Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 179: esi viskas ir esi tik dalis

 

***

 

Atsispirti į nieką.

Būti.

 

Troškimas, kuris yra pagrindas.

Kas yra,

Kai išsisemia geismas ir aistros?

 

Pamatas to,

Kurį niekinai, griovei ir vėlei statei.

 

Jeigu visos plytos būtų sunumeruotos,

Juk visas pripažintum

Savo rūmų pily?

 

Savo tvirtą stuomenį ir sąmonę,

Sumūrytą iš patvaraus molio ir vandens.

 

Juk visas jas turėtum pažinti kaip savo.

 

Atsispirti į centrą. Užsispyrusiai.

Tikėti, kad judi ir narsiai

Gyveni savo visatos centre.

 

Bet iliuzijos... tokios kvailos ir trapios

Kaip pienės pūkas,

Kurios sudygsta tavo mūre tarp plytų

Ir šaknimis praurbia lyg grąžtas

 

Kosminį vėją.

 

Ir – žiūrėk! – kiek pirštų

Tave lipdo tarsi plytą iš naujo!

 

Pasirodo, ne tu tą mūrą sukūrei,

Tu tik esi mūro dalis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Samuel Beckett apie nepasidavimą, valią, ryžtą ir atkaklumą

 

Sveiki!

 

„Bandėte. Pralaimėjote. Nesvarbu. Bandykite dar kartą. Pralaimėkite dar kartą. Pralaimėkite geriau.“ Samuel Beckett

 

Samuelis Beckettas (1906–1989) buvo airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir Nobelio literatūros premijos laureatas, pagrįstai laikomas viena įtakingiausių XX a. modernizmo bei egzistencinio absurdo figūrų. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje ir rašęs tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis, jis išgarsėjo kūriniais, kuriuose meistriškai tyrinėjo žmogaus bejėgiškumą, vienatvę ir atkaklumą beviltiškose situacijose. Žymiausia jo pjesė „Belaukiant Godo“ tapo tikru lūžiu teatre, apnuogindama žmogaus būties tuštumą ir amžiną, nors dažnai bergždžią, prasmės ieškojimą.

 

Garsioji citata apie bandymą ir „geresnį pralaimėjimą“ yra kilusi iš vėlyvojo S. Becketto prozos kūrinio „Worstward Ho“, išleisto 1983 metais. Nors šiandien šie žodžiai dažnai cituojami kaip motyvacinis šūkis verslo ar sporto pasaulyje, skatinantis nebijoti klaidų kelyje į sėkmę, autoriaus intencija buvo kur kas gilesnė ir niūresnė. S. Beckettas tikėjo, kad žmogaus prigimtis yra neatsiejama nuo nesėkmės, o kalba ir menas niekada negali visiškai tiksliai perteikti tikrovės, todėl bet koks bandymas iš anksto pasmerktas netobulumui.

 

Ši mintis reprezentuoja esminį S. Becketto kūrybos principą – tvermę absurdo akivaizdoje. Rašytojui „pralaimėti geriau“ nereiškia galutinės pergalės, o veikiau nuolatinį procesą ir ryžtą tęsti kovą, net kai žinai, kad rezultatas nebus tobulas. Jo kūrybinis kelias buvo grįstas minimalizmu ir nuolatiniu kalbos gryninimu, siekiant pasiekti pačią žmogaus egzistencijos šerdį, kurioje, nepaisant visų pralaimėjimų, išlieka pats veiksmas – bandymas būti, kurti ir nepasiduoti tylai.

 

Maištinga Siela

Filmas; "Vagišius" / "Roofman"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tiesą sakant, nieko niekada nebuvau girdėjęs apie amerikiečių nusikaltėlį, realiai egzistuojantį Jeffrey Manchester, kurio istoriją tikriausiai buvo plačiai aptariama amerikiečių visuomenėje. Kitaip turbūt jo gyvenimo istoriją nebūtų ekranizavęs „Niujorko gaujos“ (2012) ir „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (2016) režisierius Derek Cianfrance filme „Vagišius“ (angl. Roofman) (2025), kuriame nusifilmavo Channing Tatum ir Kirsten Dunst. Jau nebepamenu, kas iš tikrųjų rekomendavo pažiūrėti šią šmaikščią ir tikrais faktais paremtą kriminalinę dramą, tačiau beveik tikėjausi to, ką iš tikrųjų ir gavau: komerciškai suplaktą ir masėms pritaikytą, pilną amerikietiško žanrinio schemų sukonstruotą filmą, kuris iš esmės patenkina didžiąją daugumą žiūrovų.

 

„Vagišius“ pasakoja apie Jeffrey Manchester – vietos nevykėlį, kuris tik iš pažiūros yra nevykėlis, tačiau didžiulės širdies žmogus. Iš vienos pusės jis lengvai gali padaryti apiplėšimus, nes turi gerą pastabumą, greitai įvertina aplinkybes, tačiau sąžiningai įsitvirtinti sociume ir prasigyventi su žmona ir vaiku neišgali. Galiausiai jam atsibosta skurdas ir nuolatos apvilti šeimą, jis jaučiasi nesuprastas ir nevykėlis, kol galiausiai ima plėšti maitinimo įstaigas ir žaislų parduotuves. Tiesa, vienoje iš jų, slaptoje atitvaros nišoje jis apsigyvena, naudojasi naktimis parduotuvės dušais, maitinasi, žaidžia ir, atrodo, kad įmanoma šitaip nugyventi nemažą gyvenimo dalį, kol apkvailinti darbuotojai susivoks, jog parduotuvėje gyvena įsibrovėlis... Negana to, čia holivudiškai įsiterpia veikėjo nauja meilės istorija. Jis įsimyli dviejų paauglių merginų motiną Leigh Wainscott, kuri bemaž patikėjo, kad staiga bažnyčioje iš po žemių išdygęs Jeffrey gali suteikti saugumo jai ir dukroms...

 

Istorija išties neįtikėtina, jeigu gerai pagalvojus, kažin, ar tikrovėje viskas buvo būtent taip lengva ir paprasta. Žiūrint tokį filmą, lengva susitapatinti ir patikėti, kad amerikiečių kriminalistai bukagalviai, o bet koks labiau mąstantis amerikietis gali kvailiodamas linksmintis nusikalsdamas. Visgi labiausiai stebino tai, jog Jeffrey joks nusikaltėlis, t. y. jis elgiasi blogai, tačiau iš prigimties nenori nieko blogo kitiems, o apiplėšimo metu būna, švelniai tariant, pernelyg humaniškas, todėl nuolatos rizikuoja išsiduoti tapatybę. Tas veikėjo ambivalentiškumas pavaizduotas komiškai, todėl netenka tos didybės, kurią dažniausiai pateikia dramatiški trileriai, vaizduojantys kietus vyrukus, darančius dėl savo šeimos banko apiplėšimus, kol galiausiai nuleidę galvas turi pripažinti, kad susimovė. Jeffrey iš esmės minkštaširdis, per geras būti kriminalinio pasaulio dalimi, tad nežinau, ar režisierius ir scenaristai neflirtuoja romantizuodami Jeffrey asmenybę, ar tik bando sukurti kitonišką pasakojimo perspektyvą.

 

Visgi filmo sudedamosios dalys elementarios: žiūrovas serga už „bliugiuką“, nes jis pernelyg geros širdies, nors visos scenos ir scenarijaus keliai veda prie to, kad paaiškėjus tiesai galiausiai kelio nebus. Geriesiems blogiukams nepasiseka, nes jie aukojasi, o besiaukodami įkliūva ir turi išpirkti savo nuodėmes. Ar likau sužavėtas filmu? Nepasakyčiau. Ar jis ypatingas? Toli gražu. Tačiau suveikia kaip pramoginis reginys, siūlantis schematiškus nuotykius ir naujus žinomų aktorių amplua.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 178: pasaulis nesustos suktis, todėl prisėsk ir pailsėk!

Sveiki, mieliausieji!

Artėja dar vienas intensyvus savaitgalis – koncertai, Knygų mugė, spektakliai, knygų skaitymai – kartais imu ir pagalvoju, ar tiek kultūros vartojimas atneša kokį nors malonumą, ar veikiau viskas vyksta iš nepasotinamo alkio neatsilikti, bėgti, įsisavinti kuo daugiau nuostabių patirčių, kaip žymi poetė kadaise rašė: „...nes prabėgs, nebegrįš jos“.

Visgi kaskart tuo džiaugiuosi. O juk dar ir „Kino pavasaris 2026“ ant nosies – tik spėk viską aplėkti ir pamatyti, bet iš tikrųjų, atvirai galvojant, kartais norėčiau sustingti ant saulės įkaitinto akmens ir išsitiesti prieš saulę kur nors Italijoje, kad oda sugertų kuo daugiau šviesos, kad nuo jūros atplauktų Eolo, Boro ir kitų vėjų genama Partenopė ir man padainuotų sirenų dainas, nuo kurių nugrimzčiau į ilgą ir kokybišką meditaciją.

Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Croft "Irenos Rei išnykimas"

 

Jennifer Croft. „Irenos Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai!

Ši knyga atsirado mano rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas (angl. The Extinction of Irena Rey), kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto. Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą, bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą, kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją. Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti. Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.

Knygą skaičiau labai greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su Holivudo aktoriais.

Istorija pasakoja apie lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.

Taigi Irena Rei susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100 puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa kita – darbas verčiant knygą.

Visgi Jennifer Croft, regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių. Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“

Jennifer Croft

Romane nemažai mistikos, kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos. Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas – tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas nutiko vertėjams (p. 352).“

Akivaizdu, kad vertėjai – tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome, kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.

Visgi autorė dar visą šią intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis, primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui, argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus, arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.

Knygą perskaičiau greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių, manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.

Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "Otec"

 Sveiki, skaitytojai!

Beveik kasmet pamatau nekomercinį filmą vis tokiu pačiu pavadinimu „Tėvas“ ir jie visi būna labai dramatiški ir geri, atskleidžiantys pačius įvairiausius tėvystės aspektus. Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro slovakų režisierės Terezos Nvotovos filmas „Tėvas“ (slovak. Otec) (2025) patraukė savo dėmesį dramatiškais įvykiais, kurie nutinka visame pasaulyje, kai karštą ir kaitrią dieną netyčia žmonės palieka savo vaikus ar šunis automobilyje po kaitria saule. Sakoma, kad be kondicionieriaus ir negalėdami atsidaryti durų bei langų vaikai gali nuo kaitros numirti per 15 minučių... Kažkada esu apmąstęs panašų siužetą, kuris galėtų būti kokia nors visai pavykusia novele, tačiau štai slovakai, čekai ir lenkai, kurie kūrė filmą „Tėvas“, jau panaudojo šią idėją.

Filmas išties slogus ir dėl to, priešingai nei kitiems, man jis patiko, nes beregint įtraukė. Labiausiai jaudino pirmoji filmo dalis. Keturiasdešimtmetis Michalas jau įsitvirtinęs vadybinėje įmonėje, augina dviejų metų dukrą Dominyką, turi mylinčią žmoną Zuzką. Ryte, kiek išsigandęs dėl atsiradusios dėmės ant veido, jis skuba į darbovietę ir užveža dukrą į vaikų darželį... Tiksliau jam atrodo, kad jis ją užvežė. Amerikiečių mokslininkai jau nustatė, kad yra toks „pamiršto vaiko“ sindromas, kuris intensyviai gyvenantiems tėvams gali sukurti tikrovę iškreipiančius efektus, t. y. iliuzijas, kad vieną darė, o iš tikrųjų tik apie tai buvo pagalvota tarp gausybės stresą keliančių minčių, todėl smegenys sukuria vaizdinį, jog viskas buvo kiek kitaip. Panašiai nutinka ir išties mylinčiam ir nieko blogo savo dukrai nelinkinčiam tėvui Michalui. Aplinkybės, jau galite numatyti, kaip daugmaž susiklosto.

Istorija įtempto siužeto. Ne dėl dinamikos ir įvykių gausos, bet dėl tikslingai išreikštų skupulingų emocijų. Vienu metu žiūrint šį filmą pasidarė netgi sunku kvėpuoti. Manau, filmas labai įtaigus, beregint susitapatinau tiek su Michalu, tiek su Zuzka, tad tas praradimo apmaudus skausmas yra toks didžiulis, kad protu nesuvokiamas. Galiausiai Michalas teisiamas dėl savo apmaudžios klaidos, bet teisme jis tegali pasakyti, jog jam teismo verdiktas nebėra toks svarbus, kadangi jis nieko jau nebegali pakeisti... Režisierei puikiai pasisekė perteikti slegiančią tėvų netekties atmosferą, psichofiziniai veiksmai šokiruojantys ir tiesiog... Ėmiau galvoti, ar beįmanoma po tokių lemtingų įvykių gyventi normalų šeiminį gyvenimą, grįžti į darbą, kai esi smerkiamas dėl to, ko galbūt tu negalėjai suvaldyti ir pasirinkti.

Mėgstantiems itin aštrias temas rekomenduočiau nepraleisti šio filmo. Filmo koloritas, mano akimis, turi lenkiško ir apskritai gerojo Europos Rytų kino pajautą, kai viskas vietoje ir laiku, o svarbiausia – nepatogu. Siūlyčiau atkreipti į pagrindinio aktoriaus Milan Ondrík, kuris sukūrė Michalo vaidmenį, dėmesį, nes labai puikiai tiko ir atliko šį vaidmenį. Tai filmas, kuris, galima sakyti, niekur nenuveda, bet atidengia tikrovę, kurioje mes norėtume viską sudėlioti į dėželes, atskirti gėrį nuo blogio, skriaudą nuo klaidos, tačiau filme „Tėvas“ viskas taip sąlygota, kad nudyla prieš visuomenę asmeninė tragedija, kurią galėtume teisti. Visuomenei vis dar reikia atpirkimo ožio, o filmo sukelta empatija tarsi sako: palaukite, ar visada visos matomos avys turi būti nudažytos juodai? Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela