Filmas: "Taksi vairuotojas" / "Taxi Driver"

Sveiki, kino maniakai,

Amerikiečių režisierius Martin Scorsese, kuris šiai žiūrovų kartai labiau žinomas kaip „Aviatoriaus“, „Infiltruotų“ bei „Kuždesių salos“ režisierius, tolumoje praeityje sukūrė filmą „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver) (1976), kuris šiai dienai jau tikriausiai laikomas klasika ir įtrauktas į geriausių visų laikų kino sąrašus. „Taksi vairuotojas“ savu metu buvo itin gerai sutiktas kino kritikų ir sulaukęs didelio susidomėjimo tiek iš paprastų žiūrovų, tiek iš kinomanų. Iš čia tikriausiai ir atėjo posakis – „Ar tu čia man sakai?“, kurį sarkastiškai po šiai dienai puikiai naudoja ir Lietuvos pižonai.

„Taksi vairuotojas“ – tai filmas, kuris yra pelnęs „Auksinę palmės šakelę“ tarptautinėje Kanų kino festivalyje. Filme pasirodo tuokart dar visai jaunos super kino žvaigždės, bet jau nešami puikaus sėkmės vėjo – Robert De Niro ir Jodie Foster, kuri tuokart atliko dvylikametės prostitutės vaidmenį, sunku patikėti, kad šiandien jai jau 50 metų. Ypatingai turtingas, savitas, keistas, nenuspėjamo charakterio kuriamas Roberto De Niro personažas mane, tiesą sakant, ir erzino, ir glumino, nes jis balansavo ties švelnaus psichopato ribos visą filmą, kol galiausiai politiškai trūko kantrybė ir tų laikų civilizacija, nesaugaus miesto gatvės jį praktiškai ir sunaikino bei kartu išlaisvino.

Filmas išties nepraradęs savito žavesio ir įtaigios režisieriaus rankos. Sudėtingas taksi vairuotojas jau nuo pat pradžių kelia nerimą, kad šiam vyrukai reikia pagalbos, bet visi taip užsiėmę darbais ir gyvenimu, kad belieka tik pačiam kažko imtis prieš pasaulyje vyraujančią neteisybę. Filmas gal kiek panašus į „Vairuok“ su R. Gosling‘u, tačiau šis variantas daug lengvesnis, personažas labiau suprantamesnis, nors sudėtingumu niekuo nenusileidžia filmui „Vairuok“.

Šiaip iš tikro su filmu praleidau neblogas valandas, yra ką pamatyti, pamąstyti, panagrinėti, tačiau tai vienas iš tų filmų, prie kurio daugiau nebesinorėtų sugrįžti. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lengvabūdė pirmūnė" / "Easy A"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart nutariau pasigardžiuoti lengvu filmu „Lengvabūdė pirmūnė“ (Easy A) (2010). Na, taip, tai dar vienas lengvas amerikietiškas filmukas, skirtas prie alaus, popcornų ar smagios kompanijos, tačiau nedrįsčiau eiti į tokį filmą kino teatran... „Lengvebūdė pirmūnė“ susilaukė nemažų pagyrų iš kino kritikų, ir aš iš esmės galiu pritarti, kad šis filmas vienas iš tokių geresnių šio žanro fronte. Nors nieko gero negaliu pasakyti apie operatorių, vizualumo niuansus – jie nieko neišsiskiriantys iš tokio tipažo filmų, tačiau scenarijus ir siužetas padarė tikrai neblogą įspūdį.

Taip, tikriausiai scenarijus, kuris tapo nenuobodi didaktika ir ne vien tik finalinis papuošimas, kai apibendrinama visa nugyventa istorija, o pamoka tapo visas filmas. Reputacijos svarba žmogaus gyvenime ir altruizmo apraiškos išties stebina savo realizmu. Ir nors filmas komercinis, tačiau pasižiūrėjus jį visgi kažkas sukirba, gal sąžinė, o gal kas, kad gal mūsų pačių aplinkoje dedasi panašūs dalykai ir dar rimtesni, kurie yra tiesiog paveikti neatsakingų žmonių paskalomis.

Emma Stone, puikiai man pažįstama iš filmo „Tarnaitė“, šįkart buvo rimtuolė lengvabūdės kailyje. Atsižvelgiant į tai, kad filmas apie vyresnėlius mokinius, man Emma, tiesą sakant, viskuo buvo per brandi šiam vaidmeniui, todėl režisierius stengėsi ją padaryti pernelyg anksti subrendusia mokine, kas gal kiek buvo keistoka, tačiau įtikino ir padarė personažą tik dar labiau kontravestišką – subrendėlė per savo altruizmą įsivelia į neįsivaizduojamai keblų flirtą su visa aplinka. Kur kas keistesnis personažas buvo man subrendėlės tėvai, kurie man priminė Katy Perry video klipo „Praėjusi penktadienio naktis“ tėvelius, kurie aptinka dukrą lovoje su „bičiukais“ ir tarsteli – „juk ir mes taip susipažinome.“

Šiaip lengvai susižiūrėjo, nieko per daug ypatingo filme gal ir nėra, tačiau buvo malonu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kabūm" / "Kaboom"

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pakomentuoti amerikiečių režisieriaus Gregg Araki filmą „Kabūm“ (Kaboom) (2010 m.). Na, su šiuo režisieriumi jau susiduriu antrą kartą, prieš daug metų matytas filmas „Paslaptinga oda“ (2004) sulaukė ne tik kino kritikų liaupsių, bet ir mano asmeninio susižavėjimo. Na, o filmas „Kabūm“ išties nustebino režisieriaus nutolimu nuo draminės įtampos į romantinių komedijų – mistinių, fantastinių mikstūrą. Nors filmas sulaukė visokiausių atsiliepimų, jo premjera Kanų kino festivalyje nebuvo nepastebėta ir buvo apdovanota Queer auksine palmės šakele, kaip geriausias seksualinių mažumų filmas.

Man asmeniškai filmo pradžia atrodė išties tokia „paplaukusi“, nė ištolo nepriminė subtiliosios „Paslaptingos odos“ ir netgi priminė kvailai nepadorų „Amerikietišką pyragą“, kur pritvinkusios erotinės scenos, neturinčio nei estetinių niuansų, nei didesnės prasmės, vertė labai susirūpinti, ar filmą vertėtų žiūrėti toliau, bet žiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas staiga peraugo į sunkiai įsivaizduojamą fantastinį svingavimą, kur erotinis ir lėkštas siužetas susikimba su paranormaliomis, fantastinėmis gijomis ir sukuria keistą atmosferą, kai patinka margas ir studentiškas seksualumas ir kartu visai čia pat tik iš pirmo žvilgsnio nederantys fantastiniai niuansai. Eklektiškumas čia stulbina savo lengvu eksperimentavimu, kad norisi žinoti, kaip pasibaigs šio režisieriaus slydi beprotybė...

Nors filmas ir erotiškas, bet jis man patiko savo kitoniškumu, balansuojančiu tarp absurdo ir romantinių komedijinių banalių filmukų. Filmas tarsi „Sekso taisyklių“ ir šokiruojančio „Shortbus“ plius „San Francisko raganų“ lygio fantastinių derinių hibridai, kurie tampa sintetiniai, netikroviški, bet kartu kažkuo žavūs.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Gegužės pirmoji išviliojo mane pasivaikščiojimams

Sveikučiai,

Gegužės pirmoji išviliojo mane pasivaikščiojimams. Grynas oras. Saulė. Dievaži, net veidą iki raudonumo nudegiau, kad net skauda, o juk visai vietomis žvarboka buvo. Buvau prigulęs ant sausos pernykštės žolės ir net trumpam nusnudęs. Pabijojau, kad atskirs koks gandras ar varnas, kaip "Kristaus kančioje" ir pradės kapoti akis, bet, ačiū Die, taip nenutiko. Keli kadrai iš pasivaikščiojimo:

Pelkėse, kur varlinėja gandrai.

Virš kaimo įdomus dangus.

Simpatiškas debesukas.

Aukšta žemė - žemas dangus.

Aukštas dangus - žema žemė.

Šalpusnio žiedas.

Sulaukėjusius rugštynės jau sprogsta.

Pernykštė usnis.

Kovo pabaigos puošmeną "kačiukus" išvystame tik gegužės mėnesį!

Kūdra pamiškėje jau pilna varlių.

Žemaitiškos baltosios plukės visame gražume.

Samanos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nelė" / "Nell"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart keliauju į amerikietišką kiną ir noriu pakomentuoti režisieriaus Michael Apted dramą „Nelė“ (Nell) (1994), kur pagrindinį vaidmenį sukūrė talentingoji Jodie Foster. Na, siužetas gan nepaprastas savo paprastume – Nelė visą gyvenimą gyveno su mama izoliuotame ir laukiniame pasaulyje, ji pamėgdžiojo motinos netaisyklingą tartį, todėl, jai mirus, Nelei tenka susidurti su civilizacija... Iš esmės pamatome civilizuoto pasaulio sulaukėjimą, susidūrus su civilizacijos nemačiusia moterimi. Tai dviejų ideologijų ir dviejų mąstymų, dviejų pasaulių susidūrimo kino filmas su man labai įstrigusiu ir patikusiu garso takeliu, kuris skambėjo taip subtiliai ir meditatyviai, kad priminė Rytų kiną.

Be jokios abejonės didžiausios liaupsės už gan sudėtingą vaidmenį Jodie Foster, kuri visai neseniai gavusi pačius aukščiausius įvertinimus už „Avinėlių tylėjimą“ (1991) vėl gauna „Oskaro“ ir „Auksinio gaublio“ nominacijas, ji taip pat apdovanota ekrano aktorių gildijos apdovanojimu. Išties šiame filme Foster man pasirodė ypatingai jautri, įdomi ir graži. Filme galime išvysti ir mano mėgstamą Liam Neeson, dar labai jaunatvišką ir labai energingą.

Gražus filmas, apsuptas gamtos, ežero, ežere esančių akmenų bei Nelės vidinio pasaulio, kuris pilnas magijos, mistikos, gyvų prisiminimų. Tai tarsi „Tarzano“ švelnesnis ir subtilesnis moteriškas variantas, jeigu galima šitaip išsireikšti. Filmas turėtų patikti kino gurmanams, nors man asmeniškai pritrūko aštresnių siužetinių vingių – tokius vingius tikriausiai filmas turėtų, jeigu būtų kuriamas šiandien, bet filmas sukurtas beveik prieš dvidešimt metų, tad natūralu, kad jis kaip drama švelnesnių tonų. 

Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, tačiau jis turi kažkokią nepaaiškinamą cinkelį, kas verčia nenuleisti akių. Neprastas siužetas, scenarijus, režisieriaus darbas šį filmą padaro vertu dėmesiu apmąstymams po seanso. 

Mano įvertinimas: 7.5 / 10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Provokuojantys užrašai" / "Dans la maison"

Sveiki visi,

Jau seniai norėjau daugiau dėmesio skirti prancūzų režisieriui Francois Ozon filmams ir štai pagaliau mane sugundė ir suviliojo jo naujausias darbas „Provokuojantys užrašai“ (Dans la maison) (2012), kurį kuo puikiausiai sutiko tiek žiūrovai, tiek ir kino kritikai. Sutikau ir aš! Neįtikėtinai greitai pasinėriau į šią juostą ir mėgavausi iki pat paskutinės akimirkos.

Ozono talentu niekada neabejojau ir tikiu, kad dar grįšiu prie dar nematytų senesnių šio režisieriaus juostų, na, o „Provokuojantis užrašai“ yra neabejotinai Ozono talento ir galios viršūnė! Neįtikėtinai įmantrus, sudėtingas, subtilus ir savitą grožį nešantis scenarijus pavertė šį filmą šedevru, leisiančiu mėgautis visais įmanomais kino žanrų kanonais – siaubu, seksualumu, drama, trileriu, juoku, muzikos ir viskuo, ko tik geidžiate. Ir viskas padaryta taip, lyg neatrodytų tiesiog prikabinta dėl įvairovės, bet talentingai suinkrustuota į vientisą ir bauginamą pasakojimą.

Aktoriai taip pat užburia. Smagu čia išvysti mano mėgstamą Kristin Scott Thomas, kuri puikiai jaučiasi tiek Holivude, tiek prancūzų kine ir yra neeilinio talento. Žinoma, kiti aktoriai irgi simpatingai kuria „personažus ant ribos“, toks jausmas, kad viskas tuoj sprogs, peržengs etiketo ir padorumo ribas, kad tuojau kažkas prasikals. Išlaikoma vidinė įtampa leidžia mėgautis ir jaustis kaip kobrai išlindus iš pintinės, kuriai belieka tiesiog šokti pagal Ozon‘o dūdelę.

Ši juosta pateisino visus mano kinui keliamus lūkesčius ir leido svaiginamai įkristi į prancūziško novatorišką kiną ir juose atrasti ne tik save, bet būti maloniai vedamam manipuliacijos kvapu. Super! Bravo! Nepakartojama!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela