Sveiki!
Tantalo giminės medis (tantalidai) yra labai įtakinga,
kas domėjotės, senovės graikų mitologijos dinastijų. Šios giminės istorija
prasideda nuo neįtikėtinos puikybės ir nusikaltimo prieš dievus, užtraukusio
neišvengiamą prakeiksmą visoms būsimoms kartoms. Kiekviena šio genealoginio
medžio šaka atskleidžia gilius psichologinius konfliktus, šeimos išdavystes,
kraujo kerštą ir likimo neišvengiamybę, kurios tapo pamatu antikinei
dramaturgijai.
I karta: Tantalas ir prakeiksmo ištakos
Dinastijos pradininkas Tantalas buvo aukščiausiojo
dievo Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus, valdęs turtingą Lydijos arba Frygijos
karalystę Mažojoje Azijoje. Būdamas pusdieviu, Tantalas džiaugėsi išskirtine
Olimpo dievų malone ir netgi buvo kviečiamas į jų puotas, tačiau jo paties
puikybė bei godumas pražudė tiek jį, tiek visą jo giminę. Norėdamas išbandyti
dievų visažiniškumą, Tantalas nužudė savo paties sūnų Pelopą, sukapojo jo kūną,
išvirė ir patiekė vaišėms per Olimpo dievų puotą. Visi dievai iškart suprato
šią baisią apgaulę, išskyrus sielvarto dėl pagrobtos dukters Persefonės apimtą
Demetrą, kuri išsiblaškiusi suvalgė Pelopo kairįjį petį. Už šį siaubingą
nusikaltimą, taip pat už ambrozijos vagystę ir dievų paslapčių išdavimą
mirtingiesiems Dzeusas nutrenkė Tantalą į Tartarą, kur šis buvo pasmerktas
amžinoms kančioms – stovėti skaidriame vandens telkinyje po vaismedžių šakomis,
niekada negalint nei numalšinti troškulio, nei pasiekti virš galvos kabančių
vaisių. (Išsamesnę versiją esu papasakojęs ČIA).
Ši pirmoji karta ir paties Tantalo bausmė plačiai
aprašyta dar Homero „Odisėjoje“, kur Odisėjas, nusileidęs į mirusiųjų
karalystę, savo akimis mato kenčiantį karalių. Vėliau Tantalo nuodėmę ir jos
padarinius išsamiai nagrinėjo romėnų filosofas bei dramaturgas Seneka savo
tragedijoje „Tiestas“, taip pat poetas Ovidijus „Metamorfozėse“. Iš šio mito
kilo ir iki šių dienų vartojamas posakis „Tantalo kančios“, reiškiantis
kankinantį geismą to, kas yra visai šalia, bet lieka amžinai nepasiekiama.
II karta: Tantalo vaikai
II kartoje giminės medis išsišakoja
į tris Tantalo vaikus: Pelopą, Niobę ir Brotoją, kurių likimai taip pat
paženklinti tragiškais įvykiais. Dievai pasigailėjo nužudytojo Pelopo, prikėlė
jį iš numirusiųjų, o trūkstamą petį pakeitė iš dramblio kaulo pagamintu
protezu, tapusiu visų jo palikuonių skiriamuoju ženklu. Užaugęs Pelopas išvyko
į Graikiją ir pasipiršo Elidės karaliaus Oinomajo dukteriai Hipodamijai,
tačiau, norėdamas ją vesti, turėjo laimėti mirtinas kovos vežimų lenktynes.
Pelopas papirko karaliaus vežėją Mirtilą, kuris išėmė iš Oinomajo vežimo ratų
kaiščius, todėl karalius žuvo, o Pelopas laimėjo Hipodamijos ranką ir visą
Peloponeso pusiasalį, pavadintą jo vardu. Tačiau kai Pelopas atsisakė sumokėti
žadėtą atlygį Mirtilui ir numetė jį nuo uolos į jūrą, mirdamas Mirtilas
prakeikė Pelopą bei visą jo giminę, taip dar labiau sustiprindamas Tantalo
užtrauktą prakeiksmą.
Tuo tarpu Tantalo duktė Niobė ištekėjo už Tėbų
karaliaus Amfiono ir susilaukė gausaus būrio vaikų – septynių sūnų ir septynių
dukterų. Apakinta motiniškos puikybės, Niobė išdrįso pasigirti esanti
pranašesnė už pačią deivę Leto, kuri pagimdė tik du vaikus – Apoloną ir
Artemidę. Už šį įžeidimą Apolonas ir Artemidė strėlėmis išžudė visus Niobės
vaikus jos pačios akyse, o iš sielvarto sustingusi Niobė virto verkiančia uola
ant Sipilo kalno (dabartinėje Turkijoje), iš kurios nuolat sunkiasi ašarų
upelis. Trečiasis Tantalo sūnus Brotojas, garsėjęs savo nepaprastu bjaurumu ir
buvęs aistringas medžiotojas, taip pat nesulaukė laimingos pabaigos – įžeidęs
medžioklės deivę Artemidę, jis buvo jos apakintas arba išprotėjo ir pats šoko į
liepsnojantį laužą, manydamas, kad ugnis negali jam pakenkti. Šios kartos
istorijos ryškiausiai įamžintos Pindaro „Olimpinėse odėse“, Ovidijaus
„Metamorfozėse“ bei Apolodoro „Bibliotekoje“.
III karta: Pelopo vaikai
Pelopo ir Hipodamijos santuokoje gimė trys
pagrindiniai trečiosios kartos atstovai: sūnūs Atrėjas ir Tiestas bei duktė
Anaksibija. Mirtilo prakeiksmas visu smarkumu atsiskleidė brolių Atrėjo ir
Tiesto nesantaikoje dėl Mikėnų sosto bei auksinio avino, kuris simbolizavo
teisę valdyti karalystę. Tiestas suvedžiojo Atrėjo žmoną Aeropę ir jos
padedamas pavogė stebuklingąjį aviną, taip neteisėtai užgrobdamas valdžią.
Sužinojęs apie brolio ir žmonos išdavystę, Atrėjas susigrąžino sostą ir
sugalvojo kraupų kerštą, atkartojantį jų senelio Tantalo nusikaltimą – jis
apsimetė susitaikęs su Tiestu, pakvietė jį į puotą, o prieš tai slapta nužudė
Tiesto sūnus, išvirė jų mėsą ir patiekė tėvui valgyti. Kai Tiestas pasisotino,
Atrėjas parodė jam nužudytų sūnų galvas ir rankas, o pats saulės dievas
Helijas, pasibaisėjęs tokiu žiaurumu, apsuko savo vežimą ir grįžo atgal į
rytus.
Šioje kartoje taip pat figūruoja Pelopo ir Hipodamijos
duktė Anaksibija, kuri sujungė Tantalidų giminę su kita garsia antikos
dinastija – ji ištekėjo už Fokidės karaliaus Strofijo. Anaksibijos ir Strofijo
santuokoje gimė Piladas, kuris vėliau tapo ištikimiausiu savo pusbrolio Oresto
draugu ir bendražygiu. Taigi net ir giliausioje šeimos tamsoje Anaksibijos šaka
tapo tuo tiltu, kuris vėliau suteikė atramą paskutiniam Tantalidų palikuoniui.
Atrėjo ir Tiesto brolžudiška neapykanta tapo pagrindine tema Euripido
tragedijoje „Orestas“ bei jau minėtoje Senekos dramoje „Tiestas“.
IV karta: Giminės prakeiksmo tęsinys
Ketvirtojoje kartoje, vadinamoje giminės prakeiksmo
tęsiniu, veikia trys vyrai: Atrėjo sūnūs Agamemnonas ir Menelajas (vadinami
Atridais) bei Tiesto sūnus Aigistas. Po to, kai Aigistas, gimęs iš kraujomaišos
tarp Tiesto ir jo dukters Pelopijos, nužudė savo dėdę Atrėją, Agamemnonas ir
Menelajas buvo priversti bėgti į Spartą. Ten jie vedė Spartos karaliaus Tindaro
dukteris: Agamemnonas vedė Klitemnestrą, o Menelajas – gražiausią pasaulio
moterį Eleną, tapdamas Spartos karaliumi, kol Agamemnonas susigrąžino Mikėnų
sostą. Kai Trojos princas Paris pagrobė Eleną, abu broliai subūrė milžinišką
graikų kariuomenę ir išplaukė į dešimtmetį trukusį Trojos karą, palikdami
Mikėnus be karaliaus.
Kol Agamemnonas kariavo po Trojos sienomis, Mikėnuose
likusi Klitemnestra negalėjo jam atleisti už tai, kad prieš išplaukdamas į karą
jis paaukojo jų dukterį Ifigeniją, norėdamas nuraminti deivę Artemidę ir
sulaukti palankaus vėjo. Pasinaudodamas Klitemnestros neapykanta, į Mikėnus
atvyko Aigistas, tapo jos meilužiu ir kartu su ja suplanavo žmogžudystę. Kai
Agamemnonas triumfuodamas grįžo iš Trojos, Klitemnestra ir Aigistas jį
klastingai nužudė vonioje, taip atkeršydami tiek už Ifigeniją, tiek už Atrėjo
padarytą nusikaltimą Tiestui. Šie įvykiai yra centrinė Homero „Iliados“ ir
„Odisėjos“ ašis, o pati Agamemnono žūtis meistriškai pavaizduota Aischilo
tragedijoje „Agamemnonas“, pirmojoje trilogijos „Orestėja“ dalyje.
V karta: Agamemnono vaikai
Penktoji ir paskutinė šioje schemoje pavaizduota karta
apima keturis Agamemnono ir Klitemnestros vaikus: Ifigeniją, Elektrą, Orestą ir
Chrizotemidę. Vyriausioji duktė Ifigenija tapo pirmąja Trojos karo auka dar jam
neprasidėjus – Aulidės uoste tėvas ją nuvedė prie aukuro, tačiau, pasak
daugelio mitų versijų, paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo merginos,
pakeitė ją stirna, o pačią Ifigeniją nunešė į Tauridę ir paskyrė savo
šventyklos žyne. Likusi Mikėnuose Elektra tapo gyvu neapykantos ir sielvarto
simboliu – pažeminta motinos ir patėvio Aigisto, ji metų metus gedėjo nužudyto
tėvo bei kurstė keršto planus, o jos sesuo Chrizotemidė pasirinko nuolankumo ir
prisitaikymo kelią, vengdama atviro konflikto su valdovais.
Mažametis sūnus Orestas po tėvo nužudymo buvo slapta
išgabentas į Fokidę pas savo tetą Anaksibiją ir jos vyrą Strofijų, kur užaugo
kartu su pusbroliu Piladu. Suaugęs Orestas, gavęs dievo Apolono įsakymą
atkeršyti už tėvo mirtį, sugrįžo į Mikėnus, susitiko su seserimi Elektra ir jos
padedamas nužudė tiek Aigistą, tiek savo motiną Klitemnestrą. Už motinžudystę
Orestą pradėjo persekioti keršto deivės erinijos, vedusios jį iš proto, kol
galiausiai Atėnuose deivės Atėnės įsteigtas Areopago teismas jį išteisino, taip
nutraukdamas kruviną Tantalidų giminės prakeiksmo grandinę. Šios penktosios
kartos drama įkvėpė visus tris didžiuosius graikų tragikus: Aischilą
(„Choeforai“ ir „Eumenidės“), Sofoklį („Elektra“) bei Euripidą („Elektra“,
„Ifigenija Aulidėje“, „Ifigenija Tauridėje“), suformavusius Vakarų
civilizacijos supratimą apie kaltę, pareigą ir teisingumą.
VI ir VII (tolimesnės) tantalidų kartos
Šeštojoje Tantalidų giminės kartoje kruvinas
dinastijos prakeiksmas galutinai išsikvepia, o palikuonių likimai susipina su
ankstyvosios Graikijos istorijos lūžiais bei genčių migracijomis. Pagrindiniu
šios kartos valdovu tapo Tisamenas – Oresto ir jo pusseserės Hermionės
(Menelajo bei Elenos dukters) sūnus, sujungęs savo rankose galingas Mikėnų,
Argo ir Spartos karalystes. Tačiau Tisameno valdymą nutraukė į Peloponesą
įsiveržę heraklidai ir dorėnai; karalius žuvo mūšyje gindamas savo protėvių
žemes arba buvo priverstas pasitraukti į šiaurinę pusiasalio dalį Achają, kur
vietos gyventojai jį pripažino savo valdovu. Tuo tarpu kitas Oresto sūnus,
nesantuokinis Pentilas, kurio jis susilaukė su Aigisto ir Klitemnestros
dukterimi Erigone – taip simboliškai sutaikydamas abi nesutariančias giminės
šakas – paliko gimtinę ir išvyko į Mažąją Aziją. Ten Pentilas įkūrė graikų
kolonijas Eolidėje bei Lesbo saloje, pradėdamas garsią aristokratų Pentilidų
giminę, kuriai vėliau priklausė ir vienas iš septynių Graikijos išminčių
Pitakas.
Septintojoje ir paskutinėje žinomoje dinastijos
kartoje Tantalidų giminė praranda savo buvusią politinę didybę žemyninėje
Graikijoje, tačiau įsitvirtina naujose žemėse rytuose. Tisameno sūnūs Kometas,
Daimenas, Spartonas ir Telis dar kurį laiką valdė Achają, bet ilgainiui jų
palikuonys neteko karališkosios valdžios, o regione įsigalėjo demokratinė
santvarka, užbaigusi senųjų karališkųjų dinastijų erą. Tuo pačiu metu Mažojoje
Azijoje Pentilo sūnūs Echelas ir Grasas sėkmingai tęsė tėvo pradėtą kolonizaciją,
įtvirtindami Tantalidų palikuonių įtaką Eolidės miestuose. Šios vėlyvosios
kartos, kurias savo istoriniuose ir geografiniuose veikaluose išsamiai aprašė
Pausanijas bei Strabonas, žymi ribą, kurioje tragiški antikos mitai galutinai
užleidžia vietą realiai Senovės Graikijos istorijai.
Maištinga Siela












