2021 m. birželio 14 d., pirmadienis

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 


Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. birželio 13 d., sekmadienis

Filmas: "Kvyn ir Slimas" / "Queen & Slim"

Sveiki,

Kiek netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019), kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.

Iš tikrųjų istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to, kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą. Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams visose valstijose.

Visgi kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas, tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams? Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?

Filmas pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją – savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti. Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių Daniel Kaluuya!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1



Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. birželio 12 d., šeštadienis

Filmas: "Amonitas" / "Ammonite"

Sveiki,

Britų režisierius Francis Lee man pažįstamas kaip filmo „Dievo kraštas“ (2017) – nebanali ir įdomiai atmosferiška LGBTQ tema sukurta kino juosta, įtraukta į įvairius kino prestižinius festivalius. Regis, režisieriui toliau įdomios seksualinės tapatybės ir socialiniai kontekstai, todėl jis ėmė statyti romantinė biografinę dramą apie realiai egzistavusią Mary Anning, mokslininkę ir fosilijų rinkėją. Būdama vos 11 metų Mary atrado naują suakmenėjusių liekanų rūšį, kuri iki šių dienų yra saugoma Britų nacionaliniame muziejuje...

Pačios Mary Anning gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas. Mirus galybei brolių ir seserų, galiausiai ir tėvui, jai tenka rūpintis motina ir maža eksponatų krautuvėle. Pastarasis vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Mery labai uždara, reikli, netgi šiurkštoka moteris, kuri mieliau už pobūvius renkasi būti perpūsta atšiaurių jūros vėjų. Vieną dieną ji susipažįsta su depresija sergančia jaunute Šarlote, su kuria pamažu užmezga aistringą romaną...

Filmas mus nukelia maždaug į 1840-uosius, kai moters statusas visuomenėje vis dar labai suvaržytas, o moteris-mokslininkė itin retas reiškinys. Mes ir vėl turime socialinį moterų narvą, kuriame moterys ne tik turi būti besąlygiškai paklusnios vyrams, bet ir, neduok Dieve, negalima išsiduoti apie homoseksualius potraukius. Iš tikrųjų filmas jautrus, dėmesys atšiaurioms fosilijų rinkėjos rankoms, šiaurietiškoms spalvoms ir tai trapiai seksualinei traukai iš tikrųjų primena prieš metus matytą prancūzų dramą „Liepsnojančios damos portretas“: panašūs socialiniai pančiai, marinistinė atmosfera, kostiumai ir netgi tam tikri mizanscenų sprendimai būdai.

Pagrindinius vaidmenis sukuria mano mėgstamos aktorės Kate Winslet ir Saoirse Ronan. Nors šis filmas laikosi iš dalies ant itin ekspresyviai perteiktų vaidmenų dueto, manding, Kate Winslet sudėtingesnis veikėjos pasaulis leido kur kas dažniau griežti pirmuoju smuiku ir prikaustyti dėmesį, o ko ir čia slėpti – vaidmuo jai tarsi specialiai parašytas. Filmas sodrus, kostiumuotas, atšiaurus lygiai tiek pat, kiek ir romantizuotas. Sakyčiau aukštu pilotažu „išvairuota“ pasakojimo tapatybių ir laikmečio suvaržymų dermė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

 


Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Floridos projektas" / "The Florida Project"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti daugelio išgirtą Sean Baker režisuotą filmą „Floridos projektas“ (angl. The Florida Projeckt) (2017) ir pagaliau „prisikasiau“ per visus tuos laukiančius eilėje filmus. Nebuvau nusiteikęs itin rimtam kinui, tačiau užteko 25 minučių, kad suprasčiau, jog jau gyvenu atskirame pasaulyje, sekiodamas vaikučius ir regėdamas tą keistą purpurinės spalvos hostelio getą, kur sunkiai besiverčiantys gyventojai savaip randa būdų kaip išgyventi...

Filmo centre – vieniša motina Heilė, auginanti dukrytę. Pastarosioms gresia išmetimas iš nuomojamo kambario, tačiau Heilė stengiasi iš paskutiniųjų, kad to nenutiktų. Šio pastatų komplekso prižiūrėtojas Benas stebi Heilę ir savotiškai „prigloboja“ dažnai apleistus vaikus, kol jų tėvai dirba, atleidžia tų vaikų išdaigas ir šunybes. Šiame pasaulyje, kuris atskirtas vos už kelių kilometrų nuo Disnėjaus pasakų šalies, galioja visai kitos taisyklės ir vaikystės išdaigos spjaudant ant automobilio langų arba dar blogiau – padeginėjant apleistus pastatus tampa vieninteliai tikriausiai įdomūs vaikystės išgyvenimai. Istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, daug kas atrodo infantilu, bet tuo pačiu ir grubu, atrodo, kad tiems vaikams nuolat gresia kažin koks pavojus, bet labiausiai tai, kad jie užaugs labai panašūs į Heilę, kalbės ta pačia kalba, bandys sudurti galą su galu ir čia belieka vienas žingsnis iki kriminalinio pasaulio...

Dinamiškai ir realistine maniera nufilmuota juosta iš tikrųjų perteikia socialinio skurstančio pasaulio pusę. Motinos meilė retsykiais atrodo atsaini ir nekantri, o vaikų elgesys ir kalbos maniera nepateisinami prieš suaugusiuosius, tačiau ko norėti iš skurstančių žmonių kultūros, kurie neturi gerų pavyzdžių? Pagrindinį ir įsimintiną vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvaitė Bria Vinaitė, filme išvystame ir kino veteraną Willem Dafoe.

Tai atmosferinis filmas, kurio temos lyg ir nebe naujos, tačiau daug ką atperka natūralistinė vaikų vaidyba, kuri man priminė iš dalies Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014). Stipri režisūra, gebėjimas nebanaliai ir be moralizavimo perteikti pasaulio vaizdinį, kurį dažniausiai mes patys esame linkę pasmerkti su visais ten esančiais skurdo iškamuotais žmonėmis. Labai rekomenduočiau ne tik kinomanams, bet ir vidutinių filmų žiūrėtojams, nes šiaip ar taip, manau, jiems kitoks kinas taip pat nepakenktų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.6

 


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Filmas: "Paveldėtojos" / "Las Herederas" / "The Heiresses"

 Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ repertuaro filmas ir šįkart Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi gerai kino kritikų įvertinta istorija „Paveldėtojos“ (ispan. Las herederas) (2018). Istorija pasakoja apie 30 metų drauge gyvenančią lesbiečių porą Paragvajaus sostinėje. Pora iki tol gyveno pasiturinčiai, tačiau, ištikus šeiminei finansų krizei, dėl machinacijų viena iš draugių nusprendžia atlikti kelių mėnesių kalinimo bausmę, todėl senyva Čela, likusi su nauja tarnaite, kaskart po aukciono tuštėjančiuose namuose ima dar labiau liūdėti, todėl imasi nelegaliai vežioti moteris ir uždarbiauti.

Iš tikrųjų istorija itin paprasta, didžiąją filmo dalį atrodo, kad nieko nevyksta, bet labai daug vyksta pagrindinės veikėjos gyvenime. Čela visada gyveno tarsi savo linksmos ir charizmatiškos draugės šešėlyje, retai reikšdavo nuomonę, būdavo santūri ir atrodo, kad ji be Čikitos neišgyventų nė dienos, bet atsidūrus draugei už grotų, Čelos gyvenimas kaip tik pradeda intensyvėti, pagaliau ji ima keisti gyvenimą smarkiai rizikuodama savo gerove.

Man patiko šis natūralistinio pobūdžio filmas, be teatralizavimo, be charakterio hiperbolizavimo. Ana Brun, atlikusi Čelos vaidmenį, sulaukė tarptautinio pripažinimo: šitaip nepauzuojančiai, nehiperbolizuojančiai per vidinę jėgą perteikė sutrikusios, pasimetusios moters portretą. Juslingas ir gilus vaidmuo, einantis iš gelmės. Taip pat patiko, kad dažnai Lotynų Amerikos mane pasiekiantys filmai, kurie iš dalies turi ir LGBTQ indeksą, priešingai nei daugelis amerikietiškų ar europietiškų filmų pavyzdžių, visuomeniškai neieško tarp lytinės orientacijos ir likusios visuomenės priešpriešų. Moterys ramiai gyvena savo bendruomenėje, aišku, meluoja, policijos nuovadoje, (kaip įprasta ir Lietuvoje), jog yra giminaitės, bet jų asmeniniame gyvenime egzistuoja savas lesbiečių getas, kuris atrodo nekonfliktuoja su likusiomis socialinėmis grupėmis. Štai gerai įvertinti amerikiečių filmų pavyzdžiai dažniausiai būna labai socialiai susitelkę į tapatybių pripažinimo kovos lauką.

Iš tikrųjų šis filmas jaukus, truputį melancholiškas, nes nesvarbu, kokia tavo orientacija, po šitiek gyvenimo metų drauge, (kaip šiame filme vaizduojamos moterys), mūsų asmeninis pasaulis staiga susvyruoja. Kartais atrodę savaime suprantami dalykai ir vaidmenys šeimoje ilgus metus galbūt užgula ir atima galimybę patirti gyvenimo avantiūrą ir trokšti atsinaujinimo, savo naujo aspekto pažinimo ir pripažinimo. Iš tikrųjų iš pažiūros nuobodokame filme atsiskleidžia gyvenimo saulėlydžio pirmosios spalvos ir jos perteikia tą nostalgiją, kuri ir graudi, ir graži po lygiai.

P. S. Filmą kol kas dar galite lietuviškai išvysti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.7

 


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. birželio 9 d., trečiadienis

Filmas: "Katarakta" / "Zaćma" / "Blindness"

 Sveiki,

Tegyvuoja lenkų kinas! LRT televizija pradėjo lenkų kino retrospektyvą ir viena iš juostų tapo režisieriaus Ryszard Bugajski paskutinysis gyvenimo darbas „Katarakta“ (lenk. Zacma) (2016). Labai mėgstu lenkišką kiną, manau, jis itin populiarus mūsų kino festivaliuose, kaip Izolda Keidošiūtė teigė, dar nuo sovietinių laikų. „Kataraktoje“ pasakojama biografinė Julios Brystiger istorija, pastaroji persona Lenkijoje žinoma kaip sovietinės valdžios tarnautoja, tardytoja, sadistė, pravardžiuojama „Kruvinąja mėnesiena“. Ilgą laiką kankinusi žmones įvairiuose kalėjimuose, gyvenimo pabaigoje ji ieško dvasinės ramybės ir Dievo. Jausdama, kad laikai pasikeitė, o praeities nuodėmes ir sunkumus jai primeta visi ją atpažįstantys lenkai, ji atvyksta į susitikimą su lenkų arkivyskupu...

Iš pažiūros paprasta istorija apie arogantišką senyvą moterį, kurią parapijos miestelyje persekioja vietiniai ir šnairuoja į ją kaip į nusikaltėlę. Iš tikrųjų ji tokia ir buvo, tačiau teismo išvengė. Ieškodama dvasinės ramybės ji kelias dienas praleidžia katalikų prieglobstyje, kurioje vos nenusižudo ne dėl to, kad ji praeityje buvo žiauri, bet dėl to, kad pasaulis, viskam pasibaigus, jos nebepriima. Iš tikrųjų filmas kelia ne vieną moralinį klausimą. Ar įmanoma po visko pasikeisti? Ar galima pripažinti ir į savo gyvenimą įsileisti Dievą, kai juo netiki, bet trokšti jo būties ženklų įrodymų? Filmas persunktas sapnų ir praeities fragmentų, kai Julia buvo tardytoja, viskas ima panašėti į moterį Mariją Magdalietę, kuri pamažu pradeda patirti tikrojo tikėjimo atsivertimą. Jai vis sapnuojasi vienas iš praeities kankinių, kuris sapne ir savotiškai vizijose tampa išganytoju, o ji jo budeliu. Religiniais pasažais mistifikuota biografinė istorija, kuri įtraukia nuo pirmųjų kadrų dėl puikios Marios Mamonos atliekamo vaidmens.

Filme lydi įdomūs filosofiniai dialogai, per kuriuos veriasi ateistinės ir religinės tiesų grumtynės, savotiški debatai, bet nė vienas nenori įtikinti kitos pusės. Žinoma, filmas truputį teatralizuotas, dialogai sustyguoti kaip teatro scenoje, mizanscenos ekspresyvios, su išlaikytomis žiūroviško kino pauzėmis, aštriais žvilgsniais, bet tas dirbtinumas šiame filme labai veikia, nes medžiaga stipri, vaizduojama asmenybė pilna keblių prieštaravimų, o dialogai nebanalūs. Čia kaip savotiškame kitame populiariame lenkų kine „Kristaus kūnas“, vaizduojami nuodėmingo gyvenimo maišatis su moralės, dorovės pasirinkimais, viską užliejant religiniu kontekstu, bet stebuklingai išvengiama moralizavimo. Nežinau, man tokie filmai taip patinka!

P. S. Filmą šiuo metu, kol dar neišėmė, galite pamatyti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 5.7

 


Jūsų Maištinga Siela 


2021 m. birželio 8 d., antradienis

Knyga: Leonora Carrington "Klausymo ragelis"

 Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.

Sveiki skaitytojai,

Keistas mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011) romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.

Knygos įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L. Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti, galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.

Kas toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų, kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę. Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas, o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei merkia akį...

Iš tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką pasaulio vaizdinį.

Kad romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką, švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.

Pasakojimas lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija, kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas, faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą (p. 133).“


Leonora Carrington

Daktaras Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų, tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.

Nesistengsiu aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas. Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra, sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės, po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.

„Visos jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti, kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“

Finalinėse pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!

Jūsų Maištinga Siela