Filmas: "Tiranozauras" / "Tyrannosaur"

Sveiki visi,

Šiandien, toliau tęsiu kino manijos epopėją ir noriu trumpai pakomentuoti Didžiosios Britanijos vaidybinį filmą „Tiranozauras“ (Tyrannosaur) (2011 m.). Tai „Scanoramos“ – Europos šalių kino festivalio, kuris vyskta Lietuvoje, vienas iš perliukų. Filmas man iš esmės labai patiko, neslėpsiu iškart simpatijų, nors filmas gan niūrus, jo spalvos, nuotaikos, problematika ir viskas yra persmelkta gyvenimišku liūdesiu ir melancholija, tačiau jis turi ir kitokių žemės atspalvių. Vienas stipriausių filmo polių – ryškūs personažų charakteriai, ypač pagrindinio veikėjo, korio vaidmenį atliko Peter Mullan – tai piktas, bambantis dar ne senukas, bet jau prie senatvės artėjantis vyrukas, kuris turi nežabotą agresijos potencialą.

Filmas iškart deklaruoja organišką ir logišką įvykių paaiškinimą ir filmo eigoje sužinome, kad vyro agresija yra išaugusi iš vienatvės ir liūdesio vazonų. Šiaip pats filmo siužetas irgi žavus, jis kartu gyvenimiškas, bet neabejotinai gera režisūra padaro ir visai netikėtų vingių, kurių tikrai nesitiki iš tokios istorijos, po kuria dvelkia ir kriminaliniai niuansai. Filmas neabejotinai skirtas rimtesnei kino žiūrovų auditorijai, džiaugiuosi jį netyčia atradęs ir užgriebęs.

Ilgai spėliojau, kodėl filmas pavadintas „Tiranozauru“, tiesa, filmo viduryje buvo užsimenama, kad tai buvusios žmonos vaikščiojimo būvimo ir šešėlio rezultatas, prisiminimai, kurie persekioja pagrindinį veikėją ir tas būvimas, tas šniokštimas iš praeities ir buvusio laimingo gyvenimo kapo tvoskia kaip tiranozauras, jis paralyžiuoja pagrindinio herojaus esamą kasdienybę ir dėl to herojus tampa niūrus ir piktas, kitaip sakant, dvasinis tiranozauras doroja žmogaus dvasią ir niokoja jo gyvenimą. Taip, tai filmas apie dvasioje sulūžusį žmogų, kurio gyvenime pasitaiko silpna ir apsiginti negalinti moteris, kuri instinktyviai šliejasi prie jo ir bando atrasti prarastą saugumo jausmą. Galbūt tuo ir žavi, kad viskas perteikta realistiškai, žmonės viduje sutrūniję, bet iš paskutiniųjų bando būti stiprūs ir nepasiduoti, prisidengdami stiprybės ir slepiamos gėdos kaukėmis. Džiugu, kad filmas prikausto dėmesį per pirmąsias septynias minutes ir nereikia laukti, kol užuomazga imsis rutuliotis ir patrauks dėmesį, kitaip sakant, kibau kaip dinozauro nasrais į kino juostą ir jos nepaleidau. Manau, kad daugeliui šis filmas patiks, ypač kino gurmanams, kurie praleis su europietiško stiliaus kinu geras pusantros valandos. Geros žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Skurstanti Europa artėja prie Afrikos - gelbėsime vieni kitus ar dairysimės kapaviečių?

Sveiki visi,

Aš visgi galvoju, kad skurdas mūsų žmonijoje yra viena iš opiausių materialiųjų problemų. Sunku kalbėti apie Europos ir Afrikos skirtumus, nes viskas ir taip akivaizdu. Vakar perskaičiau, kad amerikiečiai ketina 2014 – ais metais link Jupiterio paleisti daugiau nei 1 milijardą kainuosiantį zondą, kuris tirs Jupiterio palydovus. 1 milijardas į kosmosą, vien tam, kad gautume nuotraukų ir šiek tiek žinių. Štai tiek šiais laikai kainuoja žinios apie mūsų Saulės sistemos kiemelį, o ką jau begalvoti apie Kosmoso platybes. 1 milijardas, man vis sukosi ir sukosi vakar galvoje, nes pasidarė įdomu, koks bendras šalies produktas per metus tarkim Mozambiko, Ugandos ar Zimbabvės? Vienas milijardas į kosmosą, kai tuo tarpų mes savo žemėje nepadedame saviems, juk visi žmonės savi, nepaisant rasės, kalbos ir kitų skirtybių.

Skurdas daugelio nelaimių priežastis. Štai puikus dabartinės Europos pavyzdys – Graikija. Ten šiuo metu, kaip patys graikai pasakytų, karaliauja skurdas ir nedarbas, o mes lietuviai, nieko neišmanydami į pietiečius, žiūrime šnairomis, sakydami, kad jiems reikia dirbti daugiau, mat esame kažkodėl šventai įsitikinę, kad graikai, ispanai ir visi pietiečiai yra tinginiai, kurie už nieką nori gauti pinigus. Gal ir nieko, ar ne? Štai „tingieji“ ispanai, kuriems ale niekas negresia, nes eilinis lietuvis darboholikas išpyškins – dirbkite, ir jam nė motais, kai marokiečiai grįžta savo tėvynėn, nes jų darbus atima ispanai, o į vieną darbo vietą pretenduoja net 4 tūkstančiai bedarbių, šalyje daugiau nei 6 milijonai bedarbių, o dalis dirba tik tam, kad darbdavys sumoka jam privalomąjį sveikatos draudimo mokestį nė nesiteikdamas išmokėti paties atlyginimo. Štai jums ir merdinčioji Europa, kuria niokoja skurdas, o iš skurdo gimsta kiti dalykai, galbūt mus ir parklupdys skurdas, o ne iš Rytų atvykstančios musulmonų gretos.

Ką daro skurdas? Labai elementaru, kad artėjame prie Afrikos lygio, pažvelkime į Graikiją, šiuo metu nuo skurdo ėmė klestėti prostitucija ir narkotikai, visai kaip kokioje Meksikoje, kur skurdžiausiuose kvartaluose žmonės retai blaivomis akimis mato savo ryškiąją saulę. Negana to, kad Graikijoje ėmė plisti nelegalūs ir žmogų bei civilizaciją luošinantys faktoriai, bet ėmė plisti ir ligos ŽIV bei AIDS. Apsaugos sveikatos ministerijos nebeišmano kaip kovoti su užsikrėtusiomis prostitutėmis, kurios platina šį virusą, o apsikrėtusių Graikijoje paskutiniuoju metu sparčiai greitėja. Ką tai rodo? Manau, akivaizdu kaip du kart du. Skurstantys Europos pietūs grimzta į Afrikos prieangiuos, kur skurdas žymiai didesnis ir, žinoma, ŽIV, AIDS protrūkių pasitaiko šimtą kartų dažniau, Afrikoje jau įprasta mažiems vaikams laidoti jaunus savo tėvus, nes šie dažniausiai, o neretai ir per prievarta, miršta nuo šių ligų.

Į Europą braunasi skurdas, jis apima vidutiniškai gyvenančius žmones ir jeigu nebus imamasi kokių nors priemonių, akivaizdu, kad Europoje greitai reikės plėsti kapines, nes be materialiųjų išteklių žlunga ir smunka civilizacija. Graikai jau susirūpinę, o ar susirūpinome mes? Visai neseniai, vos tik krizei prasidėjus, buvo rodoma laida, kurioje kalbinama studentė su kauke, kuri pasakojo, kad užsiima prostitucija, kadangi ši negalinti susimokėti už mokslą universitete. Skurdas veda prie galimybių ne gyventi, bet išgyventi. Žmonės nori gyventi, todėl jie stengiasi iš paskutiniųjų, net ir perlipę per savo vertybes, moralės principus, sumokėję didelę kainą.

Kas toliau bus su Europa ir visu likusiu pasauliu, kol kas nežinoma, nes atlyginimai, bent Lietuvoje nekyla, o kainos pasiekė lubas ir jau šoka į palėpę. Aš sutinku ir tokių žmonių, kurie jau žvalgosi vietos kapinėse, tačiau ar tai išeitis? Paprastas žmogus sutvarkyti visos iškreiptos sistemos ir sunaikinti skurdo nepajėgus, tai lieka visos mūsų žmonijos problema, kaip mes paskirstome savo išteklius ir biudžetą – siųsdami metalinį zondą už milijardą dolerių į kosmosą, ar padėdami vienas kitam, kai sunku? Prioritetai, manau, ir taip aiškūs.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

   

Šios dienos daina:"Studija - Debesų laivai"

Sveiki visi,

Man reiktų vėl atgaivinti seniai pamirštą rubriką „Šios dienos daina“, kurią tai apleidžiu, tai vėl prisimenu. Ir šįkart pas mane nuo pat ryto sukasi ši puiki grupės „Studijos“ daina, kurios pagrindinę partiją atlieka Gintaras Litinskas „Debesų laivai“. 2009 metais, kai niekas dar nežinojo šios dainos, teko gyvo garso koncerte ją išgirsti kaip premjerą, tada susižavėjau vokalu, pačia daina ir jos žodžiais, tokia ilgesinga, primenanti dainuojamąją poeziją, ir kartu labai šviesi mintis aplanko jos klausantis. Po tiek metų šįryt dingtelėjo, kad noriu pasiklausyti būtent šios dainos, tad skubu pasidalyti šia daina su Jumis, nors ir gal ne kokia įrašo kokybę, bet gal Jums patiks.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Berniukas su dviračiu" / "Le Gamin au velo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kanų festivalio repertuaro prancūzų vaidybinį filmą „Berniukas su dviračiu“ (Le gamina au velo) (2011 m.). Na, ir iš tikrųjų geriausia žiūrėti filmą neskaičius, jokių anotacijų, jokių komentarų, nieko, tik pamačiau, kad Kanų festivalio filmas ir ramiau sau naktį sužiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas man pasirodė geras, tuojau pasakysiu kodėl. Filmas visiškai nenori nieko dirbtinai šokiruoti, įtikti, patikti, nieko nesaldina, bet ir nieko neperspaudžia, toks nepretenzingas ir ramus filmas apie vaikystės gaires, kai tavęs atsisako tėvas ir tu, mažas berniuk, turi susitaikyti su tuo žiauriu likimu.

Filme užfiksuota labai organiška, tiksli berniuko psichologija, elgsena, tokie, kokie iš tikrųjų yra tokio amžiaus berniuko galvoje ir sieloje, čia nereikia jokių piratų, titanų mūšių, galingų Persėjų, ypatingųjų Poterių, nes berniukas ir yra berniukas, kuriam reikia šeimos. Tiksli, realistiška drama su natūraliu dramatizmu, su tuo, kas būnant berniuku tau brangu, kur tavęs tyko tikri pavojai, kuo galima ir kuo negalima pasikliauti, pirmosios gyvenimo klaidos, sprendimai, vedini karštligiškų jausminių instinktų, štai, ko man tąkart reikėjo. Žiūrėjau ir gėrėjausi tiek aktoriais, tiek natūralumu, nes filmas matomai nėra ypatingai didelio biudžeto, praktiškai nufilmuotas per vieną pavasarį, esu pastebėjęs, kad kuo mažesnis biudžetas, tuo filmas neretai būna geresnis, mažiau dirbtinių manipuliuojančių šablonų ir kitų iki kaulo smegenų atsibodusių klišių.

Būti berniuku taip pat nėra lengva, nors filme to neatskleidžiama, tačiau herojai be galo vieniši, nors ir tarpsta sociume, tačiau galima užčiuopti vienatvės gaires, tos moters, kuri pasiėmė berniuką įsivaikinti, to paties berniuko pasaulis, kurio dviratį, kaip vienintelį namų ir tėvo atminimą nuolat bando pavogti kiemo berniukai. Pasaulis toks trapus, toks pažeidžiamas ir berniukas už jį kovoja grubiame ir ne itin švelniame pasaulyje tapdamas vyru. Skaudu žiūrėti, kad būtent grubumas ir suformuoja jaunuolį. Tai filmas apie vaikystės tragediją, kuri nebūtinai pasibaigia tragiškai, nes netgi berniukai gali pasimokyti iš klaidų ir įvertinti savo gyvenimo ir pasirinkimo galimybes.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klausyk savo širdies" / "Listen to Your Heart"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Klausyk savo širdies“ (Listen to Your Heart) (2010 m.). Tai amerikiečių romantinė drama, kuri pasakoja meilės istoriją apie vieną vaikiną, dirbantį padavėju ir kurčią merginą, kurie vienas kitą įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Iš esmės, iki pusės filmo žiūrėjosi „visai nieko“, bet po to prasidėjo marazmai. Filmas grynų gryniausias šablonas, kuris iš esmės priminė tuzinus kitų panašios stilistikos filmų – „Augustas Rašas“, „Įsimintinas kelias“ ir t.t. Žinot, filmas pasirodė, mano galva, siužetiškai nuvalkiotas ir nebeįdomus, aišku, buvo ten keletas scenų, kada ima mausti ir skausti širdį, tačiau gerai pasvėrus, labai daug banalybių, pradedant neįtikėtinom scenom, Lotynų Amerikos muilo operų siužetai tiesiog vertė iš klumpių, pvz. motina atima dukters kompiuterį ir prirašo vaikinui nesąmonių ir šis nebesupranta, kodėl mergina nebenori bendrauti. Žodžiu, tos scenos tokios išluptos iš dar banalesnių serialų, kad į patį filmą, kaip kūrinį, pretenduojantį sudominti žiūrovą, buvo, švelniai tariant, graudu žiūrėti.

Maniau, kad filmą išgelbės šiek tiek „ale pasunkintas“ siužetas, nes aktoriai mokėsi gestų kalbos, o kurčiosios motyvas irgi šiek tiek leido išplėsti akeles ir žiūrėti, kas čia jau dabar bus tokio, bet nieko nebuvo, filmas nuėjo pačiu populiariausiu būdu – pagraudinkime žiūrova ir parodykime, kaip galima pasiaukoti dėl meilės. Kai kurie dialogai tiesiog vertė antrą kartą iš klumpių, kaip ten ligos patale gulintis vaikinas ima taukšti – „atsakymas yra meilė“, nors jam nė konvulsijos, nei priešmirtiniai kliedesiai, bent jau pagal vaidybą, dar nesiartino. Taip, buvo ir gražių, romantiškų vietų, kaip važinėjimas dviračiu, sėdėjimas ant tiltų, dainavimas, bet viskas taip nusaldinta ir iš sukrečiančios dramos padarytas „Valentino dienos“ maskaradas.

Šiaip tikiu, kad filmas daugeliui patiks, nes jis pakankamai toks prieinamas visokio plauko žiūrovams, lengvai perkandamas, išjaučiama be jokių vidinių žmogau dramos įtampų, vien tik rodant gražias ir perdėm meilės prisodrintas prasmingas scenas, tačiau taip gyvenime nebūna, bet filmas ir nepretenduoja į gyvenimą, jis man pasirodė labiau paaugliškai naivus. Apie siužeto liniją net nekalbu, nes ji kartojasi per tiradas filmų, galima sakyti „copy paste“ – paėmiau iš to filmo, pridėsiu to filmo ir dar kito, o viską nufilmuosiu kaip, vat, ano filmo. Šiaip persiritus į antrą filmo pusę, darėsi nuobodu, tas merdėjantis vaikinas, naivioji mergina beatgaunanti garso jutimą, kurie, taip, deklaruoja aukščiausias vertybes, bet įspęsti į beviltišką situaciją, man pasirodė jau NUOBODU IR MATYTA, todėl norėjosi prasukinėti paskutines filmo scenas, tačiau vardan pagarbos to nepadariau. Deja, filme neaptikau nieko ypatingo, originalaus nei prasmės, nei raiškos būdais.

Mano įvertinimas: 5/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš nužudžiau savo motiną" / "J'ai tué ma mère"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas, sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai, bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.

Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis, kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką blogo padarys savo motinai...

Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu, kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai, kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti besikeičiantį gyvenimą.

„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas, kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis, paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.

-          Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?

-          Numirčiau rytoj.

Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“ 2012  gegužės 4 dieną savo būstinėje surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Motina Teresė trumpai apie gyvenimą

Sveiki visi,

Niekada neabejojau žodžio galia, kaip ir minties galia, nes žodžiai – tai minčių materija, ar ne taip? Žodis tai gydo, žodis tai žeidžia, ir mes esame apsupti žodžių, mąstome jais, mąstome sąvokomis, guodžiame jais, o kai reikia subarame. Šįkart, bevartydamas savo paaugliškus užrašus, aptikau Motinos Teresės žodžius, kurie įkvepia gyventi oriai, kurie įkvepia džiaugtis šia diena, vertinti ir mylėti, tad norėčiau jai pasidalyti, kas žino, galbūt jie Jus nuskaidrins bent akimirkai ir gyvenimas pasidarys gražesnis.

„Gyvenimas yra grožis, žavėkis juo.

Gyvenimas yra palaima, naudokis ja.

Gyvenimas yra sapnas, paversk jį realybe.

Gyvenimas yra iššūkis, priimk jį.

Gyvenimas yra pareiga, atlik ją.

Gyvenimas yra žaidimas, žaisk jį.

Gyvenimas yra brangus, elkis su juo rūpestingai.

Gyvenimas yra turtas, saugok jį.

Gyvenimas yra meilė, džiaukis ja.

Gyvenimas yra mįslė, įmink ją.

Gyvenimas yra pažadas, tesėk jį.

Gyvenimas yra liūdesys, įveik jį.

Gyvenimas yra himnas, giedok jį.

Gyvenimas yra kova, kovok ją.

Gyvenimas yra tragedija, grumkis su ja.

Gyvenimas yra nuotykis, leiskis į jį.

Gyvenimas yra laimė, nusipelnyk jos.

Gyvenimas yra gyvybė, gink ją.“

Motina Teresė

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com