Dienos daina: Celine Dion – My Heart Will Go On (daina iš "Titaniko") [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Celine Dion, tikriausiai, kad niekas nesiginčys, kad ji yra viena garsiausių pasaulio popmuzikos dainininkių, prancūzų kilmės kanadietė, kurios karjera trunka jau daugel dešimtmečių ir yra apibrėžta jos neprilygstamo, galingo bei techniškai puikaus balso. Jos vizitine kortele tapusi daina „My Heart Will Go On“, sukurta 1997 metų filmui „Titanikas“, yra dramatiška popmuzikos baladė, kurios skambesį apibrėžia didingos orkestrinės styginių aranžuotės, jautrus fortepijonas ir charakteringas airiško švilpuko garsas.

 

Šis kūrinys pasiekė milžinišką istorinę sėkmę ir tapo viena perkamiausių bei labiausiai atpažįstamų dainų muzikos istorijoje. Ji pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, įskaitant „Oskarą“ už geriausią dainą filme, „Auksinį gaublį“ bei net keturis „Grammy“ apdovanojimus 1999 metais, o vėliau buvo įtraukta į JAV Nacionalinį įrašų registrą dėl savo didžiulės kultūrinės vertės. Kritikai ir klausytojai dainą iki šiol vertina kaip vieną geriausių ir labiausiai jaudinančių visų laikų kino garso takelių.

 

Celine Dion viename interviu dalijosi netikėta istorija apie tai, kaip gimė viena žymiausių jos karjeros dainų „My Heart Will Go On“. Pasirodo, iš pradžių nei ji pati nenorėjo dainuoti šio kūrinio, nei filmo režisierius Jamesas Cameronas troško filmo garso takelyje girdėti dainą. Kai kompozitorius Jamesas Horneris atvyko pas dainininkę ir jos vyrą sugroti dainos fortepijonu, Celine sėdėjo ant sofos ir, nors melodija jai patiko, jautė didelę abejonę, ar sugebės ją atlikti teisingai. Visgi ji sutiko padaryti tik paprastą demonstracinį įrašą, manydama, kad kūrinys taip ir liks neišleistas stalčiuje. Tą dieną ji buvo gana pavargusi, todėl prieš dainuodama išgėrė puodelį juodos kavos, kas pastebimai pakeitė jos balso vibrato, tačiau tam ji nesuteikė didelės reikšmės.

 

Baigusi įrašinėti vokalą, Celine atsisuko ir pamatė neįtikėtiną vaizdą: visi studijoje buvę žmonės graudinosi ir verkė, o pats kompozitorius po to sukūrė didingą orkestrinę aranžuotę aplink jos balsą. Šis neplanuotas demo įrašas galiausiai tapo galutine dainos versija, užkariavusia milijonų klausytojų širdis ir pelniusia prestižinius apdovanojimus. Šiandien atlikėja jaučiasi nepaprastai dėkinga kūrėjams, kad jie sugebėjo ją įtikinti ir suteikė šį šansą, o prisimindama tą akimirką ji džiaugiasi pasakiusi „taip“, nes dainos dėka jos širdis tebeplaka ir tęsia savo nuostabią kelionę.

Celine Dion – My Heart Will Go On

(from "Titanic" soundtrack)

[lyrics / žodžiai]

 

Every night in my dreams

I see you, I feel you

That is how I know you go on

Far across the distance

And spaces between us

You have come to show you go on

 

Near, far, wherever you are

I believe that the heart does go on

Once more, you open the door

And you're here in my heart

And my heart will go on and on

 

Love can touch us one time

And last for a lifetime

And never let go 'til we're gone

Love was when I loved you

One true time I'd hold to

In my life, we'll always go on

 

Near, far, wherever you are

I believe that the heart does go on

(Why does the heart go on?)

Once more, you open the door

And you're here in my heart

And my heart will go on and on

 

You're here, there's nothing I fear

And I know that my heart will go on

We'll stay forever this way

You are safe in my heart

And my heart will go on and on

 

Mm, mm-mm

 

Maištinga Siela

Kodėl leidyklos nenori perleisti Jaroslavo Melniko distopijų "Tolima erdvė" ir "Maša, arba postfašizmas"?

 Sveiki, skaitytojai!

 

Pamačiau rašytojo Jaroslavo Melniko, Lietuvos distopijų karaliaus, įrašą, kad leidyklos, išleidusius anuomet kultinius ir, sakyčiau, geriausius jo distopinius romanas „Maša, arba postfašizmas“ (Alma littera) ir „Tolima erdvė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nenori jų perleisti, nes baiminasi, kad bus maži pardavimai. Negi Lietuvoje reikia numirti, kad tavo knygą perleistų tik kaip padėką už gyvenimo darbus (įprasta Lietuvoje praktika, deja)... Visgi, paskutiniuoju distopijos suklestėjo dėl politinės įtampos dar labiau, nes tai puikus žanras, perspėjantis mus, kas nutinka vienokiais ar kitokiais atvejais, kai neprižiūrima sistema suryja žmogų.

 

12 klasės literatūros programoje dvyliktokams viena svarbiausių ir įdomiausių, aktualiausių pavasaryje temų lieka distopija. Skaitomas Orwelas, Atwood ir kiti užsienio autoriai, bet pamirštami savi rašytojai. Jaroslavas Melnikas, manau, puikiai paskaitomas 19-mečiams, tačiau iš kur gauti knygų? Ak, tiesa... Baiminamasi, kad niekas nepirks. Kaip kažkada LGBTQ tematikos knygų, kurios pasipylė urmu ir stirtomis – ir nieko! Daugelis ir perka, ir skaito. Gal šiek tiek Lietuvos leidykloms reiktų ir stuburiuką prilaikyti, ne vien bėgti paskui Vakarų rinkos diktuojamas madas.

 

Maištinga Siela

Mitas apie Tantalą ("Tantalo kančia"). Pasakojimas apie Tantalo paaukotą sūnų Pelopą.

 

ANTIKOS MITAS APIE TANTALĄ

 

Graikų mitologijoje Tantalas yra viena labiausiai pasibaisėtinų, bet kartu ir giliausiai morališkai pamokančių figūrų, kurios vardas tapo amžino troškulio ir nepasiekiamos vilties sinonimu. Jis buvo Frigijos (dabartinės Turkijos teritorijos) karalius, o jo kilmė pabrėžė jo išskirtinį statusą pasaulyje – pagal vieną iš populiariausių mitinių linijų jis buvo paties vyriausiojo dievo Dzeuso ir nimfos Plutės sūnus. Dėl šio dieviškojo kraujo Tantalas turėjo išskirtinę privilegiją, kuria retai kas iš mirtingųjų galėjo pasigirti: jis buvo reguliariai kviečiamas į Olimpą gerti nektaro ir valgyti ambrozijos kartu su pačiais dievais, taip pat dalyvaudavo dangiškuosiuose pasitarimuose.

 

Tačiau ši didžiulė garbė ir dievų palankumas galiausiai aptemdė Tantalo protą ir sukėlė jo žlugimą, paskatintą tragiškos žmogiškojo proto ydos – puikybės (hybris). Tantalas pradėjo pernelyg pasitikėti savo padėtimi, imdamas manyti, kad jis yra lygus dievams arba kad gali nebaudžiamas manipuliuoti dieviškąja tvarka. Jis pradėjo piktnaudžiauti dievų svetingumu: pavyzdžiui, pasakojama, kad jis vogdavo ambroziją ir nektarą iš Olimpo puotų ir gabendavo juos savo mirtingiesiems draugams, taip bandydamas juos padaryti „dieviškais“, o vėliau išduodavo dievų paslaptis, kurias išgirsdavo dieviškuosiuose pasitarimuose.

 

Didžiausias ir baisiausias Tantalo nusikaltimas, užtraukęs jam neatleidžiamą rūstybę, buvo jo bandymas patikrinti dievų visagalybę ir visą žinojimą. Pakvietęs patį Dzeusą ir kitus dievus iškilmingų vaišių į savo rūmus ant Sipilo kalno, Tantalas nusprendė išmėginti, ar dangiškosios būtybės tikrai viską žino ir mato. Šiam ciniškam eksperimentui jis paaukojo savo sūnų Pelopą, supjaustęs berniuko kūną, Tantalas išvirė mėsą ir patiekė ją dievams ant stalo, norėdamas patikrinti, ar jie pastebės apgavystę.

 

Dievai akimirksniu suprato šį šventvagišką ir makabrišką poelgį bei pajuto gilų pasibjaurėjimą; tik viena deivė Demetra, tuo metu giliai sielvartavusi dėl prarastos dukros Persefonės, neatsargiai iš Sipylo mėsos suvalgė petį. Suvokę Tantalo išdavystę, dievai atsisakė paliesti patiekalą ir iškart ėmėsi atitinkamų veiksmų: dieviškosios galios dėka jie surinko Pelopo kūno dalis, sudėjo jas į katilą ir atgaivino jaunuolį, o prarastąjį petį Demetra pakeitė dramblio kaulo protezu. Pats Tantalas už šį kanibalistinį nusikaltimą ir bandymą apgauti visagalius buvo pasmerktas neatleistinu tėvažudystės bei šventvagystės nuosprendžiu.

 

Bausmė, kurią dievai skyrė Tantalui, buvo prapultis tamsoje – Hade – tapo viena vizualiausių ir žinomiausių metaforų visoje pasaulinėje literatūroje, vadinamąja Tantalo kančia. Jis buvo patalpintas viduryje skaidraus vandens baseino, kurio vanduo siekė jam smakrą, o virš jo galvos svyrojo sunokusių vaisių – granatų, figų, obuolių – šakos. Tačiau kai tik ištroškęs Tantalas lenkdavosi atsigerti, vanduo akimirksniu nuslūgdavo ir išdžiūdavo; o kai tik jis tiesdavo rankas nuskinti sultingo vaisiaus, vėjo gūsis pakeldavo šakas į viršų, neleidžiant jam numalšinti nei troškulio, nei alkio per amžių amžius.

 

Šis mitas turi gilų psichologinį bei kultūrinį kontekstą, kuris antikiniame pasaulyje simbolizavo amžiną žmogaus godumą, ribų peržengimą ir dieviškosios tvarkos nepaisymą. Tantalas taip pat tapo prakeiktos Atridų giminės, kurios nariai vėliau patys krito varguose, nusikaltimuose ir kraujo praliejimuose (įskaitant jo provaikaitį Agamemnoną) – pradininku, padėjusiu pamatą giminės nelaimei. Jo palikuonių gyvenimai ir toliau kartojo nusikaltimo, išdavystės ir tragiškos dievų bausmės ciklą, tarsi pratęsdami protėvio nuodėmės šešėlį.

 

Apibendrinant galima teigti, kad Tantalo mitas yra perspėjanti alegorija apie žmogiškąją puikybę, ribų nepažinimą ir moralinį nuopuolį, kai net didžiausios privilegijos ir dievų malonės yra iššvaistomos veltui. Jo istorija rodo, kad bandymas apgauti aukštesniąją tvarką ar pasinaudoti kitais savanaudiškais tikslais neišvengiamai atveda prie moralinės ir dvasinės pražūties. Tantalas išlieka amžinu simboliu žmogaus, kuriam viskas pasiekiama, bet dėl savo ydų jis amžinai lieka tuščias, alsuojantis nepasiekiamos ramybės ir kančios tinkle.

 

Kas nutiko atgaivintam Tantalo sūnui Pelopui?

 

Pelopo istorija po to, kai dievai jį atgaivino, prasidėjo nuo jo kelionės į Graikiją, kur jis užsitikrino šlovę ir valdžią per garsias lenktynes. Norėdamas vesti karaliaus Oinomajo dukrą Hipodamiją, Pelopas turėjo nugalėti jos tėvą mirtinuose vežimų lenktynėse – Oinomajus iki tol nužudė jau daugybę jaunikių, nes jo žirgai buvo dieviškojo greičio.

 

Pelopas pasitelkė klastą: jis padedamas karaliaus vežėjo Mirtilo slapta pakeitė bronzines Oinomajo vežimų ašis į vaškines. Lenktynių metu vežimas suiro, Oinomajus žuvo, o Pelopas laimėjo ir Hipodamiją, ir visą regioną, kuris nuo jo vardo buvo pavadintas Peloponesu (Pelopo sala). Tačiau vėliau Pelopas išdavė ir nužudė Mirtilą, numesdamas jį nuo uolos, o mirštantis Mirtilas spėjo prakeikti visą Pelopo giminę – šis prakeiksmas vėliau persekiojo jo sūnus Artėją ir Tiestą bei anūką Agamemnoną.

 

Kokiuose šaltiniuose galima rasti pasakojimus apie Tantalą ir Pelopą?

 

Antikiniai šaltiniai, pasakojantys apie Tantalą ir jo sūnų Pelopą, vystėsi palaipsniui nuo ankstyvųjų epinių iki vėlesnių mitografinių bei draminių tekstų. Viena seniausių išlikusių rašytinių užuominų yra aptinkama Homero poemoje „Odisėja“ (11 giesmė), kurioje Hado karalystėje pasirodo pats Tantalas, kenčiantis amžiną alkį ir troškulį vandens baseine bei po vaismedžių šakomis. Šią liniją V a. pr. m. e. tęsė graikų lyrikas Pindaras savo poemoje „Pirmoji Olimpinė oda“, kurioje išsamiai nagrinėjama Tantalo figūra ir kartu atskleidžiamas Pelopo mitas, įskaitant jo sugrąžinimą į gyvenimą su dramblio kaulo pečiu bei garsiąsias vežimų lenktynes.

 

Vėlesniame laikotarpyje graikų dramaturgai, tokie kaip Sofoklis ir Euripidas savo V a. pr. m. e. tragedijose (pavyzdžiui, „Orestas“, „Ifigenija Aulidoje“ ir „Ifigenija Tauridėje“), nuolat mini Pelopo bei Tantalo giminę ir jos persekiojantį prakeiksmą. Šiuos mitus sistemingai apibendrino antikinės mitografijos ir istorijos autoriai. Pavyzdžiui, Pseudo-Apolodoras savo veikale „Biblioteka“ (Epitomė) proza sekdamas nuosekliai aprašo Tantalo nusikaltimą, Pelopo atgaivinimą, lenktynes su Oinomajumi bei vežėjo Mirtilo išdavystę.

 

Galiausiai graikų istorikas Diodoras Sicilietis „Istorijos bibliotekos“ 4 knygoje atpasakoja Pelopo ir Tantalo kilmę bei pasakoja, kaip Pelopas užkariavo Peloponeso pusiasalį. Romėnų autorius Ovidijus savo „Metamorfozėse“ (6 knyga) rašo apie Tantalo giminės istorijas bei jo dukters Niobės likimą, o graikų geografas Pausanijus traktate „Graikijos aprašymas“ nurodo konkrečias geografines vietas, pavyzdžiui, Tantalo kapą ir ežerą ant Sipilo kalno.

 

Maištinga Siela

Deivė Artemidė: kodėl Artemidė neleidžia išplaukti griakų laivams į Troją? Agamemnono puikybė ir dukters Ifigenijos aukos prasmė

 

Graikų mitologijoje pasakojimas apie Artemidės pyktį ir vėjų suvaldymą Aulidoje iš tiesų yra susijęs su graikų kariuomene, vadovaujama Agamemnono, pasirengusia plaukti į Trojos karą. Graikų laivynui susirinkus Aulidos uoste, deivė Artemidė užsitraukė rūsčiai ir visiškai nutraukė vėjus, o ši dramatiška istorija atskleidžia gilias dievų ir mirtingųjų konfliktų priežastis.

Pagrindinė Artemidės pykčio priežastis mitologijoje kyla iš kelių skirtingų versijų, tačiau žinomiausia iš jų teigia, kad pats vadas Agamemnonas paniekino deivę. Medžioklės metu sumedžiojęs ypatingą elnią, Agamemnonas pasigyrė, kad net pati Artemidė negalėtų jo geriau nušauti. Toks puikybės (hybris) protrūkis giliai įžeidė skaisčiąją medžioklės ir laukinės gamtos deivę, Apolono dievo seserį dvynę, todėl ji nusprendė nubausti visą graikų armiją, užtvenkdama juos uoste ir neleisdama laivams pajudėti į priekį.

 

Antra, alternatyvi mitinė versija nurodo gilesnę giminės prakeiksmo liniją – dievai reikalavo aukos už paties Agamemnono tėvo Atrėjo nusikaltimus arba tam, kad būtų išpirkta kariuomenės kaltė. Kai maisto atsargos Aulidoje ėmė sekti, o karių kantrybė trūkti, graikų vyriausiasis pranašas Kalchas pranešė siaubingą dievų valią: vėjai nepūs ir laivynas nepajudės tol, kol Agamemnonas nepaaukos savo vyriausiosios dukros Ifigenijos. Ifigenija graikų mitologijoje yra karaliaus Agamemnono ir karalienės Klitemnestros dukra, tapusi viena garsiausių ir tragiškiausių aukų antikiniuose pasakojimuose. Ji buvo klasta atviliota į Aulidos uostą, kur tėvas ją ruošėsi paaukoti deivei Artemidei, kad graikų laivynas gautų palankius vėjus kelionei į Trojos karą. Paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo mergaitės, iškeitė ją į veršį ir perkėlė į Tauridę, kur Ifigenija tapo žyniaviete, o šis mitas paliko gilų pėdsaką literatūroje ir mene. Kitose versijose pasakojama, kad paaukojo.

Įdomu tai, kad Homero „Iliadoje“ nėra šios istorijos, ji papasakojama M. Miller šiuolaikiniame romane „Achilo giesmė“. Istorija apie Aulidos vėjus, išgelbėjimą pakeičiant mergaitę veršiu ar elniu bei išgabenimą į Tauridę yra pasakojama kituose senovės graikų epuose (pavyzdžiui, prarastajame epiniame cikle „Kiprija“) bei vėlesnėse dramose (kaip Euripido tragedijoje „Ifigenija Aulidoje“).

Agamemnonas atsidūrė nepakeliamoje moralinėje ir politinėje kryžkelėje tarp tėviškos meilės ir vado garbės. Viena vertus, jis buvo tėvas; kita vertus, jis vadovavo milžiniškai koalicijai, o graikų kariai jau reikalavo grįžti namo arba kaltino jį silpnumu. Pasidavęs didybės manijai, karinei šlovei ir kitų vadų (ypač Odisėjo) spaudimui, Agamemnonas nusiskundė savo ambicijoms ir priėmė negailestingą sprendimą paaukoti savo nuosavą vaiką. Tai tragiška, nes po Trojos karų grįžusį Agamemnoną nužudys jį žmona Klitemnestra už dukters paaukojimą ir tai bus kita pasakojimo dalis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Eva Baltasar "Trys laukiniai kūnai"

 

Eva Baltasar. „Trys laukiniai kūnai“ – Vilnius: Rara, 2026. – p. 240.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!

 

Šie mano skaitymo metai – tokie queer literatūros skaitymo metai! Kai kada LGBTQ indeksą turinti literatūra papuldavo atsitiktinai, nė nesitikint, o kai kada rinkausi sąmoningai. Katalonų rašytoja Eva Baltasar (g. 1978) man buvo girdėta tik kaip nežinoma autorė, kai rengiau vienais metais Bookerio literatūros sąrašo nominantus, tačiau neturėjau jokio suvokimo nei kaip ji rašo, nei apie ką. Leidykla Rara nesibodi leisti queer literatūros lietuviškai, sakyčiau, dabar tą daro beveik visos padoresnės leidyklos, supratusios tikriausiai, kad yra atsakingos už švietėjišką įvairovės pripažinimą, o kas, jeigu ne menas, pirmiausia įprasmina mūsų kintančią tikrovę, kol politikai neveiksnūs vaikosi tik populizmo? Evos Baltasar romanų triptikas Trys laukiniai kūnai (isp. Tres cuerpos salvajes) į lietuvių kalbą išvertė Dovilė Kuzminskaitė. Nesuklysiu sakydamas, kad nieko labiau erotiškai lesbietiškesnio nesu skaitęs!

 

Trys laukiniai kūnai – tai trys skirtingi, bet temomis besijungiantys tarsi apsakymai, sakyčiau, trys maži romanai, originalo kalba pasirodę pirmiausia kaip atskiri kūriniai: Permagel (Amžinasis įšalas), 2018; Boulder (Riedulys), 2020; Mamut (Mamutas), 2022. Mano minėtam Bookeriui buvo nominuota antrasis apsakymas Boulder, kuris, tikriausiai, buvo mano mėgstamiausias visame literatūriniame triptike.

 

Viena svarbiausių Evos Baltasar kūrybos temų – seksualinės tapatybės (šiuo atveju lesbiečių) tyrinėjimas, motinystės instinkto klausimai, sekso ir kūniškumo, veikiamo psichologinių įtampų temos ir problemos. Skirtingai nei daugelis didmiesčių rašytojų, E. Baltasar gyvena ramiame Katalonijos kaime, netoli kalnų. Ši izoliacija ir artimas ryšys su gamta stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur žmogaus kūnas ir psichika lyginami su geologiniais elementais (įšalu, rieduliais). Įdomu tai, kad Baltasar ne tik atvira lesbietė, nors skaitant tekstus tas iškart akivaizdu, bet ir tai, kad ji iš prigimties nėra prozininkė. Iki pasirodant pirmajai trilogijos daliai ji jau buvo žinoma dešimties poezijos knygų autorė, todėl jai rašyti įprasta prozos kalba ir ritmu nesiseka. Tiesą sakant, kitoniškas kalbos pojūtis yra viena esminių jos poetinės prozos elementų. Kalba ir sakinio struktūra yra stipriai veikiama poezijos, pasakojimai prisodrinti įvairių juslinių simbolių ir metaforų, Baltasar telkiasi ne tiek į siužetinį vyksmą ir dinamiką, kiek tyrinėja veikėjų psichiką, santykį ir požiūrį į pasaulį. Ar sunku skaityti Evos Baltasar tekstus? Tik ne tiems, kurie yra įpratę skaityti ne populiariosios literatūros knygas. Baltasar tekstuose dialogai įsilieja į bendrą pasakotojos audinį, tekstas pasižymi dideliu fragmentiškumu, primenančiu kai kada puošnų eseistinį kalbėjimą, dienoraščių nuotrupas, tačiau išlaiko ir prozai būdingo polėkio. Tai nėra itin greito skaitymo kūriniai, tačiau galima pabandyti skaityti visaip.

 

Pirmasis apsakymas Permagel, galima sakyti, mažiausiai patikęs kūrinys, tačiau jau nuo pat pradžių autorė sukuria rokenrolo atmosferą: pagrindinė veikėja mąsto kaip maištininkė lesbietė, jos mintys poetiškos, čia ji apmąsto, kad gerdama pieną, ji nusidažo baltai iš vidaus, čia šoka į praeitį ir prisimena, kaip vaikystėje žiūrėjo pornografinį filmą pas klasiokę ir ją išvedė iš pusiausvyros susidūrus pirmąkart su kūniškumu ir nesuvoktu geiduliu. Būtent kūniškumas, kalbėti per kūną, byloti kūnu yra visų apsakymų pagrindinis instrumentas, tad ne veltui knyga vadinasi Trys laukiniai kūnai. „Esama moterų, prie kurių pasijuntu visiška lesbietė. Niekada nesu jutusi potraukio vyrui, bet su kai kuriomis moterimis lesbiete būni tik iki tam tikros ribos. Lesbietė grumiasi su visa eile kitų paralelinių vaidmenų, tarsi rungiasi, kuris stipresnis. Manyje nuolatos gyvena nuomininkės: dukra, sesuo, draugė, buvusi studentė, kaimynė, skaitytoja, teta, savininkė, klientė, naudotoja, savimi pasitikinčioji ir visiškai nepasitikinčioji, ir taip toliau. Visos šitos barbarės sugyvena ir grumiasi su lesbiete (p 40).“

 

Pagrindinė veikėja jaučiasi sušalusi iš vidaus. Ji patiria gilų egzistencinį šaltumą, kurį lėmė sudėtingi santykiai su griežta, religinga šeima ir visuomenės lūkesčiais. Tas amžinsis  įšalas jos viduje veikia kaip apsauginis mechanizmas, neprileidžiantis kitų arčiau, nepavyksta patirti tikrojo skausmo, bet kartu prarandama ir galimybė džiaugtis. Pasakojime veikėja patiria didžiulę depresiją, ji kelis kartus bando nusižudyti, kai kada tai beveik komiška, tačiau gyvenimo imitavimas, t. y. bandymas susirasti darbą, mokyti kitus ispanų kalbos, daug atsitiktinių Barselonoje sutiktų sekso parnerių veda veikėją prie to, kad nėra sėslumo, nėra įsitvirtinimo, nėra ilgalaikių troškimų ir tikslų. Vienintelė paguoda – knygų skaitymas ir literatūros studijos universitete. Galiausiai apakusi dukterėčia leidžia vienu metu veikėjai galutinai praregėti ir susitaikyti, kad šio gyvenimo ledynmečio ji niekada neįveiks...

 

Antrasis kūrinys Boulder pasakoja apie veikėją, kurios pagrindinė veikėja, pastarosios pravardė ir yra Boulder (riedulys), tai nepriklausoma moteris, dirbanti laivo virėja. Ji mėgaujasi savo vienatve, gyvenimu vandenų platybėse ir visišką laisvę tapatina su buvimu viena – lyg tvirtas, nepajudinamas riedulys, kuriam nieko kito nereikia. Gyvenime jai taip susiklosto, kad ji įsimyli moterį ir palieka laivą apsigyvendama ilgam Islandijoje. Autorė puikiai moka perteikti geografinės vietovės poveikį savo veikėjų kūnams ir psichikai: „Naktį žingsniuojant molu nubunda noras įsidarbinti tikrame laive – dideliame, suklypusiame ir girgždančiame, kaip nudėvėtas surūdijęs raumuo. Islandų flotilė įstabiai graži. Laivai žiba tamsoje blizginami ramaus vandens, atrodo it atnašaujami. Ilsisi prišvartuoti vieni šalia kitų, tarsi paklusnūs gyvuliai. Žvelgdama į juos jaučiu nubundantį buką skausmą, verčiantį nekęsti ir tik tada žavėtis jų šiuolaikiškumu ir pasaulio idealo, kurį įkūnija vienas nuo visko atskirtas, bet tikras kraštas, atitikimu (p. 113).“ Šioji veikėja man kažkiek priminė amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout romano Olivija Kiteridž pagrindinę veikėją, kuri iš esmės kaip ir Boulder absoliučiai nesistengia būti miela Holivudo moterimi ir absoliučiai neatitinka kameros vertų veikėjų tipažo.

Eva Baltasar

 

Vienas įdomiausių Boulder aspektų – motinystės našta ir konkurencingumas. Namai ir atmosfera keičiasi po to, kai Samsa, Boulder mylimoji, pareiškia, jog nori dirbtinio apvaisinimo, nori kūdikio. Boulder nėra sužavėta, autorė puikiai perteikė, kad dėl sekso, kūniškumo, laisvalaikio ar paprastų buitinių dalykų galima lengvai surasti kompromisą, tačiau dėl vaikų sudėtinga. Boulder rizikuoja ir nenoromis pritaria Samsos sumanymui, jos gauna apvaisinimą, tačiau namai ir Boulder būsena pamažu kinta, o gimęs vaikas visiškai paralyžiuoja Samsos ir Boulder buvusį seksualumą: „Samsa jau nebepajėgia vakare sulaukti manęs neužmigusi. Vaikui reikia, kad ji miegotų, jis baigia iščiulpti iš jos paskutinius syvus (p. 134).“ Ar taip kartais jaučiasi ir vyrai sutuoktiniai, kurie susilaukia pirmagimio? Nepalioviau apie tai mąstyti. Romanas kelia gilius klausimus apie tai, ar įmanoma suderinti intymumą, šeimą ir absoliučią asmeninę laisvę. Boulder kovoja su vidiniu troškimu vėl tapti laisva ir viena, nepaisant to, kad ji myli Sam ir vaiką.

 

Yra kartą tekę asmeniškai būti Barselonoje, todėl jau beveik esu pradėjęs kolekcionuoti rašytojų citatas apie šį miestą. Baltasar taip pat randa savo svorį, spalvą ir skonį. Štai citata iš romano Mamutas: „Dienai auštant Barselona atrodo kažin kokia šventvagiška. Regis, miestas puola prie blyškios šviesos masės, subręstančios toli jūroje, ir pagrobia ją, nusitempia pelno siekiančiomis žnyplėmis. Tai žadintuvų ir stimuliantų laikas, skuba, trinksinčios durys ir nuolatiniai galvosūkiai (p. 171)“. Įdomu, kad kai kurie katalonai, gyvenantys giliai krašte, jūrą vadina pelke. Pagrindinė veikėja išvyksta iš Barselonos ir persikelia gyventi į kaimą, apleistą seną namą, primenantį užsilikusį laužą iš vesterno stiliaus laikų. Negalėjusi atsitiktinai pastoti per atsitiktinius lytinius santykius, ji nusivilia savo moteriškumu ir civilizacija, todėl pasirenka askezę. Kalnuose ji susiduria su sunkia fizine kasdienybe, gyvulių kvapais, purvu ir vienatve (jos vienintelis kaimynas yra netoliese gyvenantis piemuo). Tačiau šis grįžimas prie pirminių šaknų, sunkus fizinis darbas ir gamtos negailestingumas jai suteikia ramybę bei sugrąžina gyvumo jausmą.

 

Veikėja, nors ir neįvardyta, tokia keista, kad beveik atitiktų bipolinio sutrikimo išklotinę. Ji ryžtasi visiškam išsicivilizuojančiam procesui. Atsitiktinai užsiima seksu, gyvena pusbadžiu it valkata. Iš pradžių tvarkiusi vietos piemens namus ir ruošusi jam maistą, ji sutinka tapti jo kekše už pinigus ir teikti jam paslaugas. Tiesiog. O kodėl ne? Desperatiški moters veiksmai be jokios gėdos ir baimės, ką, sakytume, paprastai ji jausdavo gyvendama mieste. Ji iš tikrųjų tampa instinktyviai laukinė, savotiškai išsilaisvinusi, bet iš socialinės mūsų perspektyvos vertinimo – absoliučiai praradusi savigarbą. Tam tikra prasme autorė bando skaitytojui šiuo kūriniu paklausti, kas iš tikrųjų yra toji civilizacija ir pirminiai suaugusio žmogaus poreikiai, ar kartais gyvendami civilizuotą gyvenimą nepaaukojame savo tikrosios laisvės?

 

Kaip ir kituose tekstuose, taip ir Mamute, rasite daug atviro kūniškumo: „Jis baigė po penkių sekundžių, tyliai inkšdamas, kaip motinos netekęs vaikas. Jo sėkla turėjo tą patį mėšlo poskonį, kaip ėriena ir visi namai. Mano rankose jo penis vis dar buvo mažas, beginklis ir pavargęs, kaip iš medžio iškritęs paukščiukas (p. 217).“ Sakau, tam tikri taiklūs palyginimai – nepaprasti, jie žaižaruoja Baltasar lyrine kalba.

 

Mamutas tarsi atsako, kodėl kartais moterys ryžtasi būti surogatinėmis motinomis, tačiau auginti ir rūpintis vaiku atsisako. Pagrindinė veikėja galiausiai gauna savo trokštamą patirtį – ji tampa nėščia, išnešioja sveiką kūdikį, tačiau tęsti tradicinės motinystės atsisako. Ji išpildo tik dalį savo trokštamų kūniškų instinktų, kurių troško ji (o gal labiau jos pačios kūnas?), sudėtinga pasakyti. Veikėja suvokia, kad norėjo pajusti gyvenimo svorį per patį nėštumą, tačiau pačios motinystės naštos, vaiko auginimo ar tradicinės šeimos pančių ji nepriima – knygos pabaigoje ji atiduoda viską gyvenimui ir palieka kalnus, nes supranta, kad vaikas ar pati motinystė nėra jos galutinis išsivadavimas. Iš tikrųjų Baltasar kalba apie dalinį motinystės vaidmenį, apie kurį tradicinių pažiūrų į šeimą žmonės sunkiai gali suvokti, o tuo labiau priimti.

 

Trys laukiniai kūnai yra nepatogus. Ir visai ne dėl tenai išsakomo geismo, pornografinių prozos vaizdinių, bet dėl to, kas šiuo metu intensyviai eižėja ir trūkinėja: senojo normalaus pasaulio supratimas apie moteriškumą ir moters sociume ir šeimoje vaidmenį. Lietuvoje daug atmetimo, patyčių ir nepriėmimo kai kuriais iš šių klausimų. Baisiausia, kad šituos pasirinkimus kai kurie laiko propaganda, politine jėga, ardančia kažkieno šeimos sampratą, todėl reikia „Šeimos maršų“ ir kitų keistų akcijų, piketų, tarsi asmeninis žmogaus pasirinkimas gyventi oriai savu keliu galėtų kaip nors sutrukdyti kitų šeimoms. Ką iš tikrųjų tie žmonės gina? Kūriniuose moterys eina į ribines situacijas visai ne dėl to, kad jos lesbietės ar kokios nors nenormalios, o dėl to, kad jos patyrė didžiulę frustraciją iš sociumo būti tik normaliomis, t. y. kaip ir visos. Normalumas yra baisi liga, vedanti į amžinąjį įšalą, o visuomenės ir tėvų lūkesčiai veda veikėjas iš proto kovoti, visų pirma, savo vidinį karą ir tapti laukinėmis, iš norminės civilizacijos pasitraukusiais kūnais, kuriems nebuvo vietos pritapti.

 

Maištinga Siela

XIV Dalai Lama: kaip tibetiečiai supranta, kur reinkarnuosis kitas Dalai Lama? Dalai Lamos – Tibeto lyderio paskyrimo istorija

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesuklysiu sakydamas, kad Tibeto lyderis Dalai Lama XIV populiarus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ne kartą jis svečiavosi ir Lietuvoje, Užupyje tebėra pasodinta jo obelis, kuri vis auga ir veši. Nors apie Dalai Lamą jau žinau nemažai, tačiau vis vien įdomu, kaip tibetiečiai, kaskart numirus Dalai Lamai, atranda jo reinkarnaciją ir suteikia jam tą patį titulą. Šių dienų Dalai Lama jau XIV – tai garbaus amžiaus dvasininkas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek išeis iš savo kūno ir paliks šį pasaulį, o tibetiečiai ieškos jo naujosios reinkarnacijos. Smalsu, kaip vyksta šis procesas? Kviečiu šiame įraše susipažinti!

 

Pirmasis Dalai Lama, vardu Gendunas Drubas (Gendun Drup), gimė 1391 metais ir yra laikomas Gelug (Geltonkepurių) tibetiečių budizmo atšakos bei pačios Dalai Lamų linijos pradininku, nors pats šis titulas jam buvo suteiktas po mirties. Jis išgarsėjo kaip vienas artimiausių garsiojo reformatoriaus Tsongkhapos mokinys, įkūrė įžymų Tshalunčio vienuolyną Shigatse regione ir pelnė milžinišką autoritetą dėl savo gilaus mokytumo bei dvasinės praktikos. Jo reinkarnacijos koncepcija ir pačios linijos tęstinumas buvo įtvirtintas ne iš karto jam gyvam esant, o po jo mirties 1474 metais, kuomet jo dvasiniai bendražygiai ir mokiniai pastebėjo ypatingus dvasinius ženklus bei pradėjo kryptingas paieškas. Netrukus buvo atrasta vaiko reinkarnacija, vardu Gendunas Gyatso, kuriam pripažinus Genduno Drubo dvasinį palikimą, ir oficialiai prasidėjo reinkarnacinio vadovavimo tradicija, vėliau trečiojo Dalai Lamos laikais oficialiai įgavusi ir patį „Dalai Lamos“ vardą.

 

Tibetiečių budizme Dalai Lamos reinkarnacijos nustatymas yra gilių dvasinių tradicijų, mistinių ženklų ir kruopščių paieškų procesas, grindžiamas tikėjimu, kad dvasinis lyderis yra Užuojautos bodhisatvos Čenrezigo emanacija, sąmoningai pasirinkusi atgimti tam, kad padėtų visiems gyvoms būtybėms. Kai esamas Dalai Lama miršta, prasideda sudėtingas laikotarpis, kurio metu aukščiausieji Lamos ir valstybės dvasiniai vadovai stebi įvairius gamtos bei kosminius reiškinius. Jie atidžiai analizuoja mirusiojo hierarcho paskutines regos kryptis, kūno kreipimą jo kremavimo metu, taip pat kreipiasi patarimo į Nečungo valstybinį orakulą bei interpretuoja sapnus ar vizijas, galinčias nurodyti kryptį, kurioje gimė naujasis dvasinis ieškotojas.

 

XIII Dalai Lamos Thubten Gyatso perėjimas į XIV Dalai Lamos kūną yra vienas geriausiai dokumentuotų istorinių pavyzdžių. Jam mirus 1933 metais, jo balzamuotas kūnas sėdėjimo pozoje buvo pastatytas šventovėje, ir vieną dieną vienuoliai pastebėjo, kad jo galva, pradžioje pasukta į pietus, mistiškai atsisuko rytų kryptimi. Netrukus prie stupos, kurioje buvo įkurdintas kūnas, pastebėti ypatingi grybai bei debesų dariniai, o valstybės orakulas regėjime pamatė tipišką rytų Tibeto peizažą su vienuolių vienuolynu, turinčiu mėlyną stogą, ir kuklų namelį netoli jo. Šie gauti kosminiai ženklai ir pranašystės tapo pagrindiniu žemėlapiu paieškų ekspedicijai, išvykusiai į Amdo regioną.

XIV Dalai Lama apie 1944 metus.

Jaunasis XIV Dalai Lama.

 

Paieškos grupė, persirengusi paprastais piligrimais ar pirkliais, keliavo po nurodytas vietoves, kol aptiko namą su turkio mėlynumo stogu, atitinkantį vizijos aprašymą. Ten jie rado mažą berniuką, vardo Lhamo Dhondup, kuris gimė valstiečių šeimoje. Kad įsitikintų vaiko tapatybe, paieškos grupės lyderis apsimetė paprastu tarnu, o tikrąjį vadovą įkūnijęs lama užsikabino ant kaklo rožinį, kuris priklausė mirusiam XIII Dalai Lamai. Mažylis iškart atpažino šį daiktą, griebė jį ir pareiškė, kad tai priklauso jam, o paklaustas, kas jis toks, užtikrintai atsakė esąs „Sera lama“ iš tam tikro vienuolyno.

 

Atpažinimo procesas yra griežta ir kompleksiška procedūra, kuria siekiama eliminuoti bet kokias apgaulės ar atsitiktinumo galimybes. Vėlesniuose etapuose kandidatui paruošiamas rinkinys daiktų, kuriuos sudaro mirusiojo Dalai Lamos asmeninės relikvijos – rožiniai, būgneliai (damaru), lazdos ar puodeliai – sumaišyti su identiškais, tačiau svetimais daiktais. Vaiko be klaidų pademonstruotas gebėjimas pasirinkti tik buvusiam lyderiui priklaususius daiktus tampa lemiamu įrodymu. Galutinai patvirtinus kandidatūrą per papildomus orakulų patikrinimus bei tradicinius ritualus, vaikas iškilmingai palydimas į Lhasos Potalos rūmus, kur jam prasideda dešimtmečius trunkantys sunkūs monastiniai mokslai.

 

Paskutinieji du – XIII ir XIV – Dalai Lamos turi daug bendra, nes abu gyveno didelių istorinių sukrėtimų ir geopolitinių negandų laikotarpiais. XIII Dalai Lama aktyviai gynė Tibeto nepriklausomybę nuo britų, rusų ir kinų imperialistinių ambicijų bei pradėjo pirmuosius modernizacijos žingsnius, o XIV Dalai Lama buvo priverstas pratęsti šią kovą tremtyje, susidurdamas su kur kas brutalesne Kinijos ekspansija. Vis dėlto jie skiriasi savo globaliu vaidmeniu: XIII Dalai Lama didžiąją laiko dalį praleido izoliuotame Tibete, o XIV Dalai Lama tapo pasauline taikos ikona, nuolat keliaujančia per žemynus, derinančia budizmo filosofiją su šiuolaikiniu mokslu ir aktyviai ginančia žmogaus teises.

 

Atsakant į klausimą, ar jau žinomas XV Dalai Lamos reinkarnacijos metas, reiktų pažymėti, kad tiksli data ar gimimo vieta nėra ir negali būti žinoma, kol dabartinis dvasinis lyderis yra gyvas. Pats XIV Dalai Lama yra ne kartą pabrėžęs, kad jo reinkarnacija pasirodys tik po jo mirties, o jos pagrindinis tikslas bus pratęsti nebaigtus darbus bei užuojautos misiją. Svarbu tai, kad reaguodamas į politinį spaudimą iš Pekino, kuris siekia perimti reinkarnacijos kontrolę per istorinę „Auksinės urnos“ procedūrą, Dalai Lama oficialiai paskelbė, jog jo perėmėjas bus ieškomas tik laisvajame pasaulyje, o už paiešką ir autentiškumo pripažinimą bus atsakingas tik jo paties įsteigtas „Gaden Phodrang Trust“ fondas.

 

Kalbėdamas apie savo ankstesnes patirtis ir prisiminimus, pats XIV Dalai Lama interviu ir autobiografijose nuolat išlieka nuolankus bei racionalus. Jis yra atviras, kad vaikystėje tikrai jautė gilų emocinį ryšį su tam tikrais daiktais ir prisiminė kai kurias detales iš ankstesnio gyvenimo, tačiau sulaukęs pilnametystės jis šiuos ankstyvuosius vaikiškus pojūčius vertina ramiai, labiau pasitikėdamas logišku dvasiniu supratimu negu mistinėmis haliucinacijomis. Jis ne kartą teigė neprisimenantis savo praeitų gyvenimų kasdienio gyvenimo detalių tarsi kokio filmo, tačiau patyręs gilų dvasinį tęstinumą, leidžiantį jam instinktyviai suprasti budiškuosius mokymus ir prisiimti lyderio naštą nuo pat ankstyvos vaikystės.

 

Šiuo metu XIV Dalai Lama Tenzinas Gyatso yra 91 metų amžiaus, o jo fizinė būklė ir toliau išlieka pasaulio tibetiečių bei budistų bendruomenės dėmesio centre. Gyvendamas tremtyje Dharamsaloje, Indijoje, jis jau atsisakė visų oficialių politinių funkcijų ir valdžios galių, perleisdamas jas demokratiškai išrinktam Tibeto ministrui pirmininkui bei parlamentui. Dabar jo pagrindinės funkcijos yra išimtinai dvasinės, šviečiamosios ir filosofinės – jis keliauja po pasaulį mokydamas atjautos, skatindamas pasaulinių religijų dialogą, puoselėdamas pasaulietinę etiką bei rūpindamasis nykstančios Tibeto kultūros, vienuolynų ir tradicijų išsaugojimu ateities kartoms. Lietuvoje XIV Dalai Lama lankėsi 4 kartus: 1991, 2001, 2013 ir 2018 metais. Vizitų metu jis yra susitikęs su šalies vadovais (Vytautu Landsbergiu, Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite), skaitęs viešas paskaitas bei lankęsis Seime.

 

Maištinga Siela

#21 Bašaras (Bashar): žmonių ryšys su ateiviais, naujos realybės kūrimas, sekimas savo aistra ir pasidavimas entuziazmui

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Bašaro (kanaluojamo per Darryl Anka) vaizdo įrašo diskusijos apima itin platų dvasinių ir praktinių temų spektrą, pradedant gilesne visatos mechanika bei kosminėmis jungtimis ir baigiant labai konkrečiais patarimais kasdieniam gyvenimui. Šiame pokytyje atsiskleidžia visa eilė esminių filosofinių bei egzistencinių gairių, kurios paliečia žmogaus sąmonės prigimtį. Pirmiausia pokalbyje paliestas laiko ir reinkarnacijos klausimas, kuriame Bašaras paaiškina, kad laikas iš tikrųjų tėra iliuzija, nors mes jį įprastai patiriame linijine forma. Anot jo, visi gyvenimai ir visos reinkarnacijos vyksta tuo pat metu, o iš aukštesniojo aš perspektyvos mes tik palaikome nuolatinius energetinius ryšius su kitomis savo egzistencijos dalimis.

 

Gilindamasis į žmogaus kilmę ir jo vietą kosmose, Bašaras pateikia platesnį požiūrį į mūsų tapatybę, teigdamas, kad žmogiškoji patirtis neapsiriboja vien tik fiziniu gimimu Žemėje. Nors mūsų kūnai formuojasi šiame pasaulyje, kiekvienas individas giliu energetiniu ir pasąmoniniu lygmeniu yra susijęs su kitomis visuomenėmis bei žvaigždžių sistemomis, egzistuojančiomis lygiagrečiose realybėse. Šie kosminiai ryšiai nėra kažkas tolimo ar mistiško – jie nuolat veikia mūsų vidiniame pasaulyje ir formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Tokie nežemiški ar tarpdimensiniai ryšiai kasdieniame gyvenime dažniausiai pasireiškia per subtilias formas: stiprią intuiciją, netikėtai kylančius gilius simbolius arba išorinius gyvenimo sinchroningumus. Šie reiškiniai veikia kaip tiltai, padedantys žmogui praplėsti savo įprastas suvokimo ribas, peržengti trečiojo tankio matymo rėmus ir pamatyti platesnį buvimo paveikslą.

 

Šiame evoliuciniame procese ypatingą vaidmenį atlieka sinchroningumas bei aukštesniojo proto veikla, kurie signalizuoja, kad mes niekada nesame vieni savo kelyje. Subtilūs kūno pojūčiai – tokie kaip spontaniškas lengvumo jausmas, nušvitimas ar, priešingai, vidinis diskomfortas – tampa tiesioginiais gidų siunčiamais signalais, padedančiais atpažinti teisingą kryptį. Anot Bašaro, aukštesniųjų dimensijų gidai, mokytojai ar asmeninės energijos komandos savo darbą atlieka idealiai tada, kai veikia visiškai nepastebimai. Jie sąmoningai vengia tiesioginio kišimosi ar autoritarinio vadovavimo, nes jų pagrindinis tikslas – paskatinti pačius žmones tapti savo gyvenimo vedliais. Toks nematomas palaikymas moko žmones visiškai pasitikėti savo vidine intuicija, o ne ieškoti atsakymų ar išorinio patvirtinimo išorėje. Kai išmokstame atpažinti šiuos subtilius ženklus ir pasitikėti savo vidiniu kompasu, mes natūraliai suderiname savo dažnį su platesne kosmine sąmone, paversdami kasdienį gyvenimą sklandžia ir prasminga kelione.

 

Plėtodamas kanaliavimo (angl. channeling) temą, Bašaras teigia, kad kiekvienas žmogus iš esmės jau kanaluoja informaciją savo kasdienėje veikloje. Norint užsiimti vokaline ar gilesne transine praktika, tereikia pašalinti ego suvaržymus, nustoti baimintis nuomonės ir leisti informacijai tekėti mažiausio pasipriešinimo keliu. Kalbant apie realybės kūrimą, akcentuojama, kad žmogus realiai nekeičia pačios planetos fizinės išvaizdos, o peršoka į lygiagrečiąją Žemės versiją, kuri jau atitinka jo pasikeitusį vidinį dažnį bei vibraciją. Visata visada atspindi tik stipriausius žmogaus įsitikinimus, todėl pozityvi būsena pritraukia palankius įvykius, o baimes palaikanti sąmonė generuoja neigiamus atspindžius.

 

Analizuojant kasdienius pasirinkimus, didelis dėmesys skiriamas žinomajai formulėms – sekti savo didžiausiu entuziazmu. Akcentuojama, kad ši formulė privalo būti vykdoma geriausiomis turimomis jėgomis ir be jokių išankstinių lūkesčių ar prievartos rezultatui, nes bet koks persitempimas rodo pasipriešinimą. Sveikatos bei kūno signalų tema parodo, kad fiziniai negalavimai ar nuovargis veikia kaip vidiniai indikatoriai. Jeigu tam tikra veikla pradeda varginti ar kelti per didelę įtampą, tai reiškia, kad laikas keisti požiūrį, požiūrio kampą arba nutraukti destruktyvius įpročius.

 

Socialinių santykių ir šeimos dinamikos srityje Bašaras ragina išmokti paleisti lūkesčius bei suteikti laisvę tiek sau, tiek kitiems. Suaugusių vaikų ar artimųjų paleidimas bei gyvenimas pagal savo tiesą leidžia ir aplinkiniams išmokti prisiimti asmeninę atsakomybę už savo pasirinkimus. Galiausiai pateikiami praktiniai patarimai, ką daryti sudėtingose situacijose: nustoti viską apsunkinti nereikalingomis taisyklėmis, supaprastinti savo mąstymą ir grįžti į dabarties momentą. Bašaras primena, kad gyvenimas yra procesas, o ne galutinis tikslas, todėl buvimas čia ir dabar bei paprastų sprendimų priėmimas yra efektyviausias kelias į harmoningą evoliuciją.

 

Maištinga Siela