Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis
dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys
tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti,
lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei
atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.
Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame
debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo,
vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną
sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir
sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.
Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo.
Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin
Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“
Šitokio serialo nebūčiau žiūrėjęs ne dėl to, kad jis
turi LGBTQ+ indeksą, bet dėl to, kad nieko neišmanau apie ledo rutulį. Apskritai
šis žaidimas man nesuprantamas, todėl neįdomus, tad niekada visokiausių serialų
sraute ir pasiūloje nebūtų patraukęs mano dėmesio. Visgi nusprendžiau pažiūrėti
visiškai dėl politinių priežasčių, t. y. homofobiškoje Rusijoje, kurią bent jau
labai įsivaizduojame homofobišką, turint galvoje, kad didžioji Lietuvos dalis
irgi drėbta iš to paties molio ir kai kurie savo homofobija itin didžiuojasi,
nesuvokdami, kad tai tėra tik tas pats bukas politinis „skaldyk ir valdyk“
įrankis. Verčiau kai kurie numirtų, negu pripažintų, kad tai tiesa. bet
visgi... Simptomiška, kad Rusijoje ši kampanijos „Crave“ produkcija itin
sudomino žiūrovus. Įtariu, kad ne dėl to, kad ledo rutulys ir ne dėl to, kad serialas
apie homoseksualius sportininkus (nebūkime tokie naivūs), bet tikriausiai dėl
to, kad rusams vis dar įdomu, ką „supuvę Vakarai“ mano ir galvoja apie Rusiją,
ar pernelyg vaizduodami homoseksualumą nesumenkino jų tautos didybės – štai, ką
aš galvojau imdamasis žiūrėti šešių serijų mini serialą „Įtempta kova“
(angl. Heated Rivalry). O kaip yra iš tikrųjų, kažin, kas begali
pasakyti, bet serialas netikėtai tiek Rusijoje, tiek Vakaruose tapo hitu. Žinau,
kad jis patiko ir tam tikriems heteroseksualams Lietuvoje, ypač merginoms. Irgi
sudėtinga pasakyti kodėl, bet tikriausiai nebeverta indikuoti vien tik
seksualine tematika serialo turinį.
Serialas pastatytas pagal amerikiečių rašytojos Rachel
Reid knygą „Įtempta kova“, kuri buvo užmanytos knygų serijos antroji dalis. Pasirodo,
knygos gerbėjai užvertė redakciją laiškais prašydami nenutraukti šios
istorijos, o pratęsti kitomis knygomis, tad autorei gerbėjų žodis – įstatymas. Šio
serialo gerbėjus galiu pradžiuginti, kad šiuo metu filmuojamas antrasis sezonas,
kuris pratęs apie tuos pačius įsimylėjėlius: Šeiną Holanderį (aktorius Hudson
Williams) ir Ilją Rozanovą (aktorius Connor Storrie), galimai ir apie antraeilę
kitą homoseksualų porą Skotą ir Kipą (aktoriai François Arnaud ir Robbie G.K.).
Jeigu anksčiau vyraudavo serialai su homoseksualiais
veikėjais kaip „priedas“, t. y. antraeilė istorija, tai šis serialas, galima
sakyti, absoliučiai gėjiškas ir jis yra apie gėjus, apie gėjų reikalus, apie
gėjų seksą, gėjų meilę, gėjų dramas – žodžiu, labai gėjų serialas, bet
kodėl verta jį žiūrėti visiems? Visų pirma, serialas (kaip tikėtina ir autorės
knyga) kreipia dėmesį į vyrų sportą, kuriame vis dar gaji kaip niekur kitur
homofobija ir seksualinė segregacija. Jeigu mada, stilius, kulinarija ir... kitose
srityse LGBTQ žmonės gali lengviau atsiskleisti, tai vyrų sporte vis dar
vyrauja ir dominuoja supratimas, kad ši sritis išskirtinai priklauso tik
heteroseksuliems („visaverčiams“) vyrams. Tokio serialo visgi neprisimenu.
Taigi ledo rutulio žvaigždžių Iljos ir Šeino istorija
nusidriekia pirmame sezone kone dešimtmetį. Pradėję kaip aštuoniolikmečiai
kylančios žvaigždės, 2012 metais jiedu beregint treniruoklių salėje užmezga
ryšį, nors ir nėra iš tos pačios komandos. Jų susitikinėjimai trunka iki
maždaug 2021 metų, kol galų gale po daugybės ledo rutulio sezonų ir trumpų susitikimų
jie nusprendžia, kad nebegali vienas be kito. Šeinas – azijietiškos kilmės žaidėjas,
uždaro būdo, sunkiai mezga santykius su moterimis, todėl labiau
susikoncentravęs į sportą. Ilja Rozanovas – žaismingesnis, atviresnis, tačiau
dėl savo rusiškos tapatybės ir biseksualumo labiau linkęs tenkintis
vakarietišku gyvenimu ir tylėti apie sudėtingus su brolio smurtu ir sergančio
tėvu grįstus asmeninius santykiais. Jeigu Šeinas turi šansų gyventi atvirą
gyvenimą, tai Iljai sudėtingiau dėl to, kad jis visur laikomas kaip rusų legionierius,
vadinasi, negali „susiteršti“ seksualiniais skandalais.
Kitaip sakant, serialo variklis yra tarptautiniai
politiniai santykiai, kurie įgalina Ilją didžiąją sezono dalį tenkintis Šeino slaptais
seksualiniais susitikimais, tačiau verčia neigti ilgalaikius santykius,
neįsipareigoti, veda prie saviapgaulės. Šalia Iljos ne ką geriau jaučiasi ir
pats Šeinas, kuris ilgą laiką sau negali pripažinti homoseksualumo, nes bijo
apvilti nuo vaikystės jį prie sporto spaudžiusius tėvus, ypač motiną, tačiau po
kiekvieno susitikimo ir permiegojimo su Ilja jis jaučia, kad jo gyvenime labai
trūksta tokio kasdienio intymumo... Žodžiu, pagrindinių veikėjų dilema yra
pastangos ne tik išsivaduoti iš viešojo sportininko heteronormatyvumo gniaužtų,
bet ir asmeninių įsitikinimų.
Taip... serialą galėčiau pavadinti erotiniu. Nors jame
viso labo 6 serijos, tačiau kiek iš tikrųjų aktoriams teko nusifilmuoti
pasimatymų ir intymių scenų – sunku pasakyti, bet erotika specialiai pabrėžtina.
Serialas nesistengia „aptarnauti“ heteroseksualų rinkos, bent jau tų, kurie „prasukinėja“
homoseksualų erotines scenas, priešingai – serijos prifarširuotos homoerotikos,
stangrių ir jaunų vyrų kūnų, todėl serialo paraiška labai akivaizdi: nors
serialas apie sportą ir jis skirtas visiems, mes nesistengsime slėpti nei
aistros, nei nuogumo, todėl, ponai ir ponios, susitaikykite! Iš tikrųjų atrodė,
kad tos erotikos užtęstos, netgi pirmo sezono dalį buvau nusistatęs, kad
serialas išties banalokas ir vien tik apie vyrų atsainų pasidulkinimą,
savotišką ledo rutulį lovoje, konkurencingumą, prasitęsusį vaikinų gyvenimuose,
tačiau pamažu serialas ima gyvėti, kai Ilja ir Šeinas ima suvokti, kad šie reti
susitikinėjimai ir susirašinėjimai suteikia jiems kur kas daugiau gyvenimo džiaugsmo,
nei vien tik apsimetinėjimais heteronormatyvioje visuomenėje.
Visgi serialą pagyvina išskirtinai 3 serija,
paralelinės poros istorija: ledo rutulio žaidėjas Skotas ir jo romanas su kavinės
padavėju Klipu. Sakyčiau, jų santykiai kur kas gyvesni, labiau įtraukiantys ir
šiltesni. Iš pradžių buvo galima pagalvoti, kad jiedu bus kaip priešingybė
Iljai ir Šeinui, tačiau galiausiai jų netikėtas atsiskleidimas sporte per
lemtingą laimėjimą tampa tramplynu Šeinui ir Iljai realiai pradėti megzti
tikrus santykius. Įdomi ir JAV bei Kanados visuomenės reakciją į Skoto prisipažinimą,
atrodo, kad sporto žiūrovai besąlygiškai juos palaiko, toji euforija ir
palaikančios spaudos antraštės iš tikrųjų suteikė Iljai tariamą apsaugą, kad,
jeigu jis nebus Rusijoje gerbiamas ir pripažintas, gali tikėtis pritapimo ir
pripažinimo Amerikos žemyne, tačiau jam reikia santuokos su JAV arba Kanados piliečiu/piliete...
Tačiau ši istorija galimai gali būti plėtojama antrajame sezone.
Visgi „Įtempta kova“ nėra sportinis serialas, apie
ledo rutulį nieko naujo taip ir nesužinojau, tad visas tas žaidimas ir
pasistumdymai vyrų persirengimo kambarėliuose lieka tik fonu. Tai ne sportinė
drama, bet apie homoseksualus dominuojančiame heteroseksualų žaidime, apie
asmenines dramas, iliuzijas. Serialas šiuo metu labai populiarus, pagal jį
kuriami memai, žiūrovai bando įamžinti ir atkartoti pagrindinių veikėjų scenas
iš serialo ir dėti turinį į internetą. Visgi man didžiulio efekto šis
pasakojimas nepadarė. Nepaisant to, kad tai apie LGBTQ žmones vyrų sporte,
visgi serialas nusaldintas klišėmis, tiek erotinėmis, tiek santykių
raida. Veikėjų problemos elementarios, aktualios ir vis dar tokios pačios,
kokias galėjome matyti prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius kuriamuose filmuose:
myliu-noriu-negaliu. Nors, kitą vertus, ar vis dar nekuriami panašūs serialai
ir apie heteroseksulius veikėjus? Man „Įtempta kova“ pasirodė pernelyg
elementari, nepaliekanti vaizduotei erdvės. Nenoriu pasakyti, kad serialas visai
tuščias, bet jis menkai savo problemomis jaudino, o vyksmo dinamika ir
siužetiniai apmatai tiesiog sukurti pagal populiariosios romantinės literatūros
modelius, kas serialui, mano galva, žavesio ir tikrosios provokacijos
nepridėjo. Sunku pasakyti, ar žiūrėsiu kitą sezoną.
Po man patikusio režisierės
Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti
progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto
apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana
atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja.
Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos
ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami
mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir
medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė
visa tai perteiks teatro scenoje.
Spektaklis pasižymi
jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį
laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja
vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi
klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus
sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek
instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę,
nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė,
Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė
tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet
(Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį
charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo
aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia
ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik
Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas
vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).
Dėmesio centre – darbštuolė
ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame
sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau
suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai
Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas,
o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo
mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis
ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės
sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti
Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai
kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek
Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti
savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi
visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai
kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už
turtingesnio ir „saugesnio varianto“.
Man visada Vaižganto „Dėdės
ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi,
gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui
skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp
visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už
mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda
nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo
dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje
savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi
dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir
jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko
laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana
netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto
patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė
renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj
to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi
pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau,
perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį
pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Visgi man patinka tų senų
klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti
nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek
senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios
pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta
pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes.
Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus
ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai
gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su
primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis
išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais.
Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja,
įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto
vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
Gal tai ir nebuvo pats
geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek
tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti
teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol
režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai
ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai
teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas
klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik
vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.
Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I
Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos
pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad
homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina
filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai
daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris
supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas,
apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar
moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie
šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai
susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason
Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams
apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...
Esu beveik įsitikinęs,
kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis
nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru?
Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai
menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip
jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė
medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir
klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi
pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10
metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo
palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas,
o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas.
Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir
uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška,
kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir
daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės
orientacijos išvaromus vaikus.
Visgi istorija turi šviesiąją
atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai
gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent
įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas
neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų
tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms
tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“
(2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas
tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį
saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save
sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą.
Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks
pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis
įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas
pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma,
filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios
socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra
provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems
gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius
Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką
vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.
Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos
Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man
apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau
matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio
studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį –
puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau
matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997
metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet
man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo
scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų,
užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę
ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio
pavadinimas.
Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis
stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos,
Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir
gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad,
jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą
suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir
žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir
šmaikšti, ir tragiška.
Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja,
keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau,
ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė
iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia
daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų
keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti
siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo
sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai
nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui
visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni –
žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti
kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?
Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais
sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais
(savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė
paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas,
kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas,
laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų
perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių
veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).
Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau:
kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis
ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo
aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų
palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas,
nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas
sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime
vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui
žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per
seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai
neužpildoma.
Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių
akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės
sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri
leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis,
kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau,
o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.
Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai
pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė
ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti
jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has
Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters
Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau
kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą,
gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad
meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir
nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo
seksualinių santykių hierarchijos.
Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti
iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria
iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui,
tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant
dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą
atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai
su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters
besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną
dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius
santykius...
Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man
ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas,
kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar
kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje,
parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją,
balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai
menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo
pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji
režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o
BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir
siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą
sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra
prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus
seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai
komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau
psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.
Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą
filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt
gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą
gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams
laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir
sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės
banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir
šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas
gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su
vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje.
Savotiškas, bet patiko.
„Geros grožinės literatūros užduotis –
guosti sutrikusius ir sutrikdyti patogiai besijaučiančius.“
Davidas Fosteris Wallace’as buvo
vienas įtakingiausių ir intelektualiai pajėgiausių savo kartos amerikiečių
rašytojų, išgarsėjęs sudėtingais, daugiasluoksniais tekstais ir neįtikėtina
kalbos pajauta. Jis geriausiai žinomas kaip monumentalaus romano „Begalinis
pokštas“ (Infinite Jest) autorius, kurio kūrybai būdinga ironija, gilus
egzistencinis nerimas ir bandymas suprasti, kaip išlikti žmogumi triukšmingoje,
pramogų ir vartotojiškumo persmelktoje kultūroje. Wallace’as pasižymėjo
unikaliu stiliumi, kuriame derėjo akademinė erudicija, gatvės slengas ir
begalinės išnašos, tapusios jo kūrybiniu parašu.
Minėtoji citata apie literatūros paskirtį – guosti
sutrikusius ir trikdyti patogiai besijaučiančius – pirmą kartą nuskambėjo 1993
metais jo interviu su Larry McCaffery. Wallace’as joje perfrazavo seną
žurnalistikos posakį, suteikdamas jam gilią meninę prasmę. Autorius tikėjo, kad
gera literatūra turi galią įveikti žmogaus dvasinę izoliaciją, leisdama
skaitytojui pasijusti ne vienišam savo vidiniame chaose, tačiau kartu ji neturi
leisti užmigti tiems, kurie vengia mąstyti apie nepatogią tiesą.
Ši mintis tiesiogiai atspindėjo Wallace’o požiūrį į
rašymą kaip į tam tikrą empatijos pratimą. Jis teigė, kad menas turi būti
vaistas nuo vienatvės, suteikiantis paguodą tiems, kurie jaučiasi pasimetę
šiame pasaulyje, nes jie knygų puslapiuose atpažįsta save. Tuo tarpu
„patogiųjų“ trikdymas reiškia skaitytojo išstūmimą iš saugios rutinos ir
privertimą susidurti su egzistenciniais klausimais, nuo kurių šiuolaikinė
visuomenė dažnai bando pabėgti pasitelkdama televiziją, vartojimą ar
paviršutinišką bendravimą.
Rašytojui šis principas buvo ne tik teorinė gairė, bet
ir asmeninis iššūkis. Wallace’as visą gyvenimą grūmėsi su sunkia depresija ir
priklausomybėmis, todėl literatūra jam buvo būdas „prakirsti suledėjusią jūrą
mūsų viduje“, kaip kadaise sakė Franzas Kafka. Deja, nepaisant didžiulio
kūrybinio pripažinimo ir kultinio statuso, autorius savo vidinio sutrikimo
galutinai įveikti nesugebėjo ir 2008 metais pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas
savo tekstus kaip amžiną paguodą tiems, kurie vis dar ieško atsakymų.
