2011 m. gegužės 22 d., sekmadienis

Šis bei tas apie bla bla ir lia lia


Sveiki visi,

Parašyk, kai nieko nesirašo, kai nėra burnoje raidės, prasmės nėra smegenų rievėj. Parašyk rytoj ką nors į blogą, kad skaitytojų daugėtų, kad maitintų jų akis raidžių kratiniais, sąvokomis, vaizdiniais ir asociacijomis. Sako draugė man, parašyk ką nors į blogą, neapleisk, nepadėki taško, bus smagu toliau skaityti, bet rašyti nėra ko, todėl ir rašau apie patį rašymą, apie tai kaip reikia rašyti ir kaip nereikia. Sako, ir poryt dar ką nors parašyk į blogą, nesvarbu, kad nieko neturi rašyti, šiaip, parašinėk truputį, ką nors, apie orą, dulkes, vandenį stiklinėje, apie dar šį bei tą, apie bla bla ir lia lia, žinoma, tai visada padeda, nes žmonėms patinka skaityti lia lia ir bla bla, žinot, tai baisiai prasminga. Palaukit, juk žmonės patys susikuria prasmę, jei žmogus moka kurti, o ne tik pirkti jau sukurtą pieną plastmasiniuose maišeliuose, vadinasi, jis yra Dievas, nes tik Dievas moka kurti. Vadinasi, dievų yra pasaulyje milijardai, nes ir paukštis moka susisukti lizdą, o kurmis išrausia piramidės formos kurmiarausį, o pasak Pitagoro, Visatoje nėra tobulesnės geometrinės figūros už trikampį, vadinasi, kurmis yra dievas, nes jis – tobulas, kuria tobulybę.

Bet juk tai apie bla bla ir lia lia, apie čia čia ir ten ten ten, žodžiu, kaip pasakytų koks devintas Kubiliaus palikuonis, čia yra apie nieką ir viską. Prasmės nėra, tuštybės irgi, nes jos persipynusios, o tikriausiai visur Lietuvoje jau vyšnios nužydėjo, o štai Argentinoje ruduo, bet girdėjau kaip popiežius per telefoną kalbėjosi su žmogumi kosmose, ne, nemeluoju, skaičiau delfyje ar dar kažkur siaurapročių žiniasklaidos centre. Bet juk tai susiję! Tu verki ar šypsais, o kiek žmonių šiaurėje šiandien paskerdė karvių Magdonaldams, sako, jas užmuša elektra, bet nesu tikras, niekad nemačiau, bet pasakoja, kad jas varnele kaip medžius supjausto gyvas, o po to su visu kailiu į mėsmalę. Bet nėra kuo stebėtis, juk čia tik lia lia ir bla bla, kuriam žmogus įdeda jausmų ir jaučia pasišlykštėjimą arba užuojautą, kuri yra arba gali ir nebūti. Visi dar žino legendą apie čeburekus ir kačiukus, kurių vis gatvėje aplink kebabinę ar čeburėkinę ėmė mažėti. Sako, kažkas juos išgaudė ir tai nebuvo gyvūnų inspekcija ar dar koks nors policininkas, sako jų nuluptus kailius sąvartyne valkatos aplinka, bet aš nieko nemačiau, nieko nežinau, todėl viskas yra tik lia lia ir bla bla. O prasmę susikurkite patys!

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą