Susitikimas su Algimantu Čekuoliu ir knygos "Mūsų slaptieji ir dramblys bute" pristatymas

Sveiki,

Šiomis laisvomis savaitgalio dienomis teko pabuvoti Klaipėdoje ir „Akropolio“ knygyne „Didysis Pegasas“ knygų pristatyme, kuriame vienas iš kviestinių svečių buvo jau ketvirtą kartą čia besisvečiuojantis Algimantas Čekuolis, kurio vieni negali pakęsti, kiti laiko nukvakusiu keistuoliu, kuris šneka tokius dalykus, lyg būtų nuolat įpūtęs žolytės. Na, o man, Čekuolis vienas didžiausių Lietuvos žurnalistikos etalonų, visada reprezentuojantis tiek knygose, tiek TV laidose įdomius dalykus, kurie skatina mąstyti, tobulėti, norą pasivyti, - sakyčiau, nešantis pozityvų pažintinę žurnalistiką, kuri iškerta langus į pasaulį, ne vien tik tai, kas ką nužudė, partrenkė, sudegino Lietuvos kiemuose. Būtų mano valia, kriminalų žiniose visai nebūtų...

Štai buvo puiki galimybė ir vėl pamatyti Čekuolį gyvai, pasiklausyti trumpos jo kalbos ir naujos, jau penktosios, jei neklystu, knygos ypač keistu ir netikėtu pavadinimu „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“. Šįkart autorius knygoje daugiau pasakoja apie Afganistaną, kur jam teko ne kartą lankytis, būti slaptose bazėse, bendrauti su įvairias operacijas atliekančiais lietuvių padaliniais. Nors knygos neskaičiau, tiesą sakant, nekaičiau nė vienos jo knygos, tačiau esu Čekuolio laidų gerbėjas ir jo asmenybe žaviuosi, taigi ši naujausioji žurnalisto knyga, kurią jis vadina enciklopedinės žurnalistikos žanru, papasakoja, ką ir kodėl ten, Afganistane, kovojama, pasakoja savo individualiu ir kartu objektyviu žvilgsniu. 

Susitikimo metu netrūko klausytojų – prigūžėjo beveik pilnas knygynas. Tiesa, Čekuolio pasakojimai netruko ilgai, vos pusvalandį, kaip ir jo legendinė laida „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. Šiaip klaipėdiečiai pasirodė gan drovūs, niekas nenorėjo ar neturėjo jokių klausimų, o kai kurie vos ne priverstinai rašė ant lapelių ir siuntė legendiniam žurnalistui. 

Žinoma, tuo pačiu metu buvo pristatyta ir jo vaikiška knygelė, kuri buvo įvertinta jaunimo terminu – knygelė, kuri „veža“. Man asmeniškai truputį buvo nuobodoka, nutirpo užpakalis, autorius kai kuriais klausimais labai išsiplėsdavo ir ne visada galėdavau išlaikyti dėmesį ir suprasti komentarus, tačiau nesigaliu, jog ėjęs pro šalį užsukau į susitikimą. 

Kelios nuotraukos iš mano fotoaparato:

 

Naujausia Algimanto Čekuolio knyga "Mūsų slaptieji ir dramblys bute".

 Algimantas Čekuolis kalba auditorijai.

Algimantas dar vis kalba auditorijai...

Klaipėdiečiai klausėsi ne tik pirmame "Didžiojo Pegaso" knygyno aukšte, bet ir antrame, kur įrengta kavinukė.

Jūsų Maištinga Siela

Išprievartauta Armija Rusijoje: Russian Porn - rusiškas porno arba užverbuota jaunuolių karta ir surištos rankos

Sveiki,

Jau esu čia diskutavęs ir išsakęs savo poziciją apie armiją (lietuvišką karinę prievolę), kad ji niekam nereikalinga, nors tai vienas iš svarbių komponentų sudarant valstybę, bet manau, kad šį modelį reikia keisti. Bet kokia karinė ir šiaip gynybinės galios puoselėjimas iššaukia ir kaimyninių šalių analogiškos jėgos augimą, todėl karo turime atsisakyti. O šiaip mane šokiravo neseniai „Lietuvos ryte“ pasirodęs straipsnis apie Maskvos šauktinių į armiją išpažintys. Jas galite pasiskaityti paspaudę ČIA. Nutariau reaguoti į šį straipsnį, nors jis gal ir nėra toks išsamus, kokio norėtųsi, bet pakankamai išplečiantis realaus pasaulio vaizdinį.

Pasirodo karininkai savo padaliniuose šauktinius ne tiek ruošia pratyboms, kiek juos verbuoja seksualiniams pasitenkinimams ir prostitucijai. Anksčiau neteko girdėti, kad vos ne visa karininkija užsiima šiuo dalyku – žemina, muša ir verbuoja armijos vaikinus ir vyrus seksualinėms orgijoms, reikalauja uždirbtų pinigų ir t.t. Daugiau smulkmenų rasite pačiame straipsnyje.

O šiaip stebina ir šokiruoja tokie dalykai, kai stačiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir jautiesi kaip dykumoje, nes niekam negali pasiskųsti, nes čia Rusija, čia prabilsi, tai turėsi problemų, o teisėsauga, policija ir teismai taip pat įsivėlę į armijos vaikinukų išnaudojimą. Perskaičiau straipsnį ir greitai nupiešiau didingą Maskvos žemėlapį ir daugybę raudonų taškų, kur renkasi užverbuoti armijos vyrukai ir siūlo savo kūnus, nes kitų pasirinkimo neturi. Taip, čia Rusija ir čia turi tylėti. O dar baisiau, jog tai tampa vieša paslaptimi, visi žino, kas ir kur vyksta, kas nori, tas nueina pasinaudoja, ir indų plovėja Jelena dėl savo sūnaus nieko negali padaryti, tik laukti su skaudančia širdimi. Tai, kas vyksta Rusijos armijoje, man priminė matytus trilerius apie kalinius, kuriuos verbuoja ir žagina, ypač silpnesniuosius. 

Gaila, aišku, kad gaila, jog tai vyksta kasdien, netgi dabar, kai skaitote šias eilutes, kas gauna smūgį į saulės rezginį ir yra priverstas „dirbti“. Visi žino šį faktą, bet niekas nieko negali padaryti – Putino respublika. Griežtai pasisakau prieš ne tik šiuos tūkstantinius užverbavimus, bet apskritai prieš armiją (nors Rusijos be armijos niekas neįsivaizduoja), pasisakau prieš Putino diktatūrą ir pasisakau apskritai prieš bet kokią armijos veiklą – naikinti viską, kas kelias agresiją pasaulyje. Amen.

Jūsų Maištinga Siela

Kometa, asteroidas, meteoritas: ar norėtumėt žinoti, jei trenktųsi į Žemę?

Sveiki,

2013 metai ne šiaip sau metai, bet metai po vadinamosios „Pasaulio pabaigos“. Na, kad gyvenome ir išgyvenome – tai nereikėjo net astrologų pritarimų, o tuo labiau aiškiaregių. Paskutiniuoju metu nerimsta įvairūs pranešimai apie „meteoritų, kometų ir asteroidų sezoną“, kuris pliūpteli vis didesnėmis mintimis apie susidūrimo galimybes. O kur tie asteroidai buvo visą tą laiką ir kodėl jie tik dabar pasirodė – vienas kurmis žino.

Abejonių kelia ir mokslininkų pastebėjimai. Čiut kava neapsipyliau, kai prieš kelias dienas pasirodė antraštė, kuri teigia, kad pro mus vėl praskries dar vienas asteroidas, kurį mokslininkai netikėtai aptiko tik keliom dienom prieš praskridimą. Įtarimą kelia – o kodėl tik keliomis dienomis tai anksčiau pranešta, negi niekas iki tol nepastebėjo, koks kelių stadionų dydžio luitas lekia į Žemę? Manau, kad pastebėjo jį ir anksčiau, tiesiog buvo skaičiuota, laukta ir, ačiū Dievui, lekia pro šalį – galima skelbti žmonėms. Toks jausmas, kad buvo laukta tam, kad nuslėpti susidūrimo tikimybę. Ir esu beveik tikras, jeigu asteroidas kliudytų Žemę, mokslininkai ir kiti būtų suinteresuoti tylėti sukandus lūpas ir laukti katastrofos. Žmonės nieko nežinotų ir nesuprastų. Ar ne taip buvo apie meteoritą, kuris nukrito Rusijoje, sužalodamas apie 500 gyventojų? Kodėl niekas neįspėjo? Ar tai buvo sąmoningai daryta, nes meteorito su Žeme susidūrimas buvo neišengiamas? Ar buvo galvota, kad jis sudegs atmosferoje? Ką iš tikrųjų slepia mokslininkai? Man darosi neramu, kad nė viena institucija negalima pasikliauti, arba aš čia darausi per daug įtarus – nežinau.

Šiaip juokiausi iš vieno komentaro, kuris šaipėsi iš mokslo, ne va, mokslininkai atrado asteroidą ir pranešė tuo metu, kai jau nieko negalima padaryti – šaunuoliai, kad taip iš anksto pranešė, nes „rusiško meteorito“ pastebėjimas buvo būtent tuo metu, kai jau jis lėkė stogais viską sprogdindamas.

O dangaus kūnų „lietus“ nemažėja ir nemažėja. Tik klausimas, ar jūs norėtumėt, kad mokslininkai pasakytų tiesą, prieš susiduriant su dangaus kūnais, ar tylėt ir laukti netikėtumo, kaip tai nutiko Rusijoje? Į tiesą nepretenduoju, bet pasvarstyti įdomu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžina vasara" / "Eternal Summer" / "Sheng xia guang nian"

Sveiki,

Šįkart nukeliavau toli, net iki paties Taivano ir sužiūrėjau filmą „Amžina vasara“ (Eternal Summer) (2006 m.). Esu maloniai nustebintas, kaip pakankamai vidutiniškas siužetas virsta ilgu melancholišku eilėraščiu apie meilę ir draugystę. „Amžina vasara“ – tai meilės ir draugystės trikampis tarp dviejų jaunuolių ir merginos. Na, žinote, jis myli jį, o jam patinka ji, tačiau visi nori išlikti draugais – ar tai įmanoma? Sakytum, studentiškas, jaunatviškas filmas, bet jis labiau patiks lėto ir subtilaus kino gerbėjams, kuriems patinka ilgesingas pianino garso takelis, kuriems apskritai patinka Azijos subtilusis filmas, ne vien tik žiaurūs samurajai ir laisvai besiliejantis kraujas bei kovų menai.

„Amžina vasara“, kaip jau sakiau, stebina savo subtilumu, o jo lėtumas tampa didžiausiu pliusu, tai tarsi apmąstymų filmas, vienas ilgas lietaus sezonas, viena ilga jaunystė ir draugystė, virsmas iš paauglio į suaugusius dvasiniame lygmenyje. Vienas iš herojų sako, kad kai suaugi, viskas pasikeičia. Taip, tas pasikeitimo metas – tai „Amžina vasara“, kuri yra tik kartą gyvenime. Tokias vasaras, manau, mes turėjome kiekvienas. 

Sakytum, filmas lyg ir skirtas gėjams ir biseksualams, bet tai totali netiesa. Filmas labai tinka visai plačiai auditorijai kaip puiki iliustruota istorija apie seksualinės tapatybės atsiskleidimą ir jos įtaką aplinkiniams, šiuo atveju, artimiausiems draugams, kurie niekada nuo tavęs nenusigręš. Patiko tai, jog filmas nėra prisodrintas aštriaus erotizmo, bet tik švelniais niuansais, kurie „susprogdina“ galaktikas, nereikia aistringų alsavimų, apsinuoginimų. Manau, kad daugeliui filmas turėtų tikti ir patikti ne tiek dėl savo tematikos, bet kaip ir dėl savo ryškios meninės vertės kaip kūrinys, kuris pakankamai poetiškas, muzikalus ir spalvingas, bet ne banalus, nepajutau, kad būtų nusaldintas melodraminiais banaliais potėpiais. Dedu didelę monetą į Azijos kino kiaulę taupyklę ir džiaugiuosi pamatęs šią jaukią juostą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas blogis" / "Dėl kitų gerovės" / "El Mal Ajeno" / "For Good of Others"

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti ispanų režisieriaus Oskar Santos kino filmą „Svetimas blogis“ (El Mal Ajeno / For the Good of Others) (2010 m.). Būsiu iš tų, kurie geriau verstų filmą pagal anglišką pavadinimo variantą „Dėl kitų gerovės“, nes būtent toks pavadinimas atspindėtų viso filmo esmę. Žinote, esu neabejingas ispaniškam kinui ir nuolat jame atrandu nuostabių spalvų ir skonių įvairovės, tačiau „Svetimas blogis“ kažkuo mane nelabai palietė ir sukrėtė, netgi priminė argentiniečių filmą „Aura“ ir šiaip 30 pirmųjų minučių man buvo sunkoka priprasti, negelbėjo ir filme įpinti mistiniai elementai, bet greitai viskas ėmė dėliotis į savas vietas ir iš visko išsivystė daugiau nei vidutinė drama.

Pasakysiu taip: filmas turi aiškiai išgrynintą idėją – ar mes esame pasiruošę paaukoti savo artimųjų gyvybę, kad išgelbėtume kitus, išgelbėtume šimtus ir kokią kainą turi žmogaus gerumas ir gailestingumas. Filmo siužetui patinka balansuoti ant visko, kas žmogui brangiausia, ir todėl jis sukelia, nors man nelabai sukėlė, žiūrovui emocinį šoką. Šiaip siužetas tikrai vykęs ir pavykusi jos realizacija, bet, na, nežinau, buvau kaip koks ragas, šaltakraujis nacis, kuris seanso metu nelabai prisileido jausmų, todėl likau po visko lyg helio pripumpuota galva, nes filmas nesukėlė jokių pamąstymų, viskas tapo aišku ir išgryninta. Tikiu, kad kitiems šis filmas turės nemenko poveikio emocijose – toks filmo tikslas. Mano akimis juosta, kad ir vykusi, šedevru nekvepia, o spekuliuoti mistiniais niuansais, na, to jau buvau per daug matęs kino pasaulyje, kad sudomintų ir sudrebintų.

Puiku filme sutikti vieną mėgstamiausių ispanų aktorių Belen Rueda. Taip pat kažkada muilo operų princese tituluota Angie Cepeda bei talentingasis Eduardo Noriega – visu kolektyvu esu labai patenkintas, ypatingai Eduardo Noriegos kuriamu gan sudėtingu personažu. Pasakysiu taip: filmas pakankamai vykęs, bet man siužeto esmės pateikimas buvo pernelyg nuobodokas, nesujaudinantis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela