Sveiki, skaitytojai!
Jau būsiu iš tos lietuviškos kartos, kurie gali sakyti
paaugliams ir jaunimui: o štai mano laikais, kai buvau mažas, sniego būdavo iki
kaklo, ir žiemos mūsų būdavo baltos ir smagios, nes ant sniego ir ledo
prisigalvodavome visokių pramogų. Ir iš tikrųjų, bandau atsekti, kada
paskutinįkart išgyvenau tokią šaltą ir kandžią žiemą, kurią galėčiau pavadinti
balta. Prieš 15 metų? Gal seniau? Bet dar puikiai pamenu, kad paskutiniaisiais
mokykliniais metais to sniego kaip ir būdavo, užsilaikydavo, gal ne iki kaklo,
bet kelius tekdavo nuolat pravalyti ir keikdavome, jeigu keliai būdavo
nevalomi.
Šiandien grįžau namo iš po darbo ir pirmąkart
nusistebėjau, kad turime gruodžio 11 dieną žalią žolę. Net ne rudą, ne kokią
nušalusią, o žalią. Tada pagalvojau: kokia gera prisiminimų ir vaizduotės galia
yra susigrąžinti prabėgusį laiką, kokią matote šioje nuotraukoje. Apsnigusi
kaimo sodyba su didžiuliais apšarmotais medžiais. Ir aš gyvenau tokiu laiku,
tikrai prisimenu tas baltas vaikystės ilgas žiemas, didžiulius medžius, vėtras
ir pūgas... Neįtikėtinas jausmas, kaip viską galima bent jau iš dalies
rekonstruoti ir atgaminti jau išnykusius jausmus ir istorijas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą