Olandijoje – ožkų gripas, 6 mirtys

Olandijoje dabar baiminamasi ne kiaulių, o naujo – ožkų gripo, kuriuo žmogus užsikrečia nuo gyvulio, informuoja inopressa.ru su nuoroda į austrų laikraštį „Die Presse“. Šalyje ožkų gripu jau susirgo 2 300 žmonių, užfiksuoti jau šeši mirties atvejai. Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijos reikalauja sunaikinti dešimtis tūkstančius virusu užsikrėtusių ožkų. Nuo ožkų gripo epidemijos daugiausiai kenčia vakarinės ir pietinės provincijos, jose fermose auginama apie 375 tūkst. ožkų. Gripu susirgo 55 fermų ožkos (šalyje yra 350 fermų). Ožkų gripo simptomai tokie: gerklės, galvos ir galūnių skausmai, aukšta temperatūra, nuovargis.

Regis, pasaulis tyčiojasi iš žmonių, kasmet atsiųsdamas po kokio nors gyvūninio kilmės gripą. O ar jūs nemanote, mielieji, kad dabar ir ožkos nusidėjo? Negi skirsime jas dėl to baisaus užkrato? Keistas toks įvairių virusų suaktyvėjimas, įdomu, koks dabar gyvūnas atneš pasauliui naują virusą? Ne nebejuokinga.

Jūsų Maištinga Siela

Pajomantis - kaimas pats sau legenda!

Sveiki mielieji! Man netikėtai į galvą šovė tokia mintis, kad reikėtų internetinėje plotmėje paminėti savo buvusį kaimą, kuriame gyvenau. Juk į vedus į „google“ paieškos sistemą beveik nieko negalima rasti apie mano mylimą kaimą Pajomantį! Todėl skubu ištaisyti šią neįkainojamą klaidą ir šiek tiek papasakoti apie Pajomančio kaimo ypatumus, istoriją ir šiaip mano šaknis įleistas šiose vietose. Kartais juoko forma mėgstu sakyti: „Jūs ką? Nežinote Pajomančio? Juk tai Visatos centras!“ O štai ką sako Vikipedija apie mano kaimą – „Pajomantis – kaimas Rietavo savivaldybėje, 1,5 km į šiaurės rytus nuo Žemaičių plento. Veikia pradinė mokykla (nuo 1936 m.)“. Tai viskas ką galima surasti apie mano mylimą kaimą! O iš tikrųjų apie šį kaimą galima prirašyti daugiatomius romanus apie jų gyventojus, istorijas ir nutikimus. Nenuostabu, kad mano senelis Petras Norvydas dabar kaime likęs vienintelis našlys vyras suspėja nuveikti visų likusių 9, o gal jau ir daugiau, našlių darbus! Pavasarį mano senukas prasideda tikras darbymetis! Ar žemę suarti, ar tvorą pataisyti ar šiaip ką nors padaryti – mano senelis bus pirmasis darbuose, aišku, už atlyginimą tikėdamasis geros arielkos. Taip ir sukasi Pajomančio mechanizmas tarp senų bobučių paskalų ir naujienų. Taip, Pajomantis taip pat yra toks kaimas, kuriame visi vieni apie kitus viską žino arba bent jau mano žiną prikurdami legendas. Nuo ko atsirado Pajomančio pavadinimas? Tai labai senas kaimas, bet manoma, jog jis kilo nuo pavardės – Jomantas, kuris galbūt ir įkūrė šią gyvenvietę. Aišku yra ir kitokių legendų apie vaiduoklius supančiotus arklius (kad neva gyvenvietėje vaidendavosi baltas arklys su nurūkusiais pančiais, kuris kasnakt prabėga prieš vidurnaktį per kaimą) ir apie tai, kad Pajomančio vyrai mėgsta „paimti“ vieną kitą ne stikliuką, bet litrinį buteliuką baltosios samanės. Bet, manau, kad tai būdinga ne tik Pajomančiui, bet visiems likusiems Žemaitijos bei Aukštaitijos kaimams. Kaime kaip ir buvo sakoma iš tikrųjų yra Pajomančio vidurinė mokykla, šiuo metu jau visai uždaryta, sunku patikėti, kad aš ten baigiau pirmąsias keturias klases, kurias už „ausų“ tampė 43 metus išmokytojavusi pajomantiškė Jovita Stanevičienė. Kadangi į kaimą grįžtu vis rečiau ir rečiau, todėl kažkaip nutolau nuo visų žmonių ir dabar palikau šaltas tiems kaimo įvykiams, kurie manęs neliečia. O juk būdavo įdomu sužinoti, kokia bobutė ir ką loja apie mane, dabar žmonės nyksta, lieka tik gamtiniai dalykai, į kuriuos norėtųsi vėl ir vėl sugrįžti – kaimo keliukai, apžėlusios kūdros, mano medis, kalvos, miškai, akmenys ir nesibaigiantis vakarai bei pavasario dangus virš Pajomančio kalvų. Paskutiniaisiais metais, kaime tapau mizantropas, engiau žmonių, norėjosi žmonių ir vienatvės, todėl rėmiausi į gamtą. Patikdavo apeiti savas kalvas, prisiminti pradinę mokyklą ir vis mąstydavau, jog iš čia išvažiavęs pasigesiu tik šių vietų, o ne žmonių. Taip ir atsitiko. Šventasis naivumas man padėjo nusinešti tai ko labiausiai norėjau – Pajomančio gerąsias savybes, o ne intrigas ir kaimiškas paskalas. Nors Pajomantyje jaučiausi „žiauriai“ vienišas, man ten iš kitos pusės patiko ir pasigendu tų fundamentalių agrarinių dalykų, kurių mieste bandai apčiuopti pro išsproginėjusį cementą. Gamta yra kone bene vienintelis dalykas, kurio labai pasiilgstu. Prisimenu kaimo keliuką, kurį su kaimynų vaikais išrausėme ir pasidarėm viena didele smėlio dėže, o kaimo žmonės buvo mirtinai pasipiktinę, prisimenu kaimo degradantus, kurie lėtai svirduliuodavo girti namo, žinodami, kad namie gaus nuo pačių ir sugyventinių barti, prisimenu „slaptąsias“ vietas, miško namelį, kurį nuniokojo medkirčiai, mokyklos stadionėlį ir vandens telkinį, kuriame išmokau plaukti. Daug vaikystės asociacijų, kurių jaučiu nepamiršiu iki gyvenimo pabaigos. Štai ką man davė Pajomantis. Čia aš išmokau bijoti kitų ir kartu įveikti baimes. Čia tarp visų vienodų išmokau kitaip žiūrėti į gyvenimą, į save, todėl galvoju, o jeigu būčiau gyvenęs bent per dešimt kilometrų kitur, aš būčiau buvęs visiškai kitoks. Keista, galbūt net gretimame name mano likimas būtų susiklostęs visiškai kitaip. Kartais gyvenamoji vieta turi kur kas daugiau reikšmės mūsų gyvenime nei mes gebame įsivaizduoti. Ir kalbant apie Pajomantį negalima nepaminėti tokios vietos kaip „Kuliaupė“. Kuliaupė – tai mistinė Pajomančio kalvagūbrinė vieta, kurioje vaidendavosi Kuliaupės juodasis šuo. Teko ir man žemuogiaujant su kaimynų mergiotėms susidurti pamiškėje su pilku padaru, kuris mirtinai įvarė man baimės, kad pradėjau tikėti tais prietarais. Aišku, tai galėjo būti stirna arba vilkas, bet niekada nemačiau taip greitai bėgančio padaro, kurio pavidalas labai neaiškus. Ir aišku senasis Kuliaupės ąžuolas! Prie kurio yra miręs žmogus, ir iš kurio atsiveria nuostabi Žemaitiška panorama, norėjome ten pasistatyti namelį, bet kaimynė ėmė burnoti, kad tai - šventa vieta, kadangi miręs žmogus ir sąvartyno negalima daryti. Niekaip nepamiršiu kaip šonu risdavomės nuo stačios Kuliaupės kalvos, nusmukdavo ir kelnės ir vieną kartą įsiritome net į karvės tortą. Man visada knietėjo sužinoti, kodėl ta magiška vieta vadinama Kuliaupe, pirmą kartą taip sakant išgirdau Bronių Bubiną. Po to mes padarėme išvadą, kad tai nešvankus pavadinimas, kuris siejamas su vyriškio sėklidėmis „kule“ (žemaitiškai), kadangi tai yra dvi nelygių kalvų perėja, tarytum lietuviškas tarpeklis. Nuo mažumės norėjau, kad visi daiktai ir reiškiniai Pajomantyje turėtų savo vardus, braižiau žemėlapius, genealoginius medžius, man rūpėjo žinoti, kas ir iš kur yra kilę. Net keistiems dideliems lauko akmenims duodavau pavadinimus „Erelio akis“, „Angelo akmuo“. Pavasarį netoli mokyklos pievoje prasiverdavo upokšniai ir iš persisunkusios žemės plūsdavo vanduo, patikdavo prisemti batus, išbraidyti pelkes ir taip nuodugniai pažinti Pajomantį. Net ir dabar viską išvardyčiau, kas ir kur randasi. Pajomančio žiemos irgi būna savotiško grožio. Ypač senesniais laikais, kai pusnys siekdavo palanges, o nuo tvarto stogų tįsdavo ilgiausi varveklių kristalai. Mama ir seneliai neleisdavo jų laižyti, o aš vis tiek pasislėpęs laižydavau juos ir šlamšdavau baltutėlį sniegą, manydamas, kad tokiame baltame sniege negali būti nešvarumų. Gal todėl ir lakstydavau vaikystėje su varvančia nosimi. Žiemą, kai būna šalta ir giedras dangus, nuostabios sąlygos stebėti žvaigždes Pajomantyje ir vaikystėje apgailestaudavau, kad nėra kokios observatorijos kaip Molėtuose! Magija. Begaliniai pavasariai Pajomantyje, kai karklai apsiputoja pūkuotais „kačiukais“ ir nudžiūsta keliai, puikus metas būna pasivaikščiojimams (jeigu nesate alergiški žiedadulkėms). O ant mūsų kalvos, už ūkinių pastatų, iki šiol tebėra senos kapinaitės (5 amžiaus senumo), sunku pagalvoti, kad mes ant tos kalvos ganėme arklį, kepėme šašlykus ir net miegodavome su palapinėmis, kai po mumis jau ne vieną amžių guli kažkieno palaikai. Kažkada Pajomantyje veikė medicinos punktas, kuriame profilaktiškai atvažinėdavo medicinos seselė ir prie jos nusidriekdavo ištisa bobučių virtinė. Šalia Pajomančio dar tebestovi iš Sovietinių laikų išlikęs kultūrnamis, kuriame gyvena Banguolė Batrimavičienė, kažkada ten vykdavo jaunimo šokiai ir šiaip visokie vakarėliai, net buvusi parduotuvėlė. Buvo net tokia Zaurakų krautuvėlė, kurią užsidarė, ją vėliau pakeitė kaimo kioskas, kuris taip pat vėliau buvo uždarytas ir iš jo padaryta būda vištoms. Žinoma iki šiol atvažiuoja „mikruškės“, prie kurių susirinkusi liaudis mėgsta paliežuvauti ir nusipirkti reikiamų produktų. Pajomantyje yra laikraštinė! Ir pieninė! O dar Pajomančio ir Dalgų kalvos buvo įrengtas sąvartynas (dabar jau sunaikintas), ten žmonės gabendavo šiukšles, o mes dar būdami vaikai ten subėgdavome kaip į „Maxsimą“ ir rinkdavome to meto „gėrybes“. Vagiliaudavome (kaime čia nieko gėdinga) kaimynų obuolius, braškes ir net gėles. Ir aišku, už tai sulaukdavome nemažai pylos, bet kodėl nevogsi, jei patys suaugusieji plėšdavo užsidariusias fermas ir viską gabendavo į namus kaip savo turtą. Štai tokie buvome savotiški turto privatizatoriai - antstoliai. Gal neapsiimsiu charakterizuoti kiekvienos personos (Kaimo Hiltelio, neištikimųjų, moters violetiniais plaukais, žąselės ir t.t.), nes tai užtruks pernelyg daug. Norėčiau sužinoti ir daugiau senosios istorijos apie Pajomančio kaimą, bet kol kas galiu nurodyti, kokia vieną ar kitą trobą, kuri stovėjo prieš karą, o kam jos priklausė - niekam neaišku. Tiesa, vasara atsidaro populiarusis „Karvių kurortas“ t.y. didėlė ganykla, kurioje ganosi puse kaimo karvių, nes neva ta žemė valdiška liko iš po Sovietų, tai iki dabar į ją vedamos karvės. Dabar kaime nebevyksta jokios šventės, iš skyrus laidotuvės. Tik per šermenis dabar žmonės pamato vieni kitus ir dažniausiai blaivius, mėlynus, raudonus, užputusius ir paraudusius nuo ašarų ir liūdesio. Vestuvių jau nebėra, jaunimas palieka kaimą ir išsikrausto į miestus. Iš tikrųjų Pajomantis nėra kažkuo labai išskirtinis už kitus savo gretimus kaimus (Dalgai, Žeberei, Skaborai, Vėlaičiai), tiesiog ypatingas tuo, jog aš kažkada ten gyvenau. Gyvenau ir palikau nematomas išmėtytas pėdas laukuose, kuriuose nesuuostys net laiko vėjai.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Nuotraukos yra mano autentiškos iš Pajomančio!

Ukrainos premjerė atsisako garsiosios savo kasos

Artėjant Ukrainos prezidento rinkimams vyriausybės vadovė Julija Tymošenko ketina atsisakyti garsiosios savo kasos. „Mes aptariame galimus pasikeitimus ir kuriame naują įvaizdį“, - sakė 49 metų premjerės stilistė. Tačiau, anot jos, plaukai nebus nei kerpami trumpai, nei dažomi tamsiai. „Tai greičiau bus evoliucija nei revoliucija“, - pabrėžė stilistė. J.Tymošenko kitų metų sausio 17-ąją vyksiančiuose prezidento rinkimuose sieks prezidento posto. Anot žiniasklaidos, jai netgi padeda JAV prezidento Baracko Obamos rinkimų kampaniją organizavę asmenys. Nuo 2002 metų J.Tymošenko plaukus nešioja supintus į kasą, kuri apsukta aplink galvą. „Tai mano šturvalas“, - pareiškė kartą pokštaudama politikė.

www.lrytas.lt

Nežinau kaip jums, bet man ta kasa labai graži ir savita, nenorėčiau, kad kažkas būtų keičiama. Bet moteris prezidentė man visada kelia didesnį pasitikėjimo jausmą nei "bekonas" politikas vyras.

Mistinis Vilnius gali būti įdomus!

Hi! Hi! Hi! Sveiki mielieji! Kaip jūs leidžiate gruodžio dieneles? Prie knygų ir mokslų? Darbų? Šiandien mane „pribaiginėja“ kalbotyros sąvokos ir kalbos dalių klasifikacija, todėl nutariau atsitraukti ir brūkštelti kokią nors žinutę ir pasivaidenti, perspėti, kad esu gyvas ir sveikas. Tiesa vakar nutiko toks keistas dalykas. Interneto vandenyno plotmėje ieškojau ko nors įdomaus paskaityti t.y. ieškojau įdomios knygos ateičiai, kada po visų sesijų ir vėl galėsiu atsiduoti tik savo maloniam skaitymui. Ir tą vakarą netyčia aptikau Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rarum“ (Daiktų miškas), kurią, tarp kitko, rekomendavo mano literatūrologijos dėstytoja. Ir staiga jau supratau, ką pasidovanosiu sau Kalėdoms. Būsiu sau ištaigingas ponas ir paaukosiu dviem knygom pinigėlių. Po šios knygos recenzijų paskaitymų ėmiau domėtis apie pačią autorę. Mat ši knyga ir autorė gavo pirmąją Jurgos Ivanauskaitės premiją kaip už drąsią viziją į mūsų literatūrinio pasaulio drumstimą. Labai patiko pačios Sabaliauskaitės interviu, kurių sintezėje išryškėjo jos nepaprastas intelektualumas, humaniškumas ir perdėm nesuvaidintas sentimentalumas. Būtinai ateityje pakomentuosiu jos knygą (savamoksliškai parecenzuosiu). Lietuvoje jau spėjo dėl šios knygos susipjauti keletas kačių (kalbu apie kritiką) vieni jau spėjo knygą nuteisti, nes neva ji bloga vien dėl to, kad – populiari, o kiti ją girią už meistriškumą, individualumą ir įdomių faktų grožinėje literatūroje sucementavimą. Apie knygos populiarumą kaip ir apie pačią Ivanauskaitės neabejotiną populiarumą, jau kritikams įskiepyta, kad neva bloga knyga – populiari. Sabaliauskaitė savo interviu lygia knygos komerciją (ir aukštos literatūros) reklamavimą užsienyje ir lietuvišką knygos plombas. Iš tikrųjų kaip atsiskleidžia anot mūsų kritikų – knygą, kurią skaito daug žmonių yra bloga prostitutė. O gaila... Bet ne apie tai noriu kalbėti. Sabaliauskaitės interviu many įskėlė Vilniaus susižavėjimo kibirkštį. Ir dar kartą nejaučia įsitikinau, kad niekada nesiliausi atrasti Vilnių, savąjį Vilnių, mūsų Vilnių. Užburiantis interviu apie Sabaliauskaitės prosenelius, proprosenelius, kurie vaikščiojo po Vilnių ir iki šiol Sabaliauskaitė vis dar tebežino, kur močiutė pasodino kaštoną, ką mąstė prosenelis vaikščiodamas po Vilnių. Skaitant net graudu darėsi nieko beveik nežinant apie savo šaknis. Bet koks tai buvo Vilnius! Staiga jis man atsivertė kaip burtų knyga. Iš tikrųjų ir pati Sabaliauskaitė savo knygoje aprašo apie mitines Vilniaus būtybes tokias kaip Vilniaus basiliską, kuris slepiasi kažkur Išganytojo kalvos rūsiuose tarp Užupio ir Barbakano, o naktimis klaidžiodavo po Vilniaus gatves (bet jau apie šią pabaisą buvo rašoma Žygimanto Augusto laikais). Staiga kiekviena senamiesčio plyta paliesta švedų okupacijos, žydų geto (Ypač Užupio Respublikos), senovės kunigaikščių tampa milžiniška vertė. Pasiknaisiojęs po internetą atradau tokį Vilnių kokį niekada nepažinojau! Aptikau nuotraukų reportažą iš Trakų gatvės, kurio name iš tikrųjų vaidenasi ir vyksta kraupios istorijos dėl pasikorusio bajoro. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kai tai tas pats namas, pro kurį labai dažnai praeinu. Seni senamiesčio kiemai! Tai juos jums reikėtų pamatyti, o ne prabangias Gedimino prospekto vitrinas, nes tik ten atsiskleidžia Vilnius kaip istorija su visa savo dvasia. Aptikau net ekskursijas po tokias vietas, tik gaila, kad mano minimalios kišenės negali papenėti mane tokiuose kultūriniuose baruose, tenka pasitenkinti tik savo potyriais ir interneto teikiama informacija. Na bet kaip sakant geriau šis tas negu nieko.

Jūsų Maištinga Siela

Mano haiku Vilniui

Sveiki mielieji, vakar buvo užėjęs staigus ir aitrus noras kurti poeziją. Kadangi, mano nuomone, nesu stiprus poetas, pasiklioviau pačiu šabloniškiausiu pagal struktūrą poezijos žanru – haiku. Haiku, kas nežino, tam primenu, yra japoniškas poezijos žanras su labai griežta struktūra, kai pirmoje eilutėje yra 5 skiemenys, antrojoje – 7 ir trečiojoje – 5. Dar vidurinėje kažkada buvo užėjęs noras kurti haiku, kadangi tai kvepėjo nepaprastu sakralumu. Juk gryna tiesa, kad trimis eilutėmis išreikšti save, pasaulį, požiūrį ir visa kitą galima daug daugiau, nei ilgiausiomis odėmis, poemomis, sonetais ar kitais lyrikos žanrais. Kažkodėl vakar norėjosi kurti haiku apie miestą Vilnių, todėl galbūt šios eilės gavosi tokios urbanistinės ir niūriai ilgesingos. Po to panaršęs po internetą aptikau, jog masiškai vyko haiku konkursas apie Vilnių, bet kaip supratau šis konkursas baigėsi šį pavasarį, todėl nespėjau įšokti į bėgantį traukinį. Haiku susirimuoja tokia keista analogija, kuri man atrodo labai sodri fundamentinės esmės. O jums taip neatrodo? Pridedu savuosius haiku, kuriuos skiriu Vilniui.

*******

Pilkas cementas

Užšalęs fontanėlis

Ko verkia Vilnius?

******

Laukinis miestas

Sapnuojantis nuodėmę

Išpažintyje.

*******

Uždegė gatves

Šerkšno ugnimi šalta

Nualpo miestas.

********

Akmuo sukausto

Bejėgią tylią žemę

Bokštai juokiasi.

*********

Vieniša varna

Apskrenda panoramą

Lieka tik miestas.

*********

Miesto mamutai

Ledynmečio pabaigoj

Palieka gatves.

**********

Prie Dievo namų

Išalkusi močiutė

Vilnius guodžiasi.

*********

Žymiu bilietą

Kontrolierė pamatė

Dabar per vėlu.

*********

Žmonės ir mintys

Gatve keliauja kartu

Kvėpuoja Vilnius

********

Gatvėmis laksto

Nemiega miesto vilkas

Apsireiškimas

*********

Vilniuj gyvena

Tik išprotėję žmonės

Baisiai laimingi.

*********

Per Nėries tiltą

Perbėgo juoda katė

Vilnius nuraudo.

**********

Šilkiniai lapai

Paukščiai palieka miestą

Vilnius išlydi.

**********

Gėlių turgelis

Šalia stoties rajono

Ir nuogas Vilnius.

*********

Šalia knygyno

Benamė ir balandžiai

Trupina duoną.

*********

Nubudo Vilnius

Tarp rytų ir vakarų

Gera gyventi.

Laura Pausini

Sveiki mielieji, šiandien norėčiau trumpai užsiminti apie mano vieną iš mėgstamiausių atlikėjų – Laura Pausini. Ši žavinga Italijos atlikėja turi milijonus gerbėjų visame pasaulyje (keista, kad ir aš esu tarp jų). Nežinau kaip jūsų muzikinis skonis, bet man tai labiau žavi žmogaus balso galimybės nei kuo diferentingesnė muzika, kuri kai kam atveria kažkokias sielos kerteles. Laura Pausini yra viena iš tokių dainininkių, kurių nepabosta klausytis dėl jos balso tembro ypatybių ir akivaizdaus talento. Nenuostabu, kad ši dainininkė yra dainavusi su garsiausiais pasaulio atlikėjais vienoje scenoje – Celin Dion, Andre Bočelis, Pavaroti ir daugelis kitų. Galbūt nemažai žmonių į šią dainininkę žiūri kaip į eilinio popso atlikėją, bet manau, tai gali žvelgti tik tokie, kurie visiškai nesupranta apie muziką. Nesakau, kad aš labai nusimanau apie šią meno šaką, bet tikriausiai nors kiek protaujantis žmogus geba atskirti gerą dainininką, nuo komercinių balalaikų. Laura Pausini dainuoja 5 pasaulio kalbomis – italų, ispanų, prancūzų, anglų ir portugalų. Vos tik pasirodo itališkas CD, greta visada išeina tų pačių dainų ispaniška versija CD,o tai rodo, kad atlikėja yra darbšti ir aukšto rango dainininkė. Paskutiniu metu įrašyta daina su James Blunt „Primavera anticipada“ taip pat ispanų ir italų kalbomis jau spėjo išpopuliarėti visame pasaulyje. Šiuo metu Laura Pausini koncertuoja su pasauliniu turu po pasaulį. Aišku, Lietuvoje ji nepasirodys, o gaila, nes tikrai mielai nueičiau į jos koncertą, kurį tikrai verta savo didelės kainos. Šių metų vidury teko parsisiųsti jos koncertus ir likau „nerealiai“ šokiruotas koncerto grožybės, kad net pats užsinorėjau į gyvą jos koncertą. Laura scenoje jau nuo 1993m, bent jau tada pasirodė jos pirmasis CD, o galbūt iš tikrųjų scenoje ji ir ilgiau. Juk ji savo šalyje laimėjo patį garsiausią San Reno dainų konkursą, dėl kurio prestižiškumo Italija net pasitraukė iš Eurovizijos. Kokios Lauros dainos? Dauguma dainų yra lyrinės apie neišsenkantį žmogiškumą ir meilę. Beje 1994m. išleidusi antrąjį CD pavadinimu „Laura“, Laura Pasauliui padovanojo neregėto masto hitą (labiau paplitusį romanų kalbomis šnekančiose šalyse) „Gente“ – „Žmonės“ – apie žmogaus gyvenimo peripetijas. Čia jums pateiksiu Yputube vieną iš „Gente“ video klipo. Neseniai Laura gavo Lotynų Amerikos apdovanojimą kaip geriausią dainos „En cambio no“ „Nepalaužiamas“ apdovanojimą. (Jo klipą taip pat pridedu). Paskutinieji Lauros albumai nebėra vien tik lyrinių dainų rinktinės, bet juose jau dominuoja ir „roko“ ritmas, pvz.: „Yo canto“. Kol kas jos balsas skamba kas vakarą pro mano kolonėles, kol mokausi ir kartu padeda atsipalaiduoti pertraukėlių metu. Siūlau ir jums paklausyti kai kurių jos dainų:

Įdomus straipsnis: Kas buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje?

Į šį klausimą ne visi dar galime atsakyti. Tačiau keliaujant po Lietuvos dvarus, domintis jų istorijomis, atsiskleidžia daug faktų apie labai elegantišką gražuolę Sofiją Tyzenhauzaitę, kilusią iš Lydos pavietės, kilmingos Žaludko dvaro (dabartinėje Baltarusijoje – aut.past.) šeimos – Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės.

Tyzenhauzų giminė kilusi iš vokiečių žemių – Holšteino grafystės. Tyzenhauzų nuosavybė buvo Lyda, Pastovys, Pabradė, Vepriai, Rokiškis, Kupiškis, Salos, Želudokas, Lesiščė, Bitėnai, Lukštai, Skiemonys, Kamajai, Skrebiškis, Dvarčionys ir kiti dvarai.

Pirmasis kelionės objektas – Kairėnų dvaras, kuriame Sofija praleido gražiausias savo vaikystės dienas. Kadangi Sofijos tėvai negyveno kartu, ji augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje. Šioje šeimoje, kaip ir visos kitos ano meto aristokratų šeimų dukros, gavo deramą išsilavinimą. Vaikystėje išskirta su motina Sofija ponią Konstanciją Morikonienę vadino savo antrąja mama. K.Morikonienė jai įskiepijo gilų religingumo jausmą. Šioje šeimoje mergaitė puikiai išmoko prancūzų kalbą.

Sofijos biografija labai spalvinga. Vaikystėje ir jaunystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d‘Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas, mokėsi muzikos, daug skaitė.

Dabar Kairėnų dvare galima pasigrožėti didžiuliu botanikos parku, buvusiomis dvaro arklidėmis (XIX a.). Dvaro malūne-svirne (XIX a.) dabar įkurtas informacinis centras. 2004 metais atkurtas dvaro parke buvęs fontanas su poilsio aikštelėmis ir augalais.

Taip pat verta aplankyti Taujėnų dvarą, kuris nuo Vilniaus nutolęs apie 88 km. Tai klasicistinio stiliaus pastatas su milžinišku seniausiu Lietuvoje anglų stiliaus parku. Gaila, tačiau iki šių dienų išlikęs tik mažas jo fragmentas.

Šiame dvare lankėsi daugelis žinomų žmonių. Sofijai teko susipažinti su daugeliu Europos valstybių valdovų. 1812 m. pavasarį, per Velykas, mergina viešėjo Taujėnuose, savo globėjo brolio Benedikto Morikonio dvare. Tada Sofija pirmą kartą susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, kuris, inspektuodamas savo kariuomenės dalinius, lankėsi Taujėnuose. Vėliau Sofija Tyzenhauzaitė su juo artimai susibičiuliavo. Valdovas jai suteikė freilinos titulą. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties – 1825 m.

Taujėnų dvaras įkurtas XVI a. antroje pusėje. XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M.Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Pjetro de Rosio projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir sukūrė angliško stiliaus parką, kuriame tarpukario laikais buvo didžiausias Lietuvoje gėlynas. Parke šalia rūmų buvo įrengti tuneliai, kuriuose buvo uždaromi ir kankinami nepaklusnūs baudžiauninkai.

Po B.Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Šiuo metu turistai gali pasigrožėti restauruotu dvaru ir atkuriamu parku.

Pasukę į labai gražų Aukštaitijos miestą – Rokiškį, ir čia rasime Tyzenhausų dinastijos puoselėtą dvarą, jų mecenuotą bažnyčią gražiausią neogotikos ansamblį Lietuvoje. Tyzenhauzų giminė Rokiškyje įsikūrė nuo XVII a.

Grafas Ignotas Tyzenhauzas Rokiškyje 1801 m. pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Jo sūnus Konstantinas, rašytojos S.Tyzenhauzaitės brolis, tapo garsiu ornitologu, daug dirbo gamtos mokslų srityje tyrinėdamas Vidurio Europos paukščius, parašė mokslinių veikalų, tyrinėjo ne tik Lietuvos ir pasaulio paukščius, parašė „Visuotinę ornitologiją“. Kitas Sofijos brolis Rudolfas Tyzenhauzas pasirinko kariškio profesiją, o sesuo Aleksandra Tyzenhauzaitė-Giunterienė buvo talentinga dailininkė, Dabraulėnų dvare turėjusi tapybos studiją.

Konstantino Tyzenhauzo sūnus Reinoldas nusipelnė Rokiškiui pastatęs neogotikinę šv.Mato bažnyčią. Jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė rūpinosi Rokiškio vargonininkų mokykla, užsiėmė labdaringa veikla, skatino švietimą. Paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas buvo Grafas Jonas Pšezdzieckis.

Rokiškio dvare išlikusiuose archyvuose vis dar randama naujų, niekur neskelbtų ir istorijai labai svarbių faktų. Sofija Tyzenhauzaitė, Rokiškio grafo dukra, laikoma pirmąja iš Lietuvos kilusia prancūziškai rašiusia moterimi. Ji garsėjo ne tik grožiu, bet ir ryšiais su garsiausiais to meto imperatoriais, dalyvavo baliuose, kuriuos „Kare ir taikoje“ aprašė Levas Tolstojus.

Vis dėlto, Tyzenhauzų dvare nei Sofijos Tyzenhauzaitės knygų, nei dailės kūrinių nėra. Saugomi tik nežinomo autoriaus tapytas jos mamos Marijos Pšedzeckaitės ir jaunos merginos – kaip spėjama, pačios Sofijos – portretai.

Dar vienas dvaras, kuriame nemažai laiko praleido Sofija, jau ištekėjusi už Oktavijaus de Šuazelis-Gufjė, tai Platelių dvaras, įkurtas gražiausiame Žemaitijos regioninio parko teritorijoje. Oficialiai Platelių dvaras Šuazeliams buvo perduotas 1807–1808 m. Grafai Šuazeliai Lietuvoje ir Lenkijoje giminystės ryšiais buvo susiję su keliomis tuo laiku garsiomis ir įtakingomis giminėmis. Vyriausiojo Augusto Šuazelio sūnaus Oktavijaus pirmoji žmona buvo grafaitė Potockaitė, antroji – Sofija Tyzenhauzaitė.

Grafai Šuazeliai Platelius valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Mirus Oktavijui Šuazeliui, vadovavo jo žmona Sofija ir sūnus Aleksandras. Paskutinieji Platelių dvaro šeimininkai buvo Marija ir Liudvikas (sesuo ir brolis – aut.past.) Šuazeliai-Gufjė. Marija mirė 1939 m. Ji palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje, o Liudvikas 1940 m. išvyko gyventi į Prancūziją.

Valdant Šuazeliams, Platelių dvaras buvo svarbus Žemaitijos kultūros, politikos, ūkio centras. Pagrindinių Platelių dvaro rūmų nebėra – jų vietą žymi Platelių dvaro sodybos (XVII a. 2-oji pusė) pastatai – daržovių rūsys, jauja, oficina, arklidės, svirnas. Sodybą supa 6,32 ha parkas. Netoli parko – miestelio bažnyčia, varpinė, klebonija, mokykla.

Būdama 28 metų Sofija ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazelio-Gufjė, kurio tėvas revoliucijos metais buvo aršus rojalistas, bėgdamas nuo jakobinų giljotinos, emigravo į Rusiją. Pavelas I jį apdovanojo didelėmis valdomis, tarp jų – ir Plateliais. Oktavijaus de Šuazelis-Gufjė buvo nebejaunas, negražus, kūtvėla, negražiai valgė.

Sofija ir Oktavijus susilaukė sūnaus Aleksandro. Sofija savo vienintelį sūnų pavadino Aleksandru. 1824 m. įvyko oficiali mažojo Aleksandro krikšto ceremonija – diplomatinėje Maltos ordino bažnyčioje Sankt Peterburge. Jo krikšto tėvas buvo caras Aleksandras I.

Ištekėjusi grafienė Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdavo Italijoje, Prancūzijoje, nes jos vyras, 1815 m. restauravus Burbonų monarchiją, atgavo tėvoninius dvarus. Tai netrukdė jai atsidėti literatūrinei kūrybai. 1818–1831 m. Sofija prancūzų kalba parašė ir išleido penkis istorinius romanus iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos.

S.Tyzenhauzaitės ryžtas imtis rašyti atsiminimus gali būti suprantamas kaip pirminė pastanga įeiti į istorijos erdvę ne tik kaip stebėtojai, bet ir kaip interpretuotojai. „Reminiscencijos“ – žymiausia XIX a. Rokiškio dvaro savininko Igno Tyzenhauzo dukters, Platelių dvaro savininko Oktavijaus Šuazelio žmonos Sofijos Tyzenhauzaitės knyga.

Būdama 52 metų ji neteko savo vyro Oktavijaus. Po vyro ir Aleksandro I mirties Sofija dar ilgai gyveno, rašė romanus, keliavo po Europą, buvo įvairių monarchų viešnia. Gerai pažinojo Alexandre'ą Dumas, kuris iš jos „Reminisencijų“ net pasiskolino Peterburgo aprašymą. Susirašinėjo su Alfredu de Musset.

Beje, kai Sofija Aleksandro II paprašė leisti jos sūnui pasilaikyti Platelius, neatsisakant Prancūzijos pilietybės, jis atrašė trumpą repliką: „Sutinku, nes grafienė Šuazel per Napoleono invaziją savo ištikimybe Rusijai nusipelnė ypatingos imperatoriaus Aleksandro I malonės“.

Štai tokia buvo pirmoji istorinėje Lietuvoje moteris rašytoja. „Reminiscencijų“ autorės paantraštėje minimi asmenys – imperatorius Aleksandras I ir imperatorius Napoleonas I – buvo ryškios asmenybės, dariusios įtaką visai Europos istorijai.

www.lrytas.lt