Filmas: "Traukinių žymėjimas" / "Trainspotting"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) (1996 m.) Kažkada vaikystėje buvau matęs šį filmą, tačiau praktiškai galvoje nieko neišliko. Filmas priskiriamas prie tokių pasakojimų kaip „Requiem for a Dream“, „Kendė“, „Ugningos merginos“, „Prozako karta“ ir t.t. Filmas manęs nenustebino, kai kurie fragmentai staiga atsigamino, aišku, dabar šviežiomis akimis viskas atrodo kiek kitaip. Iš visko tikriausiai išskirčiau Ewan McGregor, kuris šiuo vaidmeniu pradėjo tikrą savo kaip aktoriaus karjeroje šturmą. Nepaprastai puikus jo buvimas juostoje darė savo, taip pat išskirčiau ir charizmatiškąjį Robert Carlyle, sukūrusį itin problematiško psicho portretą.

Šiaip filmas statytas pagal romaną. Savo laiku buvo vadinamas geriausiu metu britų filmu, o kai kas jį iki šiol laiko to dešimtmečio šedevru. Ar jis šedevras, dar pasiginčyčiau, bet įtariu, kad savu laiku filmas darė milžinišką įtaką tiek savo vaizdiniais apie narkotikus, tiek naujai filmų bangai apie priklausomybę ir žmogaus dvasinį degradavimą, jaunimo ir visuomenės problemas.

Iš pradžių mane šiek tiek šokiravo, kai pradžioje vaikinas lenda, „ištriedęs“ į tualetą narkotikus, į klozetą skambant Dž. Bize „Karmen“ muzikai – nesakykit, filme apčiuopiau daug avangardo, prieštarų. Šiek tiek įtarimo kelia ir filmo pabaiga – vaikinas su pilnu pinigų krepšiu į naują gyvenimą. Optimistiška, tačiau žinoma, kad priklausomybė nuo narkotiku praktiškai be reabilitacijos ir laisva valia neatsisakoma. Yra dar visokiausių prieštaravimų pačioje istorijoje, tačiau muzikos takelis nepaprastai puikus – XX amžiaus paskutinio dešimtmečio dvasia, o Born Slippy „Underworld“ iš vis fantastiška!

Šiaip siūlau filmą visiems be išimties, nors man asmeniškai kažko labai ypatingo jame gal ir nėra, bet nesigailiu pažiūrėjęs. Dėl jauno aktorių kolektyvų, berniokiškumo, man filmas šiek tiek dvelkė paaugliškumu, bet tai ne problema. Tikriausiai.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Erina Brokovich" / "Erin Brockovich"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Eirina Brokovič“ (Erin Brockovich) (2000 m.). Na, pradėsiu iškart nuo to, kad šis man labai patiko, net nesitikėjau, kad kriminalinis siužeto vingis gali būti toks gyvenimiškas, realus (filmas pagal tikrus faktus!) gali būti iš tikrųjų jaudinantis ir įdomus. Erina Brokovič – tai realiai gyvenime egzistuojantis žmogus, trijų vaikų motina, kuri įsidarbinusi advokatų kontoroje, netikėtai „užkabina“ aukso gyslą ir prisiteisia iš magnatinės galiūnės įmonės rekordinę Amerikos istorijoje kompensacijos sumą ir pati už tai gauna 2 milijonus atlygio. Nepaprastai man patiko Erina Brokovič ir įsimintinas Julios Roberts vaidmuo, už kurį ji iškovojo „Oskaro“ statulėlę.

Šiaip Julia Roberts vis pasipainiodavo mano filmų liūne, tačiau nepasakyčiau, kad ji man labai patiktų, taip matomai būdavo įdomi aktorė, tačiau kažkaip vis nenupirkdavo manęs, o Erina Brokovič buvo pavykęs šuolis aukščiau bambos – charizmatiška, netaktiška, stačiokiška, užjaučianti – toks keistas grubios ir kartu jautrios moters Brokovič personažas iš tikrųjų, manau, galėjo J. Roberts atnešti talentingos aktorės šlovę – matomai taip ir atsitiko. Puikiai šiame filme vaidino ir Albert Finney. Filme patiko, kad jis nėra visą laiką slegiantis, jame yra ir humoro prieskonių, kai kas buvo matomai tiesiog šabloniškai pagrąžinta – kaip ant taip čekio įteikimas Brokovič. Patiko ir motinos portretas – jis labai įtikinantis, patiko ir moters darboholikės įkūnijimas. Taip, mane išties jaudino ir norėjosi žiūrėti ir žiūrėti, mėgautis.

Apskritai esu biografinių dramų mėgėjas, tad „Erina Brokovič“ įrašau dar vieną į tą ilgą sąrašą, kuriame, tikriausiai nematyti galo. Bet taip ir gerai. Tegu geras kinas niekada nesibaigia.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis" / "The Best Exotic Marigold Hotel"

Sveiki,

Visai atsitiktinai nusprendžiau pažiūrėti ką nors lengvo ir kartu įdomaus, štai šitaip pasitaikė filmas „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis“ (The best exotic Marigold hotel) (2012 m.). Iš tikrųjų džiaugiuosi pataikęs į dešimtuką, ši draminė komedija taip įdomiai, smagiai susižiūrėjo, kad pasijutau praturtėjęs tiek puikiais personažais, aktoriais, vaizdais, istorija. Subtilus ir gyvenimiškas humoras lengvai pulsuoja šioje juostoje, o puikus aktorių kolektyvas iš senesnės kartos neleis užmigti. Visi buvo puikūs, labiausiai gal norėčiau išskirti Judi Densh, kuri kaip visada man pasirodė puiki ir be gailesčio nuo šiol įtraukiu į savo mėgstamiausių kino moterų sąrašus.  

Filmas šiek tiek kurioziškas – būrelis britų nuvyksta į Indiją ir apsistoja viešbutyje, išreklamuotame internete, tačiau viešbutis pasirodo esantis nesutvarkyta skylė. Visi personažai turi savų ydų, silpnybių, skaudulių ir kiekvienas šioje kelionėje su jais susiduria ir juos išgyvena. Originalu tai, kad visi personažai beveik perlipę penkiasdešimtmetį ir pagauti naujo gyvenimo šėlsmo bando dar kaip reikiant pagyventi – čia spėjama ir numirti, ir įsimylėti, ir flirtuoti, ir juoktis... Išties, gyvenimas senatvėje suteikia antrą šansą pajusti gyvenimą iš naujo – taigi filmo idėja paprasta kaip dukart du, bet vis tiek graži.

Filme sutinkame „Lūšnynų milijonieriaus“ aktoriuką, indiškos ir britiškos kultūrų persipynimą, modernizacijos ir indiškų papročių persipynimą. Taip, filmas šviežias, gaivus, juokingas, retkarčiais graudus – toks subalansuotas. Man patiko. Vertinu tikrai gerai.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabėgimas iš Šoušenko" / "The Shawshank redemption"

Sveikučiai,

Šįkart į mano rankas įkrito senas įvairiais apdovanojimais (net 7 „Oskarai“) apipiltas filmas – „Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption) (1994 m.). Šiek tiek nustebau, jog filmas pastatytas pagal Stiveno Kingo sukurtą istoriją, nes Kingas labiau garsėja kaip siaubo ir mistinių istorijų kūrėjas. Iš tikrųjų šį filmą labai seniai mačiau vaikystėje, bet makaulėje niekas nebebuvo išlikę, tad žiūrėjau kaip „naują“. Iš esmės nusprendžiau filmą pažiūrėti dėl vienos svarios priežasties, dėl IMDb reitingo, pagal jį šis filmas yra geriausiai įvertintas pasaulio žiūrovų ir užimą pirmą vietą su kol kas 9.2. taškų. Man šiek tiek keista, kad šis filmas atsidūrė šioje pozicijoje, nes, mano galva, tokie nesenstantys hitai kaip „Šindlerio sąrašas“, „Forestas Gampas“ ir t.t. yra daug žemiau, o jie geresni filmai.

Filmas man pasirodė įdomus ir geras, bet ne toks geras, kad labai jau sukrėstų ir patiktų. Atpažįstamas epinio pasakojimo braižas, kurį dabar Spilbergas panaudojo kurdamas „Karo žirgą“, šitoks epinio pasakojimo būdas buvo labai paplitęs 1990 – 2000 metų filmų sraute – tas pats „Forestas Gampas“, „Rudens legendos“, „Sidro namų taisyklės“ ir t.t. Viskas įvilkta į panašų „celofaną“ – muzikos takelis, ilgesingas smuikas, peizažai, graudulingas heroizmas, bėgimas per laukus į vienas kito glėbį, istoriją pasakoja koks nors personažas iš savo atminties ir t.t. Šiaip šio filmo epiškumą šiek tiek dengia uždara erdvė – kalėjimo sienos, bet tai tik apgaulė.

Manau, kad tai filmas buvęs savo laiku gal ir didvyris, bet šiandien jis manęs nepaėmė iki galo, nors ir personažai, ir Morgan Freeman bei Tim Robbins buvo puikūs, charakteringi, tačiau persisunkusi holivudiško draminio heroizmo pasikartojimai manęs jau nebeužkrėtė. Juosta man pasirodė jau ištęsta, ilgas pasakojimas šiek tiek vargina, nors ir jaučiama metų slinkstis, kalėjimo kasdienybė – tai taip ir turėjo būti. Bet šiaip vis vien siūlau pasižiūrėti, tai ne prastas filmas, tačiau IMDb pirmos vietos toli gražu nevertas.

Mano įvertinimas: 7.5/10 
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 9.3

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai. Apie viską ir apie nieką.

Sveiki visi,

Niekaip nenustoju rašyti blogų eilėraščių. Apie save. Apie gyvenimą. Apie visus, ką sutinku. Kodėl jie blogi? Dėl to, kad tikriausiai tokie ne poetiški, tokie skubūs, tokie „ant smūgio“ sumūryti klavišų – kitaip nemoku. O jų pas mane jau tūkstančiai. Kaskart sakau, mesiu juos čia į viešą erdvę, bet kaskart vis kažkas sustabdo – o kam? Kas juos skaitys? Kas gadinsis nuotaiką? Ką jie kitiems duos? Nežinau.

Turiu pažįstamų, kuriems naktimis paskambinu ir juos skaitau ir jie klausosi. Skaitau prietemoje ir nesuprantu, ar jie supranta tai, ką norėjau perteikti eilių žodžiais. Man ne viena dėstytoja yra sakiusi, kad žodžiai... žodžiai yra riboti, jie tėra butaforija, jų visada trūksta, kai nori nusakyti, kaip kartais jautiesi viduje. Ir tikrai. Belieka sutikti.

Prasilenkimas

Aš kažkur prasilenkiau su gyvenimu.

Jis nuėjo. O aš...

Aš kaip tarpelis tarp dviejų odos sklastymų,

Įsipjovus skutimosi peiliuku.

Amžinai nesugyjantis.

Gyvenimas nuėjo ir liko tik atbraila.

Ką ant jos pastatyti? Kai vėjas iš bedugnių

Kylą liftais ir atnešą šaltį į glėbį.

Apsikabinu kojas. Puolu į rudenį. Uždarytą surūdijusią lauko dėžutę.

Į embriono lukštą vėl suleidžiu mintis ir leidžiu...

Visiems save leidžiu.

Leidžiu...

Pasiklydę naktyje

Šypsenų kauburėliai,

Sukrauti praeivių smilčių,

Jau kadaise apeiti

Kaip takai priželti

Neužmirštuolių.

Tamsoje dabar tik žybčioja

Kremavimo laužai,

Išlindę iš pažemių

Kaip ištryškę ir užgauti

Ugniažolių žiedai.

 Kaip?

Vasaros atlydys – juokiasi visi be vyno apkvaitimo

Ir neskauda – kaip čia dabar yra?

Kaip yra, kad vorai lesa paukščius

Ir niekas nekaltas, niekas neklausia kodėl?

 Kaip yra, kad žiūriu ir nieko nematau?

Kaip? Kaip? Kaip?

Melas ieško teisybės

Teisybės plantacijose

Sirpsta rugiai. Naktų moteris vaikšto ir dairos.

Stebiu ją pro tvorą.

Norisi sušvilpti, kad atsisuktų, bet bijau, kad rugiai sukris

Į pradalges. Moterie, apsirengusi naktimi, aš čia.

Nematau tavo nuogybės.

O taip norėtųsi pasinerti. Į tavo vidurius. Šiltus.

Vaisybę. Gyvybę. Augimą.

Moterie, prisidengusi naktimi,

Savo pačios šešėlių verpalais, žiūrėk į rugių tankmę,

Ten berniukas mažas tupi ir stebi tave.

Pasislėpęs teisybėje.

Tavo dalelė

Tavo širdies kaulą

Nešioju po krūtine

Kaip kompasą,

Kuris kaskart suspurda,

Kai tu artėji arba tolsti nuo manęs.

Ką nešioji tu,

Kad mane justum

Už tūkstančių kitų istorijų,

Kurios pasitraukia ir ateina naujos?

Tavo širdies kaulas

Prie mano plakančios krūtinės

Klausosi jūros ir nusiramina,

Kaip vaikas išsibėgiojęs palei krantą

Užmiega ramiai,

Kaip užmiega pasaulyje tūkstančiai akių,

Užmiega, kad atsimerktų sapnuos.

Lizdai

Pernykščiai lizdai

Išplaukia į jūras,

Nusinešdami laiką.

Juose minčių kiaušiniai

Atšąla be tėvų.

Kas iš jų beišsiris, mama?

Šio pasaulio vaikai

Pasiųsti į nežinią

Ilgisi namų.

Gravitacija

Ginklas susinaikina ir lieka tik rankos,

Nukreiptos į vėją.

Praeinantys lyg ir šypsosi, lyg ir juokiasi.

Nesuprasi.

Laikas gyventi, laikas mirti.

Po gabalėlį susningu tau ant pečių

Ir ištirpęs

Pradedu gyventi

Iš naujo.

Laukų laiškai

Kalkutoje auga mano medis,

Kurio nemačiau ir prie kurio neprisiglaudžiau,

Bet vienuolės ten nuolat meldžiasi

Ir todėl Žemaitijoje giedra ir gražu.

Pasiųsiu tau gandrų laiškus,

Kuriuose gandai apie lietų,

Apie pradalgėmis sukritusias blakstienas

Prieš apankant nuo sviesto mušimo garsų

Ir nė viena netikra nata

Neiškris iš ritmo.

Ar girdėsi tuos gandus,

Kai liežuvis perneš kitam liežuviui

Ir išsigrynins kaip vėjai

Atsibeldę į Indijos krantus

Pakalbėti apie mus.

 Kaip aš norėčiau

Šaltas karštis.

Šviesi tamsa.

Mylinti neapykanta.

Centro pakraštys...

Šoku su įsivaizduojamais vaiduokliais tango

Ant turkiško kilimo

Ir kažko norėčiau tokio gyvo,

Pulsuojančio kaip storais sluoksniais tapytų paveikslų,

Kurių gyslomis tekėtų šnaresiai ir judesiai

Iš šalto į karštą, iš šviesos į tamsą

Ir taip tol, kol aš norėčiau...

Kol aš norėčiau gyventi

Tavo centre

Arba centro

Pakraštyje.

Pasvirusi naktis 20 laipsniu

Sulūžę mokykliniai matlankiai

Nebetinka išmatuoti nei pasaulio, nei nakties...

Šiltnamyje pasiklysta net Alzhaimerio iškamuotas,

O vienas langelis, sakydavo, tebūnie 5 kilometrai,

Bet ir jis nepadeda orientuotis.

Žinau!

Nebematuok! Nebeklausk, čia daug ar mažai,

Gerai ar blogai.

Būk čia ir dabar.

Tyliai ir ištikimai.

O kiti... o kiti tegu sukasi.

Šlapia ugnis

Šlapia ugnimi

Padegė plaukus,

Išsemtus iš ežerų

Ir ėmė juos sukti ir plakti,

Gręždama į liepsnas.

Žaltys žiūrėjo

Už medžio

Ir rūkė

Numatydamas

Eglės

Likimą.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com 

Laimė yra pasidalijime

Sveikučiai,

Belaukiant, kol Petras Gražulis paduos mane į teismą už tooooooooookį super duper įžeidžiantį postą vakar, (draugai jau įspėjo pasisaugoti bepročio, atsakiau, kad aš mėgstu nemalonumus), tačiau man nebaisu, jeigu žmogus geba atstumti tam tikrą visuomenės dalį, ją smerkti ir pasiųsti velniai žino kur, kodėl juos negalima apginti? Tiek to. Nesijaučiu nei kaltas, nei dar kažkoks... Tiesą sakant rašau, nes noriu rašyti, tačiau nežinau, ką noriu parašyti ir taip jei ne visada, tai bent dažniausiai.

O Žemaitijoje leidžiasi saulė. Ryte lijo, todėl miegojau iki pusės dviejų, tiesiog prisnūdau ryte ir taip išėjo. Vakaras čia nepaprastai šiltas ir fainas. Sėdžiu po šortais ir maike, tai kaip visada obliuoju klaviatūrą tarsi vargonų klavišus ir klausausi užburiančios muzikos, kuria taip ir norisi visa pasidalyti su Jumis, tačiau neužtektų nei laiko, nei noro visko su Jumis pasidalyti...

Pasidalyti. Tikriausiai tai ir yra laimė. Neseniai žiūrėjau vieno seminaro apie laimę įrašą, kurį vedė Robertas Karvauskas „Gyvenimo rytas“. Tiesą sakant, sudomino ir parsisiunčiau paką, kurį nelegaliai,  - kitaip ir nebūna,  - paplatino kažkas. Pažiūrėjau gal 40 minučių – nebegalėjau, tiesiog tokios senos sapalionės ištverti, toks baisus pilstymas iš tuščio į kiaurą, kad pasijutau kaip pirmokas, kuriam aiškina raides. Gal toliau ir būčiau sulaukęs tų žadėtų „išminties perlų“, tačiau nebegalėjau ištverti, viskas taip banalu, nusidėvėję ir nuvalkiota, kad norėjosi verkti. Nieko naujo tiems, kurie nors per nago juodymą yra domėjęsi ezoterika ir dvasiniais reiškiniais, praktikomis. Pasakoja 90 – 95 procentų apie pievas, vilkina laiką ir pasakoja apie tai, ką maždaug dar papasakos – nepatinka neapdorotas, neproduktyvus kalbėjimas, juolab, kad žmonės dar moka už seminarus ir pinigus! Ir vis tiek ten žmonės nueina jau šiek tiek „apsišvietę“, ne kokie nuo gatvės paimti. Žodžiu, pasidalyti, viena gera mintis iš to seminaro man patiko, jog laimė yra atidavime ir pasidalijime.

Kartais man atrodo, kad šis saitai ir tebėra vienintelė priemonė, būdas kažkam dar kažką atiduoti, nes vegetuoju dalybose kaip paskutinis piratas.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

"Greenpeace" su Lucy Lawless prieš naftos magnatus

Lucy Lawless protestuoja laive ant platformos

Sveiki visi,

Jau anksčiau esu parašęs „riebų“ postą apie Naujosios Zelandijos aktorę ir dainininkę Lucy Lawless, kuri atliko pagrindinį vaidmenį šešių sezonų seriale „Ksena: karingoji princesė“ (Xena: warrior princess) (1995-2001 m.). Paskutiniuoju metu aktorė filmuojasi „Spartakas“ koviniame seriale, kuris Amerikoje, galima sakyti, yra „ant bangos“, o ir šiuo metu jį rodo BTV. Įdomu pastebėti, kad Lucy pavardė Lawless (Law – Less), išvertus reiškia – mažiau įstatymo! Likimo ironija, tačiau Lucy gyvenime pasirodo esanti taip pat kovotoja. Trijų vaikų motina nuo 2009 metų yra „Greenpeace“ (Žalioji taika) ambasarodė, kuri kovoja už unikalių Žemės kampelių išsaugojimą. Mano kuklus saitukas taip pat pasisako už gamtos išteklių saugojimą, tad nutariau brūkštelti gerą pavyzdį, kaip kartais paprastas žmonių būrelis gali sutrukdyti godiems magnatams teršti vandenyną visos ekologijos sąskaita.

Nežinau, kokiomis sąlygomis naftos milžinė „Shell“ išsikovojo iš JAV vidaus reikalų departamento leidimą gręžioti ir ieškoti prie Aliaskos krantų naftos, bet įtariu, jog tai susijusi su šešėliniu korumpuotu papirkinėjimu ar net šantažu. JAV ir kiti  - tiek departamento atstovai, tiek valdžioje sėdinčios žmogystos yra puikiai suinteresuotos vilkinti technologijų progresą ir išlaikyti žmoniją pririštą prie naftos produkcijos – natūralu, nes naftos kaina toliau pasaulyje kils ir kai kas iš to tiek mūsų, tiek Žemės resursų kaina krausis kapitalą. Net neabejoju, kad JAV departamentas yra visame šitame mėšle ir, paspaustas kai kurių magnatų, leido kompanijai „Shell“ daryti bandomuosius gręžimus beveik žmonijos nepaliestame kampelyje – Arktyje.

„Greenpeace“(galite apsilankyti www.greenpeace.org ) viena pirmųjų stojo į kovą su šia kompanija ir šių metų vasarį septinių žmonių brigada paryčiai užgrobė laivą, kuris turėjo išplaukti į Aliaską pirmiesiems gręžimams ir naftos paieškoms. Toje septynių žmonių būryje išvydome ir 44 – erių aktorė ir dainininkę Lucy Lawless, kuri su kitais „Greenpeace“ aktyvistais tris dienas užsibarikadavo 53 metrų aukštyje ir nieko neprisileido, šitaip parodydami pasauliui, jog Žemė dar gali ir privalo turėti nepaliestų unikalių kampelių. Kompanija „Shell“ buvo pažadėjusi, kad gręžimai vyks saugūs, tačiau niekas nėra apsaugotas nuo katastrofos (prisiminkime Meksikos įlankos katastrofą), tad „Greenpeace“ neketino pasiduoti, tačiau po kelių dienų juos pagaliau pasiekė policija ir šis aktyvistų būrelis buvo nedelsiant suimtas. Visai neseniai pasirodė straipsnis apie tai, kad už įsiveržimą į privačią erdvę aktorė ir kiti kovotojai gali daugiausia gauti net 3 metų laisvės atėmimo baudą.

Lucy Lawless

„Man tai visai nerūpi. Esu giliai tikinti. Mums reikia pradėti pereiti prie atsinaujinančių energetikos šaltinių jau dabar, mums nereikia keliauti į pasaulio kraštą, kad išsiurbtume naftą iki paskutinio lašo,“ – tąkart per  telefoną iš užgrobto laivo kalbėjo aktorė L. Lawless (Mažiau įstatymo).

Įdomu tai, kad ta pati organizacija, visai neseniai panašiomis sąlygomis „okupavo“ ir Nyderlanduose su Lietuvos vėliava besiruošiantį išplaukti laivą „FV Marginis“ į Australiją žvejybai prie Tasmanijos krantų.

Trijų vaikų motina kol kas tikina nieko nebijanti, nes kovoja už teisingą pasaulį, tačiau kitaip mano teisėsauga. Šiuo metu aktorė ir toliau dalyvauja „Greenpeace“ organizacijos veikloje. Ji šiuo metu lankėsi Brazilijoje, kur vyko masiškas žaliųjų suvažiavimas. Manau, kad tai dar ne pabaiga ir ši organizacija toliau puikiai kovos už saugų, taikų ir nesuardytą Žemę, kovos prieš oligarchus, valdančiuosius, kurie apsėsti besaikio godulio tiesiog nebeturi kur trauktis, kaip niokodami ir ieškodami naujų resursų.

Pamatyti, kokį žiaurų pavojų kelia siaubiančios ekspedicijos ir naftos kompanijos, bei žvejai galite užsukę į www.savethearctic.com

Čia galite pamatyti Lucy ir kitus protestuotojus:

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com