Sveiki!
Serialo
pristatymas „Tikroji meilė“ pas mane „kabėjo“ keleri metai. Jau gerai
nebepamenu, kas buvo iš skaitytojų pasiprašęs ar pasiprašiusi apžvelgti.
Kadangi esu pradėjęs 90-ųjų serialų apžvalgas, galiu retkarčiais įterpti ir Jūsų
mylimas ir jau kadaise matytas per televiziją muilo operas. Serialą „Tikroji
meilė“ (bandau atgaminti kažką žiūrėjęs), bet pamenu miglotai, nes serialą rodė
LNK ir tik savaitgaliais, todėl 95 serijų serialą turėjo rodyti maždaug metus.
Bedarydamas šį įrašą, ėmiau ir prisiminiau, kad visgi esu keletą fragmentų
matęs, nes buvo labai puošnus serialas, daug investuota į kokybiškus ir
įspūdingus kostiumus, o pats serialas galėjo tuo metu potencialiai konkuruoti
su brazilų muilo operos tradicija vaizduoti konkistadorų ar XIX amžiaus meilės
istorijas, kurioms reikėjo daug dekoracijų ir specialių kostiumų. Tokios
telenovelės vadinamos istorinėmis muilo operomis.
MEKSIKIETIŠKOS
PRODUKCIJOS GARANTAS
„Tikroji
meilė“ (isp. Amor real) Lietuvos televizijos
eteryje, konkrečiai per LNK kanalą, buvo rodomas daugmaž 2004 metais. Tai buvo
vienas ambicingiausių „Televisa“ studijos projektų, kurio prodiuserė Carla
Estrada siekė pakelti muilo operų kartelę iki aukščiausio gamybinio lygio.
Serialas yra ne originalus kūrinys, o 1983 m. telenovelės „Bodas de odio“
adaptacija, sukurta remiantis to paties pavadinimo Caridad Bravo Adams romanu.
Prie šios versijos scenarijaus adaptavimo prisidėjo italų scenaristė María
Zarattini, kurios profesionalumas užtikrino literatūrinį kūrinio svorį,
neįprastą tokio žanro projektams.
Gamybinis
serialo mastas buvo beprecedentis: filmavimas truko aštuonis mėnesius Hidalgo
valstijoje, o kūrybinė grupė įtraukė daugiau nei 1 000 aktorių, statistikų,
techninio personalo narių bei amatininkų. Siekiant maksimalaus autentiškumo
atkuriant XIX a. vidurio Meksikos atmosferą, egzistuojančiame Tetlapayac
dvare ir jo apylinkėse buvo pastatyti ištisi statinių kompleksai bei aikštės.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vizualiniams elementams: apšvietimui, kameros
darbui bei specialiai šiam laikotarpiui pasiūtiems kostiumams, kurie tapo
vizitine projekto kortele ir leido žiūrovams visiškai pasinerti į kitą epochą.
Atrankos
į šį serialą procesas buvo itin kruopštus, nes prodiuserė siekė suburti ne tik
populiarius, bet ir techniškai stiprius aktorius, gebančius įkūnyti istorinius
personažus su reikiama laikmečio dvasia. Šis atrankos griežtumas atsipirko su
kaupu – serialas buvo neįtikėtinai palankiai sutiktas Meksikoje, kur 2004 m.
„TVyNovelas“ apdovanojimuose pelnė geriausios metų telenovelės titulą. Sėkmė
neapsiribojo gimtąja šalimi: kūrinys tapo globaliu eksportu, rodomu JAV,
Ispanijoje, Rusijoje bei daugelyje kitų pasaulio valstybių.
Išskirtiniu
produkcijos įvertinimu tapo 2005 metais išleistas DVD formatas, kuris į
istoriją įėjo kaip pirmoji telenovelė, turinti angliškus subtitrus, taip
atveriant kelią šiam žanrui į anglakalbę rinką. Prodiuserė Carla Estrada
pabrėždavo, kad būtent atsidavusi kūrybinė komanda ir vizualinė estetika leido
žiūrovams patirti personažų emocijas per visiškai kitokią, rafinuotą prizmę.
„Tikroji meilė“ iki šiol yra minima kaip pavyzdys, kaip muilo opera gali
transformuotis į aukštos kokybės istorinę dramą, išlaikydama didelį populiarumą
ir ilgą išliekamąją vertę.
SERIALO
„TIKROJI MEILĖ“ SIUŽETAS IR SUMANYMAS
Šis
serialas yra sukonstruota XIX a. vidurio Meksikos drama, kurioje „Viktorijos
laikų“ moralės normos susiduria su asmenine laisve ir aistra. Siužetas
prasideda nuo Matildos Peñalver y Beristáin, jaunos aristokratės, kuri
puoselėja šiltus jausmus neturtingam, tačiau doro būdo kareiviui Adolfui
Solísui. Matildos tėvas yra linkęs pritarti šiai sąjungai, tačiau viską
sugriauna jos motina Augusta ir brolis Umbertas. Siekdami išgelbėti šeimą nuo
bankroto ir išsaugoti socialinį statusą, jie griebiasi gausybės intrigų:
suklastoja informaciją apie Adolfo „šeimą“, įkalina jį ir priverčia Matildą
tekėti už turtingo žemvaldžio Manuelio Fuentes Guerra. Šis vyras – geros
širdies, bet svetimas Matildei žmogus, kuris paveldėjo didžiulį turtą tik
mirties patale tėvo pripažintas kaip teisėtas įpėdinis.
Įvyksta
priverstinė santuoka, kuri iš pradžių tampa tikra kančia. Matilda persikelia į
Manuelio ūkį, kur jos laukia ne tik atstumas nuo mylimojo, bet ir priešiška
aplinka, ypač dvaro administratoriaus dukra Antonija, kuri pati trokšta
užkariauti Manuelio širdį. Tuo tarpu Adolfas, ištrūkęs iš kalėjimo, neketina
pasiduoti ir, pasinaudojęs priedanga, įsidarbina Manuelio ūkio
administratoriumi. Tai sukuria įtampą ir paradoksalią situaciją: Manuelis,
nežinodamas apie „administratoriaus“ tikrąją tapatybę, ima juo pasitikėti ir
net puoselėti draugiškus ryšius. Vėliau tiesa apie intrigantų klastą išaiškėja,
tačiau džiaugsmą aptemdo vis stiprėjantis, natūralus ir netikėtas Matildos
jausmas savo vyrui.
Serialo
dinamika keičiasi, kai Matilda suvokia, kad meilė Adolfui blėsta, o jos širdį
užkariauja Manuelio taurumas ir atsidavimas. Kai ji galiausiai pasiryžta
atverti tiesą ir nutraukti santykius su praeitimi, lemtingas atsitiktinumas
atskleidžia Manueliui, kas iš tikrųjų buvo jo „administratorius“. Paskutinę
akimirką, kai Matilda praneša apie nėštumą, vyro pasitikėjimas sugriūva – jis
pasijunta dvigubai išduotas. Apimtas įniršio ir abejonių dėl vaiko tėvystės,
Manuelis išvaro žmoną iš namų, taip pradėdamas ilgą, skausmingą ir sudėtingą
susitaikymo bei atpirkimo kelią, kuriame persipina civiliniai neramumai,
socialiniai barjerai ir nuolatinės politinės intrigos.
Lyginant
šį kūrinį su ankstesne 1983-ųjų versija („Bodas de odio“), „Tikroji meilė“
išsiskiria ne tiek siužeto vingiais, kurie iš esmės išlieka ištikimi
literatūriniam originalui, kiek gilesniu psichologiniu portretavimu.
Ankstesnėse ekranizacijose daugiausia dėmesio būdavo skiriama „aukos“ ir
„piktadario“ archetipams, tačiau 2003 m. versija visus veikėjus nudažo
pilkomis spalvomis. Čia nėra vienpusiškų personažų – net ir tie, kurie daro
klaidas, turi motyvaciją, o pagrindinis herojus Manuelis pateikiamas kaip
vyras, kurio vidinė kova tarp meilės ir įžeisto orumo yra itin žmogiška. Ši
versija meistriškai transformuoja priverstinės santuokos tropą iš
melodramatiškos kančios į lėtą, brandžią transformaciją, kurioje meilė tampa ne
likimo dovana, o sunkaus darbo ir abipusio supratimo vaisiumi.
Finaliniame
serialo etape akcentuojama esminė idėja: tikra meilė nėra aklas jausmas ar
socialinis sandoris, o gebėjimas atleisti ir priimti kito žmogaus tiesą net
tada, kai viskas aplinkui skatina nepasitikėjimą. „Tikroji meilė“ nagrinėja
„realaus“ jausmo prigimtį – ji nėra ideali, ji sužeista išdavysčių, politinių
suiručių ir žmogaus egoizmo, tačiau būtent per šias krizes ji tampa „tikra“.
Serialas pabaigoje reziumuoja, kad meilė reikalauja ne tik aistros, bet ir
principingo pasirinkimo likti kartu net tada, kai praeities šešėliai grasina
sugriauti viską, kas sukurta. Tai kūrinys apie tai, kaip du žmonės, suvesti
aplinkybių ir klastos, per kančią atranda stipresnį tarpusavio ryšį, nei galėjo
pasvajoti savo pirminio naivumo stadijoje.
SERIALO
„TIKROJI MEILĖ“ AKTORIAI IR VEIKĖJAI
Aktorių
atranka į „Tikrąją meilę“ buvo, kaip minėjau, kruopščiai suplanuotas
prodiuserės Carlas Estrados procesas. Ji siekė sukurti ansamblį, kuris ne tik
atitiktų istorinį kontekstą, bet ir turėtų pakankamai charizmos išlaikyti
žiūrovų dėmesį per 95 serijas. Fernando Colunga ir Adela Noriega
tuo metu jau buvo „Televisa“ žvaigždės, tačiau Estrada norėjo iš jų išspausti
kitokią, brandesnę vaidybą, nei buvo įprasta to meto melodramose. Aktoriai savo
interviu vėliau pripažino, kad darbas prie šio projekto buvo kitoks dėl
griežtos drausmės, kostiumų sudėtingumo ir režisierės reikalavimo viską
vaidinti su „istorine tiesa“, o ne „muilo operų“ perdėtumu.
Fernando
Colunga (Manuelis) buvo pasirinktas dėl savo gebėjimo
perteikti orumą ir jėgą, o ne tik „gražaus vyruko“ įvaizdį, (o man asmeniškai
atrodo, kad būtent dėl to, kad jis buvo tuo metu populiariausias). Interviu jis
dažnai pabrėždavo, kad Manuelio personažas jam buvo vienas didžiausių iššūkių
karjeroje, nes reikėjo išmokti valdyti žirgus, dėvėti sunkius XIX a. kostiumus
ir derinti agresyvią užsispyrimą su gilia vidine kančia. Aktorius atviravo, kad
filmavimo sąlygos Hidalgo dvare buvo fiziškai varginančios – karštis, dulkės ir
ilgos darbo valandos, tačiau būtent šis asketiškas fonas padėjo jam sukurti
personažo vientisumą, kuris žiūrovams atrodė neįtikėtinai autentiškas.
Matilda
(Adela Noriega) buvo pasirinkta dėl savo gebėjimo perteikti tyrumą,
kuris palaipsniui virsta moteriška stiprybe. Aktorė savo pasisakymuose
pabrėždavo, kad Matilda jai buvo pati mylimiausia rolė, nes personažas keitėsi:
nuo naivios mergaitės iki moters, kuri išdrįsta pasipriešinti patriarchalinei
motinos Augustos valdžiai. Tuo tarpu Helena Rojo, vaidinusi Augustą,
buvo pasirinkta kaip „ledinė“ antagonistė, kurios charizma buvo būtina, kad
žiūrovai jaustų tikrą grėsmę Matildai. Rojo interviu dažnai pabrėždavo, kad jai
buvo įdomu tirti „motinos meilės, virtusios tironija“, psichologiją, o jos ir
Adelos chemija filmavimo aikštelėje buvo itin įtempta, kas padėjo sukurti
tikroviškus konfliktus.
Chantal
Andere (Antonija) atranka buvo strateginis žingsnis, nes ji
jau turėjo reputaciją kaip geriausia „muilo operų blogietė“. Aktorei vaidmuo
buvo malonus iššūkis – ji stengėsi Antoniją pavaizduoti ne kaip karikatūrišką
piktadarę, o kaip nelaimingą, meilės ištroškusią moterį, kurios veiksmai kyla
iš nevilties. Visa aktorių komanda dažnai akcentuodavo „šeimyninę“ atmosferą
filmavimo aikštelėje: nepaisant griežtų reikalavimų, Estrada sugebėjo suburti
kolektyvą, kuriame patyrę aktoriai (kaip Ricardo Blume ar Ana Martín) dalijosi
patirtimi su jaunesniais kolegomis. Būtent šis aktorių tarpusavio
profesionalumas ir pagarba sudėtingam projektui tapo pagrindine priežastimi,
kodėl serialas išlaikė tokią aukštą meninę kokybę.
10
MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „TIKROJI MEILĖ“
1.
Prieš pasirenkant „Tikroji meilė“, buvo svarstomi kiti variantai serialo
pavadinimo variantai. Kūrėjai bijojo, kad pavadinimas „Bodas de odio“
(originalaus 1983 m. serialo pavadinimas) atrodys pernelyg neigiamas
šiuolaikiniam žiūrovui, todėl buvo pasirinktas „Tikroji meilė“, pabrėžiant
meilės tikrumą, o ne vestuvių neapykantą.
2.
Adelos Noriegos sugrįžimas. Adela Noriega tuo metu buvo viena brangiausių
Meksikos aktorių. Po šio vaidmens ji ilgą laiką nesifilmavo jokiuose
projektuose, todėl daugelis gerbėjų šį serialą laiko jos karjeros kulminacija.
3.
Fernando Colungos žirgai. Aktorius, vaidinęs Manuelį, pats buvo patyręs
raitelis. Tačiau prodiuserė Carla Estrada reikalavo, kad jis mokytųsi
specifinio XIX a. jojimo stiliaus, tad aktorius praleido kelias savaites
treniruotėse, kad įgautų tikro aristokratiško laikytojo laikyseną.
4.
Specialiai sukurta „Hacienda“. Nors filmavimas vyko istoriniame Tetlapayac
dvare, dauguma interjerų buvo atkurti studijoje, nes tikri dvaro kambariai buvo
per maži apšvietimo įrangai ir kameroms – serialas reikalavo specifinio, kiek
tamsaus ir dramatiško apšvietimo, būdingo kino filmams.
5.
Kostiumų autentiškumas. Aktoriai nešiojo autentiškus XIX a. stiliaus drabužius,
kurie buvo itin nepatogūs. Moterys privalėjo dėvėti tikrus korsetus, kurie
fiziškai ribojo kvėpavimą, todėl tarp scenų filmavimo aikštelėje aktorės dažnai
turėdavo juos atsilaisvinti, kad galėtų normaliai pailsėti.
6.
Adolfo Solís vaidmens svarba. Mauricio Islas (Adolfas) buvo toks populiarus,
kad scenaristai turėjo rimtai apsvarstyti, ar nužudyti jo personažą serialo
pabaigoje, ar leisti jam laimingai išvykti. Buvo sukurti keli scenarijaus
variantai, kad žiūrovai per daug neįsižeistų dėl finalo.
7.
Slaptas ryšys su kitais projektais. Tame pačiame Tetlapayac dvare, kuriame buvo
filmuojama „Tikroji meilė“, vėliau buvo filmuojami ir kiti žinomi projektai bei
muzikiniai klipai, nes filmavimo aikštelė tapo ikonine dėl savo unikalios
architektūros.
8.
Didžiausias statistų skaičius. Vienoje iš vestuvių scenų filmavime dalyvavo
daugiau nei 200 žmonių – tai buvo viena brangiausių scenų visoje Meksikos
televizijos istorijoje tuo metu, nes kiekvienas žmogus turėjo būti aprengtas,
nugrimuotas ir apmokytas elgtis kaip XIX a. žmogus.
9.
Garso takelio populiarumas. Titulinė daina „Tikroji meilė“, kurią atliko duetas
„Sin Bandera“, tapo hitu net radijo stotyse, kurios įprastai negrojo muilo
operų muzikos. Tai buvo retas atvejis, kai serialo daina gyveno savo atskirą,
sėkmingą gyvenimą.
10.
2004 m. „TVyNovelas“ apdovanojimuose serialas laimėjo praktiškai visose
pagrindinėse kategorijose (geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausia
piktadarė, geriausia drama). Tai buvo pirmas kartas, kai viena telenovelė
nušlavė visą apdovanojimų ceremoniją.
