Filmas: "Svetimas: Prisikėlimas" / "Alien: Resurrection"

Sveiki, kinomanai,

Paskutinioji keturių dalių apie ateivių inovacija į žmonijos gretas vadinasi „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection) (1997). Ši dalis tikriausiai buvo labiausiai aptarinėjama ir labiausiai menkinama, kadangi išplėtė trilogiją kaip „bonus track“. Pati aktorė ir paskutiniosios dalies „Svetimas 3“ prodiuserė Sigourney Waever ilgai nenorėjo vaidinti ketvirtojoje dalyje, kadangi manė, kad „Svetimo“ trilogija yra neliečiamas šedevras, toliau nebeplėtojamas, kadangi pagrindinė herojė žūsta kaitrioje lavoje, o labiausiai bijojo, kad Ripley personažas ateityje bus prikeliamas daugybę kartų ir tam nebebus galo, tačiau perskaičiusi ketvirtos dalies scenarijų, aktorė sutiko nusifilmuoti ir ketvirtojoje dalyje. Aišku, filmą kritikai sutiko palankiai, bet ne tokiose aukštumose kaip trilogiją. Filmas pirmą kartą buvo patikėtas prancūzų režisieriui Jean-Pierre Jeunet, visiškai ne savo stiliaus amplitudėje, sakyčiau, jeigu prisiminsime, kad jis režisavo „Amelija iš Monmartro“ ir „Ilgas sužadietuvių sekmadienis“...

Taigi, veiksmas vyksta po 200 metų, kada Ripley klonuojama kartu su savyje esančiu svetimos karalienės vaisiumi. Aišku, čia Ripley, kurią pažinojome, nebėra, dabar ji super galių turinti moteris, kuri plikomis rankomis geba perlenkti geležį. Ir tai dalis, kada veiksmas veliasi kosminiame laive, kada pabėga 12 smarkiai mutavusi ir daug protingesnė „svetimų“ karta. Šioje dalyje kaip niekur kitur daug kraujo, viskas šiek tiek moderniau, juk jau 1996-1997 metų technologijos! Filme pasirodo dar viena numylėtinė – Winona Ryder, kuri atlieka ypač keistos merginos vaidmenį, kuri savyje slepia paslaptį. Iš esmės, manding, tai labiausiai nutolusi dalis nuo klasikinių trijų pirmųjų dalių. Čia daugiau šaltumo, sintetikos, mažiau skrupulų, tačiau tenka pripažinti, kad nemažiau įdomi dalis, kuri leidžia pasijusti visai kitaip, gal kiek net galingai, ne tokiam mažam. Apskritai manau, kad visos keturios dalys 1979-1997 leido aprėpti didžiulį laikotarpį ir pamatyti, kaip kas šešerius metus pristatoma po nauja dalis leidžia evoliucionuoti ir bręsti ne tik visose dalyse pasirodžiusiai S. Weaver, bet apskritai mokslinės fantastikos kinui. Šioji dalis taip pat mane paveikė, užbūrė ir leido mėgautis. Nemanau, kad ji kažkuo prastesnė už savo pirmąsias dalis, kaip daugelis galbūt sako, atvirkščiai, man labiau patiko nei Camerono antroji dalis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas 3" / "Alien 3"

Sveiki, kinomanai,

Tęsiu „Svetimo“ epopėją ir šįkart teko pasilabinti su filmu „Svetimas 3“ (Alien 3) (1992). Tai trečiasis keturių dalių filmas, pasakojantis apie paslaptingas būtybes iš kosmoso, kurie labai mėgsta žudyti žemiečius. Antrojoje dalyje užsimigdžiusi Sigourney Weaver vakuume su mergaite ir androidu, sėkmingai nukrenta į paslaptingą planetą, kurioje kali 25 patys šiurpiausi žemiečiai – prievartautojai, pedofilai, žudikai ir t.t., kurie savo kalėjime turi savas taisykles ir netikėtai pabudusios moters kvapas sužadina pačias nešvankiausias vyrukų svajones. Tačiau, regis, niekas moters nė neketina klausyti, kol nepasirodo „jie“. Galiausiai paaiškėja ir didžioji tragedija – Ellen Ripley savyje nešioja naująją karalienę...

Nežinau, kaip kitiems, bet ši dalis man labai patiko! Iš esmės skyrėsi nuo antrosios J. Camerono dalies ir ši dalis man pasirodė labiau įtempta, labiau tamsi, labiau netikėta. Nepriekaištingoji S. Weaver paaukojo savo plaukus ir prisijungė prie moterų, kurios dėl vaidmenų netenka vieno iš savo grožio „organo“. Nežinau, kodėl ši dalis mažiau patinka gerbėjams, gal dėl kitos režisierio pavardės, gal dėl Weaver plaukų? Bet manau, kad „Svetimas 3“ yra puikus filmas tiek siužetu, tiek techniniais filmo dalykais – čia ir siaubo, ir įtampos, ir veiksmo, ir šiokios tokios erotikos, bet svarbiausia, kad viskas dera tarpusavyje, filmas neatrodo lyg lentyna, prikaišiota įvairių tarpusavyje nederančių knygų. Gali būti, kad tai yra mano mėgstamiausia „Svetimo“ epopėjos dalis, tikiuosi, kad ir jums patiko. Ši juosta turėjo užbaigti jau trečią dešimtmetį besitęsiančią trilogiją. Taip manė daugelis, kol 1997 metais nepasirodė paskutinioji, ketvirtoji, dalis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pavojingos mintys" / "Dangerous Minds"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pakomentuoti kino filmą „Pavojingos mintys“ (Dangerous Minds) (1995). Na, tai dar viena amerikiečių lengva dramelė, susijusi su pedagogikos problema mokyklose. Filme pasirodo superinio sukirpimo aktorė Michelle Pfeiffer, kuri įkūnija vargstančią mokytoją, kuriai rūpi ne tik „prastumti“ pamoką ir kuo greičiau grįžt į namus taisyti kontrolinių ir gerti raudonojo vyno. Ne, jai, kaip ir buvo galima tikėtis, rūpi vaikai ir jų ateitis, todėl perlenkusi lazdelę, perlipusi kartelę, perėjusi devynis kalnelius, perplaukusi marėles ima kištis į „popamokinį“ mokinių gyvenimą. Pamatyti mokiniuose potencialą ir juos gerbti, traukti už ausų pačią blogiausią mokykloje esančią klasę, pasirodo, nėra taip ir lengva, kadangi jai pačiai tenka prisiminti savo juodžiausias gyvenimo atkarpas – vyro smurto, persileidimą...

Kritikai šį filmą sutiko ne itin palankiai, o ir patys žiūrovai ne visi plojo katučiu, tačiau savo pažįstamų ratelyje sutikau ne vieną, kuriam šis filmas, pasak jų, „labai geras, superinis, vertas dėmesio...“. Nepasakyčiau, kad filmas kažkuo jau labai iš serijos „būtinas pamatyti“. Na, jis nėra, mano akimis, prastas – turi jaudinančią istoriją, Michellę, o ką jau besakyti apie legendinį garso takelį, kuris sukasi kaip pastrigusi plokštelė galvoje, tačiau, žvelgiant iš to, ką esu matęs panašia tema, kokius pedagogikos tematika kuria filmus Europa, šiek tiek filmas atrodo blankokai dėl komercinių gairių. Pasigedau įdomesnių interpretacijų, įtempto psichologinio siužeto ir kažko, kas išskirtų filmą iš gausos. Manding, filmas tapo vidutiniu reginiu, kurį visai lengvai, bet kartu gal ir prasmingai pažiūrėsite kokią laisvesnę popietę be didesnių pretenzijų į kūrinį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Grikiai per lietų

Sveiki, 

Mano žaliame kaime dabar lyja ir jaučiuosi beveik gerai. Meluoju, jaučiuosi gerai. Virtuvėje verda grikiai ir dar nežinau, ką su jais darysiu, tikriausiai valgysiu, bet tai tikrai ne problema, ar ne? Dvyliktokai visur masiškai laiko egzaminus. Tai faktas. Tikriausiai. Kalbėjau apie tai per telefoną su vienu matematikos mokytoju. Jis sakė, kad matematikos egzaminas buvo be proto sunkus. Su protu tikriausiai ne toks sunkus. Ai, bet geriau pakalbėkime apie...

...orą. O šiandien lyja. Nesakiau dar to? Beje, verdu grikius ir tikriausiai juos valgysiu. Tolumoje girdžiu perkūniją ir tikriausiai vėl žaibuoja. O kaip perkūnija be žaibo? Kaip daržas be žemės. O ar bandėte užauginti ką nors ant akmens? Mačiau per vieną filmą, kurio nepamenu, kaip diedas su boba kepė ant akmens prieš saulę kiaušinienę. Pamanykit, be druskos ir kitų „navarotų“. Smetonienė, kalbos ekspertė, būtų pasiutusi iš džiaugsmo, galėdama išvardyti visus jų daiktus aplinkui taisyklinga kalba. Taip, kiaušinienė... Manau, kad išsikepsiu jų prie grikių, nors nesu tuo tikras. Gerai, bėgu tikrinti, gal jau išvirė, bet nesu tuo irgi tikras. Beje, ar sakiau, kad pas mane lyja?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stokeriai" / "Stoker"

Sveiki, kinomanai,

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wook darbas „Stokeriai“ (Stoker) (2013) nustebino visomis prasmėmis. Režisierius jau seniai garsėjo savo beprotiškai darbais (Senis) (2003), „Ponios kerštas“ (2005) bei „Troškulys“ (2009), kurį, beje, kaip ir „Stokerius“ rodė per „Kino pavasarį“. Tiesą sakant, „Senio“ iš vis negalėjau žiūrėti, nes taip nepatiko, taip atmestinai lindo į galvą, kad atvipo žiaunos ir išjungiau po 40 minučių kankynės. Su „Troškuliu“ buvo kitaip, jis manęs nesužavėjo, bet naujas žvilgsnis į vampyrus ir tragikomiškos situacijos man padarė šiokį tokį įspūdį. Na, ir šiemet, „Stokeriai“ trenkia kaip su šlapiu skuduru, kad net sunku atsigauti. Režisierius kuria šįkart anglų kalba ir pasitelkia mums artimesnį aktorių žvaigždyną. 

Patiko! Labai patiko! Nors filmas sulaukė įvairių atsiliepimų ir buvo giriamas ir kartu peikiamas, man jis suėjo kaip heroinas narkomanui. Užburiantis garso takelis, kadrų žaismė, paslaptingi herojai, kurie truputį primena kraupiąją „Adamsų šeimynėlę“ ir namų aplinka, detalės. Nuostabus operatoriaus darbas, o kadrai, šmėžuojantys tai pirmyn, tai atgal truputį priminė filmą „Gyvybės medis“ (2011). Taip, filmas yra pilnas kontrastų, paradoksų ir neturi nieko bendro su realybe, sakyčiau, netgi truputį „neša“ į Tarantino darbus. Smurto estetika, kitaip ir nepavadinsi šios dramos stipriąją pusę, kuri smogia savo neįtikinama ir kartu labai įtikinama emocija – nerimu. O kuo gi viskas pasibaigs? Žinoma, erotinė-psichologinė drama taip pat vystosi, tik ji ne tokia įprasta mūsų akims, kadangi ji labiau metafizinė, susilydžiusi su Indijos (akrt. Mia Wasikowska) pasąmonės gelmėmis. Žinoma, kad kai kuriems ši juosta turėtų sukelti žaibišką atmetimo reakciją arba tiesiog, kaip ir man, atimti žadą, kaip galima stilingai, gražiai, beprotiškai išmėsinėti ir iš naujo susiūti mūsų realybę. Vieniems tai bus iškrypusi ir tamsi juosta apie neįmanomą patologinę meilę, o kitiems – tai simbolinis teatro šokis, kur desakralizuotomis vertybės, bet paliktais nepaaiškinamai ir sunkiai suvokiamais išlukštentais veiksmais, pripildytais nerimo švino.

Dvi australės Nicole Kidman ir Mia Wasikowska sukuria keistus ir šaltus motinos bei dukters santykius, kurie susipriešina seksualumo lenktynėse. Šaltos, plieninės ir todėl nuostabios! Bet per vis labiausiai žiūrovą gąsdina Čiarlio personažas, sukurtas britų aktoriaus Matthew Goode, kuris beveik kaip Stokerio „Drakula“ užvaldo dviejų moterų mintis, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi, išskyrus kraupią jauseną, kad tuojau kažkas nutiks labai blogo.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9

Interviu su aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela