Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 175: švęsk kiekvieną dieną savo gyvenimą ir neribok kvailais įsitikinimais!

 Paveikslas: The Vicar's Tea Party, Beryl Cook, 1983

Sveiki, skaitytojai!

 

O jeigu visa tai tik šventė!? Ir mes viename didžiuliame gyvenimo šventėje, puotoje, kurią įteigė, kad nereikia švęsti, nes šventės – tai išskirtinė proga, kaip ir pakilios emocijos?

 

Gyvenimas vien tik šventė ir mes gimėme švęsti ir būti čionai tik šventėje, keldami vibracijas, mintis apie laimę. Bet kas gi yra šventė gyvenime? Argi ne ta nuolatinė pakyli sukuriama ir mintimis, emocijomis, darbais, veikla, meditacijomis palaikoma būsena, kai iš tikrųjų jautiesi savo vietoje čia ir dabar, kada gali be priežasties šypsotis ir nė trupučio nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai?

 

Argi ne tos šventės esame nusipelnę... Ne... Nusipelnyti yra netinkamas žodis, tinkamas yra – būti toje vibracijoje, būti šventėje be pastangų, be inercijos, be sąlygų, be ribojančių įsitikinimų. Mes gimėme šį gyvenimą padaryti švente ir patys joje dalyvauti. Kaip Jums šis naujas įsitikinimas? Argi jis nėra kur kas įdomesnis, nei tas, kai sakome: „reikia smarkiai dirbti, kad patenkintume savo poreikius ir lūkesčius, o tada laimė ateis savaime?“ Kvailiau pasilikti prie durų, už kurių vyksta gyvenimo šventė, nė nesugalvosi. Tad užeikime į vidų. Čia ir dabar. Šventė.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela  

Dienos daina: Robbie Williams – It’s OK Until The Drugs Stop Working [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki.

 

Savaitgalį perklausiau garsiojo britų atlikėjo Robbie Williamso naujausią albumą „Britpop“ ir noriu pasidalyti vienu kūriniu, kuris labiausiai kol kas man įstrigo iš viso albumo.

 

Robbie Williamsas su naujausiu, jau 13-uoju studijiniu albumu „Britpop“, išleistu 2026 m. sausio viduryje, kaip teigia daugelis klausytojų, grįžta prie savo šaknų ir ambicingai bando perrašyti savo muzikinę istoriją. Atlikėjas teigia, kad tai yra būtent toks įrašas, kokį jis norėjo sukurti iškart palikęs grupę „Take That“ 1995-aisiais – pačiame britpop bangos įkarštyje. Albume jaučiamas ryškus gitarinis skambesys, raw energija ir nostalgiška duoklė dešimtojo dešimtmečio britų muzikos scenai, kurią Robbie pavertė moderniu, bet kartu ir sentimentaliu poproko kokteiliu.

 

Kritikai šį darbą vertina kaip vieną drąsiausių ir energingiausių dainininko projektų per pastarąjį dešimtmetį, pabrėždami, kad Williamsas pagaliau atsisakė bandymų eksperimentuoti su elektronine muzika ar repu ir sugrįžo prie to, ką moka geriausiai – kurti himniškas, stadionuose skambėti skirtas melodijas. Nors kai kurie recenzentai pastebi tam tikrą kūrybinį pasimetimą bandant imituoti praeitį, dauguma sutinka, kad „Britpop“ yra pilnas gyvybės ir pasitikėjimo savimi, o tai leido Robbie tapti atlikėju, turinčiu daugiausiai Nr. 1 albumų Jungtinės Karalystės istorijoje, aplenkiant net „The Beatles“. Tarp ryškiausių albumo kūrinių išsiskiria trankus „Rocket“, kuriame gitaros partiją atlieka „Black Sabbath“ legenda Tony Iommi, melodingas „Spies“ bei kontraversiškasis „Morrissey“, parašytas kartu su senuoju bendražygiu Gary Barlow.

 

Vienas įdomiausių ir giliausių albumo kūrinių – daina „It’s OK Until The Drugs Stop Working“, kuri užbaigia standartinę leidinio versiją. Muzikaliai šis kūrinys primena grupės „Pulp“ išpopuliarintą ironišką orkestrinį popą: jis pasižymi veržliu ritmu, užtikrintais elektrinės gitaros rifais ir kiek neramiu, skubotu vokalo pateikimu. Tai nėra tradicinė baladė, o veikiau skubantis, pulsą keliantis takelis, kuriame išlaikoma įtampa neieškant lengvo emocinio palengvėjimo.

 

Kūrinio tekstas yra itin atviras ir savirefleksiškas – jame Williamsas naudoja priklausomybės ir „nusileidimo“ (angl. comedown) metaforą apibūdinti ne tik praeities klaidas, bet ir bendrą žmogaus būseną, kai linksmybės baigiasi ir tenka likti vienam su savo mintimis. Dainoje minimi momentai, kai „paukščiai pradeda čiulbėti“, o „nepažįstamieji išeina“, sukuria stiprų vienatvės ir paranojos jausmą. Tai atviras žvilgsnis į saviapgaulės mechanizmus, kuriuos žmonės kuria norėdami išlaikyti euforijos iliuziją, kol galiausiai aušra priverčia susidurti su realybe.

 

Klausytojai dainą priėmė kaip itin autentišką ir „tikrą“ Robbie kūrinį, vertindami jo sugebėjimą net ir sulaukus 50-mečio kalbėti apie savo baimes be pagražinimų. Kritikai kūrinį vadina vienu stipriausių albume būtent dėl jo dramatiškos struktūros ir teminio svorio, nors kai kurie pastebi, kad daina galėjo būti ilgesnė, leidžiant muzikinei kulminacijai dar labiau išsiskleisti. Visgi, „It’s OK Until The Drugs Stop Working“ puikiai reziumuoja visą albumo idėją – tai šventė su kartoku poskoniu, primenanti, kad po kiekvieno pakilimo neišvengiamai seka tiesos akimirka. Deja, tarp pasirodžiusių iš albumų 5 singlų ši daina nėra kol kas išleista, galimas daiktas, kad ji ir liks albume kaip eilinė. Nepaisant visko, man kūrinys patiko, tad dalijuosi.

 

Robbie Williams – It’s OK Until The Drugs Stop Working

[lyrics / žodžiai]

 

Teenage kicks, with messy kids

A lot of love, and shrugs, a local insurrection

And what it was, is what it is

I have to smile when she offers me protection

 

It's all fun until the ashtray's full

You call the man, but the man won't come at all

Here comes the fall

 

And it's all good until the birds start chirping

The strangers leave, and the drugs stop working

It's all good until the dawn prevails and what was in the mail

Is at your door again

And you're alone again

 

We feel good, but then we should

Because we pay, to feel, to feel like we're perfection

A cheeky half, a proper laugh, and it goes dark

And I dance with my reflection

 

It's all fun until the sun comes up

You call the man but he won't wake up at all

Sunday morning call

 

And it's all good until the birds start chirping

The strangers leave, and the drugs stop working

It's all good until the dawn prevails and what was in the mail

Is at your door again

 

The look of lust becomes a beast of burden

You're paranoid and peeking through the curtains

It's way too late now to go to bed, you're in your head

And on your own again

You're on your own again

 

Na na na na na...

 

And it's all fun until the birds start chirping

(Birds start chirping)

The strangers leave and the drugs stop working

(Drugs stop working)

It's all good until the dawn prevails and what was in the mail

Is at your door again

 

The look of lust becomes a beast of burden

(Beast of burden)

You're paranoid and peeking through the curtain

(Through the curtain)

It's way too late now to go to bed, you're in your head

And on your own again

You're all alone again

 

Maištinga Siela

Dailė: danų tapytojas Johan Laurentz Jensen (1800-1856) ir jo gėlių natiurmortai

Labi!

 

Mėgstu dailę! Atrodo, paveikslus galėčiau nagrinėti ištisas valandas! Kad ir gėlių natiurmortus, kompozicijas, kokius tapė Jensenas ir kokias matote šiose fotografijose.

 

Johanas Laurentzas Jensenas, pelnytai vadinamas danų gėlių tapybos tėvu, yra viena ryškiausių Danijos aukso amžiaus figūrų, kurios kūryba įkūnija neprilygstamą meistriškumą ir estetikos pajautą. Mokęsis Danijos karališkojoje dailės akademijoje vadovaujant garsiausiems to meto meistrams, jis anksti specializavosi natiurmorto žanre, kuris tuo metu išgyveno tikrą renesansą. Jenseno talentas neliko nepastebėtas, todėl jis tapo oficialiu karališkosios porceliano manufaktūros dailininku, o jo darbai puošė prabangiausius Danijos ir Europos aristokratų namus, suteikdami šiam žanrui naują prestižą.

 

Dailininko kūrybinis braižas formavosi veikiant tiek olandų natiurmorto tradicijoms, tiek prancūziškam rafinuotumui, kurį jis perėmė studijuodamas Sevre. Jenseno drobėms būdingas stulbinantis preciziškumas, leidžiantis beveik fiziškai pajusti kiekvieną gėlės žiedlapį, rasos lašą ar prinokusio vaisiaus odelę. Jo kompozicijos išsiskiria harmonija ir turtinga spalvine gama, kurioje šviesa ir šešėliai meistriškai modeliuoja erdvę, suteikdami statiškiems objektams gyvybės ir vidinio spindesio.

 

Nors didžiąją dalį savo gyvenimo Jensenas skyrė gėlėms ir egzotiškiems augalams, jo darbuose užfiksuota kur kas daugiau nei vien botaninis tikslumas. Kiekviena drobė atspindi to meto dvasinį pasaulį, kuriame gamtos grožis buvo suvokiamas kaip tobula dieviška tvarka ir efemeriškos akimirkos šventė. Tapytojas gebėjo sujungti mokslinį stebėjimą su romantine nuotaika, todėl jo natiurmortai nėra tik dekoratyvūs interjero elementai, bet ir gilios meditacijos apie gyvybę bei laikinumą.

J. L. Jensenas

 

Palikęs po savęs gausų ir vertingą kūrybinį paveldą, Johanas Laurentzas Jensenas padarė milžinišką įtaką vėlesnėms danų dailininkų kartoms ir padėjo pamatus nacionalinei natiurmorto mokyklai. Jo kūriniai iki šiol vertinami prestižiniuose muziejuose bei privačiose kolekcijose kaip neblėstantis meistrystės pavyzdys. Jenseno vardas šiandien asocijuojasi su nepriekaištinga kokybe ir elegancija, o jo gebėjimas gėlės žiede įžvelgti visą visatą užtikrino jam vietą tarp svarbiausių XIX amžiaus Europos menininkų.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Henrik Ibsen (Henrikas Ibsenas): biografija, gyvenimas, kūrybos bruožai, reikšmingiausios dramos, "Lėlių namai" skandalas ir kt.

 

Sveiki, mielieji!

 

Šįkart mano žvilgsnis krypsta į vieną garsiausių pasaulio dramaturgų – norvego Henriko Ibseno (1828-1906) gyvenimą, jo ryškiausius kūrinius, kūrybos bruožus.

 

HENRIKO IBSENO BIOGRAFIJA

 

Henrikas Johanas Ibsenas (Henrik Ibsen) gimė 1828 m. kovo 20 d. nedideliame Norvegijos pakrantės miestelyje Šiene, pasiturinčio pirklių šeimoje, kurioje ankstyvoji vaikystė prabėgo apsupta prabangos ir aukštos socialinės padėties. Tačiau šis saugumo jausmas žlugo, kai Henrikui buvo vos septyneri – tėvo verslas bankrutavo, šeima buvo priversta persikelti į apgriuvusį Venstøp ūkį už miesto, o buvę draugai ir kaimynai nusisuko nuo „nuskurdėlių“. Šis staigus nuosmukis į skurdą ir socialinė izoliacija tapo pamatine Ibseno asmenybės trauma: jis anksti suprato visuomenės veidmainystę, kurioje pagarba matuojama tik pinigais, o ši neteisybės patirtis vėliau tapo pagrindiniu varikliu jo kūryboje, analizuojančioje viduriniosios klasės fasadų trapumą.

 

Būdamas vos penkiolikos, būsimasis genijus turėjo palikti namus ir pradėti savarankišką gyvenimą Grimstado miestelyje, kur tapo vaistininko mokinio padėjėju. Grimstade jis gyveno itin skurdžiai, dažnai neturėdamas lėšų net padoriam paltui, tačiau būtent čia, vėlyvomis nakties valandomis, jis pradėjo rašyti pirmąsias eiles ir savo debiutinę pjesę „Katilina“. Šiuo laikotarpiu įvyko ir vienas šokiruojančių jo gyvenimo faktų – būdamas aštuoniolikos jis susilaukė nesantuokinio sūnaus su dešimčia metų vyresne tarnaite. Nors Ibsenas šešiolika metų mokėjo alimentus, kurie jam buvo milžiniška finansinė našta, jis niekada nepripažino šio vaiko kaip savo gyvenimo dalies ir su juo nesusitiko, o tai rodo ankstyvąjį jo charakterio bruožą – griežtą, beveik šaltą atsiribojimą nuo visko, kas trukdė jo asmeninei ir kūrybinei laisvei.

 

Lemtingas lūžis įvyko 1851 m., kai garsus smuikininkas Ole Bullas pastebėjo jauno poeto talentą ir pakvietė jį dirbti Bergeno teatre. Čia Ibsenas ne tik parašė savo pirmąsias istorines dramas, bet ir susipažino su savo būsima žmona Suzannah Thoresen. Ji tapo jo gyvenimo inkaru: stipraus charakterio, intelektuali ir bekompromisė moteris buvo pirmoji jo kūrinių skaitytoja ir kritikė. Skirtingai nei daugelis to meto moterų, Suzannah nesiekė jo „prijaukinti“, o priešingai – skatino jį būti aštriu ir negailestingu tiesos ieškotoju. Jų santuoka, nors ir paženklinta Ibseno sudėtingo charakterio, išliko stipri iki pat mirties, o Suzannah prototipas atsispindi daugelyje stiprių jo pjesių moterų personažų.

 

Nepaisant profesinės sėkmės teatre, Ibsenas Norvegijoje jautėsi dūstantis – jį slėgė provincijos intelektualinis skurdas, skolos ir nuolatinė kritika dėl jo „per daug modernių“ idėjų. 1864 m., gavęs nedidelę kelionės stipendiją, jis priėmė radikalų sprendimą palikti tėvynę ir išvykti į savanorišką tremtį Italijoje bei Vokietijoje, kur praleido net 27 metus. Jis teigė, kad tik iš atstumo gali aiškiai matyti Norvegiją ir jos ydas. Gyvendamas Romoje, Dresdene ir Miunchene, jis virto tuo pedantišku, frakuotu „Šiaurės Sfinksu“, kurio išvaizda buvo tokia pat tvarkinga kaip jo rašomasis stalas, tačiau kurio galvoje gimė patys skandalingiausi XIX a. kūriniai.

 

Ibseno kūrybą galima suskirstyti į tris ryškius etapus, kurių kiekvienas atnešė jam vis didesnę šlovę. Pirmasis – tai romantiškasis ir filosofinis etapas, paženklintas draminėmis poemos „Brandas“ ir „Peras Giuntas“, kurios išgarsino jį visoje Europoje. Antrasis etapas – tai didysis socialinis realizmas, kurio metu pasirodė „Lėlių namai“ (1879), „Šmėklos“ (1881) ir „Liaudies priešas“ (1882). Šie kūriniai šokiravo visuomenę, nes Ibsenas drįso prabilti apie moters laisvę, paveldimumą ir politinę korupciją – temas, kurios tuometiniuose salonuose buvo laikomos nepadoriomis. Trečiasis, vėlyvasis etapas, pasižymi giliu simbolizmu ir psichologizmu, kurį geriausiai reprezentuoja „Heda Gabler“ bei „Laukinė antis“, tyrinėjančios žmogaus vidinę tamsą ir iliuzijų griūtį.

 

Pasaulinė šlovė pavertė Ibseną turtingu ir gerbiamu, tačiau jo charakteris liko rūstus ir kupinas keistenybių. Jis paniškai bijojo venerinių ligų, todėl vengdavo spausti rankas nepažįstamiems, o savo garsiajame cilindre visada nešiojosi veidrodėlį, kad galėtų slapta stebėti savo išvaizdą. Ibsenas dievino ordinus ir medalius, juos segėdavo net namuose, taip tarsi kompensuodamas vaikystės gėdą dėl tėvo bankroto. Jis buvo žmogus, kuris savo viduje nešiojosi nuolatinį konfliktą: nors kritikavo valstybės institucijas, troško jų pripažinimo; nors rašė apie laisvę, savo asmeninį gyvenimą pajungė maniakiškai griežtai dienotvarkei.

 

Jo pažiūros buvo radikalios individualizmo prasme – Ibsenas tikėjo, kad žmogus yra stipriausias tada, kai stovi vienas prieš visą minią. Jis niekada nesitapatino su jokiomis politinėmis partijomis ar judėjimais, teigdamas, kad jo darbas yra klausti, o ne atsakinėti. Jo teiginiai, kad „dauguma niekada neturi tiesos“, siutino liberalus, o jo parama moterų teisėms gąsdino konservatorius. Jis buvo tiesos fanatikas, tikėjęs, kad visuomenė gali pasveikti tik tada, kai bus negailestingai atvertos visos jos „šmėklos“ ir paslaptys.

 

1891 m. Ibsenas pagaliau grįžo į Norvegiją kaip gyva legenda. Jis apsigyveno prabangiame bute Osle, kur kasdien vykdydavo tą patį ritualą – eidavo į kavinę stebėti praeivių. Senatvėje jį ištiko keli sunkūs insultai, kurie palaipsniui atėmė gebėjimą rašyti ir galiausiai – kalbėti. Paskutiniais gyvenimo metais „Šiaurės Sfinksas“ sėdėdavo prie lango, žiūrėdamas į gatvę, o praeiviai sustodavo iš pagarbos šiam didžiam ir paslaptingam žmogui, pakeitusiam pasaulio dramą.

 

Henrikas Ibsenas mirė 1906 m. gegužės 23 d., palikdamas paskutinį savo maišto ženklą. Kai slaugytoja bandė jį paguosti meluodama, kad jis jaučiasi geriau, jis sukaupė paskutines jėgas ir ištarė garsųjį „Tvertimod!“ (Priešingai!). Tai buvo ne tik ligos konstatavimas, bet ir viso jo gyvenimo kredo – visada prieštarauti melui, iliuzijoms ir patogiai netiesai. Jis buvo palaidotas valstybinėmis iškilmėmis, tačiau tikroji jo paminklas yra ne marmuras Osle, o tai, kad šiandien, 2026-aisiais, jo pjesės vis dar vaidinamos visame pasaulyje, keldamos tuos pačius nepatogius klausimus apie žmogaus sielos laisvę.

 

HENRIKO IBSENO DRAMOS BRUOŽAI

 

Henrikas Ibsenas modernizavo teatrą iš esmės pakeisdamas dramos prigimtį ir jos santykį su tikrove, todėl jo kūryba laikoma takoskyra tarp senojo, pramoginio, ir naujojo, intelektualaus teatro. Didžiausia jo inovacija buvo perėjimas nuo dirbtinių, painių intrigų prie gilaus socialinio realizmo, kuriame svarbiausia tapo ne išorinis veiksmas, o vidinis personažų konfliktas. Ibsenas pirmasis drįso į sceną perkelti viduriniosios klasės kasdienybę, paversdamas paprastą svetainę vieta, kurioje sprendžiami fundamentalūs žmogaus egzistencijos ir moralės klausimai.

 

Vienas ryškiausių jo kūrybos bruožų yra analitinis kompozicijos metodas, dažnai vadinamas retrospekcija. Užuot rodęs patį nusikaltimą ar lemtingą klaidą, Ibsenas pjesę pradeda tada, kai praeities šešėliai pradeda vėtis herojus dabartyje. Veiksmas plėtojamas tarsi detektyvinis tyrimas, kurio metu personažai, bendraudami tarpusavyje, pamažu atskleidžia ilgai slėptas paslaptis. Tokia struktūra leidžia autoriui meistriškai kurti įtampą ne per fizinį veiksmą, o per psichologinį apsinuoginimą ir tiesos ieškojimą.

 

Ibseno kūryboje dominuoja individo ir visuomenės konfliktas, kuriame herojus dažnai stoja prieš „gyvąją daugumą“ ar sustabarėjusias normas. Jo dramos pasižymi negailestingu socialinės veidmainystės demaskavimu, keliant klausimus apie asmens laisvę, moters padėtį šeimoje, politinę korupciją bei moralinį paveldimumą. Autorius atsisakė tradicinio skirstymo į teigiamus ir neigiamus herojus, suteikdamas savo veikėjams sudėtingą, prieštaringą psichologiją, kuri daro juos neįtikėtinai gyvus ir atpažįstamus.

 

Dar vienas modernizacijos elementas yra kalbos transformacija – Ibsenas sąmoningai atsisakė pakilios eiliuotos kalbos ir perėjo prie natūralios, šnekamosios prozos. Dialogai jo pjesėse skamba tikroviškai, juose gausu pauzių, nutylėjimų ir poteksčių, kurios dažnai pasako daugiau nei ištarti žodžiai. Šis lakoniškas stilius privertė aktorius ieškoti naujų vaidybos formų, o žiūrovus – tapti aktyviais proceso dalyviais, interpretuojančiais tai, kas vyksta „tarp eilučių“.

 

Galiausiai Ibseno realizmas niekada nebuvo tik sausas faktų fiksavimas, nes jis meistriškai jungė tikrovės vaizdus su giliais simboliais. Tokie įvaizdžiai kaip lėlių namai, laukinė antis ar šmėklos suteikia jo socialinėms dramoms filosofinį universalumą, peržengiantį konkretaus laikmečio ribas. Palikdamas savo kūrinių pabaigas atviras ir nesiūlydamas pigių sprendimų, Ibsenas galutinai įtvirtino teatrą kaip erdvę, kurioje visuomenė ne tik pramogauja, bet ir sprendžia sunkiausias savo egzistencijos dilemas.

 

HENRIKO IBSENO DRAMOS „LELIŲ NAMAI“ SIUŽETAS, REIKŠMĖ IR PRASMĖ, SKANDALAS, PAKEITĘS EUROPĄ

 

Henrikas Ibsenas savo žymiausioje dramoje „Lėlių namai“ meistriškai konstruoja iš pažiūros tobulą Helmerių šeimos gyvenimą, kurio centre – žavinga ir nerūpestinga Nora. Kūrinio pradžioje ji atrodo kaip vyro Torvaldo „vyturėlis“ ar „voveraitė“, kurios pagrindinė funkcija – linksminti namiškius ir puošti buitį. Tačiau ši idilė yra tik trapus fasadas, slepiantis sunkią paslaptį: prieš aštuonerius metus Nora, norėdama išgelbėti sunkiai sergantį vyrą, slapta pasiskolino didelę sumą pinigų ir, kad gautų paskolą, suklastojo savo mirštančio tėvo parašą.

 

Siužeto įtampa pradeda augti, kai Torvaldas, ką tik tapęs banko direktoriumi, nusprendžia atleisti advokatą Krogstadą. Būtent iš šio asmens Nora kadaise pasiskolino pinigų, tad pajutęs grėsmę savo ateičiai, Krogstadas griebiasi šantažo. Jis reikalauja, kad Nora paveiktų vyrą jį pasilikti darbe, priešingu atveju grasindamas paviešinti klastotės faktą, kuris ne tik sužlugdytų Noros reputaciją, bet ir mestų šešėlį ant nepriekaištingo Torvaldo vardą.

 

Nora, nors ir apimta siaubo, šventai tiki „didžiuoju stebuklu“ – ji neabejoja, kad sužinojęs tiesą, Torvaldas visą kaltę prisiims sau ir pasiaukos dėl jos meilės, lygiai taip pat, kaip ji pasiaukojo dėl jo. Norėdama atitolinti lemtingą akimirką, ji lyg drugelis šoka tarantelą, savo vidinę desperaciją paslėpdama po isterišku džiaugsmu. Tačiau laiško, gulinčio pašto dėžutėje, sustabdyti nebeįmanoma, ir tiesa galiausiai iškyla į viešumą.

 

Lemiamas lūžis įvyksta ne tada, kai Torvaldas perskaito laišką, o tada, kaip jis į jį reaguoja. Užuot apgynęs žmoną, jis užsipuola ją su neapykanta, vadindamas nusikaltėle, melage ir nevertą motinystės, nes jam labiausiai rūpi ne žmonos kančia, o visuomenės nuomonė ir jo paties socialinis statusas. Ši akimirka tampa Noros praregėjimu: ji suvokia, kad aštuonerius metus gyveno su svetimu vyru, kuris ją mylėjo tik kaip gražų žaislą ar nuosavybę, bet niekada negerbė kaip žmogaus.

 

Kai antrasis Krogstado laiškas su suklastotu vekseliu sugrąžina šeimai saugumą, Torvaldas akimirksniu pakeičia toną ir vėl tampa „atleidžiančiu“ globėju. Tačiau Norai kelio atgal nebėra. Ji nusivelka šventinę suknelę ir pirmą kartą gyvenime rimtai atsisėda pasikalbėti su vyru, konstatuodama faktą, kad jie abu niekada vienas kito nesuprato. Šis pokalbis atskleidžia giliausią dramos problemą – asmenybės nuvertinimą vardan tradicinių lyčių vaidmenų.

 

Pagrindine kūrinio tema tampa individo išsivadavimas iš visuomenės primestų „lėlių namų“. Ibsenas kritikuoja XIX a. buržuazinę santuoką, kurioje moteris buvo laikoma lėle – iš pradžių tėvo, vėliau vyro rankose. Nora supranta, kad prieš tapdama gera motina ar žmona, ji pirmiausia turi tapti žmogumi ir suformuoti savo pačios nuomonę apie pasaulį, religiją bei moralę, nes iki tol ji tiesiog mechaniškai kartojo kitų tiesas.

 

Pati drama nagrinėja skaudų konfliktą tarp įstatymo ir moralės. Nora klastojo parašą iš meilės ir pasiaukojimo, tačiau visuomenės akyse ji yra tik nusikaltėlė. Kūrinys kelia klausimą: ar įstatymas, kuris neleidžia moteriai išgelbėti vyro gyvybės ar tėvo garbės, gali būti teisingas? Ši dilema verčia skaitytoją permąstyti sąvokas „teisingumas“ ir „pareiga“, kurios dažnai prasilenkia su žmogiškąja užuojauta.

 

Dramos prasmė kulminaciją pasiekia finaliniame Noros sprendime palikti namus, vyrą ir vaikus. Tai nėra paprastas šeimyninis konfliktas, o revoliucinis veiksmas, kuriuo teigiama, kad savigarba ir dvasinė nepriklausomybė yra vertingesnės už bet kokį socialinį stabilumą. Nors Nora išeina į nežinią, jos išėjimas yra vienintelis būdas išsaugoti savo sielą nuo visiško sunykimo veidmainystės kupinoje aplinkoje.

 

Kūrinys užbaigiamas galingu simboliu – stipriu durų trenksmu, kuris aidu nusirito per visą Europą. Šis garsas reiškė ne tik lėlių namų žlugimą, bet ir naujos, modernios literatūros eros pradžią, kurioje moteris nebėra tik pasyvus fonas, o aktyvi savo likimo kūrėja. Ibseno „Lėlių namai“ iki šiol išlieka aktualiu priminimu apie tai, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų laisvų ir lygiaverčių asmenybių.

 

Maištinga Siela