Filmas: "Pirmoji nuodėmė"

Sveiki visi,

Nežinojau esant sukurto filmo, kuriame vaidina tokia aktorių kombinacija – Angelina Jolie ir Antonijus Banderas. Visgi yra „Pirmoji nuodėmė“ (Original sin) (2001 m.). Tai filmas, kuriame ši aktorių pora suvaidino fantastiškai. Visada smagu matyti Angelina neblogame filme, kur jos rankose nėra odinių pirštinių, šovinių ir veiksmo. O ką jau bekalbėti apie Antonijų – visų moterų svajonių meilužį – nesenstanti klasika.

„Pirmoji nuodėmė“ – siaubas, o ne pavadinimas, kuris visai, sakyčiau, nesiderina su filmo pavadinimu. Tai pasakojimas apie XIX amžiaus, jau įsiplieskusį kapitalizmą Meksikoje ir Kuboje. Turtingas verslininkas meksikietis nutaria vesti visiškai nematytą amerikietę, žinoma, dėl vaikų, manydamas, kad meilė ne jam. Bet kai pasileido tirada apie nesupaisomą aistrą ir meilę, tai pats nepatikėjo, ką pasakė anksčiau. Aišku, filme kiekvienas turi savų paslapčių ir melagysčių. Pats filmo naratorius pasakoja, kad tai ne meilės istorija, bet istorija apie meilę ir jos galią. Graži istorija, tokia, kad nelabai kuo ir prikibsi, bet be pačių žavių aktorių manęs iš esmės filme niekas nenustebino, kadangi pusė filmo eigos galėjai viską nuspėti kaip „Tėve mūsų“, vėliau šiek tiek įnešta intrigos, bandoma apgauti žiūrovą, tačiau ir vėl ištinka mažytis „pravalas“.

Tai turėjo būti neišsipildžiusios meilės istorija, bet aišku, juk kalba eina apie meilę, todėl ji realizuojasi sėkmingai pamindama žmogaus ydas, amoralumą ir kitas nuodėmes. Taip, tai aistringas, gražus, Lotynų Amerika pulsuojantis filmas, kuris patiks dramų ir kriminalinių sukergtų istorijų mylėtojams. Man irgi susižiūrėjo visai įdomiai, gražiai, tėkniai ir ramiai, tačiau iš esmės didesnio įspūdžio nepaliko. Apibūdinčiau žodžiu „visai neblogas“, bet ar geras – padiskutuočiau.

Žinoma, ši vasara mano filmai su Angelina Jolie dar nesiliaus, nes aktorė pakerėjusi su filmu „Gia“ negali manęs iki šiol palikti ramybėje, todėl laukit ir kitų pristatomų filmų su Angelina Jolie, banalu, graudu, bet tai tiesa – ji talentinga ir šarminga aktorė.

Įvertinimas: 8.1/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michel Houellebecq "Salos galimybė"

Sveiki visi,

Visai neseniai vaikščiojau po knygynus ir pamačiau Michel Houellebecq romaną „Salos galimybė“ vos už keturis litus su centais. Vienas pažįstamas senokai skaitė, teko pasiteirauti – ar verta? Sako, verta. Na, tai ne pirmas Houellebecq romanas pasirodęs lietuvių kalba. Tyto Alba pasirūpino išversti ir „Elementariosios dalelės“. Nors šio rašytojo pavardė man asmeniškai neištariama, tačiau Prancūzijoje šis fenomenas buvo ir tebėra vienas skandalingiausių rašytojų. Tiesą sakant, nežinau kodėl. Anotacija skelbianti knygos gale tikrai žavi skaitytojų akį, maniau, pasinersiu į tikrai provokuojantį pasakojimą, intrigą, patirsiu sukrėtimą, mažų mažiausiai katarsį – anotacija juk negali meluoti. Tai knyga, kuri turi ir turės savo skaitytoją, tačiau...

„Salos galimybė“ – tai cinizmu persisunkęs romanas, kuris išryškina visuomenės iki skausmo žinomas ydas, primena, kad žmonės pamišę dėl pornografijos, sekso, pedofilijos ir kitų kūniškųjų malonumų. Nieko naujo, kai pagalvoju, kad mūsų cinizmo karalius Sigitas Parulskis rašo apie tą patį tik kitais žodžiais. Kur čia skandalas? Kur čia sensacija? Nieko panašaus neaptikau šiame romane, vadinasi, anotacija mane apgavo, nebent nebemokėjau skaityti. Viskas šiame romane iš esmės yra nužeminta, nebėra žmogiškųjų jausmų, o už autorių, kuris sakyčiau, ir yra pagrindinis herojus, prabyla skirtingi klonai. Klonai, kurie atstovauja ateities žmonėms, kada nebelieka jokių šventų dalykų, nuplėšiamos visos moralės kaukės ir žmogus be savo įsitikinimų, meilės, vertybių lieka kažkoks nuogas baslys, tuštybė persisunkusi beprotišku cinizmu.

Suprantu, kad autorius turėjo visai neblogą idėją – demaskuoti civilizaciją, nuplėšti nuo jos visa, kas dar liko žmogiška ir palikti lyg gyvą nervą be jokių vaidmenų. Aišku, kai kurios scenos, kaip antai tyčinis kičas – kalbėjimas apie žydus ar musulmonus kaip apie paskutines atmatas ar filmavimas porno su keturiolikmetėmis, perdėtai ciniškas požiūris į žmoną Izabelę „knarkiančią storą karvę“ iš tikrųjų kelia susierzinimą. Gaila laiko kažkaip tyčia ciniškai angažuotiems tekstams. Norisi kažko pasikrauti, kažkokio pozityvo, kad ir išmatose, kad ir jame atrasti kažko, kas sudomintų skaitytoją. Tiesa, „Salos galimybė“ jau išduoda, kad kažkur žmoguje visgi yra ta sala, ta sausuma, kurioje lyg šunys spiečiasi visa tai, kas iš tikrųjų žmogų ir padaro žmogišką – meilė, altruizmas, atsidavimas, ištikimybė ir t.t.

Žinot, kadangi Houellebecq yra vyras ir rašo „vyriškai“, visgi jo santykis su moterimis taip pat keistas. Moteris herojui (o gal ir pačiam autoriui?) yra tarsi šuniukas, gyvenimo atributika. Matot, santykiai nebėra vertybė, žmona nebėra vertybė. Danielius ir jo klonai lieka nuo visko atsiriboję, pinigai ir turtai, kuriuos jis susikrauna už pornografiją taip pat nebėra vertybė. Niekas. Visiškas visko atsisakymas. Juntama tik sėkmės ar nesėkmės minimali priklausomybė, tačiau koks tada pasaulis, santykis su savimi pačiu, kai lieki be vertybių. Tenka pripažinti, kad tokia anticivilizacinė filosofinė atmaina yra aktuali ir diskutuotina. Taip, tai pakankamai intelektualus tekstas, jeigu skaitysime, kas rašoma tarp eilučių ir kokią mintį ir idėją iškelia autorius – galimybė išlikti žmogumi visada išlieka.

Visai neseniai Houllebecq gavo savo išsvajotą prestižinę premiją „Prix Goncourt“. Aišku, ilgai jis to siekė, net su „Salos Galimybe“ jis vos to nelaimėjo, tačiau buvo pasirinktas ne jis, tada autorius nenuleido rankų ir kūrė dar ambicingesnį romaną. Nežinau, man apskritai gaila laiko, kurį paskyriau šiai knygai, bet sakau, ši knyga, kurioje ne tiek svarbi istorija ir siužetas, bet toks paburnojimas, blevyzgojimas apie ydas ir nepadorumą, visada atras savo skaitytojų ratą ir gerbėjų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džia" / "Gia"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Lietuvoje mažai kam žinomą filmą „Džia“ (Gia) (1998 m.). Tai amerikiečių kino filmas pastatytas pagal garsios ir skandalingos manekenės Gia Carangi gyvenimą. Kas nežino, tai pasakau, kad Gia Carangi gimė 1960 metais ir mirė sulaukusi vos 26 metų. Tai pirmasis pasaulinis super modelis. Iš tiesų Gia savo karjerą pradėjo pankuodama 17 metų, tada ji buvo kitokia ir agresyviai įsiveržė į madų pasaulį, kurioje sukėlė tikrą revoliuciją. Žinoma Gia gyvenimas nebuvo anaiptol gražus – narkotikai, mylimų žmonių nusigręžimas, alkoholis, seksas, homoseksualumas, prievartos patyrimas, orgijos už kurias prašydavo pinigų arba narkotikų, galiausiai AIDS pribaigė ne tik Gia karjerą bet ir ją pačią...

Taip, filmas yra apie ją. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė garsi amerikiečių aktorė Angelina Jalie, beje, už šį vaidmenį ji gavo Aukso Gaublį ir buvo nominuota Emi. Išties tai įspūdingas Angelinos vaidmuo, o filmas pasirodė tikrai labai gerai ir įdomiai surėdytas. Gaila, kad aktorė po to pasuko ties trilerių ir kovinių filmų bumu, nes galėjo sukurti dar ne vieną įspūdingą vaidmenį dramoje. Neįtikėtinai gerai ir fiktyviai perteiktas charakteris, beviltiškumo, vienišumo ir šlovės jausena. Nepaprastai geras grimas, makiažas, siužetas, vertas paties gyvenimo. Kokia buvo Angelina? Ji buvo GIA – nuostabi. Pati Gia buvo tarsi pasimetęs vaikas, kuris irzliai nesuvokia savo galimybių ir jų nevertina. Iš filmo ėjo suprasti, kad ji beveik nesuvokė, kokią įtaką turėjo madų pasaulyje ir kokius pamatus išklojo būsimoms super manekenėms. Deja, asmeninis gyvenimas buvo kur kas pilkesnis – nuolatinis skausmas, vienatvė ir svaiginimasis. Gia svarbu buvo užmarštis, užmiršti, kad skauda, to nori kiekvienas vaikas, to norėjo ir Gia.

Nepaprastai atviros lesbietiškos scenos. Iki šiol negalima pamiršti, kaip nuogomis krūtimis Angelina trankosi per fotosesiją į tvorą ir pro ją mylisi su kita moterimi. Taip, tai filmas, kuris iš Angelinos pareikalavo nuogybės iki pat paskutinio lašo. Aišku, toks palaidas Gia gyvenimas nuvedė ją prie AIDS, o apie šią ligą ypač mažai kas buvo žinoma tuomet. Sakoma, kad per Gia laidotuves, pačios jos grožio apogėjuje, karstas buvo uždarytas, nes buvo manoma, kad AIDS gali plisti per orą. Nuo lūšnynų ir skersgatvių kekšės iki Milano ir Paryžiaus podiumo. Štai tokia ir buvo Gia, toks ir filmas. Tiesa, šiek tiek diskutuotina filmo pabaiga, nes visas filmas lyg ir išlaiko realistišką įtampą, o pabaigoje ima ir suspindi simbolika – Gia atsikelia iš mirties patalo gražesnė negu bet kada... Galbūt taip ir reikėjo – mirti jaunai ir gražiai, kad taptum legenda.

Man asmeniškai filmas labai patiko. Nesitikėjau, kad tokį atkapstysiu ir pamatysiu. Ačiū filmo kūrėjams ir rekomenduoju šį filmą visiems dramų ir rimtų filmų mėgėjams. 

Įvertinimas: 10/10 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vanduo drambliams" / "Water for Elephants"

Sveiki visi,

Šiandien rubrikoje „Filmas“ noriu pristatyti prieš kelias dienas matytą amerikiečių kino filmą „Vanduo drambliams“ (Water for elephants) (2011 m.). Na, tai filmas neabejotinai statytas pagal knygą, kurią Tyto Alba yra išvertusi ir išleidusi į lietuviškų knygų rinką. Kiek teko girdėti apie knygą atsiliepimus, tai jie visada būdavo labai geri, todėl nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją.

Ir ką mes čia sutinkame? Ogi mega jaunosios kartos populiarų aktorių Robert Pattison. Žinoma, tikėjau iš šio vaidmens nemažai ir net nežinau ar jis mane nuvylė ar ne. Kol kas savo superinio vaidmens filme „Mažosios dulkės“ apie Salvadoro Dali gyvenimą neaplenktas. O „Vanduo drambliams“, sakyčiau, vaidmuo buvo toks vidutiniškas. Tiko, bet niekuo nesužavėjo. Šiaip pati istorija tokia nebloga. Beveik pusė filmo manęs niekas ypatingai nedomino. Įvykiai savaip plaukia, bet jie tokie niekuo, kaip sakant, „nekabinantys“. Aišku, kol klajojantis cirkas nenusprendžia įsigyti dramblio Rauzės...

Kai žiaurus cirko direktorius ir savininkas imasi smurto prieš gyvūnus, mėto žmones iš traukinių ir šie žūva, tada įsijungia žiūrovo gailestingumas ir žmogiškumas – filmas staiga tampa įdomus. Kuo visa tai baigsis? Jaunas vaikinukas įsimyli žiauriojo cirko direktoriaus daug jaunesnę žmoną, bet kelią pastoja įvairios kliūtis, tačiau jautrumas, gailestingumas ir teisingumas galiausiai laimi. Ne, filmas nėra absurdiškas ar banalus, tačiau tikiu, kad knyga buvo visgi geresnė, o filmas toks išėjo „pusė velnio“, nors negaliu taip spręsti, kadangi knygos pats neskaitęs.

Žiūrint filmą, prieš akis tuojau man iškildavo Christinos Aguileros vaizdo klipas „Hurt“, nes pagrindinė aktorė filme labai jau panaši iš profilio ir šukuosenos į ją, tačiau tai tokios asociacijos. Šiaip manau, kad filmas patiks daugeliui ir daugelis jį įvertins labai gerai ir puikiai, tačiau man jis labai didelio įspūdžio nepaliko. Visgi tai komercinis filmas – masinės scenos, istorija, kuri nutolusi nuo tikro realaus gyvenimo vaizdavimo, perdėtai romantizuota ir t.t., bet tai yra tie dalykai, kurie ir patinka žiūrovams, todėl ir manau, kad filmas tiks ir patiks daugeliui.

Įvertinimas: 7.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tikras kraujas"

Sveiki visi,

Labai seniai žiūrėjau tokį serialą, tikriausiai protas buvo pasimaišęs – galvoju dabar. Galbūt. Po „Vampyrų dienoraščių“, galima sakyti, „užsikabliavau“ už „Tikro kraujo“ (True blood), kad ėmiau ir per pora vakarų sužiūrėjau pirmąjį sezoną. „Tikras kraujas“ – tai šiuo metu Amerikoje labai populiarus serialas, kuris atvirai atsiduoda erotizmu, ištvirkimu ir vampyrais. Tai serialas skirtas suaugusiems, bet Lietuvoje leidžiamos knygos tomais, kurių net galo nesimato, tikiuosi nežaloja mūsų paauglių ir vaikų galvų, nes tai, kas vaizduojama seriale visgi privertė susimąstyti.

„Tikras kraujas“ – tai tamsus serialas, aišku, labai greitai pagaunantis ir įtraukiantis į siužetą, tą padarė ir su manimi pačiu, kad ėmiausi žvalgytis net antrojo sezono, tačiau abejoju ar verta bežiūrėti. Rimtai sakau, tai laiko švaistymas. Aišku, tai įdomu, atitolina nuo mūsų realybės, kažkiek praplečia fantaziją, tačiau, kas lieka pasąmonėje, štai kas įdomiausia. Žavūs ir gražūs aktoriai, kaip sakiau, daug erotikos, kuri priartėja prie pornografijos. Apskritai tai serialas, toks liberalus, beveik nebėra jame vertybių, bent jau tai, kad iš tikrųjų įsirėžtų į pasąmonę ir išliktų kažkas pozityvaus. Sakau tai be jokios ironijos, nes serialas ne tik kad propaguoja laisvą gyvenimą – juk tai tik seksas – laužo tradicinius supratimus apie Meilę ir ištikimybę, bet net retkarčiais skatina tai daryti. Nesakau, kad tokia produkcija yra blogai, ji mažiau kenksminga suaugusiems, kurie turi savo tvirtą suformuluotą vertybių skalę, tačiau vaikai ir paaugliai, kurie prisižiūri tokių serialų, kurie, tiesiai šviesiai sakant, iškreipia realybės ir savų ribų jausmą, nieko gero iš to neatsineša.

Aišku, „Tikrasis kraujas“ bandė puoselėti ir tikruosius jausmus, tačiau kas didesnį įspūdį padaro ir kas giliau krenta į sąmonę? Keista vampyro ir mirtingosios meilės ar eilinės orgijos, kurių per vieną seriją buvo tiek, kad sočiai gali pretenduoti į pornografijos lentynas ir jų „Oskarus“.

Pats serialas ir jo siužetas „vežantis“ – burtai, mistika, politiniai dalykai ir t.t. Visuomenė toleruoja tokį gyvenimą, kodėl tai neperkėlus į realybę? Teko skaityti, kad jau Rusijoje susikūrė organizacija, kuri gins vampyrus ir kitus realiai galbūt net neegzistuojančius, bet save vadinančius žmones. Kas žino, gal greit net pase nurodysime, kokiems mitiniams personažams save priskiriame ir kiekviena organizacija kovos už savo teises. Taip, taip, tai iš tikrųjų vyksta, o koks filosofas iš praeities nė pagalvoti negalėjo, kad galbūt žmonės pradės kuoktelėti nuo romantizuotų vampyrų.

Visgi antro sezono nežiūrėsiu. Bloga įtaka daro savo. Tačiau galbūt Jūs ir žiūrėsite, tai yra kiekvieno pasirenkamas dalykas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Milorad Pavič "Antrasis kūnas"

Sveiki visi,

Pagaliau perskaičiau ir neskaitytą garsaus serbų rašytojo Milorad Pavič romaną „Antrasis kūnas“. Primenu, jog lietuvių kalboje jau turime „Vidinę vėjo pusę“ ir „Chazarų žodyną“. Žinoma, kuris laikas mane domino „Antrasis kūnas“ dėl to, kad pats autorius šį romaną laiko pačiu savo geriausiu darbu. Apskritai tai vienas iš paskutinių M. Pavičiaus kūrinių, kuris, kaip skelbia anotacija, buvo žaibiškai išverstas į lenkų ir rusų kalbas.

Nesinori pradėti recenzijos žodžiu „nusivyliau“ arba „tikėjausi daugiau“ – skamba mokykliškai, tačiau „Antrasis kūnas“ mane nustebino savo nepaprastu paprastumu, daugiausia raiška. Pati romano pradžia labai daug žadanti, staiga ir vėl atpažinau nuostabų „Chazarų žodynų“ stilių, vingrius semantinius sakinių laukus – „Šios knygos autorius yra išgalvotas, dauguma kitų personažų tikri.“ (p. 7), skelbia įvadinis autoriaus žodis. Na, kaip neužkibsi? Kaip ir moteris, kuri važiuoja autobusu per miestą, iš jos pavagiamas telefonas, bet ji atpažįsta savo garsą ir vagis pasako, jog jai skambino JOS VYRAS t.y. velionis vyras.

Iš esmės, šiame romane Pavičius labiau kliaujasi tradiciniu pasakojimu, tačiau retkarčiais prasiveržia ryškus magiškasis realizmas. Autorius tiesiog paskandina mus savo istorijoje, kuri prisodrinta istorinių elementų, keistų (girdėtų ir negirdėtų) legendų ir mintų, kuriuos prikelia ir sukurpia įdomias istorijos erdves ir sanklodas. Akmeninis žiedas – visa ko variklis, kuris vertas visko ir nieko nevertas – teigia romanas. Ką tai primena? „Žiedų valdovą“? Ne. Retkarčiais tas mistinis kriminalas, kuris eina per „Antrąjį kūną“ mane vertė prisiminti „Da Vinčio kodą“, kuris man paliko ne pačius geriausius prisiminimus, tačiau Pavičius šį „metafizinį trilerį“ sukuria ypatingai, nebanaliai, apjungia kažkokia keista mistine aura, kuri apskritai būdinga jo kūrybai. Manau, ta aura, tos baroko ir viduramžių žinios, kurias turėjo profesorius M. Pavičius ir labai tiko šiai įdomiai metafizinei – istorinei mozaikai.

Romane susiduria žmonijos istorija ir krikščionybės biblijiniai pasakojimai. Jie taip suvelti ir perpinti, kad sunku atsekti, ar personažai gyvena pagal mūsų istorinę evoliuciją ar pagal biblijinius pasakojimus, bet tai romaną būtent ir daro drąsų ir žavų. Ilgai ir aš spėliojau, kas tas ANTRASIS KŪNAS, manding, pradžioje tai reiškėsi kaip siela, žmogaus dvasia, tačiau tik romano pabaigoje, kada trigalvis velnias susapnuoja pagrindinį personažą - sakyčiau, labai jau „Faustiškas motyvas“, - ima aiškėti, kad antrasis kūnas yra visai kas kita. Numiręs žmogus pasineria su antruoju kūnu į save patį, o savastyje yra Visata, nauja, nepažinta Visata. Taigi, vadinasi, jeigu mes gyvename šį gyvenimą ir matom šios Visatos kraštelį, tai tėra tik vieno žmogaus sielos visata. Paraleliai kiekvienas iš mūsų turime po tokią Visatą. Žinau, romano erdvės nepaprastai didelės ir jas suvokti nėra lengva, kadangi autorius atvirai žongliruoja mūsų žmogaus sąmonės suvokiamomis sąvokomis ir, įtraukęs į filosofinę polemiką, sukuria didelio masto avantiūrą pačiam skaitytojuj.

Žinoma, romano raiška lengvesnė nei „Chazaro žodyne“, tačiau užmačios – didelės ir nemažai jų įgyvendinta. Juolab, kad autorius save laiko ir nelaiko pagrindiniu knygos herojumi, tai galima suprasti iš tokių detalių: jis mėgstamas ir garsus rašytojas, dėstytojas, parašęs „Vidinę vėjo pusę“, kuri įstringa tarp laidų, kai knygos ima skristi iš jo namų. Nėra tikros realybės, ji sumišusi su tuo, kas vyksta čia ir dabar ir tai, kas vyksta XVIII amžiuje, mistikos ir paslapčių, politinių karų eroje. Vientisas siužetas ir skirtingos erdvės. Vieni personažai pratęsia savo istoriją, o paraleliai šių dienų personažai ją lyg ir vėl atgaivindami tęsia savąją. Romanu laikyčiau užbaigtu, talentingai surėdytu, tačiau jį galima labai lengvai perskaityti, tačiau nesuvokti arba suvokti paviršutiniškai. Tai nėra lengvas skaitalas, kaip pasirodė galbūt ir man pačiam, pabaigus skaityti, tačiau, kai imi konstruktyviai jungti istoriją, detales, idėją į visumą, tada pamatai, kad tai gali sukurti tik genialus protas, manau, toks protas ir buvo Miloradas Pavičius.

Turiu ir aš priekaištų dėl vertimo. Labai trūko išnašų, kuriose būtų verčiami itališki bei kirilica užrašyti išsireiškimai. Apskritai šį romaną vertė kitas žmogus – Vytas Dekšnys, tai jaučiasi ir kita kokybė. Nenoriu sakyti, kad prastesnė, tačiau kartais reikėtų paieškoti kito žodžio, kito išsireiškimo ir nepatingėti paaiškinti. Per visą knygą – nė vienos išnašėlės! O juk tiek kultūrinių, tiek simbolinių dalykų knygoje, kuriuose ne kiekvienas skaitytojas gali ir susigaudyti!

Šiaip romaną rekomenduoju visiems magiško realizmo mėgėjams ir tiems, kurie pasiilgo avantiūros, sudėtingų erdvių ir prasmės laukų. Jums turėtų romanas patikti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Idealus pabėgimas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Idealus pabėgimas“ (A Perfect getaway) (2009 m.). Tai amerikiečių mistinis trileris be specialiųjų siaubui kelti efektų. Filmą iš tikrųjų žiūrėjau dėl Millos Jovovič vaidybos – nenusivyliau ir šįkart. Šis beprotiškas vaidmuo priminė jos ankstesnį vaidmenį filme „45 kalibras“ – toks pat nenuspėjamas ir beprotiškas.

Šis filmas skirtas daugiau pramogai. Įtemptas siužetas tikrai mane nustebino, kitaip sakant, „išdūrė“, nes nesitikėjau, jog scenarijuos toks neprastas. Iš tikrųjų patinka filmai, apie kuriuos nieko nežinai ir tave „išduria“, nes palieka nuostabos įspūdį, leidžia lengviau filmui į tave įtekėti.

Siužetas iš pradžių atrodo labai trileriškas ir paprastas – jauna sutuoktinių pora atvyksta į Havajų salyną ir čia praleidžia turistaudami medaus mėnesį, tačiau šioje saloje jau prieš tai buvo nužudyta jauna jaunavedžių pora. Džiunglėse jie, žinoma, sutinka dar dvi „keistas“ jaunavedžių poras, na, ir tada prasideda įtarinėjimai, ima augti įtampa ir t.t.

Žinot, filmas man tikrai patiko. Toks lengvokas ir toks netikėtas. Manau, jis „sueis“ visiems kaip vasariški vitaminai. Filmas tinka žiūrėti ir vienam, ir kompanijose. Keista, nesu girdėjęs, kad pasaulyje vyktų tokie kriminalai, bet ko tik nesugalvoja žmogaus laki fantazija... Siūlau ir Jums pažiūrėti „Idealų pabėgimą“.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela