2026 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Lapkričio 18 diena – Latvijos nepriklausomybės diena

 

Tai, kad Latvija savo nepriklausomybę paskelbė vėliausiai iš visų Baltijos šalių – praėjus devyniems mėnesiams po Lietuvos ir Estijos – lėmė ypač sudėtingos geopolitinės bei karinės Pirmojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybės. Kol 1918 metų vasarį Rusijos imperijos armija traukėsi, o kaizerinės Vokietijos kariuomenė dar tik skverbėsi į šiaurę, Lietuva ir Estija spėjo pasinaudoti trumpu vakuumu ir paskelbti savo valstybingumą, tačiau tuo metu beveik visa Latvijos teritorija jau buvo visiškai okupuota Vokietijos, o Ryga vokiečių rankose buvo dar nuo 1917 metų rudens.

Be to, Latvijos padėtį sunkino didelis gyventojų išblaškymas – daugybė latvių buvo pasitraukę į Rusijos gilumą kaip pabėgėliai, o stipriausi kariniai daliniai – latvių šauliai – tuo metu kovėsi Rusijos pilietiniame kare bolševikų pusėje, tad šalies viduje trūko vieningos politinės ir karinės jėgos. Situaciją dar labiau komplikavo įtakingi Baltijos vokiečių dvarininkai, kurie, remiami Vokietijos valdžios, bandė įkurti marionetinę Jungtinę Baltijos Kunigaikštystę ir taip sužlugdyti latvių tautinio apsisprendimo idėją. Tik 1918 metų lapkričio 11 dieną Vokietijai kapituliavus Vakarų fronte, atsivėrė realus istorinis langas – pagrindinės latvių politinės partijos sugebėjo įveikti vidinius nesutarimus, suformavo Latvijos Tautos Tarybą ir jau po savaitės, lapkričio 18 dieną, tuometiniame Rygos Antrajame miesto teatre (dabartiniame Latvijos nacionaliniame teatre) iškilmingai paskelbė nepriklausomą ir demokratinę Latvijos Respubliką.

 

Šiandien lapkričio 18-oji latviams yra svarbi, itin iškilminga ir emociškai vienijanti valstybinė šventė, kurios metu visa šalis pasipuošia tamsiai raudonos ir baltos spalvų vėliavomis, o gyventojai prie drabužių segasi specialius valstybės vėliavos spalvų kaspinėlius. Šventinė diena tradiciškai prasideda iškilmingomis pamaldomis Rygos Domo katedroje, vėliau vyksta oficialus Latvijos ginkluotųjų pajėgų ir sąjungininkų karinis paradas lapkričio 11-osios krantinėje bei gėlių padėjimo ceremonija prie Laisvės paminklo, kuriame budi garbės sargyba. Vakarop visoje šalyje rengiami šventiniai koncertai, bendruomenių susibūrimai ir tradicinės eitynės su deglais, simbolizuojančios šviesos pergalę prieš tamsą ir pasiaukojimą už tėvynę, o kulminacija tampa šalies prezidento sveikinimo kalba prie Laisvės paminklo, visų susirinkusiųjų vieningai giedamas valstybinis himnas „Dievs, svētī Latviju!“ bei įspūdingi šventiniai fejerverkai arba lazerių ir šviesų instaliacijos virš Dauguvos upės.

 

Maištinga Siela


Filmas: "Pamatysi viską" / "You Can See Everything"



 Sveiki, skaitytojai!

 

Žinote tą dvejopą jausmą, kai išeini iš kino salės ir galvoji, kad norėtum tučtuojau sušukti visiems sinefilams, kad tučtuojau, kol yra galimybė, nueitų į kino teatrą pasižiūrėti Nathan Fielder ir Lance Oppenheim sukurtą dokumentinį eksperimentinį kino filmą „Pamatysi viską“ (angl. You Can See Everything) (2026), kuris pasaulyje sukėlė daug diskusijų ir, galima sakyti, pamažu tampa vienu ryškiausiu šių metų kino įvykių. Kad filmas bus geras, įtraukiantis ir kiek keistokas, to beveik net neabejojau, nes jau buvau miglotai girdėjęs įdomių atsiliepimų, tačiau po visko, ką pats patyriau ir jaučiau, noriu pasakyti, kad filmas įeis į šių metų mano top geriausių, tad čia pabandysiu pasakyti kodėl.

 

Manau, dokumentinis žanras yra tas, kurio norėčiau daugiau pamatyti ir žiūrėti, nes jis dažnai sukelia daug asmeninio smalsumo ir užlopo spragų. Nieko nebuvau girdėjęs apie amerikiečių mokslininkę Elizabeth Holmes (g. 1984), apie kurią ir yra sukurtas šis filmas, o jos asmenybė JAV-ose sukėlė nepaprastą skandalą. Pasirodo, būdama devyniolikos, Elizabeth Holmes metė prestižines chemijos inžinerijos studijas Stanforde, kad sukurtų revoliucinį kraujo tyrimą iš vieno piršto dūrio. Ši vizija pritraukė šimtus milijonų dolerių investicijų ir jos bendrovę „Theranos“ pavertė 9 milijardų dolerių vertės milžine. Tačiau paaiškėjus, kad technologija iš tiesų neveikia, o rezultatai buvo klastojami, kruopščiai kurta imperija akimirksniu žlugo. Galiausiai teismas ją pripažino kalta dėl sukčiavimo ir skyrė ilgametę laisvės atėmimo bausmę, o tiksliau – 11 metų (šiuo metu kalėjimas metams sutrumpintas), tad moteris tęsia bausmę, kol mažametį vaiką augina jos partneris Billy Evans. Visus milijardus moteris prarado akimirksniu, kai tik paaiškėjo afera, Elizabeth, kaip teigiama filme, nuoširdžiai nesidomėjo savo finansais ir nepardavė akcijų, todėl liko po visko ne tik be nieko, bet ir amžinai skolinga. Amerikiečių žiniasklaidą ją nupiešė kaip ypatingo gebėjimo melagę, aferistę ir manipuliatorę, tad šis filmas, pradėtas filmuoti daugmaž 2023 metais, likus 35-34 dienoms iki moters įkalinimo.

 

Jau vien be filmo medžiaga, kurią žinojo platusis pasaulis, yra įspūdinga. Ji sulaukė nepaprasto susidomėjimo, o 2022 metais pasirodė ir mini vaidybinis serialas „The Dropout“, kuriame „Emmy“ pelnė pačią Elizabeth suvaidinusi aktorė Amanda Seyfried, pastaroji pasirodo šiame vaidybiniame filme ir suvaidina pačią save ir tam tikrose scenose pratęsia Elizabeth...

 

Filmas toks keistas ir psichologiškai įtraukiantis, kad sunku atskirti ribas, kur čia yra tikroji dokumentika, kur suvaidinta, kur paties režisierių manipulicinis montažas. Visą filmą žiūrovas yra panardinamas į abejonę, kad tai, ką mato, yra užsakomoji medžiaga amerikiečių visuomenei, kuri pasmerkė E. Holmes, kol galų gale pats režisierius, atvirai tiriantis šią istoriją tampa tarsi detektyvas Puaro ir pradeda narstyti ir analizuoti savo nusamdytus klientus. Atrodo, jog visoje šioje istorijoje yra nemažai apgaulės ir kaukių, tačiau jos nenulupamos, tik pakeičiamos perspektyvos, galimybių išklotinės. Ypač kontraversiškai atrodo Elizabeth sutuoktinis Billy, kuris atrodo kaip pats didžiausias aferistas, valdantis nekaltosios, trapiosios ir meluoti nemokančios Elizabeth gyvenimą ir įvaizdį, tad iš šio projekto tikisi slapta daug uždirbti, nors ir projektui pasibaigus jis atsisakė bet kokių pretenzijų į filmo honorarą.

 

Vienas įdomiausių niuansų – kalbinis Elizabeth klodas, kaip ji aiškina savo supratimą apie išradimą ir kaip tuos sakinius supranta likęs pasaulis. Elizabeth Holmes sukūrė startuolį „Theranos“, kuris pažadėjo revoliucinius, greitus ir nebrangius kraujo tyrimus atlikti naudojant vos kelis lašus kraujo iš piršto dūrio. Holmes dokumentikoje atrodo kaip išplautomis smegenimis, net nelabai mokslininkė, kuri galėtų ką nors sukurti. Įtampa kaskart auga kaip kokiame kriminaliniame filme ir, atrodo, režisierius pateiks netrukus tikrąją aferą, tačiau čionai istorija pakrypsta kita linkme. Į filmą pakviečiama aktorė Amanda Seyfried, kuri iš naujo tyrinėja savo personažę iš režisieriaus nufilmuotų prieš įkalinimo scenų. Šios scenos jau apgalvotos ir dokumentiniame filme surežisuotos, motyvuojant tuo, kad Holmes problema nėra vien tik galima afera, bet ir visuomenės ir nusikaltėlės santykis, kurį formuoja tas garsusis mini serialas, kuriame nusifilmavo Amanda. Aktorė taip pat užpildo tas linijas, kuriose tikroji Holmes kalėdama negalėjo būti nei įrašoma, nei nufilmuojama...

 

Filmas sukelia didelį tokį diskusinį rezonansą. Kaip meno kūrinys „Pamatysi viską“ yra dokumentinis filmas, slepiantis savyje meninio kino užuominas. Kūrėjai spekuliuoja tikrove dokumentinio kino žanro stilistikoje, tačiau atvirai žaidžia ir koketuoja su žiūrovu, kad jis suprastų, jog kartu visa tai yra ne dėl tiesos, o dėl to, kad žiūrovas suvoktų, jog tiesa kine neegzistuoja, ji priklauso nuo to, kas spekuliuoja medžiaga ir kaip ta medžiaga pateikiama. Pačiai E. Holmes filmas turėjo būti atsivėrimas visuomenei, tačiau kūrėjai šią istoriją pavertė aukštos prabos meninio kino prieskoniu turinčiu filmu, kuris skatina kritinį mąstymą, tačiau kartu išlaiko kažin kokią nenusakomą analitinę detektyvinę kriminalinę liniją. Ta žanrų maišaties tekstūra tampa, mano galva, ne vien įtaigaus stiliaus naratyvo pasakojimo žaismė, kiek būdas kalbėti – pasikartosiu – apie tariamą objektyvumą ir žinojimą apie kitų gyvenimus apskritai iš medijų pasaulio.

 

Labai patiko šis filmas. Seniai nesijaučiau, kad būčiau tiek paniręs į medžiagos analizę ir patyręs tą intelektualųjį žaidimą su pop kino atpažįstamais elementais, kurie pasitarnauja ne lėkštumui, bet žaidybiniam intelektualiam rebusui. Kas iš tikrųjų toji Elizabeth Holmes ir kas per keista jos nežemiška ir elfiška asmenybė? Filmas jums neatsakys, o ir nereikia. Apie ją dar ilgai bus kuriami kino filmai ir, manau, kol ji pati išėjusi iš kalėjimo neprabils, tol nesužinosime, ar ji blogio genijus ėriuko kailyje, ar iš tikrųjų aukštesnės sąmonės ir nesavanaudiškumo asmenybė. Bet kokiu atveju, šiemet „Pamatysi viską“ yra filmą, kurį rekomenduočiau būtinai patyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 9.0



 

Maištinga Siela

2026 m. lapkričio 17 d., antradienis

Filmas: "Pavojingi gyviai" / "Dangerous Animals"

 

Sveiki!

 

Su metais suprantu, kad bet ko nebepažiūrėsiu ir nuo masinio kino madų bei to, kiek kino kas savaitę pasirodo, jau nebepavysiu jokio kino spartuolio kaip prieš 15 metų, o jau, tikriausiai, kad ir nebeturiu tokio apetito, tačiau kinas nei masinis, nei nepriklausomas iš mano akiračio niekur nedingo, tik sumažėjo srautai. Suprantu, kad pamatyti gerai surežisuotą trilerio taip lengvai jau nebepavyks, tad didelių lūkesčių šiam žanrui jau seniai nebekeliu, tad, galima sakyti, nieko nesitikėjau ir iš Sean Byrne režisieriaus darbo „Pavojingi gyviai“ (angl. Dangerous Animals) (2025), kurį, beje, visai neblogai pasitiko tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

 

Filmas remiasi klasikų pramintais keliais ir šioje istorijoje sujungiami iš esmės kultiniai „Nasrai“ su įprastomis žmonių laive pagrobimo istorijomis. Istorijoje veikia du jauni seksualūs (o kaip kitaip?!) veikėjai: Zefyra (aktorė Hassie Harrison) ir Mozė (aktorius Josh Heuston). Pastarieji susitinka, pasimyli, tačiau nei 24 valandos nepraėjus Zefyra pagrobiama psichinio serijinio žudiko Briuso (aktorius Jai Courtney). Pastarasis atviroje jūroje rengia už atitinkamą kainą turistų poroms pasiplaukiojimą narve tarp ryklių pramogas, tačiau niekas nežino, kad Briusą kur kas labiau už pinigus domina pavojingi nufilmuoti tikroviški žaidimai... Toliau galite įsivaizduoti, kas daugmaž vyksta, nes iš tikrųjų taip ir vyksta.


Filmas lengvai įtraukia, lengvai pasakoja, lengvai žadina siaubo reakcijas, tačiau nei naujos idėjos, nei naujų režisūrinių triukų, nei įdomesnių siužetinių vingių, deja, nepasiūlo. „Pavojingi gyviai“ absoliučiai perpasakoja ir pertransoformuoja devinto ir dešimto dešimtmečio siaubo trilerius apie ryklius, o veikėjų tipažai tikriausiai sukurti tyčia iš nostalgijos tokie pat: jaunystės kultas ir lėkštas, religinių keistų įsitikinimų turintis vienkryptis, primityvus ir nesudėtingas blogiukas, kuriam nuolatos pagal scenarijų sekasi sutramdyti savo besipriešinančias aukas ir organizuoti savo cirką. Psichopatas, žodžiu, iš vadovėlio, tad nei režisierius, nei scenaristai nemėgino pasigilinti ir papasakoti nors per nago juodymą kad ir kiek sudėtingesnę psichopato psichologinę priežasčių ir pasekmių gyvenimą, kaip, beje, ir pagrindinių veikėjų, primenančių tiek išvaizda, tiek logika „Penktadienis, 13“ siaubo filmo jaunimėlio tipažus.

 

Nepaisant to, kad filmas absoliučiai nieko naujo nepateikia ir yra XX a. pabaigos filmų bumo kartotė, jis gan tvarkingai „užkemša“ pramoginio siaubo psichologinio trilerio nišą, tad labai tinka visokiems Helovyno televiziniams fonams, prie kurių paprastai užmiegama. Gražūs aktoriai, seni scenarijaus sprendimai, tačiau viskas nuspėjama. Žinokite, ko tikėjausi, tą ir gavau: filmą, kurio nematę, nieko neprarasite.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.4



 

Maištinga Siela

2026 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Savižudybių naujausia statistika (2026) Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje), lyginant su Europos vidurkiu

 

Naujausi „Eurostat“ standartizuoti duomenys atskleidžia nepatogią tiesą: nors Baltijos šalys per pastaruosius du dešimtmečius padarė milžinišką šuolį, visas regionas vis dar išlieka tamsiausiu savižudybių žemėlapio tašku Europos Sąjungoje. Pažvelgus į palyginamąsias europines suvestines, kuriose vertinamas standartizuotas mirtingumas 100 tūkst. gyventojų, anti-reitingo viršūnėje tebestovi Lietuva su 18,8 atvejo. Antrojoje vietoje rikiuojasi Estija (14,3 atvejo), o geriausią, nors ir vis dar nerimą keliančią, trečiąją poziciją tarp kaimynių užima Latvija (14,0 atvejo). Norint suprasti tikrąjį šių skaičių mastą, užtenka pažvelgti į bendrą ES vidurkį, kuris siekia 10,4 atvejo, arba į Pietų Europos valstybes, tokias kaip Kipras (3,5) ar Graikija (4,3) – ten šis reiškinys fiksuojamas net keturis ar penkis kartus rečiau nei pas mus.

Gilesnis žvilgsnis į naujausius nacionalinius 2024–2025 metų duomenis parodo, kad Lietuvoje situacija juda į priekį vėžlio žingsniu, o už sausų skaičių slepiasi gilūs socialiniai plyšiai. Higienos instituto ataskaitos liudija, kad po kelerius metus trukusio sąstingio, kai rodiklis buvo įstrigęs ties 19,6 atvejo riba, 2025-aisiais pagaliau užfiksuotas lūžis – šalyje nusižudė 524 žmonės, o santykinis rodiklis nusileido iki 18,1 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Tačiau detalesnė statistika atskleidžia dramatišką atskirtį: Lietuvoje vyrai iš gyvenimo pasitraukia keturis kartus dažniau nei moterys, o Lietuvos kaimas išlieka kur kas pavojingesne vieta nei miestas – provincijoje savižudybių dažnis siekia 22,9 atvejo, kai didmiesčiuose jis sustoja ties 16,0 riba. Didžiausioje rizikos zonoje atsiduria darbingo amžiaus, penktą–šeštą dešimtį įpusėję vyrai bei vieniši senjorai.

 

Šiauriausia Baltijos kaimynė Estija, ilgą laiką laikyta regiono lydere psichikos sveikatos srityje, naujausiame europiniame vertinime netikėtai praleido į priekį Latviją ir atsidūrė antrojoje vietoje. Estijos nacionalinės sveikatos plėtros instituto duomenys rodo, kad šalyje pastaraisiais metais savižudybių skaičius po truputį traukėsi – nuo 199 atvejų 2023-iaisiais iki 180 atvejų 2025 metais, o nacionalinis rodiklis buvo nusileidęs iki 12,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Visgi Estijos statistikoje išryškėja kita skaudi problema: nors santykinai dažniausiai žudosi pagyvenę žmonės, didžiausią prarastų gyvenimo metų kainą šalis sumoka dėl jaunų ir vidutinio amžiaus gyventojų netekčių. Dar skaudžiau nuskamba faktas, kad tarp 10–19 metų Estijos paauglių savižudybė išlieka viena pagrindinių mirties priežasčių, nusinešančia daugiau nei ketvirtadalį visų šios amžiaus grupės gyvybių.

 

Tuo tarpu Latvija, kurią tarptautinė statistika šiandien iškelia į santykinai saugiausią poziciją Baltijos šalyse, demonstruoja akivaizdžius pastarųjų metų sisteminių reformų vaisius. Per trejus metus savižudybių skaičius šioje šalyje sumenko maždaug 11 procentų – nuo 266 atvejų 2023-iaisiais iki 238 atvejų 2025 metais, o tai atitinka maždaug 12,7–13,0 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Vis dėlto Latvijos sveikatos specialistai skambina pavojaus varpais dėl dviejų itin ryškių tendencijų: net 81 procentą visų savižudybių šalyje įvykdo vyrai, o daugiau nei keturiuose iš dešimties atvejų žuvusiųjų kraujyje aptinkama alkoholio. Net ir fiksuojant teigiamą lūžį, Latvijos keliuose kasmet žūsta dvigubai mažiau žmonių nei pasitraukia iš gyvenimo savo noru.

 

Norint suvokti, kokį kelią nuėjo visas Baltijos regionas, būtina atsigręžti į šio amžiaus pradžią, kai visos trys valstybės buvo atsidūrusios pasaulinių antirekordų epicentre. 2000-ųjų pradžioje Lietuvoje savižudybių rodiklis perkopė 40 atvejų 100 tūkst. gyventojų ribą, Latvijoje jis viršijo 30, o Estijoje siekė 28,2. Per du dešimtmečius visos trys valstybės sugebėjo šiuos skaičius nukirsti daugiau nei perpus. Tačiau ši kreivė niekada nebuvo tiesi – ją skaudžiai koregavo ekonominiai sukrėtimai, ypač 2008–2009 metų pasaulinė finansų krizė, po kurios savižudybių banga vėl buvo šovusi į viršų. Pastaraisiais metais greito kritimo etapas baigėsi, o rodikliai ėmė svyruoti, parodydami, kad lengvai pasiekiami pokyčiai jau išsemti.

 

Europos Sąjungos kontekste Baltijos šalių trajektorija atrodo dviprasmiškai: regionas tapo sparčiausiai savo rodiklius gerinančia Bendrijos dalimi, tačiau atotrūkis nuo likusios Europos vis dar lieka praraja. Kol visos ES vidurkis per pastarąjį dešimtmetį ramiai ir tolygiai leidosi nuo 12,2 iki 10,4 atvejo, Lietuva visą narystės Bendrijoje laikotarpį beveik be pertraukų išliko pirmoje vietoje pagal savižudybių dažnį. Latvija ir Estija tuo metu nuolat balansavo tarp antrosios ir penktosios pozicijų, konkuruodamos su Slovėnija bei Vengrija. Tarpusavio varžytuvėse ilgus metus lyderiavusi Estija pastaruoju metu prarado pagreitį, o aktyvesnės Latvijos psichikos sveikatos iniciatyvos leido jai nežymiai aplenkti šiaurinę kaimynę bendroje europinėje rikiuotėje.

 

Atsakant į esminį klausimą, kas pastūmėja Baltijos šalių gyventojus į tokią beviltišką ribą, psichikos sveikatos tyrėjai vieningai sutaria – tai niekada nebūna viena konkreti priežastis, o greičiau lėtai besikaupiantis biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių užtaisas. Lemiamu vidiniu lūžiu tampa nepakeliamas emocinis skausmas ir įsitikinimas, kad aklavietė neturi jokios išeities. Daugiau nei pusėje visų atvejų už savižudybės slypi negydoma arba laiku neatpažinta sunki depresija bei kiti psichikos sutrikimai. Situaciją dar labiau aštrina priklausomybė nuo alkoholio, kuri Baltijos regione tradiciškai tampa pagrindiniu „vaistu“ nuo vidinės įtampos, tačiau iš tiesų tik užgesina savisaugos instinktą ir išprovokuoja impulsyvius sprendimus.


Ne mažiau svarbus yra giliai įsišaknijęs kultūrinis ir socialinis fonas, kuris visose trijose Baltijos valstybėse veikia beveik identiškai. Mūsų visuomenėse vis dar gyvybingas toksiško vyriškumo mitas, reikalaujantis iš vyro tyliai kentėti, nerodyti silpnumo ir niekada neprašyti pagalbos. Kai prie šio emocinio uždarumo prisideda skyrybos, darbo praradimas, finansinis nesaugumas ar atokių regionų socialinė izoliacija, žmogus lieka visiškai vienas su savo krizėmis. Vyresniame amžiuje šį sąrašą papildo sunkios lėtinės ligos, nuolatinis fizinis skausmas ir jausmas, kad tapai našta artimiesiems.

 

Galiausiai, tyrėjai atkreipia dėmesį į sistemines spragas ir istorinį šleifą, kuris vis dar stabdo spartesnį proveržį. Nors pastaraisiais metais tiek Lietuva, tiek Latvija su Estija pradėjo diegti nacionalinius savižudybių prevencijos mechanizmus, stiprina krizių centrus ir plečia nemokamų emocinės paramos linijų tinklą, baimė būti „pažymėtam“ psichiatro kabinete vis dar paralyžiuoja tūkstančius žmonių. Skaičiuojama, kad realią specialistų pagalbą Baltijos šalyse gauna tik nedidelė dalis kliniškai reikšminga depresija sergančių gyventojų. Tai rodo, kad kova su šia tyliąja epidemija nebus laimėta vien įstatymais ar finansavimu – tam būtinas gilus visuomenės kultūrinis virsmas, kuriame laiku ištiesta pagalbos ranka taptų stiprybės, o ne silpnumo ženklu.

 

Maištinga Siela


2026 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Serialas: "Monstras: Lizės Borden istorija" / "Monster: The Lizzie Borden Story" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki!

 

Laukiau šio serialo tęsinio su nekantrumu, nes ankstesni Ian Brennan ir Ryan Murphy sukurti „Monstro“ sezonai patiko. Ryano Murphy ir Iano Brennano sukurta biografinė kriminalinė antologija vadinasi „Monstras“, o kiekvienas jos sezonas turi atskirą, konkretų pavadinimą. Pirmasis sezonas „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ (Monster: The Jeffrey Dahmer Story) pasakoja apie pagarsėjusį JAV serijinį žudiką ir kanibalą Jeffrey Dahmerį. Antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendesų istorija“ (Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story) nagrinėja brolių Menendezų bylą, 1989 metais nužudžiusių savo tėvus Beverli Hilse, o trečiasis sezonas „Monstras: Edo Geino istorija“ (Monster: The Ed Gein Story) yra skirtas liūdnai pagarsėjusiam žudikui bei kapų plėšikui Edui Geinui. Naujausias sezonas skirtas jau ne kartą ekranizacijos sulaukusi Lizės Borden istorija, kuri ir stebina, ir drauge šokiruoja „Monstras: Lizės Borden istorija“ (angl. Monster: The Lizzie Borden Story), pastarosios asmenybė tapo centrine ketvirtojo sezono figūra.

 

Ian ir Ryan Holivude sukūrė ištisą antologijų tinklą, kuris demonstruoja savitą seksualų stilių ir nagrinėja pačias įvairiausias istorijas, jas savaip interpretuoja, karikatūrina ir paverčia amerikietiškos kultūros atributiniais prekiniais ženklais, kurie nebūtinai turi atrodyti realistiški, nors ir yra dokumentuoti. Štai vienas sėkmingiausių ir ilgiausių jųdviejų projektų – „Amerikietiška siaubo istorija“ jau sulaukė 13 sezono ir kaskart vis atrodo prasčiau. Atrodo, kad tai, kas turėtų būti aname seriale, kūrėjai visas galias atidavė taip pat siaubo nestokojančiam „Monstro“ projektui, kuriame galime atpažinti geriausius pirmųjų sezonų „Amerikietiško siaubo istorijos“ kultūrinius dėmenis. Deja, gali būti, kad „Monstras“ taip pat gali greitai išsikvėpti, kaip tai padarė kultinė „Amerikietiška siaubo istorija“.

 

Apie Lizę Borden sukurti net keli atskiri kino projektai ir net 2014 metų serialas „Lizė Borden paėmė kirvį“ bei tęsinys „Lizės Borden kronikos“, kuriuose nusifilmavo Christina Ricci, yra ir filmas „Lizė“, kuriame pasirodė Kristen Stewart. Medžiaga nemenkai pažįstama masinio kino ir serialo žiūrovams, tad visada įdomu, ką galima naujo pateikti, o naujiena yra tai, kad Lizės vaidmuo patikėtas mažai kam žinomai jaunajai Ella Beatty (aktorių Warreno Beatty ir Annette Bening dukrai), kuri savitos išvaizdos sugebėjo vizualiai savitai perteikti Lizės Borden naują įvaizdį.

 

Tikroji Lizė Borden (1860–1927) buvo amerikietė iš Fol Riverio miesto Masačiusetso valstijoje, tapusi vienos garsiausių XIX a. pabaigos žmogžudysčių bylų JAV pagrindine įtariamąja. 1892 m. rugpjūčio 4 d. jos tėvas Andrew Borden ir pamotė Abby Borden buvo žiauriai užkapoti kirviu savo namuose, o pati Lizė, kuri tuo metu vienintelė iš šeimos narių buvo namuose, buvo sulaikyta ir teisiama. Nors visi netiesioginiai įrodymai rodė jos kaltę, 1893 m. prisiekusiųjų teismas ją išteisino, tačiau visuomenės akyse ji liko atstumtąja iki pat savo mirties 1927 metais, o jos vardas ilgainiui tapo JAV popkultūros ir folkloro dalimi.








 

Istorija sukonstruota, kaip jau ir būdinga šių autorių antologijoms, chaotiškai klijuojant nechronologine seka istorijos fragmentus, įpinant fantazy motyvų, paralelinių istorijų ir vizijų. Man patinka tas sodrus, turtingas kultūrine prasme koliažas. Ypač juo mėgavausi trečiajame sezone, o šiame autoriai tarsi pratęsia paralelinių siaubo istorijų koliažinį žemėlapį. Moterų žudikių istorijos, atskleidžiančios „moteriško įniršio“ temą skirtingose epochose. Pirmoji paralelė skirta XX a. pabaigos JAV serijinei žudikei Aileen Wuornos (vaidina Sarah Paulson), kuri seriale vaizduojama kaip apsėsta Borden legendos, taip palyginant skirtingą visuomenės požiūrį į išteisintą pasiturinčią moterį ir nuteistą visuomenės atstumtąją. Antroji linija per gotikinius prisiminimų intarpus pasakoja apie XVI a. vengrų „Kruvinąją grafienę“ Elžbietą Batori (vaidina Vicky Krieps), kurios šiurpios istorijos tarnaitės lūpomis veikia kaip psichologinis katalizatorius, įkvepiantis Lizę nusikaltimui. Be to, kūrėjai į siužetą laisvai integravo ir realią 1893 m. Berthos Manchester nužudymo kirviu bylą, pateikdami ją kaip Lizės ir jos tarnaitės „repeticiją“ prieš tėvų žmogžudystę. Visi šie motyvai susukti taip, kad atstumtosios žudikės iš esmės yra ne kraugerės, bet aukos, kurios palūžusios priešinosi prieš savo smurtautojus taip, kaip išmanė.

 

Lizė Borden turi savo kampelį – balandžių pašiūrę ir vyšnių sodą, tačiau jos pamotė (aktorė Rebecca Hall) ją nuolatos žemina ir juodina, baudžia pačiomis baisiausiomis bausmėmis. Keisti Lizės tėvų santykiai perteikti kaip Adamsų šeimynėlė: nelaiminga santuoka, grįsta ekonominiais santykiais ir tuometinės visuomenės standartais paskatina veikėjus elgtis anomaliai, o tiksliau – sadistiškai. Veikėjai nepanašūs į dokumentinio filmo kartotes, autoriai nesistengia būti realistiški, jie žaidžia popkultūros klišėmis ir kuria karikatūrinius personažus, kurie spalvingi, įdomūs, dažnai vienkrypčiai, perspausti, o jų santykiai dažnai obsesiniai ir pagrįsti seksualine motyvacija.

 

Lizės ir jos namų tarnaitės lesbietiška istorija itin čionai išplėtota: kruopšti, įžvalgi europietė amerikiečių namuose dirba kaip Pelenė, tačiau tampa ir meiluže tiek Lizei, tiek jos tėvui. Tarnaitė skaito Lizei pasaką apie kraujo ritualo karalienę ir sužadina neribotas fantazijas. Serialas tarsi demonizuoja pačią vaizduotę, jos beribę galią, nes vedina folklorinių mitų Lizė imi idealizuoti mirtį, kraują ir atsinaujinimo, išsilaisvinimo galimybes. Ir visa tai vyksta ne bet kaip, o skambant grupės „The Runways“ roko muzikos 1976 m. hitui „Cherry Bomb“ fonui, kurį praniūniavau keletą serijų.

 

Man patiko ir šis sezonas. Sunku pasakyti, ar jis mano mėgstamiausias, nes labai patiko trečiasis. Ir visiškai priešingai, nei daugeliui, man pirmasis sezonas, labiausiai apdovanotas visokiomis nominacijos, pasirodė labiausiai prėskas. Tai skonio reikalas. Man priimtinas šios antologijos karikatūrizmas, netikėtos sąsajos su kitomis žudikų istorijomis, apjungiant į vieną bendrą konceptualų įvalkalą. Neišvengiama šiame seriale ir poteisminė Lizės naujas mito kūrimas, sufražistės fasadas, nors prieš žmogžudystes tikroji Lizė dalyvavo įprastoje to meto bažnytinėje ir labdaringoje veikloje (pvz., Moterų krikščionių blaivybės sąjungoje, ligoninės komitete), tačiau politiniu moterų balsavimo teisės judėjimu ji nesidomėjo ir aktyviai jame nedalyvavo nei prieš teismą, nei po jo, tad serialo politinis finalinis akcentas daugiau išliko kūrėjų vizija, jog apskritai Lizės asmenybė buvo auka, kuri savo jėgomis kovodama prieš blogį išvadavo ne vien save, bet ir prisidėjo prie moterų aktyvisčių. Sufražistės realiame gyvenime, kaip teigia šaltiniai, nepaisant visuomenės pasmerkimo gynė Lizė Borden. Aistringai papasakota istorija yra šiurpi, bet šiurpiausia šįkart ne pjaustomi lavonai (kaip trečiajame sezone), bet būtent tas rafinuotai ir teatrališkai perteiktas psichologinis smurtas, vyraujantis tarp personažų, įvilktų į XIX-XX a. pradžios kostiumus.



 

Maištinga Siela

Spektaklis "Naujasis nuomininkas", režisierius Žilvinas Vingelis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mielieji!

 

Buvau nustebintas režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Naujasis nuomininkas“, kurio premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre šį rudenį (2026) dėl keletas priežasčių. Tiesą sakant, nieko nebuvau matęs iš šio režisieriaus pastatymo, nors kontekstuose teko girdėti apie jo spektaklį „Alisa Veidrodžių karalystėje“. Režisierius pamažu, kaip suprantu, įgauna įdirbį, kadangi teatro pasaulyje intensyviai pradėjo kurti daugmaž nuo 2016 metų ir jau pastatė ne vieną dėmesio vertą spektaklį. Paprastai režisierius pristatomas kaip jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierius, vizualinio, eksperimentinio bei šiuolaikinio teatro kūrėjas ir dramaturgas. Jis garsėja tuo, kad savo spektakliuose intensyviai jungia klasikinius tekstus su moderniomis technologijomis, multimedija, vaizdo projekcijomis ir netikėtais scenografiniais sprendimais. Ir tokiais epitetais po „Naujojo nuomininko“ netikėti neįmanoma.

 

Autorius naudoja rumunų ir prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco (1909-1994) pjesės „Naujasis nuomininkas“ medžiagą. Eugène Ionesco paprastai pristatomas kaip vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų ir rumunų kilmės dramaturgų, laikomas absurdo teatro pradininku bei klasiku. Savo kūryboje jis derino komiškus ir tragiškus elementus, taip atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą, dvasinę tuštumą bei komunikacijos beprasmybę. Viena ryškiausių ir metaforiškiausių jo pjesių yra vienaveiksmė tragikomedija „Naujasis nuomininkas“, parašyta 1953 metais, o pirmą kartą pastatyta scenoje 1955 metais Helsinkyje (Prancūzijoje premjera įvyko 1957 metais). Šiame kūrinyje pasakojama apie į tuščią butą atsikraustantį vyrą, kurį krovikai palaipsniui visiškai užkrauna daugybe nereikalingų baldų ir daiktų, kol jis pats tampa nebematomas. Per šį siurrealistinį ir groteskišką daiktų antplūdžio vaizdinį Ionesco taikliai parodo, kaip materializmas ir buitis galiausiai uždusina ir sunaikina pačią žmogaus asmenybę.

 

Ž. Vingelis su pjesės medžiaga kuria vizualinį teatrą, kuris man priminė kino režisieriaus Michelis Gondry, o pastarasis sukūrė tokius filmus kaip „Jausmų galia“ (orig. Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004 m.), „Gėlėti sapnai“ (2006) ir kt. Tai sapniškas, iš fragmentų ir skirtingų dimensijų besijungiančių pasakojimų koliažo kino režisierius, kurio darbuose atpažinau ir tam tikruosius Ž. Vingelio pastatymo elementus. Pjesė prasideda tokiame papilkėjusiame bute (efektyvus ir klaustrofobiškai tuščias butas), vizualinis film noir variantas kuria tokį XX amžiaus kafkišką grėsmingą atmosferą. Kalbasi veikėjas naujasis nuomininkas (aktorius Jonas Baranauskas) su kuoktelėjusia moteryte (aktorė Kamilė Andriuškaitė). Visas pusvalandis skirtas cirko akrobatikai ir žaidimui. Du Super Mario primintys krovikai (aktoriai Karolis Norvilas ir Liudas Vyšniauskas) absurdiškai nešioja ir dėlioja nuomininko lagaminus, ieško jiems tinkamos vietos, tačiau tik vėliau žiūrovas supranta, jog tie krovikai iš esmės tėra tik nervų ląstelės, impulsai perstatyti ir suvokti asmenybę ir per daiktus, ir per sukauptas patirtis žmogaus atmintyje. Kitaip sakant, tai tam tikri proto generavimo laidininkai, leidžiantys pažvelgti, kas dedasi iš pažiūros itin statiškame ir mažai ką veikiančiame nuomininko (pa)sąmonėje.

 

Tiesą sakant, pirmoji pjesės pastatymo dalis nelabai sužavėjo, maniau, kad absurdo teatras taip nieko ir nenuveiks, tačiau  būtent eksperimentinė Vingelio režisūrinė išmonė pribloškė savo evoliucija. Iš pažiūros kafkiška buto atmosferą keičia vizualinių medijų ir triukų barokas. Tiek daug visokiausių dekoracijų perteikti veikėjo vidiniams procesams, jo psichoanalizei, kad likau gerąja to žodžio prasme priblokštas. Kodėl priblokštas? Triukai manęs teatre neveikia ir nejaudina, esu žmogaus charakterio kūrimo teatro gerbėjas, tačiau šįkart ėmė Vingelio spektaklis ir absoliučiai įtraukė į psichoanalizę, kur atsiveria dimensijų įvairovė, siurrealistinis veikėjo landžiojimas po lagaminų (supresuotų prisiminimų ir daiktų, apibrėžiančių asmenybės tapsmą) babelišką sieną, kur veikėjas keičia proporcijas, stilių, judesius ir kalbą. Scena užsipildo ir grėsmingai priartėja savo kolosaliu daiktiniu turiniu prie žiūrovo, bet kartu tampa padidinamuoju stiklu nuomininko tapatybės besijungiantiems ir griūnantiems suvokimo, atpažinimo ir priėmimo procesams.

 

Nors spektaklis akcentuoja daiktiškumą, jų perteklių, kuris itin vargina šiuolaikinį žmogų, bet man šis spektaklis ne tiek apie daiktų ir žmogaus ryšį, kiek technologijomis, projektoriais, apšvietimais išgautas noir prisiminimų skruzdėlynas, kuriame veikia kaip atskiri veikėjai bėglys ir policininkai. Tiesa, iki galo taip ir neaišku tikrasis tų sukrautų lagaminų poveikis vaizduojamam individui, tačiau ekspresija byloja, kad ten ne konkretybė svarbi, o emocija, t. y. baimių, džiaugsmų, traumų, nostalgijos, meilės vaiduoklių namai, kurie vienas su kitu koreliuoja savita logikos seka.

 

Režisierius teigia: „Daiktai valdo mūsų gyvenimą, jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę, provokaciją.“ Jeigu tikitės iš spektaklio absoliutaus ir blaivaus aiškumo – nieko panašaus nebus. Eksperimentinis vizualinis spektaklis stengiasi analizuoti jausminius procesus kaip objektą, o ne priežasčių ir pasekmių įprastinius santykius, todėl pamačiau, kad išėjusieji iš šio spektaklis (bent jau dalis) buvo daugiau ar mažiau sutrikę, nežinantys, ką iš tikrųjų pamatė ir griebėsi nuo minkštasuolių skrajutes, kad rastų tuos atsakymus arba bent dalines nuorodas, ką mąstyti ir galvoti apie „Naująjį nuomininką“.

 

Gal klasikinio teatro žiūrovams spektaklis pasirodys pernelyg futuristinis, primenantis absurdo teoriją iš egzistencialistų ir Beketo literatūros, kai gyvenimas ir pasaulis yra dekoracijos, o veikėjas yra jų įkalintas, patyria svetimumą ir absurdiškumą. Ir taip galima pamatyti nuomininką, o kodėl gi ne? Pasaulyje, kurio dekoracijas sau susikuriame taip, kaip norime, netenkame tikrovės kolektyvinio pojūčio, nes tikrovė perkeliama į tą variantą, kurį trokšta individas. Daiktų ir patirčių šiandienos pertekliaus tikrovėje kiekvienas gyvena savo sukurtoje versijos visatoje, susikalbame mažais teleekranais, kurių motyvas panaudotas pačiame spektaklyje, todėl atrodo, kad žmogus susitveria ištisą imperiją, kurią gali valdyti ir kontroliuoti, bet iš tikrųjų čia nutinka paradoksas – jis atsitveria nuo kitų pasaulių ir visatų, todėl tampa mažytis, susvetimėjęs, neišgirstas ir nesuprastas tarsi elfas stiklinėje kolboje. Yra, žinokite, ką pamąstyti! Tai spektaklis, kai triukai suveikia kaip simbolių ir metaforų kakofonija, kuri tampa aliuzija į mūsų atpažįstamos tikrovės modelius. Kartą pamatyti, mano galva, verta.

 

Maištinga Siela

2026 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Užventis: miestelio istorija, kultūra, sąsajos su rašytoja Šatrijos Ragana

 

Užventis – tai vaizdingas Žemaitijos miestelis Kelmės rajono savivaldybėje, įsikūręs prie Ventos upės aukštupio. Miestelio pavadinimas tiesiogiai atspindi jo geografinę padėtį – vieta „už Ventos“. Užventis turi turtingą istoriją, siekiančią dar XIV–XV amžių, kai čia buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o vėliau susiformavo prekybinis bei kultūrinis apylinkių centras.

Ši vietovė ypač garsėja savo išskirtiniu kultūriniu paveldu ir literatūriniais pėdsakais. XIX a. pabaigoje Užvenčio dvare gyveno ir kūrė rašytoja Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), kuri čia parašė kelis žinomus savo kūrinius. Vėliau Užventis tapo žinomas ir kaip Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus tėvonija – jo dėka tarpukariu čia buvo išvystytas modernus ūkis, veikė bravoras, malūnas bei elektrinė.

 

Istorinis Užvenčio dvaras ir jo parkas iki šiol išlieka viena svarbiausių miestelio traukos vietų. Vaizdingame parke, kurį supa šimtametės liepos ir Ventos vingiai, nuolat vyksta plenerai, meno renginiai bei kalvių ir medžio drožėjų stovyklos. Atnaujintas dvaro vandens malūnas bei buvusio dvaro pastatai primena apie šlovingą praeitį ir pritraukia istorija bei gamta besidominčius lankytojus.

 

Šiandien Užventis yra jaukus, bendruomeniškas miestelis, puoselėjantis žemaitišką tapatybę ir kultūrines tradicijas. Mieste veikia Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kraštotyros muziejus bei tradiciniai amatų centrai, o aplinkinė gamta suteikia vietovei ramybės ir išskirtinio žavesio.

 

Maištinga Siela