Knyga: Ann Patchett "Bel Canto"

 Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Į vasaros kelionių krepšį įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romaną Bel Canto (angl. Bel Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada neskaitau.

Visgi Ann Patchett mano akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos, 2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji (Baltos lankos, 2017). Namų lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos, 2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.

Ann Patchett – garsi šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018 metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.

Pasirodo, romano siužetas įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės „vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai, daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai. Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės ir meilės ryšius.

Visą romaną sudaro 10 skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži, nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo. Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo, tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas, poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą, kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti. Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas, neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“

Ann Patchett

Bene svarbiausias romano idėjinis matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus. Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas, pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui, taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo, ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką. Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“

Nepaisant to, kad Ann Patchett stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva, autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški, įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai, sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.

Skaitytojas yra nuolat paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų, toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus. Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.

Maištinga Siela

Turistinės subalansuotos atostogos – Hermio dovana Maištingai Sielai

 

Skaitytojai!
 
Joninių išvakarės! Esu pasiruošęs šiek tiek pakeliauti ir atsijungti nuo kompiuterio, kuris yra neatsiejamas mano kasdienybės (kartais ir rutinos) įrankis. Lagaminai jau sukrauti, bilietai nupirkti ir viskas jau suruošta. Ramu, gera ir paprasta širdyje. O ko daugiau reikia? Per pastaruosius kelerius mėnesius gyvenau ganėtinai emociškai sudėtingai, labai troškau kokių nors esminių pokyčių, o kas gali būti geriau už keliones? Pažintines ir prasmingas, kur pamiršti savo kasdienybės rutiną ir pasineri į kitų tautų istoriją, kultūrą, atmosferą. Kas, kad šiek tiek turistiškai sukurtą? Nemanau, kad esu koks Aurimas Valujavičius, kuris savo tikromis kelionėmis gali kurti savitą ir unikalią pirčių istoriją, tačiau mano kelionių tikslas ir nėra iššūkiai. Veikiau naujas raibuliavimas, praplečiantis kasdienybės kontekstus, švelniai ir nepretenzingai. Nesu ir tas, kuris sugalvotų vienas įkopti į kokį didžiulį kalną ar dviračiu nusigauti į Ispaniją su 120 eurų kišenėje. Esu absoliučiai žinių ištroškęs turistinis keliautojas, kurio smalsumą galima greitai patenkinti. Tą tai jau tikrai žinau.
 
Ar galima pykti ant Olgos Tokarczuk, kuri su ironija sako, kad kelionės po visą pasaulį suvienodėjo: tie patys patogumai, viešbučiai, viešbučių maistas, tempas, pro ausis tekančios gido istorijos, išsilaipinimas ir įlaipinimas... Judesys, kiniški tie patys suvenyrai iš to paties fabriko Islandijoje ar Kroatijoje. Autentiškumui reikia drąsos. Nepatogumams kelyje reikia jėgų. O dažnas iš mūsų norime greitai, efektyviai ir patogiai. Aš išties esu statistinis turistas, tas kuriam subalansuota, bet nepernelyg nepatogiai. Hermis – kelionių dievas ir tegu lydi šią vasarą visus keliaujančius, tegul jo sparneliai maloniai kiekvienam pagal poreikį plasnoja kur nors virš galvų. Taigi... Gerų ir Jums atostogų!
 
Maištinga Siela
 

Knyga: Olga Tokarczuk "Jautrusis pasakotojas"

 

Olga Tokarczuk. „Jautrusis pasakotojas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 248.

 
„Iš tokiu būdu sukauptų lėšų būtų galima įkurti stipendijų fondą tiems rašytojams, kurių rinka nepamilo. Duokime rašytojoms ir rašytojams pinigų vaiko priežiūrai, kad jie pusę dienos galėtų skirti darbui. Garantuokime jiems galimybę išvykti į kelionę ir atlikti naujam romanui reikalingą tyrimą. Nesivadovaukime tuo, ar jie žinomi, ar gavo kokių nors premijų (nevertinkime pagal tai, ar verta į juos investuoti). Padrąsinkime tuos nedrąsiuosius, tuos savimi nepasitikinčius provincialus, nežinančius, kas yra „Plan B“ prie Išganytojo aikštės, ir neturinčius galimybių prasiskverbti į viską lemiančias visuomenės grupes (p. 108-109).“
 
Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Olgos Tokarczuk (g. 1962) eseistinis rinkinys Jautrusis pasakotojas (lenk. Czuly narrator) pas mane knygų lentynoje prastovėjo penkerius metus. Šie metai pas mane eseistikos skaitymo metai, todėl ėmiausi Jautriojo pasakotojo, į kurią autorė sudėjo pandemijos periodo pasakojimus, Lodzės paskaitų tekstus ir anksčiau, dar 2014-2018 metais rašytus tekstus spaudoje. Į lietuvių kalbą didžiąją teksto dalį išvertė, galima sakyti, Tokarczuk kūrybos specialistas Vyturys Jarutis, o kai kuriuos tekstus Birutė Jonuškaitė ir Rimvydas Strielkūnas.

Pradėsiu nuo to, kad pirmieji tekstai skaitėsi gana nuobodžiai. Ognozija – skyrelis, kuris vertė suabejoti, ar man apskritai patiks ši knyga, nors esu nemažas Olgos Tokarczuk prozos gerbėjas, ypač man patiko knyga Bėgūnai. Bet kuo toliau skaičiau, tuo tekstai labiau tapo literatūriniai ir iš esmės apie literatūrą, o tai yra vienas iš svarbių mano interesų, tad perkopus 50 puslapių ribą, galima sakyti, knyga mane visiškai įtraukė. Kai kas jau atrodo šiek tiek pasenę, pavėluota, nenumatyta, pavyzdžiui, apie dirbtinio intelekto kuriamą literatūrą, kurio poveikį dabarties rašytojo profesijai nieko nerasite. Tiesa, Olga Tokarczuk šį pavasarį sukėlė socialiniuose tinkluose tikrą audrą, kai parašė, jog yra sužavėta šiuo įrankiu ir kad pastaruoju metu naudojasi rašydama naująjį kūrinį dirbtiniu intelektu. Žmonės net piktinosi, ar nevertėtų atimti Nobelį, tačiau kitame įraše rašytoja patvirtino, kad dirbtinis intelektas tėra tik paieškos ir idėjų apdorojimo pirminė priemonė, sutrumpinanti medžiagos rinkimo kelią iki darbo su tikraisiais šaltiniais, ir kad visus faktus ji kruopščiai tikrinanti, o pats dirbtinis intelektas tikrai už ją kūrinių nerašantis. Taigi.
 
Grįžtant prie Jautrusis pasakotojas, autorė iš esmės šiuose tekstuose dalijasi savo suvokimais apie prozos rašymą, o kaip pavyzdžius pateikia savo kelių dešimtmečių kūrybinę praktiką, ypač tekstuose, skirtuose Lozdės universiteto klausytojams. Taip pat į tekstus prasprūsta autobiografiniai labai įdomūs fragmentai, kurie man pačiam sukėlė didelį susidomėjimą. Pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk keistieji skaitymo ritualai: „Skaičiau gulėdama, klūpėdama, ant sofos, ant grindų, vonioje. Visados šalia turėjau pasidėjusi ką nors sūraus – druskos figūrėlių iš Veličkų (begalę jų parsivežiau iš kelionės su klase), kurias nuolatos po gabaliuką graužiau, arba lėkštutę druskos, į kurią padažydavau pirštą ar kramtomą gumą (tų laikų prabangą donaldą kramtydavome daugybę dienų). Dabar kiek gėdydamasi turiu pripažinti, kad taip pat valgau „Maggi“ kubelius ir sultinius (p. 89).“
 
Vienas įdomesnių literatūrinių viražų yra autorės teorijos gretinimas su Antikos mitologija. Ji randa archetipinių įvaizdžių nusakyti kūrybos galiai ir procesams atskleisti, pavyzdžiui, niekada pernelyg nesidomėjau pirklių ir kelionių dievu Hermiu, kuris, pasirodo, atsakingas ir už literatūrą bei vertimus (koks ten dar Apolonas ar kokia ten mūza Kaliopė – Hermis valdo literatūrą!). Tai mėgstamiausias O. Tokarczuk dievas: „Nieko keista, kad amžių amžius vertėjų dievas, užtarėjas ir globėjas buvo Hermis. Neaukštas, lankstus, greitas, galvotas, sumanus dievas, lakiojantis pasaulio keliais: pasak Plutarcho, mažiausias ir gudriausias iš dievų. <...> Jis veda mus per tyrus, moko skaityti žemėlapius, padeda kirsti sienas. Bet pirmiausiai jis pasirodo ten, kur mezgasi koks nors bendravimas. Vos tik praveriame burną ką nors sakyti kitam žmogui – kaipmat šalia išdygsta Hermis. Kai skaitome laikraščius, naršome internete, rašome trumpąsias žinutes, jis stovi čia pat. Jeigu dabar iškiltų jo šventykla, ji būtų pilna spausdintuvų, telefonų ir kopijavimo aparatų (p. 63).“ Visgi Tokarczuk iškelia ir mintį, kad kelionės suvienodėjusios ir vis labiau pritaikomos turistams, ar mes keliautume į Kiniją, ar Etiopiją, ar Graikiją – visur matysime vakariečiams pritaikytus panašius variantus, panašius viešbučius, o tos tikrosios kultūrinės patirties – tik turistams pritaikyti patogumai, neturintys nieko bendro su, pavyzdžiui, Marko Polo laikų kelionėmis, kai išlipus kitapus pasaulio tekdavo pačiam susipažinti ir susikalbėti nuo nulio.
 
Tenka pripažinti, kad autorė teisi dėl pasaulio suvienodėjimo, o visų patirtys daugiau ar mažiau yra panašios, komunikavimo galimybės beribės ir viskas mūsų patogumui. Apskritai Jautrusis pasakotojas į literatūrą ir apskritai į kultūrą žvelgia iš smarkiai globalizacijos paveikto pasaulio, kurį visų pirma suformavo vienoda rinka, t. y. noras parduoti save, savo istoriją, savo kultūrą. Mes net kalbame panašia patirčių kalba: „Matyti Tantalo sodus pas Homerą, „stebėti Napoleono karus pas Tolstojų“, „gydytis džiovą pas Manną“, „medžioti banginius pas Melville‘į, „būti nelaimingu įsimylėjėliu pas Prusą“ – turbūt lakoniškiausiai, bet sykiu nepaprastai tiksliai apibrėžia, ką mums daro literatūra. Literatūra, kurdama ypatingo ontologinio statuso pasaulius, ištraukia mus iš savęs pačių ir leidžia dalyvauti išgyvenimuose, kurių kitaip nepatiriame. <...> Turbūt niekada jokie psichologai iki galo neišsiaiškino šio skaitymo stebuklo. Visuotinio stebuklo, nes kas sekundę jis įvyksta skirtingose Žemės rutulio vietose, – stebuklo, kurį pati esu patyrusi, nes pirmiausia esu skaitytoja, o tik paskui rašytoja (p. 78-79).“

Olga Tokarczuk

 
Prisiminiau, kad manęs pernelyg nesužavėjo autorei labai brangus romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Kažkodėl žudikė savamokslė astrologė, buvusi tiltų architektė manęs anuomet neįtikino, tačiau šioje knygoje ji pati analizuoja Janinos Dušejko personažą, kaip jis atsirado ir kaip sukūrė jos pasaulį ir charakterį. Autorė kelia prielaidą apie tariamą tarpžeminę erdvę (susiedama su dievu Erotu, kuris yra tarp dievų ir mirtingųjų – aliuzija į Platono Puotą), kurioje randasi egzistuojančios idėjos ir literatūros personažai. Tokarczuk iškelia idėją, kad rašytojas ne visada gali valdyti personažą, kai kada pats personažas mistiniais būdais iš tarpžeminės erdvės pasisako, kas jis yra, ir jokia kita protu valdoma idėja rašytojui nebetinka. Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia savo begalinį susijaudinimą, kai baigė rašyti romaną apie astrologę Dušejko. Kitą dieną autorė susapnavo visus savo veikėjus, pamatė ryškiai jų veidus ir bendravo kaip su kokiais kino filmo aktoriais...
 
Apskritai Tokarczuk pasikliauja mistiniais likimo siužetais, kurie patikrina jos magiško realizmo turinčius pasakojimus. Vienas įdomesnių sutapimo iš Dienos namai, nakties namai romano Martos personažas, kuris buvo labai panašus į realiai gyvenusios Martos jos pačiame nusipirktame name, kuriame apsilankę čionai kažkada gyvenę vokiečių vaikaičiai jau po knygos pasirodymo papasakojo močiutės istorija. Apie nerealius sutapimus ir kūrybos paslaptis, ji užsimena ir apie bene svarbiausią savo romaną Jokūbo knygos užkulisius: „ <...> daugybę kartų, stovėdama su taure kokiame nors priėmime, paimdavau iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir atsivertusi pirmą pasitaikiusį puslapį, savo nuostabai, rasdavau būtent tai, ko man reikėjo – veikėją, įvykį, informaciją, asociaciją, man negirdėtą titulą. Ir daug sykių, be niekur nieko, sutikdavau kokį nors žmogų, kuris padėdavo man išspręsti su romanu susijusią problemą. Nekalta išvyka į tokią nors atsitiktinę vietą užvesdavo mane ant nė nesapnuoto kelio. Tokiu atveju iš pradžių imi nepatikliai žvalgytis į šalis, paskui į galvą vis dėlto ateina keista mintis, kad kažkokių priežasčių pasauliui rūpi, kad ši knyga būtų parašyta. Suprantu, kad tai skamba nerimtai, na ir leidžia susidaryti apie mane nevienareikšmišką nuomonę. O kas man! (p. 173).“
 
Ne veltui knyga vadinasi Jautrusis pasakotojas, nes autorė pabrėžia, kad kuriant literatūrą jai labai svarbu yra girdėti pasakotojo balsą, kaskart vis kitokį ir tinkantį pasirinktam pasakojimui. Svarbiausias dalykas, anot autorės, išreiškiantis pasakotojo jautrumą yra net ne empatija, t. y. gebėjimas suprasti kitą, bet atjauta. Atjausti pasaulį, atjausti gyvūnus, atjausti savo kuriamus literatūros veikėjus, nes atjauta yra tas, kas sieja kūrėją, personažą ir skaitytoją, bendras susitikimo laukas, pagrįstas aukščiausiais emociniais išgyvenimais. Bet tuo pačiu Tokarczuk nuogąstauja, kad šiuolaikinis pasaulis, nors ir pasiūlo daugybę dalykų, bet jis plokštėja, banalėja, o literatūra vis labiau tampa šabloniška, žanrinė, atpažįstamai „saugi“ ir sunkiai konkuruojanti, tarkim, su kokybiškai serialais. „Tai reiškia, kad sutrik omūsų gebėjimas daugiapusiškai (konkrečiai, istoriškai, tačiau ir simboliškai, ir mitologiškai) dalyvauti įvykių grandinėje, vadinamoje mūsų gyvenimu. Gyvenimas kuriamas iš įvykių, tačiau tik tada, kai gebame juos interpretuoti, bandyti suprasti ir suteikti jiems prasmę, jie virsta patirtimi. Įvykiai yra faktai, tačiau patirtis yra kai kas nenusakomai kita. Būtent ji, o ne įvykiai, yra mūsų gyvenimo materija. Patirtis yra interpretacijos apdorotas ir atmintyje išsaugotas faktas. Ji remiasi tik tikru mūsų prote esančiu pagrindu, gilia reikšmių struktūra, nuo kurios atsispirdami gebame išskleisti savo gyvenimą ir nuodugniai jį tyrinėti (p. 229-230).“
 
Išties Jautrusis pasakotojas yra tai, kas iš esmės rašytojai O. Tokarczuk rūpi ne tik kaip literatūros kūrėjai, bet apima ir kai ką plačiau, sakyčiau, globalius dalykus, susijusius su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Visų pirma, man šis esė rinkinys yra apie besikeičiantį pasaulį ir laiką, kuriame asmeniškai ir jautriai atsisveikinama su senuoju pasauliu ir su nerimu laukiama naujojo. Skaitymas yra pamatinis dalykas, kas žmogų verčia mąstyti pajungiant estetinius, emocinius ir protinius išgyvenimus. Pasaulyje, kuriame visi laukia greitų ir gerų rezultatų, kur iš tavęs tikimasi optimalumo ir produktyvumo, kur sunkiai belieka laiko ramiam skaitymui, paliekant pasaulio triukšmą ir banalybes, Jautrusis pasakotojas lyg ir primena, koks kartais yra turtingas lėtas pasaulio ir gyvenimo tempas, kiek daug jis suteikia išminties ir kokybės, gelmės. Man knyga patiko, prisižymėjau ją nuo pradžios iki pabaigos pieštuku – visko čia ir nepacituosi, bet visumoje ji yra apie meilę literatūrai ir knygų galią keisti išmintingai pasaulį.
 
Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 197: gebėjimas atleisti

 

Sveiki!
 
Vienas iš didžiausių žmogaus be empatijos ir atjautos taurumo bruožų yra gebėjimas atleisti. Pats Mahatma Gandis yra pasakęs: „Silpni niekada negali atleisti. Atleidimas yra stipriųjų savybė.“ Man regis, labai svarbu yra atsikratyti perdėto kaltės jausmo, kuris diena iš dienos gali slėgti žmogų ir privesti prie savidestrukcijos. Labai svarbu gebėti ne tik kitiems atleisti, bet ir atleisti sau. Nes kas gi yra gijimas, jeigu ne kaltės jausmo paleidimas, kuris ištuština mintis, emocijas ir sielą nuo perdėto įsiciklinimo į dramatišką kaltę, kuri gali privesti prie to, kad žmogus yra ano ar kitko nevertas, todėl dažniausiai jis pasirenka aukos poziciją.
 
Soren Kierkegaard yra taip pat sakęs: „Atleisti sau yra sunkiausia užduotis, nes tai reikalauja susidurti su savo pačių šešėliais ir juos priimti.“ Kai kada priimti savo šešėlius ir dėl jų nejausti kaltės ar gėdos mes mokomės visą gyvenimą. Vien tas suvokimas, kad reikia kasdien tą daryti, sakyčiau, jau veda prie gero.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Migelis de Servantesas Savedra: biografija, gyvenimas, Barokas, istoriniai-kultūriniai kontekstai, romano "Don Kichotas" reikšmė

 

Sveiki, mielieji!
 
Šis įraše aptarsiu, kas iš tikrųjų buvo toks genialusis ispanų prozininkas Migelis de Servantesas Savedra ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jis parašė „Don Kichotą“. Įrašą kaip visada įkvepia skaitoma mano paties dabartinė literatūra ir šįkart Leonido Donskio raštai, kuriuose dažnai galima sutikti jo paties mylimo „Don Kichoto“ pavyzdį analizuojant įvairius socialinius atvejus. Žymus lietuvių filosofas šį kūrinį laiko genialiu. Kodėl? Skaitydami netrukus ir sužinosite.
 
MIGELIO DE SERVANTESO SAVEDROS GYVENIMAS BAROKINĖJE ISPANIJOJE IR ROMANO „DON KICHOTAS“ PARAŠYMO APLINKYBĖS
 
1547 metų rugsėjo 29 dieną, Ispanijos Alcala de Henareso mieste, prasidėjo vieno didžiausių pasaulio literatūros genijų gyvenimo kelionė. Migelis de Servantesas Savedra (isp. Miguel de Cervantes Saavedra) gimė kuklioje aplinkoje, kuri toli gražu nepriminė dvaro prabangos, nors tėvas Rodrigas de Servantesas ir priklausė smulkiosios bajorijos sluoksniui. Ši bajorystė, vadinamoji hidalgų klasė, tuo metu jau buvo praradusi savo ankstesnę politinę bei ekonominę galią, o tėvo profesija – „chirurgo-kirpėjo“ – nors ir svarbi tuometinėje visuomenėje, nebuvo garantas socialiniam stabilumui. Servanteso motina Leonor de Kortinas buvo moteris, kurios šaknys siekė kiek kitokią socialinę terpę, tačiau šeima nuolat grūmėsi su likimu: tėvas, ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, todėl Migelio vaikystė praėjo nuolatiniuose persikraustymuose tarp Madrido, Valjadolido ir Sevilijos. Šis klajokliškas gyvenimo būdas, kupinas tėvo skolos problemų ir nuolatinių finansinių krizių, neabejotinai paliko pėdsaką būsimojo rašytojo pasaulėjautoje, išmokydamas jį stebėti įvairius socialinius sluoksnius, nuo paties žemiausio iki vidurinio, kas vėliau atsiskleis jo kūrybiniame realizme.
 
Jaunystės metai Servantesui nebuvo lengvas, be rūpesčių praleistas laikas, o veikiau nuolatinis ieškojimas savo vietos chaotiškoje XVI amžiaus Ispanijoje. Nors istorikams nepavyko tiksliai nustatyti, kokį sistemingą išsilavinimą jis gavo, remiantis fragmentiškais liudijimais manoma, jog jis galėjo lankyti jėzuitų kolegijas, kurios tuo metu buvo pagrindinis švietimo židinys, formuojantis griežtą, bet platų pasaulėvaizdį. Tačiau kur kas svarbesnė buvo jo pažintis su intelektualine Madrido aplinka, o ypač ryšys su humanistų mokytoju Chuanu Lopesu de Ojosu. Būtent pastarasis atpažino jaunuolio talentą ir suteikė jam pirmąją tribūną – išspausdino Migelio sonetus, skirtus karalienės Izabelės de Valua atminimui. Tai buvo pirmieji žingsniai į literatūros pasaulį, tačiau pats Servantesas tuo metu dar nedrįso ar negalėjo visiškai pasinerti į kūrybą, nes jį traukė nuotykiai, garbė ir tarnystė tėvynei, kuri tuo metu buvo dominuojanti jėga Europoje.
 
1569 metais prasidėjo lemtingas Servanteso gyvenimo etapas, kai jis dėl neaiškių priežasčių – tikėtina, siekdamas išvengti teisinių problemų dėl dvikovos, – paliko Ispaniją ir pasuko Italijos link. Italija jam tapo ne tik politinės tarnystės, bet ir estetinio bei kultūrinio atradimo vieta: jis susipažino su italų Renesanso literatūra, tapyba ir humanizmo idėjomis, kurios vėliau suteiks jo kūrybai didingą europinį mastą. Tačiau 1570 metais, pasijutęs pašauktas aktyvesnei veiklai, jis stojo į Ispanijos karinį laivyną ir tapo jūrų pėstininku. Tai buvo laikas, kai Ispanija gynė krikščioniškosios civilizacijos pamatus nuo Osmanų imperijos ekspansijos. Servantesas nebuvo tik eilinis kareivis – jis jautė gilų patriotizmą ir tikėjimą savo šalies misija, todėl 1571 metais vykęs garsusis Lepanto mūšis tapo aukščiausiu jo drąsos įrodymu. Jis kovojo laive „Marquesa“ ir, nepaisydamas savo karštinės, atsisakė likti žemiau denio, drąsiai stojo į pirmąsias gretas.
 
Šio mūšio kaina buvo itin didelė: jis gavo du šūvius į krūtinę ir vieną į kairę ranką, kuri buvo sužalota taip sunkiai, kad liko paralyžiuota visam likusiam gyvenimui. Ši fiziologinė trauma, padariusi jį „Lepanto vienarankiu“, tapo ne tik jo karinės garbės ženklu, bet ir nuolatiniu fizinio skausmo bei socialinės atskirties šaltiniu. Po sužeidimo jis nesitraukė iš tarnybos, toliau tęsė karinę karjerą, tačiau likimas jam paruošė dar sunkesnį išbandymą. 1575 metais, plaukiant atgal į Ispaniją su rekomendaciniais laiškais, kurie žadėjo jam aukštesnį karinį laipsnį, jo laivas buvo užpultas berberų piratų. Tai buvo pabaiga jo svajonių apie šlovę kariuomenėje ir pradžia penkerių metų trukusio vergovės laikotarpio Alžyre, kuris tapo vienu svarbiausių egzistencinių išgyvenimų, suformavusių jo, kaip rašytojo, gilią empatiją kenčiantiems ir kaliniams.
 
Alžyro kalėjimuose Servantesas tapo žmogumi, kuris neprarado orumo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo aktyvus, ne kartą organizavo drąsius pabėgimo bandymus, rodydamas neįtikėtiną ryžtą ir lyderio savybes kitų belaisvių atžvilgiu. Nors šie bandymai buvo nesėkmingi ir net privedė prie dar griežtesnio kalinimo, jie parodė jo nesulaužomą dvasią. Galiausiai, po penkerių metų, 1580-aisiais, už jį buvo sumokėta išpirka, surinkta šeimos ir Trinitorių ordino dėka, ir jis grįžo į Ispaniją. Tačiau tėvynėje, kurią jis gynė ir dėl kurios kentėjo, jo nelaukė jokia šlovė ar pripažinimas. Tai buvo skaudus susidūrimas su realybe: kariuomenė jo nevertino taip, kaip jis tikėjosi, o literatūriniai bandymai, nors ir bandyti, negarantavo pragyvenimo, todėl jis turėjo griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų.
 
Po grįžimo į Ispaniją Servanteso gyvenimas tapo tikra kova su skurdu ir nesėkmėmis. Jis dirbo mokesčių rinkėju – darbas, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus ir pavojingas, nes privertė jį nuolat keliauti per atokius Ispanijos kaimus ir miestelius. Būtent šiame darbe jis susidūrė su pačia įvairiausia Ispanijos visuomene: nuo korumpuotų valdininkų iki paprastų, vargstančių valstiečių, kurių likimai, kalba ir papročiai vėliau tapo „Don Kichoto“ personažų prototipais. Dėl finansinių neatitikimų, sudėtingos to meto buhalterijos ir, tikėtina, kitų žmonių kaltės, jam teko patirti pažeminimą – jis buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą dėl „finansinių pažeidimų“. Būtent kalėjimo sienos, paradoksalu, tapo erdve, kurioje gimė genialioji mintis sukurti romaną, kuris parodijuotų populiariuosius riterių romanus ir atskleistų žmogaus vidinį konfliktą tarp iliuzijos ir realybės.
 
„Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, išleistas 1605 metais, nebuvo tik literatūrinis eksperimentas; tai buvo kultūrinis sprogimas. Kūrinys, kurį jis, pasak legendos, pradėjo rašyti kalėjime, sulaukė neįtikėtino pasisekimo visoje Europoje, tačiau paradoksalu tai, kad pats autorius iš šio populiarumo beveik negavo finansinės naudos. Jis gyveno kukliai, nuolat vargdamas ir bandydamas išlaikyti savo šeimą. Tuo metu Ispanija, buvusi „Aukso amžiaus“ viršūnėje, pradėjo rodyti pirmuosius ekonominio ir politinio nuosmukio ženklus. Servanteso tekstai tapo šios epochų sandūros veidrodžiu: jis matė, kaip senieji riteriški idealai dūžta susidūrę su cinizmo ir skurdo pilna realybe. Tai nebuvo tiesiog juokinga knyga apie pamišusį senuką; tai buvo gili filosofinė studija apie žmogaus teisę į savo svajonę, net jei ši svajonė atrodo beprotiška aplinkinių akyse.
 
Antroji „Don Kichoto“ dalis, pasirodžiusi tik 1615 metais, praėjus dešimčiai metų po pirmosios, buvo sukelta netikėto įvykio – pasirodžiusios apokrifinės, kito autoriaus parašytos tęsinio versijos, pasirašytos slapyvardžiu Avellaneda. Tai privertė Servantesą paskubėti ir užbaigti savo originalią viziją, kurioje Don Kichotas galiausiai atgauna protą, bet kartu ir praranda gyvenimo prasmę. Ši antroji dalis yra laikoma dar gilesne ir brandesne, joje autorius meistriškai žaidžia su skaitytojo suvokimu, pačiais personažais ir literatūros prigimtimi. Servantesas čia nebe tik parodijuoja, bet ir kuria naują, psichologiškai turtingą romano formą, kuri padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos literatūrai. Šis rašymo laikotarpis buvo kupinas kūrybinio pakilimo, nepaisant prastėjančios sveikatos ir artėjančios mirties.
 
Jo asmeninis gyvenimas, kaip ir kūryba, buvo sudėtingas ir kupinas prieštaravimų. 1584 metais vedęs už save 18 metų jaunesnę Kataliną de Salasar, Servantesas niekada nesukūrė klasikinės šeimos idilės, o santuoka dažnai buvo siejama su finansiniu išgyvenimu. Jo ryšys su nesantuokine dukra Izabele de Saavedra rodo jo pastangas prisiimti atsakomybę ir meilę, nepaisant visuomenės požiūrio į tokius ryšius. Servanteso gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jo kūrybos, o jo patirtis – nuo karo sužeidimų iki kalėjimų – suteikė jam tą unikalią perspektyvą, kurią vėliau jis sudėjo į savo personažus. Jis nebuvo atsiskyręs genijus; jis buvo žmogus, kuris savo gyvenimą nugyveno „gyvojoje“ Ispanijoje, su visais jos pakilimais ir nuosmukiais.

Žymiausias paveikslas, kuriame, kaip ilgą laiką buvo manoma, yra pavaizduotas Migelis de Servantesas, yra Chuano de Jauregio (Juan de Jáuregui) portretas (1600 m.).  Šis kūrinys yra plačiai žinomas ir dažnai reprodukuojamas kaip „tikrasis“ rašytojo atvaizdas, tačiau mokslininkų bendruomenėje jo autorystė ir autentiškumas yra smarkiai ginčijami bei laikomi nepagrįstais.

 
Iki pat gyvenimo pabaigos Servantesas buvo neįtikėtinai produktyvus, nes sustojimas reiškė mirtį – tiek tiesiogine, tiek finansine prasme. Be garsiojo „Don Kichoto“, jis parašė „Pavyzdingąsias noveles“, kuriose meistriškai demonstravo kalbos valdymą ir gebėjimą kurti įtraukiančius siužetus, taip pat „Persilio ir Sigismundos darbus“ – romaną, kurį pats laikė savo geriausiu kūriniu. Šie darbai liudija ne tik jo literatūrinį meistriškumą, bet ir norą išbandyti įvairius žanrus. Nepaisant nuolatinio skurdo, jis iki paskutiniųjų dienų išliko intelektualiai budrus ir kūrybiškas, nes literatūra jam buvo vienintelis būdas įprasminti patirtas kančias.
 
Migelis de Servantesas mirė 1616 m. balandžio 22 d. Madride, praėjus nedaug laiko po „Persilio ir Sigismundos darbų“ užbaigimo. Jo mirtis nebuvo viešas įvykis – jis mirė kaip žmogus, kuris paliko pasauliui genialų palikimą, bet pats nesulaukė tinkamo pripažinimo savo gyvenimo metu. Palaidotas Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne, jo kapas ilgam dingo istorijos ūkuose, kas tik pabrėžė jo gyvenimo tragiškumą. Tik moderniaisiais laikais atlikti tyrimai leido atrasti jo palaikus, taip savotiškai sugrąžinant rašytoją į Ispanijos istorinę atmintį. Jis paliko ne tik knygas; jis paliko naują būdą matyti pasaulį – per ironijos, gailestingumo ir neišsenkamo tikėjimo žmogaus dvasios stiprybe prizmę.
 
Šiandien Servantesas yra laikomas Ispanijos „Aukso amžiaus“ simboliu, rašytoju, kuris sugebėjo savo gyvenimo tragediją paversti literatūriniu triumfu. Jo palikimas – tai ne tik „Don Kichotas“, bet ir visa ispanų literatūros kalba, kurią jis išvedė į visiškai naują lygmenį. Jo gyvenimo istorija – tai priminimas, kad didžiausi pasiekimai dažnai gimsta ne iš patogaus gyvenimo, o iš kovos, kančios ir nuolatinio bandymo suprasti žmogaus prigimties sudėtingumą. Servantesas tapo pasaulio piliečiu ne dėl to, kad keliavo po pasaulį, o dėl to, kad savo kūryboje atskleidė universalias tiesas apie kiekvieną iš mūsų, svajojantį vėjo malūnais kovoti už savo idealus.
 
ROMANO „DON KICHOTAS“ SIUŽETAS IR IDĖJOS
 
„Don Kichotas“, kaip jau minėjau, 1605 ir 1615 metais išleistas šedevras, yra laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu, kuriame Migelis de Servantesas meistriškai dekonstruoja riteriškosios literatūros žanrą, tuo pačiu kurdamas gilią egzistencinę dramą. Romano siužetas sukasi aplink vidutinio amžiaus bajorą Alonso Kihaną, kuris, apsėstas riterių romanų skaitymo ir praradęs sveiko proto ryšį su realybe, nusprendžia tapti klaidžiojančiu riteriu Don Kichotu. Apsiginklavęs surūdijusiais protėvių šarvais ir pasibalnojęs apgailėtiną arklį Rosinantą, jis išsiruošia į pasaulį „taisyti skriaudų“ ir ginti teisybę. Jo kelionės tampa tragikomiška kelio istorija, kurioje kiekvienas pakelės užeigos namas virsta pilimi, o paprasti kaimiečiai – didingais riteriais ar piktais burtininkais, taip išryškinant nuolatinę trintį tarp idealizuotos praeities fantazijų ir brutaliai proziškos XVII amžiaus Ispanijos tikrovės.
 
Pagrindiniai veikėjai – Don Kichotas ir Sanča Pansa – sudaro vieną garsiausių literatūrinių duetų, įkūnijančių amžinąją žmonijos dualybę: idealizmą ir realizmą. Don Kichotas atstovauja kilniam, tačiau atitrūkusiam nuo realybės dvasios polėkiui, kurio nesustabdo jokie fiziniai pralaimėjimai; jis yra komiškas, nes savo vizijomis nuolat patenka į absurdiškas situacijas, tačiau kartu tragiškas, nes jo siekiai yra tyri. Jo ginklanešys Sanča Pansa, storas, savanaudis ir pragmatiškas valstietis, iš pradžių seka paskui riterį tikėdamasis materialinės naudos – salos valdymo. Būtent šis kontrastas tarp riterio, žvelgiančio į dangų, ir jo ginklanešio, žvelgiančio į žemę ir pilną pilvą, sukuria romano komizmą, tačiau bėgant laikui jie vienas kitą „užkrečia“: riteris įgauna šiek tiek sveiko proto, o Sanča išmoksta svajoti.
 
Komiškumas romane kyla iš nuolatinio neatitikimo tarp riterio suvokimo ir tikrovės, o ryškiausias to pavyzdys – garsioji scena su vėjo malūnais. Don Kichotas, įsitikinęs, kad prieš jį stovi milžiniški priešai, puola juos su ietimi, tikėdamasis herojiškos pergalės, tačiau patiria skaudų fiasko, kai vėjo malūno sparnas jį nubloškia. Šis epizodas tapo universalia metafora kovai su įsivaizduojamais priešais. Kitas pavyzdys yra „Mambrino šalmas“, kurį Don Kichotas palaiko stebuklingu daiktu, nors realybėje tai – tik paprastas skardininkas, naudojamas barzdai skusti. Tokios situacijos nuolat kartojasi, rodydamos, kaip subjektyvus tikėjimas pakeičia objektyvią materiją, priversdamas skaitytoją juoktis, bet kartu ir susimąstyti apie tai, kaip mes patys „konstruojame“ savo pasaulius.
 
Anuomet, XVII amžiaus Ispanijoje, romanas buvo suprastas pirmiausia kaip arši satyra, nukreipta prieš tuo metu populiarius, bet jau atgyvenusius riterių romanus, kurie, kaip manė amžininkai, temdė žmonių protus. Servantesas savo tekstu griovė šią literatūros formą, išjuokdamas jos pompastiką ir nerealumą. Tačiau bėgant amžiams romano reikšmė transformavosi: XIX amžiaus romantikai, ypač vokiečių filosofai, tokius kaip Friedrichas Schellingas, pradėjo Don Kichotą matyti ne kaip kvailį, o kaip didvyrį, kuris drąsiai meta iššūkį ribotam pasauliui. Šiandien romanas suvokiamas kaip egzistencinis pasakojimas apie žmogaus orumą, apie teisę klysti ir apie tai, kad žmogus savo vidine jėga gali pakeisti aplinką, net jei aplinka jį laiko bepročiu.
 
Literatūrologai, tokie kaip Miguelis de Unamuno, „Don Kichotą“ interpretavo kaip „ispanų Bibliją“, kurioje Don Kichoto „beprotybė“ tampa aukštesne tiesa, o pats riteris – Kristaus figūros atitikmeniu, kenčiančiu dėl savo idealų. Tuo tarpu garsusis rusų rašytojas ir mąstytojas Fiodoras Dostojevskis teigė, kad Don Kichotas yra „didžiausias ir kilniausias žmogus pasaulyje“, pabrėždamas jo besąlygišką atsidavimą gėriui. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Haroldas Bloomas, pabrėžia, kad Servantesas pirmajame romane sukūrė „asmenybės“ koncepciją – jo veikėjai keičiasi laike, jie turi vidinį gyvenimą, atmintį ir sąmonę, kas iki tol literatūroje buvo reta.
 
Interpretavimo galimybės yra beveik begalinės: nuo politinės satyros (kurioje Kichotas bando atkurti senąją, žlungančią Ispanijos didybę) iki grynosios metafizikos, kurioje nagrinėjama ribinė riba tarp sapno ir tikrovės. Romano struktūra, kurioje autorius dažnai įterpia save kaip „redaktorių“, radusį rankraštį, sukuria modernią metafiktcijos techniką – skaitytojas nuolat priverčiamas abejoti pasakotojo patikimumu. Tai kūrinys, kuriame literatūra reflektuoja pati save, todėl kiekviena skaitytojų karta šiame tekste randa vis naujus sluoksnius, atitinkančius jų laikmečio dvasines krizes ar filosofinius klausimus.
 
Vis dėlto, svarbiausia romano žinutė išlieka humanistinė: nepaisant visų pralaimėjimų, Don Kichotas niekada neatsisako savo orumo ir tikėjimo. Jis pralaimi fizines kovas, jo „šalmas“ yra įlenktas, o „arklys“ pavargęs, tačiau jis niekada nepralaimi savo dvasios. Servantesas mums parodo, kad pasaulis gali būti žiaurus ir neracionalus, tačiau žmogaus gebėjimas kurti prasmingus idealus yra tai, kas mus pakelia virš kasdienybės purvo. Būtent dėl šio universalumo „Don Kichotas“ išlieka ne tik Ispanijos, bet ir visos žmonijos kultūros pamatu, primenančiu, kad kartais pats gražiausias kelias – tai tas, kurį mes patys sugalvojame.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Louis Armstrong – What a Wonderful World [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Absoliučiai šios dienos daina yra Louis Amstrongo hitas mano klausomų dainų tope. Sėdėjau sau parkelyje, žiūrėjau į žalius medžius ir iš tikrųjų... gyvenimas gražus, kaip ir dainuoja Louisas. Tikriausiai sunkiai rastume žmogų, kuris nebūtų girdėjęs šios dainos, tad noriu pasidalyti ir jos atsiradimo istorija.
 
Louisas Armstrongas buvo vienas iš XX amžiaus džiazo muzikantų, visame pasaulyje žinomas kaip „Satchmo“ arba „Pops“. Jis gimė 1901 metais neturtingame Naujojo Orleano rajone, kur nuo vaikystės susidūrė su skurdu ir rasine diskriminacija, tačiau būtent ten išmoko groti kornetu bei trimitu. Per savo karjerą Armstrongas tapo pirmuoju džiazo solistu, pakeitusiu muzikos suvokimą – jis išlaisvino džiazą nuo kolektyvinės improvizacijos ir pavertė jį individualios kūrybos menu, kurio centre atsidūrė virtuoziškas trimito skambesys bei nepakartojamas, kimus vokalas. Savo gyvenimą jis užbaigė 1971 metais Niujorke, sulaukęs 69-erių, palikdamas milžinišką muzikinį palikimą ir tapdamas ne tik džiazo simboliu, bet ir viena mylimiausių popkultūros ikonų.
 
Jo diskografija yra itin gausi ir apima daugybę džiazo standartų bei novatoriškų įrašų, kurie suformavo šiuolaikinę muziką. Tarp jo ryškiausių darbų išsiskiria tokie kūriniai kaip „West End Blues“, „Hello, Dolly!“ ir, žinoma, kultinė baladė „What a Wonderful World“. Armstrongas pasižymėjo ne tik meistrišku muzikavimu, bet ir gebėjimu sukurti šiltą, artimą ryšį su klausytoju, todėl jo įrašai išlieka aktualūs ir šiandien. Būtent dėl šio autentiškumo jis tapo tiltu tarp tradicinio džiazo ir populiariosios muzikos, įrodydamas, kad džiazas gali būti prieinamas ir suprantamas kiekvienam.
 
„What a Wonderful World“ istorija prasidėjo 1967 metais, kai kūrinį parašė Bobas Thiele ir George'as Davidas Weissas, specialiai sukūrę jį Armstrongui, siekiant sukurti ramybės ir vilties kupiną dainą, atsveriančią tuo metu tvyrojusią politinę įtampą JAV. Nors pirminė dainos sėkmė Jungtinėse Valstijose buvo gana kukli dėl įrašų kompanijos vadovo nenoro ją reklamuoti, kūrinys milžiniško populiarumo sulaukė Europoje. Vėliau daina išgyveno tikrąjį renesansą po to, kai 1987 metais suskambo filme „Labas rytas, Vietname“, tapdama visuotinai pripažinta klasika, simbolizuojančia gyvenimo grožį ir žmonijos bendrystę.
 
Šis kūrinys priskiriamas tradicinės popmuzikos ir džiazo baladės žanrui, o jo unikalumą lemia paprastas, tačiau itin paveikus tekstas, kurį Armstrongas atlieka su ypatingu jautrumu bei optimizmu. Daina stebina savo minimalistine aranžuote, kurioje dominuoja švelnūs styginių garsai ir ramus atlikėjo balsas, pabrėžiantis paprastus, kasdienius džiaugsmo šaltinius, tokius kaip žydinčios gėlės ar draugiški pokalbiai. Dėl savo universalaus pranešimo apie pasaulio grožį „What a Wonderful World“ tapo vienu labiausiai atpažįstamų kūrinių muzikos istorijoje, neretai vadinamu „himnu taikai“.
 
Per dešimtmečius šią dainą perdainavo šimtai atlikėjų, tarp kurių yra tokios muzikos legendos kaip Izraelis Kamakawiwoʻole, kurio havajietiška versija tapo ne mažiau garsia nei originalas, taip pat Celine Dion, Rodas Stewartas bei pati Christina Aguilera. Jos melodija ir žodžiai dažnai panaudojami kine, televizijos laidose ir net svarbiose oficialiose ceremonijose, nes kūrinys sugeba sujungti skirtingų kartų klausytojus. Nors originalusis 1967 metų Armstrongo įrašas išlieka nepralenkiamas savo intymumu ir tikrumu, tūkstančiai interpretacijų tik patvirtina kūrinio nemirtingumą ir gebėjimą kiekvieną kartą suskambėti naujai, išlaikant savo pirminę, viltingą žinutę.

 
Louis Armstrong – What A Wonderful World
[žodžiai / lyrics]
 
I see trees of green
Red roses too
I see them bloom
For me and you
And I think to myself
What a wonderful world
 
I see skies of blue
And clouds of white
The bright blessed day
The dark sacred night
And I think to myself
What a wonderful world
 
The colors of the rainbow
So pretty in the sky
Are also on the faces
Of people going by
I see friends shaking hands
Saying, "How do you do?"
They're really saying
"I love you"
 
I hear babies cry
I watch them grow
They'll learn much more
Than I'll never know
And I think to myself
What a wonderful world
 
Yes, I think to myself
What a wonderful world
 
Oh yeah

Maištinga Siela

Dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) ir jo eilėraštis "Sekretoriai" apie nežinomą kūrybos paslaptį kūrėjui

 

Sekretoriai
 
Tikrai tarnas esu nematomo dalyko.
Diktuojamo man ir dar keliems kitiems.
Nepažinodami viens kito, mes, sekretoriai, po pasaulį vaikštom
Nedaug suprasdami. Pradėdami sakinį nuo vidurio,
Kitą nutraukdami nepasiekę taško. O kokia susidės visuma,
Kam mums suvokti, nes niekas iš mūsų jos neskaitys.
 
Czesław Miłosz (Česlovas Milošas)
 
Šį vertimą aptikau Olgos Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Lietuvos ršaytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 142), kurioje ji svarsto apie pasakotojo kaip vidinę jėgą rašytojui. Rašytojas paliktas kaip instrumentas, o istorijas pasakoja galimai metafiziškai apčiuopiamas pasakotojas. Ji pacituoja ir šį Česlovo Milošo eilėraštį „Sekretoriai“, kuris man labai puikiai prabyla apie tai, kad kūrybos šaltinis yra ne smegenys ar protas, o kur kas aukštesnė valia ir galia.
 
Radau ir lenkišką variantą.
 
Sekretarze
 
Sługa ja tylko jestem niewidzialnej rzeczy,
Która jest dyktowana mnie i kilku innym.
Sekretarze, nawzajem nieznani, po ziemi chodzimy,
Niewiele rozumiejąc. Zaczynając w połowie zdania,
Urywając inne przed kropką. A jaka złoży się całość
Nie nam dochodzić, bo nikt z nas jej nie odczyta.
 
Maištinga Siela