2026 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 202: atpažink, kada ir kaip esi gėdinamas dėl savo kūno ir nesusitapatink su primestais standartais

 


Dažnai asmeniškai pagalvoju apie žmogaus gėdinimą. Ypač, kaip gėdos įrankis panaudojamas socialiniame žmonių gyvenime, kaip smarkiai iki šių dienų politikai visu tuo spekuliuoja gėdindami toliau ir kiek susižavėjusių ir pritariančių klausytojų jie pritraukia. Galvoju apie žmogaus prigimtinį kūną, kuris įkalintas mados industrijoje. Moterys savo krūtis įkalina liemenėlėse, vyrai priversti išlikti vyriški mados padiktuotame, jeigu jie save nori išlaikyti ne kokiais queer atstovais. Ir nors mada jau seniai šaukia apie jokių standartų nesilaikymą, mes vis dar į žmogaus nuogą kūną ir jo pridengimą linkę žiūrėti įtariai. Net guglės vaizdai blokuoja intymesnį turinį. Mums tai lyg ir sako: apsaugokime vaikus ir savo akis nuo... gėdos, nuo mūsų pačių nepridengtų. Tai keista, ar ne? Tačiau tai tik viena didelė apgaulė ir iliuzija, dėl kurios esame sutarę.
 
Afrikos gentys nepažįsta tokio kūno gėdino kulto. O ir Antikos skulptūros, keramika vaizdavo dažnai nuogus žmones. Kažkada mūsų civilizacija dėl šito nekentėjo. Koks sunkus ir ilgas išsilaisvinimas iš to šiandien. Neseniai aptikau nudisto vieno facebooko pažįstamo profilį, kuris keliauja nuogas dviračiu su nudistų vyrų bendruomene tiesiog Berlyno gatvėmis, vaikšto parkais, mėgaujasi saule ir tuo natūraliu būviu, kuris ilgą laiką iš žmonių tarsi buvo pavogtas. Tam tikra prasme aš jiems pavydžiu. Jie išsilaisvinę nuo pančių ir tai, manau, yra teisinga. Visada jutau, kad visuomenės standartai pakerta tikrąjį žmogaus būvį, verčia jį save įrėminti ir cenzūruoti, pradedant jo kūnu, bet ir baigiant jo socialiniais vaidmenimis. Visi, kurie šito nesilaiko ir išeina į paraštes, yra nusipelnę pagarbos. Kiekvienas jų progresyvumas atveda kitus į išsilaisvinimo galimybę nuo prievartos, uždarumo ir gėdos.
 
Radau keletą minčių šia tema.
 
***
 
„Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba jam tam yra priežastis.“ — Markas Tvenas
 
„Viskas, kas kilę iš krikščionybės, išrado gėdą – gėdą dėl kūno, gėdą dėl aistros, gėdą dėl žmogiškosios prigimties.“ — Frydrichas Nyčė
 
„Kūno neigimas yra didžiulė klaida. Siela ir kūnas yra viena.“ — Oskaras Vaildas
 
„Kūnas nėra daiktas, jis yra situacija: mūsų ryšio su pasauliu išraiška.“ — Simona de Bovuar
 
„Mes užgniaužiam savo kūno kalbą, nes išmokome bijoti to, kas natūralu. Gėda gimsta ne iš paties kūno, o iš svetimų akių žvilgsnio.“ — Anais Nin

 
Maištinga Siela

Knyga: Anna Cima "Prabusiu Šibujoj"

 
Anna Cima. „Prabusiu Šibujoj“ – Vilnius: Vaga, 2025. – p. 348.
 
Sveiki, mielieji!
 
Ką aš žinau apie šiuolaikinę čekų literatūrą? Ogi beveik nieko! Be M. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė negalėčiau įvardyti, ką esu dar skaitęs, bet nuojauta, jeigu neapgauna, tikriausiai, kad nieko, nors per pastaruosius kokius penkerius metus pasirodė lietuviškai keletas šiuolaikinių čekų romanų. Jaunos čekų rašytojos Annos Cima (g. 1991) romaną Prabusiu Šibujoj (ček. Probudím se na Šibuji), kurią į lietuvių kalbą išvertė Kristė Karvelytė, o išleido leidykla Vaga, aš, tiesą sakant, įsimečiau į kelioninį krepšį nė negalvodamas, ar tikrai bus kada keliaujant šią knygą skaityti. Nutiko taip, kad jau visai grįžtant į Lietuvą, kaip tik per Čekiją, vėlai vakare Moravijos Olomouce esančiame viešbutyje pradėjau skaityti Prabusiu Šibujoj pernelyg nieko nesitikėdamas, vien smagios pramogos. Tiesą sakant, knyga labai įtraukė, gavau savitą pramogą ir romaną beregint perskaičiau per kelias artimiausias dienas.
 
Anna Cima gimė Prahoje, o jos tėvas šalyje gana žymus dramaturgas Petro Jarchovskis, todėl nuo mažumės buvo apsupta knygų. Būsima rašytoja susidomėjo japonų kultūra ir po mokyklos įstojo į japonologiją Čekijoje, o doktorantūros studijas pratęsė pačioje Japonijoje, kur ji 2017 metais užbaigė ir savo debiutinio romano Prabusiu Šibujoj rankraštį. Autorė iš viso yra parašiusi du romanas, antrasis Ungurio prisiminimai originalo kalba pasirodė 2022 metais buvo itin didelės apimties – net 700 puslapių. A. Cima ne tik rašytoja, bet ir vertėja iš japonų į čekų kalbą, o jos debiutinis romanas tapo Čekijoje tikru fenomenu, nes tikriausiai atliepė naująją Azijos, ypač Japonijos kultūros besidominčiųjų bangą, kuri apėmusi ne vien Čekiją, bet ir daugelį Europos šalių.
 
Lietuvoje, sakyčiau, azijietiška literatūra daugiau ar mažiau visada buvo matoma. Pirmiausia – Haruki Murakami romanai, kurie jau keli dešimtmečiai nuolat perleidžiami ir vis išperkami. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė Pietų Korėjos literatūra, suklestėjo mango, animaciniai serialai ir, atrodo, komercinis Japonijos kultūros bumas pirmiausia paveikė vartotojišką jaunuomenę, ypač mokyklinio amžiaus vaikus, kurie drąsiai ne tik perka kuprines su digimonais ir pokemonais, songokais, bet ir imituoja japonų fetišistinius gotikinius stilius. Daugiau nesiplėsiu, tačiau A. Cima neslepia, kad yra ir buvo paveikta pirmiausia populiariosios komercinės japonų kultūros ir tik vėliau atsivėrė kelias į intelektualesnį ir įdomesnį šios šalies pažinimą ir tyrinėjimą.
 
Skaitant Prabusiu Šibujoj, manęs kaip skaitytojo neapleido nuojauta, kad pagrindinė veikėja Jana yra savotiška pačios rašytojos Annos Cima alter ego. Jana įstoja Prahoje į japonologiją, jos tėvas taip pat užsiima literatūrologija, ji stengiasi įrodyti, kad nėra iš kelmo spirta. Jana turi buvusią klasiokę draugę Kristiną, kurios tėvas viską metęs Indijoje tapo budistų vienuoliu, jos dažnai susitinka alaus Prahos centre ir plepa apie kasdienybę. Iš tikrųjų romano pirmoji pusė gana laisva, ji labiau primena Janos eseistinius laisvus samprotavimus apie japonų kalbos mokymąsi. Autorė intuityviai pajuto, kad vien tokiais štrichais romano nesukalsi ir įvedė keletą siužetinių detektyvinių ir mistinių linijų. Jana susidomi beveik niekam nežinomu tarpukario japonų autoriumi Kijomaru Kavašita, kuris yra absoliučiai sugalvotas pačios rašytojos. Įdomu, kad patys čekai, perskaitę šį romaną puolė domėtis Kavašita ir labai nusiminė, kad visa tai tėra įtikinama fikcija, o ne reali dokumentinė medžiaga panaudota romanui.
 
Taigi... Autorė kuria literatūrinį detektyvą. Panašų jausmą patyriau skaitydamas amerikiečių  Marisha Pessl Naktinis filmas (Tyto alba, 2018). Veikėja Jana kartu su doktorantu Viktoru Klima leidžiasi į Kavašitos tyrimą, bando internete surasti menkiausių nuorodų, kurie atskleistų kuo daugiau apie Kavašitos asmenybę ir jo gyvenimą. Galiausiai mezgama Janos ir Viktoro meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti, nes doktorantas išvyksta į Japonija, o Jana palsiieka Prahoje įstrigusi su savo Kavašitos medžiaga. Romaną papildo sugalvoti Kavašitos tekstai, parašyti pagal tarpukario japonų literatūros stilių, kuriuos Jana verčia iš literatūrinio žurnalo. Galiausiai tie pasakojimai tampa nuorodomis į tikrąjį Kavašitos gyvenimą... Iš tikrųjų autorė plačiai žaidžia tikrovėmis. Nors knygoje daug tokių retsykiais infantilių pasikalbėjimų, bet jie kažin kokie tampa japonų literatūros imitacijomis, specialiai rašyti azijietišku registru. Stilius nepaprastai primena kai kada H. Murakami pasakojimus dėl savo gana ryškaus maginio realizmo ir fantastinių motyvų neapibrėžtumo.


Anna Cima
 
Viena svarbiausių siužetinių linkmių – netikėtai prabudusi pačios Janos alternatyva Šibujoj. Nors tikroji Jana gyvena Čekijoje, jos septyniolikmetės vaiduokliška alternatyva, perteikta kaip minties forma, nebegali ištrūkti iš Šibujos ir iš esmės nuolat gyvena netoli legendinio šuns Hačiko paminklo (pagal jį yra sukurtas 2009 metų holivudinis filmas su R. Gere, adaptuotas vakarietiškai kultūrai), tik šįkart į šią vietą grįžta ne Hačiko, o vis ta pati nesenstanti Janos versija, kuri susipažįsta su Viktoru ir leidžiasi tyrinėti Kavašitos žmonos atvejo. Nepasakyčiau, kad visi siužetiniai apmatai mane įtikino, bet romane esama tikrai netikėtų, vakarų literatūrai nebūdingų siužetinių vingių. Pavyzdžiui, Kijonas, praleidęs kurį laiką užsitrenkęs rūsyje, paniškai bijo uždarų patalpų, o kad įveiktų klaustrofobiją, pradeda fotografuoti langus... Tai taip murakamiška ir mistiška, kad, sakyčiau, būdinga šiuolaikinei japonų literatūros tipažui.
 
Romane gausu japonų literatūros klasikų ir šiuolaikinių autorių nuorodų (jų abėcėlė pateikiama knygos gale): „Žinojai, kad Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ po to, kai išsekęs nukrito po traukinio ratais, kai ryte važiavo į darbą? <...> Turbūt buvo labai ilgai nemiegojęs, nes naktimis rašydavo. Tik tada, kai jo vos neužmušė traukinys, jo tėvas suprato, kad neverta trukdyti sūnaus polėkiui, ir pažadėjo, kad kai Mišima parašys bestselerį, galės daryti ką širdis geidžia. Taigi Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ ir taip pasaulį išvydo genialus rašytojas (p. 139).“
 
Autorė paliečia ir tapatybės temą, nes iš esmės Prabusiu Šibujoj ne tik naudojasi japonų literatūros imitacijomis ir schemomis, bet ir savitai perteikia vakarietiškų ir rytietiškų kultūrų sandūrą. Šiam tranzitui pasirinktas tapatybės nunulinimas, vaiduokliškoji Janos pusė, kuri turi be išankstinių europietiškų standartų suprasti naują azijietišką pasaulį: „Aš pati jaučiuosi, lyg nuolat dirbčiau nesibaigiančius viršvalandžius. Nežinau, kiek ilgai  čia esu, bet kol kas nepavyko normaliai išsimiegoti. Mobilusis išsikrovė, prisiskambinti man niekas neprisiskambins. Tarp kitko, pamečiau savo pasą. Neįsivaizduoju, kur galėjau jį pradanginti. Dabar jau nesu tiesiog niekas. Esu niekas niekieno žemėje. Dvidešimt aštuntos pamokos gramatika (p. 52).“
 
Esama ir tikrosios Janos kritinio požiūrio, vertinimo, kuris galbūt atspindėtų ir nemažą skaitytojų požiūrį į japonus: „Mat visi jie baisiai infantilūs. Kur pažvelgsi, aplink mane spokso įvairūs monstriukai. Hello Kitty, Pikačiu ir komiksų bei televizijos serialų herojai. Atrodo, lyg japonams būtų sudėtinga priimti realybę. Juk pasaulis iš tikrųjų – žiauri vieta, o jie jį bando paversti kuo mielesniu. Vienas kitą kvailina. Kiekviena parduotuvė, kiekvienas restoranas ar įmonė turi savo talismaną, savo logotipą. Aplink knibždėte knibžda dvasių, baubų ir žvėrelių. Ir visi jie skleidžia garsus. <...> Kone kiekvienas turi kokio nors žvėrelio figūrėlę, pakabintą ant rankų, mobilaus, krepšio ar džemperio užtrauktuko. Lyg giliai viduje visi tebebūtų vaikai. Lyg japonai nenorėtų ar bijotų suaugti (p. 57).“
 
Romaną, manau, kiek kitaip perskaitys tie, kurie labiau yra skaitę japonų literatūros, jie labiau atpažins mistinius autorės kuriamas schemas, kurios mažiau skaitantiems atrodo kaip egzotiškas rytietiškas magiškasis realizmas, persipynęs su jaunosios kartos europiečių požiūriais į Japoniją. Nesuklysiu sakydamas, kad Prabusiu Šibujoj labiau turėtų sudominti jaunuolius skaitytojus, nes pagrindinė veikėja atspindi studentiškas ambicijas, norą tyrinėti pasaulį, svajoti. Pati romano kalba labai nesudėtinga, Kristė Karvelytė versdama dialogus kūrė kai kur šnekamąja kalba, bet ne tokia, kurios nesuprastų septyniasdešimtmečiai skaitytojai. Mane romanas labai įtraukė, seniai neskaičiau tokio jaunatviškai parašyto kūrinio, kuris teiktų tiek literatūrinio detektyvinio nuotykio (tai bene stipriausias romano aspektas!) bei kartu leistų pasimėgauti ne visais iki galo paaiškintais, kaip dažnai būdinga japonų literatūrai, mistiniais sprendimais. Tai atmosferinis šiek tiek hipsterinis-azijietinis romanas, paskaitomas tiek jauniems, tiek garbaus amžiaus skaitytojams.
 
P. S. Knyga negausiai, bet šiek tiek turi iliustracijų, kurias sukūrė pati rašytoja.

Maištinga Siela

Filmas: "Odisėja" / "The Odyssey"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Buvo tik laiko klausimas, kada Antikos mitais vėl susidomės Holivudas. Atslūgus visokiems slaptuosius agentus vaizduojamiems populiariesiems filmams, matyt, režisierius Christopher Nolan gali būti pirmuoju šaukliu, grąžinančiu populiariuosius graikų mitus į platųjį kino ekraną. Jo medžiaga, tikriausiai, kad neatsitiktinė, o klasikų klasika – paties Homero epas „Odisėja“ (angl. The Odyssey) (2026), kuriam sukurti bene garsiausiam šių dienų režisieriui prireikė 3 valandų pasakojimo ir beveik trijų metų po jo sėkmingo darbo „Openheimeris“ (2023).
 
Šiaip nuo pat vaikystės prisimenu „Odisėjos“ 1997 metų ekranizaciją su aktoriumi Armand Assante, kurį retkarčiais parodydavo per televiziją. Iki šiol mano atmintyje būtent ši versija buvo labiausiai įsigalėjusi, tad netgi vakar kino teatre nenorom ėmiau lyginti šiuos filmus ir supratau, kad atnaujintas Nolano variantas nelabai kuo labai skiriasi nuo senesniosios versijos, nors tam tikrų techninių sprendimų yra ir ganėtinai esminių. Apie Odisėjo grįžimą iš po Trojos karo į savo Itakės salą, kurioje ištikimai laukia jo žmona Penelopė ir užaugęs sūnus Telemachas, prieš kelerius metus matėme Lietuvos didžiųjų ekranų filme „Sugrįžimas“ (2024), kurį pateikė Uberto Pasolini. Anoji versija man pasirodė intymesnė ir žemiškesnė, nei didingoji Nolano versija.
 
Poseidono sūnus kiklopas Polifemas, iš proto varančios sirenos, Scilė ir Charibdė, ragana Kirkė, pavertusi Odisėjo vyrus kiaulėmis bei Kalipsė, maitinanti Odisėją užmaršties lotosu... Visa tai rasite naujausioje ekranizacijoje. Apskritai režisierius pasirodė kaip niekad „saugus“, jis nesistengia interpretuoti kaip nors itin kitaip Homero epo, nei jis yra vaizduojamas ankstesnėse ekranizacijose. Tiesa, tam tikrų pasakojimo nuokrypių visgi yra. Pasakojime atsiranda nemažai fragmentinių epizodų iš Trojos karo momentų, kurie papildo priežasčių ir pasekmių grandinę tiems, kurie galbūt neprisimena „Iliados“. Bene daugiausia diskusijų viešojoje erdvėje sukėlė tam tikras aktorių sambūris šiems vaidmenims. Nebūtinai Sinono vaidmeniui pasirinktas translytis aktorius Elliot Page, bet labiausiai veikėja gražiausioji Helena, dėl kurios kilo Trojos karas, kai karalaitis Paris slapta ją išsivežė į Troją, pasirinktą juodosios rasės aktorė Lupita Nyong'o, kuri, žinoma, savaip turi žavesio ir grožio, tačiau patikėti jai Helenos vaidmenį? Kai kas labai gyrė aktorių atranką, jis tarsi polikorektiškas, perteikiantis šių dienų holivudines lygybės tendencijas, bet kurti istorinius ar mitologinius epus pažeidžiant tam tikrus loginius dalykus, manau, nėra itin teisinga.
 
Bene įdomiausia ir kiek kitokia buvo Atėnės figūra. Manau, visame epe ji labiausiai nuklydusi ir jos personažui suteiktas visiškai kitas svoris. Aktorė Zendaya aprengta kukliai, tarsi kokia Mergelė Marija ir nė iš tolo neprimena iš Dzeuso galvos iškart su blizgančiais šarvais gimusios stoiškos Atėnės. Galiausiai Atėnė interpretuojama net ne kaip Atėnė, o kaip veikiau Odisėjo sąžinės balsas dėl Trojoje išniekintos Atėnės šventyklos ir kare bei kelionėje žuvusių nepagerbtų karių. Nukirsdintos mergelės pavidalu Atėnė čionai kukli, vaiduokliška ir veikia kaip ne deivė, o Odisėjo žmogiškoji pusė.
 
Visa kita suprojektuota kokybiškai, išraiškingai, nors tokiais technologijų laikais norėjosi ir dar daugiau ekspresijos, pvz., vaizduojant sirenas, kurios taip ir liko savo saloje ant uolų kaip rūke paskendę ruoniai. Šiaip iš filmo asmeniškai tikėjausi šiek tiek daugiau ir įdomiau. Manau, užduotis nebuvo kaip nors novatoriškai pateikti šio epo interpretaciją, bet veikiau atnaujinti didingą reginį naujosios žiūrovų kartoms. Tik ar nebūsime jau nuo panašių reginių išlepę ir pretenzingi? Nors kino kritikai itin gyrė šį filmą, tačiau daugelis veikėjų buvo trafaretiški kaip kokie komikso herojai. Bet ar galėjo būti kitaip, jeigu pats Herojus veikėjus kūrė neindividualizuotus, o schematiškus? Nolanas prisilaiko šios Homero distancijos ir jeigu naujojoje „Odisėjoje“ kas nors tikrai sužibo, tai tikrai aktorė Anne Hathaway, kuri jausmingai, gyvai ir jaudinančiai perteikė ištikimosios Penelopės vaidmenį. Manau, šis jos vaidmuo gali atnešti „Oskaro“ nominaciją kaip antraplanei aktorei – absoliučiai nenustebčiau.
 
Nolanas moka ir geba kurti masinį reginį, perteikti didingus sceninius štrichus, tik iš šio filmo apie Odisėją nieko naujo, tik dar viena „Odisėja“, kuri taps tikriausiai, jeigu toliau gyvuos televizijos, kasmetiniu kokiu nors per šventes rodomu filmu kaip pramoga. Visgi tam tikros scenos patetiškos, jose daug teatrališkumo, pozavimo. Tiesa, filmo koloritas toks tamsus, tarsi būtų nufilmuotas ne kokioje saulėtoje Graikijoje ar Turkijoje, o kur nors ūkanotoje Škotijoje. Suprantu, kad istoriškai klimatas Trojos karo metais skyrėsi nuo dabartinės saulėtos Graikijos, tačiau atmosfera pasirodė ne itin Antikinė. Bet gal toks niūresnio tono sumanymas? Daug kas peikė Roberto Pattinsono pasirodymą blogiuko kailyje, bet man jis nekliuvo, kaip ir pats Odisėjas, kurio vaidmenį atliko Matt Damon, nes jie ir yra trafaretiniai, toks šio epo tiesioginis kelias į Homero neindividualizuotą epo sumanymą. Vis galvoju, koks būtų filmas „Odisėja“, jeigu Nolanas būtų spjovęs į užsakomąją viziją ir kūręs visiškai savitą šio epo interpretaciją? Filmas kiek prailgo, kai kurios scenos buvo pernelyg ceremoniškos ir nuobodžios mano skoniui, bet visuminėje filmo sąrangoje jos pateisinamos dėl pasirinkto žanro.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.5



Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Ruth Ozeki: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki!
 
Šįkart rubrikoje apie pasaulio rašytojus – Ruth Ozeki, kurios dvi knygos yra prakalbintos lietuviškai: „Knyga laiko būčiai“ (Baltos lankos, perleista antrąsyk 2021), „Knyga apie formą ir tuštumą“ (Baltos lankos, 2024).
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS RUTH OZEKI GYVENIMAS
 
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, filmų kūrėja ir Zen budistų vienuolė Ruth Ozeki gimė 1956 metų kovo 12 dieną Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ji oficialiai dvasinius įžadus davė 2010 metais Soto Zen tradicijoje (ji yra susijusi su „Everyday Zen“ fondu ir Bruklino zen centru). Ji nėra tradicinė uždarame vienuolyne gyvenanti vienuolė – ji derina šį dvasinį kelią su aktyvia rašytojos karjera, dėstymu universitete ir gyvenimu su vyru, tačiau jos dvasiniai įšventinimai ir kasdienė praktika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Jos šeimos šaknys buvo tarptautinės ir kultūriškai turtingos, nes ji augo JAV ir Japonijos kultūrų sandūroje. Ozeki tėvai dirbo mokslinį darbą Jeilio universitete: jos tėvas Floydas Lounsbury buvo žinomas amerikiečių lingvistas, antropologas ir majų kultūros tyrinėtojas, o motina Masako Yokoyama taip pat užsiėmė lingvistika. Ši intelektuali namų aplinka suformavo jos gilų smalsumą kalbai, kultūroms ir aplinkiniam pasauliui nuo pat mažų dienų.
 
Vaikystėje ir paauglystėje patirtos aplinkybės turėjo didžiulę įtaką jos vėlesniam pasaulėvaizdžiui. Augdama ji vėlesniuose pasakojimuose yra prisiminusi savo pirmuosius gilius vaikystės prisiminimus, susijusius su dvasiniais ieškojimais – pavyzdžiui, kaip būdama maža mergaitė kambaryje aptiko tyliai meditavusius savo senelius zen budistus. Šis susitikimas su ramybe ir sąmoningumu tapo tarsi pirmuoju emociniu atspaudu jos gyvenime. Nors jos šeima susidūrė su Antrojo pasaulinio karo sukeltais išbandymais ir suirutėmis, tarp kurių buvo ir sudėtingos giminaičių patirtys bei priverstinis gyvenimas skirtinguose žemynuose, tai tik dar labiau sustiprino Ozeki domėjimąsi tapatybės, atminties ir tarpusavio ryšių temomis.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko humanitarinius mokslus ir įstojo į prestižinį „Smith“ kolegiją Masačiusetse, kur gilino žinias anglų literatūros bei Azijos studijų srityse. Studijų metais ji pasižymėjo išskirtiniais akademiniais pasiekimais ir 1980 metais baigė kolegiją su pagyrimu bei aukščiausiais įvertinimais. Šis universitetinis etapas suteikė jai tvirtą pamatą literatūrai, išmokė analizuoti sudėtingas tekstų struktūras ir paskatino dar giliau pasinerti į Rytų Azijos kultūros studijas, kurios vėliau tapo neatsiejama jos tapatybės bei kūrybos dalimi.
 
Po studijų JAV jaunai moteriai atsivėrė galimybės išvykti į Rytus, kai ji laimėjo Japonijos Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko gilinti žinių į Naros moterų universitetą. Gyvendama Japonijoje, ji patyrė itin intensyvų kultūrinį virsmą, kurį vėliau apibūdino fraze, kad užaugusi galvojusi esanti japonė, tačiau nuvykusi ten suprato esanti amerikietė. Šis dvigubas kultūrinis identitetas vėliau tapo jos kūrybos ašimi. Japonijoje ji ne tik studijavo klasikinę japonų literatūrą, bet ir dėstė anglų kalbą universitete, įkūrė kalbų mokyklą, taip pat pasinėrė į tradicinius menus – ji mokėsi Noh dramos meno, gėlių kompozicijos bei kaukių drožybos tradicijų.
 
Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau į Niujorką, Ozeki dešimtajame dešimtmetyje pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos karjera prasidėjo nuo vizualinių menų – ji dirbo menine vadove ir rekvizito kūrėja mažo biudžeto kino aikštelėse, kur prisidėjo prie įvairių nepriklausomų bei siaubo filmų kūrimo. Vėliau ji perėjo prie dokumentinio formato, kūrė ir režisavo laidas bei dokumentines programas Japonijos televizijai, o tai jai padėjo išsiugdyti discipliną ir supratimą, kaip tiksliai ir efektyviai pasakoti istorijas vaizdais bei laiko rėmais.
 
Didelį lūžį jos kelyje link rašytojos karjeros lėmė jos pačios autoriniai dokumentiniai filmai. Vienas geriausiai žinomų jos darbų buvo giliai autobiografinis filmas, pasakojantis apie kelionę parsivežant mirusios močiutės palaikus bei giminės istorijos fragmentus iš Japonijos į JAV. Šis kūrinys sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, buvo rodytas prestižiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, ir muziejuose. Darbas montažinėse, ilgos valandos praleistos derinant vizualinius pasakojimus bei dokumentuojant tikrovę galiausiai subrandino ją kaip kūrėją, pasiruošusią peržengti kino ribas.
 
Prieš išleisdama savo pirmąjį romaną ji savyje nešiojo didžiulį sukauptų patirčių, kelionių, kultūrinių pastebėjimų bei autorinių ieškojimų bagažą. Pasak pačios autorės, jos potraukis rinkti istorijas, daiktus ir aplinkos detales natūraliai atvedė ją prie grožinės literatūros. Įgijusi nepakartojamą patirtį televizijoje ir kine, kur laikas yra ribotas ir brangus, ji pajuto esanti pasiruošusi valdyti platesnius naratyvus. Šio ilgo, spalvingo ir daugiakultūrio gyvenimo etapo rezultatas tapo jos debiutinis romanas, išleistas 1998 metais, kuris akimirksniu atvėrė jai duris į pasaulinę literatūros sceną ir įtvirtino jos vardą tarp ryškiausių šių laikų autorių.
 
RUTH OZEKI VĖLYVASIS GYVENIMAS: KNYGOS, ASMENINIS GYVENIMAS, KŪRYBOS TEMOS
 
Ruth Ozeki į pasaulinę literatūros padangę įsiveržė jau subrendusi, su išskirtiniu asmeniniu bagažu, kuriame susipynė akademinė patirtis, kino režisūra ir gilus dvasinis ieškojimas. Jos kūrybinis kelias prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai ji, gyvendama triukšmingame Niujorke ir montuodama filmus, pradėjo rašyti savo debiutinį romaną „Mano mėsos metai“. Ši knyga, išleista 1998 metais, iškart atkreipė dėmesį savo drąsia satyra, kurioje per korporacinio pasaulio, maisto pramonės ir kultūrinių stereotipų prizmę buvo nagrinėjamos vartotojiškumo bei tapatybės problemos, o šis literatūrinis debiutas iškart pelnė jai tarptautinį pripažinimą ir prestižinį „Kiriyama Pacific Rim“ apdovanojimą.
 
Jos išsilavinimas ir intelektualinis pamatas yra itin plataus profilio, apimantis anglų literatūrą, Azijos studijas bei klasikinį Rytų meno supratimą, įgytą prestižinėje „Smith“ kolegijoje. Šios žinios padėjo jai sukurti savitą rašymo stilių, kuriame Vakarų postmodernusis naratyvas organiškai pinasi su Rytų filosofijos elementais. Ozeki pasaulėžiūrai didžiulę įtaką padarė Zen budizmas, kurį ji praktikuoja dešimtmečius, o vėliau buvo įšventinta, kaip jau minėjau, ir į Zen vienuoles, o ši dvasinė praktika tapo neatsiejama jos kasdienybės bei kūrybos filosofijos dalimi.
 
Politinės ir socialinės rašytojos pažiūros stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur ji aktyviai pasisako už ekologinį atsakingumą, kritikuoja globalizuotą kapitalizmą, masinį vartojimą ir abejingumą klimato kaitos krizei. Jos knygose nuolat iškeliamos globalios problemos, tokios kaip genetiškai modifikuoti organizmai, maisto sauga, gyvūnų teisės, psichikos sveikatos stigmos bei marginalizuotų visuomenės narių likimai. Ozeki sugeba sudėtingas filosofines bei politines idėjas paversti jautriomis, asmeniškomis ir įtraukiančiomis žmogiškosiomis istorijomis, kurios skatina skaitytojus susimąstyti apie savo poveikį planetai.


Ruth Ozeki knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.
 
Tarp svarbiausių jos kūrinių išsiskiria didieji romanai, pelnę pasaulinį pripažinimą ir prestižinius apdovanojimus, įskaitant romaną „Knyga laiko būčiai“, už kurį ji sulaukė pasaulinio triumfo, buvo nominuota „Man Booker“ premijai ir apdovanota „Los Angeles Times“ knygų premija, bei vėlesnį šedevrą „Knyga apie formą ir tuštumą“, pelniusį prestižinę „Women’s Fiction“ premiją. Šie kūriniai įtvirtino jos, kaip vienos originaliausių šių laikų rašytojų, statusą, sugebančios meistriškai jungti magiškąjį realizmą su skaudžiomis socialinėmis bei psichologinėmis realijomis.
 
Romanas „Knyga laiko būčiai“ pasakoja apie Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje gyvenančią rašytoją Rut, kuri po cunamių atodangos randa „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę, išplautą į krantinę. Joje pasislėpęs japonų paauglės Naos dienoraštis atveria sukrečiantį pasakojimą apie mergaitės patiriamas patyčias mokykloje Tokijuje, šeimos krizes emigracijoje ir sprendimą parašyti biografiją apie savo šimtametę prosenelę budistų vienuolę prieš pasiryžtant nutraukti savo gyvybę, o šis kūrinys narplioja laiko prigimties, atminties, depresijos ir tarpkultūrinio ryšio paslaptis per netikėtą dviejų moterų likimų susipynimą.
 
Romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ s atskleidžia jautrią keturiolikmečio Beno Oh istoriją. Po tragiškos tėvo žūties berniukas pradeda girdėti aplinkinių daiktų – nuo sulūžusio kalėdinio žaisliuko iki seno sportinio batelio – balsus ir emocijas, o jo motina tuo metu panyra į liguistą kaupimo maniją. Bandydamas pabėgti nuo namus užgriuvusio daiktų triukšmo ir chaoso, Benas pasislepia viešojoje bibliotekoje, kur susipažįsta su benamiais filosofais, gatvės menininkais ir savo paties Knyga, kuri pati pradeda pasakoti jo istoriją bei mokyti jį išklausyti tai, kas pasaulyje iš tikrųjų svarbu.
 
Gyvenimo būdas ir kasdieniai rašytojos ritualai yra glaudžiai susiję su jos dvasine praktika bei ramybės paieškomis, nes Ozeki gyvena tarp Niujorko ir atokios Korteso salos Britų Kolumbijoje, Kanadoje, kur kartu su vyru, aplinkos menininku ir medžių sodintoju Oliveriu Kellhammeriu, mėgaujasi gamtos ramybe. Jos rašymo procesas reikalauja didelės disciplinos: ji dažnai keliasi labai anksti ryte, medituoja, atlieka dvasines praktikas, o tik tada sėda prie stiliaus, struktūros bei redagavimo darbų, kurie gali užtrukti daugelį metų, nes jos romanai yra kruopščiai išgludinti ir konstruojami tarsi sudėtiniai filosofiniai mechanizmai.
 
Šeiminis gyvenimas ir asmeninė patirtis jai naudinga kuriant daugiakultūrius personažus, kurie ieško savo vietos pasaulyje tarp Rytų ir Vakarų tradicijų, susidurdami su tapatybės ir priklausymo klausimais. Nors ji neturi savo vaikų, jos gilus empatijos jausmas jaunajai kartai, paauglių psichologijai ir vienatvės išgyvenimui pulsuoja kiekviename jos kūrinyje, parodydamas išskirtinį jautrumą pažeidžiamiems protams. Jos vyras ir artima aplinka suteikia jai stabilumo, reikalingo tam, kad ji galėtų pasinerti į ilgus ir emociškai varginančius kūrybinius procesus, rašant apie netektis, gedulą ir dvasinį atgimimą.
 
Kelionės ir pomėgiai papildo šios iškilios kūrėjos portretą, nes Ozeki daug keliauja tarp Šiaurės Amerikos ir Japonijos, kur lanko savo dvasinius mokytojus, giminaičius bei semiasi įkvėpimo būsimiems tekstams. Jos laisvalaikio pomėgiai glaudžiai susiję su rankdarbiais, pavyzdžiui, mezgimu ir siuvimu, sodo priežiūra, tradiciniais menais bei meditacija, o jos namai, kaip teigia pati autorė, yra pilni užrašų knygučių, istorijų fragmentų ir daiktų, kurie, kaip ir jos romanuose, turi savo unikalią energiją bei atmintį.
 
Maištinga Siela

2026 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai" / "Folichonneries" / "Follies"

 
Sveiki!
 
Kanadiečių režisierius ir aktorius Eric K. Boulianne pristatė savo provokuojantį ir galbūt kiek nepatogų filmą „Suaugusiųjų žaidimai“ (pranc. Folichonneries) (2025), kuris buvo Lietuvoje rodomas „Kino pavasaryje“. O aš mėgstu nepatogius filmus! Deja, anuomet festivalio metu nepavyko pamatyti filmo, tai dabar ketinu šiek tiek atsigriebti už prarastą galimybę. Filmą režisavęs E. K. Boulianne ne tik rašė scenarijų, bet ir pats atliko pagrindinį François vaidmenį.
 
Istorija pasakoja apie 16 metų santuokoje praleidusią porą, kuri augina dvi mažametes dukreles. Po vieno vakarinio pokalbio su atvira pora, jiedu nusprendžia tapti atvira pora, t. y. pagyvinti savo gyvenimą seksualiniais nuotykiais. Iš pradžių jiedu bando kelių porų seksą, tačiau nelabai pavyksta susijaudinti, galiausiai jiedu susikuria pažinčių programėlėje anketas ir ima susitikinėti atskirai su pavieniais sekso partneriais...
 
Iš tikrųjų filmas nėra sudėtingas, o tam tikri siužetiniai sprendimai buvo netgi nuspėjami ir atsikartojantys iš jau matytų panašias temas nagrinėjančių filmų. Akivaizdu, kad jau ne vienas režisierius ar režisierė tarsi fokusuoja mintį, kad atsisakius monogamijos dėl seksualinių malonumų su kitais, ištiks didžiulė santuokos krizė, nes ne visiems poligamija yra tinkama. Labai panašiai nutinka ir filme „Suaugusiųjų žaidimuose“: vienas iš santuokoje esančių pasukęs į poligamiją suabejoja savo seksualumu, šeimos vertybėmis ir užuot patyręs seksualinę įvairovę, patiria pavydą, nevisavertiškumą. Panašiai nutinka ir Francois, kuris iš pradžių entuziastingai sutikęs su naujomis santykių taisyklėmis galiausiai lieka it musę kandęs...
 
Filmas balansuoja tarp melancholijos ir absurdiškų situacijų, kuria buitiškas ir seksualines situacijas, pvz., buities reikmenų parduotuvėje vyras ir žmona perka grandines savo seksualinei BDSM praktikai. Galiausiai pastangos patirti vis kitokį seksualinę įvairovę veda prie komizmo. Manau, režisieriui buvo svarbu pabrėžti antipornonografinį aspektą, kad seksualiniai tyrinėjimai nėra pornografinės industrijos nublizgintas fasadas, o veikiau dažniau paprastas, gyvenimiškas ir kiek buitinis aktas, neretai paženklintas nusivylimais ir lūkesčių neišsipildymais. Filmas ganėtinai plepus, daug psichoterapinių subuitintų dialogų, kurie perteikia kasdienybės realistišką tikrovę. Nepasakyčiau, kad filmas koks nors labai išskirtinis, ar kad jį būtina pamatyti, tačiau tai dar vienas kiek gyvenimiškai komiškas filmas, keliantis nuobodulio problemą ir iš jo kylančius ne visada tinkamus sprendimus. Patiko finalinė scena, kaip Francois susirakinęs laukia, kol ištirps ledas su jame esančiu išsilaisvinimo rakteliu kad galėtų išsivaduoti. Iš tikrųjų net ne tiek iš fizinių gniaužtų, o iš šeiminės aklavietės, kurioje atsidūrė.
 
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 6.6


 
Maištinga Siela

Filmas: "Galinė sėdynė" / "Pillion"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Britų režisierius Harry Lighton debiutavo su ilgametražiu pirmuoju savo filmu „Galinė sėdynė“ (turima galvoje motociklo keleivinį galą) (angl. Pillion) (2025) ir sukėlė nemažai šaršalo tarp homofobų ir šiaip seksualinę įvairovę nepripažįstančiųjų. Tačiau nuo kada „tradiciniai“ ir visada prisilaikantys normalumo kūrė istoriją? Visada tik progresyvieji ir standartus laužantieji. Lietuvoje „Galinė sėdynė“ taip pat buvo rodoma kino teatruose. Tiesa, seansų labai mažai ir į jį tikriausiai rinkosi arba LGBTQ žmonės, arba jiems prijaučiantys, nes filmas nevienareikšmiškai turi šį indeksą ir jis tyrinėja vyrų seksualumą queer subkultūroje. Kino filmas buvo puikiai įvertintas kino kritikų, o pats režisierius kuria tokį kiną, kuris atliepia jį patį: Lighton taip pat yra atviras gėjus ir jam įdomūs queer kultūros niuansai.
 
Filmas pasakoja apie dainininką Koliną ir motociklininką Rėjų, kurie susipažįsta vietos bare, kur Kolinas dainuoja su tėvu vienoje grupėje. Rėjus neslepia, kad yra ne tik motociklininkas, bet ir atviras fetešistas, kuriam rūpi odiniai rūbai, jo motociklas ir dominavimu bei nuolankumu grįsti seksualiniai santykiai (BDSM), tačiau jis nenori įprastinių romantiškų santykių, nors galbūt giliai širdyje to ir norėtų. Aplinkiniai mano, kad Kolinui Rėjus visiškai netinkamas, jis pernelyg vyriškas, šaltas ir atgrasus, tačiau būtent Kolinui ir patinka, kad pats gali būti nuolankus, tačiau slapta iš Rėjaus tikisi ir įprastinių romantinių santykių... Iš esmės visas filmas bando atskleisti sunkiai nusakomą įprastinių santykių ir seksualinių sutartinių vaidmenų ribas, kurios iš pažiūros nėra jau taip lengvai nustatomos. Komizmas atsiranda nedirbtinis, jis kyla iš veikėjų prieštarų ir troškimų, visuomenės standartų neatitikimų ir lūkesčių.
 
Filmo vienas iš pagrindinių cinkelių – kviestinė Holivudo žvaigždė Alexander Skarsgård, kuris kartu su Hario Poterio, kuris vaidino Dudlį Durslį, aktoriumi Harry Melling sukūrė įtampos kupinus santykius, kurie nėra itin patogūs kiekvienam kino žiūrovui. Filme yra ir ganėtinai atvirų sekso scenų, kokius kai kada pamatysi tik pornografinėse kino juostose, tačiau filmo tikslas nėra kurti porno industrijos variantą, visgi filmas sėkmingai, mano galva, fokusuoja į psichologinius pagrindinių veikėjų aspektus. Aktoriai, sakyčiau, įtikinamai stambiu planu perteikia vidines įtampas, prieštaras, nutylėjimus, kurie leidžia susidaryti apie šiuos queer santykius sudėtingesnį vaizdinį.
 
Ruošdamasis filmui ir rašydamas scenarijų, režisierius praleido savaitgalį su didžiausio Jungtinėje Karalystėje gėjų motociklininkų klubo GBMCC (Gay Bikers Motorcycle Club) nariais. Vėliau, vykdant aktorių atranką, šie motociklininkai buvo pakviesti prisijungti prie projektų – didelė dalis filme matomos motociklininkų gaujos narių yra ne profesionalūs aktoriai, o tikri šios bendruomenės atstovai, vaidinantys patys save. Be to, prie konsultacijų bei filmavimo prisijungė ir kiti realaus gyvenimo kink bei LGBTQ+ subkultūros dalyviai (pavyzdžiui, asmenys, praktikuojantys specifinius vaidmenis, tokius kaip human pup kultūra), o pats pagrindinis aktorius Harry Melling tam tikrą laiką praleido bendraudamas su šios bendruomenės nariais, kad kuo tiksliau suprastų submisyvaus elgesio bei BDSM dinamikos subtilybes. Vienas iš „šunelių“ žengė keturiomis ir ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo. Galiu tik įsivaizduoti, kokias audras kai kuriems lietuviams gali sukelti šie vaizdiniai... Beje, kiek nustebau, kad filme pasirodė antraplaniame vaidmenyje Jake Shearsas – pagrindinis garsiosios britų-amerikiečių pop ir dainų kūrimo grupės „Scissor Sisters“ vokalistas, kuris teigė, kad šis vaidmuo atliepė ir jo paties asmenines patirtis.
 
Visumoje filmas man patiko labiausiai dėl pagrindinių aktorių bendradarbiavimo, dėl nepatogių, bet įtikinamai atliktų vaidmenų, atmosferos ir vidinės įtampos tarp pagrindinių veikėjų. Filmo pabaigoje po Kolino gauto laisvadienio nuo vergavimo Rėjus dingsta, o Kolinas lieka vienui vienas ir toliau bando tęsti nuolankiojo gyvenimą. Filmas tarsi klausia: kokią žmogaus savasties dalį užpildo tokia seksualinė trauka ir forma. Filmas beveik neanalizuoja visuomenės ir šios queer kultūros dalies priešpriešą, kaip kad galbūt būtų prieš kelius dešimtmečius, tačiau susitelkia išskirtinai į bendruomenės vidinį pasaulį ir atskleidžia seksualinės įvairovės aspektus, edukuoja ir jaudina žiūrovą, kuris per „Galinės sėdynės“ filmą turi galimybę nusibrėžti savąsias ribas.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9


 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kate Ryan – Alive [vinyl / 2LP] (2006)


Informacija apie albumą: Kate Ryan – Alive [vinyl / 2LP] (2006)


Maištinga Siela