Filmas: "Prisikėlimas" / "Resurrection" / "Kuang ye shi dai"

 Sveiki, mielieji skaitytojai!

Kinijos režisierius Bi Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025), bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.

Naujausias režisieriaus darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai. „Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.

Filmas nelengvai atkako į Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti. Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius, pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai susiduria kiti autoriai.

Menkai prieš žiūrėdamas domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi. Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?), galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių, meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti epochas, kultūras ir žmonių likimus.“

Iš tikrųjų tik labai daug nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras, ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi  jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas, galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa, man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine, tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą. Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 204: dėkingumo energija, tampanti tavo savastimi

 

Sveiki!

Graži ir darbinga diena – padėkok jai.

Dėkoju už tai, kad viskas šiandien buvo labai puiku. Esu labai patenkintas darbinga diena, kad galiu būti naudingas kitiems, dalytis savo žiniomis, judėti sveikai ir rinktis iš daugelio dalykų tai, kas man patinka. Dėkoju už galimybę dėkoti ir suvokti viso to teikiamą džiaugsmą ir prasmę, nes kas gi yra tas dėkingumas? Tai ta energija, kuri įsižemina, įsupa tave į prasmės ir pasitenkinimo kokoną; energija, kuri tampa tavo šioje Visatoje savasties dalimi.

Maištinga Siela

Filmas: "Geismų tramvajus" / "A Streetcar Named Desire"

 

Sveiki!

Retai bežiūriu Aukso amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951), kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“ žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų.

Filmas „Geismų tramvajus“ pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“ lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš, bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto, filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“ scenas.

Blanš patiria visišką psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje, kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį, o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis aukštesnių seserų lūkesčių...

Filmo pjesė nėra įprasta. Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį, jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą. Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili režisieriui Kazanui pagyrų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Anekdotai. Lietuvių ir latvių anekdotai apie Estiją ir estus

 

Sveiki!
 
Kiekvienoje tautoje yra pajuokavimų ir anekdotų apie kitataučius. Lietuviai ne išimtis, pas daugiausiai pokštaujama apie estus, kad jie neva labai lėti. Latviai taip pat panašiai juokauja apie estus. Nutariau surinkti šiuos anekdotus.
 
LIETUVIŲ ANEKDOTAI APIE ESTUS
 
Kodėl estai masiškai negeria arbatos ar kavos? Nes bijo, kad kol užvirs virdulys, jau prasidės pensija.
 
Vairuoja estas automobilį, staiga subyra variklis. Stovi pakelėje, žiūri į kapotą ir galvoja: „Na, turbūt už valandos reikės pradėti galvoti, kur čia paskambinti.“
 
Kodėl estai į parduotuvę važiuoja lėtai įjungę atbulinę pavarą? Kad pardavėja galvotų, jog jie jau išeina, ir paskubėtų aptarnauti.
 
Sėdi du estai ant suoliuko parke, praeina graži mergina. Vienas po dešimties minučių sako kitam: „Graži mergina.“ Į tai antrasis atsako tik kitą dieną: „Oi, tikrai graži.“
 
Žaidžia estai šachmatais, o po penkerių metų partijos vienas sako: „Šachas ir matas!“ Antrasis nustebęs atsako: „Palauk, aš dar ėjau tik antrą pėstininką.“
 
Eina estas per gatvę, užsikabina už akmens ir pargriūva. Atsigula ant asfalto ir galvoja: „Na, štai, grįždamas namo šitą akmenį jau tikrai spėsiu apeiti.“
 
Kodėl estai į keliones visada pasiima medinį blokelį? Jei automobilis sugenda vidury kelio, padeda jį po ratais ir ramiai laukia pavasario.
 
Susitinka du estai miške ir vienas sako: „Girdėjai vakar perkūniją?“ Antrasis pagalvoja ir atsako: „Ne, vakar aš dar negirdėjau, turbūt išgirsiu rytoj per pietus.“
 
Kodėl estas į kino teatrą eina su palapine? Nes žino, kad filmas bus ilgas, o kol sulauks pabaigos, reikės kažkur pernakvoti.
 
Kodėl estai niekada nebėga nuo lietaus? Nes kol jie nusprendžia bėgti, lietus jau būna baigęsis ir prasidėjusi sausra.
 
Klausia lietuvis esto: „Ką tu veiki visą dieną?“ Estas atsako: „Iš pradžių galvoju, o po to... na, tiesiog galvoju.“
 
Kodėl estas prie kompiuterio sėdi su apsauginiu šalmu? Nes laukia, kol užsikraus naujas puslapis, ir bijo, kad netikėtai trenks žaibas.
 
Kodėl estai žiemą nesivalo sniego nuo stogo? Nes laukia, kol pavasarį saulė viską sutvarkys pati, o per tą laiką galima pailsėti.
 
Kodėl estas į svečius eina ne per duris, o per langą? Nes pamatė, kad durų rankena pajudėjo tik vakar vakare.
 
Susitiko du draugai – lietuvis ir estas – ir pradėjo kalbėtis apie savo gyvenimą bei keliones. Lietuvis pasakoja, kaip jis praėjusią savaitę skrido į Ispaniją, kaip greitai viskas keitėsi, kaip per kelias valandas pasikeitė kultūros ir kraštovaizdis. Tuomet estas giliai atsidusęs pradeda savo pasakojimą: „Taip, kelionės yra dalykas... Aš pernai irgi nusprendžiau nuvažiuoti pas gimines į kaimyninį miestelį, kuris yra už trisdešimties kilometrų. Įsėdau į savo seną automobilį, užvedžiau variklį ir pradėjau važiuoti. Važiuoju aš valandą, antrą, žiūriu – pakelėje vis dar tie pačiai medžiai. Pasižiūriu į veidrodėlį, o ten pamatau, kad iš paskos manęs bėga mažas šuniukas. Pagalvojau: na nieko, turbūt tiesiog pavymui bėga.“ Estas tęsia savo istoriją toliau, o lietuvis klauso išplėtęs akis: „Pravažiavau aš dar tris valandas, žiūriu, šuniukas vis dar bėga iš paskos, tik jau truputį pavargęs. Dar po dviejų valandų žiūriu – tas šuniukas jau atsisėdęs ant kelkraščio sunkiai alsuoja. Tada aš supratau, kad kažkas čia ne taip, sustabdžiau mašiną, atsidariau langą ir klausiu to šuns: „Klausyk, draugu, ar tu čia mane persekioji jau visą pusdienį?“ O šuo pasižiūri į mane ir sako: „Ką tu čia šneki, žmogau? Aš tiesiog užsikabinau už tavo galinio buferio su savo uodega ir dabar jau penkios valandos bandau rasti progą nusispjauti, bet tu vis važiuoji per lėtai, kad galėčiau paleisti.“
 
Sėdi traukinyje lietuvis, estas ir latvis, važiuoja ilgą kelionę per Baltijos šalis, o už lango lėtai keičiasi kraštovaizdis. Lietuvis po kelių valandų nuobodulio išsitraukia knygą, paskaito, pabaigia skyrių ir padeda ją į šalį. Latvis tiesiog spokso pro langą ir stebi praplaukiančius laukus. Tuo tarpu estas ramiai sėdi kampe, rankose laikydamas užverstą storą knygą, ir visiškai nieko nedaro. Praėjus dar kelioms valandoms, lietuvis neapsikentęs ir smalsaudamas paklausia esto: „Klausyk, tu jau pusę dienos sėdi su ta pačia knyga, bet net neatsiverti jos puslapių. Ar tu jos neskaitei?“ Estas lėtai, su didžiuliu pauzės intervalu, pasuka galvą į lietuvį ir atsako: „Aš skaitau... Bet matai, ši knyga yra parašyta labai lėta kalba, todėl aš perskaitau po vieną raidę kas tris valandas, kad suspėčiau pilnai pajusti gilią autoriaus mintį.“ Lietuvis su latviu tik nusijuokia, o estas ramiai ir neskubėdamas vėl nusminga į savo mintis, kol traukinys vos judėdamas rieda toliau.
 
Vairuoja latvis automobilį, sustabdo policininkas ir sako:
– Jūs viršijote greitį, bet kadangi šiandien šventė, skiriu tik įspėjimą. O dabar pasakykite anekdotą apie estus.
Latvis sugalvoja tokį:
– Važiuoja dvi bobutės dviračiu per mišką. Viena sako: „Oi, kaip šalta!“, o kita atsako: „Ne, čia ne trečiadienis, čia ketvirtadienis.“
Policininkas sako:
– Čia juk visai ne juokas, čia visiška nesąmonė!
Latvis atsako:
– Kokius estus duodat, tokius anekdotus ir pasakoju.
 
Susitiko du estai. Vienas kitam sako:
– Žinai, vakar nusipirkau puikų knygyną!
– O ką ten veikei?
– Skaičiau.
 
Kodėl estai savo šalyje tiltus stato išilgai upės, o ne skersai?
– Kad nereikėtų toli eiti, kai nori pereiti į kitą krantą.
 
Bėga estų zuikis per mišką, susitinka vilką ir sako:
– Bėk greičiau, bėk, medžiotojai eina!
Vilkas išsigandęs bėga, o po valandos sustoja ir galvoja:
– Kodėl aš bėgu? Juk aš vilkas!
 
 
LATVIŲ ANEKDOTAI APIE ESTUS
 
Vaikšto trys estų svečiai palei Dauguvą. Vienas sako: „Man atrodo, čia vėžiai gyvena.“ Po 15 minučių antrasis: „Ne, man taip neatrodo.“ Dar po 15 minučių trečiasis: „Pone, man jūsų bevaisis ginčas jau atsibodo.“
 
Ateina du estai į viešnamį ir klausia: ką čia galima gauti už 10 latų? Šiems atsako, kad už dešimt latų jie gali permiegoti vienas su kitu.
 
Estiškoje žaidimo „Kas nori tapti milijonieriumi?“ versijoje įdiegta ketvirta papildoma galimybė – „Laiškas draugui“.
 
Vienas estas pasakoja latviui apie savo šalies pranašumus, iš kurių minėjo sparčiau augančią ekonomiką, gražesnę gamtą ir geresnį maistą, tačiau pripažino vienintelį latvių pranašumą – kad jiems pasisekė labiau su kaimynais.
 
Atėjęs benamis pašnekovas iš pradžių droviai užsimena girdėjęs, jog estai pasižymi išskirtiniu taupumu, o estas jam atsako su pasididžiavimu, kad tokios vejos niekas kitas gyvenime nebūtų galėjęs paragauti.
 
Kai mirtį pasitinkantis vyras, užsiėmęs juodąja magija, perspėja savo žmoną, kad ji drįstų jį apgauti net po jo mirties, jis pažada išsikasti iš kapo, o aplinkiniai kaimynai mąsto, kiek laiko tam prireiktų estišku tempu.
 
Susitikus latviui ir estui kelyje, estas labai lėtai ir apsvarstydamas kiekvieną žodį bando paaiškinti savo savaitgalio kelionės įspūdžius, kol latvis jau spėja nuveikti pusę savo dienos darbų.
 
Pakeliui į parduotuvę estų porelė susiruošia apsipirkti, tačiau kol jie nusprendžia išsirinkti prekę iš lentynos, parduotuvė jau spėja užsidaryti vasaros atostogoms.
 
Mokykloje mokytoja klausia estų mokinio paprasto klausimo, o šis pradeda galvoti taip giliai, kad atsakymą pateikia tik prasidėjus kitų mokslo metų semestrui.
 
Kalbėdamiesi apie greitąjį internetą Baltijos šalyse, estai latviams tvirtina, jog jų ryšys toks patikimas, kad net naujienos iš praėjusio amžiaus pasiekia juos pačiu idealiausiu ir lėčiausiu ritmu.
 
Maištinga Siela

Europos žemėlapis, kuris rodo, kokios šalys iš kitų tautų daugiausia juokauja ir kuria anekdotus

 

Pateiktas žemėlapis iš tikrųjų yra humoristinė diagrama, kurioje naudojamos nacionalinės vėliavos pavaizduoti tarpusavio pokštus ir stereotipus. Kiekvienos šalies teritorijoje esanti vėliava simbolizuoja šalį, apie kurią toje valstybėje dažniausiai pasakojami anekdotai ar kuriami pokštai. Pavyzdžiui, Rusija vaizduojama pokštaujanti apie Ukrainą, Vokietija – apie Lenkiją, Ispanija – apie Portugaliją, o Norvegija ir Švedija pokštauja viena apie kitą. Taip pat matyti keletas neįprastų, galbūt dar stipresnių stereotipų, pavyzdžiui, Vokietija pokštauja apie Balkanų šalis, o kai kurios centrinės Europos šalys dalijasi sudėtingesniais tarpusavio pokštų ryšiais. Įdomu, kad lietuviai ir latviai daugiausia anekdotų turi apie estus. Žemėlapis vaizduoja geografinį tarptautinio humoro tinklą, paremtą gerai žinomais kultūriniais klišėmis.

Maištinga Siela

Patvirtintas naujojo pasaulio žemėlapio vaizdas: Equal Earth projekcija

 

Sveiki!
 
Keičiasi vaizdinys apie Žemę! Ankstesnis pasaulio žemėlapio modelis, tapęs tarptautiniu standartu, buvo sukurtas flandrijų kartografo Gerardo Merkatoriaus XVI amžiuje, tiksliau 1569 metais, kai jis pristatė revoliucinį navigacinį planavimą. Šis modelis buvo projektuojamas cilindriniu būdu, matematiškai išvyniojant gaublį ant plokštumos, kas užtikrino, kad visi kompaso kursai žemėlapyje išliktų tiesiomis linijomis, o tai tapo nepakeičiamu įrankiu jūrų prekybai ir atradimams. Nors tokia projekcija iškraipė sausumos plotus, didindama poliarinius regionus ir mažindama pusiaujo zonos valstybes, jos praktinė nauda jūrininkams buvo tokia milžiniška, kad net kelis šimtmečius kartografai neturėjo geresnės alternatyvos masiniam naudojimui.
 
Ilgą laiką šio pasaulio žemėlapio modelio niekas nekeitė dėl gilaus inercinio vartojimo, švietimo sistemos inercija paremtų įpročių ir faktinės naudos plokščiuose ekranuose bei vadovėliuose. Eurocentristinis pasaulio vaizdas, kuriame Europa ir Šiaurės Amerika atrodo neproporcingai didelės lyginant su Afrika ar Pietų Amerika, dešimtmečius tenkino dominuojančias geopolitines galias, o alternatyvūs sprendimai, tokie kaip Peterso ar Gall-Peters projekcijos, susidūrė su dideliu pasipriešinimu dėl neįprastos estetinės išvaizdos. Pasaulis buvo pripratęs prie Merkatoriaus iškraipymų, todėl bet koks sisteminis pokytis reikalavo didžiulio tarptautinio institucijų susitarimo, kurio ilgą laiką paprasčiausiai nebuvo poreikio inicijuoti.
 
Naująjį pasaulio žemėlapio projekcijos standartą, žinomą kaip „Equal Earth“ arba „Bostono visuomenės“ palaikomas iniciatyvas, neseniai inicijavo tarptautinė geografų ir kartografų grupė, siekusi teisingai atspindėti tikruosius žemynų plotų santykius ir sumažinti geopolitinę įtampą. Šis žingsnis kilo iš didėjančio visuomeninio spaudimo dėl geografinio teisingumo, švietimo lygybės ir poreikio atsisakyti kolonializmo laikus menančių vizualinių iškraipymų, kurie dešimtmečius klaidingai formavo vaikų suvokimą apie planetos geografiją. Prie šio proceso aktyviai prisidėjo įvairios mokslo bendruomenės, geografijos mokytojų asociacijos ir Jungtinių Tautų švietimo ekspertai, kurie matė neatidėliotiną būtinumą modernizuoti pasaulio vaizdavimo normas skaitmeniniame amžiuje.

 
Balsavimas ir oficialus pritarimas naujam pasaulio žemėlapio modeliui vyko tarptautinėse kartografijos organizacijose bei švietimo tarybose, kur sprendimai buvo priimami remiantis ilgomis diskusijomis, kompromisais ir valstybių atstovų konsensusu. Besivystančios šalys, ypač Afrikos ir Lotynų Amerikos regionai, vieningai balsavo už šią naują projekciją, argumentuodamos, kad tai yra istorinis teisingumas, sugrąžinantis tikruosius jų teritorijų mastelius į pasaulio atlasus. Tuo tarpu tradicinės Vakarų šalys ir technokratinės institucijos iš pradžių laikėsi atsargios pozicijos, tačiau galiausiai didžioji dalis delegatų pritarė pokyčiams, suprasdami, kad šiuolaikinis pasaulis reikalauja moksliškai tikslesnių ir moraliai teisingesnių vizualinių reprezentacijų.
 
Įdomu tai, kad vienintelė šalis, kuri norėjo laikytis senojo ir iškreipto modelio buvo JAV. 6 šalys iš viso pasaulio buvo susilaikiusios: Lietuva, Sakartvelas, Moldova, Estija, Serbija ir Ukraina. Už atnaujintą modelį netgi balsavo Rusija.
 
Šis istorinis lūžis žymi ne tik techninį žemėlapių gamybos pokytį, bet ir gilų kultūrinį bei politinį virsmą mūsų planetos suvokime, kuris ateityje leis formuoti objektyvesnį požiūrį į globalius procesus. Naujoji projekcija jau dabar masiškai diegiama į skaitmeninius žemėlapius, geografines informacines sistemas ir atnaujinamus vadovėlius, pamažu išstumdama senąjį Merkatoriaus palikimą iš kasdienio naudojimo sferų. Kartografai pabrėžia, kad nors jokia plokštuma negali idealiai atvaizduoti apvalios Žemės be tam tikrų kompromisų, naujasis modelis sugeba rasti optimalų balansą tarp formų ir plotų tikslumo, kurio pasaulis laukė beveik pusę tūkstantmečio.
 
Maištinga Siela

Vyno dvikova: Tommasi Valpolicella (2024, Italija) / Nero Marone Edizione Privata (2024, Italija)

 
Sveiki!
 
Lygindami nuotraukoje užfiksuotus itališkus vynus – „Tommasi Valpolicella“ ir „Nero Marone Edizione Privata“ – someljė ir vyno ekspertai pirmiausia atkreipia dėmesį į jų visiškai skirtingą kilmę bei stilistiką. Kairėje pusėje esantis „Tommasi Valpolicella“ atstovauja klasikiniam Veneto regionui, garsėjančiam lengvesniais, gaiviais ir elegantiškais raudonaisiais vynais iš vietinių vynuogių veislių. Tuo tarpu dešinėje stovi „Nero Marone Edizione Privata“ – platesnės geografinės kilmės „Vino d'Italia“ kategorijos vynas, pasižymintis tamsesniu, modernesniu ir sodresniu charakteriu, kas pastebima net iš tamsios, masyvios butelio formos ir 14 proc. alkoholio stiprumo.
 
Analizuojant „Tommasi Valpolicella“ privalumus, vyno vertintojai išskiria jo išskirtinį gaivumą, švelnius taninus ir universalumą stalo kultūroje, nes šis vynas puikiai dera prie lengvesnių užkandžių, picos ar makaronų. Jo trūkumu kartais įvardijamas tam tikras lengvumas ir paprastumas, kuris gali nuvilti sodrių, sunkių ir brandintų vynų gerbėjus, ieškančius gilaus bei ilgai išliekančio poskonio. Someljė pastebi, kad tai puikus kasdienis pasirinkimas, tačiau jam trūksta kompleksiškumo, būdingo aukštesnės klasės šio regiono vynams, pavyzdžiui, „Valpolicella Ripasso“ ar „Amarone“.
 
Pereinant prie „Nero Marone Edizione Privata“, ekspertai akcentuoja jo stipriąsias puses – aksominę tekstūrą, ryškų kompleksiškumą ir ąžuolo aromatus, kurie vynui suteikia prabangią išraišką. Etiketėje nurodoma, kad tai gerai subalansuotas vynas su šilkiniais taninais, o tai someljė vertina kaip didelį privalumą tiems, kurie mėgsta intensyvesnius, bet ne pernelyg aštrius pojūčius burnoje. Pagrindinis šio vyno trūkumas, dažnai minimas ekspertų diskusijose apie masinio segmento itališkus vynus, yra tam tikras standartizuotas, komercinis salstelėjęs stilius, kuris gali prarasti regioninį autentiškumą ir greitai atsibosti tikriems gurmanams.
 
Vyno ekspertai, vertindami šių dviejų butelių paskirtį, pabrėžia, kad jie tarnauja visiškai skirtingoms progoms ir vartotojų lūkesčiams. „Tommasi“ namai yra gerai žinomi dėl savo istorinės reputacijos ir griežto kokybės standarto Valpolicellos zonoje, todėl šį vyną someljė rekomenduoja vertinantiems tradicijas ir gastronominę darną. Kita vertus, „Nero Marone“ orientuojasi į platesnį vartotojų ratą, ieškantį stipresnio kūno, ryškesnės uogų koncentracijos ir šildomojo efekto, kurį užtikrina didesnis alkoholio kiekis.
 
Apibendrinant someljė atsiliepimus, abu vynai savo kainos kategorijoje yra verti dėmesio, tačiau jų pasirinkimas priklauso nuo individualių skonio preferencijų. Jeigu ieškote gyvumo, uogų rūgštelės ir lengvumo maisto palydai – „Tommasi Valpolicella“ bus pranašesnis pasirinkimas. Jeigu prioritetas teikiamas tirštumui, medžio natoms ir švelniam salstelėjusiam sodrumui vakarui be sunkaus maisto – „Nero Marone Edizione Privata“ suteiks norimą patirtį. Abu vynai Lietuvoje kainuoja nuo 10  iki 15 eurų.

 
Maištinga Siela