Sveiki,
KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE
STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai
Salomėjos Nėries kūryba,
ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir
prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė
aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir
kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.
Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie
Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš
penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos
prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė
ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje
spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija
kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“),
tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m.,
buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas
Josifas Stalinas.
Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių
yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta
parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS
Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į
Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių,
vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną
kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu
režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas
„Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir
žinomi iš spaudos.
Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo
prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940
m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo
idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai
skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą.
Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles
galimybes ir pripažinimą menininkams.
Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir
jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje,
vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos.
Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra
vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės
motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų,
liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat
mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir
atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt
gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji
niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.
Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos
biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos
kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų
keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie
sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus
yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“,
kuri „vežė Stalino saulę“.
Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis
visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi
atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris
buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių
literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su
biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai
jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų
ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį
sovietų režimo veidą buvo ribota.
Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi
sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su
kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų
moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet
akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos
prieštaringumas.
Jūsų Maištinga Siela