Aktorės Olivia Wilde
režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl.
The
Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint
sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną
pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius
„pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti
gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų
nepervertintas filmas?
Istorija – pasiplepėjimų
ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio
2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti
įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir
Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir
susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga
atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o
kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų
dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet
ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima.
Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį,
Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).
Galiausiai filmas, bent
jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą
šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios
Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia.
Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į
sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai
patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai
tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti,
gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.
Iš tikrųjų labai
nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau
kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos
režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020),
kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė
gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą.
O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko
nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro
ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą
pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai,
bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai,
tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš
tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi,
toli gražu ne.
Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas
dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau
bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp
individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems
ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer
ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl.
Leviticus)
(2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.
Istorija pasakoja apie
atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu
religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei
sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš
pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas,
galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas
tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo
terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje
bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo
aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią
jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku
košmaru ir priima mylimojo pavidalą.
Psichologinis siaubo filmas
iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir
Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti
vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį
irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti
dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad
vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai
visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?
Kad ir kaip bepažiūrėsi,
scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man
nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių
susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam
kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų
atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane
Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai
perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai
ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai
paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus
pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai
bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka
beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.
Taylor
Jenkins Reid. „Atmosfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2026. – p. 400.
Sveiki,
mieli skaitytojai!
Šią
vasarą norėjau perskaityti madingą knygą. Kad turėčiau ką pakomentuoti,
pakalbėti su kitais ir tiesiog neatsilikčiau nuo literatūrinių tendencijų, tarptautinių
bestselerių. Besidairydamas po naujausią grožinę literatūrą, akimis užkliuvau
už garsios amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid (g. 1983) naujausio
romano Atmosfera (angl. Atmosphere), kurį į lietuvių kalbą
išvertė Dovydas Grajauskas, o išleido leidykla Baltos lankos. Tai jau
septintoji lietuviškai prakalbinta autorės knyga, tad ji gana plačiai
žinoma kaip šiuolaikinė amerikiečių autorė, kurios knygos vos pasirodžiusios
tampa didžiuliais literatūriniais hitais. Esu parengęs apie autorę gana išsamų
ir platų biografinį pristatymą, kurį galite perskaityti paspaudę ČIA.
Nesu
didelis minkštų viršelių gerbėjas, tačiau mačiau internete džiūgavimus, kad Baltos
lankos pradėjo leisti romanus (ačiū Dievui, ne visus) minkštais viršeliais.
Manau, kad vienadienė, pramoginė ar šiaip menkavertė literatūra, kuri neturi
išliekamosios vertės, gali būti leidžiama kaip tik tai norima, tačiau išties
gera literatūra, nesenstanti ir kurios gali prisireikti ir po 20 metų, reiktų
leisti patvariai. Šįkart, man pasirodė, kad leidykla leisdama pasaulinį
bestselerį pasielgė kaip su įprasta pramogine literatūra, nors Vakarų leidybos
pasaulyje net unikaliausi autoriai leidžiami ir minkštais, ir kietais
viršeliais. Galop, gal ir nereikėtų to leidybinio formato itin sureikšminti, ar
ne?
Romanas
Atmosfera (pradėsiu nuo esminio lietuviams klausimo), kad knyga visgi
turi LGBTQ+ indeksą. Pastaruoju, pavyzdžiui, knygos.lt buvo pradėjusi tvarkyti
skyrelį, kur galėjai pasižiūrėti ir pasirinkti tokią literatūrą, tačiau ji
ganėtinai apleista, o naujausi romanai (galbūt dėl leidyklų prašymo?) nėra
paprastai reklamuojami šiuo aspektu. Gal ir teisinga, nes pas mus dar nėra
įsigalėjusi vakarietiška tendencija, kad tas pats kūrinys gali puikuotis
naujienų bestselerių stende ir specialiai sukurtame LGBTQ+ knygyno nišoje kaip
kad didesnėse Prancūzijos, Vokietijos ir pan. šalių knygynuose. Matyt, vis dar
baiminamasi tam tikrų nuostatų ir etikečių, bet kad tokia literatūra Lietuvoje
pradėjo būti itin matoma – faktas, kurio nepaslėpsi.
Grįžtant
prie Atmosferos, tai nėra romanas skirtas vien tik LGBTQ+ žmonėms, jis
universalus kaip ir daugelis verstinių ir šį indeksą turinčių literatūros
kūrinių. Pavyzdžiui, visai neseniai skaityta John Boyne populiariai ir
įtraukiai paskaitomas romanas Širdies tūžmai neregimi (BALTO leidybos
namai, 2026), ar manęs absoliučiai abejingo nepalikusio kūrinioDouglas
Stiuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022). Tiesa, Atmosferos
centre – dviejų astronaučių moterų meilės istorija, o lesbietiškų istorijų
literatūroje ne tiek daug ką esu skaitęs.
Tai
ne pirmas kartas, kai rašytoja Taylor Jenkins Reid vaizduoja lesbietišką meilę.
Bene geriausiai jos įvertintas romanas Septyni Evelinos Hugo vyrai (Svajonių
knygos, 2022) taip pat vaizdavo tokią pagrindinę veikėją. Autorei svarbios
seksualinės tapatybės temos ir problemos, tad tą stengiasi perteikti ir savo
kūryboje. Pagrindinė Atmosferos romano veikėja – vienišė Džoun Gudvin, kuri, užpildžiusi
aštunto dešimtmečio pabaigoje prašymą į NASA organizuojamą astronautų atranką,
ją laimi ir su naujausia suformuota grupele ketverius metus mokosi bazėje pačių
reikalingiausių pratybų, kad vieną dieną jie pakiltų į orą. Čionai Džoun
susipažįsta su mechanike Vanesa, su kuria užmezga iš pradžių draugiškus
santykius, o vėliau ir meilės. NASA apmokymo bazėje didžiulė konkurencija,
čionai veikėjai ne tik po sunkių mokymosi ir treniruočių eina gerti alų į tavernas,
bet ir slapta tikisi, kad būtent jie dėl savo savybių bus pakviesti skrydžiui į
kosmosą.
Šalia
NASA temos ir gyvenimo tarp mokslų ir treniruočių pasakojama ir Džoun asmeninė
šeimos drama. Jos santykiai su seserimi Barbara ir jos mažyle France, kuri
tampa tetulei Džoun kaip tikra dukra. Barbara dėl ankstyvos motinystės ir
nuovargio nuolat irzli, pretenzinga ir dažnai nedėkinga, jos santykiai su
augančia dukra komplikuoti, tad Džoun jaučia pareigą rūpintis France kaip nekas
kitas. Deja, Francei atsidūrus Džoun namuose tenka slapstytis Džoun ir Vanesai
ne tik nuo NASA kolegų, bet ir nuo namiškės... Iš tikrųjų santykių situacija kebli,
nes ji vaizduojama 1980-1984 metais, galima sakyti, dar prieš AIDS epidemiją,
kai homoseksualai buvo smarkiai marginalizuojami ir bet kuris valstybės
tarnautojas už savo tapatybę buvo be gailesčio nušalinimas. „Pripažinti, kad
bijai, visada reikėjo daugiau narsos nei apsimesti, kad nebijai. Nesibodėjai padaryti
klaidą – ir tai leisdavo nueiti toliau, nei niekada nė nepabandyti. Pasaulio taisyklės
sakė, kad klysti – tai būti silpnam. Tačiau klystame mes visi. Stiprieji tiesiog
tai pripažįsta (p. 125).“ Taigi, mes didžiuojamės pirmosiomis moterimis
pakilusiomis į kosmosą (ar ne ironiška?), tačiau tais laikais, kad NASA
praneštų, jog pakilo pirmosios lesbietės, būtų ne tik nesuprasta, bet ir
kompromituotų pačią instituciją.
Taylor Jenkins Reid
Autorė parašė visą romaną nepaprastai patetiškai. Nieko nuostabaus, kad jos romanai tokie populiarūs.
Didžioji dalis dialogų konstruojami kaip ištisos kinematografinės scenos, pagal
kurias nebūtų sudėtinga pastatyti kino filmą ar serialą. Autorė, iki tapdama
pasaulinio garso rašytoja, rašė scenarijus, tad, tikriausiai, šis raiškos būdas
užsiliko ir kuriant romanus. Neapsigausiu sakydamas, kad knyga tiesiog slyste-slysta
kaip populiariosios literatūros tekstas: T. J. Reid nesivargina būti
literatūriškai sudėtinga ar įmantri. Nors ir atbaido viršelyje palikta
paantraštė Meilės istorija, manau, ji Lietuvos rinkos skaitytojams
savaip leidžia empatiškai susitapatinti su Džoun ir Vanesos santykių istorija,
suvokti, koks absurdas tuomet buvo tokius santykius laikyti seksualiniu
nukrypimu. Veikėjų išbandymų situacijos pavaizduotos gana dramatiškai ir
serijališkai, todėl kai kurios scenos išties labiau kuriamos kaip ekspozicijos,
nei parodyti tikrąjį veikėjų psichologizmą. Kita vertus, veikia ir lengvas
serijališkumas, patetika, jausmingi Džoun ir Vanesos pasikuždėjimai, dažnai
įrėminti romantizuotais pasvarstymais apie kosmosą, vienatvę ir Dievą.
„Ar
Vanesa žinojo, jog giliai širdyje Džoun negalėjo atsispirti minčiai, kad
pakilti į kosmosą būtų tolygu prisiliesti prie Dievo? Ir Džoun negalėjo negalvoti,
kad ten, žvaigždėse, glūdi neatrasti atsakymai į žmonių klausimus? Džoun atrodė
visiškai akivaizdu, jog kažkur ten aukštai slepiasi gyvenimo prasmė (p. 118)“. Autorė
nesupriešina laikmečio su religinėmis dogmomis, ji ieško per veikėjas
universalios Dievo sampratos. Nors toji filosofija labai jau tipinė: kosmosas
pernelyg šaltas ir tolimas, o tikrieji žmogiškieji ryšiai tvirtai kaip gravitacija
laiko veikėjus ant žemės. Kita vertus, man pasirodė sukurtas Džoun pveikslas pernelyg
doras, nuoširdus ir melancholiškai pozityvus. Kitaip sakant, tinkantis holivudinei
pateikčiai, t. y. pagrindinį veikėją išlaikyti moraliai teisingą, nesugadinti
jos skaitytojams. Džoun priešingybė – savanaudė sesuo Barbara (poliarinė
romano pora, antagonistė), o pati Džoun ir paslaugi, ir protinga, ir neklystanti, tad dėl
to, galima sakyti, labai tinkanti populiariajai literatūrai, nes beveik nėra dvilypė.
Viskas su Džoun daugmaž visame romane aišku nuo pradžių iki pabaigos.
Galbūt
man Vanesos ir Džoun meilės linija atrodė kiek dirbtinė, o jųdviejų romantiniai
ir intymūs santykiai gana šabloniški ir nuspėjami, nepaisant 80-ųjų sudėtingesnio
atsiskleidimo konteksto ir visuomenės spaudimo slėptis po kitomis tapatybėmis.
Visgi kur kas jautresnė ir įtikinamesnė man pasirodė būtent Džoun ir jos sesers
bei Francės istorija, kuri pavaizduota suprantamai, aiškiai ir ne ką mažiau
jautriai. Ne, tai nėra kažkoks vien lesbietiškas romanas (taip kūrinį vertintų tik neskaitę ir pavieniai įžeidūs internetiniai komentarai), kūrinyje paliečiami ir
moters statuso klausimai 80-ųjų eroje, kai tik dar netvirtai formuojasi lytinis
politkorektiškumas. Juk į NASA moterys būdavo įmetamos dėl kvapo, o
dominuojančia komandos jėga likdavo vyrai, tad tas Džoun, Vanesos ir Lidijos
antrarūšiškumas perdėm vyriškoje profesijoje, kenčiant bendruomenės patyčias,
taip pat romane integruotas, sakyčiau, gana taikliai, nors ir holivudiškai.
Atmosferą
perskaičiau labai greitai. Pirmuosius 100 puslapių grūmiausi su savo įsitikinimais
dėl populiariosios literatūros, bet galiausiai ėmiau per tuos puslapius pamėgti
geraširdę Džoun, suprasti jos jausmų
veikimo principus kaip kokiame Netflix seriale. Galiausiai vis dažniau ir labiau norėjosi grįžti prie šios
istorijos, kuri iš pirmo žvilgsnio primintų moterišką/lesbietišką filmo Armagedonas (1997)
versiją, tik šiame romane skamba ne grupės Aerosmith hitas I Don't
Want to Miss a Thing, bet Džoun pamėgta David Bowie 1972 metų daina Space Oddity,
kuri tampa ir šios meilės istorijos programa. Taylor Jenkins Reid rašydama dažnai susidaro specialų grojaraštį, kuris įkvepia ją kurti, tad šįkart Bowie gerbėjai
neturėtų nusivilti. Ar mane ši knyga pakerėjo? Tikriausiai, kad ne, tačiau kaip
patetiškas kūrinys su holivudiniais viražais, vaizduojančiais aktualumą dėl orientacijos
tapatybės įtampų visuomenėje, gana įtraukiai persiskaitė, tad nemanau, kad iki
Kalėdų turėčiau kaip nors pamiršti šią knygą. Knyga viena iš tų, kuri teikia greitojo skaitymo džiaugsmelį.
Siūlau
ir jums paklausyti David Bowie – Space Oddity
Visiškai
neseniai pasiekė žinia, kad garsioji kantri atlikėja Dolly Parton,
kuriai jau buvo 80 metų, paliko šį pasaulį. Oficialiais atstovais ir
pranešimais remiantis, Dolly Parton mirė po trumpos kovos su vėžiu.
Pastaraisiais mėnesiais ji taip pat buvo susidūrusi su įvairiomis sveikatos
problemomis (tarp jų – inkstų, imuniteto bei virškinimo trakto negalavimais),
dėl kurių buvo priversta atšaukti suplanuotus pasirodymus ir renginius. Ji mirė
ramiai ligoninėje Nešvilyje, apsupta artimųjų. Ji buvo viena iškiliausių,
įtakingiausių ir geriausiai atpažįstamų visų laikų kantri muzikos atlikėjų,
dainų autorių bei verslininkių, tapusi tikra globalia kultūros ikona. D. Parton
pasižymi ne tik nepakartojamu vokalu bei skiriamuoju įvaizdžiu, bet ir retai
sutinkamu gebėjimu sujungti skirtingas klausytojų kartas, peržengti tradicinio
kantri žanro ribas bei įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.
Per
daugiau nei šešis dešimtmečius trunkusią karjerą Dolly Parton parašė
tūkstančius dainų, pelnė daugybę „Grammy“ apdovanojimų ir buvo įtraukta tiek į
Kantri muzikos, tiek į Roknrolo šlovės alėjas. Ji tapo viena pirmųjų moterų
muzikos pramonėje, perėmusių visišką savo kūrybos bei verslo kontrolę, įkūrusia
sėkmingą pramogų parką „Dollywood“ bei inicijavusia pasaulinį vaikų raštingumo
projektą „Imagination Library“. Jos drąsa, kūrybinė nepriklausomybė ir
gebėjimas išlaikyti nuoširdų ryšį su klausytojais pavertė ją viena mylimiausių
asmenybių muzikos istorijoje.
Vienas
ryškiausių jos kūrybos šedevrų – 1973 metais parašyta daina „I Will Always
Love You“. Priešingai nei dažnai manoma, ši daina nebuvo skirta romantiniam
išsiskyrimui. D. Parton ją sukūrė kaip pagarbų ir jautrų atsisveikinimą savo
ilgamečiam muzikinio šou partneriui bei mentoriui Porteriui Wagoneriui, kai
nusprendė palikti jo laidą ir pradėti savarankišką solinę karjerą. Neturėdama
kitokio būdo paaiškinti savo sprendimą be konfliktų, ji atėjo į jo kabinetą,
pasidėjo gitarą ir padainavo šį kūrinį gyvai, taip išreikšdama begalinį
dėkingumą bei meilę už kartu praleistus metus.
Nors
originali D. Parton versija pasiekė JAV kantri muzikos topų viršūnes,
pasauliniu fenomenu šis kūrinys tapo 1992 metais, kai jį filmo „Asmens
sargybinis“ garso takeliui perdainavo soul ir pop muzikos žvaigždė Whitney
Houston. Aktoriaus Kevino Costnerio pasiūlyta idėja pradėti dainą visiška tyla
ir a cappella vokalu leido W. Houston pademonstruoti stulbinantį balso
diapazoną ir emocinę jėgą. Ši versija sulaužė visus populiarumo rekordus, 14
savaičių išsilaikė „Billboard Hot 100“ viršūnėje ir tapo vienu parduodamiausių
visų laikų singlų muzikos istorijoje.
Muzikiniu
požiūriu kūrinys išsivystė iš gilios, akustinės kantri baladės į didingą pop ir
R&B stiliaus emocinį himną. Pagrindinė dainos mintis yra nesavanaudiška,
subrendusi meilė – gebėjimas paleisti brangų žmogų ir palinkėti jam paties
geriausio, net jei bendras kelias baigiasi. Dėl savo skaidraus, virpinančio
skambesio originalioje versijoje ir galingų kulminacinių vokalų perdirbinyje,
„I Will Always Love You“ iki šiol išlieka vienu atpažįstamiausių ir mylimiausių
meilės kūrinių pasaulyje. Kviečiu vėl pasiklausyti Dolly Parton versijos.
Jorkšyras,
esantis šiauriniame Anglijos regione, yra ne tik didžiausia istorinė šalies
grafystė, dažnai vadinama tiesiog „Paties Dievo kraštu“, bet ir teritorija,
kurios mastas bei kultūrinis svoris darė įtaką visos Didžiosios Britanijos
formavimuisi. Dėl savo įspūdingos geografinės įvairovės, apimančios laukinius
numanomų viršūnių nacionalinius parkus, banguojančias kalvas, gilias slėnių
daubas ir ilgais šimtmečiais besitęsiančius pakrantės ruožus, Jorkšyras visada
traukė žmones, ieškančius tiek atskirties, tiek strateginės galios. Šis
regionas istorijos bėgyje funkcionavo kaip savotiška valstybė valstybėje,
turinti savo charakterį, tarmių gausą ir nepakartojamą tapatybę, kurią vietos
gyventojai išlaiko iki šiol su didžiuliu pasididžiavimu.
Ilgametė
Jorkšyro istorija prasideda dar romėnų laikais, kuomet Jorko miestas,
tuomet vadintas Eburaku, buvo viena iš dviejų svarbiausių Romos
imperijos sostinių Britanijoje, kurioje mirė imperatorius Severas ir
imperatoriumi buvo paskelbtas Konstantinas Didysis. Vėliau regionas tapo
vikingų ekspansijos širdimi, kuomet danai čia įkūrė galingą Jorviko
karalystę, palikusią gilų pėdsaką vietiniuose papročiuose, vietovardžiuose ir
genetiniame pavelde. Viduramžiais Jorkšyras suklestėjo dėl klestinčios vilnos
pramonės ir religinio gyvenimo, kurį įkūnijo milžiniški, gotikinio stiliaus
vienuolynai, tokie kaip Fountains Abbey, iki šiol stūksantys kaip
didingi praeities paminklai ir liudijantys tuometinį dvasinį bei ekonominį
regiono galingumą.
Savitas
Jorkšyras tampa ne vien dėl savo istorinio svorio, bet ir dėl nepakartojamo
vietinių gyventojų mentaliteto, kurį apibrėžia atvirumas, tiesmukiškumas,
užsispyrimas ir gilus ryšys su žeme. Regiono kultūra pasižymi savitais
kulinariniais paveldais, tarp kurių pasaulinį garsą pelnė tradicinis Jorkšyro
pudingas, gaminamas ir patiekiamas prie mėsos patiekalų, bei pasaulyje žinomi
vietiniai sūriai ir alaus darybos tradicijos. Jorkšyro tarmių ir akcentų
įvairovė yra tokia ryški, kad kartais net kiti anglų kalba kalbantys asmenys
turi vargo suprasti giliai kaimiškuose rajonuose vartojamus archajiškus
posakius, perimtus iš senosios skandinavų bei anglosaksų kalbų sankirtos.
Tarp
galybės lankytinų objektų, kuriuos privaloma pamatyti Jorkšyre, pirmoje vietoje
rikiuojasi pats Jorko miestas su jo įspūdinga viduramžių gynybinė siena,
juosiančia senamiestį, ir stulbinančia Jorko minsterio (York Minster) katedra,
kurios vitražai ir gotikinė architektūra gniaužia kvapą. Ne mažiau įspūdingi
yra gamtos stebuklai – Jorkšyro Daleso (Yorkshire Dales) nacionalinis parkas su
vaizdingais slėniais, uolų dariniais bei kriokliais, ir laukiniai Šiaurės
Jorkšyro plynaukštės (North York Moors) viršūnės, vasaromis nusidažančios
violetinėmis viržių spalvomis. Taip pat verta aplankyti vaizdingąją Vitbio
(Whitby) pakrantę, kur ant uolos viršūnės stūkso dramatiški viduramžių abatijos
griuvėsiai, glaudžiai susiję su gotikinės literatūros klasika ir grotažymėmis į
Bramo Stokerio „Drakulą“.
Kultūrinis
Jorkšyro pėdsakas pasaulio literatūroje yra tiesiog milžiniškas, nes čia kūrė
viena giliausių ir dramatiškiausių britų literatūros dinastijų – Brontë
seserys, kurių namai Haworth kaime dabar paversti muziejumi. Charlotte,
Emily ir Anne Brontë savo garsiausius romanus, tokius kaip „Džeinė Eir“ ar
„Vėtrų kalnas“, parašė įkvėptos atšiaurių, vėjuotų ir melancholiškų Jorkšyro
numanomų peizažų, tapusių neatsiejama jų kūrinių nuotaikos dalimi. Be to,
regione gimė ir augo šiaurietis autoritetingas poetas W. H. Auden bei
rašytojas James Herriot, kurio šiltos autobiografinės knygos apie
Jorkšyro veterinaro kasdienybę pakėlė šį kraštą į pasaulinę literatūros areną.
Meno
ir vizualinės kultūros srityje Jorkšyras taip pat padovanojo pasauliui ryškias
asmenybes, iš kurių garsiausia yra XX amžiaus skulptūros milžinas Henry
Moore. Gimęs nedideliame kasybos miestelį Castleford, jis savo
monumentalios skulptūros formas sėmėsi iš natūralių Jorkšyro kraštovaizdžio
linijų, kalvų ir akmens darinių, kuriuos stebėjo vaikystėje. Šalia jo
rikiuojasi ir kitas pasaulinio garso skulptorė Barbara Hepworth, kilusi
iš Veikfildo, kurioje šiais laikais veikia įspūdingas jos vardu pavadintas meno
muziejus, pratęsiantis gilias regiono kūrybines tradicijas.
Istorinių
asmenybių ir valdovų kontekste Jorkšyras buvo arena, kurioje sprendėsi pačios
Anglijos likimas, ypač per kruvinąjį XV amžiaus Rožių karą, kilusį tarp Jorkų
ir Lankasterių dinastijų dėl karališkojo sosto. Jorkų dinastijos simbolis –
balta rožė – iki šiol išlieka pagrindiniu viso regiono heraldiniu ženklu, o
vietiniai gyventojai ir institucijos iki šiol palaiko draugišką, bet
principingą istorine atmintimi pagrįstas varžybas su kaimyniniu Lankašyru.
Būtent iš šio regiono kilo ir tokie kontraversiški bei galingi istorijos
veikėjai kaip karalius Ričardas III, kurio gyvenimas ir valdymo metai iki šiol
audrina istorikų bei literatūros kūrėjų protus.
Mokslo,
pramonės ir visuomeninio gyvenimo srityje Jorkšyras taip pat suvaidino lemiamą
vaidmenį, nes industrializacijos epochoje jo upių slėniai ir anglies klodai
tapo galingu varikliu visai Britanijos ekonomikai. Čia gimė ir savo gyvenimą
bei darbus vykdė inžinerijos novatoriai, o tekstilės fabrikai bei geležinkelio
mazgai, tokie kaip istorinis Lydso ar Šefildo miestų centrai, formavo modernios
darbininkų klasės kultūrą. Kartu regionas išlaikė ir gilias akademines
tradicijas, o Jorko universitetas bei kitos mokslo įstaigos šiandien užima
svarbią vietą Europos mokslo ir tyrimų žemėlapyje.
Kino
ir televizijos industrija pastaraisiais dešimtmečiais atrado Jorkšyrą kaip
idealią natūralių dekoracijų erdvę, kurioje filmuojami tiek istorinių epų, tiek
populiarių draminių serialų kadrai. Vaizdingi akmeniniai kaimeliai, tokie kaip
Gisburn ar Kilnsey, bei didingi dvarai, kaip kad „Downton Abbey“ serialui
naudotas Harewood House, pritraukia tūkstančius kino turizmo entuziastų iš viso
pasaulio. Šis vizualinis patrauklumas padeda regionui sėkmingai sujungti savo
gilią praeitį su šiuolaikiniais turistų poreikiais, nesunaikinant autentiškos
ramybės ir gamtos harmonijos.
Šiuolaikinis
Jorkšyras yra gyvybingas ir sparčiai besikeičiantis regionas, kuriame sėkmingai
derinamas senųjų amatų išsaugojimas su pažangiomis technologijomis ir
klestinčiu meniniu gyvenimu. Didieji miestai, tokie kaip Lydsas ir Šefildas,
per pastaruosius dešimtmečius tapo svarbiais finansų, technologijų, kultūros ir
naktinio gyvenimo centrais, pritraukiančiais jaunimą iš visos šalies ir
užsienio. Tuo tarpu kaimiškoji regiono dalis išlaiko savo tradicinį ritmą,
saugodama vietos bendruomenių tradicijas, turgaus kultūrą ir neprilygstamą
svetingumą, kuris kiekvieną atvykusį pasitinka su nuoširdžia šiaurietiška
šiluma.
Taigi
galima teigti, kad Jorkšyras nėra tiesiog administracinis vienetas ar graži
geografinė vietovė žemėlapyje – tai giliai įsišaknijusi kultūrinė erdvė su
savita dvasia ir charakteriu. Šio krašto gebėjimas išlaikyti savo tapatybę per
tūkstantmečius trukusius karus, industrializacijos lūžius ir modernybės
iššūkius daro jį vienu įdomiausių ir labiausiai gerbtinų regionų visoje
Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas, apsilankęs Jorkšyre, patiria tą ypatingą
atmosferą, kurioje senovės pilių akmenys, vėjo genami viržynų laukai ir
vietinių gyventojų nuoširdumas susilieja į vieną nepakartojamą istorinį bei
estetinį paveikslą.
Šio
žymaus paveikslo autorius yra XVI amžiaus Nyderlandų renesanso genijus Pieteris
Bruegelis Vyresnysis (Pieter Bruegel de Oude), garsėjęs savo giliais,
filosofiniais bei moralizuojančiais kūriniais, kuriuose pagrindinis dėmesys
skiriamas kasdieniam gyvenimui, žmonių ydoms ir gamtos didybei. Paveikslas,
sukurtas 1568 metais, vaizduoja šešis regos negalią turinčius vyrus, kurie
grandine vedami vienas kito per laukus žengia nelaimės link, mat jų lyderis jau
kritęs į griovį. Kompozicija sukonstruota taip, kad žiūrovas iškart matytų
neišvengiamą dramą: akli keliautojai sustyguoti į vieną judančią liniją, o jų
veidų išraiškos atskleidžia vis didėjančią baimę bei nesuvokimą, kas jų laukia
priekyje.
Pats
paveikslas tapo vienu paskutiniųjų ir brandžiausių menininko darbų, kuriame atsiskleidžia
jo meistriškumas perteikti judesį ir psichologinę įtampą. Fone matoma rami
kaimo peizažo panorama su bažnyčios bokštu aštriai kontrastuoja su priekiniame
plane vykstančia tragedija, taip pabrėžiant pasaulio abejonę ir atsiribojimą
nuo žmonių paklydimų. Kiekvieno veikėjo fizinis defektas ir aklumas pavaizduoti
itin anatomiškai tiksliai, o tai rodo didžiulį Bruegelio stebėjimą bei gebėjimą
subtiliai sujungti realistišką detalumą su filosofine potekste.
Pagrindinė
šio kūrinio idėja remiasi gilia universalia tiesa apie dvasinį aklumą, žmonijos
pasimetimą ir autoritetų krizę. Paveikslas siunčia aiškų perspėjimą, kad kuomet
visuomenę ar atskirus individus veda tie, kurie patys yra akli gyvenimo
tiesoms, moralčiai ar išminčiai, galutinė stotelė neišvengiamai bus pražūtis.
Toks idėjinis lygmuo padaro šį XVI amžiaus kūrinį stebėtinai aktualų bet
kuriais laikais, kuomet susiduriama su masine manipuliacija, ignoravimas ar
klaidingų lyderių pasekimu.
Paveikslo
centrinė metafora giliausiai įsišaknijusi bibliniame motyve, tačiau menininkas
ją išplėtė iki plataus socialinio bei filosofinio lygmens. Visi šeši vyrai,
susikibę ar įsikibę vienas į kitą per lazdą, simbolizuoja visuomenės
sluoksnius, aklai sekančius paskui savo vadovus, ideologijas ar ydas,
nepastebėdami bedugnės krašto. Griovys, į kurį krenta pirmieji ir paskui save
tempia likusius, yra negailestingas žmonijos klaidų, puikybės ir dvasinio
pasimetimo simbolis, paverčiantis šią kelionę fatališka grandinine reakcija.
Pagrindinis
šio paveikslo įkvėpimo šaltinis yra Naujajame Testamente esantis Evangelijos
pagal Matą epizodas, kuriame Kristus, kalbėdamas apie fariziejus, ištaria
garsiąją frazę: „Jei aklas aklą vedžios, abu į duobę įkris“. Pieteris
Bruegelis Vyresnysis šią trumpą biblinę parabolę sugebėjo paversti galingu
vizualiniu epu, kuris iki šiol priverčia žiūrovus sustoti, susimąstyti apie
savo pačių pasirinkimus bei gebėjimą matyti tiesą aplinkiniame pasaulyje.
