Sveiki!
Te ramybė ir atsipalaidavimas užlieja visą kūną,
išgydo kiekvieną ląstelę. Te centrinė saulė nušviečia ir peršviečia sąmonę,
išgydo sutrūkinėjusias jungtis, pašalina tamsumas ir nestabilumą. Te viskas
būna kaip būna, te pavasario oras įsiskverbia į plaučius ir užpildo visą kūną,
te viskas būna lengva, paprasta ir elementaru. Kovos nėra, nėra iliuzijų, yra
tik švarus buvimas ir absoliutus iš to buvimo kylantis pasitenkinimas ir
dėkingumas.
Maištinga Siela
Sveiki!
Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą
„Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident)
(2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai,
nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas,
jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see.
Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį
Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite
paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog
atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.
J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti
Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys
politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa,
už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos
teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu,
juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu
filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą
vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir
praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu.
Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu
aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą
buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano
piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po
daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus
jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo
kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei
patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...
Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano
režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo,
kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu,
nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai
važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai
diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus
dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai
naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip
komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis
taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo
susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros
tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam
Auksinę palmės šakelę.
Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio,
įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito
režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias
festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta,
beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas
ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo
namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors
furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių
čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų
filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų.
Norėčiau būti vienas iš jų.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 91/100
IMDb: 7.5
Maištinga Siela
Sveiki!
Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors
papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“
(2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“
(2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės
šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja,
tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man
kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“
salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha)
(2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis
priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.
Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis
tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas,
bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX
amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10
dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar
keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti
marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su
vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos
brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru
kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per
nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...
Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų,
atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo
marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“
idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius
žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus
„minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas,
kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę
bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą
paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti,
instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės
veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos
ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia
besiformuojanti asmenybė.
Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo
laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs
namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir
mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad
kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su
visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios
diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad
išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems
žiūrovams.
Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas
idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo
įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė
gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria
adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš
siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir
vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų
vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa
pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir
mirtingumu.
Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir
keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos
ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja
niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl
atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių,
apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip
reikiant.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 5.9
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai!
Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju
stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar
prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano
režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo
ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia
nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą
padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė,
siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra
absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto
apie Jafarą Panahį.
2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems
metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei
išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai
palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą.
Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir
išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į
pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros
absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos
miksas su šiokia tokia dokumentika?
Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų –
paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja
filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas
apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo
pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite,
nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame
kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo
keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten
paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna
bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus
papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta
be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose
namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo
intrigas ir įtampas.
Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis
sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs
save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti.
Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog
atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl
nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m.
sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis
buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog
atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti
apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną.
Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.2
Maištinga Siela
Sveiki!
Šiandien ėjau šaligatviu. Banaliau argi būna? Bet ėjau
nebanaliai, o atsipalaidavęs ir viskuo patenkintas. Pats ėjimas pavasarinis,
pilnas paltas šviežio ir gaivaus oro. Saulė plieskė į akis. Ėjau į „Kino
pavasarį“ pradžiūvusiais šaligatviais ir taip gera buvo... kvėpuoti. Be pastangų,
bet su nuostaba, kad ėjau ir nieko geriau nepatiriu kaip tik ėjimo ir pilną šviežio
oro krūtinę. Lyg būčiau į lauką per gimtadienį iš kambario netyčia išskriejęs helio
pripūstas balionėlis...
Maištinga Siela
Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!
Aš kasmet laukiu „Kino pavasario“ ne tik dėl gausybės
filmų, bet vis bandau paspėlioti, kokia bus šio festivalio pagrindinė daina ar
muziką. Vienais metais patinka labiau, kitais mažiau. Vaikystėje (ar
paauglystėje?), gerai pamenu, kad nesiklausiau jaunų merginų grupės Atomic
Kitten, bet žinojau, kad tokia grupė egzistavo ir buvo vienu metu labai
populiari. Keista, kad jų popmuzika šiandien visiškai kitaip skamba (kaip koks
2000-ųjų popretro) „Kino pavasario“ salėje, bet apie viską nuo pradžių...
Britų merginų grupė Atomic Kitten – buvo itin
ryški naujojo tūkstantmečio pradžios popmuzikos ikonų, kurios susikūrė
1998-aisiais Liverpulyje. Grupės įkūrėjas, kultinės grupės OMD lyderis Andy
McCluskey, suformavo originalią sudėtį (Kerry Katona, Liz McClarnon ir
Natasha Hamilton), siekdamas sukurti energingą ir prieinamą popmuziką.
Aktyviausias jų gyvavimo laikotarpis tęsėsi iki 2004-ųjų, nors vėliau sekė ne
vienas sugrįžimas ir sudėties pasikeitimas, galiausiai palikęs gilų pėdsaką
britų europop muzikos istorijoje.
Grupės karjera priminė tikrus amerikietiškius
kalnelius: po vidutiniškos debiutinio albumo Right Now (2000) sėkmės
joms grėsė sutarties nutraukimas, tačiau viską pakeitė vienas lemtingas hitas.
Didžiausią šlovę pelnė albumai Feels So Good (2002) bei Ladies Night
(2003), tačiau sėkmę lydėjo ir garsūs skandalai. Ryškiausias jų –
skandalingas Kerry Katonos pasitraukimas likus vos kelioms savaitėms iki grupės
proveržio, vėliau sekę vieši narių nesutarimai ir asmeninės dramos, kurios
bulvarinėje spaudoje dažnai užgoždavo pačią muziką.
Antrojoje dešimtmečio pusėje grupė prarado pradinį
pagreitį ir 2004 m. paskelbė apie pertrauką, kuri tapo faktiniu išsiskyrimu,
nors jos dar ne kartą rinkosi proginiams koncertams. Galutinai grupės istorija
kaip vientiso vieneto nuslūgo apie 2024-uosius, užleidžiant vietą narių solo
projektams. Nepaisant to, jų muzika išliko gyva ne tik nostalgijos vakaruose,
bet ir netikėtose kultūrinėse erdvėse, ką įrodė ir 2026-ųjų „Kino pavasaris“,
pasirinkęs jų kūrybą savo festivaliui.
Bene ryškiausias grupės hitas „Whole Again“,
išleistas 2001 m. sausį, 2026-aisiais tapo pagrindine „Kino pavasario“
festivalio muzikine tema. Tai kūrinys, kuris išgelbėjo grupę nuo bankroto:
daina pasiekė pirmąsias vietas 18-oje šalių ir tapo vienu geriausiai parduodamų
tūkstantmečio singlų Jungtinėje Karalystėje. Daina „Whole Again“ pasakoja apie
prarastą pilnatvės pojūtį po išsiskyrimo ir viltingą norą vėl pasijusti „visu“
(angl. whole) šalia kito žmogaus. Tai paprasta, bet universali baladė apie
emocinį gijimą, kuri bėgant metams įgavo naujų prasmių – nuo futbolo sirgalių
himno iki egzistencinio kino festivalio garso takelio. Jos melancholiškas,
tačiau šviesus tonas puikiai atspindi festivalio siekį sujungti praeitį su
dabartimi per vaizdą ir garsą.
Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą.
[lyrics / žodžiai]
Atomic Kitten – Whole Again
If you see me walking down the street
Staring at the sky
And dragging my two feet
You just pass me by
It still makes me cry
But you can make me whole again
And if you see me with another man
I'm laughing and I'm joking
Doing what I can
I won't put you down
'Cause I want you around
You can make me whole again
Looking back on when we first met
I cannot escape and I cannot forget
Baby, you're the one, you still turn me on
You can make me whole again
Time is laying heavy on my heart
Seems I've got too much of it
Since we've been apart
My friends make me smile
If only for a while
You can make me whole again
Looking back on when we first met
I cannot escape and I cannot forget
Baby, you're the one, you still turn me on
You can make me whole again
For now I'll have to wait
But baby if you change your mind
Don't be too late
'Cause I just can't go on
It's already been too long
But you could make me whole again
Whoa, whoa, whoa, whoa
Looking back on when we first met
I cannot escape and I cannot forget
Baby, you're the one, you still turn me on
You can make me whole again
Oh, whoa
Looking back on when we first met
I cannot escape and I cannot forget
Baby, you're the one, you still turn me on
You can make me whole again
Oh, baby, you're the one, you still turn
me on
You can make me whole again
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai!
Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju
šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark
Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada)
(2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu.
Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu
iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau
į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.
Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir
jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi,
nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man
priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų
žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas
pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko
nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau,
jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas
palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta
kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi
gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys
įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau
ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas
praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų
bet ką...
Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra
meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo
realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai
žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris
aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo
atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami
žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi
naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro
klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.
Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa
nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“,
ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo
akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus
žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai...
Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?)
atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras
be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik
po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas
man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau
lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti
prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį
režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp
pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę
kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George
MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 6.6
Maištinga Siela
