2026 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Ledkalnio principas arba ledkalnio teorija literatūroje: kaip Ernestas Hemingvėjus įsteigė nutylėjimą prozoje

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Literatūros pasaulyje, kaip žinia, dažnai galioja paradoksali taisyklė: kuo mažiau žodžių pasakoma, tuo daugiau prasmės lieka skambėti tyloje. Būtent šia logika paremtas garsusis „ledkalnio principas“ (dar vadinamas nutylėjimo teorija), iš esmės pakeitęs XX ir XXI amžiaus prozos raišką. Jo esmė slypi vizualioje metaforoje – kaip tikras ledkalnis vandenyne atskleidžia tik vieną aštuntąją savo masės, o visa tikroji jėga ir gylis slypi po vandeniu, taip ir geras literatūros kūrinys skaitytojui pateikia tik paviršinius faktus, dialogus bei veiksmus. Visa kita – veikėjų psichologinės traumos, slapti motyvai, neišsakytos emocijos ir praeities šešėliai – lieka nematomoje, tačiau itin tvirtoje povandeninėje dalyje.

 

Nors šį terminą išpopuliarino ir galutinai suformulavo amerikiečių prozininkas Ernestas Hemingvėjus, pačios idėjos užuomazgos brendo kur kas anksčiau. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje panašiais principais jau vadovavosi rusų dramaturgas ir prozininkas Antonas Čechovas, kuris atsisakė melodramatiškų monologų ir leido veikėjų tragedijoms atsiskleisti per kasdienes, iš pažiūros banalias replikas. Ne mažiau svarbus pirmtakas buvo ir airių modernistas Džeimsas Džoisas, savo apsakymų rinkinyje „Dubliniečiai“ sukūręs epifanijos – tylaus vidinio nušvitimo – techniką, kurioje svarbiausias lūžis įvyksta be jokių autoriaus paaiškinimų. Visgi tikruoju teorijos architektu tapo būtent Hemingvėjus, kurio ankstyvoji žurnalisto patirtis Kanzaso laikraštyje „The Kansas City Star“ išmokė negailestingai braukti būdvardžius, vengti abstrakcijų ir pasitikėti pliku faktu.

 

Pats mechanizmas, kaip veikia ledkalnio principas, reikalauja iš rašytojo itin aukšto meistriškumo ir savidisciplinos. Tai nėra paprastas taupumas ar detalių stoka – priešingai, autorius privalo iki smulkmenų išmanyti visą nematomąją istorijos dalį. Pirmiausia rašytojas sukuria visą veikėjo biografiją, jo vidinius konfliktus ir priežastinius ryšius, o tada sąmoningai iškerpa paaiškinimus, palikdamas tik išorinius jų atspindžius. Skaitytojas, susidūręs su tokia taupia, kartais net šaltoka proza, nesąmoningai tampa bendraautoriumi: jo vaizduotė ir empatija užpildo paliktas pauzes. Kai tekste nepasakoma „jis jautėsi sugniuždytas išdavystės“, o tiesiog aprašoma, kaip veikėjas ilgai ir kruopščiai valo jau švarų stalo kampą, skaitytojas tą skausmą išgyvena kur kas intensyviau ir autentiškiau.

 

Ryškiausias ir chrestomatinis šio principo pavyzdys – 1927 metais pasirodęs Ernesto Hemingvėjaus apsakymas „Kalvos kaip balti drambliai“. Visą kūrinį sudaro vos kelių puslapių trukmės vyro ir moters pokalbis Ispanijos traukinių stotyje, laukiant traukinio į Madridą. Jiedu gurkšnoja alų, kalbasi apie karštį, gėrimus ir tolumoje boluojančias kalvas, tačiau tekste nė karto nepaminimas žodis „abortas“. Nepaisant to, iš trumpų pauzių, nervingų pasikartojimų ir moters prašymo pagaliau nustoti kalbėti, skaitytojas neklystamai suvokia, kad jie sprendžia negimusio vaiko likimą ir kad jų santykiai jau yra negrįžtamai sudužę. Taip pat veikia ir apsakymas „Didžioji dviejų širdžių upė“, kuriame karą išgyvenęs Nikas Adamsas tiesiog žvejoja upėtakius, stato palapinę ir verda pupeles – karas ir potrauminio streso sindromas tekste nėra minimi, tačiau kiekvienas kruopščiai aprašytas buitinis judesys liudija apie jo pastangas suvaldyti vidinį chaosą.

 

XX amžiaus antrojoje pusėje ledkalnio teoriją perėmė ir dar labiau išgrynino vadinamieji purvinieji realistai bei minimalistai. Ryškiausias jų – amerikiečių apsakymų meistras Raimondas Karveris, kurio rinkiniuose, tokiuose kaip „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę“, veikėjai dažnai neturi nei žodyno, nei emocinio intelekto savo kančiai įvardyti. Karverio herojai sėdi virtuvėse, geria džiną, rūko ir kalba apie buitinius niekus, o tikroji jų gyvenimų griūtis slypi tarp eilučių. Panašiu keliu pasuko ir Džonas Čyveris, kurio garsiajame apsakyme „Plaukikas“ vyras nusprendžia parplaukti namo per visus kaimynų baseinus, o šios keistos kelionės metu per kaimynų užuominas po truputį atsiveria visiškas jo finansinis ir šeimyninis bankrotas. Netgi Džeromo Deivido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ar „Apsakymuose“ daugybė esminių traumų paslepiama po paauglišku cinizmu ir iš pažiūros padriku plepėjimu.




 

XXI amžiuje nutylėjimo tradicija ne tik neišnyko, bet ir įgavo naujų psichologinių bei socialinių atspalvių. Šiuolaikinėje literatūroje šį metodą meistriškai taiko vengrų kilmės rašytojas Deividas Salajus (David Szalay) – tiek jo romane „Kas yra vyras“, tiek Bookerio premiją pelniusiame kūrinyje „Kūnas“ veikėjai dažnai kalba trumpomis, kapotomis frazėmis, o tikroji jų vienatvė, pažeidžiamumas ar galios žaidimai atsiskleidžia būtent nejaukiose tylos pauzėse. Prie šios mokyklos priskirtina ir airių rašytoja Sally Rooney, kurios romanuose „Normalūs žmonės“ bei „Pokalbiai su draugais“ veikėjai nuolat susirašinėja ir kalbasi, tačiau svarbiausius jausmus slepia po ironija ir nutylėjimais. Taip pat verta paminėti kanadietę Alice Munro, kurios apsakymuose ištisi dešimtmečiai ir lemtingi gyvenimo lūžiai telpa vienoje trumpoje, lyg tarp kitko pasakytoje frazėje, bei japono Harukio Murakamio ankstyvąją kūrybą, kurioje vieniši herojai savo netektis išgyvena per tylius kasdienybės ritualus.

 

Su ledkalnio principo istorija susiję ir nemažai intriguojančių bei netikėtų faktų. Pavyzdžiui, pats Hemingvėjus šią teoriją pirmą kartą atrado visai atsitiktinai 1923 metais, kai parašė apsakymą „Ne sezono metu“ ir paskutinę akimirką nusprendė išbraukti pačią kulminaciją – tai, kad senas gidas po nesėkmingos žvejybos nusižudė. Rašytojas tiesiog pajuto, kad išbraukus šį faktą, istorija tapo kur kas grėsmingesnė ir tikroviškesnė. Kitas mažai žinomas faktas yra tas, kad garsusis ledkalnio palyginimas pirmą kartą pasirodė ne literatūros vadovėlyje, o 1932 metais išleistoje negrožinėje knygoje apie koridą „Mirtis po vidurdienio“, kurioje Hemingvėjus aiškino, kodėl tekste nemini tam tikrų techninių bulių kautynių detalių. Be to, literatūros tyrinėtojai ilgą laiką manė, kad Raimondo Karverio proza yra toks radikalus minimalizmo pavyzdys dėl paties autoriaus valios, tačiau vėliau paaiškėjo, kad didžiąją dalį „povandeninio“ teksto negailestingai išbraukė jo redaktorius Gordonas Lišas, kartais sutrumpindavęs Karverio apsakymus net septyniasdešimčia procentų.

 

Galiausiai, ledkalnio principas išlieka vienu paveikiausių įrankių literatūroje būtent todėl, kad jis gerbia skaitytojo intelektą. Informacijos pertekliaus amžiuje, kai kiekviena emocija yra nuolat įvardijama, paaiškinama ir analizuojama, sąmoninga rašytojo tyla tampa retenybe. Kai autorius pasitiki savo sukurtu pasauliu tiek, kad išdrįsta nepasakyti pačių svarbiausių žodžių, tekstas nustoja būti vien tik raidėmis popieriuje – jis virsta gyva erdve, kurioje kiekvienas skaitytojas po vandeniu atranda savo paties patirtis ir išgyvenimus.

 

Maištinga Siela

Pasakymas "Perlipti per save" kilmė ir vartojimas: slaviškas vertalas, kuris yra netaisyklingas



Sveiki!

 

Posakis „perlipti per save“ šiuolaikinėje lietuvių kalboje girdimas ir skaitomas nuolat – jis itin prigijęs psichologijos tekstuose, socialiniuose tinkluose, kasdieniuose pokalbiuose bei žiniasklaidoje. Žmonės šiuo vaizdiniu paprastai apibūdina situaciją, kai tenka nugalėti vidinį pasipriešinimą, baimę, išdidumą, tingumą ar emocinį barjerą ir žengti žingsnį, kuriam iš pirmo žvilgsnio trūksta ryžto.

 

Vis dėlto šis posakis yra kalbinė kalka (vertalas), atėjusi į lietuvių kalbą iš rusų kalbos (переступить через себя). Tiesiogiai išvertus svetimą metaforą, lietuvių kalboje atsiranda fiziškai keistas ir stilistiškai svetimas vaizdinys – tarsi žmogus būtų daiktas ar kliūtis, per kurią galima tiesiog peržengti. Dėl tokios kilmės norminėje, taisyklingoje kalboje šis junginys vertinamas kaip nevartotinas.

 

Kalbininkų požiūriu, „perlipti per save“ ypač nepageidautinas oficialiuose, dalykiniuose, redaguojamuose ar viešuosiuose tekstuose, kur svarbi tiksli ir natūrali lietuvių kalbos sintaksė bei frazeologija. Nors gyvoje kalboje jis dažnai suprantamas be didesnių nesusipratimų, jo vartojimas rodo svetimos kalbos konstrukcijos perkėlimą ten, kur lietuvių kalba jau turi savo tikslias, išraiškingas ir organiškais vaizdiniais grįstas priemones.

 

Norint mintį išreikšti taisyklingai ir natūraliai, verta rinktis tinkamą pakaitalą pagal tikslią situacijos prasmę. Jei kalbama apie vidinių kliūčių, baimės, drovumo ar savęs gailesčio įveikimą, geriausiai tiks posakiai „nugalėti save“, „įveikti save“, „susivaldyti“ arba „prisiversti“. Kai norima pasakyti, kad žmogus atsisako savo puikybės ar užsispyrimo, tiksliau skambės „nugalėti savo išdidumą“, „pažaboti ambicijas“ ar „nusileisti“.

 

O jei kontekste kalbama apie moralinių ribų, vertybių ar asmeninių nusistatymų pažeidimą, vietoj „perlipimo per save“ geriau sakyti „peržengti savo ribas“, „prasilenkti su savo sąžine“ arba „sulaužyti savo principus“. Tokie pakaitalai ne tik atitinka bendrinės kalbos normas, bet ir padeda perteikti niuansus daug tiksliau bei įtaigiau nei mechaniškas vertalas.

 

Maištinga Siela


Knyga: Colm Tóibín "Magas"


Colm Tóibín. „Magas“ – Vilnius: Jotema, 2024. – p. 496.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Nors ir buvau nemažai girdėjęs apie garsaus airių rašytojo Colm Tóibín (g. 1955) romaną Magas (angl. The Magician), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė, o išleido leidykla Jotema, visgi ėmė šis kūrinys ir prasprūdo skaitymo sraute. Visgi šią vasarą, užkandžiaudamas viename Vilniaus restorane, nugirdau pokalbį apie šią knygą, kurios tiražas pamažu beveik sutirpo knygynuose (ne visur galėjau rasti), tad teko įsigyti internetinėje parduotuvėje. Tiesą sakant, mane labiausiai patraukė būtent istorija, jog tai garsaus vokiečių rašytojo ir nobelisto Thomo Mann (1875-1955) gyvenimą vaizduojantis kūrinys, kuris remiasi gana gausiai išlikusiais rašytojo dokumentais ir amžininkų liudijimais. Pats ne kartą lankiausi Nidoje, išlikusiame Thomo Mann namelyje, kuris šiuo metu paverstas muziejumi. Pastarajame įsigijau bene garsiausią jo romaną Užburtas kalnas, kurio, tiesą sakant, taip ir neprisiverčiau atsiversti ir pradėti skaityti. Kaip ir daugelis internetinių komentatorių bijau tiesiog didžiulės apimties ir pastrigti kur nors kūrinio viduryje. Tiesa, dar galima pamatyti režisieriaus Krystian Lupa Užburto kalno spektaklį, kurį režisierius pastatė Vilniaus Jaunimo teatre. Teko kartą pamatyti, įspūdis išliko puikus.

 

Nesu nieko skaitęs iš C. Toibin kūrybos, nors lietuviškai turime jo romaną Bruklinas bei Nora Vebster, kurie, kaip ir romanas Magas, tapo dideliais bestseleriais, pelnę autoriui ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą. Tiesa, būtent pagal knygą Bruklinas pastatytas matytas John Crowley 2015 metų filmas, kuriame nusifilmavo garsioji aktorė Saoirse Ronan, o pats filmas sulaukė nepaprastai gerų įvertinimų. Grįžtant prie romano, reiktų paminėti, kad Colmo Toibino stilius pasižymi santūrumu, minimalistine elegancija ir emociniu tikslumu, kai stipriausi jausmai perteikiami ne iš dramatiškų įvykių, o iš tylos, pauzių bei neišsakytų minčių. Autorius dėmesį sutelkia į kasdienes buities detales ir subtilius veikėjų gestus, per kuriuos atsiskleidžia jų gilus vidinis pasaulis, vienišumas ar moralinės dilemos. Be to, jo proza išsiskiria ypatinga empatija bei psichologiniu įžvalgumu, leidžiančiu skaitytojui natūraliai ir įtikinamai išgyventi istoriją tiek moters, tiek istorinių asmenybių akimis.

 

Magas vienu metu yra ir biografinis kūrinys, ir istorinis romanas. Istorija pasakojama tarsi šeimos saga, kurios centre atsiduria XIX amžiaus antroje pusėje gimęs būsimas rašytojas Thomas Mann. Garsiojoje ir pasiturinčioje verslininkų šeimoje augo dvi seserys, Thomas ir jo vyresnysis brolis Heinrichas ir jaunėlis Karlas. Iš visų savo kartos vaikų Thomas išgyveno ilgiausiai, patirdamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo išgyvenimus. Centre – prieškarinis ir klestintis Liubekas, kuriame Thomas Mann užauga iš dalies konkuruodamas su vyresniuoju broliu Heinrichu dėl plunksnos. Tėvas troško, kad abu sūnūs turėtų verslininko gyslelę, tačiau po tėvo mirties šeima greitai nuskurdo, tačiau būtent Thomui pavyksta jaunam parašyti šedevrą Budenbrokai, kurį turime taip pat išsivertę į lietuvių kalbą, ir tokiu būdu užsitikrinti rinkoje kaip vienu labiausiai pripažintu vokiečių rašytoju, beje, vėliau už šį šeimos suklestėjimo ir nuosmukį vaizduojantį romaną autorius pelnys Nobelio literatūros premiją.

 

Romaną nepaprastai lengva skaityti ir visai ne dėl to, kad jis būtų parašytas lėkštai ar kokia nors primityvia kalba. Priešingai – sodri ir lyg kino juosta plaukianti istorija primintų XX amžiaus romanistų klasikų stilių, tačiau pasakojimas neapsunkinamas laikmečio smulkiomis detalėmis. Stengiamasi istoriją perteikti ne iš įvairių perspektyvų, bet būtent iš Thomo Mann. Viena svarbiausių istorijos dedamųjų autorius pasirinko Thomo Mann seksualinės tapatybės problemą. Nuo pat jaunų dienų Mann traukia vyrai, tačiau galiausiai jis pasirenka sudaryti santuoką su žydų kilmės moterimi Katia, su kuria susilaukia šešių vaikų. Būtent daigiavaikiškumas leido garsiam rašytojui pasislėpti nuo visuomenės apkalbų apie jo tariamą nevyriškumą ir, galima sakyti, išsigelbėti sudėtingais istoriniais laikotarpiais, kai žydai ir homoseksualūs asmenys būdavo uždaromi į koncentracines stovyklas.

 

Thomo Mann seksualumas yra viena iš labiausiai romano varomųjų jėgų, formuojančių Thomo charakterį: aristokratišką, diskretišką, uždarą, atsargų. Tik jaunomis dienomis linkusį labiau eksperimentuoti, o vėliau apsisprendusį labiau likti užsidariusiam savo darbo kambaryje. „Jis troško, kad jį bučiuotų ir liestų, net jei tai būtų Hunemanas, į kurį anksčiau žvelgė tik kaip į judrų vidutinio amžiaus vyriškį ir kurio dėmesys jį erzino; įkyrų bendradarbį, kurio pastangomis jis buvo demaskuotas darbo vietoje. Kaip galėjo nutikti, kad pajuto jam bent menkiausią geidulį? Ar vėliau, kai bus vyresnis, jis lauks naktimis tikėdamasis, kad Hunemanas ar kas nors kitas, panašus į jį, užsuks į jo namus, atsitiktinai pamatęs šviesą svetainės lange? (p. 80).“ Autorius tarsi bando suprasti Thomo Mann sudėtingą seksualumo dinamiką, prigimtinę trauką ir socialinį įsipareigojimą, bei tiesiogines sąsajas su jo romanu Mirtis Venecijoje, kuriame vaizduojamas pagyvenęs vyriškis, nepaliaujantis galvoti apie paauglį gražuolį. Iš ko kyla kūrybinė jėga ir potencialas? Ar ne iš tos pačios užgniaužtos seksualumo energijos ir geidulio, kurie rafinuotai vėliau perteikiami tame literatūriniame pasakojime?



Colm Toibin

 

Dar įdomiau už Thomo Mann seksualumą yra pavaizduoti jo vyresniųjų vaikų Erikos ir Klauso Mannų gyvenimai, kurių politines ir seksualines pažiūras formavo po Pirmojo pasaulinio karo liberalioji Veimaro Vokietija. Autorius itin atsargiai žaidžia užuominomis apie Erikos ir Klauso incestinius ryšius, tačiau po to aiškiai įvardija, kad vyriausiasis sūnus Klausas buvo ne tiek jau ir biseksualus, kiek homoseksualus, o Erika iš biseksualios tapo heteroseksualia. (Įdomu tai, kad išeivijoje amerikiečių agentai narplios jųdviejų seksualines peripetijas, bandydami išgauti kompromituojančią informaciją). Tiesą sakant, labiausiai romane mane trikdė paties Manno ir jo žmonos Katios neišreikšti požiūriai į vyresniųjų vaikų seksualinius nuotykius, tarsi tyčia nutylima, nebandoma nieko įrodinėti ir moralizuoti. Susidaro įspūdis, kad Thomas Mann nebuvo itin geras ir reiklus tėvas, priešingai – vaikų gyvenimus jis vertindavo pradžioje itin abejingai, kol tai neprisidėjo prie viešojo ponų Mannų įvaizdžio. Įdomu tai, kad romanas pavadintas Magu neatsitiktinai, tai vaikų pravardė suteikta tėvui. „Kartais, Erikos prašymu, jis su jais juokaudavo ir rodydavo fokusus; išvažiavus Katiai, jis to nebuvo daręs. Vienas iš juokų buvo apsimesti, kad jis nemato Erikos, sėdinčios čia ant kėdės, ir atkakliai tvirtinti, jog tai pagalvėlė, padėta jo patogumui (p. 130).“

 

Visgi tikrasis fokusininko vaidmuo atsiskleidžia prasidėjus Antrojo pasaulinio karo neramumams, kada pamažu Bavarijoje iškyla Adolfas Hitleris. Thomas Mann uždaruose rateliuose iškart pasisakė prieš griežtas nacionalistines idėjas, tačiau viešai pasmerkti artėjančios jėgos ilgai negalėjo. Nušvilptas per vieną konferenciją suorganizuotų nacionalistų pasaloje Thomui Mann su žmona tenka bėgti per atsarginį išėjimą, o netrukus ir iš pačios Vokietijos su vaikais. Autorius tarsi bando pateisinti ir atskleisti, kodėl Thomas Mann ilgai atidėliojo viešuosius pasmerkimus ir gana iš pradžių santūriai pasisakė prieš nacistinę Vokietiją. Visų pirma, jo vaikai buvo laikomi žydiškos kilmės, žmona – žydė, o jos žmonos tėvai pasiliko Vokietijoje. Bijodamas pakenkti uošviams, jis, pasitraukęs su šeima į JAV, ilgai tylėjo. C. Toibin gana išsamiai perteikia būtent Antrojo pasaulinio karo kontekstus, nes Thomas Mann buvo daug kuo kaltinamas ir smerkiamas, tad romanas Magas iš esmės kviečia susipažinti ne vien su politinėmis deklaracijomis ir paviršiumi, bet iš tikrųjų empatiškiau suvokti nepavydėtiną Thomo Manno plačiajai visuomenei nematomą padėtį. Stebino, kaip iš pradžių neslepiamas naivumas politinės agresijos pradžioje: „Kitąmet po to, kai jis buvo apdovanotas Nobelio premija, naciai surinko šešis su puse milijono balsų, palyginus su aštuoniais šimtais tūkstančių vos prieš dvejus metus. Bet jis tikėjo, kad ši parama gali pradingti taip pat staiga, kaip atsiradusi. Maėe, kad žmonės niekaip negali nepamatyti, kokie tušti nacionalsocialistų pažadai (p. 195).“

 

Romane įdomiai pavaizduotas pačios šeimos išeivijos gyvenimas, neramumai ir skandalai, kurių čia smulkmeniškai neaptarsiu, tačiau pats romanas pasakoja apie laiką. Apskritai Thomo Mann asmenybė yra apie dvejus rimtus epochos pasikeitimus, t. y. senasis aristokratų vokiečių gyvenimas iki Pirmojo pasaulinio karo, Tarpukario aristokratijos žlugimas ir rašytojo iškilimas bei sudėtingas naujojo pasaulio persitvarkymas po Antrojo pasaulinio karo. Kitaip sakant, C. Toibin stengiasi per pagrindinį veikėją vaizduoti istorinių lūžių laikmatį, kuriame žmogus tampa sudėtingų pasirinkimų subjektu, pasakojančiu apie tai, ką reiškia būti vyru ir tėvu, aukojant (arba neaukojant) dėl šeimos ir kūrybos pamatinius asmenybės monolitus. Gūrančio ir yrančio pasaulio akivaizdoje Thomas Mann prieš mirtį apsilanko sugriautame Liubeke, nejučia, it koks laikmečio magas, metraštininkas, nuolat balansavęs tarp intymių ir socialinių intereso laukų, grįžta į praeitį, į prisiminimus kaip vaiduoklis ir aprauda mirusįjį senąjį pasaulį, kuris ateities kartoms bus žinomas nebent iš knygų, o jis, magas, iš tikrųjų visa tai patyrė ir išgyveno.

 

Magas, bent jau man, tai puikus pasakojimas, kur skaitymo malonumą keičia istorinių žinių gausa ir nuostaba, kad visa tai galėjo nutikti Thomui Mannui ir kad tai apskritai buvo Thomas Mannas. Kūrinys, kaip minėjau, atskleidžia nuolatinę įtampą tarp viešosios Thomo Manno, kaip garbinamo Europos literatūros patriarcho ir šeimos galvos, kaukės bei jo kruopščiai slepiamų vidinių troškimų, ypač užgniaužto homoseksualumo. Knygoje tyrinėjama menininko atsakomybė prieš savo laikmetį, parodant, kaip ilgai politinių audrų vengęs ir ramybėje kurti norėjęs rašytojas galiausiai priverstas stoti į atvirą kovą su nacizmu bei patirti tremties skausmą. Galiausiai tai jautrus pasakojimas apie didybės kainą, šeimos narių likimus šešėlyje ir klausimą, ar žmogus gali likti ištikimas sau, kai iš jo tikimasi būti simboliu. Kiek Colm Toibin leido sau interpretuoti ir žaisti istoriniais kontekstais bei išlikusiais šaltiniais, sunku pasakyti. Kiek romane Thomas Mannas panašus į tikrai egzistavusį rašytoją, manau, taip pat sunku pasakyti, bet kad tam tikri istoriniai tyrimai leidžia daryti tokias prielaidas ir perkurti, iš naujo prikelti šią sudėtingą asmenybę, rodo Colm Toibin literatūrinę magišką meistrystės dovaną.

 

P. S. Nė sakinio čia nerasite apie Nidą ir rašytojo vasaras praleistas Kuršių nerijoje. Net šiek tiek keista ir apmaudu.

 

Maištinga Siela

Dailė: John Atkinson Grimshaw savo paveiksluose romantiškai vaizdavęs Viktorijos laikų industrinius nakties rajonus

 

Sveiki!

 

Pamačiau šiuos nuostabius paveikslus ir nusprendžiau padaryti šį įrašą!

 

Johnas Atkinsonas Grimshaw (1836–1893) buvo britų tapytojas, pasižymėjęs ypatingu gebėjimu po saulėlydžio paversti paprastas gatves, upes ir uostus paslaptingais pasauliais. Ten, kur kiti matė tik pramoninių miestų suodžius, dūmus ir šaltį, jis įžvelgė tylią, beveik antgamtišką dramą.

 

Jo paveikslai pilni švytinčių dujinių žibintų, sidabrinės mėnesienos, ūkanoto dangaus, šlapių grindinio akmenų ir atspindžių, kurie mirga tamsiose gatvėse. Jis Viktorijos laikų miestą pavertė beveik magišku, tarsi kiekviena pažįstama vieta po nakties turėtų slaptą gyvenimą.

 

Kelias iš geležinkelio raštinės į tamsos karalystę

 

Gimė jis 1836 m. rugsėjo 6 d. Lydse, kuklioje aplinkoje. Jaunystėje Grimshaw dirbo „Great Northern Railway“ tarnautoju – profesija, kuri, atrodytų, turėjo mažai ką bendro su romantika. Tačiau maždaug 1861 m. jis nusprendė mesti tarnybą ir visą save atiduoti tapybai. Dailininkas buvo savamokslis, o savo kūrybinę dirvą rasdavo tiesiog vaikščiodamas: jis dažnai su žmona leisdavo vakarus Lydso apylinkių gatvėse ir miškuose, stebėdamas, kaip tirpsta šviesa ir tirštėja prieblanda, o paskui grįždavo namo ir perkeldavo tą trapų virsmą ant drobės.

 

Kūrinyje „Mėnesėtas vakaras“ (1880 m.) virš kraštovaizdžio nusileidžia rami mėnesiena, o „Sutemos prie Temzės“ (1880 m.) užfiksuoja paslaptingą Londono krantinės atmosferą. Paveiksle „Laivyba ant Klaido“ (1881 m.) laivai ir jų atspindžiai iškyla iš tamsos, o „Boar Lane, Lyds“ paverčia pažįstamą miesto gatvę švytinčia Viktorijos laikų gyvenimo scena.

 

Jo susižavėjimas miesto grožiu tęsėsi paveiksluose „Park Row, Lyds“ (1882 m.), „Heato gatvės vaizdas naktį“ (1882 m.) ir „Liverpulio krantinė mėnesienoje“ (1887 m.). Kūrinyje „Šaunusis Glazgas“ (1887 m.) miesto architektūra ir vakaro atmosfera tampa dar viena nepamirštama naktine vizija.

 

Technika, optika ir „nešvarios“ paslaptys

 

Grimshaw stilius balansavo tarp kruopštaus prerafaelitų detalumo ir beveik fotografško tikslumo. Kadangi neturėjo akademinio piešimo išsilavinimo, jis nevengė gudrybių: domėjosi fotografija ir, pasak šaltinių, naudojo optinius prietaisus ar camera obscura principą, kad tiksliai suvaldytų sudėtingą perspektyvą ir architektūrines linijas. Jo paveiksluose šviesa elgiasi beveik teatrališkai – drėgnas asfaltas veikia kaip veidrodis, o šiltas žibintų švytėjimas kovoja su šaltu mėnulio ar rūko dvelksmu.

 

Šis „fotografiškumas“ ir priemonės kartais keldavo skeptikų šypseną: puristams galėjo atrodyti, kad menininkas pernelyg pasikliauja optika ar kartoja pamėgtus motyvus – vienišas figūras, šlapius kelius, stiebus, nuogas šakas. Vis dėlto net Jamesas McNeillas Whistleris, kitas garsus naktinių scenų tapytojas, žavėjosi Grimshaw mėnesienos paveikslais (pagal žinomą pasakojimą, jis netgi prisipažinęs manęs esąs noktiurnų išradėjas, kol nepamatė Grimshaw kūrinių).

 

Asmeninis gyvenimas, šeima ir gili tyla

 

1856 m. Grimshaw vedė savo pusseserę Frances Theodosia (Fanny) Hubbard. Jų santuoka buvo paženklinta ir kūrybos, ir skaudžių netekčių: pora susilaukė net šešiolikos vaikų, tačiau iki brandaus amžiaus išgyveno tik šeši. Keturios jų atžalos – Arthur Edmundas, Louisas, Wilfredas ir Elaine – taip pat tapo dailininkais.

 

Apie jo intymų gyvenimą ar kokius nors skandalingus meilės nuotykius istoriniai šaltiniai beveik nieko neatskleidžia – pats dailininkas nepaliko nei laiškų, nei dienoraščių, nei asmeninių archyvų. Jo gyvenimas, kiek žinoma, sukosi apie šeimą, namus, pasivaikščiojimus ir įtemptą darbą prie molberto. Tiesa, kūryboje jis kartais pasukdavo ir į mitologiją ar literatūrą (pavyzdžiui, tapė tokias figūras kaip Irisė), kuriose moters grožis ir gamtos stichijos susilieja į poetišką, o ne vulgariai provokuojančią formą.

 

Grimshaw mirė 1893 m. spalį (šaltiniuose minima spalio 13-oji arba 31-oji) Lydse, būdamas 57-erių. Tiksli mirties priežastis įvairiuose šaltiniuose įvardijama nevienodai – minima vėžinė liga arba tuberkuliozė. Po jo mirties teko parduoti namų ir dirbtuvės turtą, kad būtų paremta šeima, o jo kapą šiandien žymi St George's Field (buvusiose Woodhouse kapinėse) Lydse.

 

Ilgesnį laiką jis liko tarsi šešėlyje – požiūris į Viktorijos laikų tapybą keitėsi, tačiau XX a. antroje pusėje susidomėjimas juo vėl atgijo. Grimshaw ne tik tapė naktį. Jis užfiksavo jos tylą, paslaptį ir grožį – paversdamas paprastas gatves vietomis iš sapno, kuriame net ir šiandien norisi sustoti bei įsiklausyti į žingsnių aidą ant šlapio grindinio. O ką Jūs manote apie jo paveikslus?












 

Maištinga Siela


2026 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Rašytojų alėja. Rašytoja Kristin Hannah: biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, temos ir įdomūs faktai

 

Sveiki!

 

Tęsiu „Rašytojų alėjos“ rubriką šįkart su garsia amerikiečių rašytoja.

 

ANKSTYVASIS GYVENIMAS

 

Kristin Hannah gimė 1960 metais Kalifornijoje (Garden Grove vietovėje, Pietų Kalifornijoje), kur prabėgo jos ankstyvoji vaikystė. Ji augo glaudžioje, palaikančioje šeimoje su jaunesniuoju broliu ir seserimi. Jos tėvas buvo verslininkas, o mama – namų šeimininkė su šmaikščiu humoro jausmu, kuri mėgo pasakoti vaikams įvairias šeimos istorijas, atsiminimus apie praeitį, patirtus sunkumus ir sėkmes. Nors jos tėvai nebuvo literatai ar meno srities profesionalai, šeimoje buvo skatinamas smalsumas, kūrybiškumas, atkaklumas ir gebėjimas įžvelgti reikšmingų akimirkų net ir kasdieniame gyvenime, o šie pasakojimai padėjo pamatus būsimos rašytojos empatijai.

 

Pačioje vaikystėje Kristin Hannah dar neplanavo tapti romaniste ir svajojo apie skirtingus dalykus, pavyzdžiui, kurį laiką netgi troško tapti balerina. Vienas ryškiausių jos vaikystės įvykių nutiko 1968-aisiais, kai jai buvo aštuoneri metai: tėvai nusprendė palikti tankiai apgyvendintą Pietų Kaliforniją ir kartu su Kristin, jos broliu, seserimi bei keliais draugais leidosi į šešiolikos savaičių kelionę „Volkswagen“ mikroautobusu. Tėvas vaikams pasakė, kad pakeltų ranką tada, kai pamatys vietą, kuri atrodys kaip namai. Ši laisvos dvasios kupina vaikystė, taip pat vėlesni metai Snohomisho apylinkėse bei Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų gamta paliko gilų pėdsaką jos asmenybėje ir vėlesnėje kūryboje.

 

Augdama ji buvo gabi ir žingeidi mokinė, tačiau pasirinko praktišką ir patikimą kelią – studijavo komunikaciją Vašingtono universitete, o vėliau įstojo į teisės mokyklą (Puget Soundo universitete). Jaunystėje ji domėjosi įvairiomis sritimis, daug skaitė, dirbo reklamos srityje, o baigusi studijas ėmė verstis teisininko praktika Sietle. Nors teisės studijos ir darbas atrodė kaip solidi karjera, pati rašytoja vėliau pripažino, kad tai nebuvo jos tikrasis pašaukimas, tačiau teisinis išsilavinimas ir kruopštumas vėliau pravertė atliekant išsamius tyrimus knygoms.

 

Lemtingas lūžis jos gyvenime įvyko trečiaisiais teisės studijų metais, kai motinai buvo diagnozuotas pažengęs krūties vėžys. Lankydama mamą po paskaitų ir ligoninėje, Kristin kartą pasiskundė dėl vieno kurso, o mama jai pasakė, kad nesijaudintų, nes vis tiek taps rašytoja. Motina pasiūlė joms abiem drauge kurti knygą: pati Kristin norėjo bandyti rašyti siaubo kūrinį, tačiau mama pageidavo istorinio romano, ir jos ėmėsi šios idėjos, kuri sunkiomis ligos dienomis suteikė joms šviesesnių pokalbių ir dvasinės atramos.

 

Po teisės mokyklos baigimo ir motinos netekties Kristin Hannah gyvenime prasidėjo naujas etapas – santuoka ir motinystė, kai gimus sūnui ji susidūrė su kasdieniais šeimos rūpesčiais, o pirmojo nėštumo metu penkis mėnesius praleido lovos režimu. Tuo metu ji daug skaitė, prisiminė pradėtą rankraštį su mama, jį atnaujino ir ėmėsi rašyti rimčiau, išsikėlusi sau penkerių metų terminą, per kurį norėjo būti išleista. Taip, per asmeninius išgyvenimus, motinystę ir mamos padrąsinimą, ji pamažu perėjo nuo teisės ir kasdienių darbų prie rašytojos kelio, kurio debiutinis romanas „A Distant Shore“ pasirodė 1991 metais.

 

VĖLYVASIS RAŠYTOJOS GYVENIMAS

 

Po to, kai 1991 metais pasirodė jos debiutinis romanas „A Handful of Heaven“ (kai kur šaltiniuose minimas kaip „A Distant Shore“), Kristin Hannah kūrybinis kelias prasidėjo nuo ankstyvojo etapo, kuriame dominavo istoriniai romanai su stipriais romantiniais elementais ir draminiais motyvų posūkiais. Šiuo laikotarpiu ji leido knygas sparčiu tempu – pavyzdžiui, jau 1992 metais pasirodė „The Enchantment“ ir „Once in Every Life“, o vėliau sekė tokie kūriniai kaip „If You Believe“ ar „When Lightning Strikes“. Pati autorė vėliau atvirai pripažino, kad pradžioje teko susidurti su atmetimais ir abejonėmis, tačiau kiekvienas nesėkmingas žingsnis ją mokė disciplinos, atkaklumo ir amato subtilybių.

 

Antrajame kūrybos etape Kristin Hannah vis ryškiau ėmė gilintis į šiuolaikinę šeimos, motinystės, seserystės ir moterų savirealizacijos tematiką, todėl jos knygos tapo emociškai artimesnės kasdienėms skaitytojų patirtims. Tokiuose romanuose kaip „Home Again“, „On Mystic Lake“, „Summer Island“, „Between Sisters“ ir „True Colors“ ji nagrinėjo sudėtingus santykius tarp motinų ir dukterų, seserų susvetimėjimą, neištikimybę, praradimus bei bandymus iš naujo atrasti save po gyvenimo krizių. Už šio laikotarpio kūrybą ji sulaukė ne tik skaitytojų meilės, bet ir profesinių apdovanojimų, pavyzdžiui, RITA apdovanojimo už romaną „Between Sisters“.

 

2008 metais pasirodęs romanas „Firefly Lane“ tapo vienu ryškiausių šio etapo akcentų ir visai nauju populiarumo šuoliu. Knyga, pasakojanti apie daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią dviejų moterų draugystę, jos išbandymus, ambicijas ir netektis, ilgam įsitvirtino bestselerių sąrašuose, o 2021 metais buvo ekranizuota kaip „Netflix“ serialas. Šioje knygoje ypač aiškiai atsiskleidė Kristin Hannah gebėjimas jungti jautrią psichologiją su lengvai skaitomu, bet kartu skaudžius gyvenimo lūžius paliečiančiu pasakojimu.



 

Vėliau jos kūryboje įvyko svarbus posūkis link platesnio istorinio masto ir dramatiškų epochų – lūžio tašku dažnai laikomas 2010 metų romanas „Winter Garden“, kuriame Antrojo pasaulinio karo apgulto Leningrado praeitis persipina su šiuolaikinės šeimos paslaptimis. Ši knyga parodė, kad autorė nebijo sudėtingesnių istorinių tyrimų ir nori atskleisti, kaip ekstremalios aplinkybės keičia žmones bei jų artimuosius. Tuo pačiu metu ji tęsė ir šiuolaikines šeimos dramas, pavyzdžiui, „Night Road“ ar „Fly Away“.

 

Tikrasis pasaulinis proveržis įvyko 2015 metais išleidus romaną „The Nightingale“ (liet. „Lakštingala“), kurio veiksmas rutuliojasi nacių okupuotoje Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Pasakojimas apie dvi skirtingų charakterių seseris, kovojančias dėl išlikimo, pasipriešinimo ir artimųjų gyvybės, tapo tarptautiniu fenomenu ir pelnė didžiulį skaitytojų bei kritikų pripažinimą. Pati autorė pasakojo, kad idėją knygai įkvėpė tikra istorija apie jauną belgę Andrée de Jongh, padėjusią išvesti numuštus lakūnus, o rašydama ji nuolat kėlė sau klausimą, kiek rizikos žmogus yra pasirengęs prisiimti dėl kitų ir savo vaikų.

 

Po šio pasisekimo Kristin Hannah nuosekliai plėtojo didelio užmojo istorines ir išlikimo dramas, kuriose moterų stiprybė atskleidžiama atšiauriomis aplinkybėmis. 2018 metų romanas „The Great Alone“ nukėlė skaitytojus į laukinę, neprognozuojamą Aliaską, kur šeima susiduria su izoliacija, atšiauria gamta ir vidiniu smurtu bei įtampa. Knyga tapo „The New York Times“ pirmojo numerio bestseleriu ir dar kartą patvirtino, kad autorė meistriškai sujungia gamtos stichijas su vidine žmogaus drama.

 

2021 metais pasirodęs romanas „The Four Winds“ atkreipė dėmesį į Didžiosios depresijos ir vadinamojo „Dulkių dubens“ (Dust Bowl) laikotarpį Jungtinėse Valstijose. Knygoje vaizduojamas skurdas, sausros, migracija į Kaliforniją ir motinos kova dėl vaikų išlikimo atliepė šiuolaikines diskusijas apie ekonomines krizes, iškeldinimus ir žmogaus atsparumą. Tuo metu pati autorė pabrėžė, kad jai svarbu sugrąžinti moteris į istorinį pasakojimą, nes jų kasdienė drąsa ir pasiaukojimas dažnai lieka nepakankamai įvertinti.

 

2024 metais išleistas romanas „The Women“ atvėrė dar vieną mažiau aptartą istorinį sluoksnį – Vietnamo karo laikotarpį ir slaugytojų bei kariuomenės medikių patirtis, kurios, grįžusios namo, neretai susidurdavo su visuomenės abejingumu ir nepripažinimu. Šis kūrinys dar labiau sustiprino jos, kaip autorės, kuri drąsiai kelia nepatogias istorines temas ir gina moterų patirčių matomumą, reputaciją. Be to, daugelis jos romanų – įskaitant „The Nightingale“, „The Great Alone“ ir „The Women“ – sulaukė ekranizacijų planų ar vystymo kino ir televizijos studijose.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Kristin Hannah išlaiko gana ramų, nuo šurmulio atitolusį ritmą – su šeima ji gyvena Beinbridžo saloje Vašingtono valstijoje, netoli vandens, kur Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų peizažai dažnai atsikartoja jos knygų atmosferoje. Jos asmeninė patirtis, įskaitant santuoką, motinystę, sūnaus auginimą ir artimųjų netektis, nuolat formavo jos požiūrį į šeimos trapumą bei stiprybę. Nors ji yra viena sėkmingiausių šiuolaikinių JAV rašytojų, pati dažnai kalba apie kūrybinę kančią ieškant naujos idėjos, kuri privalo taip stipriai užvaldyti vaizduotę, kad nebūtų įmanoma jos atsisakyti.

 

Tarp įdomių ir šiek tiek neįprastų jos darbo įpročių bei keistenybių išsiskiria tai, kad ji vis dar rašo ranka – pirmuosius rankraščius kuria ranka, o vėliau juos perrašo ar padeda suvesti sekretorė, po ko seka redagavimas. Taip pat įdomu tai, kad nors jos knygose gausu ryškių, stiprių herojų, pati autorė yra sakiusi, jog realybėje greičiau būtų paprasta šeimą sauganti motina nei veiksmo kupina šnipė ar herojė, nors jos kūryboje įprasti žmonės nuolat atsiduria nepaprastose situacijose. Be to, ji mėgsta pačiai sau mesti iššūkį kiekviena nauja knyga bandydama parašyti tai, ko dar nėra rašiusi, o jos mėgstamiausių skaitinių sąraše išlieka kūriniai, kuriuos ji atrado dar paauglystėje.

 

Visą savo kūrybinį kelią Kristin Hannah išlieka ištikima pagrindinėms temoms: meilei, atleidimui, šeimos ryšiams ir žmogaus dvasios ištvermei net pačiomis tamsiausiomis akimirkomis. Jos gyvenimo istorija – nuo teisininkės darbo ir priverstinio gulimo režimo iki tarptautinių bestselerių – rodo, kad sėkmė dažnai gimsta ne iš lengvo kelio, o iš atkaklaus darbo, skaudžių asmeninių pamokų ir gebėjimo paversti patirtis istorijomis, kurios liečia milijonus skaitytojų.

 

Maištinga Siela


Lenkijos "Nike" 2026 literatūros apdovanojimai: geriausios knygos, autoriai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kadangi padariau įrašą apie geriausias latvių knygas, tai nusprendžiau žvilgtelėti ir į Lenkijos šių metų derlių. Prestižiškiausia Lenkijos literatūros premija – „Nike“ – 2026 m. rudenį atšventė savo trisdešimtąjį jubiliejų, o šis, 30-asis, sezonas įėjo į istoriją kaip vienas vieningiausių. Nuo 1997 m. teikiamas apdovanojimas, kurio steigėjai yra dienraštis „Gazeta Wyborcza“ ir Agory fondas, yra skirtas geriausiai metų knygai, išleistai lenkų kalba, populiarinti. „Nike“ išsiskiria savo atvirumu įvairiems žanrams: nors dažniausiai laimi proza, premiją gali gauti ir poezijos rinkiniai, eseistika, biografijos bei reportažai. Nugalėtoją iš septynių finalininkų kasmet renka devynių asmenų žiuri, o laureatas gauna 100 tūkst. zlotų ir skulptūrėlę. Svarbi „Nike“ dalis yra ir atskiras Skaitytojų plebiscitas, kuriame savo numylėtinį renka „Gazeta Wyborcza“ skaitytojai.

 

2026 m. jubiliejiniame sezone įvyko retas reiškinys – žiuri ir skaitytojų nuomonės sutapo. Pagrindinį apdovanojimą ir Skaitytojų „Nike“ laimėjo vienas ryškiausių šiuolaikinės lenkų prozos balsų, provokuojantis ir gilus autorius Szczepanas Twardochas už savo naujausią romaną „Null“. Tai jau ne pirmas kartas, kai šis autorius atsiduria dėmesio centre (pvz., 2013 m. už „Morfiną“ jis gavo Skaitytojų Nike), tačiau šįkart triumfas buvo absoliutus. Twardochas, žinomas dėl savo kompleksiškų istorinių ir tapatybės temų, šįkart pasuko netikėta, itin aktualia kryptimi.

 

Romano „Null“ veiksmas vyksta 2022 m. vasarį, prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Knygos herojus – Koń (lenk. „Arklys“), keturiasdešimtmetis lenkų istorikas, gyvenantis Varšuvoje, turintis sudėtingą vokiečių-ukrainiečių-lenkų tapatybę. Jį, kaip ir patį autorių, asmeniškai paliečia karo tragedija. Istorikas nusprendžia palikti patogų gyvenimą ir išvykti į Ukrainą, kad prisijungtų prie jos ginkluotųjų pajėgų. Pavadinimas „Null“ (vok. „nulis“) simbolizuoja patį karo fronto nulį – vietą, kurioje nebelieka nieko, tik opresyvus egzistencinis krūvis ir mirties akivaizda. Tai nėra tradicinis karo romanas su teze; anot autoriaus, tai knyga apie „tiesos sakymą“, apie žmogiškąją kondiciją ribinėje situacijoje ir apie brutalią karo tikrovę, kuriai Twardochas sukuria specialią, fizinę, „purviną“ kalbą.

 

Be „Null“, į 2026 m. „Nike“ finalą pateko dar šeši įvairūs ir vertingi kūriniai, atspindintys šiuolaikinės Lenkijos literatūros spektrą. Tarp jų buvo Anna Bikont su dokumentiniu reportažu „Nie koniec, nie początek. Powojenne wybory polskich Żydów“ („Ne pabaiga, ne pradžia. Pokario lenkų žydų pasirinkimai“), kuriame nagrinėjamos sudėtingos Holokaustą išgyvenusių žydų likimai pokarinėje Lenkijoje. Poezijai atstovavo Justyna Kulikowska su rinkiniu „Wnyki dla światła“ („Spąstai šviesai“), o eseistikai – Krzysztof Łapiński su biografija-esej „Najmądrzejszy. Biografia Sokratesa“ („Išmintingiausias. Sokrato biografija“). Taip pat finale varžėsi Dorota Grabek (rinkinys „Zmartwychwstanki“), Weronika Murek (romanas „Urodziny“) ir Zyta Rudzka (romanas „Tylko durnie żyją do końca“).

 

Kalbant apie bendrą skaitymo kultūrą ir jos tendencijas, naujausi 2025–2026 m. duomenys rodo, kad lenkų skaitomumo lygis yra stabilus, bet palyginti žemas. Naujausios Nacionalinės bibliotekos ataskaitos duomenimis, 41 proc. lenkų per pastaruosius metus perskaitė bent vieną knygą (įskaitant e. knygas ir audioknygas). Nors tai yra šiek tiek geresnis rodiklis nei prieš kelerius metus, jis išlieka vienu mažiausių Europos Sąjungoje.

 

Lyginant su Baltijos šalimis, Lenkija atsilieka nuo savo kaimynių. Didžiausias atotrūkis yra nuo Estijos, kuri yra neabejotina regiono lyderė – ten knygą per metus perskaito beveik 70 proc. gyventojų. Vis dėlto, nors statistinis skaitytojų procentas Lenkijoje yra mažesnis, šalyje egzistuoja milžiniška, gyvybinga literatūros rinka. Didžiausios šalyje skaitytojų apklausos, tokios kaip portalo Lubimyczytać.pl, surenka šimtus tūkstančių balsų, o svarbiausios premijos, kaip „Nike“, yra reikšmingi viešojo diskurso įvykiai. Lietuvoje ir Latvijoje situacija yra panaši viena į kitą ir šiek tiek geresnė nei Lenkijoje, svyruojant apie 50–55 proc., tačiau Lenkija, turėdama gilias intelektualines tradicijas ir tokius autorius kaip Twardochas, sukuria literatūrinį produktą, kuris daro įtaką visam regionui.

 

Maištinga Siela