Estija: Estijos ir estų kultūra, kalba, etnografiniai regionai, etnografija, liaudies ir tautosakos mitai, legendos, padavimai

 

Sveiki, lietuviai, estai ir estų lietuviai, lietuvių estų ir praeiviai!

 

Estijos etnografinis suskirstymas yra sudėtingas istorinis, kultūrinis ir geografinis audinys, atspindintis tūkstantmetę šalies raidą, kaimyninių tautų įtaką bei natūralius kraštovaizdžio skirtumus. Nors Estija yra palyginti nedidelė valstybė, jos regionų savitumas yra ryškus, išsaugantis protėvių tradicijas, dialektus ir gyvenimo būdą, kurie formavosi veikiami Baltijos jūros, šiaurietiškos gamtos ir sudėtingos geopolitinės istorijos.

 

Pagrindinis etnografinis Estijos padalijimas į regionus nėra griežtai nustatytas administracinėmis ribomis; jis labiau remiasi istorinėmis žemėmis, kurios ilgą laiką buvo savarankiškos arba priklausė skirtingoms politinėms bei bažnytinėms struktūroms. Šis suskirstymas pirmiausia atspindi senąsias genčių gyvenvietes, vėliau transformavusias į regioninius tapatumus, kuriuos sustiprino skirtinga dvaro kultūra, bažnytinės parapijos ir netgi žemės ūkio technologijų vystymosi tempai.

 

Šiaurės ir Vakarų Estija istoriškai buvo labiau orientuotos į Baltijos jūrą ir glaudžius ryšius su Skandinavija bei Suomija. Šis regionas, dažnai siejamas su Harju ir Lääne kraštais, pasižymi lygumų reljefu ir giliomis jūrinės kultūros tradicijomis. Čia gyvenimo būdą diktavo žvejyba, laivybos amatai ir prekyba, todėl šių vietovių gyventojų mentalitetas ir papročiai yra atviresni išoriniam pasauliui bei technologinėms naujovėms.

 

Pietų Estija, apimanti istorinę Livonijos dalį, yra žinoma dėl savo gilesnių ir konservatyvesnių kultūrinių klodų. Šis regionas, kuriame dominuoja Võru ir Setomaa žemės, turi ryškiausią kalbinį savitumą – pietų estų kalbos tarmės yra tokios archajiškos, kad kartais laikomos beveik atskira kalba. Čia kultūra glaudžiai susijusi su žemdirbyste, miškų verslais ir giliai įsišaknijusia stačiatikybe bei liuteronybe, kurios čia sugyvena savitu būdu.

 

Saremos ir Hyjumos salos sudaro atskirą etnografinį pasaulį, kurio pagrindinis bruožas yra izoliacija. Salų gyventojai per šimtmečius išvystė itin stiprų bendruomeniškumo jausmą ir unikalų požiūrį į gyvenimą – jie save dažnai laiko „saliečiais“, o ne tiesiog estais. Šiems regionams būdinga unikali architektūra, ypač tradiciniai vėjo malūnai, bei išskirtinis folkloras, kuriame gausu jūros baimės ir pagarbos stichijoms elementų.

 

Regionų suskirstymas yra grįstas ir skirtingomis dainavimo bei muzikos tradicijomis, kurios yra svarbi estų tapatybės dalis. Pavyzdžiui, Pietų Estijos (ypač Setomaa) daugiabalsės dainos „leelo“ yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą ir kardinaliai skiriasi nuo Šiaurės Estijos lyriškesnių, labiau rėmiamų į vakarietišką tonalinę sistemą dainų. Ši muzikinė atskirtis rodo, kaip skirtingai formavosi vietos bendruomenių estetinis suvokimas.

 

Tautinių drabužių skirtumai taip pat tarnauja kaip vizualinis etnografinių regionų atpažinimo ženklas. Kiekviena parapija ir regionas turi savitus raštus, spalvų derinius ir papuošalų stilius, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Šiaurės Estijos rūbai dažnai pasižymi ryškesnėmis spalvomis ir didesniu prabangos elementų kiekiu, įtakotu miestietiškos mados, o pietinių regionų drabužiai išlaikė daugiau senovinių, archajiškų geometrinių ornamentų.

 

Socialinė struktūra ir ūkininkavimo modeliai taip pat formavo etnografinius skirtumus. Vakarų Estijos pajūrio regionuose vyravo vienkiemiai ir individuali žemdirbystė, kai tuo tarpu centrinėje ir pietinėje Estijoje ilgą laiką buvo gajos kaimų bendruomenės su bendrais laukais. Šis skirtumas lėmė skirtingą socialinį elgesį: nuo didesnio individualizmo pajūryje iki glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo ir hierarchijos gilesniuose žemyniniuose regionuose.

 

Religinė įtaka negali būti ignoruojama aptariant regionų ypatumus. Didžioji Estijos dalis yra istoriškai liuteroniška, tačiau pietryčiuose, ypač Setomaa regione, gilias tradicijas turi stačiatikybė. Ši religinė skirtis sukūrė visiškai kitokį kalendorių, švenčių ciklą ir netgi kulinarinį paveldą, nes stačiatikių pasninko papročiai ir švenčių paminėjimo tradicijos skiriasi nuo liuteroniškosios estetikos, kuri yra labiau santūri.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje etnografiniai regionai patiria globalizacijos spaudimą, tačiau Estijoje stebimas stiprus atgimimas domėjimosi savo šaknimis. Vietinės bendruomenės aktyviai puoselėja tarmes, rengia folkloro festivalius ir stengiasi išsaugoti regioninę maisto kultūrą. Tai nebėra tik muziejinė praeitis – tai gyvas procesas, kuris padeda estams išlaikyti savo identitetą sparčiai modernėjančioje visuomenėje.

 

Visų šių veiksnių visuma – geografija, istorija, religija ir socialinė struktūra – paverčia Estiją etnografine mozaika. Nors estai yra vieninga tauta, jų regioninis įvairiapusiškumas yra tai, kas suteikia šiai šaliai jos unikalumą. Kiekvienas regionas, nuo vėjų talžomos Saremos iki miškingosios Võrumaa, pasakoja savo istoriją, kuri kartu yra ir didžiosios estų tautos istorijos dalis.

 

Maištinga Siela

Chiune Sugihara (Čijunė Sugihara) – japonas, išgelbėjęs iš Lietuvos vokiečių okupacijos metais šimtus žydų

 

Tęsiu pažintį su istoriniais vykiais ir šįkart žvilgsnis į Lietuvą ir Japoniją.

 

Chiunė Sugihara (1900–1986) buvo japonų diplomatas, kurio vardas šiandien pasaulyje simbolizuoja aukščiausią žmogiškumo, drąsos ir sąžinės raišką. Gimęs 1900 m. sausio 1 d. Gifu prefektūroje, Japonijoje, jis tapo žmogumi, kurio gyvenimo kelias neatsiejamai susipynė su Lietuvos istorija pačiu dramatiškiausiu jos laikotarpiu. Nors jis buvo diplomatinės tarnybos atstovas, jo atminimas išliko ne dėl oficialių ataskaitų, o dėl asmeninio pasirinkimo gelbėti gyvybes nepaisant gresiančių pasekmių.

 

Diplomatinė tarnyba Lietuvoje prasidėjo 1939 m. lapkričio mėn., kai Kaune buvo įkurtas Japonijos konsulatas. Tarpukariu Japonijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai buvo gana šilti, tačiau 1940 m. situacija tapo kritinė – Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, užsienio šalių atstovybės buvo priverstos užsidaryti. Būtent šiuo metu, stebėdamas į konsulatą plūstančius tūkstančius žydų pabėgėlių, ieškančių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo, Ch. Sugihara stojo prieš sunkų moralinį pasirinkimą.

 

Nepaisydamas oficialių Japonijos vyriausybės nurodymų ir būdamas griežtai įspėtas neįsileisti pašalinių asmenų, Ch. Sugihara 1940 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais ėmėsi išduoti „vizas gyvenimui“. Iš esmės tai buvo tranzitinės vizos, kurios leido pabėgėliams per Sovietų Sąjungą pasiekti Japoniją ir iš jos keliauti toliau. Konsulato patalpose Kaune jis su žmona Jukiko dieną naktį pildė dokumentus, kol galiausiai buvo priverstas išvykti, tačiau vizas rašė net sėdėdamas traukinyje į Berlyną.

 

Skaičiuojama, kad per šį trumpą laikotarpį Ch. Sugihara išdavė daugiau nei 2000 vizų, tačiau dėl to, kad viena viza dažnai gelbėdavo ne tik jos turėtoją, bet ir visą šeimą, išgelbėtų gyvybių skaičius vertinamas iki 6000 ar net daugiau. Tai buvo unikalus atvejis karo istorijoje, kai vienas žmogus savo ryžtu sugebėjo pakeisti tūkstančių žmonių likimus. Kodėl jis tai darė? Ch. Sugihara vėliau rašė, jog tiesiog sekė savo sąžinės balsu, nes negalėjo žiūrėti į mirčiai pasmerktus žmones ir likti abejingas.

 

Šiandien Kaunas yra neatsiejamas nuo Ch. Sugiharos atminimo. Buvusiame Japonijos konsulato pastate (Vaižganto g. 30) veikia Sugiharos namai – muziejus, kuris tapo traukos centru ne tik lietuviams, bet ir lankytojams iš Japonijos bei viso pasaulio. Ši vieta yra ne tik istorijos liudininkė, bet ir edukacijos erdvė, kurioje nuolat primenama apie žmogaus teisę į gyvybę ir diplomatijos galimybę tarnauti humanitariniams tikslams.

 

Japonams ir lietuviams Ch. Sugihara yra bendrystės simbolis, jungiantis dvi tolimas šalis per moralinio autoriteto prizmę. Japonijoje jis ilgą laiką buvo mažiau žinomas, tačiau dabar jis gerbiamas kaip „Japonijos Šindleris“, įkvepiantis jaunąją kartą drąsos pavyzdžiu. Lietuvoje jo atminimas puoselėjamas su ypatinga pagarba kaip valstybės draugo, kurio poelgis 1940 m. Kaune įrašė Lietuvą į pasaulinę humanizmo istoriją kaip vilties uostą tiems, kurie buvo praradę viską.

 

Maištinga Siela

Baltų genčių žemėlapis XIII a.: sūduviai-jotvingiai, lamatiečiai, skalviai, žiemgaliai, kušiai, sėliai, aukštaičiai, kušiai ir kt.

 

***

 

Šis žemėlapis vaizduoja baltų genčių gyvenamas teritorijas, kurios buvo itin svarbios mūsų regiono etnokultūriniam formavimuisi ir politinei raidai maždaug nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki pat Lietuvos valstybės susikūrimo XIII a.. Kiekviena jame pažymėta sritis atspindi atskirą gentinę bendruomenę, pasižyminčią unikaliais papročiais, ūkine veikla bei gynybinėmis struktūromis, o vizualiai pateiktos figūros iliustruoja to meto aprangos bei gyvensenos ypatumus, kurie archeologinių tyrimų duomenimis buvo būdingi šiam laikotarpiui.

 

Toks suskirstymas leidžia aiškiau suvokti senųjų baltų genčių, tokių kaip kuršiai, žemaičiai, aukštaičiai, lietuviai, sėliai, žiemgaliai, skalviai, lamatiečiai bei sūduviai-jotvingiai, geografinį paplitimą jų klestėjimo laikotarpiu prieš prasidedant intensyvesniems kariniams konfliktams su kaimyninėmis valstybėmis ir ordinais. Šis laikotarpis – tai vėlyvasis geležies amžius, kai gentinės struktūros pasiekė aukščiausią savo organizacinę formą, tapdamos pamatu būsimai ankstyvajai Lietuvos valstybei.

 

Žemėlapis tarsi sujungia archeologines bei etnografines žinias į vieningą, istoriniame kontekste aktualų vaizdinį, leidžiantį geriau suprasti mūsų protėvių erdvę bei jų kultūrinio paveldo ištakas. Tai erdvė, kurioje formavosi unikalus baltų identitetas, vėliau tapęs neatsiejama Europos istorijos dalimi.

 

Maištinga Siela

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) – Prūsijos didysis Apšvietos filosofas: biografija, gyvenimas, svarbiausi veikalai, sąsajos su Lietuva

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.

 

Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos „Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl prievartinio religinio indoktrinavimo.

 

1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie žmonių tarpusavio santykius ir etiką.

 

Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą kalbotyros mokslams.

 

Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis. Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos platybes.

 

Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755 m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis ir metodiškas intelektualas.

 

Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.

 

Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai, kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.

 

Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį, reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą.

 

Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.

 

Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują savimonės lygmenį, atsisveikinimas.

 

Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis apie proto drąsą naudotis savo intelektu.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela

"Latvių raudona" ir karmino raudona: kuo skiriasi raudoni atspalviai ir kaip raudona spalva atsirado Latvijos nacionalinėje vėliavoje

 

Karmino raudona spalva, kilusi iš kruopštaus košenilio skydamarių apdorojimo Centrinės ir Pietų Amerikos platybėse, ilgą laiką buvo vienas brangiausių pasaulio pigmentų, kurio sodrus atspalvis simbolizavo prabangą, galią ir dvasinę gelmę. Ši spalva, savo istorija siejanti actekų kultūrą su Europos didikų drabužiais ir tapybos šedevrais, netikėtai rezonuoja su Latvijos nacionaline vėliava, kurios tamsiai raudonas atspalvis, nors ir neturintis tiesioginio ryšio su vabzdžių pigmentu, kyla iš tos pačios kraujo spalvos simbolikos. Pasak legendos, užfiksuotos dar XIII amžiaus „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, latvių genčių kario didvyriškumas tapo vėliavos pagrindu, kai mūšyje sužeisto vyro kraujas nuspalvino baltos paklodės kraštus, palikdamas viduryje šviesų ruožą, kuris tapo pergalių ir pasiaukojimo simboliu.

 

Ši archajiška vėliava, ilgus amžius puoselėjusi latvių tautos savimonę, ilgainiui tapo neatsiejama tapatybės dalimi, kurios specifinį atspalvį protėviai išgaudavo naudodami natūralius augalinius dažus, pavyzdžiui, madaros šaknų ekstraktą. Viduramžių amatininkai sugebėdavo iš šių šaknų išgauti nepaprastai stabilų, sodrų atspalvį, kuris skyrėsi nuo kitų Europos šalių naudotos ryškios raudonos spalvos. Toks „latviškas raudonumas“ nebuvo atsitiktinis – jis atspindėjo šiaurietišką santūrumą, kartu išlaikydamas kovotojų kraujo ir žemės ryšio dvasią, todėl tapo unikaliu vizualiniu kodu, atpažįstamu net ir tarp gausybės kitų heraldinių vėliavų.

 

Istoriniu požiūriu itin įdomus faktas yra tai, kad vėliava ilgą laiką nebuvo griežtai standartizuota, o jos „latviškos raudonos“ atspalvis varijavo nuo plytinės iki beveik bordo spalvos, priklausomai nuo regiono ir naudotų dažų šaltinio. Tik 1918 metais, formuojantis moderniai Latvijos valstybei, kilo būtinybė suvienodinti vėliavos parametrus, kad ji atspindėtų vieningą tautą. Menininkas Ansis Cīrulis, kuriam buvo patikėtas šis svarbus darbas, rėmėsi etnografiniais radiniais ir istorine atmintimi, sukurdamas tokį vėliavos proporcijų bei spalvinį balansą, kuris tapo etalonu ir išliko nepakitęs iki pat okupacijos pradžios, simbolizuodamas laisvės siekį ir tautinį atgimimą.

 

Po dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, kurios metu vėliava buvo griežtai uždrausta, jos atkūrimas 1988-aisiais tapo galingu politiniu ir emociniu įvykiu. Latvijos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu buvo atlikti išsamūs istoriniai tyrimai, siekiant nustatyti tikrąjį, tą patį XIII amžiaus dvasia alsuojantį atspalvį. Ekspertai analizavo senovinius audinių likučius ir kronikų aprašymus, galiausiai pasirinkdami oficialų „Pantone 1807C“ kodą, kuris sujungia senovės didvyrių kraują su modernia valstybės vizija. Šis spalvinis tikslumas tapo tarsi tilto statymu tarp praeities kovų ir ateities kūrimo, įrodydamas, kad tauta per simbolius gali atkurti net ir tai, kas buvo bandoma ištrinti iš atminties.

 

Šiandien Latvijos vėliava ne tik puošia valstybines įstaigas, bet ir išlieka gilaus orumo bei pilietiškumo simboliu, primenančiu, kad laisvė nėra tik duotybė, o nuolatinis pasirinkimas. Būtent toks požiūris dera su senąja stoikų filosofija, primenančia, kad žmogus, o kartu ir tauta, turi prisiimti atsakomybę už savo likimą net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Taip vėliava, savo istorija susiejanti archetipinę raudoną spalvą su drąsa mirti už laisvę, tampa ne tik audiniu, bet ir gyvu liudijimu apie tautą, kuri net ir per kančią, panašiai kaip „Tikrosios meilės“ herojai, geba atrasti stipresnį ryšį su savo šaknimis ir išsaugoti orumą.

 

Maištinga Siela