Claire
Mazard (g. 1957 m.) yra prancūzų rašytoja, geriausiai žinoma
dėl savo kūrybos vaikams ir paaugliams. Ji dažnai nagrinėja sudėtingas
socialines temas, siekdama sujaudinti jaunus skaitytojus ir skleisti vilties
žinias. Mazard yra išleidusi daugiau nei penkiasdešimt knygų.Apie Helene Lune
kaip bendraautorę „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ konkrečios biografinės
informacijos viešai prieinama nedaug. Galima daryti prielaidą, kad ji yra
jaunesnė autorė arba asmuo, kurio asmeninė patirtis sudaro knygos pagrindą, o
Claire Mazard padėjo jai suformuluoti ir išleisti šį pasakojimą.
„Su
tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (pranc. „À vie“, pirmą kartą išleista 2007
m., lietuviškai išleista 2007 m. „Išpažinčių“ serijoje) – tai jautrus paauglių
romanas, paremtas tikrais faktais. Knyga pasakoja apie dvi merginas, Izabelę ir
Kler, kurių draugystė prasidėjo mokykloje ir buvo nepaprastai stipri. Izabelė,
kilusi iš mylinčios ir pasiturinčios šeimos, yra Kler priešingybė – Kler
jaučiasi nemylima ir ignoruojama savo tėvų. Nepaisant socialinių skirtumų,
merginos tampa neatskiriamos. Tačiau jų ryšį sudrebina netikėta žinia: Izabelė
nusprendžia tapti vienuole. Šis Izabelės sprendimas tampa dideliu smūgiu Kler,
kuri jaučiasi tarsi praradusi savo geriausią draugę visam gyvenimui. Knyga
nagrinėja draugystės, praradimo, atskirties, šeimos santykių ir savęs paieškos
temas sudėtingame paauglystės kontekste.
Nors knyga „Su tavim,
Kler, mylėčiau gyvenimą“ tiesiogiai neklasifikuojama kaip LGBTQ+ literatūra ir
atvirai neįvardija veikėjų homoseksualumo ar biseksualumo, ji turi stiprių
netiesioginių sąsajų ir poteksčių, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės
patirtimis, ypač per intensyvios draugystės, emocinės priklausomybės ir
tapatybės paieškų prizmę:
Pirmiausia, Kler ir
Izabelės draugystės intensyvumas yra toks stiprus, kad peržengia tradicinės
draugystės ribas. Kler, ypač atstumta savo šeimos, randa Izabelėje ne tik
geriausią draugę, bet ir emocinį prieglobstį, supratimą ir besąlygišką
priėmimą. Jos jaučiasi neatskiriamos, ir bet koks išsiskyrimas sukelia didžiulį
skausmą. Toks emocinis ir kartais fizinis artumas tarp to paties lyties asmenų
jaunystėje, nors ir gali būti interpretuojamas kaip stipri draugystė, neretai
atspindi ir užuomazgas ar nesąmoningus romantinius/platoniškus potraukius,
kurie vėliau gali evoliucionuoti į homoseksualius santykius. Kler išgyvenamas
praradimo skausmas, kai Izabelė nusprendžia tapti vienuole, yra aprašomas kaip
didelė meilės netektis, o ne tiesiog draugystės pabaiga.
Antra, Kler jausmas, kad
ji yra „kitaip“ arba atstumta savo šeimoje, yra universali tema, bet ji ypač
aktuali LGBTQ+ asmenims. Daugelis jaunų LGBTQ+ žmonių jaučiasi nesuprasti ar
nemylimi savo šeimose dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Kler patiriama vienatvė, atskirtis ir meilės poreikis atspindi emocines
būsenas, kurias dažnai išgyvena ir LGBTQ+ jaunimas, ieškantis priėmimo ir
priklausomybės. Izabelė tampa vienintele, kuri Kler teikia šviesą ir viltį
„gyventi“.
Trečia, romanas nagrinėja
tapatybės paieškų temą paauglystėje – laikotarpiu, kai jauni žmonės bando
suprasti, kas jie yra ir kokia yra jų vieta pasaulyje. Nors knyga nesprendžia
seksualinės tapatybės klausimų tiesiogiai, ji leidžia skaitytojui užduoti klausimus
apie jausmų ir ryšių prigimtį. Ypač stiprus Kler prisirišimas prie Izabelės ir
jos emocinė krizė gali būti interpretuojami kaip simbolinis nelaimingos ar
sudėtingos meilės patyrimas, nepriklausomai nuo to, ar ji yra homoseksuali, ar
ne.
Apibendrinant, Claire
Mazard ir Helene Lune knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“, nors ir nėra
tiesioginis LGBTQ+ literatūros pavyzdys, savo jautriu draugystės, emocinės
priklausomybės, atskirties ir tapatybės paieškų nagrinėjimu gali pasiūlyti stiprias
sąsajas ir prasmę LGBTQ+ skaitytojams. Šios knygos universalios meilės,
praradimo ir priėmimo temos rezonuoja su žmogiškąja patirtimi, nepaisant asmens
seksualinės orientacijos, tačiau ypač ryškiai atliepia tas patirtis, kurios
dažnai siejamos su LGBTQ+ bendruomene.

Vytautas
Pliura (g. 1957 m.) yra lietuvių rašytojas, tapytojas ir
meno terapeutas. Jo kūryba dažnai pasižymi gilumu, jautrumu ir introspekcija, o
savo knygose jis nagrinėja sudėtingas žmogaus būties temas: meilę, vienatvę,
praradimą, atleidimą ir savęs paieškas. Pliura nebijo kalbėti apie skausmingas
patirtis, tačiau visada ieško jose vilties ir šviesos. Jo proza dažnai yra
poetiška, filosofinė ir giliai psichologinė, leidžianti skaitytojui pasinerti į
veikėjų vidinį pasaulį.
„Švelnumas pragare“ (2018 m.) – tai vienas iš
Vytauto Pliuros romanų, kuris skaitytojams siūlo jautrią ir atvirą kelionę per
sudėtingus žmogaus santykius. Nors knyga nėra vienareikšmiškai priskiriama
LGBTQ+ literatūrai, joje gilinamasi į universalias meilės, artumo ir priėmimo
temas, kurios itin aktualios įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant ir LGBTQ+
bendruomenę. Romane nagrinėjami personažų vidiniai konfliktai, jų gebėjimas
priimti save ir kitus, rasti švelnumo ir supratimo net pačiose tamsiausiose
gyvenimo situacijose. Šios temos yra perteikiamos per asmenines patirtis ir
santykius, kurie yra kuriami sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kontekste.
Nors Vytauto Pliuros
romanas „Švelnumas pragare“ tiesiogiai neįvardija LGBTQ+ personažų ar
specifinių siužeto linijų, tiesiogiai susijusių su homoseksualumu ar kitomis
LGBTQ+ tapatybėmis, jo giluminis žmogiškųjų ryšių tyrinėjimas sukuria erdvę,
kurioje šios temos gali būti interpretuojamos ir rezonuoti su LGBTQ+
bendruomenės patirtimis.
Pirmiausia, knygoje
nagrinėjamas švelnumo ir priėmimo poreikis netgi „pragariškose“ situacijose.
Šis „pragaras“ gali būti tiek išorinis (visuomenės spaudimas, sunkumai), tiek
vidinis (asmeninės traumos, baimės, nepakankamo savęs vertinimo jausmas). LGBTQ+
asmenys dažnai patiria atstūmimą, nesupratimą ar stigmatizaciją, o Pliuros
knygoje ieškomas švelnumas ir gebėjimas priimti kitą nepaisant jo „kitoniškumo“
tampa labai aktualia tema. Knyga pabrėžia, kad kiekvienam žmogui, nepaisant jo
pasirinkimų ar tapatybės, reikia meilės ir supratimo.
Antra, romanas gilinasi į
vidinius personažų konfliktus ir tapatybės paieškas. Knygos veikėjai dažnai
kovoja su savo praeitimi, troškimais ir lūkesčiais, ieškodami savo vietos
pasaulyje. Šios tapatybės paieškos yra universali tema, tačiau ji itin ryški LGBTQ+
žmonių gyvenimuose, kurie dažnai turi praeiti ilgą kelia, kol priima savo
seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę ir išmoksta ja gyventi autentiškai.
Pliura leidžia skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį, kur
atskleidžiami ir pažeidžiamumas, ir stiprybė.
Trečia, knyga kalba apie
meilės universalumą ir jos gebėjimą gydyti bei transformuoti. Nors romane
vaizduojami santykiai gali būti tradiciniai, pačios meilės sampratos – ryšio,
empatijos, atsidavimo – peržengia konkrečios lyties ar orientacijos ribas. Pliura
rodo, kad švelnumas ir supratimas gali išgydyti giliausias žaizdas ir sukurti
prasmę net beviltiškiausiomis akimirkomis. Šis meilės ir švelnumo universalumas
gali rezonuoti su LGBTQ+ skaitytojais, pabrėžiant, kad meilė yra įmanoma ir
svarbi visiems.

Virginia Woolf (tikrasis
vardas Adeline Virginia Stephen) – tai viena reikšmingiausių XX a. modernizmo
rašytojų, garsi savo novatorišku sąmonės srauto (angl. stream of consciousness)
stiliumi ir giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Jos kūryba, apimanti romanus,
esė ir kritiką, nagrinėja tapatybės, laiko, socialinių normų ir lyčių
klausimus, dažnai kvestionuodama tradicines to meto visuomenės struktūras.
Woolf buvo ir atvira biseksuali moteris, o jos asmeninis gyvenimas ir
santykiai, ypač su rašytoja Vita Sackville-West, turėjo didelę įtaką jos
kūrybai.
Jos romanas „Bangos“
(angl. „The Waves“), išleistas 1931 m., yra unikalus, eksperimentinis kūrinys,
pasakojantis apie šešių draugų – Bernado, Luizos, Nevilo, Rodos, Džordžo ir
Džein – gyvenimus nuo vaikystės iki senatvės. Nors romane tiesiogiai nekalbama
apie LGBTQ+ bendruomenę ar politines problemas, jis persmelktas motyvų ir
poteksčių, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ temos kontekste:
Romano veikėjų tapatybės,
ypač lyčių tapatybės ir vaidmenų, tyrimas yra vienas iš pagrindinių aspektų,
jungiančių „Bangas“ su LGBTQ+ temomis. Woolf nepripažįsta griežtų lyčių rėmų ir
leidžia savo personažams atskleisti įvairias, dažnai tradicinėms normoms
neatitinkančias savybes. Pavyzdžiui, veikėja Roda yra itin jautri, linkusi į
introspekciją ir jaučiasi svetima visuomenės lūkesčiams. Jos vidinis pasaulis
ir sunkumai pritapti rezonuoja su patirtimis tų, kurie nesutampa su
dominuojančiomis lyčių ar seksualumo normomis. Panašiai, Nevilas jaučia
potraukį vyrams, nors tai nėra tiesiogiai įvardijama romane, tačiau subtiliai
užsimenama apie jo sudėtingus santykius ir emocinius ryšius su bendraamžiais.
Šie personažų bruožai atspindi Woolf siekį parodyti, kad žmogaus tapatybė yra
daugiasluoksnė ir neapsiriboja griežtais apibrėžimais.
Kitas svarbus aspektas –
meilės ir draugystės formų įvairovė. Romane nagrinėjamos gilios, intensyvios ir
dažnai dviprasmiškos emocinės jungtys tarp veikėjų. Woolf parodo, kaip stiprūs
platoniški ryšiai, sielos draugystė ir nekonvencinės meilės formos gali būti
tokios pat reikšmingos, jei ne reikšmingesnės, nei tradiciniai romantiški ar
heteroseksualūs santykiai. Toks požiūris į santykių įvairovę atspindi ir LGBTQ+
patirtį, kurioje meilė ir bendrystė dažnai ieško savo formų už visuomenės
priimtų normų ribų.
Be to, romanas tyrinėja
sąmonės gelmes ir vidinį žmogaus pasaulį, kas yra ypač svarbu, kalbant apie
LGBTQ+ tapatybę. Kiekvieno veikėjo mintys, jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami
per sąmonės srauto techniką, leidžiančią skaitytojui pasinerti į jų individualią
tikrovę. Šis fokusavimasis į vidinį patyrimą padeda suprasti sudėtingas
emocijas, su kuriomis susiduria tie, kurie jaučiasi kitokie, ir atskleidžia
universalų žmogaus poreikį būti suprastam ir priimtam.
„Bangos“ nėra manifestas,
skirtas LGBTQ+ teisėms ar atviras pasisakymas apie homoseksualumą, tačiau jos
subtilus lyčių tapatybės tyrimas, meilės ir draugystės įvairovės pabrėžimas bei
fokusavimasis į individualias vidines patirtis daro šį romaną reikšmingu
kūriniu, praturtinančiu LGBTQ+ diskursą ir leidžiančiu suprasti sudėtingą
žmogiškosios tapatybės prigimtį.
Lena
Eltang (g. 1964 m. Leningrade, dab. Sankt Peterburgas) yra
šiuolaikinė rusų rašytoja, vertėja ir eseistė, gyvenanti Palangoje, Lietuvoje.
Jos kūryba pasižymi išskirtiniu, savitu stiliumi, kuriam būdinga poetiška,
kartais mistiška kalba, detalizuotas dėmesys gamtos ir aplinkos vaizdams,
filosofinės įžvalgos ir gilus psichologizmas. Eltang proza dažnai balansuoja
tarp realybės ir fantastikos, tyrinėdama atminties, laiko, tapatybės ir žmogaus
ryšio su pasauliu temas. Ji yra pelniusi keletą prestižinių literatūros
apdovanojimų Rusijoje, įskaitant Andrejaus Belogo premiją.
„Akmeniniai klevai“
(rus. „Каменные клёны“, 2011 m., lietuviškai išleista 2013 m.) – tai vienas
žinomiausių Lenios Eltang romanų, kuris sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų
dėmesio. Knyga yra sudėtingas, daugiasluoksnis pasakojimas, kurio siužetas
pinasi aplink pagrindinę veikėją, merginą vardu Valerija (arba Vala), ir jos
šeimos istoriją, persipinančią su mitais, legendomis ir gamtos elementais.
Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje, nukeliant skaitytoją į įvairias
lokacijas, nuo Rusijos gilumos iki Baltijos jūros pakrančių. Romane tiriamas
ryšys tarp žmogaus ir gamtos, atminties trapumas ir tai, kaip praeitis veikia dabartį.
Knyga pasižymi itin sodria, metaforiška kalba ir magiškojo realizmo elementais,
sukuriančiais unikalią atmosferą.
Nors Lenios Eltang
romanas „Akmeniniai klevai“ tiesiogiai nesutelktas į LGBTQ+ temas ir neturi
atvirai pavaizduotų homoseksualių ar translyčių veikėjų, jame galima įžvelgti
subtilių poteksčių, simbolių ir platesnių temų, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+
bendruomenės patirtimis, ypač per tapatybės, kitoniškumo, priklausomybės ir
paslapties prizmę.
Pirmiausia, romane labai
stipriai pabrėžiama kitoniškumo ir išskirtinumo tema. Valerija ir jos šeima yra
pavaizduoti kaip savotiški autsaideriai, turintys tam tikrų paslapčių ir
neįprastų savybių, kurios juos skiria nuo aplinkinių. Šis „kitoniškumas“ gali
būti interpretuojamas įvairiais lygmenimis, įskaitant ir tuos, kurie susiję su
nekonvencine seksualine ar lytine tapatybe. Jų savotiška izoliacija ir bandymas
suprasti savo unikalumą gali būti paralelė su LGBTQ+ asmenų patirtimi, kurie
dažnai jaučiasi skirtingi nuo normatyvinės visuomenės.
Antra, knygoje gilinamasi
į paslapčių, nutylėjimų ir šeimos praeities temą. Daugelis dalykų Valerijos
šeimoje yra užslėpti, nepasakyti tiesiogiai, o tiesa atskleidžiama per
užuominas, simbolius ir jausmus. Tai gali būti susiję su LGBTQ+ asmenų, ypač
gyvenusių represyvesnėse epochose, patirtimi, kai savo tapatybę tekdavo slėpti
arba apie ją kalbėti užuominomis. „Akmeniniai klevai“ rodo, kaip praeities
paslaptys veikia dabartį ir kaip sunku yra atskleisti tikrąją save ar savo
istoriją.
Trečia, romane ryškus
žmogaus ryšys su gamta ir jos elementais. Gamta čia tampa ne tik fonu, bet ir
veikėju, turinčiu savo paslapčių ir galios. Tai gali būti interpretuojama kaip
metafora vidiniam žmogaus pasauliui ir jo gelmei, kuri dažnai yra sudėtingesnė
ir įvairesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Per gamtos elementus, tokius kaip
akmeniniai klevai, Eltang sukuria įvaizdžius, kurie gali atspindėti ir
tapatybės tvirtumą, ir jos trapumą.
Apibendrinant, Lena
Eltang romanas „Akmeniniai klevai“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ kūrinys,
savo gilumu, simbolizmu ir temomis apie kitoniškumą, paslaptį bei tapatybę gali
pasiūlyti prasmingų sąsajų ir interpretacijų LGBTQ+ skaitytojams. Knyga kalba
apie esminius žmogiškosios būties aspektus, kuriuos patiria kiekvienas žmogus,
bandantis rasti savo vietą pasaulyje, nepriklausomai nuo jo seksualinės
orientacijos ar lytinės tapatybės.
Anne Carson
yra viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių ir klasikos
tyrinėtojų. Jos kūryba pasižymi unikaliu poezijos, prozos, kritikos ir vertimų
deriniu, dažnai apjungiančiu senovės Graikijos mitologiją ir šiuolaikinį
pasaulį. Carson yra žinoma dėl savo intelektualumo, eksperimentinio stiliaus ir
gebėjimo gvildenti sudėtingas temas, tokias kaip meilė, praradimas, smurtas ir
tapatybė.
Jos romanas „Raudonos
autobiografija“ (angl. „Autobiography of Red“) yra išskirtinis kūrinys,
pasakojantis apie mitologinio monstro Geriono gyvenimą šiuolaikiniame
pasaulyje. Nors romanas nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas, jame gausu
sąsajų ir motyvų, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ bendruomenei:
Gerionas, pagrindinis
romano veikėjas, yra mitologinė figūra, aprašoma kaip sparnuotas raudonas
monstras, nuolatos besijaučiantis kitokiu ir nesuprastu. Šis kitoniškumo
jausmas ir atstumtumas yra itin atpažįstami daugeliui LGBTQ+ asmenų, kurie
susiduria su visuomenės normų neatitikimu ir atskirtimi dėl savo tapatybės ar
orientacijos. Geriono bandymai suprasti save ir rasti vietą pasaulyje rezonuoja
su LGBTQ+ žmonių kelione savęs priėmimo link.
Romano centre –
intensyvūs ir sudėtingi Geriono santykiai su kitu veikėju, Herakliu. Jų meilės
istorija yra nekonvencinė ir kupina iššūkių, atspindinti romantiškų santykių
įvairovę, kuri peržengia tradicines heteronormatyvias ribas. Carson meistriškai
narplioja geismo, ilgesio, praradimo ir prieraišumo temas, parodydama meilės
daugialypiškumą ir jos gebėjimą egzistuoti įvairiomis formomis, nepaisant
visuomenės lūkesčių.
Be to, „Raudonos
autobiografija“ gilinasi į tapatybės paieškų, praradimo ir gedulo temas.
Geriono patirtys atspindi universalią žmogaus būseną, kai tenka susidurti su
savo unikalumu ir išgyventi praradimus. Šios temos yra ypač aktualios LGBTQ+
bendruomenei, kuri dažnai susiduria su asmeninės tapatybės formavimu
visuomenėje, kuri ne visada priima įvairovę, ir išgyvena gedulą dėl prarastų
galimybių ar dėl artimųjų, kurie neatitiko visuomenės normų.
Anne Carson rašymo
stilius, apjungiantis poeziją, prozą ir klasikos studijas, leidžia jai sukurti
daugiasluoksnį naratyvą, kuris provokuoja skaitytoją mąstyti apie
priklausomybę, vienatvę ir meilės prigimtį. Nors „Raudonos autobiografija“ nėra
tiesioginis LGBTQ+ literatūros kūrinys, ji tampa reikšminga dėl savo gebėjimo
subtiliai ir giliai tyrinėti temas, kurios yra esminės ir atpažįstamos LGBTQ+
asmenų patirtyje.
Maištinga Siela