Römisches Reich, Geschichte Römische Bäder, Sexualleben, Homosexualität und das Sexualleben der römischen Kaiser und Könige

 

Hallo!
 
Ich interessiere mich weiterhin für die Sexualgeschichte der Menschheit, nachdem ich das Buch „Die interessante Geschichte des Sex“ (Kate Lister) gelesen habe. Diesmal, nach meinem Artikel über die Behauptung, dass das Römische Reich durch Schwule zerstört wurde (was so nie geschehen ist!), habe ich beschlossen, einen genaueren Blick darauf zu werfen, wie das Sexualleben der Menschen im Römischen Reich wirklich aussah.
 
DAS SEXUALLEBEN DER RÖMISCHEN SOLDATEN UND EINFACHEN BÜRGER
 
Das Sexualleben im Römischen Reich war eng mit dem sozialen Status, der Macht und den patriarchalen Strukturen verbunden, wobei die männliche Sexualität oft durch das Prisma der Dominanz bewertet wurde. Im alten Rom wurden sexuelle Beziehungen nicht so sehr durch die Brille der Liebe oder Orientierung verstanden, sondern durch die Dichotomie von aktiver und passiver Rolle, bei der ein freier römischer Bürger immer die Position des „Akteurs“ einnehmen musste, unabhängig vom Geschlecht des Partners.
 
Ehen in Rom wurden vor allem aus politischen und wirtschaftlichen Gründen geschlossen, um Familien zu verbinden und legitime Erben zu sichern. Hochzeitsriten waren rechtlich und religiös geregelt: Die Braut wurde zum Haus des Bräutigams begleitet und die Verbindung wurde durch Opfergaben an die Götter und einvernehmliche Zustimmung besiegelt. Obwohl die Ehe als soziale Verpflichtung galt, wurde Treue hauptsächlich von Ehefrauen verlangt, deren Sexualleben sich ausschließlich auf den Ehemann beschränken musste, um die Klarheit der Erbfolge zu gewährleisten.
 
Prostitution war im Römischen Reich ein legales, reguliertes und äußerst verbreitetes Geschäft, das Männern aller sozialen Schichten zugänglich war. Prostituierte (meretrices) arbeiteten oft in öffentlichen Häusern (lupanaria), die sich in der Nähe von Foren oder Theatern befanden, und ihre Dienste waren relativ günstig, sodass sie selbst den ärmsten Bürgern zugänglich waren. Historische Quellen zeigen, dass Frauen, die sexuelle Dienstleistungen erbrachten, bei den örtlichen Behörden registriert wurden und spezielle Kleidung tragen mussten, die sie von „anständigen“ Matronen unterschied.
 
Römische Bäder (thermae) waren nicht nur Zentren der Hygiene, sondern auch Orte des sozialen Lebens und der Unterhaltung, an denen die Grenzen zwischen öffentlichem und privatem Raum oft verschwammen. Männer konnten dort informelle Beziehungen mit Prostituierten oder anderen Besuchern knüpfen; die Bäder wurden zu Orten, an denen sexuelle Begegnungen recht offen stattfanden. Dieses Umfeld erleichterte verschiedene Formen sexueller Interaktion, einschließlich gelegentlicher Beziehungen zwischen Personen desselben Geschlechts.
 
Während militärischer Kampagnen befriedigten römische Soldaten, die durch Europa zogen, ihre sexuellen Bedürfnisse durch die Ressourcen der eroberten Gebiete. Den Armeen folgten oft Lager von „Sexsklavinnen“ oder Prostituierten, die die Soldaten versorgten; oft wurde auch die lokale Bevölkerung, insbesondere Frauen und Kinder, ausgebeutet. Dies wurde als Teil des „Kriegsnutzens“ angesehen, und sexuelle Gewalt gegen die lokale Bevölkerung war systemisch, wenn auch manchmal durch militärische Disziplin begrenzt.
 
Homosexualität, wie wir sie heute verstehen (als Identität), existierte in Rom nicht; es gab lediglich verschiedene sexuelle Praktiken. Beziehungen von Männern mit jüngeren Männern (meist Sklaven oder Personen niederen Status) bewegten sich im Rahmen gesellschaftlicher Akzeptanz, solange der römische Bürger die aktive Rolle beibehielt. Ein solches Verhalten galt nicht als Homosexualität, sondern eher als Mittel, um die eigene Überlegenheit und Männlichkeit zu demonstrieren, da sexuelle Dominanz untrennbar mit politischer Macht verbunden war.
 
Sexuelle Sklaverei war ein grundlegender Bestandteil der Wirtschaft und Gesellschaftsordnung des Reiches und stellte die endlose sexuelle Verfügbarkeit für die Besitzer sicher. Sklaven und Sklavinnen galten als Eigentum ihrer Herren ohne jedes Recht auf ihren eigenen Körper, weshalb ihre sexuelle Ausbeutung eine völlig legale und ethische Norm war. Die römische Elite verfügte oft über speziell ausgebildete Sklaven, die sexuelle Dienste leisteten, und Haussklaven lebten in ständiger sexueller Bedrohung.
 
Transvestiten und Männer mit „weiblichem Verhalten“ waren in der römischen Kultur meist Gegenstand von Spott, existierten jedoch in bestimmten kultischen oder unterhaltenden Sphären. Einige historische Quellen (zum Beispiel über Kaiser Elagabal) beschreiben Personen, die bewusst weibliche Kleidung oder Rollen wählten, jedoch wurden solche Fälle meist mit dem Image von Dekadenz, Wahnsinn oder politischer Schwäche in Verbindung gebracht. Die Gesellschaft tolerierte ein solches Verhalten nur so lange, wie es die Stabilität des Reiches nicht beeinträchtigte.
 
Treue und eheliche Moral standen in ständigem Konflikt mit der realen Praxis der römischen Elite, in der Geliebte beiderlei Geschlechts ein alltägliches Phänomen waren. Obwohl Philosophen (z. B. Stoiker) Mäßigung und Selbstbeherrschung förderten, zeichnete sich die tatsächliche Lebensweise der Elite, besonders nach verschiedenen Banketten, durch große sexuelle Freiheit aus. Dies zeigte, dass die öffentliche Moral eher deklarativ als praktisch war und sexuelle Abenteuer für die Reichen nicht nur ein Vergnügen, sondern eine Bestätigung ihres Status darstellten.
 
Die Sexualkultur des Römischen Reiches war äußerst utilitaristisch und hierarchisch, wobei der menschliche Körper, insbesondere der eines Sklaven oder einer Person niederen Status, als Mittel zur Befriedigung der Bedürfnisse einer höhergestellten Person behandelt wurde. Das Sexualleben war von Machtverhältnissen durchdrungen, und Prostitution, Ausbeutung sowie verschiedene sexuelle Praktiken, die heute als kontrovers angesehen werden könnten, bildeten das Gewebe des täglichen Lebens im Römischen Reich.
 
DAS SEXUALLEBEN DER RÖMISCHEN KAISER, KÖNIGE UND ANDERER HERRSCHER
 
Das Sexualleben der römischen Elite war untrennbar mit ihrer politischen Macht verbunden, und Kaiser sowie Konsuln nutzten das Privileg, ihre persönlichen Begierden in öffentliche Erklärungen zu verwandeln. Im Gegensatz zu einfachen Bürgern, die sich an soziale Normen und begrenzte finanzielle Ressourcen anpassen mussten, konnten es sich hochrangige Anführer leisten, moralische oder rechtliche Beschränkungen zu ignorieren. Ihr Sexualverhalten wurde oft zu einem Instrument, mit dem sie ihre absolute Dominanz und ihren göttlichen Status demonstrierten; was einen einfachen Menschen in Schande gestürzt hätte, gab ihnen die Möglichkeit, ihre Autorität zu festigen.
 
Julius Caesar, obwohl er einer der einflussreichsten Anführer Roms war, war für sein äußerst stürmisches und nicht immer von der Gesellschaft unterstütztes Sexualleben bekannt, das oft als politische Waffe gegen ihn selbst eingesetzt wurde. Antike Autoren, darunter Sueton, erwähnen seine frühen Beziehungen zum König von Bithynien, Nikomedes, die Caesar den spöttischen Titel „Königin von Bithynien“ einbrachten. Obwohl diese Gerüchte Verleumdungen politischer Gegner gewesen sein könnten, versuchte Caesar nicht, sie kategorisch zu leugnen, und seine Fähigkeit, die Ehefrauen mächtiger Römer zu verführen, wurde in der ganzen Stadt offen diskutiert, was seine Unbesiegbarkeit in allen Lebensbereichen unterstrich.
 
Caligula ist wohl das deutlichste Beispiel dafür, wie uneingeschränkte Macht in Verbindung mit sexueller Freiheit in ein völlig unkontrolliertes Verhalten umschlagen kann, das selbst die römische Aristokratie schockierte. Historikern zufolge befriedigte er seine sexuellen Bedürfnisse durch Gewalt, ohne darauf zu achten, ob der Partner ein freier Bürger oder ein Sklave war, und war berüchtigt für inzestuöse Beziehungen zu seinen Schwestern. In seinen Palästen gab es eine Art Bordell, in dem der Kaiser die Ehefrauen von Senatoren zwang, Dienste zu leisten, womit er die höchsten Staatsbeamten demütigte und zeigte, dass niemand vor seinem Willen sicher ist.
 
Kaiser Nero überschritt ebenfalls alle denkbaren Grenzen des Anstands und verwandelte seine sexuellen Abenteuer in öffentliche Rituale, die konservativere Bürger schockieren mussten. Er war sowohl mit Männern als auch mit Frauen verheiratet, und die Zeremonien, bei denen er selbst die Rolle der „Braut“ übernahm, waren eine direkte Herausforderung für das traditionelle römische Verständnis von Männlichkeit. Nero strebte nach völliger Freiheit und verachtete traditionelle Ehe normen, weshalb sein Sexualleben nicht als Vergnügen, sondern als bewusste Zerstörung der bestehenden Ordnung und der moralischen Werte wahrgenommen wurde.
 
Kaiser Tiberius schuf gegen Ende seiner Herrschaft auf der Insel Capri eine geschlossene sexuelle Utopie, in der er sich erlaubte, die perversesten Fantasien fernab von den Augen Roms auszuleben. Historische Quellen erwähnen seine Vorliebe, Kinder zu beobachten, die er „Fischchen“ nannte, wie sie um ihn herum in Becken schwammen und sexuelle Handlungen vollzogen. Dies zeigt, dass höchste Herrscher völlig autonome Versionen der Welt schaffen konnten, in denen ihre Launen das einzige Gesetz waren und moralische Normen vor den Küsten der Insel zurückblieben.
 
Dennoch konnten Kaiser und Konsuln die öffentliche Meinung nicht völlig ignorieren, besonders wenn ihr Verhalten zu einer zu offensichtlichen Herausforderung für traditionelle römische Ideale wurde. Obwohl sie fast alles tun konnten, versuchte man oft, zumindest einen Anschein von Anstand zu wahren, um das Etikett „Tyrann“ zu vermeiden, das zum Anlass für Mord oder einen Umsturz werden konnte. Zum Beispiel waren Beziehungen zu Sklaven völlig legal, doch eine öffentliche, übermäßige Bindung an Personen niedrigen Ranges galt als Zeichen von Schwäche.
 
Römische Herrscher nutzten sexuelle Beziehungen oft als diplomatisches Mittel, um Allianzen zu sichern oder politische Unterstützung zu bezahlen. Könige und Fürsten, die Rom besuchten, gingen oft sexuelle Beziehungen mit einflussreichen Römern ein, um ihre Verbindungen zum Zentrum des Reiches zu stärken. Dies zeigt, dass Sexualität in ein komplexes Geflecht aus Machtspielen eingebunden war, in dem selbst die intimsten Handlungen einen politischen Preis oder Wert hatten.
 
Die Exklusivität zwischen Herrschern und Bürgern zeigte sich auch in der Möglichkeit, riesige Harems und Partner verschiedenster Nationalitäten zu haben, die aus allen Winkeln des Reiches als eine Art Luxusattribut zusammengebracht wurden. Während sich normale Römer meist mit Vertretern ihrer sozialen Schicht oder lokalen Prostituierten begnügten, demonstrierten Kaiser ihre Macht durch Exotik und wählten Partner, die die Weite des Reiches und ihre persönliche Dominanz in der Welt unterstrichen.
 
Das Sexualleben der Anführer des Römischen Reiches zeigt, dass Macht das ultimative Aphrodisiakum war, das es ihnen erlaubte, alle Grenzen menschlichen Verhaltens zu überschreiten. Obwohl ihre Handlungen von Historikern oft offen verurteilt wurden, fühlten sie sich selbst über jeder Moral stehend, da ihre sexuellen Launen als untrennbarer Ausdruck absoluter Macht betrachtet wurden. Auf diese Weise wurden die Schlafzimmer der Kaiser zu Orten, an denen nicht nur Bedürfnisse befriedigt wurden, sondern über das Schicksal des Reiches entschieden wurde oder einfach eine völlige Abkehr von der Realität des Lebens eines normalen Bürgers demonstriert wurde.
 
Rebellische Seele

Romos imperija, istorija: romėnų pirtys, seksualinis gyvenimas, homoseksualumas ir seksualinis Romos imperatorių bei karalių gyvenimas

 

Sveiki!
 
Vis dar domiuosi po „Įdomiosios sekso istorijos“ (Kate Lister) knygos seksualine žmonijos istorija ir šįkart žvilgsnis po mano straipsnio apie tai, kad Romą sugriovė gėjai (taip niekada nebuvo! – o patį skaitykite ČIA), nutariau labiau žvilgtelėti, o koks gi iš tikrųjų buvo Romos imperijos žmonių seksualinis gyvenimas.
 
ROMOS IMPERIJOS KARIŲ IR PAPRASTŲ PILIEČIŲ SEKSUALINS GYVENIMAS
 
Romos imperijos seksualinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su socialiniu statusu, galia ir patriarchalinėmis struktūromis, kur vyro seksualumas dažnai buvo vertinamas per dominavimo prizmę. Senovės Romoje seksualiniai santykiai buvo suvokiami ne tiek per meilės ar orientacijos, kiek per aktyvaus ir pasyvaus vaidmens dikotomiją, kurioje laisvas romėnas pilietis visada turėjo užimti „akto vykdytojo“ poziciją, nepriklausomai nuo partnerio lyties.
 
Vedybos Romoje buvo sudaromos visų pirma dėl politinių bei ekonominių priežasčių, siekiant sujungti gimines ir užtikrinti teisėtus įpėdinius. Vestuvių apeigos buvo teisiškai ir religingai reglamentuotos: nuotaka būdavo palydima į jaunikio namus, o sąjunga įtvirtinama aukojimu dievams ir bendru sutarimu. Nors vedybos buvo laikomos visuomeniniu įsipareigojimu, ištikimybė buvo reikalaujama daugiausia iš žmonų, kurių seksualinis gyvenimas turėjo apsiriboti tik vyru, kad būtų užtikrintas paveldėjimo aiškumas.
 
Prostitucija Romos imperijoje buvo legalus, reglamentuotas ir itin paplitęs verslas, prieinamas visų socialinių sluoksnių vyrams. Prostitutės (meretrices) dažnai dirbdavo viešuosiuose namuose (lupanaria), kurie buvo įsikūrę netoli forumų ar teatrų, o jų paslaugos kainavo palyginti pigiai, todėl buvo prieinamos net vargingiausiems piliečiams. Istoriniai šaltiniai rodo, kad sekso paslaugas teikiančios moterys buvo registruojamos vietos valdžios ir privalėjo dėvėti specialius drabužius, atskiriančius jas nuo „padorių“ matronų.
 
Romėnų pirtys (thermae) buvo ne tik higienos, bet ir socialinio gyvenimo bei pramogų centrai, kuriuose ribos tarp viešosios ir privačios erdvės neretai išsitrindavo. Jose vyrai galėdavo užmegzti neformalius santykius su prostitutėmis ar kitais lankytojais, pirtys tapdavo vieta, kurioje seksualiniai susitikimai vykdavo gana atvirai. Ši aplinka palengvino įvairių formų seksualinę sąveiką, įskaitant ir atsitiktinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.
 
Karinės kampanijos metu romėnų kariai, žygiuojantys per Europą, sekso įgeidžius patenkindavo per užkariautų teritorijų išteklius. Paskui armijas dažnai sekdavo „sekso vergyčių“ arba prostitučių stovyklos, kurios aprūpindavo kareivius paslaugomis, taip pat buvo dažnai pasinaudojama vietos gyventojų, ypač moterų ir vaikų, išnaudojimu. Tai buvo laikoma viena iš karo „naudos“ dalių, o seksualinė prievarta prieš vietinius gyventojus buvo sisteminė, nors retkarčiais ir ribojama karinės drausmės.
 
Homoseksualumas, kaip mes jį suprantame šiandien (tapatybinis), Romoje neegzistavo; egzistavo tik įvairios seksualinės praktikos. Vyrų santykiai su jaunesniais vyrais (dažniausiai vergais ar žemesnio statuso asmenimis) buvo visuomenės priimtinumo ribose, jei romėnas pilietis išlaikydavo aktyvų vaidmenį. Toks elgesys nebuvo laikomas homoseksualumu, o veikiau būdu demonstruoti savo viršenybę ir vyriškumą, nes seksualinis dominavimas buvo neatsiejamas nuo politinės galios.
 
Seksualinė vergystė buvo pamatinė imperijos ekonomikos ir socialinės santvarkos dalis, užtikrinanti begalinį seksualinį prieinamumą savininkams. Vergai ir vergės buvo laikomi savo šeimininkų nuosavybe be jokių teisių į savo kūną, todėl jų seksualinis išnaudojimas buvo visiškai legalus ir etiška norma. Romėnų elitas dažnai turėdavo specialiai apmokytų vergų, kurie teikdavo seksualines paslaugas, o namų vergai buvo nuolatiniame seksualinės grėsmės akivaizdoje.
 
Transvestai ir „moteriško elgesio“ vyrai Romos kultūroje dažniausiai būdavo pašaipos objektu, tačiau tam tikrose kultinėse ar pramoginėse sferose jie egzistavo. Kai kurie istoriniai šaltiniai (pavyzdžiui, apie imperatorių Heliogabalą) aprašo asmenis, kurie sąmoningai rinkosi moteriškus drabužius ar vaidmenis, tačiau tokie atvejai paprastai būdavo siejami su dekadanso, beprotybės ar politinio silpnumo įvaizdžiu. Visuomenė tokį elgesį toleravo tik tol, kol jis netrukdė imperijos stabilumui.
 
Ištikimybė ir santuokinė moralė buvo nuolatiniame konflikte su realia romėnų elito praktika, kurioje meilužės ir meilužiai buvo įprastas reiškinys. Nors filosofai (pvz., stoikai) skatino saiką ir susivaldymą, faktinė elito gyvensena, ypač po įvairių banketų, pasižymėdavo didžiule seksualine laisve. Tai rodė, kad viešoji moralė buvo labiau deklaratyvi nei praktinė, o turtingiesiems seksualiniai nuotykiai buvo ne tik malonumas, bet ir statuso patvirtinimas.
 
Romos imperijos seksualinė kultūra buvo itin utilitarianistinė ir hierarchinė, kurioje žmogaus kūnas, ypač vergo ar žemesnio statuso asmens, buvo traktuojamas kaip priemonė aukštesniojo statuso asmens poreikiams tenkinti. Seksualinis gyvenimas buvo persmelktas galios santykių, o prostitucija, išnaudojimas ir įvairios seksualinės praktikos, kurios šiandien galėtų būti vertinamos prieštaringai, sudarė kasdienio romėnų imperijos gyvenimo audinį.
 
ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIŲ, KARALIŲ IR KITŲ VALDOVŲ SEKSUALINIS GYVENIMAS
 
Romos elito seksualinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jų politinės galios, o imperatoriai bei konsulai naudojosi privilegija paversti savo asmeninius potraukius viešaisiais pareiškimais. Skirtingai nei eiliniai piliečiai, kurie turėjo derintis prie socialinių normų ir ribotų finansinių išteklių, aukščiausio rango vadovai galėjo sau leisti nepaisyti jokių moralinių ar teisinių suvaržymų. Jų seksualinė elgsena dažnai tapdavo instrumentu, kuriuo jie demonstravo savo visišką dominavimą ir dieviškąjį statusą, todėl tai, kas paprastam žmogui būtų užtraukę gėdą, jiems suteikdavo galimybę įtvirtinti savo autoritetą.
 
Julijus Cezaris, nors ir buvo vienas įtakingiausių Romos lyderių, garsėjo itin audringu ir ne visada visuomenės palaikomu seksualiniu gyvenimu, kuris dažnai buvo naudojamas kaip politinis ginklas prieš jį patį. Senovės autoriai, įskaitant Svetonijų, užsimena apie jo ankstyvus ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomedu, kurie Cezariui prilipdė pašaipų „Bitinijos karalienės“ titulą. Nors šie gandai galėjo būti politinių oponentų šmeižtas, pats Cezaris nesistengė jų kategoriškai neigti, o jo gebėjimas suvilioti galingų romėnų žmonas buvo atvirai aptarinėjamas visame mieste, taip pabrėžiant jo nenugalimumą visose gyvenimo srityse.
 
Kaligula yra bene ryškiausias pavyzdys, kaip neribota valdžia kartu su seksualine laisve gali virsti visiškai nekontroliuojamu elgesiu, kuris šokiravo net visko mačiusią romėnų aristokratiją. Pasak istorikų, jis savo seksualinius poreikius tenkino prievarta, neskirdamas dėmesio tam, ar partneris yra laisvas pilietis, ar vergas, ir garsėjo incestiniais santykiais su savo seserimis. Jo rūmuose veikė savotiškas viešnamis, kuriame imperatorius priversdavo senatorių žmonas teikti paslaugas, taip pažemindamas aukščiausius valstybės pareigūnus ir parodydamas, kad prieš jo norus niekas nėra apsaugotas.
 
Imperatorius Neronas taip pat peržengė visas įmanomas padorumo ribas, savo seksualinius nuotykius paversdamas viešais ritualais, kurie turėjo sukrėsti konservatyvesnius piliečius. Jis buvo vedęs tiek vyrus, tiek moteris, o ceremonijos, kuriose jis pats atlikdavo „nuotakos“ vaidmenį, buvo tiesioginis iššūkis tradiciniam romėniškam vyriškumo supratimui. Neronas siekė visiško laisvumo ir niekino tradicines santuokos normas, todėl jo seksualinis gyvenimas buvo suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąmoningas esamos santvarkos ir moralinių vertybių griovimas.
 
Imperatorius Tiberijus savo valdymo pabaigoje Kaprio saloje sukūrė uždarą seksualinę utopiją, kurioje leido sau įgyvendinti pačias iškrypėliškiausias fantazijas toli nuo Romos akių. Istoriniai šaltiniai mini jo pomėgį stebėti vaikus, kuriuos jis vadino „žuvytėmis“, plaukiojančius aplink jį baseinuose ir atliekančius seksualinius veiksmus. Tai rodo, kad aukščiausi valdovai galėjo sukurti visiškai autonomiškas pasaulio versijas, kuriose jų įgeidžiai tapdavo vieninteliu įstatymu, o bet kokios moralinės normos buvo paliekamos už salos krantų.
 
Vis dėlto imperatoriai ir konsulai negalėjo visiškai nepaisyti visuomenės nuomonės, ypač kai jų elgesys tapdavo per daug akivaizdžiu iššūkiu tradiciniams romėniškiems idealams. Nors jie galėjo daryti beveik viską, dažnai buvo stengiamasi išlaikyti bent šiokią tokią fasadinę padorumo išvaizdą, siekiant išvengti „tirono“ etiketės, kuri galėjo tapti dingstimi nužudymui ar perversmui. Pavyzdžiui, santykiai su vergais buvo visiškai legalūs, tačiau viešas per didelis prisirišimas prie žemo rango asmenų buvo laikomas silpnumo požymiu.
 
Romėnų valdovai taip pat dažnai naudojo seksualinius santykius kaip diplomatinę priemonę, siekdami užtikrinti sąjungas ar atsiskaityti už politinę paramą. Karaliai ir kunigaikščiai, lankydamiesi Romoje, dažnai įsitraukdavo į seksualinius santykius su įtakingais romėnais, taip bandydami stiprinti savo ryšius su imperijos centru. Tai rodo, kad seksualumas buvo įpintas į sudėtingą galios žaidimų tinklą, kur net patys intymiausi veiksmai turėjo politinę kainą ar vertę.
 
Išskirtinumas tarp valdovų ir piliečių pasireiškė ir galimybe turėti didžiulius haremus bei įvairiausių tautybių partnerių, kurie būdavo surenkami iš visų imperijos kampelių kaip savotiški prabangos atributai. Jei eiliniai romėnai dažniausiai tenkinosi savo socialinio sluoksnio atstovais arba vietinėmis prostitutėmis, tai imperatoriai demonstravo savo galią per egzotiką, pasirinkdami partnerius, kurie pabrėždavo imperijos platumą ir jų asmeninį dominavimą pasaulyje.
 
Seksualiniai Romos imperijos lyderių gyvenimai rodo, kad valdžia buvo galutinis afrodiziakas, leidęs jiems peržengti bet kokias žmogaus elgesio ribas. Nors jų veiksmai dažnai buvo atvirai smerkiami istorikų, jie patys jautėsi esą aukščiau bet kokios moralės, nes jų seksualiniai įgeidžiai buvo traktuojami kaip neatsiejama absoliučios galios išraiška. Tokiu būdu imperatorių miegamieji tapdavo vietomis, kuriose buvo ne tik tenkinami poreikiai, bet ir sprendžiamas imperijos likimas ar tiesiog demonstruojamas visiškas atotrūkis nuo įprasto piliečio gyvenimo realybės.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Pats baisiausias filmas 6" / "Scary Movie"

 

Sveiki!
 
Labai puikiai prisimenu, kaip vaikystėje ištisai laukdavome ir žiūrėdavome „Pats baisiausias filmas“ pirmąsias dalis per TV. Filmai, aišku, mums buvo pernelyg nešvankūs, tačiau mažai kas suko dėl to galvą, o mes leipdavome iš juoko. Vėliau pirmąsias dalis gavome nelegaliai ir bet kada galėdavome žiūrėti per savo namų kompiuterius. Sunku patikėti, bet anuomet šie klasika tapę filmai atrodė nepaprastai juokingi ir absurdiški. Eidamas į „Pats baisiausias filmas 6“ (angl. Scary Movie) (2026) kino teatre galvojau, kad galbūt būsiu jau tam pernelyg senas, nebesuprasiu tų lėkštų juokelių ir iššvaistysiu tiesiog pinigus.
 
Paskutinė penktoji dalis „Paties baisiausio filmo“ buvo 2013 metais, tad nemažas laiko intervalas nuo paskutiniosios dalies. Gal per tiek metų bus sugalvota kas nors daugiau, nei įprastai? Deja, besitikintiems kokybės ar kokių naujovių, turiu nuliūdinti, kad filmo frančizė išlaiko tą patį ritmą, koloritą ir siužetinį chaosą (kuo daugiau prifarširuoti pastarųjų metų siaubo kino filmų atpažįstamų sceninių parodijų). Kino kritikai nemėgsta šios parodijos serijų, jie negailestingi vertindami jų turinį ir režisūrą.
 
Ar filmas lėkštas? Žinoma! Ar filmas absurdiškas? Tikrai taip! Ar juokingas? Taip! Būtent dėl šito ėjau, šito ir gavau. Nustebau, kad juokiausi kur kas daugiau kino salėje, nei jaunesnioji žiūrovų karta, kurie galbūt į filmą pasižiūrėjo kritiškiau, o gal buvo atėję su pernelyg dideliais lūkesčiais. Tokiam kinui lūkesčių nereikia turėti nė per nago juodumą, čia reikia absurdą vertinti pačiu žemiausiu ir juokingiausiu būdu. Visgi labai gerai ir juokingai praleidau laiką. Bandžiau skaičiuoti tuos siaubo filmo variantus, kuriuos pavyko atpažinti šioje parodijoje, tačiau pamečiau skaičių, o galiausiai viskas susipynė ir pamečiau skaičių.
 
Filmas visgi turi naują viziją, jis kaip kokie „Simpsonai“ fiksuoja pastarųjų 5 metų amerikiečių kultūrines ir socialines problemas, t. y. D. Trumpo rinkimus, respublikonų valdymo nesąmones, taip pat persisotinusią nuo seksualinių skandalų ir rasizmo visuomenę, o tai sufleruoja, kad amerikiečiai pavargo nuo rasizmo ir kitų neapykantos formų. Vienoje iš filmo scenų kaukėtasis žudo juodosios rasės atstovą ir šis gindamasis absurdiškai meta kaltimus ne dėl to, kad jį žudo, o kokiais rasistiniais būdais iš „12 metų vergovės“ filmo: plakimas rimbu, pakorimas ant medžio šakos... Viena iš veikėjų metro paduriama dėl to, kad ji sukritikavo juodosios rasės žmones, galiausiai ją paduria ir arabas, ir kiti, kurie šiandien JAV-ose diena iš dienos kelia rasizmo ir homofobijos problemas. Tam tikra prasme šįkart filmas parodijuoja ne vien siaubo filmus, bet ir pačią amerikiečių socialinių įtampų tikrovę, kuri tampa įrankiu papildyti žudynes. Šioje dalyje susitinka naujoji „Pats baisiausias filmas“ karta su senąja ir konkuruoja dėl dominavimo pačiame filme. Čia daug ką išvysite iš 2000-ųjų pirmųjų dalių aktorių, įskaitant Anna Faris ir Regina Hall, Shawn Wayans, Lochlyn Munro ir kt., kurie į šį kino projektą grįžta nors ir senstelėję, bet su tais pačiais išlaikytais absurdiškais veikėjais ir jų ydomis kaip į seną gerą amerikietiško stiliaus vakarėlį.
 
Kad ir koks bebūtų absurdiškas filmas, po jo pasijutau gerai praleidęs laiką, nes daug juokiausi, pasitikrinau siaubo filmų sąrašą. Filmas absoliučiai pramogai, bet jame yra ir tos apčiuopiamos realijos, kurias atpažins kiekvienas masinės kultūros vartotojas.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 38/100
IMDb: 5.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Dienos citata: Vilija Dabrišienė apie NŠA kurtumą, nenorą susitarti ir priverstinę diktatūrą

 

Sveiki, skaitytojai!
 
„Dabar, turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija [NŠA] patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano ausų tampa nebepakeliamas. Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant politinius užsakymus?“ Vilija Dabrišienė.
 
Visą straipsnį galite perskaityti ČIA.
 
Aš tik pridėsiu: tuo, kuo birželio mėnesį pavirto mokyklos – nesibaigiančiais egzaminų I ir II dalių laikymo, perlaikymo atominės įtampos jėgainėmis, galime paploti tik NŠA biurokratijos klerkams. Ir tai yra susiję su politika, verslu ir mums nežinomais projektiniais pinigais. Niekas nebenori būti mokytojais pėstininkais-prižiūrėtojais. Kaip atsiranda dar egzaminų vertintojų? Gerai sumoka? Aišku, p. Vilija Dabrišienė kalba ne apie tai, o apie akivaizdų NŠA dialogo imitaciją, kuri tęsiasi metai iš metų, ji daro tai, ką nori, nors tauzija apie demokratiją, įsiklausymą ir bendruomeniškumą. Ką daro ministrė Rasa Popovienė?
 
Maištinga Siela

Knyga: Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija"

 

Dr. Kate Lister. „Įdomioji sekso istorija“ – Vilnius: Alma littera, 2026. – 416 p.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti populiariosios mokslinės literatūros ir viena iš jų –britų mokslininkės Kate Lister (g. 1981) neseniai į lietuvių kalbą išversta ir išleista knygą Įdomioji sekso istorija (angl. A Curious History of Sex), kuri originalo kalba pasirodė per patį karantiną – 2020 metais ir beregint susilaukė nemažai susidomėjimo. Į lietuvių kalbą šį veikalą išvertė Eglė Podčašinskienė, o išleido leidykla Alma littera. Seksas ir seksualiniai klausimai, manau, visada bus tas diskusinis socialinis laukas, dėl kurio susitarti netgi šiandien liberalioms visuomenės gana sudėtinga. Pastarieji penkeri metai JAV-ose ir tam tikrose Europos Sąjungos šalyse vėl parodė, kad prasidėjo seksualinis suvaržymas, puritoniškų ir radikalių politikų įtakon nusavinta žmogaus seksualinė įvairovė paversta gėdinimo, manipuliavimo bei „skaldyk ir valdyk“ įrankiu, nes niekas taip žmogaus nejaudina, nei žinojimas, kad yra teisingas ir neteisingas seksualumas bei jo išraiškos. Deja, autorė bando sugriauti šį mitą, analizuodama įvairiausiais aspektais žmonių seksualumą nuo Antikos laikų iki šių dienų.
 
Lietuvių kalboje nedaug turime knygų apie seksualumą. Viena ryškiausių pastarųjų laikų knyga Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos pasirodžiusi studija Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (Baltos lankos, 2022). Apie vyrų seksualumą yra rašęs Artūras Tereškinas savo eseistiniuose leidiniuose bei moksliniame tyrime Vyrų pasaulis (Baltos lankos, 2011) bei Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties su autorių kolektyvu, tačiau seksualumas tebuvo viena iš dedamųjų turinio dalių. Į lietuvių kalbą daugiausia iš užsienio kalbos verčiama erotinio ir sekso pobūdžio literatūra, kuri anksčiau buvo pardavinėja kaip literatūra suaugusiems, o dabar priskiriama tiesiog prie higienos ir (savi)malonumo literatūros, pavartoma knygyne net paaugliams. Štai Dr. Kate Lister yra pripažinta istorikė, rašytoja ir tinkalaidžių kūrėja, universiteto dėstytoja, kurios pagrindinės veiklos sritys yra moterų teisės, seksualumo istorija ir seksualinio elgesio raida, tad ir jos Įdomioji sekso istorija iš esmės yra apie seksą kaip reiškinį.
 
Knyga nesudėtinga ir, tiesą sakant, labai nustebino, kad taip lengvai parašyta. Kai kada dvelkė tokiu populiariosios žurnalistikos stiliumi, kokį galima pasiskaityti Skaivos Jasevičiūtės tuštokuose straipsniuose ar žurnaluose panelėms apie pirmąsias sekso patirtis (visada stebėjausi, kad vyrukai jaunuoliai niekada tokių leidinių neturėjo, tad jų edukacija buvo Lietuvoje visada išskirtinai silpnesnė, atėjusi labiau iš prastos pornografijos, nei žurnalistinio pramoginio supažindinimo turinio). Įdomiojoje sekso istorijoje autorė apžvelgia tik jai įdomias ir svarbias temas ir kaip pati teigia: „Neįmanoma parašyti išsamios sekso istorijos. Nesu tikra, ar kam nors tai pavyks, nes nėra vienos sekso istorijos – jų daugybė (p. 333).“ Skaitant knygą, darosi akivaizdu, kad studija atskleidžia labiau pačios Dr. Kate Lister pažiūros ir žvilgsnį, o jeigu apie seksą būtų rašęs vyras, tada akcentai būtų sudėti visiškai kitokie.
 
Asmeniškai pačią studiją pervadinčiau į Įdomiąją vulvos istoriją, nes Įdomioji sekso istorija parašyta iš feministinės perspektyvos, tad visi skyriaus akcentai labiau yra, kaip pati autorė teigia, apie putytes, vulvas, makštis ir t. t. Tai moteriškoji sekso istorijos studija, kur apie varpas ir vyrų seksualumą rasite ne tiek ir daug, sakyčiau, veikiau tik kontekste tik tam, kad būtų atskleista, kaip vyrai naudojosi drausdami, nusižengdami, kurdami poeziją, dievindami moters seksualumą ir jį išnaudodami savo lytiškumui ir politikai įgalinti. Nepaisant to, vyrams, manau, vis tiek ši knyga bus įdomi, nes jame išties daug informacijos, labiausiai veikia istorinis diskursas, t. y. daugybė aliuzijų, nuorodų į tam tikras istorines asmenybes, epochas ir jų reiškinius. Knyga kaip koks kaleidoskopas, leidžia, pvz., apie Viduramžius mąstyti ne vien kaip apie sugėdintus žmones, kurie plakė save už geidulius, dėvėdami ašutines, bet kaip ir ištvirkusią liaudį, kur Kryžiaus žygio metu vyrai nešiojo po Europą lytiškai plintančias ligas.
 
Autorė knygą pradeda nuo etimologijos, iš kur kilo lytinių organų pavadinimai. Aišku, čia įdomiausia būtų skyrius lingvistams ir kalbotyros mokslo žmonėms. Kita vertus, knyga parašyta iš anglosaksų perspektyvos, todėl didelis dėmesys skirtas britiškai, amerikietiškai ir Vakarų Europos perspektyvai, todėl nieko čia nerasite apie seksualumą ar seksą tai, kas vyko, pvz., LDK ar Abiejų Tautų respublikoje. Autorės žiūros kampas išskirtinai anglosaksiškas, tačiau ji remiasi Antika, Vakarų civilizacijos ištakomis, tad retai kada „dėl egzotikos“ nuklysta į Aziją ar Afriką, kurių civilizacijos tampa labiau kontekstais atskleisti seksualumo ir sekso kultūros įvairovę.

Dr. Kate Lister

 
Kalbėdama apie seksualumą ir seksą bei kūną, autorė pabrėžia, kad Europoje, kur vyravo krikščionybė, pažiūras ir supratimą formavo dažnai ne tik mokslo žinių stygius, bet ir prietaringumas. Knygoje rasite tokių įdomių faktų kaip: „Dideli klitoriai visada buvo siejami su dideliu lytiniu potraukiu ir lesbianizmu, o XVIII amžiuje paplitęs neigiamas požiūris į masturbaciją paskatino naujas spėliones dėl „žąsies kaklo“ atsiradimo priežasčių – buvo manoma, kad tai yra pernelyg dažno trynimo (1938) pasekmė. 1771 metais mažai žinomas prancūzų gydytojas M. D. R. Bienville‘is išleido traktatą apie nimfomanijos pavojus (p. 64).“ Stebino, kad nuo pat Antikos laikų apie moterų lytinius organus spręsdavo mokslininkai ir daktarai vyrai, o jų įsitikinimai dažnai būdavo paremti religinio ir moralinio pobūdžio argumentais, tad dažnas siūlydavo pjaustyti klitorius, užsiimti makšties dušais, atsisakyti važinėti dviračiu ir pan. Autorė pateikia ne vieną šokiruojančią istoriją, remdamasi istoriniais išlikusiais Antikos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Viktorijos laikų literatūra.
 
„Vadinamieji skaistybės pokyliai rengiami visoje Amerikoje. Tėvai lydi paaugles dukras į „pasimatymą“ – mergina pasižada išsaugoti nekaltybę iki santuokos, o tėvas, savo ruožtu, įsipareigoja ginti jos nekaltybę (matyt, su šratiniu šautuvu ar kokia nors signalizacija) <...> O 2017 metais Rusijos tyrimų komitetas ir sveikatos ministras Vladimiras Šuldiakovos sukėlė didžiulį pasipiktinimą liepęs gydytojams tikrinti moteriškos lyties moksleivių nekaltybę ir apie bet kokius mergytės plėvės pažeidimus pranešti valdžios institucijoms (p. 83).“ Šokiruoja ne tiek istoriniai absurdiški įstatymai, kurie buvo taikomi moterims, bet šių dienų tikrovė, pvz., Airijoje visai neseniai vyko išprievartavimo byla, kurioje teismas nusprendė, kad išprievartauta mergina pati kalta, nes ji vilkėjo siaurukes (stringus), o advokatas įrodė, kad siaurukės – tai požymis, kad mergina pati norėjo. Tai sukėlė didžiulį skandalą, apie kurį Lietuvoje nieko negirdėjau, jis net paskatino judėjimą nemažiau reikšmingą nei #metoo.
 
Arba toks visiškas šių dienų absurdas, kuris verčia kilstelėti antakius: „Kai kalba pasisuka apie seksą, mes nesąmoningai vertiname partnerio sveikatą pagal kvapą. 2013 metais Michaelas N. Phamas iškėlė teoriją, kad žmonės užsiima oraliniu seksu norėdami įvertinti poravimosi privilegiją ir galbūt pastebėti neištikimybės pėdsakus. Jis manė, kad atlikdamas kunilingą vyras pagal kvapą ir skonį stengiasi išsiaiškinti, ar ten nėra svetimos spermos. Mmm! (p. 218).“ Taip, autorė pateikia knygoje daug citatų, įskaitant ir nuteisto už homoseksualius santykius rašytojo Oscaro Wilde, ar psichoanalizės tėvo Z. Freudo mintis, Hipokrato ir kt. žinomų asmenybių. Knyga gausiai dokumentuota, o šokiruojantys ir stebinantys pačią autorę dokumentai, citatos nulydi tam tikri ironiški komentarai. Tai suteikia knygai tokio lengvumo, primena tinklalaidės apžvalgą su asmeniniais komentarais.
 
Knygoje galima aptikti ir visai retų užuominų, kurie vis dar stebina, pvz.: „Galbūt esate girdėję apie tai, kad naciai gamino sekso lėles, kad nebeleistų plisti jų karius kamavusiai sifilio epidemijai. Tai vadinamasis projektas „Model Borghild“. Istorija atrodo smagi, bet trūksta įrodymų, jai patvirtinti (p. 211).“
 
Knyga turi nepaprastai gerą poligrafiją – nesenstantį kokybišką popierių, patvarų knygos viršelį, o pats leidinys gana neblogai iliustruotas tiek sekso priemonėmis, tiek Viktorijos laikų erotinėmis ir pornografinėmis nuotraukomis, įrodančiomis, kad po morališkai suvaržyta parodomąja visuomene iš tikrųjų vyko įdomus seksualinis gyvenimas, dažnai baudžiamas ir apribotas įstatymais, paženklintas gėda ir lytiškai plintančiomis ligomis ar pavojingais ir nepageidautinais abortais. Įdomioji sekso istorija kartu tai ir didelė dovana tiems, kurie ieško išsamių nuorodų, nes knygos gale pateikiamas įspūdingas 80-90 puslapių apimantis literatūros sąrašas. Man asmeniškai šioji knyga įdomiausia buvo dėl istorinių-kultūrinių kontekstų, kurie išplėtė ir papildė bendrą suvokimą apie seksualumo pokyčius Vakarų kultūroje.
 
Maištinga Siela

Antika. Devynios mūzos, jų vardai, reikšmės, kilmė ir mitai bei legendos

 Sveiki!
 
Graikų mitologijoje devynios mūzos yra galingojo dievų valdovo Dzeuso ir atminties deivės Mnemosinės dukros. Mnemosinė graikų mitologijoje yra viena iš titanidžių, gimusi iš pirmųjų dievų – Urano (Dangaus) ir Gajos (Žemės). Ji yra Atminties deivė ir jos vardas tiesiogiai kildinamas iš graikų kalbos žodžio mnemosyne, reiškiančio „atmintis“ arba „įsiminimas“. Pasak legendų, jos gimė po devynių naktų, kurias Dzeusas praleido su Mnemosine Pierijos regione prie Olimpo kalno papėdės. Šios deivės įkūnija menų, mokslo ir įkvėpimo esmę, o jų vardai kilę iš senovės graikų kalbos šaknų, nurodančių jų globojamas sritis, tokias kaip „gražiai dainuojanti“ ar „džiaugsmingoji“. Mūzos paprastai lydi Apoloną, menų dievą, džiugindamos dievus Olimpe savo dainomis ir šokiais, taip pat įkvepia mirtinguosius poetus, muzikantus bei mokslininkus jų kūrybiniame kelyje.
 
Kaliopė, kurios vardas reiškia „gražiabalsė“, yra vyriausioji ir garbingiausia tarp seserų, atsakinga už epinę poeziją. Ji lydi didingus poetus ir epinių kūrinių kūrėjus, suteikdama jiems įkvėpimo apdainuoti didvyrių žygdarbius bei mitologinius pasakojimus, dažniausiai vaizduojama su vaškinėmis lentelėmis ir stiliaus lazdele rankose.
 
Klio, kurios vardas kildinamas iš graikų žodžio „kleos“, reiškiančio šlovę ar garsinimą, yra istorijos mūza. Ji stebi ir fiksuoja praeities įvykius, lydi metraštininkus bei tuos, kurie siekia išsaugoti tiesą apie svarbius įvykius ir asmenybes, todėl dažnai vaizduojama su vyniojamuoju raštu ar knyga rankose, simbolizuojančia žinių kaupimą.
 
Erata, kurios vardas siejamas su „eratos“ – mylimoji arba trokštamoji, globoja eleginę ir meilės poeziją. Ši mūza lydi kūrėjus, siekiančius išreikšti jausmų gelmę, ilgesį ir aistrą, o jos atvaizduose dažnai matoma lyra, pabrėžiant ryšį tarp jausmingos kalbos ir muzikos.
 
Euterpė, kurios vardas reiškia „džiuginančioji“ arba „teikianti malonumą“, yra muzikos mūza. Ji įkvepia muzikantus ir tuos, kurie randa paguodą garsų harmonijoje, ir dažniausiai vaizduojama su fleita arba dvejomis fleitomis, simbolizuojančiomis džiaugsmingą ir harmoningą garsų skambesį, lydintį žmogaus gyvenimo šventes.
 
Melpomenė, kurios vardas kilęs iš žodžio „melpomenos“, reiškiančio dainuojančiąją, tapo tragedijos mūza. Nors iš pradžių ji globojo dainas, vėliau jos vaidmuo nusistovėjo dramatiškame žanre, kuriame ji lydi kūrėjus, tyrinėjančius žmogaus kančią bei lemties neišvengiamumą, todėl ji dažnai vaizduojama su tragiška kauke ir kardu arba vėzdu.
 
Polymnija, kurios vardas reiškia „daug giesmių turinti“, globoja lyrinę poeziją bei šventus himnus. Ji lydi poetus, ieškančius gilių, dvasingų išraiškos formų, ir yra dažnai vaizduojama susimąsčiusi, apsigaubusi ilgu drabužiu, kas simbolizuoja rimtį, gilią mintį ir sakralų jos kūrybos pobūdį.
 
Terpsichorė, kurios vardas reiškia „džiaugsmą šokyje“, yra atsakinga už šokio meną ir chorinius himnus. Ji lydi tuos, kurie kūno judesiais išreiškia sielos pakylėjimą, ir dažniausiai vaizduojama su lyra rankose, rodant, kad šokis yra neatsiejamas nuo muzikinio ritmo ir harmonijos.
 
Talija, kurios vardas kildinamas iš žodžio „thallein“, reiškiančio žydėjimą arba klestėjimą, globoja komediją ir idiliškąją poeziją. Ji lydi tuos, kurie atskleidžia gyvenimo juokingąsias puses ar džiaugiasi kaimiško gyvenimo paprastumu, todėl vaizduojama su komiška kauke ir vynuogių vainiku, simbolizuojančiu džiaugsmą bei gyvenimo pilnatvę.
 
Uranija, kurios vardas reiškia „dangiškoji“, yra astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūza. Ji lydi mokslininkus bei stebėtojus, kurie nukreipia savo akis į žvaigždėtą dangų ieškodami tvarkos ir dėsningumų visatoje, todėl jos atributai yra dangaus gaublys ir skriestuvas, pabrėžiantys jos ryšį su tiksliuoju pasaulio pažinimu.
 
Maištinga Siela