Filmas: "Du popiežiai" / "Two Popes"

Sveiki,

Režisierius Fernando Meirelles išgarsėjo 2002 metais pasauliui pristatęs itin dinamišką ir sudėtingos struktūros kino juostą „Dievo miestas“ apie Brazilijos didmiesčio mafijos valdomus kvartalus, o po to režisierius dar ne kartą rausėsi iki „Oskaro“. Jo filmas „Aklumas“ (2008) bei „Ištikimasis sodininkas“ (2005) taip pat neliko nepastebėti. Kai atrodė, kad režisierius jau dingo iš aktyvumo ir populiarumo zonos, štai jis vėlei pateikia staigmeną. Šįkart filmas „Du popiežiai“ (angl. Two Popes) (2019), kuriame jis pasakoja šventojo Petro krikštytojo sosto įpėdinių pokalbius rožių sodelyje ir prie picos su „Fanta“.

Komedijos elementų biografinėje juostoje iš esmės pasakojama apie katalikų bažnyčios atsinaujinimo perspektyvas. Vokiečių kardinolas Racingeris tampa naujuoju Popiežiumi, kuris beveik išvaldo dešimtmetį. Popiežiaus valdymas suvokiamas kaip gana konservatyvus, linkęs nesikeisti, išlaikyti senąsias katalikų bažnyčios tradicijas. Popiežio susitikimai su argentiniečiu Jorgio Bergoglio tampa požiūrio ir interesų grumtynėmis. Tiek vienas, tiek kitas išsako savo bažnyčios valdymo viziją, o galiausiai dar ir išpažįsta praeities nuodėmes. Benediktas XII buvo kaltinamas nacistiniais nusikaltimais Vokietijoje ir pedofilų kunigų dangstymu, o Pranciškus tėvynėje padėjus korumpuotiems nusikaltėliams žudyti nekaltus argentiniečius. Visi popiežiai su šešėliu, abu šnekučiuojasi ir galiausiai išpažįsta. Galimas daiktas, kad pedofilija ir leido Benediktui priimti galutinį sprendimą atsistatydinti iš pareigų...

Žinoma, filme aiškiai brėžiama konservatyvioji Benedikto XII bažnyčios linija nuo novatoriškojo, paprastesnio ir kur kas atviresnio Pranciškaus II požiūrio. Tai nestebina, nes kitaip filmas būtų be konfrontuojančių pozicijų gana bergždžias reikalas. Galiausiai viskas dar „įvilkta“ į gana pasaulietinį rūbą, kada Pranciškus II tampa popiežiumi, tačiau Benedikto XII tėvynainiai vis tiek laimi finale prieš argentiniečius Pasaulio futbolo čempionatą (pats mačiau šį istorinį finalą!).

Pagrindinius vaidmenis sukuria įtaigūs senieji kino vilkai Anthony Hopkins ir Jonathan Pryce. Ir jie yra fantastiški! Tačiau visumoje filmas, kad ir koks atrodytų politiškai korektiškas ir įtaigus, visgi man kaip žiūrovui akivaizdu, jog šie pokalbiai ir visa istorinė kompozicija su intarpais apie popiežių praeitį yra šiek tiek holivudinis kičas, atsargus ir patogus priėjimas prie pasauliečių tikinčiųjų literatūriniais pokalbių šablonais, kokių niekada nebuvo. Taip, istoriniai susitikimai buvo, tačiau niekas nežino, apie ką šiedu popiežiai kalbėjosi ir, manding, filmas labiau parodomasis, bandymas išskleisti popiežiaus kultą iki paprasto žmogelio, kuris bando užsisakyti telefonu skrydžio bilietą. Beveik žavu kaip ir italų filme „Turime popiežių!“ (2011), kur taip pat nevengiama komedijos elementų ir kulto bei buitinių mikso.

Nesakau, kad filmas itin teisingas ir jo turinys iš tikrųjų atskleidžia popiežių gyvenimo realijas, tačiau sukuria dirbtinį įspūdį, kad su šiuo filmu kultinės asmenybės šiek tiek priartėjo prie žmonių. Deja, iki balkono, per kurį su pasauliu pasisveikino naujasis popiežius, kaip ir tikrųjų įslaptintų Vatikano dokumentų ir nusikaltimų, dar labai toli... Na, o šią istoriją tiesiog pavadinkime patogia ir prieinama Vatikano įvaizdžio formuojamąją politika per Netflix kanalą su tikinčiaisiais arba bent jau agnostikais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Olga Tokarczuk "Peilininkų psalmė" (iš knygos "Dienos namai, nakties namai")

Sveiki, skaitytojai,

Beskaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Dienos namai, nakties namai“, kurį išvertė Vyturys Jarutis, aptikau šitą įterptą eilėraštį, kuris yra kaip antikristo malda kančios ištroškusiems žmonėms, pastarieji romane vadinami peilininkais. Tai tokia savotiška kitoniška filosofija, paremta kančia. Paprastai galima sakyti, kad tai antimalda, kuria net nesidalyčiau, jeigu beskaitant lėtai ir įsidedant į galvą tuos žodžius nebūtų aplankęs keistas suvokimas, kad per trūkumą, negatyvą galima šitaip aiškiai pamatyti gausos, sotumo ir klestėjimo prasmę.

Kontrastas leidžia „sudurstyti“ dualumo – nakties ir dienos, gėrio ir blogio, nuosmukio ir pakylėjimo – dalims ir iš esmės suvokti mūsų tam tikrus ciklus. Labiausiai man patinkančios eilutės – „karas, nuo kurio visuomet prasideda taika / badas, kuris duoda pradžią sotumui. Nuolat mesdamiesi Dievui dėl gausos, kartais pamirštame atskaitos tašką tai gausai ir klestėjimui įprasminti ir ją patirti. Labai įdomu, tad dalijuosi su Jumis šiuo atradimu, gal kam pravers.

Peilininkų psalmė

Žemė visa bergždžioji

palaimintos tuščios įsčios

pašlovinta visa, kas negimdo

šventas irimas, trokštamas nuosmukis

žiema nuostabiai bevaisė

tušti riešutų kevalai

išdegusios laukymės su medžių stagarais

sėklos, nukritusios ant akmens

atšipę peiliai

išdžiūvusi upė

žvėris, kuris ryja kitų jauniklius

paukštis, kuris minta kito paukščio kiaušiniais

karas, nuo kurio visuomet prasideda taika

badas, kuris duoda pradžią sotumui

Šventoji senatve, mirties aušra

laike, kurs esi kūne pagautas

mirtie staigi, netikėta

mirtie, išminta lyg brydė per žolę.

daryti, bet negauti rezultatų

veikti, bet nieko nejudinti

stengtis, bet nieko nekeisti

iškeliauti, bet nieko neprieiti

kalbėti, bet neišleisti garso.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Celine Dion - The Colour of My Love" [Vinyl, 2LP] (album 1993, vinyl edition 2018)

Informacija apie albumą: Celine Dion - The Colour of My Love" [Vinyl, 2LP] (album 1993, vinyl edition 2018)

Vinilinė plokštelė: Paloma Faith - Do you want the truth or something beautiful [Vinyl, LP red] (2009 album, 2019 edition)

Informacija apie albumą: Paloma Faith - Do you want the truth or something beautiful [Vinyl, LP red] (2009 album, 2019 edition)