Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Palemono mitas: Palemono mito kilmė, reikšmė LDK bajorams, šių dienų interpretacija, Mykolo Lietuvio ir Bychovco kronikos versijos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šį įrašą skiriu istorinėms žinioms praplėsti, sudėlioti tam tikrus žinomus, primirštus ir gal jau visai naujai suskambėjusius dalykus apie Palemono mitą. Tikiuosi, kad bus naudinga.

 

PALEMONO MITAS: KAS JAME PASAKOJAMA IR KODĖL LDK LAIKAIS JIS TURĖJO DIDELĘ REIKŠMĘ?

 

Palemono mitas paprastai laikomas vienu įdomiausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriografijos paminklų, suformavęs ankstyvąjį lietuvių savimonės ir valstybingumo pamatą. Ši legenda apie romėnišką lietuvių kilmę pradėjo formuotis XV amžiuje, tačiau galutinį pavidalą įgavo XVI amžiaus pirmoje pusėje, ypač Lietuvos metraščių Platesniajame sąvade, dar žinomame kaip Bychovco kronika. Mitas gimė kaip atsakas į kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos, intelektualinį spaudimą, siekiant įrodyti, kad lietuviai nėra „barbarai iš miškų“, o garbingos, antikinės civilizacijos palikuonys, savo kilme nenusileidžiantys Europos monarchams.

 

Pasakojimo šerdis nukelia į I amžių po Kristaus, kai, gelbėdamiesi nuo imperatoriaus Nerono žiaurumo ar pilietinių karų, iš Romos pasitraukė penki šimtai kilmingų šeimų. Jų vedlys buvo legendinis kunigaikštis Palemonas, kuris, pasak metraščių, buvęs imperatoriaus giminaitis. Pabėgėliai laivais perplaukė Viduržemio jūrą, apiplaukė Europą per Atlanto vandenyną, įplaukė į Baltijos jūrą ir galiausiai pasiekė Nemuno žiotis. Keliaudami prieš srovę, jie pasiekė Dubysos upę, kurios vaizdingas krantų kraštovaizdis jiems priminė paliktą tėvynę Italiją, todėl būtent čia nusprendė įsikurti ir pradėti naują gyvenimą.

 

Nuoseklus mito pasakojimas tęsiasi aprašant, kaip Palemonas ir jo palikuonys – sūnūs Barkus, Kūnas ir Spera – pasidalino žemes ir įkūrė pirmąsias gyvenvietes bei pilis. Mitologizuotoje istorijoje teigiama, kad Barkus įkūrė Jurbarką, Kūnas – Kauną, o Spera tapo šiaurinių žemių valdovu. Šis pasakojimas tarnavo kaip genealoginis medis, sujungęs antikinius romėnus su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, tokiais kaip Gediminas ar Algirdas. Taip buvo sukurta nenutrūkstama valdžios legitimumo grandinė, leidžianti LDK elitui kildinti savo teises į žemę ir valdymą ne iš užkariavimų, o iš prigimtinės aristokratijos.

 

LDK laikotarpiu Palemono mitas tapo galingu ideologiniu įrankiu, kuris buvo grindžiamas ne tik metraščių tekstais, bet ir vizualiais simboliais bei vietovardžiais. Seredžiuje esantis piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu, tapo simboliniu šio mito centru, o šalia jo esantis akmuo liaudies sąmonėje buvo siejamas su legendinio valdovo kapaviete ar aukuro vieta. Šie fiziniai objektai peizaže suteikė legendai apčiuopiamumo ir tikroviškumo pojūtį, paversdami mitinę istoriją gyva tautos atmintimi, kurią buvo galima pamatyti ir paliesti.

 

Vienas svarbiausių „įrodymų“, kuriuo rėmėsi ano meto šviesuoliai, buvo kalbinis lietuvių ir lotynų kalbų panašumas. Humanistai, tokie kaip Mykolas Lietuvis, pastebėjo daugybę paralelių tarp kasdienių žodžių: ugnis – ignis, vyras – vir, saulė – sol, mėnuo – mensis. Šis akivaizdus indoeuropietiškas giminingumas anuomet buvo interpretuojamas ne kaip bendros prokalbės rezultatas, bet kaip tiesioginis lotynų kalbos „sugadinimas“ bėgant šimtmečiams. Bajorijai tai buvo galutinis argumentas, kad jų protėviai kalbėjo lotyniškai, o dabartinė lietuvių kalba yra tik pasikeitusi romėnų tarmė.

 

Šio mito reikšmė skirtingiems socialiniams sluoksniams varijavo, tačiau stipriausiai paveikė bajoriją. LDK didikams Palemono kilmė suteikė „mėlyno kraujo“ statusą, leidžiantį lygiuotis į Lenkijos šlėktas, kurios puoselėjo sarmatizmo teoriją. Romėniška kilmė pateisino lietuvių bajorų laisves, jų politines ambicijas ir išskirtinumą valstybėje. Valstiečiams šis mitas pasiekdavo labiau per vietines legendas ir pasakojimus apie senovės karalius, tačiau jis taip pat stiprino bendrą bendruomeniškumo jausmą ir pagarbą senajai tvarkai, siejant valstiečių buitį su didinga, kone dieviška praeitimi.

Palemonas atplaukęs pro Nemuno žiotis dairosi po būsimą Lietuvą.

LDK bajorai lenkams įrodinėja savo vertę ir "mėlynojo kraujo" lygiateisiškumą.

Palemonas su šeimomis dramatiškai palieka Nerono padegtą Romą.

 

Mokslininkų požiūriu, tikimybė, kad Palemono istorija yra tikras istorinis įvykis, yra lygi nuliui. Nėra jokių archeologinių, genetinių ar antikinių rašytinių šaltinių, kurie patvirtintų romėnų kolonijos įsikūrimą prie Dubysos pirmajame mūsų eros amžiuje. Romos imperijos įtaka baltų žemėms apsiribojo tik prekybiniais ryšiais per Gintaro kelią, o ne masine migracija. Istorikai vieningai sutaria, kad šis pasakojimas yra vėlyvųjų viduramžių literatūrinė konstrukcija, sukurta politiniais ir kultūriniais tikslais, siekiant suformuoti tautinį mitą.

 

Nepaisant savo neistoriškumo, Palemono mitas pasakoja tikrą tiesą apie tai, kaip LDK elitas save suvokė ir kokią ateitį projektavo. Tai buvo intelektualinis bandymas įsirašyti į Vakarų civilizacijos kontekstą, atsiribojant nuo Bizantijos įtakos rytų pusėje. Mokslininkai pabrėžia, kad mitas atliko gyvybiškai svarbią funkciją: jis padėjo išsaugoti valstybinį savarankiškumą unijų su Lenkija metu, suteikdamas lietuviams savarankiško, garbingo ir nepriklausomo subjekto pojūtį, kuris vėliau tapo pamatu moderniai tautinei tapatybei formuotis.

 

Šiandien Palemono mitas vertinamas ne kaip istorinė klaida, o kaip genialus kultūrinis kūrinys. Jis rodo, kad LDK intelektualai puikiai išmanė antikinę literatūrą ir sugebėjo ją kūrybiškai pritaikyti savo krašto istorijai kurti. Nors žinome, kad Palemono laivynas niekada neprisišvartavo prie Nemuno krantų, pati idėja apie lietuvių ryšį su Europa ir lotyniškąja kultūra tapo pranašiška. Mitas tapo dvasine realybe, kuri šimtmečius jungė Lietuvą su Vakarų krikščioniškosios civilizacijos vertybėmis.

 

Galiausiai, Palemono istorija primena, kad tautos istoriją kuria ne tik faktai, bet ir pasakojimai, kuriais ji pasirenka tikėti. Nors mokslas dekonstravo legendos detales, jos simbolinė galia išlieka Seredžiaus kalvose ir literatūros puslapiuose. Tai liudijimas apie tautos ambiciją, savigarbą ir norą būti didingos pasaulio istorijos dalimi. Palemonas gali būti išmonė, tačiau jo vardu pavadinta lietuvių savimonė buvo ir išlieka tikra mūsų kultūrinio paveldo jėga.

 

MYKOLO LIETUVIO IR BYCHOVCO KRONIKOS: KAIP VEIKALUOSE PERTEIKIAMAS PALEMONO MITAS?

 

XVI a. viduryje pasirodęs Mykolo Lietuvio (tikėtina, Venclovo Mikalojaičio) traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ yra vienas ankstyviausių tekstų, kuriame romėniška teorija naudojama kaip politinis ginklas. Autorius ne tiesiog pasakojo pasakas, o siekė reformuoti LDK visuomenę. Jis teigė, kad lietuviai, būdami tiesioginiai romėnų palikuonys, turėtų grįžti prie savo „šaknų“ – lotynų kalbos ir romėniškos teisės. Mykolas Lietuvis apgailestavo, kad jo amžininkai pamiršo protėvių kalbą ir pradėjo vartoti „svetimą“ gudų (senąją baltarusių) raštų kalbą. Jo atlikta lyginamoji kalbotyra, nors šiandien moksliškai netiksli, tada atrodė neįveikiamas argumentas: jis sugretino kasdienius lietuviškus žodžius su lotyniškais, taip bandydamas įrodyti, kad lietuvis iš esmės yra tas pats romėnas, tik kiek nuklydęs nuo civilizacijos.

 

Jei Mykolas Lietuvis pateikė teorinį pagrindimą, tai Bychovco kronika (Platesnysis Lietuvos metraščių sąvadas) šią teoriją pavertė epiniu pasakojimu. Tai išsamiausias šaltinis, kuriame Palemono odisėja aprašyta su visomis detalėmis: nuo pabėgimo iš Romos iki konkrečių pilių statybos Lietuvoje. Būtent šiame metraštyje įtvirtinta schema, kaip romėnų giminės (pavyzdžiui, Centaurų ar Rožių herbų turėtojai) pasidalijo Lietuvos žemes. Kronikos autoriai meistriškai supynė realią geografiją (Nemuną, Dubysą, Jurbarką) su fiktyviais asmenimis, sukurdami įspūdį, kad visa LDK teritorinė struktūra yra tiesioginis Romos imperijos tęsinys. Tai nebebuvo tik kilmės istorija, tai buvo valstybingumo deklaracija – įrodymas, kad Lietuvos kunigaikščiai valdo savo žemes ne vėliau nei Vakarų Europos monarchai.

 

Abu šie šaltiniai rodo, kad Palemono mitas nebuvo tik liaudies pasaka – tai buvo aukšto lygio politinė ideologija. LDK elitas puikiai suprato, kad norint išlikti lygiaverčiais partneriais (ar konkurentais) santykiuose su Lenkija ar Šventąja Romos imperija, neužtenka turėti kariuomenę – reikia turėti prestižinę praeitį. Bychovco kronika ir Mykolo Lietuvio darbai šį poreikį užpildė su kaupu, suteikdami lietuvių savivokai aristokratišką, vakarietišką ir itin ambicingą atspalvį.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis. Į kokias valstybes nuo 1989 iki 2008 suskilo Jugoslavija?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą tarptautinę bendruomenę.

 

Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo nepripažįsta.

 

Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.

 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Io Canto 2 [vinyl / 2LP] (2026)

 

2026 m. pradžioje išleistas albumas „Io Canto 2“ žymi ilgai lauktą sugrįžimą prie koncepcijos, kurią dainininkė pirmą kartą pristatė dar 2006 metais. Po dviejų dešimtmečių pasirodęs tęsinys vėl sutelkia dėmesį į italų muzikos paveldą, tačiau šį kartą Laura Pausini plečia akiratį, apimdama kūrinius, išleistus nuo 1960-ųjų iki pat 2023-iųjų. Tai nėra tiesiog koverių rinkinys, o kruopščiai atrinkta asmeninė dainininkės retrospektyva, kurioje ji savo unikaliu balsu interpretuoja dainas, suformavusias jos pačios muzikinį skonį ir Italijos popmuzikos identitetą.

Vienas ryškiausių šio albumo akcentų – įspūdingi duetai ir technologiniai sprendimai, leidžiantys pagerbti muzikos grandus. Albume skamba ypatingas kūrinys „Felicità“, kuriame Lauros balsas susijungia su legendinio Lucio Dalla vokalu, taip sukuriant emocingą tiltą tarp praeities ir dabarties. Be to, dainininkė bendradarbiauja su šiuolaikinėmis žvaigždėmis, pavyzdinėmis kaip Annalisa ar Achille Lauro, taip įrodydama, kad italų klasika gali skambėti moderniai ir aktualiai net ir jauniausiai auditorijai.

 

Muzikiniu požiūriu „Io Canto 2“ pasižymi itin aukšta produkcijos kokybe ir stilingomis aranžuotėmis, kurios varijuoja nuo intymių baladžių iki energingų pop-roko interpretacijų. Albume taip pat juntama stipri tarptautinė dvasia: Laura įtraukė dainas ne tik italų, bet ir prancūzų, portugalų bei vokiečių kalbomis (pavyzdžiui, bendras darbas su Julien Lieb). Šis projektas dar kartą patvirtina Lauros Pausini, kaip Italijos muzikos ambasadorės pasaulyje, statusą, sugebančią meistriškai sujungti skirtingas kultūras ir kartas per universalią muzikos kalbą.

Maištinga Siela

Spektaklis "Kai kurios erelių rūšys", režisierius Igoris Reklaitis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, brangieji!

 

„Mes gyvename pasaulyje, kuriame televizorius tapo langu į realybę, bet tas langas yra kreivas veidrodis.“

 

Kažkada buvau įsigijęs bilietą į Klaipėdos dramos spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“, kurį pagal lenkų dramaturgo Domano Nowakowskio pjesę pastatė aktorius ir režisierius Igoris Reklaitis. Deja, anuokart taip ir nepavyko nueiti į spektaklį, tačiau džiaugiuosi tą padaręs po metų, kai tik vėl pasitaikė palankus metas pamatyti.

 

„Kai kurios erelių rūšys“ – 2003 metais parašyta Nowokowskio pjesė, kurioje nagrinėjama televizijos ir žiniasklaidos įtaka šiuolaikiniam žmogui bei manipuliacijos vertybėmis, pateikdamas tai per dviejų skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų veikėjų (Pepės ir Kuku) dialogą. Ką aš pats atsimenu iš 2003 metų? Lietuva ir Lenkija tuo metu po referendumo ruošėsi stoti į Europos Sąjungą, o mūsų televiziją tiesiog masiškai uzurpavo įvairūs realybės šou. Puikiai pamenu, kaip šimtai tūkstančių lietuvių, pirmąkart perėmę vakarietiškos televizijos modelį, stebėjo „Akvariumą“ ir „Barą“, t. y. keliems mėnesiams uždarytus atrinktus kandidatus, kurie žaibiškai tapdavo žinomiausiais žmonėmis, kitaip sakant, tikromis žvaigždėmis. Antroji tų realybės šou bangą pakeitė talentų šou „Kelias į žvaigždes“ bei „Dangus“ sezonai. Manau, kad Lenkijoje viskas vyko labai panašiai, tad autorius, matydamas, kaip jaunas ir naiviai mąstantis žmogus nori išgarsėti, vairuoti puikų automobilį ir būti populiarus, stengėsi visaip patekti į tą „lengvos sėkmės“ traukinį...

 

Galima sakyti, kad Kuku (aktorius Jonas Baranauskas) yra būtent toks, kuris atvykęs iš provincijos bando tapti žvaigžde, manipuliatyviai vakarėlio metu prisijungęs prie buvusio TV žvaigždės (dabar alkoholiko) Pepes (aktorius Igoris Reklaitis). Kuriozas ir komizmas tame, kad Pepe nieko apie Kuku nežino, bet jie kartu atsibunda vienoje lovoje, tad bando susivokti, kas aną naktį įvyko. Prasideda ilgas pagiringas pokalbis, kurio metu toliau tęsiama manipuliacija. Greitai išryškėja Kuku perdėtas naivumas ir Pepe gyvenimiškas apmaudas. Kuku ambicingas ir energija trykštantis vyrukas, kuris iš esmės neįvertina, ką gali televizija padaryti su žmogumi, neįvertina ir intelektualo Pepe liūdesio ir nusivylimo populiarumu ir žinomumu, nes jis vadovaujasi ta nuostata, kad „man taip tikrai nenutiks“.

 

Scenoje vyksta keletas komiškų dalykų. Kol gvildenama, kas naktį iš tikrųjų tarp jų nutiko lovoje, Pepe jam bando kalnais, ereliais ir balionais paaiškinti, kas nutinka, kai gyvenimas nuvilia, kai naivumą ir neišpildytus lūkesčius keičia nusivylimas ir apmaudas. Galimas daiktas, Kuku yra Pepe jaunystės atšvaitas, jis atpažįsta save jame ir jį bando „paprotinti“, tačiau greitai suvokia, kad kiekvienam individui reikia savosios patirties, savo erelio skrydžio, o jo paties gyvenimas jau eina į pabaigą. Scenoje mėtomas brangiausias Pepe daiktas – parašyta pjesė „Kai kurios erelių rūšys“, kuri dar galėtų jį išgelbėti kaip potencialų dramaturgą, įkvėpti naujam kūrybiniam etapui, bet praeities nusivylimai Pepę suformavo kaip kritišką ir racionaliai vertinančią asmenybę, ko visiškai, galima sakyti, neturi bebaimis naivuolis Kuku. Iš tikrųjų šiame pokalbyje išryškėja romantiko ir realisto sandūra, galima įžvelgti ir tam tikrus tėvo ir sūnaus kolizijos modelius.

 

Scenografija iliustruoja 2003-ųjų realybės šou atmosferą. Šviesos ribomis aptvertas kambarys, daug ekranų, kamera iliustruoja, kad veikėjai, kurie lyg ir susitikę buitinėmis sąlygomis imituoja realybės šou, kad vaidinimas tęsiasi ir gyvenime, kad veikia įsitikinimai ir šablonai, jau daug metų nesikeičiantys tiek gyvenime, tiek dramaturgijoje. Galvojau apie tą laikotarpį ir tai, kaip jau pasaulis yra pasikeitęs. Anuomet visi norėjo būti realybės šou žvaigždėmis, nė nesuvokę, kokią kainą tektų sumokėti už žinomumą. Šlovė gali sutraiškyti, nes ji atveria visas duris į pagundas ir nuopuolį. Šiandien mes nebetikime realybė šou, jie daugeliui praėjusio amžiaus atgyvena, nuobodūs, atsikartojantys, pamasinti dirbtinokai sukeltais ir išpūstais skandalais. Mes kraustomės ant influencerių kušečių, kalbamės valandų valandas dalydamiesi savo traumomis ir svajojame apie peržiūras ir kad galbūt mus pakvies kitas žymus influenceris. Bet ar tai ne tas pats turinys, tik kiek pakitusi laikmečio modernesnė forma, kurią vaizduoja „Kai kurių erelių rūšys“ spektaklis?

 

Man patiko aktorių Jono Baranausko ir Igorio Reklaičio duetas, jie abu, būdami skirtingų kartų, perteikia tą kontrastinę kartų sąveiką, iliustruodami egzistencinį nusivylimą komiškais sprendimais, rasdami balansą tarp jautrumo ir absurdo. Baranauskui pavyko perteikti naiviai „užzombinto“ Kuku manierą, kurio kalbėseną, veiksmus ir elgseną suformavo lengvabūdiška nuotykių ir pramogų televizija, o senasis Pepe – taip pat turi „televizinių randų“, jis veteranas, intelektualinis „diktatorius“, kuris žino pavojus, t. y. produktas, kas lieka, kai televizija išnaudojusi asmenybę „išspjauna“ iš savo eterio. Nors pjesė, kaip minėjau, parašyta 2003 m., šiandien ji skamba dar aštriau dėl socialinių tinklų ir melagienų paplitimo. Spektaklis parodo, kad žmogus, praradęs kritinį mąstymą, tampa tik lėle kieno nors kito rankose. Smagus, lengvas, komiškas ir... graudus. Subalansuotas.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Susan Sontag: biografija, gyvenimas, knygos, seksualumas

 

Sveiki skaitytojai!

 

Tęsiu įdomių rašytojų ir menininkų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas. Pats pasipildau žinias, o dalydamasis su Jumis, tikiu, kad gal kam taip pat bus naudinga. Šįkart mano dėmesys krypsta į įdomiąją amerikiečių rašytoją ir meno kritikę Susan Sontag (1933-2004), kurios knygos „Apie fotografiją“ (Baltos lankos, 2000), „Ugnikalnio mylėtojas“ (Baltos lankos, 1998) ir „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“ (Lapas, 2024) pasirodė lietuviškai. Apie pačią Sontang susidomėjau skaitydamas lietuviškai išverstą Olivios Laing eseistiką „Kūnas ir laisvė“ (Kitos knygos, 2025).

 

ANKSTYVASIS SUSAN SANTONG GYVENIMAS

 

Susan Sontag (tikrasis vardas Susan Rosenblatt) gimė 1933 metų sausio 16 dieną Niujorke, žydų kilmės šeimoje. Jos vaikystė nebuvo rožinė: tėvas Jackas Rosenblattas vertėsi kailių prekyba Kinijoje ir mirė nuo tuberkuliozės, kai Susan buvo vos penkeri. Motina Mildred, kurią rašytoja vėliau apibūdino kaip emociškai tolimą, alkoholizmu sirgusią „narcisistinę gražuolę“, dvejus metus slėpė vyro mirtį nuo dukters. Galiausiai motina ištekėjo už Nathano Sontago, kurio pavardę Susan perėmė, nors šis niekada oficialiai jos neįvaikino.

 

Ankstyvoji rašytojos paauglystė prabėgo Arizonoje ir Kalifornijoje, kur šeima persikėlė dėl Susan astmos. Mergaitė jautėsi lyg intelektualinė tremtinė tarp bendraamžių: ji lyg apsėsta rijo klasikinę literatūrą, skaitė Kantą, Kafka ir Manną, kol kiti vaikai žaidė kieme. Sontag save vadino „savarankiškai susikonstravusia asmenybe“, kuri knygose ieškojo prieglobsčio nuo tuštumos ir nuobodulio, vyravusio jos namų aplinkoje.

 

Būdama vos 15-os, Sontag baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Berklio universitetą, tačiau ten neužsibuvo – ją viliojo intelektualinis Čikagos universiteto prestižas. Šis laikotarpis jai tapo radikalių permainų laiku. Čikagoje ji jautėsi patekusi į tikrąją savo stichiją, kur idėjos buvo svarbesnės už buitį. Čia ji pradėjo formuoti savo unikalų, bekompromisį mąstymo stilių, kuris vėliau pavertė ją viena įtakingiausių XX a. kritikių.

 

Šokiruojančiu ir neįtikėtinai greitu gyvenimo posūkiu tapo jos santuoka. Būdama 17-os, po vos dešimties dienų pažinties, ji ištekėjo už savo dėstytojo, sociologo Philipo Rieffo. Šis sprendimas aplinkiniams atrodė kaip intelektualinis impulsas ar bandymas pabėgti nuo motinos kontrolės. Sulaukusi 19-os, Susan jau sūpavo sūnų Davidą, tačiau motinystė ir tradicinis žmonos vaidmuo nė akimirkai nesustabdė jos alkio žinioms ir ambicijoms.

 

Studijų metais Sontag išgyveno ir intensyvų vidinį virsmą, susijusį su jos seksualumu. Nors buvo ištekėjusi už vyro, ji patyrė lemtingų ryšių su moterimis, kurie sudrebino jos pasaulėžiūrą. Pirmoji rimta homoseksuali patirtis Berklio laikais su moterimi, vardu Harriet Zwerling, atvėrė Susan akis į jos pačios dualumą. Dienoraščiuose ji rašė apie „išsilaisvinimą iš kūno kalėjimo“, nors viešumoje tuo metu vis dar išlaikė pavyzdingos akademinės žmonos įvaizdį.

 

Persikėlusi į Europą (Oksfordą ir Paryžių) studijuoti, Sontag galutinai suprato, kad santuoka ją dusina. Paryžiuje ji pasinėrė į bohemišką gyvenimą, susipažino su filosofinėmis srovėmis, kinu ir intelektualais, kurie formavo jos estetinį skonį. Tai buvo laikas, kai ji nusprendė nutraukti santykius su Rieffu ir grįžti į Niujorką su sūnumi bei septyniais doleriais kišenėje, pasiryžusi tapti rašytoja, o ne akademiko šešėliu.

 

Grįžusi į Niujorką šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ji tapo ryškia „Niujorko intelektualų“ dalimi. Ji dirbo redakcijose, dėstė religijų istoriją Kolumbijos universitete ir intensyviai rašė. Tuo metu ji buvo žinoma kaip itin griežta, erudicija spinduliuojanti moteris, kuri nebijojo provokuoti ir kvestionuoti nusistovėjusių normų tiek mene, tiek moralėje.

 

Šis intensyvus formavimosi etapas kulminaciją pasiekė 1963 metais, kai buvo išleistas jos debiutinis romanas „Geradaris“ (The Benefactor). Nors knyga sulaukė įvairių vertinimų, ji tapo oficialiu Susan Sontag įžengimu į didžiąją literatūros sceną. Tai buvo pabaiga ilgo kelio nuo vienišos mergaitės Arizonos dykumoje iki moters, kuri netrukus pakeis tai, kaip mes suprantame moderniąją kultūrą ir „kempą“.

 

RAŠYTOJOS IR MENO KRITIKĖS SUSAN SONTAG IŠKILIMAS

 

Išleidusi „Geradarį“, Susan Sontag žaibiškai tapo Niujorko intelektualų ikona, kurios įtaka peržengė literatūros ribas. Ji nebuvo tiesiog rašytoja; ji tapo „intelektualine žvaigžde“ – moterimi, kuri sugebėjo sujungti aukštąją kultūrą su populiariąja, analizuodama viską nuo prancūzų naujosios bangos kino iki mados. Jos pripažinimą sutvirtino 1966 m. pasirodęs esė rinkinys „Prieš interpretaciją“ (lietuviškame variante „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“), kuriame ji metė iššūkį tradiciniam menotyros metodui, teigdama, kad kūrinio pojūtis ir estetika yra svarbesni už jo „reikšmės“ paieškas. Sontag tapo modernumo arbitre, kurios aštrus žvilgsnis ir gebėjimas teoretizuoti apie „kempą“ (angl. Camp) suteikė jai autoritetą, kurio bijojo ir kuriuo žavėjosi visas akademinis pasaulis.

 

Jos asmenybė buvo sudėtingas ir dažnai bauginantis derinys: Sontag pasižymėjo neįtikėtina erudicija, bekompromisiu rimtumu ir kartu didžiuliu narcisizmu. Ji buvo žinoma dėl savo reiklumo tiek sau, tiek kitiems, dažnai palikdama pašnekovus pasijusti intelektualiai menkesniais. Jos charakteris buvo paženklintas nuolatinio alkio naujai patirčiai – ji skaitė tūkstančius knygų, lankėsi visose svarbiausiose premjerose ir jautė pareigą būti visų svarbiausių pasaulio įvykių centre. Sontag buvo moteris, kuri pati save susikūrė kaip prekės ženklą – jos juodi plaukai su žila sruoga tapo intelektualinio autoriteto simboliu, o jos viešas įvaizdis spinduliavo šaltą, bet magnetišką jėgą.

 

Asmeninis Sontag gyvenimas buvo nuolatinė kova tarp poreikio intymumui ir troškimo būti visiškai nepriklausomai. Jos seksualumas nebuvo lengvai įspraudžiamas į rėmus; nors ji turėjo keletą reikšmingų ryšių su vyrais, didžiąją dalį savo gyvenimo ji siejo su moterimis. Tačiau Sontag ilgą laiką vengė viešai deklaruoti savo homoseksualumą, bijodama, kad tai supaprastins jos, kaip mąstytojos, įvaizdį. Jos ilgalaikiai santykiai su menininke Nicole Stephane, choreografe Lucinda Childs ir galiausiai su garsia fotografe Annie Leibovitz buvo kupini intelektualinės stimuliacijos, tačiau taip pat ir įtampos, nes Susan visada pirmenybę teikė savo darbui ir savo ego poreikiams.

 

Santykis su vieninteliu sūnumi Davidu Rieffu buvo viena iš labiausiai komplikuotų jos gyvenimo linijų. Sontag sūnų mylėjo su savotišku savininkiškumu, traktuodama jį labiau kaip intelektualinį partnerį ar bendražygį nei kaip vaiką, kuriam reikia globos. Davidas anksti tapo jos redaktoriumi ir palydovu, o jų ryšys priminė simbiozę, kuri kartu buvo ir maitinanti, ir dusinanti. Jis užaugo tarp knygų ir diskusijų, o vėliau savo memuaruose aprašė motiną kaip žmogų, kuriam gyvenimas buvo tekstas, o realūs jausmai dažnai likdavo antroje vietoje po didžiųjų idėjų. Šeiminis gyvenimas Sontag supratimu neegzistavo – ji nekūrė namų jaukumo, jos namai buvo jos biblioteka ir viešbučiai kelionėse po pasaulį.

 

Vienas ryškiausių ir kartu šokiruojančių Sontag gyvenimo puslapių prasidėjo 1975 metais, kai jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos krūties vėžys. Gydytojai prognozavo, kad jai liko vos keli mėnesiai, tačiau čia pasireiškė neįtikėtinas jos charakterio užsispyrimas. Sontag atsisakė priimti mirtį kaip faktą ir į savo ligą žvelgė kaip į dar vieną intelektualinį projektą. Ji tikėjo, kad žinios ir mokslas yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą, todėl ji pati studijavo medicininę literatūrą, ieškojo agresyviausių gydymo metodų ir Prancūzijoje pasiryžo tuo metu eksperimentinei chemoterapijai, kuri buvo tokia stipri, kad daugelis pacientų jos tiesiog neatlaikydavo.

 

Ši patirtis tapo pagrindu vienam svarbiausių jos kūrinių „Liga kaip metafora“ (1978). Šioje knygoje Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarią nuostatą, kad ligas, ypač vėžį, sukelia žmogaus psichologinės problemos ar „blogas nusiteikimas“. Ji kovojo prieš idėją, kad pacientas yra atsakingas už savo ligą, ir teigė, kad metaforos tik trukdo gydytis. Jai vėžys buvo tiesiog biologinis faktas, kurį reikia sunaikinti chemija, o ne dvasinė bausmė. Tai buvo jos būdas sugrąžinti orumą ligoniams, kurie jautėsi kalti dėl savo būklės. Ji sugebėjo pasveikti ir dešimtmečius gyventi aktyvų gyvenimą, nors liga nuolat tykojo šešėlyje.

 

Devintajame dešimtmetyje Sontag tapo aktyvia politine kovotoja, o jos drąsa pasiekė viršūnę per Sarajevo apgultį. Tuo metu, kai miestas buvo apšaudomas, ji keliavo ten statyti Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Tai buvo šokiruojantis poelgis daugeliui jos kolegų vakaruose – sėdėti rūsiuose prie žvakių šviesos ir repetuoti teatrą su žmonėmis, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Sontag tai laikė moraline pareiga: ji tikėjo, kad kultūra yra vienintelis dalykas, išlaikantis žmogaus orumą barbariškumo akivaizdoje. Jos buvimas Sarajeve buvo ne pozavimas, o nuoširdus pasišventimas, už kurį ji vėliau buvo paskelbta šio miesto garbės piliete.

 

Vėlyvuoju laikotarpiu pasirodė jos brandžiausi grožinės literatūros darbai, tokie kaip romanas „Ugnikalnio mylėtojas“ (1992) ir „Amerikoje“ (1999), už kurį ji gavo Nacionalinę knygų premiją. Nors ji visada save laikė pirmiausia romaniste, pasaulis ją vis tiek labiau vertino kaip genialių esė autorę. Sontag požiūris į save bėgant metams netapo nuolankesnis – ji vis dar buvo ta pati moteris, kuri galėjo nutraukti interviu, jei klausimas jai pasirodydavo per daug banalus. Ji jautė nuolatinį laiko trūkumą ir stengėsi perskaityti kiekvieną naują knygą, pamatyti kiekvieną svarbų filmą, lyg bėgdama nuo galutinės diagnozės.

 

Antrąjį kartą vėžys (šįkart gimdos) smogė dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir vėl Sontag demonstravo geležinę valią. Ji išgyveno dar vieną sudėtingą operaciją ir varginantį gydymą, neprarandama darbingumo. Jos paskutinė didelė esė knyga „Žvelgiant į kitų skausmą“ (2003) vėl grįžo prie kančios temos, analizuojant, kaip mes vartojame karo ir smurto vaizdus. Tai buvo atsisveikinimas su pasauliu, kuriame ji visą gyvenimą bandė būti budri liudininkė. Sontag nemėgo silpnumo ir ligos sukeltų kūno pokyčių, todėl kovojo už savo išvaizdą ir intelektualinį aštrumą iki paskutinės akimirkos.

 

Galiausiai 2004 metais jai buvo diagnozuota mielodysplastinis sindromas, peraugęs į ūmią leukemiją – tai buvo ilgalaikių, agresyvių vėžio gydymų, kurie anksčiau išgelbėjo jai gyvybę, pasekmė. Jos paskutinės dienos Niujorko ligoninėje buvo tragiškos ir kartu didingos. Net merdėdama ji reikalavo, kad jai būtų skaitomos naujienos, ir pyko ant savo sūnaus, kai šis bandė užuominomis kalbėti apie artėjančią pabaigą. Ji mirė 2004 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 71 metų. Sontag palikimas – tai ne tik krūva knygų, bet ir pavyzdys intelektualės, kuri savo gyvenimą pavertė nuolatiniu, bekompromisiu mąstymo aktu, niekada neleidusi sau prabangos būti paviršutiniška.

 

Susan Sontag liko istorijoje kaip „intelekto tironė“ ir kartu viena jautriausių moderniosios kultūros stebėtojų. Jos santykiai su fotografe Annie Leibovitz, nors ir nebuvo iki galo įvardinti kaip santuoka, tapo vienu garsiausių intelektualinio ir kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Sontag mirė taip, kaip ir gyveno – priešindamasi bet kokiai interpretacijai, kuri bandytų ją supaprastinti iki „aukos“ ar „ligonės“. Ji liko amžinu judėjimu, balsu, kuris visada vertė abejoti tuo, ką matome, ir reikalavo iš meno bei gyvenimo kažko daugiau nei tiesiog pramogos.

 

KNYGA „LIGA KAIP METAFORA“ (1978)

 

Kūrinys „Liga kaip metafora“ (1978) atsirado iš pačios Susan Sontag asmeninės kovos su ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Gydydamasi ji pastebėjo, kad pacientai kenčia ne tik nuo fizinio skausmo, bet ir nuo slegiančio kultūrinio bagažo – metaforų, kuriomis visuomenė apgaubia sunkias ligas. Sontag tikslas buvo demitologizuoti ligą ir išlaisvinti ligonį nuo moralinės naštos, kurią užkrauna kalba. Ji teigė, kad liga nėra dvasinė bausmė ar charakterio yda, o tiesiog biologinis procesas, kurį reikia gydyti medicininėmis priemonėmis, o ne interpretacijomis.

 

Pagrindinis esė taikinys – nuostata, kad vėžį sukelia emocinis uždarumas arba „vėžinis charakteris“. Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarias psichologines teorijas, teigiančias, kad žmonės „suserga savimi“ arba kad jų nesugebėjimas išreikšti jausmų manifestuojasi kaip auglys. Autorės nuomone, tokios teorijos tik dar labiau traumuoja ligonį, paversdamos jį atsakingu už savo ląstelių mutaciją. Ji reikalavo žvelgti į vėžį be jokios mistikos, matydama jame tik mechaninį gedimą, kurį turi šalinti gydytojai, o ne dvasininkai ar psichoterapeutai.

 

Sontag lygino vėžį su tuberkulioze, kuri XIX a. buvo romantizuojama kaip „dvasingų asmenybių“ ir menininkų liga, suteikianti savotiško trapumo ir grožio. Priešingai nei tuberkuliozė, vėžys XX a. tapo gėdos ir baimės simboliu, asocijuojasi su invazija, puvimu ir mirties nuosprendžiu. Autorė pabrėžė, kad karinė terminologija – „kova su vėžiu“, „ląstelių invazija“, „chemoterapijos arsenalas“ – sukuria paranojišką aplinką, kurioje ligonis jaučiasi kaip mūšio laukas, o ne žmogus, kuriam reikia ramybės ir racionalaus gydymo.

 

Knygoje taip pat analizuojama, kaip liga naudojama kaip politinis įrankis. Sontag pastebėjo, kad terminas „vėžys“ dažnai pasitelkiamas apibūdinti tam, kas visuomenėje laikoma blogiu: korupcijai, ideologiniams priešams ar socialinėms problemoms. Toks kalbos vartojimas ne tik demonizuoja ligą, bet ir daro ją tabu. Rašytoja argumentavo, kad tol, kol liga bus naudojama kaip metafora kažkam bjauriam apibūdinti, tikri pacientai jausis stigmatizuoti ir izoliuoti nuo „sveikųjų karalystės“.

 

„Liga kaip metafora“ tapo revoliuciniu tekstu medicinos etikos ir humanitarinių mokslų srityje. Sontag pavyko pakeisti vakarų visuomenės požiūrį į sergantįjį, skatinant empatiją ir racionalumą vietoje mistifikacijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, ji papildė šį darbą esė „AIDS ir jos metaforos“, kurioje pritaikė tuos pačius principus naujai epidemijai, vėlgi kovodama prieš ligos pavertimą moraliniu vertinimu.

 

Sontag palikimas šioje srityje yra priminimas apie kalbos galią formuoti mūsų fizinę realybę. Ji pati savo pasveikimą laikė ne stebuklu, o mokslo pergale ir savo intelektualinio užsispyrimo rezultatu. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminis skaitinys visiems, norintiems suprasti, kaip kultūriniai vaizdiniai veikia mūsų santykį su kūnu, mirtingumu ir tiesa.

 

KNYGA „ATSIŽADĖKIME INTERPRETACIJOS IR KITOS ESĖ“

 

Rinkinio „Atsižadėkime interpretacijos ir kitos esė“ (Against Interpretation and Other Essays, 1966) pasirodymas buvo tas lūžio taškas, kuris Susan Sontag pavertė ne tiesiog autore, o intelektualiniu fenomenu. Šis tekstas tapo savotišku 7-ojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos manifestu, sudrebinusiu tradicinio meno suvokimo pamatus. Pagrindinė Sontag tezė buvo radikali ir tuo metu šokiruojanti: menotyra ir kritika, bandydamos visur surasti „paslėptą prasmę“, iš tiesų meną nuodija ir tolina mus nuo tiesioginio patyrimo.

 

Sontag teigė, kad šiuolaikinė interpretacija yra „intelekto kerštas menui“. Pasak jos, kritikai tapo panašūs į vertėjus, kurie meno kūrinį laiko tik šifruotu pranešimu, kurį reikia išlukštenti. Ji kritikavo marksistinį ir froidistinį požiūrius, kurie paveikslą ar filmą redukuoja iki politinių ar seksualinių simbolių. Rašytoja pabrėžė, kad toks krapštymasis po turinį nužudo kūrinio jusliškumą – mes nustojame matyti spalvas, girdėti garsus ir jausti formą, nes per daug skubame atsakyti į klausimą „ką tai reiškia?“.

 

Viena garsiausių šio rinkinio frazių – „Vietoj hermeneutikos mums reikia meno erotikos“. Šiuo šūkiu Sontag kvietė mus atgauti savo pojūčių aštrumą. Ji ragino kritikus ne aiškinti, ką kūrinys sako, o aprašyti, kaip jis veikia ir kaip jis yra. Jos manymu, šiuolaikinis žmogus yra persisotinęs informacija, todėl jo pojūčiai yra atbukę; meno paskirtis yra tuos pojūčius sužadinti, o kritikos pareiga – padėti tam įvykti, o ne užstoti kūrinį sausomis teorijomis.

 

Rinkinyje taip pat pasirodė fundamentalioji esė „Pastabos apie Kempą“ (Notes on „Camp“), kuri pirmą kartą intelektualiai įteisino kičą, ekstravaganciją ir dirbtinumą. Sontag čia analizavo estetiką, kuri mėgaujasi „pertekliumi“ ir „blogu skoniu“, paverčiant tai savotiška meno forma. Ji drąsiai gretino aukštąją kultūrą (kaip Bellini operos) su populiariąja kultūra (komiksais ar popmužika), teigdama, kad rimtumas nebėra vienintelis kriterijus vertinant meną. Tai buvo milžiniškas žingsnis link postmodernizmo, kur riba tarp „elito“ ir „masių“ pradėjo nykti.

 

Knyga taip pat išsiskyrė savo dėmesiu Europos avangardui – Sontag supažindino Amerikos skaitytojus su tokiais kūrėjais kaip Jeanas-Lucas Godard’as, Robertas Bressonas ar Simone Weil. Ji rašė apie kiną kaip apie svarbiausią moderniųjų laikų meno formą, kuri geriausiai priešinasi interpretacijai, nes jos vaizdinė jėga yra tiesioginė ir triuškinanti. Sontag kritika pasižymėjo ypatingu aštrumu ir intelektualiniu stiliumi, kuris pats savaime priminė meno kūrinį – jos sakinys buvo preciziškas, šaltas, bet uždegantis aistrą mąstyti.

 

Galutinis šio rinkinio poveikis buvo tas, kad Sontag suteikė leidimą naujai kartai tiesiog mėgautis kultūra be kaltės jausmo. „Atsižadėkime interpretacijos“ išmokė mus, kad žiūrėti į paveikslą ar filmą ir jausti jo formos teikiamą malonumą yra vertybė pati savaime. Tai buvo intelektualinis išsilaisvinimas, po kurio kritika nebegalėjo grįžti į senus, sauso moralizavimo rėmus. Sontag tapo modernybės balsu, įrodžiusiu, kad mąstymas apie meną gali būti toks pat intensyvus ir jaudinantis kaip ir pats menas.

 

KITA SUSAN SONTANG ASMENYBĖS PUSĖ

 

Nors Susan Sontag viešumoje spinduliavo šaltą intelektualinį autoritetą, už jos griežto įvaizdžio slėpėsi gyvenimas, kupinas radikalių įpročių ir asmeninių dramų, kurios net bohemiškame Niujorko kontekste atrodė ekstremalios. Jos neįtikėtinas darbingumas ir aštrus rašymo tonas turėjo tamsiąją pusę – septintajame dešimtmetyje rašytoja intensyviai vartojo amfetaminą. Tai leisdavo jai nemiegoti kelias paras iš eilės, ryjant knygas ir rašant be perstojo, tačiau kartu stimuliavo nuolatinę paranoją bei emocinį nestabilumą, kuris vėliau persismelkė į jos asmeninius santykius.

 

Šis bekompromisis santykis su intelektu prasidėjo dar jos santuokoje su Philipu Rieffu. Sklando pagrįsti įtarimai, kad Sontag faktiškai parašė didžiąją dalį jo garsiausios knygos apie Freudą. Po skyrybų įvyko šokiruojantis „intelektualinis sandoris“: Susan sutiko atsisakyti bendraautorystės teisių ir ištrinti savo vardą iš knygos viršelio mainais į tai, kad Rieffas nekovos dėl sūnaus globos. Ji tiesiogine prasme paaukojo savo ankstyvąjį genijų už asmeninę laisvę ir galimybę auginti sūnų viena.

 

Sontag buitis Niujorke taip pat priminė savotišką kontroliuojamą katastrofą. Nors ji buvo mados ikona, jos namuose viešpatavo chaosas – knygų krūvos ant grindų ir nuolatiniai dūmų debesys. Jos biblioteka, kurią sudarė apie 15 000 kruopščiai pagal temas ir chronologiją suklasifikuotų tomų, jai buvo „haliucinacijų mašina“. Ji galėjo įniršti, jei kas nors sujudindavo knygą bent per milimetrą, nors tuo pat metu demonstravo visišką abejingumą maistui ar namų tvarkai, visą energiją skirdama tik savo įvaizdžiui, kurio ašimi tapo garsioji balta plaukų sruoga.

 

Privatus rašytojos emocinis gyvenimas buvo dar tamsesnis, nei rodė jos viešas įvaizdis. Po mirties išleisti dienoraščiai atskleidė jos poreikį būti intelektualiai ir emociškai dominuojamai, o jos ryšiai su moterimis dažnai pasižymėdavo sadomazochistiniais atspalviais ir emociniu žiaurumu. Sontag jautė nuolatinį konfliktą tarp galingo autoriteto, kurį vaidino pasauliui, ir gilaus neadekvatumo jausmo privačioje erdvėje, kur meilė jai dažnai asocijavosi su skausmingu intensyvumu ir galios žaidimais.

 

Sontag garsėjo ir neįtikėtinu intelektualiniu snobizmu – ji galėjo būti demonstratyviai grubi su tais, kuriuos laikė „neįdomiais“, tačiau tuo pat metu jautė vaikišką silpnybę pop kultūros žvaigždėms. Ji žavėjosi Patti Smith, leido laiką su Andy Warholu ir sugebėdavo viename sakinyje sujungti Heideggerio filosofiją su roko muzikos analize. Tai šokiravo sausus akademikus, tačiau jai tai buvo būdas įrodyti, kad aukštasis intelektas neturi sienų, jei tik objektas yra pakankamai „kempinis“ ar autentiškas.

 

Paskutinis ir bene labiausiai visuomenę sudrebinęs jos gyvenimo akcentas įvyko jau po mirties, per Annie Leibovitz objektyvą. Nors penkiolika metų trukusio ryšio metu Sontag niekada neleido Annie vadinti jos savo partnere, po Susan mirties Leibovitz nufotografavo jos kūną morge. Šis vaizdas – mirusi intelektualė su savo garsiąja sruoga – vėliau buvo išspausdintas fotografijų knygoje, sukeldamas didžiulį skandalą. Susan sūnus Davidas tai pavadino vizualiniu iškrypimu, tačiau tai tapo galutiniu, šokiruojančiu Sontag gyvenimo tašku, kuriame asmeninis intymumas ir viešas menas susidūrė pačiu brutaliausiu būdu.

 

Maištinga Siela