Kokia šiandien buvo graži diena! Viena iš tų, kai labai smarkiai norisi
gyventi, nes šviečia saulė, o giedra diena nebeatneša šalčių, atvirkščiai, ima
nuo stogų tirpinti sniego lašinius ir „O,
boža, boža...“, kaip smagu tiesiog stovėti kieme ir kvėpuoti. Pagalvojau,
kad dar kelios savaitėlės ir jau lygiadienis, tuoj reikės gyventi vasaros laiku
ir vakarai vėl bus ilgi ir šviesūs, ir nuo tos minties apsąla širdis. Vėl
kelionės prie jūros, ilgi vyno vakarai su Baltija, įdomiais pašnekovais ir gyvenimas
vėl iš pilkumos tuoj taps nesibaigiančia švente.
Norėčiau sau prisiekti, kad kelsiuosi anksčiau, eisiu pabėgioti, daugiau
sportuosiu, juk pavasaris ir pažadų antplūdis, pats laikas keisti įpročius.
Šiuo metu po šitiek metų ir vėl tapau paveikslą – niekur neskubu, skuba tik
pavasaris ir man tai patinka.
Iš šaldiklio ištraukiau šaldytas vyšnias ir šiandien visas sušlamščiau –
atlaisvinau vietą ir šiaip, juk tokiom progom jos ir buvo užšaldytos. Valgiau
pernykščias vyšnias ir, velniai rautų, buvo gera!
Šiandien klausausi nemirtingo šlagerio – Barbra Streisand atliekamos dainos
„Woman in Love“, kurią puikiai turėtų žinoti kiekvienas nors kiek save
gerbiantis melomanas. Barbra seniai garsėja savo įspūdingais vokalo duomenimis
ir gyvo garso koncertais. Tiesa, šiai atlikėjai neseniai sukako 70 metų ir jau
retai kur bepasirodo dainininkės rolėje, nors šiuometiniuose „Oskaruose“ vėl
traukė smagiai sau dainą. Barbra paskutinį dešimtmetį šmėžuodavo antraeiliuose
vaidmenyse įvairiuose filmuose, tačiau dagelis ir iki šiol lenkia galvą prieš
šią scenos karalienę.
Daina „Woman in Love“ pasirodė 1980 metais Barbros Streisand albume „Kaltė“.
Daina tapo viena sėkmingiausia dainininkės karjeroje ir tikra vizitine kortele.
Daina buvo tokia populiari, kad visą dešimtmetį buvo klausomiausia meilės
baladė per visas radijo stotis, kol galiausiai jos nepakeitė Whitney Houston „I
Will Always Love You“. Savo metu „Woman in love“ praktiškai visuose topuose
buvo numeris pirmas, daina taip pat sėkminga komerciškai – platina Prancūzijoje,
auksinis – Britanijoje, Vokietijoje, JAV. Singlo kopijų visame pasaulyje
parduota beveik 12 milijonų kopijų. Per tuos dešimtmečius daina tapo viena
klausomiausių istorijoje ir sulaukusi ne vienos versijos iš kitų žymių
atlikėjų.
Jau labai seniai nežiūrėjau siaubo filmo, nors anksčiau stengdavausi
pamatyti visus naujausius „siaubekus“, bet nuo šio žanro gerokai nutolau.
Šiandien pasinėriau į debiutinį Andres Muschietti siaubo filmą „Mama“ (Mama)
(2013 m.), prisiminiau, kodėl mėgau siaubo filmus ir kodėl nuo jų nutolau –
kadangi nieko naujo juose nebeaptinku. Komerciškai „Mama“ pristatomas su
didžiulėmis liaupsėmis, tačiau po seanso manęs neapleido toks jausmas, kad
suvartojau antros rūšies mėsos produktą, kuriame gausu sojos ir skonio stipriklių.
Filmas „Mama“ turi neblogą siužetą – jis intriguojantis, priartėjantis prie
psichologinio trilerio ir net priminė seną gerą „Našlaitė“ (2009), tačiau čia
neapsieita be mistikos, vaiduoklių ir kitų paranormalių dalykų, kurie praktiškai
reikalauja nemažai vaizdo efektų. Negaliu sakyti, kad filmas labai jau
nuspėjamas, jo esmė įtraukti ir nepaleisti, manau, kad tai filmui daugiau ar
mažiau tai pavyko, tačiau visgi geru filmu jo nepavadinčiau, veikiau tai
vidutiniškai sukaltas filmas su standartiniais siaubo elementais – garsai,
judesiai, šnabždesiai, - žodžiu, visai neblogas siužetas iliustruotas mums jau
gerai žinomomis spalvomis. Nesakau, kad filmas nepatiko, jis buvo pramoga,
lengvas bulvarinis skaitalas.
Tiesa, smagu čia buvo atrasti aktorę Jessica Chastain ir visai kitokią nei
įprasta – šįkart ji trumpaplaukė brunetė rokerė. Tai jos debiutas visai naujame
žanre ir galiu pasakyti, kad tikrai neblogas, vietomis man priminė devinto
dešimtmečio Angelina Jolie, kuri tuokart buvo pagarsėjusi itin maištingais
vaidmenimis. Danų aktorius Nikolaj Coster – Waldau irgi neblogai atliko savo
darbą. Žinote, tikėjausi iš filmo kur kas daugiau, kažkokio kitoniškumo,
kadangi režisierius visgi ispanas, pasikvietė ispanų, danų ir amerikiečių
aktorius, prodiuseris, kuriuo čia bandoma taip didžiuotis, yra „Pano labirinto“
režisierius Guillermo del Toro ir kažkaip tokioje kosmopolitinėje terpėje,
manding, turėjo išsivystyti kažkas įdomesnio, o dabar viskas liko vidutiniame
lygyje.
Filmas tikrai geresnis už „Veidrodžius“, bet siaubo filmo šedevrams nė iš
tolo neprilygsta.
Taigi, praėjo dar viena savaitė ir Chorų karai susirėmė finalinėje antroje
savaitėje, kai vienas iš chorų turi palikti projektą, tačiau buvo nuspręsta,
kad šįkart projekto nepaliks nė vienas choras. Tiesą sakant, niekada nežiūriu
tiesioginės transliacijos, kadangi neturiu televizoriaus, tai vertinimus duodu
pažiūrėjęs video įrašus. Tad šįkart vėl skubu suskirstyti dainas pagal reitingą
– kurie man labiausiai patiko ir paliko didžiausią įspūdį. Tiesa, kol kas be
Tauragės krašto braškinio choro, jų pasirodymo niekur nepavyko aptikti
internetinėje plotmėje, tad vertinimas bus be jų.
1 vieta: Stano ir Benamių Spindulio choras
Patiko. Ir šįkart. Ir man neįdomūs visų purkštavimai, kad už juos balsuoja
vien iš gailesčio – jokio gailesčio jiems nejaučiu, man jie lygiaverčiai su
kitais. Patiko pasirinktas kūrinys, gal kiek paprastai atlikta, norėjosi
lyderio, papildomo solisto, nes dabar nuskambėjo kaip „kulturnamis“, bet
nepaisant to, šis choras moka padaryti jaukią, netikėtą ir išskirtinį jausmą. Jiems
nereikia nertis iš kailio, raitytis, išspausti iš veido tokias išraiškas, kad
rodos, tuoj žandikauliai išsinarins, gal tas paprastumas ir yra jauku. Patiko
ir mergytė, kuri lipo kopėčiomis – vadinkite kaip norite – šansu jiems arba
manipuliacija jautriais dalykais, patys kaip vertinate, taip vertinate ir save
asmeniškai.
2 vieta: Vytautas Matuzas ir Panevėžio Indigo choras
Antra savaitę iš eilės man patinka šis choras – popuri atliekamos visiem
puikiai žinomos iki skausmo. Puiki aranžuotė, tiesa, atlikimas vietomis man „per
ausis ėjo“. Merginos keistai nužeminusios balsus, o kur dainuoja su Vytautu,
atsiprašau, pamaniau, kad koks transeksualas dainuoja – labai nenatūraliai man
ten skambėjo jos balsas, bet gal jis toks jau ir yra. Bet šiaip visumoje tikrai
man patiko.
3-4 vietos: 16HZ ir Studentiškasis Kauno choras
Labai patiko pasirinktas kūrinys, Kelly Clarkson paskutiniųjų metų hitas „Stronger“
suskambo lietuviškai. Taip, atlikimas man patiko, patiko vertimas, bet į akis
per daug krito šįkart įvaizdis ir perdėtas „jausmingumas“ – kauniečiai vieni iš
tų, kurie išvers skūrą, kad tik išspaustų iš savęs emocijas, bet atrodo tai iš
tikro juokinga, nenatūraliai... Bet kokiu atveju mane jie nustebino.
3-4 vietos: ŠarkA ir Šachmatinis Vilniaus choras
Puikus ir originalus choras! Whitney Houston suskambo kitaip ir įdomiai –
puikus pasirinkimas ir netikėta aranžuotė, o ką pasakyti apie scenografiją? Jie
išskirtiniai ir manau, kad lygiaverčiai su Kauno choru, gal net geresni, ir
pagal mane, turėtų būti toje pačioje amplitudėje, nes jiems simpatizuoju visame
kame ir tikiu, kad jie dar parodys staigmenų. Smagu, kad choras nesistengia
besivaipydamas išsinerti iš skūros, atrodo darnus ir šiaip jaukus kolektyvas.
Šaunuoliai.
5 vieta: Vaida Genytė ir Policijos choras
Deja, tik penkta vieta, tačiau šįkart jūs man patikot, įdomiai aranžuota
Adelės daina „Rolling in the Deep“ – netikėta, gražus pasirodymas, nenuobodus,
buvo įdomu žiūrėti, kas iš to išsivystys. Man asmeniškai tikrai pakilote akyse,
nes praėjusioje savaitėje nebuvo nieko naujo, o šįkart sugebėjot kažkuo
nustebint. Sėkmės.
6 vieta: Anatolijus ir Druskininkų Deimantinis choras
Na, nežinau, ir vėl jie paskutiniai. Lyg ir vėl viskas gerai, bet
akivaizdžiai buvo tragiška, maniau, kad ten visi išmirs, nes toks begalinis
persistengimas, o veidų minos tokios, kad kai kurie atrodė, kad vaiduoklius
išvydę, pilni perdėto siaubo, suvaidintos aistros, o tas vaikinukas -
vokalistas čiut kaulų neišsinarino bešokdamas. Čia Antoškė pribėga su saksofonu
– čia klubinė muzika, čia išraiškos, čia tas, anas – toks jausmas, kad visko
čia prikrauta ir viskas perlenkta. Patiko tik Kristinos vokalas, bet ir jis
atrodė per aštrus, kai visko čia tiek daug. Žodžiu, man nepatikot, nepykit.
Tiek šią savaitę, jei atsiras Tauragės krašto įrašas, atitinkamai
įtalpinsiu į reitingus. Laukiame kitos savaitės ir žiūrėsime, ką chorai paruoš
kitą kartą.
Jūsų Maištinga Siela
P.S.
Tauragės krašto Braškinis choras
Pagaliau pamačiau Tauragės krašto Braškinio choro pasirodymą. Daug nekomentuosiu - daina lyg ir gera, viskas lyg ir gerai, tiesiog kitų chorų kontekste, mano akimis, neatrodė įspūdingai. Skiriu jiems priešpaskutinę vietą.
Niekada nesiliauju žavėtis Michael Jockson dainų repertuarais ir vaizdo
klipais – jie visada pilni prasmės, kažkokios nepaaiškinamos šviesos,
globalizacijos, vienybės, platybių, kitaip sakant, tai viso pasaulio dainos.
Viena iš tokių, viena man „pačių pačiausių“ Maiklo Džeksono dainų yra „Earth
Song“ (Žemės daina), kurios vaizdo klipas, kai pirmą kartą pamačiau, sukrėtė
iki sielos gelmių – tragiška, stipru, globalu, aktualu, didinga ir visaip
kitaip galiu apibūdinti ne tik vaizdo klipą, bet ir pačią dainą, todėl noriu ja
su Jumis pasidalyti kaip vienu didingiausiu pop Amerikos kūrinių, kuri
nereprezentuoja savanaudiškos meilės, nėra skirta šokiams, pramogai, neafišuoja
paprastų žodelių, kurie labai greitai įsimenami ir čia nėra perdėto seksualumo
– tiesiog tai daina ne tik žmonėms, bet visam pasauliui, tikiuosi, kad ir Jūs
tai jaučiate...
Maiklas Džeksonas „Earth song“ pristatė 1995 metais kaip trečią singlą iš
priešpaskutinio (devintojo) studijinio albumo „Istorija“. Daina pilna žanrų
įvairių mišinių – bliuzas, pop, opera ir gospel, mano nuomone, dar pridėčiau ir
roką. Daina turi ryškų socialinį prasmės kontekstą ne tik dainos tekste, bet ir
vaizdo klipe. Daina turėjo pasirodyti anksčiau, albume „Dangerous“, bet jos
tada dar nepavyko išpildyti, todėl ji nusikėlė į 1995 metus. Šiaip pats kūrinys
buvo sutiktas kontraversiškai – kai kurie kritikai jį labai gyrė, o kai kurie
pasmerkė. Tai vienas iš tų kūrinių, kurie mano galva, turi reprezentuoti Maiklą
Džeksoną, bet daina nepretenduoją į jo pačius populiariausius jo hitus, kurie
labiau judresnis ir linksmesni. Daugelyje topų daina savu metu buvo numeris
vienas. Pagal pardavimus dukart platininis Vokietijoje, Britanijoje ir
Šveicarijoje platininis. Daina Britanijoje mušė tų metų rekordus pardavimuose ir
tuo pačiu keista, kad savo tėvynėje JAV daina nebuvo išleista kaip singlas.
Vaizdo klipas nufilmuotas net keturiuose skirtinguose žemynuose – Amazonės
baseine, Afrikoje, Kroatijoje ir, žinoma, Amerikoje. Klipas tuo metu buvo
vienas brangiausių ir atsiėjęs nemažai, bet tokiu būtu tai buvo puikus būdas
iliustruoti ekologines Žemės problemas. Keista, bet šis video klipas JAV
televizijoje švystelėdavo retai.
Nepaisant visko, mano nuomonė nekinta – tai didingas kūrinys visame kame.
Pasižiūrėkime: