Šios dienos daina: Lucio Dalla "Caruso"

Sveiki visi,

„Šios dienos daina“ rubrikoje svečiuojasi mega, super, ultra, hiper, turbo garsumo italo atlikėjas Lucio Dalla su neįtikėtino garsumo daina „Caruso“. Tai vienas garsiausių Dalla kurinių, kuris griebia už širdies iki pat gelmių. Šį kurinį taip pat perdainavo ir garsusis Luciano Pavarotti ir pardavė 9 milijonus įrašų. Šią dainą dainavo taip pat vakar pristatyta M. Mathieu, taip pat Bocelli (16 milijonų kopijų), Josh Groban (5 milijonai kopijų) ir kiti garsūs atlikėjai. Visų dainų versijas pridedu ir galite įsirinkti savo favoritą. Sugrįžtant prie Dalla, reiktų paminėti, kad šis vyras scenoje jau yra daugiau nei 50 metų, taip pat yra aktorius, muzikos kūrėjas ( ne tik dainininkas ), režisierius, sukūrė daugiau nei 15 kino juostų.

Ši daina sukurta 1986 metais žymaus 20 amžiaus pradžios italų tenoro Enrico Caruso garbei. Tai yra tarsi dvasinis pasakojimas apie šio tenoro gyvenimą su biografinėmis aliuzijomis. Širdį draskantis balsas ir melodija, sukelia neregėto gyvenimo ilgesį ir nuneša mus virš vandenynų ir kalnų.

Caruso

Lucio Dalla

Qui dove il mare luccica
e tira forte il vento
su una vecchia terrazza davanti al golfo di Sorrento
un uomo abbraccia una ragazza
dopo che aveva pianto
poi si schiarisce la voce e ricomincia il canto

Te voglio bene assai
ma tanto tanto bene sai
e' una catena ormai
che scioglie il sangue dint' e' vene sai

Vide le luci in mezzo al mare
pensò alle notti la in America
ma erano solo le lampare
e la bianca scia di un'elica
sentì il dolore nella musica
si alzò dal Pianoforte
ma quando vide la luna uscire da una nuvola
gli sembrò più dolce anche la morte
Guardò negli occhi la ragazza
quegli occhi verdi come il mare
poi all'improvviso uscì una lacrima
e lui credette di affogare

Te voglio bene assai
ma tanto tanto bene sai
e' una catena ormai
e scioglie il sangue dint'e vene sai

Potenza della lirica
dove ogni dramma e' un falso
che con un po' di trucco e con la mimica
puoi diventare un altro
Ma due occhi che ti guardano
così vicini e veri
ti fanno scordare le parole
confondono i pensieri.

Così diventò tutto piccolo
anche le notti la in America
ti volti e vedi la tua vita
come la scia di un'elica

Ah si, e' la vita che finisce
ma lui non ci pensò poi tanto
anzi si sentiva felice
e ricominciò il suo canto

Te voglio bene assai
ma tanto tanto bene sai
e' una catena ormai
che scioglie il sangue dint'e vene sai (2 VOLTE).

Lucio Dalla (dainos autorius ir atlikėjas)

Andrea Bocelli (perdainuoja)

Luciano Pavarotti (perdainuoja)

Lara Fabian (perdainuoja)

Josh Grabon (perdainuoja)

Mario Frangoulis (perdainuota su tango ritmu)

Julio Iglesias (perdainuota)

Laura Pausini ir Jovanotti (perdainuota duetu)

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (2 dalis)

Prieš Jus antroji "Virsmo" dalis:

- Žinau ir tai.

- Kas tau pasakė?

- Nesvarbu. Mon, kas tau užėjo? Juk tavęs galėjo niekas ir neišgelbėt...

- Tai mano sumautas reikalas, Andriau!

- Žinai, ką mes darom su bobom, kurios nori nusižudyt dar neparduotos?

- Užsičiaupk! Geriau pasakyk, iš kur žinai, kad norėjau nusižudyt?

- Turiu blakę.

- Blakę??? Kur?! Kaip!?

- Aš tavimi rūpinuosi, nors atrodau tau kaip cinikas. Žinojau, jog sugalvosi kokią nesąmonę...

- Kokią dar blakę? Čia? Mano namuose?

- Jo. Prisirijai kaip durnė vaistų ir ėjai kartis į vonią... Kaip manai, kas tave atpaipaliojo iš kilpos? Kas išlaužė duris?

- Tu mane stebi?!!

- Ko čia stebiesi? Aš tavęs nemyliu, bet ir vienos nenoriu palikti... Esu atsakingas už tave. Prasidėk su boba, tai po to turėsi ja rūpintis kaip vaiku.

- ...

- Na, ko tyli? Duok dar vieną cigaretę.

- Bet jos tau nepatinka...

- Dabar jau patinka! Ir ugnies, jei gali...

- Andriau, kur ta blakė?

- Koks skirtumas. Jos jau nebėra. Užkniso tave čia sergėti, be to, tu ir pati jau gali susidoroti...

- Man nė kiek negeriau, aš iki šiol tikėjau, kad grįši. Bent jau paskutinių daiktų susemti.

- Ir susisemsiu. Šiandien.

- Ir susisemk! Ir nešdinkit! Pasiimk tas savo blakes, man nieko nereikia iš tavęs!

- Akivaizdu, kad reikia...

- Pasidarysiu nuo kito vaiką. Šimtai vyrų, kurie mane su malonumu be preziko patvarkys.

- Kurgi ne.

- Neprunkšk kaip arklys. Tai padarysi mane?

- Tai jau vėl reikia mano paslaugų?

- Andriau!

- Kad elgiesi kaip paskutinė šliundra. Kam tau tas vaikas? Nuo manęs? Ką jis pakeis?

- Aš noriu vaiko, Andriau!

- Nusipirk šunį arba įsigyk kokią katę. Galiausiai gėlę vazone pasisodink.

- Ką čia šneki? Man reikia vaiko!

- Tu neturi ką veikti, Monika. Gerai, kad pačios tėvai aptekę pinigais, nereikia poniutei dirbti ir gali drybsoti ant lovos per dienų dienas. O dabar poniutė užsimanė vaiko... Ką tu su juo darysi? Kam iš vis jis tau?

- Aš nebenoriu būti tokia... vieniša.

- Ai, ai, ai... pradėk žaisti internete kokį žaidimą. Facebook‘e yra ūkiai, tvarkyk atsisėdusi per dienas ir nesijausi vieniša.

- Tu nieko nesupranti! Tau visada buvo viskas taip lengva ir paprasta...

- Jo, jei gulėčiau per dienas lovoje ir dejuočiau, koks aš vienišas, tai ir man būtų sudėtinga.

- Andriau, baik. Nekalbėk su manimi taip, juk žinai, kad aš kenčiu.

- Kenčia visi žmonės. Daugiau ar mažiau. O tu savo kančia tiesiog mėgaujiesi. Nu, durna merga, nieko ir nebepridursi.

- Nieko aš nesimėgauju... Ir iš vis aš durna, kam čia pasikviečiau... Sakau, pasiguosiu, kad man skauda...

- Kad pati keli sau skausmą. Guoskis pas kunigą. Rašyk popiežiui laišką.

- ...

- Na, ko tyli?

- Ai... nieko.

- Kas nieko? Tik nepradėk čia bliauti, žinai, kad nemėgstu...

- Hummm...

- Ei, tik nepradėk. Ar girdi? Nu ko vėl? Ar dar neprisiverkei per šiuos mėnesius?

- Andriau, aš tokia vieniša...

- Žinau, Mon, žinau... Aš irgi.

- Aš kartais nebegaliu-liu....

- Žinau, žinau... tik nebeverk...

- Aš tebemyyyliu tave...

- Ššššš... nebeverk, viskas susitvarkys. Pamirši mane ir atsistosi ant kojų...

- Man tik reikia tavo vaiko. Tik tada galėsiu pamiršti... supranti?

- Tu manai, kad tai bėdos sprendimas?

- Kitokio nematau. Andriau, aš nebenoriu gyventi... ne-be-no-riu...

- Šššš... Bet vaikas tau vienai bus našta...

- Nebus! Tėvai padės.

- Jis tau primins mane ir tu dar labiau kankinsies.

- Aš ir noriu, kad jis primintų tave. Noriu, kad prieš išeidamas galutinai, paliktum dalį savęs.

- O tu pagalvoji apie mane? Ką aš galvosiu, kai tuo tarpu kažkur pasauly yra mano vaikas? Ar pagalvojai? Lengva pasakyti, padaryk mane ir palik...

- Andriau, prašau...

- Oi Monika, tik nesiklaupk. Ne, ei, a girdi? Stokis. Atsistok...

- Maldauju. Prašau, prašau, prašau...

- Monika, paleisk kojas ir atsistok, nes atrodai, kaip kaprizinga mergiotė.

- Aš padarysiu bet ką, prašau.

- Tau tikrai su galva negerai. Kokių serialų prisižiūrėjai?

- Andriau!

- Ką?! Atsipeikėk...

- Išdulkink mane! Tuoj pat?!

- Ką tu darai? Ei? Kam tu nusirengi?

- Noriu, kad mane išdulkintum! Čia ir dabar!

- Tau stogas pavažiavo? Apsirenk...

- Žiūrėk, čia ta itališka liemenėlė, kuri tave vesdavo iš proto...

- Monika, liaukis...

- Žiūrėk, žiūrėk kokie papai. Tu juos palikai! Palikai tokius papus!

- Baik, nu nekišk jų, su cigarete nudeginsiu...

- Žiūrėk, kokios kojos! Žiūrėk, kokia pyzda! Žiūrėk!

- Monika, apsirenk, nebūk durna.

- Žiūrėk, kokią šukuoseną padariau iš savo urvelio... Juk nori manęs? Andriau?

- ...

- Žinau, kad tau patinka. Juk nori manęs?

- Elgiesi kaip kekšė.

- Aš tokia ir esu! Taip, esu tavo kekšė. Išpisk mane, prašau... Aš būsiu tavo kekšė, labai gera kekšė. Žiūrėk, kokia subinė, žiūrėk, kokia putli, juk tokios tau patinka.

- Apsirenk, negaliu žiūrėt, kaip žeminies... Ei, atšok, nuo manęs! Nelįsk.

- Andriau... Paimk mane.

- Na, kur dabar lipi? Juk numesi peleninę.

- Noriu, kad tučtuojau mane padarytum ant šito stalo. Pameni šį stalą? Pameni, kaip tratindavai mane rytais po rytinės kavos? Tratindavai, kad net stalas klibėdavo, o aš rėkdavau kaip pamišėlė. Kažin, ką kaimynai galvodavo?

- Nulipk nuo stalo...

- O prisimeni tąkart šio namo lifte? Pameni? Tikriausiai tai buvo trumpiausias mūsų pasidulkinimas... kol atvažiavom iki aštunto aukšto. Iš kelnių ištraukei jau stovintį ir sugrūdai keletą kartų...

- Monika, to daugiau nebebus!

- Bet aš noriu...

- O aš nenoriu. Nulipk nuo stalo, apsirenk ir baik įsidirbinėti.

- Andriau, kas tau pasidarė? Aš tavęs nebejaudinu?

- Jaudini... bet... ai, Monika, nulipk ir suskėsk kojas, nes atrodai kaip iš porno filmo.

- Aš ir noriu šito! Atrodyti vulgari kekšė!

- Tau protas pasimaišė. Nulipk sakau.

- Tfuuu, bybčiulpys!

- Taip jau geriau. Galvojai, kad mane taip sujaudinsi ir aš tau iškrušiu vaiką? Pasvajok.

- Tu nesveikas...

- Tu pati nesveika. Nebežinai, ko griebtis.

- Noriu, kad išeitum. Noriu, kad paliktum mane viena...

- Na, jau ne. Nebeišeisiu, išbūsiu iki galo, iškęsiu visas tavo nesąmones ir būsim atsiskaitę visam gyvenimui.

- Andriau, aš tik noriu tavo vaiko.

- Tu maniakė, štai kas tu. Supista maniakė...

- Nieko tu nesupranti.

- Nebūk juokinga...

- Taigi sakei, kad aš visada juokinga.

- Tokia ir esi. Nu va... apsirengei. Taip jau geriau. Turi ko išgerti?

- Bus geriau, jei išeisi...

- Aš klau-siu, ar turi ko išgerti?!

- Viskio? Martini? Čilietiško balto sauso vyno?

- Duok visko. Su ledukais.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Merielle Mathieu "Der pariser tango"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pradėti naują aktyvią temą, kuri vadinasi „Šios dienos daina“. Ir pirmojoje rubrikoje svečiuojasi prancūzų klasika jau tapusi atlikėja Marielle Mathieu su fantastiška daina „Der pariser tango“. Pati atlikėja pasaulyje yra pardavusi daugiau nei 120 milijonų įrašų, o tai yra daug daugiau nei Britney Spears ir Christina Aguilera sudėjus kartu. Įrašė daugiau nei 1200 dainų, o tai yra milžiniški kiekiai! Šiandien prieš jus vokiško nemirtingo šlagerio „Dier pariser tango“, kuris labai tinka aistringais vakarais su mylimu žmogumi prie vyno tarės. (Beje, ši atlikėja atvažiuoja ir į Vilnių, dar galite įsigyti bilietus į jos koncertą www.bilietai.lt ). Pasiklausykit:

Das ist der Pariser Tango, Monsieur

Ganz Paris tanzt diesen Tango, Monsieur

Und ich zeige Ihnen gern diesen Schritt,

denn ich weiß, Sie machen mit

Tango, Pariser Tango

Ich schenke dir mein Herz beim Tango

Die Nacht ist blau und süß der Wein,

wir tanzen in das Glück hinein,

bei diesem Tango, Pariser Tango

Ich wünsche mir, es bleibt noch lang so

Ein Leben lang so schön wie heut’,

mit dir und mir für alle Zeit

In einem kleinen Café,

nah bei den Champs Elysées,

da spielt Robert schon seit Jahren

Schlager, die nie welche waren

Er hat sie selber gemacht,

aber man hat nur gelacht

Dann spielte er ein Lied

und es geschah ein Wunder

Das ist der Pariser Tango, Monsieur

Ganz Paris tanzt diesen Tango, Monsieur

Und ich zeige Ihnen gern diesen Schritt,

denn ich weiß, Sie machen mit

Tango, Pariser Tango

Ich schenke dir mein Herz beim Tango

Die Nacht ist blau und süß der Wein,

wir tanzen in das Glück hinein,

bei diesem Tango, Pariser Tango

Ich wünsche mir, es bleibt noch lang so

Ein Leben lang so schön wie heut’,

mit dir und mir für alle Zeit

Ein Leben lang so schön wie heut’,

mit dir und mir für alle Zeit.

Kiekvienas esame sau, bet norime visko

Sveiki visi,

Vėl pagalvojau, kad gyvenimas yra nuostabus, kai atsikratai savo rūpesčiais ir palieki išsigryninęs. Pusę dienos su Sigitu Parulskiu praleidau lovoje. Bandau vis prisijukinti, skaitosi iš lėto, perprasti ir priverstinai stengiuosi jį pamėgti. Patikėkit, Parulskis nėra pats geriausias meilužis lovoje. Nuo knygos kažkaip nukrypo žvilgsnis pro langą ir nebemačiau nė vieno medžio, kuris būtų su lapais. Kur čia bus, jei prekybcentriai jau uždarbiauja kišdami Kalėdines dovaneles. Kas mane pažįsta, tas žino, kad velniškai nekenčiu Kalėdų.

Ir visgi prieinu prie išvados, kad esam kiekvienas sau. Ir kiti yra tik mums, kitaip sakant, kiekvienas ramstomės vienas kitą. O labiausiai mes patys esame sau. Tai kas buvo vakar, užvakar, pernai per Kalėdas, kas buvo lovoje su Parulskiu yra mūsų asmenybė. Atimk atmintį ir tavęs nebeliks, nebeliks tavo svajonių, troškimų, artimųjų, tavo mėgstamų knygų, filmų. Atimk atmintį ir pradings viskas, kas esi tu. Todėl darau išvadą, kad tai, kas yra šalia, visada kybo ant plaukelio, tik mes nejaučiame jokios įtampos. Aišku, atsiranda paranojikų, kurie žūt būt stengiasi visko vengti ir bijoti, nes turi praradimo baimę. Bijai prarasti – nieko neįsigyk. Tai verčiau nusišauti nei nieko neturėti. Kad ir kaip bebūtų, kalbu ne tik apie materialius dalykus. Atmintis yra toks galingas padaras, kad jei jo neturėtume būtume kaip gyvatės.

Kodėl gyvatės? Ją gali namuose auginti kad ir 12 metų, tačiau ji tau gali įgelti. Nes gyvatė, anot mokslininkų, neturi jausmų, neturi prisirišimo instinkto kaip šuo. Gyvatė yra pati sau. Gal todėl rytuose ir laikoma išminties simboliu, nes tik protinga būtybė geba laikytis tik už savęs, kaip visas aplinkinis pasaulis urmu bando remtis vienas už kito. Kad ir kaip ten bebūtų, gyvate nenoriu būti, nenoriu kaip Miunchauzenas įklimpęs į duobę, pats save iš pakarpos išsitraukti. Ne, nereikia. Tebūnie ir tas prisirišimas, tebūnie ta atmintis. Tačiau reikia tiek nedaug, kad prarastum save. Juk tai kone baisiausia, kas gali atsitikti su tavimi. Tai gali nutikti begulint su Parulskiu lovoje, belaukiant nelaukiamų Kalėdų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Jūsų Maištinga Siela

Dar keletas eilėraščių (2)

Meilės peizažas

Aš tau popierėlį nuo kramtomosios gumos

Daviau kai tau buvo šešeri

Tu jį įdėjai į mamos knygą

O jis vis dar kvepia

Kaip prieš dvidešimt metų

Kai tą dieną

Sode sūpuodami vienas kitą

Pūtėme kramtoškių burbulus

Negalvodami

Kas bus rytoj −

Popierėlis nuo gumos

Bilietas be persėdimo

Visam gyvenimui

Procesas

Prarasto laiko beieškant

Žaidžiu stiklo karoliukais

Stiklo šalyje bandau įžiūrėti

Jaunojo Verterio kančias

Per metamorfozės vienuolika minučių

Marti stebi jaučio aukojimą

Vėtrų kalne kvėpuodama į marmurą

Su peteliške ant lūpų

Žalčio žvilgsniu murma į sieną

O sename dvare Mėlynbarzdžio vaikai

Tarią vardą tamsoje Faustas

Nors Dėdės Tomo trobelėje

Meistras ir Margarita neturėjo geros motinos

Tačiau šimtas metų vienatvės

Dievų miškuose ar Paryžiaus katedroj

Nepakeliama būties lengvybė ta pati

Tėvas Gurjo priešaušrio vieškeliuose

Sodybų tuštėjimo metu skaito Lietuvos metraštį

Ieškodamas Da Vinčio kodo

O tuo tarpu lietuviai prie Laptevų jūros

Kaitindami Ameriką pirtyje laukia Mobio Diko

Prie didelio kelio miškais ateina ruduo

Vizijų šermenys pragiedruliauja blogio gėlėmis

Ir tik altorių šešėly robotas su peteliške

Šuns širdį placebo būdu anarchistiškai išpažįsta

Apdainuoja Rolando giesme

Petras Kurmelis baigia žymėti traukinius

Ir ilgą kaip šimtmečiai dieną

Raganius buria obuolio sėklom raudoną ir juodą

Ir spindi ledynmečio žvaigždės

Šėtoniškos eilės liejas fontanais

Ir džiūsta drobulė balta

Ant amžinai žaliuojančio klevo

Tiesa

Bitės geluonimi

Tuksenk Morzės alfabetu

Ilgiausią erezijos odę

Į sūrius akies obuolius

Apie gyvenimo tiesas

Kurių nepasidalinome

Arba pasidalinome per daug

Kobros dantimis

Gremžk nuo mano nugaros tinką

Atimk kas nebeatimama

Grąžink kas negrąžinama

Ir būsim atsiskaitę

Sėklos

Vaikystėje rinkau obuolio sėklas

Obuolių mažai valgiau

Tačiau rinkau iš senelio nuograužų

Kruopščiai apipjaustytų peiliuku

Bėriau jas į degtukų dėžutes

Vėliau į stiklainius

Į stalčius

Į maišus

Į aruodus

Į priekabas

Į aikštes

Į miestus

Į Lietuvą

Į pasaulį

Tačiau nė viena sėkla

Iki šiol nesudygo

Užaugau pats

Prieš gimstant

Rausvais lūpų teptukais

Suskaičiuok kiek pas mane kaukių

Ir surask tikrą mane

Už nesudužusio porceliano

Neįveikiama mano paties galimybė

Niekieno nepažinta

Nepaliesta mano paties rankų

Atpažink mano nuotaiką

Ir tikriausią iš jų išsirink

Lūpų teptukais apibrėžk mano ribas

Naują formą suliek mano esybei

Ir suteik vardą

Pagimdyk mane

Mama

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (1 dalis)

Sveiki visi,

Vakar netyčia pasirašė šis tekstas. Ir pagalvojau, kad galbūt iš to kas nors gali vėliau ir išeiti, todėl nusprendžiau po gabalėlį publikuoti „Maištingos sielos“ bloge. Tekstas lengvai skaitomas – internetinis reikalavimas. Jame nėra pasakotojo, viskas vyksta dialogo principu. Pirmoje dalyje susitinka Monika ir Andrius, kurie pradeda aiškintis savo santykius. Kol kas viskas atrodo kasdieniška, elementaru, bet nei Monika, nei Andrius nežino, kad jų jau tyko Virsmas.

- Ko čia mane pasikvietei?

- Norėjau tave pamatyti. Sėskim prie stalo, pasikalbėkim.

- Monika, atrodai juokingai.

- Žinau, aš visada juokinga, kai stengiuosi būti rimta.

- O man tu visada atrodei juokinga.

- Nes vyrams visos moterys atrodo juokingos, nes manote, kad mes – naivios.

- Ko tu iš manęs nori?

- O ko gali norėti moteris iš vyro?

- ???

- Kaip laikosi tavo mama?

- Gerai. Jau atsigauna po operacijos.

- Vaikščios?

- Neaišku.

- O gaila, buvo tokia gera moteris... Ji vienintelė norėjo vaiko.

- Tai dėl vaiko čia mane pasikvietei?

- Aš noriu naujo vaiko.

- Tai tipo, man dabar tau jį „užtaisyti“? Nebūk durna, Mon!

- Aš noriu vaiko!

- Netrankyk stalo. Kam tau tas vaikas? Ir dar nuo manęs? Ar neužteko aborto?

- Tu nenorėjai vaiko! Gyvenom gražiai, kodėl išlėkei paskui tą stervą?

- Nepradėk...

- Jei ne tu, nebūčiau jo atsikračiusi.

- Tai aš dabar kaltas lieku?! Nereik man tos tavo arbatos, einu...

- Palauk. Na, pakalbam dar truputį, prašau. Kodėl tu niekada nenori kalbėti apie tai? Kodėl mane palikai?

- Nes motin susirgo, pati žinai.

- Todėl ir nebegrįžai? Ar tau ta labiau tiko?

- Nei tiko, nei ką...

- Tai kodėl?

- Juk sakiau, mama sirgo, reikėjo ją prižiūrėti. Ir dabar reikia...

- Tai grįši dar čia?

- Nežinau...

- Ir vėl krapštai panages. Visada taip darai, kai nenori kalbėti.

- Ko tu nori iš manęs? Likai viena, susirask kokį pridurką, atsitempk jį čia gyventi, pasidaryk vaiką ir gyvenk sau į sveikatą.

- Andriau, tu manęs nebemyli.

- Nebemyliu.

- ...

-...

- Man reikia nuo tavęs vaiko.

- Kad po to man nuo galvos liptum? Ačiū, nereikia. Pridek ir man cigaretę. Kokius berūkai?

- Tuos pačius. „L&M“, tamsiai mėlynus.

- Blet, jie niekad man nepatiko, bet duok vieną... Aha, dėkui.

- O man niekada nepatiko tavo cigaretės. Ko tu juokiesi?

- Todėl ir sumetėm skudurus, kad cigaretes galėjom savas rūkyt.

- Būčiau metusi, dėl vaikelio...

- ...

- O kaip tau su darbu? Tebepjauni grybą?

- Nebeturiu jokio darbo. Praspyrė. Toks ir būčiau buvęs tėvas. Gerai, kad to vaiko ir neliko.

- Aš būčiau jį auginusi sau.

- Tai ko bėgai pas daktarus? Reikėjo augintis.

- Būtų tikriausiai buvęs tavo kopija. Dar vienas Andrius šeimoje... Ko tu juokies?

- Dar vienas nevykėlis kaip aš.

- Tikrai taip blogai?

- Na, jo... Nė cento kišenėj. Bizniukus kartais nešvarius prakalinėju, žinai, retkarčiais būna.

- Vis tą patį verslą sukat?

- Jo. Surenkam kales, prigąsdinam, kad šūdą iš jų padarysim, o tos ir bijo. Vežam pas vokiečius.

- O varge...

- Toks tas gyvenimas, Mon. Pasikart, o ne gyvent. O jei jau gimei, tai ir kentėk į sveikatą. Pjauk kitus arba pats būsi papjautas.

- Bet ir mane išvežt norėjot.

- ...

- Ar ne taip?

- Buvai seksova boba, būtume brangiai prasisukę. Bet turėjai bašliaus ir pati patikai. Kažkaip galai buvo tavęs, neįsukau tavęs į šią nesąmonę...

- Visada tai žinojau.

- Ką žinojai?

- Kad iš gailesčio su manim tampaisi. Ir dėl pinigų.

- Nebūk durna. Juk žinai, kad patikai.

- Patikau, bet nemylėjai. Velniop tave ir tuos vyrus. Nieko iš jūsų... Paduok peleninę.

- Kad pačios ir kaltos. Džiaukis, kad tąkart tave ištraukiau, būtum kokiem turkam savo „putką“ pastačius. O dabar turėjai mane, pinigų. Buvai patenkinta.

- Tu nesveikas. Kas tau pasidarė? Kur gėlės? Kur tavo saldus liežuvis? Viskas prapuolė.

- Ai, ai, ai... mažiau serialų veizėk. Vyrai kitokie!

- Būna ir normalių.

- Pederastų.

- Ai, Andriau, nenusišnekėk. Tai duosi ko prašiau?

- Spermos? Pasvajok. Tau galvoj negerai.

- ...

- Nu tik nepradėk žliumbti. Ei... Žinai, ką mes darom su mergomis, kai jas auklėjam? Kai tik pradeda žliumbti, į snukį, kad sau žinotųsi.

- Andriau! Aš tau ne-ne šliundra!

- Tai ko baubi čia atsisėdus? Pažiūrėk kaip atrodai? Kaip kūtvėla! Pasidažytum, susišukuotum, išeitum į miestą. Nustotum čia žliumbti per dienas ir naktis.

- Iš kur tu žinai, kad aš verkiu?

- Monika, aš viską žinau.

- Žinai ir tai, kad...

- Žinau ir tai.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela