinai parodytume, kaip tarp realybės ir metafizikos blaškėsi Jungas ir koks buvo pamišęs Z. Froidas su savo seksualine psichoanalitiko teorija.

Taip, yra nemažai įdomių faktų, ypač tiems, kurie galbūt mažiau domėjosi arba beveik nieko nežinojo apie šias istorines asmenybes, tai šis filmas tikrai apie juos kažką papasakos. Ir visgi tai daugiau meilės istorija, kuri jau prieš šimtą metų polemizavo apie poligaminius ir monogaminius santykius. Filmas taip pat klausia, ar reikia save tramdyti, o gal reikia paklusti savo instinktams. Meilužė ar žmona? Mokslas ar asmeninis gyvenimas? Daug etinių ir moralės klausimų kyla šiame filme ir visų jų nepajėgūs išspręsti nei Jungas, nei Froidas.

Šiaip nesigailiu žiūrėjęs, buvo verta žvilgtelėti į ekranizaciją, aktorių darbą, režisūrą, tačiau antrą kartą, kažin ar bežiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patrikas 1,5" / "Patrick age 1.5"

Sveiki visi,

Pagaliau ir aš pamačiau švedų vaidybinį filmą „Patrikas 1,5“ (Patrik age 1.5) (2008 m.). Iš tikrųjų problemiška drama, bet labai miela ir šilta savo paprastumu. Iš pradžių pasakojimas glumina, nes ji rodo du jau subrendusius gėjus poroje, kurie nori įsivaikinti vaikelį ir per klaidą jiems atsiunčia ne 1,5 metų vaikelį, o 15 metų paauglį iš vaikų namų, kuris negali pakęsti gėjų ir jau turi nemažai kriminalinių nusikaltimų savo sąraše. Jis yra privestas kurį laiką gyventi su gėjų pora, kurių nė iš tolo negali ne tik kad toleruoti, bet ir pakęsti.

Man filmas patiko. Tikėjausi, kokio žemo lygio ir primityvaus filmo su prisodrintom homoerotinėm scenom ir dokumentinėm medžiagom. O filmas... jis tobulai subalansuotas. Čia ir liūdnumo, ir rimtumo, ir kasdienybės, ir subtilaus juoko. Svarbiausia – niekas neperspausta, kaip kad būna filmuose, kurie kalba apie gėjus. Ir apskritai, žavu, kad švedai, jau viena koja ties socialinėm homoseksualų teisių problemų sprendimu, kol mes apskritai dar bylinėjam dėl jų pripažinimo, filmas parodo, kiek toli pažengta Švedijos žmogaus teisių ir socialinių garantijų sintezė ir kokios plačios pažiūros į šeimos sampratą.

Iš esmės filme smagiausi yra santykiai, kaip jie atbunka, susilpnėja ir vėl susiriša dar tvirčiau. Kaip žmogus gali pasikeisti, kai esi šalia kitokių žmonių, kaip prasiplečia pasaulėžiūra ir santykis su pasauliu. Manau, kad filmas tuo ir šviesus, kad visi esame skirtingi ir visi visiems daugiau ar mažiau esame įdomūs. Smagu, kad problemiškas filmas nevirto tragiškais herojų likimais. Gal ir nusaldintas filmo finalas, bet vis tiek kažkaip po visų tų dramų mane „nuplovė“ kažkokia šviesuma, priminė kitą lesbiečių irgi puikią dramą „Vaikams viskas gerai“. Juk pagaliau žmonės ne tik susinaikina, praranda meilę, save, bet ir randa sprendimus!

Puikūs aktoriai, jaučiasi profesionalumas, neminint lietuviško kracho „Pornomelodrama“, kuri visiškai prašovė panašioje tematikoje. O ir didelio biudžeto šiam filmui nereikėjo, nereikėjo jokių efektų, tik paprastas garso takelis, išvystytas siužetas su kulminacija ir pabaiga, kalbant apie nelabai patogius visuomeninius klausimus heteroseksualiems žmonėms. Ir visgi, siūlau filmą pažiūrėti ne tik dėl tematikos, o dėl to, kad jis įdomus, geras, paprastas nepaprastume.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris su juodais drabužiais" (Moteris apsirengusi juodai) / "Women in Black"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Moteris juodais drabužiais“ (Moteris tamsoje) (The Women in Black) (2012 m.). Pasitaikė vienas iš šviežiausių siaubo mistinių filmų su žymiuoju Hario Poterio aktoriumi Daniel Radcliffe, o ir aprašymas kažkaip sudomino... Tiesą sakant su šiuo filmu nieko gero. Deja, šįkart prašoviau. Niekas neįtikino ir niekas beveik nepatiko – NUO-BUO-DU! Ir tuojau paaiškinsiu kodėl...

Visų pirma, pats pavadinimas jau nuvalkiotas, labiau jo vertimas, o kai sužinai žanrą, jau žinai bent pusę filmo net jo nematęs. Taip ir nutiko. Danielio vaidybai taip niekada ir nesimpatizavau, nes neturi jis tos „ugnelės“, kuri mane sužavėtų, tai susižiūrėjo jo vaidyba pakankamai šaltai, nors tenka pripažinti, kad keista matyti jį kitame amplua. Pasakojimo siužetas apgailėtinas! Kažkokios pelkės, po kurias brenda ir lenda herojus į seną ir pavojingą namą ir ten, žinodamas ir regėdamas visokiausias baisybes, vis tiek ryžtasi būti. Efektai gal ir pusė velnio būtų, jei nebūtų primityvūs šiurpuliui suskatinti triukai – visokios lėlės su labai dideliu garsu, kad išgąsdintų žiūrovą. Gliaudžiau siemkes ir po 40 minučių jau ėmiau kas kelias minutes žiūrėti, kada pagaliau ta šventa nesąmonė pasibaigs. Bet...

Pabaigop ėmė patikti nebent viena scena, kuri privertė šiek tiek suklusti. Tai berniuko palaikų traukimas iš tos baisios pelkės. Galvojau, kaip jie nufilmavo visą šią šlykštynę? Jaučiu kokiame baseine... Na, bet patiko ši vieta, tas paslaptingumas, ką gi ten tokio didelio jis ištrauks, o po to ir vėl prasidėjo eilinės nesąmonės, kurios šimtus kartų atsikartojo jau matytuose siaubo filmuose. Nieko naujo, net gaila biudžeto tokiam filmui. Tikriausiai patiko tik ta paslaptingai autentiška anglų XIX amžiaus dvasia. Va, į tokius namus, pritvinkusius pelkių ir rūkų, tokius dvarus, kažkaip bent ekskursijai norėtųsi nuvažiuoti už Londono apylinkių. Kažkaip Viktorijos laikų namukai man labai tokie seniai žavūs ir primena seserų Brončių romanų erdves. O šiaip... ką aš galiu pasakyti, brangieji, skonio reikalas, bet šis filmas mane gerokai nuvylė.

Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išpažintys" / "Confessions"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti japonų filmą „Išpažintys“ (Confessions) (Kokuhaku) (2010 m.). Žinot, nelabai esu linkęs žiūrėti japonų kiną, tačiau, kuriuos jau pažiūriu, tais beveik niekada ir nenusiviliu. Šįkart įvyko būtent taip. Kažkas parekomendavo japonų siaubo filmą „Išpažintys“ ir aš vis kažkaip labai ilgai atidėliojau pažiūrėti. Bet atėjo bemiegė naktis ir sakau, jei jau nemiegoti, tai labai tinka siaubo žanro filmas.

Žinokit, kai nieko nežinai apie filmą, tada efektas yra nuostabus! Ir nė velnio tai ne siaubo filmas, tai pavadinčiau originaliu, įdomiu, šokiruojančiu psichologiniu trileriu. Tenka pripažinti, kad nesu matęs nieko panašaus. Viskas prasideda lyg ir ramiai, tačiau, kokie neįtikėtini įvykiai klostosi tarp žiaurių, kone beveik suaugusių trylikamečių, net nukrėtė šiurpas. Čia gan mažai smurto, palyginus su kitais japonų filmais, tačiau pati psichologinė įtampa ir pasakojimo stilius visgi mane pribloškė. Filmo maniera irgi gan neįprasta – atskleisti istoriją ir laikyti intrigą kaip belukštenantį saldainių popierėlį, kol išlukšteni visus saldainius maišelyje. Viskas labai gražiai argumentuota, nors pati istorija neįtikėtina, tačiau, kai į ją įsijauti, nebegali sustoti lukštenęs tų saldainių.

Iš esmės filmas prikaustė prie kėdės. Daug gražių, meniškų sulėtintų kadrų, kurie lyg ir bando nusakyti „japonišku stiliumi“ žmogaus dvasines būsenas. Pažiūrėjus filmą, sunku visgi pasakyti apie ką tas filmas. Apie mokytojos kerštą? Apie paauglių žiaurumo problemas? Apie Japonijos įstatymų paauglių neliečiamumą? Apie ką? Manau, kad apie viską vienu metu. Nežinomi aktoriai leidžia susikaupti ne tiek į pačią vaidybą, kiek į pačią istorijos tėkmę. O tėkmė tokia bauginanti, auganti iki atomazgos, gražiai išrutuliota kompozicijos prasme, personažai irgi atskleidžiami kiekvienas iš savo pakampių su pasaulėžiūra, problemomis, jausmais. Žinot, man tikrai patiko. Labai patiko, kad net pats stebiuosi savimi.

Pats filmas yra apdovanotas daugelyje šalyje. Pažiūrėjus į nominacijų sąrašus, filmas tikrai labai daug kur parodytas ir liaupsintas. Gal ir ne pagrindo, nes po emocinio šoko kažkiek norėjosi atgaivos viskam suvirškinti. Šiaip rekomenduoju psichologija besidomintiems žmogeliams, įtemtų trilerių, originalesnių filmų mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinė ledi" / "The Iron Lady"

Sveiki visi,

Šiandien yra mažytė šventė, nes pagaliau pamačiau vieną iš labai ilgai lauktų filmų – „Geležinė ledi“ (The Iron Lady) (2011 m.) Vos prieš metus, kai sužinojau, kad šio sudėtingo vaidmens griebėsi žymi amerikiečių aktorių Meryl Streep, kažkodėl pagalvojau, kad bus tikrai nupilta įvairiausiais apdovanojimais. Lietuvos spaudoje taip pat mirgėjo įvairios, kontraversiškos nuomonės apie filmą, bet visi tik kaip susitarė sakė – Meryl Streep nepakartojama. Ir ką man belieka daryti, pažiūrėjus šį filmą? Taip pat linkčioti ir klaksėti akytėmis.

Kad Meryl Streep yra nuostabi, tą žino daugelis. Neveltui 18 kartų nominuota „Oskarui“ šiais metais ji, kaip dainuoja Britney Spears „Ooops... I did it again“ (Ups, ir vėl tai padariau) pergalingai, be kompromisų, kaip pasakytų pati Thatcher, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ – svarbiausius kino industrijoje apdovanojimus, o Meryl Streep linksniuojamas vardas jau tapo ne tik geru garantu, kad filmas bus kokybiškas, bet ir jau tikra legenda. Nežinau, kiek ji gauna honoraro, tačiau man ji viena geriausių holivudinių aktorių per visą Holivudo gyvavimo istoriją. Bet užteks liaupsių M. Streep...

„Geležinė ledi“ kažkur buvo pavadinta vidutine drama su gera vaidyba, o Didžiojoje Britanijoje pasitikta kaip ir pati Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) asmenybė gan prieštaringai. Man asmeniškai pats žaviausias kino žanras yra biografinė drama. Gal jos ne visada laimi geriausius apdovanojimus filmų kategorijoje, bet jau aktorių šansai pasireikšti ir maksimaliai įrodyti savo talentą ir gabumus ir neabejotini. Šis filmas man „susišaukė“ su „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, jo pasakojimo fabula labai jau artima, tačiau visgi „Geležinė ledi“ turi nusilenkti prieš „Rožinį gyvenimą“. Iš tikro drama kaip drama, man lyg ir viskas patiko, neblogas užpildymas, kompozicija, bet kalbant aplamai apie filmą, daugelis iš mūsų visgi kažko pasigenda ir sunku įvardyti ko. Kažkaip gal per daug akcentuojama Margaretos Tečer senatvė? Suprantu, retrospektyvinis pasakojimas dažnai pasiteisina, tačiau silpna, vieniša su savo vaiduokliais po namus besiblaškanti po didelius namus buvusi D. Britanijos premjerė pasirodė per daug sumenkinta. Aišku, filmas bandė parodyti viską nuo A iki Z, bet klausimas ar nepersistengė su ta senatve ir pernelyg dažnai „pertraukimais“ chronologijos eigoje?

Dramą visgi laikyčiau tikrai stipresne nei vidutiniška. Režisierė Phylida Lloyd labai rizikavo kurdama filmą apie itin reikšmingą asmenį ir dar politinį. Kai kuri biografinę dramą apie menininką, privalai kažkaip jį šiek tiek sumitinti, kažką išryškinti, kažką nukarpyti ir už tai niekas nepyksta. Su Margaret Tečer paveikslu taip padaryti vargu ar labai galima. O ir filme Margaret neatrodo saldus saldainiukas, kontraversiška asmenybė, kartais atrodo, kad per daug užsižaidė toje politikoje ir jaučiasi per daug galinga kitų kolegų akivaizdoje, ypač paskutiniaisiais savo valdymo metais. Darboholikė fanatikė, kuri šeimos interesus atstūmė į užkulisius ir sau prisiėmė didžios valdovės karūną, nenuostabu, kad senatvėj pakriko nervai. Bet... Iš kitos pusės ji įveikė krizę, išsprendė Argentinos klausimą ir tikrai naudingai bei drąsiai aukojosi savo šalies labui, neleisdama įsiplėksti nesantaikoms šalyje. Visgi režisierei pavyko išlaikyti Margaretos paveikslą kontraversišką, nevienspalvį – vieni gali ginti, kiti teisti.

Šiaip manau, kad filmą vis tiek vertą pažiūrėti ne tiek istorijos analitikams, bet kaip į asmenybės interpretaciją, kaip į meno kūrinį ir nepriekaištingą vaidybą! Režisierė daro šuolį. Nuo miuziklo šitaip skristi į sudėtingiausią, mano galva, žanrą ir beveik pataikyti. Niekas nėra tobulas, o meną irgi galima vertinti įvairiai, tai jau skonio reikalas. Viską vainikuoja Meryl Streep, todėl pridedu papildomą balą.

Mano įvertinimas: 9/10 
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miegančioji gražuolė" / "Sleeping Beauty"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping Beauty) (2011 m.). Tai šiemet Kanų festivalį labiausiai šokiravęs kino filmas, kuris pritrenkė savo istorija beveik visus. Kai kuriuos, žinoma, suerzino, kaip ir neišugdytą Lietuvos žiūrovą. Šis filmas buvo atkeliavęs ir į mūsų teatrus, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė nei iš kritikų, nei iš pačių žiūrovų, kurie mieliau rinkosi kokią amerikietiško humoro balalaiką. Na, iš kitos pusės žvelgiant, šis filmas tikrai ne visiems. „Miegančioji gražuolė“ toli gražu iki saldžios ir eilinės dramos... Man šis filmas pasirodė kurtas būtent provokacijai, kaip gerai apmokama prostitutė, kuri turi sugundyti žiūrovą iki orgazmo.

Šiaip filmas man patiko. Tikrai patiko. Pažiūrėjęs pirmuosius 40 minučių, pasijutau paauglystėje bežiūrintis Tinto Braso erotinius filmus, bet šis, žinoma, dvidešimčia galva aukščiau, o pats Tinto Brasas turėtų prieš šį filmą savo skrybėlę nusimesti. O ir internete netrūksta pašaipių komentarų apie neva kino salėje demonstratyviai išeinančias moteris ir vyrus su begėdiškom ir nevaldomom erekcijom. Juokas juokais, bet filmas išties toks bauginančiai keistas. Ne, čia ne „Nimfomanės užrašai“. Čia, sakyčiau, nėra aistros, yra tik kažkoks keistai šaltas subtilumas, gracija, plieninis ištvirkimas, kiti gal pridurtų ir iškrypimas. Bet ir tokį filmą reikia padaryti dar ir skoningai, nebanaliai! Manau, kad filmas tikrai vykęs. Puikūs aktoriai, ypač gražioji australietė, kuri vargšelė miegodama tenkino visus tuos keistus senukus.

Vienoje recenzijoje skaičiau, kad filmas lyg ir kritikuoja aukštuomenės pasilinksminimo formas, bet galvoju, kad pagrindinė filmo idėja yra Prusto romano pavadinimu „Prarasto laiko beieškant“. Žiūri tu į tuos senus ir gašlius senukus, kurie negali padulkinti tos miegančios gražuolės, bet gali liesti, uostyti ir masturbuotis, ir tada matai, kad jie jau savo atgyvenę, jie pavydi jaunystės, jie tik tegali prisiminti... O ir pačios „Miegančiosios“ keistas charakteris, toks iki galo neiššifruojamas. Ji tai daro lyg ir dėl pinigų, bet čia ima ir su žiebtuvėliu degina gautus banknotus. Tokia kvaištelėjusi, tačiau ledinė, bet ir bejausme nepavadinsi. Šiaip filmas sukurtas su mistikos prieskoniais, prasilenkiant psichologijos lygmenyje su realybe. Nesakau, kad tokių orgijų nebūna, tačiau kas sieja personažų charakteristiką, man tai yra sumistintas reiškinys. Nepaaiškinamumas ir neišrišimo formulė sukurta tyčia, dėl diskusijos, dėl stiliaus... O ir patys pripažinkime, tokį filmą visgi įdomiau žiūrėti, negu eilinę dramą su tipišku priežasčių ir pasekmių paradigma.

Manau, filmas vertas šiokių tokių aplodismentų. Jis prikaustė mane ir man jis patiko. Ir ne tik, kad pati seksualinė tema intriguoja. Šiaip. Visuma.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Rimtas eilėraštis susimąstymui

Sveiki visi,

Sogjalas Rinpočė „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“ (2007 m.) (Sogyal Rinpoche – The Tibetan Book of Living and Dying). Beskaitinėdamas šią knygą, kuri galbūt ne itin man patiko, bet būdavo kartais tokių vietų ir citatų, kurias norėdavosi užsirašyti ir pasidalyti su Jumis.

Šioje knygoje aptikau cituojamą eilėraštį, kuris mus moko kantrybės, kovojant tiek su mūsų ydomis, tiek žalingais įpročiais, tiek su savo silpnybėm, kančiomis. Retai žmogus „savųjų demonų“ gali atsikratyti vien tik savo valios pastangomis iškart, todėl buvo sukurtas toks eilėraštis, kuris ragina mus atsitiesti,net suklupus daugybę kartų iš eilės ir nepasiduoti. Manau, kad galbūt kam nors šis eilėraštis patiks ir suteiks stiprybės.

Portia Nelson

„Penkių dalių autobiografija“

1. Einu gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Įpuolu.

Galas man... Nebeturiu vilties.

Dėl to aš nekalta.

Prireikia amžinybės išsiropšti.

2. Einu gatve ta pačia gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Apsimetu nematanti.

Ir vėl įpuolu.

Neįtikėtina – esu ten pat.

Tačiau dėl to aš nekalta.

Ropštimasis užtrunka gan ilgai.

3. Ir vėl einu aš gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Matau ją.

Bet krentu... tai įprotis.

Atmerktos mano akys,

Žinau ir kur esu.

Išsiropščiu bematant.

4. Dar kartą pasuku aš ta pačia gatve.

Šaligatvy – gili duobė.

Ją aplenkiu.

5. Einu kita gatve.  

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com