Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: mokytojas Algis Bitautas apie socialinį teisingumą, mokymosi pažangumą ir pagalbą vaikui nepataikaujant

 

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kaip Švietimo ir sporto ministrė Raminta Popovienė naudojasi socialiniais tinklais ir žurnalistika skleisdama melagienas? Melas liejasi optimistine gaidele, kad visi su jos valdymu ir sprendimais yra patenkinti, kad sureguliuotas ir pagaliau suvaldytas nesaugumas ir chaosas, bet iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Yra keletas dalykų, kurių negaliu toleruoti, t. y. pačios netolerancijos, smurto ir neapykantos, bei ciniško melavimo, kai esi atsakingas už visus. Apie ministrės Ramintos Popovienės melus reiktų padaryti atskirą įrašą, kaip ji mums ištransliavo melagingai Estijos mokymosi ir vertinimo sistemą, bei kaip „suvaldė“ švietimo chaosą. Seniai tokio absurdo neturėjome.
 
Tad noriu pacituoti vieno mokytojo pasisakymą, kad suvoktume, kad ne visi kvailiai Lietuvoje, o ministrė išsidažiusi nuo ryto prieš kameras meluoja, rypuodama patarėjų sukomponuotus menkaverčius statistinius duomenis.
 
„Socialinis teisingumas nėra tada, kai dėl valstybės problemų sumažiname reikalavimus vaikui. Socialinis teisingumas yra tada, kai vaikas nuo pirmos klasės aiškiai žino, kokie standartai jo laukia, ir valstybė padaro viską, kad jis tuos standartus pasiektų. <...> Tikras rūpestis – padėti jam [vaikui] pasiekti aukštesnę kartelę. Todėl šiandien valstybė turėtų kalbėti ne apie tai, kaip mažinti reikalavimus, o apie tai, kaip užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas – nesvarbu, ar jis gyvena Vilniuje, ar atokiausiame kaime – turėtų realią galimybę tuos reikalavimus įveikti. Tai ir būtų tikras socialinis teisingumas.“ Mokytojas Algis Bitautas (Citata iš autoriaus asmeninio soc. tinklo, prieinamo viešai).
 
Neturiu ko ir bepridurti.
 
Maištinga Siela

Rumunija. Kelionė į Rumuniją: Sigišoara, Sibiu, Bran, Sinaja (Peleš rūmai) įspūdžiai, istorija, patarimai

 

Sveiki!

 

Daugiau ar mažiau išnaršiau Balkanus, nors dar yra vietų, kur norėčiau sugrįžti ir daugiau pamatyti, pvz., Albaniją arba Bosniją ir Hercegoviną, tačiau mano akys jau labai seniai krypo į Rumunijos ir Bulgarijos kryptį, todėl šiemet buvo tas metas, kada galėjau pakeliauti ir patyrinėti šias šalis. Šis įrašas bus apmąstyti ir man (ir su jumis pasidalyti) būtent šiomis pačiomis naujausios Europos Sąjungos šalimis. Pirmoji dalis skirta Rumunijai, kurioje praleidau puikias keturias dienas ir aplankiau keletą įspūdingų miestų ir lankytinų vietovių.

 

Ką aš žinojau iki tol apie Rumuniją? Ten reikia vykti tik tada, kai susipažįsti su Vakarų Europa, nes ten vyrauja romai, nerašytos taisyklės, narkotikai, korupcija ir kiti negeri dalykai? Tą buvau girdėjęs, bet iš esmės tuo netikėjau, nes žinau, kad dažnai informacija „iš antrųjų lūpų“ yra nepatikima ir grįsta dažniausiai stereotipais. Žinokite, panašiai buvo ir su Rumunija. Šiaip Rumuniją žinau iš jų itin gero nepriklausomo kino, kuris kasmet įtraukiamas į Kino pavasario repertuarą. Rumunų kinas beveik niekada nenuvilia. Geras kinas yra šalies žmonių laisvo mąstymo rodiklis, komercinis ir parodomasis kinas – dažnai pačios valdžios užsakomas ir kontroliuojamas finansiškai rodo cenzūruotą ir nelaisvą šalį. Rumunija, mano akimis, yra kur kas laisvesnė, nei mūsų kultūra ir menas, kurį vis nori tam tikros valdžios instancijos pamauti ant iešmelio.

 

Rumunija nepaprastai progresyvi šalis. Vos įvažiavus į Transilvaniją iš Vengrijos pusės prasideda didžiuliai ir platūs keliai. O jau kiek gamyklų, kiek statybų, atrodo, kad rumunai tiesiog auga ant mielių! Važiuojant tik toliau, imi suvokti, kad Rumunija tokia pati Europa, kaip ir Lenkija, Austrija ar Belgija. Čia tikrai saugu. Nors dar yra kai kur regionuose socializmo apraiškų, tačiau taip, kaip savo šalį dabar stato rumunai ir pasinaudoja ES, yra nepaprastas vaizdinys ir pavyzdys. Aišku, šalis turi būti dėkinga vokiečiams, kurie čia investuoja, o jų užsilikusi diaspora nuo Antrojo pasaulinio karo leido progresyviai augti šalies ekonomikai ir miestams, nes čionai vokiečiai renkami į merus, tampa prezidentais, o jie atviri progresui ir Europai. Nors šalis kol kas neturi eurų, tačiau bet kuriame didesniame mieste galite eurus išsikeisti į lėjas (1 euras atitiktų apie 5,20 lėjų), tačiau Rumunija jau seniai pasivijusi Europą ir net paprastuose turgeliuose, perkant kokį niekutį, galima dažnai atsiskaityti kortele. Apie parduotuves ar restoranus jau nebekalbu.

 

Nors daugiau keliavau turistiniais maršrutais, šalis atrodė nepaprastai sutvarkyta, čia nesitikėkite šiukšlių kalnų ar metalo laužo – tai jau nebe 90-ieji. Tikrieji rumunai šiek tiek pasirodė mažo ūgio, rustelėję, nes jų genetika prasimaišiusi su šį kraštą kažkada okupavusiais Osmanais. Juos atpažinti labai lengva. Kainos dar nėra tokios aukštos, bet Rumunijoje kai kur nėra pigu, ypač kurortinėse vietose ar toje pačioje degalinėje. Sakyčiau, kainos panašios kaip ir Lietuvoje, kai kas gal vos pigiau.

 

Man keliaujant vasarą per Rumuniją buvo idealus oras +27+34C karščio (Lietuva tuo metu degė +38C), nelygu kokiame aukštyje atsirandi. Kalnuose, kur gausu meškų ir apie jas praneša per mobiliuosius telefonus (tad geriau nevaikščioti), aukštumose tikrai yra vėsiau. Man pasirodė šalis išgyvena pakylėjimą tiek ekonominį, tiek kultūrinį. Čionai vis daugiau plūsta turistų, bet dar ne tiek, kiek nuo jų kenčia Vakarų Europos šalys. Nežinau, šalis tikrai sutvarkyta, saugi, pilna laisvų žmonių, galima drąsiai bet kuriame mieste vakarop išeiti į tavernas ir dėl nieko nesibaiminti, gatvėse pilna alų ir vyną maukiančių ir čiauškiančių įvairių europiečių. Buvau nustebintas, kad viskas taip... šiuolaikiškai, todėl važiuojantiems į tam tikrus miestus ir ieškantiems kažin kokios „užkonservuotos“ autentiškos reiktų paieškoti kitokių variantų ir užkaborių. Deja, nepavyko pagal programą išklysti iš kelio ir aplankyti sostinės Bukarešto, bet tai bus paskata kada nors grįžti į šalį ir ją vėl patyrinėti.

 

Labai įdomi pačios Rumunijos istoriją, kurią būtinai turiu Jums čia papasakoti, nes ji leidžia suokti, kodėl šalis yra tokia, kokia ji yra.

Šiuolaikinis Rumunijos vėliavos dizainas kilo iš 1848 metų revoliucijos ideologijos, kai trispalvė tapo tautinio atgimimo ir laisvės simboliu Valakijoje. Vėliau, šaliai išsivadavus iš komunizmo gniaužtų per 1989 metų revoliuciją, iš vėliavos vidurio oficialiai buvo pašalintas sovietinio režimo laikų herbas, taip sugrąžinant istorinę, švarią vertikalią mėlynos, geltonos ir raudonos spalvų kompoziciją. Tradiciškai šios tris spalvos siekiančios istorinę reikšmę ir vienybę, kur mėlyna simbolizuoja laisvę bei Transilvaniją, geltona – teisingumą bei Valakiją, o raudona – brolybę bei Moldovą.

 Rumunijos piniginis vienetas yra rumunų lėjos (vns. lėja), kurios pavadinimas kilo iš rumuniško žodžio, reiškiančio liūtą, o dabartinė jo istorija prasidėjo dar XIX amžiuje, kai šalis įsivedė savo nacionalinę valiutą. Įdomus istorinis lūžis įvyko 2005 metais, kai dėl didelės infliacijos Rumunija įgyvendino pinigų reformą ir denominavo valiutą santykiu 10 000 prie 1, taip pakeisdama senuosius pinigus į naujuosius (RON). Nors Rumunija yra Europos Sąjungos narė ir pagal stojimo sutartį įsipareigojo ateityje įsivesti eurą, šalis iki šiol naudoja savo savitą lėjas, o banknotai bei monetos išsiskiria ne tik apsauginėmis savybėmis, bet ir tuo, kad yra gaminami iš patvaraus polimero (plastiko), o ne įprastinio popieriaus. 

RUMUNIJOS TRUMPA ISTORIJA

 

Rumunijos istorija prasidėjo dar antikos laikais, kai dabartinės šalies teritorijoje gyveno dakų gentys, sukūrusios galingą karalystę, kol I amžiuje po Kr. ją nukariavo Romos imperija. Šis susidūrimas padėjo pagrindus vietos gyventojų romanizacijai, iš kurios vėliau susiformavo unikali rumunų kalba ir kultūra, išsilaikiusi per amžius trukusius Didžiojo tautų kraustymosi sukrėtimus bei kaimyninių imperijų spaudimą. Ilgą laiką dabartinės Rumunijos žemės buvo pasidalijusios į atskirus istorinius regionus – Valakiją, Moldaviją ir Transilvaniją, kurie pakaitomis kovojo dėl išlikimo ir patyrė stiprią Vengrijos karalystės bei galingos Osmanų imperijos įtaką.

 

Nors rumunų kunigaikštystės šimtmečius mokėjo duoklę sultonams, jose nuolat ruseno laisvės troškimas, pasireiškęs per tokius legendinius vadovus kaip Vladą Tepešą ar Steponą Didįjį, gynusius krikščioniškąją Europą. XIX amžiuje, stiprėjant tautiniam atgimimui ir pasinaudojant geopolitiniais pokyčiais, Valakija ir Moldavija susijungė į vieningą Rumunijos valstybę, o 1877 metais ji iškovojo visišką nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Šalis sparčiai modernizavosi, o po Pirmojo pasaulinio karo, sugriuvus imperijoms, prie Rumunijos prisijungė Transilvanija, Besarabija bei Bukovina, taip suformuojant etniniu požiūriu vieningą ir didelę „Didžiosios Rumunijos“ teritoriją.

 

XIX amžiaus viduryje susijungus Rumunijos kunigaikštystėms ir siekiant apsisaugoti nuo kaimyninių imperijų intrigų, į šalį buvo pakviestas vokiečių kilmės princas Karolis iš Hohencolernų-Sigmaringenų dinastijos, tapęs pirmuoju karaliumi Karoliu I. Jo valdymas padėjo pamatus moderniai valstybei, o vėliau jo įpėdinis Ferdinandas I kartu su charizmatiškąja karaliene Marija išvedė šalį per Pirmąjį pasaulinį karą. Diplomatinėmis pastangomis pavyko pasiekti istorinį teritorijų sujungimą, suformuojant etniniu požiūriu didžiulę ir klestinčią „Didžiąją Rumuniją“.

 

Antrojo pasaulinio karo sūkuryje į sostą sėdęs jaunas karalius Mykolas I drąsiai išvedė šalį iš nacių aljanso ir pervedė į Sąjungininkų pusę, taip sutrumpindamas karą ir išgelbėdamas daugybę gyvybių. Tačiau ši geopolitinė pergalė neišgelbėjo Rumunijos nuo Sovietų Sąjungos okupacijos ir komunistų režimo įsigalėjimo. 1947 metų pabaigoje sovietų remiami vietiniai komunistai ginklu privertė karalių Mykolą I atsisakyti sosto, o karališkoji šeima buvo išvarta į tremtį, taip smurtinai nutraukiant Rumunijos karalystės gyvavimą.

 

Dvidešimtas amžius Rumunijai atnešė milžiniškų išbandymų, skaudžių netekčių ir totalitarinių režimų išbandymus. Antrojo pasaulinio karo metu šalis prarado dalį teritorijų, patyrė nacių Vokietijos įtaką, o vėliau pateko į Sovietų Sąjungos orbitą ir pusšimtį metų gyvavo po griežtu komunizmo jungu. Sovietinė priespauda kulminavo XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai šalį valdė itin žiaurus diktatorius Nicolae Ceaușescu, pasižymėjęs kraštutiniu taupymu ir asmenybės kultu. Apie Nicolae Ceaușescu norėčiau labiau paplėtoti, nes jis nepaprastai prisidėjo prie dabartinės Rumunijos veido (kai kas pasakytų, kad pačia blogąja prasme).

 

Nicolae Ceaușescu režimas pasižymėjo visišku atotrūkiu nuo realybės ir milžiniškais, absurdiškais mastais išaugusiais megalomanijos projektais, kurie nusiaubė šalies ūkį. Siekdamas bet kokia kaina grąžinti užsienio skolas ir įgyvendinti savo grandiozines vizijas, diktatorius pasmerkė tautą kraštutiniam skurdui. Sostinėje Bukarešte jis nušlavė istorinius miesto rajonus tam, kad pastatytų gigantiškus Parlamento rūmus bei kilometro ilgio bulvarą, turėjusį nurungti Paryžiaus Eliziejaus laukus. Tuo metu provincijoje buvo griaunami šimtai amžių senumo kaimų, bandant juos prievarta pertraukti į „agrarinius centrus“, o šalia to brangiai kainavo nesibaigiantys, idiotiški pramonės gigantų statybų projektai, reikalavę milžiniškų energijos sąnaudų. Susižavėjęs Didžiąja kinų siena, jis norėjo Rumunijoje sukurti kažką itin didingo, todėl pradėjo Transfagarašano kelio statybas per kalnus. Šiuo keliu teko man važiuoti. Strateginis ir turistinis kelias, nutiestas per pačią Fagaršo kalnų grandinę (aukščiausią Rumunijoje). Jis buvo statomas kariniams tikslams (kaip greitas evakuacijos ar perkėlimo kelias galimos Sovietų Sąjungos invazijos atveju), jo tiesimui sunaudota per 6 tonas dinamito, o dirbdami kalnuose žuvo dešimtys ar net šimtai karių bei darbininkų.

 

Diktatoriaus beprotybė kasdienėje rumunų realybėje pasireiškė nepakeliamais suvaržymais ir visuotiniu teroru, pavertusiu šalį milžinišku kalėjimu. Norint sutaupyti energijos valstybės skoloms padengti, gyventojai buvo priversti gyventi nešildomuose būstuose, tamsoje ir be karšto vandens, nes elektra bei dujos namams buvo griežčiausiai normuojami arba visam laikui išjungiami, o gatvėse degė vos kas antra lemputė. Parduotuvėse švietė tuščios lentynos, maisto produktai, vaistai ir degalai buvo dalijami pagal griežčiausius talonus, o šaldytuvų naudojimas ar elektrinių šildytuvų turėjimas tapo prabanga arba tiesiog draudžiamu dalyku.

 

Visą šią suvaržymų ir bado sistemą palaikė negailestingos represijos, kurias vykdė visagalis slaptosios policijos aparatas. Šalis skendėjo paranojoje: baiminantis gyventojų maišto, buvo sekamas kiekvienas žingsnis, kontroliuojami telefonų pokalbiai, o kaimynas skundė kaimyną net už menkiausią kritiką režimui. Žmonių gyvenimus gniuždė ir absurdiški įstatymai, pavyzdžiui, absoliutus abortų draudimas bei priverstiniai ginekologiniai patikrinimai darbo vietose, kuriais Ceaușescu siekė dirbtinai padidinti šalies gyventojų skaičių, pasmerkdamas tūkstančius nepageidaujamų vaikų skurdui valstybinėse prieglaudose.

 

Galiausiai 1989 metų gruodį rumunai kilo į kruviną ir ryžtingą revoliuciją, kurios metu komunizmas žlugo, o diktatorius buvo nuverstas. Diktatorius buvo nuteistas mirtimi ir sušaudytas. Tai atvėrė kelią demokratinėms reformoms, ir per pastaruosius dešimtmečius šalis sėkmingai integruodamasi į Vakarų struktūras tapo visateise Europos Sąjungos bei NATO nare, užtikrinančia stabilumą regione.

Kviečiu pasidairyti po mano fotogaleriją iš asmeninio archyvo ir paskaitinėti aprašus, kurie dar labiau atskleidžia Rumunijos istoriją ir unikalią jos kultūrą. Nuotraukos bus kokybiškos, jeigu paspausite ant jos ir ji pasididins.

Pirma diena. Sigišoara – gimtasis Vlado Drakulos mietas

Sigišoara (Sighişoara) yra viena geriausiai išsilaikiusių viduramžių tvirtovių Europoje, kurios istorija prasideda dar XIII amžiuje. Transilvanijos vokiečių (saksų) pastatytas miestas greitai tapo svarbiu amatininkų ir prekybos centru, apsuptu tvirtų gynybinės sienos įtvirtinimų bei garsiųjų gildijų bokštų.

Šis miestas taip pat giliai įsirėžęs į istoriją kaip Drakulos – Vlado Tepešo (Vlado III) – gimtinė. Namas, kuriame jis gimė, iki šiol yra vienas lankomiausių istorinių objektų senamiestyje, pritraukiantis keliautojus iš viso pasaulio. Dėl savo išskirtinės architektūros, siaurų akmenimis grįstų gatvelių ir nepaliestos viduramžių dvasios Sigišoaros istorinis centras buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas išlaikė savo autentišką veidą iki mūsų dienų ir tebėra gyvas praeities liudijimas. Sigišoaroje taip pat yra garsieji Moksleivių laiptai (nuo 1654 metų) buvo suprojektuoti tam, kad apsaugotų moksleivius ir praeivius nuo atšiaurių oro sąlygų pakeliui į kalno viršuje esančią bažnyčią bei mokyklą. Teko lipti tais laiptais. Sunku įsivaizduoti, kad kasdien jais kažkas iš tiesų vaikščiodavo į paskaitas. Šį unikalią medinę stoginę konstrukciją sudaro 175 laipteliai (anksčiau jų buvo 300), kurie iki šiol yra vienas įspūdingiausių ir lankomiausių istorinio miesto architektūros objektų.

Garsusis Sigišoaros Laikrodžio bokštas ypatingas tuo, kad jame veikia įspūdingas mechanizmas su medinėmis figūromis, simbolizuojančiomis savaitės dienas ir dievus, o nuo jo viršaus atsiveria puiki viso senamiesčio panorama.

Tiksli Drakulos gimimo data istoriniuose šaltiniuose nėra išlikusi – žinoma tik tiek, kad Vladas III (Vladas Drakula / Vladas Tepešas) gimė 1431 metų lapkritį arba gruodį Sigišoaroje, šiame name, kurį matote (geltoname). Jis gimė pastate, dabar žinomame kaip Vlado Drakulo namas (Casa Vlad Dracul), kuris yra Sigišoaros tvirtovėje, adresu Strada Cojocarilor nr. 1 (Alvydų g. 1 arba Skardžių g. 1), netoli Laikrodžio bokšto. Šiame name jo tėvas (Vladas II Drakulas) su šeima gyveno 1431–1435 metais.

Sigišoaroje esantis Vlado Tepešo (Drakulos) biustas iš tiesų pasižymi neįprastai didelėmis, tarsi išsprogusiomis akimis, tačiau tai nėra tiesioginė nuoroda į egzekucijas ar kankinimus, kaip kartais klaidingai manoma. Šis bruožas yra meninis sprendimas, kuriuo skulptorius siekė pabrėžti istorinį valdovo asmenybės intensyvumą, griežtumą ir įžvalgumą. Išpūstos akys kartu su kitais veido bruožais, tokiais kaip ryški skulptūrinė barzda, tarnauja tam, kad sukurtų galingo ir negailestingo, bet kartu ir kančią patyrusio, vaizdinį. Taigi, nors šis vizualinis efektas yra dramatiškas ir neretai interpretuojamas kaip grėsmingas, jis yra kūrėjo sumanymo, o ne tiesioginio kankinimo pasekmė.

Sigišoaros centrinė aikštė (Piața Cetății) viduramžiais ir vėlesniais amžiais buvo pagrindinis miesto gyvenimo centras, kuriame vyko prekybiniai turgūs, teismo procesai ir viešieji renginiai. Nors pati aikštė labiau garsėjo kaip susibūrimų, amatininkų mugių bei viešų pranešimų vieta, joje retkarčiais būdavo vykdomos ir viešos egzekucijos nusikaltėliams. Vis dėlto, žiauriausios bausmės ar masiniai susidūrimai dažniau būdavo priskiriami pačiam Vladui Tepešui ir jo politiniams bei kariniams konfliktams už tvirtovės ribų, o ne kasdieniam gyvenimui šioje jaukioje aikštėje. Šiandien tai rami ir pilna žmonių vieta. Teko skaniai pavalgyti.

Šalia Bažnyčios ant kalno Sigišoaroje įsikūrusios senosios vokiečių (saksų) evangelikų kapinės, užimančios visą vakarinį šlaitą. Jose palaidotos įtakingiausios vietos bendruomenės šeimos, amatininkų gildijų meistrai, pirkliai bei burmistrai. Kai kurie išlikę antkapiai ir paminklai datuojami dar XVIII amžiaus pradžia. Šiame ramioje, pasaką primenančioje vietoje atsispindi šimtmečius čia gyvavusių Transilvanijos saksų istorija.

Sigišoaroje ypatingą reikšmę turi Hermanas Obertas (Hermann Oberth, 1894–1989) – Transilvanijos vokietis, fizikas ir inžinierius, kuris yra laikomas vienu iš šiuolaikinės astronautikos ir raketų konstrukcijos tėvų (kartu su Konstantinu Ciolkovskiu ir Robertu Godardu). Nors jis gimė Sibiu, Sigišoaroje jis praleido savo vaikystę ir jaunystę – čia lankė mokyklą, būdamas paauglys sukonstravo savo pirmąjį raketos modelį bei iškėlė daugiapakopių raketų idėjas. Šiandien jo atminimas mieste yra įamžintas: Sigišoaros senamiesčio pagrindinė aikštė yra pavadinta jo vardu, o garsiajame Laikrodžio bokšte veikia jam skirta ekspozicija.

Antra diena. Sibiu miestas ir Transfagarasan kelias, Bran ir Drakulos pilis

Sibiu ir Bran pasirodė du visiškai skirtingi, tačiau vieni žavingiausių ir labiausiai lankytinų Rumunijos kampelių, puikiai atspindintys turtingą Transilvanijos regiono kultūros bei istorijos paveldą. Šie du traukos centrai lankytojus stebina visiškai skirtinga atmosfera, architektūra bei legendomis, kurios kuria nepakartojamą kelionės patirtį.

 

Sibiu miestas, įkurtas dar XII amžiuje vokiečių kolonistų, garsėja kaip vienas gražiausių ir kultūros renginiais turtingiausių istorinių Rumunijos centrų. Jis pakeri savo unikalia architektūra, kuriai didelį savitumą suteikia senieji namai su „stogais-akimis“, tarsi stebinčiais praeivius. Didžioji ir Mažoji aikštės, sujungtos vaizdingais tiltais, bei garsusis Melagių tiltas kuria nepaprastai romantišką ir viduramžišką dvasią.

 

Netoli Brašovo įsikūręs Bran kaimelis visame pasaulyje garsėja savo didinga pilimi, stovinčia ant stačios uolos ir neatsiejamai siejama su Drakulos legenda. Nors istorinis Vladas Tepešas čia vargiai ar gyveno ilgai, pilies gotikiniai bokštai, paslaptingi laiptai ir siauri koridoriai puikiai įkūnija gotikinio siaubo romanų atmosferą. Ši vieta kasmet pritraukia šimtus tūkstančių turistų, trokštančių prisiliesti prie paslaptingojo Transilvanijos folkloro.

 

Abiejų šių vietovių kultūrinis peizažas neatsiejamas nuo gilaus vokiškojo paveldo, kurį Transilvanijoje šimtmečius kūrė saksų bendruomenės. Tiek Sibiu senamiesčio gotikinės bei barokinės bažnyčios, tiek Brano apylinkėse jautimas istorinis palikimas demonstruoja unikalų Vidurio Europos kultūrų susiliejimą Rumunijos žemėje. Šie miesteliai puikiai išlaikė savo autentiškumą ir leidžia lankytojams pasijusti tarsi nukeliavus laiku atgal į viduramžius.

 

Šiuolaikinis Sibiu ir Bran sėkmingai suderina istorinę praeitį su moderniu turizmu, siūlydami ne tik muziejus ar architektūros paminklus, bet ir puikią vietinę virtuvę. Sibiu džiugina gyvybingais kultūros festivaliais bei jaukiais restoranėliais, o Bran – autentišku kaimišku turgeliu ir vaizdais į Karpatų kalnus. Kartu jie sukuria tobulą kontrastą tarp didmiesčio kultūrinio palikimo dvasios ir legendomis apipintos kalnų tvirtovės paslapties.

Sibiu Didžioji aikštė (Piața Mare) ypatinga tuo, kad ji yra istorinis ir kultūrinis bei geografinis miesto centras, džiuginantis lankytojus įspūdinga viduramžių bei baroko architektūra. Šią plačią erdvę supa reikšmingi istoriniai objektai, tokie kaip grynųjų artėjimų Brukenthalio rūmai bei katalikų bažnyčia, o jos stogus puošia unikalūs „stogai-akys“ (pastolių langeliai), suteikiantys miestui ypatingo gyvumo ir charakterio. Viduramžiais ši aikštė tarnavo kaip viešųjų susirinkimų, turgų bei teismų vieta, o šiandien ji yra pagrindinė kultūrinių renginių ir gyventojų susibūrimo erdvė, pulsuojanti Transilvanijos dvasia.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas barono Samuelio fon Brukenthalio (Samuel von Brukenthal, 1721–1803) paminklas, stovintis Sibiu Didžiojoje aikštėje priešais jo vardu pavadintus rūmus. Jis buvo įžymus Transilvanijos valstybės veikėjas, Habsburgų monarchijos imperatorienės Marijos Teresės patarėjas bei vienintelis Transilvanijos gubernatorius iš vietinės vokiečių (saksų) bendruomenės. Brukenthalis taip pat garsėjo kaip didžiulis meno mecenatas ir kolekcionierius, kurio asmeninė kolekcija tapo pagrindu seniausiam muziejui Rumunijoje – Brukenthalio nacionaliniam muziejui.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas Švč. Trebybės romos katalikų bažnyčios (Biserica Romano-Catolică „Sf. Treime”) interjeras Sibiu mieste. Šią bažnyčią tarp 1726–1733 metų pastatė jėzuitai, o jos vidus išsiskiria ankstyvojo Vienos baroko stiliumi, gausia puošyba bei įspūdinga sakykla ir freskomis.

Sibiu mieste esantis Melagienų tiltas arba Melagių tiltas (Podul Minciunilor) – tai pirmasis lietas metalinis tiltas Rumunijoje, pastatytas 1859 metais virš gynybinės sienos perėjos, jungiančios Mažąją aikštę su Huet aikšte. Su šiuo tiltu susiję daugybė vietinių legendų, iš kurių populiariausia teigia, kad tiltas pradeda girgždėti, drebėti ar net sugriūti, jei ant jo kas nors ištaria melą. Istorine prasme jo pavadinimas greičiausiai kilo iš vokiško žodžio Lügenbrücke (iškraipytas žodis Liegenbrücke, reiškiantis „gulantį“ ar ant pylimų gulintį tiltą), tačiau romantinės legendos pavertė jį viena lankomiausių ir paslaptingiausių miesto vietų.

Šioje nuotraukoje užfiksuota vaizdinga Sibiu Mažoji aikštė (Piața Mică), kuriai ypatingo charakterio suteikia senieji namai su garsiaisiais „stogais-akimis“ (stogo langeliais, primenančiais mirksinčias akis). Tolumoje išsiskiria bokštas ir istorinė miesto architektūra, o pati jauki erdvė su grindiniu iki šiol pulsuoja viduramžių dvasia, jungianti senamiestį su kitomis svarbiomis miesto vietomis.

Evangelikų katedra (Biserica Evanghelică C.A.), esanti Huet aikštėje Sibiu mieste. Tai viena iš žymiausių gotikinių Transilvanijos bažnyčių, pasižyminti aukštu, toli matomu bokštu ir turtingu istoriniu paveldu. Priešais katedrą stovintis paminklas yra skirtas Georgui Jonui Teutschui (Georg Daniel Teutsch, 1817–1893) – žymiam Transilvanijos saksų vyskupui, istorikui bei visuomenės veikėjui, kurio atminimas šiame regione yra itin gerbiamas.

Švč. Trejybės ortodoksų katedra (Catedrala Mitropolitană „Sfânta Treime”) Sibiu mieste. Ši didinga, dvibokštė stačiatikių šventovė, pastatyta XX amžiaus pradžioje, savo architektūra ir puošniu fasadu primena garsiąją Šv. Sofijos soborą Stambule bei yra antras pagal dydį stačiatikių maldos namas visoje Rumunijoje.

Šis vėlyvojo baroko stiliaus pastatas, vadinamas Kariatidės namu (arba Mažuoju rūmų namu), stovintis Metropolijos gatvėje (Str. Mitropoliei), turi turtingą istoriją. Seniau jo vietoje stovėjo namas, kuriame XVII–XVIII a. sandūroje gyveno garsus ir vertinamas Sibiu auksakalys Sebastianas Hannas. 1786 metais sklypą įsigijo ir dabartinius vėlyvojo baroko rūmėmus pastatė grafo žmona vaivadienė Rahel Bethlen. Vėliau pastatas priklausė įvairioms kilmingoms Transilvanijos šeimoms (pavyzdžiui, Bethlenams ir Kendeffi), o XIX a. viduryje (1850–1852 metais) čia gyveno ir kūrė austrų tapytojas Theodoras Stöcklas.

Kalvių arba Kalfų namas (Casa Calfelor) Sibiu mieste, esantis šalia garsiojo Moksleivių laiptų bokšto Huet aikštėje. Tai vienintelė tokio tipo keliaujančių pameistrių užeiga visoje Pietryčių Europoje, kurioje apsistoja jauni amatininkai iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos bei Austrijos, keliaujantys po pasaulį ir tobulinantys savo įgūdžius. Šalia pastato stovi simbolinis „vinių medis“ (Stock-im-Eisen), į kurį kiekvienas čia užsukęs amatininkas įkala po vinį ar įrankio detalię, palikdamas savo pėdsaką šiame gyvajame amatininkų muziejuje.

Toliau kylu į kalnus! Transfagarasano kelias (DN7C) yra vienas įspūdingiausių, gražiausių ir labiausiai lankomų kalnų kelių ne tik Rumunijoje, bet ir visame pasaulyje. Jis kerta pačius aukščiausius Pietų Karpatų Făgăraș kalnus, sujungdamas du istorinius regionus – Transilvaniją ir Valakiją. Šis inžinerinis šedevras išsiskiria savo dramatiškais serpentinais, stačiais skardžiais, daugybe viadukų, tunelių bei kvapą gniaužiančiais alpiniais kraštovaizdžiais, dėl kurių jis pelnytai sulaukia pasaulinio dėmesio ir yra vadinamas viena geriausių vietų važiavimui automobiliu ar motociklu.

Didžiausiame 2 042 metrų aukštyje, šalia vaizdingojo Bâlea ežero, pasiekiamas aukščiausias kelio taškas, kuriame iškaltas ir ilgiausias beveik kilometro ilgio tunelis, sujungiantis abi kalno puses. Dėl tokių ekstremalių aukščių ir gausaus sniego šis maršrutas yra visiškai pravažiuojamas tik kelis mėnesius per metus (paprastai nuo birželio iki spalio pabaigos), o likusį laiką būna uždarytas.

 

Kelias buvo pastatytas tarp 1970 ir 1974 metų, valdant komunistiškajam diktatoriui Nicolae Ceaușescu. Jo sukūrimo priežastis buvo grynai karinė ir strateginė – po 1968 metų Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją diktatorius ošė baimėje dėl galimo analogiško puolimo prieš Rumuniją. Jis reikalavo saugaus ir greito šiaurės–pietų karinio koridoriaus per kalnus, kad kariuomenė galėtų operatyviai judėti nepriklausomai nuo to, kokius žemumų kelius kontroliuotų priešai.

 

Visgi šis gigantiškas projektas kainavo milžiniškas fizines ir žmogiškąsias aukas. Kelio tiesimui sunaudota apie 6 tūkstančiai tonų dinamito, darbai vyko itin sunkiomis sąlygomis, dalyvaujant tūkstančiams kareivių bei civilių darbininkų, o oficialiais ir neoficialiais duomenimis, kovoje su rūšiavimu uolose, sprogdinimais bei nuošliaužomis gyvybes neteko dešimtys ar net šimtai žmonių. Ironiška, bet kai kelias buvo baigtas, jo karinė karinė vertė jau buvo minimali, tačiau jis tapo nepakeičiamu šalies turizmo perlu ir technikos paminklu.

Bran pilis, stūksanti ant stačios uolos netoli Brašovo, yra viena garsiausių ir lankomiausių vietų visoje Rumunijoje, dažnai pasaulyje vadinama pačia Drakulos pilimi. Pati pilis pasižymi įspūdinga gotikine architektūra, kuria siauri, labirintą primenantys koridoriai, akmeniniai laiptai, paslaptingi kambariai ir iš bokštų atsiveriantys kvapą gniaužiantys Karpatų kalnų peizažai. Istoriškai pastatas ilgą laiką tarnavo kaip strateginė muitinės postas ir gynybinis tvirtovės mazgas, saugojęs prekybos kelią tarp Transilvanijos ir Valakijos, o vėliau vėl susigrąžino karališkosios rezidencijos statusą.

Nors ši pilis visame pasaulyje išgarsėjo kaip Drakulos buveinė, istorine prasme ji turi labai mažai bendro su tikruoju Vladu Tepešu, kuris inspiravo šį personažą. Vladas Tepešas čia niekada negyveno – jo ryšys su pilimi greičiausiai apsiriboja vos keliomis dienomis kalėjime arba trumpu apsilankymu žygių metu, o Bramo Stokerio romane aprašytos pilies vieta net nesutampa su šia geografine lokacija.

 

Nepaisant realių istorinių įrodymų trūkumo, pilis sulaukia milžiniško turistų dėmesio dėl galingos popkultūros įtakos, kraupios ir romantizuotos vampyro legendos bei puikiai išlaikytos viduramžiškos paslaptingos atmosferos. Žmonės iš viso pasaulio plūsta į Braną norėdami patys pajausti gotikinį siaubo romanų dvelksmą, pasigrožėti autentišku interjeru bei įsigyti galybę suvenyrų su Drakulos atributika, todėl ši vieta išlieka neginčijamu Rumunijos turizmo magnetu. Teko pabūvoti jos viduje. Dalijuosi keliais kadrais.

Šioje nuotraukoje užfiksuota istorinė Brašovo (Brașov) miesto tarybos aikštė (Piața Sfatului), kurioje išsiskiria senoji tarybos būstinė su laikrodžio bokštu (Casa Sfatului) bei fone stūksanti žalioji Tâmpa kalva. Pats Brašovas yra vienas lankomiausių ir gražiausių Rumunijos miestų, įsikūręs vaizdingame Karpatų kalnų slėnyje ir giliai pulsuojantis viduramžių saksų dvasia. Jis ypatingas savo puikiai išlaikytu senamiesčiu, gotikiniais šedevrais (tarp kurių garsėja garsi „Juodoji bažnyčia“), siauriausia šalyje Sforos gatve bei tuo, kad miestas yra idealiai sujungtas su aplinkinėmis Transilvanijos paslaptimis, nes yra visai šalia Brano pilies ir kitų istorinių tvirtovių.

Trečioji diena. Peleš rūmai ir Sinajos kurortas

Pelešo rūmai – labiausiai nustebinęs objektas Rumunijoje, kurį rekomenduočiau pamatyti labiausiai! Pelešo rūmai, esantys vaizdingame Sinajos kurorte Karpatų kalnuose, buvo pastatyti tarp 1873 ir 1914 metų pagal pirmojo nepriklausomos Rumunijos karaliaus Karolio I užsakymą. Valdovas, pakerėtas vietinės kalnų gamtos grožio, nusprendė čia įsirengti įspūdingą karališkąją vasaros rezidenciją, kuri taip pat simbolizuotų jaunos bei modernėjančios Rumunijos valstybės klestėjimą.

 

Architektūrine prasme tai yra neįtikėtinai puošnus vokiečių neorenesanso ir gotikos atgimimo stiliaus šedevras, primenantis pasakų pilis. Pelešo rūmai išsiskyrė ne tik savo prabanga, bet ir pažangiausiomis tų laikų technologijomis – tai buvo pirmoji pilis Europoje, visiškai aprūpinta elektros energija iš nuosavo generatoriaus, taip pat turėjusi centrinį šildymą bei liftą.

 

Sovietmečiu, panaikinus monarchiją, komunistų režimas rūmus nacionalizavo, o vėliau jie buvo paversti muziejumi. Šiandien šis architektūros perlas su daugiau nei 160 prabangių kambarių, gausia meno, ginklų bei unikalizuotų teminių salų kolekcija yra viena lankomiausių ir gražiausių vietų visoje Rumunijoje. Nieko nebekomentuosiu, tik apsidairykite, visko perteikti neįmanoma.

Sinajaus vienuolynas (Mănăstirea Sinaia), įsikūręs vaizdingame Karpatų kalnų kurorte, yra viena svarbiausių ir dvasingiausių dvasinių bei istorinių vietų Rumunijoje. Šią šventovę XVII amžiaus pabaigoje (1690–1695 metais) fundavo rumunų didikas ir valdytojas Michailas Kantakuzinas (Mihail Cantacuzino), sugrįžęs iš piligriminės kelionės į Šv. Kotrynos vienuolyną Sinajaus pusiasalyje Egipte. Būtent nuo šio įvykio ir pats vienuolynas, o vėliau ir aplink jį išaugęs miestas gavo Sinajaus vardą.

Architektūrine prasme kompleksas yra išskirtinis, nes jį sudaro dvi skirtingu laiku pastatytos bažnyčios. Mažoji, senesnioji bažnyčia buvo pastatyta pačioje XVII a. pabaigoje ir pasižymi jaukiu, tradiciniu brankojų architektūros stiliumi bei vertingomis senomis freskomis. Šalia jos iškilusi Didžioji bažnyčia, pastatyta XIX amžiaus pabaigoje, stebina savo didybe, bizantiško stiliaus elementais ir yra tapusi viena iš pagrindinių karališkosios šeimos bei vietos tikinčiųjų susibūrimo vietų.

 

Ši vieta ypatinga ir tuo, kad ji yra neatsiejamai susijusi su Rumunijos karališkąja šeima – kurį laiką vienuolyno komplekse gyveno ir pats karalius Karolis I, kol netoliese buvo statomi garsieji Pelešo rūmai. Šiandien veikiančiame vienuolyne taip pat veikia turtingas muziejus, kuriame saugomi pirmieji rumuniški Biblijos vertimai, senovinės ikonos, religiniai reikmenys bei vertingi meno dirbiniai, pritraukiantys tūkstančius piligrimų ir turistų iš viso pasaulio.

Dar ne viską papasakojau apie Rumunijoje matytus dalykus, bet visko smulkmeniškai ir neperteiksiu. Įrašas ir taip išėjo be galo platus ir didelis. Labai paranku bet kada man pačiam atsiversti ir pamatyti, prisiminti, pasitikslinti tam tikrus dalykus ir momentus. Tikiuosi, kad ir Jums, kurie skaitote ir skaitysite šį įrašą, bus naudinga ir įdomu!

 

Maištinga Siela