Antika. Antikos kultūra ir kultūros pristatymas: demokratija, literatūra, menas, mitai, harmonija ir tautos susirinkimas

 

Antikos kultūra – tai Vakarų civilizacijos pamatas, kurio idėjos, menas, filosofinė mintis ir valstybės valdymo modeliai iki šiol formuoja mūsų šiuolaikinį pasaulį. Šis istorinis laikotarpis, apimantis senovės Graikijos ir Romos gyvavimo amžius, prasidėjo antikos pavadinimo kilme, glaudžiai susijusia su lotyniškomis šaknimis. Pats terminas „antika“ yra kilęs iš lotyniško žodžio antiquus, reiškiančio „senovė“, o patys graikai save bei savo šalį vadino helenais ir Helada, išlaikydami unikalų kultūrinį tapatumą, paremtą mitologiniu protėviu Helenu.

Antikinės graikų visuomenės pasaulėžiūros centre stovėjo žmogus, kurio mąstymą geriausiai atskleidė filosofo Protagoro išsakyta mintis „žmogus yra visų daiktų matas“. Ši humanistinė nuostata skatino gilintis į individo galimybes, proto jėgą ir moralinę atsakomybę. Graikų mitologijoje dievai buvo vaizduojami žmogiškuoju pavidalu, turintys ne tik didingų galių, bet ir tipinių žmogiškųjų silpnybių bei aistrų. Šie dievai buvo garbinami monumentalioje architektūroje, o jų garbei rengiamos religinės šventės ir varžybos, pavyzdžiui, Olimpinės žaidynės, tapo kultūrinės vienybės išraiška.

Filosofijos gimimas antikoje visiškai pakeitė žmonijos supratimą apie pasaulį, atsisakant vien tik mitologinio mąstymo ir pereinat prie racionalių ieškojimų. Tokie mąstytojai kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis kėlė esminius klausimus apie teisingumą, etiką, valstybės sandarą bei tikrovės prigimtį. Jų sukurta dialektinio mąstymo ir logikos sistema padėjo pamatus visų šiuolaikinių mokslų raidai, o filosofinė mintis tapo pagrindu diskusijoms apie laisvę ir pilietinę visuomenę.

Svarbiausias antikos politinis pasiekimas buvo demokratijos atsiradimas Atėnų polise V a. pr. Kr. Ši tiesioginio valdymo forma leido piliečiams patiems spręsti valstybės reikalus piliečių susirinkime – eklezijoje. Nors ši sistema rėmėsi idėja, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, pati piliečio sąvoka buvo griežtai apibrėžta: politines teises turėjo tik pilnamečiai laisvi vyrai, kurių abu tėvai buvo Atėnų piliečiai. Moterys, laisvi svetimšaliai (metikai) ir vergai iš šio demokratinio proceso buvo visiškai išbraukti, todėl politiniame susirinkime dalyvavo tik nedidelė visuomenės dalis.

Atėnai tapo ne tik demokratijos lopšiu, bet ir mokslo, teatro bei meno židiniu, kurio pasiekimai iki šiol stebina savo tobulybe. Šalia jų gyvavo ir kitas išskirtinis polisas – Sparta, kurios visuomeninė sistema rėmėsi griežta karine disciplina, asketišku gyvenimo būdu ir kariaunos rengimu nuo pat vaikystės. Šių dviejų polių priešprieša ir kultūrinė dinamika lėmė daugelį reikšmingų istorinių momentų, tarp kurių išsiskiria graikų-persų karai, sustiprinę graikų vienybės jausmą.

Reikšmingu momentu antikoje tapo ir Aleksandro Makedoniečio užkariavimai, kurie lėmė helenizmo epochos pradžią. Šio laikotarpio metu graikų kultūra, kalba ir mokslo pasiekimai susiliejo su Rytų kraštų tradicijomis, paskleisdami filosofiją, teatrą ir architektūrą po milžiniškas teritorijas nuo Egipto iki pat Indijos. Aleksandrija su savo garsiąja biblioteka tapo mokslo ir žinių centravimo vieta, kurioje buvo kaupiami antikos išminties lobiai.

Meno ir architektūros srityje antika sukūrė amžinus grožio standartus, kuriuos apibrėžė klasikiniai orderiai – dorėninis, jonėninis ir korintinis. Atėnų Akropolis su Partenono šventykla ir unikaliojo Erechtėjono pastatu, garsėjančiu kariatidėmis ir mitinėmis sąsajomis su karaliumi Kekropu bei Poseidono ir Atėnės varžybomis, įkūnijo harmonijos, simetrijos ir proporcijų siekį. Menininkai siekė vaizduoti tobulą žmogaus kūną, pasitelkdami kontraposto pozą ir idealizuotas formas.

Kasdienis antikos pasaulio gyvenimas taip pat paliko ryškų pėdsaką dabartyje, nes būtent tada susiformavo teatro menas, tragedijos ir komedijos žanrai, viešosios retorikos taisyklės ir sporto kultūra. Miestai-valstybės sukūrė sudėtingą teisinę sistemą, prekybos tinklus, monetų sistemą bei raštą, kuris evoliucionavo iš finikiečių abėcėlės perėmus graikų raidyną su balsėmis. Šios naujovės leido užfiksuoti Homero epus, kurie tapo Vakarų literatūros pradais.

Aplinkos ir gamtos santykis antikos laikotarpiu pastebimai skyrėsi nuo dabartinio, nors bendras Viduržemio jūros regiono klimatas išlaikė tam tikrus panašumus. Intensyvi laivų statyba, metalo lydymas ir žemės ūkis lėmė didžiulį miškų nykimą bei dirvožemio eroziją, todėl senovės kraštovaizdis, nors ir sausesnis bei akmeningesnis nei pradžioje, buvo tankiau apželdintas giraitėmis nei nuniokotos vėlesnių amžių teritorijos. Ši žmogaus ir gamtos sąveika paliko nuolatinį pėdsaką regiono ekosistemoje.

Galiausiai, antikos kultūros palikimas tapo pagrindu vėlesniems Europos atgimimo judėjimams, o antikos idėjos apie pilietiškumą, teisingumą ir mokslo laisvę tebėra kertiniai šiuolaikinės demokratijos ir humanizmo akmenys. Filosofinis smalsumas ir noras suprasti pasaulį bei žmogaus vietą jame išlieka vertingiausia dovana, kurią antikinis pasaulis perdavė ateities kartoms.

Maištinga Siela

Rašytoja Violeta Palčinskaitė (1943-2026): gyvenimas, kūryba, knygos

 

Violeta Palčinskaitė gimė 1943 m. lapkričio 20 dieną Kaune, Žaliakalnyje. Mokėsi J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. 1960–1964 m. studijavo Vilniaus universitete. Savo kūrybą spaudoje pradėjo publikuoti 1958 m., pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ išleido 1961 m., būdama vos septyniolikos. 1964 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Violeta Palčinskaitė parašė netoli penkiasdešimt knygų. Nors maždaug pusė jų skirta suaugusiesiems, bet ji pirmiausia buvo žinoma kaip vaikų poetė. Kelios Lietuvos vaikų kartos užaugo su Violetos Palčinskaitės eilėraščiais, pasakomis ir pjesėmis, jos kūrybą skaito ir dabartiniai moksleiviai. Būdama išskirtinio talento, Violeta Palčinskaitė sugebėjo išlikti populiari ir aktuali. Jos kūryba reto pagaulumo: kupina humoro, geros nuotaikos ir netikėtų nuotykių. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus, ji yra sakiusi: „Kartais ir dabar jaučiu, kad manyje tebegyvena vaikas, svajojantis apie nepatirtus nuotykius ir tikintis, jog visos istorijos turi baigtis laimingai“.

Violeta Palčinskaitė ne tik rašė pati, bet ir išvertė gausybę garsių pasaulio rašytojų, pvz., Roaldo Dahlio, Donaldo Bisseto, Kate Di Camillo, Jacqueline Wilson, kūrinių, taip pat britų tautosakos rinktinę „Motulės Žąsies eilėraščiai“.

Už kūrybą vaikams buvo ne kartą apdovanota: 1988 m. pelnė IBBY tarptautinį vaikų meno asociacijos diplomą už eilėraščių knygą vaikams „Senamiesčio lėlės“, 2008 m. – festivalio „Poezijos pavasaris“ rengėjų prizą už geriausią eilėraščių knygą mažiesiems „Karalius pamiršo raidyną“, 2009 m. – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalį už išskirtinius pasiekimus literatūros ir poezijos vaikams srityje. 2011 m. jos knyga „Muzika troliui“ nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose, 2012 m. jai paskirta Vaikų literatūros premija.

Violeta Palčinskaitė sukūrė scenarijų kino filmams „Andrius“ (už šį scenarijų 1982 m. pelnė aukso medalį tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje Italijoje), „Traukinys į Bulzibarą“, „Geležinė princesė“, žodžius Eduardo Balsio oratorijai „Nelieskite mėlyno gaublio“.

Suaugusiuosius Violeta Palčinskaitė netikėtai nudžiugino prozos kūriniais: 2015 m. ji išleido autoironišką atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, 2019 m. pasirodė šios knygos tęsinys „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“, o 2024 m. – „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“. Šioje trilogijoje autorė praskleidė ilgų kūrybos metų užkulisius, nupiešė fragmentiškus, bet nepamirštamus savo artimųjų bei garsių kultūros žmonių portretus.

Violetos Palčinskaitės kūrybos išversta į anglų, rusų ir kitas kalbas.

2004 m. Violeta Palčinskaitė buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, 2023 m. jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose.

Maištinga Siela

Filmas: "Prisikėlimas" / "Resurrection" / "Kuang ye shi dai"

 Sveiki, mielieji skaitytojai!

Kinijos režisierius Bi Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025), bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.

Naujausias režisieriaus darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai. „Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.

Filmas nelengvai atkako į Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti. Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius, pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai susiduria kiti autoriai.

Menkai prieš žiūrėdamas domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi. Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?), galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių, meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti epochas, kultūras ir žmonių likimus.“

Iš tikrųjų tik labai daug nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras, ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi  jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas, galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa, man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine, tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą. Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 204: dėkingumo energija, tampanti tavo savastimi

 

Sveiki!

Graži ir darbinga diena – padėkok jai.

Dėkoju už tai, kad viskas šiandien buvo labai puiku. Esu labai patenkintas darbinga diena, kad galiu būti naudingas kitiems, dalytis savo žiniomis, judėti sveikai ir rinktis iš daugelio dalykų tai, kas man patinka. Dėkoju už galimybę dėkoti ir suvokti viso to teikiamą džiaugsmą ir prasmę, nes kas gi yra tas dėkingumas? Tai ta energija, kuri įsižemina, įsupa tave į prasmės ir pasitenkinimo kokoną; energija, kuri tampa tavo šioje Visatoje savasties dalimi.

Maištinga Siela

Filmas: "Geismų tramvajus" / "A Streetcar Named Desire"

 

Sveiki!

Retai bežiūriu Aukso amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951), kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“ žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų.

Filmas „Geismų tramvajus“ pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“ lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš, bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto, filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“ scenas.

Blanš patiria visišką psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje, kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį, o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis aukštesnių seserų lūkesčių...

Filmo pjesė nėra įprasta. Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį, jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą. Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili režisieriui Kazanui pagyrų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Anekdotai. Lietuvių ir latvių anekdotai apie Estiją ir estus

 

Sveiki!
 
Kiekvienoje tautoje yra pajuokavimų ir anekdotų apie kitataučius. Lietuviai ne išimtis, pas daugiausiai pokštaujama apie estus, kad jie neva labai lėti. Latviai taip pat panašiai juokauja apie estus. Nutariau surinkti šiuos anekdotus.
 
LIETUVIŲ ANEKDOTAI APIE ESTUS
 
Kodėl estai masiškai negeria arbatos ar kavos? Nes bijo, kad kol užvirs virdulys, jau prasidės pensija.
 
Vairuoja estas automobilį, staiga subyra variklis. Stovi pakelėje, žiūri į kapotą ir galvoja: „Na, turbūt už valandos reikės pradėti galvoti, kur čia paskambinti.“
 
Kodėl estai į parduotuvę važiuoja lėtai įjungę atbulinę pavarą? Kad pardavėja galvotų, jog jie jau išeina, ir paskubėtų aptarnauti.
 
Sėdi du estai ant suoliuko parke, praeina graži mergina. Vienas po dešimties minučių sako kitam: „Graži mergina.“ Į tai antrasis atsako tik kitą dieną: „Oi, tikrai graži.“
 
Žaidžia estai šachmatais, o po penkerių metų partijos vienas sako: „Šachas ir matas!“ Antrasis nustebęs atsako: „Palauk, aš dar ėjau tik antrą pėstininką.“
 
Eina estas per gatvę, užsikabina už akmens ir pargriūva. Atsigula ant asfalto ir galvoja: „Na, štai, grįždamas namo šitą akmenį jau tikrai spėsiu apeiti.“
 
Kodėl estai į keliones visada pasiima medinį blokelį? Jei automobilis sugenda vidury kelio, padeda jį po ratais ir ramiai laukia pavasario.
 
Susitinka du estai miške ir vienas sako: „Girdėjai vakar perkūniją?“ Antrasis pagalvoja ir atsako: „Ne, vakar aš dar negirdėjau, turbūt išgirsiu rytoj per pietus.“
 
Kodėl estas į kino teatrą eina su palapine? Nes žino, kad filmas bus ilgas, o kol sulauks pabaigos, reikės kažkur pernakvoti.
 
Kodėl estai niekada nebėga nuo lietaus? Nes kol jie nusprendžia bėgti, lietus jau būna baigęsis ir prasidėjusi sausra.
 
Klausia lietuvis esto: „Ką tu veiki visą dieną?“ Estas atsako: „Iš pradžių galvoju, o po to... na, tiesiog galvoju.“
 
Kodėl estas prie kompiuterio sėdi su apsauginiu šalmu? Nes laukia, kol užsikraus naujas puslapis, ir bijo, kad netikėtai trenks žaibas.
 
Kodėl estai žiemą nesivalo sniego nuo stogo? Nes laukia, kol pavasarį saulė viską sutvarkys pati, o per tą laiką galima pailsėti.
 
Kodėl estas į svečius eina ne per duris, o per langą? Nes pamatė, kad durų rankena pajudėjo tik vakar vakare.
 
Susitiko du draugai – lietuvis ir estas – ir pradėjo kalbėtis apie savo gyvenimą bei keliones. Lietuvis pasakoja, kaip jis praėjusią savaitę skrido į Ispaniją, kaip greitai viskas keitėsi, kaip per kelias valandas pasikeitė kultūros ir kraštovaizdis. Tuomet estas giliai atsidusęs pradeda savo pasakojimą: „Taip, kelionės yra dalykas... Aš pernai irgi nusprendžiau nuvažiuoti pas gimines į kaimyninį miestelį, kuris yra už trisdešimties kilometrų. Įsėdau į savo seną automobilį, užvedžiau variklį ir pradėjau važiuoti. Važiuoju aš valandą, antrą, žiūriu – pakelėje vis dar tie pačiai medžiai. Pasižiūriu į veidrodėlį, o ten pamatau, kad iš paskos manęs bėga mažas šuniukas. Pagalvojau: na nieko, turbūt tiesiog pavymui bėga.“ Estas tęsia savo istoriją toliau, o lietuvis klauso išplėtęs akis: „Pravažiavau aš dar tris valandas, žiūriu, šuniukas vis dar bėga iš paskos, tik jau truputį pavargęs. Dar po dviejų valandų žiūriu – tas šuniukas jau atsisėdęs ant kelkraščio sunkiai alsuoja. Tada aš supratau, kad kažkas čia ne taip, sustabdžiau mašiną, atsidariau langą ir klausiu to šuns: „Klausyk, draugu, ar tu čia mane persekioji jau visą pusdienį?“ O šuo pasižiūri į mane ir sako: „Ką tu čia šneki, žmogau? Aš tiesiog užsikabinau už tavo galinio buferio su savo uodega ir dabar jau penkios valandos bandau rasti progą nusispjauti, bet tu vis važiuoji per lėtai, kad galėčiau paleisti.“
 
Sėdi traukinyje lietuvis, estas ir latvis, važiuoja ilgą kelionę per Baltijos šalis, o už lango lėtai keičiasi kraštovaizdis. Lietuvis po kelių valandų nuobodulio išsitraukia knygą, paskaito, pabaigia skyrių ir padeda ją į šalį. Latvis tiesiog spokso pro langą ir stebi praplaukiančius laukus. Tuo tarpu estas ramiai sėdi kampe, rankose laikydamas užverstą storą knygą, ir visiškai nieko nedaro. Praėjus dar kelioms valandoms, lietuvis neapsikentęs ir smalsaudamas paklausia esto: „Klausyk, tu jau pusę dienos sėdi su ta pačia knyga, bet net neatsiverti jos puslapių. Ar tu jos neskaitei?“ Estas lėtai, su didžiuliu pauzės intervalu, pasuka galvą į lietuvį ir atsako: „Aš skaitau... Bet matai, ši knyga yra parašyta labai lėta kalba, todėl aš perskaitau po vieną raidę kas tris valandas, kad suspėčiau pilnai pajusti gilią autoriaus mintį.“ Lietuvis su latviu tik nusijuokia, o estas ramiai ir neskubėdamas vėl nusminga į savo mintis, kol traukinys vos judėdamas rieda toliau.
 
Vairuoja latvis automobilį, sustabdo policininkas ir sako:
– Jūs viršijote greitį, bet kadangi šiandien šventė, skiriu tik įspėjimą. O dabar pasakykite anekdotą apie estus.
Latvis sugalvoja tokį:
– Važiuoja dvi bobutės dviračiu per mišką. Viena sako: „Oi, kaip šalta!“, o kita atsako: „Ne, čia ne trečiadienis, čia ketvirtadienis.“
Policininkas sako:
– Čia juk visai ne juokas, čia visiška nesąmonė!
Latvis atsako:
– Kokius estus duodat, tokius anekdotus ir pasakoju.
 
Susitiko du estai. Vienas kitam sako:
– Žinai, vakar nusipirkau puikų knygyną!
– O ką ten veikei?
– Skaičiau.
 
Kodėl estai savo šalyje tiltus stato išilgai upės, o ne skersai?
– Kad nereikėtų toli eiti, kai nori pereiti į kitą krantą.
 
Bėga estų zuikis per mišką, susitinka vilką ir sako:
– Bėk greičiau, bėk, medžiotojai eina!
Vilkas išsigandęs bėga, o po valandos sustoja ir galvoja:
– Kodėl aš bėgu? Juk aš vilkas!
 
 
LATVIŲ ANEKDOTAI APIE ESTUS
 
Vaikšto trys estų svečiai palei Dauguvą. Vienas sako: „Man atrodo, čia vėžiai gyvena.“ Po 15 minučių antrasis: „Ne, man taip neatrodo.“ Dar po 15 minučių trečiasis: „Pone, man jūsų bevaisis ginčas jau atsibodo.“
 
Ateina du estai į viešnamį ir klausia: ką čia galima gauti už 10 latų? Šiems atsako, kad už dešimt latų jie gali permiegoti vienas su kitu.
 
Estiškoje žaidimo „Kas nori tapti milijonieriumi?“ versijoje įdiegta ketvirta papildoma galimybė – „Laiškas draugui“.
 
Vienas estas pasakoja latviui apie savo šalies pranašumus, iš kurių minėjo sparčiau augančią ekonomiką, gražesnę gamtą ir geresnį maistą, tačiau pripažino vienintelį latvių pranašumą – kad jiems pasisekė labiau su kaimynais.
 
Atėjęs benamis pašnekovas iš pradžių droviai užsimena girdėjęs, jog estai pasižymi išskirtiniu taupumu, o estas jam atsako su pasididžiavimu, kad tokios vejos niekas kitas gyvenime nebūtų galėjęs paragauti.
 
Kai mirtį pasitinkantis vyras, užsiėmęs juodąja magija, perspėja savo žmoną, kad ji drįstų jį apgauti net po jo mirties, jis pažada išsikasti iš kapo, o aplinkiniai kaimynai mąsto, kiek laiko tam prireiktų estišku tempu.
 
Susitikus latviui ir estui kelyje, estas labai lėtai ir apsvarstydamas kiekvieną žodį bando paaiškinti savo savaitgalio kelionės įspūdžius, kol latvis jau spėja nuveikti pusę savo dienos darbų.
 
Pakeliui į parduotuvę estų porelė susiruošia apsipirkti, tačiau kol jie nusprendžia išsirinkti prekę iš lentynos, parduotuvė jau spėja užsidaryti vasaros atostogoms.
 
Mokykloje mokytoja klausia estų mokinio paprasto klausimo, o šis pradeda galvoti taip giliai, kad atsakymą pateikia tik prasidėjus kitų mokslo metų semestrui.
 
Kalbėdamiesi apie greitąjį internetą Baltijos šalyse, estai latviams tvirtina, jog jų ryšys toks patikimas, kad net naujienos iš praėjusio amžiaus pasiekia juos pačiu idealiausiu ir lėčiausiu ritmu.
 
Maištinga Siela

Europos žemėlapis, kuris rodo, kokios šalys iš kitų tautų daugiausia juokauja ir kuria anekdotus

 

Pateiktas žemėlapis iš tikrųjų yra humoristinė diagrama, kurioje naudojamos nacionalinės vėliavos pavaizduoti tarpusavio pokštus ir stereotipus. Kiekvienos šalies teritorijoje esanti vėliava simbolizuoja šalį, apie kurią toje valstybėje dažniausiai pasakojami anekdotai ar kuriami pokštai. Pavyzdžiui, Rusija vaizduojama pokštaujanti apie Ukrainą, Vokietija – apie Lenkiją, Ispanija – apie Portugaliją, o Norvegija ir Švedija pokštauja viena apie kitą. Taip pat matyti keletas neįprastų, galbūt dar stipresnių stereotipų, pavyzdžiui, Vokietija pokštauja apie Balkanų šalis, o kai kurios centrinės Europos šalys dalijasi sudėtingesniais tarpusavio pokštų ryšiais. Įdomu, kad lietuviai ir latviai daugiausia anekdotų turi apie estus. Žemėlapis vaizduoja geografinį tarptautinio humoro tinklą, paremtą gerai žinomais kultūriniais klišėmis.

Maištinga Siela