2026 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Rašytojų alėja. Rašytoja Kristin Hannah: biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, temos ir įdomūs faktai

 

Sveiki!

 

Tęsiu „Rašytojų alėjos“ rubriką šįkart su garsia amerikiečių rašytoja.

 

ANKSTYVASIS GYVENIMAS

 

Kristin Hannah gimė 1960 metais Kalifornijoje (Garden Grove vietovėje, Pietų Kalifornijoje), kur prabėgo jos ankstyvoji vaikystė. Ji augo glaudžioje, palaikančioje šeimoje su jaunesniuoju broliu ir seserimi. Jos tėvas buvo verslininkas, o mama – namų šeimininkė su šmaikščiu humoro jausmu, kuri mėgo pasakoti vaikams įvairias šeimos istorijas, atsiminimus apie praeitį, patirtus sunkumus ir sėkmes. Nors jos tėvai nebuvo literatai ar meno srities profesionalai, šeimoje buvo skatinamas smalsumas, kūrybiškumas, atkaklumas ir gebėjimas įžvelgti reikšmingų akimirkų net ir kasdieniame gyvenime, o šie pasakojimai padėjo pamatus būsimos rašytojos empatijai.

 

Pačioje vaikystėje Kristin Hannah dar neplanavo tapti romaniste ir svajojo apie skirtingus dalykus, pavyzdžiui, kurį laiką netgi troško tapti balerina. Vienas ryškiausių jos vaikystės įvykių nutiko 1968-aisiais, kai jai buvo aštuoneri metai: tėvai nusprendė palikti tankiai apgyvendintą Pietų Kaliforniją ir kartu su Kristin, jos broliu, seserimi bei keliais draugais leidosi į šešiolikos savaičių kelionę „Volkswagen“ mikroautobusu. Tėvas vaikams pasakė, kad pakeltų ranką tada, kai pamatys vietą, kuri atrodys kaip namai. Ši laisvos dvasios kupina vaikystė, taip pat vėlesni metai Snohomisho apylinkėse bei Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų gamta paliko gilų pėdsaką jos asmenybėje ir vėlesnėje kūryboje.

 

Augdama ji buvo gabi ir žingeidi mokinė, tačiau pasirinko praktišką ir patikimą kelią – studijavo komunikaciją Vašingtono universitete, o vėliau įstojo į teisės mokyklą (Puget Soundo universitete). Jaunystėje ji domėjosi įvairiomis sritimis, daug skaitė, dirbo reklamos srityje, o baigusi studijas ėmė verstis teisininko praktika Sietle. Nors teisės studijos ir darbas atrodė kaip solidi karjera, pati rašytoja vėliau pripažino, kad tai nebuvo jos tikrasis pašaukimas, tačiau teisinis išsilavinimas ir kruopštumas vėliau pravertė atliekant išsamius tyrimus knygoms.

 

Lemtingas lūžis jos gyvenime įvyko trečiaisiais teisės studijų metais, kai motinai buvo diagnozuotas pažengęs krūties vėžys. Lankydama mamą po paskaitų ir ligoninėje, Kristin kartą pasiskundė dėl vieno kurso, o mama jai pasakė, kad nesijaudintų, nes vis tiek taps rašytoja. Motina pasiūlė joms abiem drauge kurti knygą: pati Kristin norėjo bandyti rašyti siaubo kūrinį, tačiau mama pageidavo istorinio romano, ir jos ėmėsi šios idėjos, kuri sunkiomis ligos dienomis suteikė joms šviesesnių pokalbių ir dvasinės atramos.

 

Po teisės mokyklos baigimo ir motinos netekties Kristin Hannah gyvenime prasidėjo naujas etapas – santuoka ir motinystė, kai gimus sūnui ji susidūrė su kasdieniais šeimos rūpesčiais, o pirmojo nėštumo metu penkis mėnesius praleido lovos režimu. Tuo metu ji daug skaitė, prisiminė pradėtą rankraštį su mama, jį atnaujino ir ėmėsi rašyti rimčiau, išsikėlusi sau penkerių metų terminą, per kurį norėjo būti išleista. Taip, per asmeninius išgyvenimus, motinystę ir mamos padrąsinimą, ji pamažu perėjo nuo teisės ir kasdienių darbų prie rašytojos kelio, kurio debiutinis romanas „A Distant Shore“ pasirodė 1991 metais.

 

VĖLYVASIS RAŠYTOJOS GYVENIMAS

 

Po to, kai 1991 metais pasirodė jos debiutinis romanas „A Handful of Heaven“ (kai kur šaltiniuose minimas kaip „A Distant Shore“), Kristin Hannah kūrybinis kelias prasidėjo nuo ankstyvojo etapo, kuriame dominavo istoriniai romanai su stipriais romantiniais elementais ir draminiais motyvų posūkiais. Šiuo laikotarpiu ji leido knygas sparčiu tempu – pavyzdžiui, jau 1992 metais pasirodė „The Enchantment“ ir „Once in Every Life“, o vėliau sekė tokie kūriniai kaip „If You Believe“ ar „When Lightning Strikes“. Pati autorė vėliau atvirai pripažino, kad pradžioje teko susidurti su atmetimais ir abejonėmis, tačiau kiekvienas nesėkmingas žingsnis ją mokė disciplinos, atkaklumo ir amato subtilybių.

 

Antrajame kūrybos etape Kristin Hannah vis ryškiau ėmė gilintis į šiuolaikinę šeimos, motinystės, seserystės ir moterų savirealizacijos tematiką, todėl jos knygos tapo emociškai artimesnės kasdienėms skaitytojų patirtims. Tokiuose romanuose kaip „Home Again“, „On Mystic Lake“, „Summer Island“, „Between Sisters“ ir „True Colors“ ji nagrinėjo sudėtingus santykius tarp motinų ir dukterų, seserų susvetimėjimą, neištikimybę, praradimus bei bandymus iš naujo atrasti save po gyvenimo krizių. Už šio laikotarpio kūrybą ji sulaukė ne tik skaitytojų meilės, bet ir profesinių apdovanojimų, pavyzdžiui, RITA apdovanojimo už romaną „Between Sisters“.

 

2008 metais pasirodęs romanas „Firefly Lane“ tapo vienu ryškiausių šio etapo akcentų ir visai nauju populiarumo šuoliu. Knyga, pasakojanti apie daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią dviejų moterų draugystę, jos išbandymus, ambicijas ir netektis, ilgam įsitvirtino bestselerių sąrašuose, o 2021 metais buvo ekranizuota kaip „Netflix“ serialas. Šioje knygoje ypač aiškiai atsiskleidė Kristin Hannah gebėjimas jungti jautrią psichologiją su lengvai skaitomu, bet kartu skaudžius gyvenimo lūžius paliečiančiu pasakojimu.

 

Vėliau jos kūryboje įvyko svarbus posūkis link platesnio istorinio masto ir dramatiškų epochų – lūžio tašku dažnai laikomas 2010 metų romanas „Winter Garden“, kuriame Antrojo pasaulinio karo apgulto Leningrado praeitis persipina su šiuolaikinės šeimos paslaptimis. Ši knyga parodė, kad autorė nebijo sudėtingesnių istorinių tyrimų ir nori atskleisti, kaip ekstremalios aplinkybės keičia žmones bei jų artimuosius. Tuo pačiu metu ji tęsė ir šiuolaikines šeimos dramas, pavyzdžiui, „Night Road“ ar „Fly Away“.

 

Tikrasis pasaulinis proveržis įvyko 2015 metais išleidus romaną „The Nightingale“ (liet. „Lakštingala“), kurio veiksmas rutuliojasi nacių okupuotoje Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Pasakojimas apie dvi skirtingų charakterių seseris, kovojančias dėl išlikimo, pasipriešinimo ir artimųjų gyvybės, tapo tarptautiniu fenomenu ir pelnė didžiulį skaitytojų bei kritikų pripažinimą. Pati autorė pasakojo, kad idėją knygai įkvėpė tikra istorija apie jauną belgę Andrée de Jongh, padėjusią išvesti numuštus lakūnus, o rašydama ji nuolat kėlė sau klausimą, kiek rizikos žmogus yra pasirengęs prisiimti dėl kitų ir savo vaikų.

 

Po šio pasisekimo Kristin Hannah nuosekliai plėtojo didelio užmojo istorines ir išlikimo dramas, kuriose moterų stiprybė atskleidžiama atšiauriomis aplinkybėmis. 2018 metų romanas „The Great Alone“ nukėlė skaitytojus į laukinę, neprognozuojamą Aliaską, kur šeima susiduria su izoliacija, atšiauria gamta ir vidiniu smurtu bei įtampa. Knyga tapo „The New York Times“ pirmojo numerio bestseleriu ir dar kartą patvirtino, kad autorė meistriškai sujungia gamtos stichijas su vidine žmogaus drama.

 

2021 metais pasirodęs romanas „The Four Winds“ atkreipė dėmesį į Didžiosios depresijos ir vadinamojo „Dulkių dubens“ (Dust Bowl) laikotarpį Jungtinėse Valstijose. Knygoje vaizduojamas skurdas, sausros, migracija į Kaliforniją ir motinos kova dėl vaikų išlikimo atliepė šiuolaikines diskusijas apie ekonomines krizes, iškeldinimus ir žmogaus atsparumą. Tuo metu pati autorė pabrėžė, kad jai svarbu sugrąžinti moteris į istorinį pasakojimą, nes jų kasdienė drąsa ir pasiaukojimas dažnai lieka nepakankamai įvertinti.

 

2024 metais išleistas romanas „The Women“ atvėrė dar vieną mažiau aptartą istorinį sluoksnį – Vietnamo karo laikotarpį ir slaugytojų bei kariuomenės medikių patirtis, kurios, grįžusios namo, neretai susidurdavo su visuomenės abejingumu ir nepripažinimu. Šis kūrinys dar labiau sustiprino jos, kaip autorės, kuri drąsiai kelia nepatogias istorines temas ir gina moterų patirčių matomumą, reputaciją. Be to, daugelis jos romanų – įskaitant „The Nightingale“, „The Great Alone“ ir „The Women“ – sulaukė ekranizacijų planų ar vystymo kino ir televizijos studijose.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Kristin Hannah išlaiko gana ramų, nuo šurmulio atitolusį ritmą – su šeima ji gyvena Beinbridžo saloje Vašingtono valstijoje, netoli vandens, kur Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų peizažai dažnai atsikartoja jos knygų atmosferoje. Jos asmeninė patirtis, įskaitant santuoką, motinystę, sūnaus auginimą ir artimųjų netektis, nuolat formavo jos požiūrį į šeimos trapumą bei stiprybę. Nors ji yra viena sėkmingiausių šiuolaikinių JAV rašytojų, pati dažnai kalba apie kūrybinę kančią ieškant naujos idėjos, kuri privalo taip stipriai užvaldyti vaizduotę, kad nebūtų įmanoma jos atsisakyti.

 

Tarp įdomių ir šiek tiek neįprastų jos darbo įpročių bei keistenybių išsiskiria tai, kad ji vis dar rašo ranka – pirmuosius rankraščius kuria ranka, o vėliau juos perrašo ar padeda suvesti sekretorė, po ko seka redagavimas. Taip pat įdomu tai, kad nors jos knygose gausu ryškių, stiprių herojų, pati autorė yra sakiusi, jog realybėje greičiau būtų paprasta šeimą sauganti motina nei veiksmo kupina šnipė ar herojė, nors jos kūryboje įprasti žmonės nuolat atsiduria nepaprastose situacijose. Be to, ji mėgsta pačiai sau mesti iššūkį kiekviena nauja knyga bandydama parašyti tai, ko dar nėra rašiusi, o jos mėgstamiausių skaitinių sąraše išlieka kūriniai, kuriuos ji atrado dar paauglystėje.

 

Visą savo kūrybinį kelią Kristin Hannah išlieka ištikima pagrindinėms temoms: meilei, atleidimui, šeimos ryšiams ir žmogaus dvasios ištvermei net pačiomis tamsiausiomis akimirkomis. Jos gyvenimo istorija – nuo teisininkės darbo ir priverstinio gulimo režimo iki tarptautinių bestselerių – rodo, kad sėkmė dažnai gimsta ne iš lengvo kelio, o iš atkaklaus darbo, skaudžių asmeninių pamokų ir gebėjimo paversti patirtis istorijomis, kurios liečia milijonus skaitytojų.

 

Maištinga Siela


Lenkijos "Nike" 2026 literatūros apdovanojimai: geriausios knygos, autoriai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kadangi padariau įrašą apie geriausias latvių knygas, tai nusprendžiau žvilgtelėti ir į Lenkijos šių metų derlių. Prestižiškiausia Lenkijos literatūros premija – „Nike“ – 2026 m. rudenį atšventė savo trisdešimtąjį jubiliejų, o šis, 30-asis, sezonas įėjo į istoriją kaip vienas vieningiausių. Nuo 1997 m. teikiamas apdovanojimas, kurio steigėjai yra dienraštis „Gazeta Wyborcza“ ir Agory fondas, yra skirtas geriausiai metų knygai, išleistai lenkų kalba, populiarinti. „Nike“ išsiskiria savo atvirumu įvairiems žanrams: nors dažniausiai laimi proza, premiją gali gauti ir poezijos rinkiniai, eseistika, biografijos bei reportažai. Nugalėtoją iš septynių finalininkų kasmet renka devynių asmenų žiuri, o laureatas gauna 100 tūkst. zlotų ir skulptūrėlę. Svarbi „Nike“ dalis yra ir atskiras Skaitytojų plebiscitas, kuriame savo numylėtinį renka „Gazeta Wyborcza“ skaitytojai.

 

2026 m. jubiliejiniame sezone įvyko retas reiškinys – žiuri ir skaitytojų nuomonės sutapo. Pagrindinį apdovanojimą ir Skaitytojų „Nike“ laimėjo vienas ryškiausių šiuolaikinės lenkų prozos balsų, provokuojantis ir gilus autorius Szczepanas Twardochas už savo naujausią romaną „Null“. Tai jau ne pirmas kartas, kai šis autorius atsiduria dėmesio centre (pvz., 2013 m. už „Morfiną“ jis gavo Skaitytojų Nike), tačiau šįkart triumfas buvo absoliutus. Twardochas, žinomas dėl savo kompleksiškų istorinių ir tapatybės temų, šįkart pasuko netikėta, itin aktualia kryptimi.

 

Romano „Null“ veiksmas vyksta 2022 m. vasarį, prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Knygos herojus – Koń (lenk. „Arklys“), keturiasdešimtmetis lenkų istorikas, gyvenantis Varšuvoje, turintis sudėtingą vokiečių-ukrainiečių-lenkų tapatybę. Jį, kaip ir patį autorių, asmeniškai paliečia karo tragedija. Istorikas nusprendžia palikti patogų gyvenimą ir išvykti į Ukrainą, kad prisijungtų prie jos ginkluotųjų pajėgų. Pavadinimas „Null“ (vok. „nulis“) simbolizuoja patį karo fronto nulį – vietą, kurioje nebelieka nieko, tik opresyvus egzistencinis krūvis ir mirties akivaizda. Tai nėra tradicinis karo romanas su teze; anot autoriaus, tai knyga apie „tiesos sakymą“, apie žmogiškąją kondiciją ribinėje situacijoje ir apie brutalią karo tikrovę, kuriai Twardochas sukuria specialią, fizinę, „purviną“ kalbą.

 

Be „Null“, į 2026 m. „Nike“ finalą pateko dar šeši įvairūs ir vertingi kūriniai, atspindintys šiuolaikinės Lenkijos literatūros spektrą. Tarp jų buvo Anna Bikont su dokumentiniu reportažu „Nie koniec, nie początek. Powojenne wybory polskich Żydów“ („Ne pabaiga, ne pradžia. Pokario lenkų žydų pasirinkimai“), kuriame nagrinėjamos sudėtingos Holokaustą išgyvenusių žydų likimai pokarinėje Lenkijoje. Poezijai atstovavo Justyna Kulikowska su rinkiniu „Wnyki dla światła“ („Spąstai šviesai“), o eseistikai – Krzysztof Łapiński su biografija-esej „Najmądrzejszy. Biografia Sokratesa“ („Išmintingiausias. Sokrato biografija“). Taip pat finale varžėsi Dorota Grabek (rinkinys „Zmartwychwstanki“), Weronika Murek (romanas „Urodziny“) ir Zyta Rudzka (romanas „Tylko durnie żyją do końca“).

 

Kalbant apie bendrą skaitymo kultūrą ir jos tendencijas, naujausi 2025–2026 m. duomenys rodo, kad lenkų skaitomumo lygis yra stabilus, bet palyginti žemas. Naujausios Nacionalinės bibliotekos ataskaitos duomenimis, 41 proc. lenkų per pastaruosius metus perskaitė bent vieną knygą (įskaitant e. knygas ir audioknygas). Nors tai yra šiek tiek geresnis rodiklis nei prieš kelerius metus, jis išlieka vienu mažiausių Europos Sąjungoje.

 

Lyginant su Baltijos šalimis, Lenkija atsilieka nuo savo kaimynių. Didžiausias atotrūkis yra nuo Estijos, kuri yra neabejotina regiono lyderė – ten knygą per metus perskaito beveik 70 proc. gyventojų. Vis dėlto, nors statistinis skaitytojų procentas Lenkijoje yra mažesnis, šalyje egzistuoja milžiniška, gyvybinga literatūros rinka. Didžiausios šalyje skaitytojų apklausos, tokios kaip portalo Lubimyczytać.pl, surenka šimtus tūkstančių balsų, o svarbiausios premijos, kaip „Nike“, yra reikšmingi viešojo diskurso įvykiai. Lietuvoje ir Latvijoje situacija yra panaši viena į kitą ir šiek tiek geresnė nei Lenkijoje, svyruojant apie 50–55 proc., tačiau Lenkija, turėdama gilias intelektualines tradicijas ir tokius autorius kaip Twardochas, sukuria literatūrinį produktą, kuris daro įtaką visam regionui.

 

Maištinga Siela


LALIGABA 2026 – Latvijos geriausių knygų apdovanojimai: laureatai, knygos, kūrybos temos

 

Sveiki!

 

Nutariau pasidomėti plačiau, kas dedasi šiemet Latvijos literatūros pasaulyje! Latvijos literatūrinis gyvenimas šiemet sukosi apie svarbiausią šalies knygų apdovanojimą – Latvijos metų literatūros apdovanojimą (Latvijas Literatūras gada balva – LALIGABA). Šių metų laureatai (už 2025 m. išleistas knygas) buvo iškilmingai paskelbti balandžio 17 d. netradicinėje ir simboliškoje erdvėje – Rygos centrinio turgaus mėsos paviljone, taip palaikant planus šią istorinę vietą ateityje pritaikyti menui ir kultūrai. Kaip ir kiekvienais metais, apdovanojimai sujungė dvi perspektyvas: profesionalios literatūrologų bei kritikų komisijos sprendimus aštuoniose kategorijose ir visuomeninio transliuotojo portale LSM.lv vykusį viešą skaitytojų balsavimą. Šių metų rinkimai išsiskyrė itin ryškiu intymumo, asmeninės patirties ir žanrinių eksperimentų deriniu.

 

Pagrindinėje geriausio prozos kūrinio kategorijoje triumfavo rašytojas, literatūros redaktorius ir vertėjas Vilis Kasims su esė romanu „Svešuma grāmata“ („Svetimumo knyga“). Kūrinys pasižymi hibridine, plūstančia forma, kurioje tikrovė susipina su vaizduote bei literatūrinėmis refleksijomis. V. Kasims per asmeninę patirtį – kelią nuo tėvo netekties iki momento, kai pats herojus tampa tėvu – tyrinėja egzistencinį svetimumo jausmą nuolat kintančiame pasaulyje. Knyga išsiskiria meditatyviu tonu, subtiliu kartų santykių nagrinėjimu ir literatūros kaip gyvenimo palydovės apmąstymu.


 

Geriausios poezijos knygos titulą pelnė vienas ryškiausių šiuolaikinės latvių poezijos balsų, žurnalo „Punctum“ redaktorius Artis Ostups už penktąjį savo rinkinį „Patiesība“ („Tiesa“). Jei ankstesniuose kūriniuose A. Ostups dažniau pasitelkdavo konceptualių formų žaidimus, tai „Tiesoje“ jis atsiveria kur kas asmeniškiau, atsisakydamas principo „menas menui“. Rinkinys išsiskiria ramiu, susitaikančiu žvilgsniu į pasaulį, kuriame kasdienės aplinkos detalės, dedikacijos artimiesiems ir biografiniai motyvai persipina su fonine karo Ukrainoje įtampa bei bandymu suvokti trapią žmogiškąją tikrovę.

 

Ryškiu šių metų rinkimų akcentu tapo jaunosios kartos kūrybiškumas ir drąsa žaisti kalba. Metų debiuto prizas atiteko tarpdisciplininiam menininkui ir grupės „Alejas“ muzikantui Kirilui Ēciui už eilėraščių rinkinį „Te nu ir tā vasariņa“ („Štai ir ta vasarėlė“). Jo tekstai patraukė komisiją ambivalentišku šiuolaikiškumu – gebėjimu sujungti nuoširdų lyrizmą su ironija, kasdienybės tiesmukumu bei šmaikščiais kalbiniais eksperimentais. Tuo tarpu geriausios knygos vaikams kategorijoje laimėjo poetas ir literatūrologas Ivars Šteinbergs su debiutine knyga mažiesiems „Ams, ams, ams!“ (iliustruota Jurijo Tatarkino). Šis rinkinys išsiskyrė tuo, kad autorius nesistengė vaikams „palengvinti“ pasaulio: eilėraščiuose žodžiai verčiami vaidinti jiems neįprastus vaidmenis, žaidžiama moksliniais terminais ir žargonu, o šalia šmaikščių situacijų drąsiai paliečiamos ir šiuolaikinės šeimos bei suaugusiųjų kasdienybės temos.

 

Visuomenės ir kritikų skoniai šiemet savotiškai papildė vienas kitą – Skaitytojų simpatijų prizą portalo LSM.lv balsavime laimėjo rašytoja ir žurnalistė Inese Ķestere už šiltą žiemos pasaką vaikams „Pirkstainītis, Dūrainītis“ („Pirštuotoji, Kumštinė“). Tai jautri istorija apie vienišą pamestą pirštuotą pirštinę, kuri ieško, ką galėtų sušildyti, ir susidraugauja su ant sniego senio rankos gyvenančia kumštine. Knyga pavergė skaitytojų širdis paprasta, bet universalia žinute apie draugystę, skirtingumų priėmimą ir tai, kad kiekvienas pasaulyje turi savo vietą. Be pagrindinių kategorijų, šiemet taip pat buvo įvertinta Ingos Gailės pjesė „Sliktā māte“ („Bloga motina“), Paulo Daijos literatūrologijos studija apie vėlyvojo Švietimo epochos baltvokiečių pastorius latvių raštijoje bei Māros Poļakovos iš ukrainiečių kalbos išverstas Maiko Johanseno modernistinis romanas.



 

Kalbant apie bendrą latvių skaitomumo kultūrą, pastarieji Nacionalinės bibliotekos ir statistikos tyrimai atskleidžia dviprasmišką, tačiau labai įdomų paveikslą. Nors literatūriniai apdovanojimai ir knygų mugės sulaukia didelio žiniasklaidos bei bendruomenės dėmesio, bendras skaitančiųjų skaičius šalyje pastaraisiais metais šiek tiek traukiasi: naujausiais duomenimis, apie 31 proc. Latvijos gyventojų per pastaruosius metus neperskaitė ir neišklausė nė vienos knygos (2017 m. tokių buvo 23 proc.). Didžioji dalis skaitančiųjų per metus įveikia vidutiniškai 2–5 knygas, o pagrindinė motyvacija atsiversti knygą yra malonumas bei poilsis (tai nurodo 82 proc. apklaustųjų).

 

Latvių skaitymo įpročiuose išryškėja ir stiprūs demografiniai bei socialiniai skirtumai. Moterys Latvijoje skaito gerokai aktyviau nei vyrai – spausdintas knygas renkasi 68 proc. moterų ir tik 45 proc. vyrų (neskaitančių vyrų dalis siekia net 41 proc.). Taip pat ryški išsilavinimo įtaka: tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų knygas skaito daugiau nei 70 proc., o tarp turinčių tik pagrindinį išsilavinimą – vos trečdalis. Įdomu tai, kad nors jaunoji karta aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, Latvijoje knygų pasirinkimui „BookTok“ ar „Goodreads“ platformos daro menką įtaką (vos 1–2 proc.) – net 41 proc. latvių knygas vis dar renkasi pagal draugų, artimųjų rekomendacijas arba tiesiog naršydami knygynuose.

 

Maištinga Siela

2026 National Book Award laimėjo Hannah Lillith Assadi su romanu "Paradiso 17"

 

JAV Nacionalinė knygos premija (National Book Award) – tai vienas prestižiškiausių ir įtakingiausių literatūrinių apdovanojimų Jungtinėse Amerikos Valstijose, neretai prilyginamas kino kokiems pasaulio „Oskarams“. 1950 metais JAV leidėjų, knygų gamintojų ir knygynų asociacijų įsteigtas įvertinimas gimė iš ambicijos sustiprinti amerikiečių literatūros kultūrinį svorį ir padėti skaitytojams atrasti išskirtinės vertės kūrinius. Šiandien šią premiją administruoja ne pelno siekiantis Nacionalinis knygų fondas, o paties apdovanojimo esmė per daugiau nei septynis dešimtmečius išliko nepakitusi: tai profesionalų – pačių rašytojų, kritikų ir knygynų atstovų – skiriamas aukščiausio meistriškumo ženklas, galintis akimirksniu pakeisti autoriaus karjerą ir padovanoti knygai pasaulinį pripažinimą.

Šių metų lapkričio 18-ąją Niujorke įvykusioje iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje pagrindinis – grožinės literatūros – prizas atiteko amerikiečių rašytojai Hannah Lillith Assadi. Palestiniečių ir žydų kilmės autorė literatūros pasaulyje jau anksčiau buvo pelniusi kritikų simpatijas bei pripažinta viena perspektyviausių šiuolaikinių jaunosios kartos prozininkių, kurios kūrybai būdingas poetinis jautrumas ir drąsūs pasakojimo sprendimai. Assadi savo tekstuose nuosekliai tyrinėja migracijos, šeimos atminties ir kultūrinių sankirtų temas, paversdama asmenines šeimos patirtis universaliais, giliai paliečiančiais meniniais pasakojimais apie žmogaus vietą nuolat kintančiame pasaulyje.



Hannah Lillith Assadi

 

Premiją autorei pelnęs trečiasis jos romanas „Paradiso 17“ yra intymi, tačiau kartu ir epinė saga, įkvėpta pačios rašytojos velionio tėvo gyvenimo kelio. Knygos centre – pagrindinis veikėjas Sufienas, kurio likimą lemtingai sukrečia 1948-ųjų įvykiai Palestinoje, priverčiantys jį palikti gimtuosius namus ir pradėti ilgą klajonių kelią. Romanas jautriai ir neskubriai atseka herojaus gyvenimo etapus nuo Sirijos pabėgėlių stovyklų iki naujos pradžios paieškų Kuveite, Italijoje, Niujorke ir galiausiai – saulės išdegintoje Arizonoje, kur praeities šešėliai vis dar nepaliauja persekioti dabarties.

 

Vertinimo komisija, skirdama apdovanojimą kūriniui „Paradiso 17“, išskyrė išskirtinį Assadi gebėjimą elegantišku lyrizmu sujungti skirtingas epochas ir geografines platumas į vieningą, hipnotizuojančią visumą. Pasak kritikų, šis romanas nėra vien tik istorinis liudijimas apie praradimą – tai vizionieriškas, subtiliai išaustas žmogaus lūžio ir vidinės ištvermės portretas, meistriškai atskleidžiantis, kaip tėvynės ilgesys ir sudėtinga šeimos praeitis formuoja ateinančių kartų tapatybę.

 

Maištinga Siela

2026 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Antikos mitai. Tantalidų dinastija ir herojų kartos: Agamemnonas ir Menelajas, Elektra ir Orestas, Niobė ir Pelopas

 

Sveiki!

 

Tantalo giminės medis (tantalidai) yra labai įtakinga, kas domėjotės, senovės graikų mitologijos dinastijų. Šios giminės istorija prasideda nuo neįtikėtinos puikybės ir nusikaltimo prieš dievus, užtraukusio neišvengiamą prakeiksmą visoms būsimoms kartoms. Kiekviena šio genealoginio medžio šaka atskleidžia gilius psichologinius konfliktus, šeimos išdavystes, kraujo kerštą ir likimo neišvengiamybę, kurios tapo pamatu antikinei dramaturgijai.

 

I karta: Tantalas ir prakeiksmo ištakos

 

Dinastijos pradininkas Tantalas buvo aukščiausiojo dievo Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus, valdęs turtingą Lydijos arba Frygijos karalystę Mažojoje Azijoje. Būdamas pusdieviu, Tantalas džiaugėsi išskirtine Olimpo dievų malone ir netgi buvo kviečiamas į jų puotas, tačiau jo paties puikybė bei godumas pražudė tiek jį, tiek visą jo giminę. Norėdamas išbandyti dievų visažiniškumą, Tantalas nužudė savo paties sūnų Pelopą, sukapojo jo kūną, išvirė ir patiekė vaišėms per Olimpo dievų puotą. Visi dievai iškart suprato šią baisią apgaulę, išskyrus sielvarto dėl pagrobtos dukters Persefonės apimtą Demetrą, kuri išsiblaškiusi suvalgė Pelopo kairįjį petį. Už šį siaubingą nusikaltimą, taip pat už ambrozijos vagystę ir dievų paslapčių išdavimą mirtingiesiems Dzeusas nutrenkė Tantalą į Tartarą, kur šis buvo pasmerktas amžinoms kančioms – stovėti skaidriame vandens telkinyje po vaismedžių šakomis, niekada negalint nei numalšinti troškulio, nei pasiekti virš galvos kabančių vaisių. (Išsamesnę versiją esu papasakojęs ČIA).

 

Ši pirmoji karta ir paties Tantalo bausmė plačiai aprašyta dar Homero „Odisėjoje“, kur Odisėjas, nusileidęs į mirusiųjų karalystę, savo akimis mato kenčiantį karalių. Vėliau Tantalo nuodėmę ir jos padarinius išsamiai nagrinėjo romėnų filosofas bei dramaturgas Seneka savo tragedijoje „Tiestas“, taip pat poetas Ovidijus „Metamorfozėse“. Iš šio mito kilo ir iki šių dienų vartojamas posakis „Tantalo kančios“, reiškiantis kankinantį geismą to, kas yra visai šalia, bet lieka amžinai nepasiekiama.

II karta: Tantalo vaikai

 

II kartoje giminės medis išsišakoja į tris Tantalo vaikus: Pelopą, Niobę ir Brotoją, kurių likimai taip pat paženklinti tragiškais įvykiais. Dievai pasigailėjo nužudytojo Pelopo, prikėlė jį iš numirusiųjų, o trūkstamą petį pakeitė iš dramblio kaulo pagamintu protezu, tapusiu visų jo palikuonių skiriamuoju ženklu. Užaugęs Pelopas išvyko į Graikiją ir pasipiršo Elidės karaliaus Oinomajo dukteriai Hipodamijai, tačiau, norėdamas ją vesti, turėjo laimėti mirtinas kovos vežimų lenktynes. Pelopas papirko karaliaus vežėją Mirtilą, kuris išėmė iš Oinomajo vežimo ratų kaiščius, todėl karalius žuvo, o Pelopas laimėjo Hipodamijos ranką ir visą Peloponeso pusiasalį, pavadintą jo vardu. Tačiau kai Pelopas atsisakė sumokėti žadėtą atlygį Mirtilui ir numetė jį nuo uolos į jūrą, mirdamas Mirtilas prakeikė Pelopą bei visą jo giminę, taip dar labiau sustiprindamas Tantalo užtrauktą prakeiksmą.

 

Tuo tarpu Tantalo duktė Niobė ištekėjo už Tėbų karaliaus Amfiono ir susilaukė gausaus būrio vaikų – septynių sūnų ir septynių dukterų. Apakinta motiniškos puikybės, Niobė išdrįso pasigirti esanti pranašesnė už pačią deivę Leto, kuri pagimdė tik du vaikus – Apoloną ir Artemidę. Už šį įžeidimą Apolonas ir Artemidė strėlėmis išžudė visus Niobės vaikus jos pačios akyse, o iš sielvarto sustingusi Niobė virto verkiančia uola ant Sipilo kalno (dabartinėje Turkijoje), iš kurios nuolat sunkiasi ašarų upelis. Trečiasis Tantalo sūnus Brotojas, garsėjęs savo nepaprastu bjaurumu ir buvęs aistringas medžiotojas, taip pat nesulaukė laimingos pabaigos – įžeidęs medžioklės deivę Artemidę, jis buvo jos apakintas arba išprotėjo ir pats šoko į liepsnojantį laužą, manydamas, kad ugnis negali jam pakenkti. Šios kartos istorijos ryškiausiai įamžintos Pindaro „Olimpinėse odėse“, Ovidijaus „Metamorfozėse“ bei Apolodoro „Bibliotekoje“.

 

III karta: Pelopo vaikai

 

Pelopo ir Hipodamijos santuokoje gimė trys pagrindiniai trečiosios kartos atstovai: sūnūs Atrėjas ir Tiestas bei duktė Anaksibija. Mirtilo prakeiksmas visu smarkumu atsiskleidė brolių Atrėjo ir Tiesto nesantaikoje dėl Mikėnų sosto bei auksinio avino, kuris simbolizavo teisę valdyti karalystę. Tiestas suvedžiojo Atrėjo žmoną Aeropę ir jos padedamas pavogė stebuklingąjį aviną, taip neteisėtai užgrobdamas valdžią. Sužinojęs apie brolio ir žmonos išdavystę, Atrėjas susigrąžino sostą ir sugalvojo kraupų kerštą, atkartojantį jų senelio Tantalo nusikaltimą – jis apsimetė susitaikęs su Tiestu, pakvietė jį į puotą, o prieš tai slapta nužudė Tiesto sūnus, išvirė jų mėsą ir patiekė tėvui valgyti. Kai Tiestas pasisotino, Atrėjas parodė jam nužudytų sūnų galvas ir rankas, o pats saulės dievas Helijas, pasibaisėjęs tokiu žiaurumu, apsuko savo vežimą ir grįžo atgal į rytus.

 

Šioje kartoje taip pat figūruoja Pelopo ir Hipodamijos duktė Anaksibija, kuri sujungė Tantalidų giminę su kita garsia antikos dinastija – ji ištekėjo už Fokidės karaliaus Strofijo. Anaksibijos ir Strofijo santuokoje gimė Piladas, kuris vėliau tapo ištikimiausiu savo pusbrolio Oresto draugu ir bendražygiu. Taigi net ir giliausioje šeimos tamsoje Anaksibijos šaka tapo tuo tiltu, kuris vėliau suteikė atramą paskutiniam Tantalidų palikuoniui. Atrėjo ir Tiesto brolžudiška neapykanta tapo pagrindine tema Euripido tragedijoje „Orestas“ bei jau minėtoje Senekos dramoje „Tiestas“.

 

IV karta: Giminės prakeiksmo tęsinys

 

Ketvirtojoje kartoje, vadinamoje giminės prakeiksmo tęsiniu, veikia trys vyrai: Atrėjo sūnūs Agamemnonas ir Menelajas (vadinami Atridais) bei Tiesto sūnus Aigistas. Po to, kai Aigistas, gimęs iš kraujomaišos tarp Tiesto ir jo dukters Pelopijos, nužudė savo dėdę Atrėją, Agamemnonas ir Menelajas buvo priversti bėgti į Spartą. Ten jie vedė Spartos karaliaus Tindaro dukteris: Agamemnonas vedė Klitemnestrą, o Menelajas – gražiausią pasaulio moterį Eleną, tapdamas Spartos karaliumi, kol Agamemnonas susigrąžino Mikėnų sostą. Kai Trojos princas Paris pagrobė Eleną, abu broliai subūrė milžinišką graikų kariuomenę ir išplaukė į dešimtmetį trukusį Trojos karą, palikdami Mikėnus be karaliaus.

 

Kol Agamemnonas kariavo po Trojos sienomis, Mikėnuose likusi Klitemnestra negalėjo jam atleisti už tai, kad prieš išplaukdamas į karą jis paaukojo jų dukterį Ifigeniją, norėdamas nuraminti deivę Artemidę ir sulaukti palankaus vėjo. Pasinaudodamas Klitemnestros neapykanta, į Mikėnus atvyko Aigistas, tapo jos meilužiu ir kartu su ja suplanavo žmogžudystę. Kai Agamemnonas triumfuodamas grįžo iš Trojos, Klitemnestra ir Aigistas jį klastingai nužudė vonioje, taip atkeršydami tiek už Ifigeniją, tiek už Atrėjo padarytą nusikaltimą Tiestui. Šie įvykiai yra centrinė Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“ ašis, o pati Agamemnono žūtis meistriškai pavaizduota Aischilo tragedijoje „Agamemnonas“, pirmojoje trilogijos „Orestėja“ dalyje.

 

V karta: Agamemnono vaikai

 

Penktoji ir paskutinė šioje schemoje pavaizduota karta apima keturis Agamemnono ir Klitemnestros vaikus: Ifigeniją, Elektrą, Orestą ir Chrizotemidę. Vyriausioji duktė Ifigenija tapo pirmąja Trojos karo auka dar jam neprasidėjus – Aulidės uoste tėvas ją nuvedė prie aukuro, tačiau, pasak daugelio mitų versijų, paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo merginos, pakeitė ją stirna, o pačią Ifigeniją nunešė į Tauridę ir paskyrė savo šventyklos žyne. Likusi Mikėnuose Elektra tapo gyvu neapykantos ir sielvarto simboliu – pažeminta motinos ir patėvio Aigisto, ji metų metus gedėjo nužudyto tėvo bei kurstė keršto planus, o jos sesuo Chrizotemidė pasirinko nuolankumo ir prisitaikymo kelią, vengdama atviro konflikto su valdovais.

 

Mažametis sūnus Orestas po tėvo nužudymo buvo slapta išgabentas į Fokidę pas savo tetą Anaksibiją ir jos vyrą Strofijų, kur užaugo kartu su pusbroliu Piladu. Suaugęs Orestas, gavęs dievo Apolono įsakymą atkeršyti už tėvo mirtį, sugrįžo į Mikėnus, susitiko su seserimi Elektra ir jos padedamas nužudė tiek Aigistą, tiek savo motiną Klitemnestrą. Už motinžudystę Orestą pradėjo persekioti keršto deivės erinijos, vedusios jį iš proto, kol galiausiai Atėnuose deivės Atėnės įsteigtas Areopago teismas jį išteisino, taip nutraukdamas kruviną Tantalidų giminės prakeiksmo grandinę. Šios penktosios kartos drama įkvėpė visus tris didžiuosius graikų tragikus: Aischilą („Choeforai“ ir „Eumenidės“), Sofoklį („Elektra“) bei Euripidą („Elektra“, „Ifigenija Aulidėje“, „Ifigenija Tauridėje“), suformavusius Vakarų civilizacijos supratimą apie kaltę, pareigą ir teisingumą.

 

VI ir VII (tolimesnės) tantalidų kartos

 

Šeštojoje Tantalidų giminės kartoje kruvinas dinastijos prakeiksmas galutinai išsikvepia, o palikuonių likimai susipina su ankstyvosios Graikijos istorijos lūžiais bei genčių migracijomis. Pagrindiniu šios kartos valdovu tapo Tisamenas – Oresto ir jo pusseserės Hermionės (Menelajo bei Elenos dukters) sūnus, sujungęs savo rankose galingas Mikėnų, Argo ir Spartos karalystes. Tačiau Tisameno valdymą nutraukė į Peloponesą įsiveržę heraklidai ir dorėnai; karalius žuvo mūšyje gindamas savo protėvių žemes arba buvo priverstas pasitraukti į šiaurinę pusiasalio dalį Achają, kur vietos gyventojai jį pripažino savo valdovu. Tuo tarpu kitas Oresto sūnus, nesantuokinis Pentilas, kurio jis susilaukė su Aigisto ir Klitemnestros dukterimi Erigone – taip simboliškai sutaikydamas abi nesutariančias giminės šakas – paliko gimtinę ir išvyko į Mažąją Aziją. Ten Pentilas įkūrė graikų kolonijas Eolidėje bei Lesbo saloje, pradėdamas garsią aristokratų Pentilidų giminę, kuriai vėliau priklausė ir vienas iš septynių Graikijos išminčių Pitakas.

 

Septintojoje ir paskutinėje žinomoje dinastijos kartoje Tantalidų giminė praranda savo buvusią politinę didybę žemyninėje Graikijoje, tačiau įsitvirtina naujose žemėse rytuose. Tisameno sūnūs Kometas, Daimenas, Spartonas ir Telis dar kurį laiką valdė Achają, bet ilgainiui jų palikuonys neteko karališkosios valdžios, o regione įsigalėjo demokratinė santvarka, užbaigusi senųjų karališkųjų dinastijų erą. Tuo pačiu metu Mažojoje Azijoje Pentilo sūnūs Echelas ir Grasas sėkmingai tęsė tėvo pradėtą kolonizaciją, įtvirtindami Tantalidų palikuonių įtaką Eolidės miestuose. Šios vėlyvosios kartos, kurias savo istoriniuose ir geografiniuose veikaluose išsamiai aprašė Pausanijas bei Strabonas, žymi ribą, kurioje tragiški antikos mitai galutinai užleidžia vietą realiai Senovės Graikijos istorijai.

 

Maištinga Siela

2026 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Lapkričio 18 diena – Latvijos nepriklausomybės diena

 

Tai, kad Latvija savo nepriklausomybę paskelbė vėliausiai iš visų Baltijos šalių – praėjus devyniems mėnesiams po Lietuvos ir Estijos – lėmė ypač sudėtingos geopolitinės bei karinės Pirmojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybės. Kol 1918 metų vasarį Rusijos imperijos armija traukėsi, o kaizerinės Vokietijos kariuomenė dar tik skverbėsi į šiaurę, Lietuva ir Estija spėjo pasinaudoti trumpu vakuumu ir paskelbti savo valstybingumą, tačiau tuo metu beveik visa Latvijos teritorija jau buvo visiškai okupuota Vokietijos, o Ryga vokiečių rankose buvo dar nuo 1917 metų rudens.

Be to, Latvijos padėtį sunkino didelis gyventojų išblaškymas – daugybė latvių buvo pasitraukę į Rusijos gilumą kaip pabėgėliai, o stipriausi kariniai daliniai – latvių šauliai – tuo metu kovėsi Rusijos pilietiniame kare bolševikų pusėje, tad šalies viduje trūko vieningos politinės ir karinės jėgos. Situaciją dar labiau komplikavo įtakingi Baltijos vokiečių dvarininkai, kurie, remiami Vokietijos valdžios, bandė įkurti marionetinę Jungtinę Baltijos Kunigaikštystę ir taip sužlugdyti latvių tautinio apsisprendimo idėją. Tik 1918 metų lapkričio 11 dieną Vokietijai kapituliavus Vakarų fronte, atsivėrė realus istorinis langas – pagrindinės latvių politinės partijos sugebėjo įveikti vidinius nesutarimus, suformavo Latvijos Tautos Tarybą ir jau po savaitės, lapkričio 18 dieną, tuometiniame Rygos Antrajame miesto teatre (dabartiniame Latvijos nacionaliniame teatre) iškilmingai paskelbė nepriklausomą ir demokratinę Latvijos Respubliką.

 

Šiandien lapkričio 18-oji latviams yra svarbi, itin iškilminga ir emociškai vienijanti valstybinė šventė, kurios metu visa šalis pasipuošia tamsiai raudonos ir baltos spalvų vėliavomis, o gyventojai prie drabužių segasi specialius valstybės vėliavos spalvų kaspinėlius. Šventinė diena tradiciškai prasideda iškilmingomis pamaldomis Rygos Domo katedroje, vėliau vyksta oficialus Latvijos ginkluotųjų pajėgų ir sąjungininkų karinis paradas lapkričio 11-osios krantinėje bei gėlių padėjimo ceremonija prie Laisvės paminklo, kuriame budi garbės sargyba. Vakarop visoje šalyje rengiami šventiniai koncertai, bendruomenių susibūrimai ir tradicinės eitynės su deglais, simbolizuojančios šviesos pergalę prieš tamsą ir pasiaukojimą už tėvynę, o kulminacija tampa šalies prezidento sveikinimo kalba prie Laisvės paminklo, visų susirinkusiųjų vieningai giedamas valstybinis himnas „Dievs, svētī Latviju!“ bei įspūdingi šventiniai fejerverkai arba lazerių ir šviesų instaliacijos virš Dauguvos upės.

 

Maištinga Siela


Filmas: "Pamatysi viską" / "You Can See Everything"



 Sveiki, skaitytojai!

 

Žinote tą dvejopą jausmą, kai išeini iš kino salės ir galvoji, kad norėtum tučtuojau sušukti visiems sinefilams, kad tučtuojau, kol yra galimybė, nueitų į kino teatrą pasižiūrėti Nathan Fielder ir Lance Oppenheim sukurtą dokumentinį eksperimentinį kino filmą „Pamatysi viską“ (angl. You Can See Everything) (2026), kuris pasaulyje sukėlė daug diskusijų ir, galima sakyti, pamažu tampa vienu ryškiausiu šių metų kino įvykių. Kad filmas bus geras, įtraukiantis ir kiek keistokas, to beveik net neabejojau, nes jau buvau miglotai girdėjęs įdomių atsiliepimų, tačiau po visko, ką pats patyriau ir jaučiau, noriu pasakyti, kad filmas įeis į šių metų mano top geriausių, tad čia pabandysiu pasakyti kodėl.

 

Manau, dokumentinis žanras yra tas, kurio norėčiau daugiau pamatyti ir žiūrėti, nes jis dažnai sukelia daug asmeninio smalsumo ir užlopo spragų. Nieko nebuvau girdėjęs apie amerikiečių mokslininkę Elizabeth Holmes (g. 1984), apie kurią ir yra sukurtas šis filmas, o jos asmenybė JAV-ose sukėlė nepaprastą skandalą. Pasirodo, būdama devyniolikos, Elizabeth Holmes metė prestižines chemijos inžinerijos studijas Stanforde, kad sukurtų revoliucinį kraujo tyrimą iš vieno piršto dūrio. Ši vizija pritraukė šimtus milijonų dolerių investicijų ir jos bendrovę „Theranos“ pavertė 9 milijardų dolerių vertės milžine. Tačiau paaiškėjus, kad technologija iš tiesų neveikia, o rezultatai buvo klastojami, kruopščiai kurta imperija akimirksniu žlugo. Galiausiai teismas ją pripažino kalta dėl sukčiavimo ir skyrė ilgametę laisvės atėmimo bausmę, o tiksliau – 11 metų (šiuo metu kalėjimas metams sutrumpintas), tad moteris tęsia bausmę, kol mažametį vaiką augina jos partneris Billy Evans. Visus milijardus moteris prarado akimirksniu, kai tik paaiškėjo afera, Elizabeth, kaip teigiama filme, nuoširdžiai nesidomėjo savo finansais ir nepardavė akcijų, todėl liko po visko ne tik be nieko, bet ir amžinai skolinga. Amerikiečių žiniasklaidą ją nupiešė kaip ypatingo gebėjimo melagę, aferistę ir manipuliatorę, tad šis filmas, pradėtas filmuoti daugmaž 2023 metais, likus 35-34 dienoms iki moters įkalinimo.

 

Jau vien be filmo medžiaga, kurią žinojo platusis pasaulis, yra įspūdinga. Ji sulaukė nepaprasto susidomėjimo, o 2022 metais pasirodė ir mini vaidybinis serialas „The Dropout“, kuriame „Emmy“ pelnė pačią Elizabeth suvaidinusi aktorė Amanda Seyfried, pastaroji pasirodo šiame vaidybiniame filme ir suvaidina pačią save ir tam tikrose scenose pratęsia Elizabeth...

 

Filmas toks keistas ir psichologiškai įtraukiantis, kad sunku atskirti ribas, kur čia yra tikroji dokumentika, kur suvaidinta, kur paties režisierių manipulicinis montažas. Visą filmą žiūrovas yra panardinamas į abejonę, kad tai, ką mato, yra užsakomoji medžiaga amerikiečių visuomenei, kuri pasmerkė E. Holmes, kol galų gale pats režisierius, atvirai tiriantis šią istoriją tampa tarsi detektyvas Puaro ir pradeda narstyti ir analizuoti savo nusamdytus klientus. Atrodo, jog visoje šioje istorijoje yra nemažai apgaulės ir kaukių, tačiau jos nenulupamos, tik pakeičiamos perspektyvos, galimybių išklotinės. Ypač kontraversiškai atrodo Elizabeth sutuoktinis Billy, kuris atrodo kaip pats didžiausias aferistas, valdantis nekaltosios, trapiosios ir meluoti nemokančios Elizabeth gyvenimą ir įvaizdį, tad iš šio projekto tikisi slapta daug uždirbti, nors ir projektui pasibaigus jis atsisakė bet kokių pretenzijų į filmo honorarą.

 

Vienas įdomiausių niuansų – kalbinis Elizabeth klodas, kaip ji aiškina savo supratimą apie išradimą ir kaip tuos sakinius supranta likęs pasaulis. Elizabeth Holmes sukūrė startuolį „Theranos“, kuris pažadėjo revoliucinius, greitus ir nebrangius kraujo tyrimus atlikti naudojant vos kelis lašus kraujo iš piršto dūrio. Holmes dokumentikoje atrodo kaip išplautomis smegenimis, net nelabai mokslininkė, kuri galėtų ką nors sukurti. Įtampa kaskart auga kaip kokiame kriminaliniame filme ir, atrodo, režisierius pateiks netrukus tikrąją aferą, tačiau čionai istorija pakrypsta kita linkme. Į filmą pakviečiama aktorė Amanda Seyfried, kuri iš naujo tyrinėja savo personažę iš režisieriaus nufilmuotų prieš įkalinimo scenų. Šios scenos jau apgalvotos ir dokumentiniame filme surežisuotos, motyvuojant tuo, kad Holmes problema nėra vien tik galima afera, bet ir visuomenės ir nusikaltėlės santykis, kurį formuoja tas garsusis mini serialas, kuriame nusifilmavo Amanda. Aktorė taip pat užpildo tas linijas, kuriose tikroji Holmes kalėdama negalėjo būti nei įrašoma, nei nufilmuojama...

 

Filmas sukelia didelį tokį diskusinį rezonansą. Kaip meno kūrinys „Pamatysi viską“ yra dokumentinis filmas, slepiantis savyje meninio kino užuominas. Kūrėjai spekuliuoja tikrove dokumentinio kino žanro stilistikoje, tačiau atvirai žaidžia ir koketuoja su žiūrovu, kad jis suprastų, jog kartu visa tai yra ne dėl tiesos, o dėl to, kad žiūrovas suvoktų, jog tiesa kine neegzistuoja, ji priklauso nuo to, kas spekuliuoja medžiaga ir kaip ta medžiaga pateikiama. Pačiai E. Holmes filmas turėjo būti atsivėrimas visuomenei, tačiau kūrėjai šią istoriją pavertė aukštos prabos meninio kino prieskoniu turinčiu filmu, kuris skatina kritinį mąstymą, tačiau kartu išlaiko kažin kokią nenusakomą analitinę detektyvinę kriminalinę liniją. Ta žanrų maišaties tekstūra tampa, mano galva, ne vien įtaigaus stiliaus naratyvo pasakojimo žaismė, kiek būdas kalbėti – pasikartosiu – apie tariamą objektyvumą ir žinojimą apie kitų gyvenimus apskritai iš medijų pasaulio.

 

Labai patiko šis filmas. Seniai nesijaučiau, kad būčiau tiek paniręs į medžiagos analizę ir patyręs tą intelektualųjį žaidimą su pop kino atpažįstamais elementais, kurie pasitarnauja ne lėkštumui, bet žaidybiniam intelektualiam rebusui. Kas iš tikrųjų toji Elizabeth Holmes ir kas per keista jos nežemiška ir elfiška asmenybė? Filmas jums neatsakys, o ir nereikia. Apie ją dar ilgai bus kuriami kino filmai ir, manau, kol ji pati išėjusi iš kalėjimo neprabils, tol nesužinosime, ar ji blogio genijus ėriuko kailyje, ar iš tikrųjų aukštesnės sąmonės ir nesavanaudiškumo asmenybė. Bet kokiu atveju, šiemet „Pamatysi viską“ yra filmą, kurį rekomenduočiau būtinai patyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 9.0



 

Maištinga Siela