Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Literatūra ir menas", 2026, Nr. 17: ant sienos keičiasi nauja pamaina

 

Yra ruduo. Ir šis prastas ekologiškas popierius,

Kuris akimirksniu sugeria namuose esančią drėgmę.

 

Kultūra tampa minkšta. Greitai dryksta tarp pirštų.

 

Kvepia popieriumi. Spausdinimo dažais.

Druskininkų poezija padovanoja

Jotvingius, nekalbančius jotvingiškai.

 

Poetai rašo poetams laudacijas,

Kitąmet apsikeis. Tarp jų galgi įsimaišys DI

Posmai ir kablelių pataisymai. Korektiška korektūra.

 

Visi vieni kitus sveikina,

Bet jaučiu,

Kad yra ir neapykantos. Susiskirstymo,

Kas ką mėgsta, ko nekenčia. Puikybės ir pažeidžiamumo,

Bet labiausiai ironijos.

(Kodėl IV eilėraštis diskvalifikuotas? – ar tai irgi eilėraštis?)

 

Kodėl ten nėra dar Parulskio? Ko užmigo Stankevičius?

 

Čia jotvingiai ir jaronimai,

Vertėjai ir poetai,

Recenzentai ir dienoraščiai...

Viskas taip atvira, kad net nereikia duobės.

 

Ar jaučiate, kaip greitai temsta ir ateina žiema?

 

Švedaitė sako sudie.

Kiauleikis sako sudie.

 

Ambrazaitė ir Jakučiūnas

Keičia naktinį kultūros budėjimą ant pilies sienos.

 

Sargų bokšteliuose daug griaučių.

Poezija iš apačios kaip sniegas

Užkemša didelę raudų sieną,

Kurią tenka ginti

Nuo absurdo ir veidmainystės,

Nuo grafomanų ir naivumo.

 

Įsileidžiant čipsų reklamą:

Odisėjas ilgai kalė arkliui tinkamas šnerves, paslėptus dantis.

 

Kiek iš jų, ten sėdinčių popiery, geria kavą su Merso prie motinos karsto?

Popierius tai drėksta, tai prastėja,

Tai ekologiškėja...

 

Vertimai nesiliauja. Kaip ir poezija.

Ar beiškas Druskininkuose po langais duobę Šileika?

 

Ašaroms ir ašakoms. Ak.

 

Iš Šiaurės ateina

Amžinoji žiema.

 

Sargybą keičia nauja pamaina.

Maištinga Siela

Žemėlapis. Europos Sąjungos regioninės ir mažumų kalbos, pradedant nuo kašubų iki baskų, nuo samių iki fryzų kalbų arealų

 

Sveiki, žemėlapių ir kalbotyros smalsuoliai!

 

Šis žemėlapis vaizduoja Europos Sąjungos regionines kalbas, tai yra atrinktų istorinių kalbų, giliai įsišaknijusių įvairiuose žemyno regionuose bei bendruomenėse, pavyzdžius. Jame pateikiami tradiciniai šių kalbų paplitimo plotai pagal Europos Tarybos regioninių arba mažumų kalbų chartiją bei nacionalinius šaltinius. Pažymėta, kad žemėlapis rodo tradicines teritorijas, o ne tikslias administracines kalbų ribas.

 

Šiauriausioje Europos dalyje, šiauriniame Suomijos, Švedijos bei Norvegijos regione, išsiskiria samiškos kalbos, kuriomis kalba vietiniai šiaurės kraštų gyventojai. Šis regionas apima didelius arktinius plotus, kuriuose saugoma unikali čiaboviečių kultūra ir savita kalbinė tapatybė.

 

Airijos saloje pažymėta airių kalba, įtraukta kaip ypatingas atvejis dėl savo istorinių teritorinių šaknų. Airių kalba yra nacionalinė Airijos kalba bei oficiali Europos Sąjungos kalba, kurios tradicinės vartojimo sritys sutelktos vadinamosiose Geltacht vietovėse.

 

Vakarų Europoje, Nyderlandų šiaurėje, įsikūręs vakarų fryzų regionas. Fryzų kalba čia turi oficialų regioninės kalbos statusą ir yra gyva vietos gyventojų kasdienio bendravimo bei kultūrinio gyvenimo dalis.

 

Prancūzijos vakarinėje dalyje pavaizduotas bretonų kalbos regionas, žinomas kaip Britanija. Ši keltų kilmės kalba turi gilias istorines tradicijas, o vietos bendruomenės aktyviai siekia ją išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai.

 

Prancūzijos rytuose, Vokietijos pasienyje, išsiskiria alzaciečių regionas, atspindintis Alzaso teritoriją. Šiame krašte glaudžiai pinasi prancūzų ir vokiečių kultūros elementai bei vokiškajai tarmių grupei priskiriama regioninė kalba.

 

Vokietijos rytuose, Liusacijos regione, pažymėtas sorbų kalbos arealas. Sorbai yra vakarų slavų mažuma Vokietijoje, kruopščiai sauganti savo savitą kultūrą, papročius ir rašytinę bei šnekamąją kalbą.

 

Lenkijos šiaurės rytuose, Pamario regione, išsiskiria kašubų kalba. Tai lechitų grupei priklausanti kalba, kuria kalba vietiniai gyventojai kašubai, turintys stiprią regioninę tapatybę ir kultūrinį savarankiškumą.

 

Belgijos ir Nyderlandų sandūroje pažymėtas limburgiečių regionas, apimantis Limburgą ir gretimas teritorijas. Šiame regione vartojamos germanų kalbų grupei priklausančios tarmės formuoja savitą tarpvalstybinį kultūrinį kraštovaizdį.

 

Prancūzijai priklausanti Viduržemio jūros sala Korsika garsėja unikalia korsikiečių kalba, priskiriama romanų kalbų grupei. Ji yra glaudžiai susijusi su salos istorija, identitetu ir tradicinėmis dainomis bei folkloru.

 

Italijai priklausanti Sardinijos sala žemėlapyje pažymėta kaip sardiniečių kalbos regionas. Sardiniečių kalba laikoma viena iš labiausiai išsiskyrusių ir savitų romanų kalbų, turinti gilias istorines šaknis ir keletą skirtingų vietinių tarminių atmainų.

 

Italijos šiaurės rytuose pavaizduotas friulų kalbos regionas, susijęs su Friuli kraštu. Ši retoromaninėms kalboms priskiriama kalba turi oficialų regioninį statusą ir yra svarbi vietos gyventojų kultūrinio paveldo dalis.

 

Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose įsikūręs baskų kalbos regionas išsiskiria tuo, kad baskų kalba yra kalbinis regionas izoliuotas, neturintis jokių giminystės ryšių su jokiomis kitomis Europos kalbomis. Tai viena seniausių tebevartojamų kalbų žemyne.

 

Ispanijos šiaurės vakaruose pažymėtas galisiečių kalbos regionas, apimantis Galisiją. Galisiečių kalba yra glaudžiai susijusi su portugalų kalba ir turi gilias bei turtingas literatūrines tradicijas.

 

Ispanijos rytuose ir pietryčiuose įsikūrę katalonų kalbos regionai, apimantys Kataloniją, Valensiją bei Balearų salas. Katalonų kalba yra viena labiausiai paplitusių ir gyvybingesnių regioninių kalbų Europoje, turinti didelę ekonominę, kultūrinę ir leidybinę reikšmę.

 

Maištinga Siela

Knygų kovos: Paul Murray "Bitė įgėlė" prieš Maggie Shipstead "Didysis ratas"

 

Sveiki!

 

Tai dvi pasaulinio lygio šiuolaikinės literatūros knygos: airių rašytojo Paulo Murray romanas „Bitė įgėlė“ ir amerikiečių autorės Maggie Shipstead kūrinys „Didysis ratas“. Abu šie romanai sulaukė didžiulio tarptautinio pripažinimo, prestižinių apdovanojimų nominacijų bei aktyvių skaitytojų diskusijų literatūrai skirtuose portaluose. Knygos pasižymi stipriais, kompleksiškais siužetais, kuriuose gilinamasi į žmogiškųjų santykių dramas, šeimos paslaptis bei individo kovą su likimo iššūkiais.

 

Pirmasis kūrinys, Paul Murray romanas „Bitė įgėlė“, pasakoja apie vieną airių šeimą, kurios gyvenimas staiga apmiršta ir griūva susidūrus su finansine krize bei giliais tarpasmeniniais konfliktais. Autorius per keturių šeimos narių perspektyvas atskleidžia, kaip praeities klaidos, nepasitikėjimas ir išorinis spaudimas pamažu nuodija artimiausius santykius. Šios knygos didžiausias privalumas yra nepaprastai gyvi, ironiški ir žmogiški personažai bei autoriaus gebėjimas skaudžias temas derinti su subtiliu humoru. Pagrindinis trūkumas, kurį dažnai minimizuoja skaitytojai, yra lėtokas istorijos įsibėgėjimas pirmoje dalyje ir didelė romano apimtis, reikalaujanti kantrybės.

 

Antroji nuotraukoje esanti knyga yra Maggie Shipstead epinis romanas „Didysis ratas“, pasakojantis apie drąsią XX amžiaus pilotę Marianą Greivs, kurios gyvenimas paskirtas aviacijai ir laisvės paieškoms. Kūrinys pinasi su šių laikų jaunos aktorės gyvenimo istorija, bandant sujungti dvi skirtingas epochas per meno, drąsos ir moteriškos nepriklausomybės prizmę. Šio romano privalumai – įtraukiantys, kinematografiniai istorinės aviacijos aprašymai, didžiulis mastas ir drąsios, stiprios moters portretas. Trūkumu recenzentai dažnai įvardija tam tikras lėtesnes siužetinės linijos vietas dabarties laikmečio skyriuose, kurie kartais blaško nuo pagrindinės herojės dramos.

 

Remiantis „Goodreads“ platformos duomenimis, abiejų knygų įvertinimai yra gana aukšti ir svyruoja apie 3.9 balo ribą, kas rodo solidų skaitytojų palaikymą. „Bitė įgėlė“ (su 157 tūkstančių balsavusių turi 3,86 reitingą) sulaukia daug liaupsių už virtuozišką rašymo stilių ir gilią emocinę įtampą, o skaitytojai komentaruose ypač giria autoriaus sugebėjimą sukurti itin realistiškus šeimos portretus. Tuo tarpu „Didysis ratas“ (su 87 tūkstančių balsų turi 4.08 reitingą) pasižymi dideliu skaitančiųjų ratu, kuriam patinka epiniai pasakojimai, kelionės laiku ir stiprios nuotykių bei biografinės gijos.

 

Vertinant bendrą internautų simpatijų pasiskirstymą, atrodo, kad didesnį emocinį atgarsį ir šiltesnes diskusijas pastaruoju metu pelno Paulo Murray „Bitė įgėlė“. Skaitytojai šiam kūriniui dažniau skiria aukštesnius balus už sugebėjimą sukrečiančiai, bet su humoru atskleisti šiuolaikinio žmogaus ir šeimos krizę. Galiausiai abi knygos yra visiškai skirtingos savo dvasia, tačiau abiem pavyksta išlaikyti skaityti nepaliaujantį įsitraukimą iki pat paskutinių puslapių.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis. LGBTQ šalių politikai ir lyderiai, kurie yra homoseksualūs: Rob Jetten,Edgars Rinkēvičs,Ana Brnabič, Xavier Espot Zamora

 

Sveiki!

 

Kol Lietuva turi teisingumo ministrę (Rita Tamašunienė) be jokio teisingumo suvokimo, tol turime kritinę situaciją šalyje. Kaip negalima duoti valdyti visokiems nuo Bažnyčios, atleiskite tikintieji, klaupto pakilusioms davatkoms, nes apima tokia gėda... Iš mano ir jūsų kišenės ši ponia moka baudas už tai, kas turi jau seniai įteisinta, tačiau Europoje ne viskas taip kontekste blogai, galima pasidžiaugti. Labiausiai nustebino konservatyvioji Serbija, kuri net nepriklauso ES, tačiau sugeba daryti politikoje stebuklus!

 

Pateiktame žemėlapyje pavaizduotos Europos šalys, kurioms vadovauja arba vadovavo atvirai LGBTQ+ bendruomenei priklausantys nacionaliniai lyderiai, o tai atskleidžia reikšmingą politinį ir socialinį pokytį žemyne. Ši vaizdinė medžiaga išryškina keturias Europos valstybes – Nyderlandus, Latviją, Andorą bei Serbiją, kuriose aukščiausius postus užima asmenys, drąsiai ir atvirai deklaruojantys savo tapatybę. Toks reiškinys liudija apie didėjantį visuomenės brandumą, teisinę pažangą ir politinės kultūros evoliuciją, kurioje lyderio kompetencija ir vertybės tampa svarbesnės už pasenusius stereotipus.

 

Ypatingą dėmesį atkreipia Nyderlandų ministras pirmininkas Rob Jetten, kuris šį postą užėmė 2025 metais ir tapo pirmuoju atvirai gėjumi ministru pirmininku Nyderlandų istorijoje. Jo iškilimas į valdžią vienoje iš liberaliausių ir pažangiausių Europos šalių pabrėžia šalies nuoseklų palaikymą lygioms teisėms bei įtraukumui, įtvirtinant ilgametes tolerancijos tradicijas. Nyderlandai jau dešimtmečius yra lyderiai žmogaus teisių srityje, todėl tokio lygio lyderystė natūraliai atspindi valstybės politinį kursą ir visuomenės nusiteikimą.

 

Analogiškai istorinį žingsnį Baltijos šalių regione žengė Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs, kuris pradėjo eiti šalies vadovo pareigas 2023 metais ir tapo pirmuoju atvirai gėjumi valstybės vadovu Europos Sąjungoje. Jo išrinkimas konservatyvesniame Šiaurės ir Rytų Europos regione turėjo milžinišką simbolinę reikšmę ne tik Latvijai, bet ir visoms kaimyninėms valstybėms, parodant, kad visuomenė geba vertinti profesionalumą, ilgametę diplomatinę patirtį bei atsidavimą valstybei, o asmeninis gyvenimas neturi tapti kliūtimi tarnauti tėvynei.

 

Pietų Europoje įsikūrusi Andora taip pat demonstruoja aukštą tolerancijos ir modernumo lygį, o jos vyriausybės vadovas Xavier Espot Zamora eina pareigas nuo 2019 metų ir atvirai deklaruoja savo tapatybę. Šis pavyzdys rodo, kad net ir mažesnės bei gilias tradicijas turinčios Europos valstybės sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietišką vertybių lauką, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas efektyviam valstybės valdymui, ekonominiam stabilumui ir europietingam bendradarbiavimui.

 

Balkanų regione išsiskiria Serbija, kurioje Ana Brnabić 2017 metais tapo ministre pirmininke, o vėliau, 2026 metais, po ministro pirmininko atsistatydinimo pradėjo eiti laikinai prezidentės pareigas, būdama atvira LGBTQ+ bendruomenės atstovė. Jos politinis kelias sudėtingame ir dažnai konservatyviame geopolitiniame kontekste parodo, kad pokyčiai ir pripažinimas pamažu skverbiasi ir į regionus, kuriuose tradicinės pažiūros stipriai įsišaknijusios, taip atveriant duris didesniam dialogui ir lygybei.

 

Visi šie pavyzdžiai rodo, kad didžiuotis Europos politikais ir laisve turime dėl to, jog Europa tampa regionu, kur asmens tapatybė neužkerta kelio visuomeniniam pripažinimui ir valstybės vairui. Laisvė būti savimi, be baimės kurti ir vadovauti, yra pamatas, skiriantis atviras visuomenes nuo uždarų režimų, o šie lyderiai įrodo, kad įvairovė yra stiprybė, kuria galima ir reikia didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Vyno dvikova: Roosevelt Riding a Moose Primitivo Puglia (Italija, 2025) vs. Dezzani Barbera d'Asti Superiore (Italija, 2023)

 

Sveiki, vyno žmonės!

 

Itališki sausieji raudonieji vynai, atstovaujantys visiškai skirtingiems šalies regionams ir vyndarystės stiliams. Esu itališkų vynų mėgėjas! Kairėje pusėje esantis „Roosevelt Riding a Moose Primitivo Puglia“ (2025) kilęs iš saulėtosios Apulijos regiono pietų Italijoje, o jo gamybai naudojamos šimtaprocentinės „Primitivo“ vynuogės. Šio vyno gamybos principas išsiskiria ypatingu brandinimu – jis brandinamas konjako statinėse (affinato in botte di cognac), o tai gėrimui suteikia retą ir kompleksišką aromatą. Interneto vartotojai bei platformų, tokių kaip „Vivino“, bendruomenė šį vyną vertina itin aukštai (apie 4,1 balo), girdami už sodrią tamsiųjų uogų, vanilės, migdolų bei konjako statinėms būdingų šildančių natų puokštę. Someljė atkreipia dėmesį, kad tai pilno kūno, švelnių, aksominių taninụ ir ilgo poskonio vynas, tačiau jo silpnybe kartais laikoma per didelė koncentracija ir salstelėjęs vaisiškumas, galintis nuslopinti subtilesnius maisto skonius.

 

Dešinėje pusėje stovi „Dezzani Barbera d'Asti Superiore“ (2023) (pažymėtas „Bastion al Cocconato“ vardu), atstovaujantis šiauriniam Pjemonto regionui ir pagamintas iš „Barbera“ vynuogių. Šio gėrimo kokybę ir prestižą patvirtina DOCG kategorija bei prestižiniai apdovanojimai, tokie kaip „Gilbert & Gaillard International Challenge“ 92 balų įvertinimas, matomas ant butelio kaklelio. Gamybos procesas remiasi griežtomis regiono taisyklėmis, apimančiomis brandinimą medžio statinėse, o tai leidžia išgauti galingą, bet elegantišką struktūrą su subalansuotu rūgštingumu. Vyno vertintojai ir someljė šį kūrinį apibūdina kaip rafinuotą, pasižymintį tamsiųjų vyšnių, prieskonių ir žemiškų natų dermėmis, kurios puikiai dera su subalansuota gaivia rūgštimi. Internautų atsiliepimuose akcentuojama, kad tai puikus pasirinkimas ieškantiems struktūruoto, gurmaniško itališko charakterio, o vienintele silpnybe kartais įvardijamas didesnis rūgštingumas, kuris neįpratusiems vartotojams gali pasirodyti per griežtas be maisto.

 

Lyginant šiuos du vynus, ryškiai išsiskiria pietų ir šiaurės Italijos vyndarystės filosofijų skirtumai. „Roosevelt Riding a Moose Primitivo“ orientuotas į saulės sušildytą salstelėjusį vaisiškumą, šilumą ir netikėtą konjako statinių prieskonį, todėl jis yra minkštesnis, labiau „draugiškas“ ir lengvai suprantamas be didelio pasiruošimo. Tuo tarpu „Dezzani Barbera d'Asti Superiore“ remiasi Pjemonto tradicijomis, kur pirmuoju smuiku griežia natūrali vynuogių gaiva, tvirtesni taninai ir elegantiška bei medžio brandos struktūra. Pirmasis variantas idealiai tiks prie kepsnių ant žarijų ar vieno gurkšnio vakarui, o antrasis – prie turtingesnių mėsos patiekalų, troškinių ar brandintų sūrių, kur svarbu išlaikyti skonių balansą.

 

Vertinant bendrą patirtį, abu buteliai puikiai atskleidžia skirtingas Italijos teruarų galimybes ir patenkina nevienodus vartotojų lūkesčius. „Roosevelt Riding a Moose Primitivo Puglia“ džiugina išskirtiniu saldžiu aromatingumu ir egzotiškesniu brandinimu konjako tara, o „Dezzani Barbera d'Asti Superiore“ stebina tradicine šiaurietiška klasika, gurmaniška elegancija ir aukštais tarptautinių ekspertų įvertinimais. Pasirinkimas tarp šių dviejų puikių vynų priklauso nuo to, ar šiam vakarui norisi švelnesnio, vaisiško ir egzotiško pietietiško jaukumo, ar gaivesnio, struktūruoto ir tradicinio šiaurietiško charakterio.

 

Maištinga Siela

Vyno dvikova: Grimaldi Barbaresco Manzola (Italija, 2020) vs. Les Mougeottes Grande Réserve (Prancūzija)

 Sveiki!

 

Šįkart prieš jus – du visiškai skirtingi sausieji raudonieji vynai – itališkas elegancijos ir tradicijų šedevras bei prancūziškas, saulėtame Langedoko-Rusijono regione pagamintas raudonasis sausas vynas. Kairėje pusėje puikuojasi „Grimaldi Barbaresco Manzola“, išpilstytas 2020 metais, kilęs iš garsiojo Pjemonto regiono Italijoje ir pagamintas iš šimtaprocentinių „Nebbiolo“ vynuogių. Šio vyno gamybos principai griežtai apibrėžti DOCG taisyklėmis: po tradicinės fermentacijos jis brandinamas didelėse ąžuolo statinėse bei prancūziško „rovere“ medžio bačkose nuo dvylikos iki penkiolikos mėnesių, o vėliau brandinimą tęsia buteliuose. Someljė šį gėrimą apibūdina kaip itin kilnų, turintį gilią struktūrą, pasižymintį tamsiai raudona spalva su granato atspalviais, žibuoklių aromatu bei prinokusių vaisių ir prieskonių natomis. Internautai ir vyno vertintojai šiam kūriniui negaili aukštų balų už jo kompleksiškumą, pabrėždami švelnius taninus bei subtilų vanilės poskonį, nors silpnesniąja jo puse kartais įvardijama kaina ir poreikis ilgiau pabūti atidarytam, kad atsiskleistų visas aromatų spektras.

 

Dešinėje pusėje esantis „Les Mougeottes Grande Réserve“ atstovauja Prancūzijai, o jo kilmės vieta yra IGP „Pays d'Oc“ regionas, garsėjantis puikiomis sąlygomis eksperimentuoti su tradicinėmis ir tarptautinėmis vynuogių veislėmis, kurių mišinį dažniausiai sudaro tokios uogos kaip „Syrah“ ir „Cabernet Sauvignon“. Šio vyno gamybos procesas orientuotas į vaisiškumo ir šilkinės tekstūros išlaikymą: dalis dermėje surinktų vynuogių fermentuojama kontroliuojamoje temperatūroje, o kita dalis brandinama prancūziško ąžuolo talpose, siekiant išgauti harmoningą ir subalansuotą struktūrą. Someljė jį vertina kaip itin draugišką ir universalų pasirinkimą kasdienėms ar šventinėms vakarienėms, giriant už ryškią tamsių uogų, slyvų ir švelnių prieskonių puokštę bei aksominį raudonį. Vyno mėgėjai internetinėse platformose šiam prancūziškam gėrimui negaili pagyrimų už puikų kainos ir kokybės santykį bei lengvą pritaikymą prie įvairių patiekalų, tačiau silpnybe kartais laikoma mažesnė jo išlaikymo potencialo trukmė, lyginant su prestižiniais itališkais analogais.

 

Lyginant šiuos du vynus, ryškiai išsiskiria jų charakterio ir paskirties skirtumai, nulemti skirtingų požiūrio į paties vyno gamybą. „Grimaldi Barbaresco“ yra sunkesnės struktūros, labiau reikalaujantis brandos ir maisto derinimo eliksyras, idealiai tinkantis prie žvėrienos, brandintų sūrių ar kepsnių, tuo tarpu „Les Mougeottes Grande Réserve“ pasižymi didesniu lankstumu, lengvesniu prieinamumu ir sodriu uoginiu saldumu, puikiai tinkančiu platesniam ratui vartotojų. Italijos atstovas išsiskiria ilgaamžiškumu ir gilia elegancija, sukurta per griežtą ąžuolo statinių ir „Nebbiolo“ vynuogių sąveiką, o Prancūzijos vynas akcentuoja šiuolaikinį vyndarystės meistriškumą, orientuotą į greitesnį vartojimą ir gausius tamsių vaisių aromatus be ilgų laukimo metų.

 

Vertinant bendrą patirtį, abu buteliai puikiai atspindi savo šalių vyndarystės tradicijas, tačiau patenkina skirtingus poreikius. „Grimaldi Barbaresco Manzola“ yra investicija į ypatingą vakarą, reikalaujanti kantrybės ir gilaus dėmesio skonio niuansams, kai tuo tarpu „Les Mougeottes Grande Réserve“ tarnauja kaip patikimas, kokybiškas ir tiesiogiai džiuginantis pasirinktas raudonasis vynas prie vakarienės. Pirkėjai ir ekspertai sutaria, kad abu variantai savo kategorijose nusipelno dėmesio, o pasirinkimas tarp jų priklauso tik nuo to, ar ieškote kompleksiško, taurius taninus turinčio itališko charakterio, ar švelnesnio, uogomis ir prieskoniais dvelkiančio prancūziško stiliaus.

 

Maištinga Siela