Sveiki, mielieji
skaitytojai!
Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie
veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių
nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams,
nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir
kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier
naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali
vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai
vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša
stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais
kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia
verte“ taip nenutiko.
Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir
pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino
pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi
išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką
patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“
(2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias
žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią
savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai
įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.
Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir
dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio,
kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas
buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė
pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose
užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai.
Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius,
bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti
pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė
Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali
įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas
parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš
tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau
paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele
(aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria
Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka
geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti
šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.
Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks
provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi,
kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius
pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip
įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja,
nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos
pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su
autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo
pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos
savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo
paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl
„Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos
filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).
„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko
nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo
charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas
iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip
pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip
minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti
vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog
tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo
ir supratingumo anatomija.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 7.8
Maištinga Siela








