Užventis: miestelio istorija, kultūra, sąsajos su rašytoja Šatrijos Ragana

 

Užventis – tai vaizdingas Žemaitijos miestelis Kelmės rajono savivaldybėje, įsikūręs prie Ventos upės aukštupio. Miestelio pavadinimas tiesiogiai atspindi jo geografinę padėtį – vieta „už Ventos“. Užventis turi turtingą istoriją, siekiančią dar XIV–XV amžių, kai čia buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o vėliau susiformavo prekybinis bei kultūrinis apylinkių centras.

Ši vietovė ypač garsėja savo išskirtiniu kultūriniu paveldu ir literatūriniais pėdsakais. XIX a. pabaigoje Užvenčio dvare gyveno ir kūrė rašytoja Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), kuri čia parašė kelis žinomus savo kūrinius. Vėliau Užventis tapo žinomas ir kaip Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus tėvonija – jo dėka tarpukariu čia buvo išvystytas modernus ūkis, veikė bravoras, malūnas bei elektrinė.

 

Istorinis Užvenčio dvaras ir jo parkas iki šiol išlieka viena svarbiausių miestelio traukos vietų. Vaizdingame parke, kurį supa šimtametės liepos ir Ventos vingiai, nuolat vyksta plenerai, meno renginiai bei kalvių ir medžio drožėjų stovyklos. Atnaujintas dvaro vandens malūnas bei buvusio dvaro pastatai primena apie šlovingą praeitį ir pritraukia istorija bei gamta besidominčius lankytojus.

 

Šiandien Užventis yra jaukus, bendruomeniškas miestelis, puoselėjantis žemaitišką tapatybę ir kultūrines tradicijas. Mieste veikia Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kraštotyros muziejus bei tradiciniai amatų centrai, o aplinkinė gamta suteikia vietovei ramybės ir išskirtinio žavesio.

 

Maištinga Siela

Medėja. Mitas apie Medėją: mito reikšmė, prasmė, interpretacija, istoriniai šaltiniai

Sveiki, mielieji!

 

Medėjos mitas yra viena dramatiškiausių, tamsiausių ir sudėtingiausių senovės Graikijos legendų, pasakojanti apie aistrą, išdavystę, stebuklingą galią ir krauju aplietą kerštą. Ji prasideda tolimojoje Kolchidėje (dabartinio Sakartvelo teritorijoje prie Juodosios jūros), kur valdė karalius Ajėtas, o jo dukra Medėja buvo garsi saulės dievo Helijo anūkė bei deivės Hekatės žynė, valdžiusi burtus, nuodus ir vaistažoles. Kai į Kolchidę atplaukė Jasonas su argonautais, siekdamas pagrobti šventąją Aukso vilną, deivės Hera ir Afroditė pasirūpino, kad Medėja iškart pamiltų jaunąjį herojų. Vedama aklos aistros, Medėja išdavė savo tėvą ir tėvynę: ji davė Jasonui stebuklingų tepalų, apsaugančių nuo ugnimi spjaudančių jaučių, pamokė, kaip nugalėti iš drakono dantų išaugusius karius, ir užmigdė nemiegantį drakoną, saugojusį pačią Aukso vilną.

 

Bėgimas iš Kolchidės virto pirmąja krauju aplietąja Medėjos tragedija, demonstruojančia jos pasiryžimą paaukoti viską dėl Jasono. Siekdama sulaikyti juos persekiojantį tėvo laivyną, Medėja griebėsi šiurpaus poelgio: ji nužudė savo jaunėlį brolį Apsirtą, sukapojo jo kūną gabalais ir išbarstė po jūros bangas. Tėvas Ajėtas buvo priverstas sustabdyti persekiojimą, kad surinktų sūnaus palaikus ir deramai jį palaidotų, taip suteikdamas argonautams laiko pabėgti. Grįžusi kartu su Jasonu į jo gimtąjį Iolką, Medėja panaudojo savo burtus, kad atkeršytų Jasono dėdei Pelijui, neteisėtai užgrobusiam sostą. Ji apgaule įtikino Pelijo dukteris, kad gali sugrąžinti jų tėvui jaunystę: pademonstravusi, kaip sukapotas senas avinas, išvirtas stebuklingame katile, paverčiamas jaunu ėriuku, ji įkalbėjo dukras sukapoti savo tėvą ir sumesti į verdančius nuodus.

 

Po šių baisių slaptų žudynių Jasonas ir Medėja, nešini nusikaltėlių šlove, buvo išvaryti iš Iolko ir prieglobstį rado Korinte, kur taikiai gyveno dešimtmetį bei susilaukė sūnų. Tačiau ramybė truko neilgai. Korinto karalius Kreontas pasiūlė Jasonui savo dukros Glaukės (kituose šaltiniuose vadinamos Kreūsa) ranką. Jasonas, vedamas politinės ambicijos, siekdamas užsitikrinti aukštą statusą bei atsiriboti nuo barbariškos praeities, sutiko palikti Medėją, ramindamas ją, kad ši santuoka bus naudinga ir jų vaikams. Medėjai šis poelgis tapo skaudžia išdavyste: ji paaukojo tėvynę, šeimą, brolio gyvybę ir padarė baisius nusikaltimus dėl vyro, kuris dabar ją lengva ranka atstumia kaip svetimšalę barbarę.

 

Užvaldyta nevaldomo įsiūčio ir pažeminimo, Medėja parengė siaubingą keršto planą. Įtikinusi Kreontą leisti jai pasilikti mieste bent vieną papildomą dieną, ji apsimetė susitaikiusia su situacija ir per savo vaikus nusiuntė Glaukei vestuvines dovanas – prabangų apdarą bei auksinį vainiką. Tačiau dovanos buvo įsigėrusios mirtinų Medėjos nuodų: kai tik jaunoji nuotaka užsivilko suknelę, audinys užsiliepsnojo nebeužgesinama ugnimi, graužiančia kūną iki kaulų. Tėvas Kreontas, puolęs apimti liepsnojančios dukros, prilipo prie jos kūno ir abu žuvo baisiose kančiose.

Medėja

 

Tačiau pats šiurpiausias keršto etapas dar tik laukė. Norėdama galutinai palaužti Jasoną, atimti iš jo bet kokią ateitį, palikuonis ir atmintį, Medėja priėmė sprendimą paaukoti savo pačios gimdytus vaikus. Nepaisydama vidinės motiniškos kančios ir dvejonių, ji savo rankomis nužudė sūnus. Kai Jasonas atskubėjo į namus, siekdamas išgelbėti vaikus nuo įtūžusių Korinto gyventojų, jis rado Medėją, stovinčią ant stebuklingo jos senelio Helijo atsiųsto drakonų traukiamo vežimo, su savo pačios nužudytų vaikų kūnais. Apsupta nepasiekiamos dieviškos šviesos, ji pasityčiojo iš Jasono skausmo, atsisakė atiduoti berniukų kūnus palaidoti ir išskrido į Atėnus, palikdama Jasoną visiškai sužlugdytą.

 

Atėnuose Medėja rado prieglobstį pas karalių Egėją, kuriam prižadėjo išgydyti jo nevaisingumą magija, netrukus tapo jo žmona ir pagimdė sūnų Medą. Norėdama išlaikyti įtaką, ji bandė nuodyti iš slaptų kelionių grįžusį Egėjo sūnų – herojų Tesėją, tačiau Egėjas paskutinę akimirką atpažino sūnaus kalaviją ir išmušė nuodų taurę. Vėl atskleista ir išvaryta, Medėja kartu su sūnumi Medu grįžo atgal į savo gimtąją Kolchidę. Čia ji padėjo tėvui Ajėtui atgauti sostą iš jį nuvertusio dėdės Perso, o jos sūnus Medas vėliau tapo medų tautos pradininku.

 

Istorinė šaltinių analizė ir mito evoliucija

 

Seniausi rašytiniai šaltiniai rodo, kad Medėjos mitas ne visada turėjo tokį šiurpų motinos-žudikės akcentą. Archainės epinės poezijos fragmentuose ir ankstyvuose mitografo Eumelo Korintiečio (VIII a. pr. Kr.) liudijimuose vaikai žūsta ne nuo Medėjos rankos – juos netyčia pražudo pats Medėjos bandymas padaryti juos nemirtingus deivės Heros šventykloje arba juos nužudo patys Korinto gyventojai, keršydami už savo karaliaus Kreonto mirtį. Lemiamą posūkį šio mito raidoje padarė tragedijų kūrėjas Euripidas, 431 m. pr. Kr. pastatęs garsiąją pjesę „Medėja“. Būtent Euripidas įvedė motyvą, kad Medėja pati sąmoningai nužudo savo vaikus iš keršto Jasonui, taip paversdamas pasakojimą apie tolimų kraštų burtininkę gilia psichologine drama apie išduotos moters įniršį, izoliaciją patriarchalinėje Atėnų visuomenėje bei barbarės ir graiko susidūrimą.

 

Vėlesniais amžiais mitas buvo nuolat permąstomas ir pritaikomas prie kintančių kultūrinių normų. Romėnų stoikas ir dramaturgas Seneka (I a. m. e.) savo „Medėjoje“ dar labiau sustiprino herojės demoniškumą ir tamsiąją magiją, paversdamas ją tyro, nevaldomo blogio bei aistros naikinančios jėgos simboliu. Tuo tarpu helenizmo laikotarpio poetas Apolonijas Rodietis epe „Argonautika“ susitelkė į jaunosios Medėjos vidinį pasaulį – pirmą kartą antikinėje literatūroje smulkmeniškai pavaizduotas paauglės merginos vidinis konfliktas tarp ištikimybės tėvui ir staiga įsiplieskusios meilės nepažįstamam užsieniečiui.

 

Šiuolaikiniai istoriniai ir feministiniai tyrimai (pvz., Christos Wolf romanas „Medėja“ ar Sarah Pomeroy lyčių studijos) mitą interpretuoja kaip klasikinės atėniečių ksenofobijos bei mizoginijos pavyzdį. Medėja atspindi graikų baimę prieš „Kito“ – svetimšalės, ne graikės, intelektualios ir stebuklingų galių turinčios moters – grėsmę vyro valdomai tvarkai. Mitas iš gąsdinančios pasakos apie monstrą-motiną evoliucionavo į sudėtingą socialinį tyrimą apie tai, kaip atstumta, teisių neturinti ir į kampą įremta asmenybė gali sunaikinti pačius trapiausius civilizuoto pasaulio pamatus.

 

Maištinga Siela

Nijolė Gabija Wolmer "Didysis astrologinis Mėnulio kalendorius 2027": Raudonosios ugninės ožkos metai

Astrologės Nijolės Gabijos Wolmer leidžiamas Mėnulio kalendorius Lietuvoje jau daugelį metų yra vienas populiariausių kasdienių vadovų, padedančių suderinti asmeninius sprendimus, grožio procedūras bei darbus su gamtos ir planetų ritmais. Kalbant apie Ugninės Ožkos metus pagal Rytų kalendorių, šiame šaltinyje jie išryškinami kaip ypatingo kūrybinio įkvėpimo, intuicijos ir estetikos puoselėjimo laikas. Ožkos ženklui būdingas jautrumas bei meninė prigimtis, susidūrusi su veržlia Ugnies stichija, įgauna drąsos ir ekspresijos, todėl šis periodas skatina drąsiai ieškoti savito kelio, investuoti į santykius bei vidinį tobulėjimą, tačiau kartu reikalauja atidumo valdant emocinius protrūkius ir išlaikant vidinę pusiausvyrą. Siūlau įsigyti šį kalendorių, kuris jau daugelį metų lydi mane patį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 208: lėto gyvenimo suvokimas ir dėkingumas

 

Ludwig Adam Kunz (Austrian, 1857-1929) - Still Life with Basket of Fruit

 

Sveiki, mielieji!

 

Yra gyvenimo derlius, už kurį pajuntame dėkingumą nuo vieno Visatos pakraščio iki kito. Šis dėkingumas lai būna aukščiausia šventė, didelė vibracija, pripildanti gyvenimą vitališkumo ir džiaugsmo.

 

Laimingi tie, kurie dažnai pajunta dėkingumą už tai, kad yra taip, kaip yra. Nors esame rinkos visuomenė, smarkiai save spaudžiame dėl produktyvumo, kuriame planus, uždavinius ir tikslus, dėl jų graužiamės, tačiau besiilgėdami lėto gyvenimo, manau, dažnas atsigręžiame į tai, kad geriausias gyvenimas yra stojęs gyvenimas kaip šiame L. A. Kunzo natiurmorte. Visa kita tik pagreitis, tik nuotykiai, lūkesčiai ir kvailionės. Tikrumas ištinka, kai sustoji ir suvoki, jog visa ta lekianti beprotybė yra graži tiesiog iš sustingusio būties taško, ištikto dėkingumo suvokimo džiaugsmo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 207: esi pakankamas, todėl nereikia nieko įrodinėti

Sveiki!

 

Kaip seniai nerašiau pozityvumo dienoraščio! Norėtųsi kasdien intensyviai vykdyti šią praktiką, bet, tiesą sakant, kai kada būdavo galva pilna ne pačių geriausių ir pozityviausių minčių, o „pritempinėti“ prie pozityvumo per prievartą savęs nenorėjau, todėl laukiau impulso.

 

Šiandien jaučiuosi ramus ir laukiantis nuotykių. Visos danguje esančios planetos man yra palankios, nes aš šiandien taip nusprendžiau. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie geba veikti ne iš inercijos, bet ramia širdimi ir neperpildydami impulsyviai savo jausmų. Kiek jie daug sutaupo energijos! Dzenbudistinis pasirinkimas akimirkoje būti ne tik čia ir dabar sąmoningai, bet ir atsiraukus nuo intrigų ir dirgiklių yra šis tas!

 

Jau ilgą laiką pastebiu, kad situacijos vertinimas „iš šono“ yra kur kas paprastesnis, nei intensyvus įsitraukimas ir savęs pamiršimas. Kaip lengva gyventi problemomis ir iš to šaltinio kylančiomis negatyviomis emocijos ir kiek reikia pastangų kaskart atsidūrus prie šio įsitraukimo atsigręžti į savo sąmoningumą ir neįsitraukti į dramas, likti pasyviu stebinčiuoju viso to, ką A. Kamiu ir egzistencialistai vadina gyvenimo rutinoje dekoracijomis.

 

Maža savivertė veda prie to, kad skaudžiai reaguojama į aplinkines situacijas, pasakymus, žmones. Kai supranti, kad esi pakankamas ir visada toks buvai ir būsi, tai atveda prie pilnatvės ir savęs užpildymo, vadinasi, ir stoiškos bei sąmoningos dietos nuo absurdo ir dramų. Kaskart suvokęs, įtvirtink tai, kad taptų kaip programa, kaip įprotis, kuris sutausoja tave kur kas kitokiems gyvenimo įvykiams ir nuotykiams, apie kuriuos nė nebūtum draminėse situacijose pagalvojęs.

 

Maištinga Siela

Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Avinėliškumas"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Avinėliškumas“ – Vilnius: Odilė, 2026. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Pastaruoju metu mažai skaičiau lietuvių literatūros, tad norėjosi grįžti prie jos ir patyrinėti, kokie tekstai šiuo metu skaitomi ir plačiau aptarinėjami šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Štai Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) man labai puikiai pažįstama dar nuo mokyklinių laikų (jau 20 metų!), o jos kūrybą galėčiau gana neblogai klasifikuoti, aptarti tiek temiškai, tiek stilistiškai, nors paskutiniųjų jos knygų ir neskaičiau. Naujausios rašytojos knyga labiau panaši į knygutę, primenančią kone apimtimi ir minimalistiniu viršeliu katekizmą, pavadinimu Avinėliškumas, pastarąją išleido leidykla Odilė. Atrodo, kad autorė nusigręžė galutinai nuo stambiųjų prozos žanrų, susitraukė amžėdama tiek rašytojos ambicijos, tiek knygų apimtys, tiek žanrai. Atsivėrė kažin koks infantiliškumas, kurį įsteigia deminutyvų perteklius, ne aviniškumas, bet avinėliškumas, o esė tekstai pavadinti esukais (pirmąkart aptinku tokį!). Dėl aviniškumo absoliučiai juokauju, Avinėliškumas – tiesus simbolis į krikščioniško mąstymo, gyvensenos ir pajautos lauką, kurio vienas iš pamatinių simbolinių prasmių yra tyrumas, tyrumo pajautimas, dvasinė būsena.

 

Avinėliškumas – tai 11 tekstų rinkinys, parašytas per pastaruosius trejus metus ir yra savotiška ankstesnės knygos Džiaugsmynas tąsa, bet vėlgi kitaip. Autorė atvirauja, kad rašydama ankstesnę knygą nelabai žinojo, ką iš tikrųjų rašo, o rašydama šią knygą – jau žino. Pirmasis eseistinis tekstas Avinėliškumas atveria autorės naujus gyvenimo prasmės suvokimus po motinos mirties, o netekties, savo egzistencijos įprasminimas (nusiraminimas?), dvasinio ryšio ieškojimas ateina per Bažnyčią, t. y. bendruomeniškumą, kuris galiausiai tampa ir asmenine, sunkiai verbališkai perteikiama dvasine patirtimi, kurią autorė bando išreikšti avinėlio simboliu: Jonas Krikštytojas pamatęs Jėzų ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). „Ne mintis, bet patyrimas visa apimančios Tyrumo Dvasios, kuri dvelkia į mūsų pasaulį per Kristų. Ji perliejo mane lyg nuginkluojanti banga, išvystė širdį ir paliko ją visiškai nuogą, alpstančią nuo ją užgriuvusio artumo (p. 12).“  Autorė yra praktikuojanti katalikė, tad nenuostabu, kad dvasiniai potyriai išreiškiami itin hiperbolizuotais krikščioniškais įvaizdžiais: „Pats Avinėlis yra nepalyginamai tyresnis už visus kartu sudėtus žemės vaikus. Bet šito neįmanoma įsivaizduoti, todėl tai mums beveik nieko nesako. Jo tyrumo, kaip daugelio kitų dieviškų savybių, mes, šios žemės jonvabaliai, tiesiog nepažįstame, todėl, likdamas už mūsų patirties ribų, jis mūsų ir nepaliečia (p. 13).“

 

Krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiai paveikė ir L. S. Černiauskaitės kalbėjimą. Jau ir ankstesniuose savo tekstuose ji buvo atidi smulkmenoms, detalėms, gamtos motyvams, o ieškodama išraiškos per gausius palyginimus, tampa nepaprastai juslinga ir kūniška. Avinilėškume jaučiamas bažnytinis kalbėjimas, įsiterpia Biblijos šventraščių minties sugestija, būdingi retoriniai niuansai kunigams per pamokslus. Autorė yra smarkiai veikiama savo religinio tikėjimo praktikos. Švytėjimas, baltas avinėlis, nekaltas vaikas, jonvabalis, sniegas, saulė ant bėgių... – vis šviesumą, skaistumą ir tyrumą lemiantys šviesos simboliai, persismelkę eseistiniuose tekstuose.

 

Esė Paslėptoji autorė gvildena moteriškumo temą. „Mano grožis pasireiškia per tai, kaip autentiškai esu šiame pasaulyje – su savimi ir su visais, kuriuos sutinku. Jis neišvengiamai atsiskleidžia per santykius, nes tik juose iš tiesų atsiveriu ir darausi pamatoma ir patiriama (p. 20-21).“ Kol didžioji dauguma lietuviškų tekstų apie moters tapatybę bando sugriauti moteriškumo stereotipus ir pasižymi gana feministiškomis deklaracijomis, panašiomis į politines paraiškas, L. S. Černiauskaitė moteriškumo paslapties ieško Marijos įvaizdyje, taigi per Bažnyčios įvaizdžius: „Taigi būti moterimi man labiausiai reiškia būti netoli Marijos, gyventi klausantis jos drabužio šnarėjimo, justi jo dvelksmą savo kasdienybėje. <...> Tokia Ieva be Adomo, nes „tobulybė“ yra savipakankama, jai nereikia kito (p. 31).“

 

Rinkinyje esama ir absoliučiai poetizuotų abstrakčių tekstų, panašių į mantras ar maldas, pvz., tekstas Subtiliausia kalba, kuriame pasižymi autorės novelistinis-eseistinis jautrumas, t. y. per daiktus ir santykius su pasaulio elementais išgautas juslingumas: „Grožis yra subtiliausia meilės kalba, ji nesibaigia, kol jos klausaisi (p. 41).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Tekstas Jonvabalė man tapo vienas įsimintiniausių. Autorė beveik novelistiškai perteikia keistos draugystės su visiškai tyru, didelių ambicijų nekeliančiu, nesmerkiančiu žmogumi. Ji sutinka suaugusią moterį, kuri tyra kaip avinėlis, grožisi ir mėgaujasi pasauliu tarsi dzenbudistė buvimu čia ir dabar. Autorė neslepia, kad ji buvo apstulbinta, jog žmogus gali nuolatos būti dabartyje, atvirai džiaugtis viskuo čia ir dabar. Įtariu, kad tas žmogus turėjo šiokį tokį socialinio elgesio sutrikimą, tokie nepritampa prie sociumo, tačiau besąlygiškai vertina dabarties akimirką ir nori draugystės. Deja, pasakojimas nuveda prie to, kad autorė nebegalėdama pakelti to tiesmukaus paprastumo, pripažįsta, kad tyrumas su laiku intelektualesniam žmogui tampa erzinančiu primityvizmu. Tačiau ką skaitytojams sako šis tekstas? Galbūt užgimęs tyras pranašas nė nebūtų per mūsų ambicijas, protą, tikslus ir kitus gyvenimo variklius atpažintas ir pripažintas, mes jį tiesiog paliktume pakelėje kaip tą, kuris negali eiti išvien su mumis. Šiai draugei rašytoja suteikė jonvabalės pseudonimą, švytinčios ir greitai kaip viena vasara užgęstančios gyvybės simbolį.

 

Patiko ir įtikino novelė apie Elmę Karvutės, kurios pasikartojančius motyvus (pirtis, pasivaikščiojimai po gimtuosius miškus ir t. t.) lengvai atsekami kaip leitmotyvai ir eseistiniuose autorės tekstuose. „Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas – o iš tiesų dar ir kaip gyvas. <...> Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tebėra akmuo (p. 75-76).“ Už dvasinius krikščioniškuosius patyrimus mane kur kas labiau jaudino atminties ir laiko temos Černiauskaitės kūryboje. Kaip amžėjanti autorė nuolat tarsi bando susigrąžinti vaikystės vaizdinius, tačiau suvokia, jog pasaulis pasikeitęs, nes pasikeitė ji pati. Argi ne taip dažnai būna mums visiems? Vaikystės nežabotas krykštavimas, tyrumas susiteršia, kai užgriūva atsakomybė, taisyklės, įsipareigojimai, kurie sudrumsčia, atima tą lengvumą ir prigimtinį tyrumą, kurio ilgimės grįždami į savo vaikystės žaidimų aikšteles. „Visur ir visada išmokstu būti namie, nes visur ir visada esu Viešpaties rankoje. Taip prasideda laimė (p. 109).“ Tikėjimas įgalina kitokią savo būties suvokimą konstantą.

 

Man nepatiko apsakymas Pilkoji musinukė, kuri parašyta pasitelkiant Marijos Magdalietės įvaizdžius. Tekstas jautrus, puošnus, tačiau drauge man buvo panašus į Vidmantės Jasukaitytės romaną Marija Egiptietė. Moters artumas pranašui tampa ir liguistas, ir drauge jos išsigelbėjimas, o paraleliai pasakojama kita moters atsiskyrėlės istorija, kuriai pasirodo kaip lapė, besitransformuojanti į merginą. Šių paralelinių istorijų sugretinimas primintų Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus techniką, nors akcentai, žinoma, pas Černiauskaitę sudėti visiškai kitokie.

 

Manęs nenustebino Avinėliškumas. Autorė išlieka nuoširdi savo asmeninėms patirtims, kurios tampa trumpojo prozos žanro tekstais, bylojančiais apie išsiilgą ir patirtą tyrumą bei tikrumą, jog po laikinu jonvabališku švytėjimu yra amžinoji dieviškumo kibirkštis – siela, skriejanti į amžinybę, besimokanti per savo žemiškąsias patirtis. Tekstuose pasakotoja nuolat veržiasi į gamtos pasaulį, ji vaikšto takeliais, stebi metų kaitą, sutinka judėdama tai stotelėse, tai miške įvairius žmones, kurie dažniausiai liudija krikščioniškąsias pamokas. Didaktika vos švyti tekstuose, ji nėra primetama ar įkyri, veikiau tai savo išmoktų pamokų žymos, rekolekcijų išvestinės, tampančios tekstiniu įsižeminimu apie pačią bendriausią gyvenimo pajautimą.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Galybė ir garbė", režisierius Dominykas Matulionis, Klaipėdos Pilies teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Teatro sezonas netrukus man įsibėgės ir šįkart noriu pasidalyti asmeniais įspūdžiais ir pastebėjimais apie Klaipėdos Pilies teatro premjerinį spektaklį „Galybė ir garbė“, kurį režisavo Dominykas Matulionis (g. 1998). Tiesą sakant, beveik nieko apie šį jaunąjį kūrėją pernelyg nesu girdėjęs, tik tiek, kad už savo literatūrą yra pelnęs Lazdynų Pelėdos premiją, kuri teikiama pasižymėjusiems literatams iki trisdešimtmečio. Teatrinį išsilavinimą D. Matulionis įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete, kur baigė Teatro ir renginių režisūros bakalauro studijas bei Taikomojo teatro magistrantūrą. Pastaruoju metu, kaip suprantu, įsitvirtina tiek literatūros, tiek teatro pasaulyje kaip jaunosios kartos kūrėjas.

 

Kūrinio „Galybė ir garbė“ autorius – garsus XX a. anglų rašytojas ir dramaturgas Graham Greene (Grehemas Grynas), kurio kūryboje dažnai persipina moralinės dilemos, dvasiniai konfliktai ir politika. Teatro pjesei pritaikyto kūrinio veiksmas vyksta XX a. 4-ojo dešimtmečio Meksikoje, kur radikali valdžia teisiškai uždraudžia bažnyčią bei religiją. Siužeto centre – paskutinis slapstydamasis likęs „viskio kunigas“, kurį nepaliaujamai medžioja griežtas, revoliucingas valstybės leitenantas. Nors kunigas yra silpnas, nuodėmingas ir varginamas priklausomybės, jis vis tiek jaučia pareigą teikti sakramentus bei dvasinę pagalbą persekiojamiems žmonėms. Pagrindinė G. Gryno kūrinio idėja nagrinėja tikrojo šventumo, atsidavimo ir žmogiškojo trapumo santykį. Dramos autorius atskleidžia, kad tikroji dvasinė stiprybė bei tikėjimas dažnai atsiskleidžia ne tobuluose, o nuodėminguose ir klystančiuose žmonėse.

 

Žiūrėdamas D. Matulionio pastatymą buvau ištiktas deja vu. Tikrai šią medžiagą esu kažkur jau seniai praeityje matęs! Siužetas ir veikėjas man atpažįstami, tačiau atmintis niekaip neatgamino iš kur. Ši pjesė buvo ne kartą ekranizuota kaip filmas, paskutinysis pastatymas 1961 m., kurį režisavo kino režisierius Marc Daniels, tačiau net pažiūrėjęs filmuotą ištrauką, negaliu atgaminti, kad būčiau matęs būtent šį filmą. Nepaisant visko, man buvo aiški pagrindinio veikėjo kunigo vidinė drama ir Meksikos politiniai kontekstai. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos aktorius Vaidas Jočys, perteikęs nuoširdžiai nuodėmes ir nuopuolį pripažįstančio kunigo gyvenimą. Nepaisant to, kad leitenantas (aktorius Jonas Baranauskas) įsivelia pabaigoje į įdomų kalinio ir karininko, tikinčiojo ir ateisto disputą, vis teikdami žiūrovams apgaulingos vilties, kad kunigas savo klystkelių prisipažinimu kažin kaip pažadins humaniškumą ir atjautą, tačiau stebuklas neįvyksta ir kunigas nuteisiamas mirties bausme. Visuomenė susidoroja su nuoširdžiai atgailaujančiais taip, kaip teismų sistema susidoroja su Merso iš A. Camus romano „Svetimas“, taip kaip šeimos lūkesčiai pražudo Zamzą F. Kafkos apsakyme „Metamorfozė“.

 

Visgi spektaklis turi ir šviesiąją dedamąją: kunigas atsisako parodomosios kunigo vaidmens. Patekęs į kalėjimą jis nori išgerti, o ne priėminėti išpažintis, todėl yra apsiaunamas kalinio ir išvadinamas eretikų. Nepabėgęs iš šalies, kunigas suvokia, kad pasirinko būti arčiau žmonių, o ne Dievo, nes per jį veikianti dievo ranka yra reikalingesnė užguitiems žmonėms, nei svetur. Kitaip sakant, kunigas pamažu atsisako meluoti, nors jį ir kamuoja praeities šmėklos, nuolat girdi jų žingsnius, kaukšėjimą, trupančius akmenis, jie grįžta akli į jo vaizdinį kaip sąžinės budeliai, tačiau tikrasis veikėjo išsilaisvinimas įmanomas tik tada, kai jis tampa sau ir pasauliui atviras kaip žaizda. Scenoje įvyksta klasikinis atsivertimas: pralaimėjęs prieš visuomenę veikėjas staiga nugali pats save ir tokiu būdu tampa laisvas, nors ir paaukoja gyvastį.

 

Spektaklyje vaizduojami Meksikos istoriniai kontekstai. Žmonės čia bėga ir gelbėjasi per akmeningus kalnų kelius basi, bando išgyventi provokuodami ir maištaudami prieš radikaliuosius diktatūros budelius, kuriems religija ir tikintieji yra sisteminiai priešai. Pjesė tarsi matrioška talpina pasaulį pasaulyje: individai kovoja prieš diktatūrą ir režimą, kunigas kovoja prieš savo veidmainiškumą ir netiesą. Saikingoje scenografijoje, kurioje akmenukai ir akmenys metaforiškai rieda, kaukši, krenta veikėjams iš rankų simbolizuoja trupantį ir yrantį iliuzijų pasaulį, atveriantį žmogaus poreikį artėti prie Dievo. O prie juo artėti įmanoma tik tada, kai pats sau lieki ištikimu.

 

Spektaklis nėra novatoriškas, režisierius nežaidžia inovatyviomis teatro formomis, neinterpretuoja kažin kaip kitaip pjesės medžiagą, tiesiog, sakyčiau, gana išlaikyta ir nusistovėjusia tradicine teatro kalba byloja klasikinės pjesės idėjas ir ištarmes. Spektaklis, nors ir nesudėtingas, tačiau jis, manau, vis dar aktualus šių dienų kontekste, kai vyrauja mūsų dabarties visuomenėje politinė ir pilietinė poliarizacija, kai visi skuba užimti gynybinę savo įsitikinimų frontą, negirdėti kitų, gindami savo tiesos kaukę tarsi ji būti pati svarbiausia. Sąžiningas santykis išlaisvina. Viena radikaliausių kunigo minčių, išsakytų scenoje, yra tai, kad džiaugsmas neįmanomas be skausmo ir kančios, vadinasi, džiaugsmas yra skausmo dalis. Gana sofistinė ir paini dviprasmybė, tačiau šiame paradokse juk yra egzistencialistinė, sakyčiau, prasmė: veikėjas didžiausiame savo paklydime, sumokėdamas didžiausią kainą, atgauna dvasios ramybę ir tai tampa scenoje tikrosiomis kunigo mišiomis, jo asmeniniu nuopuoliu ir prisikėlimu, kitaip sakant, galybe ir garbe.

 

Maištinga Siela