Asmenybės: Bibi Aisha

Sveiki visi,

Tiesiog pridedu Bibi Aišshos gyvenimo istoriją spausdintą www.lrytas.lt Vertas paskaitymui.

Žurnalo „Time” viršelyje praėjusią vasarą atsidūręs jaunos afganės Bibi Aishos veidas šokiravo pasaulį. Mergina buvo nupjauta nosimi, o vešlūs plaukai slėpė nurėžtas jos ausis. Po žiaurios talibų bausmės JAV atsidūrusi moteris dabar kuria naują gyvenimą.

20-metę B.Aishą kartais galima išvysti einančią judriomis Niujorko gatvėmis. Madingus siaurus džinsus mūvinti ir ne mažiau madingus batus avinti mergina neišsiskiria iš minios.

Tik nedaugeliui su B.Aisha prasilenkiančių praeivių pavyktų įsivaizduoti, ką jai teko ištverti iki atsidūrimo JAV. Ir kiek afganei reikia drąsos dabar vaikščioti aukštai iškelta galva.

Išgarsėjo visame pasaulyje

Bet atidžiau pažiūrėjus į B.Aishos veidą galima pamatyti nosies protezo kraštą. Jis slepia sudarkytus merginos veido bruožus.

Prilipdomas nosies protezas B.Aishai nėra patogus. Tad mergina, kai gali, stengiasi jo nenešioti. Tada 20-metės nosies vietoje žioji skylė. Būtent tokį B.Aishos veidą praėjusią vasarą išvydo žurnalo „Time” skaitytojai.

„Štai kas atsitiks, jeigu mes paliksime Afganistaną”, – skelbė viršelio, kuris šokiravo daugelio šalių žmones, antraštė.

Sukrečianti B.Aishos istorija žiniasklaidoje buvo nuskambėjusi ir anksčiau, tačiau labiausiai ji išgarsėjo dėl „Time” viršelio.

Šiurpūs santuokos metai

Pietinės Afganistano Uruzgano provincijos kaime gyvenusią afganę negandos užklupo dar vaikystėje, kai mirė motina. Tačiau B.Aishos gyvenimas tikru košmaru virto, kai ji sulaukė trylikos metų. Tuomet tėvas ją ištekino už talibų smogiko, kurio visa šeima remia Talibaną.

B.Aisha už šio vyro buvo ištekinta kaip kompensacija už jo giminaičio žmogžudystę, kurią įvykdė merginos dėdė.

„Nukentėjusiai šeimai turi būti atiduodama nuosavybė. Mergaitės ten laikomos nuosavybe”, – merginos istoriją aiškino ja besirūpinanti profesorė, anglų literatūros ekspertė Esther Hyneman.

Kartu su B.Aisha talibų rėmėjų šeimai kaip kraujo skola atiduota ir jos sesuo.

B.Aishos sutuoktinio namuose dažniausiai nebūdavo, nes jis slapstosi, tad daugiausia laiko jai tekdavo leisti su kitais jo šeimos nariais. Uošviai su marčia ir jos seserimi elgdavosi žiauriai – jas mušdavo, versdavo vergauti, miegoti kartu su gyvuliais.

„Pradėjau gyventi su jais ir tapau kaline”, – taip savo santuokos metus apibūdino B.Aisha.

Tokį gyvenimą ji tyliai kentė ketverius metus, tačiau galiausiai pabėgo į Kandaharą. Tačiau čia bėglė pasirodė įtartina policijai. Tad jie merginą sulaikė, norėdami įsitikinti, ar ji tikrai nėra nusikaltėlė ar pasileidėlė.

Galiausiai B.Aisha buvo atiduota tėvui, kuris ją vėl grąžino žiauriam vyrui ir jo šeimai. Prieš tai jie esą pažadėjo su afgane elgtis geriau.

Bausmė: nosis – už nosį?

Bet iš tiesų už savo poelgį, kuriuo esą pažemino vyro šeimą, ji sulaukė žiaurios bausmės.

2009 metų rugpjūtį vietos talibų mula nusprendė, kad B.Aisha turi būti smarkiai sužalota. Jai paskirta bausmė turėjo priminti kitoms panašiai norinčioms pasielgti moterims, kas jų laukia.

Puštūnų kultūroje vyras, kuriam gėdą užtraukė žmona, vadinamas netekusiu nosies.

Todėl atitinkamai nutarta nubausti ir B.Aishą.

Kol jos sutuoktinis pjovė jai nosį ir ausis, uošvis laikė prie afganės galvos ginklą, o svainis – ją pačią. Po to B.Aisha buvo nutempta prie kalno šlaito ir palikta numirti, bet jai pavyko išgyventi.

„Kai jie nupjovė man nosį ir ausis, nualpau. Atsipeikėjau vidury nakties ir pajutau, tarytum mano nosyje būtų šaltas vanduo. Atsimerkiau, bet dėl kraujo nieko negalėjau matyti”, – apie patirtą košmarą vėliau žurnalistams pasakojo B.Aisha.

Smarkiai kraujuodama ji nusigavo iki kaimo. Pirmiausia afganė pasibeldė į savo dėdės duris, bet šis atsisakė jai padėti. Tada ji nuėjo ieškoti pagalbos pas savo senelį. Iš ten tėvas ją nuvežė į amerikiečių lauko ligoninę, kurioje jauna moterimi buvo rūpinamasi daugiau nei porą mėnesių.

Vėliau ji buvo nuskraidinta į Kabulą, kuriame daugiau nei devyniems mėnesiams apgyvendinta prievartą patyrusių moterų prieglaudoje. Joje suteikiama pastogė žaginimą, priverstinę santuoką ir didžiulį smurtą šeimose patyrusioms moterims.

„Kai kurios mergaitės ten atsidūrė vos dvylikos metų. Jos nuplikytos karštu vandeniu arba smarkiai suluošintos. Bibi atvejis rodo, kokioje situacijoje atsidurs moterys, jeigu Talibanas perims kontrolę”, – apie Afganistano ateitį ir talibų keliamą pavojų kalbėjo dažnai minėtame moterų centre apsilankanti E.Hyneman.

Prieglaudoje buvo aiškiai matomos ilgą laiką smurtą kentėjusios B.Aishos ne tik fizinės, bet ir psichologinės bėdos. Iš pradžių ji nekalbėjo, buvo užsisklendusi, itin nepastovios nuotaikos. Vėliau jos būklė ėmė gerėti.

Galiausiai labdaros organizacija „Moterys Afganistano moterims” („Women for Afghan Women”) afganei pasiūlė prieglobstį ir gydymą JAV. Čia mergina atvyko praėjusių metų rugpjūtį. Prieš tai B.Aisha nusifotografavo „Time” viršeliui.

Naujas gyvenimas JAV

„Nežinau, ar tai padės kitoms moterims. Aš tik noriu susigrąžinti savo nosį”, – prieš išvykdama į JAV apie dažnai smurtą namuose patiriančias Afganistano moteris kalbėjo B.Aisha.

Praėjusį spalį B.Aisha viešumoje pasirodė su nosies protezu, kurį jai pritaikė Los Andželo specialistai. Tačiau prieš operacijas, kuriomis bus siekiama pagražinti jos sudarkytą veidą, nutarta padaryti pertrauką. Specialistai teigė, kad dvidešimtmetė dar nėra joms pasirengusi – jai reikia įprasti prie naujo gyvenimo, išmokti geriau valdyti savo emocijas. Tik tada bus galima imtis sudėtingų ir skausmingų operacijų.

Jai nustatytas potrauminio streso sindromas. Dėl jo kyla panikos priepuolių, apima depresija, kamuoja siaubingi košmarai.

Kai pernai rugpjūtį atvyko į JAV, B.Aisha buvo nuvežta į specialią ligoninę Los Andžele. Tačiau pereinamasis laikotarpis buvo sunkus ir ji regresavo.

Mes atidėjome operaciją ir atvežėme ją į Niujorką. Čia ja rūpinasi terapeutai ir gydytojai.

Kartu su draugais ji dabar gyvena bute ir pradeda apsiprasti”, – pasakojo E.Hyneman.

Bando pritapti Vakaruose

Iš Afganistano kaimo kilusiai dvidešimtmetei priprasti prie gyvenimo didmiestyje iš tiesų sudėtinga. Kalbama, jog iš pradžių ją Amerikoje gąsdino netgi paprasčiausias dušas. Bet B.Aisha pamažu daro pažangą.

Žiniasklaidą kartais pasiekia žinios apie afganės gyvenimą Niujorke, nors viešumos ji vengia.

Gruodį skelbta, kad šiuo metu bene garsiausia Afganistano moteris apsilankė Manhatane. Prieš tai ji buvo nuvykusi į Brodvėjų pasižiūrėti vieno pasirodymo.

Kai scenoje pasirodė aktoriai, merginos teko prašyti, kad sėdėtų tyliai. „Ji nežinojo, jog negali garsiai kalbėti, kai rodomas spektaklis”, – pasakojo E.Hyneman.

Dar visai neseniai buvo paviešintos nuotraukos, kuriose dvidešimtmetė užfiksuota kartu su drauge važiuojanti Niujorko metro. Jos iš pažiūros nesiskyrė nuo milijonų kitų kasdien metro važinėjančių žmonių.

„Ji labai nedaug žino apie pasaulį. Jeigu parodai jai žemėlapį, ji nežino, kur yra.

B.Aisha užaugo kaime, kuriame nėra elektros, o vanduo nebėga iš čiaupo. Ji niekada nėjo į mokyklą. Ji ne tik nemokėjo rašyti. Ji net nežinojo, kad gali rašyti”, – pasakojo B.Aisha besirūpinanti E.Hyneman.

Mokyklos nelankiusi ir rašyti bei skaičiuoti nemokanti afganė dabar mokosi anglų kalbos ir ruošiasi vėliau įgyti išsilavinimą.

Ji greitai išmoko naudotis internetu ir dabar tinklalapyje „YouTube” dažnai klausosi mėgstamų dainų. Mergina ėmė naudotis ir internetinėmis pokalbių programomis bei mobiliuoju telefonu.

JAV B.Aisha pirmą kartą šventė ir savo gimtadienį. Jį surengę merginą globojantys žmonės parūpino ne tik tortą, bet ir afganų muzikos.

Tačiau greitai B.Aisha pradėjo rengtis panašiai kaip amerikietės – ji mėgsta mūvėti džinsus ir vilkėti marškinėlius, pasidaryti stilingą šukuoseną, makiažą. Tik amerikietiško maisto ir televizijos ji nepamėgo.

Daugelis džiaugiasi padėdami

B.Aisha turi ir naujos veiklos – iš karoliukų ji veria papuošalus ir tikisi kada nors iš to užsidirbti pragyvenimui. Šį pomėgį mergina atrado dar sėdėdama už grotų Kandahare. Nuo to laiko savo, kaip papuošalų kūrėjos, įgūdžius ji vis lavina. O norintys afganei padėti amerikiečiai jau yra suradę klientų.

B.Aisha JAV besirūpinantys žmonės pripažįsta nekart ir patys nežinoję, kokios pagalbos jai reikia. Bet akivaizdu, kad visame pasaulyje išgarsėjusios afganės likimas juos labai sukrėtė.

Daugiau rasite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2011 - pusfinalio apžvalga

Sveiki visi,

Štai „Chorų karai“ visai eina į pabaigą ir šiandien įvyko pusfinalis, kuriame varžėsi trys chorai, deja, iškrito Sidabrinis Vilniaus Tarptautinis Choras, kuriam vadovavo Stano. Pristatau šiandien jų dainas ir savo subjektyvų vertinimą.

Pirmosios dainos:

Oranžinis Alytaus Choras:

Man patiko. Patiko pasirinkta daina, nes myliu apskritai lietuvių liaudies dainas, nes jose slypi tokia dvasia, kuri tikriausiai daugeliui turėtų būti įaugusi į kraują. Kūrinys pasirinktas puikus, o ir balsai tikrai labai gražiai šįkart susiderėjo. Apranga atspindi senąją baltų kultūrą, sakyčiau, šiek tiek prasilenkia, nes daina šiek tiek jaunesnė nei aprangos stilius, tačiau vis tiek man visai patiko. Vertinu – 9.5

Sidabrinis Vilniaus Tarptautinis Choras:

Šaunus choras. Man jis buvo favoritas, todėl labai liūdna, jog jis iškrito, tačiau ką padarysi. Šita daina atspindi, mano galva, šio choro struktūrą – tautų katilas. Pasirinktas dainų miksas ir daugybė tautinių rūbų. Man asmeniškai tikrai visai patiko ir visai priimtina. „Kakalin“ pabaigoje iš vis labai fainai nuskambėjo. Žodžiu man patinka 9.5

Burgundiškasis Kauno Choras:

Danguolė dainavo kaip smuikas, kaip gera afroamerikietė, kurios vaidmenį jau esame matę choro karuose, tačiau šįkart daina yra lietuvių liaudies. Iš pradžių lyg ir nepatiko, sako, jei nepatiko, tai neturi širdies. Man tiesiog galbūt aranžuotė nelabai patiko, nors kauniečiai labai stengėsi, Danguolė nuostabi, tačiau nesujaudino. O ir tas vaidinimas medžio ir merginos šokis toks keistai parodijuotas pasirodė, tačiau kitiem labai patiko, tikriausiai gerai. 9

Antrosios dainos:

Oranžinis Alytaus Choras:

Na, man alytiškiai su šia daina krenta šiek tiek žemiau. Pradžia buvo daug žadanti, tačiau toliau man daina vystėsi šiaip sau, nors chorui tinka ir patinka tokio stiliaus dainos, bet man šitas atlikimas toks truputį monotoniškas, nors ten stengėsi akimis blizginti, rankas kelti ir tikrai patikėjau jų nuoširdumu ir pasitikėjimu, tačiau pats kūrinys manęs „neužkabino“. 9 Sėkmės finale!

Sidabrinis Vilniaus Tarptautinis Choras:

Labai džiaugiuosi, jog šis choras nuėjo tokį ilgą kelią ir pasiekė pusfinalį. Buvo verta laukti ir šios dainos. Tai vienintelė šio vakaro daina, kuri iš tikrųjų jautriai nudegino. Dainavo ši nuostabi solistė Ieva ir mačiau mintyse tremties vaizdinius, kurie derėjo su dainos žodžiais. Puikiai pasirinktas kūrinys, gal choras kiek unisoniškas, kaip sakė komisija, tačiau man nieko čia netrūko. Taip kaip mano kaimynas sakė, geriausia vakaro daina. Aš nesiginčiju. 10

Burgundiškasis Kauno Chiras:

Patiko. Pradžioje galvojau, kad solistė neištems, bet ištempė, po to tos keturios Madonnos visai neblogai pasirodė. Apskritai šis pasirodymas man labiau patiko dėl pasirinkto kūrinio, nes vėl primine seną gerą Madonnos gabalą, kuris buvo šįkart sudainuotas neblogai, nuotaikingai, savo kaunietiška dainavimo maniera ir stiliumi. Neblogai. 9 Sėkmės finale!

Jūsų Maištinga Siela

Nesėsk girtas už vairo - vienos merginos gyvenimo istorija

Jacqueline Saburido 1999 metais

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti vienos merginos istoriją, kurios gyvenimas buvo sugadintas girto 17- mečio vairuotojo. Tai ne lietuviškas pavyzdys, tačiau kiek man pačiam žinoma, Lietuvoje taip pat yra daug tokių sugriautų gyvenimų, kuriuose nukentėjo nekalti žmonės nuo girtų vairuotojų. Kartais būna tikra likimo ironija, tačiau girtas vairuotojas lieka be nubrozdinimo, o nekalta auka būna suluošinta visam gyvenimui. Tegul nuotraukos kalba šįkart už mane.

Jūsų Maištinga Siela

Su tėčiu apie 1998 metus.

Atostogos Venesueloje.

Gimtadienio šventė su tėvais.

Vakarėlis su draugais.

Automobilis kuriuo keliavo Jacqueline, kai į ją atsitrenkė kitas automoblis kurį vairavo girtas 17-metis.

Po 40 operacijų.

Jacqueline buvo įkalinta degančiame automobilyje, ir jos kūnas degė apie 45 sekundes.

Ji su tėvu apie 2000 metus.

3 mėnesiai po nelaimės.

Netekus kairiojo akies voko tenka pastoviai lašinti vaistus.

Dabar 20-metis vaikinas negali sau atleisti, jog tąkart vairavo išgėręs. Jis supranta jog nepataisomai sugadino merginos gyvenimą.

Ne kiekvienas dėl girto vairuotojo kaltės miršta

Kaip Amerikos kariai pasišiukšlina karuose

Sveiki visi,

Šiandien pažiūrėjau Algimanto Čekuolio laidą ir skubu pasidalyti įspūdžiais ir savo komentarais. Šįkart gerbiamas žurnalistas pasakojo apie politinę situaciją ties Himalajų kalnais. Jis pasakojo apie Indijos ir Kinijos varžytuves, šiek tiek užsiminė apie 1962 metų karą ir dabartinę „beribę“ pasienio politiką, tačiau kur kas mane nustebino pasakojimas apie amerikiečių karius Pakistane.

Jau seniai žinojau, jog vykdoma JAV politika užsienio atžvilgiu nėra švari ir skaidri. Neretai JAV tampa agresorė šalimi, kuri provokuoja karą. Prisiminkime antai slaptų dokumentinių filmų iškeltą hipotezę apie tai, kad Rugsėjo 11 – osios nelaimę visgi suvaidino pati Amerikos valdžia, kad galėtų apkaltinti teroristus rytiečius musulmonus ir prieš juos pradėti karą. Deja, 2003 metais JAV ir ėmėsi veiksmų Irake. Šįkart JAV sėkmingai kursto karą Libijoje ir dangstosi „Pasaulio gelbėtojos“ įvaizdžiu, kaip kadaise Sovietai okupavo mūsų kraštą, sakydami, jog jie yra mūsų išvaduotojai, tačiau mūsų išvaduoti nereikėjo nuo nieko, nes vokiečiai jau buvo atsitraukę. Ta pati taktika, bet kiti veidai ir vardai.

Grįžtu prie Čekuolio pasakojimo. Prieš penketą ar daugiau metų buvo paviešintas žiaurus amerikiečių elgesys Irake, kai viena vadė moteris tiesiog suvesdavo vietinius ale kalinius ir visaip iš jų tyčiodavosi, fotografuodavosi prie nurengtų ir sumuštų vietinių. Šios nuotraukos buvo paviešintos, pati nušalinta ir nubausta. Tačiau kiek dar amerikiečių karių tokių „pasilinksminimų“ buvo nedemaskuota iki šiol nežinoma. Čekuolis pasakojo apie visai kitą įvykį, kuris aktualesnis mūsų dienoms, nes veiksmas vyksta Pakistane, netoli Pasaulio stogo. Šis pasakojimas parodo žiaurų amerikiečių elgesį. Vienas labai nesimpatingos išvaizdos: du metrai, beveik skustas, ištreniruoto kūno ir grubaus veido vyras, kuris nesugebėjo baigti net vidurinės, buvo paskelbtas būrio vadu. Galiausiai jis gavo vietą Pakistane, tarnauti už Ameriką, tačiau jis buvo pilnas agresijos, žodžiu, baisuoklis, kokius rodo kino filmuose. Amerika nurodė saugoti civilius, užuot kovojant prieš Talibus ir kitus teroristus, bet nutiko taip, kad šis vyrukas sumanė pasilinksminti liedamas civilių kraują. Štai tokia situacija kare – jis susprogdindavo vietinius civilius arba juos nukankindavo, visada nupjaudavo jų mažąjį pirštelį ir taip kraupindavo aplinkinius. Pornografiją keitė į vietinius ginklus, su kuriais pačius vietinius sadistiškai žudydavo, o svarbiausia, kad jis taip įtraukdavo visą savo būrį į nusikaltimus, privesdamas pačius tylėti. Iš tikrųjų kaip jis elgdavosi su vietiniais ir saviškiais yra surašytos ilgiausios istorijos, kurios pranoksta net „Pjūklo“ filmus, net nesinori jų visų pasakoti. Viską surežisuodavo taip, lyg patys civiliai neva juos užpuolė ir jiems teko gintis, bet nieko panašaus. Tas sadistas net kaime iš nuobodolio nušovė du nekaltus vietinius šunis, vietiniai užprotestavo, o jis už tai sudegino jų maisto davinius. Galiausiai šis sadistas buvo išaiškintas ir nuteistas iki gyvos galvos. Buvo rastos visos jo aukų nuotraukos, nes prie jų fotografuodavosi jo būrys ciniškai ir nepagarbiai iš visko tyčiodamiesi, tų nuotraukų net žiniasklaida nenori viešinti, nes atrodo pernelyg žiaurūs.

Ką aš norėjau pasakyti, kad karas nieko gero neatneša. Kare nebelieka kas ką gina, kas ką skriaudžia, nes atsiranda visokių idiotų, kurie net saviškius skerdžia, šaiposi. Todėl kaip yra svarbu žinoti, kokius žmones siunčiame į karą ir su kokiais užmačiais, nes kare nereikia vien žiaurumo ir masės, kaip šiuo atvejo to sadisto, bet reikia ir proto! Toks įspūdis, kad amerikiečiai į karą siunčia savo atmatas ir vadina „Pasaulio teisuolę“. Kokia yra iš tikrųjų ta politinė situacija ir kas iš tikrųjų vyksta tame kare yra tik kruopelytė tiesos, o visa kita yra bandoma nuslėpti arba pateikti ne tokią tiesą, kokia iš tikrųjų egzistuoja. Mes sėdime ant tokios sumautos melo parako statinės, kad kur bežiūrėsime, vis tiek matysime ne tą, kas iš tikrųjų vyksta. Visas tas melo mazutas yra pumpuojamas per žiniasklaidą, kuri yra paperkama, užsakoma. Ir tik tokios istorijos, kurios galiausiai iš lūpų į lūpas pasiekia tiesos akiratį, tada išryškėja tikroji padėtis. O kiek dar tų tiesų yra nuslepiame ir kiek yra manipuliuojama, niekas nė nežino.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis egzorcizmas"

Sveiki visi,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Paskutinis egzorcizmas“ (The last exorcism) (2010 m.). Na, tikriausiai esate matę ne vieną filmą apie juodai apsirengusį kunigą, kuris tamsią ir gūdžią naktį užsuka į namus ir išvaro demoną iš apsėstos mergaitės. Šįkart nieko panašaus. Šįkart filmas tikrai pasistengė parodyti kitaip, bet esmėje naujo modelio kaip siaubo žanrui nieko nepakeitė.

Filmas įdomus tuo, kad jis yra gan įtikinamas, o įtikinamumą kurią dabar plintantis dokumentinio filmo šabloniškasis pavidalas. Jeigu prisimenate „Bleiro Raganą“, „Paranormalų aktyvumą“, tai šio filmo principas yra tas pats – operatorius nešiojasi kamerą ir kuria dokumentinį kino filmą apie pastorių, kuris išvaro dvasias. Kiek bus toli nueita? Filmas neslepia, jog pastorius sukuria egzorcizmą ir pats demonais netiki, tačiau kol nesusiduria su apsėstąja Nele, po kurios pastorius ir visa filmavimo komanda ima lyg abejoti, tačiau visiems jau būna per vėlu...

Filmas gan baisus, kadangi yra įtikinamas dėl savo dokumentinio šablono. Tik galvoju, ar nepavėlavo filmas tokiu principu pristatyti filmą, kai per pasaulį jau nuvilnijo „Paranormalus aktyvumas“? Gali būti, kad ir pavėlavo, tačiau produkcijos nekeičia ir dabar Jūs taip pat galite išvysti šį filmą kaip dar vieną egzorcizmo variantą. Ar jis Jums patiks ar ne, ar jis pranoko klasikinį „Egzorcizmą“ ar ne, nuspręsite tik patys pamatę. Man asmeniškai filmas buvo visai nieko ir su klasikiniu pirmtaku sunkiai sulyginamas, kadangi filmas pasakojimą perkuria visiškai kitaip. Tame perkuriame ir slypi visas įdomumas.

Rekomenduoju visiems siaubo filmo mėgėjams, mistinių filmų gerbėjams ir šiaip besidomintiems egzorcizmu personoms.

Įvertinimas: 7.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trikampis"

Sveiki visi,

Pristatau Jums filmą „Trikampis“ (Triangle) (2009 m.). Na, tai ale siaubo filmas, kurį labai seniai parsisiunčiau, bet vis kažkaip nekildavo noras jo pažiūrėti, bet visai neseniai išdrįsau pažiūrėti, kadangi girdėjau visai neblogų atsiliepimų. Tai amerikiečių trileris su siaubo elementais. Na, ne paslaptis, kad dažniausiai siaubo filmuose amerikiečiai kaip ir japonai niekada nebūna santūrūs ir nepagaili kraujo, šįkart kraujo taip pat neišvengta, tačiau...

Pirmą filmo pusvalandį galvojau, kad neištversiu, labai jau simboliškas siaubo filmas ir priminė „Aš žinau, ką veikei aną vasarą“, tačiau filmui išsibėgėjus atsiranda kuo tikriausia intriga! Intrigą sukurią įdomus laikų ir variantų gausos rebusas, kuris filme apsisuka kaip didelis ciklo ratas ir išeina taip, kad pavaizduota diena, kuri niekada nesibaigia ir tos vienos dienos variantas. Saldainiukas yra tame, kad kam patiko tokia erdvių ir laikų žaismė kaip antai filme „Pradžia“ arba „Ponas Niekas“, tai šiame filme paimtas tas pats principas ir sužaista, sakyčiau, visai neblogai. Vadinasi, nespręsk apie filmą iš pirmų 20 minučių, pakentėk, nes filmas gali pateikti ir staigmenų.

Nepaisant gero pasirinkto žaismės modelio, filmas nėra tas, kuris sudrebintų ir leistų laisvai mąstyti, visgi šitą plotmę nužemina siaubo filmo elementai: banalusis kraujas, žmogžudystės ir kita, sakykim, neigiamą energiją filtruojantys vaizdiniai, todėl jis nėra priaugęs prie labai gero filmo vertinimo, tačiau ką pamačiau ir išskyriau iš konteksto man visai patiko, manau, patiks ir jums.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pelėdų karalystės sargai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Pelėdų karalystės sargai“ (Legend of the Guardians: The Owls of Ga‘Hoole) (2010 m.). Po „Ilgo plauko istorijos“, kurią ne taip ir seniai mačiau, nusprendžiau, jog ir vėl noriu kažką pamatyti animacinio ir po ranka papuolė šis filmas. Taigi tai pasakojimas apie pelėdų jauniklius, kurie per pavojus išmoksta skraidyti, kovoti už tiesą ir nugalėti blogį. Esmėje, siužetas labai paprastas, kokio ir reikalauja animacinio filmo žanras, kadangi jis vis tiek kurtas visai šeimai.

Filmas nieko nenustebino ir nieko kažko ryškaus nepaliko, buvo smagus laiko praleidimas. Tikėjausi, kad bus daugiau juoko, tačiau „Pelėdų karalystės sargai“ visgi išlaikė savo tradicinės animacijos kontūrus. Gražūs kompiuteriu sukurti vaizdai, žmogiškumu personifikuotos pelėdos vaizduoja iš esmės mūsų civilizuoto pasaulio supratimą – yra blogis, su kuriuo reikia kovoti ir yra gėris, kurio pusėje išlieka teigiami personažai. Pačios pelėdos nekinta, jos išlieka kryptingo tipiško charakterio.

Visgi filmą rekomenduoju visiems šio žanro mėgėjams, nors jis manęs nesužavėjo, tačiau nesijaučiu praradęs ir svarbaus laiko, visgi tai filmas skirtas pramogai su didaktikos gaidele.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela