Sveiki visi,
Gyvenu netoli Tauro kalno, sostinės Naujamiestyje, tačiau negirdėjau jokio
sprogimo, kurį tikina girdėję Antakalnio, Šnipiškių ir Šeškinės rajonų
gyventojai. Devyniolikmetis vaikinas, pasigaminęs galingą sprogmenį, savo
gyvenimą baigė mėgstamoje vietoje – Tauro kalno šlaite. Belieka tik
įsivaizduoti, ką tą momentą išgyveno vaikinas, uždegdamas dagtį, kokios buvo
skausmo akys, nukreiptos į naktinį Vilniaus panoramą.
Buvau šiek tiek pritrenktas, kai kitą dieną prisėdau prie informacijos
tinklapių ir perskaičiau apie šį įvykį, nes aš pats asmeniškai paryčiais
praėjau pro įvykio vietą, apjuostą įvairiausiais „Stop“ įspėjamosiomis
juostomis. Nė pagalvoti negalėjau, kad aplink – pareigūnai ir čia nuaidėjo
didžiulis sprogimas prieš geras 4 - 5 valandas. Pagalvojau, kad ir vėl eiliniai
nesibaigiantys miesto remontai, tad pralindau pro tą juostą ir ramiausiai sau
praėjau... O jeigu būčiau žinojęs. Nežinomybė verčia žmogų visada elgtis
neatsargiai ir neapdairiai. Bet iš kur kitą vertus galėjau žinoti?
Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į tą momentą, kada devyniolikmetis ateina
ant Tauro kalno. Kodėl? Kame priežastis, jei neseniai, kaip tvirtino mergina,
jai buvo padovanotos gėlės, šampanas ir žiūrėtas filmas dviese. Mylintis ir
mylimas žmogus to nepadarytų. Nebent... Mergina atmetė susipykimo variantą, ji
tvirtina, kad vaikinas tiesiog išėjo vienas pasivaikščioti, o po kurio laiko ji
ir kiti vaikino artimieji gavo atsisveikinimo sms‘us.
Tikriausiai didžioji dauguma žmonių vienais ar kitais atvejais yra
pagalvoję apie savižudybę, o kita dalis net yra ketinę tai padaryti. Iš ko kyla
suicidas, nenoras gyventi, nemeilė gyvenimui ir savo būčiai? Iš savo patirties
galiu pasakyti, kad didžiausias dalykas – meilės stoka tiek iš aplinkinių, tiek
iš paties žmogaus. Nemeilė ir vidinė vienatvė yra didžiulė kančia, kuri neretai
priveda prie gyvenimo niokojimo. Kiek žinau, vaikinas net nebelankė mokslų,
kuriuos buvo pradėjęs visai neseniai sostinėje. Ir jeigu širdyje neatsiranda
jėgos savęs pakelti, pakelti iš nemeilės kylančias problemas, tada prasideda
nemalonus dvasinis žmogaus yrimas.
Jokiu būdu nekaltinu nei vaikino, nei artimųjų, nes tai yra visos žmonijos
problema – mes nesame vienovėje, vienybėje. Netolygios sąlygos, skirtingi
likimai, vaikystė susiklosto dėl vienos ir tos pačios priežasties – žmonijos valdymo.
Kapitalizmas mus atvedė į netolygų pasiskirstymą. Vidutinės klasės
darbininkėlis, na ką jis gali žinoti apie meilę, apie gyvenimą vienyje, apie
dvasinį tobulėjimą, atjautą visai žmonijai, jei jis nuolatos yra įkinkytas į
darbo stakles – kalti ir užkalti pinigėlius sau ir šeimai. Argi toks žmogus,
ant kurio galvos: paskolos, vystyklai, namų ekonomika, darbas, nuovargis ir
t.t. – kapitalizmo vergystės grandinės, negi toks žmogus dar pajėgus rūpintis
normaliai šeima, mylėti save ir kitus. Todėl natūralu, kad per kapitalizmo
antrankius mes imame riboti savo meilę, rūpestį, nes labai daug energijos
išnaudojame tiesiog vergaudami sistemai, ieškodami būdų prasimušti ir išgyventi.
Dėl trūkumų ir nuovargio šeimoje ateina kirminas, kuris ne taip suklosto
vaikystę, atsiranda nesutarimai, rietenos, iššaukia pretenzijas, neįvertintų
pastangų galimybės, žodžiu, konfliktišką pasaulį, tada žmonės nusigręžia,
susipriešina, užsidaro, o viduje vis tiek lieka potroškis gyventi meilėje ir
mylėti. Bet dvasia jau žudoma.
Kai kas pasakys, kad esu kvailas valdžios nihilistas, tačiau būtent per jos
godumą, per šitas santvarkas buvo apleista didžiausias lobis – žmogus ir jo
dvasiniai lobynai, jo prigimtiniai gebėjimai mylėti buvo suprantami kaip
savaime duotieji, tačiau pamiršta, kad juos reikia tobulinti, puoselėti, ugdyti
ir saugoti. Pasakysiu kitaip, valdžia ir sistema suskaldė žmogų, padarė jį išsidraikiusį,
netolygų, prišaukė ir atnešė milijonus nesantaikų ir, žinoma, nemeilę. Galime
tik spėlioti paviršutiniškas vaikinuko savižudybės aplinkybės, spėlioti tą
paskutinį lašą, tačiau gilumoje tų savižudybių mūsų visuomenėje nemažės ir
nemažės, nes mes sergame ir mus toliau sargdina mūsų sistema, mūsų pavergimas. Negi
žmogus turi laiko ir noro gilintis į save ir meilę, aplinkinius, jei vos tik
grįžus iš po 8 valandų darbo reikia dar keisti sauskelnes ar gaminti vyrui
valgį. Žmonės yra neįtikėtinai akli arba neįtikėtinai kantrūs, jog
nuolaidžiauja sistemai, pamindami savo didžiausią vertybę – save ir
artimuosius, leisdami pamiršti, jog turi didžiulį meilės potencialą, bet neturi
kur ir kaip jos realizuoti, - o juk niekas nepasakė ir nepamokė, jog taip
reikia, - nes pasaulis pilnas niekalų, prievartos, kurie ima viršų. Gali negyventi,
bet jei gyveni, tu automatiškai turi eiti į katorgą, kitaip neišgyvensi.
Aišku, atsiras žmonių, kurie man tučtuojau prieštaraus. Ypač gerai
pasiturintys verslininkėliai ir šiaip laimingai gyvenantys suokalbininkai,
kurie sakys: dirbti reikia, dirbti daug ir sunkiai... Kai išdžiūvusi žmogaus
dvasia tenori tik laisvės, meilės, žmogaus, paprasto žmogaus. Kada nukris nuo
žmogaus melžimo agregatai, gal tada pagaliau pamatysime vieni kitų ne
rūpesčius, o veidus, gal tada atsiras daugiau meilės sau ir aplinkiniams, o tai
ir kartu geriausias būdas užkirsti kelią plėsti žmonijos vėžiui – suicidui.
Jūsų Maištinga Siela






