Indų (Indijos) mitologija: queer ir homoseksualumo sąsajos Indijos dievų mitologijoje

 Šiva iš vyro virsta moterimi

Sveiki,
 
Antrasis mano įrašas apie mitus ir legendas, kuriose atskleidžiamas homoseksualumas, skirtas birželio mėnesio Pride Month sklaidai ir edukacijai. Šįkart nuo Skandinavijos mano žvilgsnis krypsta į Aziją, o tiksliau – į Indiją, jos turtingą ir egzotišką mitais ir legendomis nusėtą kultūrinę istoriją.
 
INDIJOS CIVILIZACIJOS MITAI IR LEGENDOS, KURIUOSE ATSISKLEIDŽIA HOMOSEKSUALUMO ASPEKTAI
 
Indijos civilizacijoje seksualumas ir lyties tapatybė tradiciškai buvo suvokiami per gerokai platesnę, nei vakarų pasaulyje įprasta, filosofinę bei kultūrinę prizmę. Senovės indų pasaulėvaizdyje žmogaus prigimtis niekada nebuvo ribojama griežto dualizmo ar tik dviejų lyčių modelio, nes egzistavo gili sąvoka „tritīya-prakŕti“ (trečioji prigimtis). Ši kategorija buvo itin talpi – ji apėmė platų spektrą asmenų: intersex žmones, translyčius asmenis, androginus bei visus tuos, kurių lytinė raiška, elgsena ar orientacija tiesiog netilpo į siaurus vyriškumo ar moteriškumo standartus. Toks klasifikavimas rodė, kad indų kultūra nuo seno atpažino žmogaus biologinę ir psichologinę įvairovę ne kaip nukrypimą, o kaip natūralų, egzistencinį reiškinį, kurį būtina įtraukti į visuomenės struktūrą.
 
Indų mitologija yra itin gausi pasakojimų apie dievų lyties kaitą, jų ambivalentiškumą bei įvairias „queer“ patirtis, kurios ne tik priimamos kaip savaime suprantamas dalykas, bet ir dažnai laikomos aukščiausios dieviškosios galios pasireiškimu. Dievai šiose legendose dažnai keičia savo formą, lytį ar kūnišką pavidalą, siekdami įgyvendinti specifinius kosminius tikslus, vilioti priešus ar atstatyti pasaulio pusiausvyrą. Tokie nuolatiniai virsmai rodo, kad dieviškoje plotmėje lytis nėra statiška ar nekintanti duotybė, o priešingai – ji yra itin takus, kintantis procesas, priemonė pažinti visus pasaulio polius ir patirtis.
 
Vienas iš pačių ryškiausių ir filosofiškai giliausių pavyzdžių yra didingasis dievas Šiva, kuris mituose pasirodo kaip „Ardhanarishvara“ – pusiau vyro, pusiau moters būtybė. Šis ikoniškas įvaizdis, vaizduojantis sujungtą vyrišką ir moterišką pradą, simbolizuoja „Purusha“ (visuotinės vyriškos energijos) ir „Prakriti“ (visuotinės moteriškos energijos) tobulą vienybę. Šis mitinis įvaizdis moko, kad visata yra nedaloma visuma, o lyties atskyrimas yra tik iliuzija. Jis pabrėžia, kad lytis yra tik paviršutiniškas fizinis sluoksnis, tuo tarpu tikroji, dvasinė esmė talpina savyje abi poliarines puses, taip paneigiant būtinybę rinktis tik vieną iš dviejų kraštutinumų.
 
Dar vienas intriguojantis mitologinis motyvas – dievo Višnu pavirtimas Mohini, kerinčia gražuole, kuri savo nenugalimu grožiu sugeba užburti net pačius dievus bei galingiausius demonus. Šioje istorijoje dieviškasis virsmas į moterį ne tik padeda sėkmingai įvykdyti svarbią užduotį, bet ir sukelia netikėtas, aistringas tarpusavio sąveikas, įskaitant Šivos susižavėjimą Mohini. Tai rodo, kad net tarp pačių dievų „kūniškas“ pavidalas gali kisti, atverdamas duris toms paties lyties patirtims, kurios mitologinėje erdvėje suvokiamos natūraliai, be jokio moralizavimo, tiesiog kaip dieviškojo žaismo ir įvairovės dalis.
 
„Mahabharatoje“, viename didžiausių pasaulio epų, sutinkame Šikhandi – herojų, kuris gimė moterimi, tačiau visą gyvenimą giliai viduje jautėsi esąs vyras. Po įvairių peripetijų ir atlikto lyties keitimo ritualo, padedant jakhšai (gamtos dvasiai), Šikhandi galutinai tampa vyru ir vaidina lemiamą, istorinį vaidmenį garsiajame Kurukšetros mūšyje. Šis pasakojimas yra itin svarbus visai indų kultūrai, nes jis legitimuoja translytės tapatybės priėmimą, aiškiai pabrėždamas, kad siela, asmenybės branduolys arba tikroji prigimtis gali iš esmės skirtis nuo fizinio kūno, su kuriuo žmogus gimė.
 
Ardžunos, vieno didžiausių „Mahabharatos“ herojų, istorija taip pat atskleidžia lyties vaidmenų takumą ir jų laikinumą. Būdamas prakeiktas tapti „kliba“ (trečiosios lyties atstovu), Ardžuna priima vardą Brihannala ir visus metus praleidžia apsirengęs moteriškais drabužiais, mokydamas princeses šokių ir muzikos meno. Šis epizodas rodo, kad lyties vaidmenų pakeitimas senovės Indijoje buvo vertinamas ne tik kaip galimas likimo posūkis ar bausmė, bet ir kaip būdas įgyti naujų, „moteriškų“ įgūdžių, atskleisti kitokias asmenybės puses bei sėkmingai paslėpti savo tikrąją tapatybę.
 
Ila, kitas itin spalvingas mitologinis personažas, pasižymi tuo, kad kiekvieną mėnesį keičia lytį – vieną mėnesį jis yra karalius, o kitą – karalienė. Šis cikliškas, nuolatinis virsmas, kurio metu Ila net neturi nuolatinių prisiminimų apie savo ankstesnę lytį, pabrėžia, kaip glaudžiai lytis yra susijusi su laiko tėkme, gamtos dėsniais ir nuolatiniu kitimu. Būdamas moterimi, Ila netgi pagimdo sūnų Budhai, planetos dievybei, taip tapdamas/tampant ir motina, ir tėvu, kas dar kartą meistriškai paneigia bet kokį griežtą, binarinį tapatybės modelį.
 
Nors vėlesniuose laikotarpiuose tam tikri klasikiniai tekstai, tokie kaip „Manusmriti“ ar „Arthašastra“, nustatė tam tikrus moralinius suvaržymus, ypač susijusius su „ne-vaginaliniu“ seksu ir pabrėžė prokreacijos (giminės pratęsimo) svarbą šeimos struktūroje, šios taisyklės dažniausiai buvo susijusios su ritualiniu švarumu, kastų tvarka, o ne su šiuolaikine „seksualinės orientacijos“ samprata. Seksualumas senovės Indijoje istoriškai buvo vertinamas kaip „Kama“ – vienas iš keturių pagrindinių gyvenimo tikslų, apimantis malonumą, kuris jokiu būdu nebuvo griežtai atskirtas nuo dvasinės praktikos ar bendros gyvenimo filosofijos.
 
„Kamašastroje“ (pavyzdžiui, žymiojoje „Kamasutroje“) detaliai aptariamos įvairios seksualinės praktikos, kurios apima ir „trečiosios lyties“ atstovus bei neprokreacinius santykius. Tai rodo, kad senovės Indijoje malonumas buvo tyrinėjamas kaip savarankiška, svarbi mokslo sritis, kurioje egzistavo didelė tolerancija įvairiems potraukiams, kol jie nepažeidė esminių socialinės tvarkos principų. Seksualinė elgsena buvo vertinama per asmeninio pasitenkinimo ir meninio išraiškingumo prizmę, o ne per griežtą teologinį pasmerkimą, būdingą kitoms kultūroms.

Dievas Višnus

 
Šiandienos Indijoje „Hidžrų“ (Hijra) bendruomenė yra svarbiausias „trečiosios lyties“ paveldas, gyvas liudijimas apie senąsias tradicijas. Jie turi šimtmečius siekiančias tradicijas ir yra kviečiami į vestuves ar naujagimių gimimą, nes giliai tikima, kad jie turi mistinę galią suteikti palaiminimą vaisingumui ir sėkmei. Nors jie dažnai patiria socialinę atskirtį ar išankstinį nusistatymą, jų vaidmuo išlieka šventas ir neatsiejamas nuo indų kultūrinio identiteto, primenantis apie laikotarpį, kai tokie žmonės buvo gerbiami tarpininkai tarp dieviškosios ir žmogiškosios sferos.
 
Apibendrinant galima teigti, kad senovės Indijos požiūris į lytį ir seksualumą buvo kur kas lankstesnis, atviresnis ir turtingesnis nei daugelio kitų pasaulio civilizacijų. Mitai apie lyties kaitą, androginiškus dievus ir „trečiąją prigimtį“ neabejotinai liudija, kad indų kultūra pripažino žmonių įvairovę kaip natūralią, neišvengiamą visatos tvarkos dalį. Nors istoriniai laikotarpiai, užsienio įtakos ir skirtingi religiniai tekstai atnešė įvairių, kartais prieštaringų interpretacijų, pagrindinė žinia išlieka aiški: žmogaus kūnas ir prigimtis yra tik viena iš daugelio formų, kurias gali įgauti dieviška energija.
 
Šis turtingas mitologinis palikimas šiandien tampa itin svarbiu argumentu kovojant už LGBTQ+ asmenų teises šiuolaikinėje Indijoje, parodant, kad „queer“ tapatybės nėra kažkokia „vakarietiška importuota idėja“, o giliai įsišaknijusi pačioje indų civilizacijos esmėje. Atsigręžimas į šiuos mitus leidžia pamatyti, kaip praeities kultūros sugebėjo integruoti tai, ką šiandienos visuomenė vis dar mokosi priimti – žmogaus prigimties takumą, meilės įvairovę ir gebėjimą matyti už kūnų ribų. Tai liudija apie civilizaciją, kurioje žmogaus siela buvo aukščiau už griežtas socialines kategorijas.
 
Maištinga Siela

Donaldas Kajokas, poezija, eilėraštis

 

Šiame trumpame, tačiau itin talpiame Donaldo Kajoko eilėraštyje atsiskleidžia itin jautri, meditatyvi akimirka, kurioje žmogaus sukurta tvarka ir sakralumas susiduria su spontaniška, dieviška gamtos išraiška. Kreipimasis į varpininką ir kvietimas sėstis šalia tarsi sustabdo įprastą laiką, atidedant oficialias pamaldas ir suteikiant erdvę kažkam tikresniam bei gilesniam. Varpinė, tradiciškai siejama su bažnytinėmis apeigomis ir tvarkingu, žmogaus nustatytu laiku, čia tampa netikėta scena gamtos muzikai – lakštingalos suokimui. Šis kontrastas tarp žmogaus ritualo ir paukščio giesmės išryškina poeto norą atsigręžti į natūralų, tyrą būties pajautimą, kur susimąstymas ir ramybė tampa aukštesne forma nei formalios religinės apeigos. Eilėraštis kviečia įsiklausyti į tylą ir aplinkos grožį, kurie dažnai lieka nepastebėti triukšmingame ar dogmatiškame kasdieniame gyvenime. Tai tylus, beveik sakralus kvietimas patirti akimirkos autentiškumą, kuriame lakštingalos giesmė varpinėje tampa tikrosios dvasinės patirties metafora.

Maištinga Siela

Europos etninės ir kultūrinės grupės bei jų požymiai: baltai, keltai, helenai, uralo-finai, slavai, lotynai, germanai, šiauriečiai (nordikai)

 

***

 

Germanai istoriškai siejami su indoeuropiečių kalbų grupe ir buvo plačiai paplitę Centrinėje bei Šiaurės Europoje. Jų visuomeninė struktūra rėmėsi genčių sąjungomis, kuriose didelį vaidmenį vaidino kariai, ištikimybė vadui ir žemdirbystė. Kultūriškai jie pasižymėjo stipriomis mitologinėmis tradicijomis ir unikalios runų rašto sistemos naudojimu, o jų migracijos laikotarpiu smarkiai paveikė Europos žemyno politinį žemėlapį ir vėlesnių valstybių formavimąsi.

 

Šiauriečiai, dar žinomi kaip vikingų eros atstovai, pasižymėjo išskirtiniais jūreivystės ir laivybos įgūdžiais, kurie leido jiems tyrinėti ir prekiauti tolimuose kraštuose. Jų kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su atšiauriu klimatu, todėl jie išvystė gebėjimą prisitaikyti prie sunkių sąlygų, taip pat turėjo gilias tradicijas, susijusias su prekyba, amatais ir skandinavų panteonu. Jų socialinė struktūra rėmėsi laisvųjų ūkininkų bendruomenėmis, tačiau buvo griežtai suskirstyta hierarchiškai.

 

Slavai yra viena didžiausių Europos etnolingvistinių grupių, istoriškai susiformavusi Rytų ir Vidurio Europoje. Jiems būdinga stipri žemdirbystės kultūra, gilus ryšys su gamta ir bendruomenišku gyvenimo būdu, kuris atsispindi tautosakoje, dainose ir papročiuose. Slavų gentims vystantis, jos sukūrė įvairias kunigaikštystes, kurios vėliau peraugo į didingas valstybes, išlaikiusias savitą identitetą per bendrą kalbinį pagrindą ir sudėtingą istorinę patirtį.

 

Lotynai, kilę iš Apeninų pusiasalio, suformavo Romos imperijos branduolį, tapusį Vakarų civilizacijos pamatu. Jiems būdinga itin išvystyta teisėtvarka, inžineriniai pasiekimai bei biurokratinė sistema, kurios per šimtmečius plito visoje Europoje. Lotynų kultūra akcentavo pilietiškumą, miestų plėtrą ir architektūrinį monumentalumą, kartu palikdama didžiulį palikimą kalbos, filosofijos ir politinės minties srityse, kurios iki šiol daro įtaką modernioms visuomenėms.

 

Helenai (senovės graikai) yra žinomi kaip Vakarų kultūros filosofijos, mokslo, teatro ir demokratijos pradininkai. Jų visuomenė buvo organizuota į polius – nepriklausomus miestus-valstybes, kuriose buvo skatinamas intelektualinis smalsumas, menas ir sportinės varžybos. Helenų pasaulėžiūroje dominavo grožio, harmonijos ir proporcijų paieškos, kurios ryškiai atsispindėjo tiek jų architektūroje, tiek literatūroje, padėdamos pagrindus daugeliui šiandieninių mokslinių disciplinų.

 

Keltai buvo plačiai paplitusi indoeuropiečių tautų grupė, gyvenusi didelėje Europos dalyje iki Romos ekspansijos. Jie garsėjo savo meistriškumu metalo apdirbimo srityje, ypač ginklų ir papuošalų gamyboje, bei turėjo sudėtingą dvasinę sistemą, prižiūrimą druidų luomo. Keltų kultūra pasižymėjo stipriomis žodinėmis tradicijomis, unikaliais meniniais motyvais (pavyzdžiui, sudėtingais mazgų raštais) ir karinga, tačiau kartu meniškai raiški prigimtis.

 

Baltai yra viena seniausių indoeuropiečių kalbinių grupių, istoriškai įsikūrusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Jiems būdinga itin archajiška kalbinė struktūra, išsaugojusi daug senųjų indoeuropiečių prokalbės bruožų, bei stiprus ryšys su mitologija, gamtos religija ir agrarine kultūra. Baltų bendruomenės istoriškai vertino savo teritorinį vientisumą, turėjo savitą paprotinę teisę ir iki pat krikšto laikų išlaikė unikalų dvasinį bei pasaulėžiūrinį identitetą, glaudžiai susijusį su miškais, vandens telkiniais ir žeme.

 

Uralo-finai (arba finougrai) yra etnolingvistinė grupė, kurios kilmė siejama su šiaurės ir rytų Europos miškų bei tundros zonomis. Jų kultūra istoriškai rėmėsi klajoklinio ar pusiau sėslaus gyvenimo būdo elementais, medžiokle, žvejyba ir glaudžiu ryšiu su aplinkine gamta. Ši grupė pasižymi specifine kalbų šeima, kuri radikaliai skiriasi nuo indoeuropiečių kalbų, o jų pasaulėjautoje itin svarbią vietą užima šamanizmo elementai, gilus miško pažinimas ir ištvermė atšiauriame šiauriniame klimate.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: SEL – Vėjas [žodžiai / lyrics] (su grupe Mokinukės)

 

Sveiki!

 

Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save. Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.

 

Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993 metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte. Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.

 

Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.

 

Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995 metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė „vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.

 

Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia, gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006 metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis: „Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau „blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad užfiksuočiau.

 

Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas, nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.

Versija su Mokinukėmis (2006)

Originali versija (1995)

 

SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas

[žodžiai / lyrics]

 

Mano gyvenimas – beribiai sapnai,

Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.

Mano minčių nepalieki Tu,

Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.

Taip, viskas buvo seniai,

Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu nužudei.

Viskas liko kažkur toli praeityje,

Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.

 

Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas keistas vėjas,

Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.

Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas aukštis,

Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas paukštis.

Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,

Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...

Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš. 

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti... 

 

Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...

Pamiršau spalvą Tavo akių.

Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,

Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.

Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,

Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,

Kuriuos aš pamiršau...

Turbūt tai viskas, ko aš noriu,

Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš gimiau. 

 

Kažkas skambės klaikiam garse,

Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir ne.

Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?

Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.

Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,

Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.

Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Maištinga Siela

Žemėlapis: akių spalva (mėlyna, žalia, ruda) paplitimas Europoje, dominuojančios akių spalvos ES šalyse

 

Sveiki,

 

Šį žemėlapį aptikau žemėlapių įdomybių socialiniuose tinkluose (viename iš puslapių). Daug metų mėgstu patyrinėti žemėlapius, tačiau kaskart įsitikinu, kad tokie žemėlapiai tikriausiai suorganizuoti arba subjektyviai, arba jau pasitelkiant dirbtinį intelektą. Lietuviai – vienintelė žaliaakių dominuojanti tauta Europoje? Tikrai?  Ką manote Jūs?

 

Ar šis žemėlapis tik dar vienas triukšmas (šiukšlė?) platėjančiame interneto vandenyne?

 

Maištinga Siela

Knyga: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

 Robert James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p. 157.

 

„Senos svajonės – geros svajonės, jos neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau! Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.

 

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo (kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas terminas.

 

Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina, nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina tikėjimą literatūra.

 

Madisono apygardos tiltai paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją. Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“) Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio Frančeską Džonson.

 

Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona, galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius, nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną, remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų liudijimais...

 

O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus... Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.

 

Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį, bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė, lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves. „Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja, be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“

Robert James Waller

 

Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis, ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir nepadorus reikalas (p. 89).“

 

Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška, kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi geba apkerėti.

 

„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją (p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.

 

Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.

 

Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės, įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje, kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela