Maištinga siela

2026 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Knyga: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo"

Kate Atkinson. „Gyvenimas po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla. Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K. Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros kūriniu.

Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.

Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario 11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to, kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos, arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami (p. 139).“

Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu, istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis, o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas, neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...

Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre – Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė, palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų. Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa, savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.

Kate Atkinson

Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui, kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti, nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų, nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas. Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“ spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė – tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne, Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų, nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“

Gyvenimas po gyvenimo – lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą, apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų, vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška? Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo, kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis tiek kartais tą padarome.

Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį, knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane, kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.

Maištinga Siela

Vyno dvikova: Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc (2024, Prancūzija) vs. Marquis de Goulaine Saumur Champigny (2023, Prancūzija)

Sveiki!

Lyginant šiuos du prancūziškus vynus, Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc (2024) ir Marquis de Goulaine Saumur Champigny (2023), išryškėja visiškai skirtingi regioniniai charakteriai, atspindintys jų kilmę iš saulėto Langvedoko bei vėsesnio Luaros slėnio. Pirmasis vynas atstovauja Pietų Prancūzijos saulėje užaugintų vynuogių mišiniui iš žvirgždingų terroir plotų, o antrasis gaminamas iš tradicinio Luaros regiono Cabernet Franc vynuogių. Abiejų butelių turinys skiriasi tiek alkoholio koncentracija – Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc pasižymi kur kas stipresniu 14,5 proc. laipsnių rodikliu, o Marquis de Goulaine Saumur Champigny siekia 13 proc., – tiek ir pačia gamybos filosofija, kur pirmuoju atveju akcentuojamas sodrus bei gilus saulės erdvės poveikis, o antruoju – elegantiškas vaisiškumas.

Gamybos principai šiuose ūkiuose remiasi giliomis tradicijomis, tačiau pritaikytais skirtingiems klimato iššūkiams. Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc išnaudoja ypatingą saulės nudailintą terruarą, kur akmenuotos, žvirgždingos kalvų dirvos sugeria dienos šilumą ir naktį ją atiduoda vynuogėms, užtikrindamos optimalią uogų brandą, o šis pietietiškas gamybos modelis orientuotas į turtingos struktūros kūrimą, dažnai pasitelkiant išraiškingą brandinimą medinėse statinėse. Tuo tarpu Marquis de Goulaine Saumur Champigny gimsta vyndarystės namuose, kurių istorija siekia tūkstantį metų ir kurie garsėja kruopščiu uogų atrinkimu bei natūralių vynuogių savybių išlaikymu buteliavimui vietoje.

Kalbant apie skonio savybes, šie vynai demonstruoja visišką kontrastą. Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc pasižymi galinga uogų sprogimo banga, ryškiomis raudonųjų vaisių natomis ir pastebimais prieskoniniais bei pikantiškais akcentais, paliekančiais ilgą ir šiltą poskonį. Visiškai kitokią patirtį siūlo Marquis de Goulaine Saumur Champigny, kuris džiugina švelniu, subalansuotu vidutinio kūno gomuriu, kuriame dominuoja prinokusios vyšnios, raudonosios bei tamsiosios miško uogos ir lengvas pikantiškas prieskonis pabaigoje.

Someljė vertinimai šiuos vynus apibūdina per jų kulinarinio pritaikymo prizmę. Vertindami Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc, someljė išskiria jį kaip charakteringą Viduržemio jūros regiono kūrinį, rekomenduojamą derinti su galingesniais raudonos mėsos valgiais, jautiena, ėriena ar stipresnio skonio sūriais. Tuo tarpu Marquis de Goulaine Saumur Champigny ekspertai apibūdina kaip rafinuotą klasikinio Luaros stiliaus pavyzdį, puikiai tinkančią prie lengvesnių mėsos patiekalų, keptos paukštienos bei brandintų sūrių.

Vieno ir kito vyno stiprybės slypi jų išraiškingume ir savitume: Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc stiprybė yra jos pietietiška jėga, sodrumas ir kompleksiškumas, tačiau didelis alkoholio procentas ir intensyvumas tam tikram skoniui gali atrodyti pernelyg sunkiai pritaikomi kasdieniam vartojimui. Savo ruožtu Marquis de Goulaine Saumur Champigny stiprybė yra gaiva, elegancija, šilkiniai taninai bei subtilus uogų aromatas, o trūkumas – kai kuriems vartotojams jis gali pasirodyti per lengvas ar mažiau kūniškas.

Apibendrinant galima teigti, kad šie du vynai puikiai atspindi Prancūzijos vyndarystės įvairovę. Château Belles Eaux Les Coteaux Languedoc atveria duris į sodrų, galingą ir šiltą pietų Prancūzijos pasaulį, kurio butelis tinka sotesniems patiekalams ir iškilmingesnėms progoms, tuo tarpu Marquis de Goulaine Saumur Champigny siūlo gaivesnę, subtilesnę ir tradicinę patirtį, idealiai tinkančią lengvesniems vakarams.

Maištinga Siela

Škotijos nacionaliniai ir kultūriniai simboliai: kas svarbu škotams?

Škotijos siela: paveldo ir kultūros simboliai

Škotijos viskio statinė atstovauja vienam iš garsiausių ir ekonomiškai svarbiausių šalies kultūrinių eksporto produktų, kurio šaknys giliai įaugusios į tautos istoriją bei meistriškumą. Dažnai vadinamas „gyvybės vandeniu“, škotiškas viskis yra griežtai reglamentuojamas ir susietas su unikaliomis Škotijos aukštumų, salų bei žemumų geografinėmis bei klimatinėmis sąlygomis. Distiliavimo tradicija tęsiasi jau daugelį amžių ir atspindi vietinį paveldą, kantrybę bei išskirtinius skonius, kuriuos suteikia durpių dūmai, vietiniai vandens šaltiniai ir brandinimas ąžuolo statinėse. Šiandien viskis visame pasaulyje tarnauja kaip visuotinis škotiško pasididžiavimo ir tradicijų simbolis.

Kiltas (sijonas) yra turbūt labiausiai iš karto atpažįstamas tradicinio škotiško kostiumo simbolis, glaudžiai susijęs su Škotijos aukštumų istorija ir klanų paveldu. Iš pradžių tai buvo didelis, diržu sujuostas pledas, žinomas kaip feileadh mòr, vėliau išsivystęs į šiandien dėvimą prigludusį iki kelių vilnonį drabužį su konkretiems klanams bei šeimoms būdingu tartano raštu. Kiltas išlieka galingu kultūrinio identiteto pareiškimu, išdidžiai dėvimu per nacionalines šventes, vestuves ir oficialias ceremonijas, įkūnijantį atkaklią škotų dvasią.

Škotijos vėliava, dar vadinama „Saltire“ arba Šv. Andriejaus kryžiumi, yra viena seniausių iki šiol naudojamų nacionalinių vėliavų pasaulyje, kurios kilmė legendomis siekia IX amžių. Joje vaizduojamas baltas įstrižas kryžius tamsiai mėlyne fone, pagerbiantis Škotijos globėją šventąjį Andriejų, kuris buvo nukryžiuotas ant X formos kryžiaus. Vėliava turi milžinišką istorinę ir emocinę reikšmę škotams, ji išdidžiai kyla visoje šalyje per valstybines šventes, sporto renginius ir kultūrinius susibūrimus kaip vienybės bei nepriklausomybės emblema.

Škotijos karališkoji vėliava, kurioje geltoname fone pavaizduotas raudonas šėlstantis liūtas dvejose linijose, yra istorinis karališkasis simbolis, glaudžiai susijęs su šalies monarchija ir viduramžių istorija. Istoriškai naudotas Škotijos karalių, šėlstantis liūtas simbolizuoja drąsą, kilnumą ir jėgą. Nors šiandien jis yra griežtai rezervuotas naudoti tik suverenui ir karūnos atstovams, jis išlieka mylimu kultūriniu simboliu, dažnai matomu nacionaliniuose renginiuose, simbolizuojančiu išdidų Škotijos karališkąjį paveldą.

Paprastasis erškėtis yra Škotijos nacionalinė gėlė, švenčiama dėl savo atsparumo, dygliuotos gynybos ir užsispyrusio išgyvenimo atšiauriuose kraštovaizdžiuose. Remiantis legenda, gėlė savo statusą užsitarnavo per vikingų naktinį reidą, kai priešas plika pėda užlipo ant erškėčio, sušuko iš skausmo ir tuo pačiu įspėjo miegančius škotų gynėjus. Šis nuožmus vietinis augalas tapo nepaklusnumo ir apsaugos simboliu, šimtmečius išdidžiai naudojamu škotiškoje heraldikoje, karališkuosiuose ženkleliuose ir kultūriniuose motyvuose.

Hagisas yra nacionalinis Škotijos patiekalas, persmelktas šimtmečių kulinarijos tradicijų ir folklore. Tradiciškai gaminamas iš avies plaučių, širdies ir kepenų, sumaltų su svogūnais, avižiniais dribsniais, taukais, prieskoniais bei sultiniu ir tradiciškai įdarytų į gyvūno skrandį, jis pasižymi sodriu ir pikantišku skoniu. Kultūrine prasme hagis yra garsiai įamžintas Škotijos nacionalinio bardo Roberto Burnso eilėraštyje „Address to a Haggis“ ir kiekvienais metais ceremoniškai patiekiamas per Burnso vakarienės šventes kartu su ropėmis, bulvių koše bei taure viskio.

Kilnusis erelis yra didingas plėšrus paukštis, užimantis gerbiamą vietą Škotijos laukinėje gamtoje ir kultūroje, įkūnijantis laisvą aukštumų dvasią. Sklandydamas virš nelygių kalnų ir plačių slėnių, kilnusis erelis simbolizuoja galią, laisvę bei nepaliestą Škotijos kraštovaizdžio gamtos grožį. Jis jau seniai yra pagarbos ir apsaugos simbolis šalies gamtosaugos pastangose ir užima svarbią vietą vietiniame folklore bei pavelde.

Ben Nevisas, aukščiausias kalnas Britų salose, iškyla kaip monumentalus geografinis ir kultūrinis objektas Škotijos aukštumose. Įsikūręs netoli Fort Viljamo miesto, jis kasmet pritraukia tūkstančius žygeivių, alpinistų ir gamtos entuziastų, tarnaudamas kaip didis iššūkis ir grubios gamtos didybės simbolis. Kalnas giliai įaustas į vietinį folklorą, laisvalaikio kultūrą ir Škotiją kaip kvapą gniaužiančių kraštovaizdžių bei nuotykių dvasios šalį.

Dūdmaišiai, ypač Didysis Škotijos dūdmaišis, yra esminis Škotijos muzikos instrumentas, žinomas dėl savo galingo, jaudinančio ir išskirtinio garso. Istoriškai naudoti klanams sutelkti į mūšį, bendrauti dideliais atstumais ir pažymėti iškilmingas progas, šis instrumentas užima giliai gerbiamą vietą Škotijos pavelde. Šiandien pilnais aukštumų drabužiais apsirengę dūdmaišininkai yra pagrindinis karinių pasirodymų, nacionalinių festivalių ir tradicinių ceremonijų akcentas visame pasaulyje.

Golfo sporto kilmė plačiai pripažįstama Škotijoje, o jo istorinės šaknys siekia XV amžių Sent Endruzo aikštynuose, kurie visame pasaulyje švenčiami kaip „golfo namai“. Šis sportas yra giliai įsišaknijęs Škotijos poilsyje, turizme ir tautiniame pasididžiavime, o prie pakrantės kopų įrengti pasaulinio lygio čempionatų aikštynai pritraukia žaidėjus. Jau šimtmečius Škotija formuoja šio žaidimo taisykles, kultūrą ir pasaulinį prestižą, todėl golfo sportas išlieka esminiu šiuolaikinio škotų laisvalaikio ramsčiu.

Viržių šakelė atspindi vieną iš ikoniškarių ir atspariausių Škotijos laukinių augalų, vėlyvą vasarą nusėjančių kalvų šlaitus ryškiais violetiniais atspalviais. Škotų folklore ir tradicijose ypač balti viržiai laikomi galingu sėkmės, apsaugos ir saugių kelionių talismanu, dažnai įpinamu į vestuvines puokštes arba segamu prie atlapų. Viržių laukai primena amžiną Škotijos dykumų grožį, simbolizuojantį ilgalaikę jėgą ir glaudų ryšį su protėvių žeme.

Edinburgo pilis yra istorinė tvirtovė, dominuojanti virš Škotijos sostinės panoramos nuo savo vulkaninės uolos atramos taško, tarnaujanti kaip monumentalus audringos šalies istorijos ir atsparumo simbolis. Per šimtmečius mačiusi daugybę karališkųjų gimdymų, apgulų ir mūšių, joje saugomos Škotijos brangenybės (šalies karališkosios regalijos) bei Likimo akmuo. Kaip pagrindinis kultūrinis orientyras, Edinburgo pilis apibendrina architektūrinę didybę, istorinį gylį ir ilgalaikę Škotijos tautos dvasią.

Maištinga Siela