Šios dienos daina: Etta James "At last"

Sveiki,

Noriu pasidalyti viena nuostabiausių savo playlist‘o dainų – Etta James atliekamą bliuzo baladę „At Last“ (liet. Pagaliau). Deja, šiemet ši legendinė bliuzo karalienė išėjo Anapilin, tačiau savo būvimu įrodė ir paliko žymią pėdsaką ne tik juodosios rasės muzikos pasiekimuose per praėjusio amžiaus dešimtmečius, bet ir rimtą įspaudą muzikos industrijoje, kurios balsas prilygsta Tinai Turner, bet kitoms panašaus plauko dainininkėms.

„At Last“ – tai Ettos James vizitine kortele tapusi daina, kurią dainuoja ir tikriausiai tebedainuos daugelis atlikėjų. Ši daina buvo parašyta 1941 metais kaip garso takelis filmui ir ji neturėjo jokių žodžių – tik muziką, vėliau šis kūrinys vystėsi palaipsniui ir nebuvo itin populiarus, kol 1960 metais Etta James perdainavo šią dainą ir išleido albume tokiu pat pavadinimu. Daina nedelsiant buvo pripažinta. Iš tikrųjų Etta šią dainą paviešino ir išpopuliarino tik septinta, o per dainos egzistavimo daugiau nei 60 metų ją perdainavo, įdainavo daugiau nei 50 atlikėjų visokiausiomis versijomis, netgi duetais, tarp tokių atlikėjų rasime Celin Dion, Beyonce, Christina Aguilera, Mariah Carey, Liza Minelli ir be galo daug kitų garsių atlikėjų, kurių neužtektų nė išvardyti.

Paskutiniuoju metu daug ginčijamasi, kuri versija yra geresnė Beyonce ar Christinos Aguileros, tačiau tai nesulyginami dalykai, nes Beyonce dainuoja 1960 metų klasikinę versiją, o Aguilera stulbinamai šį kūrinį interpretavo, beje, pastaroji dalyvavo Ettos James laidotuvėse, kurioje atliko šį kūrinį ir interviu metu yra sakiusi, kad Etta jai yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Pasiklausykime visų trijų.

Beyonce „At Last“ Live:

Christina Aguilera „At Last“ Live:

Taigi kuri jums versija geresnė, priimtinesnė?

Jūsų Maištinga Siela

Hillary Clinton funny face: Smagios H. Clinton veido išraiškos

Sveiki,

Pagalvojau, kad reikia linksmiau gyventi ir padarysiu šį įrašą. Ne kartą jau Lietuvoje svečiavosi viena įtakingiausių JAV politikių - Hillary Clinton, kuri garsėja savo įstabiomis veido išraiškomis, kurių pavydėtų net komikai...

 

 

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Mitinė vieta: Senasis Kuliaupės ąžuolas

Sveiki visi,

Šiandien išėjau pasivaikščioti, nes oras man priminė bobų vasarą, kurios šiais metais, deja, galime ir nebesulaukti. Neiškenčiau sėdėti namuose ir išėjau pasivaikščioti į po Žemaičių Himalajus. Tikėjausi nueiti į mišką ir pasižiūrėti, ar dar rasiu kokių nors lepšių ir, sakau, pasigrožėsiu dar tuo rudeniu auksiniu, kurio tiek ir beliko... Tačiau pasukau į visiškai priešingą pusę, vedamas vaikystės prisiminimų. Nuėjau į tokią vietinę, mano vadinama „mitine vieta“, iš kurios vaikystėje tokių esu istorijų prisiklausęs – vienos išgalvotos, kitos pagražintos, o kitos šiaip pabauginimams sutvertos, kas mes, vaikai, nedrįstume ten landžioti, karstytis po senąjį Kuliaupės ąžuolą ir visaip kitaip džiaugtis gyvenimu.

Apie Kuliaupę esu kažkada seniai čia minėjęs, kai dariau įrašą apie Pajomančio (Pajomantis) kaimą ir šiaip išreiškiau visokeriopus prisiminimus ir nostalgijas šiam kraštui. O Kuliaupė vėl tapo netikėta mano vaikystės apsilankymo vieta. Manoma, kad ši vieta susikūrė kalvotoje Žemaitijoje tirpstant paskutiniajam ledynmečiui, kai besitraukiantis ledynas išgraužęs tuokart didelį kalvyną ir apskritai sukūręs didelį dalį Lietuvos kraštovaizdžio. Kas žino, gal iš tikro labai seniai Kuliaupės dauboje tyvuliavo ledynmečio epochos ežeras, kuris vis traukėsi ir nyko, juolab, kad ten daug smėlio, patys būdami vaikais ten sukrisdavome į duobę ir rausdavomės visokiausius urvus. 

Tiesiog kviečiu pasidžiaugti negausiomis rudeninėmis nuotraukomis iš Kuliaupės:

Besileidžiant Kuliaupe iš Pajomančio pusės, matome kairės daubos pusėje įkurtą Pajomančio pirtelę, kurią savaitgaliais nuomojasi čionai atvažiavę vietiniai iš aplinkinių miestelių. Rengia gimtadienius ir pan. Neretai muzikos garsai ateina ir iki mano namų. Šiaip anksčiau, dar labai gerai pamenu, buvo želianti kūdra, apaugusi karklais, į kurią eidavome gaudyti varlių ir kitų gyvių. Tačiau vieta tapo šiokiu tokiu verslu ir dabar viskas atrodo kiek kitaip.   

Senasis Kuliaupės ąžuolas. Net neįsivaizduoju, kiek jam metų, tačiau stovi nienas sau ant kalvos viršūnės ir niekam nemaišo.

Tai Kuliaupės panorama. 

Iš Kuliaupės daubos. Tas juodas taškelis ant kalvos - tai karvė. Už jos - senasis Pajomančio kapinynas. 

Atvira smėlio atodanga, todėl Kuliaupėja mes eidavome žemuogauti, nes tai puikios sąlygos veistis žemuogėms ir vaistinėms augalams: jonažolėms, kraujažolėms ir t.t.

Senasis Kuliaupės ąžuolas iš arčiau. kažkada man vietiniai pasakojo, kai buvau mažas, jog šiame medyje gyvena vaiduoklis. Viskas būdavo labai juokinga, tačiau temstant darydavosi baugoka... Juolab, kad mėgavome mes, vaikai, čia karstytis.

Stovint po tokiu dideliu ąžuolu, kai skliautą užtraukia didžiulės šakos, pasijauti mažas.

Prie šio medžio prieš daugel metų žiemos metu sušalo vyras. Anksčiau prie medžio buvo įrengtas gėlių darželis, o dabar atminimas liko medyje - krikščioniškasis kryželis. Visai nenuostabu, kad mums šioje vietoje neleido pasistatyti namelio.

Ąžuolo viduje - tuščia. Anksčiau ten perėdavo, kaip mes manėme, pempė ar kažkoks kitas paukštis. Per penkerius metus ąžuolas, mano akimis, labai įskilo ir manau, kad jau netolima ta diena, kada šis senas galiūnas išvirs ir nulūš. 

Vienoje pusėje - Žeberių (Žeberiai) kaimas ir senoji ferma su gandralizdžiais, deja, jau tusčiais. 

Kitoje pusėje - už kalvos Pajomančio kaimas.

Kuliaupė – šį žodį vargu ar rasite kažkur rašytiniuose šaltiniuose, nes tai vietinių gyventojų vadinama vietovė neturinti aiškaus etimologinio paaiškinimo. Manoma, kad taip vietiniai praminė šią vietą dėl... vyriškų sėklidžių, kurios nelygios – viena kalva žemesnė už kitą, o žemaitiškai sėklides vietiniai vadina „kolė“.

Jūsų Maištinga Siela