Laisvos Lietuvos geto taisyklės: kaip pasakyti avims, kad jos mąsto kritiškai ir yra vertingos, tačiau laikyti jas aptvare?

 Sveiki,

Daug kam šis įrašas nepatiks, nes bandau suvokti kritiškai procesus. Viešojoje erdvėje kritikuojamus dalykus dažnas linkęs suversti putinizmui ir rašizmui, tarsi bet koks skeptiškesnis mūsų visuomenės procesų vertinimas Ukrainos karo kontekste yra nekvestionuojamas ir prilyginimas arba tautos išdavystei, arba Putino režimo palaikymui, arba... silpnaprotystei. Labai pasigendu didžiuosiuose mūsų portaluose oponentų tai vienai sukurtai teisingo ir vienos tiesos pozicijai. Ką tai man rodo? Klijuodami oponentams Putino lipdukus, patys tampame savo valstybės Putinais, nes įvedame tik vienos tiesos kriterijų. Kai nėra kritinių straipsnių, interviu ir dar baisiau – pripažinimo, kad galima kritikuoti perdėtai didvyriškumo, patriotiškumo pozas ir grimasas, man suponuoja, ar kartais aš negyvenu kito Putino valstybėje, kuri vadinasi „feikinė laisva Lietuva“?

Manau, daug kas norėtų prabilti, tačiau negali, o žiniasklaidos populiarieji srautai neleidžia, todėl tai davė akstiną susikurti alternatyvioms žinioms, konspiracijų kanalams, nes jie nerado dialogo aikštelės su „teisinga tiesa“. Nepalaikau nė vienos pusės, esu labiau linkęs stebėti procesus, tad tiek Pro Patria, Nidos Vasiliauskaitės, Kazimiero Juraičio ir kt., tiek populiariuosius „teisingų naujienų“ portalus (Delfi, 15min.lt, LRT, TV3 ir kt.) vertinu daugmaž vienodai. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje galioja tik „viena tiesa“ (be oponentų), vadinasi, mes, lietuviai, teisinėje ir demokratinėje valstybėje neturime oponuojančių vienoje plokštumoje dialogo, pasireiškiančio kritinio mąstymo apraiškų, todėl nenuostabu, kad didieji žinių portalai pataikauja valdančiosios daugumos politikai. Su kokiu džiaugsmu vakar buvo pranešta, kad ukrainiečiai gaus nemokamus receptinius vaistus mūsų vaistinėse, kai tuo tarpu pačių lietuvių (turiu galvoje, sunkiai gyvenančiųjų ir ligotų) padėtis neretai yra tragiška. Diagnozė gerovės valstybėje akivaizdi. Visi lygūs, bet yra lygesnių, kad ir kas tas liniuotes išrado ir prideda prie ūgio.

Vakar per LRT prasidėjo aukojimo akcija Ukrainai, negalėjau žiūrėti, išjungiau lauk (ar kas nors tai padarė be manęs?). Ir visai ne dėl to, kad nerūpėtų ukrainiečių gyvybės, baisi padėtis jų šalyje, kad negailėčiau, ar nebūčiau empatiškas, tiesiog... Visur iš aktyvistų jaučiu baisiai nenatūralią pozą. Kažin, ar man, ar jiems reikia psichologo pagalbos? Nes kai kalba koks Šurajevas Ukrainos tema, suvokiu, kad tam tikri asmenys, tiek įtikėję savo veiklos teisingumu ir prasmingumu, kad nesileidžia į jokias kitas peripetijas. Aklas pašaukimas rinkti pinigus ir taip įteisinti asmeninį savo gyvenimo prasmingumą, manau, šiuo metu diagnozė pasireiškė ne vienam. Influenceriai pasidalinę su sekėjais banaliu memu apie pisamą Putiną, kad ir juokingu, manosi prisidėję prie pergalės Ukrainoje. Tai mažo žmogaus bicepso demonstravimosi sezonas, sunku, kai kas nors bando pasakyti, kad tavo memas, ar 5 eurai nieko nepakeis, kai pasakai, kiek kainuoja vienas tankas, kurių JAV siunčia ne vieną ir ne dešimt (tas paaukotas milijonas atrodo tik didvyrio makačiolinimasis, iliuzija, kad aš, didis žmogus, prisidėjau). Bet gal to reikia? Iliuzijos? Didvyriškumo mumyse? Ką? Toks akcijos, kad ir kaip kilniai save pristatytų ir pliauškėtų po grimais vedėjai ir ragintojai, manding, primena patriotiškumo melžimą iš visuomenės daugumos arba bent jau kvepia mėginimu pritraukti mases imituoti tą didvyriškumą ir svarbumą, kad galėtų pasigirti kaimynams ar giminėms prisidėję prie proceso. Maždaug tą jausmą, kai benamiui įmeti eurą į skardinę ir kurį laiką, kol kulniuoji iki McDonaldo, jautiesi pasielgęs kilniai.

Taip, vyksta karas, tačiau įspūdis toks, kad eliminuotas mūsų lietuvių gyvenimas arba nustumtas į antrą planą ir sumenkintas iki aguonos grūdo, nes visur galima  pridurti: „Ukrainoje žmonės miršta, o tu čia bangas keli...“ Tampame savo gerumo ir dosnumo įkaitais, kitaip sakant, niekas nekalba (ir nesistebiu) apie tai, kaip galbūt naudojamasi mūsų empatija kuriant nenuilstamą informacijos srautą, kuriame, jeigu bent iš dalies nesisuki, tai nelabai suvoki, kas dedasi pasaulyje, esi menkas, užribyje, krapus auginanti atsiskyrėlė. Kodėl per LRT „Labas rytas“ viskas pateikiama be oponentų? Viena graži sovietinė tiesa, prislopintas kritinis mąstymas, teisingi, pozityvūs ir taurūs žodžiai. Čia kaip lietuvių brandos egzamine, kai turi parašyti remiantis literatūros kūriniu, kaip smarkiai myli tėvynę ir išryškinti kokią neva paties vertinamą ir puoselėjimą moralinę vertybę.

Ir ukrainiečiai, ir karas iš esmės nieko čia dėti. Siaubą kelia ant Lietuvos užmesta sunkiai perregima marlė, suvienodėjimas, avių bandos elgesys, ir baisiausia, kad valdžios ir žiniasklaidos svertus turi avims diriguojantys „teisuoliai“, kurie išties atrodo gerai, išties yra išprusę, mokantys himno žodžius, yra charizmatiški, bet kažkaip jau baisiai smerkiantys ir besityčiojantys iš bet kokių kitokių. Kaip negalėjome kritikuoti vakcinų, nes tapsi antivakceriu, taip negalime kitaip pasisakyti apie valdžios sprendimus ar dėl akivaizdžiai pozuojančių politikų ir šoumenų, kurie pritapę prie „teisingos tiesos“ tampa mūsų didvyriais, vėliavnešiais, pastarieji su atvipusia lūpa aiškina, kokie jiems ir jų galiai nepritariantieji yra atsilikę, rašistai, bet, neduok Dieve, ne oponentai. Pustonių negali būti. Yra arba akinamai balta, arba aklinai juoda. Kartais imu svarstyti, ar tikrai yra kokia nors visuotinė kolektyvinė tiesa, kuri išlygina svarstykles? Ak, juk svarstyti yra blogai, reikia tik pritarti, nes mokslu, statistika, apklausomis abejoti negalima. Kas tai, žmonės?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leslei" / "To Leslie"

\

Sveiki,

Serialų „Begėdis“, „Geriau skambink Solui“ bei „13 priežasčių kodėl“ įvairių epizodų režisierius Michael Morris pagaliau galėjo susitelkti į savo asmeninį konceptualų matymą ir pasauliui parodyti, ką iš tikrųjų kaip režisierius gali. Jo niūroka socialinė drama „Leslei“ (angl. To Leslie) (2022) šių metų „Oskarų“ nominacijų rokiruotėje neliko nepastebėta, nes geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje buvo nominuota britų kino aktorė Andrea Riseborough, kurią, tiesą sakant, kaip itin talentingą aktorę pastebėjau labai seniai, t. y. pop atlikėjos Madonnos režisuotoje juostoje „Mes tikime meile“ (2011), kuriame nuo aktorės sunkiai galėjai atitraukti akis. Visgi per ateinantį dešimtmetį aktorė sukūrė ne vieną įsimenamą kino vaidmenį, pasirodydavo ir antraeiliuose menkai kam žinomuose filmuose, o filmas „Leslei“ sugrąžino aktorei jos talento vertą visuotinį pripažinimą.

Filmas „Leslei“ pasakoja apie netikėtai viename atokiame JAV miestelyje loterijoje laimėjusią jauną motiną Lesli, kuri galiausiai ne tik nenusiperka išsvajoto namo, bet prasigeria ir palieka savo sūnų Džeimį auginti vietos žmonėms. Praėjus daugel metų mes regime visiškai prasigėrusią ir išsilėbavusią Leslę, kuri po šešerių metų nesimatymo su sūnumi apsistoja pas jį, tačiau nepraeina nė para, o mamytė vėl geria, vėl kalba apie linksmybes ir neatrodo, kad kaip nors taisytųsi. Galiausiai sūnus atsikrato motinos ir jai nebėra kur dėtis, tik grįžti į gimtąjį miestelį, kuriame visi jos nemėgsta ir smerkia dėl švaistūniškai palaido gyvenimo ir dėl to, kad paliko savo vaiką. Lesli vis dar tiki, kad yra jauna ir graži, nusitašiusi bare bando kabinti vyrukus už alaus bokalą, tačiau niekas į ją nebežiūri rimtai, kol nesutinka viešbučio savininko, kuris suteikia jai antrą šansą, tačiau į alkoholį įklimpusi lėbautoja toli gražu nesupranta, kad jai kaip aklai vištai grūdą gyvenimas suteikia dar vieną šansą...

Apie tokias prasigėrėles filmų daug. Nebūtinai tai taip purvina ir slogu, kaip tai vaizduojama šiame filme, pavyzdžiui, pirmoji mintis šovusi apie alternatyvią istoriją yra W. Alleno „Džesmina“ su Cate Blanchett. Filmas laikosi gana realistinio pasakojimo tono, perspektyva – sunkiai dirbančių ir vakare mėgstančių išgerti laukinių vakarų pasaulio miestelio atmosfera, kurioje atsiduria pagrindinė veikėja. Toli gražu kiekvienas miestelyje nelabai be darbo ir savo šeimos turi kokių nors siekių, todėl filmas dvelkia iš tų pilkų niūrių istorijų kaip „Vinterio kaulai“ (2010) ar „Užšalusi upė“ (2008) socialinio kolorito. Visgi „Lesli“ – tai istorija ne tiek apie švaistūniško gyvenimo padarinius, kiek istorija apie priklausomybes, apie įtikėjimą, jog „prašikai“ savo gyvenimą ir nebesinori atsibusti blaivioje tikrovėje, nes išsiblaivius teks prisiimti atsakomybę ir atpirkti visas padarytas skriaudas. Lesli to už viską bijo labiausiai, todėl iš paskutiniųjų laikosi jai ir aplinkiniams žalingo gyvenimo algoritmo. Galiausiai kiekvienam, kuris nenusidegraduoja ir pakyla kaip feniksas iš pelenų, ateina nušvytimo momentas, kad viską, ką iki šiol keikei ir gailėjai buvo ne išorinio pasaulio tau sukurta, o tavo paties pasirinkimas.

Visumoje filmas labai prikaustė. Pagrindinės aktorės pasirodymas „Oskaro“ lygio ir visai nesupykčiau, jeigu ji pelnytų šį apdovanojimą, nes ji to verta. Filmas slogus, niūrus, nors istorijoje ir yra kuriama sąmoninga susivokimo ir gijimo perspektyva, tačiau juostą dar skausmingiau susižiūrės tie, kurie užaugo, gyveno ar gyvena su alkoholikais arba šalia jų. Atpažins pagrįstus elgsenos modelius ir, žinoma, negalės visko priimti vien tik šaltais nervais, todėl filmas paveikus ir emociškai stiprus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie žurnalistų etiką, vidutinybes ir didžiąsias asmenybes

 Sveiki,

Dažnas rašytojos ir „Šiaurės Atėnai“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės tekstas viešojoje erdvėje sulaukia įvairių reakcijų. Pastarasis „Didžiosios ribinės asmenybės“ – ne išmintis. Lietuviai tampa opūs, kai kas nors viešai suskirsto visuomenę į būrus nenaudėlius ir būrus viežlybuosius, ypač pyksta tie, kurie nenori būti nenaudėliais. Juokas juokais, bet diskusija apie žmones vidutinybes ir „didžiąsias asmenybes“ gali tęstis iki paryčių, visi turės savo sampratą, ras pačių įvairiausių kriterijų, kas yra kas ir kaip tie kriterijai skirstant vienokius ar kitokius pasireiškia.

Visgi save priskiriu vidutinybei ir tuo labai didžiuojuosi, nes būti šiandien didžiu, nusipelniusiu ir didvyriu tiesiog reiškia prarasti gyvenimo ramybę. Kitą vertus, ar žmogus išdalijęs save kitiems yra didis? Aš nemėgstu savęs dalyti. Išvis nemėgstu didelių kompanijų, kitaip sakant, uždaras vidutinybės gyvenimas mane labai tenkina, o bet koks žinomumas sekina ir vargina, nes jis verčia... vaidinti ir būti geresniam, nei esi iš tiesų. Kitą vertus, vaidinti ir būti geresniam niekas neverčia, tačiau tai jau kita tema.

Visgi G. Kazlauskaitės straipsnyje yra ir daugiau citatų, kurias galima plėtoti, tačiau užgriebiau šitą, nes visai neseniai mes išgyvenome žinomų žmonių mirties vajų. Žurnalistų etika dėl konkurencijos išties buvo pasibaisėtina. Šitoks pilstymas iš tuščio į kiaurą, neturint ką naujo pasakyti, žvejojant artimųjų pokalbių nuotrupas, nuotraukas, neatstojant skambučiais, sekant mirusiųjų socialinius tinklus, gaudant kitus viešojo sektoriaus žmones, kad jie ką nors pasakytų (geriausia, jeigu paverktų į kamerą) ir taip trukęs visas mėnuo gali išvaryti iš proto. Aišku, jeigu negebi atsijunti nuo neetiškos žiniasklaidos kanalų ir esi stačiai priklausomas nuo dirginančių tų pačių naujienų, tada jau ir pačiam gali prireikti pagalbos. Visgi kur tų žunaliūgų, kurie iš mirties išlošia ir uždirba, teikiama informatyvi pagalba,  kai jos reikia viešajame sektoriuje esančiam žmogui, nebūtinai didžiam, bet kad ir veikiančiam mases? Tai neįdomu, tai neapsimoka, o štai iškilmingos laidotuvės, transliuojamos per svarbiausius šalies portalus ir žinias, yra tai, ko reikia kiekvienam žinių portalui. Žinokite, kai toks dėmesys, tiek antraščių ir fotografijų, savigaila užsiimančiam žmogui išties gali atrodyti, jog ir jį va šitaip apverks ir gailės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela