Nemažai brazilų režisierius Kleber Mendonça Filho
susišlavė pasaulinių prestižinių nominacijų ir apdovanojimų už savo filmą „Slaptasis
agentas“ (prot. O Agente Secreto) (2025). Tarp tokių
apdovanojimų verta paminėti Kanų kino festivalyje pelnytus geriausio
režisieriaus, geriausio aktoriaus Wagner Moura apdovanojimus. Filmas mus,
žiūrovus, nukelia į 1977-ųjų Braziliją, kurią valdo diktatūra, todėl paprasti
gyventojai iš esmės yra priklausomi nuo papirkinėjimų, korupcijos ir policijos,
kurioje labiau veikia mafijos taisyklės, nei teisingumas.
Istorija, nors ir išgalvota, jam parašytas originalus
scenarijus, tačiau filmas sukelia įspūdį, jog taip ir turėjo būti, nes remiasi
anų laikų tikrovę atspindinčia atmosfera. Pagrindinis veikėjas Marselo (akt.
Wagner Moura) – maždaug 40-ies metų technologijų ir elektronikos ekspertas
(buvęs universiteto dėstytojas), bėgantis nuo paslaptingos praeities San Paule.
Siekdamas dingti iš režimo ir jį persekiojančių asmenų akiračio, jis atvyksta į
savo gimtąjį Resifės miestą šalies šiaurės rytuose, tikėdamasis ramiai pradėti
viską iš naujo, tačiau netrukus įsidarbina duomenų archyvuose, prisidengęs kitu
vardu ir slapta renka informacija. Tiesa, jį jau seka buvęs įtakingas verslo
ryklys, kuris užsakė galvažudžius. Kas nutiks, kai galvažudžiai išsiaiškins jo
tikrąją tapatybę ir jį suras?
Filmas lėtas, trunkantis kiek daugiau nei pustrečios
valandos. Nors iš vienos pusės tai kriminalinis trileris, bet, sakyčiau, jo
tempas ir veiksmas gerokai prislopinti ir niuansuoti psichologiškai. Veikėjai iš
ties atrodo įtikinami, gyvi, žmogiški ir nesukarikatūrinti. Geras siužetas ir
geras scenarijus leidžia sekti kiek nuo Holivudo klišių nutolusią pasakojimo
eigą. Aišku, filmas išlaiko klasikinę intrigą, čia svarbiausias įtampos
rebusas, ar pavyks Marselui išlikti gyvam, ar nieko blogo nenutiks
artimiesiems, tačiau kartu žavi ir toji brazilų šilta ir ekstravertiška
kultūra, spalvos, aštunto dešimtmečio dekoracijos ir mada...
Suprantu šio filmo aukštą kokybę, meninį įdirbį ir
filmo sėkmę, tačiau visumoje filmas menkai jaudino, o problemos ir siužetai jau
daugiau ar mažiau matyti kituose Lotynų Amerikos filmuose, kuriuose vaizduojami
nuo diktatūros kenčianti visuomenė, kurios drąsiausieji įsivelia į pogrindžio
karus, pavyzdžiui, tas pats brazilų filmas „Aš vis dar čia“ (2024). Suprantu,
kad Rytų Europa dar ilgai kurs filmus apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius ir
niekšus, o Lotynų Amerika apie savo diktatorius ir to laikmečio užguitą
visuomenę, o istorijos, kad ir kokios jos būtų gerai nufilmuotos ir turėtų
neblogus scenarijus, kaip kad „Slaptasis agentas“, bet visgi filmai daugiau ar
mažiau linkę atsikartoti, todėl iš filmo beveik nieko naujo negavau ir
nesužinojau to, ko nebūčiau žinojęs ar matęs. Tiesa, pripažįstu, šiame filme
aktorius W. Moura, kuris nepaprastai man kažkodėl buvo panašus į Pedro Pascal,
suvaidino puikų dramatišką vaidmenį, jį daug kas prisimins iš Pablo Escobaro
vaidmens seriale „Narkotikų prekeiviai“, kuriame drauge ir vaidino su Pascaliu.
Gerai, jeigu su šiuo argentiniečių ir Lietuvoje
savaitgalio popietėmis rodomu serialu ir neužaugote, tačiau epizodiškai
turėjote jį matyti prieš internetinio laikotarpio priešaušrį. Kiek jums dabar,
kurie atsimena? Artėjate pamažu link 40 metų, tą slenkstį jau pasiekėte ir pan.
Lietuvoje serialas „Mažyliai“ nebuvo rodomas visas. Jį, kiek pamenu,
pradėjo rodyti daugmaž po 2000 metų, galbūt 2001 metais ir rodė apie 2-3
nepilnus metus. Pasidomėjus apie šį serialą geriau, paaiškėjo, kad iš
klasikinio varianto buvo parodyti tik 2 sezonai (penktasis ir šeštasis), kurie
pačioje Argentinoje pasiekė patį populiarumo ir pripažinimo piką, sulaukę net
atskirų filmo formatu tęsinių.
SERIALO „MAŽYLIAI“ (1995-2001) PRODUKCIJA
Legendinis argentiniečių televizijos serialas „Mažyliai“
(isp. Chiquititas) buvo sukurtas garsios Argentinos
prodiuserės, scenaristės bei kompozitorės Cris Morenos. Serialo gamyba užsiėmė
viena didžiausių Argentinos televizijos kompanijų „Telefe“, kuri kartu su Cris
Morena išvystė unikalų ir tuo metu itin inovatyvų turinio modelį, skirtą
vaikams ir paaugliams. Istorija sukasi apie našlaičių namuose „Rincón de Luz“
gyvenančius vaikus, jų tarpusavio santykius, svajones, susidūrimą su
suaugusiųjų pasaulio iššūkiais bei stebuklo paieškas.
Serialas ekrane debiutavo 1995 m. rugpjūčio 7 d. ir
sėkmingai gyvavo iki 2001 m. pabaigos. Per šį pagrindinį gyvavimo laikotarpį
parodyti 7 sezonai, kuriuos sudaro daugiau nei 1000 serijų. Dėl itin didelio
populiarumo serialas sugrįžo 2006 m. su specialiuoju 8-uoju sezonu (Chiquititas
Sin Fin), pristatančiu naujos kartos istoriją. Bendras visų sezonų serijų
skaičius siekia net 1 016 originalių serijų (įskaitant 2006-ųjų projektą, tad
su senuoju išeina iš viso 1 186 serijos), todėl tai yra vienas ilgiausiai
rodytų ir masiškiausių projektų Pietų Amerikos vaikų televizijos istorijoje.
Meniškumo atžvilgiu „Mažyliai“ apibūdinami kaip
muzikinė vaikiška ir paauglių telenovelė, apimanti komedijos, dramos bei
magiškojo realizmo elementus. Istorijose nagrinėjamos jautrios, pamokomos temos
– draugystė, pirmoji meilė, šeimos paieškos, sąžiningumas ir viltis, tačiau
netrūksta ir lengvo humoro bei fantastinių siužeto vingių. Būtent muzikiniai
intarpai ir teatrališkas pateikimas leido serialui išsiskirti iš kitų
tradicinių Lotynų Amerikos muilo operų bei sukurti unikalų formatą.
Projektas sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo tikru
kultūriniu fenomenu ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Serialas
pasiekė rekordinius televizijos reitingus, o jo pagrindu rengti muzikiniai šou
„Gran Rex“ teatre kasmet pritraukdavo šimtus tūkstančių žiūrovų. Be to,
„Mažyliai“ tapo tramplinu daugeliui jaunosios kartos aktorių, pavyzdžiui,
Luisanai Lopilato, Benjamínui Rojasui ar Camilai Bordonabai, kurie vėliau tapo
pasaulinio lygio žvaigždėmis paauglių seriale „Maištingas amžius“ (Rebelde Way).
Tarptautinėje rinkoje serialas rodytas daugiau nei 25
pasaulio šalyse, įskaitant Pietų Amerikos valstybes, Izraelį, Graikiją bei Rytų
ir Vidurio Europos šalis. Lietuvoje šį serialą taip pat labai pamėgo vaikai ir
paaugliai, kai jį vertė bei rodė LNK televizija. Be to, sėkmingas argentiniečių
formatas paskatino sukurti vietines adaptacijas kitose šalyse – Brazilijoje
(Chiquititas Brasil buvo itin populiarus), Meksikoje, Portugalijoje bei
Rumunijoje.
Kritikai ir žiūrovai serialą įvertino itin palankiai
už gebėjimą kalbėti vaikams suprantama kalba apie gilius jausmus ir moralines
vertybes. „Mažyliai“ pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, iš kurių
svarbiausi – keli Argentinos televizijos apdovanojimai „Martín Fierro“ už
geriausią vaikišką ir jaunimo programą. Taip pat įvertinti ir patys jaunieji
aktoriai (pavyzdžiui, Agustina Cherri ar Sebastiánas Francini).
Muzika buvo vienas iš esminių serialo sėkmės variklių.
Kiekvienam sezonui išleistas atskiras muzikinis albumas, o dainų tekstus rašė
pati Cris Morena, bendradarbiaudama su kompozitoriumi Carlosu Nilsonu. Tokie
kūriniai kaip „Rechufas“, „Chufachón“, „Pimpollo“, „Rincón de Luz“ ar „Corazón
con agujeritos“ tapo kelis kartus platininiais hitais, parduotais milijoniniais
tiražais, o šios dainos iki šiol kelia nostalgiją ištisoms žiūrovų kartoms.
PENKTASIS IR ŠEŠTASIS (1999-2001) SEZONAI,
RODYTI LIETUVOJE
Penktasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas,
pasirodęs 1999 metais, tapo viena drąsiausių ir labiausiai transformuojančių
šio kultinio serialo erų. Po ketverių metų, praleistų pačių atpažįstamiausių
veikėjų ir tradicinio vaikų globos namų „Rincón de Luz“ pasaulyje, prodiuserė
Cris Morena nusprendė iš esmės atnaujinti šou formulę, perkeldama veiksmą į
visiškai naują aplinką. Šis sezonas pasižymėjo ne tik pasikeitusiomis filmavimo
lokacijomis bei personažais, bet ir gilesnėmis, kiek tamsesnėmis temomis,
kurios susipynė su magiškuoju realizmu bei tradicine jaunatviška meile.
Pagrindinė penktojo sezono siužetinė linija sukasi
apie turtingo, griežto tėvo ir našlio Juano Maza šeimą bei netoliese įsikūrusią
nepriglaustų vaikų grupę. Kai paaugliai ir vaikai, likę be pastogės, per
stiprią liūtį prieglobstį randa geranoriško senolio Joaquíno Maza daržinėje,
prasideda dviejų visiškai skirtingų pasaulių susidūrimas. Dvaro viduje verda
intrigos, kurias kursto chuliganiški bei išlepinti Juano vaikai ir jo
ambicinga, žiauri sužadėtinė Pía. Tačiau viskas pasikeičia, kai pasirodo
nuoširdi, oro balionu atskridusi moteris Ana Pizarro bei jauna mergina Candela,
kurios palaipsniui ištirpdo šaltus dvaro gyventojų santykius ir kovoja už tai,
kad visi vaikai atrastų tikruosius namus.
Esminė šio sezono idėja – šeima slypi ne kraujo
ryšiuose ar turto dydyje, o meilėje, empatijoje ir sugebėjime atverti širdį
tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Istorija pabrėžia socialinių skirčių
įveikimą, kai išlepinti, turtingi vaikai išmoksta pamokų apie solidarumą, o
gatvės našlaičiai randa saugumą ir atjautą. Sezono metu stipriai akcentuojama
vilties ir vaikystės nekaltumo išsaugojimo tema, parodant, kad net ir pačiose
griežčiausiose ar tamsiausiose aplinkose atsidavimas bei dvasinė šiluma gali
transformuoti žmonių gyvenimus.
Anuomet šis sezonas sukėlė itin audringas žiūrovų
reakcijas ir suskaldė gerbėjų bendruomenę. Dalis auditorijos jautė didžiulį
šoką bei nusivylimą, nes serialą paliko iki tol pagrindiniu stuburu buvusi
aktorė Romina Yan (vaidinusi Belén Fraga) ir dauguma senųjų mylimų vaikų.
Žiūrovams reikėjo laiko priprasti prie naujo dvaro fono, pakeisto muzikinio
stiliaus bei tamsesnių antagonistų, tokių kaip Pía, išpuolių. Vis dėlto,
nepaisant pradinio skeptiškumo, sezonas pasiekė aukštus televizijos reitingus,
o ilgainiui daugelis žiūrovų pamilo naujuosius personažus ir pripažino šią erą
kaip vieną brandžiausių bei emociškai įtaigiausių visoje frančizėje.
D. Grandinetti ir G. Colmenares
Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko
žinomi Argentinos bei Lotynų Amerikos aktoriai: Darío Grandinetti
įkūnijo griežtąjį tėvą Juaną Maza, o garsioji venesualiečių aktorė Grecia
Colmenares suvaidino šviesiąją Aną Pizarro. Neigiamą dvaro valdovės Píos
vaidmenį meistriškai atliko Millie Stegman, kurios demonstruojamas
žiaurumas tapo vienu įsimintiniausių sezono akcentų. Tuo tarpu jaunosios kartos
priešakyje stojo Marcela Kloosterboer (įkūnijusi Candelą Maza) ir Mariano
Bertolini (vaidinęs Mariano), kurių personažų jaunatviškos meilės bei
brandos paieškos tapo pagrindine paauglių siužeto ašimi.
Būtent šis sezonas tapo tikra žvaigždžių kalve,
pristatęs ištisai aktorių kartai, vėliau užkariavusiai tarptautinę rinką. Šiame
sezone ryškiai sužibo ir kartu vaidinti pradėjo tokie jaunieji talentai kaip Luisana
Lopilato (vaidinusi Luisaną Maza), Benjamín Rojas (Bautista), Camila
Bordonaba (Camila) ir Felipe Colombo (Felipe). Šių aktorių
ketvertukas, vėliau susibūręs kultinėje grupėje „Erreway“ ir seriale
„Maištingas amžius“ (isp. Rebelde Way), būtent penktajame „Mažylių“ sezone
užmezgė pirmuosius vaidybinius ryšius ir ekraninius romanus, pavyzdžiui,
ikonine tapusią Camilos ir Felipe meilės liniją.
Apskritai, penktasis sezonas pasižymi daugybe įdomių
faktų bei gamybinių užkulisių. Tai buvo pirmasis „Mažylių“ sezonas, kurio
tarptautinė adaptacija Brazilijoje buvo ne tiesiog išversta, bet iš esmės
perrašyta, suformuojant atskirą siužetinę liniją. Be to, šiame sezone buvo
galima pastebėti itin agresyvų ir tam laikmečiui neįprastą prekės ženklų
integravimą (isp. product placement), pavyzdžiui, žinomų gėrimų ar žaislų
reklamą pačių vaikų kasdienybėje. Taip pat sezonas išsiskiria spalvingu
muzikiniu takeliu, o pagrindinės dainos, tokios kaip „Candela“ ar „Siempre
Chiquititas“, tapo didžiuliais hitais.
Apibendrinant galima sakyti, 1999 m. „Mažylių“ era
įrodė, kad populiarus vaikų serialas gali išgyventi drastiškus pokyčius ir
atsinaujinti nepraradęs savo dvasios. Ji peržengė įprasto vaikų našlaičių ribas
ir tapo didele šeimos saga, apjungusia pasakos motyvus su realiomis paauglių
bei suaugusiųjų problemomis. Dėl savo drąsaus sprendimo atnaujinti aktorių
sąstatą ir įvesti naujas taisykles, penktasis sezonas iki šiol išlieka vienu
labiausiai aptarinėjamų ir nostalgiją keliančių etapų visoje „Mažylių“
istorijoje.
Keletas vaizdo klipų ir dainų iš šio sezono:
APIE ŠEŠTĄJĮ SEZONĄ
Šeštasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas,
pasirodęs 2000 metais, tapo viena tamsiausių, emociškai giliausių ir kartu
stebuklingiausių visos serijos erų. Po penktojo sezono pabaigoje įvykusios
tragedijos (kai aviakatastrofoje žuvo Juanas ir Ana), vaikai vėl liko be tėvų
globos ir atsidūrė gatvėje. Našlaičių klajonės juos atvedė prie seno,
paslaptingo dvaro, kuriame jie įkūrė naujuosius „Rincón de Luz“ (Šviesos kampelis)
namus. Čia jie sutiko veidą po kauke slepiantį savininką Enzo, o drąsioji
Camila rado stebuklingą knygą, galinčią keisti įvykius ir pildyti norus.
Pagrindine suaugusiųjų siužeto ašimi tapo šviesi mergina Luz Linares, kuri tapo
naująja vaikų motina, bei jos meilės istorija su Enzo sūnumi Rafaeliu.
Esminė šio sezono idėja – viltis, gijimas po gilių
netekčių ir tikėjimas stebuklais net pačiomis tamsiausiomis gyvenimo
akimirkomis. Sezonas stipriai akcentuoja vidinę veikėjų stiprybę bei meilės
galią nugalėti baimes ir trauma pažymėtą praeitį. Istorija moko, kad tikri
namai nėra tiesiog pastatas – tai vieta, kurioje esi priimtas, mylimas ir
saugus, nesvarbu, kiek skausmo teko patirti iki tol.
Anuomet žiūrovai šį sezoną sutiko itin palankiai ir su
didžiuliu emociniu pakilimu. Gerbėjai džiaugėsi sugrįžusia klasikine „Rincón de
Luz“ dvasia, magiškojo realizmo elementais ir stipria vaikų bei paauglių
aktorių komanda, prie kurios jau buvo spėję prisirišti. Taip pat žiūrovus
pavergė brandesnės temos, paslaptinga dvaro atmosfera ir nepaprastai jautrios
muzikinės kompozicijos, pavertusios šį sezoną vienu žiūrimiausių visame serialo
gyvavimo laikotarpyje.
Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko
Romina Gaetani (mylinti Luz Linares), Iván Espeche
(paslaptingasis Rafaelis Alvarezas), Patricia Sosa (klastinga
antagonistė Paula) ir Pablo Lizaso (dvaro prižiūrėtojas Enzo). Jaunųjų
aktorių gretose siužetą valdė Camila Bordonaba (Camila), Felipe
Colombo (Felipe), Benjamín Rojas (Bautista) ir Luisana Lopilato
(Luisana). Būtent šiame sezone galutinai susiformavo ikoninės Camilos ir Felipe,
Bautistos ir Luisanos meilės linijos, o šių aktorių ketvertukui ekrano chemija
vėliau atvėrė duris į fenomenalų tarptautinį pasisekimą su grupe „Erreway“,
apie kurį jau minėjau anksčiau.
Šeštasis sezonas pasižymi ir itin sėkmingu muzikiniu
takeliu – tokios dainos kaip „Chiquititas 2000“, „Pimpollo“ ir „Abre Entra“
tapo didžiuliais hitais visoje Lotynų Amerikoje. Be to, būtent šio sezono
populiarumas paskatino sukurti pilnametražį vaidybinį filmą „Chiquititas:
Rincón de Luz“ (2001 m.), kuriame buvo panaudoti daugelis šeštojo sezono motyvų
bei pagrindinių aktorių. Apibendrinant, šis etapas įrodė, kad serialas geba
išlaikyti aukščiausią kokybę bei žiūrovų meilę, ir iki šiol išlieka vienu emociškai
stipriausių visoje „Chiquititas“ istorijoje.
Keletas dainų ir vaizdo klipų iš šio sezono.
ŽINOMIAUSIŲ AKTORIŲ IŠ „MAŽYLIAI“ PRISIMINIMAI
APIE ŠĮ PROJEKTĄ
Daugeliui aktorių dalyvavimas seriale „Mažyliai“ tapo
ne tik profesinio kelio pradžia, bet ir asmenybę suformavusia patirtimi.
Pagrindinio vaidmens atlikėja Romina Yan, įkūnijusi vaikų globėją Belén
Fraga, viename iš savo interviu jautriai prisiminė ryšį su šiuo projektu: „Belén
man buvo daug daugiau nei vaidmuo. Tai buvo galimybė skleisti meilę ir parodyti
vaikams, kad net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis jie nėra vieni. „Mažyliai“
išmokė mane motinystės džiaugsmo ir atsakomybės dar prieš man pačiai tampant
motina.“
Savo ruožtu Camila Bordonaba, suvaidinusi
maištingąją Camilą Bustillo, yra atvirai pasisakiusi apie ankstyvos šlovės
naštą ir vaikystės patirtį filmavimo aikštelėje: „Mes užaugome prieš kamerų
objektyvus. Kol kiti vaikai po mokyklos eidavo žaisti į kiemą, mes skubėdavome
į repeticijas ir teatrą. Šis serialas davė man neįkainojamą aktorystės mokyklą
ir geriausius draugus, tačiau kartu privertė subręsti daug greičiau, nei
priklausytų tokio amžiaus vaikui.“
Felipe Colombo,
atvykęs iš Meksikos ir suvaidinęs Felipe Mejía, pabrėžė magišką atmosferą bei
griežtą discipliną, kuri valdė gamybos procesą: „Atvykti į Argentiną ir
tapti tokio fenomeno dalimi man buvo visiškas kultūrinis šokas. Cris Morena iš
mūsų reikalavo maksimalaus atsidavimo, tačiau aikštelėje jautėmės kaip tikra
šeima. Dainuoti „Gran Rex“ teatre prieš tūkstančius rėkiančių vaikų buvo patirtis,
kurios neįmanoma pamiršti visą likusį gyvenimą.“
Jaunoji žvaigždė Luisana Lopilato, įkūnijusi
Luisaną Maza nuo 5-ojo sezono, prisimena šį etapą kaip savo didžiosios karjeros
pamatą: „„Mažyliai“ man buvo stebuklinga vaikystės pasaka. Aš tiesiog
mėgavausi kiekviena akimirka – puoštis drabužiais, dainuoti, šokti. Tuo metu
mes net nesuvokėme, kokia didžiulė tai buvo atsakomybė ir kokią įtaką darėme
viso pasaulio vaikams. Tai buvo gryna magija.“
Galiausiai Benjamín Rojas, suvaidinęs Bautistą,
akcentavo, kad patirtis seriale išugdė ypatingą profesinį profesionalumą nuo
mažų dienų: „Darbas „Mažyliuose“ išmokė mus pagarbos scenai ir žiūrovui. Mes
išmokome teksto eilutes, šokių žingsnelius ir dainų žodžius skraidydami tarp
mokyklos suolų ir studijos. Tai buvo sunkus darbas, bet meilė, kurią gaudavome
iš gerbėjų gatvėje, atpirkdavo kiekvieną pavargusią valandą.“
Savo interviu Grecia Colmenares pabrėžė, kad
darbas vaikų seriale jai buvo visiškai naujas ir itin jautrus profesinis
iššūkis: „Prisijungti prie „Mažylių“ man buvo nuostabi ir labai ypatinga
dovana. Ana buvo tyrumo, vilties ir magijos kupinas personažas – ji atskrido
oro balionu, kad suteiktų šilumos vaikams, kuriems to labiausiai reikėjo.
Dirbti su tokia didžiule grupe talentingų vaikų buvo tyras džiaugsmas. Jų
energija, nekaltumas ir nuoširdumas filmavimo aikštelėje kasdien mane įkvėpdavo
ir primindavo, kodėl taip stipriai myliu aktorystę.“
Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart
apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man
yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai
pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali
rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos
literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff
jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos,
nesnauskite!
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF
GYVENIMAS
Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną
Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero
pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės
muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren
užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o
mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš
kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė,
atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus
akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu,
gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.
Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką
gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link
knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai
atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei
nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa
skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje
su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai
žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei
tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį.
Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą
teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų
elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.
Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir
entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu,
pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir
bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą
ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės
bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė
gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją
itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose
išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės
stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo
nuomonę.
Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso
koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos
studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio
skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką
studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės
nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti
kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže
ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas
apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti
ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.
Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo
akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko
vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių
ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais
bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių
erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu
galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus
laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos
išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.
Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė
nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo
užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske,
vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją
Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos
pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu
bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje.
Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren
išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus
sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai,
patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.
LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR
PRIPAŽINIMĄ
Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų
stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena
ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo
šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir
klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje
aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą
laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į
pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu
požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir
ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.
Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi
unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu
pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose
sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į
dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties,
palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi,
kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta
per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti
lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo
maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios
leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.
Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“
(angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį
pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį,
pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos
legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną
moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu
atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą
meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius
santykius.
Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis
autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio
utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių
komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio
berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios
realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su
žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos
sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.
Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"
Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio
sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies)
tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų –
vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per
dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi
paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi,
paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad
jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena
visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.
Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“
atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir
atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų
rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia
veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės
iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus,
tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus
ryšį su aplinka.
Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai
išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos
vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna
moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos
vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo
intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir
klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį
savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.
Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The
Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje
gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos
kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į
nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos,
patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už
laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį
meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius
patyrimus.
Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų
istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė
jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai
nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o
veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia
eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius,
poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.
Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai
galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren
Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje
autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama
amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio
instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio
iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti,
ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai
prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar
paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu
kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti
dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando
priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol
kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų)
yra geriausiai įvertinta autorės knyga.
Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad,
nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos
širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir
šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik
profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes
ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria,
keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko
nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?
Paul Lynch. „Pranašų
giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.
Sveiki, skaitytojai!
Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023
metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų
giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į
lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos
leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei
klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su
kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis,
2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis,
tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip
pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi,
nors ir turi savitų panašumų.
Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis
chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine
gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau
tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau
tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos
rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos
gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju
dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano
variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes
rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta,
kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau
netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent
šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų
vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo
gyvenimą.
Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos
išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių
apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie
britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos
nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai.
Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam
klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet
labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios
tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama
nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama,
tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje
sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją
ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.
Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais
vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas
nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už
jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir
puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su
sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai
pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje
suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę
dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti
teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės
mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias
kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė
nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p.
54).“
Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi
motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant
ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami
žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė
padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai
ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados
siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio
tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis
apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos
labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.
Paul Lynch
Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams,
kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos
pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o
kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus
žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros
tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori
išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius
G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir
mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama
klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai
bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“
Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės
literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie
patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia
įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami
arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net
mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas
jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai
bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų
simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.
Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas,
įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau
įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba
įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos
Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą
įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena
jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas
neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia
ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p.
103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais
juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais
kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo
tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės
pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti
kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas
košiantys pranašai.
Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes,
t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis
nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien,
stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus,
mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje,
šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų
giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti
nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma
ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis
atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios,
valdžios ir pripažinimo per baimę.
Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip
smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir
įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti
Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė
gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių
klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių
krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės
įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą,
ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus,
apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali
pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai
nenuneigiama teisinės valstybės sistema.
