Kleboniškiai, Kleboniškių kaimas Radviliškių rajone: istorija ir senos lietuviškos sodybos, trobos, namai

 

Sveiki!
 
Kleboniškių kaimas, įsikūręs vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje Radviliškio rajone, yra viena, kur laikas tarytum sustojo prieš šimtą metų. Šis gatvinis rėžinis kaimas, pirmą kartą paminėtas dar XVI amžiaus viduryje, šiandien laikomas vienu geriausiai išlikusių Vidurio Lietuvos kaimų pavyzdžių. Jo unikalumas slypi tame, kad tai nėra vien tik sausas muziejus – kaimavietėje vis dar stovi autentiškos sodybos, o senieji klevai, liepos ir obelys saugo natūralų kraštovaizdį, kuris 2010 metais buvo oficialiai įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą kaip regioninės reikšmės paminklas.
 
Šio kaimo istorija pasakoja apie valstiečių buitį ir tradicinę architektūrą, kurią nuo 1989 metų pradėjo saugoti čia įkurtas buities muziejus po atviru dangumi. Kleboniškiai pasižymi itin tvarkinga rėžine struktūra, kur pastatai išsidėstę palei pagrindinę gatvę, o sodybų kiemai apjuosti įvairaus pynimo tvoromis. Įdomu tai, kad muziejinė dalis organiškai susilieja su vis dar gyvenama kaimo dalimi – šalia 18 muziejui priklausančių pastatų stūkso ir privačios sodybos, suteikiančios vietovei gyvybės ir tikrumo jausmą, kurio dažnai pritrūksta steriliuose istorijos rezervatuose.
 
Dabartinis Kleboniškių kaimo buities skyrius užima net 18 hektarų plotą, kuriame iš aplinkinių vietovių buvo perkelti XIX–XX amžiaus pradžiai būdingi pastatai: nuo puošnių gryčių ir klėčių iki dūminių pirčių bei klojimo teatrų erdvėms pritaikytų daržinių. Lankytojai čia gali pamatyti ne tik pastatų išorę, bet ir gausias ekspozicijas jų viduje – autentiškus sviestmušius, linų apdirbimo įrankius, milžinišką ąsočių kolekciją ir net 1926 metų gamybos traktorių bei Anglijoje pagamintą garo katilą. Visa ši technika ir buities rakandai liudija apie to meto techninę pažangą ir kasdienius valstiečių vargus.
 
Vienas ryškiausių kaimo akcentų yra 1884 metais pastatytas ir iki šiol veikiantis vėjo malūnas, kuris stūkso ant kalvos ir tarytum saugo apylinkės ramybę. Malūnas nėra tik statinis – jis simbolizuoja kaimo bendruomenės brandumą ir inžinerinius sugebėjimus, o šalia esantys dekoratyviniai augalų darželiai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas senovinėms jurginų rūšims, sukuria estetinę oazę. Muziejaus darbuotojai itin kruopščiai puoselėja šiuos darželius, siekdami atkurti būtent tą augmeniją, kuri puošė kaimo merginų langus tarpukario Lietuvoje.
 
Šiandien Kleboniškiai yra gyvas kultūros centras, kuriame nuolatos vyksta klojimo teatrų festivaliai, edukacinės programos apie lino kelią bei senoviniai liaudies žaidimai. Čia rengiamos tradicinės kalendorinės šventės, tokios kaip Sekminės ar Žolinės, sutraukia minias žmonių, norinčių bent trumpam pabėgti nuo miesto triukšmo ir pajusti tikrąją kaimo dvasios ramybę. Tai vieta, kuri moko mus vertinti ne tik materialųjį paveldą, bet ir tą nematomą ryšį su protėviais, kurį geriausiai galima pajusti vaikštant basomis po Daugyvenės slėnio žolę ar girdint seno malūno sparnų šlamėjimą.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Cho Yong-pil (조용필) – Red Dragonfly (고추잠자리) [lyrics / žodžiai]

 
Sveiki,
 
Šią skambią dainą, absoliučiai man nebūdingo skonio, nes azijietiškos muzikos nelabai mėgstu, tačiau ji man įsiminė iš filmo „Nėra kitos išeities“ (2025), kurį rekomenduoju pasižiūrėti taip pat.
 
Cho Yong-pil, dažnai tituluojamas Pietų Korėjos „muzikos karaliumi“, yra viena įtakingiausių figūrų šalies popmuzikos istorijoje. Gimęs 1950 metais Hvasone, jis savo muzikinį kelią pradėjo kaip gitaristas roko grupėse, koncertuojančiose JAV kariuomenės bazėse. Ši ankstyvoji patirtis leido jam įsisavinti vakarietiško roko, bliuzo ir džiazo pagrindus, kuriuos jis vėliau meistriškai sujungė su tradiciniais korėjietiškais elementais. Jo kūrybinis universalumas ir gebėjimas nuolat keistis leido jam išlikti populiarumo viršūnėje daugiau nei penkis dešimtmečius, o jo įtaka korėjietiškos popmuzikos (K-pop) raidai yra neginčijama, nors, kaip sakiau K-pop muzika man nepatinka, ji pernelyg infantili ir paaugliška.
 
Atlikėjo diskografija yra turtinga ir įvairiapusė, o jo debiutinis albumas „Woman Outside the Window“ (1980 m.) tapo pirmuoju albumu Korėjos istorijoje, kurio pardavimai viršijo milijoną kopijų. Tarp svarbiausių jo darbų būtina paminėti trečiąjį studijinį albumą, išleistą 1981 metais, bei gerokai vėlesnį, 2013-ųjų albumą „Hello“, kuris įrodė, kad net būdamas vyresnio amžiaus Cho Yong-pil gali konkuruoti su šiuolaikinėmis žvaigždėmis ir užimti pirmąsias vietas muzikos topuose. Per savo karjerą jis pelnė daugybę apdovanojimų ir tapo pirmuoju korėjiečių atlikėju, surengusiu pasirodymus prestižinėse pasaulio scenose, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“.
 
Daina, kurią šįkart siūlau paklausyti, „Red Dragonfly“ (korėjietiškai „Gochujamjari“), pasirodžiusi 1981 metų albume, yra laikoma vienu drąsiausių ir novatoriškiausių jo kūrinių. Ši daina stebino to meto klausytojus savo psichodelinio roko elementais, sintezatorių naudojimu ir netradicine struktūra. Kūrinio pradžioje skambantis Cho Yong-pil falcetas ir energingas ritmas sukuria mistišką, kiek nostalgišką atmosferą. Dainos tekstas, kuriame kalbama apie vaikišką nuostabą ir sumišimą, tapo artimas milijonams žmonių, o pats „laumžirgio“ įvaizdis virto savotišku laisvės ir praėjusios jaunystės simboliu.
 
„Red Dragonfly“ populiarumas buvo milžiniškas – daina ištisas savaites dominavo radijo stočių topuose ir padėjo Cho Yong-pil įsitvirtinti kaip visos tautos dievukui. Net ir prabėgus dešimtmečiams, ši daina neprarado savo aktualumo ir yra nuolat perdainuojama jaunesnės kartos atlikėjų įvairiuose muzikiniuose projektuose. Ji vertinama ne tik dėl savo melodingumo, bet ir dėl techninio sudėtingumo bei meninės vertės, kuri tuo metu gerokai lenkė standartinę popmuzikos produkciją. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminiu Pietų Korėjos muzikinio aukso fondo elementu, reprezentuojančiu laikotarpį, kai šalyje pradėjo formuotis modernioji muzikinė tapatybė.
 
Pasiklausykite.

 
 
Red Dragonfly (고추잠자리)
 
Eojeneun naega jeongmal mianhae
Oneuleun naega deo jalhaebolge
Ulineun gipeun daehwaga pilyohae
 
Geuleoda mundeug gogaeleul dollyeo
Neoui nunchileul salpida bomyeon
Sasileun mami gaeunhajiga anha
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi mwonji
Pyojeongeun wae geulaessneunjido
Muleobollamyeon (muleobomyeon)
Ihaehagi himdeun useumman (useumman)
Soljighi yaegileul haejwoya alji
Uuu
 
Ileohge hamyeon neoneun eotteonji
Jeoleohge haeya niga joheunji
Ulineun jinhan daehwaga pilyohae
 
Hogsina amu maldo eobsdaga
Eoseolpeun siganman bonaedaga
Gabjagi naleul beolil geosman gata
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi mwonji
Pyojeongeun wae geulaessneunjido
Muleobollamyeon (muleobomyeon)
Aladeudgi himdeun nongdamman(nongdamman)
Soljighi yaegileul haejwoya alji
 
Salanghandaneun mali mwo jigeum geuli daesuya
Ango ibmajchuneun ildo
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi
Domuji eotteon maminji
Museun maleul hago sipeunji
Yaegileul da haejwoya alji
Uuu
 
[Korean:]
 
어제는 내가 정말 미안해
오늘은 내가 더 잘해볼게
우리는 깊은 대화가 필요해
 
그러다 문득 고개를 돌려
너의 눈치를 살피다 보면
사실은 맘이 개운하지가 않아
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이 뭔지
표정은 왜 그랬는지도
물어볼라면 (물어보면)
이해하기 힘든 웃음만 (웃음만)
솔직히 얘기를 해줘야 알지
우우우
 
이렇게 하면 너는 어떤지
저렇게 해야 니가 좋은지
우리는 진한 대화가 필요해
 
혹시나 아무 말도 없다가
어설픈 시간만 보내다가
갑자기 나를 버릴 것만 같아
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이 뭔지
표정은 왜 그랬는지도
물어볼라면 (물어보면)
알아듣기 힘든 농담만(농담만)
솔직히 얘기를 해줘야 알지
 
사랑한다는 말이 뭐 지금 그리 대수야
안고 입맞추는 일도
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이
도무지 어떤 맘인지
무슨 말을 하고 싶은지
얘기를 다 해줘야 알지
우우우
 
[English translation:]
 
I'm really sorry about yesterday
I will be better today
We need to have a serious conversation
 
Then I quickly turned my head
And looked to see how you were
But honestly, my heart is not at peace yet
 
Your heart is so hard to figure out
Why are you making that face?
When I ask you (when I ask you)
You just let out a laugh that's hard to understand (a laugh)
The only way I'll know is if you're honest with me
 
What do you think about this?
Would you like it if I did that?
We need to have a serious conversation
 
You might not say anything
And awkward time will pass
It feels like you might suddenly leave me
 
Your heart is so hard to figure out
Why are you making that face?
When I ask you (when I ask you)
You just let out a laugh that's hard to understand (a laugh)
The only way I'll know is if you're honest with me
 
What's the big deal about saying I love you?
What's the big deal about hugging and kissing?
 
Your heart is so hard to figure out
What exactly are you feeling?
What are you trying to say?
The only way I'll know is if you're honest with me
Maištinga Siela

Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Kõrgelaid – Estijos sala Baltijos jūroje, kurioje buvo filmuojamas realybės šou "Robinzonai" 2000

 

Sveiki,

Ar pamenate 2000 metus, kai pirmąkart pasirodė realybės šou „Robinzonai“, kurioje po penkis žmones iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos dalyvavo gyvendami visą mėnesį negyvenamoje saloje? Pirmasis sezonas buvo nufilmuotas Estijos mažoje negyvenamoje saloje Kõrgelaid. Vėlesnis sezonai mus nukėlė į Malaiziją, tačiau labai puikiai pamenu pirmąjį sezoną, nes tai buvo taip dar nauja ir netikėta lietuviškoje televizijoje, kad kėlė didžiulį susidomėjimą, nors ir tekdavo pakovoti su seneliais dėl televizijos pulto, nes kitame kanele tuo pat metu rodė „Duokim garo“.

Apie Estijos salą Kõrgelaid.

Kõrgelaid pavadinimas, išvertus iš estų kalbos, lietuviškai reiškia „Aukštoji sala“ (est. kõrge – aukštas, laid – mažasala). Nors jos aukštis siekia tik apie 7 metrus virš jūros lygio, aplinkinių žemų, vos iš vandens kyšančių salelių kontekste ji atrodo it tikra aukštuma. Tai nedidelė, maždaug 16 hektarų ploto sala, esanti Väinameri jūroje, į rytus nuo Hyjumos (Hiiumaa) salos, priklausanti Hiiumaa salynui ir saugomam gamtos rezervatui.

Geologiniu požiūriu Kõrgelaid yra palyginti jaunas darinys, susiformavęs po paskutinio ledynmečio, vykstant izostaziniam žemės kilimui. Skirtingai nei daugelis kitų smėlingų regiono salų, Kõrgelaid pasižymi morenine kilme ir akmeningu paviršiumi. Salos pagrindą sudaro klinčių sluoksniai ir ledyno paliktos nuosėdos, o pakrantes puošia dideli rieduliai. Dėl nuolatinio žemės kėlimosi (apie 2–3 mm per metus) sala vis dar pamažu „auga“ ir plečiasi, o jos reljefas keičiasi veikiant Baltijos jūros bangoms ir srovėms.

Istoriškai Kõrgelaid buvo apgyvendinta, o tai gana reta tokio dydžio Estijos saloms. Dar XIX a. viduryje čia buvo įkurta sodyba, kurioje ištisus metus gyveno žmonės. Pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir gyvulininkystė – čia buvo ganomos avys, kurios padėjo išlaikyti salai būdingą atvirą kraštovaizdį ir neleido jai visiškai apaugti krūmynais. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sala liko negyvenama, o senosios sodybos griuvėsiai tapo nebyliais praeities liudininkais.

Ši sala yra ypatinga savo unikalia ekosistema ir biologine įvairove. Dalis Kõrgelaid yra apaugusi senais kadagynais ir retais plačialapiais medžiais, o likusią dalį užima pajūrio pievos. Ji yra kritiškai svarbi vieta migruojantiems paukščiams, kurie čia randa ramybę ir saugias perimvietes. Be to, salos pakrantėse dažnai galima išvysti pilkuosius ruonius, kurie mėgsta ilsėtis ant aplinkinių akmenų. Dėl šių priežasčių sala yra įtraukta į Hiiumaa salų kraštovaizdžio draustinio zoną, kurioje galioja griežtos lankymosi taisyklės paukščių perėjimo metu.

Šiandien Kõrgelaid yra populiari vieta tarp ekoturistų ir buriuotojų, ieškančių laukinės gamtos ir „robinzoniškos“ patirties. Nors nuolatinių gyventojų čia nėra, saloje stovi nedidelis miško namelis, skirtas trumpalaikiam poilsiui. Lankytojai čia atvyksta pasigrožėti nepaliesta gamta, stebėti žvaigždžių, kurios dėl šviesos taršos nebuvimo čia šviečia itin ryškiai, bei pajusti izoliaciją nuo civilizacijos. Tai vieta, kurioje susilieja rūsčioji šiaurės estetika, turtinga istorinė atmintis ir pamažu atsikurianti natūrali gamtos pusiausvyra.

Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Šiaulių bulvaras – vienas seniausių pasaulyje bulvarų!

 

Sveiki!
 
Nedaug, ką žinau apie Šiaulių miesto istoriją, tačiau skaitydamas Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, ėmiau ir užčiuopiau šią detalę, t. y. kad Šiaulių pėstiesiems skirtas bulvaras yra trečias pagal seniausią visoje Europoje, galgi net pasaulyje. Pačiam ten pavyko pasivaikščioti kokius tris kartus.
 
Šiaulių bulvaras – tai ne tik pagrindinė miesto arterija, bet ir ambicingas urbanistinis eksperimentas, tapęs vienu ryškiausių Šiaulių simbolių. Ši pėsčiųjų gatvė, oficialiai esanti Vilniaus gatvės dalis, buvo pradėta projektuoti 1974–1975 metais. Pagrindinis jos įrengimo tikslas buvo ne tik atskirti pėsčiųjų srautus nuo vis intensyvėjančio automobilių eismo, bet ir sukurti jaukią, bendruomenišką viešąją erdvę prekybos ir paslaugų centre. Idėjos autorius – tuometinis miesto vadovas Vilius Kazanavičius, o pirmąjį etapą suprojektavo architektė Virginija Taujanskienė.
 
Šiaulių bulvaras pelnytai laikomas vienu seniausių tokio tipo objektų. 1975 m. jis tapo pirmąja pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje, nustatydamas madą kitiems miestams – vėliau, konsultuojantis su Šiaulių specialistais, buvo įrengta Laisvės alėja Kaune (1977 m.) ir garsusis Arbatas Maskvoje (1978–1979 m.). Nors pasauliniu mastu pirmosios pėsčiųjų gatvės Europoje atsirado dar anksčiau (pavyzdžiui, Lijnbaan Roterdame 1953 m. ar Strøget Kopenhagoje 1962 m.), Šiaulių bulvaras dažnai minimas kaip trečiasis pagal senumą Europoje, pabrėžiant jo unikalumą kaip kompleksinę, vientisą urbanistinę erdvę, suformuotą anapus „geležinės uždangos“.
 
Bulvaro ypatingumas slypi jo vientisoje architektūrinėje ir meninėje koncepcijoje, kurią geriausiai atspindi „mažoji architektūra“. Čia gausu tūrinės reklamos elementų, interaktyvių akcentų bei skulptūrų, kurios suteikia gatvei savitą charakterį. Tai ne tik kelias iš taško A į tašką B, bet ištisas „muziejus po atviru dangumi“ su fontanais („Gaidys“, „Pelikanai“, „Trys nykštukai“), meniniais ženklais ir istorinę miesto atmintį saugančiais pastatais. Antrasis bulvaro etapas, baigtas 1986 m. minint miesto 750 metų jubiliejų, dar labiau išplėtė šią erdvę, paverčiant ją 1280 metrų ilgio gyva kultūros ir poilsio oaze.
 
Palyginus Šiaulių pėsčiųjų zoną su kitais pasaulio pavyzdžiais, akivaizdu, kad Šiauliai buvo tikri pionieriai. Tuo metu, kai dauguma Vakarų Europos ir JAV miestų vis dar prioritetą teikė automobiliams, Šiauliai jau kūrė modernią, į žmogų orientuotą aplinką. Nors bulvaro amžius (skaičiuojant nuo 1975 m.) gali nusileisti kelioms seniausioms Vakarų Europos promenadoms, jo įtaka Rytų Europos urbanistikos raidai yra neabejotina. Šiandien šis bulvaras išlieka gyvybingiausia Šiaulių vieta, kurioje susipina istorinis paveldas, šiuolaikinės technologijos ir bendruomeniškumo dvasia.
 
Maištinga Siela