Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 205: sulėtink gyvenimo tempą, tapk kalnu ir pajusi ilgalaikiškumą

 

Sveiki!

 

Šiandien sau palinkėsiu to, ko labiausiai noriu!

 

Neskubėk šitaip greitai.

Sulėtėk.

Būk kaip kalnas. Upė savaime iš tavęs išplauks.

Ji ras kelią per tave patį.

 

Nesijaudink dėl nieko.

Viskas jau yra kaip yra.

Dėl to, ko negali pakeisti,

Kaip sakė Dalai Lama,

Neverta apgailestauti.

 

Rytojaus nėra. Visada rytojus yra dabar.

Ką darysi su praeitimi?

Tik tai, kas būtina:

Paliksiu viską praeičiai.

 

Yra baltas lapas

Kaip apsnigtas neskubantis kalnas.

 

Kiek daug erdvės ir laiko,

Kai sulėtėji.

 

Tampi ramus.

Tampi pačia amžinybe.

 

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija"

 

Byung-Chul Han. „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 112.

 

Sveiki!

 

Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok. Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą, apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats tas.

 

Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą. Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p. 110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai: jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą, bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių, kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei prarasti patirtis ir pasiekimus.

 

Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams, suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs, išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina, kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas, neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją. Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties, vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.

 

„Komunikacija tampa pornografinė, kai tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema, jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.

Byung-Chul Han

 

„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“ Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo... Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.

 

Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas, produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku (p. 83).“

 

Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį. Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija, skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti, tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas, kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti šiandien. Bent jau aš.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ąžuolų gatvės gale" / "The End of Oak Street"

 

Sveiki!

 

Amerikiečių režisierius David Robert Mitchell potencialiai galėjo įsirašyti į novatoriškų ir įdomių siaubo kino režisierių Olimpą, tačiau, manau, kad būsiu užkėlęs pernelyg didelius lūkesčius. Jo filmas „Jie tave seka“ (2014) buvo toks keistas, įtraukiantis ir novatoriškas, kad sunkiai galėjau nuo tos istorijos atsitraukti. Kas nutinka su dalimi gerų režisierių? Kur jie prasmenga? Ogi tikriausiai užsakomuosiuose filmų projektuose, kur žada gerą biudžetą, visiems puikiai atpažįstamus aktorius, galgi net populiarumą, tačiau su sąlyga, tikriausiai, kad teks prislopinti vizionieriškumą ir pasiduoti masinio kino kūrimo taisyklėms. Būtent taip pagalvojau žiūrėdamas D. R. Mitchello naujausią darbą „Ąžuolų gatvės gale“ (angl. The End of Oak Street) (2026). O gal aš tik būsiu suklydęs ir režisierius iš esmės teturėjo atsitiktinį talento blyksnį, tačiau iš esmės tėra vidutinybė? Sudėtinga pasakyti, kaip vertinti.

 

Istorija, kad ir kaip bepažiūrėsime, patraukli masėms. Ji nukelia į nostalgišką devintą dešimtmetį, kai dar nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, o vaikai skaitydavo knygas ant stogo (visai kaip kokia Astridos Lingren Madikė ar Pepė!), o muzikos klausydavosi per baterijomis varomomis ausinėmis su besisukančia kasete. Istorija nutinka Denisės ir Gregoro šeimoje. Jų miestelis nusikelia 200 milijonų metų į praeitį, o gatves ir parkus užplūsta priešistoriniai dinozaurai ir augalai, su kuriais Denisei ir Gregorui bei jų vaikams tenka kovoti, kad išgyventų...

 

Filmas absoliučiai pramogai. Vietomis naivus, vietomis sukelia ir įtampos – toks subalansuotas nepavargti, nesudėtingas. Tiesą sakant, net nepavadinčiau moksline fantastika, tiesiog fantastiniu lengvu trileriu. Gregas – bedarbis slaptas alkoholikas, Denisė – kol kas taip šlovės ir nepasiekusi rašytoja, vaikai paskendę savo brendimo problemose. Starbakas – šuo. O kaip be šuns, kurį idiotiškai, kai laksto aplinkui dinozaurai, bėga gelbėti atlapaširdžiai vaikeliai, o jiems pavieniui ieškodami ir perbalę tėvai su medžiokliniu šautuvu? Tam tikra veiksmų scenarijaus logika tiek smarkiai nudėvėta, kad iš tikrųjų beveik atitinka prieš beveik 40 metų statytų vaidybinių filmų apie su siaubūnais kovojančius vaikus ar paauglius, kur patetiškas heroizmas ir lėkšta didaktika tampa būtinuoju filmu akcentu, nes kitaip į kino sales nepritrauksi žiūrovų. Tačiau mes juk jau gyvename XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje!

 

Nesakau, kad „Ąžuolų gatvės gale“ filmas absoliučiai nepavykęs. Kaip pramoginio turinio filmas tvarkingai sukaltas, turi keletą įdomesnių scenų ir sprendimo būdų, pasikvietę aktorius Anne Hathaway ir Ewan McGregor, tačiau visumoje jis nėra nei novatoriškas, nei tas, kurį šį sezoną žūtbūt reikia pamatyti kaip ypatingą kino naujieną. Filmas neprilygsta „Juros periodo parkui“, nors pretenzija šiokia tokia buvo, bet labiau priminė vaikystėje žiūrėtą aštunto dešimtmečio serialą „Land of the Lost“ ar tą patį serialą „Dingęs pasaulis“ pagal Konano Doilio romaną.  

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Apsėstoji" / "The Devil's Bath" / "Des Teufels Bad"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“ (angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris, kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?

 

Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška, gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina... Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.

 

Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys, klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi į namus savo kerėjimams.

 

Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai, kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas, depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą, o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Dailininkas Marcin Zaleski ir jo paveikslas "Vilniaus rotušė", 1846

 

Marcin Zaleski (1796–1877) – iškilus XIX amžiaus tapytojas, laikomas kone žymiausiu Lenkijos vedutos (miesto peizažo) meistru, kurio kūryboje svarbią vietą užima ne tik Varšuva ar Krokuva, bet ir Lietuva, o ypač jos istorinė sostinė Vilnius. Būdamas neoklasicizmo atstovu, jis išsiskyrė nepriekaištingu perspektyvos išmanymu, subtiliu šviesos ir šešėlių valdymu bei dokumentiniu tikslumu, leidžiančiu šiandien pamatyti XIX amžiaus vidurio miestų architektūrą tokią, kokia ji tuomet gyvavo.

Sąsajos su Vilniumi ir Lietuva, nors pats dailininkas gimė Krokuvoje, o pagrindinį gyvenimą praleido Varšuvoje, yra labai glaudžios ir reikšmingos mūsų kultūriniam paveldui. M. Zaleski yra sukūręs vertingų ir detalių paveikslų ciklą, skirtą Vilniaus architektūrai ir miesto vaizdams. Tarp žinomiausių jo kūrinių išsiskiria tokie darbai kaip „Vilniaus rotušė“ (1846 m.) bei kiti Lietuvos urbanistinio peizažo motyvai, kurie šiandien yra neįkainojami istorinės ikonografijos šaltiniai.

 

Šie dailininko darbai padeda tyrinėti ir atkurti XIX amžiaus Lietuvos miestų veidą, atspindėdami tuometinį Vilniaus urbanistinį audinį, gatvių gyvenimą bei svarbiausius architektūros paminklus. M. Zaleskio kūryba jungia bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bei istorinį paveldą, išsaugodama vizualinę praeities atmintį ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Paveikslas Carl Heinrich Bloch "Išlaisvintas Prometėjas" (Prometheus Unbound), 1864

 

Carl Heinrich Bloch (1834–1890) buvo viena ryškiausių XIX amžiaus danų dailės figūrų, kurio kūryba reikšmingai praturtino neoklasicizmo ir romantizmo epochas. Gyvendamas ir kurdamas Italijoje bei Danijoje, menininkas pelnė tarptautinį pripažinimą dėl savo meistriško šviesos ir šešėlių valdymo, nepriekaištingos anatomijos bei gilaus dramatinio ir religinio siužetų pajautimo. Jo darbai iki šiol vertinami už didingą estetiką ir gebėjimą įkvėpti, o vienas įspūdingiausių jo palikimo pavyzdžių yra mitologinis šedevras.

Nutapytas 1864 metais, šis dailininko darbas „Prometheus Unbound“ (daniškai Prometheus' befrielse, lietuviškai Išlaisvintas Prometėjas) yra vienas galingiausių ir įspūdingiausių XIX amžiaus danų tapybos kūrinių. Paveiksle pavaizduotas graikų mitologijos titanas Prometėjas, vogęs ugnį iš dievų ir atidavęs ją mirtingiesiems, už ką Dzeusas jį nubaudė prikalybe prie Kaukazo uolos. Skirtingai nei dažniausiai vaizduojamose kančios scenose, autorius įamžina išsivadavimo akimirką, kai Prometėjas yra išvaduojamas, o tai spinduliuoja triumfą, kančios pabaigą ir didingą žmogaus dvasios atsparumą prieš dieviškąją tironiją.

 

Šis aliejumi ant drobės nutapytas darbas išsiskiria milžiniškais matmenimis – jo dydis siekia 398 x 294 centimetrus, o toks monumentalus formatas leidžia perteikti figūrų didybę ir sustiprina emocinį bei fizinį kūrinio poveikį žiūrovui. Bloch šį paveikslą sukūrė gyvendamas Romoje, kur sėmėsi įkvėpimo iš klasikinio meno bei renesanso ir baroko meistrų dramatiško šviesos ir šešėlių žaismo. Vėliau kūrinys tapo svarbiu tarptautinio paveldo objektu, o šiuo metu jis priklauso Graikijos kultūros ir sporto ministerijai Atėnuose.

 

Šis didžiulis drobinis kūrinys demonstruoja nepriekaištingą žmogaus anatomijos išmanymą, dramatišką teatrališkumą ir galingą emocinį krūvį, todėl teisėtai laikomas vienu geriausių Carl Heinrich Bloch mitologinių darbų. Paveikslas ne tik pratęsia klasikinio meno tradicijas, bet ir įkūnija universalią laisvės bei pasipriešinimo idėją, išlaikančią savo aktualumą per amžius.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Pink Floyd – The Wall [vinyl / 2LP] (1979)

 
Informacija apie albumą: Pink Floyd – The Wall [vinyl / 2LP] (1979)

Vienas ambicingiausių ir emociškai galingiausių įrašų visoje roko muzikos istorijoje, britų legendų „Pink Floyd“ 1979 metų dvigubas albumas „The Wall“ yra kur kas daugiau nei tiesiog muzikos albumas – tai pamatinė roko opera, tyrinėjanti žmogaus susvetimėjimo, apsauginių barjerų ir gilių psichologinių traumų gelmes. Kūrinio centre – išgalvotas roko atlikėjas Pinkas, kurio gyvenimo istorija, paremta pačio Roger Waters ir buvusio grupės nario Syd Barrett patirtimis, atskleidžia pamažu statomą nematytą sieną nuo aplinkinio pasaulio. Ši siena simbolizuoja viską: netektis vaikystėje, tironišką švietimo sistemą, nesėkmingus santykius ir pačios šlovės gniuždantį mechanizmą.

Muzikine ir prodiuserine prasme šis leidinys tapo tikru techniniu bei meniniu šedevru, prie kurio sėkmės didžize dalimi prisidėjo prodiuseris Bob Ezrin. Albumas stebina netikėtomis stilistinėmis jungtimis, sujungsiančiomis progresyviojo roko eksperimentus, orkestro aranžuotes, teatrališkus garso efektus ir netgi disko ritmus, geriausiai atsiskleidžiančius pasauliniame hite „Another Brick in the Wall, Part 2“. Kartu su tokiais šedevrais kaip „Comfortably Numb“ ir „Run Like Hell“, šios dainos tapo neatsiejama roko kultūros dalimi, o pats albumas užsitarnavo vieno geriausiai parduodamų dvigubų įrašų statusą pasaulyje.

 

Laikui bėgant, „The Wall“ peržengė tradicinio garso takelio ribas, vėliau virstamas kultiniu kino filmu ir įspūdingomis koncertinėmis gastrolėmis, kurių metu įspūdingos dekoracijos ir scenoje statoma bei griaunama siena atėmė žadą milijonams žiūrovų. Šiandien šis albumas išlieka neginčijama klasika, skatinanti klausytojus susimąstyti apie emocines sienas, kurias neretai patys pasistatome aplink savo širdis, ir primenanti apie būtinybę jas sugriauti, kad vėl galėtume susijungti su pasauliu.

 

Maištinga Siela