Filmas: "Fokus Pokus 2" / "Hocus Pocus 2"

 Sveiki,

 

Beveik trisdešimt metų reikėjo laukti antrosios Helovyno kultinio filmo visai šeimai „Fokus Pokus“ dalies „Fokus Pokus 2“ (angl. Hocus Pocus 2) (2022) su tomis pačiomis charizmatiškai seseris Sandersonomis anuomet įkūnijusiomis aktorėmis Bette Midler, Sarah Jessica Parker ir Kathy Najimy. Apie tai, kad kultinis filmas sugrįš į ekranus, buvo jau kalbama gal prieš dešimtmetį, o aktorės nuolat įvairiuose interviu užsimindavo apie tokius žadamus planus, tačiau darbai kaip nevyko, taip nevyko. Dėl pandemijos projektas nusikėlė dar keleriems metams, bet galiausiai ištikimiausi šio filmo gerbėjai šiemet sulaukė antrosios dalies.

 

Tiesą sakant, kaip pirmąkart pamačiau pirmąją dalį, man gal buvo kokie devyneri, negalėjau užmigti, nes nuolat galvoje sukosi šis pasakos, siaubo ir komedijos kupinas siužetas, kuris remiasi JAV giliomis Helovyno tradicijomis bei Salemo žiauria raganų medžioklės istorija. Mums, lietuviams, anuomet Helovynas šalia stoiškų Vėlinių minėjimų atrodė kaip linksmos Užgavėnės, neturinčios tradicijų su mūsų kraštais, tačiau Helovynas ir jo dvasia smelkiasi į mūsų kultūrą kaip komercinis reiškinys. Visgi filmas tapo tokiu kultiniu, kad jį rodydavo kasmet tuo pačiu metu, panašiau kaip „Vienas namuose“ per Kalėdų laikotarpį. Tai privaloma televizinė programa visai šeimai, kol močiutės ir mamos kuičiasi virtuvėje baiginėdamas šventinius patiekalus, todėl kalbėti apie filmo turinį neapsimoka, nes jį moka daugelis atmintinai.

 

Visgi nežinia, ko buvo galima tikėtis iš antrosios dalies praėjus tiek laiko. Nors antrąją dalį kurti buvo patikėta visai kitai režisierei, bet jau nuo pat pirmųjų kino kadrų tampa aišku, kad misija tampa išlaikyti pirmosios dalies ritmiką, koloritą ir žanrą. Nepiktnaudžiaujama specialiaisiais efektais, atrodo, kad be to, jog juodaodžių aktorių jau pagausėjo, daugiau niekas pernelyg nepasikeitė. Nepasikeitė ir daugelis scenarijuje esančių pasakojimo elementų, pvz., Helovyno vakarėlis, juoda žvakės liepsna, daina užburti miestelėnai, paaugliai-jaunuoliai lakstantys nuo raganų ir lakstantys paskui jas, bandydami išgelbėti garbėtroška merą ir visą Salemo miestą.

 

Galiausiai netgi prikeliamas senasis vyriausiasis sesers mylimasis, sušmėžuoja ir filmo simboliu tapęs juodas katinas... Kartais visgi žiūrint neaplenkdavo mintis, kad žiūriu ne tęsinį, o šiek tiek atnaujintą senosios versiją, tačiau labiausiai skiriasi tikriausiai filmo įrėminimas. Šioje dalyje pateikiami atsakymai, kaip seserys tapo raganomis ir kokia tikroji yra seseriškų ryšių draugystė. Ar nustebino? Tikrai ne. Ar buvo smagu žiūrėti? Taip. Ar galėjo būti geriau ir įdomiau? Tikrai taip. Bet tikriausiai filmo užduotis ir liko tiesiog į ekranus prikelti šiaip jau chrestomatijon nugrimzdusią nostalgiją tiems, kurie švenčia Helovyną ne metai iš metų spoksodami tuos pačius filmus per TV, o kurie traukia kasmet į kino teatrus pasižiūrėti naujausio helovininių filmų derliaus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys tūkstančiai metų troškimų" / "Three Thousand Years of Longing"

Sveiki,

 

Šį rudenį vienas laukiamiausių didžiojo ekrano reginių buvo „Pašėlusio Makso“ dalių režisieriaus George Miller naujausias fantastinis romantinis filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (angl. Three Thousand Years of Longing) (2022), kurį, jeigu ne dėl spalvingo ir dinamiško reginio, kurį žadėjo anonsas, buvo verta pamatyti bent jau dėl Tildos Swinton ir Idrio Ellbos aktuarinio dueto.

 

Visgi pernai matytas filmas su Williu Smithu apie Aladiną buvo, nors ir linksmas, tačiau ekrane be naujesnių vaizdo efektų nieko naujo iš pačios istorijos neišspausta, todėl „Trys tūkstančiai metų troškimų“ lyg ir žadėjo naują bei netikėtą mirtingosios šiuolaikinės mokslininkės ir jos rankon atsidūrusio stebuklingo buteliuko su džinu kiek kitokią perspektyvą. Nors filmas ir apdailintas, visgi tikėjausi šio bei to įdomesnio ir sudėtingesnio. Didžioji pagrindinės veikėjos Alitės ir džino pokalbio dalis vyksta vien viešbučio erdvėje, džinui dalijantis tūkstantmečiais prisiminimais apie senuosius Rytų kraštus dar prieš mūsų erą iki renesansinio laikotarpio. Džinas įpratęs, jog  visi žmonės yra kamuojami kokių nors troškimų, bando atskleisti savo naujai šeimininkei ilgametes žmonių aistrų ir troškimų paslaptis, kitaip sakant, sugundyti, kad jis galėtų išpildyti tam tikrus norus ir tapti laisvu, tačiau jau nebe pirmos jaunystės Alitė, gyvenime daug ko mačiusi ir patyrusi, nežino, ko norėtų, todėl įdėmiai klausosi istorijų, kol galiausiai ištaria savo netikėtą norą...

 

Gerai, pradėkime nuo to, kad filmas prisodrintas pasakiškų arabiškų ir šiaip jau rytų kraštų spalvomis, nes didžioji atsiminimų dalis vyksta būtent tuose kraštuose prieš daugel metų. Istorijas, kurias išgyveno džinas, primena Aladino atmosferą, jos pagrįstos pasakų motyvais, tačiau įvilktos į chronologinį istorinį laiką, kurį nesunku sekti. Filmo kūrėjai stengėsi nagrinėti troškimų ir jų išsipildymų bei atsakomybės svertus. Kas yra žmogus, kuris vergauja savo troškimams ir kas yra tas, kuris suvokia savo norų padarinių mastą? Naratyvas gan paprastas, o nagrinėjimo laukas pasakiškai tiesmukas, todėl filmo energetika fokusuojasi ne į temos sudėtingumą, tarkim, į Getės faustišką filosofinį naratyvą (pažink visatą!), kiek į spalvingą pramoginį reginį.

 

Žodžiu, didžioji fantastikos artilerija visgi pritaikyta masiniam žiūrovui. Patiko man toji standartiškai raminanti filmo pabaiga, sužmogintas džinas leidžiasi į kitokius santykius, o aplinkinių kuoktelėjusi literatūros mokslininkė leidžia gražiausias ir ramiausias savo gyvenimo dienas taip ir neapskriejusi Visatos, tačiau suvokusi laikinumo grožį. Filme džinas užsimena apie žmogaus nepažinumo stebuklą, apie jo progresyvumą, gebėjimą didžiuliame chaose rasti schemas ir trajektorijas keisti savo likimą ir kartu susitaikyti su savo ribotumu – tai gražiausia man šios istorijos mintis. Visgi tai filmas tinkantis ne tik jaunimui, bet ir brandiems žmonėms, svajingai ir lengvai tarsi pasakoje permąstyti, o ką keistumėte savo gyvenime, jeigu jums būtų suteikta galimybė rinktis čia ir dabar.  

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper" 1 knyga

 Alice Oseman. „Heartstopper. 1 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu prieš 15 metų man būtų kas pasakęs, kad lietuviškai skaitysiu komiksų knygą apie dviejų mokyklinio amžiaus vaikinų meilę, tikriausiai būčiau labai nusijuokęs arba pasisukiojęs pirštą prie smilkinio, nes anuomet, kai už aptvaro vyko pirmosios Baltic Pride eitynės, viskas atrodė labai sunkiai progresuojama, o aršios tuomet TV laidose rodomos „diskusijos“ veikiau buvo ne diskusijos, o patyčių klano puolimas į vienerius vartus.

 

Vis dėlto tenka pastebėti, kad praėjus tiek laiko visuomenės požiūris labai pasikeitė, o į masinę kultūros rinką LGBTQ+ temos ir problemos ateina labai dideliu mastu ir tai dažnai nėra dėl grožio ar tolerancijos „prieskonis“ kaip šalutinė naratyvinė istorija šalia pagrindinės heteroseksualios poros santykių. Šiemet netgi pasirodė serialas Interviu su vampyru gėjiškos perspektyvos ekranizacija, serialas Su meile, Viktoras jau sulaukė trijų sezonų, o Netflix filmai ir TV serialai tiesiog sproginėja pačiomis įvairiausiomis LGBTQ+ temomis, tik spėk rinktis ir turėk laiko žiūrėti.

 

Kalbant apie literatūrą, tendencija labai panaši. Vis dažniau ir dažniau sulaukiame ne vien homoseksualius santykius vaizduojančių knygų šalutinėse siužetinių vingių paraštėse, bet ir pagrindinių tose knygose esančių siužetų. Neseniai pasirodžiusi Bookeriu įvertinta britų rašytojos B. Evaristo knyga Mergaitė, moteris, kita, Lauren Groff Matrix, Anne Enright Užžėlęs kelias, Anne Carson Raudonos autobiografija, o dar šiemet pasirodys Bookeriu įvertintą Douglas Bain romanas Shiggie Bain, o ką jau kalbėti apie tokį bestselerį Lietuvoje Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas, kuris niekaip nedingsta iš populiariųjų knygų topų, tad galima teigti, kad leidyklos, pasauliniu mastu teikiamos premijos nebijo nestereotipinių kūrinių. Lietuvių poezija taip pat šiomis temomis išgyvena augantį klestėjimą. Baltos lankos ką tik išleido pirmąją (čia jau tikra, sakyčiau, literatūros istorija!) lietuviškai LGBTQ+ komiksą jaunimui. Britų autorė Alice Oseman (g. 1994) išgarsėjusi vos devyniolikos, leidžia itin populiarią seriją Heartstopper (angl. Heartstopper), kurį tikriausiai reiktų versti kaip Širdies stabdis, pagal knygą jau sukurtas Netflix serialas, pastarasis labai, kiek mačiau anonsą, panašų į Su meile, Viktoras.

 

Kiek esu kalbėjęs su jaunimu, jų komiksai (jeigu tai nėra vaikystės Donaldas ir kiti žurnalai) šiuo metu dažniausiai atkeliauja arba iš interneto, arba specializuotuose japonų anime kultūros parduotuvėlėse, žinoma, dar užsisakoma internetu. Mes, deja, neturime komiksų tradicijos ir šis žanras, kad ir kaip bežiūrėsime, yra invazinis, dažniausiai suprantamas kaip jaunimo ir paauglių brendimo ir augimo stadijoje supaprastintas prozos žanras. Prisipažinsiu, kad tai apskritai pirmoji komikso knyga, kurią skaičiau lietuviškai. Užtrukau nepilną valandą, buvo labai smagi skaitymo patirtis, kadangi teksto nėra daug, įvykis seka įvykį ir atrodo, jog iš esmės neskaitai, o žiūri TV serialą. Tai patrauklu, šiuolaikiška ir įdomu.

Alice Oseman

 

Žinoma, nereikia apsibrėžti, jog komiksai vien tik jaunimui skirtas žanras, vakarietiškoje tradicijoje juos skaito ir kaupia užkietėję komiksų skaitytojai, netgi yra, kiek žinau, senų leidinių (periodinių ir knygų) aukcionai. Visgi grįžtant prie Heartstopper, kurio pavadinimas tikriausiai paliktas originalus kaip rinkodaros prekės ženklas, manding, aiškiai Baltos lankos taiko į jaunąjį skaitytoją, kuris tikriausiai po knygos žiūrės serialą, arba po serialo pirks šią knygą. Ir puiku!

 

Kad ir kaip bežiūrėtume, knygos siužetas labai paprastas, netgi primityvus. Pagrindiniai veikėjai 14 metų Čarlis ir 16 metų Nikas lanko tas pačias pamokas, tarp jų užsimezga draugystė, kuri pamažu pereina štampinius, TV serialų nudėvėtus santykių etapus t. y. drovumas, pirmasis vakarėlis, per kurį įvykstą lūžis, homofobinius iššūkius, santykių kūrimą, atsakomybę už kitus ir savo jausmų analizę. Iš esmės tai tvarkingai palaipsniui atidirbtas ir sutvarkytas siužetas, kuris jautriau galbūt užkabins kokioje Lietuvos provincijoje gyvenantį paauglį ar paauglę, kurie patiria panašius išgyvenimus. Bet nebūtinai ir jie, nes su knygos veikėjais lengva susitapatinti bet kuriam skaitytojui, tad ir puslapis po puslapio, piešinys po piešinio, aiškiai vedamas draugystės naratyvas atveda ir prie sunkių veikėjų išbandymų, su kuo, manau, dažnas tokio amžiaus žmonės susidūrė nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos.

 

Autorė remiasi plačiai paplitusiais seksualinės orientacijos ankstyvajame amžiuje šablonais ir daugiau ar giliau nesikapsto. Knygoje nerasite jokių atsakymų ar priežasčių, kodėl veikėjai yra tokie, kokie jie yra, čia nėra ir psichoanalitinių ar kokių sudėtingų socialinių veiksnių analizės. Čia nerasite nei tėvų su vaikais konfliktų, nei konfrontacijos su religija, viskas tvyro gana lengvoje romantikos atmosferoje, todėl knyga, nors ir apie savęs suvokimą, ji pavykusi gana skaidri ir tokios knygos, sakyčiau, mūsų literatūros lauke reikėjo dar prieš visą Netflix saulėtekį, prieš 15-20 metų, kai iš tikrųjų nebuvo savipagalbos nei straipsnių, nei filmų, nei konsultacijų, nei kažko pozityvaus, už ko galėtų skaitytojas užsigriebti. Kitaip sakant, Alice Oseman skatina ne analizuoti, o jausti, ne kapstytis kas, kodėl ir dėl ko, o priimti save tokį, koks esi, o tai daug lengviau.

 

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, visgi knyga labiau raminamai veikia ne kaip edukacinis jaunuoliams skirtas kūrinys, o kaip pramoginis laisvalaikio žanras, nes, kai po ranka internetas, jau daugelis dalykų išsiaiškinta pačių skaitytojų (jeigu kalbėsime apie LGBTQ+ auditoriją). Bet neapsigaukime, iki šiol nelabai (bent jau niekas nešauna į galvą be jaunuoliams skirtos knygos Pierre Szalowski Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją) lietuviškai neturime tokių kūrinių, todėl šios knygos pasirodymas, sakyčiau, tampa ir tam tikru komerciniu išbandymu, ir literatūros apie LGBTQ+ asmenis įsteigimu šiaip jau heteronormatyvinėje jaunimo literatūroje. Komiksai versti su jaunuoliams būdingu mokykliniu slengu, juos vertė prityrusi vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, todėl tas buitinis kalbinis lygmuo tik dar labiau, manau, leidžia susitapatinti su Čarliu ir Nikiu. Knygos gerbėjus galiu nudžiuginti, nes leidykla suinteresuota išleisti ir kitas komikso dalis lietuviškai.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Dailės paroda: Neringa Dubietytė ir jos dailės darbai, paveikslai

 Sveiki,

 

Šiuo metu Klaipėdos prekybos centre BIG‘as vyksta dailininkės Neringos Dubietytės (g. 1989) dailės darbų paroda. Mėgstu nemokamai apžiūrėti naujausias ten vykstančias parodas, galiu ilgai prie vieno paveikslo išstovėti ilgai, kol pajuntu perteiktą idėją, mintį, prisijaukinu tapybos techniką, tekstūrą, spalvas, vaizduojamų objektų pustonius ir nuotaiką.  

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Klaipėda, paminklas "Arka" – "Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva"

Sveiki,

 

Aną saulėtą rugsėjo savaitgalį vaikščiodamas po Klaipėdos senamiestį, pamaniau, kad Klaipėda labai gražėja. Sutvarkytas Danės krantinės skveras išties atrodo daug geriau. Čia jau ir šokantis fontanas, ir ilga Klaipėdos istorijos juosta palei senąsias liepas. Ir žinoma, tas įspūdingas paminklas, kuris pastatytas 2003 metais, skirtas Lietuvai įprasminti. Paminklas „Arka“, kaskart vis kitoks, kaskart vis toks pat.

 

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėda: meksikiečių restoranas Casa De Locos, nuotraukos, įspūdžiai, komentarai, atsiliepimai

 Sveiki,

 

Šįkart vaikščiodami po uostamiestį su draugais nusprendėme užsukti ne į mums įprastas restorano vietas, o išbandyti ką nors naujo ir unikalaus. Nepasakyčiau, kad esu didelis meksikietiškų patiekalų ir virtuvės mėgėjas, bet tai valgiai, į kuriuos nespjaučiau ir, manau, dažnu atveju labai sočiai ir skaniai prisikirsčiau.

 

Klaipėdos senamiestyje, Kepėjų g. 16-1 name, įsikūręs meksikietiškos dvasios ir virtuvės restoranas „Casa De Locos“ (liet. Bepročių namas) iš tikrųjų atrodo kaip atskiras pasaulis, atskilęs ne tik nuo viso senamiesčio, bet ir visos Klaipėdos. Įspūdingas kelių aukštų interjeras, nusidriekę ilgi vijokliniai vynuogynai, nuolat skambanti Lotynų Amerikos muzika, o dekoras primena tolimosios Meksikos uždarus kiemelius. Būtų įdomu, pamaniau, apsilankyti čia sutemus, nes visur įrengtas lauko elektrinis šildymas, mirgu-margu išvedžiotų lempučių, kurių, tiesą sakant, dienos metu nelabai matosi, bet sutemus turėtų atrodyti puikiai.

 

Iš tikrųjų tai įspūdinga terasinė užeiga, kuri turi ir vidines patalpas, ir balkonus po stikliniu stogu. Be galo išskirtinė vieta ir atmosfera, kuri žada daug, tačiau užmetus akį į meniu, pradedi suvokti, kodėl niekas pernelyg nekalba apie šią vietą. Pusę meniu sudaro vien alkoholiniai gėrimai t. y., įvairūs kokteliai, meksikietiškas alus, kurio tuokart jau nebeturėjo. Yra ir užkandžių, o vyrauja meksikietiškos tacos, tokie, kaip matote mano fotografijoje, perlenkti ir su įdaru apkepti paplotėliai. Užsisakiau su jautiena ir viskas, atrodo, buvo lyg ir gerai, tačiau su kiekvienu kąsniu jutau, jog jis nepaprastai sausas ir prėskas, mėsoje trūksta net druskos, tarsi būtų gailima prieskonių, kuriais garsėja šiaip jau meksikiečių virtuvė apskritai. Malonus aptarnavimas, nemokamas stalo vanduo, atmosfera, tačiau įtarimus patvirtino, jog su virtuvės patiekalais ne viskas gerai, palikti čia buvusių lankytojų atsiliepimai. Žinoma, atsiliepimų yra pačių įvairiausių, tačiau maisto atžvilgiu jie patvirtino mūsų patirtį. Maistas dažnai būna prėskas.

 

Visgi nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Padavėja pasiūlė aštrų ir skanų padažą, kuris puikiai tiko prie jautienos tacos (o jis iš tikrųjų labai aštrus!). Šiaip atmosfera išties puiki, tik, manau, administracijai reiktų dar kartą peržiūrėti ir įvertinti patiekalų kokybę, juk skanus maistas – tai ko nori iš tikrųjų visi lankytojai ir šioks toks žiupsnelis druskos ar ilgiau patroškinta minkštesnė jautiena pritrauktų daugiau lankytojų. 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera – No Es Que Te Extrañe [letra / lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Garsi amerikiečių atlikėja Christina Aguilera spalio mėnesį pristatys didžiulio savo muzikinio projekto ir albumo „Aguilera“ trečiąją trilogijos dalį. Visus metus skyrusi dėmesį Lotynų Amerikos muzikai, atlikėja neslepia, kad šis kūrybos etapas buvo savo šaknų paieškos ir atradimo refleksija. Albume, kurią sudaro trys dalys „La Fuerza“ (Jėga), „La Tormenta“ (Audra) ir „La Luz“ (Šviesa) pačiais įvairiausiais konceptais nagrinėjama Lotynų Amerikos muzikos istorija ir pačios atlikėjos gyvenimas.

 

Naujausia baladė iš „La Luz“ albumo pavadinimu „No Es Que Te Extrañe“ (Tai ne tai, kad tavęs pasiilgau) pasirodė prieš kelias dienas ir jau suvirpino ne vieno klausytojo širdį, nes, kaip pati atlikėja teigė, šioji daina yra tokia asmeniška ir autentiška, kokios ji dar niekada nebuvo išleidusi. Keliasluoksnė baladė, į kurią įsiterpia Lotynų Amerikos muzikos ritmai, iš esmės pasakoja tikrą atlikėjos vaikystės istoriją, kada amerikietė mama gyvendama su tėvu karininku iš Ekvadoro, nuolat patirdavo įvairų smurtą, kuris retkarčiais kliūdavo ir pačiai Christinai. Vaizdo klipe, kurį, beje, režisavo pati atlikėja, bandoma atkurti tą šeimos situaciją ir per muziką apmąstyti traumuojančios patirties padarinius. Nors didžioji dalis vaizdo klipo skirta vaidybinei daliai, bet jame sušmėžuoja ir autentiškos atlikėjos vaikystės nuotraukos. Dainos nuotaika ir emocionalus atlikimas lyginami su garsiuoju atlikėjos kūriniu „Hurt“, kuris pasirodė 2006 metais ir taip pat iš angliškosios muzikos perspektyvos apmąstė tėvo netekties istoriją.

 

Žodžiai / lyrics / letra

Christina Aguilera – No Es Que Te Extrañe

 

Mmm

 

Yo no sé si tengo ganas de mirarte

Porque duele solamente de pensarte

Tengo miedo de buscar y no encontrarte

O hallarte ya muy tarde y que ya no pueda amarte

 

Yo no sé si en tu mente aún hay recuerdos

Por a mí me quedan pocos, y uno de ellos

Es tu aroma, yo colgada de tu cuello

Ese no lo borra el tiempo, ese no lo borra el tiempo, mmm

 

No es que te extrañe

Solo es curiosidad saber qué estás haciendo

Si alguna vez te has preguntado lo que siento

No te preocupes, que yo nada estoy pidiendo

 

No es que te extrañe

Pero es que tengo miedo a que pasen los años

Y no te diga que ya entendí el pasado

Si fuiste ausente y callado

Fue porque también a ti alguien te hizo daño

 

Uoh-oh-oh

Oh-oh-oh, eh-eh

Uh-uh-uh

Oh-oh-oh, eh-eh-eh

 

No es que te extrañe

Solo es curiosidad saber qué estás haciendo

Si alguna vez te has preguntado lo que siento

No te preocupes, que yo nada estoy pidiendo

 

No es que te extrañe

Pero es que tengo miedo a que pasen los años

Y no te diga que ya entendí el pasado

Si fuiste ausente y callado

Fue porque también a ti alguien te hizo daño

 

Oh-oh

Uoh, ay

Uh-uh-uh

Oh-oh-oh, oh-oh-oh, oh-oh

Oh-oh-oh, oh-oh-oh, oh-oh

 

Ya no quiero más cobardes, no

Aunque memorias me falte, no

Son tantas y tantas preguntas sin respuestas

Tantas y tantas noches yo despierta

 

Y aunque escucho, ya nada te estoy pidiendo

Todavía me escucho llamando, me iría corriendo

Corriéndole al pasado tan ausente y tan callado

Y es triste decir que a los dos nos hizo daño

 

Mmm

Mmm

Mmm

Mmm

Mmm

 

Jūsų Maištinga Siela