Ar galėtum nužudyti žmogų?

Sveiki,

Esminis klausimas, kuris mane kamuoja nuo vaikystės – ar galėčiau užmušti žmogų? Užmušti dėl kitų, dėl geresnio gėrio ir šitaip susitepti rankas, sąžinę. Ne, apie įvairius būdus negalvojau, gal perplėšti rankomis ir dantimis gerklę, nunuodyti, sugadinti automobilio stabdžius – vis tiek tai būtų žmogžudystė. Nužudyti žmogų – šventas nusikaltimas, kuris reikalauja didžiausios aukos – tavo paties žmogiškumo. Iš dalies esu užkietėjęs pacifistas, todėl užmušant žmogų reikėtų pereiti ne tik per žmogiškumo klausimą, bet ir savo paties prievartą prieš save patį.

Vaikystėje, dažniausiai šeštadieniais, ir būtinai žiemą, pjaudavo kiaulę. Tai įvykdavo kiekvieną žiemą, kartais net kelis kartus. Žiemą kiaulę pjaudavo dėl mėsos, nepatikėsit, kartą kiaulę pjovė vasarą ir aš tos mėsos negalėjau valgyti, jos skonyje nebuvo sniego ir to keisto pusnynų skonio, o mėsa, tiesą sakant, dvokė lyg pagedusi. Močiutė man pasakė, kad tai vasarinės kiaulės mėsa, suprask, todėl kitokia. Kiaulės pjovimo ritualas – sadistinis ritualas. Negalėdavau jo pakęsti. Visada stebėdavau pro langą, kaip prakaituoti vyrai ištempia kiaulę į lauką, šita vos sulaikoma, tada gretimo kaimo dėdė su išgaląstu peiliu durdavo į pasmakrę, į minkštą jos vietą ir to pakakdavo, kad pradurtų arteriją. Moterys po pagurkliu kišdavo katilus, kad į juos pribėgtų tiršto ir karšto kraujo vėdarams. Ne, jukos niekas negerdavo – pas mus nebuvo tai populiaru, bet baisiausias ne tai. Baisiausia – riksmas, paskutinis gyvulio švento Vito šokis, gulbės giesmė, tas klaikus žviegimas, kai supranti, kad tai mirštančios gyvulio žviegimas. Tai trukdavo apie dvi – tris minutes, tada kiaulė praranda balsą, jėgas ir ši stovi paslika, kol galiausiai krenta į kraujo balą visa tuščiavidurė ir bekraujė.

Kur kas mielesnis lavono mėsinėjimas – žarnos, kepenys, inkstai, nupjauta galva, visa tai ne tik kad nebekėlė jokio baisumo, bet atvirkščiai, kėlė romantišką smalsumą ir norą stebėti. Juk lavonas niekam nebaisus! Kraujas irgi! Žvėries dvasia jau Rojuje. Niekam abejonių nekyla, kad kiaulės dvasia neis į Pragaro įsčias. Dar ir dabar vis sugrįžtu į šeštadienio rytmečius, girdžiu žvėries žviegimą, kad net šuo būdoje susirangęs į embrioną lūkuriuoja, kada kiaulė iškeliaus į Rojų. Jau tada žinojau, kad niekada negalėsiu papjauti kiaulės. Jei negaliu papjauti kiaulės, kaip galiu užmušti žmogų?

Kam užmušti, jei galima sužeisti? Kad atsimintų tave visam likusiam gyvenimui. Sužeidimas yra tolygus priartėjimas prie to, kad reikalui esant gali ir užmušti. Vėl prisimenu tuos žudikus, kurie įkaitusiu lygintuvu kankino senelį, kad šis atiduotų paskutinius grašius. Žinoma, senelį po to užmušė, o pats kankinimo faktas ir žinojimas, kad tas senas krienas vis tiek mirs, tave daro savotišku dievu, valdovu Kaligula. Kodėl neparodžius savo valdžios? Kodėl nepažaidus su gyvybe ir mirtimi?

Jau pastebėjau keistą visuomenės tendencija ir šiokį tokį išsigimimą. Jeigu žmogų nužudo koks nors skustagalvis dėl pinigų, pilstuko ar cigarečių pakelio, tai nieko tokio, aišku, faktas, kad nužudė vis tiek baisus, tačiau kai, tarkim, motina nužudo savo vaiką, įmetusi jį srutų duobėn, tada visuomenė paklaiksta – ji juk žudikė! Juk svarbu kas ir ką žudo, vienus lengviau pateisinti, kitus sunkiau, bet vienoje plotmėje yra tas pats Dievo įstatymo pažeidimas – nužudymas. Tai koks po paraliais skirtumas, ar nužudė motina savo vaikus, ar vyras papjovė gatvės praeivį? Visuomenė skirtumą iš karto atseka, tačiau man tai atrodo vienas ir tas pats, juk galiausiai visi esame ar buvome kažkieno vaikai, esame atsakingi vieni už kitus – sesę, motiną, ar nepažįstamą praeivį. Mes patys esame vieni kitiems, nepaisant giminystės, kraujo, artumos ryšių.

Vaikystėje buvo labai jautrus. Man buvo gaila nukirsto medžio, buvo gaila genėjamų medžių, gaila alkano šuns, gaila pastipusio viščiuko, kritusios karvės, sužeistos kregždės, raišo kuino ir kitų gyvių. Pasaulis atrodė prie mirties slenksčio, nes aplinkui nebuvo gyvio, kuris nebūtų patyręs kančios. Kančia – tai nuostabus taurinimo instrumentas, sakytų man kokie filosofai, tačiau mes žinome, kad taip nėra. Sielos kančia ir fizinė kančia taip pat nėra vienas ir tas pats. Kančia – tai įžanga į mirtį, į galimybę nužudyti. Labai įdomu, kas atlieka autoanazę tiems mirtininkams lovose? Kas atjungia aparatus ir drįsta savas rankas susitepti mirtimi vien dėl to, kad tai leidžia įstatymas?

Mirtis – purvinas reikalas. Žmogžudystė tuo labiau. Prisimenu samurajų kodeksus. Jeigu tu gėdingai pralaimi kovą, tai turi paprašyti, kad priešininkas tau nukirstų galvą, nes imidžas ir reputacija tais laikais buvo svarbiau už gyvybę. Gėdingas samurajus – pasmerktas samurajus. Dabar kas mirtų dėl garbės? Garbė anokia čia vertybė. Gal dar atsirastų mirštančių dėl meilės, dėl laisvės, bet dėl garbės – nejuokinkim savęs ir pasaulio. Tiesa, o žudome nemažiau nei anksčiau. Tiesa, jeigu pripažinsime, kad aplink mus egzistuojantis pasaulis irgi gyvas – medžiai, gyvūnai, mineralai, tai suvoksime, kad net deguonies molekulę, kurią įtraukiam į plaučius, irgi yra aplinkos nužudymas, bet tai kaina, kurią mokame, kad gyventume. Tiesa, ar turi esmėje skirtumo, ar tu nupjausi medį ar papjausi šunį? Mūsų racionalus protas apie gyvybę turi susidaręs hierarchiją, nelyginant klaustų, kieno gyvybė yra svarbesnė. Bet jeigu tikėsime kitų religijomis, kaip antai indėnų, tai matysime, kad tiek medis, tiek paukštis vienoje plotmėje turi lygiavertę gyvybės sampratą.

Manau, iš dalies siauras gyvenimo supratimas, krikščionybė ir atnešė tamsiuosius laikus. Žinoma, dabar metu į mūsų valstybinės religijos daržą akmenį, tačiau tai tiesa. Mes ne tik išskiriame skirtingą gyvybę vertę tarp varlės ir stirnos, mes skirstome žmoniją į rases, tikėjimus, kalbas, lytį. Kai kurie iš jų antrarūšiai ir nusipelnę gyventi mažiau nei mes, sako visuomenė, nors esmėje visi esame žmonės. Tiek tas žmogus ir teturi to protelio.

Tikrasis žudymas prasideda mentalinėje plotmėje – galimybė pagalvoti apie kitos gyvybės atėmimą. Pradėdamas šią esė taip ir padariau – pirmiausia nužudžiau, po to mėsinėjau, o dabar pradedu suvokti. Žudymas pirmiausia yra ketinime, noruose, kad kitas mirtų bent jau mūsų iliuzijų pasaulyje. Kol turime protą, troškimus ir suvokimą, kas yra blogai, o kas yra gerai, tol neatsisakysime troškulio žudyti. Nesvarbu kaip ir vardan ko – mintimis, ginklu, dėl naudos, dėl garbės, meilės, cigarečių, dėl blogo oro, dėl to, kad nuobodu ar linksma. Priežastis nepateisina poelgio nei per karą, nei per meilę, kaip mėgsta sakyti anarchistai. Kitos gyvybės atėmimas – tai savo gyvasties nužeminimas, grįžimas į urvą, į akmens amžių, tačiau nereiktų slėpti, kad žudymas išlieka viena svariausių galimybių išlikti.

Netoli Kinijos, tiesa, dabar jau gerai ir nebepamenu kur, kareiviai trims metams izoliavo miestą, kuriame žaibiškai išseko maisto atsargos ir prasidėjo laisva koncentracijos stovykla – žodžiu: badas, maras, karas. Pasakojama, kad liesi anūkai ėjo su kirviais užmušti savo senelių, žinoma, maistui. Tai buvo metas ir laikas, kada kito mirtis reiškė kito gyvenimą. Ar tai moralu? Pateisinama? Žmogiškumas prarandamas, kai žmogus nori gyventi. Garbė nebelieka vertybė, tik ne ten, kai mirtis braunasi į tavo vidurius. Manau, kad tai nepateisinama, bet ir nesmerkiama, šiaip ar taip, esame visi iki sielos gelmių žudikai. Gailestis ir atjauta, dėkingumas kito gyvybei, štai, ko mus mokė pagonys, seną labai gerą tiesą, tai kas mus išriša nuo žmogžudystės kančios – be šių komponentų žudikas ir lieka žudiku, o tas, kuris nebeturi kitos išeities lieka išgyvenusiuoju, nepraradusio gyvasties.

Manau, teisinga yra pjauti kiaulę, valgyti jos mėsą ir būti dėkingam gyvuliui. Tik ar esam dėkingi sufasuotai mėsai, tai bedvasiai lavonienai, kurią nutrenkė skerdyklos elektra? Civilizacija pamiršta nužudymo dėkingumą, juk kai kas mirė tam, kad tu šiandien išliktum gyvas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano meilės vasara"

Sveiki visi,

Noriu pristatyti filmą „Mano meilės vasara“ (My summer of love) (2004 m.). Tai jaunatviškas filmas, bet kartu ir skaudus, ir ironiškas, ir naivus. Iš tikrųjų pagalvojau, kad apie dvi merginas, kurios nusivylusios gyvenimu sau vasarą linksminasi. Primena „Prozako kartą“ ar „Jaunąsias savižudes“, jų repertuarų linijas, tačiau nieko panašaus. Tai pasakojimas apie vasarą, kurioje kažkas žmoguje atsitinka ir jis pasikeičia visam gyvenimui. Visi tikriausiai esame sulaukę tokios vasaros, štai taip nutinka dviem merginom. Jos susitinka, ima draugauti, pasakoti viena kitos gyvenimus ir viena kitą įsimyli... Pakankamai tos homoerotikos šiame filme, bet pasakojimas, noriu patikslinti, visgi yra ne apie homoseksualumą. Tai pasakojimas, kada jaunos merginos tiesiog įsimyli viena kitos laisvės idėją, įsimyli abi savo draugystės iliuziją, kuri dingsta su ta pačia vasara. Primena kažkuo „Kambarys Romoje“ idėją.

Šiaip filmas man patiko. Personažai tokie kartu gyvenimiški ir kartu kažkuo ypatingi. Kad ir pagrindinės merginos brolis, grįžęs iš kalėjimo ima tikėti Jėzumi, stato jam kryžių ir elgiasi visada šventeiviškai, pats įtikėjęs, kad kontaktuoja su Jėzumi po truputį tampa fanatiku, tačiau jaunosios merginos demaskuoja jo apsimetinėjimus. Tai vienas iš filmų, kuris nupiešia pasaulį įvairų – ir džiugų, ir skaudų. Tam nereikia banalybių, keistų triukų. Tiesa, viena kita graži ir estetiška scena padailina patį filmą. Tačiau kiek žmonės gali skaudinti kitą žmogų, meluoti ir užduoti, vaidinti keistas priesaikas ir po to jas tyčia sulaužyti, vardan to, kad tai smagu – tai jauno žmogaus žmogiškumo klausimas. Toks jauno žmogaus gyvenimas – neatsakingas, smagus lėbavimas, bet šalia kartu pavaizduoti ir jų trapūs bei dūžtantys gyvenimai.

Manau, filmas patiks jaunimui ir ne tik, patiks ir dramų mėgėjams, lesbietėms bei visokio plauko žmonėms, bet filmas lieka individualus, jis netaikomas vieno žanro mėgėjams. Kai kas galbūt jums filme nepatiks, personažai, siužetas, o gal atvirkščiai – sužavės. Man asmeniškai filmas žiūrėjosi laisvai, didelių minčių nepaliko, tačiau verta buvo pažiūrėti.

Įvertinimas: 8.6/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gimimas"

Sveiki visi,

Pasirodo ši vasara ne tik Angelina Jolie mane buvo užvaldžiusi, bet žavioji Nicole Kidman. Jau kažkelintas filmas, kurį žiūriu su šia aktore. Ir šį kartą tai „Gimimas“ (Birth) (2004 m.). Berniokiška, trumpaplaukė Kidman – nedaug tokių filmų, kuriame išvystume tokią Kidman. Keistas šis jos vaidmuo, šiek tiek trikdantis, psichologizuotas, tačiau įtaigus ir gluminantis gerąja prasme.

„Gimimas“ – tai pasakojimas, kaip moteris po dešimties metų po vyro mirties sutinka tekėti už kito, tačiau netikėtai atsiranda dešimtmetis berniukas, kuris tvirtina esąs jos buvęs vyras, negana to, dešimtmetis pasakoja tokius intymius dalykus, kuriuos galėjo žinoti tik jie dviese. Moteris sutrinka ir ima iš naujo įsimylėti vyrą esantį dešimtmečio kūne, tačiau aplinkiniai tiesiog įsitikinę, kad berniukas įžūliai meluoja. Bet kaip tada jis žino tiek daug tiesų? Iš tikrųjų keista istorija, sakytum, reinkarnacijos pagrįstas pasakojimas, tačiau čia svarbiausia meilės istorija. Ana suvokia, kad jau pamilo berniuką ir net ima įsivaizduoti, jog iš tikrųjų ima jį geisti. Kai kurios scenos priartėja prie keistos ir nepaaiškinamos formos pedofilijos – berniukas ir moteris, galbūt tai didžiausias žiūrovo trikdymas, tačiau jis drąsus, įdomus ir todėl filmas tampa daug įdomesnis. Aišku, kai kurios N. Kidman suvaidintos scenos nerealios, ypač jos tas graudulingas žvilgsnis per koncertą, kurį jį išlaikė kone minutę su savaime be pertraukos pilnėjančiomis ašarų akimis. Gražūs rūbai, intriguojanti istorija, kuri taip pat baigiasi ne ką įdomiau. Visgi daugiau šiame filme yra psichologijos, žmogaus tikėjimo ir skausmų sukurtas pasaulis, galbūt artėjantis prie šizofrenijos, bet būna ir tokių žmonių, kurie per visą savo gyvenimą taip ir nesusitaiko su praradimais.

Filmą rekomenduoju mistinių filmų ir dramų gerbėjams, rekomenduoju ir šiaip visiems. Filmą daugelis apibūdina kaip „keistą“, manau, visai pelnytai, tačiau net ir keistumo jausmu galima kartais pasimėgauti.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkios minutės Rojaus"

Sveiki visi,

2010 metais „Kino pavasaris“ pateikė dar vieną vokiečių kilmės Oliver Hirschbiegel filmą „Penkios minutės Rojaus“ (Five minutes of Heaven) (2009 m.). Režisierius netikėtai išgarsėjo 2001 metais, kai pasirodė jo psichologinis Lietuvoje filmuotas „Eksperimentas“. Tai psichologinių dramų meistras, o jo „Penkios minutės Rojaus“, nors ir pakankamai trumpas filmas 1 h 25 min. visgi sugebėjo sukurti keistą ilgalaikę įtampą, be efektingų garsų, vien tik iš kameros judėjimo ir pačių aktorių vidinio nerimo.

Filmas paremtas tikrais įvykiais. Filmuojama laida, kurioje susitinka žudikas, kuris būdamas jaunuoliu nušovė kito vyruko brolį. Po daugelio metų jie susitinka filmavime - iš jų daromas šou, tačiau anaiptol nėra lengva pamiršti praeities įvykius. Žinot, filme labiausiai sužavėjo tas subtilus ir kruopštus ėjimas ties pačių veikėjų psichologinės įtampos, kurioje nebelieka ribos tarp baimės ir noro atkeršyti. Reiktų pamatyti jau vien dėl nuostabios aktorių vaidybos – ji dieviška! Režisūra labai įtaigi ir stipri. O siužetas, galbūt šiek tiek ir, sakyčiau, pavalkiotas, tačiau tikroviškas, realus, nepersūdytas estetinėm scenom, nenatūralumu. Labiausiai žavi tai, kad iš praktiškai skurdaus siužeto padaroma KAŽKAS TOKIO, ypatingai, įtaigiai. Liam Neeson – nuostabus, bet ryškesnis charakteriu šįkart pasirodė man iki tol nežinomas aktorius James Nesbit. Bravo jam. Nerimas, prakaitas, kvėpavimas, vaikystės trauma ir noras patirti tas penkias minutes Rojaus, kurio kaina yra visas likęs gyvenimas už grotų.

Šį filmą rekomenduoju rimtesnių filmų mėgėjams, psichologinių dramų gerbėjams, nes filmas vertas geros akies. Ne, filmas nėra toks lengvas, koks gali pasirodyti iš šalies, tačiau žiūrėti vis tiek verta.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės riba"

Sveiki visi,

Tęsiant filmų maratoną, kuriam, rodos, nebematyti galo, noriu pristatyti britų filmų gerbėjams ir ne tik jiems filmą „Meilės riba“ (Edge of love). Režisierius John Maybury vėl dirba su puikia aktore Keira Knightley – viena mano mėgstamiausių bričių aktorių. Anksčiau šis režisierius sukūrė įtempto siužeto filmą „Tramdomieji“, kuris kažkiek primena ir „Įsikūnijimo“ siužetą.

„Meilės riba“ - tai labai gražus ir estetiškas pasakojimas apie karo metus ir dar keistesnę meilę, kuri perauga šiek tiek į košmarą, nepaliaujamą viltį ir laukimą. Iš esmės pusę filmo pažiūrėjęs, pagalvojau: Dieve, ir kurgi aš visa tai mačiau? Aibės panašių prikurtų filmų, tokių pat estetiškų, gražių, su nuostabiais aktoriais, nuostabia meilės istorija. Galbūt manęs ir nebepaveikė šis laikotarpis, nebepaveikė pati istorija emocionaliai, nes jau daug dalykų sukurta, atkartota. Kažkuo panašus ir jau primirštas filmas „Virš debesų“ su Penelope Cruz. Meilės trikampis, nusivylimas, karo baisumai, vaizdai prabėgomis kilo man iš jau matytų filmų. Galvoji, varge, kam bekurti tai, kas jau ir taip sukurta. Tarsi kirkinti tos pačios veislės šunis ir norėti išgauti naują rūšį. Nepaisant mano kritinio požiūrį į siužetą, visgi filmas yra gražus, aktoriai gražūs, jų vaidybą ir perteikta dvasia. Per vis man patiko apsiniaukęs plieninis Anglijos dangus, vėjas, šalta jūra. Anglijos kasdienybė, belaukiant Antrojo Pasaulinio karo pabaigos.

Ne, filmo antrą kartą tikrai nežiūrėčiau. Nusiminus siužetu, man beliko tik mėgautis pačių aktorių vaidybą, kameros sprendimais, estetika. Bet neapsigaukit, tai filmas, kuris patiks daugeliui ir daugeliui paliks įspūdį. Kai kurios scenos net ir mane patį prikaustė prie filmo, bet norėjosi, kad toks filmas būtų nuo pat pradžių iki pabaigos.

Įvertinimas: 7.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stepfordo moterys"

Sveiki visi,

Pristatau filmą Stepfordo moterys (Stepford wives) (2004 m.). Taigi ir vėl žavioji Nicole Kidman naujame kailyje ir naujame personaže. Filmas iš tiesų mane nustebino, nes jis pasirodė neapibrėžtai keistas, jame telpa tiek daug žanrų – ir komedija, ir trileris, ir drama, ir fantastinis ir kas tik nori – kur spjausi, ten pataikysi. Pirmoji šio filmo ekranizacija pasirodė dar 1975 metais, po šitiek metų vėl perstatytas, o ir į Lietuvių kalbą išverstas pats romanas, suprantama „Obuolys“ viskuo pasirūpino.

Šiaip tikėjausi, kad filmas bus lengvas su lengvu humoro atspalviu. Iš esmės taip ir buvo, tačiau kažkoks keistai geras jausmas liko po paties filmo. Filmo idėja yra nevienalytė (šeima atvažiuoja į naują gyvenvietę ir staiga supranta, kad čia visi per daug malonūs, o Stepfordo moterys nuolatos šypsosi), daugiasluoksnis požiūris iš vyrų į moteris, iš moterų į vyrus, bet vieni be kitų negali gyventi – taigi, meilė. Filmas šiek tiek keistas savo siužetu, kiek netikėtas, bet geriausiai žiūrėti filmą nieko apie jį nežinant, neskaitant paties siužeto reziumė ir nežiūrint trailer‘io. Žinot, nežinojimas palieka šiokį tokį įspūdį, tai tarsi aklas pasimatymas su visais filmo personažais. Šiaip filmas kelia feminizmo ir kartu antifeminizmo klausimą, iki ko nuveda žavėjimasis viena ar kita lytimi, jų pareigomis. Filmas pasakoja apie žmogaus galimybę patobulinti vienas kitą, bet ar tam reikia, jei žmones mes mylim su trūkumais, tokie, kokie jie yra. Šiaip filmas tiko ir patiko, toks lyg desertinis keksiukas, ėmiau ir suvalgiau, o kas svarbiausia, skonis buvo skanus!

Siūlau šį filmą pažiūrėti dėl paties siužeto, aktorių, žanro neapibrėžtumo ir to keisto keistumo. Žinoma, kitiems šis filmas gali pasirodyti šiek tiek per lėkštas, ypač rimtesnių filmų mėgėjams, tačiau man patiko, kad fikcija suderinta su holivudiniu filmo pradais – dievaži, kartais primindavo „Istvuko raganas“, ypač garso takeliu. Žinot, nesigailiu, kad žiūrėjau, o gal netolimoje ateityje net norėčiau šį filmą pakartoti su kokiu nors žmogeliuku šalia.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prozako karta"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Prozako karta“ (Prozac nation) (2001 m.). Kaip žinia, tuo pačiu pavadinimu į lietuvių kalbą išversta ir autorės Elizabeth Wurtzel autobiografinė knyga, pagal pastarąją ir pastatytas kino filmas. Seniai norėjau pamatyti šį filmą, juolab, kad jame vaidina Christina Ricci. Žinot, tikėjausi iš šio vaidmens kažko jau tokio, panašiai ir įvyko. Nežinau ar pralenkta „Juodosios gyvatės dejonė“, nes charakteriai kuriami skirtingi, tačiau suvaidinta tikrai labai gerai.

Pats siužetas pasakoja apie merginos gyvenimą ir kaip jos ūmus charakteris jautriai atliepia kiekvieną incidentą. Elizebeta yra rašytoja, tačiau, įstojusi į universitetą, supranta, kad nebegali toliau rašyti, nes gyvenimas jai tapo per sunkus. Tikiu, kad knyga iš esmės yra geresnė negu pats filmas, nes mano galva šiek tiek pritrūko komentaruose ir atsiliepimuose išreikšto susižavėjimo. Sako, knyga ir filmas padeda suprasti, kad nesergi depresija, norėčiau paprieštarauti, kad filmas nebuvo sutelktas į vien gilią žmogaus savastį ir kančią, filmas kažkaip tai bandė pateikti siužeto vingiais, įvykiais. Pasigedau tikros herojės kančios, kurios tikėjausi paskaitęs knygos atsiliepimus. Ne, pasaulis nesudrebėjo, aišku, yra gerų depresiją išreiškiančių scenų, bet galvojau, kad filmas bus daugiau ar mažiau sunkus, t.y. sunkiai emociškai pakeliamas. Nors vietomis dėl nuostabios Ch. Ricci vaidybos tai ir patikėjau, tačiau iš režisieriaus norėtųsi daugiau susitelkimo į pagrindinio personažo kančią, o ne į holivudinio standarto rėmų. Iš esmės tai pasakojimas apie depresijos apsėstą kartą, kuri jau gavo pavadinimą - Prozako karta. Ši karta kažkaip pratęsia bitninkus, hipius ir Selendržerio "Rugiuose prie bedugnės" erą - narkotikai ir subiręs jauno žmogaus pasaulis.

Filmas tikrai nėra prastas, sakyčiau, geras, kas, kad šiek tiek senstelėjęs, tačiau geras. Manau, verta pažiūrėti tiems, kurie galvoja, kad pradeda sirgti depresija, kuriuos puola liūdesys, patariu pažiūrėti ir laimingiems, nes neblogas filmas nieko nekainuoja, o prastas kainuoja laiką. Man patiko, manau, kad ir Jums patiks.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela