Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jelena" / "Elena"

Sveiki,

Iš karštosios Ispanijos šįkart keliuosi į mums artimą Rusiją ir jos filmą. Akiratyje rusų drama „Jelena“ (Elena) (2011 m.), kuri dalyvavo šiuometiniame „Kino pavasaryje“, taip pat yra „Ypatingas žvilgsnis“ kategorijoje Kanų kino festivalyje laimėjusi žiūri prizą. Ir iš tikrųjų stebina mane tas šiuolaikinis rusų kinas, nors vis tiek turiu tokį išlaikęs mafijozišką šabloną, kad Rusijoje per daug tų filmų apie mafiją ir kriminalus, o šis filmas išties išskirtinis – ramus, pavasariškas, permainingas, charakteringas ir pakankamai dramatiškas. Puiki Nadezhdos Makinos vaidyba buvo išties pritrenkianti – harmoninga, motiniška, jautri ir kartu galinti padaryti bet ką. 

Iš tiesų filmas vietomis man primena kadais „Skalvijoje“ matytą Beniliukso šalių kurtą filmą „Irina Palm“, močiutę, kuri įsivėlė į žemo seksualinių paslaugų tinklą – masturbuodavo vyrų genitalijas pro skylę tamsiame kambariuke, kad už atlyginimą padėtų sunkia liga sergančiam anūkui. Šįkart personažas Jelena, gal reiktų sakyti Elena, kažkaip keistai ją išvertė „Kino pavasaris“, patenka į panašią situaciją kaip Irina Palm – ji imasi kraštutinumų, kad padėtų vargstančiam vaikui ir anūkui iš pirmosios santuokos. Iš pradžių maniau, kad ir ji griebsis seksualinių paslaugų, bet siužetas pakrypo visai kitaip, nei tikėjausi. Ir iš tikrųjų jos planas pavyksta, tačiau, manau, ne tik man, bet ir visiems, sukyla kažkoks kartėlis, nepasitenkinimo jausmas, nes išjauti, kad anūkas ir Jelenos sūnus, kuris tik srebia alų iš šaldytuvo, kažkaip nenusipelno tos beatodairiškos motinos pasiaukojimo. Manau, kad filmas ir yra apie tai, kokia besąlygiška motinos meilė, kuri aplenkia visas ydas, įveikia sunkumus, pasiaukoja vardan mylinčių vaikų.

Stipri režisūra. Iš pradžių gąsdino lėtas Jelenos gyvenimas, užuolaidos traukinėjimas ir gyvenimas prabangiame bute, tačiau, kai ima ryškėti problema, filmas pasidaro išties labai įdomus ir gyvenimiškas. Filmas filmuotas pavasarį, taip ir primena man Vilnių, kai kurios gatvės, jaunimo miesto kultūra, daugiabučiai – viskas taip primena Lietuvą, atrodo, kad aš iš tikrųjų atsidūriau kovo mėnesį sostinėje, bet kartu ir nugyvenau Jelenos tam tikrą gyvenimo atkarpą. Kokia ta laimė? Būvimas kartu. Manau, Jelena ir gavo tai, ko norėjo. 

Beje, labai jau ryškus garso takelis – liūdnosios ir sprangios violončelės labiau padeda įsijausti į vidinį dramatišką Jelenos gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūra" / "El Mar"

Labas,

Grįžtu ir vėl į nepriklausomą kiną ir vėl į europietiško kino vėžias. Pastaruoju metu ketinu vis labiau ir labiau pasinerti į būtent šių filmų gelmes. Šįkart mano akiratyje ispanų režisieriaus Augusti Villaronga filmas „Jūra“ (El mar) (2000 m.), prašau filmo nemaišyti su kitu ispanų filmu „Jūros gelmėse“ (2004 m.). Na, A. Villogrongos filmą „Juoda duona“ (2010 m.) pristačiau dar visai neseniai, šįkart jo senesnis darbas, su kuriuo jis įsitvirtino kaip puikus režisierius ispaniško kino Olimpe. Filmas „Jūra“ savu laiku laimėjo pagrindinį prizą tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir buvo tikras atradimas. „Jūra“ – tai romano ekranizacija, manyčiau, smarkiai vykęs darbas, drąsus, išraiškingas, įdomus ir intriguojantis, nors vietomis (istoriniai kontekstai) jau atpažįstami ir iš „Juodos duonos“ – tolumoje pilietinio karo randai.

Jūra - filme tampa neišispildžiusių ir jau niekada nebeišsipidysiančių troškimų simbolis. 

Gaila, kad filmo nėra (ir tikriausiai, kad nebus) lietuvių kalba, tad patariu žiūrėti anglų, rusų arba originalų kalba, jei susidomėsite ir turėsite galimybių. Filmas iš tikrųjų vienas stipriausių homoseksualų tematika, nors filmas vien tuo neapsiriboja. Vaikystės trauma persekioja jaunuolius, kurie po 10 metų susitinka Maljorke, sanatorijoje, kurioje slaugomi tuberkulioze sergantys vyrai. Pagrinde veiksmas vyksta šiuose namuose, kuriame ryškėja homoseksualizmas, vienuolės aistra vaikinui, vaikino vaikinui – toks keistas ir netikėtas pusiau meilės, pusiau aistros (labai jau ispaniškai) trikampis, kurį vainikuoja religijos primetama nuodėmių baimė. Priedu dar rutuliojasi ir keršto už išnaudojimą linija, slogus kaltės jausmas. Filmas turėtų atrodyti pakankamai slogus, tačiau jame nemažai iš nuogybių, trilerinių niuansų, kraujo praliejimo. Dėl kraujo praliejimo galiu pasakyti, kad pasijutau, lyg žiūrėčiau Makbetą – vieni kitus pradeda žudyti ir, rodos, visi vieni kitiems paleis žarnas ir filmas baigsis... Bet šiaip gražiai išlaikyta drama, jaučiasi režisieriaus savas stilius, sava įtaiga, organiškumas, intriguojančios ir apgalvotos scenos, manau, neleis nuobodžiauti, o kai kada galgi net sukrės jautresnį žiūrovą savo žiaurumu ir realumu. Man šis filmas patiko, sakau, retai būna, kada ispaniškas filmas mane nuvilia.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tadas Blinda. Pradžia"

Sveiki,

Pagaliau ir aš pamačiau vieną svarbiausių lietuvių kino industrijoje įvykių per paskutinius metus – filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m.). Iš tikrųjų, kaip ir tikriausiai daugelis, filmą žiūrėjau todėl, kad jis „Made in Lithuania“, kitaip sakant, pasidomėjau savos šalies produkcija, gal labiau reiktų sakyti, bene pirmuoju komerciniu (neskaitant „Zero“ ir kitų komedijų) rimtesniu iššūkiu vien tik „tyliojo meninio“ pobūdžio filmams. Apie šį filmą iki šiol sklando daugybė legendų ir apkalbų. Skandalingas jo nutekėjimas į internetą sukėlė ant kojų teisuolius, kurie ėmėsi medžioti nelegaliai platinančių ir siunčiančių filmą. Paskutiniuoju metu filmas vėl srauniai teka „Linkomanijos“ puslapyje. Gal ir šiek tiek apmaudu, kad tiek pinigų prigrūstas filmas taip lengvai ateina į kiekvieno namus, bet kita vertus, jau pats laikas, nes kino teatruose pamatė tie, kurie tikrai pirko bilietus, DVD nusipirko per pirmąjį mėnesį tie, kurie iš tikrųjų norėjo jį nusipirkti, o kiti... geriausiu atveju būtų jį vis tiek per šventes pamatę per TV kaip ir kitus lietuvių filmus.

Mane šiek tiek nustebino „Sidabrinės gervės“ rinkimai, kada „Tadas Blinda. Pradžia“ skaudžiai gavo į kaulus ir apdovanojimas už geriausią metų filmą atiteko „Miegančių drugelių tvirtovei“, pastarasis, mano nuomone, Puipos darbas ir buvo žymiai geresnis. Taigi, mokomės brangiai kurti komercinį reginį ir mokomės juo džiaugtis, tad neverta lyginti su Pasaulio komercijos rinka, nors savus reikia pagerbti už drąsą, tačiau didelė dalis internautų visgi linkę pasmerkti filmą, jį išvadindami visokiausiais žodžiais. 

Mano akimis, filmas nėra jau toks prastas, kaip daugelis jį piešia, pridurdami, kad filme tik Lietuvos gamta graži, o visa kita – tuščia. Tenka sutikti, kad žali peizažai iš tikrųjų labai gražūs, estetiniai niuansai pakankamai gerai apgalvoti, silpniausioji dalis tikriausiai yra siužeto ištransliavimas ir charakteriai. Daugelis, kas matė pirminį Tados Blindos ekranizacijaą be paliovos lygina. Man patiko komentaras, kuriam visgi pritarčiau: „Pirmasis Tada Blinda buvo svieto lygintojas – jo visi bijojo, o šį Tadą Blindą – visi, kas netingi,  dūchina.“ Tenka pripažinti, kad pagrindinis vaidmuo, kažkodėl patekėtas dainininkui Mantui, atsipirko tik estetiškai – gražus veidas, balsas, kūnas, yra charizmos... Bet charakterio pasigedau. Ėjo iš kampo į kampą tą „auksinę subinę“ kartodamas ir kas antroje scenoje save menkindamas ir prikaišiodamas, kad nenori būti sukilėlių vadu. Kažkaip skystokas pasirodė vietomis, nors esama ir gerų dalykų – kartuvės ir laisvės troškulio išjautimas šioks toks, tiesa, kartais jau pasijusdavau, lyg žiūrėčiau romantinę dramą – poetinis literatūrinis kalbėjimas smarkiai vietomis prasimušdavo ir prasilenkdavo su realizmu. Iš aktorių gausos išskirčiau Antaną Šurną, kuris buvo pats geriausias, gal jo personažas dėkingas, gal puikus seno vilko meistrystės kraitis – vargšui, į užpakalį kulka pataikė, bet finale jis pabėgo, o tai liudija, kad filmas tikriausiai krauna kraitį ir ruošiasi tęsinio maratonui, tik įtariu, kad tęsinys nebesutrauks šitokio legiono smalsuolių, nes visgi nemaža dalis liko ir nusivylusių.

O aš nenusivyliau, žinojau, ko tikėtis, didelių pretenzijų nekėliau. Savam stiliuje ir žanre filmas, sakyčiau, visai neblogai atsilaikė. Gražus reginys savotiškai miniai, žinant ir jaučiant, kad tai lietuvių darbas ir jis nėra jau toks prastas, bet iki gero filmo, aišku, gerokai trūksta, daug spragų atsiveria žiūrint šį reginį. 

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.3 

P.S. Anonsas tikrai gražiai sukaltas. 

Jūsų Maištinga Siela

Pabandykim atsakyti į svarbiausią klausimą - "KUR MERGAITĖ?"

Sveiki visi,

„Ar kas nors paklausė, ko nori mergaitė?“ – buvo tikriausiai metų frazė, tačiau po netikėtų „skerdynių“ Garliavoje, mergaitė buvo per prievartą atimta ir išvežta... Kur? Kažkur. Po to sekė naujas posakis, kuris sudrebino Lietuvą – „Kur mergaitė?“ Tikiuosi, kad niekas dėl šito posto neįsižeis, viskas daryta ne piktybiškai, bet su ironija ir sveiku humoro jausmu, kurio tikrai reikia „nuplovimams“ po tokios, velniai kada žino, kada pasibaigsiančios istorijos. Taigi paklauskime įžymių žmonių, gal jie kur nors matė mergaitė ir gal jie žinos, kur ši staiga kažkur pradingo.

Garsus ir labai patikimas žinių portalas „Pipedija“ štai kaip moksliškai traktuoja „Ko nori mergaitė?“ sąvoką: „"Ko nori mergaitė" - tai epinė frazė, retorinis klausimas, nereikalaujantis atsakymo. Išpopuliarėjo internetuose per Kedofilijos skandalą, ir galima tikėtis kad vis populiarės, nes Garliavos dramai bei skerdynėms galo nematyti. Klausimas gali būti traktuojamas kaip teisingumo paieškos, siekis išgryninti tikrają tiesą. Bet taip pat galima traktuoti, kad mergaitė pati nežino ko nori (kaip ir suaugusios moterys) ir niekam tai nerūpi.”

Belieka tikėtis, kad netrukus atsiras ir “Kur mergaitė?” sąvokos formuluotė.Būtinai apsilankykite www.kurmergaite.lt ir išreiškite savo susirūpinimą.

Kur mergaitė?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Apie grybavimą, filmus ir kitus monus

 

 

Sveiki,

Nežinau, ar kur nors pasaulyje yra kokia nors Tarptautinė Grybautojų Organizacija, bet jei ji yra, tegu atsiunčia man už pastangas medalį. Užteks ir aukso. Visą savaitę per lietų planavęs eiti pagrybauti, visgi nustėrau, kad miške neaptikau nė vieno sumauto grybo! Kur jie visi dingo? Neužaugo dar? Pamenu vaikystėje bent musmires raudonviršes paspardydavome – nė tų gyvačių nesimato. Jau nebežinau, net kaip gyvai beatrodo ši populiari kadaise buvusi miško gyventoja. Kelios nusprogusios ir perkirmėjusios ūmėdės visgi pasitaikė, bet nepriėmiau jų į savo prabangią „Maximos“ terbą. Nieko, pasivaikščiojau nulijusiu mišku, pasirinkau oranžinių voveruškų (pas mus Žemaitijoje jie vadinami gaidukais). Tų bent jau aptikau, bet dauguma dar visai mažyčių ir vos lendančių iš pažemės. Įmetu ir nuotrauką.

 

Mano gaidukai

Šiaip nusivylęs miško turtais, pamiškėje nusiskyniau didžiulį raudono dobilo kutulį ir pauostęs, ir net krimstelėjęs svajingai parskuodžiau ant dviračio namo. Aišku, nusivaliau savo gaidžius, išsiviriau šiaip ne taip, o rytoj kirsiu apsiputodamas. 

Šiaip laikas vis slenka. Noriu priminti, kas laukėte ir gal jau pamiršote, kad jau pasirodė mano verstas iš ispanų kalbos filmas „Camino“ (Kamino). Jį jau galite parsisiųsti iš torrent‘ų arba pažiūrėti įvairiuose filmai online portaluose. Savo Facebook‘o draugus jau užgriozdinau reklama ir reikalavimais pažiūrėti. 

 

Kadras iš filmo "Kamino" (Camino isp.)

 Dėkui Clarai už laiškelį, kurį parašei man į email‘ą. Visada smagu gauti ištikimos šio „prabangaus“ saito lankytojos žodį. Tikiuosi, kad vis dar ateidinėsi ir ką nors rasi naudingo. Dėkui ir Kriticizmui už kritiką ir klaidų pastebėjimus – tau tai labai gerai sekasi, bet norėtųsi, kad ir kažkokią nuomonę išreikštum vienu ar kitu filmu – man būtų nepaprastai smalsu. Dėkui ir Genadijui, kuris retkarčiais čia atbėga ir dėkui visiems, kuria čia įkeliat koją. Likau be tikrų grybų, tik su gaidukais, bet vis tiek skaniai valgomais, dar sunkiau virškinamais. Lekiu skaityti draugės iš Prancūzijos laišką – Rasa, tau linkėjimai ten, nepražūk! Nu ir pabaigai – miau!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Ar galėjau matyti NSO?

 

Sveiki,

Jau visiems aišku, kad esu šiek tiek kvaištelėjęs, tačiau vakar danguje regėjau labai įdomius dalykus. Išėjau į kiemą apie vidurnaktį, norėjau kažkaip pasižvalgyti į žvaigždes, kai netrukus danguje pamačiau labai ryškią žvaigždę. Pamaniau, kad lėktuvas skrenda, ji taip ryškiai susitraukinėjo, o praslinkus debesims netgi priartėjo. Pagalvojau, gal tai mėnulio dalis išlindusi, tačiau nušvietė visą kiemą. Pasijutau nejaukiai, bet nutariau, kad verta tai užfiksuoti, tad nulėkiau į kambarį pasiimti fotoaparato. Padariau keletą kadrų – kažkokie keisti dalykai, šviesos siūlai matyti... Nežinau, kas tai buvo, bet manau, kad galima priskirti prie NSO – neatpažinto skraidančio objekto.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com