Filmas: "Tikri pojūčiai" / "Tobulas jausmas" / "Perfect Sense"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti kino filmą, kuris atėjo į šių metų „Kino pavasaris 2012“ festivalį ir laikomas vienas iš žiūrimiausių favoritų – tai „Tikri pojūčiai“ (Perfect Sense) (2011 m.), kai kur filmas verčiamas tiesiog „Tobulas jausmas“, pastarasis vertimas, mano galva, kur kas geresnis, bet „Kino pavasaris“ kažkodėl nusprendė diktuoti savo vertimo bumą.

Šiaip bijojau žiūrėti šį filmą, nes Eva Green, kurią neseniai mačiau filme „Gimda“ sukėlė tokius keistai niūrius ir šiltai šaltus jausmus, jeigu būtų galima taip išsireikšti. „Gimdos“ atmosfera, maniau, kad dalinai persikels ir į šį filmą, nes aktorė mėgsta rinktis keistus vaidmenis su keistomis istorijomis, bet šis filmas pasirodė šiek tiek šiltesnis, kad ir pasakojantis apokalipsinę žmonijos istoriją, kaip dalinai ir „Gimda“, tačiau čia pajutau daugiau šilumos, pozityvumo, nei pačioje „Gimdoje“.

Smagu čia sutikti talentingą britų aktorių Ewan McGregor, „Mulen Rouge“ žvaigždutę ir kitų gerų filmų aktorių. Iš esmės filmas manęs kažkuo itin nenustebino – meilės istorija, kurią gaubia žmonija beprarandanti pojūčius. Iš pradžių uoslė, po to skonis, po to klausa, rega ir filmo pabaigoje telieka tik lytėjimas, vienas kito būvimas ir supratimas. Tikriausiai filmui jau nebepavyktų užfiksuoti, kas dedasi praradus paskutinį žmogaus pojūtį, nes tai tikriausiai lieka už kadro, būtent paskutinis kadras mane labiausiai ir sujaudino, kad net norėjosi kažką apsikabinti šalia, nes bijojau, kad nebegirdintis, nebematantis, nebeužuodžiantis, nebejaučiantis skonio nieko nebeturėsiu ir nieko nebesutiksiu. Bandau vis įsivaizduoti ir įsivaizduoti, koks tada žmonijos bendras gyvenimas liktų, jeigu beliktų tik lytėjimas? Sunkiai įsivaizduojamas.

Iš esmės filmo idėja ir efektas labai sveikintini, kadangi jie nuteikia labai pozityviai ir darniai vertinti ir džiaugtis gyvenimu, mėgautis juo ir mėgautis buvimu, nes kiekviena diena ir patirtas pojūtis, jausmas yra kaip stebuklas – aiški ir paprasta tiesa nuo senų senovės, sakytum, banaliau ir negali būti, bet tai, ką perteikia kadrai, praradimai ir kiti dalykai, keista, bet žmones dar labiau suriša, o ne atskiria, atvirkščiai, nei buvo vaizduojame J. Samarago romano ekranizacijoje „Aklumas“, kuriame apanka visas pasaulis ir visi sužvėrėja. Manau, tai puikus, geras filmas ne tik kino gurmanams, bet ir šiaip kaip didaktinė medžiaga depresijos sergantiems žmonėms, kurie nori mirti, išnykti. Reikia tik atsidurti ant tam tikros ribos, kad suprastum, kaip iš tikrųjų myli ir vertini gyvenimą ir jame esančius žmones, nors galbūt jų ir nepažįsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytėjimas" / "The Shining"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti jau legenda ir tikra kino klasika tapusį Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas“ (The Shining) (1980 m.). „Plačiai užmerktos akys“ režisierius prieš trisdešimt metų sukūrė tikrą šoką pagal Stiveno Kingo romaną „Švytėjimas“. Jau ne vieną Kingo romanų ekranizaciją esu matęs – „Širdys Atlantidoje“, „Kristina“ ir t.t. Šis filmas, kurį kažkada mačiau vaikystėje ir kėlė pagarbią baimę, šįkart man labiau susižiūrėjo kaip trileris nei siaubo filmas.

Taip, filmas neabejotinai padėjo naujus pamatus siaubo filmo industrijoje, nes jame buvo panaudota naujų siaubą keliančių elementų, tačiau filmas pernelyg manęs šįkart nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad prieš kokius 20 metų, tai galėjo išversti iš klumpių nieko nemačiusius veidelius. Iš tikrųjų filme nemažai ir mistinių elementų, vaiduoklių, iliuzijų, kurie persipina su realybe, bet jie manęs kažkodėl negąsdino. Daug kylančios įtampos, bet ji kažkur nuslūgsta, laukiant, kol vyras paims kirvį ir galiausiai sukapos savo šeimą.

Tuoj būsiu apkaltintas tuo, kad nevertinu mūsų klasikos, bet tebūnie. Jeigu kas nors dabar sukurtų panašų filmą kaip „Švytėjimas“, jis, galvą guldau, kad neturėtų tokio pasisekimo kaip kadaise. Smagu ir vėl buvo sutikti jauną ir žavų Jack Nicholson‘ą, kuris po šio vaidmens tikriausiai užsitraukė amžinojo blogiuko vaidmens įvaizdį, kurį dar tame pačiame dešimtmetyje pakartos su „Istvuko raganomis“, bei nusitęs iki džokerio vaidmens „Betmene“. O jam labai prie veido tinka būti tokiu demonu, nes antakiai primena tikrą velnią. Išties puikus aktorius savo energetika ir išvaizda.

Sunku kažkaip rekomenduoti šį filmą, nežinau kam. Kino gurmanams, kurie galbūt nematė? Galbūt. Žvilgsnis į visai modernų siaubo filmo žanro plėtotę devinto dešimtmečio pačioje pradžioje, besidomintiems kinu tikriausiai privalu pamatyti šedevru laikomą „Švytėjimą“. Tie, kurie susidomėjote, galite pažiūrėti, nes šis filmas tikrai aplenkia daugelį šiuolaikinių siaubo skerdyninių filmų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Įsibrovimas" / "Trespass"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių filmą „Įsibrovimas“ (Trespass) (2011 m.). taigi garsioji Nicole Kidman ir Nicolas Cage grįžta į ekranus su trileriu. Iškart įtariau, kad filmas nebus itin sėkmingas, o pažiūrėjusiam visgi teko pagrįsti savo nuojautas. Dauguma lietuviškų komentarų apie šį filmą atsiliepė ne itin palankiai, bet filmas toli gražu nėra jau toks prastas. Jame radau pakankamai įtampos, rutuliojasi istorija, viskas lyg ir gerai išplaukia ir viskas pateisinama, tačiau kuriant pagrobimo filmą ir reikalavimo atidaryti seifą, na, tarkim siužetas, mano akimis, šiek tiek atgyvenęs.

Taip, čia susitinka du puikūs aktoriai, tačiau jų meistriškumą suryja pats trilerio žanras ir jie lieka vidutiniokai, tokius vaidmenis galėjo suvaidinti bet kuris vidutinis Holivudo aktorius. Tikriausiai aktoriai nutarė paeksperimentuoti, išmėginti kažką naujo, nes nesuvokiu kaip kitaip režisieriui Joel Schumacher pavyko prisikviesti tokius garsenybes.

Man asmeniškai filmas tokio pakankamai vidutinio lygio su ne itin intriguojančiu įvykiu, tačiau ir ne itin nuobodžiu. Susižiūrėjo kaip eilinis vidutinis trileris. Kas gero, tai kad vėl pamačiau Nicole Kidman ir šiek tiek patyriau įtampos, o daugiau iš filmo nieko neliko, tik kažkokie pelenai. Tikriausiai po metų net vėl teks atsiversti šį įrašą, kad sužinočiau, kaip vertinau šį filmą.

Bet jeigu visgi nuspręsite filmą žiūrėti, jis nėra visiškas idiotiškas šlamštas, kokiam nuobodžiam vakarui visai gal ir tiks. Šeimos tragedija, kai užpuolikai atėjo jų apiplėšti su tikslu nušauti, galiausiai patys tarpusavyje susirieja ir vienas kitam ištaško smegenis. Man visame tame trūko tik kažkokio finalinio akcento, užbaigtumo, nes išbėgus iš degančio pastato taip ir baigiasi filmas, kažkaip labai jau neholivudiškai, bet ir nelabai originaliai. Trūko apibendrinimo tolesniuose šeimos santykių etapuose.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 37/100
IMDb: 5.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kankiniai" / "Martyrs"

Sveiki visi,

Šįkart labai trumpai apie man rekomenduotą ale puikų siaubo filmą „Kankiniai“ (Martyrs) (2008 m.) Tai bendras prancūzų ir kanadiečių darbas, bet toks jausmas, kad žiūrėjau kažkokį eilinį japonų ar Korėjos siaubo filmo nesusipratimą, nes braižas labai panašus – daug nesusipratimų, daug beprasmybės, daug nepaaiškintų dalykų ir kažkokių nesuvokiamų spragų. Iš esmės, net nežinau, kodėl čia rašau apie šį filmą, gal dėl to, kad atrasite įrašą ir suprasite, kad šio filmo geriau nežiūrėti, nes ji paprasčiausiai nevertas laiko.

Filmas primena kažką panašaus į „Pjūklą“, kažkokį sunkiai paaiškinamą organizaciją, kuri kankina žmones, nes nori iš jų išgauti mirties paslaptį ir bla bla bla... Žodžiu, filmas prisodrintas sunkiai suvokiamų skerdynių, kraujo, smurto ir mušimo. Nežinau, kur čia tas siaubas, nes mistikos elementų – nulis, aktorių žavesys – nulis, siužetas – nulis, intriga, kuri lyg kažkur veda, bet iš tikro manęs nenuvedė niekur – nulis. Jeigu patinka eilinė serija „Pjūklas“, tai kodėl nepažiūrėjus ir „Kankinių“? Kas žino, gal darni ir puiki amerikiečių šeima iš tikrųjų savo spintose slepia duris į rūsius, kur laikomi ir kankinami žmonės tam, kad galbūt kažką papasakotų apie mirtį. Nežinau, kame čia prasmė ir įdomumas, man asmeniškai lėkštas, blogo skonio ir totalaus šlamšto filmas. Tiesa, jei susigundysite, tai visgi gero žiūrėjimo.

Mano įvertinimas: 2/10
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Laiko greitėjimas. Kodėl mums atrodo, kad greitėja laikas?

Sveiki visi,

Ar pastebėjote, kad laikas yra kitoks, nei prieš dešimt metų? Sakote, kad senstate ir jis Jums tiesiog dėl to atrodo kitoks? Paskutiniuoju metu nieko nebespėju, nors iš tikrųjų ir nieko nedarau, tačiau laikas vis tiek labai greitai pralekia. Rodos, anksčiau reikėdavo laukti pavasario ištisus amžius, o dabar gruodis, sausis, vasaris taip pralekia tarsi keletas savaičių. Kodėl laikas pagreitėjo? Ar taip įmanoma?

Kurį laiką ėjo kliedesiai apie tai, kad laikas eina greičiau dėl to, kad viską už mus daro technologijos ir greitėjantis mūsų besivystančios visuomenės tempas. Netgi nuoširdžiai tokiems teiginiams pritariau, kadangi nebuvo kitokio paaiškinimo. Tačiau, kaip tada paaiškinti kaimo žmonėms, kurie neturi nei interneto, nei viešųjų transporto spūsčių, darbo ofisuose ir t.t., bet netgi jie man tvirtina, kad tas laikas kažkoks kitoks, jis per greitai eina.

Iš tikrųjų norėjau pasidalyti tokiais neįtikėtinais atradimais, kuriuos perskaičiau ir supratau, kad jie atitinka tai, apie ką aš kalbu jau seniai – žemės transformacijos laikas. Mes galime užsimerkti ir būti tyloje bei sakyti, kaip ramu ir gera, nors aplink mus laksto neįsivaizduojamu greičiu įvairiausios radijo, internetinės ir mobiliojo ryšio bangos nešančios informaciją. Mes jų nematome, bet žinome, kad jos nuolatos visur smelkia. Manome ir žinome, skirtingos sąvokos, tačiau žinojimą įrodo, nes mes tais prietaisais naudojamės be laido... Taigi erdvėje egzistuoja ir dažnis, kuriuo keliauja šios bangos. Dažnis susidaro iš Žemės magnetizmo, nuo jo priklauso dažnio „tankis“, jeigu būtų galima taip pasakyti. Žmonija eina į penktą matavimą, Žemės dažnis, kurį sukelia magnetizmas, jeigu taip galima pasakyti, per dešimtmetį padvigubėjo ir žaibiškai auga pagaudamas pagreitį, tai įrodo ir patys mokslininkai. Taigi kiek Žemei reikia magnetiškai (čia kalbu labai siaurai) evoliucionuoti, kad pakeltų dažnį t.y. nebetektų trimačio lygmens? Suprantate, penktoji dimencija yra visai šalia, mes esame kaip bangos, mūsų realybė tokia, bet ji keičiasi kartu su mūsų planeta, norime to, ar ne.

Ir štai kas vyksta, kai dažnis greitėja? Mes prie jo taikomės, kiek tik įmanoma, taikosi mūsų organizmas, tačiau ar įmanoma pereiti mums, žmonėms, į kitą dažnį su fiziniu kūnu, lieka paslaptis, tačiau šaltiniai sako, kad taip, bet ne visiems, bet apie tai pakalbėsiu kitą kartą. Iš esmės dėl dažnių pokyčių, kurie kyla, trumpėja laikas. Taip, jis lyg ir fiziškai, pagal valandas ir smėlio birimo distanciją lyg iš esmės yra toks pats, koks buvo prieš šimtą metų, tačiau jis pakito dažnyje, mes patys pakitome, todėl para, kuri turėjo 24 valandas, dabar šiuo metu beturi intervale 13 valandų, o gal ir mažiau. Tai ką anksčiau dvigubai galėjome nuveikti per parą, dabar tegalime nuveikti tik pusę to. Sakysite tai neįmanoma? Ir dar kaip įmanoma, nes laikas, net pagal Einšteiną yra spiralinis, ne linijinis, o aukščiausiuose plotmėse toks dalykas kaip laikas iš vis neegzistuoja. Tad kuo toliau, tuo laiko mažės, bent jau iki pakylėjimo ar bent perėjimo, vadinkite kaip norite. Tai pamąstymas, kurį galite priimti kaip vieną iš versijų arba galite priimti kaip visišką absurdą, čia Jūsų teisę rinktis.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Žmogaus orumas. Visuotinis Mitingas - ar galime apginti save pačius?

Sveiki visi,

Šįkart norėjau pakalbėti apie žmogaus orumą. Trumpai tiesiog pasidalyti kai kuriomis nugirstomis tuo tarpu ir savo mintimis, nes pastebėjau, kad orumas neretai dar painiojamas su išdidumu ir net puikybe. Bet juk tai visiškas absurdas, ar taip nemanote? Susimąsčiau, koks pas mane orumas, ar jį iš vis turiu? Kas formavo mano orumą? Ir supratau, kad aš nesijaučiu orus tarp žmonių. Tikrai. Sąžiningai galiu pasakyti, kad jaučiuosi užguitas, kažkoks menkavertis žmogysta, kuris dar tik naktimis ir svajonėse gali pagalvoti apie geresnį gyvenimą, apie lygias teises su visais. Tai sudėtinga, bet kaip toj dainoj, kuri sako: „mes patys save niekinome, mes patys save žeminom, mes pasidarėm niekieno, ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėm...“

Ir tikrai, kad žmogus pasijaustų orus tarp žmonių, visų pirma orumo jausmą turi išugdyti pati visuomenė t.y. tauta. Tai argi mūsų tauta yra ori? Taip, mes mėgstame prisiminti Vytautą Didįjį, primesti tai, kad dėl mūsų griuvo Sovietų Sąjunga, krepšinio pergales ir t.t., taip, mes turime kuo didžiuotis. Bet patys ar esame orūs, kai pati valstybė, žmones, kuriuos mes išsirinkome, kad mums padėtų, atstovautų arba, kitaip sakant, tarnautų mums, mus iš tikrųjų pavergė. Juk tai juokinga, tai yra pagrindinis demokratijos pažeidimas, kuris visiškai aneksuoja demokratiją kaip sąvoką. Taigi ta pati valdžia, kuri buvo sukurta mums padėti, privedė prie to, kad esame paniekinti ir pažeminti. Jūs tik pasižiūrėkit, kas vyksta su mūsų vyriausybe, su teismų sistema, juk tai krachas, amenjuze, komedija be pabaigos. Tegu kas nors išdrįsta man paprieštarauti, kad taip nėra. Vox populi, kur dingo mūsų gerklos? Žiūrint į naftos kainas, žiūrint į tai, kad korumpuotumas aiškus kaip blynas teismų sistemoje, pvz. ta pati Kedžio byla. Vargšą įtariamąjį rado švariais batais purvyne nebegyvą, teismai subaksnojo jį kaip pagrindinį įtariamąjį, o mergaitės motiną, kuri buvo kaltinama kaip prisidėjusi prie mergaitės tvirkinimo tiesiog švariai visų lietuvių panosėje nušluota kaip skaisti Marija ir priedu jai mergaitė grąžinta per jėgą iš Venckienės, mergaitė nė už ką nebenorėjo grįžti pas motiną. Štai jums paprastas pavyzdys, kad kažkokie įstatymų klerkai, kitaip sakant teisėjai, yra priekyje viso žmogiškumo! Akivaizdus pasityčiojimas iš žmogaus, demokratijos ir teisingumo.

Tas pats ir su produktų kainų augimais. Susėdę keli monopolininkai pasitarė ir nusprendė padidinti kainas, nes vienas nori namo Kanaruose, kitas bobai nupirkt deimantus. Ir ką vėl ponas vargšas žmogelis gali daryti? O jei jis dar prabyla apie minimumo didinimą, tai jam duodama per galvą šlapiu rankšluosčiu ir porinama apie sunkią ekonomiką bei krizę. Mūsų vergvaldžiai, kurie buvo išrinkti mums tarnauti, iš mūsų išlupo tą orumo jausmą. Jo nebėra. Mūsų orumas būti kaip lietuviui, kaip piliečiui, kaip žmogui liko toks neapčiuopiamas, kažkur nugulęs socialinėse klasėse ir liko tik tarp savų chebrų, na, kitaip ir nebepasakysi. Apie ką ir eina kalba?

Galime palyginti paprasčiausiai amerikiečius ir lietuvius, jų laisvumą, savivertę. Manote amerikiečiai prisiskaitę psichologinių knygų apie tai, kaip pasiekti laimę ar pozityviai mąstyti, yra tokie pasitikintys savimi? Užtenka pažiūrėti visokias talentų atrankas per TV ir palyginti lietuvius su jais. Kur yra orumas? Manau, akivaizdu.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Mes gyvename korupcijos valstybėje, kurioje nėra demokratijos. Demokratija tėra tik kramtoškių gumulas, kuriuo žarstosi mūsų vergvaldžiai, tikrieji valdytojai esame mes: Marytė kasininkė, Pranukas ūkininkas, Stanislava kirpėja, Jokūbas sunkvežimio vairuotojas. Taškas. Be mūsų jie – nulis. Bet mes esame įpratę bambėti: na, ką mes galime padaryti, juk niekas nepasikeis. Taip yra dėl to, kad neturime orumo, kaip neturėjome ir Sovietų Sąjungoje, nes jis visada buvo vagiamas, jis pavogtas, mes negerbiam savęs, nes mus pačius ilgai laikė niekalais, blusomis, spiromis, mes įgavome kompleksą, jog nieko negalime padaryti. Pasikeis tada, jei paimsi vieną kartą šūdiną šakę ir eisi ginti savo orumo ir tada galvą guldau, kad sprendimai bus atrasti greičiau, nei davatka sukalbės „Tėve mūsų...“, o kainos nukris valandų bėgyje greičiau nei baigsis „Labanakt, vaikučiai!“.

Sakau, kilkime gal ne vardan duonos ir benzinų kainų, bet bent jau dėl savo paties orumo. Pradėjo 20 metų, o mes vis dar kažkokie mužikai, lyg įbauginti KGB. Taip, nesmagu, kai valstybė tampa tavo namuose priešu, bet mes turime jiems parodyti, kad jie atėjo demokratiškai mums atstovauti, o ne fašistiškai valdyti.

Dabar ir atsakykit man į klausimą. Ar jūs turite orumą, kai iš jūsų tyčiojasi, o jūs sakot, jog nieko padaryti ir pakeisti negalima? Ar turit bent savigarbos jausmo? Toli žiūrėt nereikia, pažiūrėkit į Portugalija, į Graikiją, tik subliovė tautos trimitas ir visi kaip suviduriavę atstovaujantys valdžioje ėmė popierius kilnoti. O kada mūsų tautos trimitas įsijungs? Ak, tiesa, mes savęs negerbiam ir neturim orumo, nes nieko pakeisti negalima ir bla bla bla... ar tikrai? Atsakykit sau į šį klausimą, gerbiamieji.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com