Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 193: atsigulk ant grindų ir leisk pasauliui suktis be pastangų

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Radikalus leidimas viskam būti iš tikrųjų, man regis, atveria tiesiausius vartus į ramybės Rojų, nes niekam nieko nereikia įrodinėti ar piktintis, prieštarauti, pataisyti ar pasitaisyti, įtikti. Radikalus leidimas būti visiems – tai nėra abejingumas viskam, veikiau visko perpratimo ir suvokimo vienas iš raktų. Pirmiausia tai kartu leidimas sau būti be pastangų ir priežasčių. Būti čia ir dabar.
 
Atsigulk ant grindų ir pakvėpuok giliai. Nereikia sustabdyti pasaulio. Prisiglausk prie jo visa nugara. Pabūk. Kartais tiek tiek.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie dviejų sistemų patyrimą ir augimą blogio sistemoje

 

Sveiki,
 
„Pats dažnai pagalvoju, kad mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.“ Marius Ivaškevičius
 
Marius Ivaškevičius yra pagrindinis lietuvių literatūros „nepatogumų sukėlėjas“, turintis retą talentą įvairiuose istoriniuose kontekstuose rasti būtent tas vietas, kurias palietus tautai ima skaudėti arba niežtėti. Nors jis dažnai tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų ir rašytojų, Ivaiškevičius sėkmingai dirba ir kaip režisierius bei viešasis intelektualas, kurio tekstai veikia kaip savotiškas veidrodis – ne visada norime į jį žiūrėti, bet vaizdas ten visuomet meistriškai sukonstruotas. Jo kūryba, nuo „Madagaskaro“ iki „Išvarymo“, įrodė, kad lietuviška tapatybė yra ne paminklas, o gyvas, kartais kiek absurdiškas procesas, kurį jis stebi su santūria, tačiau aštria ironija.
 
Maištinga Siela

Milda – meilės deivė: baltų mitologijos pasakojimai, etimologija, ir gegužės 13-oji – Mildos šventė

 

Sveiki, besidomintys istorija ir baltų genčių mitologija!
 
Artėjant gegužės 13-ajai, meilės deivės Mildos dienai, nusprendžiau labiau pasidomėti, kaip ir kada atsirado šioji dievybė baltų mitologijoje.
 
Deivės Mildos vardo kilmė ir etimologija mus nukelia į gilią senovę, kurioje susipina kalbinės šaknys ir pirmykštė žmogaus jausmų išraiška. Kalbininkai nurodo, kad vardas kildinamas iš archajiškos indoeuropietiškos šaknies mild-, kuri lietuvių kalboje siejama su veiksmažodžiais „milti“, „miltis“ ar „miltėti“, reiškiančiais meilę, prisirišimą ar net gailestį. Šis etimologinis ryšys leidžia daryti prielaidą, kad Milda personifikavo ne tik aklą aistrą, bet ir gilesnį, globojantį ryšį tarp artimų sielų, tapdama dvasinio ir fizinio artumo sergėtoja senovės baltų pasaulėžiūroje.
 
Nors tikslus deivės atsiradimo laikas skendi istorijos rūkuose, manoma, kad Mildos kultas ryškiausiai formavosi vėlyvosios pagonybės epochoje, kai baltų gentys perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir bendruomeninių ryšių stiprinimo. Ji labiausiai siejama su aukštaičių ir lietuvių gentimis, gyvenusiomis derlingose žemėse, kur gamtos atgimimas pavasarį buvo tiesiogiai tapatinamas su vaisingumu ir naujos gyvybės pradžia. Šiame istoriniame kontekste Milda tapo neatsiejama nuo žemdirbiškosios kultūros ciklo, kuriame meilė buvo suvokiama kaip esminė gyvybinė jėga, judinanti visą pasaulį.
 
Baltų panteone Milda užima ypatingą, nors ir diskusijų keliančią vietą, nes ji dažnai vaizduojama kaip jauna, nepriklausoma ir laisva dievybė, nepavaldi griežtai hierarchijai. Ji nėra aukščiausioji dievų valdovė, tačiau jos įtaka žmogaus likimui laikoma pamatinė, nes be jos palaiminimo neįmanoma šeimos darna ar giminės tęstinumas. Milda dažnai lyginama su aušros deive Aušrine dėl abiejų siejamo grožio ir šviesos motyvo, tačiau Milda specifiškai fokusavosi į tarpusavio santykių harmoniją ir seksualumą, kas ją išskyrė iš kitų dangaus sferos dievybių.
 
Pasaulinės mitologijos kontekste Milda randa tiesioginių atitikmenų antikiniame pasaulyje ir kitose indoeuropiečių religijose. Ji neabejotinai atitinka graikų Afroditę arba romėnų Venerą, kurios taip pat personifikavo grožį ir meilę, tačiau baltiškasis variantas pasižymi santūrumu ir glaudesniu ryšiu su natūralia gamta. Taip pat galima rasti paralelių su skandinavų Frėja ar slavų deive Lada, kurios, kaip ir Milda, globojo moteriškumą, namų židinį bei pavasarinį žemės prabudimą, taip pabrėžiant universalų poreikį turėti dieviškąją meilės globėją.
 
XIX a. istorikas Teodoras Narbutas buvo tas asmuo, kuris pirmasis sistemingai aprašė Mildos kultą ir suteikė jai ryškius kontūrus, nors šiuolaikiniai mokslininkai į jo darbus žiūri kritiškai. Akademiniuose sluoksniuose vis dar ginčijamasi, kiek Mildos paveikslas yra autentiškas liaudies palikimas, o kiek – romantizmo epochos kūrinys. Visgi, tokie autoritetai kaip Norbertas Vėlius pripažino, kad net jei vardas buvo literatūriškai apdorotas, meilės deivės funkcija baltų religinėje sistemoje tikrai egzistavo ir buvo gyvybiškai svarbi bendruomenės išlikimui.
 
Tradicinis deivės garbinimas buvo neatsiejamas nuo gamtos šventviečių – alkų, upių pakrančių ir kalvų, kuriose jai būdavo aukojamos pirmosios pavasario gėlės, vainikai bei balandžiai. Tikėta, kad Milda skrajoja danguje vežimu, kinkytu baltais balandžiais, o jos pasirodymas sukelia nenumaldomą meilės troškulį. Mitai pasakoja, kad Milda turėjo sūnų – mažą, sparnuotą būtybę, panašią į Kupidoną, kuris savo nematomomis strėlėmis sužeisdavo žmonių širdis, priversdamas juos pamesti galvas dėl kito asmens.

 
Vienas iš mažiausiai žinomų, tačiau itin intriguojančių aspektų yra Mildos sąsaja su archajiškąja medicina ir maginėmis praktikomis. Senovėje egzistavo specifinis terminas „Mildos liga“, kuriuo liaudies gydytojai vadindavo ne tik dvasinę kančią dėl nelaimingos meilės, bet ir konkrečius fizinius negalavimus, pavyzdžiui, nepaaiškinamą silpnumą ar moteriškas ligas. Tikėta, kad tokį susirgimą išgydyti gali tik specialūs užkalbėjimai ir žolelių antpilai, paruošti būtent gegužės viduryje, kai deivės galia pasiekia savo apogėjų. Tai rodo, kad Milda nebuvo tik abstraktus grožio simbolis, bet ir galinga, kartais net bauginanti jėga, galinti tiesiogiai paveikti žmogaus kūną ir sveikatą.
 
Taip pat netikėta yra tai, kad kai kuriuose senuosiuose pasakojimuose Milda vaizduojama kaip itin karinga ir kaprizinga dievybė, o ne vien švelni įsimylėjėlių globėja. Skirtingai nei daugelis kitų deivių, ji dažnai apibūdinama kaip „neprijaukinama“ – ji nepaklūsta vyrų dievų valiai ir pati renkasi, ką apdovanoti savo palankumu, o ką nubausti vienatve ar ilgesiu. Šis nepriklausomybės bruožas leidžia kai kuriems tyrinėtojams Mildą sieti su senoviniu amazonių įvaizdžiu ar net archajiškuoju moterų bendruomenių kultu, kur moters laisvė ir savarankiškumas buvo vertinami labiau nei tradiciniai šeimos saitai.
 
Galiausiai, archeologiniu požiūriu intriguoja spėjimai apie Mildos šventyklų vietas, kurios vėliau buvo krikščionizuotos. Pavyzdžiui, Vilniuje ant Trijų kryžių kalno (buvusio Plikojo kalno) galimai stovėjusi jos šventvietė buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai aukščiausia vieta, iš kurios deivė galėjo stebėti miestą ir upių santaką, kuri simbolizavo vyriškojo ir moteriškojo pradų susiliejimą. Įdomu tai, kad net ir išnykus oficialiam kultui, žmonių pasąmonėje išliko paprotys gegužės mėnesį rengti gegužines, kurios savo esme – dainomis, šokiais gamtoje ir jaunimo pažintimis – yra tiesioginis, nors ir transformuotas, senųjų Mildos garbinimo apeigų tęsinys.
 
Gegužės 13-oji diena šiandien minima kaip Mildos šventė būtent dėl Teodoro Narbuto įtakos, kuris teigė radęs žinių apie gegužę vykusius didingus šventimus deivės garbei. Ši data simboliškai pasirinkta kaip laikas, kai gegužė (gegutė) pradeda savo kukavimą, o žemė tampa galutinai pasiruošusi priimti sėklą. Nors tai nėra oficiali valstybinė šventė, modernioje Lietuvoje ji atgimė kaip etnokultūrinė alternatyva vakariečių Valentino dienai, skatinanti prisiminti savas šaknis, gamtos ciklų svarbą ir unikalų baltišką požiūrį į meilę kaip į šventą, gamtišką ir nenugalimą jėgą.
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – The Confessions Tour RSD [vinyl / 2LP] (Tour 2007 / edition 2026)

 
Informacija apie albumą: Madonna – The Confessions Tour [vvinyl / 2LP] (Tour 2007 / edition 2026) 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Dienos citata: poetas Vytautas Mačernis apie gimnazijos laikus Telšiuose ir literatūros draugiją "Šatrija"

 

Sveiki,
 
„Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų, kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu aukštojo mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek. Toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.“ Vytautas Mačernis (Telšiai, 1936.XI.18)
 
Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, vizijinės poezijos kūrėjas ir egzistencialistas, kurio gyvenimą anksti nutraukė karo skeveldra. Jis priklausė tragiškajai „žemininkų“ kartai, o jo kūryboje dominuoja gili savianalizė, dvasios ramybės paieškos ir intelektualus bandymas suprasti būties prasmę. Mačernis buvo išskirtinio intelekto asmenybė, dar studijų metais laisvai skaitęs keliomis užsienio kalbomis ir siekęs sujungti gimtosios Žemaitijos kaimo archajiškumą su modernia Vakarų Europos filosofija.
 
Mokslai Telšių valstybinėje gimnazijoje (1935–1939 m.) tapo kertiniu jo dvasinio brendimo etapu. Čia jis išsiskyrė kaip itin rimtas, į knygas paniręs mokinys, kurį bendramoksliai prisiminė kaip mažakalbį „filosofą“, nuolat nešiojantį storas vokiečių ar prancūzų mąstytojų knygas. Telšiuose jis ne tik subrendo kaip būsimas poetas, bet ir užmezgė svarbias literatūrines pažintis, kurios vėliau persikėlė į „Šatrijos“ draugiją Kauno bei Vilniaus universitetuose. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyti jo pirmieji rimti kūrybiniai bandymai, o gimnazijos biblioteka tapo jo „aukštaisiais skliautais“, kuriuose jis ieškojo atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus.
 
Maištinga Siela
 

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela