Filmas: "Ozas: didingas ir galingas" / "Oz the Great and Powerful"

Sveiki, kino mėgėjai,

Pasimaklinėjęs po nekomercinį kiną, užšokau ant tikro mamuto – „Ozas: didingas ir galingas“ (Oz the Great and Powerful) (2013). Taigi, turime dar vieną sumodernintą pasakos variantą visai šeimai, į kurį kino kritikai numojo ranka, o iš žiūrovų sulaukė pačių įvairiausių nuomonių. Žinote, visi prisimename pasaką apie Smaragdų miestą, pats iš vaikystės prisimenu „Keistuolių teatro“ kelių dalių ekranizaciją, kurią laikas nuo laiko rodydavo LRT kanalas. Aišku, beveik jokių panašumų neturi su pačia naujausia amerikiečių ekranizacija.

Filmas buvo patikėtas „Žmogaus voro“ režisieriui ir „Ksena“ bei „Heraklis“ prodiuseriui Sam Raimi. Na, ir žinote, manau, režisierius kūrė pagal jam patikėtus standartinius šablonus – pritraukti kuo daugiau žiūrovų, nerizikuojant novatoriškomis idėjomis. Iš esmės, taip, šis filmas standartas, tačiau, mano akimis, galima ir standartą padaryti įdomų, juolab kad siužetas nuo tikrosios pasakos pakankamai painterpretuotas, bet ne taip, kaip norėtųsi. Galingi ir didingi yra nebent efektai, spalvos, vizualizacija. Kartais toks jausmas, kad žiūri pusiau animacinį filmą su gyvais aktoriais, nuostabus iliustracinis fonas yra, manding, įtikinamas, be korektūros ir nekokybiškumo žymių. Pats siužetas vėlgi nėra prastas, kaip minėjau, daug interpretacijos, kas ypatingai dabar ir daroma smagiai su pasakomis kine, kurios sulaukia labai didelio populiarumo. 

Nemanau, kad filmas prastas, smagiai žiūrėjau, o labiausiai širdis leipo dėl aktorių ketvirtuko, nes vienoje puokštėje pamatyti Michelle Williams, Rachel Weisz, Mila Kunis ir James Franco, tikriausiai, daugiau gyvenime ir nebeturėsime galimybės. Kai kas skundėsi, kad Franko pritrūko charizmos, bet manau, sunkoka šiek tiek vaidinti įsivaizduojamame fone, kai dalis personažų dar tik bus nupiešti kompiuterine grafika, tačiau gal tai ir nepasiteisinimas... Aišku, piktosios raganos visuose filmuose turi milžinišką pasisekimą ir jų personažai iš prigimties jau yra pilni parako, prisimenant J. Roberts „Veidrodėli, veidrodėli...“ ir Ch. Theron „Snieguolė ir medžiotojas“. Matomai su blogosiomis raganomis dar susidursime, nes jau sukurtos šviežios juostos su Angelina Jolie ir Julianne Moore.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Long Island Greitkelis" / "Ilgas Salos Greitkelis" / "L.I.E."

Sveiki, kino mėgėjai,

Visada smagu pasidžiaugti atradimais. Taip man nutiko su filmu, kurio net pavadinimą sunku išversti, o lietuviškai informacijos beveik nėra. Tai „Long Island Greitkelis“ arba „Ilgas salos greitkelis“ (L.I.E.) (2001). Tai išties jaudinanti ir vykusi kino juosta, pasakojanti apie turtingo vyro paauglį sūnų, kuris vieną dieną su draugu įsilaužia į pagyvenusio vyruko namus ir juos apšvarina. Tada vaikinukas nė pagalvoti negalėjo, kad įsivels į ilgą flirtą su pagyvenusiu vyru, kuris seksualiai tenkinasi su jaunučiais vaikinukais. Filmas vienas didelis ir keistos auros seksualumo šokis, kuris dalį puritoniškų žiūrovų gali pakraupinti, bet, manau, menas sukurti subtilų, realistišką tokių jausmų dramą ir pasėti tai žiūrovo smegenų dirvonuose.

Išties, jeigu jums patiko filmas „Paslaptingoji oda“ (2004), tai be jokios abejonės, ši kino juosta turi atkeliauti ir į jūsų vaizduoklius. Filme galime pasidžiaugti didžiuoju aktoriaus Paul Dano kino debiutu stambiajame plane. Šis aktorius tuokart suvaidino maištingą penkiolikmetį, o ateityje taps itin garsiu aktoriumi, kuris sukurs ryškius vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Čia bus kraujo“, „Laiko kilpa“, „Būti Flynu“ ir t.t., bet nepasakysi, kad aktorius labai jau saldaus veidelio, nors suvaidinti pedofilo žaisliuku buvo gimęs typ-top šiam reikalui.

Pats režisierius Michael Cuesta, daugiau dirbantis su serialais „Tikras kraujas“ ir „Tėvynė“, šį filmą ir kartu savo debiutą pavadino nestandartiniu ir mums neįprastu seksualumo išraiška, nors daugelis filmą įvardija kaip „filmas apie pedofilą“. Ir išties, daug ką galima filme vertinti pakankamai kontraversiškai, nes paauglio ir 55 metų vyro santykiai pavaizduoti ne kraupūs, bet priešingai, pakankamai romantizuoti, netgi sakyčiau dvasingi, manding, tėviški – tai įtakos turėjo siužetiniai vingiai. Yra ką pamastyti, yra ką pamatyti, patirti ir tyliai, jei ne su kitais, tai bent su savimi pačiu padiskutuoti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas" / "Alien"

 

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Svetimas“ (Alien) (1979). Tai mano paskutinė lyg tol nematyta filmų ciklo dalis. Ji pati pirmoji ir yra laikoma viena geriausių ne tik „Svetimas“ dalių, bet ir apskritai siaubo ir mokslinės fantastikos kino pavyzdžių. Tai filmas įeinantis į klasiką, kurį tikrai verta pamatyti, gėrėtis ir mėgautis ne tik kaip komerciniu garnyru, bet ir kaip geru kinu.

Žinoma, tai skonio reikalas, bet man ši „Svetimo“ dalis buvo pati nuobodžiausia. Nesakau, kad filmas prastas. Priešingai, kaip aštunto dešimtmečio pabaigos kūrinys jis yra tikrai labai geras, turi savos estetikos ir žavesio. Gal kiek keista matyti tokius kompiuterius, laivo įrangą, kuri ir moderni ir kai kuriais atžvilgiais primityvi, bet tai jau kūrinio ir laikmečio detalės, kuriais taip pat galima gerėtis. Iš esmės šiek tiek gailiuosi, kad žiūrėjau šią epopėją nenuosekliai, bet pirmoji dalis visgi daug ką paaiškina. Ypatingai ši dalis rišasi su priešistore, kuri pasirodė dar pernai pavadinimu „Prometėjas“. Tai yra „Svetimo“ keturių dalių epo įžanga, kuri susisieja ne tik detalėmis, bet ir daug ką paaiškina. Įdomu ir tai, kad pirmosios „Svetimo“ dalies režisierius yra tas pats, kaip ir „Prometėjo“ – Ridley Scott.

Šiaip labai džiaugiuosi įveikęs visą šį „Svetimo“ kelią, nes praleidau tikrai puikias valandas žavėdamasis ne tik įtampos kupinomis akimirkomis, bet ir po truputį senstančia, bet neprastėjančia Sigourney Weaver, kurią drąsiai įtraukiu į savo mėgstamų aktorių sąrašus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

 

Ko vertas žmogaus gyvenimas? "Maximos" kėdės ar puokštė liaupsių po mirties?

Sveiki, 

Dabar sėdžiu ir mąstau apie tai, kad negerai... Negerai, kai norai tampa prieš pasaulį pretenzijomis. Tai tolygu rankoms, kurios staiga tampa benzininiais pjūklais ir prie visko, prie ko tu prisilieti, pasibaigia mažų ėriukų skerdynėmis. Ir tai, kas brangu, be gailesčio perdega kaip netaupiosios elektros lemputės ūselis. 

Negerai, kad svajonės tampa lyg akmuo po kaklu, o dar blogiau visai nesvajoti, nieko nebenorėti, neturėti jokių planų, nieko nenorėti turėti, daryti, nes viskas atrodo kaip iešmai ir durtuvai nutaisyti prieš tavo pastangas dar nors kiek egzistuoti. Mačiau filmą, kada įsibėgėję azijiečių kariai turėjo pasismeigti ant durtuvų, nes tik tokia mirtis jiems buvo garbinga, neva geriau už šūvį į pakaušį, o aplinkiniai plojo katučiu lyg per gladiatorių kovas. Ar tie žmonės turėjo dar kokių nors siekių? Norėjo dar dirbti „Maximoje“, plauti indus Palangos vos ventiliuojamose virtuvėlėse, ar norėjo dirbti vardan to, kad užsidirbti? Kokie maži norai, bet kiek daug laiko, prakaito ir nusižeminimo reikalaujantys troškimai. Aš tokių nenoriu, o dideliems darbams, žinant, kad jų niekada nepasieksiu, kaip tie Kinijos mirtininkai, geriau linkstu prie garbingo visuotinio susinaikinimo, nei negarbingo šūvio į pakaušį. 

Kokia banali tiesa nuo Darvino laikų. Jeigu neprisitaikai ir nerandi nišos gamtoje, tai tampi išnykusia rūšimi, taip ir mūsų visuomenėje individai, kurie pasitraukia į pakraštį – narkomanai, alkoholikai, plėšikai ir t.t. Daugelis iš mūsų yra linkę tokius teisti, tačiau kartais jiems nebuvo duota jokių pasirinkimo apart kančią arba atsitraukimą, apart negarbingo šūvio į pakaušį arba savanorišką pasismeigimą ant durtuvo. Žinau, ką galvojate – „kokia per nesąmonė, skiedalai, jei tik aš būčiau jo vietoje, kalnus nuversčiau...“ Ir ak, kokie mes kartais falšyvūs žmonės, stebėdami jų kančias, depresijas, ašaras, sakydami: „susiimk, pasigydyk pas psichologą, tau gal elektros šoką, baik save žaloti, nustok savęs gailėti...“. Beveik piktai ir pasipiktinę tai sakome visuomenės lagerio kankiniams. Tačiau su kokia nuostaba, baime ir gailesčiu puolame giedoti kitą giesmelę, kai žmogus pakelia prieš save ranką ir savu noru galutinai pasismeigia ant durtuvo, tada puolame romantizuoti: „koks didžiai talentingas buvo žmogus, jis visada padėdavo, koks darbštus ir t.t.“ Peršasi labai paprasta ir nukvakusi mintis, kad mirti iš tikrųjų gera, geriau nei gydytis, geriau nei verkšlenti dešimtmetį ar du, malšint nerimą, baimę, skausmą, nereikalingumo jausmą, nepasitenkinimą, pilnatvės trūkumą vaistais, galiausiai alkoholiu ir narkotikais. Tik miręs žmogus mums vis dar yra stabas ir paminklas, o kol gyvas tik vertas pasišlykštėjimo ir menkinančių žodžių.

Keistas šis pasaulis, galvoju. Kiek mažai mes suprantame ir kiek daug net nenorime suprasti, kol esame vienas kitam svetimi. Rodos, tik mirtis mus visus suartina, o ne gyvenimas. Bet juk tai iškrypimas. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už šviestuvo" / "Už kandeliabrų" / "Behind the Candelabra"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau, netgi labai greitai, iki mano akių atskriejo pirmasis šių metų Kanų kino festivalio filmas „Už šviestuvo“ (kitur verčiama „Už kandeliabrų“) (Behind the Candelabra) (2013). Nežinantiems, kas yra kandeliabras, pasakysiu, jog tai kristalinis šviestuvas-žvakidė, kuri dažniausiai dega ant pianino per koncertą, o kas vyksta už šio šviestuvo, bet nematoma koncerto žiūrovams, mums ir parodo šis filmas. Filmą jau nuo pat pradžių lydėjo patys įvairiausi skandalai. Visų pirma niekas nebenorėjo finansuoti šios juostos dėl garsių aktorių pavardžių ir jis buvo vadinamas pernelyg „gėjiškas“, nors realiai egzistavęs garsus pianistas ir dainininkas iki pat mirties neigė esąs gėjus, todėl filmas, statytas pagal jo meilužio atsiminimus, labai kertasi su velionio išsakytais teiginiais...

Kad ir kaip ten bebūtų, turime dar vieną biografinę dramą. Šįkart apie Liberace, kuris džiugino amerikiečius ir pasaulį net tris dešimtmečius, o 1950-1970 metais jis buvo geriausiai apmokamas planetos atlikėjas, kol neįsiveržė nežabotas roko amžius. Filmas iš esmės pasakoja apie jo paskutinį karaliavimo dešimtmetį ir apie 6 metus trukusį romaną su daug jaunesniu blondinu-žaisliuku Skotu, pagal kurio memuarus ir pastatyta ši drama. Na, žinote, filmas, mano akimis, vykęs – puikūs aktoriai Michael Douglas ir Matt Damon, kurie buvo labai panašiai nugrimuoti, kaip ir 7-8 dešimtmečių žvaigždės. Puikiai atkurtas laikotarpis, nors didžioji dalis veiksmo vyksta atlikėjo prabangiuose namuose arba scenoje – šitas vietas galima „pasijutubinti“ ir palyginti su filmo scenomis. Kitą vertus, filmas nesužavėjo, nes tokių dramų jau esu matęs ne vieną ir ne pinkis, kurios „užsilenkia“ tuo, kad pagrindinis herojus miršta nuo AIDS ar dar kokios nors sunkios ligos. Panašias dramas galėjome pamatyti ir „Filadelfijoje“ (1993), „Džija“ (1998) ir t.t. Filmų kūrėjus vis nepaliaujamai žavi žvaigždės ir išskirtinės asmenybės, neretai homoseksualai ir AIDS nukamuotieji. Nepaisant niekuo nenustebinančio gyvenimo ir siužeto, galiu pasakyti, kad filmą verta žiūrėti ir dėl gerų aktorių ir todėl, kad iš esmės filmas nėra prastas, tik metai iš metų atsikartojančios žvaigždžių klaidos ir laisvamaniškumas, savotiškas savanoriškas susideginimas, seksas ir narkotikai pradeda atsibosti – kiek gi galima tą patį per tą patį? Bet kokiu atveju, manau, kad šis projektas tiek M. Douglasui, tiek M. Damonui karjeroje išėjo tik į naudą, atskleidžiant savo aktorinę meistrystę, kurio kartais negalime pastebėti įtempto veiksmo filmuose.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela