Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

Plejadianie przekazują wiadomość ludzkości przez kanał Lyssy Royal: rozwój świadomości, emocje, doświadczenie fizyczne i duchowe oraz eksperyment na Ziemi

 

Witajcie!
 
Dla tych, którzy nie rozumieją, o czym jest ten wpis, proszę, pomińcie go i nie zwracajcie uwagi, a tym, z którymi to rezonuje – śmiało! Może świat naprawdę się zmienia, a postrzeganie naszej rzeczywistości jest już inne? Po prostu sparafrazuję treść tego filmu, który możecie obejrzeć w języku angielskim, tworząc podsumowanie w języku polskim.

 
W tym filmie prezentowana jest intrygująca rozmowa z channelerką (osobą kanalizującą) Lyssa Royal, która przekazuje spostrzeżenia pozaziemskiej istoty o imieniu Sasha z gromady Plejad. To spotkanie nie tylko otwiera drzwi do szerszego zrozumienia kosmicznej egzystencji, ale także stawia fundamentalne pytania o ewolucję ludzkości, nasze miejsce we wszechświecie oraz prawdziwą naturę świadomości. Cała rozmowa koncentruje się na transformacji, zapraszając widzów do wyjścia poza ograniczające dogmaty i spojrzenia na siebie jako na część większego, niekończącego się kosmicznego procesu.
 
Główną osią tej opowieści jest narracja o powrocie Plejadian, którą Sasha przedstawia jako naturalny etap cyklu ewolucyjnego. Według niej, 13 tysięcy lat temu ta cywilizacja ściśle współpracowała z naszymi przodkami, ale wówczas ta więź przypominała relację rodziców z dziećmi, w której ludzkość stawiała dopiero pierwsze kroki ewolucyjne. Po zakończeniu tego długiego cyklu „snu” lub „zimy”, wkraczamy teraz w nową, bardziej świadomą fazę, w której Plejadianie powracają nie jako nauczyciele czy opiekunowie, ale jako równorzędni partnerzy, pragnący wspólnie z nami tworzyć przyszłość.
 
Sasha szczegółowo omawia obecny chaos na świecie, który przeraża wielu ludzi i sprawia, że czują się bezradni. Według niej to, co widzimy wokół – polaryzacja polityczna, niepokoje społeczne i niestabilność emocjonalna – nie jest znakiem upadku, lecz raczej wyrazem intensywnego procesu „wrzenia”. Kiedy my, jako gatunek, zaczynamy podnosić wibracje naszej świadomości, to wewnętrzne światło działa jak katalizator, wydobywający na powierzchnię wszystkie dotąd ukryte, niezaleczone traumy oraz kolektywną „cienną” energię, którą trzeba uznać i uwolnić.
 
Mówiąc o tak zwanym „ujawnieniu” (ang. disclosure), Sasha podkreśla, że nie należy czekać na oficjalne komunikaty rządów czy instytucji, ponieważ prawdziwa prawda nie przychodzi przez struktury zewnętrzne. Prawdziwe ujawnienie jest procesem wewnętrznym, zachodzącym „od dołu” – kiedy my, jako jednostki, świadomie uznajemy nasz związek z wszechświatem i przekraczamy granice naszego małego „ego”. To właśnie indywidualne przebudzenie i otwarcie się na nieznane tworzy tę masę krytyczną, która z czasem zmieni nasze postrzeganie wszechświata i naszego miejsca w nim.
 
Ważna część rozmowy poświęcona jest rozróżnieniu „prawdziwego Ja” od koncepcji ego. Sasha wyjaśnia, że ego nie jest naszą prawdziwą istotą, a raczej pewnego rodzaju psychologiczną „kotwicą”, która pozwala nam doświadczać świata fizycznego ze wszystkimi jego dualizmami i ograniczeniami. Kiedy utożsamiamy się tylko z naszą osobowością, czujemy się oddzieleni od całości, ale proces uświadamiania sobie tego oznacza stopniowe rozpoznanie, że nie jesteśmy odrębnymi postaciami, lecz fragmentami jednej uniwersalnej świadomości, chwilowo odgrywającymi określone role.
 
Analizując strukturę wszechświata, rozmówcy poruszają tematy liczb, matematyki i świętej geometrii. Sasha wyjaśnia, że święta geometria działa jak pomost między światem fizycznym a niefizycznym. Sekwencje liczbowe, takie jak ciąg Fibonacciego, są jak szablony, które przekształcają energię duchową w materię, tworząc rzeczywistość fizyczną. Dlatego, gdy zaczynamy zauważać w naszym otoczeniu pewne powtarzające się liczby, nie jest to przypadek, lecz okno świadomości, otwierające połączenie z symetrią i harmonią wszechświata.
 
Odpowiadając na pytanie o uniwersalne prawa, takie jak prawa przyciągania czy polaryzacji, Sasha precyzuje, że są to raczej uniwersalne zasady, a nie sztywne reguły. Zasady te nie są statyczne; ich postrzeganie zależy bezpośrednio od poziomu rozwoju naszej świadomości. Na przykład, żyjąc w stanie niskiej świadomości, wszystko wydaje się czarne lub białe, ale w miarę poszerzania percepcji te same prawa stają się płynniejsze, bardziej harmonijne i zintegrowane, tracąc swoją sztywną, ograniczoną naturę.
 
Pytanie o to, czy sami tworzymy swoją rzeczywistość, spotyka się z subtelną odpowiedzią. Według Sashy, błędne jest myślenie, że nasze małe ego „tworzy” rzeczywistość – ono tylko korzysta z pewnych mechanizmów. Prawdziwa moc tworzenia płynie z naszego najsilniejszego stanu wewnętrznego – jeśli jesteśmy wypełnieni miłością, naturalnie przyciągamy rzeczywistość, która odzwierciedla tę miłość. Całe nasze ewolucyjne przejście do czwartej gęstości to właśnie ruch od dominacji przez „wolę ego” w stronę dostrojenia się do „woli boskiej”, która zawsze wiąże się z mądrością serca.
 
W kontekście sfery astralnej i świata snów, Lyssa Royal i Sasha dyskutują o tym, gdzie jesteśmy, kiedy śpimy. Sasha wyjaśnia, że sfera astralna nadal należy do świata separacji, ale pozwala nam doświadczać różnych „fraktali” egzystencji. Aby naprawdę dotknąć swojego wyższego Ja, potrzeba nie aktywnego działania umysłu, lecz głębokiego, cichego stanu, który możemy osiągnąć poprzez medytację lub po prostu świadome przebywanie na łonie natury bez żadnego wewnętrznego komentowania.
 
Jedną z najbardziej inspirujących części tej rozmowy jest potwierdzenie osobistej więzi z Plejadami. Sasha zaznacza, że silne wewnętrzne poczucie przyciągania do danej cywilizacji nie jest przypadkowe – wskazuje to, że fragment „innego ja” istnieje w tej rzeczywistości. Proponuje widzom proste, ale potężne ćwiczenie: po prostu wyobrazić sobie, że ta więź jest prawdziwa, i otworzyć na nią swoje serce. Taka świadoma intencja pomaga stworzyć kanał energetyczny, który nie tylko integruje naszą świadomość, ale także ułatwia ogólną transformację planety.
 
Jednym z ważnych tematów, które Sasha rozwinęła pośrednio, jest znaczenie ciała emocjonalnego na ścieżce ewolucji. Podkreśliła, że ciało fizyczne i emocje nie są przeszkodami dla duchowości, wręcz przeciwnie – są niezbędnymi narzędziami, pozwalającymi nam w pełni doświadczyć rzeczywistości fizycznej. Z punktu widzenia Plejadian, wielu ludzi próbuje „uciec” od swoich emocji, ale to tylko hamuje ich integrację. Według niej, ciało emocjonalne nie powinno być tłumione, lecz przekształcane poprzez akceptację, ponieważ to właśnie poprzez pole emocjonalne możemy „pobrać” informacje o wyższych wibracjach, które w przeciwnym razie pozostałyby niedostępne dla naszego racjonalnego umysłu.
 
W rozmowie subtelnie wspomniano również o „zasadzie nieingerencji”, która jest niezwykle ważna w kodeksie etycznym Plejadian. Sasha wyjaśniła, że choć czują obowiązek pomagania ludzkości ze względu na nasze więzi genetyczne, nigdy nie złamią naszej wolnej woli. Oznacza to, że nie mogą przyjść i „uratować” nas przed naszymi własnymi wyborami czy wywołanymi kryzysami. Ich pomoc przejawia się jedynie poprzez wsparcie energetyczne, inspirację i możliwości, które my sami musimy wybrać. Ta zasada wyjaśnia, dlaczego kontakt z nimi często odbywa się na subtelnym poziomie: tworzą „przestrzeń” dla naszego wzrostu, ale sam proces wzrostu musimy wykonać my sami, gdyż jest to niezbędny warunek, aby nasza świadomość stała się samodzielna i dojrzała.
 
Dodatkowo warto wspomnieć o przemyśleniach Sashy na temat „istotnego czasu”, w którym teraz żyjemy. Podkreśliła, że nasza obecna era jest wyjątkowa nawet w skali kosmicznej, ponieważ Ziemia działa obecnie jako ogromne „laboratorium” eksperymentów świadomości. Według Sashy, wiele cywilizacji we wszechświecie obserwuje nasze przejście z trzeciej do czwartej gęstości z wielkim zainteresowaniem, ponieważ to, czego teraz doświadczamy – transformacja dualizmu w jedność – jest jednym z najtrudniejszych procesów ewolucyjnych. Wspomniała nawet, że nasza zdolność do zachowania równowagi między postępem technologicznym a duchowym przebudzeniem jest tym, co w przyszłości uczyni nas wartościowymi członkami galaktycznej wspólnoty, zdolnymi do wniesienia unikalnego doświadczenia do kolektywnej mądrości wszechświata.
 
Na koniec warto zwrócić uwagę na aspekt technologiczny wspomniany przez Lysse Royal, związany z procesem channelingu. Choć w nagraniu omówiono stronę emocjonalną i duchową, w trakcie rozmowy krótko wspomniano o zbliżaniu się nauki i spirytualizmu. Sasha potwierdziła, że stosowanie technologii (np. elektroencefalogramów) w badaniu aktywności mózgu osób kanalizujących jest bardzo mile widzianym krokiem, ponieważ pomaga to przełamywać bariery między sceptyczną społecznością akademicką a praktykami duchowymi. Wyraziła nadzieję, że w przyszłości coraz więcej „niewiarygodnych” fenomenów zostanie potwierdzonych metodami naukowymi, co z kolei stworzy fundament dla szerszej otwartości społeczeństwa. To podejście pokazuje, że Plejadianie zachęcają nie do ślepej wiary, lecz do świadomego, zintegrowanego i intelektualnie uzasadnionego spojrzenia na tajemnice wszechświata.
 
W swoich słowach końcowych Sasha zaprasza widzów, by nie poddawali się strachowi, nawet jeśli w kontekście światowym wszystko wydaje się groźne. Przypomina, że jesteśmy kochani i w pełni wspierani przez niewidzialne sfery oraz istoty wyższej świadomości, które obserwują ten „święty” proces narodzin. Według niej, najważniejszą pracą, jaką każdy z nas może wykonać, jest „pielęgnacja własnego ogrodu” – tj. indywidualna praca z własnymi traumami wewnętrznymi i rozwijanie świadomości.
 
Wreszcie Lyssa Royal podsumowuje, że sensem życia jest „przebudzenie ze snu o separacji”. Ten proces to długa podróż, w której stopniowo rozumiemy, że nie jesteśmy tylko „aktorami” na fizycznej scenie, ale także tymi, którzy sami tę scenę obserwują i animują. Taka świadomość pozwala uwolnić się od zbędnych cierpień i znaleźć pokój w sobie, przyczyniając się tym samym do wielkiego skoku świadomości, którego obecnie doświadcza cała ludzkość.
 
Zbuntowana Dusza

Plejādieši nodod ziņu cilvēcei caur Lisu Roialu (Lyssa Royal): apziņas pilnveidošana, emocijas, fiziskā un garīgā pieredze un Zemes eksperiments

Sveiki!
 
Tiem, kas nesaprot, par ko ir šis ieraksts, lūdzu, apejiet to un nepievērsiet uzmanību, bet tiem, kuriem tas rezonē – uz priekšu! Varbūt pasaule patiešām mainās un mūsu uztvere par realitāti jau ir citāda? Es vienkārši pārfrāzēšu šī video, kuru varat noskatīties angļu valodā, saturu latviešu valodā kā kopsavilkumu.

 
Šajā video tiek prezentēta intriģējoša saruna ar transa stāvoklī kanalizējošo (angļu val. channeler) Lisu Roialu (Lyssa Royal), kura caur sevi nodod ārpuszemes izcelsmes būtnes vārdā Saša (Sasha) no Plejāžu zvaigznāja atziņas. Šī tikšanās ne tikai paver durvis uz plašāku izpratni par kosmisko eksistenci, bet arī uzdod būtiskus jautājumus par cilvēces evolūciju, mūsu vietu Visumā un īsteno apziņas dabu. Visa saruna ir vērsta uz transformāciju, aicinot skatītājus izkļūt no ierobežojošām dogmām un palūkoties uz sevi kā uz lielāka, nebeidzama kosmiskā procesa daļu.
 
Šī stāstījuma galvenā ass ir Plejādiešu atgriešanās naratīvs, kuru Saša pasniedz kā dabisku evolūcijas cikla posmu. Pēc viņas teiktā, pirms 13 tūkstošiem gadu šī civilizācija cieši sadarbojās ar mūsu senčiem, taču toreiz šī saikne atgādināja vecāku un bērnu attiecības, kurās cilvēce vēl tikai spēra savus pirmos evolūcijas soļus. Šim ilgajam „miega“ vai „ziemas“ ciklam noslēdzoties, mēs tagad ieejam jaunā, apzinātākā fāzē, kurā Plejādieši atgriežas nevis kā skolotāji vai uzraugi, bet kā līdzvērtīgi partneri, kas vēlas kopā ar mums veidot nākotni.
 
Saša detalizēti apskata pašreizējo pasaules haosu, kas daudzus cilvēkus biedē un liek justies bezpalīdzīgiem. Pēc viņas teiktā, tas, ko redzam visapkārt – politiskā polarizācija, sabiedriskie nemieri un emocionālā nestabilitāte – nav sabrukuma zīme, bet gan drīzāk intensīva „vārīšanās“ procesa izpausme. Kad mēs kā suga sākam paaugstināt savas apziņas vibrācijas, šī iekšējā gaisma darbojas kā katalizators, izceļot virspusē visas līdz šim slēptās, neizdziedinātās traumas un kolektīvo „ēnu“ enerģiju, kuru ir nepieciešams atzīt un atlaist.
 
Runājot par tā saukto „atklāšanu“ (disclosure), Saša uzsver, ka nevajadzētu gaidīt oficiālus paziņojumus no valdībām vai institūcijām, jo patiesā patiesība nenāk caur ārējām struktūrām. Patiesā atklāšana ir iekšējs process, kas notiek „no apakšas“ – kad mēs kā indivīdi apzināti atzīstam savu saikni ar Visumu un pārkāpjam sava mazā „ego“ robežas. Tieši individuālā atmošanās un kļūšana atvērtākiem nezināmajam rada to kritisko masu, kas ar laiku mainīs mūsu uztveri par Visumu un mūsu vietu tajā.
 
Svarīga sarunas daļa ir veltīta „īstā Es“ un ego jēdzienu nošķiršanai. Saša paskaidro, ka ego nav mūsu īstā būtība, bet drīzāk psiholoģisks „enkurs“, kas ļauj mums piedzīvot fizisko pasauli ar visiem tās duālismiem un ierobežojumiem. Kad mēs identificējamies tikai ar savu personību, jūtamies atšķirti no visa kopuma, taču atmošanās process nozīmē pakāpenisku atzīšanu, ka neesam atsevišķi tēli, bet gan vienas universālas apziņas fragmenti, kas īslaicīgi izspēlē noteiktas lomas.
 
Pētot Visuma struktūru, sarunu biedri pieskaras skaitļu, matemātikas un svētās ģeometrijas tēmām. Saša skaidro, ka svētā ģeometrija darbojas kā tilts starp fizisko un nefizisko pasauli. Skaitļu secības, tādas kā Fibonači, ir kā šabloni, kas pārvērš garīgo enerģiju matērijā, veidojot fizisko realitāti. Tādēļ, kad sākam pamanīt noteiktus atkārtojošos skaitļus savā vidē, tā nav nejaušība, bet gan apziņas logs, kas atver saikni ar Visuma simetriju un harmoniju.
 
Atbildot uz jautājumu par universālajiem likumiem, tādiem kā pievilkšanās vai polaritātes likumi, Saša precizē, ka tie drīzāk ir universāli principi, nevis stingri noteikumi. Šie principi nav statiski; to uztvere tieši atkarīga no mūsu apziņas attīstības līmeņa. Piemēram, dzīvojot zemas apziņas stāvoklī, viss šķiet melns vai balts, taču paplašinoties uztverei, tie paši likumi kļūst šķidrāki, harmoniskāki un integrētāki, zaudējot savu stingro, ierobežoto dabu.
 
Jautājums par to, vai mēs paši radām savu realitāti, gūst smalku atbildi. Pēc Sašas teiktā, ir maldīgi uzskatīt, ka mūsu mazais ego „rada“ realitāti – tas tikai izmanto noteiktus mehānismus. Patiesā radīšanas jauda nāk no mūsu stiprākā iekšējā stāvokļa – ja esam piepildīti ar mīlestību, mēs dabiski pievelkam realitāti, kas atspoguļo šo mīlestību. Visa mūsu evolūcijas pāreja uz ceturto blīvumu ir tieši virzība no dominēšanas caur „ego gribu“ uz saskaņošanos ar „dievišķo gribu“, kas vienmēr saistīta ar sirds gudrību.
 
Astrālās sfēras un sapņu pasaules kontekstā Lisa Roiala un Saša diskutē par to, kur esam, kad guļam. Saša paskaidro, ka astrālā sfēra joprojām pieder atšķirtības pasaulei, taču tā ļauj mums piedzīvot dažādus eksistences „fraktāļus“. Lai patiesi pieskartos savam augstākajam Es, nepieciešama nevis aktīva prāta darbība, bet gan dziļš, kluss stāvoklis, kuru varam sasniegt caur meditāciju vai vienkārši apzinātu būšanu dabā bez jebkāda iekšējā komentāra.
 
Viena no iedvesmojošākajām šīs sarunas daļām ir personīgās saiknes ar Plejādēm apstiprinājums. Saša norāda, ka spēcīga iekšēja pievilkšanās sajūta noteiktai civilizācijai nav nejauša – tas liecina, ka „cita es“ fragments eksistē tajā realitātē. Viņa piedāvā skatītājiem vienkāršu, bet jaudīgu vingrinājumu: vienkārši iztēloties, ka šī saikne ir reāla, un atvērt tai savu sirdi. Šāds apzināts nodoms palīdz izveidot enerģētisko kanālu, kas ne tikai integrē mūsu apziņu, bet arī atvieglo kopējo planētas transformāciju.
 
Viena no svarīgām tēmām, kuru Saša attīstīja netieši, ir emocionālā ķermeņa nozīme evolūcijas ceļā. Viņa uzsvēra, ka fiziskais ķermenis un emocijas nav šķēršļi garīgumam, bet gan pretēji – tie ir nepieciešami instrumenti, kas ļauj mums pilnībā piedzīvot fizisko realitāti. No Plejādiešu skatpunkta, daudzi cilvēki mēģina „bēgt“ no savām emocijām, taču tas tikai bremzē to integrāciju. Pēc viņas teiktā, emocionālais ķermenis ir nevis jāslāpē, bet jātransformē caur pieņemšanu, jo tieši caur emocionālo lauku mēs varam „lejupielādēt“ augstākas vibrācijas informāciju, kas citādi paliktu nepieejama mūsu racionālajam prātam.
 
Tāpat sarunā tika smalki pieminēts „neiejaukšanās princips“, kas ir ārkārtīgi svarīgs Plejādiešu ētikas kodeksā. Saša paskaidroja, ka, lai gan viņi jūt pienākumu palīdzēt cilvēcei mūsu ģenētisko saikņu dēļ, viņi nekad nepārkāps mūsu brīvo gribu. Tas nozīmē, ka viņi nevar ierasties un „izglābt“ mūs no mūsu pašu izvēlēm vai radītajām krīzēm. Viņu palīdzība izpaužas tikai caur enerģētisko atbalstu, iedvesmu un iespējām, kuras mums pašiem jāizvēlas pieņemt. Šis princips paskaidro, kāpēc kontakts ar viņiem bieži notiek smalkā līmenī: viņi rada „telpu“ mūsu izaugsmei, bet pašu izaugsmes darbību jāveic mums pašiem, jo tā ir būtiska prasība, lai mūsu apziņa kļūtu patstāvīga un nobriedusi.
 
Papildus ir vērts pieminēt Sašas domas par „nozīmīgo laiku“, kurā tagad dzīvojam. Viņa uzsvēra, ka mūsu pašreizējā ēra ir īpaša pat kosmiskā mērogā, jo Zeme šobrīd darbojas kā milzīga „laboratorija“ apziņas eksperimentiem. Pēc Sašas teiktā, daudzas civilizācijas Visumā vēro mūsu pāreju no trešā uz ceturto blīvumu ar lielu interesi, jo tas, ko mēs tagad piedzīvojam – duālisma transformāciju uz vienotību – ir viens no grūtākajiem evolūcijas procesiem. Viņa pat ieminējās, ka mūsu spēja saglabāt līdzsvaru starp tehnoloģisko progresu un garīgo atmošanos ir tas, kas mūs nākotnē padarīs par vērtīgiem galaktiskās kopienas locekļiem, kas spējīgi ienest unikālu pieredzi Visuma kolektīvajā gudrībā.
 
Visbeidzot, svarīgi pievērst uzmanību Lises Roialas pieminētajam tehnoloģiskajam aspektam, kas saistīts ar kanalizēšanas procesu. Lai gan ierakstā tika apskatīta emocionālā un garīgā puse, sarunas laikā tika īsi pieminēta zinātnes un spiritualitātes tuvināšanās. Saša apstiprināja, ka tehnoloģiju (piem., elektroencefalogrammu) izmantošana, pētot kanalizētāju smadzeņu darbību, ir ļoti apsveicams solis, jo tas palīdz nojaukt barjeras starp skeptisko akadēmisko sabiedrību un garīgajām praksēm. Viņa pauda cerību, ka nākotnē arvien vairāk „neticamu“ fenomenu tiks apstiprināti ar zinātniskām metodēm, kas savukārt radīs pamatu plašākai sabiedrības atvērtībai. Šī pieeja rāda, ka Plejādieši mudina nevis uz aklu ticību, bet gan uz apzinātu, integrētu un intelektuāli pamatotu skatījumu uz Visuma noslēpumiem.
 
Savos noslēguma vārdos Saša aicina skatītājus nepadoties bailēm, pat ja pasaules kontekstā viss šķiet draudīgi. Viņa atgādina, ka esam mīlēti un pilnībā atbalstīti no neredzamajām sfērām un augstākas apziņas būtnēm, kuras vēro šo „svēto“ dzimšanas procesu. Pēc viņas teiktā, vissvarīgākais darbs, kuru katrs no mums var izdarīt, ir „sava dārza kopšana“ – t. i., individuāls darbs ar savām iekšējām traumām un apziņas pilnveidošana.
 
Visbeidzot, Lisa Roiala rezumē, ka dzīves jēga ir „atmošanās no atšķirtības sapņa“. Šis process ir garš ceļojums, kurā mēs pakāpeniski saprotam, ka esam ne tikai „aktieri“ uz fiziskās skatuves, bet arī tie, kas paši šo skatuvi vēro un animē. Šāda apziņa ļauj atbrīvoties no nevajadzīgām ciešanām un rast mieru sevī, tādējādi sniedzot ieguldījumu lielajā apziņas lēcienā, kuru šobrīd piedzīvo visa cilvēce.
 
Maijnieciskā Dvēsele

Pleiadian aliens convey a message to humanity through the Lyssa Royal channel: developing consciousness, emotions, physical and spiritual experience, and the Earth experiment

This video presents an intriguing conversation with channeler Lyssa Royal, who conveys insights from an extraterrestrial being calling herself Sasha, from the Pleiades star system. This encounter not only opens the door to a broader understanding of cosmic existence but also raises fundamental questions about human evolution, our place in the universe, and the true nature of consciousness. The entire conversation is focused on transformation, inviting viewers to break free from limiting dogmas and see themselves as part of a greater, never-ending cosmic process.
 
The main axis of this narrative is the story of the Pleiadians' return, which Sasha presents as a natural stage of the evolutionary cycle. According to her, 13,000 years ago, this civilization worked closely with our ancestors, but that connection resembled a parent-child relationship in which humanity was just learning the first steps of evolution. Now that this long cycle of "sleep" or "winter" has ended, we are entering a new, more conscious phase in which the Pleiadians are returning not as teachers or overseers, but as equal partners wishing to create the future with us.
 
Sasha discusses in detail the current chaos in the world, which frightens many people and makes them feel helpless. According to her, what we see around us—political polarization, social unrest, and emotional instability—is not a sign of collapse, but rather an expression of an intense "boiling" process. As we, as a species, begin to raise the vibrations of our consciousness, this inner light acts as a catalyst, bringing to the surface all previously hidden, unhealed traumas and the collective "shadow" energy that must be acknowledged and released.
 
Speaking about so-called "disclosure," Sasha emphasizes that one should not wait for official announcements from governments or institutions, as the true truth does not come through external structures. True disclosure is an internal process happening "from the bottom up"—when we, as individuals, consciously acknowledge our connection to the universe and transcend the boundaries of our small "ego." It is this individual awakening and becoming more open to the unknown that creates the critical mass that will eventually change our perception of the universe and our place within it.
 
An important part of the conversation is dedicated to distinguishing between the concepts of the "true Self" and the ego. Sasha explains that the ego is not our true essence, but rather a kind of psychological "anchor" that allows us to experience the physical world with all its dualities and limitations. When we identify only with our personality, we feel separated from the whole, but the process of becoming conscious means gradually recognizing that we are not separate characters, but fragments of one universal consciousness temporarily playing certain roles.
 
Exploring the structure of the universe, the participants touch upon the themes of numbers, mathematics, and sacred geometry. Sasha explains that sacred geometry acts as a bridge between the physical and non-physical worlds. Number sequences, such as Fibonacci, are like templates that translate spiritual energy into matter, forming physical reality. Therefore, when we begin to notice certain repeating numbers in our environment, it is not a coincidence, but a window of consciousness opening a connection to the universe's symmetry and harmony.
 
Responding to a question about universal laws, such as the laws of attraction or polarity, Sasha clarifies that they are universal principles rather than rigid rules. These principles are not static; their understanding depends directly on the level of development of our consciousness. For example, living in a state of low consciousness, everything seems black or white, but as awareness expands, those same laws become more fluid, harmonious, and integrated, losing their rigid, limited nature.
 
The question of whether we create our own reality receives a subtle answer. According to Sasha, it is wrong to think that our small ego "creates" reality—it only uses certain mechanisms. True creative power comes from our strongest inner state—if we are filled with love, we naturally attract a reality that reflects that love. Our entire evolutionary transition into the fourth density is exactly the movement from domination through "ego will" to alignment with "divine will," which is always connected to the wisdom of the heart.
 
In the context of the astral spheres and the dream world, Lyssa Royal and Sasha discuss where we are when we sleep. Sasha explains that the astral realm still belongs to the world of separation, but it allows us to experience various "fractals" of existence. To truly touch our higher Self, it does not require active mind activity, but a deep, silent state that we can reach through meditation or simply conscious presence in nature without any internal commentary.
 
One of the most inspiring parts of this conversation is the confirmation of a personal connection to the Pleiades. Sasha points out that a strong inner sense of attraction to a certain civilization is not accidental—it shows that a fragment of the "other self" exists in that reality. She suggests a simple but powerful exercise for viewers: simply imagine that the connection is real and open your heart to it. Such a conscious intention helps create an energy channel that not only integrates our consciousness but also facilitates the transformation of the planet as a whole.
 
One of the important themes that Sasha developed indirectly is the importance of the emotional body on the evolutionary path. She emphasized that the physical body and emotions are not obstacles to spirituality, but on the contrary—they are necessary tools that allow us to fully experience physical reality. From the Pleiadian perspective, many people try to "escape" their emotions, but this only hinders their integration. According to her, the emotional body must not be suppressed, but transformed through acceptance, because it is through the emotional field that we can "download" higher-vibration information that would otherwise remain inaccessible to our rational mind.
 
The conversation also subtly touched upon the "non-interference principle," which is extremely important in the Pleiadian code of ethics. Sasha explained that although they feel a duty to help humanity due to our genetic connections, they will never violate our free will. This means they cannot come and "save" us from our own choices or the crises we have caused. Their help is manifested only through energetic support, inspiration, and opportunities that we ourselves must choose to accept. This principle explains why contact with them often happens on a subtle level: they create "space" for our growth, but we must perform the act of growth ourselves, as this is an essential condition for our consciousness to become independent and mature.
 
Additionally, it is worth mentioning Sasha's thoughts on the "significant time" we are currently living in. She emphasized that our current era is special even on a cosmic scale, because Earth is currently acting as a huge "laboratory" for consciousness experiments. According to Sasha, many civilizations in the universe are watching our transition from the third to the fourth density with great interest, because what we are experiencing now—the transformation of duality into unity—is one of the most difficult evolutionary processes. She even mentioned that our ability to maintain balance between technological progress and spiritual awakening is what will make us valuable members of the galactic community in the future, capable of contributing unique experience to the universe's collective wisdom.
 
Finally, it is important to note the technological aspect mentioned by Lyssa Royal regarding the channeling process. Although the emotional and spiritual side was discussed in the entry, the conversation briefly mentioned the convergence of science and spiritualism. Sasha confirmed that the use of technologies (e.g., electroencephalograms) to study the brain activity of channelers is a very welcome step, as it helps break down barriers between the skeptical academic community and spiritual practices. She expressed hope that in the future, more "unbelievable" phenomena will be confirmed by scientific methods, which in turn will create a basis for broader public openness. This approach shows that the Pleiadians encourage not blind faith, but a conscious, integrated, and intellectually grounded approach to the mysteries of the universe.
 
In her concluding words, Sasha invites viewers not to give in to fear, even if everything in the global context seems threatening. She reminds us that we are loved and fully supported by invisible spheres and higher-consciousness beings who are watching this "sacred" birth process. According to her, the most important work that each of us can do is "tending our own garden"—that is, individual work with our internal traumas and the cultivation of awareness.
 
Finally, Lyssa Royal summarizes that the meaning of life is "awakening from the dream of separation." This process is a long journey in which we gradually understand that we are not just "actors" on a physical stage, but those who watch and animate that stage themselves. Such realization allows one to break free from unnecessary suffering and find peace within oneself, thus contributing to the great leap of consciousness that all of humanity is currently experiencing.
 
Rebellious Soul

Plejadiečiai ateiviai perduoda žinią žmonėms per Lyssa Royal kanalą: sąmoningumo ugdymas, emocijos, fizinė ir dvasinė patirtis bei Žemės eksperimentas

 

Sveiki!
 
Nesuprantantiems, apie ką šis įrašas, prašau apeiti jį ir nekreipti dėmesio, o tiems, kuriems rezonuoja – pirmyn! Gal pasaulis išties keičiasi ir suvokimas apie mūsų tikrovę jau kitoks? Tai tiesiog perfrazuosiu šio vaizdo įrašo, kurį galite pasižiūrėti anglų kalba į lietuvišką tekstinę tokį kaip reziumė.

 
Šiame vaizdo įraše pristatomas intriguojantis pokalbis su transo būsenoje kanalizuojančia (angl. channeler) Lyssa Royal, kuri per save perteikia nežemiškos kilmės būtybės, pasivadinusios Saša (Sasha) iš Plejadžių žvaigždyno, įžvalgas. Šis susitikimas ne tik atveria duris į platesnį supratimą apie kosminę egzistenciją, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos evoliuciją, mūsų vietą visatoje bei tikrąją sąmonės prigimtį. Visas pokalbis yra orientuotas į transformaciją, kviečiančią žiūrovus ištrūkti iš ribojančių dogmų ir pažvelgti į save kaip į didesnio, nesibaigiančio kosminio vyksmo dalį.
 
Pagrindinė šio pasakojimo ašis yra Plejadiečių sugrįžimo naratyvas, kurį Saša pristato kaip natūralų evoliucinio ciklo etapą. Pasak jos, prieš 13 tūkstančių metų ši civilizacija glaudžiai bendradarbiavo su mūsų protėviais, tačiau tuomet šis ryšys priminė tėvų ir vaikų santykius, kuriuose žmonija dar tik mokėsi pirmuosius evoliucijos žingsnius. Šiam ilgam „miego“ ar „žiemos“ ciklui pasibaigus, dabar mes įžengiame į naują, sąmoningesnę fazę, kurioje Plejadiečiai grįžta ne kaip mokytojai ar prižiūrėtojai, o kaip lygiaverčiai partneriai, norintys kartu su mumis kurti ateitį.
 
Saša detaliai aptaria dabartinį pasaulio chaosą, kuris daugelį žmonių gąsdina ir verčia jaustis bejėgiais. Pasak jos, tai, ką matome aplink – politinę poliarizaciją, visuomeninius neramumus ir emocinį nestabilumą – nėra griūties ženklas, o greičiau intensyvaus „virimo“ proceso išraiška. Kai mes, kaip rūšis, pradedame kelti savo sąmoningumo vibracijas, ši vidinė šviesa tarsi veikia kaip katalizatorius, iškeliantis į paviršių visas iki tol slėptas, neišgydytas traumas bei kolektyvinę „šešėlinę“ energiją, kurią būtina pripažinti ir paleisti.
 
Kalbėdama apie vadinamąjį „atskleidimą“, Saša pabrėžia, kad nereikėtų laukti oficialių pranešimų iš vyriausybių ar institucijų, nes tikroji tiesa ateina ne per išorines struktūras. Tikrasis atskleidimas yra vidinis procesas, vykstantis „iš apačios“ – kai mes, kaip individai, sąmoningai pripažįstame savo ryšį su visata ir peržengiame savo mažojo „ego“ ribas. Būtent individualus pabudimas ir tapimas atviresniais nepažiniai kuria tą kritinę masę, kuri ilgainiui pakeis mūsų suvokimą apie visatą ir mūsų vietą joje.
 
Svarbi pokalbio dalis yra skirta „tikrajam Aš“ ir ego sąvokoms išskirti. Saša paaiškina, kad ego nėra mūsų tikroji esmė, o veikiau tam tikras psichologinis „inkaras“, kuris leidžia mums patirti fizinį pasaulį su visais jo dualumais ir apribojimais. Kai mes tapatinamės tik su savo asmenybe, jaučiamės atskirti nuo visumos, tačiau sąmoningėjimo procesas reiškia palaipsnį atpažinimą, jog esame ne atskiri personažai, o vienos universalios sąmonės fragmentai, laikinai vaidinantys tam tikrus vaidmenis.
 
Nagrinėdami visatos struktūrą, pašnekovai paliečia skaičių, matematikos ir šventosios geometrijos temas. Saša aiškina, kad šventoji geometrija veikia kaip tiltas tarp fizinio ir nefizinio pasaulių. Skaičių sekos, tokios kaip Fibonacci, yra tarsi šablonai, kurie verčia dvasinę energiją į materiją, suformuodami fizinę realybę. Todėl, kai mes pradedame pastebėti tam tikrus pasikartojančius skaičius savo aplinkoje, tai yra ne atsitiktinumas, o sąmonės langas, atveriantis ryšį su visatos simetrija ir harmonija.
 
Atsakydama į klausimą apie universalius dėsnius, tokius kaip traukos ar poliariškumo dėsniai, Saša patikslina, kad jie yra veikiau universalūs principai, o ne griežtos taisyklės. Šie principai nėra statiški; jų suvokimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų sąmonės išsivystymo lygio. Pavyzdžiui, gyvenant žemo sąmoningumo būsenoje, viskas atrodo juoda arba balta, tačiau plečiantis suvokimui, tie patys dėsniai tampa skystesni, harmoningesni ir labiau integruoti, prarandantys savo griežtą, ribotą prigimtį.
 
Klausimas apie tai, ar mes patys kuriame savo realybę, sulaukia subtilaus atsakymo. Pasak Sašos, klaidinga manyti, kad mūsų mažasis ego „kuria“ realybę – jis tik naudojasi tam tikrais mechanizmais. Tikroji kūrimo galia kyla iš stipriausios mūsų vidinės būsenos – jei esame užpildyti meile, mes natūraliai pritraukiame realybę, kuri atspindi tą meilę. Visas mūsų evoliucinis perėjimas į ketvirtąjį tankį yra būtent judėjimas nuo dominavimo per „ego valią“ prie susiderinimo su „dieviškąja valia“, kuri visada siejasi su širdies išmintimi.
 
Astros sferos ir sapnų pasaulio kontekste Lisa Royal ir Saša diskutuoja apie tai, kur mes esame, kai miegame. Saša paaiškina, kad astralinė sritis vis dar priklauso atskirties pasauliui, tačiau ji leidžia mums patirti įvairius egzistencijos „fraktalus“. Norint iš tiesų prisiliesti prie savo aukštesniojo Aš, reikia ne aktyvaus proto veiklos, o gilios, tylios būsenos, kurią galime pasiekti per meditaciją ar tiesiog sąmoningą buvimą gamtoje be jokio vidinio komentavimo.
 
Viena iš labiausiai įkvepiančių šio pokalbio dalių yra asmeninio ryšio su Plejadėmis patvirtinimas. Saša nurodo, kad stiprus vidinis traukos jausmas tam tikrai civilizacijai nėra atsitiktinis – tai rodo, kad „kitas aš“ fragmentas egzistuoja toje realybėje. Ji pasiūlo žiūrovams paprastą, bet galingą pratimą: tiesiog įsivaizduoti, kad tas ryšys yra realus, ir atverti tam savo širdį. Toks sąmoningas ketinimas padeda sukurti energetinį kanalą, kuris ne tik integruoja mūsų sąmonę, bet ir palengvina bendrą planetos transformaciją.
 
Viena iš svarbių temų, kurią Saša plėtojo netiesiogiai, yra emocinio kūno svarba evoliucijos kelyje. Ji pabrėžė, kad fizinis kūnas ir emocijos nėra kliūtys dvasingumui, o priešingai – jie yra būtini įrankiai, leidžiantys mums visiškai patirti fizinę realybę. Plejadiečių požiūriu, daugelis žmonių bando „pabėgti“ nuo savo emocijų, tačiau tai tik stabdo jų integraciją. Anot jos, emocinis kūnas turi būti ne slopinamas, o transformuojamas per priėmimą, nes būtent per emocinį lauką mes galime „atsisiųsti“ aukštesnės vibracijos informaciją, kuri kitu atveju liktų neprieinama mūsų racionaliam protui.
 
Taip pat pokalbyje buvo subtiliai užsiminta apie „neinterferencijos principą“, kuris yra itin svarbus Plejadiečių etikos kodekse. Saša paaiškino, kad nors jie jaučia pareigą padėti žmonijai dėl mūsų genetinių sąsajų, jie niekada nepažeis mūsų laisvos valios. Tai reiškia, kad jie negali ateiti ir „išgelbėti“ mūsų nuo mūsų pačių pasirinkimų ar sukeltų krizių. Jų pagalba pasireiškia tik per energetinį palaikymą, įkvėpimą ir galimybes, kurias mes patys turime pasirinkti priimti. Šis principas paaiškina, kodėl kontaktas su jais dažnai vyksta subtiliame lygmenyje: jie kuria „erdvę“ mūsų augimui, bet patį augimo veiksmą privalome atlikti mes patys, nes tai yra esminė sąlyga, kad mūsų sąmonė taptų savarankiška ir subrendusi.

Kanaluotoja Lyssa Royal

 
Papildomai verta paminėti Sašos mintis apie „reikšmingą laiką“, kuriuo dabar gyvename. Ji pabrėžė, kad mūsų dabartinė era yra ypatinga net kosminiu mastu, nes Žemė šiuo metu veikia kaip didžiulė „laboratorija“ sąmonės eksperimentams. Sašos teigimu, daugelis civilizacijų visatoje stebi mūsų perėjimą iš trečiojo į ketvirtąjį tankį su dideliu susidomėjimu, nes tai, ką mes dabar išgyvename – dualumo transformaciją į vienybę – yra vienas sunkiausių evoliucijos procesų. Ji netgi užsiminė, kad mūsų sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinio progreso ir dvasinio pabudimo yra tai, kas mus ateityje pavers vertingais galaktinės bendruomenės nariais, gebančiais įnešti unikalią patirtį į visatos kolektyvinę išmintį.
 
Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į Lisos Royal paminėtą technologinį aspektą, susijusį su kanalizavimo procesu. Nors įraše buvo aptarta emocinė ir dvasinė pusė, pokalbio metu buvo trumpai užsiminta apie mokslo ir spiritualizmo suartėjimą. Saša patvirtino, kad technologijų (pvz., elektroencefalogramų) naudojimas tiriant kanalizuotojų smegenų veiklą yra labai sveikintinas žingsnis, nes tai padeda griauti barjerus tarp sceptiškos akademinės bendruomenės ir dvasinių praktikų. Ji išreiškė viltį, kad ateityje vis daugiau „neįtikėtinų“ fenomenų bus patvirtinti mokslo metodais, o tai savo ruožtu sukurs pagrindą platesniam visuomenės atvirumui. Šis požiūris rodo, kad Plejadiečiai skatina ne aklą tikėjimą, o sąmoningą, integruotą ir intelektualiai pagrįstą požiūrį į visatos paslaptis.
 
Savo baigiamuosiuose žodžiuose Saša kviečia žiūrovus nepasiduoti baimei, net jei pasauliniame kontekste viskas atrodo grėsmingai. Ji primena, kad mes esame mylimi ir visapusiškai remiami nematomų sferų bei aukštesnės sąmonės būtybių, kurios stebi šį „šventąjį“ gimimo procesą. Pasak jos, svarbiausias darbas, kurį kiekvienas iš mūsų gali padaryti, yra „savo sodo priežiūra“ – t. y. individualus darbas su savo vidinėmis traumomis ir sąmoningumo ugdymas.
 
Galiausiai Lisa Royal reziumuoja, kad gyvenimo prasmė yra „atsibudimas iš atskirties sapno“. Šis procesas yra ilga kelionė, kurioje mes palaipsniui suprantame esą ne tik „aktoriai“ fizinėje scenoje, bet ir tie, kurie patys tą sceną stebi bei animuoja. Toks suvokimas leidžia išsilaisvinti iš bereikalingų kančių ir rasti ramybę savo viduje, taip prisidedant prie didžiojo sąmonės šuolio, kurį šiuo metu išgyvena visa žmonija.
 
Maištinga Siela

« La Petite Maison dans la prairie » (série télévisée 1974–1983)

 

Bonjour !
 
LA PRODUCTION DE LA SÉRIE « LA PETITE MAISON DANS LA PRAIRIE »
 
La série télévisée américaine « La Petite Maison dans la prairie », devenue l'un des exemples les plus marquants de drames familiaux dans l'histoire de la télévision (cela semble vraiment impressionnant, n'est-ce pas ?), a en réalité commencé son parcours créatif par un téléfilm de deux heures, diffusé le 30 mars 1974. Après ce démarrage réussi, le réseau NBC a commandé la série complète, qui a été diffusée régulièrement du 11 septembre 1974 au 21 mars 1983. Sur toute cette période, les téléspectateurs ont découvert neuf saisons totalisant 204 épisodes. Durant la dernière étape, la série a été rebaptisée « La Petite Maison : Un nouveau départ ». L'histoire officielle de la série s'est terminée en 1983, mais trois téléfilms spéciaux ont été produits par la suite, durant la saison 1983-1984, pour conclure les intrigues principales et faire nos adieux aux héros.
 
La base de la série est la célèbre série de livres autobiographiques de Laura Ingalls Wilder, racontant la vie quotidienne de la famille Ingalls au Minnesota à la fin du XIXe siècle. Bien qu'aucune adaptation dramatique théâtrale ou cinématographique vraiment significative ou mondialement connue n'ait existé avant cette célèbre version de 1974, la popularité des livres a fourni une excellente base pour le projet télévisé. Les scénaristes, dirigés par le producteur et acteur Michael Landon, bien que basés sur les livres, incluaient souvent de nouveaux personnages et situations qui donnaient plus de poids dramatique au récit et développaient l'intrigue au fil des neuf années.
 
Le créateur principal de la série est devenu Michael Landon, qui non seulement jouait le rôle de Charles Ingalls, mais était aussi l'un des principaux réalisateurs, ayant dirigé 87 épisodes. D'autres professionnels expérimentés ont contribué à la réalisation, comme le producteur William F. Claxt. et l'acteur Victor French, qui jouait Monsieur Edwards. Grâce à eux, la série a conservé un ton cohérent, émotionnel et instructif, devenu la marque de fabrique de « La Petite Maison dans la prairie », bien que les scénaristes se soient parfois autorisés quelques libertés historiques, devenues plus tard des détails reconnaissables pour les téléspectateurs attentifs.
 
Les lieux de tournage ont été choisis en essayant de reproduire au mieux le paysage des prairies, bien qu'en réalité, la plupart des scènes extérieures aient été tournées au « Big Sky Ranch » dans la vallée de Simi, en Californie. Bien que les images devaient rappeler le Minnesota, les téléspectateurs pouvaient souvent remarquer le terrain vallonné typique de la Californie, qui différait des plaines plates du Midwest. Les scènes d'intérieur étaient filmées aux studios Paramount à Los Angeles, où avaient été construits les décors confortables de la maison des Ingalls et d'autres bâtiments de la ville.
 
Le casting a été réalisé dans le but de trouver des personnages charismatiques et organiques, et de nombreux enfants acteurs sont arrivés dans la série très jeunes et ont grandi directement sur le plateau de tournage. Melissa Gilbert, qui incarnait Laura Ingalls, a grandi avec son personnage, ce qui a conféré à la série naturel et authenticité. D'autres personnages, comme Carrie Ingalls, étaient joués par des jumelles (Lindsay et Sidney Greenbush) afin de faciliter le programme de tournage intensif et de respecter les règles de travail avec les enfants, bien que ces décisions aient parfois posé des défis concernant le développement de leurs compétences d'actrices.
 
Au cours de la longue existence de la série, certains acteurs n'ont été remplacés que lorsque la logique de l'intrigue ou les circonstances personnelles des acteurs le dictaient. Par exemple, au fur et à mesure que la série progressait, de nouveaux personnages étaient introduits, comme Albert, James ou Cassandra, afin de maintenir l'intérêt des téléspectateurs pour les intrigues des enfants, alors que les personnages originaux étaient devenus adultes. Cependant, la structure principale de la famille Ingalls est restée assez stable, si bien que les téléspectateurs ont vu les acteurs adultes et leurs enfants grandir naturellement, ce qui est devenu l'une des plus grandes valeurs de cette série.
 
La série s'est terminée en 1983, non seulement à cause de la baisse des audiences, mais aussi parce que Michael Landon a décidé de quitter la liste des acteurs principaux, ce qui a fondamentalement changé la dynamique du projet. Bien qu'après « La Petite Maison dans la prairie », il y ait eu des tentatives de poursuivre l'histoire avec le concept de « nouveau départ », cela n'a pas atteint le succès de la série originale. Tout le processus créatif, de la recherche de lieux en Arizona et en Californie à l'adieu aux plateaux du « Big Sky Ranch », reste une partie importante de la télévision classique, mémorable jusqu'à ce jour pour sa capacité à transmettre des vérités simples mais universelles sur la vie humaine.
 
LES ACTEURS PRINCIPAUX DE « LA PETITE MAISON DANS LA PRAIRIE » ET LEURS DESTINS
 
Michael Landon (Charles Ingalls)
Michael Landon (1936-1991) n'était pas seulement l'acteur principal de la série, mais son moteur créatif, occupant les fonctions de producteur exécutif, scénariste et réalisateur. Son Charles Ingalls est devenu le symbole de la paternité américaine : fort, honnête, dévoué à sa famille et toujours prêt à surmonter n'importe quel défi pour ses proches. Pour l'acteur, ce rôle était crucial, car après son long travail dans la série « Bonanza », il désirait créer quelque chose de chaleureux, promouvant la moralité et soulignant les valeurs familiales. Landon était célèbre pour son éthique de travail rigoureuse et pour être très exigeant sur le plateau, mais en même temps très proche de sa « famille », entretenant des liens avec de nombreux acteurs jusqu'à la fin de sa vie.
 
La vie personnelle de Landon était haute en couleur, accompagnée non seulement de succès, mais aussi de divorces publics et de diverses spéculations. Il a été marié trois fois, et ses relations avec ses collègues et les membres de sa famille se retrouvaient souvent sous les projecteurs de la presse à scandale. À la fin de sa vie, l'acteur a fait face à un grave état de santé : en 1991, un cancer du pancréas lui a été diagnostiqué, dont il a parlé ouvertement au public. M. Landon est décédé le 1er juillet 1991, à l'âge de 54 ans, et sa disparition a été douloureusement accueillie par des millions de fans dans le monde entier. Bien qu'il nous ait quittés prématurément, son héritage à la télévision et l'image de Charles Ingalls restent l'une des plus reconnaissables de l'histoire de la télévision.
 
Karen Grassle (Caroline Ingalls)
La Caroline Ingalls jouée par Karen Grassle, également connue sous le nom de « Ma », est devenue la boussole morale de la série, reflétant la force, la patience et l'infinie tendresse des femmes pionnières du XIXe siècle. Bien que le rôle semblait calme, Grassle a réussi à lui donner de la profondeur : son héroïne n'était pas seulement une femme au foyer, mais un soutien solide pour Charles et une éducatrice pour ses enfants. L'actrice est arrivée dans ce rôle avec une solide formation théâtrale, elle a donc réussi à créer un personnage très réaliste, imprévisible et en même temps extrêmement chaleureux, qui a évolué dans la série de jeune mère à femme des prairies mûre et ayant tout vu.
 
Après la fin de la série, Karen Grassle a poursuivi sa carrière au théâtre et à la télévision, bien qu'elle n'ait jamais répété le succès colossal rencontré avec « La Petite Maison dans la prairie ». Elle parlait souvent ouvertement des défis rencontrés pendant le tournage, notamment de l'inégalité salariale, son salaire étant bien inférieur à celui de son partenaire à l'écran M. Landon, bien qu'elle jouât un rôle tout aussi important. L'actrice est en vie, elle participe activement à la vie culturelle, et en 2021, elle a publié ses mémoires « Bright Lights, Prairie Dust », dans lesquelles elle a révélé sa lutte passée contre l'alcoolisme ainsi que des détails sur son travail avec M. Landon. Sa vie aujourd'hui est un exemple inspirant d'ouverture et de dignité professionnelle.
 
Melissa Gilbert (Laura Ingalls)
Melissa Gilbert est devenue le « cœur » de la série, en jouant Laura Ingalls, un personnage qui a grandi devant les caméras avec les téléspectateurs, passant de petite fille à femme adulte. Son jeu était étonnamment organique, car elle a elle-même mûri sur le plateau de tournage, devenant en neuf ans non seulement une maîtresse du jeu d'acteur, mais aussi le vrai visage de « La Petite Maison dans la prairie ». Ce rôle a sans aucun doute défini tout son avenir professionnel, lui apportant une renommée mondiale, mais formant en même temps certains stéréotypes dont l'actrice a dû se débarrasser plus tard.
 
La vie personnelle de Melissa Gilbert après la fin de « La Petite Maison dans la prairie » est devenue un centre d'attention constant, où des leçons douloureuses se sont mêlées à des transformations publiques. Dans ses mémoires, notamment dans le livre « Prairie Tale », l'actrice a décrit très ouvertement sa lutte de longue date contre l'alcool et la drogue. Elle a admis que la gloire précoce, la pression énorme et le désir de s'intégrer à la culture des fêtes hollywoodiennes l'avaient conduite à une autodestruction qu'elle n'a réussi à surmonter qu'après de nombreuses années de thérapie intensive et d'efforts conscients pour se libérer des ombres du passé. Cette lutte n'a pas seulement été sa victoire personnelle, mais une étape courageuse pour parler publiquement de sujets qui étaient stigmatisés dans les années 80 et 90.
 
Son histoire relationnelle a été tout aussi tumultueuse que ses luttes intérieures, se retrouvant souvent à la une de la presse à scandale. L'un des épisodes les plus célèbres et les plus amplifiés de ses romances a été sa relation de jeunesse avec l'acteur Rob Lowe, qui s'est terminée après de longues fiançailles et une séparation dramatique devenue une véritable sensation à Hollywood. Plus tard, trois mariages ont suivi : le premier avec l'acteur Bo Brinkman, le deuxième avec Bruce Boxleitner, avec qui elle a vécu une union longue mais finalement rompue, et enfin le troisième, un mariage heureux avec l'acteur Timothy Busfield, avec qui elle vit aujourd'hui loin de l'agitation de la ville. Ces divorces n'étaient pas que des procédures sur papier : c'étaient des processus observés publiquement, exigeant une grande endurance émotionnelle tout en élevant ses enfants et en maintenant sa dignité professionnelle.
 
Au-delà des drames personnels, la vie de Gilbert a également été accompagnée de défis de santé et d'une transformation professionnelle. Elle a parlé publiquement des blessures à la colonne vertébrale subies lors de « Dancing with the Stars », qui ont nécessité des opérations sérieuses et une longue période de récupération. Néanmoins, ces difficultés ne l'ont pas arrêtée : au contraire, elles sont devenues une motivation pour chercher de nouveaux domaines d'activité. Sa tentative politique de devenir membre du Congrès américain en 2016 a été une étape courageuse, bien que peu réussie, révélant son désir de lutter pour la justice sociale. Aujourd'hui, Melissa Gilbert est respectée en tant qu'ancienne présidente de la Screen Actors Guild (SAG) : cette position a prouvé sa capacité à diriger et à défendre les droits des acteurs. Aujourd'hui, elle vit une vie plus calme et authentique, qu'elle décrit elle-même souvent comme un « retour aux sources », combinant le métier d'actrice avec les plaisirs simples de la vie à la campagne, tournant ainsi définitivement la page sur sa jeunesse agitée et les scandales.
 
Melissa Sue Anderson (Mary Ingalls)
La fille aînée Mary Ingalls, jouée par Melissa Sue Anderson, était un personnage de la série qui a dû vivre les destins les plus dramatiques, y compris la cécité et une carrière d'enseignante. Ce rôle exigeait une maîtrise d'actrice exceptionnelle, car elle devait transmettre non seulement le handicap physique, mais aussi la force intérieure et le sacrifice. Anderson a parfaitement joué la sœur aînée disciplinée, consciencieuse et intellectuelle, qui était souvent le contraste de Laura, plus rebelle, et grâce à ce travail, elle a été nominée pour un Emmy Award, ce qui était une grande réussite pour une actrice de cet âge.
 
Bien que l'actrice fût extrêmement talentueuse, après la fin de la série, elle a le plus souvent choisi des rôles moins visibles et a vécu une vie relativement fermée, évitant les scandales et trop d'attention médiatique. Elle a épousé le producteur Michael Sloan et a déménagé au Canada, où elle est devenue citoyenne naturalisée du pays. Aujourd'hui, elle est en vie, elle apparaît de temps en temps dans des projets, mais se concentre principalement sur sa vie personnelle avec sa famille. Son retrait du centre de la grande gloire était un choix conscient, l'ayant aidée à éviter la « malédiction des enfants stars » et à se créer une vie calme et équilibrée.
 
Lindsay et Sidney Greenbush (Carrie Ingalls)
Les jumelles Lindsay et Sidney Greenbush ont partagé le rôle de la plus jeune fille Ingalls, Carrie, une pratique courante pour ne pas dépasser les heures de travail strictes appliquées aux enfants à Hollywood. Leur rôle dans la série était assez épisodique, exigeant surtout d'être simplement présentes dans le cadre, ainsi que l'innocence et le charme enfantins, mais elles sont devenues une partie iconique, notamment grâce au célèbre générique de la série, où Carrie tombe en courant dans la prairie. Étant toutes petites, elles ont grandi sur le plateau de tournage avec toute la famille Ingalls, et la série était pour elles comme un second foyer.
 
Après la fin de la série, les chemins des jumelles se sont tournés non pas vers le métier d'actrice, mais vers d'autres domaines, car la pression de l'industrie hollywoodienne les fatiguait. Leur vie personnelle après la gloire a été relativement calme, mais pas sans tragédies : par exemple, en 2009, Sidney Greenbush a vécu une grande douleur lorsque son mari s'est suicidé. Les deux sœurs sont en vie, mais elles n'utilisent plus depuis longtemps le statut d'« enfants stars » et vivent des vies simples et privées, bien qu'elles apparaissent de temps en temps lors de divers événements dédiés aux fans de « La Petite Maison dans la prairie », où elles partagent avec nostalgie des souvenirs de leur expérience cinématographique précoce.
 
AUTRES VERSIONS ADAPTÉES DE LA SÉRIE « LA PETITE MAISON DANS LA PRAIRIE »
 
L'héritage littéraire de Laura Ingalls Wilder est devenu au fil des décennies une partie intégrante de la culture populaire, il n'est donc pas surprenant que l'histoire de la famille Ingalls ait été refaite ou adaptée à plusieurs reprises.
 
Le projet non original qui est sans doute resté le plus en mémoire des téléspectateurs est la mini-série de 2005, diffusée sur la chaîne ABC dans le cadre du « Monde merveilleux de Walt Disney ». Cette adaptation en six parties visait à respecter plus fidèlement la source littéraire originale que la version de Michael Landon des années 70. Le rôle de Charles Ingalls y était tenu par Cameron Bancroft et celui de Caroline par Erin Cottrell. Bien que cette version ait été louée pour son esthétique et sa tentative de restaurer l'authenticité de l'esprit du XIXe siècle, elle n'a pas atteint le statut culte de la série originale.
 
Actuellement, un nouveau projet attendu depuis longtemps atteint le public : la série Netflix de 2026, qui promet une approche beaucoup plus moderne et complexe de l'histoire de la famille Ingalls. Cette adaptation n'est pas un remake direct de la série classique, mais une nouvelle interprétation, produite par « CBS Studios » et « Anonymous Content ». Dans la série, le rôle principal de Laura est tenu par Alice Halsey, et ses parents sont incarnés par Luke Bracey et Crosby Fitzgerald. La nouvelle version souligne non seulement les expériences de la famille Ingalls, mais aussi un contexte historique plus large, incluant la perspective des communautés indigènes, par exemple la nation Osage, pour tenter de dépeindre une vision moins unilatérale et plus réaliste de la colonisation de l'Ouest américain.
 
Il convient de mentionner qu'entre ces grands projets, il y a eu d'autres tentatives plus modestes d'adapter les livres, notamment les téléfilms « Beyond the Prairie » (diffusés en 2000-2001), qui racontaient les étapes ultérieures de la vie de Laura Ingalls Wilder. Il existait également une série animée produite en 1975, « Laura, la petite fille de la prairie ». Ainsi, « La Petite Maison dans la prairie » est devenue au fil des décennies un matériau qui se transforme avec les attentes du public : du drame familial classique au récit contemporain empreint de sensibilité historique.
 
TOP 10 DES FAITS INATTENDUS SUR LA SÉRIE « LA PETITE MAISON DANS LA PRAIRIE »
 
Choquer les enfants pour plus de réalisme. Michael Landon était un maître pour obtenir les réactions les plus naturelles possibles. Quand les enfants acteurs devaient pleurer pendant le tournage, Landon ne leur demandait pas toujours de jouer : il leur racontait parfois des histoires extrêmement tristes et inventées, ou il leur faisait même peur en disant qu'un petit oiseau « amoureux » était mort, juste pour que les enfants versent vraiment des larmes.
 
Le secret principal du générique. Dans le célèbre générique de la série, où une petite fille court à travers la colline et tombe, nous voyons en réalité Sidney Greenbush. Lors du tournage, elle a réellement trébuché et s'est blessée à la jambe, et comme la scène paraissait très naturelle et belle, le réalisateur a décidé de la garder comme point focal de la série.
 
Le pseudonyme de Karen Grassle. L'actrice Karen Grassle (Caroline Ingalls), avant d'obtenir le rôle dans la série, travaillait au théâtre et était connue sous le nom de Gabriel Tree. Ce n'est que lorsque Michael Landon lui a proposé le rôle de « Ma » qu'il a insisté pour qu'elle reprenne son vrai nom, car il pensait que « Gabriel Tree » ne convenait pas à une série familiale.
 
La tromperie des bonbons. Pour que les enfants acteurs soient joyeux et énergiques pendant le tournage, des bonbons étaient généreusement utilisés sur le plateau. Cependant, Melissa Gilbert a admis plus tard que souvent, lors du tournage des scènes à table, la nourriture qu'ils « mangeaient » était périmée, car les mêmes assiettes étaient utilisées pendant plusieurs jours de suite.
 
L'utilisation de perruques. Au cours de la série, l'apparence des acteurs a changé, mais pas toujours naturellement. Par exemple, Michael Landon, voulant maintenir l'image irréprochable de Charles Ingalls, a commencé à porter une perruque à la fin de la série, car ses vrais cheveux commençaient à se dégarnir à cause du stress et de l'âge.
 
Défis météorologiques. Bien que la série ait semblé confortable, le tournage dans le désert californien était une véritable torture. La température au « Big Sky Ranch » dépassait souvent les 40°C, les acteurs, portant des vêtements épais et lourds du XIXe siècle, s'évanouissaient constamment, et des brigades médicales étaient toujours en poste sur le plateau.
 
Le lien secret avec « Bonanza ». L'équipe de production de la série était presque identique à celle d'un autre succès de Landon : « Bonanza ». De nombreux opérateurs, éclairagistes et même cascadeurs sont passés d'une série à l'autre ; techniquement, « La Petite Maison dans la prairie » était donc une sorte de suite spirituelle de « Bonanza ».
 
Haine entre les acteurs. Bien qu'à l'écran ils semblaient être une famille parfaite, tout n'était pas calme en coulisses. Par exemple, les relations entre Michael Landon et Katherine MacGregor (qui jouait la méchante Madame Oleson) n'étaient pas des meilleures : Landon l'agaçait souvent à cause de son perfectionnisme, bien qu'il ait admis que le personnage qu'elle jouait était essentiel à l'intrigue de la série.
 
L'influence de la fille de l'auteure des livres. La fille de Laura Ingalls Wilder, Rose Wilder Lane, était activement impliquée dans la manière dont la biographie de sa mère serait présentée. Elle n'était pas toujours d'accord avec les écarts télévisés par rapport aux faits des livres et a même essayé d'influencer le scénario, exigeant plus de détails historiquement corrects.
 
Le final « sanglant » des décors. Lorsque la série a été terminée, Michael Landon a imaginé une manière inhabituelle de faire ses adieux au lieu de tournage. Comme il avait été convenu que la ville devait être détruite (pour que personne d'autre ne puisse utiliser les décors), il a autorisé l'explosion des bâtiments principaux. Pour les acteurs, ce fut un moment particulièrement sensible, car ils ont vu leurs « maisons » se transformer en ruines dans la réalité, et pas seulement dans la fiction.
 
L'Âme Rebelle