Nuotr. Jaunasis šachmatų
genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.
Sveiki, skaitytojai!
Kai gyvenime daug
pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime
darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia
žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti
ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį
atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus
dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso,
dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.
Kad ispanai yra vieni
geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris
laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai
priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių
šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos
Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“
(ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už
šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.
Mėgstu siaubo kino žanrą,
tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“
iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos
miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai:
kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau
kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš
tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių
aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo,
kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo
istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar
neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra
paliekamas baugioje nežinioje.
Taip, kas režisieriui
pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip
bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus
autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių
medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi
įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai,
nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz.,
iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka?
Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos
scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai,
tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški
ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis
perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks
faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik
nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...
Žodžiu, filmas „Išsigandę“
dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia
ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai
pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie
teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg
buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai
žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene
visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės
siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.
Anne Cordier
yra žymi prancūzų mokslininkė, Lotaringijos universiteto profesorė ir
informacijos bei komunikacijos mokslų specialistė, kurios tyrimų centre –
skaitmeninė kultūra ir jaunimo santykis su informacija. Ji aktyviai analizuoja,
kaip vaikai, paaugliai ir jauni suaugusieji naršo internetinėje erdvėje, kaip
formuojasi jų informaciniai įpročiai bei gebėjimas kritiškai vertinti
žiniasklaidą. Savo darbuose, pavyzdžiui, knygoje „Grandir informés“ (liet.
Augti informuotiems), A. Cordier meta iššūkį populiariam „skaitmeninių
čiabuvių“ (digital natives) mitui, teigdama, kad vien gimimas technologijų
apsuptyje nesuteikia savaiminio raštingumo – tam būtinas kryptingas ugdymas ir
socialinis palaikymas, padedantis jaunajai kartai tapti sąmoningais, o ne tik
techniškai įgudusiais ekrano vartotojais.
Štai ką ji sako apie
paauglius ir jaunąją kartą, kuri visada turi ryšio priemonės, tačiau reikalui
esant jų neįmanoma pasiekti ir atrodo, kad esi ignoruojamas: „Nenoras
„pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos,
socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į
bendravimą – kur kas daugiau nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas.
Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų
dinamiką. <...> Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos
priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama
tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.“
„Galima sakyti, kad
gyvename žurnalistinėje kultūroje ir žinome tik tuos žmones, kuriuos matome
ekrane. Visiems juk aišku: jei tavęs nerodo ekrane, tai tu ir neegzistuoji. Tas
pats pasakytina ir apie rašytojus. Jie irgi privalo šmėžuoti ekranuose.
<...> Taigi literatūros kūrimas darosi „influencerių“, nuomonės
įtakotojų, užsiėmimas. Ypač svarbūs šiandien kelionių įspūdžiai, kuriuose ne
tiek parodomos kitos šalys, kaip būdavo seno tipo kelionių apybraižose, bet
demonstruojamas paties keliautojo šaunumas, jo sėkmės istorija, iš auditorijos
laukiant „patiktukų“ – to pigaus įvertinimo, pripažinimo. Todėl daugelio tokių
kelionių aprašymai sklidini optimizmo ir jaunatviško naivumo. Formuojasi
mobilus naujojo herojaus tipas, kuris didžiuojasi net savo trūkumais – nes
jaunystė viską pateisina, išteisina.“Regimantas Tamošaitis
iš straipsnio „Šis šaunus naujas pasaulis“.
Regimantas Tamošaitis
kritiškai žvelgia į šiuolaikinę kultūrą, kurioje matomumas tapo svarbesnis už
turinį, o asmens egzistencija patvirtinama tik per ekrano vaizdinį. Autorius
pastebi, kad net literatūra pasiduoda „influencerių“ logikai: kūrėjas privalo
tapti viešųjų ryšių objektu, o kūryba – sėkmės istorijos dalimi, orientuota į
greitą grįžtamąjį ryšį („patiktukus“). Toks poslinkis keičia ir patį herojų –
jis tampa mobiliu, paviršutinišku optimistu, kurio kelionių aprašymai ar
tekstai tarnauja ne pasaulio pažinimui, o narciziškam savęs demonstravimui, kur
jaunystė ir sėkmė pateisina bet kokį dvasinį naivumą ar turinio trūkumą.
Viename interviu garsus
istorijas Alfredas Bumblauskas yra pasakęs: „Taip, galbūt dabar nesu atskirų
grupių fanas, bet klausausi ir šiuolaikinės muzikos, turinčios tam tikrą
struktūrą, primenančios roką ar džiazroką. Klausausi radijo stočių, ten
skambanti muzika man turi būti kaip fonas. Reikia pasakyti esminį dalyką, kurį
daugelis žino, tai Vaclavo Havelo mintis, kad komunizmą sugriovė kompiuteriai,
džinsai ir rokas. Tai sakau ir aš, nes visi lietuvybę vis tiek tapatina su
„Duokim garo“. Kai rudenį Kanadoje skaičiau paskaitas, grioviau iliuzijas ir
pasakiau, kad dainų šventės tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo į naują būtį.“
Marcelijaus Martinaičio
eilėraštis „Kukutis džiaugiasi savo buvimu“ yra vienas iš rinkinio „Kukučio
baladžių“ tekstų, kuriame per archajišką, kaimišką kaukę prabyla gilus
egzistencinis sąmoningumas. Pagrindinė kūrinio mintis sukasi apie asmens
unikalumą ir nepakeičiamumą. Kukutis čia suvokia, kad jo egzistencija nėra
savaime suprantama duotybė, o veikiau stebuklas, saugantis pasaulį nuo visiško
nuasmeninimo ir tamsos.
Pirmoje eilėraščio dalyje
autorius meistriškai naudoja tamsos ir šviesos kontrastą. Kukučiui nebūtis
asocijuojasi su aklina tamsa – ne tik fizine, bet ir semantine. Jis supranta,
kad be jo asmenybės viskas, kas jam priklauso (daiktai, patirtys, žodžiai),
liktų bevardžiai arba taptų svetimi. Fraze „neturėčiau net žodžių kam
pasiskųsti“ pabrėžiama, kad būtis suteikia žmogui kalbą ir balsą, be kurių
kančia ar džiaugsmas tampa nebylūs ir beprasmiai.
Vidurinėse eilėraščio
strofose pereinama prie socialinio ir buitinio tęstinumo. Kukutis kelia
retorinius klausimus apie savo vaikus, darbus ir netgi tokius paprastus daiktus
kaip kepurė. Čia ryškėja Martinaičio pamėgta tema apie žmogaus „vietą“
pasaulyje: jei manęs nebūtų, kas užimtų mano erdvę? Autorius parodo, kad žmogus
yra ne tik biologinis vienetas, bet ir tam tikras energetinis centras, aplink
kurį sukasi jo sukurta mikrovisata. Svetimas žmogus negalėtų „nešioti jo
kepurės“ taip pat, kaip jis, nes daiktai poezijoje įgyja savininko sielos
atspaudą.
Paskutinėje pastraipoje
pasiekiama egzistencinė kulminacija – džiaugsmas dėl paties fakto, kad „esu“.
Kukutis deklaruoja tam tikrą sveiką egoizmą: jis niekam neužleidžia to, kas
priklauso jo „rankoms, akims ir galvai“. Tai nėra godumas medžiagine prasme, o
veikiau dvasinis budrumas – suvokimas, kad niekas kitas už tave nugyventi tavo
gyvenimo, matyti tavo akimis ar mąstyti tavo galva negali.
Taigi, šis eilėraštis yra
apie savasties išsaugojimą. Kukutis, nors ir vaizduojamas kaip keistas,
paradoksalus personažas, šiame tekste tampa orumo simboliu. Jis džiaugiasi ne
pasiekimais ar turtais, o pačia galimybe būti subjektu, kuris jaučia, dirba ir
suvokia savo ribas. Tai himnas individualiam žmogaus buvimui, kuris užpildo
tuštumą ir suteikia pasauliui tvarką bei prasmę.
Daina iš šio savaitgalio
repertuaro, kai norisi namie disco stiliaus lengvumo ir nesibaigiančio
vakarėlio. Ispanų duetas Nebulossa šią vasarą atvyks ir į Lietuvą, kur savo
pasirodymą surenks LGBTQ eitynių švenčių maratone Vilniuje, bet kaip visada
apie viską nuo pat pradžių...
Ispanų duetas „Nebulossa“,
kurį sudaro sutuoktiniai Mery Bas ir Markas Dasousa, tapo tikru
kultūriniu fenomenu, nors jų kelias į didžiąją sceną nebuvo standartinis. Mery
ilgą laiką muziką laikė labiau aistra nei pagrindine veikla, o Markas sukosi
muzikos produkcijos pasaulyje, tačiau būtent brandi gyvenimo patirtis tapo jų
kūrybos varikliu. Grupės pavadinimas, reiškiantis „ūką“, puikiai atspindi jų
kuriamą atmosferą – tai nostalgiškas, bet kartu modernus „synth-pop“ ir
„electropop“ skambesys, stipriai įkvėptas devintojo dešimtmečio estetikos. Jų
muzika pasižymi šokių ritmais, lengvai įsimenamomis melodijomis ir tekstais,
kurie dažnai kvestionuoja visuomenės normas bei lyčių stereotipus.
Didžiausias lūžis įvyko
2024 metais, kai „Nebulossa“ su daina „Zorra“ laimėjo „Benidorm Fest“ ir
iškovojo teisę atstovauti Ispanijai „Eurovizijoje“. Ši pergalė buvo netikėta
daugeliui, nes grupė aplenkė kur kas jaunesnius ir komerciškai populiaresnius
atlikėjus. Iki šio triumfo duetas jau buvo išleidęs debiutinį albumą „Poliédrica
de mí“ (2021 m.), kuriame nugulė tokie kūriniai kaip „Glam“ ar „1N84“.
Vėliau sekė itin sėkmingas etapas su albumu „Virtuzorrismo“, kuriame grupė dar
labiau išgrynino savo maištingą, bet kartu elegantišką stilių, o jų
diskografiją papildė tokie singlai kaip „Cotilleo“ ar bendras darbas su ispanų
ikona Mónica Naranjo – „Venenosa“.
Kalbant apie jų kūrinį „SUPERSEXY“,
tai yra dar viena drąsi provokacija, kurioje „Nebulossa“ tęsia savęs įgalinimo
temą. Daina ironiškai ir žaismingai kalba apie pasitikėjimą savimi, savo kūno
bei seksualumo priėmimą, nepaisant amžiaus ar aplinkinių primestų grožio
standartų. Tai himnas laisvei būti savimi, spinduliuojantis tą pačią energiją
kaip ir jų eurovizinė sėkmė. Muzikaliai kūrinys išlaiko grupei būdingą neoninį
skambesį, kuris priverčia šokti, tačiau kartu palieka vietos apmąstymams apie
tai, kaip mes patys save vertiname.
Ispanijoje „Nebulossa“
muzika vertinama labai dviprasmiškai, tačiau būtent tai ir daro juos tokiais
įdomiais. Vyresnė karta ir progresyvioji visuomenės dalis juos dievina už drąsą
reabilituoti anksčiau įžeidžiais laikytus žodžius ir už tai, kad jie įrodė, jog
popscenoje yra vietos atlikėjams, perkopusiems penkiasdešimtmetį. Tuo tarpu
konservatyvesni sluoksniai negailėjo kritikos dėl jų tiesmukų tekstų ir
vokalinio atlikimo, kuris ne visada siekia „operines“ aukštumas. Nepaisant to,
„Nebulossa“ tapo simboliu tiems, kurie jaučiasi nurašyti dėl amžiaus, o jų
pasirodymai Ispanijoje dabar sutinkami su milžinišku palaikymu ir kartu
dainuojančiomis miniomis.
Pasiklausykite ir
pasižiūrėkite vaizdo klipą patys.
Nebulossa – SUPERSEXY
[žodžiai / letra /
lyrics]
Sexy
Sexy
Sexy
Supersexy
Sexy
Sexy
Sexy
Supersexy
Deja de pensar
Esto no va de bien o mal, olvida el drama
Esa sensación de soledad no va a durar ni una semana
¿De qué sirve lamentarse si no va a volver?
La vida pasa
Y está hecha para ti
Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano
Deja de buscar respuestas
Que la vida es una fiesta (porque tú eres)
Supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tú eres supersexy
Tienes el control
Si quieres de la situación vas con la vaina
Eres un bombón, lo sabes, eres muy mamón y eso me encanta
Un volcán en erupción, eres un huracán
La vida pasa (la vida pasa)
Y está hecha para ti (para ti, para ti, para ti)
Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano (nuestro verano)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta (métete a la fiesta)
Y mientras llega el amor indicado
Debes probar con los equivocados (con los equivocados)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta y se acabó
Y mientras llega el amor indicado
Ven, vámonos a gozar del verano (es nuestro verano)
Deja de buscar respuestas (deja de buscar)
Que la vida es una fiesta
Porque tú eres sexy
Tú eres sexy
Tú eres sexy
Súper, supersexy
Tú eres supersexy (supersexy)
Gracias por existir
