Interviu: Inkognito - lietuvis, kuris buvo pagrobtas ateivių (NSO)

Sveiki visi,

Šįkart mano saite svečiuojasi neeilinis žmogus, kuris įvairiuose forumuose pasivadino Inkognito (incognito – nepažinus), kuris įvairiuose su NSO portaluose skelbia įvairius straipsnius ir skleidžia žmonėms patirtus išgyvenimus Mėnulyje (ateivių bazėse), pasakoja apie jų erdvėlaivius, vergų (kuriuose esama ir mūsų planetos žmonių) planetas. Prieš skaitydami mano ir jo interviu ir kad suprastumėte apie ką eina kalba, tikriausiai būtina bent viena akimi žvilgtelėti į šiuos straipsnius, nes kitaip pagalvosite, kad visai nuo proto nušokome:

http://www.nso.lt/lt/inkognito-abduct.htm 

Inkognito aktyviai dalyvauja ir forumo diskusijose, aiškina ir bando paaiškinti, realią padėtį mūsų planetos ir visos žemės gyventojų, tačiau priekabūs skeptikai išveda iš kantrybės. Dalis atminties Inkognito dar blokuojama, tačiau, kas atsiveria, išties glumina ir stulbina ir ne kiekvienam tuo patikėti.

Prieš Jus – mudviejų interviu, o gale – mano gan skeptiškos išvados. Gero skaitymo!

Labai džiaugiuosi, kad sutikote su Maištinga Siela pasikalbėti, nes labai sudomino Jūsų paskelbti pasisakymai apie tai, kaip bendravote su ateiviais, tad nutariau Jus pakalbinti ir atskleisti šiek tiek individualesnį ryšį su potyriais. Skaitant Jūsų pranešimus, jie man pasirodė labai konkretūs, objektyvūs, turintys fantastinio literatūrinio atspalvio, privengiant savo asmeninių potyrių ir jausenų, todėl šio interviu tikslas atskleisti individualias peripetijas ir Jūsų asmeninį santykį su potyriais, kurie galbūt atrodys visai kitokiame formate ir emociniame kolorite.

Sakykite, kaip pasijutote, kai Jūsų ištrinta atmintis po truputį ėmė „vertis“? Įsivaizduoju, juk tai buvo ne tik vaizdinių kratinys, bet ir emocijos – gal baimė, pasimetimas? Ar nebuvo kilusi mintis, jog šie prisiminimai yra pakoreguoti, kai kas ateivių pagražinta? Kaip pradėjai su tuo visu gyventi?

Atmintis pradėjo atsiverti po vieno atsitiktinio įvykio 1982 metais  liepos 3 d., baigęs budėjimą Raudondvario sprogmenų sandėlyje 4 h. nakties, turėjau laukti autobuso į savo namus, kuris turėjo atvykti tik pusę 6 ryto netoli saugojimo sandėlių. Kadangi lauke dar buvo vėsu, o aš tebuvau apsivilkęs lengvais rūbais, greitai sužvarbau stovėdamas stotelėje ir nutariau, kad būtų šilčiau eiti į sekančią pėsčiomis, kuri buvo už 6 kilometrų kelio. Išgirdau keistą švilpimą, po kurio laiko ir pradėjau dairytis, tada pamačiau virš medžių viršūnių skrendantį rutulio formos sidabrinį NSO, kuris kokį 15 metrų praskridęs virš manęs sustojo vietoje maždaug 10 metrų aukštyje nuo medžių viršūnių. Na, tada išgirdau kažkokį trakštelėjimą galvoje ir išgirdau jo kvietimą keliauti drauge. Aš kažkodėl visiškai to nepanorau ir atsakiau automatiškai, man švystelėjusios minties dėka, kad aš jau buvau pas juos seniau ir daugiau neturiu jokio noro. Jis pasakė, kad patikrins mano žodžių tikrumą ir greitai atsakė, kad taip viskas teisingai, tada jis man pasakė, kad į žemę atskrido su savo laivu per maždaug dvi mūsų savaites ir čia dažnai atskrenda piratai, o pas mane sudėti moksliniai implantai, kurie neduoda jokių saugumo garantijų nuo jų pagrobimo. Paklausė, ar nenorėčiau žiedo akutės formos implanto saugančio nuo piratų  pagrobimo. Po to ištarė – na, jeigu nenori keliauti su manimi, aš jau turiu skristi – kažkas sudūzgė jo viduje ir jis greitėjančiai pajudėjo iš vietos link Babtų krypties, tik tada aš atsitokėjau ir mane apėmė gyvuliškos baimės panika. Aš tą atstumą nubėgau iki savo darbovietės gal per minutę, bet ir ten man pasirodė nesaugu, tad bėgau tolyn link Kauno miesto, bandžiau belstis į žmogaus duris, bet laimė, man niekas neatsidarė, nes tikrai būčiau atsidūręs beprotnamyje. Laimė, kažkoks žmogus atėjo stotelėn ir aš jam pradėjau pasakoti, kaip manęs vos nepagrobė prie Nevėžio upės. Jis žiūrėjo į mane kaip į trenktą, bet tuo metu išgirdau nuo Nemuno pusės atskrendantį reaktyvinį lėktuvą ir pažiūrėjęs ton pusėn pamačiau, kad tik garsas kaip reaktyvinio, o šiaip, tai antras toks pat rutulys skrenda ano įkandin, tarsi vytųsi. Parodžiau tam žmogui, o jis sako – na ir kas čia reaktyvinis lėktuvas,  - o aš jo paklausiau, kur tu matei rutulio pavidalo reaktyvinį lėktuvą, tas žmogelis prasitrynė akis ir nustebęs dar kartą pažvelgė įkandin nuskrendančio  rutulio. Jis, aiškiai pamačiau, kad netiki savo akimis tai ką mato. Bet čia pasirodė autobusas ir aš turėjau pulti kuo greičiau stotelėn, nes kito reikėtų laukti apie gerą pusdienį. Tik dabar atėjo galvon, kad tas bendravimas su ateivių rutuliu truko turbūt ilgiau nei man pasirodė – galimas dalykas, kad buvau jo metu atjungtas, juo labiau, kad ant rankos tikrai po kurio laiko užčiuopiau jų tą dovaną - implantą. O juk pokalbio, kurį atsimenu, metu tikrai jie nieko nedarė ir net nebuvo kojos iškėlęs iš NSO.

 Nuo to laiko po truputį pradėjo man grįžti atmintis, kuri patikimai buvo užblokuota nuo pat 1974 metų. Ilgą laika negalėjau atsiminti to, kuris organizavo mano pagrobimą, tik žinojau, kad jis buvo iš mano artimos aplinkos žmogus. Galbūt tam turėjo įtakos ir tai, kad 1975 metais man Garliavos poliklinikoje ausų nosies gerklės daktaras ištraukė iš nosies ertmės pailgą implantą, kuris pastoviai sukeldavo kraujoplūdį iš nosies. Niekaip negalėjau tada suvokti, kaip jis ten atsidūrė, bet kai tas gydytojas pasiūlė, kad grupė medikų nuodugniai ištirtų mano sveikatą, aš kažkodėl griežtai atsisakiau, pareikšdamas, jog neleisiu to daryti, užtenka, kad mane tyrinėjo vieni, dabar pradės tai daryti ir kiti – kaip šiandien atsimenu tuos savo žodžius. Tie žodžiai net sutrikdė gydytoją ir jis pasakė, kad man nori tik gero, nes gali mane ištikti negalavimai, pabuvus pas juos.

Turiu įtarimų, kad tai turėjo nepaprastai didelės įtakos Jūsų ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir Jūsų aplinkiniams. Kaip reagavo žmona, atžalos? Ar jie Jūs priėmė tokį, koks esate? Palaiko?

Na, tuo laiku mano dukra pirmoji dar nebuvo gimusi, ji gimė tik po metų, o žmona ryte kažkodėl irgi nieko neatsiminė, kad manęs nebuvo visą naktį, o kai tėvas manęs paklausė, kur aš pats trankiausi visą naktį su savo motociklu, kuris ryte buvo visas nulupinėtomis skardomis, mes abu su žmona nustebę pasakėme, kad miegojome namuose, tik viena sesuo, kuri man paryčiui atrakino duris, patvirtino, kad tėvas teisus, tačiau aš nieko neprisiminiau absoliučiai.

 Tą dieną aš parašiau netgi pareiškimą milicijai, kad kažkas naktį nudraskė mano motociklą, nors turėjau atsiminti, kad tai buvo Karlo (artimo draugo) darbas, jeigu aš kartais negrįžčiau  iš ateivių laivo, būtų, matyt, pavaizdavę, jog tapau kažkokio plėšiko auka ar dar kažkuo.

Jums šiuo metu apie 63 metus, kaip įsivaizduojate tolesnį savo gyvenimą? Toliau tęsite informacijos skleidimą?

Informacijos skleidimas – tai sąžiningas atsidėkojimas tiems, kas pasiaukojo dėl manęs, jog grįžčiau atgal ir praneščiau visiems, kas čia vyksta iš tikro.

Tikriausiai turėjote nemažai laiko domėtis ateiviais po lendančių į paviršių prisiminimų. Kokią literatūrą skaitėte? Gal sutikote joje tai, kas iš esmės atitinka Jūsų atvejį ir patirtus išgyvenimus? Gal pasidalytumėte nuorodomis, autoriais ir nuomone?

Deja neturėjau laiko tuo domėtis, reikėjo kurti savo gyvenimą, statytis namus užsidirbti tam pinigų, aprūpinti savo šeimą viskuo, kas būtina normaliam gyvenimui, atidirbti valdišką darbą ir dar  padirbėti iš šono, kad šeima nieko nestokotų, bet tam kaip tik dabar turiu daugiau laiko. Vaikai užaugo ir išėjo į savo gyvenimus, viena dukra baigė Londone Westminsterio universitetą, tapo kino režisierė, kita Ispanijoje bando kurti savo verslą, o aš, išauginęs anūkus, tapau laisvas nuo didžios dalies žemiškų darbų. Su savo antra puse jau pragyvenau drauge 38 metus, nors retsykiais ji mane paklausia, ar neketiname sugrąžinti jai jos tikrojo vyro - ano kur aš buvau.

Pastebėjau, kad susiduriate su skepticizmu. Kaip su juo „draugaujate“ – skaudina, ar vis tiek neprarandate entuziazmo?

Nepykstu ant skeptikų, kurie nieko nežino ,tačiau nekenčiu kolaborantų, kurie dirbdami ateiviams stengiasi sumenkinti mano pasakojimą, o mane paversti idiotu, pasakojančiu nesąmones. Jų čia, žemėje, yra daugiau nei reikėtų, juk ir mane pagrobti padėjęs Karlo arba buvo ateivis, arba jų kolaborantas.

Minėjote, kad teko šį bei tą studijuoti svetimoje ateivių planetoje. Kokiais būdais ten prieinama informacija – knygos, elektroniniai ekranai ar tai kažkas, kas atitinka mūsų informacijos šaltinius? Tai buvo lietuvių kalba? Kaip jautėtės galėdamas prie to „prisiliesti“?

Nesu garantuotas, kad tai buvo lietuvių kalba, tačiau aš viską puikiausiai supratau, ką man reikėjo ir su kuo tik tekdavo bendrauti, man atrodo, kad tai greičiausiai aš kalbėjau savo kalba, o atsakymus man transliuodavo telepatiškai. Mokymosi procesas nereikalauja ypatingų pastangų – telepatiškai perduodamos žinios smegenų centrams, kuriose jos „sandėliuojamos“ ir išimamos apyvartai tik tuomet, kai jų prireikia diskusijoje arba sprendžiant kokią nors techninę užduotį.

Kaip gyvena ateiviai? Ar teko matyti jų kasdienybę, buitį, laisvalaikį? Ar jie laimingi? Solidūs? Turi šeimas, o gal vyrauja poligamijoje?

Pačioje civilizacijoje nebuvau, ten tokiems kaip aš patekti draudžiama, kol neįgauni pilietybės. Buvau periferinėse planetose, kur visi yra tarnautojai ir dirba savo darbą. Šeimas jie kuria seni, nes turi teisę turėti tik po du vaikus, tad jie gaminami prieš pat jiems baigiant savo gyvenimo kelią – apie 550 metus jų amžiaus. Iki  kol sukaks 50 metų vaikams, jie gyvena su jais atskiruose miestuose, kur viskas pritaikyta tik šeimos auginimui, po to vaikai pradeda atskirą gyvenimo kelią, o tėvai iškeliauja Anapilin, dažniausiai eutanazijos pagalba arba gali pasirinkti mirties eskadronus, tam tikrus karinius būrius, kurie pirmieji pradeda karo veiksmus ir žūsta mūšiuose, saugodami jaunesnių kolegų gyvybes.

Kaip manote, ar ateiviai gali būti homoseksualūs? Buvo neseniai pasirodę atsiliepimų, jog tai ateivių priemonė mažinti žmonijos populiaciją, o gal tai įgimtas dalykas. Kaip Jūs pats į visą šitą žiūrite?

Ne, ateiviai griežtai neigia homoseksulius santykius, jiems to daryti neleidžia tikėjimas kūrėjo institutu, o be to, jie tai laiko genetiniu išsigimimu, ir jei tik išryškėja tokie polinkiai, yra efektyvūs vaistai, kurie vėl tokius individus atveda į normalų lytinio gyvenimo kelią, be to, jie lytinius malonumus nesieja su giminės pratęsimu, jiems tai neaktualu, jie vaikus klonuoja tokius, kokių pageidauja jų genetinės žaliavos pateikėjai – tėvai. Tačiau jie neturi ištikimybės instituto vienam partneriui ir per savo gyvenimą iki pensinio  amžiaus (Tėvystės stadijos) pakeičia šimtus lytinių partnerių, tačiau, kai pasilieka kartu, tada gyvena analogišką mūsų žemės šeimoms gyvenimą.

Aš asmeniškai tikiu žmogaus likimu ir jo nemaria, evoliucionuojančia siela, kuri praeina pamokas per reinkarnacijos ratą. Daug dabar kalbama apie Galaktinį Poslinkį ir tai, kad pati Žemė (ji taip pat gyva būtybė) nusprendė pereiti pakylėjimą t.y. pereiti į kitą realybę, penktąjį matavimą, tačiau kartu egzistuoja daug Žemės variantų, paralelių. Ar šia informacija ateiviai nepasidalino? Koks Jūsų paties požiūris į dvasinį šuolį, aplenkiant daugelį trečiojo tankio „pamokų“?

Deja, visa tai išgalvota ir nieko tokio nėra ir nebus.

Išties, labai daug pranešimuose aprašoma apie pastatus, erdvėlaivius ir šiaip technologijas. Regis, ta ateivių rasę, pas kuriuos patekote, yra mokslo rasė, paremta materializacija ir politika. O kaip jų dvasinis gyvenimas? Ar jie jame tobulėja? Medituoja? Tobulina sielą, dvasią?

Jų civilizacija tarsi mūsų utopinis komunizmas ar jo idėjos realizavimas, kiekvienas iš jų absoliutus beturtis ir kartu neapsakomai turtingas, netgi palyginus su mūsų naftos šeichais. Jis neturi namų, nes jo namai arba prabangūs viešbučiai įvairiuose pasauliuose ,arba kuklios erdvėlaivių kajutės, jis nemokamai gali maitintis restoranuose arba gauti kazarminį maistą kariniame erdvėlaivyje, žiūrint, kur dirbama pagal savo pomėgius, o gali ir visai nedirbti, per dienas vartytis brangiuose paplūdimiuose, susitikinėti su „to“ norinčiomis moterimis, o kai tai įgris iki gyvo kaulo, pasinerti į karinius nuotykius, ar kur nors prisidėti prie ekspedicijos į laukinę planetą. Ir niekas jam nepasakys nei pusės žodžio, bet kuriuo atveju, jo lėšos implantuose niekuomet neišseks, nes imperija labai turtinga ir rūpinasi kiekvienu iš savo narių. Ten užsiimama kažkokia veikla ne todėl, kad būtinai turi tai daryti už duonos kąsnį, o todėl, kad pats to nori, arba tai tau įdomu. Man ten iš bendravimo su jais susidarė įspūdis, kad pas juos panašu į bičių avilį, kiekvienas daro tai, ką nori ir moka, o visi visuomet pasirūpina tuo, kad tas vienas neliktų alkanas, ar be nakvynės, o visi kartu rūpinasi imperatoriumi, kuris irgi stengiasi, kad jo pavaldiniams nieko netrūktų. Jeigu pavyktų gauti jų pilietybę, skaityk, kad gyvenime jau būtum išsprendęs visas problemas ir galėtum atsidėti tam, kas tau tikrai patinka ir iš visų pusių jaustum pagalbą ir pritarimą, skirtingai nei įprasta pas mus žemėje. Bet tai taikoma tik PILIEČIAMS, o su tokiais kaip kad aš, svetimšaliais, ir tam tikra prasme vergais, tos nuostatos negalėjo niekuomet net būti taikomos.

Kaip manote, kokia žmonijos ateitis? Kokia Lietuvos (ištiktos kedofilų ir teisminės krizės) bei visos Europos (per kurią ritasi nauji bankrotai ir duobės) ateitis? Vienysimės ar skaldysime? Neabejotinai man atrodo, kad esama padėtis, gal ne padėtis, bet sistema, kurioje gyvename, nebeatitinka žmonijos ir Žemės poreikių, ją reikia fundamentaliai keisti, griaunant vergovinę „demokratinę“ santvarką, už kurios, kai kam jau vieša paslaptis – slypi nežemiškos kilmės rasės ir jiems patogu, kad mes murgdytumėmės ir stokotume progreso.

Nėra jokios kedofilų krizės, o yra bendras valstybinių institucijų supuvimas, įskaitant ir teismines, o tai labai paranku ir skatinama šliaužiančios kolonizacijos, o piliečiai teisingai pradeda kautis už savo teises ir gąsdina ginkluotas kruvinas sukilimas, jei valdžia nepakeis savo mąstymo, o jo pakeisti nelabai gali, nes galvoja ne savo galva, o vykdo šeimininkų valią. O tas ginkluotas sukilimas vėlgi labai naudingas torno (mums nepalanki rasė) kolonizatoriams, juk žudys ne žemiečiai ateivius, bet vienas kitą, o tai irgi yra gerai. O kas tie šeimininkai, lengvai galime numanyti, jeigu jie lengvai susisintetiną gabalą anglies į auksą, jį nesunkiai paverčia mūsų valiutomis ir daro žemėje ką nori. Jeigu norės, sukels ir vėl eilines žudynes, vadinamas karu, o atsilaisvinusias vietas žemėje užpildys savo tėvynainiais, kad neištiktų demografinė krizė ar nebūtų disbalanso. Galaktikų taryba pagal pasenusią karinę doktriną sergsti mus planetiečius tik nuo jų tiesioginės karinės invazijos, tačiau visiškai bejėgė ką nors pakeisti šioje šliaužiančioje  kolonizacijoje, kurios baigtis man visiškai aiški. Bandoma mūsų 7000 stebėtojų instituto jėgomis išsiaiškinti tikrąją padėtį planetoje ir priimti kokius nors tai sprendimus, atremiant ir šį torno kolonizacijos variantą, bet tai bus tolimoje ateityje, kai bus praeiti visi biurokratiniai trukdžiai.

Kiek supratau, Jūsų atmintis vis dar dalinai blokuojama, kokiais tempais jį „atsiveria“ per paskutiniuosius metus? Ji valdoma per Jūsų kūne įmontuotus implantuos ateivių? Koks tai jausmas?

Atsiveria ji labai mažais tempais.

Aš galvoju, kad pasirodymas ateivių Žemėje (kas jau iš esmės irgi yra vieša paslaptis) sukrėstų didelę visuomenės dalį, panaikintų religijų jungą, įvyktų neregėtas mentalinis progresas, tačiau žinant mus, žmones, kurie net savų žmonių tarpe elgiasi kiauliškai, jie sunkiai toleruoja kitos odos spalvos žmones, tautybes, kalbas, tikėjimus, kitos seksualinės orientacijos žmones, tai šiek tiek būtų kvaila manyti, kad juos visi pasitiktų išskėstomis rankomis. Aš esu tos nuomonės, jog tiesa turi būti atskleista – ateiviai yra tarp mūsų (mes patys esame ateivių DNR pagrindu sukurti), tai padėtų mums tobulėti, nes dabar sukaustyti sistemų, stereotipų, iškreiptų vertybių, grubumo, tamsios nežinios, skepticizmo, mokslo religijos sunkiai tobulėjame ir įsileidžiama jaukumo bei pasitikėjimo ne tik svetimšaliais, bet apskritai net kaimynais, o ką jau kalbėti apie kosmoso gyventojus. Kokia Jūsų paties nuomonė apie viešą konferenciją su kitomis civilizacijomis? Ar tai įmanoma?

Neįmanoma, nes galioja konfidencialumo įstatymas, kurio privalo laikytis visos civilizacijos, netgi jei jos būtų kare vienos su kitais.

Aš asmeniškai dėl ateivių egzistavimo net abejonių neturiu – priimu kaip savaime suprantamą dalyką. Mane kur kas labiau domina dvasinį potencialą nešančios rasės, kurios deda į mus šiokias tokias viltis ir norėčiau, kad žmonija nueitų jų keliais, o ne kosminiais kolonizavimais, naujų resursų ieškojimais, dievaži, dar ir karais dėl išteklių ir planetų – kaip tai darė atlantai (apie juos rašėte). Visgi galvoju, kad tie ateiviai, su kuriais Jums teko susidurti, nėra tokie išsivystę – jų elgesys iš pasakojimo pasirodė grubus, manipuliuojantis, barbariškas (nors mes patys ne kitokie). Taip, technologijos, erdvėlaiviai ir kiti dalykai – tai kita medalio pusė, progresas akivaizdus materijoje ir moksle. Šiaip tikiu, kad jie turi egzistuoti, tai Visatos pusiausvyros dalis tarp karo ir taikos, dvasingumo ir mokslo, tačiau tai dvipolinis mąstymas, dvipolė energija, dvipolinė pasaulėžiūra. Mes galime eiti į kitą išmatavimą, tam yra galimybių, naujas tankis, nauja realybė, nauja dimensija be dualumo, kuri toli gražu neatrodo vien pasakos, turiu įtarimų, kad Jūsų sutikta ateivių rasė apie šį faktą (variantą?) nekalba ir yra linkusi keliauti ir kariauti trimatėje realybėje. Ką Jūs apie visą tai manote?

Deja, tai tėra tiktai mūsų ateities svajonės ir jos galėtų išsipildyti, jeigu netaptume trečios rūšies patarnautojais ateityje labai pasikėlusioms ir mums atvirai priešiškoms civilizacijoms, ir tai geriausiu atveju, nes joms esame reikalingi, net ne mes, o tik mūsų disponuojama gyvybinė erdvė po žvaigžde, vadinama Saule.

Ar esate laimingas ir patenkintas savo gyvenimu? Kas Jus darė ir daro laimingu? Šią patirtį priimate kaip dovaną ar kaip jungą?

Negaliu pasakyti, kad esu nelaimingas, turiu visko, ko man šiandien reikia, tačiau žinojimas to, kas laukia mano palikuonių ir Jūsų visų, mane kartais paskandina į juodą depresiją.

Ačiū už atsakymus.

MANO KOMENTARAS IR IŠVADOS:

Na, išties buvo įdomu pagauti viename forume pasirodžiusį paslaptingą žmogų Inkognito ir jį pakvosti. Mano tikslas buvo labai paprastas – prisikasti iki žmogaus individualumo ir jo asmeninių potyrių, ne tik fantastinių, mums realiai sunkiai suvokiamų (patikimų?) pasakojimų. Perskaitęs atsakymus, pats suabejojau. Ne, ne ateiviais, ne įvykiais, kuriuos šis žmogus pasakoja – jis pakankamai įtikinamai tai tvirtina ir neabejoju, kad jo galvoje visa tai iš tikrųjų yra nutikę, tačiau ar iš tikrųjų? Daug baimės, pesimizmo, liūdnų prognozių ir nemažai logikos spragų, gal dėl blokuojamos atminties ar kitų priežasčių. Įtariu, kad Inkognito vis dar valdomas savo pagrobėjų, mums nepalankios rasės, tačiau dabar skaitau ištisą tuntą įdomios literatūros, kur viskas vienaip ar kitaip susisieja su tuo, kad Žemė persitvarko, čia darbuojasi daug Galaktinės tarybos žmonių, kenksmina (gal net tų pačių nupasakotų ateivių) ginklus, kurie bando privesti mus prie visiško chaoso. Visiškai jokios Inkognito galvoje informacijos apie dvasinį žmonijos ir ateivių lygį, pokalbyje, kaip ir turėjau numatyti, vengiama (arba labai lakoniški) asmeninio požiūrio, jausmų atskleidimo ir išraiškos – viskas bandoma išlaikyti tame pasakojimo lygyje, kuris pasirinktas skleisti informaciją... Ir ką gi tai sako? Sako, jog kažkas negerai. Atsiverianti atmintis, implantai... Manau, kad Inkognito tiesiog pavaldus „implantuotai atminčiai“, pats yra prasitaręs, kad galvoje turi implantą, kurį aptiko net rentgeno nuotraukomis, o ateiviai aiškino, žinoma, kaip jiems palankiau. Kas mums pasakys, kad jų technologija nėra tiesiog bandoma ant Inkognito, sukeliant realiai išgyventus potyrius, prisiminimus, ketinant gal net pavergti ištisą žmoniją čia, žemėje?

Tikiu tik tuo, kad prieš mus yra karingai nusiteikusių rasių, tikiu, kad prieš mus buvusi galinga ir aukšta atlantų civilizacija – tai rodo begalės kitų šaltinių, tačiau Inkognito man pasirodė patrauktas negatyvių ateivių, įbaugintas, įsodintas į vieną vagą -  t.y. tik tai, ką davė ateiviai (priešai?), jau vien žodis priešai, sako, kad nieko iš jų gero nelauk ir nepasitikėk. Pasakojimai ir atsakymai yra trimačių realybės humanoidinių intelekto lygio – politika, karai, turtai, civilizacijos, savanaudžiai tikslai ir visa aplinka rodo, kad nėra jokių žinių (o gal jie tyčia ir neduodami) apie Visatos aukštesniuosius dėsnius, kitas dimensijas, tačiau stebina iš pasakojimų daug dalykų, kuriuos esu skaitęs tiek ezoterinėje literatūroje, tiek pakylėtų meistrų perduodamuose informacijos srautuose per kanalus. Sakau, jokios pozityvios informacijos galvoje... Nesu totalus skeptikas, manau, kad šis žmogus turėjo kontaktą su NSO erdvėlaiviais atskrendančiais ateiviais, tačiau labai abejoju atsidengiančia informacija – to už gryną pinigą neturėtų priimti net pats Inkognito, tai yra mano nuomonė, nemenkinu nei jo, nei jo pasakojimų, juk ir pats taip daryčiau, jeigu pajusčiau, kad tai esu išgyvenęs. Bet Juk mes patys esame manipuliuojami net Žemėje įvairių žiniasklaidos, visuomenės, politikos formų, tačiau vis tiek tikime šia realybe, kuri mums peršama, nes kita nepažini, pvz. kad ateiviai neegzistuoja. Taigi, manau, kad ateivių pasirodymas jau ne už kalnų, tik kokių mes ateivių sulauksime, manau, viską parodys laikas... Aišku man tik viena – mes ne vieni.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Seserys Dakota ir Elle Fanning. Dakota or Elle?

Sveiki visi,

Visai neseniai, man „Facebook‘e“ besėdint, pradėjome diskutuoti apie jaunosios kartos seseris Fanning – abi be proto talentingos, įdomios, charizmatiškos, drąsios, veiklios ir kokios tik norite – žodžiu, tikrosios Holivudo ėdikės. Retai būna, kad du vaikai iš vienos šeimos nuo pat mažens kiltų tais pačiais karjeros laiptais ir neprarastų savo populiarumo bei įdomumo – neskaitant Olsen mergaičių – jų net trys! Dakota ir Elle Fanning, tikriausiai žinomos iš daugelio įvairiausių filmų, bet nesidomintiems kinu, tikriausiai sunkoka susigaudyt, kad jos seserys.

Kyla natūralus klausimas – kuri sesuo geresnė ir talentingesnė? Aš asmeniškai, kol kas drąsiai reiškiu simpatijas vyresnėlei Dakotai Fanning (g. 1994 m.), kuri nuo pat mažens pradėjo užkariauti Holivudo vaikų pasaulį ir kartu gauti itin ryškius vaidmenis suaugusiems skirtuose filmuose – Man of Fire (Degantis žmogus), War of the World (Pasaulių karas), I am Sam (Aš esu Semas), The Runaways (Bėgantis kelas), Charlotte‘s Web (Šarlotės voratinklis), Dreamer (Svajotoja), Hide and Seek (Slėpynės), Uptown Girls (Turtingos mergiotės), Winged Creatures (Sparnuoti padarai), The Secret Life of Bees (Slaptas bičių gyvenimas), Push (Išrinktųjų medžioklė), The Twilight (Saulėlydis sagose) bei dar kituose filmuose, taip pat yra įgarsinusi animacinių personažų.

Elle Fanning – jaunėlė sesuo (g. 1998 m.), nemažai žmonių pradėjo ją mėgti labiau negu seserį pamatę filmą „Kažkur“ (Somewhere), nusifilmavusi Sofios Coppolos filme, po kurio ėmė plaukti itin gerų filmų pasiūlymai. Elle pirmą kartą su seserimi pasirodė filme „Aš esu Semas“, tiesa, tąkart jai tebuvo vos dveji ir praktiškai nieko nevaidino. Ją taip pat galima išvysti „Super 8“, „Babelis“, „Deža Vu“, „Mes nusipirkome zoologijos sodą“ bei įvairiuose epizodiniuose išėjimuose per serialus.

Dakota ir Elle visai dar mažos.

Dakota ir Elle, kuri ūgiu praaugo sesę.

Manau, kad Dakota dėl savo vyresnybės ir vaidmenų daugumos ima viršų, tačiau neabejoju, kad ir Elle turi parako. Kažkada buvau pradėjęs žiūrėti filmą „Kažkur“, sako, ji ten itin sužibėjusi, tačiau labai sunkiai man tas filmas slinko, tad pasakiau sau – gal kitąkart, kada nors...

Šiuo metu abi seserys intensyviai filmuojasi. Laukiu naujos Dakotos Fanning filmų bangos ir jau labai greit – šį rugsėjį į ekranus grįš po ilgos tylos (baiginėjo mokyklą) su filmų „Now is Good“, kuriame ji atliks sergančios nepagydoma liga merginos vaidmenį. Labai laukiu šio filmo, aišku, Lietuvos kino teatrus jis tikrai aplenks, tačiau vien Dakotos noriu jį pamatyti, taip pat šiais metais numatyta dar viena filmo „The Motel Life“ bei „Brėkštanti aušra. Antra dalis“. Kaip matote, filmų dar bus ir bus, jeigu neišsipildys majų kalendorius. J

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Mistinė upė" / "Mystic River"

Sveiki visi,

Šįkart apie filmą, kuris irgi labai ilgai sukiojosi mano akiratyje – „Mistinė upė“ (Mystic River) (2003 m.). Clint Eastwood‘o režisavimais dar, kiek leidžia atmintis, nesu nė karto nusivylęs, visąlaik vis įdomus, intriguojantis, vis kitoks! Šįkart garsus aktorius ir režisierius stato filmą pagal romaną ir, regis, vėl jam pavyksta suintriguoti žiūrovą. Filme sutinkamas būrelis talentingų ir garsių aktorių – Sean Penn, Tim Robbins, Kevin Bacon – visi turėjo savitą koloritą, puikiai įkūnijo personažus.

Ką dar galima pasakyti apie šį filmą? Na, ne šedevras, tačiau ganėtinai savo žanro kategorijoje stiprus filmas, paveiktas įvairių filmo su kriminaliniais „implantais“ srovių. Kelios vietos buvo įtemptos, intriga taip pat išlaikyta, nors palikta žiūrovam spėlioti iš keletą galimų variantų. Jeigu apskritai, pati filmo šerdis, tikriausiai nekintanti nuo „caro maro“ laikų – kažkas kažką nužudė, kažkas surado kelis įtariamuosius ir bandoma išsiaiškinti, kuris iš jų kaltas. Man atrodo, šiuo atveju „Kaulų kolekcionierius“ man labiau patiko ir buvo išlaikyta išties stipri ir vientisa gija, o šiame filme rutuliojami atskiri trijų personažų asmeninio gyvenimo peripetijos. Negana to, struktūrą pasakojimo sudėtingėja, kai susiduria dar ir vaikystės bei šių dienų gijos – taigi, pasakojimas labai daug viską aprėpia, todėl įtampa tampa tokia šiek tiek „palaida“, tačiau vis tiek pakankamai aukštai išlaikyta.  

Filmas ne mistinis, neapsigaukite su apvadinimu – tai tik simbolika, kalėdinis žaisliukas. Iš tikro tai vienas nesibaigiantis detektyvas su ryškiu psichologiniu žaismu. Patiko pažiūrėti tiek malonumui, kaip pop kultūros žiūrovui, tiek kaip ir gurmanui.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Talentingasis misteris Riplis" / "The Talented Mr. Ripley"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Talentingasis misteris Riplis“ (The Talented Mr. Ripley) (1999 m.). Filmas pastatytas pagal 1955 m. tuo pačiu pavadinimu parašyta romaną, taigi filmas pasakoja apie praėjusio amžiaus vidurio amerikiečių tam tikrus nuotykius Italijoje. Išties filmas neblogas! Net nustebau, kad anksčiau jo neteko taip ir pamatyti. Filme sutinkame ištisą pulką puikiausių Holivudo tipažo aktorių – Matt Damon, Gwyneth Paltrow, Jude Law, Cate Blanchett, Philip Seymour Hoffman. Ką begalima pasakyti apie šį kolektyvą – ogi aplodismentai. Nežinau, kaip kitiems, tačiau šįkart vyrai „paėmė“ moteris ir pranoko tiek savo personažais, tiek charizma – kitą vertus, pasakojimas šįkart apie vyrus, ne moteris. Labiausiai patiko Jude Law personažas, gal dėl to, kad toks „besitaškantis“, lengvabūdis. Matt Damon atliko sudėtingos psichologinės elgsenos vyruką – tai irgi pagirtina!

Filmas su kriminaliniais užmojais, bet kartu ir drama, manau, praėjus daugiau nei 10 metų po sukūrimo, žiūrisi įdomiai ir šiandien, tiek jaunai dar atrodantys puikūs aktoriai, tiek siužetas – jis gan nenuobodus. Apie kai kuriuos siužeto nuspėjamumo vingius galiu ir patylėti. Labiausiai šiurpino Riplio personažas, taip jo iki galo ir neperpratau, nes jame nemažai tvyrojo homoseksualumo, bet rodos, mylėjo ir moteris. Manau, kad personažas buvo ne tik psichiškai sutrikęs, bet jis seksualiai tapatindavosi, kai pajusdavo nors kiek didesnį prieraišumą – gilios analizės vertas personažas, jaučiu, literatūroje tai dar labiau išplėtota.

Šiaip filmas, sakau, patiko, padarė įspūdį, tad rekomenduoju jį visokio plauko kino žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Šioje šalyje nėra vietos senukams" / "No Country for Old Men"

Sveiki,

Labai seniai, net pačiam dabar gėda, ketinau pažiūrėti brolių Joel ir Ethan Coen 2008 metų geriausią pripažintą kino filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men) (2007 m.). Kritikų išliaupsintas ir apdovanotas pačiu aukščiausiu įvertinimu kino industrijoje. Tiesą sakant, man filmas taip pat labai patiko, bet ar jam taip besąlygiškai atiduočiau šį apdovanojimą – pasiginčyčiau.

Pats siužetas jau kažkur lyg ir matytas – kriminalinė drama su šalto trilerio užtaisu, kontrabandos ir didelės pinigų sumos disponavimas tarp „geriečių“ ir „blogiečių“. Tikriausiai filmas žavi savo raiška, nei pačiu siužetu – jis pakankamai, švelniai tariant, neoriginalus. Aktoriai puikiai atliko savo darbus, buvo nepaprastai įtikinami, įdomūs. Įtampos filme taip pat esamos sveikos, nepasakyčiau, kad šimtą procentų išlaikyta, nes dialogai kartais subanalėdavo, pradėdavo pliaukšti apie šį bei tą ir nieko nepasakydavo informatyvaus, tačiau viskas esmėje buvo liuks.

Kai kuriomis vietomis man priminė Tarantino filmą „Nužudyti Bilą“ dalis, ypač įtemptas tykojimas su šautuvu namuose, laukiant serijinio žudiko. Manau, filmas pakankamai stiprus būti nominuotas bent „Oskarui“, nes tai ne tik eilinė kriminalinė istorija, bet ir kartu nupasakojama ištisa adaptacijos „prarastosios kartos“ istorija, kitaip sakant, Vietnamo karo veteranų kartos saulėlydis Amerikoje, kai ištisas amžius nugyventas ir turi pasitraukti iš darbų ir užtarnautos garbės į šešėlį. Tai kartu pasakojimas apie jau prarastą laiką, bandymas su juo susitaikyti...

Šiaip rekomenduoju ne tik rimtesnio filmo mėgėjams, filmas puikiai pritaikytas ir plačiajai ir nors kiek mąstančiai būtybei.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 91/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Trūkusi jaunystė" / "Wasted Youth"

Sveiki,

Į rankas visai atsitiktinai papuolė graikų filmas „Trūkusi jaunystė“ (Wasted Youth) (2011 m.). Kitiems šis filmas labai patiko. Žinot, mano filmo vertinimai susideda ne vien tik iš „patiko“ ir „nepatiko“, dažniausiai esu linkęs pridėti balų už tai, kad įžvelgiau kažkokį mechanizmą, kažką, kas juostą dažniausiai pakylėja į šviesą, šįkart busiu negailestingai subjektyvus ir griežtas šiam filmui. Nepatiko. Lėtas, tėknus pasakojimas, kasdienybės įspūdžiai ir pabaigoje įvykdytas kriminalas, paliktas paties žiūrovų teismui... Tiesą sakant, buvo super nuobodu, šiaip mėgstu europietišką filmą, bet šis tiesiog trūkinėjo, neišlaikė mano dėmesio, vis blaškė mane. Ypač erzino tas paauglys su riedlente, nebuvo jokio charakterio, vien tik super natūralumas.

Žvelgiant giliau, supranti, kad filmas kalba apie visą Graikiją, jos visuomeninę, tautos emocinę būklę, persisunkusią krizę, bedarbystę, depresiją, liūdesį, rutiną... Tai filmas, kuris pasakoja apie Graikijos krizę, mums čia atrodo, kad Graikijoje niekas nedirba, visi tinginiai, filmas visa tai lyg ir atperka ir leidžia pasinerti į vidutinio graiko kasdienybę, gyventi su tuo baisiu karščiu, su vidutinio amžiaus vyru, nusivylusiu gyvenimu, ir leidžia gyventi su jaunąja karta, tačiau, kaip jau minėjau, man filmas visai nepatiko, o gal buvau nepasiruošęs tokiam natūralizmo pliūpsniui – nežinau, tačiau yra kaip yra.

Stipriai šio filmo rekomenduoju nežiūrėti pramoginio filmo mėgėjams, gurmanai gali susigundyti ir jiems dar gali ir patikti, žinau, kad taip ir bus, tačiau man nebuvo visai „be ryšio“, tačiau sėdėjau „dugne“.

Mano įvertinimas: 3/10
IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Ką daryti per karščius?

Sveiki karščių ištikti,

Va, tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, jau galima pavadinti tikra vasara. Kondicionieriai ofisuose ir mašinose sukasi kaip vijurkai. Freonų sezonas atidarytas. Kažkas juokėsi, kad ledų pardavinėjas tikras džiaugsmas. Nelabai vykusi „profesija“. Kai vėsu – niekas neperka, o kai karšta – pačiam stovėti per karščius irgi ne kas. Sunku ledų pardavėjams rasti aukso vidurį, bet tiek to, ledų dar niekada nesu pardavinėjęs, o tik valgęs. Užuojautos nesulauksit! Cha!

O man karštis patinka! Užtat nesiskundžiu, bet leidžiu sau žiemą taip drėbti žodžiams, kad putos veržiasi ir tučtuojau užšąla.

Šiltnamis pradarytas. Vėdinasi mamos pomidorai. Trešnės jau prisirpusios linguoja virš vasarnamio. Šuo išsižiojęs guli šešėlyje. Jei šuo išleidęs liežuvį, jis taip vėsinasi, nes per tą baisų kailį, kuris apsaugo žiemą, tikriausiai mažai kas tepraeina. Vargšai šunys... O jie taip dar ir vandens nelabai mėgsta, ką jiems vasaromis daryt pririštiems prie būdos? Tik iškišus liežuvį laukti, kad kuo greičiau ateitų ruduo. O ruduo tegu neateina, neateina tas šaltis, nuo kurio depresija pradeda kąsti į užpakalį. Labiausiai baisu tos trumpos ir plieno spalvos dienos. Cha! Užuojautos nerasta tiems, kuriems per karšta! Karščiu reikia mėgautis, bet atsargiai, gerkit daug skysčių ir mėgaukitės, brangieji, mėgaukitės...

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com