LDK istorija: Vytautas Didysis (1350–1430) ir dukra Sofija Vytautaitė (1371–1453), plakatas-afiša

 

Vytautas Didysis (1350 – 1430)
Sofija Vytautaitė (1371 – 1453)
 
DINASTINIS RYŠYS
 
Sofija Vytautaitė – Maskvos Didžioji kunigaikštienė, Vytauto Didžiojo vienturtė duktė. Gimė ir augo Trakuose. Norėdamas sustiprinti savo pozicijas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vytautas Didysis sutarė su jos valdovu Dmitriju Doniečiu, kad pastarojo sūnus Vasilijus I Dmitraitis ves Sofiją. Sužieduotuvės įvyko 1385 m., o 1391 m. sausio 9 d. buvo atšvęstos vestuvės. Sofija, kartu su tėvo palaiminimu, atsivežė paveikslą, vaizduojantį Šv. Dievo Motiną, pagal kurį buvo nutapytos keletą ikonų, į istoriją patekusios „Palaimintasis dangus“.
 
1425 m. Vasilijus I mirė ir kunigaikštienė Sofija Vytautaitė liko viena su nepilnamečiu sūnumi, pretendentu į Maskvos kunigaikštystės sostą. Sūnaus regentu buvo paskelbtas Vytautas Didysis bei mirusiojo kunigaikščio Vasilijaus I broliai, kunigaikščiai Andriejus ir Piotras Dmitrijevaičiai. Praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Sofija Maskvos Kunigaikštiją pavedė valdyti Vytautui, jam turėjo prisiekti Maskvos bajorai. Po tėvo Vytauto mirties kunigaikštienė Sofija pati ėmėsi valdyti Maskvos Kunigaikštiją, kariavo su jai nepaklusniais rusų kunigaikščiais, o 1451 m. asmeniškai vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių.
 
Parengta pagal © Vytautas Petrušonis

Dienos citata: rašytojas Antoine de Saint-Exupéry apie paguodą, liūdesį ir viltį

 

Sveiki!
 
„Tikra paguoda neateina iš išorės, ji gimsta iš suvokimo, kad tavo skausmas turi prasmę. Kai žmogus randa savo ramybės uostą, net didžiausios audros tampa tik fono triukšmu.“ Antoine de Saint-Exupéry
 
Antoine de Saint-Exupéry gyvenimas buvo neatsiejamas nuo dangaus ir rizikos, nes jis buvo ne tik rašytojas, bet ir profesionalus aviatorius. Gimęs kilmingoje Prancūzijos šeimoje, jis anksti pamilo skrydį ir tapo vienu iš pašto aviacijos pradininkų, skraidžiusiu pavojingais maršrutais virš Sacharos dykumos bei Andų kalnų. Ši patirtis, nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties bei dykumos vienatvė tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
 
Jo kūriniai, tokie kaip „Pašto kurjeris“ ar „Naktinis skrydis“, aukština žmogaus pareigą, draugystę ir atsakomybę, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė filosofinė pasaka „Mažasis princas“. Šioje knygoje per vaiko akis autorius kritikuoja suaugusiųjų pasaulio tuštybę ir primena, kad svarbiausi dalykai yra nematomi akimis, o juos galima pajusti tik širdimi. Rašytojo gyvenimo kelionė baigėsi mįslingai – 1944 metais jis išskrido į žvalgybinę misiją virš Viduržemio jūros ir nebegrįžo, palikdamas po savęs humanistinių idėjų kupiną literatūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Deivė Žemyna, baltų mitologija: Deivės Žemynos reikšmė panteone, mitologiniai pasakojimai, mokslininkų išvados

 

Sveiki,
 
Esu jau padaręs apie deivę Mildą įrašą, nusprendžiau toliau plėsti ir tęsti pasakojimus apie baltų mitologiją ir panteoną, tad šįkart dėmesys deivei Žemynai.
 
DEIVĖS ŽEMYNOS REIKŠMĖ BALTŲ PANTEONE
 
Žemyna paprastai laikoma viena pamatinių ir archajiškiausių baltų religijos figūrų, personifikuojanti pačią Žemę kaip motiną, gyvybės gimdytoją ir mirusiųjų priėmėją. Nors tikslų jos „atsiradimo“ laiką panteone nustatyti sunku, mokslininkai sutaria, kad Žemynos kultas siekia gilią senovę, formavosi dar ankstyvajame žemdirbystės laikotarpyje, kai bendruomenės tapo sėslios. Jos ištakos glūdi bendroje indoeuropiečių prokalbėje, kur Žemė buvo suvokiama kaip šventa substancija. Baltų panteone ji nebuvo tiesiog abstrakcija; ji veikė kaip aktyvi partnerė Dievui ar Perkūnui – dangaus vyriškajam pradui apvaisinant žemę lietumi. Įdomu tai, kad Žemyna yra glaudžiai susijusi su mirties sfera: baltų suvokimu, žmogus iš žemės kyla ir į ją sugrįžta, todėl deivė kartu yra ir saugotoja, ir vėlių priėmėja. Tai liudija itin archajišką sluoksnį, kuriame gyvybė ir mirtis nėra priešpriešos, o tas pats ciklas, valdomas moteriškosios dievybės.
 
Žemynos garbinimas buvo paplitęs visose pagrindinėse baltų gentyse – tiek lietuvių, tiek latvių (kur ji dažniau vadinama Zemes māte – Žemės motina), tiek prūsų (kur šaltiniuose minima Semina). Lyginamoji religijotyra randa akivaizdžių analogijų už baltų pasaulio ribų, kas patvirtina šio įvaizdžio universalumą. Artimiausia analogija yra graikų deivė Gaja ar Demetra, romėnų Tellus, germanų Nerthus bei slavų Mokošė arba Motina Drėgna Žemė. Tačiau baltų tradicijoje Žemyna išlaikė itin intymų ryšį su žmogumi: ji buvo ne tik tolima deivė, bet ir kaimynė, kuriai būdavo „labas rytas“ sakomas bučiuojant žemę. Šis ritualinis žemės bučiavimas, užfiksuotas dar XIX a. etnografijoje, rodo neįtikėtiną kulto gyvybingumą, išlikusį net po oficialios krikščionybės įvedimo, transformuojantis į liaudiškąjį dievobaimingumą.
 
Apeigos, skirtos Žemynai, pasižymėjo sakraliu vaišingumu ir aukojimu. Svarbiausia apeiga – žemyneliavimas – vykdavo per pagrindines žemdirbių šventes, ypač per rudens derliaus nuėmimą ar pavasario sėją. Ritualo metu būdavo pilamas alus ant žemės, aukojama duona, o šeimos galva tardavo maldas, dėkodamas už derlių ir prašydamas palaimos gyvuliams bei namiškiams. Svarbu pažymėti, kad Žemyna buvo garbinama ne tik laukuose, bet ir prie sodybos slenksčio, pirtyse bei šventose giraitėse. Nors specifinių „šventyklų“ pastatų pavidalu baltai beveik neturėjo, Žemynos buveinėmis buvo laikomi šventi akmenys, kalvos ir senieji ąžuolai. Pavyzdžiui, šventvietės dažnai būdavo siejamos su alkais ar alkakalniais, kur gamtos elementai (vanduo, akmuo, medis) sudarydavo vientisą sakralią erdvę.
 
Žemynos reikšmės kaita laiko tėkmėje rodo jos atsparumą socialiniams pokyčiams. Ankstyvojoje stadijoje ji buvo visagalė Motina-Žemė, vėliau, formuojantis karių luomui ir stiprėjant vyriškosioms dievybėms (Perkūnui), jos vaidmuo šiek tiek pasislinko į agrarinę ir šeimos sferą. Tačiau krikščionybės laikotarpiu Žemynos kultas neišnyko, o sėkmingai sinkretizavosi su Mergelės Marijos kultu. Liaudies maldose ir dainose Marijos ir Žemynos bruožai dažnai persipindavo, suteikiant krikščioniškajai šventajai senovines žemės maitintojos savybes. Tai rodo, kad baltų sąmonėje Žemė niekada netapo tiesiog „negyva materija“, o išliko gyva, jaučiančia ir komunikuojančia būtybe, kurios vardas buvo tariamas su didžiausia pagarba.
 
Mokslininkai pabrėžia skirtingus Žemynos aspektus, kurie padeda geriau suprasti jos esmę. Marija Gimbutienė Žemyną laikė Senosios Europos deivės palikuone, pabrėždama jos ryšį su regeneracija ir pirmine gyvybės jėga. Anot jos, Žemyna yra ne tik vaisingumo, bet ir teisingumo deivė, kuriai „meluoti negalima“, nes ji viską girdi. Algirdas Julius Greimas savo mitologinėse studijose akcentavo Žemynos ryšį su Žemėpačiu (jos broliu ar vyriškuoju atitikmeniu), analizuodamas jų santykį per „namų“ ir „laukų“ erdvės pasidalijimą. Greimas teigė, kad Žemyna valdo tai, kas auga, kas yra „gyva“, o jos kultas yra tiesiogiai susijęs su gyvybinės energijos cirkuliacija. Tuo tarpu Norbertas Vėlius išskyrė Žemyną kaip žemiausiojo (žemės) pasaulio valdovę, pabrėždamas jos chthoniškąją prigimtį ir ryšį su mirusiųjų kultu, kas daro ją viena sudėtingiausių ir giliausių baltų mitologijos figūrų.

 
ŽEMYNA BALTŲ MITOLOGINIUOSE PASAKOJIMUOSE
 
Vienas ryškiausių ir pamatinių baltų mitologijos siužetų yra sakralinė sąjunga tarp Žemynos ir dangaus dievo Perkūno, kuri tiesiogiai lemia gamtos prabudimą. Nors vientisų epų apie šiuos santykius neišliko, tautosakoje ir metraščiuose užfiksuota fragmentų, pasakojančių apie pavasarinį žemės „atrakinimą“. Pasakojama, kad pavasarį Perkūnas pirmą kartą sugriaudėja būtent tam, kad sužadintų snaudžiančią Žemyną, kuri per žiemą yra nevaisinga ir „užrakinta“. Tik po šio pirmojo griausmo, simbolizuojančio dangaus ir žemės santykį, žemė tampa „nėščia“ – ji įgyja galią auginti augalus ir priimti sėklas. Šis mitinis įvaizdis atsispindi papročiuose: iki pirmojo Perkūno griausmo buvo draudžiama judinti žemę, ją arti ar sėti, nes ji dar nesanti „pašventinta“ dangaus jėgos. Tikima, kad šiuose mituose užkoduotas archajiškas šeimos modelis, kur dangus yra tėvas, o žemė – motina, kartu išlaikanti gyvybės balansą.
 
Kitas intriguojantis, bet labiau paslaptingas ryšys sieja Žemyną su likimo deive Laima. Jei Laima nulemia žmogaus gyvenimo trukmę ir sėkmę gimimo momentu, tai Žemyna perima žmogų po mirties. Mitologinėse sakmėse šios dvi deivės kartais veikia kaip bendradarbės: Laima išaudžia gyvenimo giją ant žemės paviršiaus, o Žemyna saugo tą vietą, kurioje žmogus gyvena. Užfiksuota tikėjimų, kad gimus vaikui buvo atliekama auka abiem deivėms – Laimai už sėkmingą ateitį, o Žemynai už tai, kad ji priimtų naują gyvybę į savo erdvę ir ją maitintų. Šios istorijos atskleidžia, kad baltų pasaulėvoka buvo cikliška: Laima pradeda gyvenimo ratą, o Žemyna jį užbaigia ir paruošia naujai pradžiai, nes iš žemės įsčių viskas vėl atgimsta.
 
Istorijose apie Žemynos brolį Žemėpatį, kuris dažnai minimas XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Jono Lasickio raštuose), išryškėja lyčių pasidalijimas mitinėje erdvėje. Legendos ir užkalbėjimai rodo, kad Žemėpatis buvo atsakingas už namų ūkį, sodybą ir jos gerovę, o Žemyna – už laukus, miškus ir visą „laukinę“ prigimtį. Mitologas Algirdas Julius Greimas analizavo šį brolio ir sesers duetą kaip nedalomą visumą, užtikrinančią žmogaus saugumą tiek namų viduje, tiek už jų ribų. Buvo pasakojama, kad jei namuose nebus pagerbtas Žemėpatis, Žemyna neduos derliaus laukuose, nes šios dievybės veikia išvien. Šis duetas simbolizavo visišką žmogaus priklausomybę nuo žemės galių visose gyvenimo srityse.
 
Galiausiai, egzistuoja sakmių apie Žemynos ir Velino (arba vėlesnio velnio) konfliktus ar bendrystę požemio sferoje. Kadangi Žemyna valdo žemės gelmes, ji neišvengiamai susiduria su chthoniškosiomis būtybėmis, saugančiomis lobius ir vėles. Tautosakoje užfiksuoti motyvai, kur velnias bando pasisavinti žemės turtus ar apgauti žemdirbį, tačiau Žemyna, būdama teisingumo garantas, padeda tam, kuris ją gerbia ir bučiuoja. Tokios istorijos dažniausiai užfiksuotos vėlyvesniuose etnografiniuose sluoksniuose, kur deivės paveikslas tampa etiniu pavyzdžiu: žemė pati „išstumia“ melagį ar nusidėjėlį, neleisdama jam ramiai ilsėtis po mirties. Šie mitiniai pasakojimai pabrėžia, kad Žemyna nėra pasyvi materija, o aktyvi moralinė jėga, glaudžiai susijusi su visa baltų dievų hierarchija.
 
Maištinga Siela

Franco Kafkos (Franz Kafka) novelės "Metamorfozė" analizė ir interpretacija, remiantis ekspresionizmu ir rašytojo sąsajomis su tėvu

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Franco Kafkos „Metamorfozė“: tarp asmeninio košmaro ir meninės abstrakcijos
 
„Metamorfozė“ (vok. Die Verwandlung) yra vienas įdomiausių XX a. vokiškai parašytų literatūros kūrinių, kuriame Franco Kafkos (1883-1924) asmeninės traumos tampa universaliu žmogaus susvetimėjimo simboliu. Pagrindinio veikėjo Gregoro Zamzos virtimas „didžiuliu vabalu“ nėra fantastinis elementas tradicine prasme – tai fizinė manifestacija tos dvasinės būsenos, kurią Kafka jautė visą savo gyvenimą. Autoriaus kūryboje meninis pasaulis konstruojamas ne kaip logiška seka, o kaip košmariška tikrovė, kurioje neįmanomi dalykai priimami kaip kasdienybė, taip pabrėžiant egzistencinį žmogaus bejėgiškumą.
 
Kūrinio pradžia tiesiogiai atspindi paties Kafkos santykį su darbu ir pareiga. Kaip ir Kafka, Gregoras yra prekybos agentas, kurio gyvenimas priklauso nuo griežtų tvarkaraščių ir šeimos išlaikymo naštos. Jo virsmas įvyksta naktį, o pabudęs jis pirmiausia galvoja ne apie savo naują kūną, bet apie tai, kad pavėlavo į traukinį. Ši detalė atskleidžia kafkiškąjį absurdą: biurokratinė ir socialinė mašina yra tokia galinga, kad žmogus bijo vėlavimo labiau nei savo paties fizinės pražūties. Darbas Kafkai buvo „duonos tarnyba“, gniuždanti jo kūrybinį potencialą, o Gregoro metamorfozė tampa vieninteliu, nors ir tragišku, būdu ištrūkti iš šio mechanizmo.
 
Viena svarbiausių kūrinio ašių – Gregoro santykis su tėvu, kuris yra tiesioginis Franco Kafkos santykių su Hermannu Kafka atspindys. Autoriaus tėvas buvo dominuojanti, autoritariška asmenybė, privertusi sūnų jaustis menką ir nereikšmingą. Novelėje tėvas ne parodo užuojautą, o tampa agresoriumi. Simboliška scena, kurioje tėvas apmėto Gregorą obuoliais, vaizduoja šeimyninės meilės išsigimimą į smurtą. Vienas iš obuolių įstringa vabalo nugaroje ir pradeda pūti, simbolizuodamas gilią psichologinę žaizdą, kurią tėvas palieka sūnui. Kafka savo dienoraščiuose dažnai lygindavo save su „parazitu“ tėvo akyse, tad Gregoro pavidalas yra šios vidinės gėdos išraiška.
 
Meninis „Metamorfozės“ pasaulis glaudžiai susijęs su ekspresionizmu. Ekspresionistams būdinga iškreipti tikrovę, kad būtų parodyta vidinė žmogaus kančia, baimė ir vienatvė. Kafka naudoja groteską – derinį tarp to, kas baisu, ir to, kas juokinga ar buitiška. Tekste skaitome: „Kai Gregoras Zamza vieną rytą pabudo iš neramaus miego, išvydo lovoje pavirtęs baisiu vabalu“. Šis sakinys parašytas sausu, protokolišku stiliumi, kas dar labiau sustiprina šiurpų įspūdį. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl tai įvyko, – skaitytojas įmetamas į absurdišką situaciją, kurioje žmogaus vertė matuojama tik jo naudingumu šeimai ir visuomenei.
 
Analizuojant tekstą, matyti nuoseklus Gregoro nužmoginimas ne tik aplinkinių, bet ir jo paties akyse. Iš pradžių sesuo Grėtė dar bando juo rūpintis, neša maistą, tačiau laikui bėgant net ir ji pradeda juo bjaurėtis. Sesers virsmas iš globėjos į didžiausią priešininkę Gregorui yra skaudžiausias. Tai Grėtė ištaria lemtingus žodžius: „Mes privalome stengtis juo atsikratyti“. Ši citata žymi galutinį moralinį šeimos lūžį – brolis nebėra žmogus, jis tapo „daiktu“, trukdančiu jų socialinei sėkmei. Kai asmuo nebegali nešti naudos, jis šeimos akyse nustoja egzistuoti kaip subjektas.
 
Kūrinio erdvė – uždaras kambarys – tampa Gregoro sąmonės kalėjimu. Kafka meistriškai naudoja erdvės simboliką: užrakintos durys skiria Gregorą nuo „normalaus“ pasaulio, tačiau tas pasaulis už durų yra ne mažiau žiaurus ir svetimas. Gregoras stebi pro langą pilką gatvę, kuri jam tampa vis labiau nepasiekiama. Tai paties Kafkos saviizoliacijos metafora – jis jautėsi galintis gyventi tik rašydamas, o rašymas reikalavo vienatvės, kuri tuo pat metu jį ir maitino, ir naikino.
 
Baigiamoji novelės dalis, Gregoro mirtis, pateikiama kaip išsivadavimas šeimai. Kai tarnaitė randa išdžiūvusį vabalo kūną ir jį išmeta, šeima jaučiasi palengvėjusi, o tėvai džiaugiasi Grėtės grožiu ir ateities perspektyvomis. Tai pats žiauriausias kafkiškojo pasaulio aspektas – individo tragedija yra visiškai nereikšminga bendram sociumo funkcionavimui. Gregoras miršta tyliai, su meile galvodamas apie savo šeimą, o tai pabrėžia jo kančios prigimtį. Jis buvo auka, paaukota ant materializmo ir dvasinio skurdumo aukuro.
 
Taigi, „Metamorfozė“ yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame asmeninis Kafkos tėvo kompleksas perauga į galingą modernaus žmogaus susvetimėjimo analizę. Pasitelkdamas ekspresionistinę deformaciją ir groteską, Kafka atskleidžia, koks trapus yra žmogaus identitetas ir kaip greitai meilė virsta neapykanta, kai susiduria su „kitokiu“, sergančiu ar nenaudingu nariu. Tai kūrinys apie tai, kaip sunku likti žmogumi pasaulyje, kuriame tėra vertinamos tik funkcijos.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Franz Kafka (Francas Kafka): biografija, kūryba, gyvenimas, istoriniai-kultūriniai kontekstai ir įdomybės

Sveiki, skaitytojai!
 
Tęsiu pažintį su garsiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart Jums tikrai ne vieną kartą girdėtas (ir tikėtina, kad skaitytas) Francas Kafka ir jo gyvenimas, kūryba bei įdomybės. Į straipsnį sudėjau viską, ką radau įdomaus, bet, žinoma, norint sužinoti daugiau, reiktų skaityti biografijas ir monografijas ar pasižiūrėti kokius nors apie šį įtakingą rašytoją dokumentinius filmus.
 
FRANCO KAFKOS GYVENIMO IR KŪRYBOS SĄSAJOS
 
Francas Kafka (vok. Franz Kafka) gimė 1883 metų liepos 3 d. Prahoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, pasiturinčioje žydų šeimoje. Jo kilmė buvo komplikuota: jis buvo vokiškai kalbantis žydas čekų dominuojamoje Prahoje, o ši kultūrinė bei kalbinė izoliacija tapo pamatine jo kūrybos ašimi. Franco tėvas Hermanas Kafka buvo sėkmingas, bet itin despotiškas prekybininkas, o motina Julija – išsilavinusi, tačiau nuolanki vyro valiai moteris. Augdamas tokioje aplinkoje, Francas nuo mažens jautėsi svetimas tiek savo šeimoje, tiek visuomenėje, o šis ankstyvas vienatvės ir netikrumo jausmas vėliau virto egzistenciniu siaubu jo literatūros puslapiuose.
 
Santykiai su tėvu Hermanu Kafka tapo pagrindine rašytojo gyvenimo trauma ir svarbiausiu kūrybiniu impulsu. Tėvas buvo fiziškai didelis, triukšmingas ir autoritariškas žmogus, kuris nevertino sūnaus jautrumo ir literatūrinių siekių, laikydamas juos silpnumo požymiu. Šis konfliktas geriausiai dokumentuotas 1919 metais parašytame, bet niekada neišsiųstame „Laiške tėvui“, kuriame Francas atvirai analizuoja savo baimę ir tėvo šešėlyje patirtą dvasinį paralyžių. Grožinėje kūryboje ši tema atsispindėjo per nepasiekiamų, baudžiančių autoritetų figūras, kurios slegia mažąjį žmogų, pavyzdžiui, novelėje „Nuosprendis“ arba „Metamorfozė“.
 
Franco išsilavinimas ir karjera taip pat buvo nulemti tėvo valios – jis studijavo teisę Prahos Karolio universitete, nors šios studijos jam neteikė jokio džiaugsmo. 1906 metais gavęs teisės daktaro laipsnį, jis pradėjo dirbti draudimo bendrovėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo. Ši patirtis jam suteikė unikalią įžvalgą į biurokratijos mechanizmus: jis matė, kaip sudėtingos sistemos, skirtos padėti žmonėms, virsta nelogiškais labirintais, gniuždančiais asmenybę. Dienomis jis buvo pavyzdingas valdininkas, o naktimis rašė tekstus, kuriuose biurokratija virto metafiziniu košmaru, ryškiausiai aprašytu romane „Procesas“.
 
Literatūrinis proveržis įvyko 1912 metais, kai Francas per vieną naktį parašė apsakymą „Nuosprendis“. Tais pačiais metais buvo sukurta ir garsioji „Metamorfozė“, pasakojanti apie Gregorą Zamzą, vieną rytą prabudusį baisiu vabzdžiu, nors publikuota tik 1915 metais. Tai buvo laikas, kai Francas pradėjo formuoti savo unikalų stilių, vėliau pavadintą „kafkišku“ – tai situacija, kurioje žmogus susiduria su absurdiška, negailestinga jėga, kurios negali suprasti ar suvaldyti. Nors Francas rašė daug, jis buvo itin savikritiškas ir didžiąją dalį savo kūrinių laikė nepabaigtais ar nevertais spausdinti, tad gyvam esant pasirodė tik nedidelė jo kūrybos dalis.
 
Rašytojo charakteris buvo sudėtingas: nors dienoraščiuose jis atsiskleidžia kaip nuolatos dvejojantis, hipochondrijos kamuojamas ir dvasinių krizių draskomas asmuo, amžininkai jį prisiminė kaip žavingą, švelnų, puikų humoro jausmą turintį pašnekovą. Jis buvo vegetaras, domėjosi natūralia medicina ir fiziniu lavinimu, tačiau visą gyvenimą kovojo su nemiga ir baimėmis. Šis vidinis susiskaidymas neleido jam sukurti šeimos, nors jis kelis kartus buvo susižadėjęs. Žymiausia jo meilės istorija susijusi su Felice Bauer, kuriai jis per penkerius metus parašė šimtus laiškų, dukart siūlė tekėti, bet abu kartus sužadėtuves nutraukė, bijodamas, kad vedybos sugriaus jo galimybę rašyti.
 
Vėlesniuose etapuose Franco gyvenime atsirado kitos svarbios moterys – čekų vertėja Milena Jesenská ir paskutinė jo gyvenimo palydovė Dora Diamant. Laiškai Milenai yra laikomi vienais gražiausių ir skausmingiausių meilės laiškų pasaulio literatūroje, atskleidžiančių begalinį dvasinį artumą ir kartu neįmanomybę būti kartu. Pagal šiuos laiškus Klaipėdos dramos teatre režisierė Laura Kutkaitė 2025 metais pastatė spektaklį „Milena“. Gyvendamas su Dora Diamant Berlyne paskutiniaisiais metais Francas pagaliau pajuto trumpą ramybę ir atsiskyrimą nuo tėvo įtakos, tačiau tuo metu jo sveikata jau buvo negrįžtamai pašlijusi.
 
Politinė situacija Franco gyvenimo metu buvo itin nestabili – jis stebėjo Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimą, Pirmojo pasaulinio karo baisumus ir naujos Čekoslovakijos valstybės sukūrimą. Nors Francas nebuvo politinis aktyvistas, jis jautė augantį antisemitizmą ir nacionalizmą, kurie gniuždė daugiakultūrę Prahos dvasią. Jo kūryboje jaučiama nuojauta apie artėjančias katastrofas ir totalitarines sistemas, nors jis pats nebuvo tiesioginis politinis pranašas. Jo kūriniai, tokie kaip „Pataisos darbų kolonijoje“, šiandien skaitomi kaip šiurpi prognozė apie XX amžiaus smurtą.
 
Francas mirė 1924 metų birželio 3 d. Kierlingo sanatorijoje netoli Vienos nuo gerklų tuberkuliozės. Ligos pabaiga buvo itin kankinanti – dėl gerklų pažeidimų jis negalėjo nei kalbėti, nei praryti maisto, todėl mirė praktiškai iš bado. Prieš mirtį Francas paprašė savo artimiausio draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo rankraščius, dienoraščius ir laiškus. Laimei, Brodas šio prašymo neįvykdė, suvokdamas genialią savo draugo palikimo vertę. Po rašytojo mirties jis išleido romanus „Procesas“, „Pilis“ ir „Amerika“, kurie pavertė Francą vienu svarbiausių XX amžiaus pasaulio literatūros klasikų.
 
Mažiau žinomi faktai apie Francą atskleidžia jį kaip spalvingesnę asmenybę nei įprasta manyti. Pavyzdžiui, jis labai mėgo kino teatrą, nors skundėsi, kad vaizdai jį per daug jaudina, ir buvo aistringas plaukikas bei baidarininkas Vltavos upėje. Be to, Francas turėjo keistą įprotį kiekvieną kąsnį kramtyti dešimtis kartų (fletčerizmas), tikėdamas, kad tai pagerins jo sveikatą. Nors jis dažnai vaizduojamas kaip asocialus atsiskyrėlis, studijų metais jis aktyviai lankėsi viešnamiuose ir kavinėse, kur vykdavo audringos literatūrinės diskusijos.
 
Franco palikimas yra ne tik literatūrinis, bet ir filosofinis – jis suformulavo klausimą apie asmens atsakomybę sistemoje, kurioje nėra aiškių taisyklių. Jo gyvenamosios vietos Prahoje, ypač mažas namelis Auksinėje gatvelėje, šiandien yra tapę kulto vietomis. Nors jis mirė būdamas tik 40-ies metų ir manė, kad jo kūryba bus pamiršta, šiandien Franco vardas tapo bendriniu žodžiu apibūdinti žmogaus būties sudėtingumą, absurdą ir nepalaužiamą viltį, net kai visos durys yra užrakintos.
 
KAFKOS SEKSUALINIS GYVENIMAS

Franco Kafkos seksualinis gyvenimas buvo paženklintas gilaus vidinio konflikto tarp biologinių instinktų ir dvasinio pasibjaurėjimo kūniškumu. Jis lytinį aktą suvokė ne kaip malonumą, o kaip „bausmę už meilės buvimą kartu“, kuri teršia jo dvasinę švarą ir atima kūrybinę energiją. Šis paradoksalus požiūris vertė jį skaldyti intymumą į dvi nesuderinamas dalis: jaunystėje jis buvo nuolatinis viešnamių lankytojas, kur ieškojo gryno, beasmenio fiziškumo, tačiau po kiekvieno tokio apsilankymo jį grauždavo milžiniška kaltė ir savigrauža.
 
Emociniuose santykiuose su moterimis Kafka dažniausiai rinkosi „meilę per atstumą“, kuri jam buvo saugesnė už realų artumą. Su tokiomis mylimosiomis kaip Felice Bauer ar Milena Jesenská jis bendravo tūkstančiais laiškų, kuriuose aistra virsdavo intelektualiniu ir dvasiniu ryšiu, tačiau priartėjus prie vedybų ar fizinio suartėjimo, rašytoją apimdavo paniška baimė. Milena Jesenská yra taikliai pastebėjusi, kad Franco baimė kyla iš jo ypatingo „skaistumo“ – jis tiesiog fiziškai negalėjo pakelti kūno svorio, kuris jam atrodė gąsdinantis ir svetimas.
 
Šis nesugebėjimas suderinti meilės ir sekso tapo viena iš pagrindinių jo kūrybos ašių, kurioje dažnai sutinkami nepasiekiami autoritetai, bausmės ir egzistencinis gėdos jausmas. Tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, būdamas su Dora Diamant, Kafka, regis, bent trumpam surado ramybę ir sugebėjo priimti paprastą žmogišką artumą be ankstesnio siaubo. Vis dėlto, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido jausdamasis esąs už normalaus žmonių gyvenimo ribų, o jo intymumo baimė liko viena iš didžiausių jo asmeninės bei literatūrinės kančios versmių.
 
KAFKOS KŪRYBOS VERTINIMAS IR BRUOŽAI
 
Francas Kafka į savo rašymą žiūrėjo ne kaip į laisvalaikio užsiėmimą, o kaip į vienintelę įmanomą egzistencijos formą, kurią pats vadino „maldos forma“ arba „atsivėrimu dvasinei gelmei“. Savo dienoraščiuose jis ne kartą pabrėžė, kad rašymas jam yra dvasinis išsivalymas, tačiau kartu ir kankinantis procesas, sukeliantis milžiniškas abejones. Kaip jau minėjau, jis buvo negailestingas savo tekstų kritikas, daugelį jų laikydamas nepavykusiais, nepakankamai tiksliais ar tiesiog „šiukšlėmis“.
 
Nors šiandien Kafka laikomas genijumi, jo gyvenimo metu publikuoti kūriniai sulaukė palyginti nedidelio atgarsio, nors intelektualų ir literatų sluoksniuose jis buvo pastebėtas. Tokie amžininkai kaip Robertas Musilis ar Hermannas Hesse jautė jo prozos svorį ir neįprastą galią, tačiau platesnei visuomenei jo novelės, pavyzdžiui, „Metamorfozė“ ar „Nuosprendis“, atrodė pernelyg keistos, slegiančios ir sunkiai suprantamos. Tuometinė kritika dažnai nežinojo, kaip klasifikuoti jo darbus, nes jie drastiškai skyrėsi nuo tuo metu vyravusio realizmo. Tik po mirties, kai Brodas nepaisė autoriaus valios ir išleido stambiuosius romanus, pasaulis suprato, kad Kafka užfiksavo kažką esminio apie modernaus žmogaus būklę.

 
Literatūros istorijoje Kafka dažniausiai priskiriamas modernizmui, o konkrečiau – jo kūryba stipriai siejama su vokiečių ekspresionizmu ir egzistencializmo užuomazgomis. Ekspresionizmui būdingas subjektyvių išgyvenimų iškėlimas virš išorinės realybės, groteskas ir dvasinis rėksmas Kafkos tekstuose įgauna specifinį pavidalą: vidinis košmaras čia pasakojamas itin šaltu, dalykišku, beveik teisiniu stiliumi. Tai sukuria šiurpų kontrastą tarp neįtikėtinų, absurdiškų įvykių (pavyzdžiui, virtimo vabzdžiu) ir absoliutaus jų priėmimo kaip kasdienybės, kas vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo stiliaus bruožų.
 
Svarbiausias Kafkos kūrybos bruožas yra „kafkiškas“ absurdas, pasižymintis logikos trūkumu situacijose, kurios reikalauja maksimalios tvarkos. Jo veikėjai dažnai patenka į begalinius biurokratinius labirintus, kuriuose taisyklės nepaaiškinamos, o bausmė skiriama už nežinomą kaltę. Šiose sistemose nėra aiškaus blogio personifikacijos – pati sistema yra blogis, veikiantis anonimiškai ir nepermaldaujamai. Veikėjas niekada negali pasiekti tikslo, nesvarbu, ar tai būtų įėjimas į įstatymo rūmus, ar patekimas į pilį, tad begalinis atidėliojimas ir beviltiškas procesas tampa pagrindine pasakojimo dinamika.
 
Kitas ryškus bruožas yra kūniškumo ir bausmės estetika, glaudžiai susijusi su autoriaus jaučiamu svetimumu savo paties kūnui. Kafkos kūryboje gausu fizinės kančios, transformacijų ir detalių mechanizmų aprašymų, kurie tarnauja kaip dvasinės būsenos projekcijos. Visą šį literatūrinį pasaulį jungia gilus egzistencinis vienatvės jausmas ir tėvo, kaip visagalio teisėjo, autoriteto šešėlis, kuris transformuojasi į metafizines aukštesnes jėgas. Kafka nerašė atsakymų – jo kūryba yra nuolatinis, nebaigtas klausimas apie žmogaus galimybę išlikti savimi pasaulyje, kuris savo esme jam yra svetimas ir nesuprantamas.
 
KAFKOS ĮTAKA XX-XXI a. RAŠYTOJAMS
 
Francas Kafka paliko tokį gilų pėdsaką pasaulio literatūroje, kad jo pavardė tapo bendriniu žodžiu, o jo kūrybos šešėlis pasiekė pačius įvairiausius autorius, pradedant egzistencialistais ir baigiant magiškojo realizmo meistrais. Vienas ryškiausių jo sekėjų buvo Albert Camus, kuris savo esė „Sizifo mitas“ analizavo Kafkos kūrybą kaip esminį absurdo pavyzdį. Camus perėmė kafkišką idėją apie žmogų, besigrumiantį su nelogiška, jam svetima ir slegiančia sistema, o tai tapo pamatu jo paties kūriniams, tokiems kaip „Svetimas“, kuriuose individas stovi prieš nepermaldaujamą teisingumo mechanizmą.
 
Panašią įtaką pajuto ir argentiniečių genijus Jorge Luis Borges, kuris ne tik vertė Kafkos darbus į ispanų kalbą, bet ir savo trumpose istorijose plėtojo begalinių labirintų, bibliotekų ir biurokratinių galvosūkių motyvus. Borgesą žavėjo Kafkos gebėjimas sukurti košmarišką logiką ten, kur jos neturėtų būti, ir ši intelektualinė įtampa tapo neatsiejama paties Borgeso metafizinės prozos dalimi. Taip pat Gabriel García Márquez prisipažino, kad būtent perskaitęs „Metamorfozę“ jis suprato, jog literatūroje galima rašyti apie neįtikėtinus dalykus taip, tarsi jie būtų visiškai natūrali kasdienybė, o tai paskatino jį sukurti magiškojo realizmo pamatą.
 
Japonų rašytojas Haruki Murakami taip pat atvirai pripažįsta savo dvasinę giminystę su Prahos autoriumi, ką tiesiogiai deklaravo romane „Kafka pakrantėje“. Murakami perėmė kafkišką siurrealizmą ir jausmą, kai veikėjas pasiklysta tarp realybės ir sapno, susidurdamas su keistomis, simbolinėmis figūromis, kurios nepaklūsta įprastoms taisyklėms. Britų rašytojas Kazuo Ishiguro savo romane „Nepaguodžiamieji“ taip pat meistriškai naudoja kafkišką atmosferą, kurioje pagrindinis veikėjas klaidžioja po neatpažįstamą miestą, bandydamas įvykdyti neaiškias užduotis, o laiko ir erdvės logika nuolat slysta jam iš rankų.
 
Salman Rushdie savo kūryboje dažnai naudoja Kafkos pamėgtas transformacijų ir alegorijų technikas, siekdamas atskleisti politinį ir socialinį absurdą. Jo kūriniuose, kaip ir Kafkos, asmeninė tapatybė dažnai tampa sistemos ar istorijos įkaite, o groteskiškos situacijos pasitelkiamos kaip priemonė apnuoginti valdžios prigimtį. Visi šie autoriai, nors ir būdami labai skirtingi, suvienyti tos pačios „kafkiškos“ genetinės linijos, kuri moko matyti pasaulį kaip paslaptingą, dažnai negailestingą, bet nepaprastai turtingą simbolių labirintą.
 
Iš lietuvių ir žydų literatūros konteksto verta paminėti Icchoką Merą, kuris savo kūryboje nagrinėjo tragiškas Holokausto ir geto patirtis. Jo romane „Lygiosios trunka akimirką“ pasirenkama griežta, beveik matematinė struktūra, primenanti Kafkos loginę šaltakraujystę vaizduojant žiaurumą. Mero herojai atsiduria kraštutinėse situacijose, kur mirtis ir gyvybė priklauso nuo absurdiškų taisyklių ar žaidimo partijos, o tai tiesiogiai siejasi su Kafkos nagrinėta bausmės be aiškios kaltės tema.
 
Galiausiai, šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Kafkos pėdsakų galima rasti Sigito Parulskio kūryboje. Jo prozoje dažnai sutinkamas ironiškas, savęs nekenčiantis herojus, susiduriantis su kūniškumo bjaurastimi, tėvo figūros autoritetu ir religiniu absurdu. Parulskis, kaip ir Kafka, naudoja groteską ir paradoksą, kad apnuogintų dvasinę tuštumą, o jo personažų bandymai susitarti su Dievu ar likimu dažnai baigiasi kafkiška aklaviete, kurioje vienintelė tiesa yra pati kančia.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Antis – Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų) [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai ir muzikos klausytojai!
 
Šiandien besisukinėdamas virtuvėje vėl išgirdau šią dainą. Bandau atgaminti, kada tiksliai ją išgirdau pirmąkart ir prisiminimai labai neryškūs mane nukelia į laukinį dešimtą dešimtmetį. Tai turėjo būti 1995-1996 metai, kai dabar buvau vaikas, bet skirdavau tam tikras patinkančias dainas. Pamenu, kad patiko žodis „Amerika“, kuri tuo metu buvo idealizuojama kaip svajonių šalis posovietinėje Lietuvoje ir tas kažkoks kelionės autostrada motyvas, kurio, pasirodo, tekste nėra, tačiau visada įsivaizduodavau, kad šią dainą reikia klausytis važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno. Sukėlė nostalgiją, kuri tikrovės neatitinka, bet vis tiek.
 
Nesu didelis grupės „Antis“ gerbėjas, man jų humoras tolimas ir nelabai suprantamas, tačiau suprantu muzikos grupę kaip laikmečio fenomeną. Grupė „Antis“ yra vienas ryškiausių Lietuvos roko muzikos reiškinių, susiformavęs 1984 metų pabaigoje kaip architektų humoro grupė naujametiniam vakarėliui, tačiau greitai tapęs dainuojančios revoliucijos simboliu. Algirdo Kaušpėdo vadovaujamas kolektyvas į šalies sceną įnešė iki tol nematytą teatralizuotą šou, aštrią satyrą ir postmodernistinę estetiką, kuri anuometinei sovietinei sistemai tapo nepatogia, bet masių dievinama kritika. Per savo gyvavimo laikotarpį grupė išleido tokius kultinius albumus kaip „Antis“, „Ša!“, „Dovanėlė“, o vėliau, po atsikūrimo, ir „Ančių dainas“ bei „Baisiai džiugu!“, palikdama neištrinamą pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje.
 
Viena ryškiausių ir labiausiai provokuojančių grupės ankstyvojo laikotarpio dainų yra kūrinys „Pokštas“ (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų), kurio sukūrimo istorija glaudžiai susijusi su grupės įkūrėjo Algirdo Kaušpėdo ironišku požiūriu į aplinką. Ši daina pirmą kartą plačiau nuskambėjo ir buvo užfiksuota 1988 metais išleistame grupės albume, pavadintame tiesiog „Ša!“. „Pokštas“ nėra daina apie nekaltą pajuokavimą. Tai daina apie vidinę laisvę. Tai maištingos sielos manifestas, paslėptas po estrados elementais. „Antis“ čia sako: net jei mūsų dienos pilkos kaip fabrikas, mes vis tiek galime užlipti ant aukščiausių bokštų ir sviesti savo „akmenį“ (savo tiesą, savo meną) į sustingusį pasaulį. Kviečiu pasiklausyti.

 

Antis – Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų)
[žodžiai / lyrics]
 
Aš nežinau kodėl taip myliu
Tavo romantiškas akis,
Apsirengimo keistą stilių
Ir senamadiškas viltis.
 
Vėl dovanojau tau alyvų -
Gėlių, kurių pats nekenčiu,
Pavėsyje Kaukazo slyvų
Daugiau norėčiau paslapčių...
 
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...
 
Taip sueiliuotos mūsų dienos
Kaip celiuliozės fabrike.
Aš be tavęs jaučiuosi vienas,
Gražuole būtame laike.
 
Pasirinkau laimingą kelią
Ir pasipuošęs sušukau:
Ateik, romantiška panele,
Aš noriu su tavim keliaut!
 
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...
 
Maištinga Siela

Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela