Serialas: "Monstras: Lizės Borden istorija" / "Monster: The Lizzie Borden Story" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki!

 

Laukiau šio serialo tęsinio su nekantrumu, nes ankstesni Ian Brennan ir Ryan Murphy sukurti „Monstro“ sezonai patiko. Ryano Murphy ir Iano Brennano sukurta biografinė kriminalinė antologija vadinasi „Monstras“, o kiekvienas jos sezonas turi atskirą, konkretų pavadinimą. Pirmasis sezonas „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ (Monster: The Jeffrey Dahmer Story) pasakoja apie pagarsėjusį JAV serijinį žudiką ir kanibalą Jeffrey Dahmerį. Antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendesų istorija“ (Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story) nagrinėja brolių Menendezų bylą, 1989 metais nužudžiusių savo tėvus Beverli Hilse, o trečiasis sezonas „Monstras: Edo Geino istorija“ (Monster: The Ed Gein Story) yra skirtas liūdnai pagarsėjusiam žudikui bei kapų plėšikui Edui Geinui. Naujausias sezonas skirtas jau ne kartą ekranizacijos sulaukusi Lizės Borden istorija, kuri ir stebina, ir drauge šokiruoja „Monstras: Lizės Borden istorija“ (angl. Monster: The Lizzie Borden Story), pastarosios asmenybė tapo centrine ketvirtojo sezono figūra.

 

Ian ir Ryan Holivude sukūrė ištisą antologijų tinklą, kuris demonstruoja savitą seksualų stilių ir nagrinėja pačias įvairiausias istorijas, jas savaip interpretuoja, karikatūrina ir paverčia amerikietiškos kultūros atributiniais prekiniais ženklais, kurie nebūtinai turi atrodyti realistiški, nors ir yra dokumentuoti. Štai vienas sėkmingiausių ir ilgiausių jųdviejų projektų – „Amerikietiška siaubo istorija“ jau sulaukė 13 sezono ir kaskart vis atrodo prasčiau. Atrodo, kad tai, kas turėtų būti aname seriale, kūrėjai visas galias atidavė taip pat siaubo nestokojančiam „Monstro“ projektui, kuriame galime atpažinti geriausius pirmųjų sezonų „Amerikietiško siaubo istorijos“ kultūrinius dėmenis. Deja, gali būti, kad „Monstras“ taip pat gali greitai išsikvėpti, kaip tai padarė kultinė „Amerikietiška siaubo istorija“.

 

Apie Lizę Borden sukurti net keli atskiri kino projektai ir net 2014 metų serialas „Lizė Borden paėmė kirvį“ bei tęsinys „Lizės Borden kronikos“, kuriuose nusifilmavo Christina Ricci, yra ir filmas „Lizė“, kuriame pasirodė Kristen Stewart. Medžiaga nemenkai pažįstama masinio kino ir serialo žiūrovams, tad visada įdomu, ką galima naujo pateikti, o naujiena yra tai, kad Lizės vaidmuo patikėtas mažai kam žinomai jaunajai Ella Beatty (aktorių Warreno Beatty ir Annette Bening dukrai), kuri savitos išvaizdos sugebėjo vizualiai savitai perteikti Lizės Borden naują įvaizdį.

 

Tikroji Lizė Borden (1860–1927) buvo amerikietė iš Fol Riverio miesto Masačiusetso valstijoje, tapusi vienos garsiausių XIX a. pabaigos žmogžudysčių bylų JAV pagrindine įtariamąja. 1892 m. rugpjūčio 4 d. jos tėvas Andrew Borden ir pamotė Abby Borden buvo žiauriai užkapoti kirviu savo namuose, o pati Lizė, kuri tuo metu vienintelė iš šeimos narių buvo namuose, buvo sulaikyta ir teisiama. Nors visi netiesioginiai įrodymai rodė jos kaltę, 1893 m. prisiekusiųjų teismas ją išteisino, tačiau visuomenės akyse ji liko atstumtąja iki pat savo mirties 1927 metais, o jos vardas ilgainiui tapo JAV popkultūros ir folkloro dalimi.

 

Istorija sukonstruota, kaip jau ir būdinga šių autorių antologijoms, chaotiškai klijuojant nechronologine seka istorijos fragmentus, įpinant fantazy motyvų, paralelinių istorijų ir vizijų. Man patinka tas sodrus, turtingas kultūrine prasme koliažas. Ypač juo mėgavausi trečiajame sezone, o šiame autoriai tarsi pratęsia paralelinių siaubo istorijų koliažinį žemėlapį. Moterų žudikių istorijos, atskleidžiančios „moteriško įniršio“ temą skirtingose epochose. Pirmoji paralelė skirta XX a. pabaigos JAV serijinei žudikei Aileen Wuornos (vaidina Sarah Paulson), kuri seriale vaizduojama kaip apsėsta Borden legendos, taip palyginant skirtingą visuomenės požiūrį į išteisintą pasiturinčią moterį ir nuteistą visuomenės atstumtąją. Antroji linija per gotikinius prisiminimų intarpus pasakoja apie XVI a. vengrų „Kruvinąją grafienę“ Elžbietą Batori (vaidina Vicky Krieps), kurios šiurpios istorijos tarnaitės lūpomis veikia kaip psichologinis katalizatorius, įkvepiantis Lizę nusikaltimui. Be to, kūrėjai į siužetą laisvai integravo ir realią 1893 m. Berthos Manchester nužudymo kirviu bylą, pateikdami ją kaip Lizės ir jos tarnaitės „repeticiją“ prieš tėvų žmogžudystę. Visi šie motyvai susukti taip, kad atstumtosios žudikės iš esmės yra ne kraugerės, bet aukos, kurios palūžusios priešinosi prieš savo smurtautojus taip, kaip išmanė.

 

Lizė Borden turi savo kampelį – balandžių pašiūrę ir vyšnių sodą, tačiau jos pamotė (aktorė Rebecca Hall) ją nuolatos žemina ir juodina, baudžia pačiomis baisiausiomis bausmėmis. Keisti Lizės tėvų santykiai perteikti kaip Adamsų šeimynėlė: nelaiminga santuoka, grįsta ekonominiais santykiais ir tuometinės visuomenės standartais paskatina veikėjus elgtis anomaliai, o tiksliau – sadistiškai. Veikėjai nepanašūs į dokumentinio filmo kartotes, autoriai nesistengia būti realistiški, jie žaidžia popkultūros klišėmis ir kuria karikatūrinius personažus, kurie spalvingi, įdomūs, dažnai vienkrypčiai, perspausti, o jų santykiai dažnai obsesiniai ir pagrįsti seksualine motyvacija.

 

Lizės ir jos namų tarnaitės lesbietiška istorija itin čionai išplėtota: kruopšti, įžvalgi europietė amerikiečių namuose dirba kaip Pelenė, tačiau tampa ir meiluže tiek Lizei, tiek jos tėvui. Tarnaitė skaito Lizei pasaką apie kraujo ritualo karalienę ir sužadina neribotas fantazijas. Serialas tarsi demonizuoja pačią vaizduotę, jos beribę galią, nes vedina folklorinių mitų Lizė imi idealizuoti mirtį, kraują ir atsinaujinimo, išsilaisvinimo galimybes. Ir visa tai vyksta ne bet kaip, o skambant grupės „The Runways“ roko muzikos 1976 m. hitui „Cherry Bomb“ fonui, kurį praniūniavau keletą serijų.

 

Man patiko ir šis sezonas. Sunku pasakyti, ar jis mano mėgstamiausias, nes labai patiko trečiasis. Ir visiškai priešingai, nei daugeliui, man pirmasis sezonas, labiausiai apdovanotas visokiomis nominacijos, pasirodė labiausiai prėskas. Tai skonio reikalas. Man priimtinas šios antologijos karikatūrizmas, netikėtos sąsajos su kitomis žudikų istorijomis, apjungiant į vieną bendrą konceptualų įvalkalą. Neišvengiama šiame seriale ir poteisminė Lizės naujas mito kūrimas, sufražistės fasadas, nors prieš žmogžudystes tikroji Lizė dalyvavo įprastoje to meto bažnytinėje ir labdaringoje veikloje (pvz., Moterų krikščionių blaivybės sąjungoje, ligoninės komitete), tačiau politiniu moterų balsavimo teisės judėjimu ji nesidomėjo ir aktyviai jame nedalyvavo nei prieš teismą, nei po jo, tad serialo politinis finalinis akcentas daugiau išliko kūrėjų vizija, jog apskritai Lizės asmenybė buvo auka, kuri savo jėgomis kovodama prieš blogį išvadavo ne vien save, bet ir prisidėjo prie moterų aktyvisčių. Sufražistės realiame gyvenime, kaip teigia šaltiniai, nepaisant visuomenės pasmerkimo gynė Lizė Borden. Aistringai papasakota istorija yra šiurpi, bet šiurpiausia šįkart ne pjaustomi lavonai (kaip trečiajame sezone), bet būtent tas rafinuotai ir teatrališkai perteiktas psichologinis smurtas, vyraujantis tarp personažų, įvilktų į XIX-XX a. pradžios kostiumus.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Naujasis nuomininkas", režisierius Žilvinas Vingelis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mielieji!

 

Buvau nustebintas režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Naujasis nuomininkas“, kurio premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre šį rudenį (2026) dėl keletas priežasčių. Tiesą sakant, nieko nebuvau matęs iš šio režisieriaus pastatymo, nors kontekstuose teko girdėti apie jo spektaklį „Alisa Veidrodžių karalystėje“. Režisierius pamažu, kaip suprantu, įgauna įdirbį, kadangi teatro pasaulyje intensyviai pradėjo kurti daugmaž nuo 2016 metų ir jau pastatė ne vieną dėmesio vertą spektaklį. Paprastai režisierius pristatomas kaip jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierius, vizualinio, eksperimentinio bei šiuolaikinio teatro kūrėjas ir dramaturgas. Jis garsėja tuo, kad savo spektakliuose intensyviai jungia klasikinius tekstus su moderniomis technologijomis, multimedija, vaizdo projekcijomis ir netikėtais scenografiniais sprendimais. Ir tokiais epitetais po „Naujojo nuomininko“ netikėti neįmanoma.

 

Autorius naudoja rumunų ir prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco (1909-1994) pjesės „Naujasis nuomininkas“ medžiagą. Eugène Ionesco paprastai pristatomas kaip vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų ir rumunų kilmės dramaturgų, laikomas absurdo teatro pradininku bei klasiku. Savo kūryboje jis derino komiškus ir tragiškus elementus, taip atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą, dvasinę tuštumą bei komunikacijos beprasmybę. Viena ryškiausių ir metaforiškiausių jo pjesių yra vienaveiksmė tragikomedija „Naujasis nuomininkas“, parašyta 1953 metais, o pirmą kartą pastatyta scenoje 1955 metais Helsinkyje (Prancūzijoje premjera įvyko 1957 metais). Šiame kūrinyje pasakojama apie į tuščią butą atsikraustantį vyrą, kurį krovikai palaipsniui visiškai užkrauna daugybe nereikalingų baldų ir daiktų, kol jis pats tampa nebematomas. Per šį siurrealistinį ir groteskišką daiktų antplūdžio vaizdinį Ionesco taikliai parodo, kaip materializmas ir buitis galiausiai uždusina ir sunaikina pačią žmogaus asmenybę.

 

Ž. Vingelis su pjesės medžiaga kuria vizualinį teatrą, kuris man priminė kino režisieriaus Michelis Gondry, o pastarasis sukūrė tokius filmus kaip „Jausmų galia“ (orig. Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004 m.), „Gėlėti sapnai“ (2006) ir kt. Tai sapniškas, iš fragmentų ir skirtingų dimensijų besijungiančių pasakojimų koliažo kino režisierius, kurio darbuose atpažinau ir tam tikruosius Ž. Vingelio pastatymo elementus. Pjesė prasideda tokiame papilkėjusiame bute (efektyvus ir klaustrofobiškai tuščias butas), vizualinis film noir variantas kuria tokį XX amžiaus kafkišką grėsmingą atmosferą. Kalbasi veikėjas naujasis nuomininkas (aktorius Jonas Baranauskas) su kuoktelėjusia moteryte (aktorė Kamilė Andriuškaitė). Visas pusvalandis skirtas cirko akrobatikai ir žaidimui. Du Super Mario primintys krovikai (aktoriai Karolis Norvilas ir Liudas Vyšniauskas) absurdiškai nešioja ir dėlioja nuomininko lagaminus, ieško jiems tinkamos vietos, tačiau tik vėliau žiūrovas supranta, jog tie krovikai iš esmės tėra tik nervų ląstelės, impulsai perstatyti ir suvokti asmenybę ir per daiktus, ir per sukauptas patirtis žmogaus atmintyje. Kitaip sakant, tai tam tikri proto generavimo laidininkai, leidžiantys pažvelgti, kas dedasi iš pažiūros itin statiškame ir mažai ką veikiančiame nuomininko (pa)sąmonėje.

 

Tiesą sakant, pirmoji pjesės pastatymo dalis nelabai sužavėjo, maniau, kad absurdo teatras taip nieko ir nenuveiks, tačiau  būtent eksperimentinė Vingelio režisūrinė išmonė pribloškė savo evoliucija. Iš pažiūros kafkiška buto atmosferą keičia vizualinių medijų ir triukų barokas. Tiek daug visokiausių dekoracijų perteikti veikėjo vidiniams procesams, jo psichoanalizei, kad likau gerąja to žodžio prasme priblokštas. Kodėl priblokštas? Triukai manęs teatre neveikia ir nejaudina, esu žmogaus charakterio kūrimo teatro gerbėjas, tačiau šįkart ėmė Vingelio spektaklis ir absoliučiai įtraukė į psichoanalizę, kur atsiveria dimensijų įvairovė, siurrealistinis veikėjo landžiojimas po lagaminų (supresuotų prisiminimų ir daiktų, apibrėžiančių asmenybės tapsmą) babelišką sieną, kur veikėjas keičia proporcijas, stilių, judesius ir kalbą. Scena užsipildo ir grėsmingai priartėja savo kolosaliu daiktiniu turiniu prie žiūrovo, bet kartu tampa padidinamuoju stiklu nuomininko tapatybės besijungiantiems ir griūnantiems suvokimo, atpažinimo ir priėmimo procesams.

 

Nors spektaklis akcentuoja daiktiškumą, jų perteklių, kuris itin vargina šiuolaikinį žmogų, bet man šis spektaklis ne tiek apie daiktų ir žmogaus ryšį, kiek technologijomis, projektoriais, apšvietimais išgautas noir prisiminimų skruzdėlynas, kuriame veikia kaip atskiri veikėjai bėglys ir policininkai. Tiesa, iki galo taip ir neaišku tikrasis tų sukrautų lagaminų poveikis vaizduojamam individui, tačiau ekspresija byloja, kad ten ne konkretybė svarbi, o emocija, t. y. baimių, džiaugsmų, traumų, nostalgijos, meilės vaiduoklių namai, kurie vienas su kitu koreliuoja savita logikos seka.

 

Režisierius teigia: „Daiktai valdo mūsų gyvenimą, jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę, provokaciją.“ Jeigu tikitės iš spektaklio absoliutaus ir blaivaus aiškumo – nieko panašaus nebus. Eksperimentinis vizualinis spektaklis stengiasi analizuoti jausminius procesus kaip objektą, o ne priežasčių ir pasekmių įprastinius santykius, todėl pamačiau, kad išėjusieji iš šio spektaklis (bent jau dalis) buvo daugiau ar mažiau sutrikę, nežinantys, ką iš tikrųjų pamatė ir griebėsi nuo minkštasuolių skrajutes, kad rastų tuos atsakymus arba bent dalines nuorodas, ką mąstyti ir galvoti apie „Naująjį nuomininką“.

 

Gal klasikinio teatro žiūrovams spektaklis pasirodys pernelyg futuristinis, primenantis absurdo teoriją iš egzistencialistų ir Beketo literatūros, kai gyvenimas ir pasaulis yra dekoracijos, o veikėjas yra jų įkalintas, patyria svetimumą ir absurdiškumą. Ir taip galima pamatyti nuomininką, o kodėl gi ne? Pasaulyje, kurio dekoracijas sau susikuriame taip, kaip norime, netenkame tikrovės kolektyvinio pojūčio, nes tikrovė perkeliama į tą variantą, kurį trokšta individas. Daiktų ir patirčių šiandienos pertekliaus tikrovėje kiekvienas gyvena savo sukurtoje versijos visatoje, susikalbame mažais teleekranais, kurių motyvas panaudotas pačiame spektaklyje, todėl atrodo, kad žmogus susitveria ištisą imperiją, kurią gali valdyti ir kontroliuoti, bet iš tikrųjų čia nutinka paradoksas – jis atsitveria nuo kitų pasaulių ir visatų, todėl tampa mažytis, susvetimėjęs, neišgirstas ir nesuprastas tarsi elfas stiklinėje kolboje. Yra, žinokite, ką pamąstyti! Tai spektaklis, kai triukai suveikia kaip simbolių ir metaforų kakofonija, kuri tampa aliuzija į mūsų atpažįstamos tikrovės modelius. Kartą pamatyti, mano galva, verta.

 

Maištinga Siela

Užventis: miestelio istorija, kultūra, sąsajos su rašytoja Šatrijos Ragana

 

Užventis – tai vaizdingas Žemaitijos miestelis Kelmės rajono savivaldybėje, įsikūręs prie Ventos upės aukštupio. Miestelio pavadinimas tiesiogiai atspindi jo geografinę padėtį – vieta „už Ventos“. Užventis turi turtingą istoriją, siekiančią dar XIV–XV amžių, kai čia buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o vėliau susiformavo prekybinis bei kultūrinis apylinkių centras.

Ši vietovė ypač garsėja savo išskirtiniu kultūriniu paveldu ir literatūriniais pėdsakais. XIX a. pabaigoje Užvenčio dvare gyveno ir kūrė rašytoja Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), kuri čia parašė kelis žinomus savo kūrinius. Vėliau Užventis tapo žinomas ir kaip Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus tėvonija – jo dėka tarpukariu čia buvo išvystytas modernus ūkis, veikė bravoras, malūnas bei elektrinė.

 

Istorinis Užvenčio dvaras ir jo parkas iki šiol išlieka viena svarbiausių miestelio traukos vietų. Vaizdingame parke, kurį supa šimtametės liepos ir Ventos vingiai, nuolat vyksta plenerai, meno renginiai bei kalvių ir medžio drožėjų stovyklos. Atnaujintas dvaro vandens malūnas bei buvusio dvaro pastatai primena apie šlovingą praeitį ir pritraukia istorija bei gamta besidominčius lankytojus.

 

Šiandien Užventis yra jaukus, bendruomeniškas miestelis, puoselėjantis žemaitišką tapatybę ir kultūrines tradicijas. Mieste veikia Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kraštotyros muziejus bei tradiciniai amatų centrai, o aplinkinė gamta suteikia vietovei ramybės ir išskirtinio žavesio.

 

Maištinga Siela

Medėja. Mitas apie Medėją: mito reikšmė, prasmė, interpretacija, istoriniai šaltiniai

Sveiki, mielieji!

 

Medėjos mitas yra viena dramatiškiausių, tamsiausių ir sudėtingiausių senovės Graikijos legendų, pasakojanti apie aistrą, išdavystę, stebuklingą galią ir krauju aplietą kerštą. Ji prasideda tolimojoje Kolchidėje (dabartinio Sakartvelo teritorijoje prie Juodosios jūros), kur valdė karalius Ajėtas, o jo dukra Medėja buvo garsi saulės dievo Helijo anūkė bei deivės Hekatės žynė, valdžiusi burtus, nuodus ir vaistažoles. Kai į Kolchidę atplaukė Jasonas su argonautais, siekdamas pagrobti šventąją Aukso vilną, deivės Hera ir Afroditė pasirūpino, kad Medėja iškart pamiltų jaunąjį herojų. Vedama aklos aistros, Medėja išdavė savo tėvą ir tėvynę: ji davė Jasonui stebuklingų tepalų, apsaugančių nuo ugnimi spjaudančių jaučių, pamokė, kaip nugalėti iš drakono dantų išaugusius karius, ir užmigdė nemiegantį drakoną, saugojusį pačią Aukso vilną.

 

Bėgimas iš Kolchidės virto pirmąja krauju aplietąja Medėjos tragedija, demonstruojančia jos pasiryžimą paaukoti viską dėl Jasono. Siekdama sulaikyti juos persekiojantį tėvo laivyną, Medėja griebėsi šiurpaus poelgio: ji nužudė savo jaunėlį brolį Apsirtą, sukapojo jo kūną gabalais ir išbarstė po jūros bangas. Tėvas Ajėtas buvo priverstas sustabdyti persekiojimą, kad surinktų sūnaus palaikus ir deramai jį palaidotų, taip suteikdamas argonautams laiko pabėgti. Grįžusi kartu su Jasonu į jo gimtąjį Iolką, Medėja panaudojo savo burtus, kad atkeršytų Jasono dėdei Pelijui, neteisėtai užgrobusiam sostą. Ji apgaule įtikino Pelijo dukteris, kad gali sugrąžinti jų tėvui jaunystę: pademonstravusi, kaip sukapotas senas avinas, išvirtas stebuklingame katile, paverčiamas jaunu ėriuku, ji įkalbėjo dukras sukapoti savo tėvą ir sumesti į verdančius nuodus.

 

Po šių baisių slaptų žudynių Jasonas ir Medėja, nešini nusikaltėlių šlove, buvo išvaryti iš Iolko ir prieglobstį rado Korinte, kur taikiai gyveno dešimtmetį bei susilaukė sūnų. Tačiau ramybė truko neilgai. Korinto karalius Kreontas pasiūlė Jasonui savo dukros Glaukės (kituose šaltiniuose vadinamos Kreūsa) ranką. Jasonas, vedamas politinės ambicijos, siekdamas užsitikrinti aukštą statusą bei atsiriboti nuo barbariškos praeities, sutiko palikti Medėją, ramindamas ją, kad ši santuoka bus naudinga ir jų vaikams. Medėjai šis poelgis tapo skaudžia išdavyste: ji paaukojo tėvynę, šeimą, brolio gyvybę ir padarė baisius nusikaltimus dėl vyro, kuris dabar ją lengva ranka atstumia kaip svetimšalę barbarę.

 

Užvaldyta nevaldomo įsiūčio ir pažeminimo, Medėja parengė siaubingą keršto planą. Įtikinusi Kreontą leisti jai pasilikti mieste bent vieną papildomą dieną, ji apsimetė susitaikiusia su situacija ir per savo vaikus nusiuntė Glaukei vestuvines dovanas – prabangų apdarą bei auksinį vainiką. Tačiau dovanos buvo įsigėrusios mirtinų Medėjos nuodų: kai tik jaunoji nuotaka užsivilko suknelę, audinys užsiliepsnojo nebeužgesinama ugnimi, graužiančia kūną iki kaulų. Tėvas Kreontas, puolęs apimti liepsnojančios dukros, prilipo prie jos kūno ir abu žuvo baisiose kančiose.

Medėja

 

Tačiau pats šiurpiausias keršto etapas dar tik laukė. Norėdama galutinai palaužti Jasoną, atimti iš jo bet kokią ateitį, palikuonis ir atmintį, Medėja priėmė sprendimą paaukoti savo pačios gimdytus vaikus. Nepaisydama vidinės motiniškos kančios ir dvejonių, ji savo rankomis nužudė sūnus. Kai Jasonas atskubėjo į namus, siekdamas išgelbėti vaikus nuo įtūžusių Korinto gyventojų, jis rado Medėją, stovinčią ant stebuklingo jos senelio Helijo atsiųsto drakonų traukiamo vežimo, su savo pačios nužudytų vaikų kūnais. Apsupta nepasiekiamos dieviškos šviesos, ji pasityčiojo iš Jasono skausmo, atsisakė atiduoti berniukų kūnus palaidoti ir išskrido į Atėnus, palikdama Jasoną visiškai sužlugdytą.

 

Atėnuose Medėja rado prieglobstį pas karalių Egėją, kuriam prižadėjo išgydyti jo nevaisingumą magija, netrukus tapo jo žmona ir pagimdė sūnų Medą. Norėdama išlaikyti įtaką, ji bandė nuodyti iš slaptų kelionių grįžusį Egėjo sūnų – herojų Tesėją, tačiau Egėjas paskutinę akimirką atpažino sūnaus kalaviją ir išmušė nuodų taurę. Vėl atskleista ir išvaryta, Medėja kartu su sūnumi Medu grįžo atgal į savo gimtąją Kolchidę. Čia ji padėjo tėvui Ajėtui atgauti sostą iš jį nuvertusio dėdės Perso, o jos sūnus Medas vėliau tapo medų tautos pradininku.

 

Istorinė šaltinių analizė ir mito evoliucija

 

Seniausi rašytiniai šaltiniai rodo, kad Medėjos mitas ne visada turėjo tokį šiurpų motinos-žudikės akcentą. Archainės epinės poezijos fragmentuose ir ankstyvuose mitografo Eumelo Korintiečio (VIII a. pr. Kr.) liudijimuose vaikai žūsta ne nuo Medėjos rankos – juos netyčia pražudo pats Medėjos bandymas padaryti juos nemirtingus deivės Heros šventykloje arba juos nužudo patys Korinto gyventojai, keršydami už savo karaliaus Kreonto mirtį. Lemiamą posūkį šio mito raidoje padarė tragedijų kūrėjas Euripidas, 431 m. pr. Kr. pastatęs garsiąją pjesę „Medėja“. Būtent Euripidas įvedė motyvą, kad Medėja pati sąmoningai nužudo savo vaikus iš keršto Jasonui, taip paversdamas pasakojimą apie tolimų kraštų burtininkę gilia psichologine drama apie išduotos moters įniršį, izoliaciją patriarchalinėje Atėnų visuomenėje bei barbarės ir graiko susidūrimą.

 

Vėlesniais amžiais mitas buvo nuolat permąstomas ir pritaikomas prie kintančių kultūrinių normų. Romėnų stoikas ir dramaturgas Seneka (I a. m. e.) savo „Medėjoje“ dar labiau sustiprino herojės demoniškumą ir tamsiąją magiją, paversdamas ją tyro, nevaldomo blogio bei aistros naikinančios jėgos simboliu. Tuo tarpu helenizmo laikotarpio poetas Apolonijas Rodietis epe „Argonautika“ susitelkė į jaunosios Medėjos vidinį pasaulį – pirmą kartą antikinėje literatūroje smulkmeniškai pavaizduotas paauglės merginos vidinis konfliktas tarp ištikimybės tėvui ir staiga įsiplieskusios meilės nepažįstamam užsieniečiui.

 

Šiuolaikiniai istoriniai ir feministiniai tyrimai (pvz., Christos Wolf romanas „Medėja“ ar Sarah Pomeroy lyčių studijos) mitą interpretuoja kaip klasikinės atėniečių ksenofobijos bei mizoginijos pavyzdį. Medėja atspindi graikų baimę prieš „Kito“ – svetimšalės, ne graikės, intelektualios ir stebuklingų galių turinčios moters – grėsmę vyro valdomai tvarkai. Mitas iš gąsdinančios pasakos apie monstrą-motiną evoliucionavo į sudėtingą socialinį tyrimą apie tai, kaip atstumta, teisių neturinti ir į kampą įremta asmenybė gali sunaikinti pačius trapiausius civilizuoto pasaulio pamatus.

 

Maištinga Siela

Nijolė Gabija Wolmer "Didysis astrologinis Mėnulio kalendorius 2027": Raudonosios ugninės ožkos metai

Astrologės Nijolės Gabijos Wolmer leidžiamas Mėnulio kalendorius Lietuvoje jau daugelį metų yra vienas populiariausių kasdienių vadovų, padedančių suderinti asmeninius sprendimus, grožio procedūras bei darbus su gamtos ir planetų ritmais. Kalbant apie Ugninės Ožkos metus pagal Rytų kalendorių, šiame šaltinyje jie išryškinami kaip ypatingo kūrybinio įkvėpimo, intuicijos ir estetikos puoselėjimo laikas. Ožkos ženklui būdingas jautrumas bei meninė prigimtis, susidūrusi su veržlia Ugnies stichija, įgauna drąsos ir ekspresijos, todėl šis periodas skatina drąsiai ieškoti savito kelio, investuoti į santykius bei vidinį tobulėjimą, tačiau kartu reikalauja atidumo valdant emocinius protrūkius ir išlaikant vidinę pusiausvyrą. Siūlau įsigyti šį kalendorių, kuris jau daugelį metų lydi mane patį.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 208: lėto gyvenimo suvokimas ir dėkingumas

 

Ludwig Adam Kunz (Austrian, 1857-1929) - Still Life with Basket of Fruit

 

Sveiki, mielieji!

 

Yra gyvenimo derlius, už kurį pajuntame dėkingumą nuo vieno Visatos pakraščio iki kito. Šis dėkingumas lai būna aukščiausia šventė, didelė vibracija, pripildanti gyvenimą vitališkumo ir džiaugsmo.

 

Laimingi tie, kurie dažnai pajunta dėkingumą už tai, kad yra taip, kaip yra. Nors esame rinkos visuomenė, smarkiai save spaudžiame dėl produktyvumo, kuriame planus, uždavinius ir tikslus, dėl jų graužiamės, tačiau besiilgėdami lėto gyvenimo, manau, dažnas atsigręžiame į tai, kad geriausias gyvenimas yra stojęs gyvenimas kaip šiame L. A. Kunzo natiurmorte. Visa kita tik pagreitis, tik nuotykiai, lūkesčiai ir kvailionės. Tikrumas ištinka, kai sustoji ir suvoki, jog visa ta lekianti beprotybė yra graži tiesiog iš sustingusio būties taško, ištikto dėkingumo suvokimo džiaugsmo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 207: esi pakankamas, todėl nereikia nieko įrodinėti

Sveiki!

 

Kaip seniai nerašiau pozityvumo dienoraščio! Norėtųsi kasdien intensyviai vykdyti šią praktiką, bet, tiesą sakant, kai kada būdavo galva pilna ne pačių geriausių ir pozityviausių minčių, o „pritempinėti“ prie pozityvumo per prievartą savęs nenorėjau, todėl laukiau impulso.

 

Šiandien jaučiuosi ramus ir laukiantis nuotykių. Visos danguje esančios planetos man yra palankios, nes aš šiandien taip nusprendžiau. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie geba veikti ne iš inercijos, bet ramia širdimi ir neperpildydami impulsyviai savo jausmų. Kiek jie daug sutaupo energijos! Dzenbudistinis pasirinkimas akimirkoje būti ne tik čia ir dabar sąmoningai, bet ir atsiraukus nuo intrigų ir dirgiklių yra šis tas!

 

Jau ilgą laiką pastebiu, kad situacijos vertinimas „iš šono“ yra kur kas paprastesnis, nei intensyvus įsitraukimas ir savęs pamiršimas. Kaip lengva gyventi problemomis ir iš to šaltinio kylančiomis negatyviomis emocijos ir kiek reikia pastangų kaskart atsidūrus prie šio įsitraukimo atsigręžti į savo sąmoningumą ir neįsitraukti į dramas, likti pasyviu stebinčiuoju viso to, ką A. Kamiu ir egzistencialistai vadina gyvenimo rutinoje dekoracijomis.

 

Maža savivertė veda prie to, kad skaudžiai reaguojama į aplinkines situacijas, pasakymus, žmones. Kai supranti, kad esi pakankamas ir visada toks buvai ir būsi, tai atveda prie pilnatvės ir savęs užpildymo, vadinasi, ir stoiškos bei sąmoningos dietos nuo absurdo ir dramų. Kaskart suvokęs, įtvirtink tai, kad taptų kaip programa, kaip įprotis, kuris sutausoja tave kur kas kitokiems gyvenimo įvykiams ir nuotykiams, apie kuriuos nė nebūtum draminėse situacijose pagalvojęs.

 

Maištinga Siela