#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

#18 Bašaras (Bashar): kaip kurti savo realybę ir dirbti su įsitikinimais, ribojančiais tavo potencialą

 

Sveiki,

 

Tęsiu mediumo ir aukštesnės sąmonės Bašaro pranešimus žmonijai. Štai ką jis šįkart sako.

 

Bašaro mokyme pagrindinė idėja yra ta, kad žmogaus patiriama fizinė tikrovė nėra atsitiktinė, o veikia kaip preciziškas veidrodis, atspindintis mūsų vidinius įsitikinimus. Jis teigia, kad kiekviena aplinkybė ar įvykis mūsų gyvenime yra tiesioginis mūsų turimų įsitikinimų rezultatas. Jei norime keisti savo išorinį pasaulį, privalome pradėti nuo „įsitikinimų audito“ – išsiaiškinimo, ką laikome tiesa, nes būtent šie pamatiniai įsitikinimai diktuoja, kokias galimybes matome ir kokius pasirinkimus darome.

 

Pasak Bašaro, žmogaus motyvacija veikia pagal nekintamą mechanizmą: mes visada pasąmoningai renkamės tai, kas mums atrodo labiau „pozityvu“ ar mažiau „skausminga“. Jei žmogus nuolat renkasi save žalojančius ar nepageidaujamus modelius, tai nereiškia, kad jis neturi valios – tai reiškia, kad jo viduje egzistuoja prieštaringas įsitikinimas, jog toks elgesys kažkokiu būdu yra saugesnis ar teisingesnis. Sėkmės raktas yra atpažinti šiuos paslėptus ryšius tarp baimės ir pasirinkimo, ir sąmoningai perrašyti savo vidines nuostatas.

 

Dalis Bašaro patarimų yra skirti mūsų gebėjimui paleisti griežtus lūkesčius. Dažnai žmonės įstringa stengdamiesi manifestuoti norus tiksliai taip, kaip suplanavo fizinis protas. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad mūsų protas yra ribotas ir nemato visos egzistencijos „didžiojo paveikslo“. Kai sugebame atsisakyti reikalavimo, kad rezultatas atrodytų konkrečiai vienaip, mes atsiveriame daugybei kitų, galbūt daug geresnių, sėkmės kelių, kurie iki tol buvo nematomi,.

 

Pasaulinių krizių ar asmeninių iššūkių akivaizdoje Bašaras kviečia matyti ne chaosą, o galimybę pasirinkti savo vibracinį dažnį. Jis aiškina, kad šiuo metu žmonija išgyvena „perėjimo per slenkstį“ laikotarpį, kuriame skirtingi tikrovės variantai ima vis labiau tolti vienas nuo kito. Kiekvienas įvykis yra proga nuspręsti: pasiduoti baimei ar išlikti savo pasirinktoje teigiamoje vibracijoje. Tokiu būdu žmogus pats pasirenka, į kokią „paralelinę tikrovę“ jis nori persikelti.

 

Galiausiai, svarbiausiu gyvenimo varikliu Bašaras laiko nuoširdžią aistrą. Jis skatina veikti ne dėl „rezultato“ ar išorinio patvirtinimo, o tiesiog todėl, kad veikla pati savaime mus džiugina. Kai žmogus tampa savimi ir drąsiai demonstruoja savo tikrąją esmę, pasaulis natūraliai atsiliepia. Šiame kelyje svarbiausia yra klausytis – tiek savęs, tiek kitų – ir suvokti, kad esame ne vieniši kūrėjai, o dalis didelio, tarpusavyje susijusio egzistencijos tinklo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 194: už gyvenimo daugiau nieko nėra, todėl gyvenimas pats svarbiausias

 

Sveiki.

 

Jau kuris laikas nerašiau pozityvumo įrašų. Buvo įvairus laikas, nors turėjau tą daryti nuosekliai, tačiau ne visada pavyksta. Šiek tiek atkrito darbai ir jaučiu, kad vis daugiau laiko lieka knygos skaitymui, nuostabios vasaros pradžiai ir tiesiog pabuvimui savimi vienatvėje. Belieka sulaukti kelionių ir tikrų atostogų!

 

Visas tas kartėlis ir susipriešinimas, kuris retsykiais iškyla ir įsigali kasdienybėje iš tikrųjų tėra tik iliuzija, įtampa, kylanti iš nepasitenkinimo ir to, kad pasaulis tau kažkodėl turėtų būti skolingas. Bet iš tiesų mes tik neleidžiame viskam būti taip kaip yra. Vis prisimenu vienos aklos mergaitės interviu, kuri pasakė, kad žmonės nelaimingi tik dėl to, kad jie nori kur kas daugiau už gyvenimą, tačiau už gyvenimą daugiau nieko nėra. Tokiomis akimirkomis tai byloja paprasta vaiko tiesa, kuri gali būti akimirkos nušvitimu: gyventi reikia kur kas paprasčiau iš čia atsiras ir laisvė ir galimybė patirti nesusipriešinimą, o paleidimą. Gyventi mąstant kaip vaikui be pretenzijų.

 

Maištinga Siela

Saartjie (Sarah) Baartman – moteris dėl savo fizinių formų paversta dviem šimtmečiams eksponatu

Sveiki!

 

Apie šią asmenybę sužinojau skaitydamas „Įdomioji sekso istorija“, nutariau, kad bus ir atklydusiems skaitytojams.

 

Saartjie Baartman, gimusi apie 1789 metus Pietų Afrikoje, buvo Khoikhoi tautos atstovė, kurios gyvenimas tapo tragišku Europos kolonijinio rasizmo įrankiu. Ji pasižymėjo išskirtiniais kūno bruožais, įskaitant steatopigiją (riebalų kaupimąsi sėdmenų srityje) bei padidėjusias lytines lūpas, kas tuo metu europiečiams atrodė egzotiška ir nesuprantama. Būtent dėl šios fizinės išvaizdos ji tapo geidžiamu objektu, kurį vėliau, 1810 metais, pirklys išvedė iš gimtinės į Angliją, žadėdamas geresnį gyvenimą, tačiau realybė tapo brutalios eksploatacijos keliu.

 

Atvykusi į Londoną, ji nebuvo laisva moteris, o tapo „keistenybių šou“ atrakcija, kurioje ją, pramintą „Hotentotų Venera“, minios smalsuolių stebėjo kaip objektą. Ji buvo priversta pusnuogė demonstruotis scenose, patirdama ne tik fizinį viešumą, bet ir nuolatinį seksualizuotą vertinimą, nes jos kūnas buvo klaidingai interpretuojamas kaip laukinės gamtos ir ištvirkimo simbolis. Toks elgesys buvo fundamentaliai neteisingas, nes ji buvo traktuojama ne kaip žmogus, o kaip „mokslinis“ eksponatas, kuriuo buvo spekuliuojama siekiant pelno ir patenkinant rasistinį europiečių smalsumą.

 

Po kelerių metų patirties Anglijoje, ji buvo pervežta į Paryžių, kur jos padėtis dar labiau pablogėjo. Išnaudojimas pasiekė aukščiausią tašką, kai ji prarado bet kokią autonomiją ir tapo mokslininkų bei pramogų verslo stebėjimo objektu. Nuolatinis žeminimas, skurdas ir socialinė izoliacija palaužė jos sveikatą, todėl 1816 metų sausio 1 dieną ji mirė Paryžiuje, būdama vos 26 metų. Jos mirties priežastys dažnai siejamos su alkoholizmu, depresija ir plaučių ligomis, kurias išprovokavo ilgametis psichologinis bei fizinis išnaudojimas.

Perlaidojimo vieta Afrikoje.

 

Po jos mirties pasityčiojimas nesibaigė: prancūzų anatomas Georges’as Cuvier atliko skrodimą, siekdamas įrodyti savo rasistines teorijas apie tariamą „žemesnių rasių“ primityvumą. Jos kūnas buvo negailestingai sudarkytas: skeletas, smegenys ir lytiniai organai buvo atskirti, užkonservuoti stiklainiuose ir dešimtmečius demonstruojami Paryžiaus Žmogaus muziejuje kaip mokslo „atradimai“. Toks elgesys su jos palaikais buvo galutinis žmogaus orumo neigimas, paverčiantis ją nuolatiniu Europos rasinio pranašumo simboliu.

 

Tik po ilgų dešimtmečių, 1974 metais, jos palaikai buvo pašalinti iš viešos ekspozicijos ir padėti į muziejaus saugyklas. Vis dėlto, tik po dešimtojo dešimtmečio derybų tarp Pietų Afrikos vyriausybės ir Prancūzijos, buvo pasiektas susitarimas dėl jos grąžinimo į tėvynę. Šis procesas tapo svarbiu simboliniu gestu, žyminčiu Pietų Afrikos perėjimą prie orumo ir susitaikymo po apartheido laikotarpio.

 

2002 metais Saartjie Baartman palaikai pagaliau buvo sugrąžinti į gimtąją žemę, kur įvyko iškilmingos laidotuvės Hankejaus mieste. Rugpjūčio 9-ąją, minint Nacionalinę moterų dieną, ji buvo palaidota su derama pagarba, taip nutraukiant beveik du amžius trukusį jos kaip eksponato „gyvenimą“. Šiandien jos istorija yra vertinama kaip vienas ryškiausių mokslinio rasizmo ir kolonializmo pavyzdžių, primenantis apie būtinybę ginti žmogaus teises bei atpažinti praeities nusikaltimus prieš žmoniją.

 

Maištinga Siela

Ar Romos imperiją tikrai sugriovė gėjai? Iš kur atsirado šis įsitikinimas ir kodėl iš tikrųjų žlugo Roma?

 

Sveiki!

 

Vis galima viešojoje erdvėje išgirsti tokį pasakymą, kad toleruoti gėjų ir apskritai visų homoseksualų negalima, nes jie civilizacijai neša pražūtį, o kaip pagrindinis argumentas iš „iš oro“ pateikiamas argumentas, jog Roma žlugo būtent dėl ją užvaldžiusių gėjų (aliuzija į gėjų Europą, gėjų Briuselį ir gėjų diktatūrą, mafiją), pastarieji sietini su vertybių degradacija, nevaldomu seksualiniu ištvirkimu ir palaidu, lengvabūdišku ir disciplinos neturinčiu gyvenimo būdu.

 

Paskutinėmis dienomis socialiniuose tinkluose, besiruošiant LGBTQ+ eitynėms, vėl užplūdo mitiniai kaltinimai, kad Romą sužlugdė... homoseksualai. Tai absurdiškai juokinga, bet nutariau plačiau pasidomėti, iš kur šis homofobinis nepagrįstas įsitikinimas susiformavo ir kaip jis prigijo net tarp intelektualų, kurie tikriausiai tos senovės Romos istorijos nei girdėjo, nei jos išmano, bet MANO, KAD ŽINO, kas dėl jos žlugimo kaltas, bet manyti netolygu žinoti.

 

Kaip susikūrė šiuolaikinis mitas, kad Romą sužlugdė gėjai? Kas ir kodėl skleidžia šitą propagandą ir kam jis naudingas?

 

Idėja, kad Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas ar „gėjai“, yra ne istorinis faktas, o modernus mitologinis darinys, suformuotas XIX–XX a. konservatyviosios kultūros atstovų. Šis naratyvas atsirado bandant įpinti Antikos istoriją į šiuolaikinius politinius debatus apie moralę ir visuomenės tvarką. Užuot objektyviai analizavę sudėtingas imperijos žlugimo priežastis, šio mito kūrėjai pasitelkė „nuosmukio“ retoriką, kurią patys romėnai naudojo savo politiniams oponentams kritikuoti. Taip atskiri moralizuojantys komentarai iš senovės tekstų buvo išplėsti iki pasaulinės „teorijos“, siekiančios parodyti, kad neva nukrypimas nuo tradicinių patriarchalinės šeimos normų tiesiogiai lemia civilizacijų griūtį.

 

Šio mito ištakos glūdi pačių romėnų rašytojų, tokių kaip Tacitas, Svetonijus ar Juvenalis, darbuose, tačiau svarbu suprasti, kad jie seksualinį elgesį vertino visiškai kitame kontekste. Romėnų elito kritikai, rašydami apie imperatorių, pavyzdžiui, Nerono ar Heliogabalo, seksualinius nuotykius, siekė ne diagnozuoti seksualinę orientaciją, o pabrėžti politinį neveiksnumą ir nukrypimą nuo senosios Romos „virtus“ (vyriškumo ir dorybės) idealų. Šie autoriai savo politiniuose pamfletuose naudojo seksualumą kaip ginklą – apkaltinti vyrą „pasyviu“ seksualiniu elgesiu reiškė apkaltinti jį silpnumu, moteriškumu ir nesugebėjimu valdyti, o tai šiais laikais buvo klaidingai interpretuota kaip kova prieš „gėjus“.

 

Mokslinėje literatūroje šis mitas yra nuosekliai dekonstruojamas ir atmetamas. Istorikas Edwardas Gibbonas, savo fundamentaliame veikale „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“, nors ir minėjo moralinį nuosmukį, savo argumentus grindė krikščionybės įtaka ir instituciniu silpnumu, o ne seksualinėmis mažumomis. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Amy Richlin savo darbe „The Garden of Priapus“ arba Craigas Williamsas knygoje „Roman Homosexuality“, detaliai išanalizavo romėnų seksualumo sampratą ir patvirtino, kad „homoseksualumas“ kaip tapatybė Romoje apskritai neegzistavo. Mokslininkai pabrėžia, kad diskursas apie seksualinį dekadansą buvo tik retorinis įrankis, skirtas diskredituoti valdovus, o ne realus socialinis reiškinys, daręs įtaką imperijos karinei galiai.

 

Seksualumo suvokimas Romoje rėmėsi griežta hierarchija: svarbu buvo ne partnerio lytis, o tai, ar esi dominuojantis, ar pasyvus partneris. Romėnų vyrui buvo visiškai priimtina turėti lytinių santykių su vyrais, vergais ar prostitutėmis, su sąlyga, kad jis išlaikė savo, kaip piliečio ir „tikro vyro“, dominavimo poziciją. „Gėjai“ kaip socialinė grupė su bendrais interesais ar politine galia niekada neegzistavo; seksualinis elgesys buvo privatus reikalas, neatsiejamas nuo galios santykių, o ne politinė tapatybė. Taigi, romėnų visuomenė seksualiai buvo kur kas liberalesnė nei moderni Vakarų visuomenė, todėl kaltinimas „homoseksualų invazija“ yra anakronizmas, t. y. chronologinė klaida, kai įvykis, asmuo, daiktas, reiškinys ar idėja yra perkeliami į jiems nebūdingą laikmetį.

 

Galiausiai šiandieninis mitas apie „gėjus, sužlugdžiusius Romą“, yra pavojingas, nes jis ignoruoja tikrąsias Romos griūties priežastis: ekonominę infliaciją, nuolatinius barbariškų genčių įsiveržimus, valstybės aparato biurokratizaciją ir nuolatinius pilietinius karus dėl sosto. Šis mitas veikia kaip lengvai virškinamas, emocijomis grįstas paaiškinimas, leidžiantis tam tikroms ideologinėms grupėms išvengti sudėtingų geopolitinių ir ekonominių problemų analizės. Istoriškai patikrinus faktus, tampa aišku: Romos imperija žlugo ne dėl to, kad jos piliečiai gyveno per daug laisvą seksualinį gyvenimą, o dėl to, kad ji nebegalėjo atlaikyti milžiniško išorinio ir vidinio spaudimo, kurį suformavo šimtmečius trukusi imperinė ekspansija ir vėlesnė stagnacija. Toks būtų daugmaž istorinės tiesos kontekstas, bet ar nors vienam homofobui tai įdomu?

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Ką sakai?", režisierius Karolis Maiskis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki!

 

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“

 

Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija, kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo, kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią suvokimo tiesą...

 

Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas, vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!) arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija, kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau, labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.

 

Maištinga Siela

Šiuolaikinė estų literatūra: geriausi ir labiausiai pripažinti Estijos rašytojai, jų knygos ir temos

 

Sveiki!

 

Ką žinote apie šiuolaikinę estų literatūrą? Aš beveik nieko. Esu kelis šiuolaikinius autorius skaitęs, bet pastarasis dešimtmetis – tuščia vieta. Gal dėl to, kad estų literatūra susijusi ir su vertimais į lietuvių kalbą problema. Ją, estų kalbą, mažai kas moka, o verčia dar mažiau, bet, nepaisant visko, pateikiu šiuolaikinių estų garsiausių ir labiausiai pripažintų kūrėjų sąrašą.

 

Jaan Kross (1920–2007)

 

Nors tai klasikas, jo įtaka šiuolaikinei estų literatūrai išlieka milžiniška, o jo darbai – aukščiausiu prozos standartu. Jis garsėjo istoriniais romanais, kuriuose per individualius likimus nagrinėjo sudėtingus tautinio išlikimo ir moralinio pasirinkimo klausimus, pavyzdžiui, pasaulinį pripažinimą pelniusioje knygoje „Imperatoriaus pamišėlis“. Krossas sugebėjo meistriškai per istorines alegorijas kalbėti apie sovietinės okupacijos laikotarpio nutylėjimus, kartu išlaikydamas aukštą meninę kokybę. Pagrindinės jo temos – intelektualo atsakomybė priespaudos akivaizdoje, istorinė atmintis ir estų tautos tapatybės paieškos per amžius.

 

Andrus Kivirähk (g. 1970)

 

Vienas populiariausių ir mylimiausių šiuolaikinių estų rašytojų, pasižymintis unikaliu humoro jausmu ir gebėjimu derinti realizmą su magiškuoju pasauliu. Jo garsiausias kūrinys „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (ją su autografu įsigijau Vilniaus knygų mugėje!) tapo šiuolaikine estų klasika, nagrinėjančia kultūrų sandūrą ir nykstančių tradicijų ilgesį. Kivirähko kūryba dažnai remiasi absurdo elementais, kurie padeda atskleisti tiek nacionalinį charakterį, tiek universalius žmogaus prigimties bruožus. Pagrindinės temos – folkloriniai motyvai, groteskas, socialinė satyra ir gilus, nors dažnai ironiškas, požiūris į estų nacionalinį charakterį.

 

Tõnu Õnnepalu (g. 1962)

 

Poetas, prozininkas ir eseistas, kurio kūryba išsiskiria melancholišku, filosofiniu tonu bei ypatingu dėmesiu gamtos ir žmogaus būties sąsajoms. Jo romanas „Landšaftas su moterimi“ yra vienas reikšmingiausių kūrinių, analizavusių posovietinės Estijos visuomenės virsmus ir žmogaus atskirtį. Õnnepalu tekstai dažnai primena meditaciją, kurioje kalba yra tarsi įrankis tyrinėti dvasinį pasaulį ir jo ryšį su aplinka. Pagrindinės temos – vienatvė, prisiminimai, vietos dvasia (genial loci) ir žmogaus tapatybės trapumas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

 

Sofi Oksanen (g. 1977)

 

Estų ir suomių kilmės rašytoja, kurios kūryba sulaukė didžiausio tarptautinio dėmesio pastaraisiais dešimtmečiais. Šiaip ji – suomė ir rašo suomiškai, tačiau dažnai priskiriama tarptautinėje arenoje ir prie Estijos literatūros. Jos romanas „Valymas“ pasauliui atvėrė skaudžią Estijos sovietinės okupacijos patirtį, koncentruodamasis į moterų likimus ir per kartas perduodamą traumą. Oksanen stilius yra intensyvus ir negailestingas, ji nebijo griebtis temų, kurios visuomenėje dažnai yra ignoruojamos ar slepiamos. Jos kūrybos temos – istoriniai nusikaltimai, smurtas artimoje aplinkoje, moterų tapatybė ir politinių režimų paliktos traumos.

 

Maarja Kangro (g. 1973)

 

Viena intelektualiausių šiuolaikinių rašytojų, dirbanti poezijos, esė ir prozos srityse, pasižyminti aštriu, ironišku ir itin kultūringu stiliumi. Jos prozoje dažnai gvildenamos šiuolaikinio žmogaus egzistencinės baimės ir kultūrinio vartojimo paradoksai, pateikiami su tam tikru intelektualiu atstumu. Kangro tekstai išsiskiria originaliu požiūriu į kūno politiką ir asmens autonomiją moderniame pasaulyje. Pagrindinės temos – meno ir realybės santykis, šiuolaikinio gyvenimo absurdas, kūno politika ir intelektualinė atskirtis.

 

Indrek Hargla (g. 1970)

 

Garsiausias estų detektyvų autorius, išgarsėjęs viduramžių Taliną vaizduojančia vaistininko Melchioro serija, kuri sėkmingai ekranizuota. Jis meistriškai sujungia istorinę rekonstrukciją su įtemptu detektyviniu siužetu, suteikdamas skaitytojams unikalų, beveik fizinį žvilgsnį į Hanzos laikų Estiją. Hargla sugeba sukurti itin įtraukiančią atmosferą, kurioje istorinės detalės tampa neatsiejama paslapties dalimi. Temos – istorinis teisingumas, kasdienybės detalės praeities kontekste ir žmogaus prigimtis, nekintanti per šimtmečius.

 

Mehis Heinsaar (g. 1973)

 

Tai rašytojas, atstovaujantis magiškojo realizmo krypčiai, kurio tekstai primena sapniškus, poetiškus pasaulius, kupinus netikėtumų. Jo apsakymų rinkiniai, tokie kaip „Härra Pauli kroonikad“, yra vertinami dėl kalbinio žaismingumo, originalumo ir gebėjimo išvesti skaitytoją už įprastos logikos ribų. Heinsoaro kūryba yra tarsi pabėgimas nuo kasdienybės pilkumos į pasaulį, kuriame stebuklas yra natūrali būtis. Pagrindinės temos – žmogaus išėjimas iš „normalaus“ pasaulio, gamtos stebuklingumas, kasdienybės transcendencija ir vaizduotės galia.

 

Mihkel Mutt (g. 1953)

 

Ryškus intelektualas, eseistas ir satyrikas, kurio proza itin taikliai fiksuoja Estijos visuomenės socialinius pokyčius nuo sovietmečio iki šių dienų. Jis dažnai vadinamas estų „socialiniu metraštininku“, sugebančiu su humoru ir ironija atskleisti įvairius visuomenės sluoksnius, nuo menininkų bohemos iki politinio elito. Mutto kūryba yra ne tik literatūrinis tekstas, bet ir sociologinis tyrimas, atveriantis estų mentaliteto slėpinius. Temos – socialinė stratifikacija, kultūrinis elitas, politinis oportunizmas ir estų perėjimas iš vienos santvarkos į kitą.

 

Maištinga Siela