Psichoanalitikas Wilhelmas Reichas (Wilhelm Reich, 1897–1957): biografija, gyvenimas, šokiruojančios idėjos

 

Sveiki,

 

Apie Wilhelmą Reichą sužinojau skaitydamas Olivios Laing eseistinę knygą „Kūnas ir laisvė“, tad nusprendžiau kiek daugiau apie jį pasidomėti, tad dalijuosi šiuo įrašu.

 

Wilhelmas Reichas gimė 1897 m. Galicijoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijos dalyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurios kasdienybė buvo persmelkta griežtos disciplinos ir sudėtingų emocinių įtampų. Jo kilmė buvo žydiška, tačiau tėvas, būdamas užkietėjęs germanofilas, siekė visiškos asimiliacijos, todėl Wilhelmas augo atskirtas nuo žydiškų tradicijų, apsuptas vokiškos kultūros idealų. Jo vaikystė prabėgo plačiuose šeimos ūkiuose, kur jaunasis Reichas anksti susidūrė su gamtos ciklais ir gyvūnų seksualumu, o tai vėliau tapo pamatu jo teorijoms apie biologinę energiją. Tačiau šį idilišką kaimo vaizdą brutaliai nutraukė šeimos tragedija: būdamas keturiolikos, Wilhelmas netyčia tapo motinos neištikimybės liudininku ir apie tai pranešė tėvui. Kilęs skandalas ir motinos savižudybė, po kurios netrukus sekė ir tėvo mirtis nuo tuberkuliozės, paliko Reichui visą gyvenimą trunkantį kaltės jausmą bei obsesyvų siekį suprasti žmogaus seksualumo ir destrukcijos ištakas.

 

Likęs našlaičiu ir Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje tarnavęs Austrijos kariuomenėje Italijos fronte, Reichas 1918 m. atvyko į Vieną studijuoti medicinos. Karo nualintas jaunuolis, neturintis pinigų, bet pasižymintis neįtikėtinu intelektualiniu alkiu, greitai pasinėrė į tuometinį intelektualinį Vienos katilą. Būtent čia įvyko lemtingas susitikimas su Sigmundu Freudu. Freudas, pamatęs jaunojo Reicho užsidegimą, tapo jo mentoriumi ir netgi priėmė jį į Vienos psichoanalitikų draugiją dar jam nebaigus studijų. Reichas idealizavo Freudą, vadino jį „didžiausiu savo laikų protu“, o pats Freudas kurį laiką Reichą laikė vienu perspektyviausių savo sekėjų, patikėdamas jam vadovauti prestižiniam Psichoanalitinės technikos seminarui.

 

Ankstyvoji Reicho karjera buvo paženklinta bandymu „radikalizuoti“ psichoanalizę. Jis nebuvo patenkintas vien tik pasyviu sėdėjimu už paciento galvos ir sapnų interpretavimu; jis norėjo suprasti, kodėl pacientai priešinasi gijimui. Taip gimė jo revoliucinė „Charakterio analizės“ teorija. Reichas teigė, kad žmogaus ego sukuria „charakterio šarvą“ – psichologinę ir fizinę gynybos sistemą, kuri pasireiškia ne tik mintimis, bet ir raumenų įtampa, sustingusia veido išraiška ar monotonišku balsu. Jis buvo pirmasis, kuris drąsiai peržengė psichoanalizės tabu ir pradėjo fiziškai liesti pacientus, siekdamas rankomis „išminkyti“ jų raumenų šarvą ir išlaisvinti užspaustas emocijas, taip padėdamas pamatą visai šiuolaikinei kūno terapijai.

 

Tačiau Reichas nuėjo dar toliau, susiedamas neurozes su socialine priespauda. Jis tapo aistringu marksistu ir teigė, kad kapitalistinė visuomenė sąmoningai slopina žmogaus seksualumą, kad sukurtų paklusnius, autoritetui palankius piliečius. Jis įkūrė „Sex-Pol“ judėjimą, važinėjo po darbininkų kvartalus su mobiliomis klinikomis ir agitavo už kontracepciją, lytinį švietimą bei moterų teises. Šis politinis radikalizmas pradėjo gąsdinti Freudą, kuris pamažu tolo nuo savo mokinio. Freudas skeptiškai žiūrėjo į Reicho bandymus paversti psichoanalizę politinio perversmo įrankiu, o kai Reichas pradėjo teigti, kad visos neurozės kyla iš nesugebėjimo pasiekti „pilno orgazmo“, konfliktas tapo nebeišvengiamas.

 

Reicho asmeninis seksualinis gyvenimas buvo toks pat audringas ir komplikuotas kaip ir jo teorijos. Jo pirmoji žmona buvo Frieda Fromm-Reichmann, kuri pati tapo viena iškiliausių psichoanalitikių, tačiau jų santuoka neatlaikė Reicho sudėtingo charakterio ir polinkio į emocinį intensyvumą. Reichas tikėjo, kad seksualinis pasitenkinimas yra sveikatos matas, todėl jo gyvenime netrūko aistringų romanų ir nuolatinių ieškojimų. Jis buvo įsitikinęs, kad „orgastinis pajėgumas“ yra vienintelė priemonė prieš fašizmą ir psichinę stagnaciją, tačiau asmeniniame gyvenime jį persekiojo paranoja ir gilėjantis nesusikalbėjimas su artimiausiais žmonėmis, ypač po to, kai jį išstūmė tiek iš psichoanalitikų draugijos, tiek iš komunistų partijos.

 

Vokietijoje įsigalėjus naciams, Reichas buvo priverstas bėgti – iš pradžių į Skandinaviją, o vėliau į JAV. Amerikoje prasidėjo pats kontraversiškiausias jo gyvenimo etapas. Jis paskelbė atradęs „orgoną“ – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis esą galėjo matyti plika akimi ir išmatuoti Geigerio skaitikliu. Jis sukūrė „orgono akumuliatorius“ – medines dėžes, išklotas metalu, kuriose sėdėdami pacientai turėjo pasikrauti šia energija. Reichas tikėjo, kad orgonas gali gydyti vėžį, impotenciją ir netgi paveikti orus. Šios idėjos daugeliui jo kolegų atrodė kaip visiška beprotybė, o Reichas tapo izoliuota figūra, apsupta tik saujelės ištikimų pasekėjų savo „Orgonono“ rančoje Meine.

Taip atrodė orgono dėžė, kurioje gydėsi žmonės.

 

Šokiruojantis faktas yra tai, kad Reichas Meine pastatė „debesų sklaidytuvus“ (angl. cloudbusters), primenančius futuristinius pabūklus, kuriais, jo manymu, jis kovojo su ateiviais iš kosmoso, siurbiančiais Žemės energiją. Jis rimtai tikėjo, kad neatpažinti skraidantys objektai (NSO) yra realus pavojus ir kad jų varikliai naudoja „neigiamą orgoną“. Šiuo laikotarpiu jo mąstymas tapo vis labiau paranojiškas, jis visur matė sąmokslus, o tai pritraukė JAV Federalinės tyrimų valdybos (FTB) dėmesį. Valdžios akyse jis tapo šarlatanu, prekiaujančiu apgaulingais medicinos prietaisais.

 

FDA (Maisto ir vaistų administracija) pradėjo teisinį persekiojimą prieš Reichą, o šis, išdidžiai atsisakęs pripažinti teismo kompetenciją spręsti mokslinius klausimus, buvo nuteistas dvejus metus kalėti. Bene labiausiai sukrečiantis įvykis įvyko 1956 m., kai pagal teismo sprendimą buvo sudegintos tonos Reicho knygų ir žurnalų. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų JAV istorijoje, kai moksliniai darbai buvo oficialiai naikinami ugnyje. Šis knygų deginimas Reichui priminė nacių laikus, iš kurių jis pabėgo, ir tik dar labiau sustiprino jo kankinio pojūtį.

 

Wilhelmas Reichas mirė 1957 m. Pensilvanijos kalėjime nuo širdies nepakankamumo, likus vos kelioms dienoms iki lygtinio paleidimo. Jo palikimas išlieka giliai poliarizuotas: vieniems jis yra tragiškas genijus, pralenkęs laiką ir sunaikintas sistemos, kitiems – pamišęs pseudomokslininkas. Tačiau negalima paneigti, kad jo ankstyvosios įžvalgos apie kūno ir psichikos ryšį, charakterio struktūrą ir seksualinę laisvę padarė milžinišką įtaką septintojo dešimtmečio kontrkultūrai, seksualinei revoliucijai ir visoms šiuolaikinėms psichoterapijos kryptims, kurios į žmogų žiūri ne tik kaip į mąstančią būtybę, bet ir kaip į biologinį, jaučiantį kūną.

 

Maištinga Siela

Astralinių kelionių praktikė Laura Zanuna pasakoja, ką pamatė Antarktidoje, kai keliavo astralinėje būsenoje

 

Sveiki!

 

Laura Zununa – dvasinė praktikė ir tyrinėtoja, kurios gyvenimo ašimi tapo užkūnio patirtys (t. y. patirtys, atsiskyrus nuo fizinio kūno) (OBE) bei sąmoningos kelionės astraliniuose lygmenyse. Laura save pristato ne kaip teoretikę, o kaip praktikę, kuri per ilgus metus trukusias meditacijas ir griežtą discipliną išmoko palikti fizinį kūną ir tyrinėti realybės sluoksnius, paprastai nepasiekiamus žmogaus pojūčiams. Jos pasakojimas prasideda nuo esminio lūžio, kai ji suprato, kad dvasinis tobulėjimas nėra vien tik malonios teorijos, o veikiau „dvasinis greitkelis“, reikalaujantis bekompromisio susikoncentravimo, emocinės savitvardos ir drąsos pažvelgti anapus to, ką mes vadiname „konstruktu“ – mūsų kasdienės, materialios realybės ribų. Laura pabrėžia, kad OBE praktika yra vienas tiesiausių kelių į savęs pažinimą, nes kitoje pusėje nebeveikia jokios kaukės, o siela privalo išmokti valdyti savo energinį parašą, kad galėtų naviguoti sudėtingose astralinėse erdvėse.

 

Vienas labiausiai intriguojančių Lauros pasakojimo segmentų, kuriuo dalijosi gyvai viename iš įrašų esančiame YouTube kanale, yra jos astralinė ekspedicija į Antarktidą, kurią ji apibūdina ne kaip ledinę dykumą, o kaip itin aktyvų, paslapčių kupiną energetinį ir fizinį mazgą. Viešnia teigia, kad skriedama virš šio žemyno savo dvasiniame kūne ji išvydo tai, kas oficialiai mokslui nėra žinoma: milžiniškas piramides, pažangias laboratorijas ir technologinę ginkluotę, kuri savo galimybėmis pralenkia bet ką, ką turime civiliniame pasaulyje. Šios kelionės metu ją lydėjo specifinė gamtos būtybė – elementalas, kuris mokė ją ne tik orientuotis aplinkoje, bet ir išlaikyti visišką vidinę ramybę. Ši pamoka buvo kritiškai svarbi, nes bet koks emocinis virpesys, baimė ar smalsumas galėjo išduoti jos buvimą tenykštėms apsaugos sistemoms ar būtybėms, kurios akylai saugo šias vietas. Laura pasakoja, kad Antarktida dvasiniame lygmenyje veikia kaip savotiškas archyvas ir technologinis centras, kuriame persipina žemiškosios ambicijos ir nežemiškos kilmės palikimas.

 

Tęsdama savo kelionę anapus fizinių ribų, Laura pasakoja apie susitikimus su aukšto intelekto būtybėmis – melsvais, peršviečiamais sutvėrimais, kurie bendrauja ne žodžiais, o per specifinį šviesos raštą ir energetinius kodus. Šios būtybės jai atskleidė, kad kiekvienas iš mūsų turi unikalų energinį dažnį, kurį pažinus, OBE patirtys tampa nebe atsitiktiniais nuotykiais, o sąmoningu įrankiu visatai tyrinėti. Dar įspūdingesnė patirtis Lauros laukė mitinėse Amenti salėse, kur ji susidūrė su milžinišku drakonu. Šis susitikimas jai padėjo suvokti archajiškas jėgas, kurios saugo visatos žinojimą ir istoriją. Šių patirčių fone Laura kelia fundamentalią mintį apie objektyvią tiesą: anot jos, nors dvasinės patirtys dažnai laikomos subjektyviomis, anapusiniuose lygmenyse galioja tam tikra „metafizinė fizika“, kurią nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina daugybė užkūnio keliautojų.

 

Galiausiai Laura Zununa savo pasakojimą vainikuoja giliomis filosofinėmis ir etinėmis įžvalgomis apie kančią ir meilę. Išėjusi už mūsų realybės ribų, ji patyrė tai, ką vadina „visuotine užuojauta“. Ji pasakoja pajutusi begalinį liūdesį ne tik dėl tų, kurie kenčia nuo neteisybės, bet ir dėl pačių skriaudėjų bei piktųjų jėgų. Jos teigimu, tie, kurie sėja blogį, yra patys nelaimingiausi visatos sutvėrimai, nes jie yra visiškai atskirti nuo pirminio meilės šaltinio ir užsidarę savo pačių skausmo bei neapykantos rate. Laura drąsina visus ieškotojus nebijoti ilgų valandų nejudrumo ir kantrybės, kurios reikia norint pasiekti OBE būseną, nes tik per asmeninį patyrimą, o ne per aklą tikėjimą knygomis, galima pasiekti tikrąjį išsilaisvinimą ir suvokti, kad mirtis tėra perėjimas iš vienos būsenos į kitą.

 

Dalijuosi šiuo įrašu:

 

Maištinga Siela

Psichoanalitikai ir jų homoseksualumo praktika, požiūris, mintys: Harry Stack Sullivan, Frieda Fromm-Reichmann, Erik Erikson, Stephen Mitchell, Ken Corbett

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Vienoje asmeninėje diskusijoje su pažįstamais pradėjome diskutuoti apie homofobiją ir homofobų keliamus argumentus, kodėl jie laiko homoseksualumą ir kitas seksualumo formas gamtos nukrypimu, kodėl grindžiama neapykanta, remiantis visokiais religiniais išvedžiojimais, nors dažnas net nėra religingas? Nusprendžiau šįkart skirti įrašą psichoanalizės mokslininkams, kurie vienaip ar kitaip tyrė ir savo kailiu eksperimentavo, praktikavo homoseksualumą ir darė savo gyvenimu pagrįstas išvadas.

 

Harry Stack Sullivan (1892–1949): vienatvės ir intymumo architektas

 

Harry Stack Sullivan buvo revoliucinis amerikiečių psichiatras, interpersonalinės psichoanalizės pradininkas, kuris nukreipė dėmesį nuo Freudo akcentuotų vidinių instinktų į tai, kas vyksta tarp žmonių. Gimęs Airijos imigrantų šeimoje Niujorko valstijoje, Sullivan patyrė sunkią, izoliuotą vaikystę, kuri vėliau tapo jo mokslinio intereso ašimi. Jo pagrindinis darbas „Interpersonalinė psichiatrijos teorija“ (Interpersonal Theory of Psychiatry, 1953) teigia, kad asmenybė nėra nekintamas vienetas, o nuolatinis sąveikų su kitais rezultatas. Jis garsėjo savo neįtikėtina sėkme gydant šizofreniją sergančius pacientus, kuriems skirdavo ne vaistus, o kurdavo saugią, žmogišką aplinką.

 

Sullivano asmeninis gyvenimas buvo apgaubtas paslapties širma, kurią diktavo to meto griežtos socialinės normos. Nuo 1927 metų iki pat mirties jis gyveno kartu su Jamesu (Jimmie) Boydsonu. Nors viešumoje Sullivan jį pristatydavo kaip savo „įsūnį“ (tai buvo populiari to meto taktika gėjų poroms siekiant kartu gyventi ir paveldėti turtą), biografai vienbalsiai sutinka, kad tai buvo jo gyvenimo partneris. Sullivanas netgi bandė kurti savotiškas „terapines bendruomenes“ namuose, kuriose vyriška draugystė ir artumas buvo pagrindinis stabilumo šaltinis. Jis rašė: „Mums reikia kito žmogaus, kad patvirtintume savo žmogiškumą“. Jo požiūris į homoseksualumą buvo kur kas švelnesnis nei kolegų: jis netikėjo, kad tai liga, o veikiau matė tai kaip sudėtingą būdą ieškoti saugumo ir intymumo pasaulyje, kuris yra priešiškas kitokiam žmogui.

 

Erik Erikson (1902–1994): tapatybės krizių ir jauno kraujo ieškojimai

 

Vokietijos žydų kilmės JAV psichoanalitikas Erikas Eriksonas pasauliui padovanojo psichosocialinės raidos teoriją bei terminą „tapatybės krizė“. Jo garsiausias darbas „Vaikystė ir visuomenė“ (1950) analizavo, kaip žmogus per visą gyvenimą pereina aštuonias stadijas, kurių kiekviena reikalauja išspręsti tam tikrą konfliktą. Eriksono autoritetas buvo milžiniškas, tačiau jo paties kelias į save buvo nusėtas abejonėmis dėl savo kilmės (jis ilgai nežinojo savo biologinio tėvo) ir seksualinės tapatybės.

 

Nors Eriksonas didžiąją gyvenimo dalį praleido santuokoje su Joan Serson, jo biografas Lawrence’as J. Friedmanas atskleidė, kad jaunas Eriksonas Europoje išgyveno intensyvų homoerotinį periodą. Studijų ir meninių ieškojimų metu jis turėjo glaudžių fizinių bei emocinių ryšių su vyrais, kurie vėliau jo darbuose atsispindėjo per „tapatybės moratoriumo“ (laiko, kai jaunas žmogus eksperimentuoja su vaidmenimis) koncepciją. Eriksonas homoseksualumą vertino per tapatybės paieškos prizmę; jis nelaikė to galutine diagnoze, o veikiau procesu, kurio metu žmogus bando suprasti, kas jis yra. Jo mintis: „Sveikas žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti“, neapribojo meilės tik heteroseksualiais rėmais, nors jis, kaip ir daugelis jo kartos analitikų, viešai laikėsi atsargios pozicijos.

 

Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): moteriško intymumo galia

 

Frieda Fromm-Reichmann buvo viena ryškiausių moterų psichoanalizės mokslo pradžioje, pelniusi šlovę dėl savo darbo su sunkiausiais psichikos ligoniais specializuotoje „Chestnut Lodge“ klinikoje. Jos darbas „Intensyvi psichoterapija“ tapo savotiška biblija gydytojams, siekiantiems suprasti šizofrenijos vidinį pasaulį. Ji buvo ištekėjusi už garsiojo psichoanalitiko Ericho Frommo, tačiau jų sąjunga truko neilgai. Po skyrybų Frieda pasirinko gyvenimo būdą, kuris to meto standartais buvo itin drąsus, nors ir diskretiškas.

 

Biografiniai tyrimai rodo, kad Fromm-Reichmann visą likusį gyvenimą kūrė gilius, romantinius ir intymius ryšius su moterimis. Jos asmenybė buvo persmelkta moteriško solidarumo ir emocinio artumo poreikio, kurį ji pati laikė esminiu psichikos sveikatos elementu. Nors ji viešai nevartojo „lesbietės“ termino (tai būtų užbaigę jos karjerą konservatyvioje medicinos bendruomenėje), jos laiškai ir amžininkų prisiminimai liudija apie meilę, kuri nebuvo skirta vyrams. Ji teigė: „Pacientui reikia ne interpretacijos, o žmogaus, kuris nebijo jo kančios“. Šią baimės nebuvimą ji demonstravo ir asmeniniame gyvenime, rinkdamasi artumą ten, kur jautėsi suprasta.

 

Šiuolaikiniai reformatoriai: Stephen Mitchell ir Ken Corbett

 

Po 1973 metų, kai oficialiai buvo pripažinta, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, psichoanalizės laukas pradėjo valytis nuo dešimtmečius trukusių prietarų. Šiame fone iškyla dvi svarbios figūros.

 

Stephen Mitchell (1946–2000) buvo santykinės psichoanalizės (relational psychoanalysis) lyderis. Nors pats buvo heteroseksualus, jo įtaka LGBTQ+ bendruomenei psichoanalizėje yra neįkainojama. Savo darbe „Viltis ir baimė psichoanalizėje“ jis negailestingai kritikavo ankstesnes teorijas, kurios bandė „gydyti“ gėjus. Mitchellas teigė, kad seksualinė orientacija yra tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir pati asmenybė, ir joks analitikas neturi teisės jos vertinti kaip žemesnės.

 

Ken Corbett yra viena ryškiausių šiuolaikinių figūrų, kuri sujungia aukščiausio lygio teoriją su asmenine patirtimi. Būdamas atvirai homoseksualus analitikas, jis rašo apie tai, kaip formuojasi vyriškumas, kai jis neatitinka tradicinių standartų. Jo knyga „Boyhoods: Rethinking Masculinities“ nagrinėja „kitokio“ berniuko augimą visuomenėje. Corbettas meistriškai dekonstruoja baimę, kurią daugelis analitikų jautė prieš homoseksualumą, paversdamas jį ne tyrimo objektu, o gyva, turtinga žmogaus patirtimi.

 

Tikiuosi, kad buvo nors kiek naudinga.

 

Maištinga Siela

Vytautas Sinica švenčia 36-ąjį gimtadienį! Noriu palinkėti mažiau šakių, deglų ir daugiau smegenų

 

Reikia plėsti lietuvių kalbos žodžių reikšmes, nes cinizmas ir sinica - tai tas pats, sinonimai be konotacijos. Reikia tikrai smarkiai save mylėti ir įtikėti esantį teisuolį ir iš to uždarbiauti, durninant kvailesnius. Bet ar ne bičių tranai nuveikia sunkius darbus, atskiria kas yra kas ir mums parodo mūsų pačių liaudies įvairovę? Fašistuojantys radikalai (tokie kaip Vytautas Sinica) visada mus gelbėja, įteigdami, kad reikia statyti sienas nuo gėjų, imigrantų, rudaakių ir reptiloidų. Gerais ketinimais pragaro keliukai trinkelėmis grįsti.

 

Su gimtadieniu!

 

Lai košė kubile virsta protaujančiomis smegenimis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 175: švęsk kiekvieną dieną savo gyvenimą ir neribok kvailais įsitikinimais!

 Paveikslas: The Vicar's Tea Party, Beryl Cook, 1983

Sveiki, skaitytojai!

 

O jeigu visa tai tik šventė!? Ir mes viename didžiuliame gyvenimo šventėje, puotoje, kurią įteigė, kad nereikia švęsti, nes šventės – tai išskirtinė proga, kaip ir pakilios emocijos?

 

Gyvenimas vien tik šventė ir mes gimėme švęsti ir būti čionai tik šventėje, keldami vibracijas, mintis apie laimę. Bet kas gi yra šventė gyvenime? Argi ne ta nuolatinė pakyli sukuriama ir mintimis, emocijomis, darbais, veikla, meditacijomis palaikoma būsena, kai iš tikrųjų jautiesi savo vietoje čia ir dabar, kada gali be priežasties šypsotis ir nė trupučio nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai?

 

Argi ne tos šventės esame nusipelnę... Ne... Nusipelnyti yra netinkamas žodis, tinkamas yra – būti toje vibracijoje, būti šventėje be pastangų, be inercijos, be sąlygų, be ribojančių įsitikinimų. Mes gimėme šį gyvenimą padaryti švente ir patys joje dalyvauti. Kaip Jums šis naujas įsitikinimas? Argi jis nėra kur kas įdomesnis, nei tas, kai sakome: „reikia smarkiai dirbti, kad patenkintume savo poreikius ir lūkesčius, o tada laimė ateis savaime?“ Kvailiau pasilikti prie durų, už kurių vyksta gyvenimo šventė, nė nesugalvosi. Tad užeikime į vidų. Čia ir dabar. Šventė.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela