Filmas: "Michaelis" / "Michael"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti austrų kino filmą „Michaelis“ (Michael) (2011 m.). Ši šokiruojanti drama dalyvavo Kanų kino festivalyje ir sukėlė nemažai kalbų ir visai nenuostabu, juk filmas pasakoja realiai Austrijoje nutikusį įvykį – vyras laikė berniuką savo rūsyje užrakintą savo seksualiniams poreikiams ir pedofilystei tenkinti. Visai neseniai sužiūrėta drama „Pasitikėjimas“ visai kitokio tipažo, jis nagrinėja pedofilijos pasekmes, o šis filmas, atvirkščiai – pasakoja kokia ta pedofilija yra ir kaip ji atrodo „iš vidaus“. Nežinau, filmas labai realistiškas, europinio kino mėgėjai supras, ką turiu galvoje. Vietomis, ypač pirmosios dramos pusėje juosta atrodė per daug statiška, per daug to natūralumo, tačiau viskas įsivažiuoja... 

Vyro ir vaiko santykiai iš šono gali atrodyti kaip tėvo ir sūnaus – vyrukas tempia Kalėdinę eglę, perka jam žaislus ir netgi išsiveža jį į užmiestį, tačiau berniukas ilgisi tėvų ir rašo jiems laiškus, kuriuos „piktasis“ dėdė neišsiunčia. Kai kurios scenos tikrai trikdo, ypač tai, jog įteigta, jog jis berniuką seksualiai išnaudoja. Pimpalo plovimas kriauklėje ar jo demonstravimas vaikui prie vakariene nukrauto stalo – išties „maloniai“ trikdo, tačiau filmas nesiekia demonstruoti fakto, kad berniukas prievartaujamas, kur kas daugiau dėmesys nukreiptas į vyro ir berniuko laisvalaikį: žaidimai kartu, TV žiūrėjimas ir t.t. Iš tolo parodomas ir vyruko darbo kontekstas, jo nevykę santykiai su moterimis ir t.t. Drama įsibėgėja ir pradedi galvoti: velnias, o kuo gi viskas pasibaigs? Ar tas berniukas pabėgs iš rūsio? O gal jį aptiks netyčia užsukę bendradarbiai su policininkais? O jeigu jis užaus, tada gal jis užsmaugs savąjį dėdulę? Ta nuojauta ir spėlionės belaukiant finalo išties nemažai kaitino galvą. O finalas irgi nustebino: truputį netikėtas, pakankamai efektingas ir taiklus. Filme jokio išorinio ar vidinio smerkimo ar kitokio vertinimo – viskas palikta taip, kaip yra kasdienybėje. Gal taip ir teisingiausiai pasielgta...

Man asmeniškai filmas padarė įspūdį. Žodžių ir kalbėjimo jame nedaug, tad esu pasiryžęs jį išversti į lietuvių kalbą. Koks visgi įtaigus ir realus šis filmas, galite numanyti pažiūrėję anonsą. Na, ką gi, laukite pasirodant lietuviškai.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "25 valanda" / "25th Hour"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „25 valanda“ (25th hour) (2002 m.). Ganėtinai senstelėjusi drama, bet dėl gerų atsiliepimų apie filmą ir aktorių Edward Norton – „Stouno“, „Iliuzionisto“ žvaigždė, - nutariau pažiūrėti. Galiu tik pasakyti, kad filmas visgi nėra jau toks geras, kaip jį čia visur liaupsino, o Edward, kurį net kai kas pavadino aktoriumi genijumi, su kuriuo esą visi filmai fantastiški, taip pat man pasirodė vidutiniokas ir kažkuo kuriamas jo personažas manęs nei pritrenkė, nei nustebino. Šiaip filmo idėja gal ir įdomi – vyrukas šlaistosi gatvėmis, jo draugeliai rengia išleistuvių į kalėjimą vakarėlį, mergina iš Puerto Riko bliauna, bando jį pralinksminti ir dar gerai pasitratinti prieš jam išvykstant 7 metams. Nuolatinis kalbėjimas kontekste apie vyruko laukiamą kalėjimo gyvenimą ir dulkinimą per šikną iš tikrųjų filmą daro „labai originalų“. Nepaisant šiokio tokio nuobodulio, visgi filmas man visai nieko, emociškai išlaikė savo raugą, savotiškai galėjai pajusti liūdesį ir nenusisekusio gyvenimo skonį. Vidutiniški personažai ir charakteriai sukurpti tam, kad funkcionuotų kaip organai be kažkokio įdomesnio išskirtinumo.

Žinoma, kai kam šis filmas pasirodys netgi nuostabiai stiprus, tiesiog jėginis, bet man iš viso filmo patiko tik dvi scenos: kai jis 10 minučių, atsistojęs tualete prieš veidrodį vardina, kaip „deda skersą“ ant juodaodžių, teroristų, senučių, kaimynų, draugų... Ir patiko finalas, kai jam pasiūlomas kitas gyvenimas, kuris labai gražiai, nors ir preciziškai, prabėga su galimais variantas per akis, tačiau vyrukas nusprendžia niekur nebėgti, o keliauti į kaliūzę ir atsėdėti savo. Kažkuo labai jau neįstrigo šis filmas, smagiai pasėdėjau, bet bijau, kad po metų jo jau nebeatsiminsiu...

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Ar legalu grybauti, kai norisi filmo apie pedofiliją?

Labas,

Kai nesimiega, galima žiūrėti filmus apie pedofilus arba galima ir nežiūrėti – nieko blogo neatsitiks. Trumpam nurimus „Kur mergaitė?“ ir Venckienės trimitavimams, galima aploti Rūtos Meilutytės Olimpinį įspūdingą manikiūrą, jos pilietybę, gyvenimą Britanijoje, aploti, ką ši valgo, kada tuštinasi, o kada žiūri „Simpsonus“. O kokio velnio žiniasklaida amžinai „stradalina“ dėl sensacijų, o mes, žmonės, irgi geri – ėdam numestą dešrigalį ir mums įdomu. Nors nėra ko stebėtis, kad kažkur, giliai Lietuvos urvuose atsibudę nuo laikinai nutilusių kedofilų šūkčiojimų, pradėjo tapetuoti sienas šviesiaplaukės penkiolikmetės iškarpomis ir grožėtis, tai ir paskatino nedelsiant susirasti dar vieną filmą apie pedofiliją ir „suvartoti“.

Būčiau ėjęs šiandien grybauti. Dievaži, taip norėjau vėl po mišką pasitrankyti, parankioti baravykų, išsivirti super skanios grybienės ir pamaitinti save dvasiškai ir fiziškai, bet pranešė orų prognozuotojai, kad šiandien su pragiedruliai, numatoma mėsos kukulių krušą, kaip sakant, škvalas ir uraganinis vėjas. Taip ir likau kaip Sizifas prirakintas prie kompiuterio, bet nieko, rytoj – o, jau po vidurnakčio, - t.y. jau šiandien pėdinsiu į mišką ir prisirinksiu raudonviršių lepšaičių. Na, o kol svajoju apie grybavimą, pažiūrėsiu prieš miegą filmą apie pedofiliją – šiaip ar taip, juk populiaru. Laukite komentaro! 

Saldžiųjų. ;) 

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Apie meilę ir kitus demonus" / "Del amor y otros demonios"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti neseniai matytą kino filmą „Apie meilę ir kitus demonus“ (Del Amor y Otros Demonios) (2009 m.). Šįkart filmas atstovauja Kolumbijai, taigi Lotynų Amerikos kino industrijoje pas mane kol kas dominuodavo Argentinos filmai, retsykiais pasitaikydavo Brazilijos bei Meksikos juostų, o su Kolumbija neturėjau nieko bendro. „Apie meilę ir kitus demonus“ filmas ilgai kiurksojo mano kompiuteryje, tik visai atsitiktinai nusprendžiau pažiūrėti ir atlaisvinti vietos. Tai Marquez romano ekranizacija. Nenuostabu, kad Kolumbija apsiėmė ekranizuoti būtent savo šalies garsiausią rašytoją. Tiesa, knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą, bet jos neteko skaityti. Įtariu, kad knyga kur kas įdomesnė ir stipresnė.

 

„Apie meilę ir kirtus demonus“ galiu pasakyti, kad pavadinimu nusakyta visa filmų esmė – Kolumbija 17 amžiuje, inkvizicijos akiratyje atsiduria nepaprasto grožio mergina ir kunigas, kuriam paskirta atlikti su merginai egzorcizmą, nes jai buvo į koją įkandęs pasiutlige sirgęs šuo. Filmas man pasirodė ne tiek tragiškas ir liūdnas, kiek estetiškas, pulsuojantis Kolumbijos atmosfera. Šiaip ekranizacija gal ir nėra labai prasta, tačiau jautėsi skurdokas biudžetas, kai kurios dekoracijos permušė šių dienų atmosferą, o ne 17 amžių. Gražūs aktoriai, tačiau iš jų pasigedau maksimalumo, kažko man juose trūko. Ta meilė – jos nesuvaidinta, ji liko kažkur idiliškai plevėsuojanti ir išreikšta labiau estetiškai nei emocionaliai. Kunigo ir merginos meilė religijos šešėlyje – ne nauja tema, patys turime Puipos „Nuodėmės užkalbėjimą“, kuris man labai patinka, tačiau šis filmas manęs nepaveikė, nepaveikė nei meile, nei demoniškai, kažko labai jau trūko šiai ekranizacijai... Filme esama ir magiškojo realizmo apraiškų, be ko apskritai Marquez‘o kūryba neįsivaizduojama – sapnai, deganti žvakė po vandeniu, saulės užtemimas. Nesakau, kad filmas prastas, tačiau man jis pasirodė per daug porcelianinis, per daug iš jo norėta padaryti nuodėmingo intymumo, pamirštant kitus dalykus.

Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juoda duona" / "Pa negre" / "Black Bread"

Sveiki visi,

Šiandien noriu sugrįžti į ispaniško kino pasaulį ir pristatyti kino filmą „Juoda duona“ (Pa Negre / Pan Negro / Black Bread) (2010 m.). Šįkart ispanų režisierius Augusti Villaronga mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo Ispaniją, kada šalyje vyko pilietinis karas – tai vaikystės pasakojimas apie sunkų link brandos einantį berniuką, jo šeimos likimą. Istoriniu kontekstu ir šiaip spalvomis kažkiek primena kitą ispanų filmą – „Pano labirintas“, bet „Juoda duona“, mano akimis, jam šiek tiek nusileidžia, tačiau drįstu pasakyti, kad šis ispanų kūrinėlis tikrai vertas dėmesio. 

„Juoda duona“ – tai daugybę „Gojos“ statulėlių susišlavęs filmas, pripažintas geriausiu metų ispanų filmu vertas savo apdovanojimų. Pasakojimo istorija ganėtinai įdomi, įdomus istorinis kontekstas, šeimos paslaptys ir jų išaiškinimas, o ką jau bekalbėti apie nepriekaištingus ispanų aktorius? Patiko man šis filmas savo raiška, savo ispanišku savaip atpažįstamu stiliumi, paslaptingumu, mistikos žiupsneliais ir realistiškais vaizdais. Matosi, kad prie filmo smarkiai padirbėta tiek detalėmis, tiek operatoriaus darbu, nes kamera tikrai neerzina, ji plaukia beveik padoriai, o ir emocijų duoklę filmas suteikia gal ir ne maksimaliai sukrėsdamas, tačiau pakankamai, kad negalėtumėt nuo filmo atitraukti akių. Negaliu pasakyti, kad filmas kažkuo jau labai nustebino, originalumo šiek tiek pasigedau, nes panašių dalykėlių jau esu matęs, tačiau, nepaisant visko, man filmas paliko šiokį tokį įspūdį, tad skatinu ir jus jį pažiūrėti, manau, tikrai patiks.

O čia intriguojanti anotacija: „Vienuolikmetis Andriu buvo paskutinių mažo berniuko ir jo tėvo gyvenimo sekundžių liudininkas. Mirštančio berniuko paskutinis ištartas žodis buvo „Pitorliuja“, paslaptingo draugo, gyvenančio miško urve, vardas. Vietinė policija, tirianti skardžio apačioje, miške gulinčius kūnus, iš pradžių įvykį laiko nelaimingu atsitikimu, tačiau vėliau nusprendžia, kad buvo įvykdyta žmogžudystė. Andriu tėvas Fariolas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Berniuko pasaulis pradeda byrėti į šipulius – jo mylimas tėvas ir asmeninis didvyris slepiasi nuo policijos, o suvargusi motina turi dirbti papildomas valandas, kad išlaikytų šeimą. Andriu priglaudžiamas kaimo ūkyje, kuriame sunkmetį išgyvena jo močiutė su dukterimis. Čia berniukas pirmąkart susiduria su negailestinga pokarine realybe, o kad įveiktų baimę ir netektį, jis susikuria svajonių pasaulį.”

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasitikėjimas" / "Trust"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Pasitikėjimas“ (Trust) (2010 m.). „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer imasi režisieriaus amato. Na, jau seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, intrigavo pedofilijos tema ir va, neseniai aptikau titruotą lietuviškai, tai nutariau nedelsiant ir pažiūrėti. Iš tikrųjų prisipažinsiu, kad iš filmo tikėjausi kažko daugiau, tikėjausi didesnės įtampos, kitokio kalbėjimo šia tema, nes vietomis man priminė vidutinę amerikiečių melodramą – popieriaus taršymai, kolionės, nesutarimai, susitaikymai. Praktiškai vien tik susitikimas su apgaulinguoju pedofilu ir buvo intrigos kulminacija, o visas tas maniakiškas tėvo keršto troškulys man priminė Lietuvoje visų žmonių susitriedimą dėl Kedžio bylos ir žymiosios mergaitės. 

Filmas dviprasmiškas, jį galima žiūrėti kaip didaktinę priemonę – kaip elgtis ir kaip nesielgti atsitikus panašiems dalykams. Kita filmo pusė – tai emocinis pasipiktinimas į jūsų emocinį rezervą, tai kylantis perdėtas šleikštulys ir teisingumo troškulys, kas dabar ir vyksta Lietuvoje – masiška neapykanta pedofilams, pamirštant aplinkinį gerumą vieni kitiems. Filmas skrupulingai atpasakojo pedofilijos padarinius – nesantaika, pykčiai, ašaros, paguoda, gaudynės ir visa serija nuspėjamų grandininių psichologinių reakcijų. Man asmeniškai nieko tame filmo nėra šokiruojančio, įtampos neišlaikė ir kažkaip viskas subanalėjo – tapo kažkoks populistinis siužetas su vidutinišku realizavimu bei opia visuomenine problematika, todėl filmui įsibėgėjus pradėjo darytis nuobodoka, pasijuto ištęstumo efektas. Nepajutau to emocinio efekto, kurio taip norėjosi, nepajutau dvasinio sukrėtimo herojų gyvenimuose, kažkoks kalbėjimas apie kalbėjimą ir nepaisant to, tikiu, kad tokios tematikos filmai vienaip ar kitaip sukrečia žmones. Bet be problemos bylinėjimo ir demonstratyvaus noro atkartoti gyvenimo sopulius klišinėje raiškoje filmą padaro tik didaktiniu, tinkančiu rodyti mokykloms, tačiau meninės vertės labai pristokota.

Mano įvertinimas: 7/10 
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taip ilgai tave mylėjau" / "I've Loved You So Long" / "Il y a longtemps que je t'aime"" / "Aš seniai tave myliu"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (kai kur verčiama nevykusiai "Aš seniai tave myliu") dar kitaip verčiama "Aš taip ilgai tave mylėjau" (I‘ve Loved You So Long / Il y a longtemps que je t‘aime) (2008 m.). Tai bendras prancūzų ir belgų filmas, kurį režisavo Philippe Claudel, kuris pasakoja apie vieną paslaptingą moterį, kuri grįžta po daugel metų pas savo seserį ir apsistoja jos namuose, kur auga dvi dukros, vyras ir senelis. Iš pradžių viskas gilu, mistiška, paslaptinga – kas? Kodėl? Kaip? Laikui bėgant įtarimai pasitvirtina apie nelengvą šios moters paskutiniųjų 15 metų likimą... Iš tiesų tai šiek tiek sukrečianti drama, su nepaprastai gilia ir ypatinga anglų – prancūzų gerai žinoma aktore Kristin Scott Thomas, už šį vaidmenį aktorė yra gavusi ne vieną apdovanojimą ir atrodė išties stulbinamai ir įtikinamai. 

Iš pirmo žvilgsnio drama atrodo slogi, melancholiška apie gyvenimo naujos prasmės paieškas ir bandymą tvertis ne tik iš naujo į socialinį gyvenimą, bet ir į aplinkinius žmones, save, santykius, pripažinti, kad gyvenimas vertas, kad jis tęstųsi. Skaudi istorija, kuri, manau, patiks ne vienam. Kiek žinau, šis filmas totaliai nežinomas Lietuvos liaudžiai, nes nė karto nepasiekė mūsų nei legalių, nei nelegalių ekranų, bet tikėkimės, kad kas nors dar šį filmą prisimins ir išvers. O šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs originalų kalba – tai nebuvo jokia problema. 

Jūs tikriausiai prisimenate litvakų (Lietuvos žydų) kilmės prancūzų režisierių Mišelį Hazanavičių, kurio filmas „Artistas“ dar šiais metais nuskynė „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. Pasirodo Mišelis Hazanavičius turi brolį Seržą Hazanavičių, kuris taip pat sukasi kino ir teatro pasaulyje kaip aktorius ir Seržas Hazanavičius vaidina kartu su K. Scott – Thomas šiame filme. Iš pradžių nesupratau, vos tik prasidėjo filmas, žiūriu – ogi lietuviška pavardė, po visko suvedžiau visus galus ir pagaliau viskas paaiškėjo. Šiaip tikrai susirinkę talentingi prancūzų aktoriai, o režisieriaus pirmasis blynas tapo ne tik, kad neprisvilęs, bet ir labai gražiai ir dailiai iškepęs. Jei tik turėsit galimybę, siūlau filmą pažiūrėti tikriems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela