Naciai ir homosokesualumas Antrojo pasaulinio karo metu: ar naciai galėjo būti homoseksualūs?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šią temą retkarčiais pagalvodavau beskaitydamas įvairias knygas, tad nutariau susisteminti apie Antrojo pasaulinio karo nacius ir jų homoseksualumą liudijančius įrodymus.  Trečiojo Reicho santykis su homoseksualumu – viena prieštaringiausių ir kartu nemažai tyrinėjamų XX amžiaus istorijos temų. Nacių ideologija deklaravo griežtą, hipervyrišką ir heteronormatyvią visuomenės viziją, kurioje bet koks nuokrypis nuo „arijų reprodukcijos“ idealo buvo laikomas biologine grėsme tautos ateičiai. Tačiau greta oficialios represijų mašinos, siuntusios tūkstančius vyriškių į koncentracijos stovyklas, egzistavo gerokai sudėtingesnė ir prieštaringesnė kasdienybė: homoseksualumo apraiškos pačiose nacių organizacijose, kariuomenėje (kitaip vadinamoje Wehrmacht) ir net elitiniuose SS daliniuose.

 

Istoriniai šaltiniai rodo, kad nacių judėjimo pradžioje santykis su homoseksualumu buvo dvejopas. Ryškiausias to pavyzdys – Ernstas Rėmas (Ernst Röhm), Apsaugos būrių (SA) vadovas ir vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių, kuris atvirai neslėpė savo homoseksualumo. Rėmui artimų karininkų rate susiformavo vadinamasis „homoerotinis militarizmas“, kuriame griežta vyrų brolija, fizinė jėga ir pasiaukojimas buvo aukštinami kaip aukščiausia vyriškumo forma. Vis dėlto šis etapas truko neilgai: 1934 m. per „Ilgųjų peilių naktį“ Rėmas ir jo aplinka buvo sunaikinti, o Hitleris propagandiniais tikslais pasinaudojo Rėmo homoseksualumu kaip moralinio sugedimo ir išdavystės įrodymu.

 

Po Rėmo nužudymo nacių režimas pradėjo masinį homoseksualų persekiojimą, griežtindamas Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, pagal kurį nusikaltimu tapo net užuominos ar žvilgsniai. Pagrindiniu šios kampanijos architektu tapo SS vadovas Hainrichas Himleris (Heinrich Himmler), jautęs kone obsesyvią baimę dėl „homoseksualios infekcijos“ SS gretose. Himleris rėmėsi biologinės švaros teorijomis ir manė, kad homoseksualumas griauna karių drausmę, atima iš valstybės gimstamumą bei skatina slaptų „vyrų tinklų“ kūrimąsi, galinčių kelti grėsmę paties SS ir režimo stabilumui.

 

Nepaisant drastiškų bausmių ir visapusiškos sekimo sistemos, santykiai tarp tos pačios lyties asmenų neišnyko nei Wehrmacht, nei pačiuose SS daliniuose. Karo metais, kai milijonai vyriškių ilgus mėnesius leido uždaruose kariniuose kolektyvuose, apkasuose ir atskirtose stovyklose, homoseksualūs kontaktai buvo reguliariai fiksuojami. Karinių teismų protokolai, slaptos Gestapo ataskaitos bei pačių karių dienoraščiai liudija apie įvairaus pobūdžio santykius – nuo atsitiktinių intymių ryšių iki gilių emocinių partnerysčių mirties grėsmės akivaizdoje.

 

SS daliniuose bausmės už homoseksualumą buvo besąlygiškos ir brutalios. 1941 m. Himlerio įsakymu buvo nustatyta, kad bet kuris SS ar policijos pareigūnas, pagautas vykdant homoseksualius aktus, turi būti nubaustas mirtimi. Nepaisant to, išlikę SS teismų (SS- und Polizeigerichte) dokumentai rodo, jog tyrimai dėl 175 straipsnio pažeidimų vyko iki pat karo pabaigos. Dažniausiai apie tokius atvejus būdavo sužinoma per skundus (Denunziation), kai kiti pareigūnai arba vietos gyventojai pranešdavo apie įtartiną elgesį, meilės laiškus ar užfiksavimą intymiose situacijose.

 

Kariuomenėje požiūris į homoseksualumo atvejus, kintant karo eigai, šiek tiek taikstėsi prie praktinių poreikių. Rytų fronte, trūkstant kario jėgos, vadovybė kartais užmerkdavo akis prieš nedidelius nusižengimus, jei jie nekėlė grėsmės tiesioginei karinei disciplinai ir nebuvo demonstruojami viešai. Tačiau formaliai už tokius veiksmus grėsė karo teismas, laipsnio atėmimas, išsiuntimas į griežto režimo baudos batalionus arba tiesioginė mirties bausmė.

 

Tarp įdomiausių istorinių liudijimų – po karo išlikę pačių karių prisiminimai bei apklausų medžiaga. Istorikai, tokie kaip Dagmar Herzog ar Geoffrey Cocks, tyrinėję vokiečių karių intymųjį gyvenimą, pastebi, kad karo metais griežta ideologinė kontrolė dažnai susidurdavo su kasdienybės realybe. Daugelis karių savo elgesį teismuose teisindavo „alkoholio poveikiu“, „stresu“ arba „ilgu nebuvimu šalia moterų“, siekdami išvengti mirties bausmės ir pademonstruoti, kad tai tebuvo atsitiktinis kluptelėjimas, o ne „degeneracinė prigimtis“.

 

Taigi nacių Vokietijos karinėje sistemoje homoseksualumas tapo giliu ir neišsprendžiamu paradoksu. Režimas, kuris idealizavo griežtą, hipervyrišką kario kūną ir brolijos ryšius, tuo pat metu iki panikos bijojo šios brolijos intymiosios pusės. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija, jog net griežčiausias ideologinis teroras ir mirties bausmės grėsmė nesugebėjo visiškai ištrinti žmogaus seksualumo įvairovės net ir labiausiai indoktrinuotose nacių karo mašinos struktūrose.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Aktorius Russell Tovey: gyvenimas, svarbiausi kino ir serialo darbai ir vėlai atėjęs seksualumo suvokimas

 

Sveiki!

 

Teko keletą įsimintinų darbų žiūrėti su šiuo aktoriumi. Jie įsiminė. Tai „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ sezonas bei serialas „Looking“.

 

Nuotraukoje pavaizduotas žinomas britų aktorius Russell Tovey – talentingas, charizmatiškas ir atvirai homoseksualus menininkas, gimęs 1981 m. lapkričio 14 d. Bilerikėjuje, Esekse, Jungtinėje Karalystėje. Užaugęs vidurinės klasės šeimoje – jo tėvas dirbo autobusų vairuotoju ir keleivių pervežimo versle, o mama rūpinosi namais – jis nuo pat mažumės jautė trauką menui bei vaidybai. Jo vaikystė nebuvo visiškai paprasta: dėl išskirtinės išvaizdos, ypač atkištų ausų, mokykloje jis patirdavo bendraamžių patyčias, tačiau būtent šie bruožai ir unikalus charakteris vėliau tapo jo atpažįstama vizitine kortele pramogų pasaulyje.

 

Aktorystės kelią Russellas Tovey pradėjo dar vaikystėje, įsitraukęs į vietinių vaidybos grupių veiklą ir reklaminius projektus, o tikrasis jo talentas atsiskleidė paauglystėje. Didysis profesinis lūžis įvyko gavus vaidmenį Alano Bennetto pjesėje bei jos ekranizacijoje „The History Boys“ („Istorijos berniukai“), kur jo atliktas Radžo (Rudge) vaidmuo patraukė kritikų ir žiūrovų dėmesį. Po šios sėkmės jo karjera sparčiai kilo aukštyn: jis vaidino kultiniame fantastiniame seriale „Doctor Who“, atliko įsimintiną vilkolakio Džordžo Sandso (George Sands) vaidmenį populiariame BBC seriale „Being Human“, taip pat sužibėjo HBO seriale „Looking“ bei dramatiškoje distopinėje serijoje „Years and Years“. Jo aktorinis diapazonas apima tiek gilias dramines teatrines pjeses, tiek populiariosios televizijos bei kino projektus.

 

Apie savo profesiją ir santykį su darbu Tovey visada kalba su didžiule aistra bei atsidavimu. Interviu metu jis dažnai pabrėžia, kad vaidyba jam nėra tik profesinis pasirinkimas, bet ir būdas vienyti žmones bei pasakoti svarbias, jautrias istorijas. Aktorius atvirai prisipažįsta esantis darboholikas, retai imantis atostogas ir nuolat ieškantis vaidmenų, kurie priverstų išeiti iš komforto zonos. Šalia aktorystės jis yra aistringas šiuolaikinio meno kolekcininkas bei populiarios laidų ir tinklaidės „Talk Art“ bendraautoris, o meną laiko savo asmeniniu dienoraščiu ir įkvepiančia gyvenimo dalimi.

 

Ypatingą vietą Russello Tovey asmeniniame ir profesiniame gyvenime užima jo seksualinė tapatybė, apie kurią jis kalba be užuolankų. Atsiskleidęs savo šeimai būdamas 18 metų, jis susidūrė su tėvų sutrikimu ir baime dėl sūnaus ateities, nes tuo metu visuomenėje trūko teigiamų pavyzdžių. Tovey prisimena, kad jo tėvas iš prigimtinio noro apsaugoti sūnų nuo visuomenės atstumties net manė, jog homoseksualumą galima „išgydyti“. Tačiau laikui bėgant šeima tapo nepaprastai palaikanti, o pats aktorius ne kartą pabrėžė, kad atvirumas pačioje karjeros pradžioje – nors daugelis agentų ir patarėjų siūlė slėpti savo orientaciją – tapo didžiausia jo stiprybe ir laisve.

 

Aktorius dažnai apmąsto, kaip jo kartos gėjai augo aplinkoje, kurioje homoseksualumas buvo stigmatizuojamas, o švietimo sistemoje veikė griežti draudimai kalbėti apie LGBTQ+ temas. Įvairiuose interviu jis yra minėjęs, kad jaunystėje pasigedo vyriškų, atpažįstamų homoseksualų pavyzdžių, kurie neatitiktų vien stereotipinių šablonų. Tovey atviravo, kad jo paties savimonės kelias reikalavo peržengti vidines baimes bei visuomenės primestą gėdą, tačiau šiandien jis jaučia didžiulį pasididžiavimą būdamas vienu iš tų aktorių, kurie atsisakė likti „spintoje“ ir atvėrė duris ateinančioms kartoms.

 

Savo vaidmenyse ir pasisakymuose žiniasklaidoje Tovey aktyviai siekia normalizuoti homoseksualius santykius bei tos pačios lyties asmenų meilės vaizdavimą ekrane. Jis pabrėžia, kad intymios scenos kinematografe privalo būti tikroviškos, autentiškos ir atspindėti realų žmonių ryšį, o ne būti pagražintos ar tenkinti išankstinius nusistatymus. Kalbėdamas apie queer bendruomenės istorijas, aktorius teigia, kad nėra vieno teisingo būdo būti gėjumi ar vaidinti homoseksualų personažą, nes egzistuoja milijardai skirtingų patirčių. Jis jaučia atsakomybę atskleisti šių personažų gylį, pažeidžiamumą ir žmogiškumą, taip padėdamas keisti visuomenės požiūrį bei kurti atviresnį pasaulį.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis. Kokia šalis pirma leido (priėmė) įstatimiškai balsuoti moterims rinkimuose ir kada tą padarė Lietuva?

 

Sveiki!

 

Pateiktame žemėlapyje vaizduojama moterų rinkimų teisės įgijimo raida įvairiose Europos šalyse. Žemėlapis vaizdžiai atskleidžia, kad moterų teisių užtikrinimas žemyne vyko nevienodu tempu ir apėmė ilgesnį nei septynių dešimtmečių laikotarpį, prasidėjusį dar XX amžiaus pradžioje.

 

Pirmosiomis šios teisinės revoliucijos pradininkėmis tapo Šiaurės ir Rytų Europos šalys. Suomija išsiskiria kaip pati pirmoji šalyje ar regione suteikusi moterims balsavimo teisę – dar 1906 metais. Netrukus prie jos prisijungė kitos Skandinavijos valstybės, o po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos imperijos žlugimo, 1917–1919 metais, balsavimo teisė moterims buvo įtvirtinta daugelyje Vidurio bei Rytų Europos šalių, įskaitant Lietuvą (1919 m.), Latviją, Estiją, Lenkiją ir Vokietiją.

 

Kitoje Europos dalyje šis procesas užtruko gerokai ilgiau. Vakarų ir Pietų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje bei Italijoje, moterys balsuoti galėjo tik po Antrojo pasaulinio karo – atitinkamai 1944 m. ir 1945 m. Balkanų šalyse bei kai kuriose Vidurio Europos valstybėse šios teisės taip pat buvo visuotinai įtvirtintos penktojo dešimtmečio viduryje.

 

Vėliausiai moterų balsavimo teisę pripažino kelios Pietų ir Vakarų Europos valstybės. Portugalijoje šie pokyčiai įvyko tik 1974 metais, o Didžiojoje Britanijoje pilnavertė ir lygiavertė balsavimo teisė pasiekta 1928 metais. Ypatingu atveju žemėlapyje išsiskiria Šveicarija, kurioje moterims balsavimo teisė federaliniu lygiu buvo suteikta tik 1971 metais.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Akvilina Cicėnaitė apie autobiografiškumą kaip posūkį į bendruomeniškumą

 

Sveiki!

 

„Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių, tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas.“ Akvilina Cicėnaitė iš knygos „Anglų kalbos žodynas“

 

Šios citatos nebepamenu iš kadaise skaitytos A. Cicėnaitės knygos „Anglų kalbos žodynas“. Ją iš naujo aptikau Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstų knygoje „Avinėliškumas“, pastaroji tapo pirmojo jos eseistinio teksto epigrafu. Galvoju apie tą paradoksą, kai žmogus išsinuogina, jam tai tampa išsilaisvinimu, grįžimu į save (ir galbūt į bendruomenę). Mes ilgą laiką buvome mokomi, kad atvirauti nėra gerai, tai veda prie egocentrizmo, arogancijos ir savęs iškėlimo virš kitų. Bet galima mąstyti ir kaip Cicėnaitė, sakyčiau, visai blaiviai ir saugiai: viskas, su kuo ir kaip save apibrėžiame sociume, tėra visų įrankis, viskas yra ne mūsų, todėl dalinimasis gali tapti įsiliejimu ir pripažinimu kolektyvinės narystės ir bendruomeniškumo, taigi ir naujas suvokimo matmuo.

 

Maištinga Siela

Kodėl rašytojos Sally Rooney knygos buvo uždraustos JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje?

 

Sveiki!

 

Nesu didelis airių rašytojos Sally Rooney gerbėjas, tačiau, kas įvyko per pastarąją savaitę, verta susimąstyti, kad viskas iš esmės yra skandalai, triukšmas ir politika.

 

Jaunosios kartos airių rašytoja Sally Rooney, išgarsėjusi tokiais pasauliniais bestseleriais kaip „Normalūs žmonės“ (Normal People) ir „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends), atsidūrė didelių tarptautinių ir politinių kultūrinių kovų sūkuryje. Rašytoja, kurios knygose nagrinėjamos šiuolaikinių jaunuolių santykių, klasių skirtumų ir politinio sąmoningumo temos, pati išsiskiria atviromis kairiosiomis bei pro-palestinietiškomis pažiūromis. Dėl šios tvirtos politinės pozicijos ir pačių knygose gvildenamų temų ji tapo viena labiausiai aptariamų figūrų šiuolaikinėje literatūroje, o jos kūriniai susidūrė su ribojimais bei boikotais keliuose skirtinguose frontuose.

 

Pasirodo, problema kilo keliais etapais ir iš skirtingų pusių. Pirmasis ryškus susidūrimas įvyko JAV (pavyzdžiui, Floridos valstijos mokyklų apygardose), kur Rooney romanai, tokie kaip „Normalūs žmonės“, buvo išimti iš mokyklų bibliotekų lentynų. Konservatyvūs politikai ir tėvų tarybos nusprendė riboti priėjimą prie jos knygų dėl atvirų seksualumo, emocinio pažeidžiamumo ir jaunimo psichologinės sveikatos vaizdavimo. Tačiau dar didesnį atgarsį sukėlė pačios rašytojos priimti sprendimai palaikyti BDS (Boycott, Divestment, Sanctions) judėjimą: 2021 m. ji atsisakė leisti Izraelio leidyklai verti jos knygą Beautiful World, Where Are You į hebrajų kalbą, jei leidykla neatitinka BDS vertybių. Reaguodami į tai, didžiausi Izraelio knygynų tinklai atsakė atitinkamais veiksmais ir pašalino visus jos kūrinius iš savo parduotuvių lentynų. Naujausia įtampos banga kilo Jungtinėje Karalystėje, kur rašytoja viešai parėmė ir finansuoti įsipareigojo pro-palestinietišką aktyvistų grupę „Palestine Action“. Kai Jungtinės Karalystės valdžia šią organizaciją uždraudė, Rooney pagrindinė leidykla „Faber & Faber“ pranešė turinti laikinai sustabdyti rašytojos knygų platinimą šalyje, nes teisės aktai draudžia autorinio atlyginimo pervedimą asmenims, finansuojantiems uždraustas grupes.

 

Kiti rašytojai, kultūros veikėjai bei literatūros bendruomenė į šias situacijas reagavo nevienareikšmiškai. JAV vykdytus knygų draudimus griežtai pasmerkė rašytojų organizacija „PEN America“, „Amnesty International“ ir šimtai žinomų autorių, teigdami, kad tai yra pavojingas cenzūros ir žodžio laisvės slopinimo pavyzdys. Kalbant apie autorės sprendimus dėl Izraelio bei „Palestine Action“, nuomonės išsiskyrė: daugybė kairiųjų pažiūrų ir pro-palestinietiškų menininkų (pvz., Arundhati Roy, Rachel Kushner) išreiškė tvirtą solidarumo palaikymą ir gynė autorės teisę pasirinkti, su kuo bendradarbiauti, tuo tarpu kiti kritikai bei žydų kultūros organizacijos kaltino rašytoją dvigubais standartais, kultūriniu boikotu ir žydų tautybės skaitytojų izoliavimu.

 

Pati Sally Rooney savo poziciją gina atvirai ir principingai. Draudimų JAV atveju ji ir jos atstovai pabrėžė, kad literatūra privalo atspindėti realų jaunų žmonių gyvenimą be dirbtinio gražinimo. Dėl vertimų į hebrajų kalbą autorė aiškino, kad jos sprendimas nukreiptas ne prieš pačią kalbą ar skaitytojus, o prieš Izraelio valstybės vykdomą politiką, todėl vėliau ji pritarė savo romano „Intermezzo“ vertimui per nepriklausomą leidyklą, atitinkančią BDS kriterijus. Dėl situacijos Jungtinėje Karalystėje rašytoja pareiškė, kad supranta savo leidyklos teisinę padėtį, tačiau išlieka ištikima savo įsitikinimams ir yra pasiruošusi prisiimti visas teisines bei finansines pasekmes už savo politinę veiklą.

 

Šis reikalas peržengia įprastų literatūrinių diskusijų ribas ir yra tapęs grynai politiniu fenomenu. Jis iliustruoja, kaip šiuolaikiniame pasaulyje susikerta kultūriniai karai, valstybinė cenzūra, autorių žodžio laisvė ir tarptautinė politika. Iš vienos pusės, tai rodo didėjančią tendenciją valstybiniais ar teisiniais mechanizmais riboti neįtikėtiną literatūrą bei ideologiją. Iš kitos pusės, tai parodo naują reiškinį, kai patys autoriai naudoja savo globalią įtaką ir kūrybines teises kaip politinio spaudimo bei protesto įrankį.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Slaptasis agentas" / " O Agente Secreto" / "The Secret Agent"

 

Sveiki!

 

Nemažai brazilų režisierius Kleber Mendonça Filho susišlavė pasaulinių prestižinių nominacijų ir apdovanojimų už savo filmą „Slaptasis agentas“ (prot. O Agente Secreto) (2025). Tarp tokių apdovanojimų verta paminėti Kanų kino festivalyje pelnytus geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus Wagner Moura apdovanojimus. Filmas mus, žiūrovus, nukelia į 1977-ųjų Braziliją, kurią valdo diktatūra, todėl paprasti gyventojai iš esmės yra priklausomi nuo papirkinėjimų, korupcijos ir policijos, kurioje labiau veikia mafijos taisyklės, nei teisingumas.

 

Istorija, nors ir išgalvota, jam parašytas originalus scenarijus, tačiau filmas sukelia įspūdį, jog taip ir turėjo būti, nes remiasi anų laikų tikrovę atspindinčia atmosfera. Pagrindinis veikėjas Marselo (akt. Wagner Moura) – maždaug 40-ies metų technologijų ir elektronikos ekspertas (buvęs universiteto dėstytojas), bėgantis nuo paslaptingos praeities San Paule. Siekdamas dingti iš režimo ir jį persekiojančių asmenų akiračio, jis atvyksta į savo gimtąjį Resifės miestą šalies šiaurės rytuose, tikėdamasis ramiai pradėti viską iš naujo, tačiau netrukus įsidarbina duomenų archyvuose, prisidengęs kitu vardu ir slapta renka informacija. Tiesa, jį jau seka buvęs įtakingas verslo ryklys, kuris užsakė galvažudžius. Kas nutiks, kai galvažudžiai išsiaiškins jo tikrąją tapatybę ir jį suras?

 

Filmas lėtas, trunkantis kiek daugiau nei pustrečios valandos. Nors iš vienos pusės tai kriminalinis trileris, bet, sakyčiau, jo tempas ir veiksmas gerokai prislopinti ir niuansuoti psichologiškai. Veikėjai iš ties atrodo įtikinami, gyvi, žmogiški ir nesukarikatūrinti. Geras siužetas ir geras scenarijus leidžia sekti kiek nuo Holivudo klišių nutolusią pasakojimo eigą. Aišku, filmas išlaiko klasikinę intrigą, čia svarbiausias įtampos rebusas, ar pavyks Marselui išlikti gyvam, ar nieko blogo nenutiks artimiesiems, tačiau kartu žavi ir toji brazilų šilta ir ekstravertiška kultūra, spalvos, aštunto dešimtmečio dekoracijos ir mada...

 

Suprantu šio filmo aukštą kokybę, meninį įdirbį ir filmo sėkmę, tačiau visumoje filmas menkai jaudino, o problemos ir siužetai jau daugiau ar mažiau matyti kituose Lotynų Amerikos filmuose, kuriuose vaizduojami nuo diktatūros kenčianti visuomenė, kurios drąsiausieji įsivelia į pogrindžio karus, pavyzdžiui, tas pats brazilų filmas „Aš vis dar čia“ (2024). Suprantu, kad Rytų Europa dar ilgai kurs filmus apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius ir niekšus, o Lotynų Amerika apie savo diktatorius ir to laikmečio užguitą visuomenę, o istorijos, kad ir kokios jos būtų gerai nufilmuotos ir turėtų neblogus scenarijus, kaip kad „Slaptasis agentas“, bet visgi filmai daugiau ar mažiau linkę atsikartoti, todėl iš filmo beveik nieko naujo negavau ir nesužinojau to, ko nebūčiau žinojęs ar matęs. Tiesa, pripažįstu, šiame filme aktorius W. Moura, kuris nepaprastai man kažkodėl buvo panašus į Pedro Pascal, suvaidino puikų dramatišką vaidmenį, jį daug kas prisimins iš Pablo Escobaro vaidmens seriale „Narkotikų prekeiviai“, kuriame drauge ir vaidino su Pascaliu.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela