Kunigaikštis Vaidotas Kęstutaitis, Vytauto Didžiojo brolis ir Kauno pilies gynėjas: kas apie jį žinoma?

 

Sveiki, istorikai ir mėgėjai!

Šįkart skirsiu mažiau žinomiems Lietuvos kunigaikščiams, ir vienas iš jų, žinoma, yra Vaidotas Kęstutaitis. Jis buvo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, didžiojo kunigaikščio Vytauto brolis. Nors rašytiniuose šaltiniuose jo vardas pasirodo rečiau nei brolių, Vaidotas priklausė pačiam valstybės valdymo elitui ir buvo tiesioginis Gediminaičių dinastijos narys, kuriam buvo patikėtos strategiškai svarbiausios valstybės gynybos pozicijos.

Ryškiausias Vaidoto gyvenimo puslapis neatsiejamas nuo Kauno pilies. 1362 metais, kai kryžiuočiai surengė didžiulį žygį prieš Lietuvą, būtent Vaidotas vadovavo Kauno pilies gynybai. Tai buvo pirmoji mūrinė pilis Lietuvoje, stovėjusi Nemuno ir Neries santakoje. Vaidoto vadovaujami kariai tris savaites vykdė neįtikėtiną pasipriešinimą prieš galingą vokiečių kryžiuočių ordiną, naudodami tuo metu pažangiausias gynybos priemones. Šis mūšis tapo pasiaukojimo simboliu, o Vaidotas – vienu iš nedaugelio tos epochos vadų, asmeniškai stovėjusių priešakinėse linijose.

Po tragiško Kauno pilies šturmo, kurio metu pilis buvo sugriauta, o didžioji dalis gynėjų žuvo, Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę. Visgi jo politinis vaidmuo tuo nesibaigė. Po kurio laiko jis grįžo į Lietuvą ir vėliau valdė Naugarduką – svarbų LDK gynybinį ir politinį centrą rytuose. Jo politika buvo orientuota į tėvo Kęstučio ir brolio Vytauto palaikymą vidaus kovose bei valstybės vientisumo išsaugojimą, tačiau jis niekada nesiekė aukščiausio sosto, likdamas ištikimu valstybės kariu.

Apie asmeninį Vaidoto gyvenimą, pomėgius ar šeimą žinoma nedaug, tačiau to meto metraščiai leidžia susidaryti kario ir diplomato paveikslą. Manoma, kad kaip ir visi to meto kunigaikščiai, jis buvo puikus raitelis ir medžiotojas, o jo kasdienybę formavo nuolatinė karinė parengtis. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad jis galėjo turėti sūnų Jurgį, tačiau plačios dinastinės šakos jis nepaliko, todėl jo vardas labiau asocijuojasi su asmenine drąsa, o ne su politiniu tęstinumu per palikuonis.

Vaidoto mirtis, kaip ir daugelis jo gyvenimo detalių, apgaubta paslapties – manoma, kad jis mirė apie 1401 metus. Šiandien apie jį svarbu žinoti tai, kad jis buvo ne tik „Vytauto brolis“, bet ir savarankiškas karinis strategas, kurio dėka Kaunas tapo nepalaužiamos dvasios simboliu. Jo asmenybė įkūnija tą Lietuvos istorijos laikotarpį, kai valstybė laikėsi ant individualių asmenybių valios, fizinės ištvermės ir besąlygiškos ištikimybės giminei bei tėvynei.

6 žinomi ir įdomūs faktai (ir hipotezės) apie Vaidotą Kęstutaitį.

Pateikiu 6 istoriškai žinomus faktus apie Vaidotą Kęstutaitį, kurie parodo jį ne tik kaip karį, bet ir kaip asmenybę su sudėtingu likimu.

Nors gimė greičiausiai Trakuose, Vaidotas yra istorikų tituluojamas pirmuoju žinomu „kauniečiu“, nes būtent jis 1362 metais vadovavo pirmosios mūrinės Kauno pilies gynybai ir jo vardas yra neatsiejamas nuo šio miesto gynybos pradžios.

Tai itin retas reiškinys LDK elitui, nes Vaidotas du kartus pabuvojo kryžiuočių nelaisvėje. Pirmą kartą jis pateko į nelaisvę po herojiškos Kauno pilies gynybos 1362 m. Antrą kartą kryžiuočiai jį sučiupo 1381 metais, kai šie puolė Algirdo ir Kęstučio valdomus Trakus, tačiau Vaidotui abukart pavyko ištrūkti.

Yra žinoma Vygando Marburgiečio „klaida“. Pagrindiniame šaltinyje apie Kauno gynybą (Vygando Marburgiečio kronikoje) Vaidotas ne kartą įvardijamas tiesiog „Kęstučio sūnumi“ arba „kunigaikščiu“, o vokiečių istorikai ilgą laiką painiojo jį su kitais broliais (pvz., Butautu), todėl jo vaidmuo Kauno gynyboje galėjo būti „atrastas“ tik vėliau, giliau analizuojant lotynišką vertimą.

Vaidotas vadovavo ne tik Kaunui, bet ir Naugardukui. Nors garsiausias kaip Kauno pilies gynėjas, vėliau jis valdė Naugarduką (dab. Baltarusijoje) – strateginį LDK centrą rytuose. Tai rodo, kad tėvas Kęstutis ir dėdė Algirdas juo pasitikėjo ir patikėjo ne mažiau svarbius regionus nei jo broliams Vytautui ar Butautui.

Kai kuriuose šaltiniuose (ypač vėlesniuose) minima, kad Vaidotas galėjo turėti sūnų Jurgį, kuris galėjo būti vienas iš pretendentų į valdžią arba tiesiog liko istorijos nuošalyje, netapęs galingu kunigaikščiu.

Egzistuoja istorikų hipotezė, svarstanti, ar Vaidoto galėjo ir nebūti. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai (pvz., Stephenas C. Rowellas) iškėlė drąsią hipotezę, jog Vaidotas kaip savarankiška asmenybė galėjo būti tiesiog Vygando Marburgiečio kronikos vertimo klaida, o kronikoje aprašomas „Kęstučio sūnus“ buvo tas pats maištingas Butautas, tik per klaidą lotyniškame vertime nurašytas kitu vardu. Tačiau dauguma Lietuvos istorikų vis dar laiko Vaidotą tikru Kęstučio sūnumi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 14 d. – Kauno pilies žlugimas, pirmoji "Volvo", "Titanikas" susiduria su ledkalniu, sovietai palieka Afganistaną, Anglijos rožių karas ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 14 dieną.

1362 m. – Kauno pilies žlugimas. Po ilgos apgulties kryžiuočiai užėmė ir sugriovė Kauno pilį, kurią gynė Vaidoto Kęstutaičio vadovaujama įgula. Tai buvo vienas rimčiausių smūgių Lietuvai karų su ordinu laikotarpiu.

1920 m. – Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje. Balandžio 14–15 dienomis vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs ir slapti rinkimai Lietuvos istorijoje, kuriuose dalyvavo net 90 % rinkėjų.

1989 m. – Įkurta „Caritas“. Lietuvoje įsteigtas katalikiškas moterų sambūris, vėliau tapęs viena didžiausių labdaros organizacijų šalyje.

1997 m. – Netektis mene. Mirė skulptorius Vytautas Kašuba, Nacionalinės premijos laureatas, kurio žymiausias darbas puošia Vilniaus širdį – tai paminklas Didžiajam kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 14 dieną.

1471 m. – Barneto mūšis. Anglijoje vyko vienas lemiamų „Baltosios ir Raudonosios rožių“ karų mūšių. Dėl tiršto rūko kariai per klaidą užpuolė savo sąjungininkus, o tai nulėmė karaliaus Eduardo IV pergalę.

1865 m. – Pasikėsinimas į Abrahamą Lincolną. Vašingtone, Fordo teatre, aktorius Johnas Wilkesas Boothas mirtinai sužeidė JAV prezidentą. Linkolnas mirė kitą rytą.

1894 m. – Pirmasis kino demonstravimas. Niujorke atidaryta pirmoji komercinė salė su kinetoskopais. Nors tai dar nebuvo projektorius (žiūrėti reikėjo po vieną per akutę), tai oficiali kino kaip verslo pradžia.

1912 m. – „Titaniko“ susidūrimas su ledkalniu. Maždaug 23:40 laivo laiku „Titanikas“ Atlanto vandenyne rėžėsi į ledkalnį. Laivas nuskendo po kelių valandų (jau balandžio 15-osios naktį), nusinešdamas apie 1500 gyvybių. Tarp keleivių buvo ir lietuvių (žymiausias – kunigas Juozas Montvila).

1927 m. – Pirmoji „Volvo“ mašina. Švedijoje, Geteborge, nuo konvejerio nuriedėjo pirmasis „Volvo“ automobilis, vadintas „Jakob“.

1935 m. – „Juodasis sekmadienis“ JAV. Centrines JAV valstijas užklupo viena baisiausių dulkių audrų istorijoje. Ji buvo tokia tiršta, kad žmonės nematė savo rankų priešais veidą, o reiškinys tapo „Didžiosios depresijos“ simboliu.

1988 m. – Žingsnis taikos link Afganistane. Ženevoje pasirašytas susitarimas, pagal kurį Sovietų Sąjunga įsipareigojo išvesti savo kariuomenę iš Afganistano.

2003 m. – Žmogaus genomo projektas. Oficialiai paskelbta apie sėkmingą žmogaus genomo sekvenavimo užbaigimą, kas tapo milžinišku šuoliu medicinos moksle.

Kas Lietuvoje ir pasaulyje gimė šią dieną?

Ana Ambrazienė (g. 1955) – viena garsiausių Lietuvos lengvaatlečių. 1983 m. ji pasiekė 400 m barjerinio bėgimo pasaulio rekordą, kuris tuo metu buvo stulbinantis pasiekimas Lietuvos sportui.

Visvaldas Matijošaitis (g. 1957) – verslininkas, „Vičiūnų grupės“ įkūrėjas ir ilgametis Kauno meras.

Christiaan Huygens (1629–1695) – olandų matematikas, fizikas ir astronomas. Jis atrado Saturno palydovą Titaną ir išrado švytuoklinį laikrodį. Tikras mokslo sunkiasvoris!

Peter Behrens (1868–1940) – vokiečių architektas ir dizaineris, laikomas modernaus pramoninio dizaino tėvu.

John Gielgud (1904–2000) – britų aktorius, vienas nedaugelio gavęs „EGOT“ statusą (laimėjęs „Emmy“, „Grammy“, „Oskarą“ ir „Tony“ apdovanojimus).

Rod Steiger (1925–2002) – „Oskaro“ laureatas, žinomas dėl vaidmenų filmuose „Ant kranto“ (On the Waterfront) ir „Nakties tvaksmu“ (In the Heat of the Night).

Adrien Brody (g. 1973) – jauniausias aktorius istorijoje (vyrų kategorijoje už pagr. vaidmenį), gavęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį vaidmenį (filmas „Pianistas“).

Sarah Michelle Gellar (g. 1977) – aktorė, amžiams likusi popkultūros istorijoje kaip Bafi iš serialo „Bafi, vampyrų žudikė“.

Robert Carlyle (g. 1961) – škotų aktorius, sužibėjęs filmuose „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) ir „Viskas išskaičiuota“ (The Full Monty).

Abigail Breslin (g. 1996) – jaunosios kartos aktorė, išgarsėjusi dar vaikystėje filme „Mažoji mis“ (Little Miss Sunshine).

Princesė Beatričė (1857–1944) – jauniausia Jungtinės Karalystės karalienės Viktorijos dukra.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 13 d. – Steponas Batoras įkuria VU, gimė JAV prezidentas Džefersonas, pirmasis juodaodis aktorius Sideny Poitier pelnė "Oskarą" ir kt.

 Sveiki, skaitytojai!

 

Prietarai sako, kad 13 skaičius nelaimingas, tačiau asmeniškai pažįstu daug laimingų žmonių, gimusių bet kurio mėnesio 13 dieną. Kas Lietuvoje ir pasaulyje reikšmingo įvyko balandžio 13 dieną, kai pavasaris pamažu pradeda užvaldyti mūsų kraštus? Kviečiu susipažinti.

Reikšmingi įvykiai, nutikę Lietuvoje balandžio 13 d.

1579 m. – Vilniaus universiteto įkūrimo patvirtinimas. Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria jėzuitų kolegija buvo pertvarkyta į Vilniaus akademiją ir universitetą (Almae Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu). Tai buvo esminis lūžis Lietuvos švietimo ir kultūros istorijoje.

1831 m. – Sukilėliai užėmė Šiaulius. 1831 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją metu jungtinės sukilėlių pajėgos užėmė Šiaulių miestą. Tai buvo viena iš svarbių sukilimo pergalių Lietuvoje.

1940 m. – Prasidėjo antroji masinė deportacija. Sovietų Sąjunga pradėjo antrąją didelę trėmimų bangą iš okupuotų teritorijų (Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos), kuri palietė ir pasienio su Lietuva gyventojus bei šeimas.

1990 m. – SSRS ultimatumas Lietuvai. Michailas Gorbačiovas ir Nikolajus Ryžkovas pateikė ultimatumą Lietuvos vadovybei, grasindami ekonomine blokada, jei nebus atšaukti Kovo 11-osios aktai. Netrukus po to prasidėjo tikroji blokada.

Reikšmingi įvykiai, nutikę pasaulyje balandžio 13 dieną.

1598 m. – Prancūzijos karalius Henrikas IV pasirašė Nanto ediktą. Šis dokumentas suteikė hugenotams (protestantams) tikėjimo laisvę ir nutraukė kruvinus religinius karus Prancūzijoje. Tai vienas pirmųjų religinės tolerancijos pavyzdžių Europoje.

1743 m. – Gimė Thomas Jeffersonas. Trečiasis JAV prezidentas ir pagrindinis JAV Nepriklausomybės deklaracijos autorius.

1919 m. – Amritsaro žudynės Indijoje. Britų kariai atidengė ugnį į neginkluotą minią Pandžabo provincijoje. Žuvo šimtai žmonių, o šis įvykis tapo esminiu lūžiu Indijos nepriklausomybės judėjime.

1924 m. – Graikija tapo respublika. Tą dieną buvo oficialiai paskelbta Graikijos Respublika (nors monarchija vėliau dar buvo grįžusi).

1943 m. – Pranešimas apie Katynės žudynes. Vokietija oficialiai paskelbė apie miške netoli Smolensko rastas masines lenkų karininkų kapavietes, kurias nužudė NKVD. SSRS dešimtmečius neigė savo kaltę, versdama ją naciams.

1970 m. – „Houston, we've had a problem“. Skrydžio į Mėnulį metu misijoje „Apollo 13“ sprogo deguonies bakas. Įgulai (Lovellui, Swigertui ir Haise'ui) teko nutraukti nusileidimą Mėnulyje ir herojiškomis pastangomis bandyti saugiai grįžti į Žemę.

1997 m. – Tigerio Woodso triumfas. Būdamas 21 metų, jis tapo jauniausiu golfo žaidėju, laimėjusiu „Masters“ turnyrą, taip pradėdamas naują erą šio sporto istorijoje.

1928 m. – Pirmas sėkmingas skrydis lėktuvu per Atlantą iš Rytų į Vakarus. Vokiečių ir airių įgula lėktuvu „Bremen“ nusileido Kanadoje. Skristi prieš vėją (iš Europos į Ameriką) tuo metu buvo daug sunkiau nei atvirkščiai.

1964 m. – Sidney Poitier tapo pirmuoju juodaodžiu aktoriumi, laimėjusiu „Oskarą“ už geriausią pagrindinį vaidmenį. Jis apdovanotas už vaidmenį filme „Lilies of the Field“.

Kokie įžymūs žmonės gimė balandžio 13 dieną?

Thomas Jefferson (1743–1826). Trečiasis JAV prezidentas ir pagrindinis JAV Nepriklausomybės deklaracijos autorius. Intelektualas, polimatas ir laisvės šauklys, kurio idėjos suformavo demokratinę Vakarų pasaulio sanklodą.

Samuel Beckett (1906–1989). Airių rašytojas, dramaturgas ir Nobelio literatūros premijos laureatas. Jo kultinis kūrinys „Belaukiant Godo“ sukėlė revoliuciją teatre ir pavertė jį viena svarbiausių XX a. egzistencializmo bei absurdo literatūros figūrų.

Garry Kasparov (g. 1963). Vienas didžiausių visų laikų šachmatininkų, tapęs jauniausiu pasaulio čempionu istorijoje būdamas 22-ejų. Šiandien jis žinomas ne tik dėl savo genialumo prie lentos, bet ir kaip aktyvus politinis veikėjas bei žmogaus teisių gynėjas.

Catherine de' Medici (1519–1589) Prancūzijos karalienė, kilusi iš garsiosios Florencijos Medičių giminės. Nors jos valdymas buvo lydimas kruvinų religinių karų, ji buvo viena galingiausių Europos moterų, turėjusi milžinišką įtaką to meto politikai, madai ir menui.

Ron Perlman (g. 1950). Charizmatiškas JAV aktorius, kurio unikalūs veido bruožai ir balsas pavertė jį kino žvaigžde. Labiausiai žinomas dėl pagrindinio vaidmens filmuose „Pragaro vaikis“ (Hellboy) bei kultinio personažo Klauso Moro seriale „Anarchijos vaikai“.

Butch Cassidy (1866–1908). Tikrasis vardas Robert LeRoy Parker – legendinis Amerikos Laukinių Vakarų nusikaltėlis, vadovavęs „Laukinei gaujai“ (Wild Bunch). Jo gyvenimas ir mįslinga mirtis Bolivijoje tapo neatsiejama vesternų mitologijos dalimi.

Maištinga Siela

Dienos citata: Artemis II astronautė Christina Koch apie tai, ką jautė matydama Žemę iš kosmoso

 

Sveiki!

„Kai išvydome mažytę Žemę, mūsų įgulos klausė, kokį įspūdį ji paliko. Ir, tiesą sakant, labiausiai mane sukrėtė ne pati Žemė, o ją supanti begalinė juoduma. Žemė atrodė tarsi mažas gelbėjimosi laivas, ramiai kabantis Visatoje.“ Artemis II“ astronautė Christina Koch.

Christina Koch laikoma viena labiausiai patyrusių NASA astronaučių, jau įėjusi į istoriją kaip ilgiausiai (328 dienas) vieno skrydžio metu kosmose išbuvusi moteris bei pirmųjų tik moterų atvirame kosmose išėjimų dalyvė. Pagal išsilavinimą ji yra inžinierė elektrikė ir fizikė, turinti didžiulę patirtį dirbant ekstremaliomis sąlygomis – nuo Antarktidos tyrimų stočių iki Tarptautinės kosminės stoties. Ši patirtis tapo pagrindiniu veiksniu ją atrenkant „Artemis II“ misijai, kurios metu ji taps pirmąja moterimi, nuskridusia iki Mėnulio.

Ji buvo pasirinkta dėl savo išskirtinių techninių įgūdžių, emocinio atsparumo ir gebėjimo spręsti sudėtingas inžinerines problemas aukšto streso aplinkoje. NASA pabrėžia, kad Koch ne tik reprezentuoja naująją tyrinėtojų kartą, bet ir turi visas reikiamas kompetencijas valdyti erdvėlaivį „Orion“ kritinėse situacijose. Jos dalyvavimas šioje istorinėje misijoje, kuri apskries Mėnulį ir paruoš dirvą vėlesniam žmonių išsilaipinimui, simbolizuoja agentūros siekį padaryti kosmoso tyrimus prieinamus visiems talentingiausiems profesionalams, nepriklausomai nuo jų lyties.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 12 d. – Gagarinas pakyla į kosmosą, NATO bombarduoja Belgradą, Kryžiaus žygis į Konstantinopolį, gimė Vladas Garastas, Gorbačiovo blokada Lietuvai

 

Sveiki, skaitytojai!

Balandžio 12-oji galbūt yra Jūsų arba kokio artimojo gimtadienis? O gal šiaip įspūdžių kupina diena? O gal priešingai – nuobodžiai knapsite prie interneto ir, atrodo, kad nieko įdomaus nevyksta? Siūlau pasidairyti po istorines datas ir sužinoti, kas balandžio 12 dieną įvyko Lietuvoje ir pasaulyje.

Reikšmingi įvykiai, nutikę pasaulyje balandžio 12 dieną.

1204 m. – Ketvirtojo kryžiaus žygio kulminacija. Kryžiuočiai įsiveržė į Konstantinopolį ir pradėjo jį niokoti. Tai buvo vienas tragiškiausių įvykių krikščionybės istorijoje, galutinai sugriovęs Bizantijos galybę ir pagilinęs prarają tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių.

1861 m. – Amerikos pilietinio karo pradžia. Konfederatų pajėgos pradėjo Samterio forto (Pietų Karolina) apšaudymą. Tai buvo oficialus pradžios taškas kruviniausiam konfliktui JAV istorijoje, kuris galiausiai lėmė vergijos panaikinimą.

1945 m. – Franklino D. Roosevelto mirtis. Eidamas pareigas mirė 32-asis JAV prezidentas, vedęs šalį per Didžiąją depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą. Jį pakeitė Harry S. Trumanas, kuriam teko priimti sprendimą dėl atominių bombų panaudojimo prieš Japoniją.

1955 m. – Pergalė prieš poliomielitą. Dr. Jono Salko sukurta vakcina oficialiai pripažinta saugia ir veiksminga. Iki tol ši liga kasmet suluošindavo tūkstančius vaikų visame pasaulyje, o ši diena tapo viena svarbiausių medicinos istorijoje.

1961 m. – Pirmasis žmogus kosmose. Jurijus Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok 1“ atliko vieną apsisukimą aplink Žemę. Šis 108 minučių skrydis visiems laikams pakeitė žmonijos supratimą apie galimybes už mūsų planetos ribų.

1981 m. – Pirmojo daugkartinio erdvėlaivio skrydis. Praėjus lygiai 20 metų po Gagarino skrydžio, NASA paleido „Columbia“ (STS-1). Tai buvo pirmasis erdvėlaivis, kuris pakilo kaip raketa, o nutūpė kaip lėktuvas, pradėdamas „Space Shuttle“ erą.

1992 m. – „Euro Disneyland“ atidarymas. Netoli Paryžiaus duris atvėrė didžiausias Europoje pramogų parkas, simbolizavęs Amerikos popkultūros triumfą Europoje po Šaltojo karo pabaigos.

1999 m. – Belgrado bombardavimas. NATO pajėgos sudavė smūgį Serbijos viešbučiui ir televizijos bokštui per Kosovo karą, o tai sukėlė milžiniškas diskusijas apie tarptautinę teisę ir humanitarines intervencijas.

Reikšmingi įvykiai nutikę balandžio 12 dieną Lietuvoje.

1904 m. – Lietuviškos spaudos atgimimo pradžia. Petras Vileišis gavo carinės valdžios leidimą Vilniuje įkurti lietuvišką spaustuvę. Tai įvyko likus vos mėnesiui iki oficialaus spaudos draudimo panaikinimo (gegužės 7 d.) ir padėjo pagrindus pirmam lietuviškam dienraščiui „Vilniaus žinios“.

1926 m. – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas. Popiežiaus Pijaus XI bulė „Lithuanorum gente“ galutinai atskyrė Lietuvos katalikų bažnyčią nuo Lenkijos bažnytinės hierarchijos. Tai buvo milžiniškas diplomatinis laimėjimas jaunos valstybės prestižui ir savarankiškumui.

1930 m. – Gimė Vladas Garastas. Vienas iškiliausių Lietuvos krepšinio strategų, kurio vardas neatsiejamas nuo „Žalgirio“ aukso amžiaus ir pirmųjų Lietuvos rinktinės medalių po nepriklausomybės atkūrimo (1992 m. Barselonos bronza).

1944 m. – Antrojo pasaulinio karo tragedija. Nacių okupacijos metais šią dieną vyko aktyvios kovos tarp sovietinių partizanų ir vietinių savisaugos būrių, o tai primena sudėtingą ir tragišką Lietuvos padėtį tarp dviejų okupacinių režimų.

1990 m. – Ekonominės blokados nuojauta. Balandžio 12-ąją Sovietų Sąjungos vadovybė (M. Gorbačiovas) dar kartą pagrasino Lietuvai ekonominėmis sankcijomis, jei nebus atšaukti kovo 11-osios aktai. Tai buvo įtampos kulminacija prieš po kelių dienų prasidėjusią tikrąją blokadą.

2024 m. – Istorinis sprendimas dėl rašybos: Lietuvoje asmens dokumentuose leista naudoti lotyniškas raides „w“, „q“ ir „x“. Nors atrodo kaip smulkmena, tai buvo dešimtmečius trukusių politinių ir diplomatinių kovų pabaiga.

Kokie svarbūs žmonės gimė balandžio 12 dieną?

Marija Šlapelienė (g. 1880 m.) – lietuvių visuomenės veikėja, knygininkė. Kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu Vilniuje įkūrė garsųjį lietuvių knygyną, kuris spaudos draudimo laikais ir vėliau tapo svarbiausiu lietuvybės židiniu Vilniaus krašte.

Vladas Garastas (g. 1930 m.) – viena iškiliausių Lietuvos krepšinio asmenybių. Legendinis Kauno „Žalgirio“ treneris, vadovavęs komandai jos „aukso amžiuje“ 1985–1987 m., taip pat Lietuvos rinktinės strategas, iškovojęs olimpinius bronzos medalius Barselonoje (1992 m.) ir Atlantoje (1996 m.).

Petras Vileišis (g. 1851 m.) – inžinierius, politinis veikėjas, vienas svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo šauklių. Jis ne tik statė tiltus ir geležinkelius, bet ir savo lėšomis leido lietuviškas knygas, įsteigė pirmąją modernią spaustuvę Vilniuje bei dienraštį „Vilniaus žinios“.

Monserrat Caballé (1933–2018) – pasaulinio garso ispanų operos primadona, sopranas. Ji žinoma ne tik dėl savo klasikinio repertuaro, bet ir dėl legendinio hito „Barcelona“, kurį įrašė kartu su grupės „Queen“ lyderiu Freddie Mercury.

Herbertas Hancockas (Herbie Hancock) (g. 1940 m.) – džiazo pianistas, kompozitorius ir „Grammy“ laureatas. Jis laikomas vienu įtakingiausių XX a. džiazo muzikantų, padėjusių pamatus džiazo fuzijos (fusion) ir elektroninės muzikos raidai.

Claire Danes (g. 1979 m.) – garsi JAV aktorė, pelniusi kelis „Auksinio gaublio“ ir „Emmy“ apdovanojimus. Ji geriausiai žinoma dėl vaidmenų seriale „Tėvynė“ (Homeland) ir filme „Romeo ir Džuljeta“.

Shannen Doherty (1971–2024) – JAV aktorė, tapusi 9-ojo dešimtmečio jaunimo ikona dėl vaidmenų kultiniuose serialuose „Beverly Hills, 90210“ ir „San Francisko raganos“ (Charmed).

Jacob Zuma (g. 1942 m.) – buvęs Pietų Afrikos Respublikos prezidentas, viena kontroversiškiausių, bet neabejotinai įtakingiausių Afrikos politinių figūrų.

Saoirse Ronan (g. 1994 m.) – talentinga airių ir JAV aktorė, jau keturis kartus nominuota „Oskarui“. Ji žiba tokiuose filmuose kaip „Lady Bird“, „Mažosios moterys“ ir „Atpirkimas“.

Ed O'Neill (g. 1946 m.) – aktorius, kurį visas pasaulis pažįsta kaip nepamirštamąjį Alą Bandį iš kultinio serialo „Vedęs... ir turi vaikų“. Vėliau jis sėkmingai įsitvirtino šiuolaikinėje televizijoje su vaidmeniu seriale „Šiuolaikinė šeima“ (Modern Family), už kurį pelnė daugybę apdovanojimų.

Kaspars Znotiņš (g. 1975 m.) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių aktorių, dirbantis Naujajame Rygos teatre. Jis pelnė daugybę apdovanojimų už vaidmenis teatre ir kine, o jo darbai vertinami už gylį ir intelektualumą ne tik Latvijoje, bet ir tarptautinėje scenoje.

Voldemar Panso (1920–1977) – estų teatro genijus, aktorius, režisierius ir pedagogas. Jis įkūrė Estijos muzikos ir teatro akademijos aukštąją teatro mokyklą, kuri suformavo ištisas estų aktorių kartas. Jo vardas Estijoje yra profesionalaus teatro ir aukščiausios meistriškumo kokybės sinonimas.

Maištinga Siela

Orų reiškinys El Niño: kas yra toks El Niño, kaip jis susidaro ir ką jis nulemia Lietuvoje?

 

Labas.

Tikriausiai daugelis jau girdėjote, kad 2026 metais jau formuojasi gamtos reiškinys El Niño, kuris dažnai reiškia tam tikrus kataklizmus įvairiuose Žemės planetos vietovėse. Būna metų, kada El Niño visai nesusiformuoja ir būna, kada El Niño yra švenūs ir būna metų, kada El Niño tampa tikru pragaru.

El Niño yra vienas įspūdingiausių ir įtakingiausių gamtos reiškinių, prasidedantis toli Ramiajame vandenyne, tačiau savo gniaužtuose laikantis visos planetos klimatą. Sakysite, tai yra visai kitoje planetos pusėje, per toli nuo Lietuvos? Palaukite! Šis reiškinys susiformuoja tuomet, kai įprastai stiprūs rytų vėjai, genantys šiltą vandenį link Azijos ir Australijos, staiga susilpnėja arba net pakeičia kryptį. Dėl šio poslinkio milžiniškos šilto vandens masės pajuda atgal link Pietų Amerikos pakrančių, neleisdamos iš vandenyno gelmių kilti šaltam, maistingam vandeniui. Tai sukelia grandininę reakciją atmosferoje, kuri tarsi milžiniškas domino efektas pakeičia kritulių ir temperatūros pasiskirstymą visame pasaulyje.

Šis procesas neturi griežto kalendoriaus, tačiau paprastai jis pasikartoja kas dvejus–septynerius metus ir vidutiniškai trunka nuo devynių mėnesių iki dvejų metų. Įdomu tai, kad pavadinimą šiam reiškiniui suteikė Peru žvejai dar XVII amžiuje, pastebėję neįprastą vandenyno atšilimą būtent apie Kalėdas. Ispaniškai „El Niño“ reiškia „berniukas“ arba „Kūdikėlis Jėzus“, taip pagerbiant krikščioniškąją šventę. Nors tarptautinėje mokslinėje bendruomenėje šis terminas yra plačiausiai vartojamas, kai kuriose kalbose jis tiesiog apibūdinamas kaip „šiltasis ENSO etapas“, o jo priešingybė, nešanti šaltį, vadinama „La Niña“ arba „mergaite“.

Pasauliniu mastu šis reiškinys veikia kaip didžiulis šildytuvas, dažnai pakeliantis vidutinę planetos temperatūrą į naujas aukštumas. Jis atneša katastrofiškas liūtis ir potvynius į sausuosius Pietų Amerikos regionus, o tuo pačiu metu sukelia pragaištingas sausras bei gaisrus Australijoje, Indonezijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse. Žmonija šio reiškinio pagrįstai prisibijo, nes jis tiesiogiai veikia žemės ūkį, sukelia maisto trūkumą ir didina gamtinių katastrofų riziką, o tai valstybėms kainuoja milijardus dolerių. Istoriškai patys stipriausi užfiksuoti El Niño įvykiai, pavyzdžiui, 1982–1983, 1997–1998 ar rekordinis 2015–2016 metų sezonas, sukėlė masines koralų žūtis, griovė infrastruktūrą ir pareikalavo tūkstančių gyvybių.

Nors El Niño epicentras yra atogrąžų platumose, jo atgarsiai pasiekia net ir tolimąją Europą, tačiau čia jo įtaka tampa daug subtilesnė ir sunkiau prognozuojama. Lietuva yra per toli nuo Ramiojo vandenyno, kad pajustų tiesioginius smūgius, tačiau El Niño gali netiesiogiai paveikti mūsų regiono orus per atmosferos cirkuliacijos pokyčius virš Šiaurės Atlanto. Mokslininkai pastebi, kad El Niño metais žiemos Lietuvoje kartais būna šiek tiek švelnesnės arba pasižymi didesniu kintamumu, tačiau mūsų šalies klimatui kur kas didesnę įtaką daro procesai gretimoje Atlanto vandenyno dalyje, todėl El Niño mums lieka labiau globalus fonas nei tiesioginė kasdienybės grėsmė.

Galiausiai šis reiškinys mums primena, koks glaudus ir vientisas yra Žemės klimatas, kur vandens temperatūros pokytis prie pusiaujo gali nulemti derlių kitoje pusrutulio pusėje. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia gana tiksliai numatyti El Niño pradžią prieš kelis mėnesius, suvaldyti jo jėgos žmogus vis dar nepajėgia. Tai išlieka vienu svarbiausių kintamųjų prognozuojant klimato kaitos eigą, nes El Niño sukelta papildoma šiluma gali paspartinti ledynų tirpsmą ir dar labiau išbalansuoti jau ir taip jautrias ekosistemas.

Kas jau žinoma apie 2026 metų sezono El Niño?

Remiantis naujausiais 2026 m. balandžio mėnesio duomenimis, Ramiajame vandenyne fiksuojami sparčiai besikeičiantys procesai, rodantys, kad po trumpos neutralios fazės planeta vėl grįžta į El Niño režimą. Šiuo metu (balandžio viduryje) mokslininkai stebi silpstančias La Niña apraiškas ir prognozuoja, kad iki birželio mėnesio išliks neutralios sąlygos, tačiau jau gegužės–liepos laikotarpiu El Niño atsiradimo tikimybė šoktelėjo iki maždaug 61–62 %. Tai reiškia, kad vasaros pabaigoje ir rudenį reiškinys turėtų visiškai įsitvirtinti ir tęstis bent iki 2026 m. pabaigos.

Vienas labiausiai nerimą keliančių faktų yra tas, kad giliai po vandeniu kaupiasi milžiniška šilumos energija, kuri, pasak klimatologų, gali tapti „kuru“ labai stipriam El Niño įvykiui. Nors prognozės pavasarį visada pasižymi tam tikru neapibrėžtumu, kai kurie modeliai jau dabar numato 1 iš 4 tikimybę, kad vandenyno temperatūra pakils daugiau nei 2 °C virš normos. Toks greitas reiškinio sugrįžimas po 2023–2024 m. ciklo yra laikomas neįprastu ir gali lemti, kad 2026 ir 2027 metai taps naujais rekordinio karščio metais visoje planetoje.

Dėl šių prognozių jau dabar pradedama ruoštis konkretiems pokyčiams įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, tikimasi, kad 2026 m. uraganų sezonas Atlanto vandenyne bus kiek ramesnis nei įprastai, nes El Niño sukuriamos oro srovės trukdo susidaryti stiprioms audroms. Tuo tarpu Pietų Amerikai prognozuojami stiprūs krituliai, o Pietryčių Azijai ir Australijai – varginančios sausros. Nors šis procesas vyksta toli nuo Lietuvos, bendras globalios temperatūros kilimas veikia ir mūsų regiono orų kintamumą, todėl stebėti 2026-ųjų El Niño eigą yra svarbu ne tik mokslininkams, bet ir visiems, planuojantiems veiklą, priklausančią nuo klimato sąlygų.

Maištinga Siela

Knyga: Jón Kalman Stefánsson "Dangus ir pragaras"

 

Jón Kalman Stefánsson. „Dangus ir pragaras“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 208.

„Žodžiai turi magiškų galių, jie gali nužudyti Dievą, gali išgelbėti gyvybes ir jas pragaišinti. Žodžiai yra strėlės, kulkos, mitologiniai paukščiai, persekiojantys Dievą, žodžiai yra daugybės tūkstančių metų senumo žuvys, gelmėse susiduriančios su baisybėmis, jie tinklai, pakankamai talpūs, kad pagautų pasaulį, o ir dangų, tačiau kartais žodžiai yra visiškai niekas, nunešioti skarmalai, per kuriuos šaltis eina kiaurai, niekam tikę įtvirtinimai, kuriuos mirtis ir bėda be vargo peržengia (p. 193).“

Sveiki, skaitytojai!

Esate pastebėję, kad šiauriečiai žmonės yra ne tik santūresni ir uždaresni, bet ir labiau linkę į privatumą ir vienatvę? Kaskart šis stereotipas iškyla, kai pradedu skaityti rimtąją grožinę skandinavišką literatūrą. Štai lietuviai, kurie dažnai svetur taip pat apibūdinami kaip gana uždari, rašo kitaip nei skandinavai. Tą patį pasakyčiau ir apie britus, kurie labiau panašūs į amerikiečius savo literatūra, nei į skandinavus, nors irgi yra perpūsti Šiaurės jūros ir geografiškai stoja skersai kelio tarp norvegų ir islandų. Šie stereotipai, manau, ne iš piršto laužti, nes tautos charakteris ir filosofija vienaip ar kitaip pasireiškia literatūros tradicijoje ir iš tradicijos kylančioje šiuolaikinėje literatūroje, tad nieko čia blogo nėra. Islandų rašytojo Jón Kalman Stefánsson (g. 1963) romaną Dangus ir pragaras (isl. Himnaríki og helvíti) būčiau praleidęs pro akis, tačiau kažkur perskaičiau (tikėtina, kad Baltų lankų vyriausiosios redaktorės Saulinos Kochanskaitės metines leidyklos rekomendacijas, kurios dažnai sutinka su mano literatūriniu skoniu), tad pasitikėdamas įsigijau šią knygą ir, tiesą sakant, nepasigailėjau nuo pat pirmojo puslapio.

Knygą versta ne iš kokios antrinės verstinės knygos egzemplioriaus, o tiesiogiai iš islandų kalbos ir tai atliko Rasa Barauskienė. Kiek Lietuvoje mokančių sudėtingą islandų kalbą? Tikriausiai vienetai ir jie dirba literatūros srityje. Argi nenuostabu? Vertimas kaip ir paties rašytojo tekstas kaip kokia skandinaviška poezija, primenanti šiek tiek estų herojinį epą Kalevą. Buvau pasiilgęs tokios santūrios ir šiaurietiškos knygos, kurios istorija taip greitai skaitytųsi ir įtrauktų. Paskutinįkart, žinoma, skaičiau nobelisto norvego Jon Fosse Trilogiją (Aukso žuvys, 2025), kuri turi stebėtinai labai panašių pasakojimo elementų su knyga Dangus ir pragaras, jeigu nežinočiau, kad tai norvego ir islando skirtingi kūriniai, sakyčiau, kad juos galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus.

Nors autorius buvo 2017 nominuotas Tarptautiniam Bookeriui už mums, lietuviams, nežinomą kol kas romaną Žuvys neturi kojų, tačiau labiausiai pasaulyje autorius išgarsėjo dėl Trilogijos apie berniuką, o romanas Dangus ir pragaras yra pirmoji šios trilogijos dalis. Nežinau, ar šiuo metu leidykla ruošia kitas dalis, nes jau praėjo kone dveji metai nuo šio romano pasirodymo ir kol kas apie tęsinius nekalbama, bet paminėsiu, kad yra ir kitos dvi dalys: Angelų liūdesys ir Žmogaus širdis. Pirmosios dalies siužetas tik iš pažiūros atrodo romus ir nesudėtingas: atokiame Islandijos žvejų kaimelyje, sakyčiau, XIX amžiau antrojoje pusėje. Pagrindinis veikėjas – jaunas berniukas, kurio vardas tekste niekada neminimas. Jo geriausias draugas Baurduras žūsta jūroje per audrą, nes užsimiršęs (skaitydamas Miltono Prarastąjį rojų) namuose paliko savo neperšlampamą apsiaustą, todėl žvejyboje jį perpučia ledinis vėjas, jis sušlampa ir mirtinai sušąla. Berniukas, apimtas sielvarto, iškeliauja į pavojingą kelionę per sniegą ir ledą, nešinas ta lemtinga knyga, norėdamas ją grąžinti, o galbūt – ir pats pasitikti mirtį...

Knyga pritrenkiančiai graži, nors ir atšiauri. Santykiai mistifikuojami, atrodo, kad islandiškas šaltis taip šaldo tų žmonių kūnus, kad dažnai jie nebeatskiria tikrovės nuo iliuzijos, todėl retsykiais atrodo, jog viskas vyksta kaip sapnas. Veikėjai apspangę ne tik nuo šalčio, bet ir nuo poezijos, gražių žodžių, kurie tampa šiluma atšiauriai tikrovei. Labiausiai romane stebino vyrų pasiryžimas keliauti valtimis į žvejybą mirtinomis sąlygomis. Tie žvejai, užaugę prie šaltos jūros, bet stebina, kad beveik nė vienas nemoka plaukti. XIX amžius, žmonės skęsta kiekvieną sezoną ir žvejai neapmokyti ne tik išsikapanoti, bet realiai neturi net neperšlampamų, kaip tekste minima, neįkainojamų amerikoniškų batų. Nors tikriausiai nėra ko stebėtis, Islandija tuo metu skurdi, visuomenė kaimeliuose daro ką gali, todėl visur tvyro religinis pamaldumas. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima ritualais ir užkalbėjimais, žegnojimais, kad tik niekas nenumirtų, žegnoja valtis, irklus ir net tinklus, tad racionalumą ir pasiruošimą žūklei pergali tik inertiškas bei ritualinis tikėjimas, kuris iš nūdienos perspektyvos atrodo radikaliai pražūtingas.

Stebino veikėjų suskirstymas į tuos, kurie trokšta žinių ir literatūros ir tuos, kurie niekina skaitančiuosius. Ar skaitymas Miltono poezijos ko nors išmokino paskenduolį Baurdurą? Tik tai, kad literatūra kaip ir religija gali apmaudžiai pražudyti, todėl negalima pasikliauti vien gražiais žodžiais. Tą lyg ir turėjo suprasti bevardis berniukas, kuris gal platoniškai buvo įsimylėjęs patį Baurdurą, o gal siejo jį su savimi kaip vyresnį brolį ar tėvą, kurio jam trūko, tad tas įsipareigojimas ir netekties šokas, kurį autorius bando potekstėje perteikti kaip berniuko kaltės jausmą dėl išdavystės, nes galiausiai berniukas pasirenka neprisijungti prie draugo pomirtiniame pasaulyje, o toliau pabandyti gyventi. Kitą vertus, reikia tokių knygų apie vyrišką draugystę, tai labai gražu, čia autorius visa tai sutaurina.

Yra tokių gražų literatūrinių pasažų, kuriuos autorius kuria, kaip minėjau, literatūriškai apjungdamas vietovės kultūrinius elementus, filosofiją ir religiją, sukuria savotišką krikščionišką ir pagonišką mąstymo skandinavišką variaciją. „Žuvys nėra vien tuntas šaltakraujų stuburinių gyvūnų, gyvenančių vandenyje ir kvėpuojančių žiaunomis, žuvys yra daug daugiau. Dauguma Islandijos gyvenviečių pastatytos ant menkių kaulų, tie kaulai yra svajonių skliautų pilioriai (p. 65).“

Jón Kalman Stefánsson

Tiesa, antroji knygos dalis patiko kiek mažiau. Berniukas patenka į miestelį pas itin blogos reputacijos našlę Geirtrūdą, kuri lesina varnas, o prabangiuose iš vyro paveldėtuose namuose elgiasi kaip laisvo elgesio merginos bordeliuose (primena H. Wassmo Dinos knygos ištarmes, kuriant moters charakterį). Čia vėl man išniro prisiminimai iš skaityto Kim Leine Amžinybės fiordo pranašai (Kitos knygos, 2019), kuriame vaizduojama atšiaurioji Grenlandija ir kultūrinė dramatiška kaita. Autorius Danguje ir pragare perteikia sudėtingą Islandijos reformacijos pradžią, nes kas gi yra Geirtrūda, jeigu ne vien tik atvykėlė maištininkė, kuri nepriimama vietinių moterų, nes yra kitoniškos kultūros, kurios misija griauti senąją tvarką. Iš esmės antrojoje dalyje romanas tampa socialinių įtampu romanu, o konfrontacijoje atsiduria kitatautė Geirtrūda ir pastoriaus žmona su moterų sambūriu.

Geirtrūda ir jos aklasis globojamas kapitonas, turintis 400 knygų, (o į šią biblioteką netrukus taikysis berniukas), ženklina islandų modernizacijos pradžią: žinios ateina iš pasaulinės literatūros ir mokslo, o šiai  uždarai ir vien maldomis bei prietarais pasikliaujančiai visuomenei labiausiai reikia šviestis, tačiau dėl tų pačių prietarų ir tradicijų laikymosi visuomenė slopina galimus modernizacijos procesus. Rašydamas šias eilutes pagalvojau apie mūsų dalį lietuvių, kurie niekaip negali nuslopinti troškimo laikytis tariamų šeimos maršo ir apipintų mitų apie tariamas tradicines vertybes įsitikinimų ir gintis nuo susikurtų demonų.

Knygoje mirtis romantizuojama kaip daug geresnė tikrovės būsena už gyvenimą, nes po mirties gi viskas atleidžiama, kita vertus, tai pagrįsta, nes jūreiviai (jauni ir jau patyrę) skendo jūroje kaip musės, tad vaizduojamoje tikrovėje nebuvo šeimos, kuri nebūtų netekusio kokio nors artimojo. „Du įgulos nariai nuskendo, kūnų taip ir nesurado, jie prisijungė prie didžiulio būrio jūrininkų, klajojančių vandenyno gelmėse, šnekučiuojančių vienas su kitu apie lėtą laiko tėkmę, laukiančių kažkieno senovėje jiems pažadėto paskutinio šaukimo, laukiančių, kol Dievas juos ištrauks, sužvejos juos į savo žvaigždėtą vandenyną, išdžiovins šiltu pūstelėjimu, leis jiems sausutėlėmis kojomis vaikštinėti po dangaus karalystę (p. 162).“

Labai patiko knygos pabaiga, tokia perteikianti visos knygos esmę. Berniukas aptarnauja kavą geriantį aklą kapitoną, kuris visas savo prisiminimais tebegyvena audringoje jūroje, nebeskiria tikrovių, o šalia alų maukia kitas užgrūdintas jūreivis, kurio sąmonė tamsėja su kiekvienu bokalu, kad nebegali prisiminti net savo žmonos vardo, tačiau puikiai įsivaizduoja, jog yra drauge su alku kompanionu jūroje. Tam tikra prasme knyga apie gyvenimo paveiktą būvį, kuris transformuoja tikrovę į iliuzijų pasaulį, apie tam tikrą islandišką jūreivio filosofiją ir ribinių patirčių ir mirties baimės priveiktų individų sąmonę, sutraumuotus jūreivius, kurių trauma pergali net pačią mirties baimę, o adrenalinas, kadaise patirtas jūroje, žvelgiant mirčiai į akis, tampa jų dvasios įspaudu, nauja jaudinančio gyvenimo prasmė. Niekas iš jų grįžę į krantą nebegali gyventi normalaus gyvenimo, todėl jie nusideda, tampa smurtingi, plempia alų arba yra nubaudžiami paties likimo tapti neregiais. Berniukas stebi jų netikrą laivą Užeigoje ir tikriausiai pradeda suprasti, kad toji Miltino poezija, gali ne tik pražudyti kaip kad draugą, bet ir išgelbėti nuo visiško gyvenimo aklumo, pačių žvejų susikurto vidinio pragaro. Žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis šis romanas, gebantis iškelti ir išlaikyti skaitytoją iš gelmių virš jūros paviršiaus, kitaip sakant, tarp pragaro ir dangaus. Rekomenduoju!

Maištinga Siela