20 metų laisvoje Lietuvoje - tai kas pozityvu ir ilgaamžiška

Sausos žemės sauja mano delnuose,
Tampa brangesnė už viso pasaulio auksą.
Staiga pakilęs vėjas ją išbarsto po dulkelę,
Išbarsto keliais protėvių dvasia pagonių maldą.

2010 03 11 Mindaugas Urbonas

Sveiki mielieji, buvo laikas, kada tikėjo mūsų tėvai ir seneliai, kad ateis geresnis rytojus, kuriame mes gyvensime. Mes kažkodėl tikimės, kad gražesnis rytojus ateis jau mūsų vaikams, nesuvokdami, kad jau gyvename savo aukso amžiuje, gyvename laisvėje. Kas pasakys, ar skanesnis obuolys užaugintas laisvoje Lietuvoje, ar tame vilties apnikusiame sodžiuje, kai laisvės žodis buvo saldesnis už viso sodžiaus derlių? Šiandien pasidariau sentimentalus, bet esu tarsi užburtas tokio purtančio jausmo, kad esu laisvas, esu laisvas, esu be proto laisvas ir nežinia, ką su ta beprotiška laisve daryti, juk milijonai kelių į visas pasaulio šalis, bet kažkodėl norisi pasilikti čia, pasilikti ant akmens ir ilgai ilgai sėdėti, niekur neišeiti, apie tai pridedu šio straipsniuko gale eilėraštį. Prisipažinsiu, buvau labai neteisingas žmogus tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Aš vis tarsi senis šimtametis stenu ir sakau, kaip viskas blogai, kaip nėra teisybės, kaip nėra lygybės mūsų šalyje, iš dalies tai tiesa, kol mūsų kontekste Lietuva reiškia mes t.y. dabarties žmones, bet kai į Lietuvą apjungi save, aplinkinius, istorinį kontekstą, mūsų senelius, protėvius, galiausiai pagonis, žvėris, laukus, miškus, girias, upės, ežerus ir visą kitą, tada supranti, kad dabartinės bėdos tėra tik mūsų apsileidimas, mūsų abejingumo padarinys, jeigu iš tikrųjų visi degtų troškimu turėti lygybę ir teisingumą, tai visi kaip vienas kaip tada per Baltijos kelią sukiltume ir padarytume perversmą, utopiška nūdienos pasaulyje, bet juk tai mūsų šalis yra padariusi! Ji tikrai kažkada buvo tokia vieninga, ji iš tikrųjų siekė savo teisingų vertybių, tuo ir mes turėtume siekti. Bet ir vėl pradedu bambėti, o tik noriu pasakyti, kad Lietuva nėra vien tik šalis, kuriame tu turi klestėti ir melžt pinigus sau į sterblę, Lietuva yra žemė, Lietuva yra mąstymas, Lietuva yra mechanizmas, Lietuva yra gamta, Lietuva yra upės ir ežerai, Lietuvą bučiuoja 99 km jūros, Lietuva yra nugulti kapai, Lietuva yra miškai ir laukai, Lietuva yra keliai, Lietuva yra sodybos, kaimai ir miestai, Lietuva yra seni piliakalniai, Lietuva yra žiema, pavasaris, vasara ir ruduo, Lietuva yra daina, javų laukai, gėlių darželiai, Lietuva yra magiška ir mitiška, Lietuva yra dangus, Lietuva yra draugas. Ir nesutinku, kurie iš Lietuvos reikalauja daugiau, kad būtų daugiau, mes patys turėtume būti vieningesni, juk daugeliui ši Kovo 11 – osios diena yra tik išeiginė, kada galima pagerti, pasidžiaugti pailgėjusiu savaitgaliu ir t.t. O ir šiais laikais tampame kosmopolitais, nebenorime turėti ribų, pasaulis mūsų vizijoje turėtų tapti viena didele valstybe, pamažu, sakyčiau, link to ir einama, juk pažiūrėkite, visada galime išvažiuoti, kokiame Londone nebesuprasti, kur yra patys anglai, ten pilna vietnamiečių, prancūzų, italų, brazilų, lietuvių, lenkų, vokiečių, kurie nesureikšmina savo kilmės šaknų. Net pagal Karmos diagnostiką, patriotizmas, mirtinas atsidavimas tėvynei nėra geras, jeigu jis aplenkia dieviškąją meilę, tačiau aš manau, kad patriotizmas yra sveikintinas, galbūt tai yra slenkstis, pasenęs mąstymo mechanizmas, bet jeigu tikėsime, kad Lietuva yra daugiau negu žmonės, todėl kodėl nemylėti savo šalies, kaip dievo apraiškos dalies. Taigi sveikinkime savo patriotizmą, didžiuokimės, bet neišpuikime, nors tikrai pažįstų žmonių, kurie nekenčia, kad yra lietuviai, kad lietuvis lietuviui yra skaniausias patiekalas, ypač, kai pasiklausai emigrantų. Tarsi mums ir vėl reikėtų priešo, kuris suvienytų paklydusius lietuvius, kad jis ir vėl išmoktų būti broliais ir seserimis. Linkiu, kad to priešo nereikėtų turėti, noriu tikėti, kad Lietuva niekada nedings iš žemėlapio, nedings mūsų sąmonėje, mūsų kalboje, kad galiausiai nedings mūsų miškai, laukai ir mes patys. Gerai pagalvojus, juk šalys yra žmonijos prasimanymas, juk pasaulis yra vientisas, jis neturi savo ribų, sienų, pasaulis neturi sostinių, tai mes sukūrėme valstybes ir pasaulį įsivaizduojame politiškai, bet valstybės jau gyvuoja nuo senų senovės, prisiminkime graikus, mūsų baltų gentis, jau tada kažką reiškė žemė ir t.t. Ir aš tikiu, kad per beveik du tūkstančius metų Lietuva tapo mechanizmas ir ji turi savo aurą, biolauką, ji turi savo karmą, savo dvasią, likimą, kuri formavosi šimtus metų, todėl tai, kas tiek laiko formavosi, aš labai abejoju ar tie 20 metų galėjo ją sunaikinti, ar galėjo ją sunaikinti tie žmonės, kurie spjovė ant Lietuvos ir tapo kosmopolitais. Nemanau. Jau pavasaris, šiandien atsidariau langus, sutvarkiau namus. Gera. Šviežias vėsus oras ir mūsų šalies gimtadienis, mūsų šaliai ne 20 metų, mes sena šalis, kuri keitėsi šimtmečiais, o ta 20 metų atkarpėlė tėra tik viena karta, mūsų karta, kuri galbūt netaps kosmopolitiška. Man labai patiko vienas Sigitos Gedos eilėraštis, kuriame jis kalba, kad išvažiavo į Rytus, į kalnus, kur sėdi kažkur aukštai tarp skardžių ir kažko labai labai ilgisi, jis ilgisi tėvynės, jis žiūri į tuos kalnus, į tą svetimą kultūrą ir kažkodėl prisimeną Lietuvą, dabar jis galvoja, kad Lietuvoje tirpsta sniegas ir upeliais žliaugia ežeran vanduo, jis prisimena mėlynes, kurios sirpdavo miško samanose, linguojančius rugius, tėvus, kurie pjaudavo žolę, arimus, metų laikų kaitą, pūgas, žydinčias pienes ir visą kitą nuostabią Lietuvą, kuri niekada nedingo, ji tebėra čia ir dabar. O jūs ją matėte?

Jūsų Maištinga Siela

Niekur neisiu

Aš niekur neisiu, pasiliksiu ant akmens,
Pasiliksiu ir klausysiu vėjo ir vandens,
Ugnies klausysiu kaip motinos senos,
Paliksiu gilią pėdą tėvo žemėje, vagoj.

Aš niekur neisiu, baidausi tolių,
Aš liksiu ant akmens ilgai svajoti,
Ilgai iki saulėlydžių svajoti ir mylėti,
Mylėti nepaliekant nieko, neverkiant.

Aš niekur neisiu, įaugsiu į akmenį
Ir vis tiek dalelė liks šitam lauke.
Aš niekur neisiu, pasiliksiu obelėj senoj
Ir apsimesiu, kad niekur neskubu, lieku.

Aš niekur neisiu, nesutrypkite širdies,
Klausysiu ant akmens pasakų senų,
Dainų klausysiu ir lauksiu pavasarių kitų,
Nenoriu aš išeiti, palikti kas many gyvena.

Aš niekur neišeisiu, dobilais žydėsiu,
Trilapiu skėčiu sieksiu dangaus gelmės,
Debesio aš sieksiu kaip senos svajonės,
Aš niekur neišeisiu, mintimis pasiliksiu čia.

2008 05 13

Asmenybės: Frida Kahlo

Tai vienas garsiausių Fridos Khalo paveiklsų, kuriame atsispindi Fridos sielos gelmės. Šio paveikslo matmenys - keli metrai, gyvai turėtų atrodyti įspūdingai.

Frida Khalo

Frida Khalo niekada nesigėdyjo savo meksikietiškos kilmės, vietoj retro stiliaus ir tuometinių madų, ji rengdavosi tradiciniais meksikietiškai apdarais. Mano nuomone, jai nuostabiai tinka.

Tai vienas garsiausių jos paveikslų, susjisusių tiek su jos vidiniu skausmu, tiek su avarijos trauma, kuri persekiojo visą gyvenimą.

Fridos Kahlo portretas darytas Paryžiuje, ši nuotrauka puikavosi ir ant žurnalo viršelių, tada į Fridą buvo žiūrimą kaip į egzotišką tapytoją, niekas nežinojo jos asmenybės.

Sveiki mielieji, šiandien reikėtų prisiminti seną mūsų saito rubriką „Asmenybės“. Pastaruoju metu itin daug pradėjau rašyti apie filmus, nes jie mane užplūdo kaip NSO bangos kosmose, todėl ir blogas pradėjo kentėti nuo vienos ir tos pačios temos, todėl, kad tai kompensuočiau, nusprendžiau jums pristatyti vieną garsią meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo. Iš tikrųjų jau seniai norėjau pakalbėti apie šią neeilinę asmenybę, bet tiesiog vis nebūdavo progos arba visai pamiršdavau. Ši asmenybė yra viena iš tų žmonių, kuriuos prisiminus kritiniais atvejais pasidarydavo lengviau gyventi, iš tikrųjų Frida Kahlo mane vedė į priekį su inercija, kad per gyvenimą reikia eiti aukštai iškėlus galvą. Tenka prisipažinti, kad tai mėgstamiausia moteris tapytoja, apie kurią sužinojau pamatęs filmą „Fridą“, sukurtą 2002 m., kuriame superinį vaidmenį atliko Salma Hayek. Jos vaidmuo buvo toks stiprus, toks „Fridiškas“, kad už tai buvo numinuotas Oskarui. Filmas buvo perteiktas tokios autentiškos dvasios, kad iki šiol šis filmas tebėra vadinamas pačiu pačiaušiu mano kategorijoje. Tai filmas, kuris įstrigo amžiams manyje, o Jūs patikėkite, tokių filmų nėra daug. Nežinau kodėl taip nutiko, gal dėl to, kad Fidoje atpažinau save, atpažinau ir tą, kas glūdėjo manyje, bet pats dėl įvairiausių dogmų negalėdavau suvaldyti ir parodyti pasauliui. Galiausiai Frida man lieka moterimi, kuri esti kaip stiprybės fundamentas mano gyvenime. Filmas yra autentiškas Fridos gyvenimo atpasakojimas. Tai kas matė filmą, žino apie ką aš kalbu. Frida buvo meksikietė, gyvenusi 1907 -1954 metais. Jos tapybos darbai iki šiol šokiruoja savo paprastu nepaprastumu, kas slypi už akies lopinėlio – nepaprasta kančia ir skausmas. Frida būdama dar visai jaunutė papuolė į avariją, kurioje vos nemirė, ji, tiesiogine to žodžio prasme, buvo sulaužyta, autobuso luotas buvo kiaurai išlindęs per gimdą, todėl po jo ji nebegalėjo turėti vaikų. Po operacijų Fridą visą gyvenimą kentė baisingiausius skausmus, buvo daugybę kartų rinkta ir klijuota po gabalėlį, gal visai atsitiktinai ligos suspausta pradėjo tapyti. Ir tapė savu atrastu būdu sielos išgyvenimus, kurie atsispindėdavo jos autoportretuose. Negana to, ji ištekėjo už garsiausio to meto tapytojo, kuris visą gyvenimą jai buvo neištikimas, tiesa, pati Frida buvo biseksuali ir turėjo intymių santykių su moterimis, bet tas gyvenimas, jis su nieko nepalyginamas. Tas gyvenimas visiškai neatitinka mūsų gyvenimo, Jums reikėtų žinoti, kokia buvo Frida Kahlo! Maištinga, ugninga, keista! Čia ji galėdavo persirengti vyru, čia ji gerdavo tekilą kaip tikras vyras, čia ji švelni kaip lelija, o kitą kartą jau sukelianti muštynes smuklėse. Frida niekada nebijojo savo trūkumų, tyčia paryškindavo savo suaugusius antakius, buvo po avarijos visą gyvenimą šluba, kenčianti skausmus, bet kartu nepaprastai laiminga, bet kartu linkusi į kraštutinumus. Daug rūkė, gėrė, paskutiniaisiais gyvenimo metais dėl ligos ji jau buvo invalido vežimėlyje, dėl gangrenos jai nupjovė kojos pirštus. Gyvenimas iki paties Paryžiaus ir vėl atgal į gyvenimo bedugnę, jos asmenybė buvo tarsi stebuklas tuometinėje visuomenėje, kada grūmėsi komunizmas ir kitos politinės idėjos. Tiesa, buvo bandymų susilaukti ir vaikelio, bet dėl ligos ji negalėjo jo pilnai išnešioti, galiausiai ligoninėje Fridą ištiko isterijos priepuolis, ji reikalavo, kad išluptas gemalas būtų jai parodytas. Galiausiai prieš save pasistačiusi vaiko likučius stiklainyje be jokių ašarų tapė savo negimusio vaiko portretą. Frida ir jos vyrą siejo begalinė meilė, net neištikimybė neleido sugriūti jų santuokai, bet galiausiai, kai pačios Fridos sesuo permiegojo su jos vyru, Fridai trūko visa tolerancijos votis, ji išsiskyrė, ėmė giliai ristis į duobę, bet gyvenimo pabaigoje praleido visgi su vyru, jau prikaustyta prie lovos, su visa ta lova ji atkeliavo ir į savo paveikslų parodą, nes daktaras buvo uždraudęs jai keltis iš lovos, tada Frida taip užsispyrė, kad ją išlupo su visa lova. Cituoju vikipediją: „Į 1953 m. balandžio tryliktosios savo parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važiavusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje. Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas. Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš JAV intervenciją Gvatemaloje. Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose.“ Frida iki šiol yra vertinama dėl savo įnašo į dailės pasaulį, apie ją yra parašyta begalės knygų ir tai kone ryškiausia Meksikos asmenybė visame pasaulyje. Iš tikrųjų dar būtų galima kalbėti begalės apie šią fantastišką moterį, apie nepalaužiamą jos dvasią, mokėjimą gyvenimą vertinti kaip begalinius iššūkius, o svarbiausia, niekada neabejoti ir nebijoti savęs. Visa tai puikiai atsiskleidžia neeiliniame biografiniame filme „Frida“. Ko mane išmokė Frida? Pabrėžti savo trūkumus kaip vertybę ir išskirtinumą! Esi luošas? Na, tai ir puiku, eik per gyvenimą kaip nuostabaus grožio apdovanotas! Niekada nesinervinti dėl savo ydų, niekada nebijoti savo silpnumo, tik jas pripažįstant, jos tampa stiprybe. Frida buvo tokia, todėl, kai patampu mažmožių vergas ir suprantu, kad vėl kažkas negerai, nejučia prisimenu Fridą, kuri man suteikia jėgų būti tokiam, koks esu, nesvarbu, kad niekas pasaulyje tavęs nesupras ir nepateisins. Būti savimi yra kur kas svarbiau, nei būti pripažintam kitų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmai: "Aš čia buvau" ir "Kelias"

AŠ BUVAU ČIA

Sveiki mielieji, šiandien noriu iškart pristatyti du filmus, kurie mane sudomino, tikiuosi, kad jie Jums patiks. Pirmasis iš jų, tai filmas „Aš buvau čia“ (I was here) (Mina olin siin). Neapsirikite, tai ne anglų filmas, bet estų. Regis, Estija stebina savo kino pasiekimais, šis filmas taip pat buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias metų filmas užsienio kategorijoje. Estai stebina ne tik filmais, bet ir savo siužetais ir aktualumais. Prisiminkite filmą „Klasę“, kuris sukrėtė visą Baltijos kino industriją, o filmas pasirodė toks geras ir didaktinis, kad jį pradėta rodyti Lietuvos mokyklose kaip auklėjamoji priemonė. Dar vieną nuostabų estų filmą teko matyti pernai „Kino pavasario“ festivalyje, ir tas filmas vadinosi „Taarka“ apie garsiąją praėjusio amžiaus estų dainininkę Taarką. Tai filmas ilgai įstrigęs atmintin, kuris neišblėsta iki šiol, todėl turėtume didžiuotis, kad estai kuria puikius ir nuostabius filmus! „Aš buvau čia“ – tai filmas apie jaunimą, apie dar besimokantį jaunimą, kuris visais įmanomais būdais stengiasi ištrūkti iš savo bėdų ir vis dar tiki gražia savo ateitimi, nors dabartis toli gražu neprimena pasakos. Rasas, pagrindinis filmo herojus, nori tapti daktaru, bet dėl pinigų įsivelia į vagystes, kol galiausiai įsivelia į tokias Talino mafijos realijas, kad sunku patikėti, jog šis vaikinas dar išvys gražų rytojų. Tai filmas apie neturtingųjų klasę, apie sunkų jaunimo gyvenimą be tėvų, kada norisi žūtbūt išgyventi ir pasiekti savo svajonę. Filmas yra gan tamsus, nemažai veiksmo vyksta tamsiomis Talino gatvėmis arba skurdžiuose Talino butukuose, bet nepaisant visko, filmą laikyčiau labai sėkmingu ir gražiai nufilmuotu, ir išties tai – puikus estų darbas. Dauguma dalykų primena nūdienos skurdžių Lietuvos jaunuolių gyvenimus, kada pagrindinis orientyras būna apdriskusi mašina ir nuolatos galvos skausmas susijęs dėl bindzino, rūkalų ir maisto, o filme dar ir dėl narkotikų, dėl pastarųjų Rasas ir įsivelią į velniavą. Nesakysiu kuo viskas baigiasi, bet saku jums atvirai, nepatingėkite parsisiųsti šio filmo ir pažiūrėti. Kiek žinau šis filmas dalyvavo festivalyje „Skenorama“ (šiaurės šalių kino festivalis) ir buvo gan puikiai įvertintas, vadinasi, yra dėl ko. Aišku, kai kam filmas primins rusų gangsterių filmus (nors man jų nepriminė dėl gražios estų kalbos, jau įsimylėjau šią kalbą, nesvarbu, kad ji filme vaizduojama šiurkšti ir su daug daug keiksmažodžių), kai kam šis filmas pasirodys per niurus, per pesimistinis, nesukeliantis jokių dirgiklių išskyrus apgailėtinumo jausmą. Matot, čia ir vėl yra skonio reikalas, bet sakau šis filmas man visai patiko ir savo sąskaitoje jau turiu ne vieną estų filmą, reikės ateityje neprajoti pro šalį, surinkti ir kitus, nes, saku, yra tikrai ko pažiūrėti.

.
KELIAS

Kitas filmas vadinasi „Kelias“ (The road). Tai niūrus filmas, bet mano supratimu geras ir įtemtas. Šio filmo žanras – drama, bet jį galėčiau palaikyti ir psichologine siaubo drama, nes yra tam pagrindo. Įsivaizduokite pasaulį be saulės ir be derliaus, pasaulį nuniokotą, kuriame lieka tik žmonės kanibalai, kurie valgo vieni kitus. Tokiame pasaulyje atsiduria tėvas ir sūnus, kurie pėsčiomis bando nukakti prie jūros, tikėdamiesi pamatyti saulę ir susirasti maisto. Filmas – žiaurus, net purčiausi vietomis, tai puikus nužmogėjimo filmas, kuriame žmones kitus žmones laiko rūsiuose, kad galėtų juos valgyti, kad patys išgyventų, todėl jau įsivaizduojate, koks tai filmas. Deja, jei tikitės „Pjūklo“, pamirškite, filmas ne apie tai. Filmas yra apie tėvo ir sūnaus santykius ties beprotybės riba. Tokie liūdni žvilgsniai, tas beprotiškas alkis, kad belieka valgyti tik leisgyvius keptus žiogus ir tų beveik neįmanoma rasti. O papjauto žmogaus žarnos nejučia tampa žmonėms delikatesas, kuriam atsispiria tiek tėvas, tiek ir sūnus. Be viso to, jie turi pistoletą, kuriame liko dvi kulkos. Vienas – tėvui, kitas – sūnui. Pistoletas lydi visą filmą ir laukiama to momento, kuris nulems herojų likimą. Filme herojai neretai atsiduria ant tos ribos, kai belieka persišauti galvas, kad jų nenukankintų ir nesuėstų kanibalai. Pakeliui į niekur, jie sutinka ir kitų žmonių, kurie neturi ko valgyti, dauguma jų plėšrūs, sulaukėję žmonės. Žmogus tampa žmogui patiekalu, vieninteliu būdu išsigelbėti, niūrų pasaulį nuskaidrina tik praeities prisiminimai. Tai graudus ir niūrus filmas, be jokių mistifikacijų, parodantis tokią realybę, kuri galėtų būti, jeigu būtų. Filmas „Kelias“ yra puikus žvilgsnis į tai, ką jūs patys darytumėt toje situacijoje, aišku nusižudytumėt, bet kai šalia yra vaikai, nuomonė pasikeičia, tai filmas tarsi variklis, gyvenimo moto – vaikai ir tėvai, kurie vedą į tikslą – išgyventi ir išlikti, nors rytojus toks blankus ir neaiškus. Tas rytojus išlieka iki pat filmo pabaigos taip ir neatskleistas, gal ir gerai, nes filmas parodo, kad reikia gyventi čia ir dabar, nesvarbu, kas laukia rytoj.

Jūsų Maištinga siela

Filmas: "Hachiko: Šuns istorija"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuriam tikriausiai daugelis iš jūsų nepagailės savo jautrios širdies ir apsiverks. Šis filmas vadinasi “Hachiko: šuns istorija” (Hachiko: A dog‘s story). Tai nepamirštama šuns ir žmogaus istorija. Prieš gerą mėnesį teko matyti „Palikti sniegynuose“, tai ir šį kartą neatsisakiau puikios progos pamatyti filmą su šunimi. Ir neklydau, filmas buvo fantastiškas! Juolab, kad šis filmas yra tikros istorijos prototipas. Įsivaizduokite šeimininką, kuriam netikėtai į gyvenimą ateina mažas šunytis, gal visai atsitiktinai, o gal ir ne, šuniukas pats pasirinko savo šeimininką. Pasirinko visam gyvenimui. Šeimininkas taip pamilo šunį, kad paskutiniuoju metu nebeįsivaizdavo savo šeimos gyvenimo be Hachiko. Nuo mažens jis mokino šuniuką parnešti numesto kamuoliuko, bet šuo buvo išdidus, jis niekada jo neatnešdavo. Šeimininkas turėjo draugą profesorių, jie išsiaiškino, kad šuo kilęs iš Kinijos, ir kad šie šunys labai ypatingi, kamuoliuką, pasirodo, šuo atneš tik tada, kai bus labai rimta motyvaciją. Bet aišku, visi tai pamiršo, šalia šuns istorijos rutuliojasi ir šeimininko šeimos istorija. Galiausiai Hachiko užauga ir jis pasprunka iš namų ir ateina pasitikti šeimininko į stotį. Kiekvieną dieną jis laukia jo sutartoje vietoje, priešais paradines traukinių stoties duris. Kiekvieną vakarą grįžta profesorius ir laimingas šuo nulaižo jį ir laimingas su juo grįžta namo. Ir taip kiekvieną dieną, šuo išmoko kelią mintinai, jis kasdien eidavo pasitikti to šeimininko, aplinkiniai tą šunį įsidėmėjo, pakeliui jam duodavo užkąsti ir jis buvo tarsi to miestelio visų draugas. Visi pažinojo Hachiko ir jo šeimininką. Bet vieną rytą šuo sulojo ant savo šeimininką, jis atnešė jam kamuolį, tai buvo šuns ženklas šeimininkui, bet šeimininkas jo deramai neįvertino. Ir labai nenoriai traukinių stotyje atsisveikino su šunimi. Atsisveikino paskutinį kartą gyvenime. Šeimininkas daugiau niekada nebesugrįžo, jis mirė universitete sustojus širdžiai. Šuo tai žinojo, bet jis kasdien ateidavo į traukinių stotį, atsisėsdavo į savo vietą toks liūdnas ir vienišas, bet šeimininkas nė karto nebegrįžo. Metai iš metų šuo vis ateidavo į tą pačią vietą ir laukdavo savo mylimo šeimininko. Visi tą šunį pažinojo, jis jau buvo tapęs legenda, taip jis šeimininko pralaukė septynerius metus, kasdien ateidamas į sutartą vietą, kol galiausiai mirė nuo senatvės. Ši istorija iš tikrųjų nutiko Japonijoje, prie beveik šimtą metų, ir dabar ten tebestovi pastatyta bronzinė šuns statula, kuri tebelaukia sugrįžtančio šeimininko. Amerikiečiai paėmė šią istoriją ir sukūrė graudų filmą. Gal filmas ir nėra stebuklingas ir nuostabiai nufilmuotas, bet jis yra toks už širdies griebiantis, kad pagalvoji, ar tu pats gyvenime turi tokį draugą, kuris po tavo išėjimo lauks tavęs taip, kaip laukdavo Hachiko savo šeimininko. O kai pagalvoji, kad tai tikra istorija, kad internete dar tebėra tikros to šuns nuotraukos, net suspaudžia širdį. Siūlau ir jums pažiūrėti šį filmas. Tai filmas skirtas visai šeimai, bet paliečiantis kiekvieną iš mūsų individualiai ir giliai. Žmogaus ir gyvūno santykiai kartais būna kur kas gražesni ir darnesni nei tarp žmonių, šis filmas puikus to pavyzdys. Mes nuolat poriname apie žmogiškumą, apie tai, kad turime vienas kitą mylėti, bet pamirštame, kad mūsų kontaktas su gyvūnais, galiausiai, ir su visais mus supančiais daiktais gali būti toks paviršutiniškas ir paprastas, kad net skaudu, jog negalime dėl kažkokių tai priežasčių įžvelgti giliau. Šis filmas nieko nesmerkia, nieko neišduoda, tai – teisingas filmas su geru emociniu kalibru.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą. Tai Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“. Tenka prisipažinti, kad tai, deja, paskutinė Ivanauskaitės grožinė knyga, kurią perskaičiau, daugiau jokios ir nebėra, nebent kur nors stalčiuje ir glūdi niekur nespausdintas rankraštis, kuris galbūt kada nors išvys dienos šviesą. Pasirodo „Pragaro sodai“ ne toks jau ir mažas romaniukas, dydžiu didesnis net už „Raganą ir lietų“, būtent „Pragaro sodai“ ir pasirodė 1992 metais, kai iki „Raganos ir lietaus“ debiuto buvo likę tik metai, kai kilo tas didysis Ivanauskaitės skandalas, dėl kurios iš dalies ji išvažiavo į Rytus. „Pragaro sodai“ tai – antrasis Jurgos romanas ir ketvirtoji knyga, išėjusi po „Pakalnučių metai“, „Mėnulių vaikai“ (romanas), „Kaip užsiauginti baimę“. Iš tikrųjų „Pragaro sodus“ neįmanoma lygiagrečiai jau dabar vertinti kaip vieną kūrinį, nelyginant su kitais kūriniais ir visa Ivanauskaitės asmenybe. Ši knyga yra apie tuos laikus, kai mano karta dar kantriai sėdėjo vystykluose ir lietuviškoji homo suvietucus gynė Lietuvą. Knygoje aprašome garsieji roko maršai, kurie maištavo prieš tuometinę sovietinę valdžią ir skatino nepriklausomybę, labai rizikuodami savo gyvybe ir asmenine laisve. Šis romanas yra „išmirkytas“ būtent toje terpėje, o Ivanauskaitė aplinkinius šmaikščiai vadina - homo suvietucus. Ivanauskaitė pasiėmė puikius personažus – dainininkus, dvasininkus ir kitus iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tuometinius žmones, kuriuos iš tikrųjų vienijo tik vienas dalykas, noras būti laisviems tiek individualiai, tiek kaip viena Lietuvos valstybė. Ši knyga, sakyčiau, labai Ivanauskaitiška, kadangi jame kaip ir „Raganoje ir lietuje“ begalės destruktyvumo, egzaltacijos, metimosi į kraštutinumus. Skaitai ir negali atsistebėti, kaip pati autorė, rašydama šį kūrinį, iš totalios nevilties nepersipjovė venų ar nenusinuodijo sovietiniais preparatais. Visas tekstas pulsuoja beviltiškumo jausmu, kurį išgyveną kiekvienas šio romano herojus, tekstas labai egzaltuotas, egzaltuotos jo nuotaikos, herojai trokšta būti mylimi ir patys mylėti, bet jiems taip trūksta tos meilės, arba jie myli ne tuos žmones ir dėl to beprotiškai kenčia. Taip kenčia, kad ruošiasi mirti. Mirti dėl meilės. Mirti iš meilės. Mirti dėl laisvės. Laisvė ir meilė yra dvi pagrindinės ašys, kurių visokiausiais būdais siekia pagrindiniai romano veikėjai: Agnė, Roberta, Domantas, Saulius Strazdas. Svarbiausia, kad nė vienas iš jų nežino, kas yra ta Laisvė ir kaip reikia mylėti, todėl ieškojimas atneša beprotišką destrukciją, herojų dramą ir metimąsi į kraštutinumus. Šitoks jaunas žmogus neturi savęs nekęsti vien dėl to kad niekas nedavė tinkamos instrukcijos kaip reikia mylėti. Tokia maištinga ir egzaltuota literatūra primintų „Prozako kartos“ knygą, pagal pastarąją pastatytas ir neblogas filmas, prie jo priskirčiau ir neseniai į lietuvių kalbą išverstą „Jaunosios savižudės“ ir visa kita jaunimo destruktyvi literatūra. Sakydamas destruktyvi, nenoriu pasakyti, kad pats kūrinys duoda destruktyvumo skaitytojui, atvirkščiai, tokia literatūra atveria kitokias gyvenimo tiesas, pradeda suprasti arba bent jau pažinti, prisiliesti prie savo individualios egzaltacijos, polinkio į destrukciją. „Pragaro sodai“ yra intensyvus tekstas su dar intensyvesne kolbos raiška, nepaslaptins, kad Ivanauskaitė yra žodžio meistrė, jos žodyno diapazonas – labai platus, labai daug sinonimų, tokių, kurie retai vartojami kitų autorių ar vertėjų raštuose, daug palyginimų tiek vientisinėje kalboje, tiek pačiuose dialoguose, kalba tikrai yra turtinga, mokanti sudominti ir nuspalvinti kūrinį. Nepaisant, kad knyga egzaltuota, ji yra labai turtinga ir vertinga, Ivanauskaitei būdinga tai, kad jos herojai myli visu šimtu procentų, myli nekęsdami ar neapykantai atiduoda save visą, čia nė su žiburiu nerasi abejingumo apraiškų, net ir Domantas, šio romano herojus, kuris tvirtina, kad yra šėtonas, nes nieko nesugeba mylėti, iš tikrųjų turi mega užpatentuotą potencialą meilei, bet tiesiog pats nesusigaudo savyje. „Pragaro sodų“ herojai savikritiški, jie mėgsta save kartais be pagrindo menkinti, ir vėl nepaslaptins, kad ir pati Ivanauskaitė tuo pasižymėjo. Ir čia matome, kad autorius ir kūrinys yra neatsiejami Siamo dvyniai, kuriuos reikia visada nagrinėti kartu, nes kūrinys visada yra kaip veidrodis, kad ir kaip nepatiktų pačiam autoriui. Kalbant apie paties kūrinio fabulą, Ivanauskaitė šiame romane pateikia ir savas skaitymo taisykles, kurios iš dalies panašios į argentiniečio klasiko rašytojo Chuljo Kartasaro „Žaidžiame klases“, kada kūrinys yra ne vientisas, bet suskirstytas skyriais ir išmėtytas savaip, mes galime jį skaityti vientisą arba pasirinkti vieną iš keturių herojų ir sekti jų gyvenimo dramą. Prisipažinsiu, man artimesnė Ivanauskaitės literatūra susijusi su Rytų kultūra, dvasios ieškojimu, kuris būtent ir prasideda „Raganoje ir lietuje“, o tolesnė literatūra yra begalinis ieškojimas. „Pragaro sodai“ turi ir „Raganos ir lietaus“ apraiškų, čia stiprus užtaisas egzaltuotai meilei, kurią pratęs Vika ir kunigas Paulius sekančiame romane. Lyginant šį romaną su novelėmis, novelės yra kitokios, jose vyrauja kitokia nuotaika, nors tema iš dalies ta pati, dominuoja meilė ir mirtis. „Pragaro sodui“ bene artimiausias jo pirmtakas romanas „Mėnulio vaikai“, net mintis ta pati, panašūs herojai, tik, aišku, „Pragaro sodai“ yra visai kitokiame kontekste – roko maršai ir jaunimo žargonas, kuris yra originalus, egzistavęs ir dar tebeegzistuojantis nūdienos pasaulyje. Na, ir aišku, šis romanas leidžia atsikąsti tų dienų, kurių mums neteko paragauti arba priminti tiems, kuriems teko jį pajusti. Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas, juolab, kad stilius gerai pažįstamas ir mylimas, patariu ir jums paskaityti šį Jurgos Ivanauskaitės romaną.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija - džiaugtis ar verkti?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie mūsų dar vieną tautos aistrą – euroviziją! Ir iš tikrųjų džiaugtis ar liūdėti? Mūsų tauta ir vėl išsirinko atstovą į šių metų vykstančią „Euroviziją“ Osle, Norvegijoje. Šis reiškinys labai platus, yra begalės nuomonių apie šį konkursą, vieni užsikemša ausis ir viską juodai ignoruoja, kiti tik šaiposi iš šio konkurso ir vadina jį cirku, dar kiti kasmet nekantriai laukia šio konkurso ir vis tikisi nustebinti Europą, bet, kaip žinia, nelabai sėkmingai gaunasi. Iki LT – united laikų, šis konkursas buvo vadinas „Lietuvos kapinėmis“, o tai iš tikrųjų bylojo apie Lietuvoje vyraujančią muzikos ir dainų krizę, esame dainų tauta, ale. Dabar, žmonės pakeitė nuomonę, jie teigia, kad geriausia yra siųsti ne dainą, o šou – svarbiausia neva atkreipti dėmesį. Čia, mano nuomone, ir yra didžiausia problema, kad patys sau duodame klišes, va, čia tas Europai tinka, tas netinka, tas išsiskirs, o tas ne. Va, kas ir „nabanalina“ šį konkursą, tokie kaip mes, kurie ima standartą, kad svarbiausia yra atkreipti dėmesį į save, mes pamirštame savo tautos identitetą, pamirštame savo tautosaką, savo rūbus ir kitus dalykus. Šiemetiniai nugalėtojai – „Inculto“, džiaugtis dėl to ar vergti irgi neaišku, bet pagrindinė žmonių motyvacija buvo tai, kad daina linksma, yra šou, mano nuomone, labai neatidirbtas elementas ir neva to pakanka, kad Europai mes patiktume, o štai gerosios dainos lai palieka už borto, nes jos turi savo gerbėjus ir lai būna tik mūsų šalyje, nes Eurovizijos nesudomins, va, čia yra mūsų mentaliteto kapinės, tai kodėl mes taikome į tas klišes? Kodėl pamynę savo dainininkus ir užuot išleidę juos į Europos rinką, stumiame silpnesniuosius? Prisipažinsiu, nuo LT –united laikų, nė karto nebuvo išrinkti mano atstovai, Augustė Verdickaitė likdavo už borto, Rūta Ščiogolovaitė irgi, na, dėl skonio nesiginčysime, bet čia valdo net ne skonis, bet instinktyvus noras įtikti Europos rinkai. O gal aš klystu, gal žmonėms tikrai patinka tos dainos, kurios būna išrinktos? Bene tragiškiausia daina buvo „Pasiklydęs žmogus“ angliškas variantas, ši daina visiems patiko, nors, gal mano ausys kokios nors blogos, nes tas balsas man priminė dvesiantį šunį, kuris dūsta paspringęs kaulu, tikriausiai taip ir bus – ausų problema. Nieko nenoriu įžeisti, bet šiuometiniai atstovai nebuvo silpni, Aistė Pilvelytė, kurios pergale beveik neabejojau, staiga liko it musę kandusi, ši daina, mat, kai kam primena Jeronimą Milių, per liūdna, nėra šou ir t.t. Ir nesvarbu, kad yra daugybę pavyzdžių, kad tokios dainos kasmet atsiduria finale ir užima aukštas vietas. Prisimenu vis kaip gerą pavyzdį estų pernykštę dainą, kada tauta išsirinko ne Eurovizijos standartus, o tai, kas jiems patiems patiko ir prašau jums rezultatas. Negi lietuviai jau jaučiasi tokie išskirtiniai, kurie galvoja, kad tai kas klausoma Lietuvoje, Europoje nesiklausoma? Na, taip, nereikia pamiršti, kad lietuviams Lietuva – pasaulio centras. O kitas dalykas, gal iš dalies per daug dėmesio skiriame šiam konkursui, kurio esmė – siųsti ne savo geriausią dainą, bet tą atstovą, kuris sugebės įstrigti į kitataučių sąmonę? Yra toks pasakymas: nori atkreipti dėmesį – nusirenk, gal lietuviams reikėtų apie tai pagalvoti, per didelis noras į save atkreipti dėmesį sugadina šį konkursą ir jo malonumą daugeliui žiūrovų. Nors jei prakalbome apie nusirenginėjimą, reiškia, šiemet tauta prabalsavo už blizgančius „triusikus“, gal ir gerai, kelia šypseną, bet ką padarysi, prieš tautą nepapūsi, nepatenkintiems nieko nebelieka tik užsimerkti, nusukti akutes ir toliau gyventi veidmainių pasaulyje, kur svarbiausia kičas, o ne talentas, kur svarbiau dėmesys, o ne nuoširdumas. Nepeikiu „Inculto“ dainos, ji gan simpatiška, tačiau bandau analizuoti tautos mentalitetą šiuo gan neįprastu būdu. Rezultatus matote patys, net Europa nemėgsta padlaižių, todėl ir liekame gale, galiausiai kaip dainavo legendinė „Rondo“ – netikėk, kad priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, šis gyvenimas kitoks, reikia būti savimi. Tik ar tikrai apsinuoginę prieš visą Europą liksime savimi? Ar reikia dalyvauti veidmainiškame konkurse ir patiems tapti kičais? Gal ir reikia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Byla 39"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kadangi daug laiko nebelieka, tai laisvalaikiu pasirenku patogiausią meną – kiną. Juolab, kad ne už kalnų ir „Kino pavasaris“, kuriame trūks plyš ketinu jame apsilankyti, teks tai suderinti ir su mokslais. O šiandien noriu pristatyti siaubo filmą – „Byla 39“ (Case 39), tai lengvo pobūdžio filmas, sakyčiau tikrai neprastas. Visi iš siaubo filmo tikisi mažų mažiausiai save išgąsdinti, bet siaubas gali būti ir kitoks, jis gali būti mistifikuotas su giliais psichologiniais baubais ir ne vien kūno dalių pjaustymu, su pagrindiniu klausimu, kaip nugalėti savo baimę. „Byla 39“ yra vienas iš tokių filmų, kurio pamatas yra ryškus psichologizmas, jeigu matėte filmą „Našlaitę“, tai suprasite apie ką aš kalbu, siaubo filmas sulipdytas be jokių pabaisų, didžiausia baimė žmogui yra pats žmogus, nors „Byla 39“ turi nemažai panašumų su „Našlaite“, tačiau šis filmas yra kitoks, jis neišvengė ir demonų, mūsų tikrovei atitolusių dalykų. Filmas iš tikrųjų prikausto, o aš net kelius kartus krūptelėjau, nesitikėkite kažko panašaus į „Paranormaliuosius aktyvumus“, šis filmas yra per daug standartinis, amerikiečių nulipdytas iš to paties „plieno“, bet kad ir standartinis filmas, jis, mano nuomone, nėra banalus. Gaila tik vieno, kad toks visai neblogas filmas pasimes tarp visų kitų neblogų siaubo filmų ir po gerų metų visai užsimirš, vadinasi, šis filmas dėl savo standartiškumo neįstrigs tiek, kad pasiliktų visam gyvenimui, nors, turėkime galvoje, kad kiek filmų žiūrėtojų, tiek ir filmų variantų, jūsų akimis šis filmas gal ir būtų daugiau nei standartas, o galbūt, neatmeskime ir tokios galimybės, ir visiškas šlamštas. Man labai patiko Renė Zelveger vaidyba, šis vaidmuo jai labai tiko ir, sakyčiau, su personažu labai gerai „susidraugauta“, o ir mergaitė parinkta nebloga, tokia bauginanti vien iš savo nepaprastų akių, režisieriams pavyko puikiai įteigti, kad jame slypi demonas. Jau nebekalbu apie šio filmo siužetą, jį galite paskaityti ir http://www.obuolys.lt/ , ar kituose tinklapiuose apie kino filmus. Tik noriu užakcentuoti, kad šis filmas nebus nuobodus, pažiūrėsite ir nesijausite laiko išmetę į šiukšlių dėžę, tai neblogas filmas savaitgaliui ar šiaip šiokiadienio vakarais prieš miegą, kai norisi atsigulti į lovą, ištiesti kojas ir pasimėgauti žydraisiais ekranais ar monitoriais.

Jūsų Maištinga Siela