Dienos citata: dainininkė Dua Lipa apie knygų skaitymą

 

Sveiki,

„Knygos man yra pabėgimas. Nesvarbu, kur būčiau – lėktuve, viešbučio kambaryje ar užkulisiuose – atsivertusi knygą aš akimirksniu nusikeliu į kitą pasaulį. Tai mano ramybės oazė chaotiškame gyvenime.“ Dua Lipa

Dua Lipa pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių literatūros populiarintojų pasaulyje, įrodydama, kad popmuzikos ikonos įvaizdis puikiai dera su intelektualiu smalsumu. Jos aistra knygoms nėra tik paviršutiniškas laisvalaikio leidimo būdas – tai gilus emocinis ryšys su pasakojimo menu. Atlikėja ne kartą pabrėžė, kad intensyvių turų ir nuolatinio skubėjimo metu knyga jai tampa savotišku inkaru, leidžiančiu rasti ramybę ir privatumą viešumo kupiname gyvenime. Jos įkurta platforma „Service95“ ir ten veikiantis knygų klubas tapo erdve, kurioje milijonai gerbėjų kartu su ja gilinasi į sudėtingas temas, pradedant šiuolaikine grožine literatūra ir baigiant skaudžiomis istorinėmis dramomis.

Skaitymas dainininkei yra ne tik pramoga, bet ir svarbus kūrybinio įkvėpimo šaltinis, turtinantis jos žodyną bei plečiantis empatijos ribas. Dua Lipa ypač vertina kūrinius, kurie nagrinėja tapatybės, tremties ir žmogiškojo atsparumo klausimus – tai atsispindi ir jos pačios vertybėse. Ji dažnai sako, kad kiekviena perskaityta istorija suteikia galimybę bent trumpam pagyventi kito žmogaus kailyje, o tai jai, kaip autorei, yra neįkainojama patirtis. Šis „knygų žiurkės“ (bookworm) įvaizdis suteikia jos asmenybei papildomo gylio ir įkvepia jaunąją kartą vėl atrasti popierinės knygos malonumą skaitmeniniame amžiuje.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Asmenybė. Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) "Dėdės Tomo trobelė" rašytoja, jos gyveimas, biografija

 

Sveiki!

Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) gimė 1811 m. birželio 14 d. Litčfilde, Konektikuto valstijoje, gausioje ir itin įtakingoje Naujosios Anglijos šeimoje, kurios šaknys siekė ankstyvuosius puritonų kolonistus. Jos tėvas, Laimanas Bičeris (Lyman Beecher), buvo žymus presbiterijonų dvasininkas, vienas ryškiausių savo kartos pamokslininkų, pasižymėjęs griežtomis moralinėmis nuostatomis ir aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, ypač kovoje už blaivybę ir prieš vergovę. Harietos motina, Roksana Fūt (Roxana Foote), mirė, kai Harietai buvo vos penkeri metai, palikdama gilų liūdesį ir ilgesį, kuris vėliau atsispindėjo jos kūryboje, ypač idealizuotuose motinų paveiksluose. Nepaisant netekties, Bičerių namai buvo pilni intelekto, diskusijų ir knygų, nes Laimanas Bičeris siekė, kad visi jo vaikai – septyni sūnūs ir keturios dukros – gautų geriausią įmanomą išsilavinimą ir tarnautų Dievui bei visuomenei; vėliau daugelis jos brolių tapo žinomais dvasininkais ir reformatoriais, o seserys – švietėjomis ir moterų teisių gynėjomis.

Harietos vaikystė bėgo laikmečiu, kai JAV, ypač šiaurinėse valstijose, vyko didžiuliai socialiniai, politiniai ir religiniai pokyčiai, žinomi kaip Antrasis didysis pabudimas. Tai buvo intensyvaus religinio atgimimo, moralinių reformų ir augančio susirūpinimo vergovės klausimu era, kuri paliko neišdildomą pėdsaką jaunos Harietos sąmonėje. Litčfildas, kuriame ji užaugo, buvo tipiškas Naujosios Anglijos miestelis su stipriomis bendruomeninėmis tradicijomis ir akcentu į išsilavinimą bei pamaldumą; čia Harieta nuo pat mažens girdėjo pamokslus apie nuodėmę, atpirkimą ir krikščionio pareigą kovoti prieš neteisybę. Ši atmosfera, kupina teologinių diskusijų, knygų skaitymo ir gilaus tikėjimo, kad Dievas reikalauja moralinio veikimo pasaulyje, suformavo Harietos pasaulėžiūrą ir vėliau tapo jos garsiausio romano „Dėdės Tomo trobelė“ moraliniu pamatu. Be to, auganti įtampa tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės plėtros, pabėgusių vergų istorijos, kurias ji girdėjo, ir aktyvus jos šeimos narių dalyvavimas abolicionistiniame judėjime nuolat priminė jai apie didžiulę neteisybę, tvyrančią šalyje.

Nors XIX a. pradžioje mergaičių išsilavinimas dažnai buvo ribotas, Harieta Bičer Stou gavo išskirtinį, jos laikmečiui neįprastai geros kokybės išsilavinimą, daugiausia dėka savo vyresniosios sesers Ketrinos Bičer (Catharine Beecher). Ketrina buvo aistringa moterų švietimo gynėja ir įkūrė kelias pažangias mokyklas, įskaitant Hartfordo moterų seminariją, kurią Harieta lankė ir kur vėliau pati mokytojavo. Šioje seminarijoje Harieta studijavo ne tik tradicinius „moteriškus“ dalykus, bet ir retoriką, logiką, filosofiją, istoriją ir net lotynų kalbą – disciplinas, kurios paprastai buvo rezervuotos tik vyrams. Ji buvo gabi ir aistringa mokinė, ypač pasižymėjusi rašymo srityje; jau paauglystėje ji rašė esė, poeziją ir net teologinius traktatus, stebindama savo mokytojus ir šeimos narius mąstymo gyliu ir stiliumi. Šis solidus akademinis pasirengimas suteikė jai ne tik puikius rašymo įgūdžius, bet ir gebėjimą analizuoti sudėtingas socialines bei teologines problemas, kas vėliau leido jai sukurti tokį galingą ir įtaigų kūrinį kaip „Dėdės Tomo trobelė“.

Be intensyvaus mokymosi ir darbo, Harieta Bičer Stou turėjo daugybę pomėgių, kurie praturtino jos gyvenimą ir suteikė džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis. Nuo pat mažens ji buvo aistringa skaitytoja, praryjanti viską, kas papuldavo po ranka – nuo teologinių traktatų ir pamokslų iki romanų ir poezijos; ypač ją žavėjo Valterio Skoto (Walter Scott) istoriniai romanai ir Džono Miltono (John Milton) epinė poezija. Be to, ji labai mėgo muziką, ypač dainuoti krikščioniškas giesmes, ir dažnai grodavo pianinu, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis. Vienas iš labiausiai neįprastų jos pomėgių, ypač XIX a. moteriai, buvo piešimas ir tapyba, ypač gamtos vaizdų ir portretų kūrimas; nors ji niekada negavo formaliojo meninio išsilavinimo, jos išlikę piešiniai rodo nemenką talentą ir pastabumą detalėms. Šis pomėgis ne tik leido jai išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir įsipareigojimų, kurių jos gyvenime buvo apstu.

Harietos Bičer Stou gyvenimą lydėjo ir kai kurios keistenybės ar neįprasti įpročiai, kurie kėlė nuostabą jos amžininkams ir vėlesniems biografams. Vienas iš ryškiausių bruožų buvo jos neįtikėtinas gebėjimas rašyti bet kokiomis sąlygomis ir triukšmingoje aplinkoje, dažnai net su kūdikiu ant rankų ar viduryje šeimos pokalbio. Ji dažnai rašydavo ant atsitiktinių popieriaus skiautelių, o jos rankraščiai buvo pilni pataisymų, išbraukymų ir pastabų paraštėse, kas rodo jos spontanišką ir impulsyvų kūrybinį procesą. Be to, ji garsėjo savo išsiblaškymu ir užmaršumu kasdieniuose reikaluose, kas dažnai kėlė komiškas situacijas šeimoje; pavyzdžiui, ji galėjo pamiršti svarbų susitikimą ar pamesti ką tik parašytą rankraštį, nes buvo visiškai pasinėrusi į savo mintis ir kūrybą. Šie neįprasti bruožai, nors kartais kėlę nepatogumų, tik patvirtina jos išskirtinį atsidavimą rašymui ir gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas jai buvo svarbiausia, nepaisant visų kliūčių.

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“: KŪRINIO ISTORIJA, IDĖJA

Idėja parašyti romaną „Dėdės Tomo trobelė“ Harietai Bičer Stou kilo neatsitiktinai, o kaip tiesioginis atsakas į 1850 m. JAV priimtą sugriežtintą Bėglių vergų įstatymą. Šis teisės aktas įpareigojo net ir laisvųjų šiaurinių valstijų gyventojus padėti gaudyti pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kas jiems padeda pasislėpti. Gyvendama Bransvike, Meino valstijoje, Harieta gavo laišką iš savo brolio žmonos, kuriame ši ragino: „Harieta, jei aš mokėčiau rašyti taip, kaip tu, parašyčiau ką nors, kas priverstų visą tautą pajusti, koks prakeiksmas yra vergovė“. Bičer Stou, pati būdama giliai tikinti krikščionė ir kilusi iš abolicionistų šeimos, pasijuto Dievo pašaukta veikti ir nusprendė pasinaudoti savo rašytojos talentu, kad atskleistų visuomenei tikrąjį vergovės žiaurumą ir amoralumą.

Kūrinys „Dėdės Tomo trobelė, arba Gyvenimas tarp žemųjų“ atsirado ne iš karto kaip vientisas romanas, o buvo publikuojamas dalimis abolicionistiniame savaitraštyje „The National Era“, leidžiamame Vašingtone. Pirmoji dalis pasirodė 1851 m. birželio 5 d., o tęsiniai buvo spausdinami beveik kas savaitę iki pat 1852 m. balandžio. Bičer Stou rašė šias dalis intensyviai, dažnai vėluodama, spaudžiama terminų ir buitinių rūpesčių, tačiau skaitytojų reakcija buvo neįtikėtinai audringa; savaitraščio tiražas išaugo keleriopai, o žmonės su nekantrumu laukė kiekvieno naujo numerio, giliai išgyvendami herojų likimus. Baigusi publikuoti visas dalis laikraštyje, Harieta Bičer Stou iškart sudarė sutartį su Bostono leidykla „John P. Jewett & Co.“, ir 1852 m. kovo 20 d. knyga „Dėdės Tomo trobelė“ pasirodė kaip vientisas, dviejų tomų romanas.

Knygos siužetas yra sudėtingas ir kupinas dramatiškų posūkių, pasakojantis apie kelių vergų likimus JAV Pietuose. Pagrindinis veikėjas – Dėdė Tomas, pamaldus, sąžiningas ir kilnios sielos afroamerikietis, kurį jo gerasis šeimininkas dėl skolų yra priverstas parduoti vergų pirkliui. Tomas patenka pas žiaurų plantacijos savininką Saimoną Legrį, kur patiria baisius kankinimus, tačiau net ir mirties akivaizdoje neišsižada savo krikščioniško tikėjimo ir meilės artimui. Paraleliai pasakojama apie kitą vergę, Elizą, kuri su savo sūnumi nusprendžia bėgti į Šiaurę, kad išvengtų pardavimo, ir patiria daugybę pavojų bei nuotykių, įskaitant garsiąją sceną, kai ji su vaiku ant rankų bėga per užšalusią Ohajo upę, šokinėdama nuo vienos lyties ant kitos. Knygoje taip pat gausu kitų ryškių veikėjų – kilnaus ir protingo vergo Džordžo Hariso, kuris taip pat bėga į Šiaurę, mažosios Evos, angeliškos sielos mergaitės, kuri susidraugauja su Tomu ir vėliau miršta, bei paties Saimono Legrio, kuris įkūnija visą vergovės žiaurumą ir blogį.

Poveikis, kurį „Dėdės Tomo trobelė“ padarė JAV visuomenei, buvo tiesiog neįtikėtinas ir neprilygstamas jokiai kitai knygai JAV istorijoje. Romane pavaizduotas asmeniškas, emocingas ir giliai krikščioniškas požiūris į vergovę sužadino visuomenės sąžinę ir privertė tūkstančius žmonių Šiaurėje, kurie iki tol buvo abejingi vergovės klausimui, prisijungti prie abolicionistinio judėjimo. Knyga tapo bestseleriu, o jos tiražai buvo milžiniški; per pirmuosius metus JAV buvo parduota daugiau nei 300 000 egzempliorių, o vėliau ji buvo išversta į daugybę kalbų ir tapo viena įtakingiausių knygų pasaulyje. Nors Pietų valstijose knyga buvo uždrausta ir smerkiama, o jos autorė sulaukė grasinimų ir paniekos, „Dėdės Tomo trobelė“ suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant viešąją nuomonę prieš vergovę ir stipriai prisidėjo prie augančios įtampos tarp Šiaurės ir Pietų, kuri galiausiai peraugo į JAV Pilietinį karą. Sakoma, kad net prezidentas Abraomas Linkolnas, susitikęs su Harieta Bičer Stou Baltuosiuose rūmuose, juokais pasakė: „Taigi jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą, sukėlusią šį didelį karą“.

AUTORĖS MIRTIS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

Po milžiniškos „Dėdės Tomo trobelės“ sėkmės ir sukeltos pasaulinės audros Harieta Bičer Stou nenusigręžė nuo visuomeninės veiklos, o priešingai – tapo viena ryškiausių abolicionizmo figūrų ne tik JAV, bet ir Europoje, kur daug keliavo, sakydama kalbas ir rinkdama paramą kovai prieš vergovę. Nepaisant nuolatinio dėmesio ir kritikos (ypač iš Pietų valstijų šalininkų), ji išliko giliai tikinti, rami ir atsidavusi savo šeimai moteris, kuri mąstė apie krikščioniškos meilės ir moralės svarbą sprendžiant socialines problemas. Jos asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vyru Kalvinu Stou (Calvin Stowe), teologijos profesoriumi, su kuriuo ji susilaukė septynių vaikų; nors šeima patyrė ir skaudžių netekčių (keli vaikai mirė ankstyvame amžiuje), Bičer Stou namai visada buvo pilni knygų, diskusijų, muzikos ir kūrybinės atmosferos. Ji pati labai mėgo sodininkystę, ypač gėlių auginimą, ir piešimą, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir rasti ramybę po intensyvaus darbo ir visuomeninių įsipareigojimų.

Likusį gyvenimą Harieta Bičer Stou praleido daugiausia Hartforde, Konektikuto valstijoje, kur aktyviai rašė ir publikavo kitus romanus, esė, kelionių apybraižas ir religinius kūrinius, nors nė vienas iš jų nepasiekė tokio populiarumo kaip „Dėdės Tomo trobelė“. Ji mąstė apie moterų teises, švietimą ir socialines reformas, visada akcentuodama krikščioniškas vertybes kaip pagrindą geresnei visuomenei kurti. Senatvėje jos sveikata ėmė prastėti, ji kentėjo nuo demencijos ir kitų senatvinių ligų, kurios pamažu silpnino jos protą ir kūną, tačiau ji išliko rami ir apsupta artimųjų meilės. Harieta Bičer Stou mirė 1896 m. liepos 1 d. Hartforde, eidama 86-uosius metus, nuo senatvinio silpnumo ir sveikatos sutrikimų. Jos mirtis buvo pažymėta didžiuliu gedulu visoje šalyje ir pasaulyje, nes ji paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir kovoje už žmogaus teises ir orumą.

Maištinga Siela

Kuo skiriasi žodžių reikšmės režimas ir rėžimas? (Paaiškinimas su pavyzdžiais)

Sveiki!

Kaip žinia, žodžiai režimas ir rėžimas skamba labai panašiai, jų reikšmės lietuvių kalboje yra visiškai skirtingos ir priklauso nuo skirtingų kilmės šaltinių. Žodis režimas yra tarptautinis terminas, dažniausiai nurodantis tam tikrą nustatytą tvarką, valdymo formą arba prietaiso veikimo būdą. Pavyzdžiui, politiniame kontekste mes kalbame apie autoritarinį ar demokratinį valstybės valdymą, o buityje dažnai nustatome skalbimo mašinos programą arba laikomės griežtos dienos darbotvarkės, kurią vadiname darbo ir poilsio režimu. Šis žodis visada rašomas su trumpąja e raide, nes jis kilo iš prancūzų kalbos žodžio régime.

Tuo tarpu žodis rėžimas yra grynai lietuviškas dervinys, kilęs iš veiksmažodžio rėžti. Jis tiesiogiai susijęs su pjovimo, skėlimo ar rėžimo veiksmu bei jo rezultatu. Šį žodį vartojame tada, kai kalbame apie žemės sklypo dalį, pavyzdžiui, senoviniame kaime valstiečiai gaudavo žemės rėžį, o jo matavimo ar skirstymo procesas galėtų būti vadinamas rėžimu. Taip pat šis žodis gali būti vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant tiesmuką, aštrų kalbėjimą, pavyzdžiui, tiesos rėžimas kam nors į akis. Rašyba su nosine ė čia yra būtina, nes ji žymi veiksmo kilmę iš žodžio rėžti.

Painiava tarp šių terminų dažniausiai kyla rašant, tačiau kontekstas paprastai diktuoja teisingą pasirinkimą. Jei kalbate apie technikos veikimą, sveikatą ar politiką, jums reikalingas režimas, o jei apie žemėtvarką ar grubų rėžimą peiliu – rėžimas. Įsivaizduokite sakinį: „Griežtas ligoninės režimas neleidžia pacientams patiems rėžti duonos aštriu peiliu“. Čia puikiai matosi, kad pirmasis žodis nurodo taisykles, o antrasis – fizinį veiksmą.

Maištinga Siela

Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Dienos citata: Pedro Lemebel apie transvestitus ir transvestitų ašaras (marginalų liūdesys nesuprantamas visuomenei)

 

Sveiki,

Ši citata man tokia graži... Nesu transvestitas, to nedarau ir nepraktikuoju jokia forma, tačiau šioji citata kažin kaip empatiškai mane sujaudino. Ją aptikau Čilės rašytojo Pedro Lemebel lietuviškai išleistoje knygoje „Aš bijau, matadore“. Dalijuosi: „Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų.“

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela