Filmas: "Čiongčingo ekspresas" / "Chung Hing sam lam" / "Chungking Express"

 Sveiki,

Po „Didysis meistras“ (2013) pastatymo nieko naujo nebegirdėjau iš kinų kilmės Honkongo režisieriaus Kar-Wai Wong, kuris man labai seniai patinka. Po tokių filmų kaip „Mano vaivorų naktys“ (2007) ar geriausiai įvertintu „Meilės laukimas“ (2000) žymus režisierius, atrodo, kurį laiką atsitraukęs nuo didžiojo kino, tad vedamas poetizuoto azijietiško kino ilgesio, kokį specifinį jausmą sukeldavo tik šis režisierius, pasiryžau žvilgtelėti į jo darbų retrospektyvą. Vienas ankstyvojo periodo Kar-Wai Wongo darbų, su kuriuo jis buvo pripažintas tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo ekspresyvus, žiaurus, romantiškas filmas „Čiongčingo ekspresas“ (honkn. Chung Hing sam lam) (1994).

Taip jau yra su šio režisieriaus filmais, po kurio laiko sudėtinga atgaminti įprastinius pasakojimo siužeto vingius, tačiau paliktą jausmą galima atgaminti iškart, kad ir šįkart, kai vos tik šis filmas prasidėjo. Tai dvi istorijos-novelės, pereinančios nuo vienos istorijos prie kitos klaidžiuose ir tirštuose Azijos didmiesčio labirintuose. Pirmoji meilės istorija pasakoja apie narkotikų dailiąją prekeivę, kuri nieko nebijanti sugeba užverbuoti indų imigrantus ir paversti juos mulais, tačiau ją įsižiūri bare infantilus policininkas, kuris turi valgymo sutrikimų, nes jį po 5 metų draugystės paliko mergina. Šiai istorijai skirta viso labo pusvalandis, nes užkandinėje istoriją romantiniu stiliumi tęsia jau kitas policininkas, kuris turi aistringą romaną su stiuardese, tačiau jį nusižiūri infantili berniokiška svajoklė užkandinės darbuotoja. Galiausiai ji gauna jo buto raktus ir paslapčia lankosi jo namuose, tvarko, prižiūri apleista akvariumą...

Ir atrodo, daugiau niekas nevyksta. Toji meilės istorija labai sąlygota, nes perteikta kaip didmiesčio darbuotojų ir nusikaltėlių poezija. Nežinau kiek, bet daugybę kartų filme suskamba amerikiečių grupės The Mamas & The Papas  hitas California Dreamin'. Apskritai šis filmas kaip ir kiti kūrėjo kūriniai yra iliustratyviai ir hipnotizuojančiai sujungiantys Azijos kultūrą su vakarietiška muzika, todėl kartais filmai primena Harukio Murakamio tam tikrą literatūrinį magiško realizmo prieskonį. Visgi „Čiongčingo ekspresas“ yra orientuotas į žiūrovo jausmus. Pirmojoje istorija hipnotizuojantys kriminaliniai neoninių naktinių šviesų perteikta istorija, atrodo, agresyvoka, tačiau ji pamažu pereina į lėtesnio temo romantinę istoriją, pastaroji man skonio atžvilgiu patiko labiau, netgi priminė Wongo „Meilės laukimą“ ir „Amžinai kartu“ (1997). Režisierius išgauna filmo tekstūra tik jam būdingą unikalų fragmentuotą kalbėjimo būdą su muzikiniais intarpais ir liūdno šmaikštumo dialogais, kuriuose veriasi žaismingas, kartais naiviai apsimestinis veikėjų bendravimas, peraugantis į lengvą meilės apsėdimą.

Rekomenduoju „Čiongčingo ekspresą“ visiems šio režisieriaus gerbėjams ir išskirtiniam lėto, poetizuoto, juslinio, bet nebanalaus pasakojimo be įprastinių holivudinių šablonų ieškotojams. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po saulės" / "Aftersun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet Kino pavasario festivalyje atidarymo filmu tapo jaunos škotų režisierės Charlotte Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“ (angl. Aftersun) (2022), kuriame viso labo pagrindinius vaidmenis atlieka du aktoriais: tėvą Kalumą vaidina Paul Mescal, o Sofi, vienuolikmetę dukrą, Frankie Corio. Istorija pasakoja apie tėvo ir sūnaus atostogas Turkijoje, likus nedaug dienų iki dukters vasaros atostogų pabaigos ir grįžimo į mokyklą.

Istorijoje ne kažin kiek veiksmo. Viso labo tėvo ir dukters tinginiavimas prie baseino, bandymas susidraugauti su kitais turistais, žaidimai ant žaislinio motorolerio, vienas tėvo staigus nusigėrimas, nardymas ir daug filmavimo nešiojamąja kamera. Filmas sudurstytas iš fiktyvių dokumentinių kadrų ir pagavių režisierės štrichų.

Visais atžvilgiais filmas atrodo tingus kurortinis eksperimentas su atsitiktiniu montažu, tačiau po filmo pabaigos kaip įprastai salėje nepakilome, likome tarsi įkalinti kėdėse tos sunkiai nusakomos transo būsenos. Tai daugiau nei filmas, tai filmas patyrimas, kurį reikia žiūrėti dideliame ekrane. Šitokia sutelkta jautria ir juslinga tekstūra ir natūra kalbėti apie depresijoje kenčiantį kažkada gal per anksti tapusį tėvą, kuris nusivylė gyvenimu ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas yra būti šalia dukros ir tramdyti savigailą meditacijomis ir tai-či energijos sutelkimo pratimais. Šalia Kalumo vaizduojama dukra Sofi, kuri būtent šią vasarą tyrinėdama savo aplinką pajunta, jog nebėra maža mergaitė ir su ja vyksta esminiai pokyčiai. Tyrinėdama kur kas vyresnius jaunuolius, matydama jų seksualumą, lėbavimus pati ryžtingai seka jų pėdomis ir pirmąkart šią vasarą pasibučiuoja su berniuku...

Režisierė kaip tikra juslinga meistrė atranda ištisą nestandartinę filmo vaizdinių tekstūrą ir koloritą. Ar Kalumas būtų padėjęs galvą ant turkiško kilimo ir klajotų mintimis po savo problemas ir liūdesį, ar suknele tyčia apsirengusią dukrelę, kuri bando imituoti vyresnes mergaites. Visi tie vaizdiniai tik iš pirmo žvilgsnio provokuojami beveik kaip Nabokovo „Lolitoje“, ir atrodo, kad režisierė, kuri ir parašė scenarijų šiam filmui, tuoj prieis kriminalinio nusikaltimo, neatšaukiamos traumuojančios vasaros padarinius, tačiau vos tik priartėjusi prie šios periferinės ribos, ji ima ir lengvai kaip potvynis atsiraukia nuo pasakojimo vingio klišių ir sukuria nepaaiškinamą magiją, jog toks filmas kur kas tikresnis, nei tie visi šokiruojantys apie mergaičių brendimo požymius ir padarytus nusikaltimus. Lengvumas plūduriuoja visoje kurortinėje aplinkoje, tačiau per nekaltas užuominas režisierė visada byloja esantį klastingą pavojų, kuris puikiai koreliuoja su tėvo atsakomybe už dukros pasirengimą kitam gyvenimo etapui, kurį kažkada ir pats sudėtingais keliais patyrė.

Man sunku apsakyti šios istorijos visumą, nes vaizdiniai plaukia švelniai graudindami, koks gražus ir koks besąlygiškai trapus šis pasaulis ir dažniausiai savęs klausi: juk ir tu tai patyrei, tik kaip tu visa tai išgyvenai nė nepastebėdamas gyvenimo tėkmėje? Manau, ypač filmą jautriai patirs vaikų ir paauglių tėvai. Šokiruoja ir intriguoja be jokių šokiravimo triukų. Retas reiškinys.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.7

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sutartis" / "El pacto"

 Sveiki,

Buvau pasiilgęs ispanų mistinių trilerių, tad vedamas senos meilės ispanų aktorei Belen Rueda, kuri yra šio žanro tikra ispanų trilerių pažiba, nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą filmą „Sutartis“ (ispan. El pacto) (2018), kuris pasakoja apie vidutinio amžiaus motiną Moniką, kuri kontroliuoja savo dukters Klaros gyvenimą. Išsiskyrusi su alkoholiku vyru dėl jo problemų, ji galiausiai atsiduria keistomis aplinkybėmis pas „Baltojo voro“ šamaną, kuris jai sugirdo serumą, po kurio ji sutvirtina sutartį, jog už savo dukters gyvybę reikės nužudyti ką nors kitą...

Filmas niūrus ir pilnas mistinių elementų, panašu, jog „Sutarties“ režisierius remiasi Holivudo mokykla ir istoriją su gera idėja konstruoja tarsi iš chrestomatinio vadovėlio. Iš vienos pusės istorija apie baltąjį vorą ir mirčių ciklą intriguoja, jas iliustruoja siurrealistiniai vaizdiniai, pvz., smėlio laikrodis, kuris fiksuoja tau likusį laiką iki sutarties įtvirtinimo, tačiau tuo pačiu vėl žaidžiama atsibodusiomis motinos žiauriais instinktais perteiktu siaubu dėl vaikų padaryti viską. Kaip visada šis siaubas virsta motinos bebaimiškumu ir galingu, nors kine jau atsibodusiu, siaubą keliančiu motyvu. Labai panašiai šįkart ir Monika, kuri ir sielą tikriausiai dėl dukters parduotų, nors iš dukters sulaukia dėl kontrolės vien tik pagiežos. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Filmas lyg ir nėra prastas, siužetas ir siaubo deriniai išlaiko kone detektyvinę intrigą, tik po filmo lieka toks prėskas skonis, jog filmas galėjo būti žymiai geresnis, jeigu būtų daugiau siužetinio mundfuck‘o, mažiau šablonų ir pretenzingo noro viską hiperbolizuotai motyvuoti tais atsibodusiais tėvų pasiaukojimais dėl savo vaikų leitmotyvais. Sakyčiau, kol žiūri, dalyvauji istorijoje, ir ji nėra nuobodi, tačiau visumoje filmas labai vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Niekas tikriausiai nežinojo, kad 1976 metais debiutuojanti amerikiečių rašytoja Anne Rice (1941-2021) gotikiniu siaubo romanu „Interviu su vampyru“ sulauks tokios didelės visame pasaulyje sėkmės. Pastarąjį autorė rašė praradusi savo dukrą, todėl į romaną sudėjo daug skausmo ir kančios. Per savo ilgą gyvenimą autorė sukūrė unikalų „Vampyrų kronikos“ pasaulį. Iš viso pasirodė net 13 šios serijos knygų, į lietuvių kalbą išverstos pirmosios trys dalys, yra pasirodžiusių ir kitų A. Rice knygų. Didžiausias autorės populiarumo pikas tapo režisieriaus Neil Jordan 1994 metais pristatyta kultinė „Interviu su vampyru“ ekranizacija, kurioje pasirodė tokios mega Holivudo žvaigždės kaip Brad Pitt, Tom Cruise, Antonio Banderas ir Kirsten Dunst. Praėjus tiek laiko, buvo vėl nuspręsta įsigyti rašytojos knygų ekranizacijos leidimą ir atkurti „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) serialo pavidalu, ryškinant tas temas, kurios anuomet dėl tam tikrų standartų buvo sąmoningai prislopintos.

Naujausias „Interviu su vampyru“ projektas remiasi pirmuoju Anne Rice kronikos romanu. Neišvengsiu kaip ir daugelis komentuodamas palyginimo su puikia Neilo Jordano ekranizacija, kuris išties sukūrė bauginančiai tirštą gotikinį pasakojimą. Serialas atrodo kur kas lengvesnio tono, o ir tiesa, kad jis gerokai skiriasi nuo pirmtako filmo ir nuo pačios knygos. Istorija mus nukelia į 1910 metų Naująjį Orleaną ir pasakoja Luiso ir Lestato susitikimo istoriją. Tiesa, Luisas tą daro iš retrospekcijos, pasakodamas antrąkart savo gyvenimo istoriją jau senstelėjusiam ir kiek atžariam žurnalistui, kuris pirmąkart interviu iš vampyro ėmė prieš 40 metų. Iš tikrųjų serialo kūrėjai daug ką pakeitė. Pirmiausia buvo sumanyta suburti skirtingų rasių aktorius ir iš viską pateikti povergovinės praturtėjusių juodaodžių luomo XX amžiaus pradžioje. Luisas valdo prostitučių viešnamį, tačiau neatrodo, kad jį trauktų moterys. Netrukus jis susipažįsta su Lestatu, kuris nužudo Luiso brolį, o galiausiai ir patį Luisą paverčia vampyru.

Serialas nėra kažin koks itin dinamiškas, serialo kūrėjai pabrėžė, kad labiausiai jie stengėsi ryškinti vampyrų žmogiškąsias savybes, vidines veikėjų konfliktines prieštaras. Galima sakyti, kad tai, ką norėjo serialo kūrėjo, tą ir padarė, tik abejoju, ar visiems patiks, kurie jau seniai nusipiešę savo vaizduotėje kitą vampyrų pasaulį. Visgi labai nuomonę apie serialą pakeičia išleista nulinė serialo serija, kurioje kūrėjai ir aktoriai pasakoja apie Anne Rice (ji kaip tik mirė tuo metu, kai buvo filmuojamas serialas), filmo ištarmes, sumanymus, aktorių atrankas, kostiumus, muziką, Naująjį Orleaną. Tiesą sakant, žvėriškai daug darbo įdėta į interjero detales, siuvant kostiumus, sprendžiant kraujo ir vampyriškų akių bei dantų problemas. Šio serialo pasiruošimas kainavo milijonus, tad iš techninės pusės serialas išties „atidirbtas“ nuo A iki Z.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė jau kine ir kituose serialuose žinomi jauni aktoriai. Luisą perteikė Jacob Anderson (tikriausiai prisimenate jį iš „Sostų karų“), o Lestatą australų aktorius Sam Reid. Abu nušlifuoti kaip deimantai, hipnotizuojantys savo žvilgsniais ir LGBTQ erotika. Nulinėje serijoje galėsite išvysti, kaip serialo kūrėjai per zoomą darė aktorių atrankas, nes tada pasaulis buvo paskendęs gilioje pandemijoje ir kontaktuoti žmonės negalėjo. Kalbant apie stipriai paryškintą LGBTQ serialo temą, įtariu, kad didelei daliai puritoniškų lietuvių žiūrėtojų, įsikalusių sau į galvą genderizmo sąmokslo teoriją, serialas nepatiks. Tačiau būtent ne Jordano ekranizacijoje, o A. Rice romane akivaizdu, jog Luisas ir Lestatas buvo meilužiai. Jų santykiai vaizduojami iš vienos pusės labai gražūs, estetinė erotika, žiūrovą svaigina nuogi vyrų raumeningi torsai, atletiški kūnai, pastarieji iliustruoja intymią veikėjų bendrystę, bet iš kitos pusės jie dalijasi žmonių krauju, kelia orgijas, žudo ir tuo mėgaujasi, nes tai jų prigimtyje. Siaubas ir estetika koreliuoja.

Šių vyrukų gyvenimą labai paįvairina paauglė Klaudija (aktorė Bailey Bass), kuri knygoje buvo 5-6 metų mergytė, tačiau serialo kūrėjai pakeitė ją į irzlią paauglę, suteikia jai kur kas didesnės reikšmės, nei filmo versijoje. Be to, seriale pasirinktas džiazistinis N. Orleano laikotarpis, atskleidžiamos Lestato naujosios galios, pavyzdžiui, gebėjimas skraidyti, gvildenami paauglės užstrigusios mergaitės kūne problema, gyvenimo monotonijos, meilės ir išdavystės problemos.

Serialas daug dėmesio skiria prieblandai ir tamsumai, beveik visas serialas fokusuojasi į tamsias Naujojo Orleano naktis, bet tuo pačiu kažkas jaučiama negyvo, statiško, tarsi serialo kūrėjai būtų sustingę ir įkalinę veikėjus viename mieste, kuriame vietiniai netrunka pastebėti, jog Luisas ir Lestatas ne tik meilužiai, bet visada pasirodo tik sutemus ir nesenstantys. Techniškai serialas kaip saldainis akims, tačiau būtent kažkokio gyvumo ir žmogiškumo bei tikrumo labiausiai ir pritrūko, nors autoriai sakė, jog būtent tai ir stengėsi perteikti.

Kaip šis serialas atrodo tarp kitų vampyriškų serialų, tokių kaip „Tikras kraujas“ ar „Vampyrų dienoraščiai“? Toks jausmas, kad tai LGBTQ bendruomenei sukaltas Anne Rice hitas, kuris patenkina estetines ir erotines pajautas, bet būtent to baugumo ir gotikos, mįslingo paslaptingumo man ir pristigo. Argi netiesa, jog maža užuomina į erotizmą ar intymias meilės paslaptis mažytėmis užuominomis galima žiūrovą paveikti kur kas labiau, nei visu šiuo atvirumu? Galbūt kaip tik šiam serialui ir pritrūko užuolaidų, kurios būtų sustiprinę paslaptingumą. Nešvankus „Tikras kraujas“, paaugliškai erzinantis „Vampyro dienoraščiai“ anuomet man patiko, tik tempiama guma staigiai nutrūko, nes serialai tiesiog pradėjo neevoliucionuodami pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet tikiu, kad „Interviu su vampyru“ dar turi daug neišnaudoto potencialo ir antrasis sezonas gali imti ir smarkiai nustebinti.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Annie Ernaux "Įvykis"

Annie Ernaux. „Įvykis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 96.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Supratau, kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga lytimi, įsiurbiančia vyro lytį ir pasikeičiančia – tampančia dar gyvesne, paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas išgremžtas, atverstas išorei. Toks pats kūnas kaip mano motinos (p. 73).“

Pernai gruodį per pasaulį nuvilnijo žinia, jog literatūros Nobelis skirtas prancūzų rašytojai Annie Ernaux (g. 1940). Kaip ir būna, dažniausiai visi po paskelbimo ima klausti, o kas toji menkai Lietuvoje žinoma autorė, kurią pasaulis įvertino kaip vieną geriausių savo laikmečio literačių, dariusių ir darančių pokytį literatūroje ir visuomenėje?

1994 metais lietuviškai išleistas romanas Sustingusi moteris buvo pirmasis ir visą tą laiką vienintelis autorės kūrybos vertimas. Nors nereikia nei piktintis, nei stebėtis, kadangi pasaulyje daugybė gerų autorių, kurių tiesiog visų neįmanoma išversti, pristatyti, suskaityti, apkalbėti ir įvertinti, o Nobelis dažniausiai būna tas akstinas, nuo kurio atsispiria leidyklos dairydamos, o ką galima kuo greičiau pristatyti skaitytojams, kol šie dar taria nobelisto vardą. Visgi tendencija lieka labai paprasta: Nobelio įvertinimas ir vienas greitas vertimas kokios nors knygos į lietuvių kalbą, senesnių kūrinių perleidimas, o po to laukiama kokios naujos sensacijos, naujo literatūrinio vardo, tad nobelistas šiandien tėra tik dar vienas laikinas komercinis žybsnis (Lietuvoje išskirtinė ir neprarandanti poliarumo visgi išlieka lenkė Olga Tokarczuk). Šįkart sureaguota buvo žaibiškai. Nobelis – gruodį, nauja knyga lietuviškai – vasarį!

1999 metais originalo kalba pasirodė autobiografinis pasakojimas Įvykis (pranc. L'evénement) šiemet vertėjos Violetos Tauragienės išverstas į lietuvių kalbą. Pagal pastaruosius memuarus pasirodė visai neseniai ir prancūzų režisierės Audrey Diwan filmas, kurį galėjote pamatyti Kino pavasario festivalyje. Tiesą sakant, apie autorės 1963-1964 metais patirtą abortą nė neketinau skaityti. Kai kino teatre prieš daug metų pamačiau rumunų režisieriaus Cristian Mungiu šokiruojantį filmą apie merginos nelegalų abortą filme 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (2007), po to nieko šia tema labiau sukrečiančio nebepamačiau, nors vienu metu ir buvo išaugęs bumas statyti tema aborto temomis, skatinant visuomenę empatiškiau mąstyti ir užjausti sveikas, tačiau nelaimingas, galbūt net išprievartautas moteris, norinčias nutraukti nėštumą.

Annie Ernaux Prancūzijoje žinoma kaip feministinė rašytoja, kuri kreipia dėmesį į užguitas visuomeninės moters problemas. Iki pat 2000 metų ji dirbo prancūzų kalbos mokytoja, tad ir įsivaizdavau, kaip paskutiniuosius metus, taisydama mokinių rašinius, šalia komplektuoja iš senų dienoraščių ir atsiminimų savo jaunų dienų traumuojančias aborto patirtis. Visgi galvojau, kad Prancūzija labai keista šalis. XX amžiuje už abortą būtų nuteisti ir medikai, ir pati moteris, ir netgi tie, kurie tarpininkaudavo šiais klausimais, o štai, pavyzdžiui, prieš metus skaityti kitos prancūzės Vanessos Springoros šokiruojantys memuarai Abipusiu sutikimu regime XX amžiaus antrosios pusės visuomenės toleruotinus vaiko-paauglės seksualinius santykius su iškrypėliu, tačiau pripažintu senstelėjusiu rašytoju. Artimiesiems nė į galvą neatėjo, jog reiktų šiuos santykius laikyti nusikalstamais, bet tuo pačiu už nėštumo nutraukimą galėjai sėsti į kalėjimą. Argi ne Alisos stebuklų šalis toji Prancūzija? Viską anuomet buvo lygiuojama ir normalizuojama vyrų naudai, o kadangi vyrams nereikia gimdyti, vadinasi, moteris pati kalta dėl nėštumo.

Skaitant Įvykį, akivaizdu, jog autorė retrospektyviai nuolaidžiai vertina septinto dešimtmečio asmeninius įvykius. Nors ir pateikia lakoniškai visuomenės požiūrį į abortą, tačiau nesistengia širsti ar ką nors kaltinti. Išvengdama pretenzijų į vyrus, į tai, kad negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, ji randa būdų perteikti eilinės prancūzės „su bėda“ problemą be feministinio irzlaus pamokslavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, Prancūzijos miesto gatvės tiesiog anuomet apraizgytos negaliais abortus darančiais pagalbininkais, o tai daug ką pasako apie moralinius valdžios primestus įstatymų atotrūkius nuo anuometinės tikrovės. Nors ir šiandien dėl aborto veriasi aršios diskusijos, ypač mūsų kaimyninėje Lenkijoje.

Annie Ernaux

Šie Annie Ernaux memuarai suprojektuoti remiantis jaunosios autorės dienoraščių įrašais ir prisiminimais. Kaip pati prisipažįsta, daug ko nebegali tiksliai rekonstruoti ir prisiminti. Tiesą sakant, visas pasakojimas labai fragmentuotas, iškleidžiantis lakoniškai tik pačius reikalingiausius Įvykiui perteikti siužetinius vingius. Autorė nesistengė analizuoti nei anų dienų savo pasirinkimo, gvildenti galimų (a)moralių ar savigraužos momentų, net nerasite, ar autorė dėl jaunystėje padaryto aborto gailisi. Kaip pati minėjo, po aborto ji kartą nuėjo į bažnyčią ir kunigas ją už abortą pasmerkė, nuo tada ji nusigręžė nuo religijos. Kitą vertus, šokiruoja autorės kaip kūrėjos ir rašytojos santykis su abortu: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos esu tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina, mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose (p. 83).“ Štai jums galimas atsakymas, jeigu sugalvotumėte autorės paklausti apie rašytojo misiją t. y., kitaip sakant, byloti universalias patirtis, kurios kai kam atrodo asmeninės ir baugios.

Kitą vertus, Annie Ernaux aiškiai suvokia, kodėl atliko abortą, todėl savęs nesmerkė: „Neaiškiai jaučiu, kad esama ryšio tarp mano visuomeninės padėties ir to, kas man nutiko. Pirmoji iš darbininkų ir smulkių komersantų šeimos išėjusi į aukštuosius mokslus, išvengiau fabriko ir prekystalio. Bet nei bakalaurui, nei humanitarinių mokslo licenciato laipsniui nepavyko nugręžti lemties nuo to skurdo palikimo, kurio simboliais tapo nėščia mergina ir alkoholis. Buvau pagauta už ano galo, ir tai, manyje augo, tam tikra prasme liudijo socialinį pralaimėjimą (p. 24).“

Prisiminimuose lakoniškai, bet autentiškomis ir įtikinamomis detalėmis autorė perteikia procedūros egzekucinį baisumą, todėl A. Ernaux skaitytoją kviečia į veiksmą ir į labai lakoniškus tų įvykių apmąstymus, kurie tikriausiai anuomet autorei rašant kūrinį nebuvo iki galo išspręsti, bet kokiu atveju, šio Įvykio rašymas dvelkia terapiniu rašymu, bandymu ne tik byloti pasauliui apie traumas, bet ir tas traumas suvokti.

Kūrinys man asmeniškai vėl paliudijo tą, ką mačiau panašaus pobūdžio liudijimuose, skandalinguose trumpuose TV žinių reportažuose apie šių dienų protestuojančias moteris, kurios sako, jog turi teisę į savo kūną, o vaisius nėra valstybės produktas inkubatoriuje. Visgi vertinu taip kaip paradoksą ir mūsų nykstančios Lietuvos kontekste. Valdžia lyg ir turėtų būti suinteresuota skatinti gimstamumą, bet užuot pasirūpinusi šeimomis, palengvinusi jaunų šeimų būsto įsigijimo problemas ir kitus socialinius barjerus, nueinama įstatymų draudimais ir viešu gėdijimu dėl aborto keliu. Taip būta ir anuomet, taip yra ir šiandien. Moters nėštumas suvokiamas kaip politinės galios įrankis socialiniuose įsitikinimų žaidimuose. Labai liūdna, valstybėse priimtas tas sugedęs dvilypumas: prisigimdei vaikų, pati ir rūpinkis (gausi minimalią paramą), tačiau nedrįsk darytis aborto, už ką būsi išvadinti bedieve kekše. Argi tokie memuarai dar kartą nepaliudija, jog jautrus žmogus įklimpęs į dirbtinius socialinių normų darinius tampa auka? Nemokėčiau nežinomai civilizacijai, jeigu vieną dieną tokia pasibelstų į duris ir prarašytų papasakoti, kas mes per visuomenė esame, visų šių dalykų ir paradoksų paaiškinti, bet gal duočiau paskaityti Annie Ernaux Įvykį, tikiu, kad asmeninė patirtis gali papasakoti daugiau, nei milijonas advokatų ir prokurorų teisiniais aktais.

P. S. Šiemet turėtų pasirodyti dar viena nauja Annie Ernaux knyga Metai, kurią taip pat išleis Baltų lankų leidykla. Pastarasis buvo įtrauktas į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize finalą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viltis" / "Håp" / "Hope"

 

Sveiki, filmų gerbėjai,

Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodytas (kaip tik per karantino įkarštį!) švedų režisierės Maria Sødahl filmas „Viltis“ (šved. Håp) (2019) liko už mano matytų filmų borto, nes nebetilpo į repertuarą, tačiau nepalioviau galvoti, jog prasprūdo išties geras ir subtilus skandinaviškas reginys. Puiku, kad kai kuriuos filmus parodo LRT, arba vėliau galima legaliai pasižiūrėti per kino platformą, tad nepraleidau šio reginio ir susigrąžinau tai, kas buvo pražiūrėta.

Švedų filme „Viltis“ pasakojama jau Holivude nuvalkiota, nusaldinta ir visaip kitaip perteikta istorija apie žmogų, sergantį vėžiu, kai artimieji atsisveikina su mirštančiuoju ir patiria atsisveikinimą ir išsiskyrimo graudulį. Tiesą sakant, nebekenčiu tokių filmų, visi man jie vienodi, pritrenkiamai nusaldinti ir pabodę (labai džiaugiuosi, jog paskutiniuoju metu Holivude tokie filmai atslopo), tačiau visgi „Viltis“ siūlo ir kiek kitokį variantą. Mišrioje skandinaviškoje šeimoje netikėtai moteris sužino, jog jos galvoje atsinaujino metastazės ir nebėra jokios galimybės pasveikti, o ant nosies Kalėdos, gimtadienis, Naujieji metai, kada nesinori vaikams ir artimiesiems sugadinti švenčių, tačiau pasaulis verčiasi akimirksniu. Pagrindinė veikėja Anja vartoja slopinančius hormoninius vaistus, kurie veikia jos elgseną, todėl prasiveržiantys emociniai priepuoliai skaudžiai kerta jos ilgalaikiam gyvenimo partneriui Tomui.

Toli nuo Holivudo saldėsių ir romantikos – pirmiausia norisi pasakyti apie šį filmą būtent tai. Labiausiai filme jaudina spontaniškas Tomo pasipiršimas Anjai, kuri paveikta ilgų metų nesantuokos, užgyventų vaikų, iš pradžių sutinka už jo tekėti pas ligoninės kunigą, tačiau beveik kiekvienoje scenoje išryškėja abejonė, ar Anjai reikia tos santuokos, nes toli gražu ilgamečiai partneriai nėra tobuli, o Anja savo vyrui turi nemažai pretenzijų. Anjos draugė ir vaikai sutrikę, išryškėja atskirtis tarp biologinių Anjos vaikų ir Tomo iš pirmosios santuokos.

Įdomu stebėti Tomo tylią reakciją, kaip jis sugeria visas dėl preparatų poveikio prasiveržiančias Anjos nesąmones, priekaištus, erzelį, agresiją ir tuo pačiu kantriai išlikti su ja kartu iki paskutiniosios minutės, kai Anja atsiguls smegenų operacijai. Tai tylia erozija ir kartu nenutrūkstama kantrybe bei dvasine ištikimybe grįsti psichologiniai išbandymai, perteikti ribinėse gyvenimo situacijose. Skandinavų aktorė Andrea Bræin Hovig padarė nuostabų darbą, tą patį galima pasakyti ir apie švedų kino veteraną, atskirą aktorių dinastiją pradėjusį Stellan Skarsgård, kurio visi trys sūnus užkariavo Holivudą. Filmas neerzino dėl savo temos, priešingai – pagaliau sukurtas šia tema nuosaikus, gyvenimiškas filmas, kuris išbando veikėjų santykius taip, kaip tik gali dramatiškiau, bet nenuvažiuojant visiškai į lankas be iliuzijų, o žiūrovui įdomu stebėti netobulus žmones, bandančius gelbėti(s) taip, kaip išmano geriausiai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginis" / "The Whale"

 

Sveiki,

Daugelis režisieriaus Darren Aronofsky darbų išties įsimintini ir provokuojantys nemažas, o kartais ir aršias diskusijas: o ką režisierius iš tikrųjų norėjo savo vienokiu ar kitokiu filmu pasakyti? Pastarąsias diskusijas jis įplieskė, mano galva, viename įdomiausių savo kino projektų „Motina!“ (2017), kurio interpretacijos ir paaiškinimai nuvilnijo per kino forumus. „Versmė“ (2006), „Juodoji gulbė“ (2010), „Rekviem svajonei“ (2000) – tai filmai, po kurių anuomet iš tikrųjų likome daugiau ar mažiau paveikti, todėl ir iš naujausios dramos „Banginis“ (angl. The Whale) (2022) buvo galima tikėtis panašaus emocinio efekto.

Filmas emociškai išties paveikus. Aš kaip ir daugelis pirmiausia pagalvojau apie savo mitybos įpročius ir tai, kaip iš tikrųjų sprendžiant tam tikras emocines problemas lengva „prisirišti“ prie besaikio perteklinio valgymo. Filmo pagrindinis veikėjas Čarlis kenčia nuo itin didelio nutukimo, kurį sukėlė partnerio Alano netektis. Išgyvendamas netektį, jis tiesiog tapo priklausomas nuo itin didelio ir nevaldomo valgymo sutrikimo, pastarasis paveikė jo sveikatą negrįžtamai. Čarlį slaugo buvusio partnerio sesuo Liz, kuri suvokia, kad Čarliui liko labai nedaug, maldauja vykti į ligoninę, tačiau Čarlis, užuot sprendęs savo sveikatos problemas, pasikviečia abiturientę dukrą, kuri prašo parašyti rašinį, mat šis literatūros mokytojas-dėstytojas, o tėvas už lankymąsi pažada jai banko sąskaitą, kurioje nemaža suma dukrai...

Filmas iš esmės „laikosi“ dėl puikaus aktoriaus Brendan Fraser pasirodymo, kuris tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį. Taip jau nutiko, kad „Banginį“ žiūrėjau „Oskaro“ nakties išvakarėse ir kaip tik kitą rytą sužinojau, jog aktorius finišo tiesiojoje nurungė savo tikriausiai artimiausią konkurentą Coliną Farellą ir pelnė už pagrindinį vaidmenį „Oskaro“ statulėlę geriausio aktoriaus kategorijoje. Filmas taip pat pelnė apdovanojimą ir už geriausią grimą. Visgi aktoriui teko „primontuoti“ nemažai dirbtinės odos, kad sukeltų itin nutukusio vyruko išvaizdą, todėl stebėti švokščiantį, vos su vaikštyne judantį didžiulį vyruką nėra emociškai lengva, nes mintys nuolat sukasi apie to vyruko higieną, tualeto reikalus, pragulas, amžiną alkį ir nuovargį.

Visgi esmine ašimi tampa ne tiek LGBT santykiai, mat Čarlis paliko dukrą dėl savo mylimojo, kiek dėl bandymų susigrąžinti dukters prielankumą. Dukra ne iš kelmo spirta, aktorė Sadie Sink išgarsėjo seriale „Keisti dalykai“, tad pasirodymas tokio masto filme jau nebestebino, tačiau scenarijus išspaudžia ir kitokius šios istorijos veikėjos niuansus. Elė, Čarlio dukra, agresyvi, visų nekenčianti maištininkė, kuri turi talentą rašyti. Dukters žiaurus būdas pagelbėti žmonės atskleidžiamas taip literatūriškai psichologiškai, kad suteikia Čarliui kažin kokio viską reginčio pranašo ženklų. Jis permato savo dukrą kaip literatūros kūrinį, supranta jos kaukes ir agresyvumą, nepyksta dėl jos smerkimo. Režisieriui iš paprasto teatralizuoto scenarijaus, minimalistinės filmo erdvės pavyko perteikti tvarkingai surėdytą didaktinę dramą, tinkamai spekuliuojant moraliniais klausimais, maigant tinkamus emocijas dirginančius pasakojimo tono klavišus.

Galima sakyti, kad filmas pernelyg schematiškas, dialogai pernelyg konstruktyvūs ir „taisyklingi“, jog filmui stinga natūralumo probleminiame lygmenyje, tačiau, manau, režisierius atperka vizualumu, emociniu užtaisu ir tam tikrais tik jam būdingais mistiniais sprendimais, pvz., finalinis banginio pakylimas į rojų ir sąsajos su rašiniu apie banginį Mobį Diką. Filmas kaip koks performansas, spektaklis, išbaigtas ir atidirbtas pasakojimas, vizualiai jautrus, graudinantis. Tikėjausi, kad bus gerai, tą iš esmės ir gavau. Vienas retesnių atvejų, kai turi didelius lūkesčius ir juos filmas patenkina.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela