Dienos daina: AIDAN – Bella [žodžiai / lyrics] (ESC: Malta 2026)

 

Sveiki!
 
Tikriausiai esu šiek tiek senamadis, bet man labai graži Maltos šių metų „Eurovizijos“ daina, kurią, beje, teko girdėti gyvai, kai atlikėjas Aidan ją atliko Vilniuje mūsų nacionalinės atrankos finaliniame koncerte. Daina mane kažin kur nukelia į kažkokį seną itališką 5-6 dešimtmečio filmą ir tai taip gražu, kad negaliu ja nepasidalyti. Džiaugiuosi, kad ji pateko į finalinį didžiosios „Eurovizijos“ etapą.
 
Aidan Cassar, scenoje žinomas tiesiog kaip Aidan, yra 1999 m. gimęs Maltos dainininkas ir dainų autorius, pastaraisiais metais tapęs viena ryškiausių šalies popmuzikos žvaigždžių. Kilęs iš pietų Maltoje esančio Šaitūno (Żejtun) miestelio, jis jau daugiau nei dešimtmetį suka muzikos pasaulyje: savo kelią pradėjo dar 2015 metais vaikų „Eurovizijos“ atrankoje, vėliau jėgas išbandė vietiniame „X Faktoriuje“, o šiandien jo sąskaitoje – net keliolika kūrinių, pasiekusių pirmąsias Maltos radijo stočių topų vietas. Be dainavimo ir muzikos kūrimo Aidan aktyviai prodiusuoja savo pasirodymus, garsėja charizmatišku įvaizdžiu ir gebėjimu sukurti itin energingus, modernios produkcijos popmuzikos ritmus, todėl vietinėje scenoje yra vadinamas tikru hitų mašina.
 
Jo kelias į didžiąją „Euroviziją“ buvo kupinas užsispyrimo ir dramų. Atlikėjas nacionalinėje Maltos atrankoje (MESC) laimę bandė keletą kartų – 2022 m. su daina „Ritmu“ liko per plauką nuo pergalės (antrojoje vietoje), o 2023 m. iš konkurso buvo skandalingai diskvalifikuotas dėl taisyklių pažeidimo reklamuojant savo dainą socialiniuose tinkluose (tuomet jis net grasino nacionaliniam transliuotojui teismais). Nepaisant šių suklupimų, jis nepasidavė, parašė dešimtis naujų demonstracinių kūrinių ir triumfavo nacionaliniame finale su daina „Bella“ (išvertus – „Gražuolė“). Šį užvedantį, vasarišką popkūrinį Aidan parašė pats, bendradarbiaudamas su olandų kūrėju Joep van den Boom bei 2024 m. Maltos eurovizine atstove Sarah Bonnici.
 
Daina „Bella“ yra išskirtinė tuo, kad joje skamba trys kalbos – anglų, italų ir gimtoji maltiečių kalba. Tai istorinis įvykis, kadangi tai pirmasis Maltos eurovizinis kūrinys per pastaruosius 26 metus, kuriame oficialiai vėl skamba skambi ir ritminga maltiečių kalba (paskutinį kartą keliomis maltietiškomis eilutėmis 2000-aisiais pasižymėjo Claudette Pace daina „Desire“). Kūrinys pasakoja apie stiprią aistrą, susižavėjimą ir meilę paslaptingai merginai, o pats muzikinis stilius sujungia modernų europietišką popą su Viduržemio jūros regiono ritmais.
 
Tarp įdomių faktų apie atlikėją galima paminėti jo glaudų ryšį su Lietuva – ruošdamasis konkursui jis aktyviai keliavo po Europą ir gyvai pasirodė kaip kviestinis svečias mūsų „Eurovizija.LT“ atrankos finale. Laisvalaikiu Aidan labai domisi mada, pats prisideda prie savo sceninio garderobo kūrimo (neseniai išleido savo antrąjį studijinį albumą „Cowboys Don't Cry“), taip pat dievina keliones. Šiandien siūlai pasižiūrėti jo klipą ir pasiklausyti dainos.
 

AIDAN – Bella
[žodžiai / lyrics]
 
Hello, my friend, is it the end?
I don't recall the time you said goodbye
Hello, my friend, I'm feeling blue
I gave it all, you took me by surprise
 
What if our worlds align again?
Right by the summer sky, my friend
I hope you know it's fun to love again
And if you're feeling cold tonight
I'll meet you here now, don't be shy
 
Che bella, jien hawn għadni nistenna
I'll keep holding onto you
After all of this time it's you, and only you
Bella, forsi taħseb ftit fija
All the nights that you danced with me
By the sea, they're calling me
Che bella
 
Bella, bella, bella, bella
Bella, bella, bella
Bella, bella
After all this time it is you
Ma che bella, bella, bella
Bella, bella, bella, ah
 
What if our worlds align again?
Right by the summer sky, my friend
I hope you know it's fun to love again
And if you're feeling cold tonight
I'll meet you here now, don't be shy
 
Che bella, jien hawn għadni nistenna
I'll keep holding onto you
After all of this time it's you, and only you
Miskin min hu bħali, miskin min hu hekk
Irbaħtli l-battalja, int Jean la Valette
U tliftli kull sens, qed inħoss id-dinja ddur bija
Che bella, u ħallejtni nistenna
I'll keep holding onto you
After all of this time it's you, and only...
Che bella
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Céline Dion – Dansons [žodžiai / lyrics / les paroles]

 
Sveiki, skaitytojai ir melomanai!
 
Nežinau, kiek Lietuvoje yra paklausančių garsiosios kanadiečių atlikėjos Celine Dion muzikos, bet tikriausiai dažnas pripažintų, kad jos balsas dieviškas, o įtaka muzikai – milžiniška. Celine Dion yra viena ryškiausių ir techniškai stipriausių visų laikų popmuzikos vokalisčių, kurios balsas dažnai apibūdinamas kaip vokalinis stebuklas. Jos operinis mecosopranas pasižymi reta trijų oktavų diapazono jėga, nepriekaištinga intonacija bei gebėjimu be pastangų pereiti iš galingų, krūtininių natų į subtiliausias falceto variacijas. Pasaulinę šlovę jai pelnė ne tik fizinės balso savybės, bet ir neįtikėtina emocinė įtaiga, leidžianti kiekvieną baladę paversti dramatišku pasakojimu. Visgi, pastaraisiais metais atlikėjai teko išgyventi itin sunkų etapą – jai buvo diagnozuotas retas ir nepagydomas neurologinis sutrikimas, vadinamas sukamojo raumens stingumo (arba standžiojo žmogaus) sindromu. Ši liga sukelia skausmingus raumenų spazmus, kurie paveikė ir jos balso stygas, priversdami dainininkę ilgam pasitraukti nuo scenos ir atšaukti koncertinius turus.
 
Nepaisant sveikatos iššūkių ir kovos su liga, Celine Dion pademonstravo nepalaužiamą dvasios stiprybę ir grįžo į muzikos pasaulį su naujausia savo daina „Dansons“ („Šokime“). Šis kūrinys stilistiškai skiriasi nuo gerbėjams įprastų, monumentalių meilės baladžių, kuriomis dainininkė išgarsėjo praėjusiame amžiuje. „Dansons“ yra energingas, ritmiškas ir modernus prancūziško popmuzikos stiliaus kūrinys, kuriame elegantiškai susipina prabangios orkestrinės aranžuotės ir šiuolaikiniai sintetiniai ritmai. Daina dvelkia kinematografiška atmosfera ir prancūzišku šarmu, primenančiu klasikinį šansoną, tačiau pritaikytą šokių aikštelei, o pačios atlikėjos vokalas čia skamba brandžiai, giliai ir užtikrintai, demonstruodamas, kad ji vėl visiškai kontroliuoja savo legendinį balsą.
 
Kūrinio „Dansons“ tekstas ir idėja yra giliai asmeniški, simbolizuojantys pačios Celine Dion dvasinį atgimimą ir triumfą prieš likimo smūgius. Daina pasakoja apie gebėjimą rasti džiaugsmą ir šviesą netgi tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis, ragindama paleisti baimę, skausmą bei tiesiog atsiduoti gyvenimo šokiui. Tai metafora apie kovą su sunkumais – užuot pasidavus likimui, dainos herojė renkasi judėti pirmyn ir švęsti kiekvieną jai dovanotą akimirką. Ši žinutė itin stipriai rezonuoja su dainininkės asmeniniu gyvenimu, todėl klausytojai kūrinį priima ne tik kaip eilinį radijo hitą, bet ir kaip įkvepiantį vilties bei emocinio nepalaužiamumo manifestą.
 
Muzikos kritikai kūrinį „Dansons“ įvertino itin palankiai, vadindami jį vienu įspūdingiausių ir labiausiai lauktų sugrįžimų popmuzikos istorijoje. Recenzijose dainininkė giriama už drąsą eksperimentuoti su greitesniu tempu bei už tai, kad sugebėjo išlaikyti savo firminį vokalinį grandioziškumą subtilesnėje, ritmiškoje struktūroje. Apžvalgininkai pabrėžia, kad kūrinys neturi pigios nostalgijos prieskonio ir skamba visiškai šiuolaikiškai, o Dion emocinė transliacija pasiekė naują brandos lygį. Šis šiltas priėmimas akimirksniu atsispindėjo ir muzikos lankomumo bei pardavimų statistikoje.
 
„Dansons“ greitai užkopė į aukščiausias Prancūzijos, Kanados ir Belgijos singlų topų vietas, pasiekdamas dešimtukus bei užsitikrindamas lyderio pozicijas prancūziškai kalbančių šalių radijo stotyse. Kūrinys taip pat sulaukė didžiulio populiarumo pasaulinėse srautinių transliacijų platformose, kur tarptautinė auditorija aktyviai palaikė atlikėją, o skaitmeniniai pardavimai parodė, kad Celine Dion fenomenas išlieka gyvas ir nepavaldus laikui. Šis pasiekimas įrodė, kad nepaisant fizinių apribojimų ir priverstinės pertraukos, dainininkė išlaiko savo statusą kaip viena įtakingiausių muzikos ikonų, gebančių suvienyti milijonus klausytojų visame pasaulyje.
 
Šiandien siūlau paklausyti šio kūrinio ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 
Celine Dion – Dansons
[lyrics / žodžiai / les paroles]
 
Dansons, au-dessus des abîmes
Aux arêtes des cimes
Et les bas fonds, quittons
Volons, valsons
Dansons, quand le monde vacille
Sur un pas, sur un fil
À nos corps emmêlés
Nos mains nouées
Pour oublier nos peines
Que rien ne nous retienne
Ne nous retienne
 
Dansons, au-dessus des grands vides
Que nos souffles nous guident
Les corps à l'unisson
Jouez violons
 
Dansons, ce soir il y a bal
Au milieu des étoiles
Envers et contre nous
Doux rendez-vous
 
Flottons, front contre front
Flocons sur l'horizon
Flocons sur l'horizon
 
Dansons, pour être et rester droits
Parce qu'on se le doit
Pour tous les immobiles
Tous les sans voix ni loi
Parce que c'est inutile
Parce que toi et moi
Nos visages, nos bras
Malgré tout puisqu'on ne peut danser que debout
 
Dansons, inventons nos vertiges
Avant que l'on se fige
Quand l'univers hostile
Une idylle, une île
Dansons au-dessus des abîmes
Aux arêtes des cimes
Tournons puisque le monde
Ne tourne plus rond
 
Maištinga Siela

Lochneso pabaisa ir Lochneso ežeras: faktai, ežero tikroji istorija ir mitologija

 

Sveiki!
 
Apie Lochneso pabaisą pirmąkart išgirdau vaikystėje per kažkokį serialą. Vėliau populiariuose dokumentiniuose serialuose apie keistus pasaulio paranormalius reiškinius ir vietovės. Vis dar noriu kada nors pamatyti Lochneso ežerą, tad nusprendžiau šiuo įrašu susidėlioti tai, kas priklauso vietos mitologijai ir legendoms ir kas priklauso realiems faktams.
 
TIKROJI LOCHNESO EŽERO ISTORIJA IR GEOLOGIJA
 
Lochneso ežeras, telkšantis Škotijos aukštumose, yra vienas labiausiai pasaulyje atpažįstamų gėlo vandens telkinių, tačiau jo pavadinimo kilmė dažnai lieka legendų šešėlyje. Šio ežero pavadinimas yra tiesioginis škotų gėlų kalbos žodžio Loch Nis vertimas. Vietos kalba žodis loch reiškia ežerą arba siaurą jūros įlanką, o štai elemento Nis (arba Ness) etimologija mus nukelia į gilią senovę. Kalbininkai ir istorikai linkę manyti, kad šis vardas kilęs iš keltų prokalbės žodžio Nesta, reiškiančio „riaumojanti“ arba „srauni“, kas greičiausiai buvo susiję su pro ežerą tekančios Neso upės charakteriu, o vėliau buvo suasmeninta ir tapo senosios piktų upės deivės vardu. Lietuvių kalboje nusistovėjęs pavadinimas „Lochneso ežeras“ iš esmės yra pleonazmas – dvigubas įvardijimas, nes jame sujungtas gėliškas žodis „loch“ ir lietuviškas „ežeras“, tačiau tokia forma padeda geriau adaptuoti šį unikalų geografinį objektą mūsų kalbinėje aplinkoje.
 
Geografiškai šis milžiniškas vandens telkinys yra išsidėstęs Didžiojo Gleno (Great Glen) tektoniniame lūžyje, kuris driekiasi įstrižai per visą Škotiją nuo Inverneso šiaurės rytuose iki Fort Viljamo pietvakariuose. Tai reiškia, kad ežero vieta buvo nulemta dar prieš šimtus milijonų metų, kai judančios tektoninės plokštės tiesiog perskėlė kraštovaizdį. Tačiau dabartinį pavidalą ežeras įgijo palyginti neseniai – maždaug prieš 10 000 metų, baigiantis paskutiniam ledynmečiui. Traukdamiesi ir tirpdami milžiniški ledynai išskobė gilų, tiesų ir siaurą gilų slėnį, kurį užpildė tirpsmo vanduo. Dėl šios priežasties Lochnesas yra stebėtinai tiesus, ištįsęs net 36 kilometrus, o jo plotis daugelyje vietų nesiekia nė dviejų kilometrų.
 
Ežero reljefas ir fizikinės savybės daro jį tikru gamtos fenomenu. Lochnesas yra antras pagal paviršiaus plotą ežeras Škotijoje, tačiau dėl savo neįtikėtino gylio jis yra pats vandeningiausias – jame telkšo daugiau gėlo vandens nei visuose Anglijos ir Velso ežeruose kartu sudėjus. Didžiausias oficialiai išmatuotas ežero gylis siekia net 230 metrų, nors kai kurių tyrimų metu užfiksuotos ir gilesnės įdubos. Šio ežero dugnas primena gilų, statų griovį su stačiais povandeniniais šlaitais. Vanduo jame yra išskirtinai tamsus ir drumzlinas, o matomumas po vandeniu dažnai nesiekia nė kelių centimetrų. Tai lemia itin didelė durpių koncentracija, kurias į ežerą suneša dešimtys aplinkinių upelių ir upių, tekančių per Škotijos aukštapelkes. Be to, dėl milžiniško vandens tūrio ežeras pasižymi terminiu stabilumu – jo vanduo niekada neužšąla, o gilesniuose sluoksniuose temperatūra ištisus metus išlieka apie 5–6 laipsnius Celsijaus.
 
Nepaisant atšiaurių sąlygų ir prasto matomumo, Lochneso fauna yra turtinga ir įdomi. Ežere veisiasi gausios upėtakių, lašišų, europinių ungurių, lydekų ir dyglių populiacijos. Šie žuvų ištekliai vilioja ir stambesnius plėšrūnus: ežere nuolat maitinasi ūdros, o virš vandens medžioja ereliai žuvininkai. Kadangi Lochnesas per Neso upę tiesiogiai jungiasi su Atlanto vandenyno įlanka, į jį neršti reguliariai suplaukia Atlanto lašišos. Dėl šios unikalios ekosistemos ežeras jau ne vieną dešimtmetį sulaukia didžiulio mokslininkų dėmesio. Vienas rimčiausių mokslinių tyrimų buvo atliktas 2018–2019 metais, kai tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama profesoriaus Neilo Gemmello iš Otago universiteto, atliko ežero aplinkos DNR (aDNR) analizę. Mokslininkai surinko šimtus vandens mėginių iš skirtingų ežero vietų ir gylių, kad identifikuotų visų jame gyvenančių organizmų genetinius pėdsakus. Tyrimas oficialiai paneigė bet kokių stambių priešistorinių roplių egzistavimą, tačiau atskleidė stulbinančią ungurių DNR gausą, kas paaiškina, jog ežero gelmėse gali gyventi neįprastai dideli šios rūšies individai.
 
Aplink šį įspūdingą vandens telkinį yra išsibarstę keletas vaizdingų istorinių gyvenviečių, kurios atveria duris į ežero tyrinėjimą. Šiauriniame ežero gale, kur prasideda Neso upė, įsikūręs Inverneso miestas, laikomas Škotijos kalnyno sostine. Judant palei vakarinę pakrantę, pasiekiamas Drumnadrochito kaimas, šalia kurio stūkso garsieji Urquharto pilies griuvėsiai, datuojami XIII amžiumi ir stebintys ežerą nuo uolėto kyšulio. Dar toliau į pietus rasime Fort Augustuso miestelį, esantį pačioje ežero viršūnėje, kur lankytojai gali stebėti, kaip laivai įveikia Kaledonijos kanalo šliuzų sistemą, jungiančią ežerą su kitais vandens keliais. Tuo tarpu rytinė pakrantė yra kur kas ramesnė, statesnė ir mažiau apgyvendinta, išlaikiusi laukinę bei nepaliestą Škotijos gamtos dvasią.
 
Atmetus visas turistines legendas, Lochnesas slepia keletą stebėtinų ir mažiau žinomų faktų, susijusių su inžinerija ir hidrologija. Pavyzdžiui, ežeras yra svarbi Škotijos atsinaujinančios energijos sistemos dalis: čia veikia viena didžiausių šalyje hidroakumuliacinių elektrinių „Foyers“, kuri naudoja Lochneso vandenį elektros energijai gaminti piko valandomis. Taip pat mažai kas žino, kad dėl savo unikalios formos ir vėjo krypties ežere vyksta reiškinys, vadinamas seišu – tai nematoma, ilgalaikė vandens paviršiaus švytuoklinė banga. Stiprūs vėjai gali stumti vandenį į vieną ežero galą, o vėjui nurimus, šis milžiniškas vandens tūris pradeda svyruoti pirmyn ir atgal, sukeldamas pastebimus vandens lygio pakitimus kas kelias valandas. Galiausiai, Antrojo pasaulinio karo metais ežeras buvo naudojamas kaip slapta Karališkojo karinio jūrų laivyno bandymų poligono vieta, kur buvo testuojami nauji ginklai ir amunicija, o ežero dugne iki šiol guli keli nuskendę to meto lėktuvai, tapę savotiškais povandeniniais istorijos paminklais.
 
LEGENDA APIE LOCHNESO PABAISĄ: KAS ŽINOMA, O KAS PRAMANYTA?
 
Lochneso ežero pabaisos, meiliai vadinamos Nese, legenda yra vienas gajausių ir labiausiai intriguojančių moderniųjų laikų mitų, kurio šaknys siekia stebėtinai gilią senovę. Pirmasis rašytinis liudijimas apie paslaptingą vandens būtybę Škotijos aukštumose pasirodė dar VII amžiuje, šventojo Kolumbos biografijoje, kurią parašė abatas Adomnanas. Pagal šį pasakojimą, 565 metais airių vienuolis Kolumba išgelbėjo vietinį gyventoją nuo Neso upėje siautėjusio „vandens žvėries“. Šventasis tiesiog pakėlė ranką, padarė kryžiaus ženklą ir Dievo vardu įsakė pabaisai pasitraukti, o ši, pasak legendos, išsigandusi nubloškė atgal į gelmes. Šis ankstyvasis pasakojimas šimtmečius gulėjo metraščiuose ir buvo labiau traktuojamas kaip krikščioniško stebuklo įrodymas, o ne realios zoologinės mįslės pradžia.
 
Tikrasis Nesės kultas ir masinė isterija atsirado kur kas vėliau – 1933 m. pavasarį, kai aplink ežerą buvo baigtas tiesti naujas modernus kelias, atvėręs vaizdą į iki tol gana izoliuotą ežero pakrantę. Tų metų balandį vietinė pora, Aldie ir Johnas Mackay, važiuodami šiuo keliu, vandens paviršiuje pastebėjo kažką milžiniško, besivartančio ir keliančio didžiules bangas. Jų istoriją vietiniame laikraštyje „Courier“ aprašė žurnalistas ir vandens kelių prižiūrėtojas Evanas Barronas, kuris pirmasis tekste panaudojo skambų žodį „pabaisa“. Šis straipsnis akimirksniu sukėlė sensaciją, o Londono ir viso pasaulio žiniasklaida suprato radusi aukso gyslą. Netrukus istorijos pasipylė viena po kitos: dar tą pačią vasarą George'as Spiceris su žmona pareiškė matę, kaip per kelią link ežero šliaužė priešistorinės išvaizdos, ilgo kaklo gyvūnas, nešinas kažkokiu grobiu nasruose. Laikraščiai pradėjo siųsti savo korespondentus, siūlyti premijas už pabaisos sugavimą, o ežero pakrantės užsipildė smalsiais turistais su žiūronais.

Škotija ir Lochneso ežeras

 
Bėgant metams, liudininkų pasakojimai suformavo gana pastovų Nesės fizinį portretą, kuris idealiai atitiko populiariosios kultūros vaizdinius. Dažniausiai Lochneso pabaisa apibūdinama kaip milžiniškas, tamsios spalvos – pilkos, rudos ar net juodos – gyvūnas su neįtikėtinai ilgu, grakščiu kaklu, primenančiu dramblio straublį ar gyvatę, ir maža, drakoniška galva. Virš vandens paviršiaus ji dažniausiai demonstruoja vieną, dvi ar net tris kupras, kurios plaukiant ritmiškai kyla ir leidžiasi, palikdamos platų putojantį pėdsaką. Kai kurie liudininkai mini matę didelius, į plaukmenis panašius galūnių darinius ir stambią uodegą. Ši išvaizda iškart paskatino gamtininkus ir entuziastus ieškoti paralelių praeityje, ir Nesė pradėta tapatinti su mezozojaus eros jūrų ropliais – pleziozaurais. Šie dinozaurų laikų gyvūnai turėjo būtent tokį ilgą kaklą, keturis galingus plaukmenis ir statinę primenantį kūną, todėl teorija, kad Lochneso gelmėse sugebėjo išgyventi priešistorinė reliktinė rūšis, tapo pati patraukliausia entuziastams, nors biologai ją griežtai atmetė dėl šalto ežero vandens ir per mažo maisto kiekio.
 
Per beveik šimtmetį trunkančią maniją užfiksuota gerokai daugiau nei tūkstantis oficialių Nesės pastebėjimo atvejų, o ežerą stebinčios organizacijos kasmet užregistruoja po keletą naujų pranešimų iš skirtingų ežero vietų – nuo Urquharto pilies įlankos iki giliųjų Fort Augustuso vandenų. Kartu su liudijimais atsirado ir vizualinių „įrodymų“, iš kurių garsiausia yra vadinamoji „Chirurgo nuotrauka“, padaryta 1934 m. balandį. Šioje ikoniškoje, nespalvotoje nuotraukoje matomas iš vandens išniręs grakštus tamsus kaklas su maža galva, sukėlęs bangeles. Dešimtmečius ši nuotrauka buvo laikoma nenuginčijamu Nesės egzistavimo įrodymu, kol 1994 metais, vienam iš sąmokslo dalyvių prieš mirtį prisipažinus, paaiškėjo tiesa. Tai buvo kruopščiai suplanuota klastotė, kuriai panaudotas žaislinis povandeninis laivelis su iš plastiko ir medžio sukonstruotu miniatiūriniu kaklu, o šią apgaulę kerštaudamas laikraščiui „Daily Mail“ suorganizavo medžiotojas Marmaduke'as Wetherellas. Kita žymi nuotrauka, padaryta Hugh Gray 1933 m., vaizduoja neryškų, išsiliejusį objektą su purslais – kritikai vėliau įrodė, kad tai buvo tiesiog vandenyje besimaudantis autoriaus šuo, atnešantis lazdą.
 
Be statiškų vaizdų, tyrėjai ne kartą bandė pabaisą užfiksuoti ir judesyje. Vienas žymiausių vaizdo įrašų priklauso inžinieriui Timui Dinsdale'ui, kuris 1960 m. nufilmavo vandens paviršiumi judantį tamsų objektą, paliekantį didžiulį kilvaterio pėdsaką. Karališkojo oro laivyno ekspertai, išanalizavę šią juostą, patvirtino, kad objektas yra tikras, biologinės kilmės ir juda maždaug 16 kilometrų per valandą greičiu. Visgi, vėlesni skaitmeniniai tyrimai parodė, kad tai greičiausiai buvo paprasta žvejybinė valtis su tamsiu korpusu, kurios kontūrus iškraipė specifinis ežero apšvietimas ir atstumai. Kitas garsus bandymas įvyko 1972 m., kai Roberto Rineso vadovaujama „Teisės ir socialinių mokslų akademijos“ komanda panaudojo povandeninę kamerą su stroboskopine šviesa ir užfiksavo vaizdą, vėliau pavadintą „rombiniu plaukmeniu“. Nors nuotrauka buvo stipriai retušuota ir pagerinta, kad išryškėtų gyvūno kontūrai, skeptikai ir skeptiškai nusiteikę mokslininkai vėliau nustatė, kad kamera tiesiog nufotografavo ežero dugne gulintį medžio kelmą arba dumblą.
 
Kadangi moksliniai tyrimai, sonarų skenavimai ir netgi aplinkos DNR analizės realios fizinės būtybės ežere taip ir neaptiko, į pagalbą buvo pasitelkti alternatyvūs metodai. Lochneso fenomenas dešimtmečiais traukė galybę ekstrasensų, mediumų ir paranormalių reiškinių tyrėjų, kurie bandė susisiekti su ežero dvasia ar protu. Jų vizijos ir teiginiai pateikia visiškai kitokį – metafizinį – požiūrį į pabaisos kilmę. Žymūs mediumai, lankęsi prie ežero, dažnai tvirtino, kad Nesė nėra fizinis iš mėsos ir kraujo sudarytas gyvūnas, o veikiau tarpdimensinė būtybė arba energetinis fantomas. Jie teigė, kad būtent dėl šios priežasties pabaisa sugeba akimirksniu pasirodyti ir vėl išnykti, nepalikdama jokių materialių pėdsakų sonarų ekranuose ar mokslininkų tinkluose.
 
Viena spalvingiausių šio lauko asmenybių buvo garsi britų ekstrasensė ir mediumė iš Jorkšyro, Sybil Leek, kuri septintajame dešimtmetyje atliko keletą seansų prie Lochneso krantų. Ji kategoriškai pareiškė: „Lochneso pabaisa yra dvasinė būtybė, astralinis praeities atspindys, kuris materializuojasi tik tada, kai ežero elektromagnetinis laukas pasiekia tam tikrą vibracijų dažnį. Tai nėra dinozauras, tai yra gyva Žemės energijos forma, įstrigusi tarp šio pasaulio ir praeities realybės.“ Panašius teiginius kartojo ir dvasinis tyrėjas bei mediumas seras Benjaminas Floodas, kuris praleido kelias savaites stebėdamas ežerą iš Urquharto pilies. Jo užrašyti žodžiai skambėjo taip: „Aš jaučiu jos protą, tai labai sena, pavargusi ir liūdna sąmonė. Ji man pasakė, kad atkeliavo per laiko lūžį, esantį ežero dugne. Ji egzistuoja kitame laiko kontinuume, todėl jūsų metalinės valtys ir sonarai mato tik jos energetinį šešėlį, o ne patį kūną. Ji prašo palikti ją ramybėje, nes žmonių smalsumas trikdo šventą šios vietos ramybę.“
 
Kitas žinomas anomalinių reiškinių tyrėjas ir aiškiaregys Tedas Holiday, kuris parašė ne vieną knygą apie drakonus ir vandens pabaisas, po ilgų tyrimų prie Lochneso priėjo prie išvados, kad Nesė yra susijusi su demoniškomis jėgomis. Jis tvirtino, kad asmeniškai matė ežero pakrantėje pasirodžiusį „vyrą juodais drabužiais“, kuris jam pasirodė esąs šėtono pasiuntinys, saugantis ežero paslaptį, ir viešai sakė: „Šis padaras yra okultinis fenomenas. Tai šaltojo kraujo dvasia, kuri maitinasi ežero dugne esančių tektoninių lūžių energija ir žmonių baime bei susižavėjimu. Bandymai ją sugauti tinklais yra vaikiški, nes ji pavaldi ne fizikos, o dvasinio pasaulio dėsniams.“ Šios įvairios ekstrasensų ir mediumų vizijos tik dar labiau sustiprino Lochneso ežero mistiką – tiems, kuriems neužteko materialių įrodymų, Nesė tapo amžinu, mistiniu Škotijos kalnų sargu, saugiai paslėptu tarp realybės ir vaizduotės ribų.
 
Maištinga Siela

Spektaklis "Ilga naktis", režisierius Tadas Montrimas, Taško teatras

 

Sveiki, mielieji!
 
Airių kilmės britų dramaturgas Dennis Kelly 2009 metais parašė gana neblogų atsiliepimų susilaukusią psichologinę dramą „Našlaičiai“, kurią Klaipėdoje įsikūręs Taško teatras pastatė kiek kitokiu pavadinimu – „Ilga naktis“, kurios premjera įvyko gegužės 9 dieną uostamiesčio Kultūros fabrike, kuriame ir įsikūręs Taško teatras.
 
„Ilgoje naktyje“ pasakojama trijų asmenų istorija: apie Heleną ir Denį, pas kuriuos vieną intymų vakarą pasibeldžia kruvinas Helenos brolis Liamas. Galiausiai Liamas paaiškina, kas jam nutiko, Denis nori kviesti policija, kad gatvėje kažkur merdintis žmogus būtų išgabentas, tačiau Helena bijo, kad policija visą kaltę suvers ir taip su teisėsauga reikalų turėjusiam Liamui, todėl prašo Denio to nedaryti. Galiausiai įtemptą situaciją vainikuoja Helenos priekaištai Deniui dėl gyvenimo kartu. Gindama savo brolį, ji instinktyviai ieško priekabių ir savo nelaimingo gyvenimo priežasčių, kad nesąmoningai atitolintų Denį nuo sprendimo... Aišku, esminis klausimas, kiek Helena pasiryžusi paaukoti šią ilgą naktį dėl savo brolio, net ignoruodama akivaizdžius faktus, jog brolis galimai meluoja ir situacija yra visiškai kitokia...
 
Pjesės medžiaga pasirodė pernelyg paprasta ir vienkryptė. Tiesą sakant, labai nepatiko dramaturgija ir pasirinkta medžiaga, kuri priminė man galybę 8-9 dešimtmečio mažo biudžeto trilerių, kurie šiandien jau nebedaro jokio įspūdžio. Pjesė bando eiti dviem kryptimis: a) Helena gina savo brolį tol, kol turi iliuzijų; b) Helena pripažįsta, kad yra nelaiminga ir pareiškia savo ilgą laiką užslėptas nuoskaudas Deniui. Režisierius Tadas Montrimas stengiasi kurti ekspresyviai, tačiau žiūrovas šiek tiek patiria konfūziją, kai Liamas (aktorius Gediminas Povilavičius) kone 15 minučių veblena neišveblenamus dalykus. Veikėjai hiperbolizuotai vaizduojami tokiame šoke, kad net nesugeba ištarti normalaus sakinio, kalba priebalsėmis, šniokštimu ir tas išsitęsia, kad darosi tiesiog nebeefektyvu ir nuobodu, netgi erzina.
 
Dramaturgija gana siaura, todėl ir galimybių ne tiek jau ir daug. Visgi daug ką spektaklyje išsprendžia stiklinė scenografija, t. y. stiklinė daugiabučio siena su balkonu, kurie sukuria hermetiško pasaulio įspūdį, o žiūrovui leidžia būti stebėtojui kaimynystėje. Labai daug manipuliatyvaus teksto ir dramaturgijos, infantilumo ir paviršutiniškumo – visgi pjesė nesiekia gelmės, galiausiai Helena (aktorė Solveiga Reklaitytė) yra priversta pripažinti post factum, kad jos mylimasis brolelis Liamas yra tas, kas yra. Įsimintinas G. Povilavičiaus vaidmuo – hiperaktyvus, brutalus, infantilus ir žemo IQ peraugęs rajono bachūrėlis perteiktas šarmingai, tokius mes ir patys nesunkiai atpažįstame: užaugę atšiauriomis sąlygomis, nepatyrę tėvų meilės, neturintys gero išsilavinimo, dažnai peržengiantys elgesio ribas. Kita vertus, iš kur tokia Helena kitokia? Ar ji per tiek metų nėra nusivylusi broliu ir jo nepermato? Pateisinti jos elgesį galėčiau tik tuo atveju, jeigu Liamas jai tėra tik būdas išsivaduoti iš santykių su Deniu, nes iš esmės istorija yra apie Helenos ir Denio santykių išbandymą, nors žiūrovui perteikiama pirmu numeriu Helenos ir brolio santykių ir ištikimybės svarba. Čia kaip cepelinas, kuris slepia mėsos įdarą.
 
Sunkiai žiūrėjosi šįkart man T. Montrimo spektaklis, norėčiau pasakyti, kad spektaklis įtikino ir patiko, bet pati istorija man pasirodė per lėkšta. Kažkas čia nepavyko ir man sudėtinga įvardyti kas būtent, nes vaidyba lyg ir gera – kaip iš pjesės partitūros natų. Labiausiai man nepatiko pati dramaturgija, dialogai, dirbtinai keliama įtampa, neadekvatus Denio (aktorius Donatas Stakėnas) dzenbudistinis tylėjimas prieš nenustygstantį Liamą ir visiškas Helenos situacijos nesuvaldymas, negalėjimas pripažinti to, kas ir taip akivaizdu. Atrodo, kad net ne aktoriai vaidina, o patys veikėjai elgiasi trafaretiškai ir vienas prieš kitą vaidina šeiminius santykius. Galbūt to kaip tik ir siekta: sukelti spektaklį spektaklyje įspūdį? Jeigu taip, sakyčiau, užduotis pavyko, tačiau tai mažiausiai kol kas patikęs Taško teatro darbas. Deja.
 
Maištinga Siela

Kleboniškiai, Kleboniškių kaimas Radviliškių rajone: istorija ir senos lietuviškos sodybos, trobos, namai

 

Sveiki!
 
Kleboniškių kaimas, įsikūręs vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje Radviliškio rajone, yra viena, kur laikas tarytum sustojo prieš šimtą metų. Šis gatvinis rėžinis kaimas, pirmą kartą paminėtas dar XVI amžiaus viduryje, šiandien laikomas vienu geriausiai išlikusių Vidurio Lietuvos kaimų pavyzdžių. Jo unikalumas slypi tame, kad tai nėra vien tik sausas muziejus – kaimavietėje vis dar stovi autentiškos sodybos, o senieji klevai, liepos ir obelys saugo natūralų kraštovaizdį, kuris 2010 metais buvo oficialiai įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą kaip regioninės reikšmės paminklas.
 
Šio kaimo istorija pasakoja apie valstiečių buitį ir tradicinę architektūrą, kurią nuo 1989 metų pradėjo saugoti čia įkurtas buities muziejus po atviru dangumi. Kleboniškiai pasižymi itin tvarkinga rėžine struktūra, kur pastatai išsidėstę palei pagrindinę gatvę, o sodybų kiemai apjuosti įvairaus pynimo tvoromis. Įdomu tai, kad muziejinė dalis organiškai susilieja su vis dar gyvenama kaimo dalimi – šalia 18 muziejui priklausančių pastatų stūkso ir privačios sodybos, suteikiančios vietovei gyvybės ir tikrumo jausmą, kurio dažnai pritrūksta steriliuose istorijos rezervatuose.
 
Dabartinis Kleboniškių kaimo buities skyrius užima net 18 hektarų plotą, kuriame iš aplinkinių vietovių buvo perkelti XIX–XX amžiaus pradžiai būdingi pastatai: nuo puošnių gryčių ir klėčių iki dūminių pirčių bei klojimo teatrų erdvėms pritaikytų daržinių. Lankytojai čia gali pamatyti ne tik pastatų išorę, bet ir gausias ekspozicijas jų viduje – autentiškus sviestmušius, linų apdirbimo įrankius, milžinišką ąsočių kolekciją ir net 1926 metų gamybos traktorių bei Anglijoje pagamintą garo katilą. Visa ši technika ir buities rakandai liudija apie to meto techninę pažangą ir kasdienius valstiečių vargus.
 
Vienas ryškiausių kaimo akcentų yra 1884 metais pastatytas ir iki šiol veikiantis vėjo malūnas, kuris stūkso ant kalvos ir tarytum saugo apylinkės ramybę. Malūnas nėra tik statinis – jis simbolizuoja kaimo bendruomenės brandumą ir inžinerinius sugebėjimus, o šalia esantys dekoratyviniai augalų darželiai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas senovinėms jurginų rūšims, sukuria estetinę oazę. Muziejaus darbuotojai itin kruopščiai puoselėja šiuos darželius, siekdami atkurti būtent tą augmeniją, kuri puošė kaimo merginų langus tarpukario Lietuvoje.
 
Šiandien Kleboniškiai yra gyvas kultūros centras, kuriame nuolatos vyksta klojimo teatrų festivaliai, edukacinės programos apie lino kelią bei senoviniai liaudies žaidimai. Čia rengiamos tradicinės kalendorinės šventės, tokios kaip Sekminės ar Žolinės, sutraukia minias žmonių, norinčių bent trumpam pabėgti nuo miesto triukšmo ir pajusti tikrąją kaimo dvasios ramybę. Tai vieta, kuri moko mus vertinti ne tik materialųjį paveldą, bet ir tą nematomą ryšį su protėviais, kurį geriausiai galima pajusti vaikštant basomis po Daugyvenės slėnio žolę ar girdint seno malūno sparnų šlamėjimą.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Cho Yong-pil (조용필) – Red Dragonfly (고추잠자리) [lyrics / žodžiai]

 
Sveiki,
 
Šią skambią dainą, absoliučiai man nebūdingo skonio, nes azijietiškos muzikos nelabai mėgstu, tačiau ji man įsiminė iš filmo „Nėra kitos išeities“ (2025), kurį rekomenduoju pasižiūrėti taip pat.
 
Cho Yong-pil, dažnai tituluojamas Pietų Korėjos „muzikos karaliumi“, yra viena įtakingiausių figūrų šalies popmuzikos istorijoje. Gimęs 1950 metais Hvasone, jis savo muzikinį kelią pradėjo kaip gitaristas roko grupėse, koncertuojančiose JAV kariuomenės bazėse. Ši ankstyvoji patirtis leido jam įsisavinti vakarietiško roko, bliuzo ir džiazo pagrindus, kuriuos jis vėliau meistriškai sujungė su tradiciniais korėjietiškais elementais. Jo kūrybinis universalumas ir gebėjimas nuolat keistis leido jam išlikti populiarumo viršūnėje daugiau nei penkis dešimtmečius, o jo įtaka korėjietiškos popmuzikos (K-pop) raidai yra neginčijama, nors, kaip sakiau K-pop muzika man nepatinka, ji pernelyg infantili ir paaugliška.
 
Atlikėjo diskografija yra turtinga ir įvairiapusė, o jo debiutinis albumas „Woman Outside the Window“ (1980 m.) tapo pirmuoju albumu Korėjos istorijoje, kurio pardavimai viršijo milijoną kopijų. Tarp svarbiausių jo darbų būtina paminėti trečiąjį studijinį albumą, išleistą 1981 metais, bei gerokai vėlesnį, 2013-ųjų albumą „Hello“, kuris įrodė, kad net būdamas vyresnio amžiaus Cho Yong-pil gali konkuruoti su šiuolaikinėmis žvaigždėmis ir užimti pirmąsias vietas muzikos topuose. Per savo karjerą jis pelnė daugybę apdovanojimų ir tapo pirmuoju korėjiečių atlikėju, surengusiu pasirodymus prestižinėse pasaulio scenose, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“.
 
Daina, kurią šįkart siūlau paklausyti, „Red Dragonfly“ (korėjietiškai „Gochujamjari“), pasirodžiusi 1981 metų albume, yra laikoma vienu drąsiausių ir novatoriškiausių jo kūrinių. Ši daina stebino to meto klausytojus savo psichodelinio roko elementais, sintezatorių naudojimu ir netradicine struktūra. Kūrinio pradžioje skambantis Cho Yong-pil falcetas ir energingas ritmas sukuria mistišką, kiek nostalgišką atmosferą. Dainos tekstas, kuriame kalbama apie vaikišką nuostabą ir sumišimą, tapo artimas milijonams žmonių, o pats „laumžirgio“ įvaizdis virto savotišku laisvės ir praėjusios jaunystės simboliu.
 
„Red Dragonfly“ populiarumas buvo milžiniškas – daina ištisas savaites dominavo radijo stočių topuose ir padėjo Cho Yong-pil įsitvirtinti kaip visos tautos dievukui. Net ir prabėgus dešimtmečiams, ši daina neprarado savo aktualumo ir yra nuolat perdainuojama jaunesnės kartos atlikėjų įvairiuose muzikiniuose projektuose. Ji vertinama ne tik dėl savo melodingumo, bet ir dėl techninio sudėtingumo bei meninės vertės, kuri tuo metu gerokai lenkė standartinę popmuzikos produkciją. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminiu Pietų Korėjos muzikinio aukso fondo elementu, reprezentuojančiu laikotarpį, kai šalyje pradėjo formuotis modernioji muzikinė tapatybė.
 
Pasiklausykite.

 
 
Red Dragonfly (고추잠자리)
 
Eojeneun naega jeongmal mianhae
Oneuleun naega deo jalhaebolge
Ulineun gipeun daehwaga pilyohae
 
Geuleoda mundeug gogaeleul dollyeo
Neoui nunchileul salpida bomyeon
Sasileun mami gaeunhajiga anha
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi mwonji
Pyojeongeun wae geulaessneunjido
Muleobollamyeon (muleobomyeon)
Ihaehagi himdeun useumman (useumman)
Soljighi yaegileul haejwoya alji
Uuu
 
Ileohge hamyeon neoneun eotteonji
Jeoleohge haeya niga joheunji
Ulineun jinhan daehwaga pilyohae
 
Hogsina amu maldo eobsdaga
Eoseolpeun siganman bonaedaga
Gabjagi naleul beolil geosman gata
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi mwonji
Pyojeongeun wae geulaessneunjido
Muleobollamyeon (muleobomyeon)
Aladeudgi himdeun nongdamman(nongdamman)
Soljighi yaegileul haejwoya alji
 
Salanghandaneun mali mwo jigeum geuli daesuya
Ango ibmajchuneun ildo
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi
Domuji eotteon maminji
Museun maleul hago sipeunji
Yaegileul da haejwoya alji
Uuu
 
[Korean:]
 
어제는 내가 정말 미안해
오늘은 내가 더 잘해볼게
우리는 깊은 대화가 필요해
 
그러다 문득 고개를 돌려
너의 눈치를 살피다 보면
사실은 맘이 개운하지가 않아
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이 뭔지
표정은 왜 그랬는지도
물어볼라면 (물어보면)
이해하기 힘든 웃음만 (웃음만)
솔직히 얘기를 해줘야 알지
우우우
 
이렇게 하면 너는 어떤지
저렇게 해야 니가 좋은지
우리는 진한 대화가 필요해
 
혹시나 아무 말도 없다가
어설픈 시간만 보내다가
갑자기 나를 버릴 것만 같아
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이 뭔지
표정은 왜 그랬는지도
물어볼라면 (물어보면)
알아듣기 힘든 농담만(농담만)
솔직히 얘기를 해줘야 알지
 
사랑한다는 말이 뭐 지금 그리 대수야
안고 입맞추는 일도
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이
도무지 어떤 맘인지
무슨 말을 하고 싶은지
얘기를 다 해줘야 알지
우우우
 
[English translation:]
 
I'm really sorry about yesterday
I will be better today
We need to have a serious conversation
 
Then I quickly turned my head
And looked to see how you were
But honestly, my heart is not at peace yet
 
Your heart is so hard to figure out
Why are you making that face?
When I ask you (when I ask you)
You just let out a laugh that's hard to understand (a laugh)
The only way I'll know is if you're honest with me
 
What do you think about this?
Would you like it if I did that?
We need to have a serious conversation
 
You might not say anything
And awkward time will pass
It feels like you might suddenly leave me
 
Your heart is so hard to figure out
Why are you making that face?
When I ask you (when I ask you)
You just let out a laugh that's hard to understand (a laugh)
The only way I'll know is if you're honest with me
 
What's the big deal about saying I love you?
What's the big deal about hugging and kissing?
 
Your heart is so hard to figure out
What exactly are you feeling?
What are you trying to say?
The only way I'll know is if you're honest with me
Maištinga Siela