Marcelijus Martinaitis, eilėraštis "Kukutis džiaugiasi savo buvimu" (iš "Kukučio baladės", 1977)

 

Sveiki!

Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Kukutis džiaugiasi savo buvimu“ yra vienas iš rinkinio „Kukučio baladžių“ tekstų, kuriame per archajišką, kaimišką kaukę prabyla gilus egzistencinis sąmoningumas. Pagrindinė kūrinio mintis sukasi apie asmens unikalumą ir nepakeičiamumą. Kukutis čia suvokia, kad jo egzistencija nėra savaime suprantama duotybė, o veikiau stebuklas, saugantis pasaulį nuo visiško nuasmeninimo ir tamsos.

Pirmoje eilėraščio dalyje autorius meistriškai naudoja tamsos ir šviesos kontrastą. Kukučiui nebūtis asocijuojasi su aklina tamsa – ne tik fizine, bet ir semantine. Jis supranta, kad be jo asmenybės viskas, kas jam priklauso (daiktai, patirtys, žodžiai), liktų bevardžiai arba taptų svetimi. Fraze „neturėčiau net žodžių kam pasiskųsti“ pabrėžiama, kad būtis suteikia žmogui kalbą ir balsą, be kurių kančia ar džiaugsmas tampa nebylūs ir beprasmiai.

Vidurinėse eilėraščio strofose pereinama prie socialinio ir buitinio tęstinumo. Kukutis kelia retorinius klausimus apie savo vaikus, darbus ir netgi tokius paprastus daiktus kaip kepurė. Čia ryškėja Martinaičio pamėgta tema apie žmogaus „vietą“ pasaulyje: jei manęs nebūtų, kas užimtų mano erdvę? Autorius parodo, kad žmogus yra ne tik biologinis vienetas, bet ir tam tikras energetinis centras, aplink kurį sukasi jo sukurta mikrovisata. Svetimas žmogus negalėtų „nešioti jo kepurės“ taip pat, kaip jis, nes daiktai poezijoje įgyja savininko sielos atspaudą.

Paskutinėje pastraipoje pasiekiama egzistencinė kulminacija – džiaugsmas dėl paties fakto, kad „esu“. Kukutis deklaruoja tam tikrą sveiką egoizmą: jis niekam neužleidžia to, kas priklauso jo „rankoms, akims ir galvai“. Tai nėra godumas medžiagine prasme, o veikiau dvasinis budrumas – suvokimas, kad niekas kitas už tave nugyventi tavo gyvenimo, matyti tavo akimis ar mąstyti tavo galva negali.

Taigi, šis eilėraštis yra apie savasties išsaugojimą. Kukutis, nors ir vaizduojamas kaip keistas, paradoksalus personažas, šiame tekste tampa orumo simboliu. Jis džiaugiasi ne pasiekimais ar turtais, o pačia galimybe būti subjektu, kuris jaučia, dirba ir suvokia savo ribas. Tai himnas individualiam žmogaus buvimui, kuris užpildo tuštumą ir suteikia pasauliui tvarką bei prasmę.

Maištinga Siela

Dienos daina: Nebulossa - SUPERSEXY [žodžiai / lyrics / letra]

 

Sveiki, skaitytojai!

Daina iš šio savaitgalio repertuaro, kai norisi namie disco stiliaus lengvumo ir nesibaigiančio vakarėlio. Ispanų duetas Nebulossa šią vasarą atvyks ir į Lietuvą, kur savo pasirodymą surenks LGBTQ eitynių švenčių maratone Vilniuje, bet kaip visada apie viską nuo pat pradžių...

Ispanų duetas „Nebulossa“, kurį sudaro sutuoktiniai Mery Bas ir Markas Dasousa, tapo tikru kultūriniu fenomenu, nors jų kelias į didžiąją sceną nebuvo standartinis. Mery ilgą laiką muziką laikė labiau aistra nei pagrindine veikla, o Markas sukosi muzikos produkcijos pasaulyje, tačiau būtent brandi gyvenimo patirtis tapo jų kūrybos varikliu. Grupės pavadinimas, reiškiantis „ūką“, puikiai atspindi jų kuriamą atmosferą – tai nostalgiškas, bet kartu modernus „synth-pop“ ir „electropop“ skambesys, stipriai įkvėptas devintojo dešimtmečio estetikos. Jų muzika pasižymi šokių ritmais, lengvai įsimenamomis melodijomis ir tekstais, kurie dažnai kvestionuoja visuomenės normas bei lyčių stereotipus.

Didžiausias lūžis įvyko 2024 metais, kai „Nebulossa“ su daina „Zorra“ laimėjo „Benidorm Fest“ ir iškovojo teisę atstovauti Ispanijai „Eurovizijoje“. Ši pergalė buvo netikėta daugeliui, nes grupė aplenkė kur kas jaunesnius ir komerciškai populiaresnius atlikėjus. Iki šio triumfo duetas jau buvo išleidęs debiutinį albumą „Poliédrica de mí“ (2021 m.), kuriame nugulė tokie kūriniai kaip „Glam“ ar „1N84“. Vėliau sekė itin sėkmingas etapas su albumu „Virtuzorrismo“, kuriame grupė dar labiau išgrynino savo maištingą, bet kartu elegantišką stilių, o jų diskografiją papildė tokie singlai kaip „Cotilleo“ ar bendras darbas su ispanų ikona Mónica Naranjo – „Venenosa“.

Kalbant apie jų kūrinį „SUPERSEXY“, tai yra dar viena drąsi provokacija, kurioje „Nebulossa“ tęsia savęs įgalinimo temą. Daina ironiškai ir žaismingai kalba apie pasitikėjimą savimi, savo kūno bei seksualumo priėmimą, nepaisant amžiaus ar aplinkinių primestų grožio standartų. Tai himnas laisvei būti savimi, spinduliuojantis tą pačią energiją kaip ir jų eurovizinė sėkmė. Muzikaliai kūrinys išlaiko grupei būdingą neoninį skambesį, kuris priverčia šokti, tačiau kartu palieka vietos apmąstymams apie tai, kaip mes patys save vertiname.

Ispanijoje „Nebulossa“ muzika vertinama labai dviprasmiškai, tačiau būtent tai ir daro juos tokiais įdomiais. Vyresnė karta ir progresyvioji visuomenės dalis juos dievina už drąsą reabilituoti anksčiau įžeidžiais laikytus žodžius ir už tai, kad jie įrodė, jog popscenoje yra vietos atlikėjams, perkopusiems penkiasdešimtmetį. Tuo tarpu konservatyvesni sluoksniai negailėjo kritikos dėl jų tiesmukų tekstų ir vokalinio atlikimo, kuris ne visada siekia „operines“ aukštumas. Nepaisant to, „Nebulossa“ tapo simboliu tiems, kurie jaučiasi nurašyti dėl amžiaus, o jų pasirodymai Ispanijoje dabar sutinkami su milžinišku palaikymu ir kartu dainuojančiomis miniomis.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą patys.

Nebulossa – SUPERSEXY

[žodžiai / letra / lyrics]

Sexy
Sexy
Sexy
Supersexy

Sexy
Sexy
Sexy
Supersexy

Deja de pensar
Esto no va de bien o mal, olvida el drama
Esa sensación de soledad no va a durar ni una semana

¿De qué sirve lamentarse si no va a volver?
La vida pasa
Y está hecha para ti

Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano
Deja de buscar respuestas
Que la vida es una fiesta (porque tú eres)

Supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy

Supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy

Tienes el control
Si quieres de la situación vas con la vaina
Eres un bombón, lo sabes, eres muy mamón y eso me encanta

Un volcán en erupción, eres un huracán
La vida pasa (la vida pasa)
Y está hecha para ti (para ti, para ti, para ti)

Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano (nuestro verano)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta (métete a la fiesta)

Y mientras llega el amor indicado
Debes probar con los equivocados (con los equivocados)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta y se acabó

Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy (ah-ah)
Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy

Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy (ah-ah)
Supersexy (sexy, sexy)
Supersexy

Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano (es nuestro verano)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta

Porque tú eres sexy
Tú eres sexy
Tú eres sexy
Súper, supersexy
Tú eres supersexy (supersexy)
Gracias por existir

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 187: seksualumas ir seksualinė energija

 Sveiki!

Daugelis iš mūsų nė nesusimąsto, kad augo tokioje deseksualumo terpėje. Nors daugelis prisimena aplinką erotizuotą, Britney Spears su auskaru bamboje, daug apnuoginimo ir prasidėjusią krūtų didinimo era, tačiau daugelis vidutinio amžiaus žmonių visgi nebuvo nei ugdomi, nei jiems paaiškinta apie jų pačių seksualinę energiją. Tiesą sakant, tai turėjo posovietinio pasaulio padiktuotas konservatyvus požiūris į savo paties kūną, katalikiškas auklėjimas, dažnai akcentuojant gėdos jausmą dėl savo kūno. Šiandien mes turime kitą seksualumo suvokimą ir jos įvairovę dar tik mokomės priimti. Manau, dažnai tenka patiems susigrumti su savo įsitikinimais ir nuplauti dėl įsivaizduojamų įsitikinimų, kurie susiformavo augant apie savo asmeninius kūnus. Kaip tai padaryti?

Dirbti su įsitikinimų paleidimu: aš surenku visą gėdos, neapykantos, smurtą prieš save, nepasitenkinimo energiją, jai padėkoju ir paleidžiu, išpučiu iškvėpimu į Visatą, tegu ši sunki energija atsiskiria, išsiskaido ir tampa kita energija. Jos vieton panorėk įsileisti šviesias savęs priėmimo energijas: aš priimu besąlygiškai tokį, koks esu, savo seksualumą ir laisvę būti visame kame toks, koks esu.

Maištinga Siela 

Dienos citata: dainininkė Dua Lipa apie knygų skaitymą

 

Sveiki,

„Knygos man yra pabėgimas. Nesvarbu, kur būčiau – lėktuve, viešbučio kambaryje ar užkulisiuose – atsivertusi knygą aš akimirksniu nusikeliu į kitą pasaulį. Tai mano ramybės oazė chaotiškame gyvenime.“ Dua Lipa

Dua Lipa pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių literatūros populiarintojų pasaulyje, įrodydama, kad popmuzikos ikonos įvaizdis puikiai dera su intelektualiu smalsumu. Jos aistra knygoms nėra tik paviršutiniškas laisvalaikio leidimo būdas – tai gilus emocinis ryšys su pasakojimo menu. Atlikėja ne kartą pabrėžė, kad intensyvių turų ir nuolatinio skubėjimo metu knyga jai tampa savotišku inkaru, leidžiančiu rasti ramybę ir privatumą viešumo kupiname gyvenime. Jos įkurta platforma „Service95“ ir ten veikiantis knygų klubas tapo erdve, kurioje milijonai gerbėjų kartu su ja gilinasi į sudėtingas temas, pradedant šiuolaikine grožine literatūra ir baigiant skaudžiomis istorinėmis dramomis.

Skaitymas dainininkei yra ne tik pramoga, bet ir svarbus kūrybinio įkvėpimo šaltinis, turtinantis jos žodyną bei plečiantis empatijos ribas. Dua Lipa ypač vertina kūrinius, kurie nagrinėja tapatybės, tremties ir žmogiškojo atsparumo klausimus – tai atsispindi ir jos pačios vertybėse. Ji dažnai sako, kad kiekviena perskaityta istorija suteikia galimybę bent trumpam pagyventi kito žmogaus kailyje, o tai jai, kaip autorei, yra neįkainojama patirtis. Šis „knygų žiurkės“ (bookworm) įvaizdis suteikia jos asmenybei papildomo gylio ir įkvepia jaunąją kartą vėl atrasti popierinės knygos malonumą skaitmeniniame amžiuje.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Asmenybė. Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) "Dėdės Tomo trobelė" rašytoja, jos gyveimas, biografija

 

Sveiki!

Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) gimė 1811 m. birželio 14 d. Litčfilde, Konektikuto valstijoje, gausioje ir itin įtakingoje Naujosios Anglijos šeimoje, kurios šaknys siekė ankstyvuosius puritonų kolonistus. Jos tėvas, Laimanas Bičeris (Lyman Beecher), buvo žymus presbiterijonų dvasininkas, vienas ryškiausių savo kartos pamokslininkų, pasižymėjęs griežtomis moralinėmis nuostatomis ir aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, ypač kovoje už blaivybę ir prieš vergovę. Harietos motina, Roksana Fūt (Roxana Foote), mirė, kai Harietai buvo vos penkeri metai, palikdama gilų liūdesį ir ilgesį, kuris vėliau atsispindėjo jos kūryboje, ypač idealizuotuose motinų paveiksluose. Nepaisant netekties, Bičerių namai buvo pilni intelekto, diskusijų ir knygų, nes Laimanas Bičeris siekė, kad visi jo vaikai – septyni sūnūs ir keturios dukros – gautų geriausią įmanomą išsilavinimą ir tarnautų Dievui bei visuomenei; vėliau daugelis jos brolių tapo žinomais dvasininkais ir reformatoriais, o seserys – švietėjomis ir moterų teisių gynėjomis.

Harietos vaikystė bėgo laikmečiu, kai JAV, ypač šiaurinėse valstijose, vyko didžiuliai socialiniai, politiniai ir religiniai pokyčiai, žinomi kaip Antrasis didysis pabudimas. Tai buvo intensyvaus religinio atgimimo, moralinių reformų ir augančio susirūpinimo vergovės klausimu era, kuri paliko neišdildomą pėdsaką jaunos Harietos sąmonėje. Litčfildas, kuriame ji užaugo, buvo tipiškas Naujosios Anglijos miestelis su stipriomis bendruomeninėmis tradicijomis ir akcentu į išsilavinimą bei pamaldumą; čia Harieta nuo pat mažens girdėjo pamokslus apie nuodėmę, atpirkimą ir krikščionio pareigą kovoti prieš neteisybę. Ši atmosfera, kupina teologinių diskusijų, knygų skaitymo ir gilaus tikėjimo, kad Dievas reikalauja moralinio veikimo pasaulyje, suformavo Harietos pasaulėžiūrą ir vėliau tapo jos garsiausio romano „Dėdės Tomo trobelė“ moraliniu pamatu. Be to, auganti įtampa tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės plėtros, pabėgusių vergų istorijos, kurias ji girdėjo, ir aktyvus jos šeimos narių dalyvavimas abolicionistiniame judėjime nuolat priminė jai apie didžiulę neteisybę, tvyrančią šalyje.

Nors XIX a. pradžioje mergaičių išsilavinimas dažnai buvo ribotas, Harieta Bičer Stou gavo išskirtinį, jos laikmečiui neįprastai geros kokybės išsilavinimą, daugiausia dėka savo vyresniosios sesers Ketrinos Bičer (Catharine Beecher). Ketrina buvo aistringa moterų švietimo gynėja ir įkūrė kelias pažangias mokyklas, įskaitant Hartfordo moterų seminariją, kurią Harieta lankė ir kur vėliau pati mokytojavo. Šioje seminarijoje Harieta studijavo ne tik tradicinius „moteriškus“ dalykus, bet ir retoriką, logiką, filosofiją, istoriją ir net lotynų kalbą – disciplinas, kurios paprastai buvo rezervuotos tik vyrams. Ji buvo gabi ir aistringa mokinė, ypač pasižymėjusi rašymo srityje; jau paauglystėje ji rašė esė, poeziją ir net teologinius traktatus, stebindama savo mokytojus ir šeimos narius mąstymo gyliu ir stiliumi. Šis solidus akademinis pasirengimas suteikė jai ne tik puikius rašymo įgūdžius, bet ir gebėjimą analizuoti sudėtingas socialines bei teologines problemas, kas vėliau leido jai sukurti tokį galingą ir įtaigų kūrinį kaip „Dėdės Tomo trobelė“.

Be intensyvaus mokymosi ir darbo, Harieta Bičer Stou turėjo daugybę pomėgių, kurie praturtino jos gyvenimą ir suteikė džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis. Nuo pat mažens ji buvo aistringa skaitytoja, praryjanti viską, kas papuldavo po ranka – nuo teologinių traktatų ir pamokslų iki romanų ir poezijos; ypač ją žavėjo Valterio Skoto (Walter Scott) istoriniai romanai ir Džono Miltono (John Milton) epinė poezija. Be to, ji labai mėgo muziką, ypač dainuoti krikščioniškas giesmes, ir dažnai grodavo pianinu, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis. Vienas iš labiausiai neįprastų jos pomėgių, ypač XIX a. moteriai, buvo piešimas ir tapyba, ypač gamtos vaizdų ir portretų kūrimas; nors ji niekada negavo formaliojo meninio išsilavinimo, jos išlikę piešiniai rodo nemenką talentą ir pastabumą detalėms. Šis pomėgis ne tik leido jai išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir įsipareigojimų, kurių jos gyvenime buvo apstu.

Harietos Bičer Stou gyvenimą lydėjo ir kai kurios keistenybės ar neįprasti įpročiai, kurie kėlė nuostabą jos amžininkams ir vėlesniems biografams. Vienas iš ryškiausių bruožų buvo jos neįtikėtinas gebėjimas rašyti bet kokiomis sąlygomis ir triukšmingoje aplinkoje, dažnai net su kūdikiu ant rankų ar viduryje šeimos pokalbio. Ji dažnai rašydavo ant atsitiktinių popieriaus skiautelių, o jos rankraščiai buvo pilni pataisymų, išbraukymų ir pastabų paraštėse, kas rodo jos spontanišką ir impulsyvų kūrybinį procesą. Be to, ji garsėjo savo išsiblaškymu ir užmaršumu kasdieniuose reikaluose, kas dažnai kėlė komiškas situacijas šeimoje; pavyzdžiui, ji galėjo pamiršti svarbų susitikimą ar pamesti ką tik parašytą rankraštį, nes buvo visiškai pasinėrusi į savo mintis ir kūrybą. Šie neįprasti bruožai, nors kartais kėlę nepatogumų, tik patvirtina jos išskirtinį atsidavimą rašymui ir gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas jai buvo svarbiausia, nepaisant visų kliūčių.

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“: KŪRINIO ISTORIJA, IDĖJA

Idėja parašyti romaną „Dėdės Tomo trobelė“ Harietai Bičer Stou kilo neatsitiktinai, o kaip tiesioginis atsakas į 1850 m. JAV priimtą sugriežtintą Bėglių vergų įstatymą. Šis teisės aktas įpareigojo net ir laisvųjų šiaurinių valstijų gyventojus padėti gaudyti pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kas jiems padeda pasislėpti. Gyvendama Bransvike, Meino valstijoje, Harieta gavo laišką iš savo brolio žmonos, kuriame ši ragino: „Harieta, jei aš mokėčiau rašyti taip, kaip tu, parašyčiau ką nors, kas priverstų visą tautą pajusti, koks prakeiksmas yra vergovė“. Bičer Stou, pati būdama giliai tikinti krikščionė ir kilusi iš abolicionistų šeimos, pasijuto Dievo pašaukta veikti ir nusprendė pasinaudoti savo rašytojos talentu, kad atskleistų visuomenei tikrąjį vergovės žiaurumą ir amoralumą.

Kūrinys „Dėdės Tomo trobelė, arba Gyvenimas tarp žemųjų“ atsirado ne iš karto kaip vientisas romanas, o buvo publikuojamas dalimis abolicionistiniame savaitraštyje „The National Era“, leidžiamame Vašingtone. Pirmoji dalis pasirodė 1851 m. birželio 5 d., o tęsiniai buvo spausdinami beveik kas savaitę iki pat 1852 m. balandžio. Bičer Stou rašė šias dalis intensyviai, dažnai vėluodama, spaudžiama terminų ir buitinių rūpesčių, tačiau skaitytojų reakcija buvo neįtikėtinai audringa; savaitraščio tiražas išaugo keleriopai, o žmonės su nekantrumu laukė kiekvieno naujo numerio, giliai išgyvendami herojų likimus. Baigusi publikuoti visas dalis laikraštyje, Harieta Bičer Stou iškart sudarė sutartį su Bostono leidykla „John P. Jewett & Co.“, ir 1852 m. kovo 20 d. knyga „Dėdės Tomo trobelė“ pasirodė kaip vientisas, dviejų tomų romanas.

Knygos siužetas yra sudėtingas ir kupinas dramatiškų posūkių, pasakojantis apie kelių vergų likimus JAV Pietuose. Pagrindinis veikėjas – Dėdė Tomas, pamaldus, sąžiningas ir kilnios sielos afroamerikietis, kurį jo gerasis šeimininkas dėl skolų yra priverstas parduoti vergų pirkliui. Tomas patenka pas žiaurų plantacijos savininką Saimoną Legrį, kur patiria baisius kankinimus, tačiau net ir mirties akivaizdoje neišsižada savo krikščioniško tikėjimo ir meilės artimui. Paraleliai pasakojama apie kitą vergę, Elizą, kuri su savo sūnumi nusprendžia bėgti į Šiaurę, kad išvengtų pardavimo, ir patiria daugybę pavojų bei nuotykių, įskaitant garsiąją sceną, kai ji su vaiku ant rankų bėga per užšalusią Ohajo upę, šokinėdama nuo vienos lyties ant kitos. Knygoje taip pat gausu kitų ryškių veikėjų – kilnaus ir protingo vergo Džordžo Hariso, kuris taip pat bėga į Šiaurę, mažosios Evos, angeliškos sielos mergaitės, kuri susidraugauja su Tomu ir vėliau miršta, bei paties Saimono Legrio, kuris įkūnija visą vergovės žiaurumą ir blogį.

Poveikis, kurį „Dėdės Tomo trobelė“ padarė JAV visuomenei, buvo tiesiog neįtikėtinas ir neprilygstamas jokiai kitai knygai JAV istorijoje. Romane pavaizduotas asmeniškas, emocingas ir giliai krikščioniškas požiūris į vergovę sužadino visuomenės sąžinę ir privertė tūkstančius žmonių Šiaurėje, kurie iki tol buvo abejingi vergovės klausimui, prisijungti prie abolicionistinio judėjimo. Knyga tapo bestseleriu, o jos tiražai buvo milžiniški; per pirmuosius metus JAV buvo parduota daugiau nei 300 000 egzempliorių, o vėliau ji buvo išversta į daugybę kalbų ir tapo viena įtakingiausių knygų pasaulyje. Nors Pietų valstijose knyga buvo uždrausta ir smerkiama, o jos autorė sulaukė grasinimų ir paniekos, „Dėdės Tomo trobelė“ suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant viešąją nuomonę prieš vergovę ir stipriai prisidėjo prie augančios įtampos tarp Šiaurės ir Pietų, kuri galiausiai peraugo į JAV Pilietinį karą. Sakoma, kad net prezidentas Abraomas Linkolnas, susitikęs su Harieta Bičer Stou Baltuosiuose rūmuose, juokais pasakė: „Taigi jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą, sukėlusią šį didelį karą“.

AUTORĖS MIRTIS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

Po milžiniškos „Dėdės Tomo trobelės“ sėkmės ir sukeltos pasaulinės audros Harieta Bičer Stou nenusigręžė nuo visuomeninės veiklos, o priešingai – tapo viena ryškiausių abolicionizmo figūrų ne tik JAV, bet ir Europoje, kur daug keliavo, sakydama kalbas ir rinkdama paramą kovai prieš vergovę. Nepaisant nuolatinio dėmesio ir kritikos (ypač iš Pietų valstijų šalininkų), ji išliko giliai tikinti, rami ir atsidavusi savo šeimai moteris, kuri mąstė apie krikščioniškos meilės ir moralės svarbą sprendžiant socialines problemas. Jos asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vyru Kalvinu Stou (Calvin Stowe), teologijos profesoriumi, su kuriuo ji susilaukė septynių vaikų; nors šeima patyrė ir skaudžių netekčių (keli vaikai mirė ankstyvame amžiuje), Bičer Stou namai visada buvo pilni knygų, diskusijų, muzikos ir kūrybinės atmosferos. Ji pati labai mėgo sodininkystę, ypač gėlių auginimą, ir piešimą, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir rasti ramybę po intensyvaus darbo ir visuomeninių įsipareigojimų.

Likusį gyvenimą Harieta Bičer Stou praleido daugiausia Hartforde, Konektikuto valstijoje, kur aktyviai rašė ir publikavo kitus romanus, esė, kelionių apybraižas ir religinius kūrinius, nors nė vienas iš jų nepasiekė tokio populiarumo kaip „Dėdės Tomo trobelė“. Ji mąstė apie moterų teises, švietimą ir socialines reformas, visada akcentuodama krikščioniškas vertybes kaip pagrindą geresnei visuomenei kurti. Senatvėje jos sveikata ėmė prastėti, ji kentėjo nuo demencijos ir kitų senatvinių ligų, kurios pamažu silpnino jos protą ir kūną, tačiau ji išliko rami ir apsupta artimųjų meilės. Harieta Bičer Stou mirė 1896 m. liepos 1 d. Hartforde, eidama 86-uosius metus, nuo senatvinio silpnumo ir sveikatos sutrikimų. Jos mirtis buvo pažymėta didžiuliu gedulu visoje šalyje ir pasaulyje, nes ji paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir kovoje už žmogaus teises ir orumą.

Maištinga Siela

Kuo skiriasi žodžių reikšmės režimas ir rėžimas? (Paaiškinimas su pavyzdžiais)

Sveiki!

Kaip žinia, žodžiai režimas ir rėžimas skamba labai panašiai, jų reikšmės lietuvių kalboje yra visiškai skirtingos ir priklauso nuo skirtingų kilmės šaltinių. Žodis režimas yra tarptautinis terminas, dažniausiai nurodantis tam tikrą nustatytą tvarką, valdymo formą arba prietaiso veikimo būdą. Pavyzdžiui, politiniame kontekste mes kalbame apie autoritarinį ar demokratinį valstybės valdymą, o buityje dažnai nustatome skalbimo mašinos programą arba laikomės griežtos dienos darbotvarkės, kurią vadiname darbo ir poilsio režimu. Šis žodis visada rašomas su trumpąja e raide, nes jis kilo iš prancūzų kalbos žodžio régime.

Tuo tarpu žodis rėžimas yra grynai lietuviškas dervinys, kilęs iš veiksmažodžio rėžti. Jis tiesiogiai susijęs su pjovimo, skėlimo ar rėžimo veiksmu bei jo rezultatu. Šį žodį vartojame tada, kai kalbame apie žemės sklypo dalį, pavyzdžiui, senoviniame kaime valstiečiai gaudavo žemės rėžį, o jo matavimo ar skirstymo procesas galėtų būti vadinamas rėžimu. Taip pat šis žodis gali būti vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant tiesmuką, aštrų kalbėjimą, pavyzdžiui, tiesos rėžimas kam nors į akis. Rašyba su nosine ė čia yra būtina, nes ji žymi veiksmo kilmę iš žodžio rėžti.

Painiava tarp šių terminų dažniausiai kyla rašant, tačiau kontekstas paprastai diktuoja teisingą pasirinkimą. Jei kalbate apie technikos veikimą, sveikatą ar politiką, jums reikalingas režimas, o jei apie žemėtvarką ar grubų rėžimą peiliu – rėžimas. Įsivaizduokite sakinį: „Griežtas ligoninės režimas neleidžia pacientams patiems rėžti duonos aštriu peiliu“. Čia puikiai matosi, kad pirmasis žodis nurodo taisykles, o antrasis – fizinį veiksmą.

Maištinga Siela