Ilgasis Booker Prize 2026 knygų sąrašas / Booker Prize Long List 2026

 

Sveiki!
 
Neseniai, liepos pabaigoje, buvo paskelbtas Booker Prize 2026 metų ilgasis sąrašas. Nors ne visada esu patenkintas išrinktomis finalinėmis knygomis, kurios kasmet vis labiau orientuojasi į populiarinimą, o ne į turinį, tačiau sąraše visada švysteli ir tikrai ne vienas geras kūrinys, kuris būna su laiku išverčiamas į lietuvių kalbą. Man smalsu, ką šiemet komisija atrinko į ilgąjį sąrašą. Siūlau susipažinti.

 
Romanas „The Shadow of the Object“ („Objekto šešėlis“), patekęs į prestižinės 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra iškilus, hipnotizuojantis ir giliai intymus pripažintos rašytojos Chloe Aridjis kūrinys, kurio siužetas vingiuoja tarp Meksiko ir Londono, tyrinėdamas troškimą, metamorfozę bei mirtingumą. Knygos centre – veikėja Flora, kurios gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis gimtajame Meksike po to, kad jai į ranką įsigeria šeimos šuo, užtraukdamas ilgą gydymą ligoninėje. Ten ji susipažįsta su pagyvenusia vokiečių kolekcioninere Wilhelmina, renkančia ikiemkino laikų žaislus ir optinius prietaisus, o jų sapniški pokalbiai ir surengtas stebuklingojo žibinto seansas įtraukia Florą į paslaptingą pasaulį, priverčiantį vėliau Londone susisiekti su Wilhelminos sūnumi Maxu bei iš naujo apibrėžti savo realybės bei vaizduotės ribas. Pasaulinio garso autoriai ir kritikai šią autorę vadina viena drąsiausių ir novatoriškiausių šių dienų balsų anglokalbiame pasaulyje, o pati knyga dėl savo impresionistinio, keisto grožio prozos stiliaus bei egzistencinio gylio sulaukė didžiulio literatūrinio atgarsio.
 
Goodreads reitingas: 3.84 (146 balsai)

Tarptautinio pripažinimo sulaukusios amerikiečių rašytojos Emma Cline romaną „Switzy“, taip pat patekusį į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, kritikai vadina hipnotizuojančiu, giliai jaudinančiu ir nepaprastai originaliu kūriniu. Knygos centre – išėjęs į pensiją verslo vadovas Deividas, sergantis degeneracine neurologine liga, kuris privačiu lėktuvu leidosi į paskutinę kelionę per Europą kartu su savo padėjėju, siekdamas atsisveikinti su artimaisiais ir draugais prieš pasiryždamas medicinos pagalba atliktai eutanazijai Ciuricho klinikoje. Jam judant per prabangius viešbutėlius, oro uostus bei susitinkant su suaugusia dukra ir senais bičiuliais, autoriaus meistriškai vystomas pasakojimas atskVERia nykstančią žmogiškąją sąmonę, kur pamažu trūkinėja ryšys su dabartimi, o praeities prisiminimai ir iliuzijos užlieja paskutinius gyvenimo mėnesius. Romane aštriai ir be sentimentų kvestionuojama elitinio pasaulio kaina, prabangos tuštuma bei esminis klausimas, kas iš tikrųjų lieka žmogaus gyvenimo pabaigoje, pasiekus visus pasiekimus, bet praradus atmintį.

Goodreads reitingas: 4.14 (162 balsai)

Amerikiečių rašytojos Makenna Goodman novatoriškas ir filosofiškai drąsus romanas „Helen of Nowhere“ (Helena iš niekur), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įtraukianti bei netikėta parabole apie gyvenimo iš naujo pradžią, gamtos trauką ir kainą, kurią tenka sumokėti už trokštamą laimę. Knygos centre – provincijoje nekilnojamojo turto agentės vedžiojamas diskredituotas profesorius, kuris apžiūri idilišką, atokų namą ir klausosi pasakojimų apie jo buvusią gyventoją, paslaptingąją Heleną. Per šiuos keistus, hipnotizuojančius pasakojimus bei ribą tarp realybės ir sapno trinančius susitikimus vyras ima tikėti radęs progą pabėgti nuo savo sugriautojo gyvenimo ir įsigyti paprastesnę, su žeme suaugusią būtį. Tačiau vakarui bręstant paaiškėja, kad tikroji šio pasirinkimo kaina yra kur kas didesnė, keistesnė ir reikalaujanti visiško asmeninio pasikeitimo, o kritikai šį ploną, bet galingą tomą lygina su šiuolaikine pasaka, meistriškai nagrinėjančia žmogaus ir gamtos santykius bei desperatišką prasmės ieškojimą mūsų susiskaldžiusiame pasaulyje.

Goodreas reitingas: 3.38 (966 balsai)

Pripažinto britų rašytojo M. John Harrison romanas „The End of Everything“ („Visko pabaiga“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įnoringas, ironiškas ir nejaukus postapokaliptinis kūrinys, tyrinėjantis žmogaus supratimo ribas besikeičiančiame pasaulyje. Knygos centre – Kenturgijos pakrantėje gyvenantis vyras Filipas Tenentas (Phillip Tennent), kuris pelno duoną rinkdamas iš Lamanšo sąsiaurio krantus skalaujančių bangų išmetamus paslaptingus artefaktus po netikėtos krizės, visiškai pakeitusios pasaulio tvarką, sunykus vyriausybėms ir joms užplūdus nepažįstamoms jūrų būtybėms. Kai Filipas iš vandens ištraukia neįprastą, nuolat besikeičiantį padarą–artefaktą, jis privalo jį nugabenti į sausumos gilumą, kol šis daiktas nesugriovė visko, kuo jis iki tol tikėjo. Kritikai ir „Booker“ premijos teisėjai šį kūrinį apibūdina kaip švytintį, miglotą ir giliai dabartį atsppintį romaną, kuriame meistriškai susipina siurrealizmas, subtili satyra bei melancholiškas žvilgsnis į mūsų trapumą.

Goodreads reitingas: 4.25 (13.638 balsai)

 

Prestižinės „Booker“ premijos laureato, jamaikiečių kilmės rašytojo Marlon James galingas ir epochinis romanas „The Disappearers“ („Pranykėliai“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra ambicingas, sukrečiantis ir giliai žmogiškas kūrinys, žymintis autoriaus sugrįžimą į Jamaiką. Knygos veiksmas prasideda 1988 metais Kingstone, kur aštuoni nepažįstami vyrai susirenka į repeticiją ruoštis atvirai gėjų tematikos teatriniam pasirodymui, susidurdami su didžiuliais pavojais visuomenėje, kuri nepripažįsta jų tapatybės. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai į repeticiją įsiveržia žiauri minia: vienas iš vyrų žūva, o visi kiti lieka sužeisti, sužadinant dviejų dešimtmečių trukmės traumos, keršto, kaltės ir išlikimo pasekmių seką. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį vadina drąsia bei atvira Jamaikos homofobijos bei queer kultūros ekspozicija, kurioje meistriškai pinasi pulsuojantis kriminalinis siužetas, skaudus humoras ir gilus, niuansuotas žvilgsnis į visuomenės atstumtųjų gyvenimus.

Šito norėčiau lietuviškai!

Goodreads reitingas: 4.33 (49 balsai)

Britų poeto ir rašytojo Luke Kennard sąmojingas, absurdiškas ir giliai žmogiškas romanas „Black Bag“ („Juodas maišas“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra išvirkščias akademinis romanas (campus novel), tyrinėjantis šiuolaikinės vyriškumo krizės, meno bei tarpusavio ryšių temą. Knygos centre – vargingai besiverčiantis, bedarbis 37 metų aktorius, kuris priima keistą pasiūlymą dirbti su universiteto profesoriumi Dr. Blendu: jis turi kiekvieną rudeninio semestro paskaitą sėdėti pačiame auditorijos gale, visiškai užsitraukęs į didelį odinį (juodą) maišą, taip atkartojant 1967 metų psichologinį eksperimentą. Jam vis labiau įsitraukiant į šį vaidmenį ir randant keistą paguodą anonimiškume, aplinkiniai pradeda savaip išnaudoti situaciją – posthumanizmo profesorė svarsto, ar galima įsimylėti žmogų, pasislėpusį maiše, o aktoriaus kambariokas imasi kurti planus, kaip šį keistą reiškinį komercializuoti. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už aštrią satyrą, kandų humoro jausmą bei taiklius pastebėjimus apie šiuolaikinio gyvenimo beprotybę, internetines schemas ir pastangas rasti meilę bei prasmę nestabiliame pasaulyje.

Šitas mane asmeniškai irgi labai intriguoja. Norėčiau perskaityti lietuviškai!

Goodreads reitingas: 3.64 (721 balsas) 

Amerikiečių rašytojo Kenan Orhan debiutinis romanas „The Renovation“ („Renovacija“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra sukrečiantis, siurrealistinis ir giliai jaudinantis kūrinys apie emigraciją, atminties praradimą bei politinio priespaudos palikimą. Knygos centre – Italijoje (Salerne) gyvenanti turkų kilmės emigrantė Dilarai, kurios tėvas serga demencija, o ji pati samdo statybininkus, kad paruoštų savo butą tėvo atsikraustymui. Tačiau baigus darbus nutinka keistas ir absurdiškas dalykas: vietoje naujo vonios kambario statybininkai įrengia tikrą turkišką kalėjimo kamerą, kuri paslaptingu būdu jungiasi su Stambulu. Dilarai, bandant susidoroti su griūvančia santuoka, finansiniais sunkumais ir nykstančiais tėvo prisiminimais, ši paslaptinga erdvė tampa ne tik sukrečiančiu kafkišku košmaru, bet ir melancholišku tiltu atgal į prarastą tėvynę, priverčiančiu permąstyti laisvės, priklausymo jausmo ir namų sąvokas. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už meistrišką tragikomedijos ir politinės alegorijos sintezę, kandų humorą bei nepaprastai jautrią prozą.

Ši knyga irgi patraukė mano dėmesį, nes visada domėjausi atminties tema literatūroje!

Goodreads reitingas: 3.58 (551 balsas) 

Britų poetės ir romanistės Rebecca Perry debiutinis romanas „May We Feed the King“ („Ar galime pamaitinti karalių?“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą ir pelnęs „Waterstones“ debiutinės prozos apdovanojimą, yra poetiškas, intriguojantis ir jausmingas kūrinys, tyrinėjantis istorijos, atminties bei pasakojimo prigimtį. Knygos siužetas pinasi per dvi laiko linijas: šiais laikais gyvenančią muziejaus kuratorę, kuri praleidžia dienas rengdama ir dekoruodama istorinių pastatų interjerus bei pokylių stalus visuomenei, ir viduramžių rūmų realybę. Kuratorei pasinėrus į archyvus, jos dėmesį patraukia beveik pamirštas karalius – valdovas, netikėtai ir nenoromis paveldėjęs sostą po ankstyvų savo brolių mirčių bei susidūręs su dideliu dvaro pasipriešinimu bei abejonėmis dėl savo tinkamumo. Autorė meistriškai jungia juslingą poeziją, svajingą atmosferą ir klausimus apie tai, kuo skiriasi fikcija nuo istorinių faktų, sukurdama savitą ir kritikų išgirtą pasakojimą apie ribą tarp praeities bei dabarties.

Goodreads reitingas: 3.90 (1005 balsai) 

Britų prozininkė Gwendoline Riley yra plačiai pripažinta dėl savo išskirtinio psichologinio įžvalgumo, minimalistinio stiliaus ir nepriekaištingos dialogų klausos, leidžiančios nepaprastai taikliai atskleisti šiuolaikinių santykių įtampas bei žmogiškąją vienatvę. Šiuos bruožus puikiai atskleidžia ir jos romanas „The Palm House“ (liet. „Palmės namas“), kuriame pasakojama apie ilgametę dviejų draugų – Lauros Miller ir Edmundo Putnamo – draugystę, besiskleidžiančią sudėtingame bei kintančiame Londono fone. Kūrinio centre atsiduria 50-mečio sulaukęs Putnamas, kuris, netekęs tėvo ir susidurdamas su grėsmingomis permainomis bei naujo redaktoriaus invazija žurnale, kuriame dirbo, grimzta į gilią krizę ir depresiją; tuo tarpu pati Laura sprendžia savas problemas, įskaitant skaudžius ir komplikuotus santykius su motina. Šiame romane G. Riley meistriškai ir su jai būdingu kandžiu humoru gilinasi į tai, kaip du emociškai pažeidžiami žmonės bando padėti vienas kitam, išsaugoti bendrą ryšį bei susidoroti su asmeninio gyvenimo griūtimi.

Goodreads reitingas: 3.42 (1792 balsai) 

Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Strout savo 2026 metų romane „The Things We Never Say“ (liet. „Dalykai, kurių niekada nesakome“) jautriai ir su gilia empatija žvelgia į žmogiškąją vienatvę bei nutylėjimus šeimos gyvenime. Kūrinio centre atsiduria Artie Damas – Masačiusetso pakrantėje gyvenantis vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, kurio iš pirmo žvilgsnio ramus ir pavyzdingas gyvenimas su žmona birželio ir rudens dienose ima trūkinėti. Nors Artie stengiasi būti palaikantis mokytojas bei kaimynas, iš vidaus jį drasko gilus izoliacijos jausmas, nerimas dėl aplinkinio pasaulio ir dešimtmečius ramybės neduodančios šeimos tragedijos. Netikėtas incidentas vandenyje ir vėliau išaiškėjusi ilgai sakyta ar nutylėta paslaptis priverčia jį iš naujo permąstyti santykius su artimaisiais bei susitaikyti su egzistencijos paslaptimis. Šis į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktas kūrinys kritikų giriamas už sukrečiantį gėdos, santuokinių ryšių ir kasdienybės trapumo vaizdavimą.

Goodreads reitingas: 4.15 (54749 balsai) 

Škotų-amerikiečių rašytojas ir „Booker“ premijos laureatas Douglas Stuart savo 2026 metų romane „John of John“ nukelia skaitančiuosius į vėjuotą bei atokią Hariso salą Škotijos salyne. Kūrinio centre atsiduria 22-ejų Džonas-Kalumas (Kalas), kuris, baigęs meno studijas Edinburge ir neturėdamas pinigų, grįžta į gimtąjį kaimą. Čia jis priverstas suktis tarp dviejų visiškai skirtingų savo pasaulio polių: griežto tikėjimo tėvo – avių augintojo, audėjo bei vietos presbiterijonų bendruomenės ramsčio – ir sąmojingos bei aštriu liežuviu pasižyminčios močiutės Elos. Ši giliai jautri ir tekstūrine detalių gausa pasižyminti istorija nagrinėja sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius, uždaros bendruomenės taisyklėse skendinčią gėdą bei vyriškumo sampratą. Tiek jaunam Kalui, tiek jo griežtą išorinį fasadą palaikančiam tėvui tenka slapta kovoti su savo tikraisiais troškimais ir tapatybės paieškomis pasaulyje, kur bet kokie nukrypimai nuo tradicijų yra pasmerkti.

Labai norėčiau! „Šugis Beinas“ buvo nuostabi autoriaus knyga!

Goodreads reitingas: 4.27 (21986 balsai) 

Jaunasis airių rašytojas Djamel White savo debiutiniame, į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktame romane „All Them Dogs“ (liet. „Visi tie šunys“) pateikia šiurkštų, nesentimentalų ir galingą Vakarų Dublino nusikalstamo pasaulio portretą. Kūrinio centre atsiduria Tony Ward, po penkerių metų praleistų svetur grįžtantis į gimtąjį miestą ir bandantis vėl įsilieti į vietinį gaujų tinklą, kur jam tenka dirbti šalia nenuspėjamo ir pavojingo nusikalstamo bosų enforcerio Darreno „Flute“ Walsho. Brangiai kainuojančios praeities šešėliams tvenkiantis už nugaros, tarp dviejų vyrų užsimezga komplikuotas ir abipuse trauka pagrįstas santykis. Kritikai šį adrenaliną keliančius romaną gyrė už virtuozišką gatvės žargono valdymą, giesmės humoro elementus bei netikėtą, po brutalia išore ir hiper-vyriškumu slypinčią tekstūrinę žmogiškąją šilumą bei jautrumą.

Goodreads reitingas: 3.70 (940 balsų) 

Anglų rašytojos Missouri Williams jautrus ir eksperimentinis romanas „The Vivisectors“ (liet. „Gyvasekių pjovėjai“ / „Vivisektoriai“), įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, pateikia visiškai netradicinį ir tamsų žvilgsnį į šiuolaikinį universitetinį gyvenimą. Kūrinio veiksmas vyksta žlungančiame, augmenijos pamažu užgrobiamame akademiniame mieste, kuriame valdžią dalijasi nusilpę akademikai ir grėsminga maištaujančių sodininkų grupuotė. Istorijos centre atsiduria ciniška ir apatiška moteris Agatė, dienas leidžianti prižiūrėdama savo neįgalią motiną bei aptarnaudama sukčiaujantį profesorių. Kuomet universitete kyla didžiulis skandalas dėl tariamos diskriminacijos tarp ambicingo studento Adamo ir jauno dėstytojo, Agatė bosės įsakymu yra priversta suartėti su Adamu ir tapti tam tikra šnipe. Tačiau netrukus tarp jų užsimezga keistas, įtampos ir egzistencinio nerimo pilnas ryšys, o M. Williams proza kritikų giriama už ledinį suspensą, gotikinę anguliarą bei drąsų paneigimą to, ką vadiname įprastais universiteto romano štampais.

Goodreads reitingas: 3.41 (307 balsai)

Maištinga Siela

Senovės graikų moterų rūbai, drabužiai: pelas, chitonas, himatijas, epiblema (paaiškinimai ir pavyzdžiai)

 

Sveiki!
 
Vis dar tęsiu savo susižavėjimą Antika ir jos kultūra. Šįkart nutariau dirstelėti į moterų rūbų pasaulį, kuris taip pat turėjo savo ilgaamžes tradicijas.
 
Peplas (gr. Peplos)
 
Paveikslėlyje pirmoji moteris iš kairės vilki peplą. Tai pats archajiškiausias ir paprasčiausias viršutinis drabužis, būdingas senovės graikėms, ypač archajinio laikotarpio (iki VI a. pr. m. e.). Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio audinio gabalą. Jis buvo gaminamas iš vieno didelio, dažniausiai vilnonio, stačiakampio audinio gabalo, kuris nebuvo siuvamas.
 
Rūbas buvo formuojamas jį perlenkiant per pusę taip, kad viršutinis kraštas sudarytų savotišką klostę ar „antkrūtinį“ (vadinamąjį apoptygma), krentantį iki liemens. Audinys buvo apsiaunamas aplink kūną, o viršutiniai kampai ant pečių susegami didelėmis segėmis (fibulomis), paliekant atviras rankas. Paveikslėlyje aiškiai matomas dvisluoksnis siluetas su ryškiu mėlynu apvadu apačioje ir zigzago raštu viršutinėje dalyje, kas rodo, jog šis drabužis būdavo gausiai dekoruojamas.
 
Chitonas (gr. Chiton)
 
Antroji moteris vilki chitoną – pagrindinį apatinį drabužį, kurį nešiojo tiek senovės graikai (vyrai ir moterys), tiek vėliau jį perėmė romėnai. Chitono pavadinimas yra semitiškos kilmės ir reiškia tiesiog „lininį audinį“ arba „marškinius“. Paveikslėlyje matomas moteriškas variantas (kitaip nei vyriškasis exomis, paliekantis vieną petį atvirą) dažniausiai buvo siuvamas iš dviejų stačiakampių lininių audinio gabalų, kurie buvo susiuvami arba susegami sagtelėmis (pogomis) palei visą peties liniją, suformuojant savotiškas rankoves.
 
Chitonas buvo sujuosiamas diržu ties liemeniu, o audinio perteklius būdavo ištraukiamas virš diržo, sukuriant klostes (kolpos). Paveikslėlyje pavaizduotas labai elegantiškas, lengvai krintantis baltas chitonas su prabangiu mėlynu apvadu ir kutais, kuris buvo labiausiai paplitęs klasikinės Graikijos laikotarpiu ir buvo patogus kasdienis drabužis tiek namuose, tiek viešumoje.
 
Himatijas (gr. Himation)
 
Trečioji figūra yra su himatiju. Tai viršutinis, didelis stačiakampis apsiaustas, kurį ant viršaus apsivilkdavo senovės graikai (tiek vyrai, tiek moterys) kaip apsaugą nuo oro sąlygų ir demonstruojant socialinį statusą. Romėnai vėliau šį drabužį adaptavo kaip palijų (pallium). Pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio „drabužį“ ar „apvalkalą“.
 
Himatijas buvo drapiruojamas įvairiais būdais. Paveikslėlyje matomas itin rafinuotas stilius, būdingas kilmingoms moterims ar deivėms: vienas audinio galas buvo užmetamas per kairįjį petį ant nugaros, likusi dalis buvo vedama po dešine pažastimi per krūtinę ir vėl permetama per kairįjį petį, sudarant gražias, simetriškas klostes (vadinamąsias „kaskadas“). Šis moters atvaizdas su aukso spalvos tiara ar lankeliu rodo aristokratišką paprotį.
 
Epiblema (gr. Epiblema)
 
Paskutinioji, ketvirtoji moteris vilki epiblemą. Nors šis terminas nėra toks žinomas kaip prieš tai aptarti rūbai, jis tiesiog reiškia viršutinį apklotą ar šaliką, naudojamą pridengti galvą ar pečius, ką dažnai darydavo senovės graikės, ypač eidamos į lauką (pagal aidōs – kuklumo koncepciją). Pats žodis reiškia „tai, kas užmetama ant viršaus“.
 
Nors pavadinimas yra bendrinis, paveikslėlyje matomas konkretaus stiliaus prabangus audinys, kuris buvo labiausiai paplitęs tarp turtingųjų ar kaip ritualinis/ceremoninis aprėdas. Moteris vėl vilki pagrindinį apatinį drabužį (chitoną), o ant viršaus – didelį, sunkų, dramblio kaulo spalvos audinį su labai ryškiu, tamsiai raudonu (purpuriniu) ornamentuotu apvadu. Šis apsiaustas nėra tik lengva skarelė, o didelė skraistė, kuria ji elegantiškai prisidengia nuo smalsių žvilgsnių.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Ariana Grande – hate that i made you love me [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!
 
Prisipažinsiu, kad šią vasarą nelabai „draugauju“ su naujausia muzika ir net nelabai galėčiau įvardyti vasaros hitų. Tiesą sakant, nelabai naujos muzikos ir ieškojau, tačiau kai ką pavyko naujo išgirsti. Šią vasarą, liepos 31 dieną, garsioji amerikiečių atlikėja Ariana Grande, kuri turi nemažą gerbėjų ir klausytojų būrį Lietuvoje, išleido savo aštuntą studijinį albumą „Petal“ (liet. Žiedlapis), kurio dar tik klausysiuosi, nes labai jau patiko pirmojo singlo skambesys, kuris absoliučiai atitiko tą vaiduoklišką nuotaiką, kokią sukūrė atlikėja. Bet apie viską nuo pat pradžių...
 
Ariana Grande yra dažniausiai pristatoma kaip viena ryškiausių ir sėkmingiausių XXI amžiaus popmuzikos žvaigždžių, išgarsėjusi savo išskirtiniu, keturių oktavų diapazono vokalu ir daugybe pasaulinių hitų. Per savo įspūdingą karjerą atlikėja išleido tokius kultinius albumus kaip „Dangerous Woman“, „Thank U, Next“ bei „Positions“, kurie užkariavo „Billboard“ viršūnes, pelnė „Grammy“ apdovanojimus ir pavertė ją globalesnės popkultūros ikona. Jos kūryba evoliucionavo nuo lengvo tonuso paaugliškio pop iki brandaus R&B, soul ir šiuolaikinės elektroninės muzikos sintezės, nuolat diktuojančios pasaulines mados ir garso tendencijas.
 
Minėtasis naujausias Arianos Grande albumas „Petal“ žymi brandesnį, labiau introspektyvų ir drąsų etapą jos kūryboje, kuriame menininkė tyrinėja santykius su šlove, visuomenės spaudimu bei asmeninėmis ribomis. Skirtingai nei ankstesniuose radijo hitams skirtuose darbuose, šiame albume persipina tamsesnė elektroninė muzika, prislopinti sintezatoriai ir ramesnės, atmosferinės struktūros. Albumas sulaukė nemažo kritikų ir klausytojų dėmesio, kurie išskiria jį kaip vieną brandžiausių ir labiausiai apgalvotų atlikėjos darbų, siūlantį gilesnę emocinę patirtį, nors kai kurie pastebi, kad kūriniai jau nebe tokie tinkantis radijo skambiems hitams kaip ankstesniųjų albumų singlai.
 
Ypatingą vietą albume užima singlas „hate that i made you love me“, tapęs vienu aptariamiausių šio laikotarpio kūrinių. Dainos aranžuotė pasižymi tamsia, paslaptinga ir pulsuojančia estetika: skambesys derina šaltus elektroninius elementus, subtilius ritmus bei dramatiškus melodijos lūžius, kurie sukuria įsitempusią, bet hipnotizuojančią atmosferą. Toks instrumentinis sprendimas puikiai pabrėžia kūrinio nuotaiką, leisdamas dainininkės balsui skambėti itin intymiai, valingai, o vietomis – suvaldytas pykčio ir nusivylimo prieskoniu.
 
Dainos tema ir turinys sukasi apie toksiškos meilės, savikontrolės ir visuomenės bei gerbėjų projekcijų naštą. Tekste Ariana atvirai apmąsto dinamiką, kai jos pačios įvaizdis ar sėkmė tampa našta aplinkiniams, o pati ji jaučiasi tarsi objektas, kurį kiti „pasiskolino“ ar idealizavo. Eilutės apie tai, kad ji „beveik nesistengė“, bet vis tiek tapo tam tikru etalonu, atspindi pavargusios nuo nuolatinio dėmesio moters poziciją, kuri ginasi nuo svetimų lūkesčių ir nesaugumo.
 
Muzikos kritikai šią dainą sutiko palankiai, gyrė jos vokalinį santūrumą, tekstinį gylį bei atsisakymą lengvų popmuzikos štampų, nors kai kurie pastebėjo, kad kūrinys reikalauja daugiau įsigilinimo. Tuo tarpu klausytojai socialiniuose tinkluose ir muzikos platformose negailėjo pagyrų už emocinį atvirumą, vadindami šį kūrinį „psichologine iškrova“ ir vienu stipriausių jos karjeros darbų, idealiai atspindinčiu brandesnį atlikėjos amplua.
 
Dainos vaizdo klipas dar labiau sustiprina kūrinio poveikį per tamsią, kinematografinę ir simbolišką estetiką. Siužeto centre matomi dramatiški elementai – automobilio avarijos motyvai, ugnies bei sprogimų scenos ir vienišos atlikėjos klajonės, kurios vizualiai vaizduoja sunaikinimą, atgimimą ir išsivadavimą iš destruktyvių santykių. Vaizdo klipo tema tobulai dera su pačia daina: ugnies, šešėlių bei dūmų simbolika atkartoja eilutes apie šokį su ugnimi ir gebėjimą rasti kelią „kaip gėlėms iš kapo“, sukurdama vientisą, estetiškai sukrečiantį meninį paveikslą. Estijoje ši daina užkopė į 48 poziciją, Latvijoje – 15, Lietuvoje – 13 ir 11 pozicijas. Singlas nr. 1 tapo Filipinuose, JAV, Šveicarijoje, Malaizijoje ir Singapūre bei Meksikoje.
 
Šiandien siūlau paklausyti šio kūrinio.

 
Ariana Grande – hate that i made you love me
[lyrics / žodžiai]
 
I can't tell you why
But something inside is dancing with fire
Eyes lit like the sky
Turned tears into diamonds, got good at goodbyes
 
Just know that I will find my way from you
Like flowers from a tomb while you decide who you are
And I can see right through, ooh-ooh, like shadows on the moon
And it's all bad news
 
Yeah, I, I, I hate that I made you love me
Sorry if I made me your type
Yeah, I, I hate that I made you love me
'Cause I barely tried, yeah, I, I, I
 
What's happening now?
You studied my crown and borrowed my body
Warm, kissed by the sun, then cold like the wind
A bee stuck in honey
 
Know that I will find my way (My way) from you (From you)
I guess it's kind of cute how you like me where you are
But I can see right through (Right through), ooh-ooh (Ooh-ooh)
Just don't eclipse the moon
'Cause it's all bad news
 
Yeah, I, I, I hate that I made you love me
Sorry if I made me your type
Yeah, I, I hate that I made you love me (Hate that I made you)
'Cause I barely tried, yeah, I, I, I (Ooh, I made)
 
I've held your projections when you've felt so insecure
Tell me, why is it this way?
Why you so hate to see women endure?
Is it really my fault you all gave me your hearts of your own accord?
I don't really think so
 
I, I hate that I made you love me (Made you love me, baby)
Sorry if I made me your type
Yeah, I, I hate that I made you love me
'Cause I barely tried
Yeah, I, I, I hate that I made you love me (You love me, baby)
Sorry if I made me your type (Sorry if I made me your type)
Yeah, I, I hate that I made you love me (Ooh)
'Cause I barely tried, yeah, I, I, I
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 199: leisk dirbtiniam intelektui sukurti tau įkvėpiančių minčių

 

Sveiki!
 
Šiandien pozityvumo įrašą leidau sukurti dirbtiniam intelektui. O aš esu tas, kuris guli šiame hamake ir nieko neveikia, nes gali sau leisti nieko neveikti. Labai svarbu gyvenime yra nieko neveikti. Bent jau retkarčiais. Leisti tėkmei tekėti, kitiems kurti savo dramas ir istorijas, dalyvauti savo įtampose, o sau galima leisti tiesiog nieko nevertinti, neįsivertinti pačiam, tiesiog viskam leisti būti be pastangų.
 
Ir ką man įkvepiančio pasiūlė dirbtinis intelektas? Labai klišinius, labai paprastus dalykus, bet jie, žinokite, irgi veikia! Juk jie iš esmės yra „pavogti“ ir perfrazuoti tų pačių žmonių. Tik klausimas, kur kaip galima visa tai panaudoti?
 
Apie savivertę.
 
Tu nesi atsitiktinis Visatos liudininkas – tu ESI ta Visata, kuri šiuo metu patiria save per žmogaus akis. Tavo vertė nėra tai, ką reikia užsitarnauti ar įrodyti. Ji yra duota vien dėl to, kad tu egzistuoji. Kaip žvaigždė danguje neklausia, ar ji turi teisę šviesti, taip ir tau nereikia kvestionuoti savo vietos šioje žemėje. Tu esi tiksliai toks, koks turi būti.
 
Apie atsipalaidavimą.
 
Kartais didžiausias pasiekimas, kurį gali padaryti dėl savo gyvenimo – tai tiesiog nustoti kovoti su srove. Leisk sau paleisti kontrolę. Pasaulis nesustos suktis, jei valandai ar dienai nusiimsi visą atsakomybės naštą nuo pečių. Tik gilioje tyloje ir atsipalaidavime gimsta tikrieji atsakymai, o kūnas ir siela randa ramybę, kurios ieškojo išoriniame pasaulyje.
 
Apie visatą ir ryšį.
 
Pažvelk į naktinį dangų – visi atomai, iš kurių sudarytas tavo kūnas, gimė sprogstančiose žvaigždėse prieš milijardus metų. Viskas, kas esi, yra tiesiogiai susiję su kosmosu. Kai jautiesi vienišas ar pasimetęs, prisimink: jumyse plaka ta pati energija, kuri judina planetas ir kuria galaktikas. Visata visada palaiko tave, net kai tavo mintys tampasi tamsios – užtenka tik leisti sau įkvėpti jos ramybės.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Benson Boone – The Time Of My Life [lyrics / žodžiai]

Sveiki!

Per pastaruosius ketverius metus atlikėjas Benson Boone padarė milžinišką šuolį savo muzikinėje karjeroje. Asmeniškai niekada jo nesiklausiau ir nesidomėjau nei juo, nei jo muzika. Bet tai nereiškia, kad esu prieš jį nusistatęs. Vaizdo klipai ir dainos, kurias girdėdavau pasirodydavo perdėm emocingi, hiperbolizuoti, tad kėlė šiokį tokį atgrasumą, tačiau vienoje kelionėje perklausiau naujausią jo dainą ir ji iškart man pradėjo patikti, kaip ir pats Benson Boone.
 
Benson Boone yra kylantis amerikiečių dainininkas ir dainų autorius, išgarsėjęs socialiniame tinkle „TikTok“. Pasaulinio pripažinimo jis sulaukė po to, kai jį pastebėjo popmuzikos žvaigždė Danas Reynoldsas, grupės „Imagine Dragons“ lyderis, pakvietęs pasirašyti sutartį su jo įrašų kompanija „Night Street Records“. Didžiulį populiarumą atlikėjui pelnė tokie hitai kaip „Ghost Town“ bei pasaulinis superhitas „Beautiful Things“, o 2024 metais jis išleido savo debiutinį albumą „Fireworks & Rollerblading“.
 
Naujausias atlikėjo kūrinys „The Time Of My Life“ nagrinėja gilius vidinius prieštaravimus ir emocinį dualizmą, o dainos pavadinimas bei priedainiai atskleidžia fasadą, kai žmogus išorėje ar savo pasiekimuose patiria puikų laiką, tačiau viduje jaučia didžiulę tuštumą, ilgesį ir netektį. Dainoje dainuojama, kad kiekviena diena yra tarsi vakarėlis, o kiekviena naktis virsta košmaru, nes nors jis išgyvena geriausią savo gyvenimo laiką, kažkas jaučiasi visiškai ne taip, tad šis kūrinys tampa daina apie netekties skausmą ir mintis, kad net pasiekus viršūnę viskas praranda prasmę, jei šalia nėra to vienintelio žmogaus.
 
Muzikine prasme daina išlaiko Bensonui Boone'ui būdingą galingą pop-roko bei emocingai dainuojamosios poezijos sintezę, ji prasideda itin teatrališkai, palaipsniui įgauna dramatišką pagreitį, pasižymi galingais vokaliniais pakilimais, stipriais akordais ir teatrališkais aranžuotės elementais, kurie idealiai atsispindi ir dainos vaizdo klipe. Oficialiame vaizdo klipe, kuriame kartu su atlikėju pasirodo ir socialinių tinklų žvaigždė Alix Earle, kūrybiškai sujungiama teatro scena bei įvairūs istoriniai ir fantastiniai motyvai, simbolizuojantys gyvenimo kaip spektaklio ar kismo scenarijų, kurio kulminacijoje vis tiek lieka ilgesys ir žmogiškas ryšys.
 
Pats Benson Boone ne kartą pabrėžė, kad jo kūryba remiasi tikromis emocijomis bei asmeninėmis pažeidžiamumo akimirkomis, o šis kūrinys sulaukė didelio muzikos kritikų ir gerbėjų palaikymo dėl gebėjimo sujungti grandiozinę popmuzikos estetiką su itin atvira, melancholiška ir nuoširdžia lyrika, leidžiančia atlikėjui sėkmingai stiprinti savo kaip vieno ryškiausių savo kartos vokalistų pozicijas.
 
Man patinka, kaip šis kūrinys lėtai įsivažiuoja ir kalba apie psichoterapinius dalykus, kurie vis labiau kaip tema dominuoja pas populiarius atlikėjus. Šiandien siūlau patiems paklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 
Benson Boone –The Time Of My Life
[lyrics / žodžiai]
 
I am having the time of my life
And I wish that you were still right here
I wish you came along
 
You, why did you leave me so soon?
Before all the flowers could bloom?
I wish you came along
 
And now that every day is a party
Every night's a nightmare
Wishing you came along
 
Yes, I'm having the time of my life
But something about it feels so off
I wish you came along
 
If, if this is as good as it gets
Then why is my head such a mess, dear?
Oh, why is it all so wrong?
 
'Cause now that every day's a party
Every night's a nightmare
I can't let go in my head
Without wishing you came along
 
I am having the time of my life
And I wish that you were still right here
I wish you came along
 
And I'll be standing here like a stone
Waves are crashing down, years of passion
How can the world keep moving on?
I will never let myself move on
 
This isn't real life, this isn't over
This isn't real life, this isn't over, dear
It can't be over, dear
 
Maištinga Siela

Anne Enright: Her Life, Literary Journey, and Impact on Modern Fiction

 

THE EARLY LIFE OF WRITER ANNE ENRIGHT

Anne Enright was born on October 11, 1962, in Dublin, Ireland, and grew up in a traditional, middle-class Irish Catholic family where her father worked as an engineer. Her childhood and adolescence unfolded within a certain emotional and social environment of restriction typical of late 20th-century Ireland, which was dominated by strong religious dogmas and societal expectations. Although her family rarely suffered from material deprivation, the home atmosphere was marked by a distinct reserve, and her parents did not encourage the free expression of emotions or open communication. Consequently, from a very early age, the future writer learned to observe her surroundings from the sidelines, hoarding details and emotions within her inner world. This early sense of detachment and the need to understand human relationships later became one of the most defining elements of her literary style, helping her perceive the darker sides and unspoken secrets of family life.
 
As she grew up, she took an interest in books and literature, and her inner world was filled with unique quirks and a vivid imagination that helped her escape the monotony of everyday life. During her school years, Anne was not a conventional girl who easily conformed to societal standards; she was characterized by a sharp intellect, a distinct sense of humor, and a certain ironic view of the surrounding world that often baffled those around her. She loved observing people in public places, inventing biographies for them, and mentally analyzing the motives behind their behavior, thereby gradually sharpening her writer's eye. This propensity for deep introspection and a sometimes slightly cynical evaluation of everyday life helped her develop a unique perspective, which later allowed her to depict everyday life, the challenges of motherhood, and complex family ties without embellishment in her literature.
 
Adolescence and early youth in Ireland evoked many contradictory feelings in her, which she would later often describe with a certain bitterness and irony. Speaking openly about this period, she remarked that young people at the time felt as though they were living inside a large, enclosed, and morally outdated aquarium where every step was controlled and individuality was suppressed. She stated that her youth in Dublin was a time when "every corner smelled of church incense and guilt," and society demanded absolute submissiveness and the acceptance of traditional roles from women. Such a depressing cultural background drove her to seek ways to break free from established frameworks. Consequently, in her youth, she increasingly gravitated toward art, creativity, and the pursuit of intellectual freedom, which later laid the foundation for her personal emancipation and identity.
 
Before turning to literature, she built a solid academic foundation by graduating with a degree in English Literature and Philosophy from the renowned Trinity College Dublin. This university chapter not only provided her with a deeper understanding of texts but also exposed her to the broader currents of world culture and existential philosophy, helping shape her worldview. After completing her studies in Ireland, she briefly relocated to the United Kingdom, where she studied television direction at Birkbeck, University of London, and subsequently worked as a television producer and prop buyer for the BBC. This period spent abroad creating television programs provided her with valuable professional experience and taught her how to handle editing, rhythm, and visual language—skills that later proved immensely useful when writing prose.
 
Ultimately, the breakthrough toward her career as a writer occurred when she realized that working in television and telling other people's stories was no longer satisfying, prompting her to focus all her attention on literature. Before publishing her first book, she quit her steady job and enrolled in the prestigious creative writing program at the University of East Anglia, where she graduated with a Master's degree under the mentorship of the renowned writer Angela Carter. This step allowed her to refine her distinctive voice, shake off internal doubts, and begin writing short stories that quickly drew critical acclaim for their bold style and psychological depth. Thus, having navigated a strict Irish upbringing, the searches of her youth, and the backstage world of television, she finally stepped into the literary world, soon becoming one of the most prominent Irish prose writers of our time.
 
ANNE ENRIGHT'S LITERARY PATH AND LATER LIFE

Anne Enright's literary debut took place in 1995 with the publication of her first short story collection, The Portable Virgin, which immediately caught the attention of critics with its biting style, boldness, and original perspective on everyday life. This successful start proved that she possessed a distinctive voice, and her subsequent debut novel, The Wig My Father Wore (1995), further solidified her position as a quirky and experimental new-generation Irish prose writer who boldly broke the bounds of traditional storytelling.
 
Her most important works globally and in Lithuania perfectly reflect her mature talent, with a special place held by the novels The Gathering and The Green Road. For her novel The Gathering (2007), which tells the story of a family reunion following a brother's suicide and unveils painful and unspoken secrets of the past, the author was awarded the prestigious Man Booker Prize. The Gathering also faced criticism for its exceptionally gloomy, oppressive atmosphere lacking bright colors, as well as its complex, often unpleasant characters. Readers and critics were likewise unsettled by the fragmented narrative structure, open and unembellished bodily details, and the sensitive, controversial themes of childhood trauma and family taboos. Another prominent work, The Green Road (2015), recounts the complex, often painful, and time-distanced relationships of an Irish family—the Madigans. At the center of the work are the demanding, dramatic, and difficult-tempered mother Rosaleen alongside her four adult children: Dan, Emmet, Constance, and Hannah.
 
Her literature is characterized by exceptional psychological depth, uncomfortable and sharp truths, painful humor, and incredibly accurate, visceral domestic details. Enright does not write sentimental prose about happy families; her style is cold, observant, sometimes even merciless, yet always imbued with a deep understanding of human vulnerability. She masterfully spots the finest cracks in family relationships, the burden of motherhood, guilt, and intimacy, turning everyday situations into engaging, almost hypnotic literature.
 
Regarding her personal life, rumors or questions about her non-traditional orientation often stem from the themes of gender and identity explored in her works; however, Anne Enright is heterosexual and has been happily married for many years to theater director Martin Murphy, with whom she raised two children—a son and a daughter. She has never been involved in scandalous affairs or discussions of homosexuality as a participant in her personal life, but in her books and public statements, she has always actively supported LGBTQ+ rights, spoken out against Ireland's strict patriarchal dogmas, and defended the individual's freedom to live as they choose. She rarely talks about her personal life and marriage, but she has emphasized more than once that family is both her greatest source of inspiration and a certain space of constraint and daily chaos from which her best ideas are born.
 
Today, the writer lives and creates in her native Dublin, Ireland, to which she consciously returned after living in London, wanting to be close to her cultural roots and the pulse of daily Irish life. The city of Dublin, its changes, and its gloomy yet poetic atmosphere often serve as the backdrop for her novels, while she actively participates in the country's cultural life, gives lectures, and supports young authors. In 2015, she was appointed Ireland's first Laureate for Fiction (official state writer-ambassador), which further cemented her status as one of the most important voices of our time not only in Irish but in global literature.
 
Her work and worldview have been heavily influenced by authors such as Virginia Woolf, Samuel Beckett, James Joyce, and the aforementioned Angela Carter, from whom she adopted a focus on the stream of consciousness, a fragmented view of the world, and the deconstruction of female identity. The core themes of her writing revolve around motherhood (which she describes not as a romantic miracle, but as a physically exhausting, almost animalistic experience), inherited family traumas, memory, guilt, and the boundaries of intimacy. Her books have achieved massive international acclaim, been translated into many languages, and for her contribution to literature, she has earned not only the Man Booker Prize but also numerous other national and international awards.
 
Anne Enright is characterized by quirky habits and a sharp, self-ironic sense of humor that often permeates her public speaking and even book presentations. She has confessed that she writes chaotically, often on scraps of paper and in notebooks, and that a certain creative mess always lingers in her home because she dislikes sterile environments. She is also famous for her ability to talk about the darkest subjects with a smile, and her interviews often surprise journalists with unexpected metaphors and a total disregard for politeness rules as she directly voices her opinion on literary criticism or societal hypocrisy.
 
Although she is not a scandal-monger in the traditional sense, Anne has sparked more than one debate in Irish society through her bold statements about the influence of the Catholic church, the control of women's bodies, and the reality of the family institution. She publicly criticized the traditional, idealized image of the Irish mother, arguing that society demanded silence and self-sacrifice from women for years, and in her books, she consciously dismantles this myth from the ground up. Her feminist views have never been demonstrative or declarative, but her work has become one of the most powerful expressions of the contemporary female voice, defending the right to imperfection, anger, and personal freedom.
 
Regarding her own creative process, she has said that writing feels more like archaeology or hard physical labor than divine inspiration, and that she writes to understand things she could not otherwise endure. She has accurately noted that "the family is the place where we all get our first injuries and where we later look for the cure for them," which is why her books become the mirror in which readers recognize their own family joys and dramas. This openness and refusal to pander to the reader have earned her a loyal fan base worldwide, ensuring that her voice remains vibrant and significant even in a changing literary market.
 
M. S.

Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela