Popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra: sąvokos ir literatūros bruožai, panašumai ir skirtumai

 

Sveiki, malonūs skaitytojai!

Dažnas iš mūsų susiduria su įvairių sąvokų – popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra – sąvokomis, kurios šiek tiek varijuoja, todėl ir sąvokas reiktų apibūdinant literatūros kūrinį parinktį tinkamesnes. Šiandien čia aptarsiu ir pasidalysiu šių sąvokų apibrėžtimis ir bendraisiais bruožais, pateiksiu kūrinių pavyzdžių.

POPROMANAS

Popromanas – tai grožinės literatūros kūrinys, orientuotas į platųjį skaitytojų ratą, pasižymintis pramoginiu pobūdžiu, aiškia struktūra ir lengvai atpažįstamais siužeto vingiais. Pagrindinis jo tikslas – sukelti emocijas (džiaugsmą, baimę, jaudulį) ir suteikti skaitytojui galimybę „pabėgti“ nuo kasdienybės.

Pagrindiniai popromano bruožai

Popromaną nuo elitinės (aukštosios) literatūros padeda atskirti keli esminiai elementai. Siužetiškumas – didžiausias dėmesys skiriamas veiksmui, o ne giliems filosofiniams apmąstymams ar stiliaus eksperimentams. įvykiai keičia vienas kitą greitai, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Standartizuota struktūra – dažnai vadovaujamasi tam tikromis „formulėmis“ (pvz., meilės romane – susitikimas, kliūtis, laiminga pabaiga). Aiškūs personažai, t. y. veikėjai paprastai yra ryškūs, lengvai atpažįstami tipažai (herojus, piktadarys, auka), turintys aiškią motyvaciją. Prieinama kalba: vengiama sudėtingų metaforų ar archajiškų žodžių. tekstas skaitomas lengvai, sklandžiai. Taip pat būdinga laiminga pabaiga (happy end), nors tai nėra taisyklė visiems subžanrams, populiarioji literatūra dažniausiai siekia suteikti skaitytojui pasitenkinimo jausmą.

Popromano atsiradimas ir kritikų vertinimas

Popromano kaip toks reiškinys siekia, galima sakyti, XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios laikotarpį Europoje, kai dėl pramonės revoliucijos atpigo popierius, o raštingumas tapo prieinamas masėms. Viskas prasidėjo nuo: fejetoninių romanų, kurie dalimis buvo spausdinami dienraščiuose. Tokie autoriai kaip Alexandre'as Dumas ar Charlesas Dickensas turėjo rašyti taip, kad kiekviena dalis baigtųsi intriga, verčiančia skaitytoją pirkti kitą numerį. būtent šis „kabliuko“ principas ir orientacija į plačiąją auditoriją padėjo pamatus tam, ką šiandien vadiname populiariąja literatūra.

Tikrasis žanro suklestėjimas įvyko XX a. viduryje, pasirodžius pigioms, minkštais viršeliais leistoms knygoms, vadinamoms paperbacks arba pulp fiction. Šiuo laikotarpiu popromanas galutinai susisluoksniavo į aiškius subžanrus: detektyvus, meilės romanus, mokslinę fantastiką ir trilerius. Pasaulinę šlovę pelnė tokie grandai kaip: Agatha Christie, suformavusi klasikinio detektyvo taisykles, Stephenas Kingas, pakylėjęs siaubo žanrą į naujas aukštumas, bei Danielle Steel ar Nora Roberts, tapusios jausmų romanų sinonimais. Šie autoriai pavertė literatūrą milžiniška industrija, kurioje knygų tiražai skaičiuojami milijonais.

Lietuvoje populiarioji literatūra ilgą laiką buvo gniuždoma cenzūros ar akademinių nuostatų, tačiau atgavus nepriklausomybę ji tiesiog smarkiai išpopuliarėjo. Tarp ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių būtina paminėti: Rimantą Kmitą, kuris savo romanuose, ypač „Pietinia kronikose“, įtaigiai sujungė populiariosios kultūros elementus, tarmę ir nostalgišką siužetą, taip pritraukdamas mases skaitytojų. Šalia jo rikiuojasi kiti sėkmingi autoriai: Andrius Tapinas, atnešęs į Lietuvą steampunk žanrą, Irena Buivydaitė, dominuojanti meilės romanų nišoje.

Literatūros kritikai į popromaną žvelgia dvejopai: tradiciškai jis dažnai nuvertinamas kaip „lengvas skaitalas“ ar komercinis produktas, kuriam trūksta egzistencinio gylio ir stiliaus rafinuotumo. Visgi šiuolaikinė kritika tampa nuolaidesnė, nes ji tapo pripažįstama, kad kokybiškas popromanas reikalauja didelio meistriškumo valdant intrigą ir personažų psichologiją. Popromanas šiandien vertinamas kaip visai puiki priemonė visuomenės aktualijoms atspindėti ir skaitymo įpročiams skatinti, nes būtent šios knygos dažniausiai tampa „vartais“ į literatūros pasaulį pradedantiesiems skaitytojams.

EUROROMAS

Euroromanas – tai specifinis literatūrinis terminas, apibrėžiantis kūrinius, kurie savo temomis, problematika ir dvasia peržengia vienos tautybės ribas ir nagrinėja bendrą europietišką tapatybę bei vertybes. Šis terminas susiformavo XX a. pabaigoje, ypač po Berlyno sienos griūties ir Europos Sąjungos plėtros etapuose, kai rašytojai pajuto poreikį permąstyti žemyno istorines traumas, migraciją ir kultūrinį bendrumą. Euroromano ištakos glūdi siekyje sukurti bendrą pasakojimą apie Europą, kuriame susiduria rytai ir vakarai, o veiksmas dažnai vyksta keliose šalyse, pabrėžiant herojų klajones, daugiakalbystę ir bendrą istorinį likimą po abiejų pasaulinių karų.

Nors šiuo metu griežtas euroromano terminas vartojamas kiek rečiau ir dažniau ištirpsta platesnėse „šiuolaikinės Europos prozos“ sąvokose, jis vis dar išlieka aktualus literatūrologinėse diskusijose apie integraciją. Žymiausi europietiški pavyzdžiai būtų: Milano Kunderos kūryba (ypač „Nepakeliama būties lengvybė“), Umberto Eco intelektualieji romanai ar Roberto Menasse „Sostinė“, kuri tiesiogiai narplioja Briuselio biurokratiją ir Europos idėją. Lietuvių literatūroje euroromano bruožų turi: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, nubrėžęs ryškią jungtį tarp vietinės patirties ir vakarietiško mąstymo, taip pat šiuolaikinių autorių, tokių kaip Kristinos Sabaliauskaitės ar Undinės Radzevičiūtės kūriniai, kuriuose Lietuvos istorija ir kultūriniai kontekstai organiškai įsilieja į bendrą Europos civilizacijos audinį. Reiktų paminėti Jurgos Ivanauskaitės „Placebą“ ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, kuriuos kai kurie kritikai anuomet laiko euroromanais neigiama konotacija, t. y. komerciškai tyčia pritraukti skaitytoją. Šiandien tikriausiai

Šio žanro vertė slypi jo gebėjime kurti bendrą intelektualinę erdvę, padedančią skaitytojui suprasti, kad, nepaisant skirtingų kalbų, mus vienija panašūs skauduliai ir siekiai. Euroromanas veikia kaip: kultūrinis tiltas, griaunantis provincialumą ir skatinantis dialogą tarp tautų, todėl jis laikomas svarbiu įrankiu formuojant europinę savimonę. Nors šiandien literatūra tampa vis labiau globali, euroromano idėja išlieka gyva kaip priminimas apie unikalų žemyno kultūrinį paveldą ir nuolatinį klausimą, ką gi iš tiesų reiškia būti europiečiu šiuolaikiniame pasaulyje.

POPULIARIOJI LITERATŪRA

Populiarioji literatūra – tai plati grožinės raštijos sritis, kurios pagrindinis orientyras yra skaitytojo pramoga, emocinis pasitenkinimas ir masinis prieinamumas. Šis reiškinys suklestėjo XIX a., kai dėl technologinės pažangos spauda tapo pigi, o didėjantis raštingumas suformavo naują skaitytojų sluoksnį, trokštantį ne sudėtingų filosofinių traktatų, o įtraukiančių istorijų. Populiarioji literatūra remiasi: aiškiomis žanrinėmis taisyklėmis, pasikartojančiomis struktūromis bei stipriu siužetiniu stuburu, kuris leidžia skaitytojui lengvai orientuotis pasakojime. Skirtingai nei elitinė literatūra, ji nesiekia eksperimentuoti su kalbos forma, o susikoncentruoja į: nuotykius, meilės peripetijas, paslaptis ar siaubą, taip užtikrindama greitą ir malonų skaitymo procesą.

Pasaulinėje rinkoje populiarioji literatūra tapo milžiniška industrija, kurios veidais tapo tokie autoriai kaip: Agatha Christie, Stephen King ar J. K. Rowling. Šie kūrėjai įrodė, kad žanrinė literatūra gali būti ne tik komerciškai sėkminga, bet ir tapti kultūriniu fenomenu, vienijančiu milijonus žmonių visame pasaulyje. Lietuvoje populiarioji proza taip pat išgyvena aukso amžių: čia ryškiai matomi tokie vardai kaip Rimantas Kmita, kuris romane „Pietinia kronikas“ meistriškai sujungė popkultūros elementus su menine kokybe, taip pat Andrius Tapinas, Irena Buivydaitė. Šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra tampa vis profesionalesnė, sėkmingai konkuruodama su verstinėmis knygomis ir užpildydama įvairiausias nišas nuo istorinių trilerių iki lengvų romantiškų pasakojimų.

Nors kritikai ilgą laiką šią literatūrą vertino su tam tikra arogancija, vadindami ją „skaitalais“, šiandieninis požiūris yra gerokai palankesnis. Pripažįstama, kad populiarioji literatūra atlieka svarbią socialinę funkciją: ji skatina skaitymą, padeda atsipalaiduoti ir dažnai pirmoji sureaguoja į aktualius visuomenės pokyčius. Jos vertė slypi: gebėjime suteikti terapinį poveikį, lavinti vaizduotę ir kurti bendrą kultūrinį lauką, kuriame literatūra tampa prieinama kiekvienam, o ne tik siauram intelektualų ratui. Galiausiai, populiarioji literatūra yra leidybos verslo pagrindas, leidžiantis išlikti visai knygų ekosistemai ir suteikiantis galimybę egzistuoti net ir pačiai sudėtingiausiai akademinei kūrybai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"

 

Sveiki!

Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.

Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...

Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.

Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.

Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.4

Maištinga Siela

Spektaklis "Pasaulių susidūrimai", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos Pilies teatras

 

Sveiki!

 

Kaip gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių, o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“ (2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.

Tenka paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė profesinę konkurenciją.

Abi ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“. Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo propagandinio kino kūrėja. Marlene Dietrich kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi 101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią moralinę įtampą.

Visgi pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje, kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo. Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos pjesėje.

Marlene Dietrich (kairėje) ir Leni Riefenstahl (dešinėje).

„Pasaulių susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo, leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude, kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.

Šokis, plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis. Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje. Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu, nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova, tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas, pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę, kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.

Aktoriams reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“ Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo būti, tačiau nebuvo.

Šlapimu atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu, jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 18 d. – San Francisko žemės drebėjimas, ATR Miestų įstatymas, Ekonominė blokada, mirė Einšteinas, Airijos nepriklausomybės diena, gimė Arvydas Juozaitis ir kt.

 

Sveiki!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 18 dieną.

1990 m. – Ekonominė blokada. Tai viena svarbiausių datų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS pradėjo Lietuvai ekonominę blokadą – nutraukė naftos ir apribojo dujų tiekimą, siekdama priversti atšaukti Kovo 11-osios aktą. Lietuviai tada parodė neįtikėtiną vienybę (atsimenate eiles prie degalinių ir šaltus butus?).

1358 m. – Pasiūlymas krikštytis. Šventosios Romos imperatorius Karolis IV pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priimti krikštą. Tai buvo vienas iš diplomatinių bandymų integruoti Lietuvą į krikščioniškąją Europą dar iki oficialaus krikšto.

1791 m. – Miestų įstatymas. Ketverių metų seime priimtas istorinis įstatymas, suteikęs miestiečiams asmens laisvę, teisę eiti valstybines pareigas ir turėti nuosavybę. Tai buvo didelis žingsnis modernios visuomenės link.

1997 m. – Karinių jūrų pajėgų modernizacija. Klaipėdoje fregatoms „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“ perduoti pirmieji modernūs daniški radarai, žymėję Lietuvos kariuomenės techninį artėjimą prie Vakarų standartų.

2003 m. – Valdo Adamkaus garbė. Kadenciją baigęs prezidentas sutiko tapti UNESCO Geros valios ambasadoriumi žinių visuomenei.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 18 dieną.

1906 m. – San Francisko žemės drebėjimas. Vienas didžiausių ir tragiškiausių žemės drebėjimų JAV istorijoje. Miestas buvo beveik visiškai sugriautas ne tik smūgių, bet ir po jų kilusių gaisrų.

1951 m. – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimas. Pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuri padėjo pagrindus dabartinei Europos Sąjungai.

1955 m. – Alberto Einšteino mirtis. Šią dieną Prinstone (JAV) mirė vienas garsiausių visų laikų fizikų, reliatyvumo teorijos kūrėjas. Sakoma, kad jo paskutiniai žodžiai liko nesuprasti, nes jis juos ištarė vokiškai slaugytojai, kuri nemokėjo šios kalbos.

1506 m. – Šv. Petro bazilika. Romoje padėtas kertinis akmuo dabartinės Šv. Petro bazilikos statyboms. Tai tapo vienu didžiausių Renesanso architektūros projektų pasaulyje.

1775 m. – Paulio Revere’o žygis. Amerikos revoliucijos herojus Paulas Revere’as leidosi į legendinį naktinį jojimą, perspėdamas Masačusetso gyventojus, kad „britai ateina“. Tai tapo JAV nepriklausomybės kovų simboliu.

1946 m. – Tautų Sąjungos pabaiga. Ženevoje oficialiai paleista Tautų Sąjunga, kurios turtas ir įgaliojimai perduoti naujai įkurtai Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO).

1949 m. – Airijos Respublika. Airija oficialiai pasitraukė iš Britų Sandraugos ir tapo nepriklausoma respublika.

1980 m. – Zimbabvės nepriklausomybė. Šalis (buvusi Rodezija) oficialiai paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės.

Svarbūs žmonės, gimę balandžio 18 dieną.

1814 m. – Eustachijus Tiškevičius, archeologas, kolekcininkas, Senienų muziejaus Vilniuje įkūrėjas.

1882 m. – Juozas Tūbelis, ilgametis Lietuvos tarpukario ministras pirmininkas, politikos ir visuomenės veikėjas.

1876 m. – Jurgis Šlapelis, kalbininkas, vertėjas, gydytojas, aktyvus lietuvių kultūros puoselėtojas.

1906 m. – Jonas Šukys, prozininkas, pedagogas.

1924 m. – Kazimieras Ilginis, statybos inžinierius, technologijos mokslų daktaras.

1931 m. – Pranas Sasnauskas, rašytojas.

1956 m. – Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas, publicistas, olimpinis prizininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų.

1480 m. – Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia), Feraros hercogienė, viena garsiausių Italijos Renesanso moterų.

1882 m. – Leopoldas Stokovskis (Leopold Stokowski), garsus dirigentas.

1927 m. – Samuelis P. Huntingtonas, JAV politologas, „Civilizacijų susidūrimo“ teorijos autorius.

1947 m. – James Woods, amerikiečių aktorius.

1971 m. – David Tennant, škotų aktorius, išgarsėjęs „Daktaro Kas“ vaidmeniu.

1973 m. – Haile Gebrselassie, legendinis Etiopijos ilgų nuotolių bėgikas, olimpinis čempionas.

1979 m. – Kourtney Kardashian, JAV verslininkė, realybės šou žvaigždė.

1987 m. – Rosie Huntington-Whiteley, britų modelis ir aktorė.

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Užmirštos bylos"

Kate Atkinson. „Užmirštos bylos“ – Vilnius: Tyto alba, 2025. – p. 362.

Sveiki, skaitytojai!

Esu dėkingas britų rašytojai Kate Atkinson (g. 1951), kad pernai su savo debiutiniu romanu Anapus fotografijų (Alma littera, 1999) pralaužė mano neskaitymo etapą. Toji knyga tapo 2025 metais asmeniškai vienu geriausių skaitytų kūrinių, tad iškart ėmiau dairytis, ką dar lietuviškai turime iš Kate Atkinson literatūros. Leidykla Tyto alba kaip tik buvo išleidusi jos 2004 metais originalo kalba pasirodžiusį detektyvą Užmirštos bylos (angl. Case Histories), kurią į lietuvių kalbą išvertė Augustė Burbaitė.

Užmirštos bylos turi, kaip ir visos populiarios knygos, skambias antraštes, šįkart kūrinį šlovina amerikiečių siaubo romanų karalius Stephen King, teigdamas, kad Atkinson romanas geriausias to dešimtmečio parašytas detektyvas. Neslėpsiu, kad detektyvų skaitau itin mažai, o tuos, kuriuos per pastaruosius penkerius metus įveikiau, jaučiausi apgaulingai, nes atrodė, kad turėčiau skaityti geresnę literatūrą ir nešvaistyti laiko tuščiai. Kaip su K. Atkinson Užmirštomis bylomis, kuri kai kurių skaitytojų jau laikoma klasikų klasika ir pagal kurį sukurtas to paties BBC dviejų sezonų (2011-2013) serialas su garsiu aktoriumi Jason Isaacs? Tiesa, serialo nemačiau, tad knygos negaliu palyginti su ekranizacija, tačiau jo IMDb reitingas gana aukštas, siekiantis 7,8 (savo balsus atidavė kiek daugiau nei 5,5 tūkstančiai interneto vartotojų).

Nuo pirmųjų puslapių Užmirštos bylos mane pribloškė... savo panašumu į debiutinį autorės romaną Anapus fotografijų. Kuriama šeimos saga, kai kurių veikėjų vardai tie patys. Pirmoji byla pasakoja mergaitės Olivijos dingimą, kai šioji su seserimi Amelija nusprendžia pernakvoti pastatytoje palapinėje. Po nakties Olivija dingsta, Amelija pabudusi jos neberanda, tiesą sakant, mergaitė niekada taip ir neatsiranda, o šią bylą po daugel metų iš naujo bando spręsti Džeksonas Brodis, bendraudamas jau su suaugusiomis šios istorijos moterimis: Amelija, Džulija ir Silvija. Tai išties primena šeimos sagą, tačiau Atkinson šįkart kuria trinarę istoriją, susiedama per Džeksono personažą dar dvi atskiras istorijas: Teo netenka savo aštuoniolikmetės mylimos dukters Loros; pogimdyvine depresija serganti jauna moteris perskelia kirviu savo vyrui galvą...

Po daugel metų šių istorijų veikėjai susitinka, tęsia savo istorijas. Užmirštos bylos, tiesą sakant, labai įtraukė, turint galvoje, kad Kate Atkinson šįkart kuria žanrinę literatūrą, gal ne tokią sodrią kaip anuomet Anapus fotografijų, tačiau labai aiškiai juntamas literatūrinis talentas pasakoti tiek iš vaikų perspektyvos, tiek iš moters, tiek iš vyrų. Nors romanas subalansuotas kaip detektyvas, visgi, man pasirodė, kad moterų personažai įdomesni, įtaigingesni (ar tai susiję su tuo, kad rašytoja irgi moteris, todėl linkusi išmanyti moters charakterio subtilybes?). Mažiausiai man patiko pats Džeksonas, jis man buvo tipinis detektyvinių serialų klišinis veikėjas be įdomybių. Žinoma, Džeksonas gyvena dviejuose pasauliuose, kaip ir pridera detektyvams: suirusios šeimos griuvėsiuose stengiasi būti pavyzdingas tėvas mažametei dukrai ir neapkenčia buvusios žmonos naujojo sutuoktinio, kurį mato kaip savo dukters potencialų pedofilą. Tai skaitydamas vis galvojau: kur aš tai jau mačiau ar skaičiau?

Šįkart K. Atkinson kuria savitą humorą, nemažai per seksualinio pobūdžio situacijas ir pokalbius, o tai man pasirodė šiek tiek dirbtinokai. Nors bylos apie žmogžudystes, tačiau rašytoja randa savitus (britiškojo?) humoro elementus. Pavyzdžiui, vienas ryškesniu leitmotyvų lyginti ir ligintis su šunų veislėmis pagal charakterio pobūdį (panašiai kaip horoskopai): „Džeksonui buvo nė motais, kai ji pasakė, kad jis primena anglų pointerį, bet išgirdęs, jog Džulija jį palygino su vokiečių aviganiu, kaip mat nušvito. Džulija parinko jam tobulą veislę – ne dobermanas, ne rotveileris ir tikrai jau ne pointeris, o iš akies luptas vokiečių aviganis (p. 148). Kiti veikėjai irgi turi savo šuniškus prototipus.

Kate Atkinson

Amelija ir Džulija – vienos ryškiausių šios knygos personažių. Amelija – drovi, uždara ir viską, kas seksualu, niekinanti moteris, tiesa, dar ir save laikančia nutukusia ir negražia. Štai sesuo liūtė – aktorė Džulija, jos priešingybė, atvira, aistringa ir gal net kiek per tiesmuka, bet tokios patinka vyrams. Jos iš esmės romane sudaro klasikinę komišką porą, kaip koks Don Kichotas ir Sančo Pansa. Tenka pripažinti, kad jų bendravimo kodas knygoje vietomis kėlė nerimą, nes daug buitiškumo, pasiplepėjimo erzinant viena kitą. Ką noriu pasakyti? Kad tai nėra įtempto siužeto trileris, autorė daug dėmesio skiria charakterio kūrimui, aplinkai, kasdieniniams veikėjų ritualams, tad įtampa čia nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbiau atskleisti veikėjų psichologiją ir motyvus, traumas, patirtas po lemtingos tragedijos ir suformavusias jų ilgalaikius stereotipus. „Amelija žinojo, kad iš dalies Džulija visada liks aštuonerių, lygiai kaip ir ji pati – vienuolikos, tokio amžiaus, kai pasaulis ėmė ir sustojo (p. 211).“

Neslėpsiu, kad romano pradžia man patiko kur kas labiau, nei pati pabaiga, kurios paslaptys pamažu išaiškėja be didesnės kulminacinės įtampos, kaip kad būdinga labiau šeimos sagos istorijoms, nei detektyvams. Autorės strategija savo apoloniškosios prozos plunksną priderinti prie detektyvams būdingų šablonų pasiteisino, tad knyga išėjo kaip tiesiog kitoks detektyvas, t. y. intelektualesnis, sodresnis ir literatūriškesnis.

Užmirštos bylos pasiteisina, nes intriga nedingsta, bet ir pasakojimas, nors ir turi retsykiais banalokų ir pernelyg paprastų sprendimų, pvz., peroksidinė benamė išgelbsti kapinaitėse storulio Teo gyvybę ir jiedu lieka kartu – happy end! Skaitant ištiko ir šiokia tokia nostalgija. Prisiminiau Džeksono klausomus country muzikos garso takelius ir XXI amžiaus pradžios pop muzikos garsiausius atlikėjus, kurie minimi romane: Justin Timberlake, Christina Aguilera, kurių plakatai tuomet kabėjo ant sienos (romanas išleistas 2004 m.). Ar dabar kas nors ant sienų vis dar klijuoja plakatus, kai visų dėmesys sutelktas į išmaniųjų ekranus?

Užmirštos bylos, pasirodo, yra tik pirmoji serijos apie tyrėją Džeksoną dalis. Iš viso jau yra pasirodžiusios 6 dalys, kurias, kaip teigiama internete, galima skaityti kaip atskiras knygas be jokio eiliškumo, jas jungia tik pats Džeksonas. Ar bus jos verčiamos ir leidžiamos lietuviškai Tyto albos, kaip kad Lucinda Riley Septynių seserų serija, sunku pasakyti. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Manau, kad taip, nes tai savitai sodrus detektyvas, kuris pakylėjo skaitymo malonumą į kitokį, nei vien populiariosios literatūros teikiamo džiaugsmo lygį.

Maištinga Siela

Dienos citata: Colin Higgins apie gyvenimą ir drąsą gyventi

 

Sveiki!

 

*

„Haroldai, visi turi teisę padaryti iš savęs kvailį. Tik dauguma žmonių bijo ja pasinaudoti.“

**

„Dauguma žmonių gyvena lyg būtų mirę. Jie sėdi tribūnose ir žiūri, kaip pro šalį praeina vienintelis jų gyvenimo čempionatas. O juk reikia būti žaidėju!“

***

„Žiūrėk, Haroldai. Visas pasaulis mėgsta laisvę, bet visi jos bijo. Žmonės apie ją kalba, bet pamatę ką nors laisvą – išsigąsta.“

Šios citatos yra paimtos iš amerikiečių dramaturgo Colin Higginso pjesės, ne kartą statytos ir Lietuvoje „Haroldas ir Modė“.

Colinas Higginsas (angl. Colin Higgins) buvo išskirtinis amerikiečių scenaristas, režisierius ir prodiuseris, kurio kūrybinis palikimas pasižymi gebėjimu derinti juodąjį humorą su giliu humanizmu. Gimęs 1941 metais Numea mieste, Naujojoje Kaledonijoje, vėliau jis persikėlė į JAV, kur studijavo UCLA kino mokykloje. Būtent studijų metais gimė jo žymiausias darbas – magistro darbas, tapęs scenarijumi kultiniam filmui, o vėliau ir pjesei „Haroldas ir Modė“. Šis kūrinys tapo ne tik jo karjeros pamatu, bet ir savotišku manifestu, šlovinančiu gyvenimo džiaugsmą ir drąsą būti kitokiam, nepaisant visuomenės primestų normų ar amžiaus skirtumų.

Higginsas tikėjo, kad gyvenimas yra brangiausia dovana, kurią reikia švęsti kiekvieną akimirką, ir ši filosofija persmelkė visą jo profesinę veiklą. Jo darbai dažnai nagrinėjo asmeninės laisvės ir pasipriešinimo rutinai temas. Be „Haroldo ir Modės“ sėkmės, jis režisavo ir parašė scenarijus tokiems populiariems filmams kaip „Negraži apgaulė“ (Foul Play) bei legendinę komediją „Nuo devintos iki penktos“ (9 to 5), kurioje vaidino Jane Fonda, Lily Tomlin ir Dolly Parton. Jis pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, ekscentriškus personažus, kurie savo vidine šviesa sugebėdavo pakeisti aplinkinių gyvenimus.

Būdamas homoseksualus, Colinas Higginsas gyveno laikotarpiu, kai atvirumas apie savo orientaciją Holivude dar nebuvo savaime suprantamas dalykas, tačiau jis pasirinko gyventi nemeluodamas. Meilė jam buvo viena didžiausių vertybių, o jo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su parama bendruomenei. Jis suprato, kad daugelis LGBTQ+ žmonių patiria atstūmimą, tad savo kūryba ir asmeniniu pavyzdžiu stengėsi įkvėpti kitus nebijoti savo tikrosios prigimties, net jei pasaulis atrodo priešiškas.

Devintajame dešimtmetyje prasidėjusi AIDS epidemija skaudžiai palietė Higginso gyvenimą, kai jam pačiam buvo diagnozuotas šis virusas. Užuot pasidavęs nevilčiai, jis savo kovą pavertė prasminga veikla, nukreipta į pagalbą kitiems. Likus keleriems metams iki mirties, jis įkūrė savo vardo fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo remti persekiojamą ar diskriminaciją patiriantį jaunimą. Jis tikėjo, kad švietimas ir parama gali išgelbėti gyvybes ir padėti kurti tolerantiškesnę visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų jaustis saugus.

Colinas Higginsas mirė 1988 metais, būdamas vos 47-erių, tačiau jo nuveikti darbai ir toliau gyvena scenose bei ekranuose. Jo kova su AIDS ir įsteigtas fondas tapo svarbiu humanitariniu palikimu, kuris tebeveikia ir šiandien, teikdamas stipendijas bei paramą LGBTQ+ aktyvistams. Jis paliko pasaulį ne tik su puikiomis istorijomis, bet ir su pamoka, kad net ir susidūrus su mirtina liga ar visuomenės pasmerkimu, galima išlaikyti šviesą, orumą ir begalinę meilę gyvenimui, visai kaip jo sukurta nepamirštamoji Modė.

Maištinga Siela

Spektaklis "Haroldas ir Modė", režisierė Rita Urbonavičiūtė, Teatro krantas

Sveiki, mieli skaitytojai!

„Daugeliui žmonių patinka būti mirusiais. Bet jie nėra mirę iš tikrųjų. Jie tiesiog traukiasi nuo gyvenimo. Jie sėdi ant atsarginių suolelio, o pro juos praeina vienintelis jų gyvenimo čempionatas. Laikrodis skaičiuoja ketvirčius, o jie tiesiog stebi.“ Colin Higgins „Haroldas ir Modė“.

Savaitės viduryje turėjau malonumą pasimėgauti atvežtu „Teatro kranto“ sukurtu spektakliu „Haroldas ir Modė“, kurį režisavo Rita Urbonavičiūtė. Tiesą sakant, nieko apie Vilniaus „Teatro krantą“ nesu girdėjęs. Nieko nuostabaus, nes jis oficialiai įsikūrė Žvejų g. 2 tik 2023 metais, bet jau turi šiokį tokį pluoštą spektaklių. Kiek nustebau paėmęs skrajutę prieš pat spektaklį – paskutinį, nes kitų nebeliko. Į akis krito pastangos ir aplaidumas, neprofesionalumas. Norėjosi susipažinti su aktoriais ir režisiere, bet skrajutėje (atspausdintoje ant paprasto popieriaus nekokybiškais dažais) net nebuvo vardų, tik pavardės, todėl pasiguglink, žmogau.

Beje, labai nuoširdžiai reklamuojamas pačioje programoje „Teatro krantas“, bet nė sakinio apie tai, kad „Haroldas ir Modė“ yra ne pačių autorystė, bet priklauso žymiam amerikiečių dramaturgui ir scenaristui Colin Higgins (1941-1988). C. Higgins – įdomi asmenybė, reiktų atskiro įrašo apie jį. Jis nugyveno audringą ir be proto kūrybingą gyvenimą, o mirė tragiškai nuo tuo metu siautėjančio AIDS, sulaukęs 47 metų. Neslėpė savo homoseksualumo ir aistros gyvenimui kaip ir, beje, ir Modė, pagrindinė pjesės „Haroldas ir Modė“ veikėja aštuoniasdešimtmetė, buvusi grafienė. Pjesė, taip jau autoriui nutiko, buvo ne pirminis sumanymas, o adaptacija, perkuriant idėją pirmiausia pritaikytam tuo pačiu pavadinimu 1971 metų filmui, kurį režisavo Hal Ashby.

Įdomu tai, kad šią pjesę yra stačiusi legendinė Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatre, o Ritos Urbonavičiūtės versija su „Teatro krantu“  įvyko visai neseniai – 2026 sausio mėnesį, bet, kaip suprantu, tai yra ankstesnio pastatymo su Užupio teatru perstatymas, pasikviečiant dalį prie ankstesnio pastatymo buvusių aktorių, tad premjera įvykusi kaip ir seniau. Skrajutėje ir internete nurodoma trukmė 3.30 valandos (kai kur, kad bus dvi pertraukos – gal tai ankstesniojo pastatymo variantas?), tačiau įvyko tik viena pertrauka, tad net su visa pertrauka spektaklis truko kone visa valanda trumpiau. Šituos dalykus, siūlyčiau, išspręsti, nors jie kosmetiniai, tačiau man, kaip nuolat besilankančiam teatre, kuris ieško tikslios informacijos, tai sukėlė didelę nuostabą, nes juk iki profesionalesnio varianto reikia tiek nedaug.

Pats spektaklis man patiko! Tiesa, ne iš karto, nes pirmiausia jį norisi lyginti su pačiais didžiausiais teatro kokybės standartais, nes, jeigu spektaklis gastroliuoja po Lietuvą, jis savaime turi turėti nemenką kokybę. Istorija apie devyniolikmečio Haroldo ir aštuoniasdešimtmetės Modės meilę yra graži ir neišsipildžiusi idilė. Tai XX amžiaus istorija, dabar nelabai įsivaizduoju, kad motina savo devyniolikmečiui sūnui ruoštų pasimatymus (juk tai geriausiu atveju dvyliktokas!), kad jis užmegztų santykius. Motina spektaklyje išties per daug tikisi iš nerimto ir pokštaujančio Haroldo, tačiau būtent pokštauti ir gyventi nevaržomam be kaltės jausmo jį pamokina buvusi grafienė Modė. Jis ją įsimyli, bet ne kaip seksualinę partnerę, o jos sielą, kuri nepavaldi socialiniams standartams ir atliepia paties Haroldo polėkį.

Modė, kurią suvaidino aktorė Lina Urbona, išties įdėjo nemažai pastangų. Visoje dramaturgijoje Modė tik iš dalies atrodo kuoktelėjusi, bet visas jos gyvenimo skaudulys ir sunkumai atsiskleidžia tik subtiliomis užuominomis, atveriant seną nuotraukų ir smulkmeniškų daiktų dėžutę (man tai viena gražiausių ir jautriausių viso spektaklio momentų). Galiausiai Haroldas įsimyli, man regis, ne tiek pačią Modę, kiek per ją transliuojamą laisvo žmogaus idėją, galimybę gyventi svajonėmis, kvailai ir dėl to nesikrimsti. Modės namai iškraustomi, ji prie kapinių niekaip negali pasodinti medelio, galų gale iš zoologijos sodo ji pavogė ruonį, kad šis negyventų purvinoje mažoje erdvėje, ją vaikosi pareigūnas, ji išjuokiama ir teisiama visuomenės, tačiau Modė nė neketina keistis. Modė – Mažojo princo archetipas, ji tyra, bet tas tyrumas, žiūrovai supranta, ateina iš gyvenimo karčių patyrimų ir skriaudos, galiausiai suvokimo, kad gyvenimas per trumpas prisitaikyti ir įtikti, aukojant savastį. Kaip minėjau, ji netekusi grafienės titulo, yra buvusi koncentracijos stovykloje, o žmones, kuriuos mylėjo, visi jau mirę. Nesunku jau pirmojoje spektaklio dalyje suprasti, jog standartus laužanti Haroldo ir Modės draugystė veda prie atsisveikinimo su šiuo pasauliu... Nors santykiai pristatomi kaip meilės, tačiau spektaklyje jie įgyja mokinio ir mokytojos dėmenį.

Tačiau spektaklis nėra liūdnas. Daug komiškų situacijų sukuria kunigas bei motinos personažas ir į namus kviečiamos merginos ir moterys, kurios žaižaruoja gerokai hiperbolizuotu humoru, kad tampa animuotomis personažėmis, bet užtat, kaip pagyvina visą spektaklį! Salėje žiūrovai tiesiog kvatojo be paliovos. Labiausiai neįtikina jaunojo daktaro konsultanto vaidmuo. Net nežinau, kuris aktorius atliko šį vaidmenį, tačiau personažą, kuris konsultuoja Haroldą ir po to nusiplėšia kostiumą, kad pademonstruotų gražų ir jauną torsą, norėdamas suvilioti savo kliento motiną, turėtų atrodyti solidesnis, o ne vaikėzas. Man regis, veikėjas, nors ir trafaretinis, jis nelabai tinka visame kontekste ir atrodo labai jau mokyklinio lygmens vaidybos variante, kai nebelieka iš ko rinktis. Štai Haroldo vaidmens atlikėjas Artūras Vasnecovas atrodo kur kas stabilesnis, nes jo veikėjas patiria esminį lūžį, virsmą, todėl spektaklis gali su juo perteikti dinamiką.

Scenografija nėra sudėtinga, didžiausias akcentas buvo visgi pakabintas hamakas, suprojektuotas į žiūrovus tarsi šypsena. Iš esmės kaip paguodžianti šypsena, simbolizuojanti Haroldo ir Modės santykių filosofiją: neprisileisk liūdesio, rask kiekviename savo gyvenimo kelyje džiaugsmą. Išties tas paprastumas labai visame spektaklyje jaudina. Tai klasikinis teatro variantas, kuris nepasiduoda dažnai į teatrą besibraunančiai modernybei ir technologijoms. „Teatro krantas“ su šiuo spektakliu renkasi būti ištikimai teatro tradicijai, kur juokas, tragedija ir atvirumas eina išvien, kalbama apie elementarius dalykus. Galiausiai spektaklis yra apie įsitikinimus ir stereotipus, kuriems kasdien esame pavaldūs, susireikšminę savo dirbtinai dėl socialinių normų sukurtų problemų burbuluose. Spektaklyje nuskamba jautri frazė, kurią ištaria Modė, netiksliai perfrazuojant būtų: „Haroldai, liūdniausia yra tai, kad mes gyvename senstančiuose kūnuose, bet iš tikrųjų viduje mes tebesame jauni.“

Spektaklis, sakyčiau, pavykęs. Jis suteikia emociją. Mintis aiški ir, sakyčiau, klasikinė. Atrastas pramoginio ir gyvenimo filosofijos derinys. Po spektaklio dar kurį laiką galėsite pagyventi su „Haroldo ir Modės“ palikta atmosfera, laidotuvių hipnotizuojančia procesija, saulėgrąžomis, skambančiais muzikos takeliais (įdomu būtų sužinoti jų pavadinimus). Tai nėra provokatyvus spektaklis, jis labiausiai tiks ir patiks tiems, kurie prijaučia klasikinio teatro variantui, o filosofinės idėjos perteiktos Mažojo princo „sufasuotais“ simboliais ir žaismingais dialogais. Bus jautru ir juokinga, bet išlavinusio ir intelektualesnio teatro gerbėjams, kurie beregint atpažįsta mėgėjiškas pastangas ir profesionalumą, šis spektaklis pasirodys per prastas.

 

Maištinga Siela