Prūsija: Prūsijos žemėlapis 1800 metai irkaip atrodė tuo metu Prūsijos karalystė?

 

Sveiki, istorijos gerbėjai!

 

Pateiktame žemėlapyje vaizduojama Prūsijos karalystės teritorija 1800 metais, kuri iliustruoja šios valstybės galybės viršūnę po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Melsva spalva išskirtos valdos driekiasi per didelę dalį Vidurio ir Rytų Europos, apimdamos ne tik tradicines vokiškas žemes su Berlynu ir Karaliaučiumi, bet ir plačias teritorijas rytuose, įskaitant Varšuvą bei Breslau (dabartinį Vroclavą). Šis vaizdas atspindi istorinį laikotarpį, kai Prūsija buvo tapusi viena pagrindinių žemyno žaidėjų, savo sienas nustūmusi toli į rytus dar prieš Napoleonmečio karų suirutę.

 

Žemėlapis yra edukacinio pobūdžio ir naudoja anakronizmą, kad padėtų šiuolaikiniam stebėtojui geriau suvokti mastelius: ant istorinio 1800 metų vaizdo yra uždėti dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos kontūrai. Tai leidžia aiškiai pamatyti, kad didžioji dalis tuometinės Prūsijos karalystės šiandien priklauso ne Vokietijai, o Lenkijai, Rusijai (Kaliningrado sritis) ir Lietuvai. Matomas ryškus skirtumas tarp istorinio politinio darinio ir modernios valstybės sienų, pabrėžiant, koks dinamiškas ir kintantis buvo šio regiono žemėlapis bėgant šimtmečiams.

 

Be pagrindinių valstybės sienų, žemėlapyje pažymėti svarbiausi to meto metropoliai, kurie tarnavo kaip politiniai, kultūriniai ir ekonominiai Prūsijos centrai. Legendoje nurodomos nuorodos į Šventąją Romos imperiją padeda kontekstualizuoti Prūsijos padėtį platesnėje Europos struktūroje, kur dalis jos žemių priklausė imperijai, o rytinės provincijos buvo už jos ribų. Tokia vizualinė medžiaga puikiai iliustruoja Prūsijos ekspansijos mastą ir tragišką vėlesnių istorinių įvykių foną, pakeitusį šio regiono demografinį ir politinį veidą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Poetas Konstantinas Kavafis: biografija, gyvenimas, kūrybos bruožai, eilėraštis "Itakė, "Barbarų belaukiant"

 

Sveiki!

 

Tęsiu savo rubriką apie garsiausius ir man asmeniškai įdomiausius pasaulio rašytojus, jų gyvenimus, svarbiausius nuveiktus darbus ir šįkart „Itakės“, „Termopilų“ bei „Barbarų belaukiant“ eilėraščių autorius Konstantinas Kavafis (1863-1933), kurį laikau vienu savo mėgstamiausiu poetu.

 

KONSTANTINO KAVAFIO BIOGRAFIJA

 

Konstantinas Petrou Kavafis (Constantine P. Cavafy) gimė 1863 m. balandžio 29 d. Aleksandrijoje, Egipte, turtingoje ir įtakingoje graikų šeimoje. Jo tėvas Petras Kavafis buvo sėkmingas pirklys, užsiėmęs medvilnės eksportu, o motina Chariklėja kilusi iš senos Fanaro aristokratų giminės Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Konstantinas buvo jauniausias iš devynių vaikų. Ankstyvoji vaikystė praėjo apsupta tarnų ir vakarietiškos prabangos, tačiau tėvo mirtis 1870 m. viską pakeitė. Šeimos verslas pradėjo smukti, o motina, ieškodama išeities, išsivežė vaikus į Liverpulį ir Londoną. Šis septynerių metų periodas Anglijoje suformavo būsimą poetą: jis išmoko anglų kalbą kaip gimtąją, pamėgo britų literatūrą ir visam gyvenimui išlaikė britiškas manieras bei savitą akcentą kalbėdamas graikiškai.

 

Dėl šeimos finansinių nesėkmių 1879 m. Kavafiai grįžo į Aleksandriją, tačiau politiniai neramumai Egipte (1882 m. britų bombardavimas) privertė juos vėl bėgti – šįkart į motinos gimtinę Konstantinopolį pas senelį. Būtent treji metai praleisti Konstantinopolyje tapo esminiu lūžiu jo identiteto formavimuisi. Čia jis pradėjo giliai domėtis savo bizantiškomis šaknimis, graikų kalbos istorija ir pirmą kartą pajuto potraukį vyrams. Sugrįžęs į Aleksandriją 1885 m., jis ten liko iki pat mirties, tapdamas „Aleksandrijos poetu“. Nors oficialiai jis buvo Graikijos pilietis, Graikijoje jis lankėsi tik kelis kartus ir jautėsi ten svetimas; jo tapatybė buvo kosmopolitiška, jungianti senovės helenizmo dvasią su modernaus uostamiesčio ritmu.

 

Nors Kavafis buvo aristokratas savo dvasia, gyvenimo realybė privertė jį dirbti valstybės tarnyboje. Jis beveik 30 metų praleido dirbdamas neetatiniu tarnautoju Egipto Drėkinimo skyriuje (angl. Irrigation Service), pavaldžiame britų administracijai. Tai buvo nuobodus, rutininis darbas, tačiau jis teikė finansinį stabilumą ir, svarbiausia, laisvą laiką po darbo. Rytais jis buvo pavyzdingas, mandagus ir kiek pedantiškas klerkas, o vakarais ir naktimis virsdavo poetu ir intelektualu. Ši dvilypė egzistencija – tarp pilkų biuro popierių ir aistringų naktinių apmąstymų – tapo jo gyvenimo ašimi. Jis niekada nesiekė karjeros aukštumų, nes jo tikroji „karjera“ vyko prie rašomojo stalo namuose.

 

Kavafio homoseksualumas nebuvo tiesiog asmeninio gyvenimo detalė, tai buvo jo pasaulėjautos pamatas. Tais laikais Aleksandrija buvo kiek laisvesnė nei Londonas ar Atėnai, tačiau atviras homoseksualumas vis tiek buvo tabu. Kavafis savo troškimus išgyveno slapta, dažnai lankydamasis prastuose uostamiesčio rajonuose, pigiuose viešbučiuose ar nuošaliose gatvelėse. Jis fiksavo momentinius susitikimus su jaunais vyrais – dažniausiai žemesnės socialinės klasės, darbininkais ar amatininkais. Šie patyrimai jam nebuvo vien fiziniai; jie buvo persmelkti melancholijos, prisiminimų ir estetinio grožio kulto. Jis nesiekė nuolatinio partnerio ar „šeimyninės“ laimės; jo meilė buvo fragmentiška, efemeriška ir dažnai paremta atminties idealizavimu.

 

Gyvendamas Aleksandrijoje, kuri tuo metu buvo tautų katilas, Kavafis jautėsi kaip namuose. Jis laisvai kalbėjo graikiškai, angliškai, prancūziškai, mokėjo itališkai ir šiek tiek arabiškai. Nors save laikė graiku („esu helenas“, sakydavo jis), jis pabrėžtinai skyrė save nuo Graikijos karalystės graikų, kuriuos laikė provincialiais. Jam helenizmas buvo ne tautybė, o kultūrinė būsena. Jis gerbė britų tvarką, žavėjosi prancūzų kultūra, tačiau giliausiai jautė ryšį su tais, kurie buvo „paraštėse“ – sirais, žydais, egiptiečiais. Jo aplinka buvo triukšmingas, kvepiantis prieskoniais ir dulkėtas miestas, kurį jis vadino „savo miestu“, net jei tas miestas jį kartais dusino.

 

Kavafis turėjo labai specifinį požiūrį į savo kūrybą. Jis niekada neišleido tradicinės knygos per visą savo gyvenimą. Vietoj to jis spausdino eilėraščius ant atskirų lapų, susegdavo juos į teminius aplankus ir asmeniškai dovanodavo tik tiems, kuriais pasitikėjo. Jis nuolat redaguodavo savo tekstus – eilėraštis galėjo „subręsti“ stalčiuje dešimtmetį, kol poetas jį palaikydavo vertą viešumos. Jis sakė: „Aš esu istorinis poetas. Aš niekada negalėčiau parašyti romano ar dramos, bet jaučiu savyje tūkstančius balsų iš praeities.“ Menas jam buvo būdas sustabdyti laiką ir suteikti prasmę tam, kas gyvenime pasmerkta išnykti – ypač grožiui ir jausmui.

 

Nors jis gyveno santūriai, jo reputacija nebuvo be dėmių. Aleksandrijos graikų bendruomenė žinojo apie jo „keistus įpročius“ ir naktinius pasivaikščiojimus. Sklandė gandai apie jo polinkius, o kai kurie jo amžininkai, pavyzdžiui, garsus graikų rašytojas Kazantzakis, po susitikimo su juo liko dviprasmiškos nuomonės, vadindami jį „dekadentu“ ir „nenatūraliu“. Tačiau Kavafis į skandalus nesileido. Jis turėjo ginklą – nepriekaištingas manieras ir ironiją. Kai jį puolė moralistai, jis tiesiog nusišypsodavo ir pakeisdavo temą į Bizantijos istoriją. Jo poezija ilgą laiką buvo laikoma „proziška“ ir „per daug atvira“, tačiau jis žinojo savo vertę ir kantriai laukė būsimų kartų pripažinimo.

 

Ypatingas ryšys Kavafį siejo su motina Chariklėja. Ji buvo dominuojanti figūra, kurios jis kiek bijojo, bet kartu ir dievino. Po jos mirties 1899 m. Kavafis išgyveno gilią krizę. Jis niekada nevedė ir neturėjo vaikų, o jo broliai vienas po kito mirė, palikdami jį visiškoje vienatvėje. Ši vienatvė vėliau tapo jo kūrybos varikliu. Jo butas Lepsius gatvėje, esantis tarp ligoninės, graikų bažnyčios ir bordelio, tapo jo „tvirtove“, kurioje jis priiminėdavo jaunus intelektualus, pasakodamas jiems neįtikėtinas istorijas apie senovės Antiochiją ar Aleksandriją, tarsi tie įvykiai būtų nutikę vakar.

 

Vienas svarbiausių susitikimų Kavafio gyvenime įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais, kai į Aleksandriją atvyko anglų rašytojas E. M. Forsteris. Forsteris buvo sužavėtas poeto asmenybės ir aprašė jį kaip „pagyvenusį džentelmeną su šiaudine skrybėle, stovintį kampu į visatą“. Būtent Forsteris pradėjo populiarinti Kavafio vardą Anglijoje, o vėliau prie to prisidėjo ir T. S. Eliotas. Kavafis pagaliau pajuto, kad jo izoliacija baigiasi, nors jis pats vis labiau užsisklendė savo namuose, apšviestuose tik žvakių šviesa, nes nekentė elektros, kuri jam atrodė „per daug vulgari ir ryški“.

Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo paženklinti sunkios ligos – gerklų vėžio. Tai buvo žiauri ironija poetui, kurio balsas ir deklamavimo maniera žavėjo klausytojus. 1932 m. jis nuvyko į Atėnus operuotis, tačiau procedūra nepadėjo – jis prarado gebėjimą kalbėti. Grįžęs į savo mylimą Aleksandriją, jis bendravo rašydamas raštelius ant popieriaus skiautelių. Mirė jis 1933 m. balandžio 29 d., būtent per savo 70-ąjį gimtadienį. Paskutinis jo užfiksuotas gestas ligoninėje buvo pieštuku nupieštas apskritimas su tašku viduryje – simbolis, reiškiantis pabaigą arba pilnatvę. Jis buvo palaidotas graikų kapinėse Aleksandrijoje, palikęs po savęs skrynią su rankraščiais, kurie amžiams pakeitė pasaulio poezijos žemėlapį.

KONSTATINO KAVAFIO EILĖRAŠČIŲ ANALIZĖ IR KŪRYBOS BRUOŽAI

 

Konstantino Kavafio kelias į pasaulinę šlovę buvo toks pat neįprastas ir lėtas, kaip ir jo kruopštus kūrybinis procesas, nes jis kategoriškai atsisakė tradicinės knygos formos. Per visą savo gyvenimą poetas neišleido nė vieno, kaip jau minėjau, rinkinio įprastu būdu, o savo eilėraščius spausdindavo ant atskirų lapų, kuriuos susegdavo į teminius aplankus ir asmeniškai dovanodavo tik siauram draugų bei intelektualų ratui. Tokia strategija leido jam nuolat redaguoti, tobulinti ir peržiūrėti savo tekstus, todėl jo „kanonas“ – 154 eilėraščiai – tapo išgrynintu šedevru, kuriame nėra nė vieno atsitiktinio žodžio. Tik po poeto mirties 1933 metais pasirodė pirmasis pilnas jo kūrybos rinkinys, tačiau tikrasis proveržis į tarptautinę literatūros areną įvyko dėka tokių rašytojų kaip E. M. Forsteris, T. S. Eliotas ir W. H. Audenas, kurie suprato, kad šis tylus Aleksandrijos klerkas sukūrė visiškai naują, modernią poetinę kalbą, jungiančią istorinį objetyvumą su intymiausia žmogaus patirtimi.

 

Viena ryškiausių Kavafio kūrybos temų yra helenizmas, tačiau jis suprantamas ne kaip siauras nacionalizmas, o kaip milžiniška kultūrinė erdvė, apimanti Viduržemio jūros regioną nuo Aleksandro Didžiojo laikų iki Bizantijos žlugimo. Poetas savo eilėraščiuose atgaivina ne klasikinę, marmurinę Graikiją, o vėlyvąją antiką – dekadanso, maišytų kalbų ir prarastų imperijų pasaulį, kuriame herojai dažnai yra pralaimėtojai, apgautieji ar užmiršti valdovai. Šis istorinis fonas Kavafiui tarnauja kaip veidrodis moderniam žmogui, nes jis tikėjo, kad žmogaus prigimtis, aistros ir baimės nesikeičia tūkstantmečius. Jo poezija sprendžia tapatybės, laikinumo ir istorinės atminties problemas, kurios pateikiamos per itin taupią, beveik prozišką, tačiau emociškai įkrautą kalbą, išvalytą nuo bet kokio romantiško patoso ar nereikalingų epitetų.

 

Eilėraštis „Itakė“ yra bene žinomiausias Kavafio kūrinys, tapęs visuotiniu gyvenimo kelionės simboliu ir viltimi kiekvienam ieškančiajam. Kitaip nei Homerio „Odisėjoje“, kur svarbiausias tikslas yra sugrįžimas namo, Kavafio versijoje pati kelionė tampa didžiausia vertybe, o Itakė – tik motyvu tą kelionę pradėti. Poetas ragina tikėtis ilgo kelio, kupino nuotykių ir žinių, pabrėždamas, kad lestrygonai ar kiklopai egzistuoja tik tiek, kiek mes juos nešiojamės savo sielose. Galiausiai, pasiekus Itakę, ji gali pasirodyti skurdi ir nuvilianti, tačiau poeto teigimu, ji tavęs neapgavo, nes būtent ji suteikė progą tapti išmintingu ir patirti viską, ką siūlo gyvenimas. Tai giliai filosofinis tekstas apie tai, kad procesas yra svarbesnis už galutinį tašką, o patirtis yra vienintelis tikrasis turtas, kurį žmogus gali sukaupti per savo amžių.

 

Kūrinys „Barbarų belaukiant“ atskleidžia Kavafį kaip aštrų politinės psichologijos ir visuomenės sąstingio analitiką, naudodamas draminį dialogą apie nežinomą antikinį miestą. Miesto gyventojai ir valdovai ruošiasi barbarų atėjimui, sustabdydami visas valstybės funkcijas, nes mano, kad senoji tvarka nebeturi prasmės prieš naująją, brutalią jėgą. Tačiau eilėraščio pabaigoje paaiškėja, kad barbarai nepasirodė, o žinia apie jų nebuvimą sukelia gilią neviltį, nes jie buvo „savotiškas sprendimas“. Čia Kavafis meistriškai aprašo situaciją, kai visuomenė laukia išorinio sukrėtimo ar priešo, kad jai nebereikėtų prisiimti atsakomybės už savo pačios nuosmukį ir vidinę tuštumą. Šis eilėraštis šiandien skaitomas kaip universali metafora apie baimes, kuriomis manipuliuojama, ir apie dvasinį paralyžių, kai viltis siejama ne su kūryba, o su neišvengiama griūtimi.

 

Eilėraštyje „Termopilai“ poetas pervertina istorinę drąsą, suteikdamas jai kasdienį, beveik buitinį orumą, nutoldamas nuo grandiozinių mūšių aprašymų. Garbė čia teikiama tiems, kurie savo gyvenime saugo Termopilus – tai yra, lieka ištikimi savo principams, tiesai ir gailestingumui, net kai žino, kad pralaimėjimas yra neišvengiamas. Kavafis rašo, kad dar didesnės pagarbos nusipelno tie, kurie elgiasi teisingai numanydami, kad išdavikas Efialtas galiausiai pasirodys ir barbarai vis tiek prasiverš pro vartus. Tai eilėraštis apie moralinį atsparumą ir asmeninę etiką beviltiškoje situacijoje, teigiantis, kad žmogaus didybė matuojama ne pergale, o ištikimybe sau iki pat galo, net jei istorija tave pasmerkė pralaimėti.

 

Kavafio erotinė poezija sudaro dar vieną esminį jo kūrybos sluoksnį, kuriame dominuoja praeities ilgesys ir atminties galia. Jo eilėraščiai apie meilę vyrams yra persmelkti melancholijos, nes dažniausiai jie rašomi iš laiko perspektyvos, prisimenant seniai praėjusias naktis, jaunas kūno linijas ir slaptus susitikimus. Meilė Kavafiui yra ne džiaugsmingas buvimas kartu, o fragmentiškas, vizualus prisiminimas, kurį poetas saugo kaip brangiausią relikviją nuo negailestingo laiko bėgsmo. Jis nenaudoja vulgarybių, tačiau jo atvirumas perteikiant geismą ir kūno estetiką jo gyvenimo laikotarpiu buvo revoliucinis, suteikiantis homoseksualiai patirčiai sakralumo ir istorinę prasmę, tarsi tie momentiniai susitikimai būtų tokie pat reikšmingi kaip imperijų žlugimas.

 

Likimas ir neišvengiamybė Kavafio kūryboje dažnai pasireiškia per ironiškus posūkius, kai herojai nesupranta jiems siunčiamų ženklų arba bando apgauti dievus. Poetas dažnai vaizduoja akimirką prieš katastrofą, kai herojus dar tiki savo sėkme, nors žiūrovas (skaitytojas) jau žino tragišką baigtį. Šis draminės ironijos naudojimas sukuria distanciją ir leidžia kontempliuoti apie žmogaus aklumą ir puikybę, kurią visada lydi nuopuolis. Kavafiui būdinga stebėtojo pozicija: jis nesmerkia savo herojų už jų klaidas, o veikiau stebi juos su liūdna šypsena, suprasdamas, kad kiekvienas iš mūsų esame savo paties likimo įkaitas, įsipainiojęs į istorijos ir asmeninių troškimų tinklus.

 

Kalbinis Kavafio originalumas slypi jo unikaliame „katharevousa“ (dirbtinės, archajiškos graikų kalbos) ir „demotic“ (liaudies kalbos) derinyje, kurį išversti į kitas kalbas yra itin sunku. Jis naudoja oficialią, sausą kanceliarinę kalbą norėdamas sustiprinti emocinį kontrastą arba suteikti eilėraščiui istorinį svorį, o vėliau staiga įterpia gyvą, aistringą žodį. Šis stiliaus dualizmas atspindi jo paties gyvenimą tarp biuro klerko pareigų ir naktinio poeto polėkio, sukuriant intelektualią įtampą, kuri neleidžia skaitytojui atsipalaiduoti. Kavafis išmokė moderniąją poeziją, kad emocija gali būti stipresnė, kai ji yra suvaldyta, o ne išlieta purslais, todėl jo tekstai veikia tarsi nuodai – lėtai, bet negrįžtamai įsigerdami į sąmonę.

 

Pasaulinė literatūra priėmė Kavafį kaip vieną iš „didžiųjų moderniųjų“, nes jis sugebėjo sukurti asmeninę mitologiją, kuri yra suprantama bet kurios tautybės žmogui. Jo Aleksandrija tapo ne geografiniu tašku, o dvasine būsena – vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis, kur kiekviena gatvė ir kiekvienas veidas turi istorinį gylį. Autoriai, tokie kaip Czesławas Miłoszas ar Josifas Brodskis, laikė Kavafį savo mokytoju, nes jis parodė, kaip poezija gali išlikti ori ir tiesi net pačiais tamsiausiais laikais. Jo kūryba tapo tiltu tarp senosios civilizacijos griuvėsių ir modernaus susvetimėjimo, pasiūlydama skaitytojui ne pigią guodą, o galimybę pamatyti savo gyvenimą platesniame istorijos ir meno kontekste.

 

Galiausiai, Kavafio eilėraščiai sprendžia esminį klausimą apie tai, kas lieka po žmogaus mirties ir kaip menas gali nugalėti užmarštį. Jis tikėjo, kad užrašytas žodis, teisingai parinktas ritmas ir ištikimybė savo vidinei tiesai yra vieninteliai būdai pasiekti savotišką nemirtingumą. Jo kūryba nėra skirta miniai; tai intymus šnabždesys kitam mąstančiam individui, kviečiantis nebijoti savo šešėlių, priimti savo pralaimėjimus su orumu ir niekada nepamiršti kelionės į savo asmeninę Itakę. Kavafis įrodė, kad gyvenant mažame bute nuošalioje gatvėje ir dirbant nuobodų darbą, galima savyje nešiotis ištisas imperijas ir tapti vienu svarbiausių balsų žmonijos kultūros istorijoje.

 

Tikiuosi, kad buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Namie geriausia" / "Dom dobry" / "Home Sweet Home"

 

Sveiki!

 

Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant – neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“ (2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“ (lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.

 

Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška, kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene. Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant, man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių), kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai. Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas, kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą, ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją. Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).

 

Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta, režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka tapti budeliu savo budeliui?

 

Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“ fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka. Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.

 

Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau, toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija, kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi, pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 182: atsisakyk iliuzijų ir nebereikės kovoti

 Paveikslas "Dervišas"

Sveiki!

 

Te ramybė ir atsipalaidavimas užlieja visą kūną, išgydo kiekvieną ląstelę. Te centrinė saulė nušviečia ir peršviečia sąmonę, išgydo sutrūkinėjusias jungtis, pašalina tamsumas ir nestabilumą. Te viskas būna kaip būna, te pavasario oras įsiskverbia į plaučius ir užpildo visą kūną, te viskas būna lengva, paprasta ir elementaru. Kovos nėra, nėra iliuzijų, yra tik švarus buvimas ir absoliutus iš to buvimo kylantis pasitenkinimas ir dėkingumas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lokių čia nėra" / "No Bears" / "Khers nist"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė, siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto apie Jafarą Panahį.

 

2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą. Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos miksas su šiokia tokia dokumentika?

 

Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų – paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite, nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo intrigas ir įtampas.

 

Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti. Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m. sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną. Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela