Pasaulio Pabaigos išvakarės: Visada trūks žodžių, nusakyti tam, kas ateina iš gyvenimo

Sveiki,

Taigi Pasaulio Pabaigos išvakarės... Apie ką noriu pakalbėti? Kol kas nė pats nežinau, bet žinau, kad ryt jokios Pasaulio Pabaigos nebus, atsikelsiu ir nebus namai užpustyti, iš kosmoso nesileis skraidančios lėkštės, nekris liepsnojantys meteoritai, neišgaruos vandenynai, kad ir kaip kartais galiu to geisti ir trokšti. Pasaulio Pabaigos išvakarėse esu ramus kaip belgas, gurkšnoju arbatą ir žiūriu pro langą į apsnigtą kiemą, klausausi man patinkančios muzikos ir galvoju, kad savo gyvenime turėjau per daug Pasaulio Pabaigų ir reikėtų pagaliau atsispirti nuo dugno ir pradėti naują Pradžią, gana mums visiems pasibaiginėti, išsikrauti kaip baterijoms, laikas kurti, statyti, įsikrauti.

Žemė tuoj pasikeis, persikraus Visatos energija ir tikiu, kad ateina nuostabių, gerų ir puikių permainų metas tiek aplinkoje, tiek mumyse, tiek visame kame, todėl esu neapsakomai ramus, to laukiau ne vienerius metus – naujos realybės savyje, Pasaulyje, ir tikiu, jei ne rytoj, jei ne per vieną naktį, tai per ateinančius daugkartinius rytojus nutiks kažkas, kas pakeis mane į gerą, o paskutiniųjų dviejų metų skausmingi nuosmukiai bus kaip nuotykiai, kaip pamokos, trąša, ant kurios augsiu nusiprausęs ir apsivalęs, tad mintyse boikotuoju mums suprantamą apokalipsinę, nostradamišką Pasaulio Pabaigą, ir sakau, kad pagaliau bus pabaiga negatyvumui.

Ar esate gulėję prieš miegą ant nugaros ir žiūrėję į lubas, galvodami, kad permatai jas kiaurai, kiaurai kaminą, stogą ir žiūri į Visatos veidą, pajauti visu savo kūnu lygybę, didybę iš jos ir savęs? Ar tada pajauti, kaip viskas yra vientisa, o tu tik ląstelė, kuri perduoda energiją ir informaciją kitai ląstelei – Visata tavyje ir tu joje, tai tarsi lygiavertės dukra ir motina vienose įsčiose ir kiekvienas augalėlis, gervės klyksmas, šuns lojimas, pajuodusios slyvos siūbavimas, išbraidyta žolė, žvaigždė danguje yra čia pat – tavyje, o tu juose. Kaip nusakyti tai, kas nenusakoma žodžiais? Visada primenu Vandos Juknaitės bei Lauros Sintijos Černiauskaitės žodžius, kad rašant arba nusakant kažką, kas eina iš gyvenimo, staiga nustembi, kad visuomeniniame – civilizuotame pasaulėlyje trūksta žodžių tam nusakymui, nes kad ir kaip bebandytum nupasakoti skausmą, vienatvę, vienybę, šeimyninius santykius, visada bus žodžių ribotumas, pasiklydusi mintis taip ir liks garsu ar tekstu, niekada neištransliuota, neįkūnyta, nematerializuota, liks mirksinčios akys ir praverta bežodė burna. Gal ir tas žiūrėjimas per lubas į Visatą irgi nėra nupasakojamas šiais žodžiais – tai lyg lova taptų plaustu ir sklęstum kosmose vienui vienas, mažoje savo Mažojo Princo planetoje su daugybe spalvų Visatoje, priartėjant prie tarpgalaktinių ir tarpkvazarinių santykių, tokia plati ir vienu metu maža Visata ir aš. Jausmas, kad išėjimas iš savęs ir susiliejimas su viskuo, ką regi ir ko neregi akys ir yra Pasaulio Pabaiga, mano senojo „aš“ pabaiga, bet ne mirtis, veikiau tai antras kvėpavimas, mutacija, evoliucija.

Ir tikiu, kad kažkur Visatoje, gal net mūsų galaktikoje iš tikrųjų vyksta Pasaulio Pabaiga – suskyla planeta, susidurdama su visokiausiais mitiniais Niburu, gal net žūsta civilizacijos, bet ne mes, kol kas ne mes... O jei ir žūtume? Juk be Mūsų Viešpaties valios nenukrenta nė vienas plaukelis. Vadinasi, jei žūtume, būtume kažkur kitur, kažkur, kur mūsų reikėtų, apskritai tikiu sielos evoliucija ir reinkarnacijomis.

Ir visgi, išvakarės. Deja, apokalipsės ištroškusių kraugerių negaliu pašiurpinti linksmais skerdynių pasakojimais. Tai ne karo išvakarės, bet visgi išvakarės. Kristus irgi tokias turėjo, valgė, vyną gėrė, meldės alyvų giraitėje, bent jau taip rašo šventraščiai. Ir jis nežinojo tokio termino „Pasaulio Pabaiga“ ir abejoju, kad savo mirtį, kankinimus jis taip pat pavadintų Pabaiga. Toli gražu, kad Dievo sūnus kalbėtų apie pabaigą... Aišku, vėliau krikščionybė smarkiai išsigimė, tapo galinga korumpuota ir privilegijuotų nusikaltėlių organizacija, kuri dar sėkmingai mutavusi į kitokias atšakas ir sroves kuo puikiausiai gyvena iki šiol. Ir tiek nedaug to Kristaus aplinkui, kuris kalbėjo apie atleidimą, meilę ir tikriausiai žinojo žodį „nuodėmė“, bet su deglais, šakėm nevaikščiojo ir žmonių nebaugino, kaip ištisus amžius tai darė katalikų gvardijos. Meilė ir Kristus... Ak, kaip šabloniškai skamba, taip sugadintai, taip fanatiškai religingai, bet Pasaulio Pabaiga ir ateis per Kristų, kitaip sakant per meilę iš mūsų pačių.

Šiandien kaip tik skaičiau kvailą diskusiją „Ar tikite meilę iš pirmo žvilgsnio?“ Ir prisiskaičiau tokių nuomonių ir nė viena nebuvo identiška – trūksta žodžių, kaip ir minėjau, suvokimui įkūnyti. Vieni kalbėjo apie trumpalaikę meilę, kiti apie amžiną, kiti apie meilės lygius ir visi įsitikinę savo teisumu – daugiau ir mažiau, ir aš to patikrinti negaliu, nes nežinau. Pasaulio Pabaiga – tai pabaiga nežinomybei ir nežinojimo disponavimais, dualumo, Kali Jugos eros pabaiga. Žinau, kad žmogaus prigimtis yra mylėti šioje Visatoje, šioje dimensijoje, šiame laike, realybės versijoje... O kur būsime rytoj, po vadinamosios Pasaulio Pabaigos? Gal ten, o gal čia pat, susitaikant su savimi pačiu, pasauliu, aplinkiniais, Pasauliu.

Ak, kokius skiedalus rašau, nei čia rimta, nei čia anekdotas – pasakytų daugelis. O ką jie pasakytu apie save ir Dievą? Daugelis pasakytų, kad netiki, netiki Visata ir kas už jos, už materijos, kūno, sąsiuvinio paraštės, kurią peržengęs, pamatai, kad sąsiuvinio pabaigoje atsiveria dar platesnis stalas, tada kyla natūralus klausimas – o kas už to suolo? Pasaulio Pabaiga? Brangieji, toli gražu mums iki Pasaulio Pabaigos. Toli.

Vakar perskaičiau, kad Andromedos galaktika per vieną sekundę link mūsų artėja per 200-300 km. Ji daugiau nei už 2,6 milijonų šviesmečių. Ir tai iki susidūrimo dar liko šiek tiek laiko – 4.5 milijardų metų! Galimas daiktas, kad tuo metu jau nebebus nei mūsų šioje dimensijoje, nei pačios Saulės sistemos. Bet tas jausmas, kai galaktika kaskart smarkiai artėja, artėjame ir mes. Mes skriejame milžinišku greičiu aplink Saulę, o tuo tarpu sėdėdami prie jūros, galime žiūrėti į ramų vandenį ir galvoti, kad nieko nevyksta, nors sukamės ir skrendame, pati saulės sistema skrieja aplink galaktikos ašį, pati galaktika lekia neįsivaizduojamu greičiu ir čia pat sode nukrenta obuolys ir po to garso vėl viskas sustingsta, nors lekiame tokiais nesuskaičiuojamais greičiais. Ir keistas tas gyvenimas... Tas jausmas lėkimo prasilenkia, lieka tik žinojimas, kad tai iš tikrųjų vyksta.

Rašau ir jaučiu, kad pats nelabai suvokiu, ką rašau. Bet kokiu atveju, tikriausiai bandau nusakyti jausmą, kuriam visada trūks žodžių, ji niekada nebus išreikšta algoritmu, logiškais sakiniais, juk mes tokioje mažoje dėžutėje gyvename, tokiame, į kuriuos uždarydavau surinktus kolorado vabalus, o Pasaulio Pabaiga jau čia pat, ir manau, kad mums reikia naujos dėžutės, naujo mato, naujo kokybės atskaitos taško, naujų sistemų, kurios padėtų mums vystytis dvasiškai, o ne vergautume dėl kiekvieno lito, nekęsdami valdžios, gyvenimo ir bendradarbio. Pasaulio Pabaiga čia pat ir aš taip džiaugiuosi jos sulaukęs, tad Carpe Deam, švęskime ateinantį Naują Pasaulį, mes jo šitiek laukėme, o belaukdami nusipelnome jame gyventi.

Maištinga Siela iš Visatos pakraščio, mažos ir mėlynos planetos, vadinamos, Žeme.

Priimtas 2013 metų Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetas

Sveiki,

Na, visai netikėtai teko girdėti per Lietuvos radiją tiesioginę transliaciją iš Seimo, kuriame buvo svarstomas, o po to galiausiai ir priimtas 2013 Lietuvos biudžetas t.y. kaip mes gyvensime ateinančiais metais. Aišku, Viktoro 1509 litų minimumas, kaip ir buvo galima tikėtis,  nebuvo priimtas, užtat padidintas iki juokingos 1000 litų sumos ir šitaip vėl pasityčiojama iš paprasto žmogelio. Ir galiu tik pritarti ekonomistei Aušrai Maldeikienei, kad tarp uždarbio ir pašalpos yra toks mažas skirtumas, kad sveiko proto žmogus nedirbs.

Tai 16 – oji vyriausybė, kuri imasi šio atsakingo reikalo, taip pat truputį pliekėsi, nes vieni buvo prieš šį sudarytą biudžetą, o kiti taip. Gaila, kad nebeleido pasisakyti E. Masiuliui, tačiau gal ir pritarčiau Andriaus Kubiliaus žodžiams, kad reikėjo šį biudžetą priimti, nors teko pastebėti eilinius Kubiliaus žodžius, gal tiksliai neatkartosiu, bet per jo kadencijos ketverius metus girdėjau ne kartą: „tai jūs sugriovėte, o mes ketverius metus taisėme jūsų klaidas.“ Hitu tapęs pasakymas, todėl nenuostabu, kad jo kita frazė apie šildymo perspektyvas pavasarį bus išrinkta metų fraze. O šiaip esu pakankamai palaikantis konservatorius, todėl pritariu Kubiliui, kad biudžetą, kurį iš esmės sudarė 15 – oji vyriausybė ir 16 – oji dar nespėjo sugadinti, būtų priimta. Tiesą sakant, nelabai supratau (gal neįsiklausiau), kodėl šis biudžetas neturėtų būti priimtas. Žinoma, kad seimūnai neišpildys visų rinkiminių pažadų ir lūkesčių, šie žmonės, kurie norėjo gero, jie buvo prieš šį biudžetą, tačiau mes juk žinome, koks „didelis“ nuošimtis pažadų būna įgyvendinama. Pensijų reforma, kuri kainavo daugiau nei 40 milijonų tikriausiai ir minimalios algos kėlimas yra bene pačios ryškiausios naujovės, deja, pažiūrėjus į rinkiminius pažadus, tenka papūsti lūpytes, nes kol kas dar metelius su tokiu biudžetu neturėsime itin gero gyvenimo... Iš esmės pritariu šiam biudžetui, nes laukimas ir delsimas gali atnešti dar didesnius nuostolius mums, paprastiems svieto gyventojams.

Dabar laukiame vieno įdomiausio dalyko – ar bus galima liesti tris darbo partijos narius, kaltinamais nešvariais rinkimais, įskaitant ir mano mylimą Viktoriuką. Mano supratimu Seimas turėtų nubalsuoti taip, kad nusikaltėliai, arba Nusikalstomo Susivienijimo partija neturėtų būti viešai toleruojama ir neliečiama.

Beje, jūs ištisus du mėnesius čia balsavote: Ar esate patenkinti šio Seimo rinkimo rezultatais. Šis balsavimas jau baigėsi. Rezultatai: balsavo 286 šios svetainės lankytojų, iš jų pasisakė, kad yra nepatenkinti 186 (65 prc.), kad yra patenkinti 35 (12 prc.) ir 65 (22 prc.), liaudiškai sakant, nusišikti ir pasitapšnoti.

Taigi, cirkas tęsiasi.

Jūsų Maištinga Siela

Trumpas laiškas Kalėdų seneliui

Mielas Kalėdų Seneli, jei dar nuo senumo nesi užbetonuotas pensionate, tai norėčiau, ta proga, kad artėja Pasaulio Pabaiga, gauti iš tavęs didelės Meilės su daug daug apkabinimų, kurių užtektu 300 inkarnacijų į priekį.

Adam Lanza: nemeilės ligos išraiška

Sveiki,

20 nušautų mažamečių ir 6 suaugusieji. Šitokios Amerikoje įvykusios skerdynės lyg ir nebeturėtų manęs absoliučiai stebinti. Dar šių metų pradžioje rašiau mintis apie Vilniuje, ant Tauro kalno, susisprogdinusį 19 – metį. Visai neseniai Amerikoje per „Tamsos riterio. Sugrįžimo“ seansą beprotis ėmė šaudyti į žiūrovus. Žmonės yra pikti ir visa ko – meilės ir švelnumo stoka. Tikiu, kad ir šis vaikinas, kuris šitaip pasielgė su mažamečiais, toli gražu neprimena savo veiksmais keršto į pašaipas, patirtas mokykloje, kaip panašiais motyvais yra sukurtas ne vienas vaidybinis kino filmas... Tai kažkas daugiau. Ir šventai dabar tikiu, kad Amerikoje bus imtasi griežtinti mokyklos apsaugą, dar labiau griežtins mokyklos psichologų darbą, tačiau situacija, nemanau, kad pagerės.

Aš taip pat sergu nemeilės liga ir tikrai, galiu dabar prisipažinti, kad buvo kadaise tokių minčių, kad įsigyčiau ginklą ir nuėjęs į savo buvusią mokyklą ištaškyčiau visiems smegenis – tokia nuoskaudos ir skriaudos kaina manyje, tačiau sveikas protas liepė atleisti... Tačiau kiek žmonių yra tokių, kurie su tuo nesusitvarko? Arba „susitvarko“ kitais būdais.

Šilalės rajone prieš nepilną mėnesį pasikorė dvi draugės ant to paties medžio, persimetusios šalikus. Šiauliuose nuteistos dvi merginos, kurios nužudė ir gabalais supjaustė savo mokyklos kolegę. Vakar perskaičiau, kad Klaipėdoje vaikinas išžagino mergaitę ir basomis pabėgo per sniegą...

Tokius faktus galima rinkti ir kaupti. Žmonija serga. Laikas pripažinti, kad po smarkiai besivystančias Vakarų civilizacijas plieskiasi nemeilės ir paviršutiniškumo liga, kuri sugriauna ne tiek sveiką protą, kiek pačią sielą. Galima mokytis gyventi su nemeilės liga, galima jos nepaisyti ir viską aplinkui naikinti, arba galime ieškoti nuo šito panacėjos, užuot griežtinę apsaugą ar paviršutiniškus dalykus, kurie toli gražu nesutramdo žmonijos nemeilės ligos.

Šiandien nė pats neįsivaizduoju, kaip pasveikti nuo šitos ligos. Bandau atrasti Dievą ir harmoniją su Visata, bandau medituoti, skleisti meilę iš savęs, bet viskas paskutiniuoju metu kaip didžiulį Juodoji Skylė suryja, ką tik vos sužadinu savyje. Tai beprotiška, nes kadaise jausdavau savyje tokią Meilę, kad rodės, galėčiau kalnus su ja nuversti, tačiau dabar vos ruseną žarijos ir nebeprikeliu savyje tos didingos liepsnos, kuri padėtų pasveikti nuo nemeilės. Natūralu, kad taip miršta žmonės, kai nėra atrasta panacėja nuo nemeilės ir vienatvės. Kaip su tuo susitaikyti? Kaip pasveikti ne tik man, bet ir daugeliui, kurie pasilieka vieni ir atstumti? Aš nežinau. Jau nebežinau. Nieko nebesuprantu.

Jūsų Maištinga Siela