Filmas: "Fėjų auklėjimas" / "La Educacion de Las Hadas" / "The Educacion of Fairies"

Sveiki visi,

Sveiki, šiandien grįžtu į ispanų kino zoną – vieną mėgstamiausių kino pasaulyje ir šįkart ispanų režisieriaus Jose Luis Cuerda drama „Fėjų auklėjimas“ (La Educacion de las Hadas / The Education of Fairies) (2006 m.). Šiaip šio režisieriaus ankstesnieji darbai yra sulaukę nemažai tarptautinių kritikų pripažinimo, bet ši juosta kažkaip praslydo pro teatrus beveik nepastebėta ir nekritikuota. Žinoma, žiūrėdamas ispanų kiną beveik niekada nerizikuoju nusivilti, kas kartais nutinka su Lotynų Amerikos kinu, kurį dažnai priskiria ispanų kino srautui. Visgi šįkart drama nesmogė kaip pitonas man į gerklę ir akis, veikiau iš aštrių kampų ir mėlynių akyse gavau šilto pieno su medumi – be galo švelni, subtili, melancholiška ir rudeninė drama apie išsiskyrimo skausmą ir suartėjimą.

Esu matęs ne vieną filmą, kada skaudus pasaulis yra sumitintas vaiko akimis pvz. „Pano labirintas“, „Juoda duona“, šįkart ir vėl pasirinkta panaši pozicija – vaikas tiki fėjomis ir jų gerosiomis galiomis, kurios turėtų padėti sutaikyti besiskiriančius tėvelius. Ir tokia fėja galiausiai atsiranda – emigrantė iš Alžyro, kuri vaiko akimis netikėtai tampa fėja, nors iš suaugusiųjų pozicijos yra viskas kur kas sudėtingiau, ta fėja myli nusikaltėlį draugą, kuris sėdi kalėjime, o jo skolininkai ją nuolatos persekioja... Tačiau filmas toli gražu nėra grubus, daug gražių spalvų, ispaniško neįprastai švelnaus dvelksmo, kuris nepalieka abejingo žiūrovo. Tiesa, jei nepajusite tos jausenos, filmas gali atrodyti niekuo neypatingas, truputį tuštokas ir iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau man jis patiko ir jo reitingus labai pakėlė žavioji ispanų dainininkė Bebe, suvaidinusia netiesiogiai fėją – tai antras filmas su ja, kurį man tenka matyti ir labai gaila, kad ji šiuo metu yra visai nutolusi nuo kino, nes tas balsas, energetika – „ o boža...“, atsispirti neįmanoma. 

Drama gal nėra kažkuo labai jau ypatinga, kad ją būtina pamatyti, tačiau yra įdomių idėjų, savaip lengvai ištransliuotų. Ilgai galvojau, kad filmas keistas, ilgi tauškalai vaikui apie fėjas ir pasakas pasirodė perdėtai fanatiški, vis pagalvoji: „O kaip tas vaikas užaugs, jei jam kas sekundę plaunamos smegenys?“ Tačiau toks auklėjimas toli gražu neužfiksuotas kaip žalingas padarinys ir, regis, režisieriui patiko mintis, kad fėjos, nesvarbu, tikros ar nelabai, gali išgelbėti pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvirblių giesmė" / "The Song of Sparrows" / "Avaze gonjeshk-ha"

Sveiki visi,

Šįkart noriu Jus nunešti į Irano kino oazę ir pasidalyti režisieriaus Majird Majidi „Žvirblių giesmė“ (The Song of Sparrows) (2008 m.). Šis režisierius netikėtai 1997 metais buvo pripažintas visame pasaulyje su filmu „Dangaus vaikais“ – apie Irane grobiamus vaikus, bet šįkart režisierius šiek tiek švelnesnis ir vaizduoja realistinį sunkiai besiverčiančios šeimos gyvenimą. Filmas gal ne toks šedevras kaip „Išsiskyrimas“, tačiau maloniai nustebinęs savo raiška, idėjomis, režisūra bei užmačiomis. 

Kas skaudžiausia buvo žiūrint šį filmą? Tikriausiai tai, kas labiausiai ir pavyko režisieriui – užfiksuoti dūžtančias viltis ir svajones, kurios tiesiog tam tikroje socialinėje terpėje negali išsipildyti vien tik tikint Dievu. Žvirbliai negieda, todėl už pavadinimo slepiasi perdėtos sumenkinto žmogaus viltys ir svajonės – kai Pasauliui čirški, o tau atrodo, kad dainuoji pačią gražiausią pasaulyje dainą. Be jokios abejonės šį filmą priskiriu prie Artimųjų Rytų šiuolaikinio filmų perliukų. 

Iš pradžių gali atrodyti, kad filmas perdėm per daug socialinis, vaizduojantis sunkų šeimos galvos gyvenimą, mėginimus uždarbiauti, nupirkti dukrai klausos aparatą ir viskas čia pat dūžta – likimai, viltys, norai. Manau, filmas ne tiek apie socialinius dalykus, jie tik faktoriai, lemiantys žmogaus nuotaikas, jo dvasinę bejėgystės jauseną, kurios apstu juostoje. Filmas toli gražu nesausas, demonstruojantis begalinę dvasinę žmogaus ištvermę nuo mažų dienų – šalia tėvo, kartu dūžta sūnaus ir jo draugų svajonė užterštoje vandens talpykloje veisti žuvis ir užsidirbti milijonus. Likimas apdovanoja tik mažais kąsniais laimės, ne taip grandioziškai ir atsitiktinumo dėka, kaip vaizduoja hiperbolizuotai „Lūšnynų milijonierius“, čia kur kas viskas saikingiau, subtiliau ir realiau. Nors drama priskiriama komedijos tipažui, toli gražu nerasi didelių kvatojimų, gal tik retsykiais švystelinčių juodojo humoro atšvaitų iš to didelio skurstančių žmonių gyvenimo. Bet filmas nėra toks juodas ir varginantis, žmonės čia vieni kitiems padeda, iškilus sunkumams, o galiausiai, kai visos durys uždarytos, paima Dievas ir atidaro langą, pro kurį išskrenda žvirblis, apdovanodamas mus sunkiai išlaukta sėkme.

Be jokios abejonės kino gurmanai turėtų suskubti pamatyti šį filmą, taip pat siūlau ir šiaip vidutiniams kinomanams, besidomintiems kitų tautų kultūromis ir pan.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virš įstatymo" / "Lawless"

Sveiki visi,

Šiais metais Kanų kino festivalyje debiutavo apokalipsinės dramos „Kelias“ kūrėjo naujausia režisieriaus John Hillcat kriminalinė drama „Virš įstatymo“ (Lawless) (2012 m.). Šiaip iškart užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad šio filmo visai net neketinau žiūrėti, nes visokiausi gangsteriai kine manęs toli gražu nežavi, tačiau iš šio režisieriaus galima tikėtis ir staigmenų, net jei filmas apie gangsterius. Nepamenu net kokią paskutinę dramą mačiau šia tema... Ar tik nebus 2009 metų pristatyta gangsterinė drama „Visuomenės priešais“ su J. Depp  ir M. Cotillard? Tąkart filmas pasirodė „visai nieko“, bet ryškesnių įspūdžių taip ir neišsaugojau...

„Virš įstatymo“ – tai be jokios abejonės mane kažkiek nustebinęs filmas – gerąja prasme, nes joje atradau visus išsiilgtus gero filmo elementus. Žinote, kai režisierius talentingas, o scenarijus nebanalus ir nevienkryptis apie įsimylėjėlius, tai jau šis tas išeina. Šįkart tai pusiau istorinė drama apie tris brolius Sauso įstatymo eroje Amerikoje, kai pjaunasi valstybės pareigūnai su nepaklusniais kaimo pilstuko gamintojais ir platintojais. Tai laikai, kai nesilaikyti įstatymo yra garbinga, o korumpuotoji valstybė tampa ne tik provincijos, bet ir visos šalies priešu. Žinote, iš pradžių kiek mane nervino per platus istorinis kontekstas, personažai murzinais veidais mainėsi, vežiojo stiklainiuose degtinę, kažkas įvažiuodavo, pašaudydavo – ir nesupranti, kada megsis siužetinė linija (o gal jau mezgasi?), nes istorinis kontekstas per daug jau ryškiai iš pradžių pasirodo piešiamas, tačiau tik įpusėjus juostai, supranti, kad viskas gražiai susigula į priežasčių ir pasekmių pradalges. 

O šiaip tai pakankamai gerai realizuota realiai egzistavusių brolių gyvenimo istorija ir jų nemirtingumo legenda. Čia viskas kaip ir paprasta: blogiukai prieš geruosius, paraleliai mezgasi (ir ačiū Dievui, kad ne pagrindinės!) pašalinės meilės istorijos. Pakankamai žinomi aktoriai neleidžia nesistebėti naujaisiais amplua, man asmeniškai įtikinamiausias buvo kietasis brolis Fosteris (aktr. Tom Hardy), nors pagrindinis vairas buvo patikėtas jaunėliui broliui Džekui (aktr. Shia LaBeouf), kurio asmenybė istorijos eigoje labiausiai evoliucionuoja ir tas virsmas, naujo žmogaus atsiradimas bailio kailyje yra vienas iš ryškiausių ir įtikinamiausių filmo arkliukų. Žinoma, stiprus scenarijus ir operatoriaus darbas bei režisūriniai niuansai gal nėra tokie kitoniški ir išskirtiniai kaip filme „Kelias“, tačiau pakankamai įtraukiantys ir nenuobodūs, kaip tikėjausi filmo pradžioje.

Šiaip filmas pakankamai vyriškas, tačiau tinka ir moterims. Filmo finalas gal kiek „netikėtai tikėtas“ – nemirtingumo mito patvirtinimas ir kartu paneigimas, truputį netikėtas ir malonus sprendimas, mano akimis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rumba" / "Rumba"

Sveiki visi,

2009 metais teko matyti daug „Kino pavasaryje“ kino filmų, tačiau į seansų amplitudę nepateko belgų ir prancūzų, (berods, festivalio atidarymo) filmas „Rumba“ (Rumba) (2008 m.). Iš kolegų girdėjau vienus šilčiausių atsiliepimų ir truputį graužiausi jo nepamatęs, tačiau dabar pasitaikė proga tai ištaisyti. Taigi dviejų aktorių ir tuo pačiu režisierių Fiona Gordon ir Dominique Abel pateikia savo jau nebe pirmą pripažintą kino darbą. Tiesą sakant, po itin Lotynų Amerika kvepiančiu pavadinimu slepiasi ryški, spalvinga juodojo humoro dozė. Iš pradžių suabejojau, ar filmas mane sudomins, tačiau po 15 minučių nebeliko jokių abejonių, kad šis spalvingas, dekoratyvus, makabriškas, gyvenimo sarkazmo, teatrališkumo prisodrintas šou labai lengvai suranda ir prisikasa iki žiūrovo.

Iš pradžių filmas man priminė prancūzų režisieriaus Ozono muzikines dramas – tas dekoratyvus, netikras ir kažką menantis judesys, lyg išplėštas iš teatro scenos. Vėliau filmas tarsi pradėjo priminti ne per seniausiai matytą „Mėnesienos karalystę“ tik šiek tiek kitokia versija, tačiau reikia sutikti su „Kino pavasario“ pristatymu, kad filmo ištakos yra Čaplino ir Kytono laikų filmuose. Suprantu, kad paprastam kino vartotojui filmas gali pasirodyti, švelniai tariant, kažkokia nevykusi parodija arba absoliuti nesąmonė, bet man juokeliai buvo tikrai vietomis labai juokingi. Rumbą dievinanti mokytojų porelė papuola į autoavariją ir moteris netenka kojos, o vyras – atminties ir šitaip per 20 minučių susikuria klasikinė komedijinė pora, kurią galima pavadinti „bukas ir bukesnis“, tačiau labai nutolusi nuo Holivudinių realizacijų, veikiau, priminė situacines rusų klasikinius filmus „Šūriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė“ ir pan. Manau, filmą puikiai įvertintų tos „šūrikinės“ kartos žiūrovai ir šiaip, kitokio filmo gurmanai.

Taip, man patiko, pakankamai įtikino savo stiliumi, raiška, humoru, nors ir jaučiasi, kad filmas „šeimyninis“ – tie patys scenaristai, aktoriai, režisieriai – užmojai apskaičiuoti iki smulkmenų, mažo biudžetėlio filmas, sukurtas vos ne namų sąlygomis su draugų pagalba, tačiau savo savitumu perspjaunąs ne vieną žymią parodijų ar juodojo humoro komedijų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kartu iki pasaulio pabaigos" / "Seeking a Friend for the End of the World"

Sveiki visi,

Ta proga, kad šiandien Pasaulio kaip ir Pabaiga, nusprendžiau pažiūrėti kino juostą „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (Seeking a Friend for the End of the World) (2012 m.). Na, šio filmo laukiau jau senokai dėl žaviosios Keiros Knightley, nes paskutiniuoju metu seku jos karjerą ir pažiūrėjau beveik visus jos naujausius darbus ir laukiu Anos Kareninos. Apskritai Keira yra bene labiausiai dirbanti kino aktorė, kurios darbai pasirodo kasmet vidutiniškai po 2 – 3 filmus. Taigi, kasmet yra kažką pamatyti. Na, ir žinoma, „Ieškokit gudručio“ žvaigždė Steve Carell šįkart toli gražu nėra labai linksmas, veikiau, melancholiškai nusivylęs gyvenimu. Apskritai „Kartu iki pasaulio pabaigos“ dvelkia ne tiek apokalipsės kvapais – ji labiau tik bendras fonas ir dalį filmo herojai labiau išgyvena ne pasaulio pabaigą, kiek blaškosi norėdami pamatyti savo artimuosius, žinodami ir nujausdami, kad jiems keliauti niekur nebereikia, nes jie atrado vienas kitą...

Šiaip iš filmo tikėjausi kur kas daugiau. Siužetas pasirodė (išmetus faktą, kad artėja asteroidas – tokių filmų yra visokiausių) šiek tiek skurdokas – apie meilę kelionėje praktiškai į niekur, nes personažai troškę atsidurti kitur, galiausiai vis tiek pasirenka vienas kitą – „labai netikėta“. Trūko kažkokios mistikos, ar jausenos, kad viskas keista, kaip pvz. filme apie klonuotus žmones „Nepalik manęs“ (2010 m.), trūko ir tam tikros vidinės įtampos, po akivaizdžios herojų melancholijos pasigedau dvasinės ir įtikinamesnės įtampos, buvo per daug nusivažiuota į bereikalingus romantinius, nepabijosiu šio žodžio, papezėjimus. Pirmoji filmo dalis vėrėsi kaip komedija su liūdno vaizdo riterio veideliu, persiritus į kitą filmo dalį, tapo romantinė juosta su skurdžiomis dramos priemaišomis. Na, ir žinoma, kamuoja tik vienas klausimas – ar tikrai viskas taip ir pasibaigs, negi iš tikrųjų asteroidas atsitrenks į žemę ir šitaip pasibaigs herojų likimas? Finalas gal ne toks nenuspėjamas kaip Von Treiro įtemtoji drama „Melancholija“, tačiau finalas panašus, tik be vizualinių efektų ir pakankamai melodramatiškas.

Man žiūrėjosi pakankamai lengvai, nieko per daug ypatingo šiame filme neįžvelgiau, tačiau praleidau laiką, pamačiau Keirą su nauja šukuosena, kai kada sukikendavau – lengvas pusgaminis lengvam ir neįpareigojančiam įtampos vakarui ar popietei lovoje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela