Serialas: "Marija Mersedes", "Marimar", "Marija la del Barijo", "Rozalinda"

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu gavau prašymų tęsti pasakojimus apie kultinius senus serialus ir jų kūrimo užkulisius. Tiesą sakant, mano tikslas nebuvo muilo operos, tačiau daugelis pageidavo informacijos apie žymios meksikiečių muilo karalienės ir dainininkės Thalios serialus, tad nutariau viską „supilti“ į vieną, nes informacijos daug nėra: „Marija Mersedes“, „Marimar“, „Marija del Barijo“ bei „Rozalinda“.

Visi šie serialai buvo rodomi praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje per TV3 kanalą. Nežinau, kodėl televizija taip nusprendė, tačiau įsigijusi teisę transliuoti šiuos pirmuosius su Thalia serialus, pradėjo rodyti nuo „Marija la del Barijo“ ir baigė „Marija Mersedes“, tačiau tikrovėje šie serialai buvo kuriami atvirkštine seka: „Marija Mersedes“ (1992 m.), „Marimar“ (1994 m.), „Marija la del Barijo“ (1995 m.) ir tik vėliau Rozalinda (1999 m.)

Apie serialą „Marija Mesedes“ (Maria Mercedes)

Na, tai toli gražu nebuvo pirmasis Thalios debiutas, nes ši jauna aktorė jau buvo sutviskusi ankstesniuose serialuose, tačiau dar nebuvo tokia garsi ir vadinama muilo operos karaliene ir štai 1992 metais ji gauna pasiūlymą suvaidinti „Marija Mersedes“ – kultiniame meksikiečių seriale pagrindinį vaidmenį, kuris Thalią padarė pasaulinio lygio žinoma žvaigždė. Sakyčiau, pačiu laiku, nes muilo operos tada nebuvo išsikvėpusios, o čia, Lietuvoje, tuo metu jas žiūrėjo kone visa Lietuva ir apie kokybę niekas nieko nežinojo, svarbu – gaminta užsienyje. 

 

Gimusi pačiu laiku ir įšokusi į populiarumo viršūnes Thalia debiutuoja pasaulyje kaip Marija Mersedes. Pagrindinius vaidmenis sukuria su tuokart jau smarkiai populiariu Arturo Peniche, su kuriuo pasineria į 82 serijų filmavimo maratoną. Serialas apie bilietų pardavėją staiga tampa topų topu, o Thalia – sėkmės ir traukos objektu televizijos kompanijoms. Negana to, kad graži ir tinkanti ekranui, Thalia dar ir dainuoja, ir dainuoja visiems savo serialams. Pasiklausykite:

                                       Piktoji Malvina. Atr. Laura Zapata

 

Puošnioji Marija Mersedes.

 

Skurstančioji Marija Mersedes.

 

Ir žinoma, laiminga pabaiga...

 

Repeticija su Laura Zapata 

Tikriausiai būtų kvaila, jeigu pasakočiau siužetą ir tai, kas per šį serialą buvo rodoma, nes aš asmeniškai nežiūrėdavau, bet puikiai pamenu, kaip nervindavosi mano mama, jei negalėdavo nors vieną vakarą pažiūrėti savo mylimo serialo.

Meksikoje yra populiarūs TV serialų kasmetiniai apdovanojimai. 1993 metais Meksikoje „Marija Mersedes“ susišlavė nemažai apdovanojimų. Vienas iš jų atiteko Thaliai kaip geriausiai jaunosios kartos muilo operos aktorei, vėliau šis apdovanojimas pastūmės tolesniems Marijų projektams.

Apie serialą „Marimar“ (Marimar)

 

 

1994 metais debiutuoja naujas Thalios projektas – „Marimar“, sulaukęs taip pat didelės sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir savoje tėvynėje. Na, šis serialas iš tiesų yra antroji atnaujinta versija – pirmoji buvo pastatyta 1977 metais ir buvo jau nebesimpatiška į eterį kišti senienas, todėl serialų kompanija nutarė pastatyti naująją „Marimar“ versiją, kurios pagrindinis vaidmuo atiteko netikėtai gatve pro šalį ėjusiai – juokauju – Thaliai. Jau smarkiai išpopuliarėjusi ir susižėrusi apdovanojimų ji vėl gulasi po tuo pačiu traukiniu ir prasideda 155 serijų filmavimo maratonas su kolega Eduardo Capetillo.

 

Pagrindiniai serialo herojai.

 

Ir vėl tenka vaidinti vargšę mergaitė...

 

2007 metais pasirodo "Marimar" Filipinų versija, kuri daugiausiai buvo transliuojama Afrikos šalims.

Apie serialą „Maria la del Barijo“ (Maria la del Barro)

Išleidusi net 4 solinius albumus ir gavusi trečią Marijos serialą, Thalia 1995 metais pasirodo paskutiniame savo Marijos maratono dalyje kaip Marija la del Barijo. 92 serijų maratonas apie dar vieną vargšę ir neturtingą merginą (ak, kaip netikėta), kuriai galiausiai vis tiek serialo pabaigoje nuskyla. Galbūt iš tikrųjų nedaugelis žino, kad Marija la del Barijo iš tikrųjų verčiasi „Marija iš lūšnyno“, tačiau TV3 kanalas visgi paliko originalo pavadinimą, todėl atrodo, kad Barijo yra tiesiog Marijos vardo antroji dalis, bet, deja, taip nėra. Na, ir žinoma, tikriausiai niekas to ir nežinojo, tačiau šis serialas yra prototipas legendiniam serialui „Ir turtuoliai verkia“ su dar labiau legendine Veronica Castro 1979 metais. Šį serialą žiūrėdavo mūsų tėvai per Ostankino televiziją. „Marija la del Barijo“ Thaliai atnešė dar vieną nominaciją serialų apdovanojimuose, tačiau šio titulo iškovoti jau nebepavyko. Tikriausiai atsibodęs nuolatinis filmavimas leido Thaliai padaryti 4-5 metų pertrauką ir pasinerti į muzikos pasaulį... 

 

Thalia ir Fernandas Colunga

 

Ir vėl kančios...

 

Ir matomai turtinga...

 

Paskursti irgi mėgsta...

Apie serialą „Rozalinda“ (Rosalinda)

Po ilgos pertraukas Thalia 1999 metais grįžta į muilo operos pasaulį ir nusifilmuoja savo paskutiniame tokio pobūdžio seriale. Ir šįkart ji nebe Marija, o Rozalinda, išvertus reiškia Graži Rožė. „Rozalinda“ – tai 80 serijų pasakojimas apie neturtingą gėlių pardavėją, kurią įsimyli turtingas vyrukas. Na, ir patys suprantate visą šio serialo esmę, nes mechanizmas nieko nesiskiria nuo akmens amžiaus laikų. Pasikeitęs stilius, dainos, spalvos, tačiau Thalia toli gražu nepaseno, bet dar labiau išgražėjo. Šįkart Thalios partneris venesualietis aktorius Fernando Carrillo, kuris po filmavimų buvo sučiuptas ir apkaltintas narkotikų laikymu, bet tai jau kitos istorijos... Serialas sulaukė ne vienos versijos ir kopijų įvairiose šalyse, bet šaknys tikriausiai bus Venesueloje 1972 metais, kai pasirodė serialas „Marija Teresa“ – pirmasis „Rozalindos“ prototipas. Šis serialas buvo labai mėgiamas ir netgi kasmet vis kur nors pasirodo kartojamas, taip nutiko ir Lietuvoje, „Rozalindą“ šiuo metu galite pamatyti per 8 moterų kanalą.

 

Serialo pora su blogiukais.

 

Šypt.

 

Thalia ir Fernando Carrillo

 

  Tiek šiam kartui. Laukiu pasiūlymų.

Jūsų Maištinga Siela

 

Ką darai, kai pamatai seną pažįstamą po ilgo laiko?

Sveiki visi,

Taip, tas keistas jausmas, kai po daug metų kažkur sutinki žvilgsniu pažįstamą žmogų minioje, tačiau nebėgi su juo pasisveikinti, o tiesiog apsimeti, kad nieko nepastebi, neatpažįsti. Tikriausiai tai yra patyręs beveik kiekvienas žmogus – beveik kiekvienas, nes būna tokių super atlapaširdžių, kurie nepraleis progos prieiti, pasiglėbesčiuoti, paklausinėti, kaip susiklostė gyvenimas ir porins ištisas valandas kur nors kavinėje apie savo sėkmes ir nesėkmes – priklauso nuo to, ar žmogus pagyrūnas arba mėgstantis paverkšlenti. 

Tas jausmas, kai makaluojiesi po prekybos centrą ir žinai, kad tą žmogų matei, tačiau bijai ir vėl susidurti su juo akis į akį, nors tas žmogus gyvenime nieko blogo nėra padaręs, tiesiog nesinori rodytis akyse senam pažįstamam, tarsi būtų dėl kažko gėda: kad nerašei, kad neskambinai, kad dingai... O dar „gražiausia“, kad tas žmogus, kuris yra kitoje barikados pusėje ir kuris tave taip pat pastebėjo, jaučia tą pačią klaikią paniką, norisi greitai nešti klumpes iš prekybcentrio, sėsti į artimiausią mašiną, autobusą ar traukinį ir skuosti iš kur atvykus, arba dar geriau, kad išvyktum iš šalies, dingti, kad niekas nesuuostu, kad dar egzistuoji, kad tave dar prisimena buvusiame smagiame ar nesmagiame – priklauso nuo aplinkybių – gyvenimo nugyventoje dalyje. 

Nekenčiu to jausmo, nekenčiu, kai mane kas pastebi – turiu galvoje seną pažįstamą, nepakenčiu apsimesti, kad nieko nematau, kad viskas gerai, lyg būčiau kokiam Seule, kur visų azijiečių veidai ir odos spalva tokia vienoda, kad veidai tampa visi klonuoti. Ir visgi, netikiu, kad žmogus gyvenime nėra to padaręs ir nepatyręs to jausmo. Geriausiu atveju jis sako: o gal tai ne jis ar ji, bijau pasirodyti kvailiu, jei reikės, pats/pati prieis ir pasisveikins. Tačiau... Mes juk žinome, kad tokiu būdu mes patys save apgaudinėjame.

Ir visgi, nemėgstu šio jausmo...

Jūsų Maištinga Siela

Diagnozė: Žiema

Sveiki visi,

Štai ir vėl žiema, kurios taip nemėgstu. Atrodo, kad metuose tėra tiek nedaug mėnesių, kuriuose galėčiau lindėti ir gyventi amžinai – balandis, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis ir rugsėjis, o visa kita lieka didžiuliu fiziniu skausmu, dievaži, kitaip ir neišsireikšiu – fizinis skausmas. O sako, kad šaltis nelaužo kaulų, tačiau didieji šalčiai dar prieš akis, o jau suvartota tiek arbatos ir pratirtėta tamsumoje, lyg gyvenčiau kaip tremtinys Sibiro užpustytuose barakuose. Niekada nesibodžiu hiperbolizuoti, nes kiekvienam žiema atrodo vis kitokia ir smarkiai, baisiai, žiauriai pavydžiu tiems, kurie dievina baltą spalvą – nors ji irgi graži – tačiau tas šaltis, dienos nebuvimas tiesiog verčia užsisakyti žemės kampą kapinėse ir pasilaidoti, nesulaukus atsišilimo... 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Debesų žemėlapis" / "Could Atlas"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko didžiuose kino teatro ekranuose išvysti ilgai mano lauktą kino juostą „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas) (2012 m.). Tai kelių režisierių didingas kino užmojis – sukurti tai, kas iš esmės kine sunkiai įsivaizduojama – šešių skirtingų laikų ir istorijų koliažą, kurį sietų vienoda prasmė ir jausena. Ir iš tikrųjų „Debesų žemėlapis“ yra sulaukęs nemažai nepalankių ir kino kritikų atsiliepimų, tačiau kita kritikų pusė juo žavisi ir šį filmą, nors ir įvardija, kad jame „nieko iš esmės naujo“, tačiau spėja pabrėžti, kad „kartu tai kažkas ir naujo“. Žinokite, kiek susidūriau su mačiusiais šią juostą, nuomonių taip pat sulaukiau dvejopų, tad nutariau nedelsti ir pats keliauti į kino teatrą ir pasidovanoti trijų valandų įspūdingą emocijų ir dėlionių vitražą.

Tiesą sakant, knygos nesu skaitęs, tad toks mano ir pirminis vertinimas. Reikia pabrėžti, kad tai pats brangiausias visų laikų nepriklausomo filmo projektas, tiesa, JAV – ose taip ir nesulaukęs milžiniškos komercinės sėkmės kaip kadaise „Matricos“ trilogija, sakyčiau, filmas net nebus nominuotas „Oskarų“ kategorijose, nebent už grimą ir kostiumus... Tiesa, jo pasiekimai Europoje kur kas geresni, nei tėvynėje, tačiau tas nepriklausomas kinas toks nenuspėjamas, kad nežinai, kas ir kaip pakryps. 

Mano asmeniški potyriai seanso metu buvo pakankamai geri. Tiesą sakant, eidamas į šį seansą, tikėjausi kažko kito... Gal mažiau Holivudo? Pasigedau išskirtinio režisūrinio braižo, nes vizualizacija, scenų pastatymai pakankamai neblogo Holivudo išraiška, o ne individualių režisierių produktas. Tas Holivudinis tempas, lėkimas, fantastiniai motyvai, juokelių įkaišiojimas manyje šiek tiek nužemino reinkarnacijos – nuojautų – emocijų reaktorių ir filmas iš pribloškiančios idėjos turėjo „nusileisti ant žemės“. Taip, žinoma, filmo fabula išties įspūdinga, aktorių grimai, persikūnijimai ir jų pavardės – įspūdingi dalykai, tačiau kažkas pamiršta, pasigedau gilesnių „subtilių potėpių“, jeigu galima taip išsireikšti. Taip, filmo užmojis pakankamai galingas ir nemažai realizuota, tačiau norėjosi kažko dar daugiau, kažko, kas liktų po seansu kaip randas, o dabar liko tik mintis „mes visi vieni su kitais susieti“, kuri filme kartojama kaip mantra – tarsi visos idėjos būtų ištartos žodžiu, tad pasigedau paslapties, gilesnio ir intelektualesnio pateikimo, o dabar pasirodė per daug viskas paprastai sukramtyta, kad nieko virškinti nebereikia, tačiau taip norėjosi, norėjosi dar su tuo filmu gyventi ir būti jame, tačiau filmo kūrėjai pasistengė, kad šis jausmas sutrumpėtų arba, kad jo kiti net nepastebėtų...

Iš esmės filmas nenuvylė, tačiau tikėjausi didelio emocinio sukrėtimo, kaip tai buvo su panašių idėjų filmais, kaip antai „Cafe de Flor“ arba „Chaotika Ana“. Jeigu reiktų rinktis, kuris filmas padarė didesnį įspūdį -  Dž. Kamerono „Įsikūnijimas“ ar „Debesų žemėlapis“, turėčiau pasilikti prie „Įsikūnijimo“, bet sakau, šis filmas kur kas geresnis už „Prometėją“ ar kitus paskutinį pusmetį pasirodžiusius komercinius fantastinius filmus.

Ar verta? Žinoma, kad verta, tačiau ar patiks, ar nepatiks – tai jau Jūsų pačių priėmimas. Aš asmeniškai nebuvau iki gelmių sužavėtas, tačiau nusivylęs tikrai nelikau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 8.2


 

Rytis Zemkauskas apie filmą „Debesų žemėlapis“

Jūsų Maištinga Siela