Filmas: "Keturi keliai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „Keturi keliai“ (Quatros caminos). Tai garsios argentinietės Cris Morenos kūrinys, sukuratas 2004 metais, prieš tai buvo du sezonai serialo „Maištingas kelias“, taigi filmas yra tarsi tų sezonų vizija į priekį, kas nutinka maištingiems vaikams, kurie baigia mokyklą ir išsiruošia į gyvenimo kelią vedami savo svajonių. Sakysite, na, kas gali būti banaliau nei filmas pastatytas muilų operos principais, bet neskubėkite teisti, pasirodo filmas yra kur kas geresnis, nei buvau prieš tai galvojęs. „Keturis kelius“ mačiau prieš du metus, o dabar jau Velykų atostogų dėka, kaime ir vėl galėjau antrą kartą pažiūrėti šį filmą. Visgi kažkas tame filme yra tokio, kad norėjosi jį pažiūrėti. Esu jausmų žmogus, todėl po filmo visada užplūsta visokios mintys, idėjos ir išgyvenimai. Šįkart filmas ir vėl nepabodo, tarsi su keturiais abiturientais leisčiausi į savo svajonės įgyvendinimo kelionę, nors mano svajonė nėra susijusi su muzika, tačiau, rodės, kad aš pats sėdėčiau tame jų geltonajame autobusiuke ir keliaučiau kartu su jais. Filme vaidina jaunosios kartos argentinos aktoriai, jau nuo mažumės pamilti viso pasaulio: Bajamin Rojas, Luisiana Lopilato, Camila Bordonada, Felipe Colombo. Tai gyvenimo istorija, kurią pasakoja viena iš jų dukra, apie tai, kaip būdami jauni tėvai naiviai viskuo tikėjo, tikėjo gyvenimo iššūkiais ir savo svajonėmis. Filmas šiek tiek utopinis, naivus, tačiau be galo gražus, jeigu juo patiki taip, kaip tiki savimi, ir apskritai, jei pats turi svajonių. Keturi talentingi jauni žmonės leidžiasi į koncertinį turą bandydami užkariauti pasaulį. Kelionės metu įvyksta begalės nuotykių, juokingų ir nevisai, tačiau visus juos vienija bendras tikslas ir be galo stipri tarpusavyje draugystė. Galiausiai vienas iš keturių draugų suserga vėžiu, tačiau net liga nesugadina ryžto siekti užsibrėžto tikslo – tapti žinoma muzikos grupe. Tačiau, kai iki tikslo lieka tiek nedaug, pats likimas pakiša jiems koją, ir autobusas, skubantis į oro uostą, staiga sugenda laukuose, kur nėra jokios abejonės, kad nepasitaikys joks žmogus, kuris galėtų jiems padėti. Sugniuždyti ir likę be svajonės, jie tiesiog nepraranda vilties, bet šoka iš džiaugsmo, kadangi jų gyvenimai jau tapo prasmingi, juk nesvarbu, kur tu keliauju, svarbu, kad apskritai keliauji su gerais draugais, stiprybė yra mūsų silpnybėje. Kai gyvenimas tau parodo taukuotą špygą, tu tiesiog šypsokis, sako šis filmas, nes niekas niekada nebūna prarasta. Pažiūrėjus tokį filmą net ir man norisi ant pačių užsimesti gitarą (su kuria taip dar ir neišmokau groti) ir traukti į pasaulį laimės ieškoti. Aišku, viskas būtų kur kas realiai, jei turėčiau bendraminčių, kurie nebijotų taip pat aukoti viso gyvenimo tam, kad leistųsi į savo gyvenimo kelią. Draugai šiuo atveju kaip ir filme yra visa ko pagrindas, nes kaip sako filmo potekstė, na, kas tu esi, jei esi vienas, be draugų ir be bendraminčių? Niekas. Tarsi ir pati svajonė būtų nebe tokia tikra svajonė, tačiau juk mes žinome, kad realybėje žmogus šiek tiek skiriasi, jis dažniausiai yra kur kas vienišesnis. Galiausiai, na, kiek pasaulyje gali būti tokių draugų ir bendraminčių kaip filme „Keturi keliai“? Nedaug, tiesa? Filmas yra apie tai, kad neprarasti vilties dėl svajonės išsipildymo, susirasti draugus gyvenimo kelyje, nes kiekvienas žmogus yra tarsi plati plati upė, kuri teką gyvenimo keliu, ak, kaip būna gražu, kai upė kertą kitą upė, vieniši vandenys susilieja, kaip žmonės tampa daugiau nei paprastais draugais, jie tampa vieno bendro tikslo siekėjais. Utopinės ir gražios filmo mintys, tačiau juk to mums ir reikia gyvenime, kad kažkas mus skatintų nepasiduoti ir siekti to, kas mums svarbu. Galiausiai šis filmas įrodo, kad ne svajonė yra svarbiausias tikslas, o priemonės jos siekant, t.y. kas tave supa aplinkui – draugai, šeima ir bendraminčiai. Ir jeigu tau nepavyko, ir jeigu tau nesiseka, niekada nenusimink, nes tave visada palaikys draugai, sako filmas. Taigi, visiems, kuriems nors kiek aktualios šios temos ir mintys, siūlau pasižiūrėti tikrai neblogą filmą „Keturi keliai“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Skandalingoji plunksna

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai supažindinti su dar vienu filmu. Lietuviai kaip visada mėgsta filmų pavadinimams suteikti savus prieskonius, todėl šįkart filmas vadinasi „Skandalingoji plunksna“ (Quills). Filmas nėra labai šviežias, 2000 metų gamybos, tačiau joje tebėra užkonservuota autentiška laikotarpio dvasia, be to, nelabai ir svarbus tas laikotarpis, kada buvo nufilmuotas, galiausiai istorija pasakojama apie 18 amžiaus Prancūziją. Tai šiek tiek biografinis filmas, kadangi pasakojama apie to meto garsųjį rašytoją Markizą de Sadą, pagarsėjusį ypač nešvankia pornografiška literatūra, kurią paslapčia skaitė visa šalis, nors imperatorius ir buvo išdraudęs tai daryti. Filmas – fantastiškas! Arba čia man gerai sekasi rinktis filmus, arba aš prarandu gebėjimą skirti aktorinį meistriškumą, tačiau jau ir vėl trūksta žodžių – aktorių vaidyba profesionali. Nenuostabu, juk šiame filme vėl sumūrytos pasaulinės garsenybės, joje vaidina ne vienas Oskaro savininkas, o tarp jų ir garsioji „Titaniko“ ir „Skaitovo“ aktorė Kate Winslet. Tai berods pirmasis jos vaidmuo po „Titaniko“. „Skandalingoji plunksna“ mus nukelia į bepročio namus, kuriuos prižiūri jaunas kunigas, čia ir įsiplieskia intrigos, kunigas įsimyli jauną skalbėją, ši įsimyli netikro pamišėlio nešvankias knygas, o galiausiai ir patį kunigą. Pamišėlio namuose per prievartą laikomas Markizas de Sadas, kuris paslapčia rašo nešvankius romanus ir per skalbėją perduoda rankraščius į spaustuvę. Galiausiai Markizą sunaikins pati rašymo manija, pasirodo rašyti reiškia gyventi, o kai iš jo celės atimami visi daiktai, jis ant savo rūbų savo paties krauju parašo apsakymą. Pabaigoje taip įsiplieskia ši kone demoniškai pavaizduotas rašymo maniakiškumas, kad jis savo fekalijomis jau kalėjimo rūsyje nesiliauja rašyti, tarsi jį būtų apsėdęs pats šėtonas. Kunigas kaip įmanydamas bando jam padėti, bando apsaugoti nuo žiauraus daktaro, kuris taiko kankinimo metodus, norėdamas „išgydyti“ ligonius. Bet kunigas pats kovoja su savimi, kovoja su savo prigimtimi, celibatu ir meile, dievas jam tampa per mažas ramstis ir jis galiausiai pasiduoda savo kūniškoms aistroms. Bet, deja, per vėlu, kadangi skalbėjos jis netenka per Markizo atneštą ištvirkėlišką sindromą. Filmas kupinas aistros, žmogaus laisvė nieko neverta, jei jis negali atsiduoti savo prigimčiai, žmonės vis dar varžosi prieš kitus, nors už akių atsiduoda savo pagundoms. Filmas būtent yra apie tą išsilaisvinimą, naujos sistemos atėjimą per pornografinę literatūrą. Fantastiški aktoriai sukūrė stiprų ir įtaigų filmą. Galiausiai filme svariausia yra ne gašlybės, bet to meto visuomenės proto vaizdavimo ribos. Kritikai ir patys žiūrovai pripažįsta, kad filmas tikrai įdomus ir vykęs, man taip pat tenka nusiimti skrybėlę ir su tuo sutikti. Galiausiai juk 18 amžius yra klasicizmo griūvimo pradžia, naujos normos, nauji įstatymai, o filmas autentiškumu būtent tuo ir pasižymi. Įstatymai ir klišės nepajėgia nugalėti žmogaus dvasios ir prigimties. Kaip neretai filmuose būna, už maištavimą prieš sistemą tenka sumokėti pačiu brangiausiu pinigu – savo gyvybe.

Jūsų Maištinga Siela

Moters įvaizdis - gaunamas su reklamos injekcija

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Šiandien kaip tyčia, o gal visai netyčia atkreipiau dėmesį į reklamą. Nepamenu, kas jame reklamuojama, nes reklama kone penkių sekundžių, tačiau mane apstulbino, kad reklamoje filmavosi MOTERIS. Ne bet kokia moteris, o paprasta, ne koks sekso simbolis, ne papai automatai. Sakau, kažkas čia ne taip. Juk kaip jūs įsivaizduojate reklamą be papų ir kitų moteriškų atributų, tarsi būtų parduodama ne prekė, o pati moteris. Neretai tokie papai švaistosi tarp animacinių filmukų reklamų, vaikus, mat, nori sudominti gera kokybiška reklama. O šiandien teko išvysti solidžią, pagyvenusią moterį reklamoje, na, gal drastiškas spjūvis reklamos kompanijoms, sulaužęs jau įsigalėjusius stereotipus, kad prekę gali įsiūlyti tik gražus žmogiškasis kūnas. Reklamos poveikis didelis, kad net gauni šoką vieną dieną įsijungęs ir pamatęs ne to, ko tikiesi kaip visada. Vakar šliūkštelėjo dar viena reklama, kuri tiesiai šviesiai žiūrovui sako: „nesitikėkite, kad darysime Jums nuolaidą, nieko šiais laikais nemokomo nebėra!“ Kaip jums tokia „nagla“ reklamėlė? Atmetę reklamoje sustatytus vaikus ir visokias olialia pupytes, galiausiai galime pamatyti ir reklamų maištautojų, kurie tiesiai šviesiai pasako apie esamą padėtį ir abejoju dar dėl to nukenčia jų produktas. Galiausiai iš kur Lietuvoje ir visame kitame likusiame pasaulyje požiūris į moterį ir merginą bus teisingas ir teigiamas, jei pati reklama naudojasi motes įvaizdžiu, tiksliau sakant, moters papais vietoj tualetinio popieriaus valyti užpakaliui ir mūsų smegenims. Įdomu, kaip reaguoja pačios moterys į seksualias reklamas, jau nekalbu apie „Lenor“, kur reklamos kadre išnyra nuostabaus grožio ispanas ar italas ir pakrutina antakius, visos tuoj kaip mat nebegali praeiti parduotuvėje nei pro „Lenor“, nei pro „Silan“ ar kitą importinį „briedą“. Bet vis vien daugiau reklamos su seksualiomis moterimis, o televizorių žiūri daugiausia moterys ir dauguma tingių vyrų, na, dabar, aišku, ir bedarbiai. Įdomu, kaip pačios moterys reaguoja į pateikiamą presuotą moterį? Leiskite atspėsiu, jūs jau pripratusios, kitaip sakant, jau nebekreipiat dėmesį. Na, kaip “Jacobs“ reklama neapsieis be apnuogintos gražios moters? Juk neįmanoma. Pastaraisiais metais žmonės atkišo ir vaikus, mamos dienos proga sustatyti vaikai už pigių karkasų yra priverčiami už saldainius ir grašius sakyti eilėraščius mamai, kad po to visa Lietuva į juos žiūrėtų. Galbūt tai gražu, bet už to slypi komercinis biznis. Kūno kultas ir vaiko bejėgystė yra vieninteliai dalykai, prieš kuriuos negali atsilaikyti žmogaus pasąmonė. Be to, žinome, kad reklamos yra apgaulingos, jos supranta, ko mes norime. O tos putojančios dėmės, dėmė vonioje, viryklėje ar šiaip ant rūbų, galiausiai žmonės tai supranta, kad tai farsas patys išbandę produktą, kol galiausiai kiekvienas kvailys išbando ir išmėgina valiklį ir įsitikina, kad šnipštas, bet palaukit, po metų ateina nauja reklama, kuri reklamuoja jau patobulintą produktą, jau geresnį, kuris tikrai išvalys jūsų nuostabiąją dėmę. O taip, reklamoje dėmė gali būti nuostabi! Jau nekalbu apie švelnius kūdikių užpakaliukus, prie kurių dienos šviesoje per didžiuosius ekranus glaudžiasi tėvai, kone murdo nosį į vaiko ... ir ieško smarvės, bet juk servetėlės viską išvalė! Jau esu kalbėjęs apie reklamą ir jos siekius, jau nebesinori visko kartoti, tik galiausiai turime likti savo paties likimo kalviais, o ne reklamos aukomis. Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražioji Keitė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris, manau, sujaudins ne vieną žiūrovą. Tai kontraversiškas filmas apie brolio ir sesers meilę „Gražioji Keitė“ (Beautiful Kate). Nežinau kaip jums, bet man šis filmas buvo gražus, nors kiti sako: na, kas jame tau čia gali būti gražaus, kad neva brolis sesę krušo? Atsakysiu, kad kiekvienas turi savo nuomonę ir savo suvokimo receptorius. Man šis filmas gražus ir viskas, gražūs aktoriai, nuostabi vaidyba, kad ir tragiška, bet įdomi istorija. 40 metų vyriškis po 20 metų grįžta namo su savo naująja mergina, prieš tiek laiko maždaug įvyko skaudi tragedija, to pagrindinio herojaus sesuo dvynė mirė autoavarijoje. Filmas labai realus, bet kartu jį dar nepaprasta retrospektyvinis įrėmintas pasakojimas. Čia ir dabar jie gali gerti arbatą, nors už lango eina 20 metų senumo įvykiai, girdisi balsai, tarsi prisiminimų vaiduokliai vis lankytų vyriškį. Namuose jis kalbasi su jaunesniąja seserimi, senu patėviu ir vis mintimis grįžtą į tuos laikus, kai jis mylėjo savo dvynę seserį Kate, jis prisimena tuos laikus, kai ji jam pradėjo patikti ir jis patiko Keitei, galiausiai tas beprotiškas intymumas besimaudant ežere, slapti žvilgsniai ir meilės kalba, kai aplinkinių supratimu, tokia meilė yra uždrausta ir net laikoma iškrypėliška daro savo pavojingą atmosferą. O ką iš tikrųjų gali padaryti, kai myli ir negali? Galiausiai filme pradeda išaiškėti daug paslapčių, reali neforsuojanti aktorių vaidyba puikiai perteikia filmo autentišką nuotaiką, norisi žiūrėti ir žiūrėti. Bet kartu žiūrint viduje kažkas kirba, tarsi nedora mintis, pagalvoji, dieve, juk jie brolis ir sesuo, kodėl jie tai daro? Bet tai tik filmas, reikia įsijausti į personažus ir nieko nesmerkti anksčiau laiko. Tokie patys klausimai gali iškilti kiekvienam, kodėl dangus mėlynas, o vanduo šlapias, kodėl vienas šviesiaplaukis, o kitas tamsiaplaukis. Daugybė filmų kalba apie meilę, apie jos beribę makrokosmišką beprotybę, galiausiai prieinama prie vieno ir to paties – meilė neturi nei lyties, nei tapatybės, ji tiesiog yra ir nieko čia nepadarysi. Kur kas įdomesnis klausimas, kuris atvirai per filmą taip ir nebuvo atskleistas, bet menamai apčiuopiamas yra tai, ką jaučia ir kaip žvelgia 40 metų vyriškis į savo praeitį? Jis save kaltina dėl Keitės mirties, atvyko čia atleisti sau, atleisti Keitei ir visiems, bet tas sugulęs gyvenimiškasis skausmas yra per didelis, galiausiai jam tai pavyksta padaryti, aišku, kai ko ir netenkant. Tik klausimas liko tas pats, ar jis tebemyli taip pat Keitę kaip mylėjo prieš 20 metų? Bet už visko slypi vienas ir tas pats gražiosios Keitės, kuri nebegali apsirėkšti čia ir dabar ir atleisti broliui, galiausiai tik jam pačiam belieka atleisti už tai, kas tarp judviejų jaunystėje nutiko. Sakau, filmas labai kontraversiškas, jums ir kiekvienam jis iš mūsų gali sukelti vis kitokius jausmus. Gal dėl to, kad niekad neturėjau brolio ir sesers, man atrodo kitaip, gal tiems, kurie augo daugiavaikėse šeimose, šis filmas vėlgi pasirodys kitoks. Galiausiai filmas nėra nei nešvankus, nei iškrypęs, kaip komentarai pila savo nesantaikos aruodą, atvirkščiai, filmas gan skaidrus, gražiai nufilmuotas, realus, toks koks ir turi būti savo žanro ir kategorijos filmas. Kaip jau sakiau, graži aktorių vaidyba, puiki režisūrinė realizacija, gaila, kad va tokie filmai taip ir nepasiekia mūsų žiūrovų kino teatrus, jie neprasibrauna pro Holivudo „perlus“, galbūt žmonės žiūrėdami tokius filmus ir gyvenimą matytų visai kitokį, mokėtų labiau vieni kitus pateisinti, galbūt...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Amelija"

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti autobiografinį filmą „Amelija“ (Amelia). Tai filmas apie įžymiąją amerikiečių lakūnę Ameliją Earhart. Žanras kaip supratote yra biografinė drama, o biografinės dramos yra vienas iš nuostabiausių žanrų, ypač pasakojant apie stiprias ir ryžtingas moteris. Prisiminkime meksikiečių dailininką Fridą arba nuostabią Edith Pief gyvenimo istorija filme „Rožinis gyvenimas“, jau nekalbu apie Žana D‘Arc ir kitas. Šis filmas yra būtent iš šios serijos, o Amelijos vaidmenį buvo patikėta sukurti garsiajai aktorei Hilari Swank. Jeigu ši pavardė nieko nesako, tai dėl visa ko priminsiu, kad ji sukūrė nuostabius vaidmenis: „Mergina verta milijono“, „P.S. aš tave myliu.“, „Deimanto vėrinio paslaptis“ ir filme, kuris atnešė jai Oskarą „Berniukai neverkia“. Ši aktorė – talentas, visi jos vaidmenys labai skirtingi, įvairiapusiški ir nuostabūs. Tai aktorė meistrė, nebijanti keisti personažus ir savo išvaizdą, nebijo būti negraži, nepatraukli ir t.t. Ir štai ji sukuria dar vieną stiprų vaidmenį filme „Amelija“, kiek žinau nusikirpo plaukus ir juos paaukojo perukams moterims sergančioms leukemija. Drąsus poelgis, sakyčiau. Filme vaidina jau aktorius legenda tapęs Ričardas Gere, jau nevardysiu kokiuose jis filmuose yra sublizgėjęs. Tai nepaprastai produktyvus aktorius. Taigi, apie filmą „Amelija“, iš pradžių filmas pasirodė blankokas ir nuobodus, maniau, kad Amelijos charakteris per mažai maištingas, matyt, lyginau su kitais biografiniais filmas, tačiau apsirikau. Tai filmas apie moters stiprybę, apie svajones, kurios tampa tikslais. Amelija buvo pirmoji moteris perskridusi lėktuvu Atlanto vandenyną, galiausiai po kiek laiko ji tai padarė be jokių palydovų – viena ir tapo viena žymiausių to meto amerikiečių moterų, kurios kovojo už lygias moterų teises su vyrais. Filme taip pat nemažai vietos skirta ne tik jos aistrai – aviacijai, bet ir asmeniniam gyvenimui, kurį užpildo graži meilė, meilė, kuri gali subanguoti, pasijausti išduota, bet kartu po neramumų stabilizuotis ir egzistuoti kaip dar stipresnė apraiška. Amelija nelaikė savęs gražia, ji neturėjo krūtinės, pradžioje atrodė kaip vyras, rengėsi kelnėmis ir tik filmo viduryje ji pradėjo skleistis kaip nuostabi moteris. Aviacinė svajonė buvo jos gyvenimas, ne daug žmonių gali sau leisti spjauti į visuomenės nustatytas dogmas ir gyventi tik savo svajonėmis, Amelija buvo viena iš tokių, filme taip puikiai realizuojama. Tik ji galėjo sėsti viena į lėktuvą ir, nepaisydama sinoptikų, kilti į padanges ir per audros debesis skristi savo svajonės link. Kas įdomiausia buvo Amelijoje? Tai, kad filmas buvo apie jos individualią laisvę, Amelija nebuvo azartiška, ji nerungtyniavo su kitomis, nebandė įtikti pasauliui ar dėl to būti garsi, ta skrydžio utopija buvo tik jos vienos žvaigždė. Todėl daugelis jos nesuprato, manė, kad ji garbėtroška, bet viduje ji buvo tyra, nors šiek tiek ambicinga, bet ambicinga ir reikli sau. Kiekvieną kartą įgyvendinusi nesapnuotą skrydį per Atlantą, ji vis iškeldavo kitą, dar didesnį siekį – perskristi pasaulį. Galiausiai dideli lūkesčiai, mažos to meto technologijos galimybės padarė savo, galiausiai Amelija dingo Ramiajame vandenyne, galima sakyti, kad svajonė ją pražudė. Bet ji sakė, kad geriau tegu vandenynas būna jai kapas, nei atsisakys savo svajonių, geriau bandyti ir žūti, negu kriošti iki senatvės auginant vaikus. Taigi priėjome prie to, kad šis filmas yra puikus dokumentas savęs realizavimui, juk galima mokytis iš kitų ir žavėtis kitais nieko neapgaunant ir neišduodant. Manau, Amelija buvo tokia, kurią nebūtų niekas suvaldęs, jos siela ir minčių realizavimas buvo per didelio kalibro mūsų nustatytoms normoms. Kad ir kaip jums beatrodytų, siūlau pažiūrėti filmą „Amelija“ jau vien dėl nuostabios vaidybos ir filmo perteiktos dvasios.

Jūsų Maištinga Siela

Interviu: Darius Gikevičius: "Laisvė yra neribota!"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pateikti interviu. Nežinau kiek naudos duos naudos šis interviu jums, bet galbūt atrasite kažko naudingo, sutiksite arba paneigsite Dariaus atsakymas kaikuriais klausimais. Galbūt atsakimai šiek tiek, mano akimis, naivoki, ( Dariau nepyk ;), bet tikrai nuoširdūs, galiausiai naiviam būti yra gražu ir nuostabu, todėl pamaniau, kad galima tiesiog pasimokyti paprastumo iš parasto žmogaus, todėl įdedu mūsų pokalbį. Juk dažniausiai mes bandome dėtis savyje didžiai svarbiais žmonėmis, einam gatve ir galvojame, kad visi mus stebi akimis, todėl reikia suvaidinti tobulą praeivį, bet tai netiesa, viskas yra kur kas paprasčiau, mūsų gyvenimas mintyse tampa sudėtingas tik dėl to, kad mes patys jį padarome sudėtingą, sureikšminame. O juk iš tikrųjų bijome to paties kaip ir visi, todėl pridedu šį interviu kaip gyvenimo paprastumo dokumentą. Taigi interviu su Darium Gikevičium:

1. Mielas Dariau, papasakok apie savo vaikystę. Kokia ji buvo? Kaip mėgai leisti laiką Šalčininkuose? O gal turėjai kokių nors keistenybių? Keistų nutikimų, draugų, pomėgių, slaptų vietų? Apie ką svajojai būdamas mažas? Kuom norėjai tapti? Ko bijojai ir t.t.?

Hm... mano vaikystė. Ji buvo labai įvairiapusiška, kadangi užaugau nedideliame mieste, turėjau artimų ryšių tiek su miestu, tiek su kaimu. Leidau laiką sau draugais, su šeima, kaime žaisdamas ir nerūpestingai lakstydamas po pievas. Kieme su kaimynų vaikais prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, kvailysčių, tada mums niekas nerūpėjo, tik linksmai praleisti laiką. Lėkdavome prie upės, ant tilto, ten stebėdavome žuvis, mėtydavome akmenukus. Keistenybių? Kad nežinau, jaučiu buvau vaikas kaip ir kiti, linksminomės, žaisdavome ir tiek, aišku, nutikdavo visokiausių dalykų, kaip sakoma, prisivirdavome košės ir po to gaudavome pylos, bet ko tik ne būna, be to, visko reikia patirti šiame gyvenime. Dėl slaptų vietų tai net nežinau, verti susimąstyti. Na, dar ir dabar tebėra šalia mano Menų Mokyklos apleista degtinės gamykla. Kiek pamenu iš pasakojimų, prieš tai ten buvo pieninė, bet gerai pamenu, kad buvo degtinės gamykla ir dar iki dabar joje yra užsilikę visokių kolbų, keistų daiktų. Ūktelėję, jau tada įsilauždavome į gamyklą ir tyrinėdavome. Aplink augo dideli medžiai ir krūmai, ten yra net susidariusi pelkė, per ją lakstydavome, bėgdavome nuo apsauginių. Va čia ir pasireiškė baimės. Tamsos baimė, baimė būti pagautam darant kažką uždrausto ir pan., kaip ir kiekvienas vaikas labai bijojau tamsos, netgi miegoti būdavo baisoka, jei nebūdavo bent ruoželio šviesios iš lauko ar uždegtos lempos. Bijojau ir vienatvės, kadangi visada atrodydavo, kad visi tave paliko namuose ir kažkur išvyko, ir kad daugiau nebegrįš. Dabar tai pasikeitė, nes kartais geriau pabūti vienam su savo mintimis, su savo liūdesiu ir išgyvenimais.

2. Kaip tu sugalvojai įstoti į architektūrą? Nesigaili, juk tenka atkentėti ir bemieges naktis, ir finansinių sunkumų (maketų medžiaga, kiek žinau iš tavęs, nemažai kainuoja)? Ką patartum tiems, kurie ketina ten įstoti mokytis?

Tikrai nė akimirkos nesudvejojau ir nepasigailėjau, kad čia įstojau. Aišku, kai išgyveni sunkumus, savaime imu svarstyti, ar tikrai čia mano vieta, ar aš to noriu, bet, kai nepasiduodamas tęsiu darbus ir pamatau rezultatą, aš juo džiaugiuosi, va, tada suprantu, kad tai buvo tiesiog silpnumo akimirka, ir tikrai į nieką nekeisčiau savo studijų. Teisingai pastebėta dėl bemiegių naktų, tačiau jos dažniausiai pasireiškia prieš svarbius atsiskaitymus, kadangi tada suvoki, kad tai paskutinė galimybė sutvarkyti savo darbą taip, kad galėtum juo didžiuotis ir pateikti dėstytojams. Finansai taip pat kerta per kišenę, tačiau, manau, visiems jie kerta, kadangi teisininkai perka darbo kodeksus, įstatymų knygas ir kiti savo profesijos atstovai. Aš perku medžiagas maketams, planšetėms. O patarti galiu tik tai, kad reikia siekti savo svajonių, kadangi tik jos mus veda į priekį. Ir niekada nepasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų, nes visus tuos sunkumus įveikus, mes pasijaučiame daug geriau, negu tuo atveju, jeigu būtume pasidavę ir viską praradę.

3. Dariau, aš žinau vieną baisią tavo nuodėmę, tu labai mėgsti savo dievaitę Britney Spears, nors daugumai lietuvių ji atrodo banali. Papasakok, kaip ja susižavėjai, kas tau joje patinka, ir apskritai, pasidalyk tuo pasauliu apie ją? (Pareklamuok ir savo Brtiney blogą).

Tai tikrai ne nuodėmė, čia tiesiog kitų nesupratimas, kodėl ji man patinka. O susižavėjau ja dar tada, kai ji tik debiutavo scenoje, kai aš buvau mažas vaikas ir mažai ką nusimaniau muzikoje. Tiesiog patiko dainos, patiko stilius, be to, ji labai graži moteris. Laikui bėgant, augau aš ir augo susidomėjimas ja kaip atlikėja, kaip žmogumi. Lietuviams ji atrodo banali todėl, kad jie iš dalies jai ir pavydi, kadangi ji yra viena iš nedaugelio pasaulio atlikėjų labai sėkmingai pradėjusi karjerą dar 16 metų ir iki šiol būdama 27 metų, ji vis dar yra muzikos dievaitė, tiksliau, jau tikra muzikos karalienė ir ikona. Dauguma smerkia ją už tai, kad 2007 metais ji patyrė nervinę krizę, kuri pakišo koją jos gyvenime, tačiau būkime sąžiningi, ji atsitiesė ir parodė visiems, kad ji yra tikra žvaigždė muzikos pasaulyje. Galėčiau šia tema plėstis iki begalybės, kadangi žinau daug daugiau negu visi kiti, kurie skaito alfa.lt ir delfi.lt, kurie pusę informacijos sumeluoja, pusę sukuria istorijas patys. Domiuosi daug tikslesniais šaltiniais ir žmonių pasakojimais, todėl tiesiog nesmerkime žmogaus, o mylėkime ją. Beje, gerai sakai, kviečiu visus jos gerbėjus apsilankyti mano bloge http://britneypasaulis.blogspot.com/. Jame rasite visas naujienas susijusias su Britney. Lauksiu jūsų.

4. Dariau, ar domiesi politika? Koks tavo kaip Lietuvos piliečių kontaktas su mūsų valdžia? Ar turi autoritetų, autsaiderių? Kokios tavo politinės pažiūros? Ar ką nors keistum, jei turėtum tokią valią?

Domiuosi, bet stengiuosi labai į ją nesigilinti, kadangi tai purvinas darbas. Esu jaunas, todėl nenoriu savęs teršti tokiais dalykais. Aišku, aktyviai išsakau savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kadangi nesu pasyvus savo šaliai. Man įdomu, kas dedasi šalyje, kokie įvykiai siaučia ir pan. Sunku išsakyti savo nuomonę, kadangi kiekvienas iš mūsų turime savo susidariusį vaizdą apie vieną ar kitą dalyką ir nekeisime jos vien todėl, kad kažkam nepatinka. Jeigu tik galėčiau, pakeisčiau mūsų šalyje daug ką, ypač korupciją, kadangi šiuo metu, kaip ir visada, viską valdo pinigai. Visiems jų reikia, visiems jų maža ir maža. Daugiau reikia dėmesio kreipti į paprastus piliečius, žmones, kurie išlaiko valstybę, o ne krauti turtus, kol turi vieną ar kitą aukštą postą.

5. Ar tau aktuali žemės ekologijos tema? Ar kaip nors bandai prisidėti prie to, kad tausotumėm vienaip ar kitaip žemės išteklius? Jei taip, tai kaip? Ar tenka įsivaizduoti ateities grėsmę, jog mūsų vaikaičiai galbūt gyvens tik sąvartynuose arba, neduok dieve, visiškai suniokotoje planetoje? Kaip turėtume ir galėtume kiekvienas prisidėti prie Žemės išsaugojimo ir puoselėjimo?

Žinoma aktuali, kadangi esu šios planetos gyventojas, man svarbu, kokioje ateityje gyvensiu aš, mano vaikai, anūkai. Visada išmetu šiukšlę į tam skirtą vietą, o ne kur nors lauke. Aišku, tai smulkmena, tačiau nuo mažų darbų judame link didelių. Pamąstau ir apie tai, kad ateitis gali mums atnešti nežinomybę ir grėsmę, kadangi gamta yra baisiai teršiama atliekomis, šiukšlėmis, dujomis ir t.t. Neaišku, ko galime tikėtis vėliau, tačiau jau dabar reikia pradėti keisti savo gyvenimo būdą ir ieškoti kitų resursų, kaip galime sumažinti oro taršą, kaip įmanoma taupyti energiją ir naftą. Saugokime medžius, sodinkime jų kuo daugiau mūsų soduose, miškuose ir t.t. Kiekvienas mažas darbas padarytas gamtos labui gali atnešti didžiulę naudą mums ir mūsų aplinkai.

6. Pakalbėkim ir apie mano labai mylimą temą – literatūrą. Ar dažnai vaikštai į knygynus? Jaučiu, kitaip sakant, žinau, kad nebelieka laiko tau skaityti, bet pasidalyk savo jau perskaitytomis knygomis. Kokios knygos ar autoriai tau įsiminė labiausiai? Kodėl? Ką jie turi tokio savito? Tavo gyvenimo knyga? Ar tau knyga yra vertinga?

Šiuo metu labai retai lankausi knygyne, kadangi laiko stoka daro savo ir neleidžia pasimėgauti knyga. Taip, prisipažinsiu, labai mėgstu skaityti, dar mokyklos laikais skaičiau labai daug, ir skaičiau viską, pradedant nuo romanų, nuotykių, detektyvų, baigiant istorinėmis knygomis. Išskirti ką nors negalėčiau, kadangi man asmeniškai kiekvienas rašytojas turi kažką savo, kas vilioja ir pritraukia akį. Be to, manau, su mūsų amžiumi auga ir mūsų poreikiai į knygas. Vaikystėje mėgstame vieną, paauglystėje visai ką kitą, kadangi plečiasi akiratis ir norime sužinoti vis daugiau ir daugiau dalykų. Noriu būti visapusiškai išprusęs žmogus, todėl skaičiau ir detektyvus, kurie be galo patiko, bei istorines knygas, tokias kaip apie mano mėgstamiausią Sali Egiptą. Domėjausi iš knygų apie Egipto istoriją, skaičiau apie faraonus ir jų karalystes istorijas, nuotykius, vėliau padarytus atradimus ir kitokius dalykus, kurie siejasi su salimi. Vėliau pamėgau indėnus, laukinius vakarus, kadangi norėjau pajausti tą netramdomą dvasią, kurią jie skleidžia. Norėjosi susidėti daiktus ir keltis gyventi į miškus, gyventi laisvai nuo viso pasaulio. Ir tikrai, drąsiai sakau, kad knyga yra vertinga, kadangi ji man daug ką suteikė. Ji lavina mūsų vaizduotę, supažindina mus su pasauliu, moko mus gyvenimo, skaitydami istorijas praktikuojamės ir ruošiamės savo asmeniniams žygiams. Knyga yra svarbi mūsų gyvenimo detale.

7. Daugelis nustemba, kodėl taip aktyviai kovoju už homoseksualų teises. Ir daugelis dėl to net pasipiktina arba pradeda į mane žiūrėti įtariai. Sakyk, Dariau, o tau pačiam teko susidurti su homoseksualiais žmonėmis? Ar jie iš tikrųjų tokie monstrai? Ar tau iš vis aktuali ši tema ir ar apie tai reikia kalbėti Lietuvoje, nepaisant, kad tai erzina virtines žmonių? Jei taip, tai kodėl? Ką galime padaryti, kad šią situaciją pagerintume?

Aš esu tolerantiškas žmogus, pasisakau už žmonių lygybę, nepaisant įvairių dalykų, kurie tai gali stabdyti. Homoseksualumas nėra nei liga, nei koks apsigimimas, tai yra toks pat žmogus kaip ir kiekvienas iš mūsų. Neteisinga, kad jie yra smerkiami, kadangi taip žmonės parodo savo nesupratingumą kitiems. Juk nesvarbu ką žmogus myli, ar vyrą, ar moterį, svarbu, kad jis jaučiasi laimingas, kad jam yra gera su tuo žmogumi. Kodėl žmonės yra tokie monstrai ir pavydi kitiems jų laimes??? Juk ne jų reikalas ką tas žmogus myli, juk jis jam nei kenkia savo meile, nei daro ką piktą, jis tiesiog gyvena su savo žmogumi ir džiaugiasi saulės spinduliais, kurie apkloja mus visus, nepriklausomai nuo mūsų orientacijos. Apie tai reikia kalbėti ne tik Lietuvoje, bet visur, kadangi ši tema yra labai skaudi, manau, tiems žmonės, kurie kenčia nuo jos, kurie yra engiami, tai yra puikus būdas jiems padėti. Ir manau, pradžiai turime imtis to, kad parodytume, jog tai nėra blogi žmonės, kad tai tie patys žmonės, kaip ir visi kiti, kurie mokosi, turi darbus, turi šeimas, turi gimines, jie nieko neišsiskiria iš kitų. Reikia kalbėtis, kalbėtis apie tai, ir bandyti keisti žmonių nuomonę, arba bent jau ją suminkštinti.

8. Koks tau žmogus yra laisvas? Kas tau yra laisvė? Ar laisvė turi turėti atsakomybė ir kur jos turėtų būti ribos? Kuo skiriasi materiali laisvė nuo dvasinės, vidinės laisvės? Ar tu esi laisvas abiejuose frontuose? Pasidalyk laisvės arba nelaisvės pojūčiais.

Sunkus klausimas, kadangi kartais jaučiuosi laisvas, kartais visiškai priešingai. Laisvė yra tada, kai tu nepriklausomai nuo kitų žmonių patarimų ir nurodinėjimų padarai tai, kas tau atrodo geriausiai ir to nesigaili. Bet kartu negali daryti bet ko, kadangi esame žmonės, gyvename tarp žmonių, turi būti atsakomybės jausmas už save ir už kitus. Laisvė yra neribota, tačiau viduje mes turime jausti ribas, kadangi, kaip žinome, kuo daugiau laisvės duodi, tuo didesnis chaosas gaunasi, todėl reikia mokėti suderinti šiuos du dalykus, tik tada būsi tikrai laisvas. Galiausiai viduje tavęs niekas nevaržys, ir kartu nesijausi kaltas prieš kitus. Materialumas ir dvasiškumas ir yra, kas mus sujungia į visumą. Aišku, tai skirtingos laivės, kadangi materialumo laivė suteikia tau finansines nepriklausomybes nuo ko nors. Jautiesi neprikaustytas prie jokio žmogaus, jautiesi pats savo gyvenimo šeimininkas, juk labai dažnai būna, kad materialumas stabdo tolimesnį gyvenimo procesą. Vadinasi reikia suderinti visas savo laivių rūšis, kad būtų galima gyventi laisvai ir užtikrintai. Negaliu pasigirti visiškai savo laisve, kadangi esu materialia prasme priklausomas nuo tėvų, nes esu studentas, mokausi, laiko darbui nebelieka. Todėl šiuo atveju jaučiuosi suvaržytas, bet kartu ir dėkingas tėvams už tai, kad jie dėl manęs stengiasi, suteikia man viską ką jie gali, atiduodami man paskutinius centus, kad tik man būtų gerai, aš tai be galo vertinu, ir todėl stengiuosi kuo geriau viską padaryti, nenuvilti jų. Viduje aš taip pat nesu visiškai laisvas, kadangi manyje gyvena daug priešingybių, kurios kartais suspjauna ir tada aš atsiduriu aklavietėje. Bet kartais jaučiuosi išsilaisvinęs iš to „narvo“ ir galiu laisvai skirsti į visas puses. Yra akimirkų, kai jaučiuosi visiškai laisvas, nuo nieko nepriklausomas, kaip paukštis, kuris gali skleisti sparnus ir skristi i visas puses, bei džiaugtis gyvenimu. Aš esu laisvas!

Ačiū Tau ;)

Knyga: Kobo Abe "Moteris smėlynuose"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti Kobo Abe‘s knygą „Moteris smėlynuose“. Tai japonų rašytojas, egzistencialistas, lietuviams be šios knygos dar žinomas romanas „Kengūros sąsiuvinis“, kuriame ypač gausu siurrealistinių vaizdų, na, įsivaizduokite, jau vien ko verta istorija apie žmogų, kuriam ant kojų pradeda augti balti ridikėliai. „Moteris smėlynuose“ – keistas romanas, gal dėl to, kad ne standartinis, čia ne siužetas svarbu, bet svarbus paties žmogaus gebėjimas priešintis absurdui, gyvenimo spąstams. Tiesa, kūryba kažkiek artima Albertui Kamiu, tačiau Kobo Abe turi savo „kabliuką“. Šis jo kūrinys skaitosi skaniai, o jo pagrindinis variklis – smėlis, jis tiesiog byra visur: tarp storų knygos puslapių, raidžių, minčių, smegenų rėvių, pro kojų pirštus ir visur, kur tik gali įsismelkti žmogaus sąmonė. Nepaprasta smėlio knyga, pagrindinis herojus tiesiog persisunkęs egzistencijos smėliu, pasak jo, smėlis yra tarsi vanduo – jis banguoja, dreifuoja, jame galima paskęsti, įklimpti tarsi pelkėje, mirti, girdyti smėliu savo sielą. Šis pagrindinis herojus atsiduria tokiuose smėlynuose, kuriuose tampa kaliniu, kaimiečiai jį apgyvendina didžiulėje duobėje ir jis tampa jų ir viso savo gyvenimo įkaitu, herojus turi kasti smėlį, tam, kad tolėliau esantis kaimelis nebūtų užpustytas. Bet dauboje jis esti ne vienas, čia jau seniai gyvena moteris, kuri kovoja su pustomu smėliu. Skaitai, ir galvoji, koks beprasmis, koks Sizifinis gyvenimas ištiko šiuos herojus, kokia banalybė, beprasmybė, monotonija yra kasti smėlį tam, kad kaimiečiai juos girdytų, atneštu maisto ir kitų gėrybių, tačiau niekas jų neklausė, ar jie patys nori tokio likimo. Na, ir intymumas! Tokios įdomios erotikos niekur neskaičiau, net nemaniau, kad japonai gali taip aistringai rašyti apie žmogaus aistrą kitam žmogui, knyga padvelkė ne Japonija, bet Ispanija ar Lotynų Amerika. Vyras, moteris ir daug smėlio, nesibaigianti kova tarp savasties ir smėlio, šie dalykai romaną pakylėjo iki egzistencinio lygio – o kame viso to prasmė, klausia pats savęs pagrindinis herojus Nikis Džiumpėjus. Kiekviena naktis ir diena paženklinta smėlio, medinė lūšnelė dauboje, pro kurio sijas nuolatos byra smėlis, jis byra į lovą, todėl herojai net prieš miegą yra priversti veidą prisidengti audeklu. Galiausiai erotika apgaubta smėliu ir nesibaigiančiu prakaitu. Sakyčiau, Nikis pradeda alsuoti smėliu, mąstyti kaip smėlis, perprasti smėlį taip, kaip jį perprato moteris. Nikis turi savo vertybių skalę, ankstesnis gyvenimas, be kurio jis niekaip negalėjo išsiversti: darbas, namai, pramogos, staiga subyrą į smėlį, ir smėlynų akivaizdoje jis pamato, kad iki šiol jo buvęs tvirtas gyvenimas tėra tik smėlio sauja, kurį išbarsto vėjas. Moters paveikslas nemažiau įdomus, ji tarsi aukštesnio rango mokytoja, bet kartu nori to paties kaip ir Nikis – užpildyti begalinę tuštumą savo viduje, kurį išgriaužė smėlis ir visas likęs gyvenimas. Galiausiai knygos pabaigoje Nikis į smėlį žvelgęs kaip į priešą, kaip į sausą dalyką, jame atranda vandenį, atranda naują suvokimą, kuris iš šalies yra toks primityvus ir akivaizdus, bet Nikio viduje jis yra tarsi tvanas, naujo pasaulio, naujo mentaliteto pradžia, staiga jis duobėje pamato prasmę, tą prasmę, apie kurią jam nuo pat pradžių bandė papasakoti moteris. O prasmė yra ta, kad nesvarbu, kur tu esi ir ką tu darai, prasmė yra kaip tu darai. Iki tol Nikis nekartą bandė pabėgti iš spąstų, bet jam nepavyko, nes visada tikėjosi bausmės, būti persekiojamas kaimiečių, tačiau, kai gyvenimas iškrečia pokštą ir jam duodą laisvę, pasikeitęs Nikis pasirenka duobę, nes jo sieloje įvykę gyvenimiškieji lūžiai pakeitė požiūri į visą pasaulį. Laisvė tampa priklausoma ne nuo teritorijos, bet nuo žmogaus minčių katalizatoriaus, bet kartu autorius knygos pradžioje pasako: „Pabėgimas nebūtų toks saldus, jeigu ne galimybė sulaukti bausmės“, vadinasi, herojus pajutęs, kad yra laisvas, jo pastangos pabėgti nebetenka prasmės. Ir iš tikrųjų duok žmogui laisvę ir jis visada liks šalia tavęs, bet tik tu pamėgink jį suvaržyti, uždėti antrankius, jis jausis mentališkai nelaisvas ir bandys žūtbūt pabėgti. Kad ir kaip tai bebūtų, man šioje knygoje laisvė pasirodė esanti nemateriali, ji tėra mūsų produktyvios sąmonės ir pasąmonės žaismas, viskas, kas esti mūsų suvokime, mintyse, tai ir yra laisvė, tu gali būti supančiotas pilnu ir geležimi, bet jeigu tavo mintys yra laisvos, tavo laisvė bus nepalaužiama. Na, ir pagaliau knygoje atsiskleidžia be galo gilus vienišumo jausmas. Herojai yra dvasiniai asketai, nors jei kalba suprantama kalba, bet ta individualių minčių substancija tiesiog neleidžia prisileisti kito žmogaus. Vyras ir moteris. Jie vienas be kito negali egzistuoti, bet jie negali būti dvasioje artimi, tarsi juos skirtų smėlis. Abu trokšta užpildyti tuštumą, rodos, išeitis ranka pasiekiama, bet iš tikrųjų ji tėra tik mentaliniame lygmenyje, giliai įklimpę į smėlį, į save, jie niekada taip ir neprabils, nepasakys, kad bijo, kad jiems skauda, kad jie silpni, tarsi pati puikybė ir silpnumo privilegija reikštų jų pačių pražūtį, todėl pasirenkamas kitas vaidmuo – vaidinti nepalaužiamus. O jau kokia stipri moteris romane! Kokia jos begalinė ramybė, kokia kantrybė, kad kartais vyras šalia jos atrodo tarsi skruzdėlytė prieš banginį, tačiau tas balansas knygos pabaigoje netikėtai išsilygina pačiu natūraliausiu būdu – pakeičiant savo pasaulėžiūrą.

Jūsų Maištinga Siela