2020 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Filmas: "Vasara, 1993-ieji" / "Estiu 1993" / "Summer 1993"


Sveiki,

Prieš kelerius metus Scanoramoje rodytas katalonų filmas „Vasara, 1993-ieji“ (katal. Estiu 1993) (2017) sulaukė gana neblogų vertinimų, filmas neseniai buvo parodytas per LRT, todėl ištikimi gero kino žiūrovai nepraleido progos pažiūrėti šią švelnią vienos vasaros istoriją apie mergaitę Fridą, kuri po sunkios ligos neteko motinos, todėl ją apsiėmė globoti teta ir jos vyras...

Iš pradžių filmas kelia kiek neapibrėžtumo, kurį dažniausiai naudoja europietiškas filmas. Žiūrovas nelabai supranta, kas iš tikrųjų vyksta šioje istorijoje, nežino aplinkybių, tiesiog stebi mažos mergaitės įsikėlimą pas tetą ir tik vėliau iš suaugusiųjų dialogo nuotrupų susidėlioja mergaitės biografijos faktai. Tai gana lėtas, juslingas filmas, nukreiptas į katalonų kultūros elementus, vykusius 1993 metais. Tuo metu pasaulyje siaučia AIDS ir tik pamažu jau bandomos įvairios vakcinos, gydymas. Nors vasara ir Frida, atrodo, turi šeiminę prieglobstį, tačiau ji tyliai reiškia agresiją, yra užsispyrusi, meluoja, kad nemoka užsirišti batų ir nuolat įstumia pusseserę Aną į pavojus... Stebėdama, kaip tėvai švelniai elgiasi su Ana, Frida pavydi ir pamažu kerštauja ilgėdamasi savo tikrųjų tėvų...

Kamera stebi mažų mergaičių žaidimus kieme, miškelyje, vonioje ir kiek primena Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014), kuris išties buvo tikrų tikriausias šedevras. Panašiai ir šiame filme mes stebime vaikų šėliojimus: jie labai pagaulūs, natūralūs ir kasdieniški, todėl kelia mums kaip tėvams labai aiškias asociacijas su autentiškai atpažįstamais potyriais. Filmo pabaigoje mergaitė tampa švelni ir pažeidžiama. Pirmąkart pravirksta šokinėdama ant lovos ir išleidžia susikaupusį ir iki tol slepiamą netekties skausmą. Filmui pasibaigus vis dar girdime mergaitės verksmą ir tai yra išsilaisvinimo verksmas, pripažinimas, kad mamos ir tėčio nebesugrąžinsi ir niekada pasaulis nebebus toks, koks buvo, kad ir kaip smarkiai pyktum ant artimųjų, kurie nori tau tik gero. Iš esmės geras filmas, tačiau pažiūrimas ne kiekvienam. Tai meditatyvus, lėtas ir subtilus filmas apie traumos poveikį ir emocijų proveržį.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb:7.1


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą