Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

2012 Eurovizijos atomazga: nuo butulino pertekliaus iki puikių vokalistų

Sveiki visi,

Taigi praėjo dar vieneri metai ir dar viena Eurovizija – senstame! Bet susidomėjimas Eurovizija Lietuvoje taip nemąžta ir nemąžta. Šįryt, pagėringas nuo tų blizgučių ir dainų, įsijungiau visas Baltijos Delfi portalus. Lietuvoje komentarų siekia apie 3 tūkstančių, Latvijoje beveik 400, o Estijos Delfi, kuri beje užėmė 6 vietą, tebuvo vos 15 komentarų. Ką tai rodo? Aišku, rodo Delfi portalų lankomumą ir, žinoma, žmonių susidomėjimą konkursu. Niekam ne paslaptis, kad Švedijoje visi kraustosi iš proto dėl šio konkurso, tą man patvirtino ir keletas pažįstamų, kurie kasmet stebi šios šalies atrankas. Mano bloga nuojauta pasitvirtino ir šiemet konkursą laimėjo Loreen su daina „Euphoria“, bet paklausius visų mano fecebook‘istų užpostinimų, netgi visai pradėjo patikti daina ir ėmė išsiskirti iš viso to konteksto, kuris buvo vakar demonstruojamas – šamaniškas įvaizdis, scenos judesiai pasitvirtino, o ir daina labai šiuolaikiška ir tinkanti klubiniams remix‘sams kurti.

Konkurso nugalėtoja iš Švedijos Loreen su daina "Euphoria" 

Donatas Motvydas su daina "Love is Blind"

O Euroviziją sužiūrėjau kaip kokį banalią amerikiečių komediją – nulis azarto ir iš tikrųjų, kaip pasirodys Montvydas su „Love is Blind“, švelniai tariant, švietė vienodai. Juokingiausia buvo tai, kai jį parodė prieš lipant į sceną – pamojavo užrištomis akimis, toks jausmas, kad jam į nugarą būtų įremtas ginklas ir sakoma – mojuok! Mojavo ir kai gavo iš Gruzijos 12 taškų, tokiu pat mostu, tik be raiščio – priminė Tinkį Vinkį iš nervus paralyžiuojančio bestselerio „Teletabiai“, tačiau pastarojo pasirodymu esu patenkintas – daina patiko, pasirodymas irgi ir nereikėjo tų dūmų, už kuriuos Baku bandė iškaulyti 30 tūkstančių litų. Riešo svarbiausia nenusilaužė, darydamas savo kulverstuką, o balsas neužkimo.

Ott Lepland iš Estijos su daina "Kuula" buvo mano favoritas ir užėmė 6 vietą.

Bet įdomiausia buvo žiūrėti patį balsavimą ir iki kaulo nusibodusius tuos pačius pasisveikinimus – „Labas vakaras, Europa. Ačiū už nuostabų vakarą! Koks nuostabus šou! Kaip Jūs jaučiatės?“ – Užkuraitis, užsimiršęs, kad yra tiesioginėje transliacijoje, tarstelėjo – aišku, kad gerai! Ir iš tikrųjų, kaip čia jausies kitaip. Nereikia nė nesakyti, kad laimi viena daina, o visos kitos šalys pjaunasi dėl aukštesnės vietos ir skuba dalyti politinius „fantus“, kad neduok Dieve, kaimynai nepalaikytų jų nedraugiškais. Jau nekalbu apie tą patį Balkanų pusiasalį, kur užsimerkę tiesiog kartojome lyg poterius, kas ir kiek duos taškų: graikai Kiprui, Kipras Graikijai, Kroatija nė lašo Serbijai, Serbija Makedonijai, Makedonija Serbijai ir t.t. Gal tik mes nekrentam į akis, kai kasmet su Gruzija apsikeičiame po 12 taškų, tiesa, šiemet iš vis nustebau, kad Lietuva visgi 12 taškų skyrė ne Švedijai, o tam pačiam Azerbaidžianui, - na, gera vokalistė, tačiau su drauge vis ginčijomės, kur daugiau prileista veide butulino – jos lūpose ar skruostuose, tąkart nugalėjo išpurpusios lūpos, tačiau nei daina, nei butulinas neišgelbėjo Azerbaidžano nuo nelaimėjo. Pasiutau, kad iš latvių tesugebėjome gauti 4 taškelius – broliai mano akyse tapo pusbroliais – juokauju, gal tiesiog daina jų nesužavėjo, juk kiekvienas turi teisę balsuoti už tai, kas patinka. Aš pvz. balsavau už dvi šalis, kurios man labiausiai patiko, o tiksliau, patiko jų dainos – tai Estija ir Serbija. Tai pakankamai geros lyrinės dainos, geri vokalai ir net pagavau save, jog man iš vis patinka prie klasikos linkstančios lyrinės dainos. O jau Estijos atstovo Ott daina „Kuula“ (Klausykis) jau tokia graži buvo, kad net pasigailėjau, kad jau 100 metų nesiuntėme lietuviškos dainos, manau, kad atrodytume tikrai labai gražiai ir įdomiai, juk lietuvių kalba šiaip ar taip graži, nesvarbu, ką patys lietuviai apie save betaukštų.

Rona Nishiliu su daina Suus - Albanija

Viena iš įdomesnių man pasirodė Albanijos atstovė, dainuojanti beveik acapela, nes muzikos praktiškai ir nereikėjo – puiki vokalistė, išrėkė, o kai kam ir išdainavo aukštas natas. Dar kur kas originalesnė buvo pastarosios išvaizda, kuri iš pradžių priminė Adele su plaukų kuodu, o priartinus pirmajame plane ėmė ryškėti moteris iš „Žvaigždžių karų“, bet vis tiek pastaroji buvo žavi ir maniau, kad pateks į trejetuką, tačiau teko pasitenkinti tik dešimtuke. Už ją nebūčiau balsavęs, tačiau dėmesį visgi atkreipė.


Netrūko Eurovizijoje ir iš ko pasijuokti. Jeigu mes spaudoje nuolat diskutavome kaip aprengsime Donatą Montvydą – dryžuotu kostiumu ar šliūbiniu, tai Eurovizijoje buvo tokių pasirodymų (finale!), iš kurių net žiaunos atlipo. Jau nieko nesakysiu apie prancūzės ir kiprietės, graikės triusikų švytėjimą, apie ukrainietės begonijų vazoną ant plaukų, kurią praminėme Pančita iš „Laukinukės“ serialo, ir jos šokėjų (vyrų!) sukneles, tačiau vos tvardžiau juoką, matydamas Turkijos pasirodymą su pilkomis drobulėmis, kai iš jų lyg transformeriai sukūrė ale laivą – nejučia prisiminiau, kad Titanikas nuskendo lygiai prieš 100 metų, tačiau Turkijos pasirodymas toli gražu neskęsta, kai jų tautiečiai emigrantai (ypač Vokietijoje!) pasklidę po visą Europą, kaip bitutės rinko ir krovė savo gimtinei taškelius, nors ką jau sakyti apie mus pačius – ar mes ne kitokie? Dar vienas baisus įvykis – Airijos dvynukai! Kažkas kažkur skundėsi, kad Montvydas nelaimėjo dėl to, kad jis dainuoja su baisiu akcentu – prajuokino, o štai airių dvynukai (pabėgę iš cirko, kitaip nepasakysi), juk turi tobulą tarseną, tačiau kai dainavo, nesupratau nė vieno žodžio – tiek strakaliojo, tiek maivėsi, kad nė vienos frazės neišdainavo, lyg būtų utelėm ir skruzdėm apėję, o pabaigoje net po vandeniu palindo. Ką jau bekalbėti apie Rusijos babūnes iš tarpgalaktinės konfederacijos, kurios per 2 – 3 minutes iškepė sausainių visai Europai! Baisiai linksmas pasirodymas, tačiau nusidainavo – viena sau, kita dar sau panosėje dainavo ir dar kažkas man akis draskė, kad neturiu klausos ir negirdžiu, kaip jos darniai dainuoja – prajuokino, nebent tik per priedainį šiek tiek susilygo jų balsai. Manau, kad Veronika Povilionienė būtų kaip reikiant „pavariusi“ – „Tu Lietuva, Tu mana, Tu – graži tėvynė...“ ir būtume patekę į dešimtuką!

Padorią Danijos dainą "papuošė" toks stilius, nuo kurio galima paspringti - vokalistė su jūreiviška skrybėle ir povo plunksnom, violončelistė su Pegės (iš serialo "Vedęs ir turi vaikų") timkėm ir rožiniais rauktinukais, kažkas tolumoj su treningais kažkuo grojo ir pusiau gotė, pusiau Palangos atostogautoja ant fotelio bekus raitė.

Airijos dvyniai - pranašavo, kad apokalipsė visai netoli, išėjau įsipilti tąkart vandens, nes burna išdžiūvo.

Jaunasis "Radži" tarp pilkų paklodžių, kurios buvo ale laivas, ale pripūsta gelbėjimosi traktoriaus padanga - rinkitės pagal skonį.

Šiaip, kaip ir kasmet, Eurovizijos dėmesys manyje slopsta, nes viskas visada ir be Palmyros Kelertienės žvaigždžių tampa aišku, bet peikti irgi nėra ko, juk tai siemkių graužimo metas! Tiesa, kitąmet pasirodys „Eurovizijoje“ naujos šalys iš Afrikos ir nejučia, turiu visai gerą nuojauta, kad Eurovizijos konkursas greitai iš politinės arenos taps religijos kovų arena – katalikai už katalikus, musulmonai už musulmonus. Pagyvensim ir pamatysim, nes Žalgirio ir Seamens arenos ištroškusios europietiškų užpakaliukų ir laukia, kada užkauks visa Europa!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite pagrasinti: cirkininkas@gmail.com

Suaugęs mažas vaikas

Labas,

Norėčiau dabar rūkyti, nors esu nerūkantis. Norėčiau, kad dabar būtų labai tvanku ir smarkiai lytų, kad galėčiau atsidaręs langą rūkyti į lietų. Norėčiau, kad tie dūmai, kurie plauktų iš mano vienatvės plaučių šulinių skilinėtų į lašus, kurie siuvimo mašinos dygsniais kristų žemyn. Tiesa, dar norėčiau, kad prie motinos begonijų ir kaktusų tupėtų ryžas katinas ir baisiausiai iš pasitenkinimo murktų, nes lauke lyja, o namuose šitaip saugu.

Vienatvė tokia saugi. Dieve, kaip dabar norėčiau kokios nors mėtinės cigaretės, kuri kažką manyje užpildytų, kad liūdėti būtų romantiškiau, kad kažką degintų, kažką manyje sutrauktų visai kaip celofaninį makaronų pakelį, kai pyliau makaronus šiandien į verdantį vandenį, o celofanas virš garų ėmė trauktis kaip senstantis klevo lapas. Ne, tikriausiai jam neskaudėjo ir vis tiek... norėčiau cigaretės ir lietaus po tvankiu kaip sausa pirtis dangumi, kad pro langą iškišęs delną arba kojas galėčiau berniokiškai patabaluoti, kad sušlapčiau ir pasijausčiau nebe toks vienas – geriau jau sugeltas lietaus geluonių. Gaila, katės nėra, lietus nelyja, cigaretės nėra, o gėlės auga per tyliai. Dievaži, jos auga taip tyliai, kad net užsimerkęs ir ištempęs ausis negaliu girdėti kaip ten dalijasi ląstelės, kaip vyksta fotosintezė – negi aš kurčias?

Žinau, ateis žadėtas lietus ir aš jo nebenorėsiu. Žinau, atsiras katė ir aš jos pakęst negalėsiu. Žinau, mėtysis cigarečių pakelis ir aš jį išmesiu, nes rūkymas žudo.

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad reikalingiausius dalykus gauname tada, kai jų jau nebereikia.

Bet argi?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Baltasis oleandras" / "White Oleander"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Baltasis oleandras“ (White Oleander) (2002 m.). Nežinantiems, kas yra oleandras, iškart pridursiu, kad tai baltai žydinti gėlė, nuodinga. Benaršydamas po interneto platybes, aptikau puikių aktorių kolektyvą ir nutariau pasidomėti filmu ir nustebau jį atradęs. Filmas pastatytas pagal romaną, kuris tokiu pat pavadinimu yra išverstas ir į lietuvių kalbą. Knygos neteko skaityti, tačiau pažiūrėjau filmą ir drįstu pasakyti, kad esu maloniai nustebintas.

Nustebintas kodėl? Ogi puikiu filmu visomis prasmėmis! Puikus aktorių kolektyvas, nepakartojamai bauginanti Michelle Pfeiffer, kuri įkūnijo tikrai keistą motinos tipą. Dievaži, tokios motinos nenorėčiau turėti. Labai patiko ir pats filmo siužetas, tai filmas, kuris man balansavo tarp „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ bei „Skandalo užrašai“, kai žiūrėjau pastaruosius, išgyvenau kažkuo panašius jausmus.

Filmas kalba tiek apie auklėjimo spragas ir jo modelius, nestereotipinės šeimynėlės santykius, o ypač apie dukters ir motinos ryšius, kurie toli gražu nėra idealūs, netgi sakyčiau, keistai bauginantys. Filmas, aišku, kviečia atvirai diskusijai, nes po jo tikrai yra apie ką kalbėti – tai gero filmo požymis! Kažin, ar verta dabar man malti visą mėsą ir nagrinėti siužeto peripetijas, personažų charakterių koloritus ir t.t. – tai būtų beprasmiška, būsiu šįkart solidarus ir pasakysiu, kad tai tiesiog geras filmas. Gal ir ne viskas tobulai užpildyta, tačiau pasistengta iš peties. Didelis bravo režisieriui Peter Kosminsky, kuris prikaustė mano dėmesį prie filmo ir net neleido pasidaryti antros porcijos kavos. Tai drama, kurioje išlaikomos visos vadžios – operatoriaus darbas gan holivudiškas, tačiau aktoriai, siužetas, vidinė ir išorinės dramos įtampa, jausena, jog kažkas negerai su personažais, jog dar ne viskas atskleista, ne viskas pasakyta, kad dar kažkas slepiama... Žinot, man tai patiko, todėl rekomenduoju filmą rimtesnio filmo mėgėjams. Gal tai bus negeriausia, ką matėte, tačiau iš tokių filmo srauto tikrai jau šiek tiek žvilgantis smaragdu filmas.

Mano įvertinimas: 9/10 
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Gruodžio berniukai" / "December Boys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Gruodžio berniukai“ (December Boys) (2007 m.) Daniel Radcliffe – tikriausiai bus iki grabo lentos paženklintas kaip Hario Poterio vaidmens atlikėjas. Šįkart filmą žiūrėjau tikrai ne dėl jo ir tikrai ne dėl to, kad pažiūrėčiau, kaip jam sekasi vaidinti dramose, tiesiog sudomino filmo aprašymas – gruodį gimę berniukai iš prieglaudos išsiunčiami atostogų pas globėjus, o berniukai ima varžytis, nes vienas iš jų nugirdo, kad šeima ketina vieną iš jų įsivaikinti.

Šiaip drama kaip drama – gražiai nufilmuota, yra šis tas ir siužeto vingyje, nes nuolat galvoje kartojosi tas stebuklingas žodis – gruodžio berniukai, gruodžio berniukai, gruodžio berniukai... Filmas atspindi berniukų išdaigas, religijos įtakotą ideologiją ir pan., pirmoji meilė, pirmieji seksualiniai potyriai, slapti naktiniai parūkymai pro langą, nuogų moterų nuotraukos – viskas ale taip berniokiška, kad gali patikėti, jog iš tikrųjų prieglaudose būdavo viskas taip berniokiškai nuspalvinta be vienatvės prieskonių ir kitų skirtybių. Iš esmės nepasakyčiau, jog tai stiprus filmas, taip, jis turi kažko savitumo, yra vystomi veikėjų charakteriai ir t.t., tačiau nepatiko išlikusi holivudietiška sentimentali didaktika, kuri, mano galva, sugadina daugelį dalykų – tie perdėti žvilgsniai pagavus didelį žvilgsnį, patapšnojimai per pečius – niekur nemačiau, kad berniukai kalbėtų iš suaugusių žmonių filosofinių lygmenų, o tuo labiau tarpusavyje gestikuliuotų kaip suaugusieji. Taip, tos šėlionės ir visa kita lyg ir gerai, bet dialogai, dievaži, tas pabaigoje esantis pasiaukojimas – toks riebus ir didelis Holivudo štampas, kad nė kiek nesujaudino, bet sugadino filmą. Pabaigą šiek tiek gelbėjo tai, kad gruodžio berniukai po daugel metų grįžta į tą pačią vietą ir išbarsto draugo pelenus...

Šiaip filmą laikau labai jau vidutiniškai sumontuotą, kaip kūrinys man jis pasirodė toks paprastas, niekuo per daug neišsiskiriantis, trūko vidinės dramos įtampos, kas iš tikrųjų prikaustytų pasakojant berniukų vasarą, kuri apvertė viską aukštyn kojom, tačiau tas pasakojimas kažkaip užpildytas gražiais gamtos vaizdais, truputį dramatizmo, žiupsneliu humoru, o visa tai praslydo pro pirštus ir mėlynių pyragas ištrauktas iš orkaitės taip ir neiškilo.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Kaimynai - kai norisi juos pasiųsti toli

Sveiki visi,

Mūsų gyvenime, laimei ar nelaimei, pasitaiko kaimynai. Nekalbu apie miesto kaimynus, kur žmonės laiptinėje net pragyvenę 20 metų nepasisveikina, o štai kaime viskas kitaip, čia mažas pirstelėjimas kitame kaimo gale gali prilygti atominės bombos sprogimui. Buvau pamiršęs, koks apgailėtinai šlykštus „bendruomeninis“ gyvenimas kaime, kaip senos našlės galanda į galąstuvus liežuvius ir kaip įmanydamos mėgaujasi skleisdamos ir kurdamos paskolas. Štai koks vienkiemio privalumas – niekas nemato ir nieko nežino!

Ar galima nuoširdžiai nekęsti savo kaimynų? Aišku! Paskutinieji 5 metai praleisti ne kaime šiek tiek šokiravo, nes žmogus turi privatumą ir niekam nerūpi, ar pas tave gimtadienis ar vardadienis, o kaime net žmonės skaičiuojami, o jei per langą geras matomumas, tai bus apkalbėta ne tik kas valgoma, bet ir kruopščiai suskaičiuojami kąsniai. Viskas būtų lyg ir nieko, jei paskalų ištroškusios bobos erkės aptarinėtų tik tai, ką mato, tačiau viskam joms nuolat trūksta kokių nors pikantiškų detalių, kurios taptų skandalais. Štai nepraėjo nė mėnuo, kai vėl esu kaime, mėgaujuosi gamta ir ramybe ir staiga sužinau, kad esu paskutinis prasigėrėlis ir prasirūkėlis – kaimynė nelaboji matė savo akimis!

Matot, išeinu ant mėgiamo kalniuko, mėgstu žolės stiebų galiukus pakramtyti – iš tolo atrodo „burna – ranka“ judesys – tai jau rūkorius paskutinis! O rankoje dar buvo kokakolos buteliukas – žinoma, kaimynių akyse, kurios itin spitrios ir žvitrios, jis pavirto žemaitiškos naminukės buteliuku, o prie visos gražios degradacijos istorijos dar ir pabarstukai – voliojosi girtas prie daržinės. Niekaip neatsistebiu kūrybingumu, kurio taip kartais pritrūksta. Taip ir norisi dabar vienai kaimynei nueiti ir skelti galingą ir riebų skreplį po kojomis, kaip tai daro čigonai, išreikšdami nepagarbą priešams, bet kirba būti ir avantiūristu – paskleisti dar kokių nors jau paties sukurtų pletkų, kad kaimas susikiršintų. Ak, tas nenuobodus gyvenimas, visur yra ką veikti, tik reikia noro spekuliuoti vargšais paskalų narkomanais. Ar jūs susiduriate su kaimynų liežuviais?

Jūsų maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

"Eurovizija 2012 - žiūrėti ar užmigti po stalu?"

Sveiki visi,

Pagaliau galime nusiplauti Garliavos skerdynių siaubą, paskalas, mergaitės klyksmus ir, anot kitų, džiaugsmingą juoką ir kaip kasmet džiugiai pakalbėti apie „Euroviziją“. Taip, teko ir man stebėti pusfinalius ir dar vakar, gurkšnodamas tauriuosius gėrimus, rydamas ne itin valgomus sausainius, spoksojau į LRT ir laukiau, kada tas mūsų Donatas Montvydas užlips su raiščiu ant akių, o gal jį kas nors kaip neregį įves ir pastatys reikiamu kampu, reikiamoje šviesos rampoje – juk žinote, kaip kiekvienas centimetras ten apskaičiuotas.

Sureikšmintas dėmesys „Eurovizijai“ gal ir geriau nei Garliava. Šiais metais taip vangiai žiūrėjau šį konkursą, kad tiesiog jaučiausi bežiūrėdamas dėl įpročio, vien dėl to, kad per tiek metų tai jau įaugo į kraują ir, žinoma, nieko negalvojau – pateks ar ne pateks, tai tegu Palmyra Kelertienė kortomis ar bežiūrėdama į žvaigždes tepasako, o aš tik mėgavausi dainomis. Tiesa, nebuvo tiek daug ir tų dainų, kurias užsimerkęs galėčiau klausytis savo malonumui ir priglausti prie savo MP3 takelio. Tiesa, visas dainas „suzipintas“ parsisiunčiau gal prieš gerą mėnesį, bet taip ir neišpakavau ir nepaklausiau – sakau, kas su manimi negerai, kuri tikroji mano „Eurovizijos“ dvasia? Kažkur išgaravo, bet ką jau padarysi...

Kad „Euroviziją“ laimės Švedija – niekam ne paslaptis, todėl šį konkursą padaro dar vangesnį. Šamaninis įvaizdis, puikus operatoriaus darbas, choreografija ir vėjas plaukuose daro išskirtinį įspūdį, o ir pati daina patraukli klubams ir kurti įvairiems remx‘sams, žodžiu, tikra „Euforija“. Skeptiškai žiūriu į šią dainą, teko matyti, kaip ji šiemet laimėjo Švedijoje ir buvo sutikta ypač šiltai ir su rekordiniais balais, o mano draugai Facebook‘istai jau kelis mėnesius nepaliauja jos „taginti“ ant sienų ir klausytis – rezultatas šeštadienį bus aiškus, o Rusijos babūnės liks it musę kandusios – sakau aš Jums, kad labai nustebčiau, jei kitąmet konkurso nebūtų Stokholme.

Iš visko, ką vakar girdėjau, man asmeniškai patiko vos keletas dainų, o ypač Estijos bei Bosnijos ir Hercegovinos – abi šalys pateko į finalą ir esu tuo patenkintas. Jei bus progos ir nieko geresnio neatsiras, tai finale balsuosiu už Estiją ir ne dėl to, kad mūsų pusbroliai už mus niekada nebalsuoja, bet dėl to, kad patiko daina, galiausiai čia ir yra dainų konkursas.

Gero Jums ateinančio šeštadienio!  

Estonia – Ott Lepland – Kuula

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com