Filmas: "Potraukis" / "Bent"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Potraukis“ (Bent) (1997 m.). Iki tol niekur nematytas ir neregėtas filmas įkrito į rankas visai netyčia užklydus į Facebook‘o KinasBePopkorno puslapį, kažkaip susidomėjau, tai nutariau nedelsiant ir pažiūrėti. Taigi filmas visai nešviežias, bet tiesą sakant, to žiūrint nesijautė. Tai pasakojimas apie du homoseksualus, kurie susitinka koncentracijos stovykloje, aprašymas skamba taip:

Filmas sukurtas pagal Martino Shermano pjesę. Veiksmas nukelia į fašistinę Vokietiją II-ojo pasaulinio karo metu. Po homoseksualaus SA lyderio Ernsto Rohmo nužudymo prasideda visų Vokietijos gėjų persekiojimai. Maksas, kaip ir dauguma kitų, išvežamas į Dachau koncentracijos stovyklą.. Jis stengiasi paneigti, kad jis toks ir gauti geltonąjį (žydų) trikampį vietoje rožinio (homoseksualų). Stovykloje jis įsimyli kitą kalinį Horstą, kuris nešioja rožinį trikampį didžiuodamasis juo. Nelaisvė nesustabdo meilės, nors draudžiama pažiūrėti vienam į kitą, nesustabdo aistros, nors draudžiama net prisiliesti. O svarbiausias tikslas – išlikti žmogumi.

Iš tikrųjų pradžioje filmas kėlė daug abejonių – vaizduojamas patvirkęs ir homoseksualumu permirkęs Berlynas, kuriame veši alkoholis ir narkotikai, o neįpareigojantys santykiai nieko nebestebina. Galvojau, į kokią nesąmonę čia dabar papuoliau? Filmu ilgai dvejojau, bent jau tol, kol žydruosius nesugavo vokiečiai ir neišvežė į koncentracijos stovyklą. Galiu pasakyti, kad šio filmo stipriosios pusės yra scenos vaizduojamos pirmuoju planu, nes visa kita kažkaip tapo patetiška ir netikroviška, sunku režisieriui buvo su masinėmis scenomis, jos pasirodė man neįtikinamos. Daug tokių neįtikėtinų dalykų, sakyčiau fakto klaidų, kurių tikrai vargu ar rastume, pvz. aplinkinių kalinių reakcijos, jie net tarpusavyje nebendrauja, kaip daro mūsų pagrindiniai personažai – o ką, jie ne žmonės? Kodėl jie tik „zombuoja“? Kodėl pagrindinis herojus laisvalaikiu koncentracijos stovykloje daro atsispaudimus, kai nusilpęs organizmas po alinančio bergždaus darbo turėtų ilsėtis, nes logiškai neįmanoma, kad kalinys tiek dar turėtų jėgų, kad sportuotų vardan išlikimo? O scena, kur sušaudomas žmogus ir jo tąsomas kūnas nė kiek nesukruvintas, o drabužiai ne skylėti? WTF? Kažkur kažkas pramiegojo arba pamanė, kad niekas nepastebės. Šiaip galvoju, jeigu filmas statytas pagal pjesę, teatrališkumo kai kuriuose momentuose buvo galima ir išvengti...

Filmo moralas irgi visiems turėtų būti aiškus, juolab, jei kalba eina apie koncentracijos stovyklą, tai neapsieisime be vidinės žmogaus valios išmėginimų ir noro išlikti ne tik gyvu, bet ir žmogumi – tai kone visų filmų apie lagerius šabloninė ašis.

Nustebino niekur nematyta sekso scena, kurią pakrikštijau „verbalinis seksas“, kada kaliniai stovi stebimi esesininkų ir negali vienas kito liesti, jie pradeda mylėtis žodžiais, bandydami įsivaizduoti vienas kito glamones. Kažkaip atrodė keistoka, netgi makabriška, atsižvelgiant į tai, kur yra herojai, bet kitą vertus pagalvojau, juk koncentracijos stovykloje virė gyvenimas, žmonės norėjo meilės ir šilumos, netgi tada, kai mirtis tapdavo kasdienybe. (Visą filmą neapleido manęs jausmas, kad kažkada jį labai seniai visgi esu matęs, gal rodė per TV? Nesvarbu).

Iš esmės nustebau, kad tokiame amplua išvydau tokius garsius aktorius kaip Clive Owen ir Ian McKellen – jie buvo išties puikūs. Filme sudomino kai kurios scenos, kėlė keistą įtampą, bet visgi visą filmą neapleido keistas jausmas, jog filmui kažko stinga ir negali paaiškinti ko, ar tos faktinės klaidos, ar kas... Tiesą sakant tai neprastas filmas, net sakyčiau, gyvenimiškai žiaurus su graudžia tarsi „Kuprotas kalnas“ pabaiga, tačiau kažkas buvo tame sintetiško ir šis filmas manęs „nepaėmė“ taip užtikrintai, kaip visgi norėjosi, kad „paimtų“, bet be jokios abejonės, rekomenduoju rimtesnio filmo mėgėjams, jie galbūt kažką ras, išgyvens ir supras labiau nei aš.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com 

Šios dienos daina: Lila Downs "La Tequilera" ir "El Palomo del Comalito"

Sveikučiai,

Šiandien noriu tiesiog pasidalyti tikriausiai vieną garsiausių Meksikos šiuolaikinio folkloro atlikėjų Lila Downs. Per savo 20 dainavimo ir muzikinės karjeros metų Lila Downs tapo viena garsiausių folklorisčių ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje. Išleidusi net 11 albumų, dažnai šmėžuojanti įvairiuose filmuose, jos balsas skambėjo ir filme „Frida“, kuris buvo nominuotas „Oskarui“. Moteris jau eina penktą dešimtmetį, bet vis dar atrodo labai jauna, laiminga ir nė neketina mesti dainavimo. Nežinau, ar Lietuvoje kas nors klausosi Lilos Downs dainų, be mano vieno draugo, kuris man ir pametėjo jos dainų, užsikrėčiau netyčia ir pradėjau klausytis. Kažkaip net nė keista, nes kitų tautų folkloras irgi žavi! Daugiau apie dainininkė lietuviškai rasite paspaudę ČIA.

Na, o šiandien pridedu dvi Lilos dainas:

„La Tequilera“

„El Palomo del Comalito“

Gražaus pasiklausymo!

Jūsų Maištinga Siela, 

Akmenys: pusbrangakmeniai, mineralai, uolienos

Sveiki visi,

Kai buvau vaikas, nuolat rinkdavau įvairiausius akmenis ir kraudavau jas į lentynas. Buvau užsikrėtęs vienu metu ir fosilijų medžiokle, buvau radęs suakmenėjusią žuvies fosiliją su griaučiais, tiesa, jau nebeatsimenu, kur nukišau tą radinį, tikriausiai mama išmetė, nes jai nuolat patinkdavo išmetinėti mano kolekcijas. Rinkdavau įvairiausius mineralus, gražius akmenukus iš žvyro ir kažkokį ryšį turėjau su mineralais. Vėliau įsigyjau pusbrangaakmeniais vadinamų spalvotų akmenukų. Kurį laiką po kaklu nešiojau malachitą, vėliau ametistą, bet visi mineralai būdavo „ant juoko“ pritaisyti, tai po kurio laiko greitai iškrisdavo iš įtvirtinimų, bet jeigu tikėsime minetalų veiksmingumu, galbūt jie patys „atitarnavę“ atsikabindavo ir kažkur pasimesdavo... Kad mineralai turi tam tikrą ryšį su žmogumi ir sąveikauja energetiškai, tikriausiai niekam nėra paslaptis. Astrologai taip pat įvairius brangakmenius ir pusbrangakmenius skiria į tam tikrus zodiakui būdingas savybes ir skirsto į tam tikras kūno vietas, kad šie padėtų suharmonizuoti žmogaus bioenergetiką, emocijas ir pan. Žinoma, galime būti skeptiški ir tokiais dalykais netikėti ir nešioti akmenis kaip papuošalus, tiesiog dėl grožio, bet aš linkęs tikėti mineralų skleidžiama energija.

Čia noriu trumpai supažindinti su man asmeniškai gražiausiais pusbrangakmeniais, kuriuos galite įsigyti įvairiuose mineralų, papuošalų, siuvenyrų parduotuvėlėse. Būtų kvaila dabar kiekvieną akmenį apibūdinti, iš kur jis gaunamas ir kokias savybes skleidžia arba koks akmuo kokiems zodiako ženklams tinka, viską puikiai galite sužinote apsilankę puikiame ir, mano galva, informatyviame saite www.akmensmagija.lt

Na, o dabar kviečiu tiesiog pasigrožėti akmenimis ir bent iš nuotraukų pajusti jų grožį. Slidų akmens paviršius yra išgaunamas svidinimo būdu. Svidinimas – tai specialus poliravimo būdas, kada mineralų gabaliukai uždaromi su žvyru, po to vis smulkesniais biraus tipo žemėmis ir uždaryti talpyklose ilgai vartomi, kol nusigludina ir įgauna skaidrumą.

Lazuritas, keik žinau, jį labai mėgo senovės egiptiečiai. Įdomus dėl savo mėlynumo. 

Snieginis obsidianas gali tapti gražiu papuošalu.

Haulitas paprastai būna baltas su pilkom gyslelėm, tačiau pasitaiko ir kitų spalvų.

Agatas - jų būna pačių įvairiausių ir dar įvairesnių raštų bei spalvų - samaninis agatas, raudonasis agatas, mėlynasis agatas, Meksikos agatas ir t.t.

Ametistas - kvarcinės kilmės, būna nuo švelniai violetinio iki tamsaus violetinio.

Jaspis - dažniausiai raudonas, bet jis kaip ir agatas turi ištisą spalvų paletę.

Malachitas - nuostabiai žalios spalvos, dėl savo žieduotumo ypač gražiai tviska nusvidintas.

Šiltas ir jaukus karneolis.

Unakitas.

Heliotropas arba Kraujo akmuo vadinamas taip dėl savo raudonų krešuliukų.

Tigro akis - labai jaukus ir šiltas.

Labrodoritas primena žuvies blizgę.

Rožinis kvarcas.

Akvamarinas.

Azūritas.

Turkis.

Mėnulio akmuo.

Rodonitas.

Turmalinas.

Jūsų Maištinga Siela

Burtai ir vaistai kaip įveikti liūdesį ir irzlumą

Sveiki visi,

Iš vakarykštės dienos paveldėjau blogą nuotaiką. Pasitvirtina taisyklė, jei keldamasis iš lovos sau pasakai, kad šiandien – bloga diena, tai tikėtina, kad tokia ji ir bus, nes mes patys save užkonservuojame. Gerai, patekau ir aš į tokias pinkles ir esu piktas, ir nepatenkintas, ir irzlus, ir dirglus... Gelbsti juodas humoras! Ant vieno draugo Facebook‘o sienos perskaičiau: „Jeigu pasaulis suktųsi 30 kartų greičiau, tai algą gautume kasdien, tačiau merginos užkraujuotų negyva...“ Sorry, merginos ir moterys, tačiau buvo labai juokinga, kaip tik akmuo numestas, žiū, atsprygo ir parlėkęs praskėlė galvą.

Šiandien, kai tokia prasta nuotaika, belieka tik klausytis kalėdinių dainų! Vidurvasaris ir visa kita... Vadinu tai burtais ir kerais prieš blogą nuotaiką. Daugelis pasakytų, kad esu beprotis, bet dievaži, su protingais nesiginčiju, aš ir esu beprotis!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bulvarinis skaitalas" / "Pulp Fiction"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction) (1994 m.). Na, tikriausiai daugelis iš mūsų esame susidūrę su legendiniu jau dabarties klasiku tapusiu režisieriumi Quentin Tarantino, kurio tokius darbus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Negarbingi šunsnukiai“ neįmanoma pamiršti. Iš tikrųjų maniau, kad „Bulvarinio skaitalo“ nesu matęs, tai suskubau ištaisyti šią klaidą, bet žiūrėdamas supratau, kad filmą esu matęs prieš kokius gerus 10 metų, tačiau tikriausiai jo gerai neišgyvenau, nes prisiminiau tik kai kurias detales.

Iš esmės buvau pasiilgęs Tarantino! Šis filmas ir vėl priminė jo specifinį braižą – filmą skirstyti į skyrius kaip knygą, ilgos ir įtemptos pokalbių scenos, herojų keistumas ir charizmatiškumas. Filmas 1995 metais yra gavęs Oskarą už geriausią scenarijų ir kino Kanų festivalyje pelnė pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę. Tai apskritai antras režisieriaus darbas su puikiais aktoriais – Uma Thurman, Samuel L. Jackson, John Travolta ir kt. Režisierius buvo nedelsiant pripažintas, o kai kam net sukėlė šoką, kad filme vaizduojamos šitokios brutalios scenos, kaip protestas 1997 metais pasirodė komedijinio pobūdžio filmas „Buduarinis skaitalas“, kuris priminė filmo parodiją.

Man asmeniškai filmas susižiūrėjo super! Labai patiko patys veikėjai, jų išraiška, vaidyba, kalba, emocijos, keistumas. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta Tarantino filmus, tad kam galiu parekomenduoti šį filmą? Visiems! Išskyrus tiems, kurie iš filmo tikisi holivudinės konstrukcijos pagrindo – užuomazga, kulminacija, finalas su laiminga pabaiga, ne, šis filmas yra pasimėgavimui, ne tik pramogai. Žodžiu, man labai patiko!

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 94/100 
IMDb: 8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pykšt pokšt tu negyvas" / "Bang bang You're Dead"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Pykšt pokšt tu negyvas“ (Bang, bang you‘re dead) (2002 m.). Ilgai maniau, kad tai siaubo filmas su komedijos elementais, bent jau taip man atrodė iš filmo pavadinimo ir filmo afišos, tačiau filmas kalba apie mokyklos problemas – mokinių žiaurų elgesį tarpusavyje ir jo padarinius. Iš esmės filmas manęs niekuo nenustebino, nes panašių filmų buvau matęs ir anksčiau: „Tarp sienų“, „Klasė“, „Dramblys“. Jeigu tektų palyginti su estų filmu „Klasė“, kurį mačiau prieš kokius ketverius metus ir mane sukrėtė, tai šis filmas, mano galva, yra žymiai mažesniame lygyje pagal psichologinę įtampą. Filme jaučiasi suholivudinimas, pvz. berniukų gaujų „pasitaškinimai“ už mokyklos, alus, stūgavimai, parako statinės, suromantintas paaugliškos laisvės troškulys... Dievaži, nesakau, kad šito nebūna, tačiau man tai iš filmo kažką atėmė, estų variantas „Klasė“ yra kur kas reališkesnis, kasdieniškesnis, įtemptesnis.

Filmas pastatytas „Pykšt pokšt tu negyvas“ pjesės motyvais, filme kaip tik ji statoma, tačiau pjesė ir kai kurie filmo elementai yra paimti iš realaus gyvenimo, nuo 1999 metų, pjesė buvo pastatyta daugelyje Amerikos mokyklų, o pats filmas tapo kaip mokomoji priemonė prieš smurtą mokykloje, parodant smurto padarinius. Labai džiaugiuosi, kad filmo pabaiga visgi mane gerokai nustebino, kadangi tikėjausi kruvinos pabaigos, bet išėjo tokia, sakyčiau, optimistiška, kas kad didaktinė... Filmo kompozicija, struktūra, stilizacija ir retrospektyvos dailiai susigulė į vieną filmą, tačiau kažkodėl vis tiek arba man jau su galva nebegerai, ar kas, bet neišgyvenau kartu su herojais visų tų sukrėtimų. Filmą rekomenduočiau įdiegti į mokyklinę programą ir rodyti per etikos ir tikybos pamokas, nes kiek žinau, lietuvių mokyklose tarp mokinių irgi esą žiaurybių.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 8.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pikokas" / "Peacock"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti kino filmą „Pikokas“ (Peacock) (2010 m.). Taigi pirmas pilnametražis Michael Lander‘io vaidybinis filmas, kuris mus nukelia į Pikoko miestelį, kuriame susiduriame su žmogumi, kuris turi dvi tapatybes – vyras, kuris eina į darbą, dirba banke ir t.t. ir moteriškoji Ema, namų šeimininkė. Iš tikrųjų režisierius užsimojo pavaizduoti sutrikusį žmogaus psichologiją, susidvejinusi asmenybė, kuri neigia ir teigia. Iš pradžių filmas baugino, nes pagavau trilerinio pobūdžio įtampą su įtempta psichologijos gija, tačiau tenka pripažinti, kad bent manęs filmas neišlaikė, nes prasidėjo absurdas...

Didžiausias absurdas yra tai, kad aplinkiniai ignoruoja sutrikusį vyrą ir ale nepastebi jo susigūžimo ir beprotystės požymių. O viso absurdo karalius – tai negi niekas nemato, kad Ema – tai tas pats užsislaptinęs vyras! Taip, filmas užgauna ypač jautrius ir itin sudėtingus žmogaus psichologijos ir elgesio mechanizmus, tačiau pati situacija, pats Pikokas man pasirodė nelabai įtikinantis. Žinoma, viską lyg ir kompensuoja puikūs trys pagrindiniai aktoriai: Cillian Murphy, Ellen Page, Susan Sarandon, kurie įkūnijo įdomius personažus. Iš esmės kažko man šiame filme trūko, o gal kažko buvo per daug, viską norėta pateikti labai sudėtingai ir įtemptai, aiškiai bandyta artikuliuoti, motyvuoti personažus, bet kažkas kažkur, mano galva, prasilenkia su realybe...

Filmas nedisponuoja transseksualumo tematika, kaip galbūt man iš pradžių pasirodė, veikia bando analizuoti žmogaus psichiką, tačiau nejučia filmas primine „Transamerika“, kuris be jokios abejonės buvo daug geresnis ir stipresnis filmas už „Pikoką“. Štai jums turiu rimto filmo pavyzdį, kuris bent jau man neužpildė savasties ir išjautimo.

Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela