Kõrgelaid – Estijos sala Baltijos jūroje, kurioje buvo filmuojamas realybės šou "Robinzonai" 2000

 

Sveiki,

Ar pamenate 2000 metus, kai pirmąkart pasirodė realybės šou „Robinzonai“, kurioje po penkis žmones iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos dalyvavo gyvendami visą mėnesį negyvenamoje saloje? Pirmasis sezonas buvo nufilmuotas Estijos mažoje negyvenamoje saloje Kõrgelaid. Vėlesnis sezonai mus nukėlė į Malaiziją, tačiau labai puikiai pamenu pirmąjį sezoną, nes tai buvo taip dar nauja ir netikėta lietuviškoje televizijoje, kad kėlė didžiulį susidomėjimą, nors ir tekdavo pakovoti su seneliais dėl televizijos pulto, nes kitame kanele tuo pat metu rodė „Duokim garo“.

Apie Estijos salą Kõrgelaid.

Kõrgelaid pavadinimas, išvertus iš estų kalbos, lietuviškai reiškia „Aukštoji sala“ (est. kõrge – aukštas, laid – mažasala). Nors jos aukštis siekia tik apie 7 metrus virš jūros lygio, aplinkinių žemų, vos iš vandens kyšančių salelių kontekste ji atrodo it tikra aukštuma. Tai nedidelė, maždaug 16 hektarų ploto sala, esanti Väinameri jūroje, į rytus nuo Hyjumos (Hiiumaa) salos, priklausanti Hiiumaa salynui ir saugomam gamtos rezervatui.

Geologiniu požiūriu Kõrgelaid yra palyginti jaunas darinys, susiformavęs po paskutinio ledynmečio, vykstant izostaziniam žemės kilimui. Skirtingai nei daugelis kitų smėlingų regiono salų, Kõrgelaid pasižymi morenine kilme ir akmeningu paviršiumi. Salos pagrindą sudaro klinčių sluoksniai ir ledyno paliktos nuosėdos, o pakrantes puošia dideli rieduliai. Dėl nuolatinio žemės kėlimosi (apie 2–3 mm per metus) sala vis dar pamažu „auga“ ir plečiasi, o jos reljefas keičiasi veikiant Baltijos jūros bangoms ir srovėms.

Istoriškai Kõrgelaid buvo apgyvendinta, o tai gana reta tokio dydžio Estijos saloms. Dar XIX a. viduryje čia buvo įkurta sodyba, kurioje ištisus metus gyveno žmonės. Pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir gyvulininkystė – čia buvo ganomos avys, kurios padėjo išlaikyti salai būdingą atvirą kraštovaizdį ir neleido jai visiškai apaugti krūmynais. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sala liko negyvenama, o senosios sodybos griuvėsiai tapo nebyliais praeities liudininkais.

Ši sala yra ypatinga savo unikalia ekosistema ir biologine įvairove. Dalis Kõrgelaid yra apaugusi senais kadagynais ir retais plačialapiais medžiais, o likusią dalį užima pajūrio pievos. Ji yra kritiškai svarbi vieta migruojantiems paukščiams, kurie čia randa ramybę ir saugias perimvietes. Be to, salos pakrantėse dažnai galima išvysti pilkuosius ruonius, kurie mėgsta ilsėtis ant aplinkinių akmenų. Dėl šių priežasčių sala yra įtraukta į Hiiumaa salų kraštovaizdžio draustinio zoną, kurioje galioja griežtos lankymosi taisyklės paukščių perėjimo metu.

Šiandien Kõrgelaid yra populiari vieta tarp ekoturistų ir buriuotojų, ieškančių laukinės gamtos ir „robinzoniškos“ patirties. Nors nuolatinių gyventojų čia nėra, saloje stovi nedidelis miško namelis, skirtas trumpalaikiam poilsiui. Lankytojai čia atvyksta pasigrožėti nepaliesta gamta, stebėti žvaigždžių, kurios dėl šviesos taršos nebuvimo čia šviečia itin ryškiai, bei pajusti izoliaciją nuo civilizacijos. Tai vieta, kurioje susilieja rūsčioji šiaurės estetika, turtinga istorinė atmintis ir pamažu atsikurianti natūrali gamtos pusiausvyra.

Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Šiaulių bulvaras – vienas seniausių pasaulyje bulvarų!

 

Sveiki!
 
Nedaug, ką žinau apie Šiaulių miesto istoriją, tačiau skaitydamas Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, ėmiau ir užčiuopiau šią detalę, t. y. kad Šiaulių pėstiesiems skirtas bulvaras yra trečias pagal seniausią visoje Europoje, galgi net pasaulyje. Pačiam ten pavyko pasivaikščioti kokius tris kartus.
 
Šiaulių bulvaras – tai ne tik pagrindinė miesto arterija, bet ir ambicingas urbanistinis eksperimentas, tapęs vienu ryškiausių Šiaulių simbolių. Ši pėsčiųjų gatvė, oficialiai esanti Vilniaus gatvės dalis, buvo pradėta projektuoti 1974–1975 metais. Pagrindinis jos įrengimo tikslas buvo ne tik atskirti pėsčiųjų srautus nuo vis intensyvėjančio automobilių eismo, bet ir sukurti jaukią, bendruomenišką viešąją erdvę prekybos ir paslaugų centre. Idėjos autorius – tuometinis miesto vadovas Vilius Kazanavičius, o pirmąjį etapą suprojektavo architektė Virginija Taujanskienė.
 
Šiaulių bulvaras pelnytai laikomas vienu seniausių tokio tipo objektų. 1975 m. jis tapo pirmąja pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje, nustatydamas madą kitiems miestams – vėliau, konsultuojantis su Šiaulių specialistais, buvo įrengta Laisvės alėja Kaune (1977 m.) ir garsusis Arbatas Maskvoje (1978–1979 m.). Nors pasauliniu mastu pirmosios pėsčiųjų gatvės Europoje atsirado dar anksčiau (pavyzdžiui, Lijnbaan Roterdame 1953 m. ar Strøget Kopenhagoje 1962 m.), Šiaulių bulvaras dažnai minimas kaip trečiasis pagal senumą Europoje, pabrėžiant jo unikalumą kaip kompleksinę, vientisą urbanistinę erdvę, suformuotą anapus „geležinės uždangos“.
 
Bulvaro ypatingumas slypi jo vientisoje architektūrinėje ir meninėje koncepcijoje, kurią geriausiai atspindi „mažoji architektūra“. Čia gausu tūrinės reklamos elementų, interaktyvių akcentų bei skulptūrų, kurios suteikia gatvei savitą charakterį. Tai ne tik kelias iš taško A į tašką B, bet ištisas „muziejus po atviru dangumi“ su fontanais („Gaidys“, „Pelikanai“, „Trys nykštukai“), meniniais ženklais ir istorinę miesto atmintį saugančiais pastatais. Antrasis bulvaro etapas, baigtas 1986 m. minint miesto 750 metų jubiliejų, dar labiau išplėtė šią erdvę, paverčiant ją 1280 metrų ilgio gyva kultūros ir poilsio oaze.
 
Palyginus Šiaulių pėsčiųjų zoną su kitais pasaulio pavyzdžiais, akivaizdu, kad Šiauliai buvo tikri pionieriai. Tuo metu, kai dauguma Vakarų Europos ir JAV miestų vis dar prioritetą teikė automobiliams, Šiauliai jau kūrė modernią, į žmogų orientuotą aplinką. Nors bulvaro amžius (skaičiuojant nuo 1975 m.) gali nusileisti kelioms seniausioms Vakarų Europos promenadoms, jo įtaka Rytų Europos urbanistikos raidai yra neabejotina. Šiandien šis bulvaras išlieka gyvybingiausia Šiaulių vieta, kurioje susipina istorinis paveldas, šiuolaikinės technologijos ir bendruomeniškumo dvasia.
 
Maištinga Siela

LDK istorija: Vytautas Didysis (1350–1430) ir dukra Sofija Vytautaitė (1371–1453), plakatas-afiša

 

Vytautas Didysis (1350 – 1430)
Sofija Vytautaitė (1371 – 1453)
 
DINASTINIS RYŠYS
 
Sofija Vytautaitė – Maskvos Didžioji kunigaikštienė, Vytauto Didžiojo vienturtė duktė. Gimė ir augo Trakuose. Norėdamas sustiprinti savo pozicijas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vytautas Didysis sutarė su jos valdovu Dmitriju Doniečiu, kad pastarojo sūnus Vasilijus I Dmitraitis ves Sofiją. Sužieduotuvės įvyko 1385 m., o 1391 m. sausio 9 d. buvo atšvęstos vestuvės. Sofija, kartu su tėvo palaiminimu, atsivežė paveikslą, vaizduojantį Šv. Dievo Motiną, pagal kurį buvo nutapytos keletą ikonų, į istoriją patekusios „Palaimintasis dangus“.
 
1425 m. Vasilijus I mirė ir kunigaikštienė Sofija Vytautaitė liko viena su nepilnamečiu sūnumi, pretendentu į Maskvos kunigaikštystės sostą. Sūnaus regentu buvo paskelbtas Vytautas Didysis bei mirusiojo kunigaikščio Vasilijaus I broliai, kunigaikščiai Andriejus ir Piotras Dmitrijevaičiai. Praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Sofija Maskvos Kunigaikštiją pavedė valdyti Vytautui, jam turėjo prisiekti Maskvos bajorai. Po tėvo Vytauto mirties kunigaikštienė Sofija pati ėmėsi valdyti Maskvos Kunigaikštiją, kariavo su jai nepaklusniais rusų kunigaikščiais, o 1451 m. asmeniškai vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių.
 
Parengta pagal © Vytautas Petrušonis

Dienos citata: rašytojas Antoine de Saint-Exupéry apie paguodą, liūdesį ir viltį

 

Sveiki!
 
„Tikra paguoda neateina iš išorės, ji gimsta iš suvokimo, kad tavo skausmas turi prasmę. Kai žmogus randa savo ramybės uostą, net didžiausios audros tampa tik fono triukšmu.“ Antoine de Saint-Exupéry
 
Antoine de Saint-Exupéry gyvenimas buvo neatsiejamas nuo dangaus ir rizikos, nes jis buvo ne tik rašytojas, bet ir profesionalus aviatorius. Gimęs kilmingoje Prancūzijos šeimoje, jis anksti pamilo skrydį ir tapo vienu iš pašto aviacijos pradininkų, skraidžiusiu pavojingais maršrutais virš Sacharos dykumos bei Andų kalnų. Ši patirtis, nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties bei dykumos vienatvė tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
 
Jo kūriniai, tokie kaip „Pašto kurjeris“ ar „Naktinis skrydis“, aukština žmogaus pareigą, draugystę ir atsakomybę, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė filosofinė pasaka „Mažasis princas“. Šioje knygoje per vaiko akis autorius kritikuoja suaugusiųjų pasaulio tuštybę ir primena, kad svarbiausi dalykai yra nematomi akimis, o juos galima pajusti tik širdimi. Rašytojo gyvenimo kelionė baigėsi mįslingai – 1944 metais jis išskrido į žvalgybinę misiją virš Viduržemio jūros ir nebegrįžo, palikdamas po savęs humanistinių idėjų kupiną literatūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Deivė Žemyna, baltų mitologija: Deivės Žemynos reikšmė panteone, mitologiniai pasakojimai, mokslininkų išvados

 

Sveiki,
 
Esu jau padaręs apie deivę Mildą įrašą, nusprendžiau toliau plėsti ir tęsti pasakojimus apie baltų mitologiją ir panteoną, tad šįkart dėmesys deivei Žemynai.
 
DEIVĖS ŽEMYNOS REIKŠMĖ BALTŲ PANTEONE
 
Žemyna paprastai laikoma viena pamatinių ir archajiškiausių baltų religijos figūrų, personifikuojanti pačią Žemę kaip motiną, gyvybės gimdytoją ir mirusiųjų priėmėją. Nors tikslų jos „atsiradimo“ laiką panteone nustatyti sunku, mokslininkai sutaria, kad Žemynos kultas siekia gilią senovę, formavosi dar ankstyvajame žemdirbystės laikotarpyje, kai bendruomenės tapo sėslios. Jos ištakos glūdi bendroje indoeuropiečių prokalbėje, kur Žemė buvo suvokiama kaip šventa substancija. Baltų panteone ji nebuvo tiesiog abstrakcija; ji veikė kaip aktyvi partnerė Dievui ar Perkūnui – dangaus vyriškajam pradui apvaisinant žemę lietumi. Įdomu tai, kad Žemyna yra glaudžiai susijusi su mirties sfera: baltų suvokimu, žmogus iš žemės kyla ir į ją sugrįžta, todėl deivė kartu yra ir saugotoja, ir vėlių priėmėja. Tai liudija itin archajišką sluoksnį, kuriame gyvybė ir mirtis nėra priešpriešos, o tas pats ciklas, valdomas moteriškosios dievybės.
 
Žemynos garbinimas buvo paplitęs visose pagrindinėse baltų gentyse – tiek lietuvių, tiek latvių (kur ji dažniau vadinama Zemes māte – Žemės motina), tiek prūsų (kur šaltiniuose minima Semina). Lyginamoji religijotyra randa akivaizdžių analogijų už baltų pasaulio ribų, kas patvirtina šio įvaizdžio universalumą. Artimiausia analogija yra graikų deivė Gaja ar Demetra, romėnų Tellus, germanų Nerthus bei slavų Mokošė arba Motina Drėgna Žemė. Tačiau baltų tradicijoje Žemyna išlaikė itin intymų ryšį su žmogumi: ji buvo ne tik tolima deivė, bet ir kaimynė, kuriai būdavo „labas rytas“ sakomas bučiuojant žemę. Šis ritualinis žemės bučiavimas, užfiksuotas dar XIX a. etnografijoje, rodo neįtikėtiną kulto gyvybingumą, išlikusį net po oficialios krikščionybės įvedimo, transformuojantis į liaudiškąjį dievobaimingumą.
 
Apeigos, skirtos Žemynai, pasižymėjo sakraliu vaišingumu ir aukojimu. Svarbiausia apeiga – žemyneliavimas – vykdavo per pagrindines žemdirbių šventes, ypač per rudens derliaus nuėmimą ar pavasario sėją. Ritualo metu būdavo pilamas alus ant žemės, aukojama duona, o šeimos galva tardavo maldas, dėkodamas už derlių ir prašydamas palaimos gyvuliams bei namiškiams. Svarbu pažymėti, kad Žemyna buvo garbinama ne tik laukuose, bet ir prie sodybos slenksčio, pirtyse bei šventose giraitėse. Nors specifinių „šventyklų“ pastatų pavidalu baltai beveik neturėjo, Žemynos buveinėmis buvo laikomi šventi akmenys, kalvos ir senieji ąžuolai. Pavyzdžiui, šventvietės dažnai būdavo siejamos su alkais ar alkakalniais, kur gamtos elementai (vanduo, akmuo, medis) sudarydavo vientisą sakralią erdvę.
 
Žemynos reikšmės kaita laiko tėkmėje rodo jos atsparumą socialiniams pokyčiams. Ankstyvojoje stadijoje ji buvo visagalė Motina-Žemė, vėliau, formuojantis karių luomui ir stiprėjant vyriškosioms dievybėms (Perkūnui), jos vaidmuo šiek tiek pasislinko į agrarinę ir šeimos sferą. Tačiau krikščionybės laikotarpiu Žemynos kultas neišnyko, o sėkmingai sinkretizavosi su Mergelės Marijos kultu. Liaudies maldose ir dainose Marijos ir Žemynos bruožai dažnai persipindavo, suteikiant krikščioniškajai šventajai senovines žemės maitintojos savybes. Tai rodo, kad baltų sąmonėje Žemė niekada netapo tiesiog „negyva materija“, o išliko gyva, jaučiančia ir komunikuojančia būtybe, kurios vardas buvo tariamas su didžiausia pagarba.
 
Mokslininkai pabrėžia skirtingus Žemynos aspektus, kurie padeda geriau suprasti jos esmę. Marija Gimbutienė Žemyną laikė Senosios Europos deivės palikuone, pabrėždama jos ryšį su regeneracija ir pirmine gyvybės jėga. Anot jos, Žemyna yra ne tik vaisingumo, bet ir teisingumo deivė, kuriai „meluoti negalima“, nes ji viską girdi. Algirdas Julius Greimas savo mitologinėse studijose akcentavo Žemynos ryšį su Žemėpačiu (jos broliu ar vyriškuoju atitikmeniu), analizuodamas jų santykį per „namų“ ir „laukų“ erdvės pasidalijimą. Greimas teigė, kad Žemyna valdo tai, kas auga, kas yra „gyva“, o jos kultas yra tiesiogiai susijęs su gyvybinės energijos cirkuliacija. Tuo tarpu Norbertas Vėlius išskyrė Žemyną kaip žemiausiojo (žemės) pasaulio valdovę, pabrėždamas jos chthoniškąją prigimtį ir ryšį su mirusiųjų kultu, kas daro ją viena sudėtingiausių ir giliausių baltų mitologijos figūrų.

 
ŽEMYNA BALTŲ MITOLOGINIUOSE PASAKOJIMUOSE
 
Vienas ryškiausių ir pamatinių baltų mitologijos siužetų yra sakralinė sąjunga tarp Žemynos ir dangaus dievo Perkūno, kuri tiesiogiai lemia gamtos prabudimą. Nors vientisų epų apie šiuos santykius neišliko, tautosakoje ir metraščiuose užfiksuota fragmentų, pasakojančių apie pavasarinį žemės „atrakinimą“. Pasakojama, kad pavasarį Perkūnas pirmą kartą sugriaudėja būtent tam, kad sužadintų snaudžiančią Žemyną, kuri per žiemą yra nevaisinga ir „užrakinta“. Tik po šio pirmojo griausmo, simbolizuojančio dangaus ir žemės santykį, žemė tampa „nėščia“ – ji įgyja galią auginti augalus ir priimti sėklas. Šis mitinis įvaizdis atsispindi papročiuose: iki pirmojo Perkūno griausmo buvo draudžiama judinti žemę, ją arti ar sėti, nes ji dar nesanti „pašventinta“ dangaus jėgos. Tikima, kad šiuose mituose užkoduotas archajiškas šeimos modelis, kur dangus yra tėvas, o žemė – motina, kartu išlaikanti gyvybės balansą.
 
Kitas intriguojantis, bet labiau paslaptingas ryšys sieja Žemyną su likimo deive Laima. Jei Laima nulemia žmogaus gyvenimo trukmę ir sėkmę gimimo momentu, tai Žemyna perima žmogų po mirties. Mitologinėse sakmėse šios dvi deivės kartais veikia kaip bendradarbės: Laima išaudžia gyvenimo giją ant žemės paviršiaus, o Žemyna saugo tą vietą, kurioje žmogus gyvena. Užfiksuota tikėjimų, kad gimus vaikui buvo atliekama auka abiem deivėms – Laimai už sėkmingą ateitį, o Žemynai už tai, kad ji priimtų naują gyvybę į savo erdvę ir ją maitintų. Šios istorijos atskleidžia, kad baltų pasaulėvoka buvo cikliška: Laima pradeda gyvenimo ratą, o Žemyna jį užbaigia ir paruošia naujai pradžiai, nes iš žemės įsčių viskas vėl atgimsta.
 
Istorijose apie Žemynos brolį Žemėpatį, kuris dažnai minimas XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Jono Lasickio raštuose), išryškėja lyčių pasidalijimas mitinėje erdvėje. Legendos ir užkalbėjimai rodo, kad Žemėpatis buvo atsakingas už namų ūkį, sodybą ir jos gerovę, o Žemyna – už laukus, miškus ir visą „laukinę“ prigimtį. Mitologas Algirdas Julius Greimas analizavo šį brolio ir sesers duetą kaip nedalomą visumą, užtikrinančią žmogaus saugumą tiek namų viduje, tiek už jų ribų. Buvo pasakojama, kad jei namuose nebus pagerbtas Žemėpatis, Žemyna neduos derliaus laukuose, nes šios dievybės veikia išvien. Šis duetas simbolizavo visišką žmogaus priklausomybę nuo žemės galių visose gyvenimo srityse.
 
Galiausiai, egzistuoja sakmių apie Žemynos ir Velino (arba vėlesnio velnio) konfliktus ar bendrystę požemio sferoje. Kadangi Žemyna valdo žemės gelmes, ji neišvengiamai susiduria su chthoniškosiomis būtybėmis, saugančiomis lobius ir vėles. Tautosakoje užfiksuoti motyvai, kur velnias bando pasisavinti žemės turtus ar apgauti žemdirbį, tačiau Žemyna, būdama teisingumo garantas, padeda tam, kuris ją gerbia ir bučiuoja. Tokios istorijos dažniausiai užfiksuotos vėlyvesniuose etnografiniuose sluoksniuose, kur deivės paveikslas tampa etiniu pavyzdžiu: žemė pati „išstumia“ melagį ar nusidėjėlį, neleisdama jam ramiai ilsėtis po mirties. Šie mitiniai pasakojimai pabrėžia, kad Žemyna nėra pasyvi materija, o aktyvi moralinė jėga, glaudžiai susijusi su visa baltų dievų hierarchija.
 
Maištinga Siela

Franco Kafkos (Franz Kafka) novelės "Metamorfozė" analizė ir interpretacija, remiantis ekspresionizmu ir rašytojo sąsajomis su tėvu

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Franco Kafkos „Metamorfozė“: tarp asmeninio košmaro ir meninės abstrakcijos
 
„Metamorfozė“ (vok. Die Verwandlung) yra vienas įdomiausių XX a. vokiškai parašytų literatūros kūrinių, kuriame Franco Kafkos (1883-1924) asmeninės traumos tampa universaliu žmogaus susvetimėjimo simboliu. Pagrindinio veikėjo Gregoro Zamzos virtimas „didžiuliu vabalu“ nėra fantastinis elementas tradicine prasme – tai fizinė manifestacija tos dvasinės būsenos, kurią Kafka jautė visą savo gyvenimą. Autoriaus kūryboje meninis pasaulis konstruojamas ne kaip logiška seka, o kaip košmariška tikrovė, kurioje neįmanomi dalykai priimami kaip kasdienybė, taip pabrėžiant egzistencinį žmogaus bejėgiškumą.
 
Kūrinio pradžia tiesiogiai atspindi paties Kafkos santykį su darbu ir pareiga. Kaip ir Kafka, Gregoras yra prekybos agentas, kurio gyvenimas priklauso nuo griežtų tvarkaraščių ir šeimos išlaikymo naštos. Jo virsmas įvyksta naktį, o pabudęs jis pirmiausia galvoja ne apie savo naują kūną, bet apie tai, kad pavėlavo į traukinį. Ši detalė atskleidžia kafkiškąjį absurdą: biurokratinė ir socialinė mašina yra tokia galinga, kad žmogus bijo vėlavimo labiau nei savo paties fizinės pražūties. Darbas Kafkai buvo „duonos tarnyba“, gniuždanti jo kūrybinį potencialą, o Gregoro metamorfozė tampa vieninteliu, nors ir tragišku, būdu ištrūkti iš šio mechanizmo.
 
Viena svarbiausių kūrinio ašių – Gregoro santykis su tėvu, kuris yra tiesioginis Franco Kafkos santykių su Hermannu Kafka atspindys. Autoriaus tėvas buvo dominuojanti, autoritariška asmenybė, privertusi sūnų jaustis menką ir nereikšmingą. Novelėje tėvas ne parodo užuojautą, o tampa agresoriumi. Simboliška scena, kurioje tėvas apmėto Gregorą obuoliais, vaizduoja šeimyninės meilės išsigimimą į smurtą. Vienas iš obuolių įstringa vabalo nugaroje ir pradeda pūti, simbolizuodamas gilią psichologinę žaizdą, kurią tėvas palieka sūnui. Kafka savo dienoraščiuose dažnai lygindavo save su „parazitu“ tėvo akyse, tad Gregoro pavidalas yra šios vidinės gėdos išraiška.
 
Meninis „Metamorfozės“ pasaulis glaudžiai susijęs su ekspresionizmu. Ekspresionistams būdinga iškreipti tikrovę, kad būtų parodyta vidinė žmogaus kančia, baimė ir vienatvė. Kafka naudoja groteską – derinį tarp to, kas baisu, ir to, kas juokinga ar buitiška. Tekste skaitome: „Kai Gregoras Zamza vieną rytą pabudo iš neramaus miego, išvydo lovoje pavirtęs baisiu vabalu“. Šis sakinys parašytas sausu, protokolišku stiliumi, kas dar labiau sustiprina šiurpų įspūdį. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl tai įvyko, – skaitytojas įmetamas į absurdišką situaciją, kurioje žmogaus vertė matuojama tik jo naudingumu šeimai ir visuomenei.
 
Analizuojant tekstą, matyti nuoseklus Gregoro nužmoginimas ne tik aplinkinių, bet ir jo paties akyse. Iš pradžių sesuo Grėtė dar bando juo rūpintis, neša maistą, tačiau laikui bėgant net ir ji pradeda juo bjaurėtis. Sesers virsmas iš globėjos į didžiausią priešininkę Gregorui yra skaudžiausias. Tai Grėtė ištaria lemtingus žodžius: „Mes privalome stengtis juo atsikratyti“. Ši citata žymi galutinį moralinį šeimos lūžį – brolis nebėra žmogus, jis tapo „daiktu“, trukdančiu jų socialinei sėkmei. Kai asmuo nebegali nešti naudos, jis šeimos akyse nustoja egzistuoti kaip subjektas.
 
Kūrinio erdvė – uždaras kambarys – tampa Gregoro sąmonės kalėjimu. Kafka meistriškai naudoja erdvės simboliką: užrakintos durys skiria Gregorą nuo „normalaus“ pasaulio, tačiau tas pasaulis už durų yra ne mažiau žiaurus ir svetimas. Gregoras stebi pro langą pilką gatvę, kuri jam tampa vis labiau nepasiekiama. Tai paties Kafkos saviizoliacijos metafora – jis jautėsi galintis gyventi tik rašydamas, o rašymas reikalavo vienatvės, kuri tuo pat metu jį ir maitino, ir naikino.
 
Baigiamoji novelės dalis, Gregoro mirtis, pateikiama kaip išsivadavimas šeimai. Kai tarnaitė randa išdžiūvusį vabalo kūną ir jį išmeta, šeima jaučiasi palengvėjusi, o tėvai džiaugiasi Grėtės grožiu ir ateities perspektyvomis. Tai pats žiauriausias kafkiškojo pasaulio aspektas – individo tragedija yra visiškai nereikšminga bendram sociumo funkcionavimui. Gregoras miršta tyliai, su meile galvodamas apie savo šeimą, o tai pabrėžia jo kančios prigimtį. Jis buvo auka, paaukota ant materializmo ir dvasinio skurdumo aukuro.
 
Taigi, „Metamorfozė“ yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame asmeninis Kafkos tėvo kompleksas perauga į galingą modernaus žmogaus susvetimėjimo analizę. Pasitelkdamas ekspresionistinę deformaciją ir groteską, Kafka atskleidžia, koks trapus yra žmogaus identitetas ir kaip greitai meilė virsta neapykanta, kai susiduria su „kitokiu“, sergančiu ar nenaudingu nariu. Tai kūrinys apie tai, kaip sunku likti žmogumi pasaulyje, kuriame tėra vertinamos tik funkcijos.
 
Maištinga Siela