Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 197: gebėjimas atleisti

 

Sveiki!
 
Vienas iš didžiausių žmogaus be empatijos ir atjautos taurumo bruožų yra gebėjimas atleisti. Pats Mahatma Gandis yra pasakęs: „Silpni niekada negali atleisti. Atleidimas yra stipriųjų savybė.“ Man regis, labai svarbu yra atsikratyti perdėto kaltės jausmo, kuris diena iš dienos gali slėgti žmogų ir privesti prie savidestrukcijos. Labai svarbu gebėti ne tik kitiems atleisti, bet ir atleisti sau. Nes kas gi yra gijimas, jeigu ne kaltės jausmo paleidimas, kuris ištuština mintis, emocijas ir sielą nuo perdėto įsiciklinimo į dramatišką kaltę, kuri gali privesti prie to, kad žmogus yra ano ar kitko nevertas, todėl dažniausiai jis pasirenka aukos poziciją.
 
Soren Kierkegaard yra taip pat sakęs: „Atleisti sau yra sunkiausia užduotis, nes tai reikalauja susidurti su savo pačių šešėliais ir juos priimti.“ Kai kada priimti savo šešėlius ir dėl jų nejausti kaltės ar gėdos mes mokomės visą gyvenimą. Vien tas suvokimas, kad reikia kasdien tą daryti, sakyčiau, jau veda prie gero.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Migelis de Servantesas Savedra: biografija, gyvenimas, Barokas, istoriniai-kultūriniai kontekstai, romano "Don Kichotas" reikšmė

 

Sveiki, mielieji!
 
Šis įraše aptarsiu, kas iš tikrųjų buvo toks genialusis ispanų prozininkas Migelis de Servantesas Savedra ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jis parašė „Don Kichotą“. Įrašą kaip visada įkvepia skaitoma mano paties dabartinė literatūra ir šįkart Leonido Donskio raštai, kuriuose dažnai galima sutikti jo paties mylimo „Don Kichoto“ pavyzdį analizuojant įvairius socialinius atvejus. Žymus lietuvių filosofas šį kūrinį laiko genialiu. Kodėl? Skaitydami netrukus ir sužinosite.
 
MIGELIO DE SERVANTESO SAVEDROS GYVENIMAS BAROKINĖJE ISPANIJOJE IR ROMANO „DON KICHOTAS“ PARAŠYMO APLINKYBĖS
 
1547 metų rugsėjo 29 dieną, Ispanijos Alcala de Henareso mieste, prasidėjo vieno didžiausių pasaulio literatūros genijų gyvenimo kelionė. Migelis de Servantesas Savedra (isp. Miguel de Cervantes Saavedra) gimė kuklioje aplinkoje, kuri toli gražu nepriminė dvaro prabangos, nors tėvas Rodrigas de Servantesas ir priklausė smulkiosios bajorijos sluoksniui. Ši bajorystė, vadinamoji hidalgų klasė, tuo metu jau buvo praradusi savo ankstesnę politinę bei ekonominę galią, o tėvo profesija – „chirurgo-kirpėjo“ – nors ir svarbi tuometinėje visuomenėje, nebuvo garantas socialiniam stabilumui. Servanteso motina Leonor de Kortinas buvo moteris, kurios šaknys siekė kiek kitokią socialinę terpę, tačiau šeima nuolat grūmėsi su likimu: tėvas, ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, todėl Migelio vaikystė praėjo nuolatiniuose persikraustymuose tarp Madrido, Valjadolido ir Sevilijos. Šis klajokliškas gyvenimo būdas, kupinas tėvo skolos problemų ir nuolatinių finansinių krizių, neabejotinai paliko pėdsaką būsimojo rašytojo pasaulėjautoje, išmokydamas jį stebėti įvairius socialinius sluoksnius, nuo paties žemiausio iki vidurinio, kas vėliau atsiskleis jo kūrybiniame realizme.
 
Jaunystės metai Servantesui nebuvo lengvas, be rūpesčių praleistas laikas, o veikiau nuolatinis ieškojimas savo vietos chaotiškoje XVI amžiaus Ispanijoje. Nors istorikams nepavyko tiksliai nustatyti, kokį sistemingą išsilavinimą jis gavo, remiantis fragmentiškais liudijimais manoma, jog jis galėjo lankyti jėzuitų kolegijas, kurios tuo metu buvo pagrindinis švietimo židinys, formuojantis griežtą, bet platų pasaulėvaizdį. Tačiau kur kas svarbesnė buvo jo pažintis su intelektualine Madrido aplinka, o ypač ryšys su humanistų mokytoju Chuanu Lopesu de Ojosu. Būtent pastarasis atpažino jaunuolio talentą ir suteikė jam pirmąją tribūną – išspausdino Migelio sonetus, skirtus karalienės Izabelės de Valua atminimui. Tai buvo pirmieji žingsniai į literatūros pasaulį, tačiau pats Servantesas tuo metu dar nedrįso ar negalėjo visiškai pasinerti į kūrybą, nes jį traukė nuotykiai, garbė ir tarnystė tėvynei, kuri tuo metu buvo dominuojanti jėga Europoje.
 
1569 metais prasidėjo lemtingas Servanteso gyvenimo etapas, kai jis dėl neaiškių priežasčių – tikėtina, siekdamas išvengti teisinių problemų dėl dvikovos, – paliko Ispaniją ir pasuko Italijos link. Italija jam tapo ne tik politinės tarnystės, bet ir estetinio bei kultūrinio atradimo vieta: jis susipažino su italų Renesanso literatūra, tapyba ir humanizmo idėjomis, kurios vėliau suteiks jo kūrybai didingą europinį mastą. Tačiau 1570 metais, pasijutęs pašauktas aktyvesnei veiklai, jis stojo į Ispanijos karinį laivyną ir tapo jūrų pėstininku. Tai buvo laikas, kai Ispanija gynė krikščioniškosios civilizacijos pamatus nuo Osmanų imperijos ekspansijos. Servantesas nebuvo tik eilinis kareivis – jis jautė gilų patriotizmą ir tikėjimą savo šalies misija, todėl 1571 metais vykęs garsusis Lepanto mūšis tapo aukščiausiu jo drąsos įrodymu. Jis kovojo laive „Marquesa“ ir, nepaisydamas savo karštinės, atsisakė likti žemiau denio, drąsiai stojo į pirmąsias gretas.
 
Šio mūšio kaina buvo itin didelė: jis gavo du šūvius į krūtinę ir vieną į kairę ranką, kuri buvo sužalota taip sunkiai, kad liko paralyžiuota visam likusiam gyvenimui. Ši fiziologinė trauma, padariusi jį „Lepanto vienarankiu“, tapo ne tik jo karinės garbės ženklu, bet ir nuolatiniu fizinio skausmo bei socialinės atskirties šaltiniu. Po sužeidimo jis nesitraukė iš tarnybos, toliau tęsė karinę karjerą, tačiau likimas jam paruošė dar sunkesnį išbandymą. 1575 metais, plaukiant atgal į Ispaniją su rekomendaciniais laiškais, kurie žadėjo jam aukštesnį karinį laipsnį, jo laivas buvo užpultas berberų piratų. Tai buvo pabaiga jo svajonių apie šlovę kariuomenėje ir pradžia penkerių metų trukusio vergovės laikotarpio Alžyre, kuris tapo vienu svarbiausių egzistencinių išgyvenimų, suformavusių jo, kaip rašytojo, gilią empatiją kenčiantiems ir kaliniams.
 
Alžyro kalėjimuose Servantesas tapo žmogumi, kuris neprarado orumo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo aktyvus, ne kartą organizavo drąsius pabėgimo bandymus, rodydamas neįtikėtiną ryžtą ir lyderio savybes kitų belaisvių atžvilgiu. Nors šie bandymai buvo nesėkmingi ir net privedė prie dar griežtesnio kalinimo, jie parodė jo nesulaužomą dvasią. Galiausiai, po penkerių metų, 1580-aisiais, už jį buvo sumokėta išpirka, surinkta šeimos ir Trinitorių ordino dėka, ir jis grįžo į Ispaniją. Tačiau tėvynėje, kurią jis gynė ir dėl kurios kentėjo, jo nelaukė jokia šlovė ar pripažinimas. Tai buvo skaudus susidūrimas su realybe: kariuomenė jo nevertino taip, kaip jis tikėjosi, o literatūriniai bandymai, nors ir bandyti, negarantavo pragyvenimo, todėl jis turėjo griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų.
 
Po grįžimo į Ispaniją Servanteso gyvenimas tapo tikra kova su skurdu ir nesėkmėmis. Jis dirbo mokesčių rinkėju – darbas, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus ir pavojingas, nes privertė jį nuolat keliauti per atokius Ispanijos kaimus ir miestelius. Būtent šiame darbe jis susidūrė su pačia įvairiausia Ispanijos visuomene: nuo korumpuotų valdininkų iki paprastų, vargstančių valstiečių, kurių likimai, kalba ir papročiai vėliau tapo „Don Kichoto“ personažų prototipais. Dėl finansinių neatitikimų, sudėtingos to meto buhalterijos ir, tikėtina, kitų žmonių kaltės, jam teko patirti pažeminimą – jis buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą dėl „finansinių pažeidimų“. Būtent kalėjimo sienos, paradoksalu, tapo erdve, kurioje gimė genialioji mintis sukurti romaną, kuris parodijuotų populiariuosius riterių romanus ir atskleistų žmogaus vidinį konfliktą tarp iliuzijos ir realybės.
 
„Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, išleistas 1605 metais, nebuvo tik literatūrinis eksperimentas; tai buvo kultūrinis sprogimas. Kūrinys, kurį jis, pasak legendos, pradėjo rašyti kalėjime, sulaukė neįtikėtino pasisekimo visoje Europoje, tačiau paradoksalu tai, kad pats autorius iš šio populiarumo beveik negavo finansinės naudos. Jis gyveno kukliai, nuolat vargdamas ir bandydamas išlaikyti savo šeimą. Tuo metu Ispanija, buvusi „Aukso amžiaus“ viršūnėje, pradėjo rodyti pirmuosius ekonominio ir politinio nuosmukio ženklus. Servanteso tekstai tapo šios epochų sandūros veidrodžiu: jis matė, kaip senieji riteriški idealai dūžta susidūrę su cinizmo ir skurdo pilna realybe. Tai nebuvo tiesiog juokinga knyga apie pamišusį senuką; tai buvo gili filosofinė studija apie žmogaus teisę į savo svajonę, net jei ši svajonė atrodo beprotiška aplinkinių akyse.
 
Antroji „Don Kichoto“ dalis, pasirodžiusi tik 1615 metais, praėjus dešimčiai metų po pirmosios, buvo sukelta netikėto įvykio – pasirodžiusios apokrifinės, kito autoriaus parašytos tęsinio versijos, pasirašytos slapyvardžiu Avellaneda. Tai privertė Servantesą paskubėti ir užbaigti savo originalią viziją, kurioje Don Kichotas galiausiai atgauna protą, bet kartu ir praranda gyvenimo prasmę. Ši antroji dalis yra laikoma dar gilesne ir brandesne, joje autorius meistriškai žaidžia su skaitytojo suvokimu, pačiais personažais ir literatūros prigimtimi. Servantesas čia nebe tik parodijuoja, bet ir kuria naują, psichologiškai turtingą romano formą, kuri padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos literatūrai. Šis rašymo laikotarpis buvo kupinas kūrybinio pakilimo, nepaisant prastėjančios sveikatos ir artėjančios mirties.
 
Jo asmeninis gyvenimas, kaip ir kūryba, buvo sudėtingas ir kupinas prieštaravimų. 1584 metais vedęs už save 18 metų jaunesnę Kataliną de Salasar, Servantesas niekada nesukūrė klasikinės šeimos idilės, o santuoka dažnai buvo siejama su finansiniu išgyvenimu. Jo ryšys su nesantuokine dukra Izabele de Saavedra rodo jo pastangas prisiimti atsakomybę ir meilę, nepaisant visuomenės požiūrio į tokius ryšius. Servanteso gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jo kūrybos, o jo patirtis – nuo karo sužeidimų iki kalėjimų – suteikė jam tą unikalią perspektyvą, kurią vėliau jis sudėjo į savo personažus. Jis nebuvo atsiskyręs genijus; jis buvo žmogus, kuris savo gyvenimą nugyveno „gyvojoje“ Ispanijoje, su visais jos pakilimais ir nuosmukiais.

Žymiausias paveikslas, kuriame, kaip ilgą laiką buvo manoma, yra pavaizduotas Migelis de Servantesas, yra Chuano de Jauregio (Juan de Jáuregui) portretas (1600 m.).  Šis kūrinys yra plačiai žinomas ir dažnai reprodukuojamas kaip „tikrasis“ rašytojo atvaizdas, tačiau mokslininkų bendruomenėje jo autorystė ir autentiškumas yra smarkiai ginčijami bei laikomi nepagrįstais.

 
Iki pat gyvenimo pabaigos Servantesas buvo neįtikėtinai produktyvus, nes sustojimas reiškė mirtį – tiek tiesiogine, tiek finansine prasme. Be garsiojo „Don Kichoto“, jis parašė „Pavyzdingąsias noveles“, kuriose meistriškai demonstravo kalbos valdymą ir gebėjimą kurti įtraukiančius siužetus, taip pat „Persilio ir Sigismundos darbus“ – romaną, kurį pats laikė savo geriausiu kūriniu. Šie darbai liudija ne tik jo literatūrinį meistriškumą, bet ir norą išbandyti įvairius žanrus. Nepaisant nuolatinio skurdo, jis iki paskutiniųjų dienų išliko intelektualiai budrus ir kūrybiškas, nes literatūra jam buvo vienintelis būdas įprasminti patirtas kančias.
 
Migelis de Servantesas mirė 1616 m. balandžio 22 d. Madride, praėjus nedaug laiko po „Persilio ir Sigismundos darbų“ užbaigimo. Jo mirtis nebuvo viešas įvykis – jis mirė kaip žmogus, kuris paliko pasauliui genialų palikimą, bet pats nesulaukė tinkamo pripažinimo savo gyvenimo metu. Palaidotas Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne, jo kapas ilgam dingo istorijos ūkuose, kas tik pabrėžė jo gyvenimo tragiškumą. Tik moderniaisiais laikais atlikti tyrimai leido atrasti jo palaikus, taip savotiškai sugrąžinant rašytoją į Ispanijos istorinę atmintį. Jis paliko ne tik knygas; jis paliko naują būdą matyti pasaulį – per ironijos, gailestingumo ir neišsenkamo tikėjimo žmogaus dvasios stiprybe prizmę.
 
Šiandien Servantesas yra laikomas Ispanijos „Aukso amžiaus“ simboliu, rašytoju, kuris sugebėjo savo gyvenimo tragediją paversti literatūriniu triumfu. Jo palikimas – tai ne tik „Don Kichotas“, bet ir visa ispanų literatūros kalba, kurią jis išvedė į visiškai naują lygmenį. Jo gyvenimo istorija – tai priminimas, kad didžiausi pasiekimai dažnai gimsta ne iš patogaus gyvenimo, o iš kovos, kančios ir nuolatinio bandymo suprasti žmogaus prigimties sudėtingumą. Servantesas tapo pasaulio piliečiu ne dėl to, kad keliavo po pasaulį, o dėl to, kad savo kūryboje atskleidė universalias tiesas apie kiekvieną iš mūsų, svajojantį vėjo malūnais kovoti už savo idealus.
 
ROMANO „DON KICHOTAS“ SIUŽETAS IR IDĖJOS
 
„Don Kichotas“, kaip jau minėjau, 1605 ir 1615 metais išleistas šedevras, yra laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu, kuriame Migelis de Servantesas meistriškai dekonstruoja riteriškosios literatūros žanrą, tuo pačiu kurdamas gilią egzistencinę dramą. Romano siužetas sukasi aplink vidutinio amžiaus bajorą Alonso Kihaną, kuris, apsėstas riterių romanų skaitymo ir praradęs sveiko proto ryšį su realybe, nusprendžia tapti klaidžiojančiu riteriu Don Kichotu. Apsiginklavęs surūdijusiais protėvių šarvais ir pasibalnojęs apgailėtiną arklį Rosinantą, jis išsiruošia į pasaulį „taisyti skriaudų“ ir ginti teisybę. Jo kelionės tampa tragikomiška kelio istorija, kurioje kiekvienas pakelės užeigos namas virsta pilimi, o paprasti kaimiečiai – didingais riteriais ar piktais burtininkais, taip išryškinant nuolatinę trintį tarp idealizuotos praeities fantazijų ir brutaliai proziškos XVII amžiaus Ispanijos tikrovės.
 
Pagrindiniai veikėjai – Don Kichotas ir Sanča Pansa – sudaro vieną garsiausių literatūrinių duetų, įkūnijančių amžinąją žmonijos dualybę: idealizmą ir realizmą. Don Kichotas atstovauja kilniam, tačiau atitrūkusiam nuo realybės dvasios polėkiui, kurio nesustabdo jokie fiziniai pralaimėjimai; jis yra komiškas, nes savo vizijomis nuolat patenka į absurdiškas situacijas, tačiau kartu tragiškas, nes jo siekiai yra tyri. Jo ginklanešys Sanča Pansa, storas, savanaudis ir pragmatiškas valstietis, iš pradžių seka paskui riterį tikėdamasis materialinės naudos – salos valdymo. Būtent šis kontrastas tarp riterio, žvelgiančio į dangų, ir jo ginklanešio, žvelgiančio į žemę ir pilną pilvą, sukuria romano komizmą, tačiau bėgant laikui jie vienas kitą „užkrečia“: riteris įgauna šiek tiek sveiko proto, o Sanča išmoksta svajoti.
 
Komiškumas romane kyla iš nuolatinio neatitikimo tarp riterio suvokimo ir tikrovės, o ryškiausias to pavyzdys – garsioji scena su vėjo malūnais. Don Kichotas, įsitikinęs, kad prieš jį stovi milžiniški priešai, puola juos su ietimi, tikėdamasis herojiškos pergalės, tačiau patiria skaudų fiasko, kai vėjo malūno sparnas jį nubloškia. Šis epizodas tapo universalia metafora kovai su įsivaizduojamais priešais. Kitas pavyzdys yra „Mambrino šalmas“, kurį Don Kichotas palaiko stebuklingu daiktu, nors realybėje tai – tik paprastas skardininkas, naudojamas barzdai skusti. Tokios situacijos nuolat kartojasi, rodydamos, kaip subjektyvus tikėjimas pakeičia objektyvią materiją, priversdamas skaitytoją juoktis, bet kartu ir susimąstyti apie tai, kaip mes patys „konstruojame“ savo pasaulius.
 
Anuomet, XVII amžiaus Ispanijoje, romanas buvo suprastas pirmiausia kaip arši satyra, nukreipta prieš tuo metu populiarius, bet jau atgyvenusius riterių romanus, kurie, kaip manė amžininkai, temdė žmonių protus. Servantesas savo tekstu griovė šią literatūros formą, išjuokdamas jos pompastiką ir nerealumą. Tačiau bėgant amžiams romano reikšmė transformavosi: XIX amžiaus romantikai, ypač vokiečių filosofai, tokius kaip Friedrichas Schellingas, pradėjo Don Kichotą matyti ne kaip kvailį, o kaip didvyrį, kuris drąsiai meta iššūkį ribotam pasauliui. Šiandien romanas suvokiamas kaip egzistencinis pasakojimas apie žmogaus orumą, apie teisę klysti ir apie tai, kad žmogus savo vidine jėga gali pakeisti aplinką, net jei aplinka jį laiko bepročiu.
 
Literatūrologai, tokie kaip Miguelis de Unamuno, „Don Kichotą“ interpretavo kaip „ispanų Bibliją“, kurioje Don Kichoto „beprotybė“ tampa aukštesne tiesa, o pats riteris – Kristaus figūros atitikmeniu, kenčiančiu dėl savo idealų. Tuo tarpu garsusis rusų rašytojas ir mąstytojas Fiodoras Dostojevskis teigė, kad Don Kichotas yra „didžiausias ir kilniausias žmogus pasaulyje“, pabrėždamas jo besąlygišką atsidavimą gėriui. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Haroldas Bloomas, pabrėžia, kad Servantesas pirmajame romane sukūrė „asmenybės“ koncepciją – jo veikėjai keičiasi laike, jie turi vidinį gyvenimą, atmintį ir sąmonę, kas iki tol literatūroje buvo reta.
 
Interpretavimo galimybės yra beveik begalinės: nuo politinės satyros (kurioje Kichotas bando atkurti senąją, žlungančią Ispanijos didybę) iki grynosios metafizikos, kurioje nagrinėjama ribinė riba tarp sapno ir tikrovės. Romano struktūra, kurioje autorius dažnai įterpia save kaip „redaktorių“, radusį rankraštį, sukuria modernią metafiktcijos techniką – skaitytojas nuolat priverčiamas abejoti pasakotojo patikimumu. Tai kūrinys, kuriame literatūra reflektuoja pati save, todėl kiekviena skaitytojų karta šiame tekste randa vis naujus sluoksnius, atitinkančius jų laikmečio dvasines krizes ar filosofinius klausimus.
 
Vis dėlto, svarbiausia romano žinutė išlieka humanistinė: nepaisant visų pralaimėjimų, Don Kichotas niekada neatsisako savo orumo ir tikėjimo. Jis pralaimi fizines kovas, jo „šalmas“ yra įlenktas, o „arklys“ pavargęs, tačiau jis niekada nepralaimi savo dvasios. Servantesas mums parodo, kad pasaulis gali būti žiaurus ir neracionalus, tačiau žmogaus gebėjimas kurti prasmingus idealus yra tai, kas mus pakelia virš kasdienybės purvo. Būtent dėl šio universalumo „Don Kichotas“ išlieka ne tik Ispanijos, bet ir visos žmonijos kultūros pamatu, primenančiu, kad kartais pats gražiausias kelias – tai tas, kurį mes patys sugalvojame.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Louis Armstrong – What a Wonderful World [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Absoliučiai šios dienos daina yra Louis Amstrongo hitas mano klausomų dainų tope. Sėdėjau sau parkelyje, žiūrėjau į žalius medžius ir iš tikrųjų... gyvenimas gražus, kaip ir dainuoja Louisas. Tikriausiai sunkiai rastume žmogų, kuris nebūtų girdėjęs šios dainos, tad noriu pasidalyti ir jos atsiradimo istorija.
 
Louisas Armstrongas buvo vienas iš XX amžiaus džiazo muzikantų, visame pasaulyje žinomas kaip „Satchmo“ arba „Pops“. Jis gimė 1901 metais neturtingame Naujojo Orleano rajone, kur nuo vaikystės susidūrė su skurdu ir rasine diskriminacija, tačiau būtent ten išmoko groti kornetu bei trimitu. Per savo karjerą Armstrongas tapo pirmuoju džiazo solistu, pakeitusiu muzikos suvokimą – jis išlaisvino džiazą nuo kolektyvinės improvizacijos ir pavertė jį individualios kūrybos menu, kurio centre atsidūrė virtuoziškas trimito skambesys bei nepakartojamas, kimus vokalas. Savo gyvenimą jis užbaigė 1971 metais Niujorke, sulaukęs 69-erių, palikdamas milžinišką muzikinį palikimą ir tapdamas ne tik džiazo simboliu, bet ir viena mylimiausių popkultūros ikonų.
 
Jo diskografija yra itin gausi ir apima daugybę džiazo standartų bei novatoriškų įrašų, kurie suformavo šiuolaikinę muziką. Tarp jo ryškiausių darbų išsiskiria tokie kūriniai kaip „West End Blues“, „Hello, Dolly!“ ir, žinoma, kultinė baladė „What a Wonderful World“. Armstrongas pasižymėjo ne tik meistrišku muzikavimu, bet ir gebėjimu sukurti šiltą, artimą ryšį su klausytoju, todėl jo įrašai išlieka aktualūs ir šiandien. Būtent dėl šio autentiškumo jis tapo tiltu tarp tradicinio džiazo ir populiariosios muzikos, įrodydamas, kad džiazas gali būti prieinamas ir suprantamas kiekvienam.
 
„What a Wonderful World“ istorija prasidėjo 1967 metais, kai kūrinį parašė Bobas Thiele ir George'as Davidas Weissas, specialiai sukūrę jį Armstrongui, siekiant sukurti ramybės ir vilties kupiną dainą, atsveriančią tuo metu tvyrojusią politinę įtampą JAV. Nors pirminė dainos sėkmė Jungtinėse Valstijose buvo gana kukli dėl įrašų kompanijos vadovo nenoro ją reklamuoti, kūrinys milžiniško populiarumo sulaukė Europoje. Vėliau daina išgyveno tikrąjį renesansą po to, kai 1987 metais suskambo filme „Labas rytas, Vietname“, tapdama visuotinai pripažinta klasika, simbolizuojančia gyvenimo grožį ir žmonijos bendrystę.
 
Šis kūrinys priskiriamas tradicinės popmuzikos ir džiazo baladės žanrui, o jo unikalumą lemia paprastas, tačiau itin paveikus tekstas, kurį Armstrongas atlieka su ypatingu jautrumu bei optimizmu. Daina stebina savo minimalistine aranžuote, kurioje dominuoja švelnūs styginių garsai ir ramus atlikėjo balsas, pabrėžiantis paprastus, kasdienius džiaugsmo šaltinius, tokius kaip žydinčios gėlės ar draugiški pokalbiai. Dėl savo universalaus pranešimo apie pasaulio grožį „What a Wonderful World“ tapo vienu labiausiai atpažįstamų kūrinių muzikos istorijoje, neretai vadinamu „himnu taikai“.
 
Per dešimtmečius šią dainą perdainavo šimtai atlikėjų, tarp kurių yra tokios muzikos legendos kaip Izraelis Kamakawiwoʻole, kurio havajietiška versija tapo ne mažiau garsia nei originalas, taip pat Celine Dion, Rodas Stewartas bei pati Christina Aguilera. Jos melodija ir žodžiai dažnai panaudojami kine, televizijos laidose ir net svarbiose oficialiose ceremonijose, nes kūrinys sugeba sujungti skirtingų kartų klausytojus. Nors originalusis 1967 metų Armstrongo įrašas išlieka nepralenkiamas savo intymumu ir tikrumu, tūkstančiai interpretacijų tik patvirtina kūrinio nemirtingumą ir gebėjimą kiekvieną kartą suskambėti naujai, išlaikant savo pirminę, viltingą žinutę.

 
Louis Armstrong – What A Wonderful World
[žodžiai / lyrics]
 
I see trees of green
Red roses too
I see them bloom
For me and you
And I think to myself
What a wonderful world
 
I see skies of blue
And clouds of white
The bright blessed day
The dark sacred night
And I think to myself
What a wonderful world
 
The colors of the rainbow
So pretty in the sky
Are also on the faces
Of people going by
I see friends shaking hands
Saying, "How do you do?"
They're really saying
"I love you"
 
I hear babies cry
I watch them grow
They'll learn much more
Than I'll never know
And I think to myself
What a wonderful world
 
Yes, I think to myself
What a wonderful world
 
Oh yeah

Maištinga Siela

Dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) ir jo eilėraštis "Sekretoriai" apie nežinomą kūrybos paslaptį kūrėjui

 

Sekretoriai
 
Tikrai tarnas esu nematomo dalyko.
Diktuojamo man ir dar keliems kitiems.
Nepažinodami viens kito, mes, sekretoriai, po pasaulį vaikštom
Nedaug suprasdami. Pradėdami sakinį nuo vidurio,
Kitą nutraukdami nepasiekę taško. O kokia susidės visuma,
Kam mums suvokti, nes niekas iš mūsų jos neskaitys.
 
Czesław Miłosz (Česlovas Milošas)
 
Šį vertimą aptikau Olgos Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Lietuvos ršaytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 142), kurioje ji svarsto apie pasakotojo kaip vidinę jėgą rašytojui. Rašytojas paliktas kaip instrumentas, o istorijas pasakoja galimai metafiziškai apčiuopiamas pasakotojas. Ji pacituoja ir šį Česlovo Milošo eilėraštį „Sekretoriai“, kuris man labai puikiai prabyla apie tai, kad kūrybos šaltinis yra ne smegenys ar protas, o kur kas aukštesnė valia ir galia.
 
Radau ir lenkišką variantą.
 
Sekretarze
 
Sługa ja tylko jestem niewidzialnej rzeczy,
Która jest dyktowana mnie i kilku innym.
Sekretarze, nawzajem nieznani, po ziemi chodzimy,
Niewiele rozumiejąc. Zaczynając w połowie zdania,
Urywając inne przed kropką. A jaka złoży się całość
Nie nam dochodzić, bo nikt z nas jej nie odczyta.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Olivia Rodrigo – Stupid Song [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!
 
Ieškau šiai vasarai ir kelionėms kokių nors įdomių albumų, kuriuos galėčiau klausyti kelyje, nes visos senos dainos jau atsibodusios, o naujų kūrinių beveik nesu atradęs. Besikaitindamas saulėje perklausiau keletą atlikėjos Olivios Rodrigo naujausių dainų, ji ką tik išleido naują albumą, kurį nepaprastai palankiai sutiko muzikos kritikai. Šiaip Olivia Rodrigo suvokiama kaip jaunimo ir paauglių atlikėja, jos debiutinis albumas buvo nepaprastai populiarus, tačiau, manau, kad naujausias jos albumas, nors ir tebeturi pop roko maištininkės, primenančios Avril Lavigne pozicijas, pamažu evoliucionuoja ir eina prie brandesnės muzikos.
 
Olivia Rodrigo yra amerikiečių dainininkė, dainų autorė ir aktorė, išgarsėjusi ne tik „Disney“ projektuose, bet ir kaip viena ryškiausių šiuolaikinės popmuzikos figūrų. Gimusi 2003 metais, ji savo karjerą pradėjo kaip aktorė, tačiau tikrąjį pripažinimą pelnė 2021 metais su debiutiniu singlu „drivers license“. Jos muzika dažniausiai priskiriama pop, poproko ir alternatyviosios muzikos žanrams. Olivia išsiskiria itin atvirais, dienoraščio stiliaus tekstais apie paauglystės išgyvenimus, meilę ir savęs paieškas, o jos gebėjimas meistriškai derinti intymias balades su energingais, maištingais kūriniais pavertė ją balso autoritetu savo kartai.
 
2026 m. birželio 12 d. išleistas trečiasis studijinis albumas „You seem pretty sad for a girl so in love“ yra koncepcinis darbas, pasakojantis apie santykių gimimą ir jų skaudžią pabaigą. Šis albumas – tai stilistinis posūkis į aštuntojo dešimtmečio naujosios bangos (new wave), indie pop ir svajingo popmuzikos (dream pop) skambesį, kuriame jaučiama stipri „shoegaze“ ir alternatyvaus roko įtaka. Kritikai albumą įvertino itin palankiai (vidutinis įvertinimas 89/100), pabrėždami Olivios brandą, muzikinį eksperimentavimą ir nuoširdų, nefiltruotą pasakojimo būdą, kuris, daugelio nuomone, pakelia jos kūrybą į naują lygį.
 
Vienas iš albumo singlų, „Stupid song“, yra energingas poproko ir synth-rock žanrų kūrinys, muziškai atspindintis pradines, svaiginančias įsimylėjimo stadijas. Dainos tekstuose Olivia atvirai kalba apie nekontroliuojamą jausmą, lygiuodama save į greitai lekiančią mašiną be stabdžių – tai tarsi desperatiškas noras būti su kitu žmogumi, kurio jokia „kvaila daina“ negalėtų pilnai aprašyti. Dainos vaizdo klipe atlikėja užfiksuota Niujorko gatvėse kartu su balerinomis, kas pabrėžia chaotišką, tačiau estetišką įsimylėjimo būseną.
 
Gerbėjų ir kritikų „Stupid song“ vertinamas kaip vienas iš stipriausių albumo momentų, giriant jo užkrečiamą energiją ir netikėtą muzikinę dinamiką – pradedama nuo subtilios baladės, kuri vėliau išauga į galingą, ritmišką hitą. Daina dažnai minima kaip pavyzdys, rodantis Olivios gebėjimą meistriškai apibūdinti emocijas: nuo visiško pasinėrimo į meilę iki nuojautos apie artėjantį santykių „išsilinksminimą“. Tai kūrinys, kuris, pasak klausytojų, tampa neatsiejama asmenybės dalimi dėl savo emocinio tikslumo ir įtraukiančio skambesio. Man asmeniškai patinka, kaip skamba Rodrigo balsas, o kaip jums? Lietuvoje ši daina debiutavo 16 pozicijoje.

 
Olivia Rodrigo – Stupid Song
[lyrics / žodžiai]
 
New York City's never looked so blue
My friends are smoking blunts in the bathroom
They say that honest love is a cage that makes you feel free
And all the girls at this party are so cool
That's never been a thing that I could do
But I can't help but imagine what you say when you speak with me
 
You're a spark in the dark and my clothes all caught aflame
You should feel how I feel when somebody says your name
I'm a car speeding down the boulevard without a brake
And I want you more than any stupid song could ever say
I'm a heart made of wax and I'm melting in the sun
I'm a thread on your shirt that is coming undone
I feel right, I feel wrong, I feel totally insane
And I want you more than any stupid song could ever say
 
Walking through the park with my head high
Past all the college girls and the drunk guys
And if there is a god, he's the bond that's between us two
Seven nights alone and a skipped meal
I'm sleeping in my dress and my high heels
And I'm too shy to say what I see when I dream of you (When I dream of you)
 
You're a spark in the dark and my clothes all caught aflame
You should feel how I feel when somebody says your name
I'm a car speeding down the boulevard without a brake
And I want you more than any stupid song could ever say
I'm a heart made of wax and I'm melting in the sun
I'm a thread on your shirt that is coming undone
I feel right, I feel wrong, I feel totally insane
And I want you more than any stupid song could ever say
 
Every night like the one before
Dream of you from like 1 to 4
Positively and truly sure
Nobody's wanted somebody more
It's a thing that I can't ignore
Tell your friends that you're mine, I'm yours
With a hand on my heart, I swore
Nobody's wanted somebody more
It's a thing that I can't ignore
Tell your friends that you're mine, I'm yours
With a hand on my heart, I swore
 
I'm going crazy, I'm going mad
I want you, baby, so bad
 
You're a spark in the dark and my clothes all caught aflame
You should feel how I feel when somebody says your name
I'm a car speeding down the boulevard without a brake
And I want you more than any stupid song could ever say
I'm a heart made of wax and I'm melting in the sun
I'm a thread on your shirt that is coming undone
I feel right, I feel wrong, I feel totally insane
And I want you more than any stupid song could ever say
 
Maištinga Siela

Filmas: "Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą" / "Jane Austen a gâché ma vie"

 

Sveiki,
 
Norėčiau kartoti tą frazę, kurią mėgau prieš kokius dešimt ir daugiau metų: prancūzai tikrai moka kurti išskirtines romantines dramas, turi savo stilių, kino kalbą. Deja, pastaruoju metu esu linkęs nusivilti arba gana kritiškai pasižiūrėti ir į europietišką kiną. Režisierė Laura Piani jau daug dirbusi prie įvairių kino ir serialo projektų pasiūlė romantinę dramą „Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą“ (pranc. Jane Austen a gâché ma vie) (2024). Pats pavadinimas nieko kaip ir gero nežada, juk apeliuoja į gyvenimo tragediją, tačiau galbūt prancūzai iš dalies supranta ir tokį humorą, kad tragedija atveria naują perspektyvą ir tos naujos potencialios laimės suvokimą. Atrodo, kad apie tai galėtų būti filmas. Bet kaip yra iš tikrųjų?
 
Visgi filmas tik iš dalies apie tai. Pagrindinė veikėja Agata (aktorė Camille Rutherford) yra didmiesčio (tikėtina, kad Paryžiaus) knygyno darbuotoja. Iš pažiūros snobė, bet iš kitos – nors ir intelektualė, bet nutolusi ne tik nuo įprasto miestietiško gyvenimo, bet ir nuo bohemos. Pasakyti, kad ji konservatyvi, tai reiškia, nieko nepasakyti. Veikiau ji užsisvajojusi XIX amžiaus britų rašytojos Džeinės Ostin romanų veikėja, „iškritusi iš laikmečio“, svajojanti apie netikėtą meilę, bet drauge pernelyg keista šiuolaikiniams vyrukams. Galiausiai vieno draugo pagalba ji laimi rankraščio turą ir yra kviečiama Džeinės Ostin provaikaičių į dvarą kūrybinėms rašymo dirbtuvėms, kuriose (bet tikrai, kaip koks Ostin romano braižas!) ji įsižiūri pasipūtusį Ostin provaikaitį, tačiau niekas jai nepavyksta. Tiesą sakant, Agatai nesiseka ne tik meilėje, bet ir tas kūrybinis rašymas, todėl yra priversta meluoti...
 
Filmas liūdnokas. Jis apie neišsipildančias, bet daug žadančias viltis. Iš vienos pusės gal ir visai nieko, kad nėra to holivudinio Happy End, bet veikėja patenka į tokią padėtį, kur ji „pasimatuoja“, kas gi ji iš tikrųjų esanti: tokia pat knygų skaitytoja, svajoklė, kuri sunkiai tikrovėje leidžiasi į nuotykius, o jei leidžiasi, tai abejonės ir nepasitikėjimas (lūkesčiai?) viską sužlugdo. Kitaip sakant, filmas ne apie evoliucionuojančią veikėją, o veikiau apie tokio tipo žmones, kurie turėję progą pasukti gyvenimą kita linkme dėl tam tikrų charakterio priežasčių ir įsitikinimų pasilieka užsiciklinę. Ir tame yra netgi labai didelės tiesos! Kita vertus, filmas schematiškas, veikėja įvedama į šiltnamio sąlygas, t. y. dalyvauja prabangaus dvaro menininkų seminaruose, atpažįstame vyro ir moters flirto buitinius kuriozus, bet drauge tarsi ir nieko neįvyksta. Nežinau, sužiūrėjau šį filmą su tokiu atsainiu skepticizmu, bet tikiu, kad daliai žiūrovų turėtų galbūt visai neblogai susižiūrėti. Galų gale filmas nepateisino savo pavadinimo: Džeinė Ostin nekalta, už savo likimą yra atsakinga tik veikėja Agata.
 
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.3

 
Maištinga Siela

#20 Bašaras (Bashar): kaip veikia mirtis, Anunakiai, žmogaus DNR potencialas, tikrovės paralelės, karmos iliuzija, laiko suvokimas

 

Bašaras šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma visuma.
 
Kalbant apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį kaip nuolatinį resursą.
 
Šis procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
 
Atsakydamas į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti, jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės fokusavimui.
 
Nagrinėdamas nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554 pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
 
Žmonijos santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik per vieną evoliucinį kelią.
 
Bašaras taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
 
Kalbant apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias, kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
 
Pagrindinė Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
 
Galiausiai, jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554 civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką, visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią realybę.

 
Parengė Maištinga Siela