Knyga: Olga Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 264.

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai pasirodžiusi Nobelio ir Tarptautinio Booker laureatės Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (lenk. Prowadź swój pług przez kości umarłych) gimtojoje šalyje pirmąkart pasirodė 2009 metais, tačiau tarptautiniu mastu buvo pastebėta tada, kai šis romanas buvo įtrauktas į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Už lietuviškai išverstus Olgos Tokarczuk geriausius ir garsiausius kūrinius turime būti dėkingi vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris šiuo metu rengia ir patį storiausią rašytojos kūrinį Jokūbo knyga.

Išties Bėgūnai vienu metu buvo kone viena geriausių išverstų grožinės literatūros romanų, kurio idėja sukurti teksto „bėgimą“ filosofiniame lygmenyje ir taip pabėgti per pasakotojus ir laikmečius nuo demono, išties darė didelį įspūdį, kad griebiau kitą rašytojos romaną – Dienos namai, nakties namai, kurį perskaičiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką tuo kūriniu turėjau pajusti ir suvokti. Atrodo, lyg ir parašyta savitai, lyg ir gerai, tačiau vientisos istorijos, idėjos liko pernelyg futuristinės ir tik dalinai besijungiančios į bendrą istorijos sąrangą. Galimas daiktas, kad knygą perskaičiau per greitai, lyg kokį įprastą romaną, tad reikėjo pamažu, apmąstant autorės teksto kūrimo strategiją, galbūt romanas tuokart būtų pasirodęs kitoks.

Štai Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris pavadintas pagal anglų poeto William Blake (1757-1827) eilėraščio eilutę, iš tikrųjų, priešingai nei Dienos namai, nakties namai, išlaiko vientisą pasakojimo struktūrą ir, atrodo, kur kas tradiciškesnio epinio pagrindo kūrinys. Jungiamoji pasakojimo grandis – kriminalinė istorija, kuri toli gražu netipinė ir neprimena populiariųjų skandinaviškų detektyvų. Istoriją skaitytojams pasakoja ponia Janina Dušejko, senyva anglų kalbos mokytoja, gyvenanti atokioje pietinės Lenkijos dalyje, plynaukštėje, kur matosi vos kelios trobelės, todėl į darbą ji važiuoja savo Samurajumi (automobiliu). Neįtikėtina provincija, šalia Čekijos pasienio, nuolat akcentuojama kaip vėjų ir tamsaus slegiančio dangaus gyvenvietė, todėl romano atmosfera iš dalies primena gotišką, niūrų ir tamsų užkampį, juolab kad nemažą romano įvykių vyksta žiemą, kai nužudomas pirmasis vietos gyventojas, Janinos vadinamas Didžioji Pėda.

Geografinė padėtis, kaip ir žvaigždžių išdėstymas, knygoje yra labai svarbus. Iš pasakotojos dažnai jaučiame, kad ji itin simpatizuoja Čekijai, tiek jos žemei, tiek žmonėms, tiek jų kalbai. „Ne, ne, žmonės mūsų šalyje nemoka organizuotis ir kurti bendruomenių, net su baravyko vėliava. Esame neurotikų individualistų kraštas, kuriame kiekvienas, vos atsitrūkęs tarp kitų, ima mokyti, kritikuoti, įžeidinėti ir rodyti savo neabejotiną viršenybę. Manau, kad Čekijoje yra visai kitaip. Ten žmonės sugeba ramiai diskutuoti ir niekas su niekuo nesivaidija. Net jei norėtų negalėtų, nes jų kalba netinkama vaidytis (p.180).“ Čekija – rojus, Lenkija – pragaras, du skirtingi politiškai, filosofiškai ir metafiziškai apibrėžtos šalys, pasaulių ribos.

Janina – neįtikėtinos biografijos vienišė moteris. Dirba anglų mokytoja, kamuojasi skausmais, tačiau ji buvusi inžinierė, stačiusi Lenkijoje ir Sirijoje tiltus, taip pat Lenkijos kūjo metikė vicečempionė, atrodo, visos tos veiklos ir profesijos jai labai praverčia, bet knygoje labiausiai akcentuojama jos gebėjimas sudaryti horoskopus. Per nešiojamajame kompiuteryje esančią astrologinę programą ji sudarinėja vietos gyventojų asmeninius horoskopus ir netgi sprendžia mirštančiųjų bylas, tiesa, savamoksliškai, o ir tiek policininkai, tiek aplinkiniai jos nelaiko itin rimta. Būtent tas susipriešinimas tarp kandžios ir įžvalgios bobelės, kurios galva prigrūsta astrologinių matematinių lentelių ir vietinių analitinio, niutoniškojo mąstymo, kuriuo vadovaujasi kriminalų tyrėjai ir atsiranda trintis, dažnai pasakojime sužaižaruojanti ironiškai.

Pati Janina kitų akimis mato save kaip neurotišką seną moterį, kuri rašo pareiškimus, nuolat visus skundžia ir skundžiasi, tipiškas senyvos viskuo nusivylusios senos senmergės įvaizdis, kuris romane tampa labai apgaulingas, tačiau neišduosiu kodėl. Pagrindinė veikėja linkusi keisti pasaulį savo galvoje, suteikia metafizinio „svorio“ savo astrologiniais paaiškinimais, klijuodama tiek gyvūnams, tiek žmonėms, tiek daiktams savo sugalvotas pravardes, manydama, kad žmonės tiesiog turi sau netinkamus vardus. Bet kokiu atveju, Olga Tokarchuzk, kurdama ponios Dušejko charakterį, rėmėsi provincialių moteriškaičių bruožais. Kai kada Janina Dušajko labai priminė Alinos Bronsky Paskutinės babos Dunjos meilė veikėją, kuri turi savitą pasaulio matymą, neieško žodžių kišenėje ir į sunkumus stengiasi retsykiais pažiūrėti ironiškai ir ciniškai, negailėdama savęs. Retsykiais veikėja Janina atrodo komiška tik dėl to, kad leidžia sau atrodyti šiek tiek išprotėjusiai, pavyzdžiui, kai ji kalbasi eiguliu Vilko Akimi apie kiškių žudymą, ji pasiūlo: „ Galėtume mėtyti jiems kontraceptinius preparatus, kad daugiau nebesidaugintų, užuot juos žudę (p. 187).“  Janina dvelkia anarchistės įvaizdžiu, kovotojos už tiesą; ji nevalgo mėsos, atjaučia stirnas, šernus, iš fermos pabėgusias lapes ir kai kada atrodo, kad gamtos visuminis pasaulis jai kur kas svarbesnis už žmonių. Galiausiai ji trokšta bausmės ir keršto, Janina pati pradeda vykdyti teisingumą...

Olga Tokarczuk

Janina turi savo pasaulio matymą ir atsakymus į visus klausimus, ji savita, įdomi ir patraukli kaip literatūrinė veikėja: „Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą (p. 126).“ Nesu tikras, ar pati rašytoja irgi taip mano, nesutikčiau ir su Janinos pasaulėžiūra, nes kas yra estetika ir grožis, kuris veda evoliucijos link, manding, tai tėra tik visuotinai sutartas epochos normatyvas, kuris kinta, jeigu kalbėsime apie žmones.  

Maždaug knygos viduryje jau maždaug galėjau nujausti, kur link rašytoja pasuks ir toji detektyvinė linija kažin nėra kokia itin išmoninga. Kur kas romane svarbiau, kaip visa tai papasakojama, kaip sujungiami du skirtingi pasauliai – racionalusis niutoniškasis ir metafizinis, juslinis, pagrįstas įžvalgomis ir nuojauta – dvasinis ir kur toji riba viename ir kitame pasaulyje, kur randasi tiesa ir teisingumas. Romanas primena dualistinio pasaulio koncepciją, pagrįstu susiskaldymu ir susipriešinimu. Viena ryškiausių racionalaus ir iracionalaus pasaulio susikiršinimo išreikštų aspektų yra ponios Dušejko konfliktas su medžiotojais.

Romano pabaigoje mokytoja yra pakviesta į katalikišką renginį, kur iš klausyklos aukštai pamokslą sako vietos kunigas, taip pat priklausąs medžiotojų sąjungai. Viena galingiausių ir įtaigiausių knygoje esančių scenų, kurios iš esmės atspindi dar prieš karantiną Lietuvoje kilusį žaliųjų ginėjų ir medžiotojų konfliktą, kada įstatymais buvo mėginta įteisinti legalias pramogines medžiokles „vardan tradicijų ir populiacijos stabilizavimo“. Gyvūno žudymo aktas Janinai yra tiesiog kriminalas, tai nužudyti gyvybę, o štai kapelionas tauzija iš klausyklas apie žmogaus šeimininkavimą gamtoje, kuris remdamasis teisingumu (o kas tai yra tarp žmonių? tas teisingumas?) reguliuoja gyvūnų populiaciją, tačiau akivaizdu, kad žmogui, linkusiam žudyti ir numaldyti kaltės jausmą Dievo vardu kaip tobulesniam tvariniui suteikta galia valdyti Žemę, Janinai sukelia pasišlykštėjimą (kaip, beje, ir man kaip skaitytojui). Dievo vardu įsteigtos žudynės, įprasmintos įstatymais tampa išprotėjusio ir neteisingo, iškrypusio žmogaus gyvenimo būdu ir būviu, su kuriais veikėja negali susitaikyti. Kur tada yra teisingumas ir prasmė, kai žemėje vyksta „legalus“ pragaras? Manding, tai romanas apie moralę, perteiktas filosofine idėja: jeigu blogis įsibrauna net į šventovę, vilkas avies kailyje, tada regintieji turi imtis Linčo teismo, patys stabdyti šį nevaldomą blogį. Bet kokiais būdais ir įrankiais? Ar įmano širdies šviesa išlikti švariu, kovojant su neteisingu pasauliu? Daug moralinių ir filosofinių klausimų kelia šis Olgos Tokarczuk romanas.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus – tai daugiasluoksnis romanas, kuriame Olga Tokarczuk derina populiariosios literatūros kanonus, juos pertransformuoja, išlaikydama įtampą ir paverčia savito literatūrinio pasaulio vaizdiniu. Būtent dėl savito meninio pasaulio ir yra vertinga ši autorė. Atrodo, romanas visomis prasmėmis turėjo būti provincialus, juk veiksmas vyksta atokiame kaime (visai kaip romane Dienos namai, nakties namai), žmonės, atrodo, turėjo būti nieko neišsiskiriantys vietiniai, jeigu ne girtuokliai, tai išsilavinimo ir pasaulėžiūros prasme žemos kultūros. Galiausiai lietuviško prasigėrusio kaimo čia nerasite, veikiau gerai ES pinigais išlaikomą infrastuktūros suręstą naująją provinciją, kurioje jau randasi (kaip ir Lietuvoje) visai kitokios istorijos, biografijos ir asmenybės, o galiausiai astrologijos skaičiuokle aiškinanti moterytė pasaulio reiškinius atrodo tiek pat įdomi, kaip koks Michel Houellebecq romanuose nusipenėjęs ir buržuazinio snobizmo pertekęs nihilistinis veikėjas. Gal romanas ir nepranoko Bėgūnų, tačiau susiskaitė intriguojančiai lengvai ir, atrodo, įtaigesnis už Dienos namai, nakties namai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtina nuoma" / "The Rental"

Sveiki,

Amerikoje nemažai kam žinomas aktorius Dave Franco kuria savo filmą ir šįkart režisuoja siaubo trilerį „Mirtina nuoma“ (angl. The Rental) (2020). Šioje istorijoje, kaip jau įprasta, dėmesio centre – neblogai atrodantis jaunimėlis atvažiuoja į naują namą, šįkart jie iš įnoringo pagyvenusio vyruko išsinuomoja prabangų namą prie jūros, kol galiausiai jų viešnagė pamažu tampa pavojingu nesusipratimu...

Tiesą sakant, filmas menkavertis. Pradedu iškart nuo vertinimo, nes akivaizdu, kad su tokiu tipiniu siužetu žiūrovų nesužavėsi, net jeigu į savo filmavimo komandą pasikvieti ir serialo „Begėdis“ žvaigždę Jeremy Allien White. Visgi, gerai įsigilinus, siužetas nors ir tipinis, jis nėra pats prasčiausias. Akivaizdu, kad filmo pradžioje keletas „užmestų“ nesusikalbėjimo scenų dėl rasizmo labai patiktų afroamerikiečiams, kurie kovoja už lygias teises. Nuomotojui nepatinka „spalvotieji“ ir jis iš tikrųjų atrodo didelis blogietis, tačiau filmo siužetas pasisuka kita linkme. Tačiau iki tol, kol prasidės skerdynės, filmą reikia užpildyti kažkuo, ir tai tapo šio filmo pragaištimi. Tas ilgas ketveriukės seksualinių santykių ir neištikimybės aiškinimas tampa filmo pelke, smegduobe. Kvaišalus vartojantis jaunimėlis taip trokšta atsipalaiduoti, kad atrodo, jog šio filmo pareiga priminti, kad tik tokiais būdais ir tegalima sulaužyti kasdienybės rūstybę – greitai ir sekinančiai prisipumpuoti narkotikų.

Kitą vertus, intriga pamažu blėsta, kai susirūpinusi porelė aptinka filmavimo kameras. Tada tampa aišku, kad nieko gero nebus, kai vienas iš veikėjų ištaria: „jį reikia nužudyti.“ Vadinasi, taip vienaip ar kitaip tikrai bus, nes tai svetainėje kabantis pistoletas, kuris turi išauti...  Visgi filmo pabaiga tampa tokia tamsi, paskendusi rūkuose ir standartinio braižo (skerdynių vakarėlis!), kad pamirštama ir baimės, ir intrigos atmosfera. Veikėjų psichologija ir veiksmai tokie primityvūs, neišskleisti ir primenantys dešimtis siaubo trilerių iš devinto dešimtmečio laikotarpio. Kūrinys neturi idėjos, neturi aistros ir ambicijų, tiesiog filmas for fun.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Kaip padėti sau sunkiomis akimirkomis? Mintys apie savivertės stiprinimą, savęs gerbimą, savirealizaciją

Sveiki,

Norėjau pasidalyti su jumis amerikiečių autorės Melody Beattie mintimis iš knygos „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“ (Alma littera, 2020), kurios susijusios su menka žmogaus saviverte. Juk taip dažnai būna, kada patys save nuvertiname, susitapatinę su kitų žmonių kritika, patyčiomis ir kitomis menkinančiomis elgesio apraiškomis. Mes galvojame, kad jie teisūs taip manydami apie mus, todėl ir patys pradedame kitus menkinti, kritikuoti, lipdyti etiketes ir papuolame į uždarą stiklo gaubtą, iš kurio labai sunku išskirti. Dalijuosi M. Beattie mintimis, gal kam nors surezonuos, kaip kad man šiomis dienomis.

„Mes neturime kitų žmonių elgesio laikyti mūsų pačių vertės atspindžiu. Neturime jaustis nesmagiai, jei mūsų mylimas žmogus nusprendžia elgtis netinkamai. Taip reaguoti normalu, bet jei tas asmuo nesiliauja blogai elgtis, mes neturime ir toliau jaustis nesmagiai ar dar prasčiau. Visi mes esame patys atsakingi už savo elgesį. Jei kitas žmogus elgiasi netinkamai, leiskite jam pasijusti nesmagiai. Jei nepadarėte nieko, dėl ko turėtumėte šitaip jaustis, tai ir nesijauskite. Suprantu, kad sunku, bet to galima išmokti.

Neturite manyti, kad jei mus atstums, mūsų vertė nukentės. Jei jums svarbus (ar nesvarbus) žmogus atstumia jus ar atsisako dėl jūsų ką nors padaryti, jūs nemirštate ir esate vertas tiek pat, koks būtumėte gavęs teigiamą atsakymą. Patikrinkite visus jausmus, kuriuos sukėlė atstūmimas, išsakykite savo mintis, bet nepraraskite savigarbos dėl to, kad jus atstūmė ar nepritarė tam, ką padarėte. Net jeigu pats svarbiausias jums asmuo davė neigiamą atsakymą, jūs nemirėte ir jums viskas yra gerai. Jei pasielgėte netinkamai, turite išspręsti problemą ar pakeisti savo elgesį, imkitės reikiamų žygių, pasirūpinkite savimi. Bet nenuvertinkite savęs ir nesuteikite kitiems progų jus nuvertinti. To nereikia (p. 93).“

Jūsų Maištinga Siela

Lenkijos knygynai: kokias knygas skaito lenkai? Główna Księgarnia Naukowa im. B. Prusa

Vienas seniausių Varšuvoje knygynų, veikiančių nuo senų senovės. Manau, Vilniuje atitiktų Vilniaus centrinio knygyno dvasią Gedimino prospekte. Knygynas vadinasi: Główna Księgarnia Naukowa im. B. Prusa.

Sveiki,

Neseniai teko važinėtis po Lenkiją ir, kaip dažnai būna, įkišau savo ilgą snapą į tos šalies knygynus pasidairyti, ką skaito šiuolaikiniai lenkai ir kas pas juos lentynose padėta. Tikriausiai jau nieko nebenustebins tokie knygų reportažai, nes visas pasaulis eina išvien su garsiausiais bestseleriais. Beveik paraleliai tai, ką skaito latviai, ką griaužia lietuviai, panašiai skaito ir patys lenkai.

Naujienų ir topų lentynose jau nemažą knygų galima rasti Lietuvoje. Na, pavyzdžiui, lenkai jau išsivertė Margaret Atwood „Testamentą“ (lietuviškai tikriausiai vadinsis „Palikimas“), kurio leidimas lietuviškai dar tik ruošiamas. Labai populiari knyga, kaip, beje, ir pas mus Booker premijos finalininkės Sally Rooney „Normalūs žmonės“.

Apskritai yra vienas esminis skirtumas tarp lenkų į lietuvių knygynų ir tai jausti beveik visur. Buvau užsukęs į kokius keturis knygynus (senovinius senamiestyje ir mega prekybos centruose, stotyse) ir visi jie išlaiko senąją Lietuvoje jau beveik išnykusią knygyno atmosferą: knygų kvapas, išdėstymas, apšvietimas, ramuma. Jeigu pas mus pirmoje kokio nors „Pegaso“ knygyno vitrinoje išrikiuoti muilai, puodeliai ir kita atributika, lenkai į knygynus neintegruoja kavinių ar ledainių, nekvėpina patalpų dirbtiniais saldžiais kvapais, neleidžia net muzikos. Nežinau, ar tai gerai, tačiau pas mus knygynai tapo salonais, kur greitu metu galėsime, manau, nusipirkti grietinės. Maža šalis, maža rinka, matyt, knygynai sukasi kaip išmanydami, o lenkams, matyt, to dar nereikia, jie mėgaujasi knyga ir šiuo atžvilgiu jie yra praktiškesni.

Apskritai susidarė įspūdis, kad lenkai gana skaitanti tauta. Neretai pamatysi kokį Varšuvos pilietį skaitantį tiesiog gatvėje prie šviesoforo, kol įsijungs žalia spalva. Ir tai tikrai nėra koks nors kelionių vadovas, o toji pati Olga Tokarczuk, ar kokia nors kita skaitytoją jaudinanti grožinė literatūra.  Padariau keliolika nuotraukų, kviečiu pasidairyti...

Jūsų Maištinga Siela

 Dažnai didesniame knygyne populiarūs prabangūs lediniai su pačiais įvairiausiais meno šakų katalogais. Didžiuliai prašmatnūs albumai, didžiuliai ir sunkiai rankoje nulaikomi gero popieriaus architektūros, mados industrijos, rašytojų, istorinių veikėjų albumai, kurių labai gausu. Palyginus su Lietuva, manau, mes atrodome labai kukliai. Maža šalis, menka rinka, pasikartosiu vėl.

  

Beveik kiekviename knygyne aptikau anglų kalba pardavinėjamų knygų. Didžiuosiuose Lietuvos knygynuose tai jau seniai nebe naujiena, tačiau Lenkijoje ne kokios nors senos ir minkšto viršelio pamiršti bestseleriai, o tai, ką skaito visas pasaulis anglų kalba.

Tokią ramią knygyno atmosferą, kone muziejinio lygio, Lietuvoje teišlaikė retas knygynas, dažniausiai koks nors centrinis, nekomercinis. Pavyzdžiui, kokioje nors Klaipėdoje tokio knygyno jau nebėra.

2018 metų Nobelio laureatė Olga Tokarczuk Lenkijoje tikra literatūros žvaigždė. Su ja vis dar paruošti atskiri stendai. Jos knygos perleistos lenkų kalba su specialia Nobelio emblema. Ji tarp bestselerių autorių. Pasižiūrėjau, kad kone 10 knygų, kai kurių net nežinojau. Kai kurios knygos labai trumpos, nesiekiančios net 100 puslapių. Žinoma, įspūdingiausiai atrodo „Jokūbo knyga“, kurią, kaip supratau, jeigu koronavirusas nieko nepagadins, dar šių metų pabaigoje turėtume turėti lietuviškai. Tai beveik 1000 puslapių siekiantis epinis pasakojimas. Galite pasižiūrėti trumpą filmuotą reportažą.

Knygos anglų kalba. Lietuvoje kai kurios jau išleistos ir tapo bestseleriais. Michael Houellebecq „Serotoninas“, Michelle Obama „Mano istorija“, Margaret Atwood „Testamentas“, Jojo Moyes „The Giver of Stars“ ir kt.

 Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lenkijoje labai populiarios mokslinės literatūros autorius Yuval Harari „Homo Sapiens: glausta žmonijos istorija“ autorius. 

Jaukus, kone „naminis“ kampelis su knygomis. Čia galima prisėsti ir pavartyti knygą, gal net paskaityti.

 Audio knygos, kaip supratau, Lenkijoje taip pat paklausios ir populiarios, tačiau nepranoksta popierinio varianto.

Lietuviškai turime didžiulį biografinį talmudą apie kitą Nobelio laureatą Česlovą Milošą. Lenkai gerbia šį lietuvių-lenkų rašytoją. Aptikau jo didžiulę biografiją lenkų kalba, o knygos atgaliniame viršelyje pasisako lietuvis Tomas Venclova.

Jūsų Maištinga Siela