Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Baltieji prieš juoduosius"

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“ – Vilnius: Tyto alba, 2023. – p. 202.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkada mėgau žaisti šachmatais, buvau netgi neblogai pramokęs ne tik paprastus ėjimus, bet ir turėjau savitą strategiją, tačiau gyvenime atsitiko taip, kad žaisti nebuvo su kuo ir šį žaidimą pamiršau. Prieš kelerius metus sužiūrėjau visą „Valdovės gambitas“ serialą ir vėl buvau susidomėjęs žaidimu, tačiau prieš šachmatų nepriėjau. Tiesa, Krokuvoje nusipirkau nuostabaus grožio šachmatų rankų darbo rinkinį, taip ir guli kaip puošmena, nė karto nežaista. Visgi galima šachmatais savitai pažaisti skaitant lietuvių prozininkės Danutės Kalinauskaitės (g. 1959) romaną Baltieji prieš juoduosius, kuris, beveik neabejoju, taps viena geriausių 2023 metų lietuvių rašytojų knygų prozos kategorijoje.

 

Danutė Kalinauskaitė suvokiama kaip novelistė, kurios naujos knygos paprastai reikia laukti tiek ilgai, kad pamiršti, jog apskritai egzistuoja tokia rašytoja. Neproduktyvi. Tačiau užlaikiusi kūrybines galias, taupiai ir savitai geba rašyti ir netgi subrandinti savo tekstus kaip kokį vyną rūsiuose, kad po to belieka tik skanauti ir čepsėti: taip, buvau pamiršęs, kaip skaitosi Kalinauskaitė... Gal dėl to, Niekada nežinau, (Baltos lankos, 2008), vėliau Skersvėjų namai (Tyto alba, 2015), o dabar – gal kam kiek buvo netikėta? – romanas! Danutės Kalinauskaitės proza gyvybinga, dažnai gręžiasi į individualias artimojo rato patirtis, pastarosios perteiktos Kalinauskaitės kartai būdingu kalbėjimu, per kurį veriasi istoriniai ir kultūriniai klodai. Suvaldytas literatūrinis sakinys skaidrus, retsykiais poetiškas, ritmiškai besijungiantis su teksto tėkme. Jeigu patiko ankstesnės autorės knygos, beveik neabejoju, kad patiks ir romanas, nors jis kiek ir kitoks dėl žanro specifikos.

 

Kaip daugelis pastebėjo, Baltieji prie juoduosius parašyta visgi novelistės juvelyriniu kruopštumu, smailinant ir gludinant kalbinį toną. Pastarasis labai panašus į novelių pasakotojos. Visgi Baltieji prieš juoduosius turi romanui būdingą struktūrą, gal kiek primenanti postmodernistinę aptrūkinėjusį ir fragmentuotą pasakojimą. Pagrindinė knygos veikėja – užsienio viešbučiuose dirbanti vidutinio amžiaus moteris, kuri vieną dieną sužino, kad paveldi turtingo giminaičio iš Liuksemburgo turtą, tačiau jai reikia įrodyti giminystės ryšius. Grįžusi į Lietuvą bando iš motinos, kurios atmintis pamažu dėl ligos nyksta, išgauti giminės istorijas, o tos istorijos ir tampa pagrindine romano pasakojimo ašimi.

 

Iš pradžių pasakojama apie dvi susaistytas prie geležinkelio bėgių gyvenančias gimines. Viena – pasiturinti, kita – vargšai. Kontrastų principas labai svarbus, tai lyg šachmatų – juodieji ir baltieji – principas, kuris nulemia ir paties romano struktūrą. Motinos ir dukters pokalbiai realiuoju romano laiku „išlenda“ tik kaip užsklandėlės, romano saviti klijai, kurie sujungia padrikas istorijas iš skirtingų laikotarpių, giminės atšakų, išsibarsiančių po laiką ir kontinentus. Kitaip sakant, laikomasi lyg giminės medžio pasakojimo principo, tačiau pavienės istorijos veikia kaip atskiros istorijos, taigi kuriamos ir durstomos beveik kaip atskiros novelės.

 

Kai kas Baltuosius prieš juoduosius vadina istoriniu romanu ir tuo abejoti nėra pagrindo. Autorė rėmėsi iš tikro gyvenime girdėtais liudijimais, kai kuriems romano fragmentais suteikdama savitą kalbėjimo toną, atskleidžiant veikėjo mąstysenos, charakterio ir subkultūrinius modelius. Tai veikia, nes Danutė Kalinauskaitė turi prozinio kalbėjimo klausą ir tą klausą išnaudoja kurdama kalbėjimo pustonių orkestrą.

 

Kitą vertus, giminės medis, bent jau man, romano viduryje pasimetė. Gal dėl per didelio kiekio giminystės ryšių, o gal ir besimainančio istorinio konteksto, manojo lėto skaitymo. Siužetiškai romanas painus, netgi pabaigęs skaityti, negalėčiau nuosekliai atpasakoti, kaip šios istorijos viena kitą „pertepa“, negalėčiau suraizgyti visų galų į pagrindinės veikėjos vientisą giminės medį, todėl daug kam tai gali būti pati sunkiausia romano skaitymo dalis – pajusti visumos ryšių ir pasekmių pasaulį. Galiausiai nuo vidurio romano suvokiau, kad to ir nereikia daryti, todėl pradėjau mėgautis sakinių struktūra, laikmečio atskleidžiamomis pikantiškomis ir informatyviomis žiniomis, kurios daugel kur kėlė nuostabą.

 

Skaityti tampa skaidru ir miela, kai esi užliūliuojamas teksto pajautos ir ritmo, bet labiausiai to sveiko humoro, kuris išvaduoja romano pasakojimus iš liūdesio, melancholijos ir rūstaus istorinio tono, juk šiaip ar taip veikėjų likimai labai dramatiški ir kai kada net baisūs, tačiau pasakojimas netampa biliūniškai graudenantis. Pavyzdžiui, įspūdingai aprašytas pokarinis 1946-ųjų metų Kauno potvynis, kuriame nuskęsta šios istorijos veikėjas, nuplautas kartu su visu namu ir šunimi potvynio su ledais. Ryte vaikai, aptikę tėvo lavoną, tik gūžteli pečiais, jokio gedulo ar ašarų. „... o lytys buvo nuskraidintos taip toli, kad neišnešė vaizduotė, kokia jėga jas ten nusviedė. Kitapus Nemuno, ant Napoleono kalno, kone iki pusės, buvo užstumtas milžiniškas ledo luitas, sakytum Didžiojo Sprogimo skeveldra. Jis tirps ilgai, išsilaikys iki vasaros, ir penktokai vidurinėje mokykloje apie jį rašys rašinėlį (p. 153).“

Danutė Kalinauskaitė

 

Asmeniškai viena juokingiausių pasakojimo epizodų buvo skurdo pokarinė Lietuva ir mylimos ožkos istorija, kuri suėdė iš kišenės viso mėnesio šeimos atlyginimą ir, nepaisydami, jog ožka yra pragyvenimo šaltinis, tuoj ją paskerdžia ir iš skrandžio traukia sveikus likusius banknotus. Graudu ir juokinga vienu metu. Paradoksų veikėjų charakteriuose itin daug, autorė išmoningai jungia tragediją ir komizmą, štai tėvas vaikydamasis nori nubausti savo pasileidėlį sūnų, susirgusį sifiliu,. „Atsitiktinai demaskuotą „studentą“ papa vaikėsi po daržus, bulvienojus su nusijuostu diržu, kaimynams godžiai aplipus langus, bet Vaclovas buvo vikresnis. Atgailavo užsidaręs ant aukšto tarp varvančių lašinių, vis pagrauždamas palendricos galą, tik neilgai (p. 74).“ Matome ir sudėtingą sakinio konstrukciją ir tragiškai komišką istoriją bei Vaclovo dvilypį charakterį. Tiesa, autorė siužetus atskleidžia tarsi pasakodama iš nuotolio, skirdama daug dėmesio aplinkos charakteringoms detalėms, neretai pasakodama apie veikėjų įpročius, jų aplinką ir tai suveikia labiau, nei tiesioginis populiariosios literatūros tiesioginis siužetas, kai įvykius gena kiti įvykiai. „Vacio ir Paulės gyvenimas nesusiklostė. Po trisdešimt penkerių metų Vaclovas grįš į Lietuvą, nes Rusija jam jau bus „gerokai įgrisusi“. Iš lagamino išsitrauks duoninius šachmatus, nesuvalgęs, tik karalienė ir keli pėstininkai bus išvarpyti vabalų šulinėlių... (p.136-137).“

 

Autorė proporcingai pasakoja ir XX amžiaus lietuvių tautos situaciją. Viena giminės linija – išeivių, kita – tremtinių, dar kita – laviruojančių sovietinėje sistemoje. Tai galimybė byloti apie sudėtingai Antrojo pasaulinio karo išdarkytą tautą, atskleisti jos daugiasluoksnius ir skirtingus likimus. Panašiai fragmentuotai pasakoja ir Jurga Tumasonytė savo romane Naujagimiai, kurį iš dalies irgi galima vadinti istorinių kontekstų durtiniu, tik Tumasonytė lengviau skaitoma, jos literatūra, nors irgi vienas geresnių lietuvių prozos šių metų skaitymų, lengviau prieinama, nes pasakojimai nuosekliau sukonstruoti, nėra painiavos. Kitą vertus, D. Kalinauskaitės fragmentiškumas pagrįstas pasakojančiosios motinos trūkinėjančios atminties ritmu. Šiaip ar taip romanas yra apie laiką ir atmintį, apie tai, kas verčia mus gręžtis atgalios ir kapstytis praeityje. Ar tai būtų netikėtas palikimas, ar koks storulis šarlatanas koučeris, koks pasitaikė pagrindinės veikėjos gyvenime (beje, tą vietą taip pat skaičiau pasikikendamas, nes taikliai sukurtas perdėtai pasitikinčio koučerio hiperbolizuotas literatūrinis portretas, taigi labai aktualu mūsų šiandieninėje viešosios nuomonės formuotojų kultūroje).

 

Baltieji prieš juoduosius – gerai subrandintas daugiabriaunis lietuvių prozos romanas. Pavykęs. Skaitymas tampa lyg rebusas, tiesa, malonus ir gurmaniškas, pilnas pagavios ironijos ir sveiko bei blaivaus žvilgsnio į žmonių gyvenimo tragedijas. Labiausiai mėgavausi autorės gerai organizuota novelistiniu pasakojimo ritmu, skvarbiomis detalėmis, išlaikant distanciją tarp veikėjų, pastarieji tampa beveik tiesiogine to žodžio prasme personažais, literatūriniais atvirukais, bet nebanaliais, o logiškai veikiantys savo laikmečio aplinkybėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 21 (3781), 2023 m. gruodžio 1 d.

 

Sveiki,

 

„Kaziukas... nusipirksiu / medinę Meko kaukę.“ Aleksandras Burokas

 

Kaip seniai rašiau apie kultūrinę spaudą. Sau. Į paraštę. Gal ir Jums, jeigu įdomu. Šįkart iš „Akropolio“ (Dieve, kas mane ten nešė?), kur jau šurmuliuoja kalėdinių dovanų beieškančios minios ir šiaip neturintys ką veikti, parsivežiau naujausią „Literatūra ir menas“ numerį. Ne visada spėju perskaityti, dažniausiai nuotrupas, vieną kitą straipsnį, o kartais, žiūriu, net ir tiek nebelieka laiko, nes jau būna pasirodęs ir kitas numeris. Tam tikra prasme, kas du mėnesius išeinantis žurnalas ne taip jau ir retai, ką?

 

Visgi šįkart numeris orientuotas labai į latvių literatūrą. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė apžvelgia du sėkmingus latvių literatūros romanus, išverstus į lietuvių kalbą – Laura Vinogradova „Upė“ ir Nora Ikstena „Motinos pienas“. Pastarasis išleistas dar prieš pandemiją, mano paties skaitytas ir... tenka pripažinti, kad Cibarauskė teisi, romanas trafaretinis. Linas Daugėla apžvelgia latvių poeto (Artis Uostupas) poeziją „Gestai ir kiti eilėraščiai“, Arvydas Valionis išvertė Andos Baklane straipsnį apie senuosius latvių romanus.

 

Su malonumu perskaičiau Linos Simutytės „Scanoramos“ feministinių filmų ir Saros Poisson „Nepatogaus kino“ apžvalgas. Kai kuriuos norėčiau pamatyti. Ypač „Barbarę“ ir „Rožavą“.

 

Vyriausioji redaktorė Lina Laura Švedaitė įžangoje dalijasi savo prisiminimais apie senelio mirtį, bet dar įdomiau – „vėjo telefono“ idėją, savitą skambučių į kosmosą pas mirusiesiems skambutį. Žinoma, kad tai toks savigydos reikalas, kuris, pasirodo, buvo padarytas ir prie Nacionalinio operos ir baleto rūmų. Lietuviai ten skambino savo išėjusiems 4000 sykių. Kiek kitokią trauminę patirtį byloją „s-keltiniuose“ Gintautė Riabovaitė, parašiusi čionai pirmąjį savo tekstą „Apie savivertę“. Dieve, kaip aš ją suprantu. Labai lengva patikėti, kad esi nieko vertas, dar baisiau – tenka su tuo Sizifo akmeniu gyventi ir nuolat psichologiškai grumtis. Dovydas Kiauleikis, kurio straipsnius šiaip mėgstu, nes kelia nemažas diskusijas, šįkart ramiai išsakė savo renginių perdegimo sindromą. Aš vis galvoju, ar tikrai reikia aplankyti kiekvieną renginį, pamatyti visus festivalių filmus, būti ten ir šen (juk einama iš kultūrinio bado ir patyrimo), o ne dėl to, kad nuvalgyti visą kultūrinė grietinę. Visgi apie išlepintą kultūrinį žmogų esama tiesos. Pritraukti į kino sales reikia dar papildomo cirko, kitaip niekas nevyks.

 

Nemėgstu suomio Akio Kaurismakio kino. Man nesuprantamas tas lėtas, melancholiškas sustingusio teatro humoras, nors „Kita vilties pusė“ (2017) tikriausiai mažiausiai erzino. Visgi tekste (keistos prozinės formos interviu) autorius kalba apie savo priklausomybę nuo alkoholio ir tai, nėr ko slėpti, viso interviu vinis ir tą jis pasakoja gurkšnodamas baltąjį vyną su ledukais – va, kur roko žvaigždės įvaizdis. Aišku, dar ir miela lietuvio širdžiai aiški režisieriaus neapykanta kapitalistams ir grobuonėms valdininkams.

 

Lenkų versti haiku kaip haiku, bet štai prabėgom perskaičiau Aleksandro Buroko meditatyvias poezijos miniatiūras ir suklusau. Grįžau prie pirmojo ir užbaigiau kaip kokį žuvies delikatesą per Jūros šventę t. y., pasičiulpdamas taukuotus pirštelius. Labiausiai paveikęs šio numerio skaitinys. Artima poezija, suprantama subjekto sugestija, būsenos ir poetiniai įvaizdžiai, kurių kai kada net proto pastangomis nesukursi, kyla spontaniškai iš kūrėjo vidaus. Vienas iš tokių:

 

kraujo – bus

turiu stiklainį rūgšties

ir trachėjoj gegutę,

Rammsteinus kukuojančią.

bus, sausakimšas Vingis –

sieben, acht, neun,

aus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nagai" / "Fingernails"

 Sveiki,

 

Bandau surasti gerų žodžių Christos Nikou sukurtai mokslinės fantastikos dramai „Nagai“ (angl. Fingernails) (2023), tačiau sunkiai grumuliuoja komplimentus, kai neturiu jų už ką pasakyti. Filmas netipinis. Tikrai. Apie liguistą veikėją Aną, kuri įsidarbina keistame meilės institute. Pastarajame ateina poros, kurios nori sutvirtinti savo santykius ir pasidaryti testą, ar jie verti būti drauge. Tokį testą yra atlikusi ir Ana su savo partneriu, tačiau Ana stebėdama tas poras jaučia, kad tas jos ryšys yra netvirtas, be to, pradeda jausti simpatiją savo darbo partneriui.

 

Baisiausia, kad norint atlikti kompiuteriu testą, reikia abiem partneriams nusiplėšti po nagą. Juos sudėti į prietaisą, panašų į mikrobangų krosnelę, pastarasis pačirškina gyvnagius ir ekrane parodo poros santykių tvarumo procentus. Tai pakankamai žiauru, bet veikėjai tiek užsiciklinę, kad santykius apsprendžia instituto kompiuteris, kad belieka tik stebėti, kaip šioji mokslinės fantastikos juosta melancholiškai ironizuoja žmonių negebėjimą patiems nuspręsti savo santykius. Filmas iš esmės lėtas, liūdnai komiškas ir žiūrisi jis gan, tiesą sakant, nuobodžiai. Stebina nebent tas veikėjų perdėtas rimtumas, atliekant santykių sutvirtinimo juokingus testus, tačiau akivaizdu, jog be crazy idėjos plėšyti ir leisti mikrobangų krosnelei nuspręsti, su kuo tau lemta būti, daugiau nieko nėra. Veikėjai nuo pat pradžių yra aiškiai apibrėžti ir žiūrovas žino, link ko visa šioji išsiskyrimo istorija veda, ir kad Ana galiausiai pripažins, jog nemyli savo dabartinio partnerio ir jai tiesiog reikia spjauti į visus tuos instituto testus.

 

Visgi filmas aiškiai kritikuoja mūsų negalėjimą prisiimti atsakomybės už savo santykius. Metaforinis ir simbolinis kalbėjimas apie tai, kad leidžiame savo horoskopams spręsti santykius, o dabar jau pamažu ir dirbtiniam intelektui, filmas pasakoja apie tai, kad laimės tikro recepto nėra ir jokia mašina tau nepasakys, kiek ir kaip tau būti ir išlikti. Dar baisiau – kai kas iš tokio savotiško neįgalumo pelnosi ir tai nebūtinai yra tokios pranašiškos ateities mokslinės institucijos, kokios pavaizduotos filme „Nagai“. Šiaip idėja labai gera, tačiau nežinau, kodėl man filmo perteikimas taip sunkiai įtraukė į pagrindinių veikėjų pasaulį. Visgi tai lėtas filmas, kuris lėtai ir sunkiai sukasi apie keistais ir netipiniais simboliais išreiškiamą sudėtingą žmonių santykių ir emocijų pasaulį. Pagrindinį vaidmenį čia sukuria mano netikėtai atrasta ir jau spėta pamėgta aktorė Jessie Buckley, kuri, beje, yra ir puikiai dainininkė – netikite, pasižiūrėkite, kaip ji atliko performansą, skirtą dainininkės S. O‘Connor garbei. Filme taip pat pasirodė ir „Begėdžio“ žvaigždė Jeremy Allen White bei Riz Ahmed. Visgi man filmas kažkuo asocijuojasi su Jessica Hausner „Laimės gėlelė“ (2019), kuris irgi per mokslą bandė kalbėti apie žmogaus laimės būsenas.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: rašytojos Žemaitės giminė

 

Sveiki,

 

Tiesiog negalėjau nepasidalyti šia nuotrauka. Viduryje kai iš akies lupta rašytojos Žemaitės kopija, bet tai vis dėlto ne ji. Cituoja M. Nastaravičiaus įrašą iš jo socialinės paskyros apie šią nuotrauką, tikiuosi, kad niekas nesupyks. 1960-ieji, Kaunas. Moteris su skarele – rašytojos Žemaitės dukra Pranė. Pranei gimė Petronėlė, Petronėlei – Nijolė, šiai – Audronė, nuotraukoje sėdinti ant kelių, o Audronei – Vaida, šiandien auginanti Saulę ir Audrių. „Pirmas sakinys“ – apie Žemaitės giminę, laidoje kalbantis su jos proproproanūke.

 

Nuorodą į laidą ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Piteris Breigelis Vyresnysis (Pieter Bruegel the Elder) paveikslai "Babelio bokštas" ir "Medžiotojai sniege"

"Babelio bokštas"

"Medžiotojai sniege"

Sveiki,

 

Yra toks renesansų flamandų (Nyderlandai) dailininkas Pieter Bruegel the Elder (1525-1569), kuris pasauliui paliko daug įdomių to meto tapytų kūrinių. Mano mėgstamiausi yra atėję iš vaikystės. Gerai pamenu, kad kažkur stalčiuje, tarp senų sovietiniais dar laikais leistų atvirukų kolekcijų, radau „Medžiotojai sniege“.

 

Atrodo, nieko neypatinga, tačiau po Nepriklausomybės buvo toks knyginis ir vizualinės lektūros leidimo skurdo dešimtmetis, kad mane kaip žaibas paveikdavo iliustracijos ir meno kūriniai. Jų daug nebuvo. Buvau visai pamiršęs, kaip atidžiai galėdavau tyrinėti reprodukcijas valandomis ir galvoti ne tik apie tai, kas pavaizduota, bet ir kas vyko už ir prieš. Kitaip sakant, sukurti savo istoriją.

 

„Babelio bokštas“ atėjo vėliau. Manau, iš kažkokio istorijos vadovėlio, kurio niekaip negalėjau susieti su Biblijos pasakojimu, nes nežinojau tos istorijos. Tik vėliau. Tas „Babelio bokštas“ taps komerciniu ženklu, puošiančiu vadovėlių viršelius, puodelius, marškinėlius ir rašiklius. Kone emblema, praradusi vaikišką nuostabą atrasti „Babelio bokšte“ esančią renesansišką paslaptį. Šiandien prisiminiau šiuos paveikslus. Gerai į juos įsižiūrėkite, gal ir jums kažką primins.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 28: žiema ir jos teikiamas momentinis džiaugsmas!

 Sveiki,

 

Šiandien ir mane pasiekė pūga. Gatvėse strigo eismas. Automobilių ratai matėsi po apsnigtą asfaltą, mieste žibėjo jau kai kur įjungti kalėdiniai apšvietimai ir mano apsnigtas juodas skėstis pamažu tirpo karštame viešajame transporte. O kai išlipau! Kokia vėsuma, kad plaučiai net sako: ačiūūūūūūūū už vėsą! Tirpo tas sniegas ir žmonių prisnigtuose kapišonuose. Pamaniau sau, gera, kai yra to sniego, kai primena vaikystę ir pasivaikščiojimus po ilgo snygio kitą giedrą dieną po miškus. Karališkus miškus, kai sniegas atmuša savaime šviesą ir yra šviesiau, nei turėtų būti. Atrodo, kas čia tokio? O visgi potyris, kurį verta savaip susigrąžinti ir iš naujo patirti.

 

Laiptinėje vėl daužomi ir kratomi batai, pametamos pirštinės, vėluoja transportas. Paprasta. Argi ne stebuklas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela