Filmas: "Tiek grožio, tiek skausmo" / "All the Beauty and the Bloodshed"

 Sveiki,

Žinote, kuo puikūs Kino pavasario dokumentiniai filmai? Kad galima netiesiogiai susipažinti su asmenybėmis, kurios paprastai nepapuola ir galimai niekada gyvenime nepapultų į mūsų pažinimo periferinį lauką. Per tiek metų kinu „pažinau“ šitiek netikėtų ir įdomių žmonių, kad nebūčiau pagalvojęs, jog tai gali būti įdomiau už vaidybinį filmą. Gal todėl ir šiemet rinkausi     Laura Poitras režisuotą dokumentinį filmą apie garsią menininkę ir fotografę Nan Goldin „Tiek grožio, tiek skausmo“ (angl. All the Beauty and the Bloodshed) (2022).

Seansas kino teatre prasidėjo nuo pasirodžiusių Megan Kapler ir Harry Cullen, kurie lietuvių Kino pavasario žiūrovams skyrė sveikinimą ir ragino prisidėti prie aukojimo krizių centrams, kurie kasdien gelbsti gyvybes nuo medikamentų ir narkotikų priklausančius žmones. Iš tikrųjų šis filmas nušauna vienu šūviu du zuikius. Pastebiu, kad tai tampa dėsninga pasakoti kokio nors žymaus menininko gyvenimo istoriją, bet iš esmės centre „reklamuoti“ visai kitą idėją. Pavyzdžiui, filmas apie Mariną Abramovič „Dalyvauja menininkė“ buvo panašios struktūros. Manau, Nan Goldin nebūtų pasiryžusi tiek išviešinti savo gyvenimo, jeigu ne jos ilgą laiką trunkanti protesto kova prieš įtakingą Sacklerių šeimą, kuri susirinko milijardus, sudarydama sandorius su farmacininkais, tiekdami priklausomybę skatinančius vaistus.

Sackleriai iš esmės viešoje vietoje deklaruoja save kaip meno ir kultūros globėjus, su jais sudarę sutartis bene visi didžiausi pasaulio muziejai, bet turtus jie susikrovė kurdami ir pardavinėdami vaistus. Pati Nan Goldin kurį laiką buvo labai priklausoma ir vos nemirė dėl priklausomybės. Didžioji dalis filme parodytų aktyvistų yra netekę artimųjų arba patys išsikapstę iš to liūno. Taigi filme rodomi nelegalūs protestai muziejuose, kad atkreiptų visuomenės dėmesį ir įvyktų pokytis.

Kita filmo pusė fragmentiškai pasakoja asmeninę fotografės Goldin istoriją nuo vaikystės, keistų tėvų ir sesers savižudybės, maišto, protesto, klajojimo tarp lesbiečių ir gėjų pasaulių, netgi atvirai papasakoja savo patirtis, kai dirbo prostitute, kad galėtų nusipirkti foto juostelės. Visas pasakojimas gausiai iliustruotas fotografės kolekcijos nuotraukomis, kuriais perbėgama ne tik per asmeninę istoriją, bet ir Amerikos ano amžiaus 8-10 dešimtmečius, neaplenkiant AIDS mirčių, kurios sunaikino laisvą ir bohemišką Goldin užauginusią kultūrą. Stebina, kokiu tonu menininkė visa tai papasakoja, sakyčiau, kaip kokį priešmirtinę ramią išpažintį. Marguose bohemiškame, hipių ir LGBTQ bendruomenės užkampiuose brandinta menininkė pasižymi liberaliu ir brandžiu požiūriu į žmogaus gyvenimiškąsias patirtis, seksualumą, kūniškumą. Kažkada tokia asmenybė būtų mane asmeniškai įkvėpusi daryti kažką panašaus, veržtis ir padaryti gyvenimą pilną panašių nuotykių, tačiau pati Goldin pripažįsta, kad tikrovė visada kur kas kartesnė ir purvinesnė, nei mes regime tai kine ar prisiminimuose, todėl nieko čia pernelyg romantiško tuose nuotykiuose nėra.

Bet visgi, stebina mane moters ryžtas ir valia trinktelėti teismais ir protestais įtakingiems Sackleriams, kuriems, tarkim, tereikia nusamdyti snaiperį reikalui sutvarkyti. Nan Goldin – pokyčių žmogus, išsaugojusi ilgame praradimų ir nelengvame menininkės kelyje ne tik sveiką protą, bet įgijusi išminties, būtent toji išmintis ir sutalpinama šiame Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanotame dokumentiniame filme, kuris gali būti ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela