Knyga: Lidia Yuknavitch "Vandens chronologija"

 

Lidia Yuknavitch. „Vandens chronologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 296.

Sveiki, brangūs skaitytojai ir interneto klajūnai!

Vienas netikėčiausių ankstyvojo pavasario skaitinių tapo lietuvių kilmės amerikiečių Lidia Yuknavitch (g. 1963) romanas Vandens chronologija (angl. The Chronology of Water). Net neketinau skaityti šio kūrinio, o tuo labiau jo įsigyti. Tai nutiko visiškai spontaniškai, kai perskaičiau knygyne pirmąjį puslapį, kuris iškart sukėlė nemaža emocijų. Nesu moteris, niekada nepraradau savo vaiko, bet tai, kas jau pirmojoje pastraipoje man švystelėjo, sakyčiau, žadėjo gerą, intensyvų ir skausmingą skaitymą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tai autobiografinis romanas, kuriame literatūros bandite amerikietiškos literatūros laike praminta rašytoja taiko psichoterapinį rašymo būdą ir apsinuogina. Kai kas gal pasakytų, kad galbūt pernelyg tiesmukai, bet užtat labai paveikiai!  Tik įsigijęs knygą pamačiau, kad šių metų Kino pavasaris kaip tik rodo Saulėlydžio aktorės režisuotą ir jau puikiai kino kritikų įvertintą Kristen Stewart filmą tuo pačiu pavadinimu. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji režisierė susidomėjo šia knyga. K. Stewart pati išgyvenusi didžiulius asmeninio gyvenimo lūžius dėl savo seksualumo (šiuo metu jau kuris laikas gyvena su kita moterimi) tikriausiai rado šioje knygoje apie neapibrėžtas seksualumo ribas tai, kas jai pačiai asmeniškai labai buvo svarbu.

Knyga pritrenkiančiai atvira. Vietomis skaitydamas Vandens chronologiją mąsčiau apie literatūros galią sukurti žmogaus gyvenimo optiką skaitytojui, t. y. tam tikrą versiją, kurią siekia autorius. Kiek iš tikrųjų Yuknavitch knygoje yra tikros, o kiek literatūrinės banditės, sunku pasakyti. Tikriausiai riektų labiau pasidomėti autorės interviu ir jos pasakojimais apie tai, kaip ji iš tikrųjų parašė šį kūrinį. Originalo kalba romanas pasirodė 2011 metais ir beregint atkreipė daugelio skaitytojų dėmesį savo atvirumu ir intensyvumu. Kita vertus, romanas kaip autobiografinis neturi įprasto organizuotumo ir nuoseklios chronologinės kompozicijos. Laisvas naratyvas sudurstytas iš fragmentų, atrodo, atsiradusių iš impulso rašymo metu. Atrodo, kad autorė intensyviai panirusi į rašymo procesą skirtingu metu išgyveno skirtingus dalykus, nes skiriasi tarp skyrių pasakojimo pobūdis. Vieni skyriai gali pasirodyti pornografiniai, labai gašlūs, kaip antai lesbietiškas seksas, o kai kada, kalbėdama apie savo dukrelės netektį, atrodo pilni atjautos ir rūpesčio.

Nepameluosiu sakydamas, kad knyga visokia. Jai galima lipdyti ir LGBT, ir feministinius, ir atskalūnės, ir queer, ir motinystės, ir psichoterapinius turinio elementų indeksus, tačiau tikroji ašis Vandens chronologija sukasi apie šeiminius disfunkcinius santykius. Mažoji Lidia, romane dažniausiai artimųjų vadinama Bela, su vyresniąja seserimi augo motinos alkoholikės, fiziškai gimusios viena koja trumpesne ir dėl to labai gyvenime kentėjusios, ir tėvo architekto smurtautojo sąjungoje. Kaip teigia autorė, tėvas seksualiai yra ją tvirkinęs, todėl labai įdomus suaugusios Lidios santykis su atmintį praradusiu po nelemtingo skendimo, kurio metu pati dukra išgelbėjo tėvui gyvybę.

Nelengvas Lidios kelias į gijimą. Sakyčiau, šiek tiek primenantis net Taros Westover autobiografinį romaną Apšviestoji (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Atėjusi Lidia iš toksiškos aplinkos į suaugusiųjų savarankišką pasaulį panyra į lengvabūdišką gyvenimą su narkotikais ir neapgalvotomis santuokomis, nužymėtomis alkoholio ir rietenų. „Buvau bakalaurantė, kuri išsidirbinėjo su anglų kalba, miegojo su kuo papuola, varinėjo narkotikų traukiniu ir gėrė gėrė gėrė. Buvau praradusi sportinę formą. Buvau užsiauginusi papus ir kažką, kas vadinama „klubais“. Ir susidėjusi blondinišką cheminį. Nebuvau žinoma rašytoja. Nebuvau žinomas niekas. Sakyčiau, vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, buvo gerti ir kabinti diedus (p. 104).“ Kita vertus, Lidia, nors ir gyveno sudėtingą nuopuolių kupiną gyvenimą, visada užsispyrusi siekė akademinių žinių ir net įstengė baigti doktorantūrą, tapo kūrybinio rašymo dėstytoja, tačiau vienišės ir naktinis jos gyvenimas buvo nesuderinamai siaubingas.

Autorė nemažai tekste perteikia atsikartojančias disfunkcines ir kopriklausomybės padiktuotas savidestrukcines schemas. Po dukters praradimo ji itin eksperimentavo savo kūnu. Išbandydama pačias įvairiausias sekso patyrimo formas, įskaitant BDSM, dziunzės plakimą, kurias ji aprašo romane gana išsamiai, tačiau, kaip ir būdinga autobiografiniam romanui, ieško paaiškinimo. „Iš tikrųjų norėjau, kad mane nuvestų prie savasties ribos – kad ir kur ji būtų. Prie mirties slenksčio. Galbūt ne tiesiogine prasme. O gal ir tiesiogine (p. 156).“ Kita vertus, romane pasireiškia, kaip autorė pati tiksliai ir įvardija, akademinė Lidios pusė, tiksli ir lanksti literatūros dėstytoja. Štai ką ji yra galvojusi apie literatūros kirtiką: „Kaip taip galima elgtis su romanais? Kokiu tikslu, jei ne vadovaujantis sadistišku impuslu užgniaužti, nutildyti, įkalinti meną? Man atrodė, kad taip rašyti apie literatūrą yra smurtas. Tai atrodė geriausiu atveju klaidinga, blogiausiu – atgrasu, net žudikiška (p. 180). Tas bohemiškas tamsus ir juodas tapatumas, einantis su destrukcija ir savigriova, tai taip kontrastuoja su akademiniu ir oriu darbu, kad man šiek tiek priminė lietuvių rašytojos Virginijos Kulvienskaitės romaną Kai aš buvau malalietka (Kitos knygos, 2019) ištarmes. Romanas griauna dažnai stoišką ir romantišką menininko ir apskritai išprususio akademiko laikyseną, ypač, kai autorė po incidento turi atidirbti visuomenei viešaisiais darbais rinkdama šiukšles.

Lidia Yuknavitch

Žinote, kas man romane kaip skaitytojui šiuo metu patiko? Kad knyga veda į šviesą. Tam tikri pasakoji fragmentai nieko gero nežadėjo, tačiau Lidiai pavyksta išsivaduoti iš disfunkcinių santykių, pradėti rašyti, atleisti sau praeities klaidas. Nauji santykiai su 10 metų jaunesniu studentu Andy (vedusiu vyru!), su kuriuo jie susilaukė sūnaus, padėjo iš naujo įvertinti gydančiąją motinystės patirtį. Nors pabaigoje atskleidžiami kurioziniai momentai, ką ji daro su seserimi, kai gauna tiek tėvo, tiek motinos pelenus, jų kūnų likučius, tai primena kaip džino paleidimą iš lempos, išsilaisvinimą (turėtų švelniai šokiruoti prie gedulo ir parodomųjų procesijų pripratusius lietuvių katalikus). Galiausiai Lidia moko savo sūnų plaukti, kabinasi į savo naująjį stebuklą, didžiąją savo jaunystės laiką iššvaisčiusi atsitiktiniam seksui ir alkoholiui, nebevertinusi savo gyvenimo, ji savoje šeimoje atrandą dėl ko verta gyventi. Manau, kad tėvas, kadaise įmetęs ją į vandenį, kad ji pati išmoktų išgyventi, iš tikrųjų jai suteikė ne vien traumą, bet ir jėgos, kuri autorei suteikė kartu ir konkurencingumo, kuris neleido jai mesti akademinio gyvenimo.

Stebino autorės dėmesys seksualinėms detalėms, kurios vertė mane galvoti, o ką apie jas galvos, kad šį romaną perskaitys jos sūnus? „Mūsų sūnus Milesas, tas nuostabus gyvas berniukas, buvo Mike‘o ir Deano lovoje. 600 siūlų tankio tvilo patalynėje. Su šunimi Džeiku, ištikimai saugančiu mūsų meilę. Jo namuose, vieninteliuose, kuriuos kada nors išdrįsau pavadinti „namais“, gimė berniukas (p. 250).  Ir suprantu, kad dažnai pas mus šios istorijos yra arba gėdingos, arba tampa prastų komedijų medžiaga, o Lidiai – tai medžiaga iš savo gyvenimo kurti literatūrą. Kita vertus, toji aistra, atrodo, ne vien literatūros hiperbolė, pats rašymo stilius ir polėkis sako, kad šioji moteris turi savyje daug jėgos. Visgi, nepaisant, kad Lidia ne kartą buvo įsimylėjusi moteris, ji teigia: „Tie vaizdai mano galvoje ir širdyje. Žinau, kas tai. Tikrai. Tai – šeimos albumas. Galima susikurti tokią šeimą, kokios nori. Galima mylėti vyrus be pykčio. Yra tūkstančiai būdų mylėti vyrus (p. 251).“

Suprantu, knyga iš vienos pusės paveiki ir kūniška, pilna syvų, vandens, kraujo ir dėl to paveiki savo atviromis išpažintimis kaip kokia skaityta Ocean Voung knyga Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021), bet kartu gali būti kartais tokia vulgari ir įžūli kaip kad Virginie Despentes romanas Vernonas Subutexas (Baltos lankos, 2020). Puikus Emilijos Ferdmanaitės vertimas į lietuvių kalbą. Prisiminkite šią vertėją, ji nesirenka lengvų kūrinių, o tai jau savaime kokybės ir geros literatūros ženklas!

Ar gali knygos išgelbėti pasaulį? Jeigu Yuknavitch niekada nebūtų susižavėjusi literatūra, neturėjusi literatūrinių ambicijų, ar jos gyvenimas būtų buvęs kitoks? Manau, kad taip. Knygos išgelbsti ištisus gyvenimus, nes jos saugo ir įkvepia skaitytojus, kad ir kaip romantiškai tai beskambėtų, nes dėl meilės knygoms, galima sakyti, susitvarkė Lidios gyvenimas ir ji su vyru įkūrė nuosavą leidyklą, susikūrė namus miške. „Yra kitokia meilė. Tai – meilė menui. Nes aš tikiu menu taip, kaip kiti tiki dievą. Mene aš sutikau visą armiją žmonių – gentį, kuri siekia gerą kompaniją, drąsos ir vilties. Knygose, tapyboje, muzikoje, kine. Ši knyga? Ji skirta jums. Tai vanduo, kuriame praskyniau kelią. Ir aš žinau, ką sakau. Nerkit. Vanduo jus išlaikys (p. 291).

Labai aistringai, nuogai parašyta knyga, pilna kūniškumo ir nelengvos kūniškos patirties, kuri daugelį, manau, sukrės, palies, privers atsitokėti, kurį laiką nekvėpuoti tarp puslapių. Vandens chronologija nėra patogi literatūra, ji veikiau byloja apie žmogaus augimą, brendimą ir sunkią savikūrą, bandant išsilaikyti gyvenimo bangose ir nenuskęsti, nesigręžioti į tėvų padarytas klaidas. Akivaizdu, kad impulsyvus autorės rašymas šįkart pasitvirtino ir jis smarkiai paveikia, ypač tuos, kurie dažnai tokios išpažintinės literatūros nėra pratę skaityti. Kita vertus, bus ir tokių, kurie patirs atmetimo reakciją, ypač tie, kurie trokšta pataikavimo, gražių žodžių, subalansuoto universalumo. Stebino, kokia autorė gali būti šiurkšti, atgrasi ir tuo pat metu tapusi motina permainyti savo asmenybę į rūpestingą, globojančią, ugdančią. Gal iš tikrųjų tėvystės patirtis yra tai, kas mums leidžia atleisti mūsų pačių tėvams ir permainyti užslėptą pyktį į rūpesčio ir besąlyginės meilės patirtį?

Maištinga Siela

Nuotraukos: Klaipėdos "Aktropolis", vidaus nuotraukos 2026 m.

"Literatūra ir menas" numeris "Metafora" vs. LGBT filmą "Galinė sėdynė"?

 

Sveiki!

Mėgstu teminius „Literatūra ir menas“. Kiek nustebau, kad kitoje pusėje žurnalas ėmė reklamuoti netrukus pasirodysiantį LGBT turinio filmą „Galinė sėdynė“. Laukiu progos jį pamatyti! Gal ateityje išeis „Literatūra ir menas“ LGBTQ+ numeris?

Maištinga Siela

Knygos: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai", Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (Pegaso kolekcija)

Sveiki!

Romaną „Madisono apygardos tiltai“ parašė amerikiečių autorius Robertas Jamesas Walleris, o knyga pirmą kartą pasirodė 1992 metais. Nors autorius ją parašė vos per vienuolika dienų, kūrinys akimirksniu tapo pasauliniu fenomenu, ilgą laiką nesitraukusiu iš perkamiausių knygų sąrašų ir vėliau virtusiu kultiniu kino filmu. Ši knyga į literatūros istoriją įsirašė kaip viena jautriausių ir populiariausių XX amžiaus pabaigos meilės istorijų, sužavėjusi milijonus skaitytojų savo paprastumu ir kartu neįtikėtinu emociniu gyliu.

Kūrinio siužetas nukelia į septintojo dešimtmečio Ajovos valstiją, kur susitinka du visiškai skirtingi pasauliai. Frančeska Džonson yra iš Italijos kilusi ūkininko žmona, gyvenanti ramų, rutinišką ir šiek tiek vienišą gyvenimą provincijoje, kol vieną dieną į jos kiemą užsuka Robertas Kinkeidas – laisvos dvasios fotografas iš „National Geographic“, ieškantis garsiųjų Madisono apygardos dengtų tiltų. Per keturias kartu praleistas dienas tarp jų užgimsta sielų bendrystė ir aistra, kuri pakeičia jų likimus amžiams. Tai istorija apie pasirinkimą tarp pareigos šeimai ir asmeninės laimės, apie meilę, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime, ir apie tai, kaip trumpa akimirka gali tapti svarbesnė už visą likusį dešimtmečių trukmės gyvenimą.

Šis romanas rekomenduojamas tiems, kurie vertina lyrišką, sentimentalią ir gilią psichologinę literatūrą, nagrinėjančią žmogaus širdies pasirinkimus. Knyga ypač patiks skaitytojams, ieškantiems atsakymų į klausimus apie ištikimybę, pasiaukojimą ir vidinį konfliktą tarp socialinių normų bei tikrųjų troškimų. Tai kūrinys brandžiam žmogui, suprantančiam laiko tėkmę ir nostalgijos skonį, bei kiekvienam, kuris tiki, jog tikra meilė neturi galiojimo laiko ir gali išlikti gyva prisiminimuose net ir tada, kai mylimieji yra priversti likti atskirai.

***

Vienintelį romaną „Vėtrų kalnas“ parašė britų rašytoja Emily Brontė, o pasaulį jis išvydo 1847 metais. Tuo metu knyga buvo išleista po vyrišku slapyvardžiu Ellis Bell, nes XIX amžiaus viduryje moterims rašytojoms buvo sunku sulaukti rimto pripažinimo. Nors pasirodymo metais kūrinys šokiravo kritikus savo „laukine“ dvasia ir moralinių normų nepaisymu, šiandien jis pelnytai laikomas vienu svarbiausių anglų literatūros šedevrų ir genialiu psichologinio realizmo bei gotikinio romano deriniu.

Kūrinio veiksmas vyksta rūsčiuose ir vėjuotuose Jorkšyro viržynuose, kur rutuliojasi tragiška bei destruktyvi meilės istorija tarp Ketrinos Ernšo ir paslaptingo rastauninko Hitklifo. Tai nėra tradicinė romantinė pasaka – tai pasakojimas apie viską naikinančią aistrą, kerštą, pavydą ir neapykantą, kuri persiduoda iš kartos į kartą. Autentiška ir tamsi atmosfera persipina su herojų dvasinėmis kančiomis, kai socialiniai skirtumai ir herojų charakterių demonai neleidžia jiems būti kartu, tačiau jų sielų ryšys išlieka toks stiprus, jog peržengia net mirties ribą. Skaitytojas čia atras ne tik meilę, bet ir žmogaus prigimties tamsumas, kurios „Vėtrų kalną“ paverčia unikaliu kūriniu apie laisvą, neprijaukintą dvasią.

Šis romanas rekomenduojamas tiems, kurie ieško emocinio intensyvumo ir kurių negąsdina sudėtingi, nebūtinai simpatiški literatūriniai personažai. Knyga ypač patiks skaitytojams, mėgstantiems gotikinę estetiką, gilią simboliką ir kūrinius, kuriuose gamta atspindi vidines žmogaus audras. Tai privalomas skaitinys kiekvienam, norinčiam suprasti, kaip literatūra gali provokuoti, gąsdinti ir kartu žavėti savo pirmykšte jėga. „Vėtrų kalnas“ tinka tiems, kurie nori pabėgti nuo paviršutiniškų siužetų ir pasinerti į istoriją, kuri palieka gilų pėdsaką atmintyje dar ilgai po to, kai užverčiamas paskutinis puslapis.

Maištinga Siela

Knygos: didieji romanai grįžta lietuviškai – John Fowles "Magas", Julio Cortazar "Žaidžiame klases"

 

Tikriausiai daugelis sutiksite, kad šie du kūriniai nėra tiesiog knygos – tai intelektualūs labirintai, skirti tiems, kurie literatūroje ieško ne pramogos, o transformuojančios patirties. Jų dar nesu skaitęs, nors mano knygų lentynoje jau laukia seniai savo eilės. Štai kodėl verta pasinerti į šiuos „mega romanus“:

John Fowles „Magas“

Šis romanas yra vienas meistriškiausių psichologinių žaidimų literatūros istorijoje, įtraukiantis skaitytoją į tirštą, mistišką ir pavojingą atmosferą atokioje Graikijos saloje. Jį verta skaityti dėl neprilygstamos įtampos ir autoriaus gebėjimo nuolat trinti ribą tarp realybės ir iliuzijos, tiesos ir melo. Skaitytojas čia atras negailestingą savęs pažinimo veidrodį: pagrindinio herojaus Nikolajaus klystkeliai priverčia kelti esminius klausimus apie asmeninę laisvę, atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kiek mes patys esame savo gyvenimo režisieriai, o kiek – tik aktoriai svetimuose scenarijuose. Tai knyga, kuri nepalieka komforto zonoje; ji manipuliuoja jūsų lūkesčiais taip pat, kaip paslaptingasis Konchis manipuliuoja Nikolajumi, kol galiausiai lieka tik gryna, apnuoginta egzistencinė tiesa.

Julio Cortázar „Žaidžiame klases“

Tai antiliteratūros šedevras, kuris sugriovė tradicinio pasakojimo taisykles ir pasiūlė skaitytojui tapti aktyviu kūrinio bendraautoriumi. Vertėtų leistis į šį nuotykį dėl unikalios romano struktūros – knygą galima skaityti eilės tvarka arba šokinėjant tarp skyrių pagal autoriaus pateiktą schemą, taip kaskart sukuriant vis kitokią prasmę. Skaitytojas šiame kūrinyje atras džiazuojantį Paryžiaus ir Buenos Airių intelektualų gyvenimą, persmelktą metafizinių ieškojimų, meilės, absurdo ir begalinio ilgesio. Cortázaras meistriškai parodo, kad gyvenimas, kaip ir vaikiškas žaidimas klasėmis, yra bandymas pasiekti „dangų“, tačiau svarbiausia yra pats procesas, improvizacija ir drąsa klaidžioti savo paties sąmonės koridoriais. Tai kūrinys tiems, kurie nori pajusti kalbos laisvę ir atrasti, kad literatūra gali būti gyvas, kvėpuojantis ir nenuspėjamas organizmas.

Maištinga Siela

Rekomendacijos, ką skaityti paaugliams ir jaunimui. Knygos: "Oh, boy!", "Su meile – Saimonas", "Paskutinė istorijų pasakotoja", "Vėžliai iki begalybės"

 

Sveiki!

Ką skaityti jaunimui ir paaugliams 8-10 klasių intervale, kad literatūra būtų ir vertinga, ir įtrauki, ir svarbiausia – aktuali, neatbaidanti nuo istorijų? Šiandien noriu parekomenduoti šias, mano nuomone, puikias 4 knygas. Apie kiekvieną iš jų šį bei tą paminėsiu atskirai, kodėl vieną ar kitą verta perskaityti.

Marie-Aude Murail „Oh, boy!“

Ši knyga yra geras pavyzdys, kaip apie sudėtingiausius gyvenimo išbandymus kalbėti su neįtikėtinu lengvumu ir šviesiu humoru. Istorija apie tris našlaičiais likusius brolius ir seserį, kurie žūtbūt stengiasi neišsiskirti, moko mus, kad šeima nėra tik kraujo ryšys, o saugumas dažnai slypi ten, kur mažiausiai tikimės. Skaitydami šį kūrinį ne tik juoksitės iš komiškų situacijų, bet ir atrasite vidinę stiprybę priimti kitokį žmogų bei suprasti, kad net didžiausios tragedijos akivaizdoje gyvenimas yra vertas šūksnio „Oh, boy!“. Tai kūrinys visiems, kurie ieško tikrumo, drąsos būti savimi ir nori patikėti, kad gerumas visada suranda kelią pro tamsiausius debesis.

Becky Albertalli „Su meile – Saimonas“

Šis kūrinys tapo šiuolaikine klasika, nes jautriai ir be galo nuoširdžiai prabyla apie tai, ką reiškia saugoti didelę paslaptį ir kokią baimę bei jaudulį kelia pirmieji jausmai. Saimono istorija primena, kad kiekvienas iš mūsų nusipelno savo meilės istorijos, o drąsa atsiverti pasauliui yra didžiausia dovana sau pačiam. Knyga įtraukia į paslaptingą susirašinėjimą, kuriame gimsta gilus dvasinis ryšys, ir kviečia susimąstyti apie autentiškumą socialinių tinklų bei mokyklos koridorių fone. Tai skaitymo patirtis, kuri suteikia vilties, moko empatijos ir primena, kad didžiausias nuotykis gyvenime yra paprasčiausia galimybė būti tuo, kas esi iš tikrųjų.

Donna Barba Higuera „Paskutinė istorijų pasakotoja“

Pasinerkite į nepamirštamą kelionę laiku ir erdve, kurioje mokslinė fantastika susipina su senovės legendų magija. Ši knyga pasakoja apie mergaitę Petrą, kurios atmintyje saugomos istorijos tampa vieninteliu raktu į žmonijos išlikimą tolimoje planetoje. Tai gilus ir jaudinantis pasakojimas apie tai, kaip svarbu branginti savo šaknis, kultūrą ir praeitį, net kai visas pasaulis aplink bando priversti mus tai pamiršti. Knyga įkvepia jaunąjį skaitytoją suprasti žodžio galią ir suvokti, kad istorijos nėra tik pasakos – tai mūsų tapatybė, jėga ir viltis, kurios negali užgesinti jokios ateities technologijos ar svetimos civilizacijos.

John Green „Vėžliai iki begalybės“

Tai sukrečiančiai atviras ir emociškai gilus žvilgsnis į vidinį jauno žmogaus pasaulį, kurį kausto nevaldomos mintys ir nerimas. Autorius meistriškai atskleidžia, kad kova su savo psichikos sveikata nėra pralaimėjimas, o nuolatinė, drąsi kelionė savęs link. Per Ažos istoriją mes mokomės, kad draugystė ir meilė gali būti sudėtingos, tačiau jos yra gyvybiškai svarbios bandant ištrūkti iš savo minčių spiralės. Knyga nepateikia pigių atsakymų, tačiau ji suteikia tai, ko reikia labiausiai – supratimą, kad nesi vienas savo išgyvenimuose. Tai būtinas skaitinys kiekvienam, ieškančiam gilaus, intelektualaus ir be galo žmogiško ryšio su literatūra, kuri nebijo klausti, kas mes esame iš tikrųjų.

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Yo Canto 2 (Deluxe) spanish version [vinyl / 2LP] (2026)

Informacija apie albumą:  Laura Pausini – Yo Canto 2 (Deluxe) spanish version [vinyl / 2LP] (2026)

Maištinga Siela