Šiandien ėjau šaligatviu. Banaliau argi būna? Bet ėjau
nebanaliai, o atsipalaidavęs ir viskuo patenkintas. Pats ėjimas pavasarinis,
pilnas paltas šviežio ir gaivaus oro. Saulė plieskė į akis. Ėjau į „Kino
pavasarį“ pradžiūvusiais šaligatviais ir taip gera buvo... kvėpuoti. Be pastangų,
bet su nuostaba, kad ėjau ir nieko geriau nepatiriu kaip tik ėjimo ir pilną šviežio
oro krūtinę. Lyg būčiau į lauką per gimtadienį iš kambario netyčia išskriejęs helio
pripūstas balionėlis...
Aš kasmet laukiu „Kino pavasario“ ne tik dėl gausybės
filmų, bet vis bandau paspėlioti, kokia bus šio festivalio pagrindinė daina ar
muziką. Vienais metais patinka labiau, kitais mažiau. Vaikystėje (ar
paauglystėje?), gerai pamenu, kad nesiklausiau jaunų merginų grupės Atomic
Kitten, bet žinojau, kad tokia grupė egzistavo ir buvo vienu metu labai
populiari. Keista, kad jų popmuzika šiandien visiškai kitaip skamba (kaip koks
2000-ųjų popretro) „Kino pavasario“ salėje, bet apie viską nuo pradžių...
Britų merginų grupė Atomic Kitten – buvo itin
ryški naujojo tūkstantmečio pradžios popmuzikos ikonų, kurios susikūrė
1998-aisiais Liverpulyje. Grupės įkūrėjas, kultinės grupės OMD lyderis Andy
McCluskey, suformavo originalią sudėtį (Kerry Katona, Liz McClarnon ir
Natasha Hamilton), siekdamas sukurti energingą ir prieinamą popmuziką.
Aktyviausias jų gyvavimo laikotarpis tęsėsi iki 2004-ųjų, nors vėliau sekė ne
vienas sugrįžimas ir sudėties pasikeitimas, galiausiai palikęs gilų pėdsaką
britų europop muzikos istorijoje.
Grupės karjera priminė tikrus amerikietiškius
kalnelius: po vidutiniškos debiutinio albumo Right Now (2000) sėkmės
joms grėsė sutarties nutraukimas, tačiau viską pakeitė vienas lemtingas hitas.
Didžiausią šlovę pelnė albumai Feels So Good (2002) bei Ladies Night
(2003), tačiau sėkmę lydėjo ir garsūs skandalai. Ryškiausias jų –
skandalingas Kerry Katonos pasitraukimas likus vos kelioms savaitėms iki grupės
proveržio, vėliau sekę vieši narių nesutarimai ir asmeninės dramos, kurios
bulvarinėje spaudoje dažnai užgoždavo pačią muziką.
Antrojoje dešimtmečio pusėje grupė prarado pradinį
pagreitį ir 2004 m. paskelbė apie pertrauką, kuri tapo faktiniu išsiskyrimu,
nors jos dar ne kartą rinkosi proginiams koncertams. Galutinai grupės istorija
kaip vientiso vieneto nuslūgo apie 2024-uosius, užleidžiant vietą narių solo
projektams. Nepaisant to, jų muzika išliko gyva ne tik nostalgijos vakaruose,
bet ir netikėtose kultūrinėse erdvėse, ką įrodė ir 2026-ųjų „Kino pavasaris“,
pasirinkęs jų kūrybą savo festivaliui.
Bene ryškiausias grupės hitas „Whole Again“,
išleistas 2001 m. sausį, 2026-aisiais tapo pagrindine „Kino pavasario“
festivalio muzikine tema. Tai kūrinys, kuris išgelbėjo grupę nuo bankroto:
daina pasiekė pirmąsias vietas 18-oje šalių ir tapo vienu geriausiai parduodamų
tūkstantmečio singlų Jungtinėje Karalystėje. Daina „Whole Again“ pasakoja apie
prarastą pilnatvės pojūtį po išsiskyrimo ir viltingą norą vėl pasijusti „visu“
(angl. whole) šalia kito žmogaus. Tai paprasta, bet universali baladė apie
emocinį gijimą, kuri bėgant metams įgavo naujų prasmių – nuo futbolo sirgalių
himno iki egzistencinio kino festivalio garso takelio. Jos melancholiškas,
tačiau šviesus tonas puikiai atspindi festivalio siekį sujungti praeitį su
dabartimi per vaizdą ir garsą.
Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju
šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark
Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada)
(2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu.
Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu
iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau
į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.
Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir
jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi,
nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man
priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų
žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas
pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko
nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau,
jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas
palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta
kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi
gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys
įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau
ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas
praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų
bet ką...
Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra
meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo
realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai
žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris
aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo
atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami
žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi
naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro
klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.
Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa
nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“,
ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo
akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus
žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai...
Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?)
atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras
be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik
po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas
man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau
lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti
prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį
režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp
pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę
kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George
MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.
Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie
veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių
nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams,
nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir
kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier
naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali
vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai
vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša
stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais
kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia
verte“ taip nenutiko.
Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir
pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino
pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi
išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką
patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“
(2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias
žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią
savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai
įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.
Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir
dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio,
kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas
buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė
pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose
užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai.
Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius,
bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti
pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė
Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali
įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas
parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš
tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau
paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele
(aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria
Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka
geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti
šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.
Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks
provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi,
kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius
pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip
įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja,
nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos
pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su
autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo
pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos
savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo
paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl
„Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos
filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).
„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko
nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo
charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas
iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip
pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip
minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti
vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog
tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo
ir supratingumo anatomija.
Visame kame yra grožis. Šis pavasaris. Einant į
parduotuvę tirpo sniegas. Dviejų mėnesių, senas, jau visiškai purvinas. Paukščiai
sutūpę medžiuose kėlė skandalus. Pastebėjau pumpurus ant krūmokšnių. Dar kelios
savaitės ir jau tikriausiai pradės pamažu skleistis žaluma. Argi ne stebuklas,
kad po žiemos ateina atgimimas ir tikras pavasaris? Argi ne stebuklas
elementarūs dalykai, kurie šiaip realiai pagalvojus nėra savaime suprantami?
Tame ir grožis, ir stebuklas, kad visa tai vyksta. Tikrai.
Pirmąkart gyvenime žiūrėjau serialą per išmanųjį
telefoną. Tiesą sakant, net nežinojau, kad tokio keisto formato dalykai
egzistuoja, nes esu seno sukirpimo žmogus, todėl man patinka žiūrėti rimtus dalykus
per didelius ekranus ir dažnai atrodo, kad per mažyčius ekranus nepajunti nei
emocijos, nei tinkamo efekto. Ši nauja „MyDrama“ platformos patirtis kaip ir
paneigė mano įsitikinimus. Nemanau, kad žiūrėsiu ateityje daug tokios „greitos“
produkcijos, tačiau pabandyti naujas patirtis juk galima.
„MyDrama“ ir panašios platformos reprezentuoja naująją
skaitmeninių pramogų bangą, siūlydamos vadinamąsias „kąsnio dydžio“ (snackable)
dramas. Šie serialai yra nufilmuoti vertikaliu formatu, todėl idealiai tinka
žiūrėti išmaniuosiuose telefonuose, o jų serijos trunka vos 1–2 minutes.
Turinys sukurtas taip, kad kiekvienas epizodas pasibaigtų intriga
(cliffhanger), skatinančia žiūrovą nedelsiant jungti kitą dalį. Nors kai kurios
pradinės serijos prieinamos nemokamai (dažnai peržiūrint reklamas), vėlesniems
epizodams atrakinti paprastai reikia virtualių monetų arba prenumeratos, o tai
sukuria itin įtraukiantį, bet kartu ir komerciškai agresyvų vartojimo modelį.
Šio tipo produkcija yra skirta dinamišką gyvenimo būdą
gyvenančiam šiuolaikiniam vartotojui, kuris vertina intensyvų siužetą ir neturi
laiko ilgoms valandos trukmės serijoms. Žanrų spektras čia itin ryškus ir
emocingas: dominuoja romantinės dramos apie netikėtus turtuolių ir paprastų
merginų susitikimus, keršto istorijos, šeimos paslaptys bei šiuolaikinės
„pelenės“ istorijos, tokios kaip „No, Your Majesty“ (liet. Ne, jūsų
didenybe). Šios platformos sparčiai populiarėja visame pasaulyje, įskaitant
ir Lietuvą, nes jos puikiai užpildo trumpas laukimo ar kelionės minutes,
suteikdamos greitą emocinę dozę ir vizualiai kokybišką, tikrų aktorių sukurtą
turinį. Šįkart peržiūrėjau minėtą keistą ir kartu klišinį, bet labai
įtraukiantį LGBTQ niuansų turintį serialą „No, Your Majesty“.
Serialas „No, Your Majesty“ yra pristatomas kaip ryškus
naujosios kartos skaitmeninio kino pavyzdys, pritaikytas šiuolaikiniam,
skubančiam žiūrovui, tačiau išlaikantis klasikinės dramos svorį. Ši produkcija,
sukurta specialiai „MyDrama“ platformai, nukelia mus į uždarą ir negailestingą
elitinio universiteto pasaulį, kuriame susiduria ne tik du jauni žmonės, bet ir
dvi visiškai priešingos socialinės tikrovės. Istorijos centre atsiduria
Džeimsas Teiloras – jaunuolis iš nepasiturinčios šeimos, kurio vienintelis
bilietas į šviesesnę ateitį yra sunkiu darbu uždirbta stipendija. Jo
pasirodymas tarp prabangos ir senųjų tradicijų apgaubto mokslo elito tampa
katalizatoriumi virtinei įvykių, kurie sudrebina nusistovėjusią universiteto
hierarchiją.
Džeimso ramybė sudūžta tą akimirką, kai jis kerta
kelią princui Viljamui Deivisui, sosto įpėdiniui, kurio vardas šiame
universitete prilygsta įstatymui. Viljamas nėra paprastas piktadarys; jis
vaizduojamas kaip itin sudėtingas personažas, įkalintas tarp milžiniško
karališkosios šeimos spaudimo ir emocinės tuštumos, kurią jis slepia po
arogancijos bei kontrolės kauke. Pirmasis jų susitikimas paženklintas viešu
pažeminimu ir galios demonstravimu, tačiau būtent čia užsimezga pagrindinė
siužeto ašis – Džeimsas, priešingai nei kiti, atsisako nulenkti galvą prieš
monarchą, taip išprovokuodamas pavojingą, bet kartu ir intriguojantį žaidimą.
Siužetas rutuliojasi per dinamišką psichologinę
dvikovą, kurioje kiekvienas epizodas atidengia naujus veikėjų charakterio
sluoksnius. Viljamas pradeda persekioti Džeimsą, siekdamas jį palaužti ir
priversti paklusti, tačiau pamažu pastebi, kad už skurdaus studento fasado
slypi orumas ir drąsa, kurios trūksta jam pačiam. Kova dėl dominavimo pamažu
transformuojasi į abipusį susižavėjimą, o vėliau – į gilią, nors ir draudžiamą
trauką. Žiūrovas stebi, kaip neapykanta virsta magnetiniu ryšiu, kurį abu
herojai bando neigti, bijodami sugriauti savo iki šiol puoselėtus gyvenimo
pamatus ir reputaciją.
Šią įtemptą dramą įkūnija kylančios Vakarų kino
žvaigždės iš Jungtinės Karalystės ir JAV, parinktos dėl jų gebėjimo perteikti
subtilias emocijas per itin trumpą laiką. Aktorių parinkimas suteikia serialui
vakarietišką estetiką, kuri šį „Boys' Love“ žanro kūrinį padaro lengvai
suprantamą ir artimą tarptautinei auditorijai. Jų vaidyba, pasižyminti
intensyviu akių kontaktu ir kūno kalba, yra esminis elementas, išlaikantis
žiūrovo dėmesį per visas šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt trumpų serijų, kurios
kartu sudaro vientisą, pilnametražio filmo pojūtį suteikiančią istoriją.
Produkcijos kokybė nustebina žiūrovus, nes kiekviena
vertikalaus formato scena yra nufilmuota laikantis aukštų kinematografijos
standartų. Elitinio universiteto koridoriai, prabangios rezidencijos ir
dramatiškas apšvietimas sukuria atmosferą, kuri primena geriausius televizijos
serialus apie aristokratiją. Kūrėjai sumaniai išnaudoja kiekvieną minutę,
palikdami serijų pabaigas ties didžiausia intriga, todėl „No, Your Majesty“
tampa tikru emociniu maratonu, kurį norisi pabaigti vienu prisėdimu,
pasineriant į uždraustos meilės ir socialinių barjerų griovimo sūkurį.
Tikslinė šio serialo auditorija yra jaunuoliai, kurie
vertina šiuolaikinę romantiką, pagardintą politiniais bei klasiniais
konfliktais. Tai istorija apie asmeninį išsilaisvinimą: Džeimsui tai
išsilaisvinimas iš skurdo ir baimės, o Viljamui – pabėgimas nuo slegiančių
karališkųjų pareigų ir šaltų rūmų sienų. Galiausiai serialas kelia fundamentalų
klausimą: ar meilė gali būti stipresnė už šimtmečius puoselėtas tradicijas ir
visuomenės lūkesčius, kai visas pasaulis reikalauja, kad sosto įpėdinis liktų
ištikimas tik savo karūnai.
Pateiktoje nuotraukoje matomas grafinis Artimųjų Rytų
regiono žemėlapis, kuriame skirtingomis žalios spalvos gamomis išskirtos
valstybės ir nurodytas jų gyventojų skaičius. Šis vizualinis įrankis leidžia
greitai įvertinti demografinę situaciją šiame geopolitiškai svarbiame pasaulio
taške, naudojant spalvinį kodavimą: kuo tamsesnė spalva, tuo didesnė šalies
populiacija. Žemėlapis apima platų arealą nuo Turkijos šiaurėje iki Jemeno
pietuose bei nuo Egipto vakaruose iki Irano rytuose.
Analizuojant skaičius, akivaizdžiai išsiskiria trys
demografiniai milžinai, kurių populiacija viršija 80 milijonų. Didžiausią
skaičių žemėlapyje matome Egipte, kur nurodoma net 112,7 milijono gyventojų.
Jam iš paskos seka Iranas su 90 milijonų ir Turkija su 85,5 milijono gyventojų.
Šios trys valstybės sudaro regiono demografinį branduolį, gerokai lenkdamos
kitas kaimynes, pavyzdžiui, Saudo Arabiją (37 mln.), Iraką (38,5 mln.) ar
Jemeną (34,4 mln.).
Mažesnės regiono šalys žemėlapyje nuspalvintos
šviesesniais atspalviais, o jų skaičiai svyruoja nuo kelių iki keliolikos
milijonų. Pavyzdžiui, Jordanijoje gyvena 11,3 mln., Azerbaidžane – 10,1 mln., o
Izraelyje – 9,7 mln. žmonių. Pačios mažiausios populiacijos fiksuojamos tokiose
valstybėse kaip Kataras (2,7 mln.), Kuveitas (4,3 mln.) ar Omanas (4,6 mln.).
Vizualizacija padeda suprasti didžiulį kontrastą tarp tankiai apgyvendintų
centrų ir mažesnių, dažnai turtingų naftos valstybių, kurių įtaka regione priklauso
ne nuo žmonių skaičiaus, o nuo ekonominių išteklių.
Šio žemėlapio prasmė yra iliustruoti nevienalytį
Artimųjų Rytų veidą per gyventojų skaičiaus prizmę. Tokie duomenys yra itin
svarbūs vertinant regiono ekonominį potencialą, rinkos dydį, poreikį resursams
bei galimą migracijos įtaką. Tamsiai žali plotai žymi valstybes, kurios dėl
savo dydžio natūraliai pretenduoja į regiono lyderių vaidmenis, tačiau kartu
susiduria su didžiausiais iššūkiais užtikrinant maisto, vandens ir socialinio
saugumo poreikius savo gausioms bendruomenėms.
