Filmas: "Niekada. Retai. Kartais. Visada" / "Never Rarely Sometimes Always"

 Sveiki,

Manau, kad vidurvasarį pamačiau geriausią savo šios vasaros filmą pavadinimu „Niekada. Retai. Kartais. Visada.“ (angl. Never Rarely Sometimes Always) (2020), kurį režisavo Eliza Hittman. Taip, tai dar viena istorija apie mokyklos merginą Autumn‘ę, kuri turėdama vos 17 metų ir laisvu metu dirbdama prekybos centre kasininke, sužino, kad laukiasi kūdikio. Per mokyklos talentų vakarą, ji puikiai sudainuoja dainą, tačiau iš salės kažkas sušunka „kekšė“ ir ji ne tik blogai pasijunta, bet, pasirodo, ir nuolatos jaučiasi prislėgta, neturinti net kam išsipasakoti. Galiausiai pusseserė suorganizuoja kelionę į Niujorką, kur tik ten galima pasidaryti legalų abortą, nesižinant tėvams...

Dieve, koks, sakytumėte, nuobodus ir pamokslaujantis kino siužetas, nagrinėtas ir perteiktas kine dešimtimis sykių, kuo šis variantas begali nustebinti? Ogi gali, patikėkite manimi. JAV nepriklausomo kino pavyzdys, kuris mano galvoje dar labai ilgai išliks kaip sodrus, itin realistiškas ir įtraukiantis. Labai rizikinga imtis jau išnagrinėtų temų, tačiau režisierė žino, kad kartais išnagrinėta tema dar nereiški, kad aktualumo lauke yra išsikvėpusi. Ji pagaviai tyrinėja jaunos merginos smurtinius santykius ir iš to užgimusį vaisių praktiškai beveik nevaizduodama praeities įvykių, viską mes sužinome tik vienoje nepatogioje scenoje, kai klinikos daktarė apklausinėja merginą, o ji turi atsakyti tik šiais žodžiais: niekada, retai, kartais, visada... Anketos apklausos duomenys tampa esminiai pačiam žiūrovui, kuris iki tol dvejojęs merginos sprendimu nejučia „perbėga“ į jos pusę, ima suvokti jos dvasinę būklę ir pasirinkimą darytis abortą. Kine vis dar svarbu ir tikriausiai visada bus svarbu, kokiais būdais aš papasakosiu panašią istoriją ir ją perteiksiu.

Labai seniai teko matyti amerikiečių išpliaupsintą filmą apie nėščią paauglę „Juno“ (2007), kuriame animuotais intarpais bandoma perteikti paauglės būsenas, tačiau šis dabarties filmas, manau, yra kur kas tikroviškesnis ir paveikesnis. Gal ne toks šokiruojantis kaip rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, tačiau šio filmo tikslas ir nėra šokiruoti. Mergina patyrusi smurtinius santykius bijo pasakyti tėvams apie nėštumą, traumuojančiai depresyvius potyrius filme perteikia debiutuojanti aktorė Sidney Flanigan, kurios įsimintinas debiutas beveik prilygsta kažkada visus kalbėti privertusią Elizabeth Olsen filme „Marta Mersi Mei Merlen“ (2011)...

Kino gurmanams rekomenduoju nepraleisti šios jaudinančiai jautrios, vietomis nepatogios kino juostos, kuri perteikia pavojingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas itin realistiškais potyriais. Gali pasirodyti, kad visą filmą nieko nevyksta ir kad ta vargšė galiausiai pasidarys abortą ir viskas grįš į savas vėžias, tačiau prieš mūsų akis griūva gyvenimas ir vėl statomas iš naujo, o svarbiausias faktorius, kaip sakė medikė konsultantė pagrindinei veikėjai: kol tu pati savarankiškai gali nuspręsti, ką su „visu tuo“ daryti, tol viskas yra gerai. Skamba itin paguodžiamai, kai prie abortų klinikos susirinkę dešimtys katalikų rėkauja laikydami Marijos paveikslą, kad esi žudikė, nepaisant visko. Žiūrėdamas šią juostą tyliai savęs paklausiau: ar aš už abortus? Ką anketoje apibraukčiau? Niekada? Retai? Kartais? Visada?

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Christina Lamb "Mūsų kūnai – jų karo laukas"

 Christina Lamb. „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 464.

Sveiki, skaitytojai,

Garsi britų tiriamosios žurnalistikos rašytoja Christina Lamb (g. 1965) prieš kelerius metus pristatė vieną labiausiai šokiruojančių savo dokumentinės prozos kūrinių Mūsų kūnai – jų karo laukas (angl. Our Bodies Their Battlefield. What War Does to Women) ir beregint sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Autorė važinėjo po visą pasaulį, kad galėtų tiesiogiai pasikalbėti su moterimis, kurios karo metu išgyveno nesibaigiančius grupinius prievartavimus. Man, kaip vyrui, visada buvo keista, kodėl moterims išprievartavimas yra toks skausmingas, kone nepakeliamas, kai tuo tarpu kur kas skausmingesni kankinimai, pavyzdžiui, galūnių kapojimas yra kur kas lengviau psichologiškai pakeliamas. Gali būti, kad kalbu itin makabriškai, tačiau šioji knyga leido suvokti esminį moters tapatybės esmę per jos kūno išniekinimą. Tai daugiau nei vien tik kūno išniekinimas. Didelė dalis liudytojų visame pasaulyje minėjo vieną ir tą pačią išprievartavimo frazę: mane tai nužudė iš vidaus. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Rita Kaminskaitė, o išleido Alma littera.

Neskaitau daug dokumentinės prozos. Paskutiniu metu buvau skaitęs šokiruojančią baltarusių rašytojos ir žurnalistės Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai, todėl nenorom lyginau, kuo Nobelio premijos laureatės knygos skiriasi ir yra panašios su Christinos Lamb. Žinoma, S. Aleksijevič proza yra kur kas stipresnė ir paveikesnė, kadangi ji perteikia autentiškus liudytojų balsus, netgi išlaiko pašnekovo sintaksę, sakinio „šnopavimą“, pasikartojimus, kurie rodo liudytojo psichinę būklę, o tai leidžia itin jautriai tapatintis su skausmą išgyvenančiais liudytojais. Be to, S. Aleksijevč prozoje dažnai nėra atsakymų į klausimus, kodėl taip nutiko, nėra ryškios takoskyros tarp gėrio ir blogio, nes tie patys žmonės gali didžiuotis, kad jų sūnūs žudė (Cinko berniukai) kitus žmones ir tuo pačiu apraudoti, kad jis buvo nužudytas. Ch. Lamb proza kur kas labiau vienalytė, jos tikslas nėra tekstu perteikti moterų autentiškus balsus, autorė viena tiriamosios žurnalistės tonacija perteikia moterų liudijimus, įterpdama politinius ir istorinius kontekstus. Iš vienos pusės ši autorė turi aiškesnį tikslą: atkreipti viso pasaulio dėmesį, nutildytus ir nematomus aktyvistus bei pasaulio politikus, kurie nusiręžia nuo prievartaujamų moterų likimų.

Knygos pradžioje pateikiami žemėlapiai, kurie nusako autorės svarbiausius tiriamosios žurnalistikos geografinius taškus. Nuo Bangladešo iki Argentinos, nuo Artimųjų Rytų iki buvusios Jugoslavijos ji keliauja ir kalbasi su moterimis. Kartu tai kelionė po XX–XXI a. karų paženklintą pasaulį, kuriame labiausiai kenčia civiliai, ypač moterys. Visame pasaulyje tendencija labai panaši: vyrai sušaudomi, o mergaitės, merginos, moterys ir net senolės paliekamos prievartai. Nedažnai po prievartavimų jos nužudomos arba paliekamos mirti smarkiai nukankintos.

Knyga išties šokiruojanti, ji leidžia suprasti moters lytiškumo ir tapatybės jautrumą. Kartą brutalia jėga pažeidus moters moteriškumo esmę, ji lieka nepagydoma ir kraujuojanti žaizda visą gyvenimą. Mane nustebino šis jautrumo mastas ir tai, kaip karą ir neįtikėtinus prievartos mastus išgyvenusios moterys toliau egzistuoja. Taip, egzistuoja, o ne gyvena. Labai dažnai jos per visą savo likusį laiką ne tik negali grįžti namo, bet yra atstumiamos savo artimųjų. Ypač sukrečiantys liudijimai iš musulmoniškų kraštų. Neseniai, dar 2015 metais į Europą plūstelėjo daugybę pabėgėlių iš Sirijos, jų liudijimai taip pat įtraukti į šią knygą. Išprievartauta moteris laikoma artimųjų nešvaria, sugadinta, brokuota. Ji nebeturi galimybės sukurti šeimos. Paradoksas: aukai reikalinga psichologinė pagalba, visokeriopa artimųjų pagalba, kad ji galėtų atsitiesti, tačiau tos moterys laikomis kaip prostitutės ir yra atstumiamos. Kad auka pati kalta, nes „sutiko“ būti prievartaujama, toks požiūris šokiruoja dar labiau.

„Čia buvo daug skirtingų vyrų, jie sukišdavo moterims į intymią vietą lazdas ar butelius net iki skrandžio, bet man to nepadarė. Didžiąją laiko dalį gulėjau be sąmonės (p. 161).“

„Keli vyrai prievartavo mamą dukters akivaizdoje, o tada paprašė mergaitės nuplauti jų penius ir mamos lytinius organus. Vėliau moteris pagimdė neišnešiotą kūdikį, trisdešimt keturių savaičių aklą berniuką. Jos dukra niekada nebaigė mokyklos, gyveno palaidą gyvenimą ir susilaukė penkių vaikų su trimis skirtingais vyrais (p. 220).“

Christina Lamb

Išprievartavimo destrukcinis poveikis sunkiai suvokiamas, tie liudijimai baisūs, bet jie itin reikalingi, kad būtų išgirsta nematoma ar nenorima matyti tiesa. Labiausiai šokiruoja to išprievartavimo fakto sumenkinimas. Ilgą laiką moterų prievartavimas buvo laikomas karo lauko legaliu ir būtinu grobiu, ir tik visai neseniai teismuose buvo priimta šis karo nusikaltimas toks pat rimtas, kaip ir fizinis kankinimas. Labai dažnai teisėsauga dėl prievartavimų numodavo į aukas kaip į nerimtą karo nusikaltimą, bet dar labiau šokiruoja, kai karui pasibaigus, toms aukoms kasdien einant į darbą dar tenka sveikintis su savo prievartautojais: „Pas mane dirba naktinis sargas, kuris žudė. Žmogus, gyvenantis priešais, irgi žudikas. Kiekvieną rytą mes pasisveikiname, bet abu žinome (p. 160).“

Įdomu buvo skaityti apie Ruandoje hutų vykdytą genocidą tutsiams, nes prisiminiau filmą Ruandos viešbutis (2004), buvo įdomu sužinoti ir apie masinius prievartavimus Balkanų regione, vėl prisiminiau filmą Quo Vadis, Aida? (2020) ir visuose šiuose filmuose taip pat akcentuojami ne prievartavimai, bet politiniai manevrai, sušaudymai, tačiau išgyvenusiųjų moterų  prievarta tarsi nesvarbi, todėl šioji knyga išplėtė karo suvokimo siaubo mastą, leido žvilgtelėti ir į Argentinoje aštuntajame dešimtmetyje grobiamas moteris, kurios tapdavo surakintomis gimdymo mašinomis. Kanadiečių rašytoją Margaret Atwood tas baisus Argentinos moterų kankinimų mastas iš esmės leido pradėti rašyti Tarnaitės pasakojimą. O kur dar beveik milijonas vokiečių moterų, kurias išprievartavo sovietai, ar japonų sukurtos „paguodos moterų“ haremas sekso vergijai palaikyti, kai Japonijos kariai brovėsi į Azijos žemyninę dalį XX a. pirmojoje pusėje.

Būtų galima vardyti ir vardyti tuos liudijimus, tačiau akivaizdu, kad jie jungiasi į vieną mūsų pasaulį gaubiantį prievartos tinklą. Įspūdis toks, kad nieko nėra baisiau už karą, kad žmonių žemė tiesiog persisunkusi skausmu, krauju ir kančiomis. Mes vaikštome vieni ant kitų kaulų, o atmintis, kol gyvas žmogus, niekur nedingsta, kaip ir paliktos prievartos žymės. Galiausiai išprievartavimas tampa esmine aukos tapatybės dalimi, kuri ją atskiria nuo likusios visuomenės. Baisiausia, kad auka yra priversta tą slėpti, gėdytis, meluoti, nuslėpti, todėl labai sunku nuteisti karo smurtautojus. Kodėl tai vyksta ir vyko? Ne kartą knygoje minima, jog priešas per moters kūną nori pažeminti visą etninę ar religinę tautą, nes karas visada kyla dėl įsitikinimų, etninių skirtumų, pavydo, nelygybės, noro būti dievais ir sukurti savo „tobulą“ pasaulį, todėl „pasėti“ moters kūne naują gyvybę yra viena esminių vyro kario pasąmonės diktuojamų veiksnių: pokytį daro naujos gyvasties sukūrimas ir dabarties gyvasties atėmimas. Tai siaubingų iliuzijų, politinių įsitikinimų vedami žmonės naikina patys save. Šioje nelengvoje knygoje moters kūnas tampa susitraukusio pasaulio ploteliu, kurį žūtbūt norima sutrypti vardan to, kas iš esmės nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Vaidas Baumila – Kunigunda [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Vaidas Baumila šią vasarą duoda garo. Per mėnesį ir kelias savaites savo YouTube paskyroje sugebėjo surinkti beveik pustrečio milijonų peržiūrų su savo naujausia daina ir vaizdo klipu „Kunigunda“. Tiesą sakant, internete užmačiau, kad šis muzikinis kūrinys toks populiarus, kad jį leidžia daugelis radijo stačių ir jį galima išgirsti populiariose viešosiose vietose, nors nė karto negirdėjau. Tiesa, nedaug kur ir lankausi, kad suspėčiau įsitikinti šios dainos „brukimu“ per visus galus. Visgi dainą buvau išklausęs vos tik ji pasirodė ir man tas keistas raganiškas, kone valpurgiškas, sektantiškas, feministinis, raganiškas vaizdo klipas buvo toks netikėtas ir neįprastas, kad pamaniau sau: ne, lietuviams reikia užpakalių kratymo ir kažko amerikietiško, bet klydau, oi, kaip smarkiai klydau!

Žmonės dar mėgsta lietuvišką muziką! Kai aš asmeniškai jos itin mažai klausau, man atrodo, kad ji susitraukusi ir menkai egzistuoja, tačiau, kai drioksteli koks Jarutis, Baumila ar Jazzu su Saulės kliošu, imu ir nustembu, kad tas vadinamasis lietuviškas popsas dar ir koks gyvas, jis klausomas ir populiarus, nes, matyt, žmonėms vis dar reikia paprastučių dainų. Visgi Igno Šeiniaus „Kuprelio“ bažnytkaimio gražuolė Kunigunda Vaidos Baumilo klipe virsta valkirijomis ar net savotiškomis bakchantėmis, todėl labai smagu, kad etniniai elementai, naujas atrastas rakursas, primenantis vieną originaliausių pastarųjų metų siaubo filmą „Saulės kultas“, prikelia ilgą laiką nuslopintą lietuviško kaimo atmosferos magiją. Beje, ar pastebėjote, kaip iš didmiesčių visi nori vasaromis į savo sodybines rezidencijas? Manau, lietuviškas kaimas, nors jau ir nebe kolchozinis ir ne su penkiomis karvėmis bei alinančiais ūkio darbais, bet vis tiek savotiškai atgimsta naujai, kaip ramybės oazė.

Kalbant apie pačią dainą ir jos skambesį, atrodysiu banalus, bet baisiai man šliejasi prie kai kurių legendinių grupės „Hiperbolė“ kūriniais, bet ir išlieka baumiliškas savitumas. Sveikinu tokius drąsius lietuviškai skambančius kūrinius!

Žodžiai / lyrics

Vaidas Baumila – Kunigunda

 

Netgi vidury nakties mano ugnį užkurtum,

Žalios akys pakerės, tie vidurnakčio burtai.

Mūsų taurė sklidina – rankoj supasi, dega,

Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda.

 

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,

Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.

Turėsi palaukt, turėsi palaukt,

O kai pamatysi mane – pašauk.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

 

Net kai paliečia aušra mūsų ugnys rusena,

Akys žalios nejučia miško paslaptį seka.

Mūsų taurė vėl pilna – rankoj supasi, dega

Laumė, miško ragana, vėl man atima žadą.

 

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,

Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.

Turėsi palaukt, turėsi palaukt,

O kai pamatysi mane – pašauk.

Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.

(x2)

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: Tarnaitės istorija (Tarnaitės pasakojimas) / The Handmaid's Tale (4 sezonas / season 4)

 Sveiki,

Ketvirtasis Tarnaitės istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale) sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.

Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...

Tuo tarpu veiksmas vyksta ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai, ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta Giliados aukoms.

Iš esmės šiame sezone labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug, tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.

Štai pabėgėliai vaikai išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės, jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“ tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai – didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati prisiprašė ir t. t.

Kadrai iš ketvirto sezono.

Visgi labiausiai nuvilia silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia, kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja, tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas, stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.

Iš esmės šis serialas, kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir „bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad penktasis sezonas būtų paskutinis.

Jūsų Maištinga Siela  

Vinilinė plokštelė: Björk - Biophilia [Vinyl, 2LP] (2015)

 
Informacija apie albumą: Björk - Biophilia [Vinyl, 2LP] (2015)

Vinilinė plokštelė: Hooverphonic – Hidden Stories [Vinyl, LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Hooverphonic – Hidden Stories [Vinyl, LP] (2021)