Dienos daina: Jean-Claude Pascal – Nous Les Amoureux (1961, Liuksemburgas) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Šiandien Vilniuje jau lyg ir eilinį kartą pražygiavo „Baltic Pride“ eisena, vis drąsiau ir atviriau, tačiau internete netyla pasipiktinusių ir sąmokslų skleidėjų dauginančių neapykantą ir konspiracinių nesąmonių, tad tą proga, kad vyksta Pride Month, nusprendžiau visiems priminti, kad Liuksemburgas dar 1961 metais „Eurovizijoje“, kuri anuomet nebuvo joks LGBTQ forumas, pateikė dainą apie du vyrus įsimylėjus. Tiesa, ne visi anuomet suprato, apie ką daina, todėl skubu sudėti akcentus.

 

Jean-Claude Pascalas, kurio tikrasis vardas Jeanas-Claude’as Villeminot, buvo charizmatiškas prancūzų dainininkas ir aktorius, gimęs 1927 metais Paryžiuje. Prieš pasukdamas į muzikos pasaulį, jis studijavo architektūrą ir dirbo mados srityje, tačiau vėliau tapo vienu žymiausių savo laikmečio prancūziškos estrados atlikėjų, pasižymėjusiu itin elegantišku stiliumi ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Savo gyvenime Pascalas niekada oficialiai neatskleidė savo seksualinės orientacijos plačiajai visuomenei tuo metu, kai tai buvo laikoma didžiuliu socialiniu tabu, tačiau vėlesniais metais jis vis dažniau kalbėjo apie netradicinės meilės patirtį ir sunkumus, su kuriais susidurdavo tos pačios lyties poras mylintys žmonės.

 

Dainą „Nous les amoureux“, kuri 1961 metais atstovavo Liuksemburgui Eurovizijoje, Pascalas atliko su jam būdinga ramybe ir dramatišku subtilumu. Kūrinys yra klasikinis prancūziško šansono pavyzdys, pasižymintis lyrine melodija ir itin jautriu tekstu, kuriame kalbama apie įsimylėjėlius, kurių laimei nuolat trukdo aplinkiniai ir visuomenės primestos taisyklės. Nors oficialiai daina buvo pristatoma kaip universalus pasakojimas apie meilę, kuriai nelemta išsipildyti, dainos žodžiai apie žmones, „neturinčius teisės mylėti“, buvo akivaizdi užuomina į homoseksualų poros patirtį bei priespaudą, kurią jie jautė šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje.

 

Liuksemburgas tąkart pasirinko Pascalą atstovauti šaliai, siekdamas pristatyti aukšto lygio meninį produktą, kuris išsiskirtų konkurse savo brandumu. Nors Eurovizija 1961 metais dar nebuvo tokia globali platforma, kokią pažįstame šiandien, pasirodymas sulaukė didžiulio pripažinimo ir pasiekė aukščiausią įvertinimą – Jean-Claude’as Pascalas tapo konkurso nugalėtoju. Publika ir žiuri komisijos balsavo už puikų atlikimą bei stiprią emocinę dainos žinutę, tačiau tuo metu oficialioji žiniasklaida ir dauguma klausytojų nė neįtarė, koks gilus ir politiškai drąsus buvo tikrasis šio kūrinio potekstės sluoksnis.

 

Tais laikais visuomenė nebuvo pasirengusi viešai diskusijai apie homoseksualumą, todėl dainos paslaptis liko saugiai paslėpta tarp eilučių. Dauguma žmonių „Nous les amoureux“ suvokė tiesiog kaip liūdną dainą apie nelaimingą meilę, o tikrasis, drąsus atlikėjo užmojis – įgarsinti persekiojamų įsimylėjėlių likimą – pasiekė tik tuos, kurie patys išgyveno panašius jausmus ir galėjo perskaityti užšifruotą žinutę. Šis subtilus būdas kalbėti apie tai, kas buvo draudžiama, padarė dainą unikalų kultūrinį reiškinį, sugebėjusį prasiskverbti pro griežtą cenzūrą.

 

Bėgant dešimtmečiams, supratimas apie šį kūrinį kardinaliai pasikeitė, ir šiandien jis yra vertinamas kaip pirmas, nors ir tylus, bandymas Eurovizijos scenoje atstovauti LGBTQ+ bendruomenės jausmams. Pats Jean-Claude’as Pascalas vėlesniuose interviu atvirai patvirtino, kad daina buvo skirta homoseksualiai meilei, taip suteikdamas jai istorinį svorį ir statusą. Šiandienos kontekste ši daina yra laikoma ne tik gražiu muzikos istorijos palikimu, bet ir ryžtingu kultūriniu pareiškimu, atvėrusiu kelią vėlesnėms kartoms atvirai kalbėti apie savo tapatybę didžiosiose scenose.

 

Dabar „Nous les amoureux“ yra gerbiamas kaip LGBTQ+ istorijos Eurovizijoje pradininkas, primenantis apie drąsą, kurios reikėjo tam, kad net ir metaforos būtų panaudotos socialiniam teisingumui bei tolerancijai skatinti. Nors šiandien mes gyvename kitokioje, atviresnėje visuomenėje, Pascalo atlikta daina išlieka kaip liudijimas apie laikus, kai meilė turėjo būti slepiama, ir kartu kaip triumfo simbolis, įrodantis, kad tikra emocija galiausiai visada randa kelią į auditorijos širdis.

 

Pasiklausykite šios dainos.

Jean-Claude Pascal - Nous Les Amoureux

[žodžiai / lyrics]

 

Nous les amoureux

On voudrait nous séparer

On voudrait nous empêcher

D'être heureux

 

Nous les amoureux

Il paraît que c'est l'enfer

Qui nous guette

Ou bien le fer

Et le feu

 

C'est vrai, les imbéciles et les méchants

Nous font du mal, nous jouent des tours

Pourtant rien n'est plus évident

Que l'amour

 

Nous les amoureux

Nous ne pouvons rien contre eux

Ils sont mille et l'on est deux les amoureux

 

Mais l'heure va sonner

Des nuits moins difficiles

Et je pourrai t'aimer

Sans qu'on en parle en ville

C'est promis

C'est écrit

You might also like

First Time He Kissed a Boy

Kadie Elder

L’amour à la Française

Les Fatals Picards

De troubadour

Lenny Kuhr

Nous les amoureux

Le soleil brille pour nous

Et l'on dort sur les genoux

Du bon Dieu

 

Nous les amoureux

Il nous a donné le droit

Au bonheur et à la joie

D'être deux

 

Alors, les sans-amour, les mal-aimés

Il faudra bien nous acquitter

Vous qui n'avez jamais été

Condamnés

 

Nous les amoureux

Nous allons vivre sans vous

Car le ciel est avec nous

Les amoureux

 

Maištinga Siela

Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

#18 Bašaras (Bashar): kaip kurti savo realybę ir dirbti su įsitikinimais, ribojančiais tavo potencialą

 

Sveiki,

 

Tęsiu mediumo ir aukštesnės sąmonės Bašaro pranešimus žmonijai. Štai ką jis šįkart sako.

 

Bašaro mokyme pagrindinė idėja yra ta, kad žmogaus patiriama fizinė tikrovė nėra atsitiktinė, o veikia kaip preciziškas veidrodis, atspindintis mūsų vidinius įsitikinimus. Jis teigia, kad kiekviena aplinkybė ar įvykis mūsų gyvenime yra tiesioginis mūsų turimų įsitikinimų rezultatas. Jei norime keisti savo išorinį pasaulį, privalome pradėti nuo „įsitikinimų audito“ – išsiaiškinimo, ką laikome tiesa, nes būtent šie pamatiniai įsitikinimai diktuoja, kokias galimybes matome ir kokius pasirinkimus darome.

 

Pasak Bašaro, žmogaus motyvacija veikia pagal nekintamą mechanizmą: mes visada pasąmoningai renkamės tai, kas mums atrodo labiau „pozityvu“ ar mažiau „skausminga“. Jei žmogus nuolat renkasi save žalojančius ar nepageidaujamus modelius, tai nereiškia, kad jis neturi valios – tai reiškia, kad jo viduje egzistuoja prieštaringas įsitikinimas, jog toks elgesys kažkokiu būdu yra saugesnis ar teisingesnis. Sėkmės raktas yra atpažinti šiuos paslėptus ryšius tarp baimės ir pasirinkimo, ir sąmoningai perrašyti savo vidines nuostatas.

 

Dalis Bašaro patarimų yra skirti mūsų gebėjimui paleisti griežtus lūkesčius. Dažnai žmonės įstringa stengdamiesi manifestuoti norus tiksliai taip, kaip suplanavo fizinis protas. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad mūsų protas yra ribotas ir nemato visos egzistencijos „didžiojo paveikslo“. Kai sugebame atsisakyti reikalavimo, kad rezultatas atrodytų konkrečiai vienaip, mes atsiveriame daugybei kitų, galbūt daug geresnių, sėkmės kelių, kurie iki tol buvo nematomi,.

 

Pasaulinių krizių ar asmeninių iššūkių akivaizdoje Bašaras kviečia matyti ne chaosą, o galimybę pasirinkti savo vibracinį dažnį. Jis aiškina, kad šiuo metu žmonija išgyvena „perėjimo per slenkstį“ laikotarpį, kuriame skirtingi tikrovės variantai ima vis labiau tolti vienas nuo kito. Kiekvienas įvykis yra proga nuspręsti: pasiduoti baimei ar išlikti savo pasirinktoje teigiamoje vibracijoje. Tokiu būdu žmogus pats pasirenka, į kokią „paralelinę tikrovę“ jis nori persikelti.

 

Galiausiai, svarbiausiu gyvenimo varikliu Bašaras laiko nuoširdžią aistrą. Jis skatina veikti ne dėl „rezultato“ ar išorinio patvirtinimo, o tiesiog todėl, kad veikla pati savaime mus džiugina. Kai žmogus tampa savimi ir drąsiai demonstruoja savo tikrąją esmę, pasaulis natūraliai atsiliepia. Šiame kelyje svarbiausia yra klausytis – tiek savęs, tiek kitų – ir suvokti, kad esame ne vieniši kūrėjai, o dalis didelio, tarpusavyje susijusio egzistencijos tinklo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 194: už gyvenimo daugiau nieko nėra, todėl gyvenimas pats svarbiausias

 

Sveiki.

 

Jau kuris laikas nerašiau pozityvumo įrašų. Buvo įvairus laikas, nors turėjau tą daryti nuosekliai, tačiau ne visada pavyksta. Šiek tiek atkrito darbai ir jaučiu, kad vis daugiau laiko lieka knygos skaitymui, nuostabios vasaros pradžiai ir tiesiog pabuvimui savimi vienatvėje. Belieka sulaukti kelionių ir tikrų atostogų!

 

Visas tas kartėlis ir susipriešinimas, kuris retsykiais iškyla ir įsigali kasdienybėje iš tikrųjų tėra tik iliuzija, įtampa, kylanti iš nepasitenkinimo ir to, kad pasaulis tau kažkodėl turėtų būti skolingas. Bet iš tiesų mes tik neleidžiame viskam būti taip kaip yra. Vis prisimenu vienos aklos mergaitės interviu, kuri pasakė, kad žmonės nelaimingi tik dėl to, kad jie nori kur kas daugiau už gyvenimą, tačiau už gyvenimą daugiau nieko nėra. Tokiomis akimirkomis tai byloja paprasta vaiko tiesa, kuri gali būti akimirkos nušvitimu: gyventi reikia kur kas paprasčiau iš čia atsiras ir laisvė ir galimybė patirti nesusipriešinimą, o paleidimą. Gyventi mąstant kaip vaikui be pretenzijų.

 

Maištinga Siela

Saartjie (Sarah) Baartman – moteris dėl savo fizinių formų paversta dviem šimtmečiams eksponatu

Sveiki!

 

Apie šią asmenybę sužinojau skaitydamas „Įdomioji sekso istorija“, nutariau, kad bus ir atklydusiems skaitytojams.

 

Saartjie Baartman, gimusi apie 1789 metus Pietų Afrikoje, buvo Khoikhoi tautos atstovė, kurios gyvenimas tapo tragišku Europos kolonijinio rasizmo įrankiu. Ji pasižymėjo išskirtiniais kūno bruožais, įskaitant steatopigiją (riebalų kaupimąsi sėdmenų srityje) bei padidėjusias lytines lūpas, kas tuo metu europiečiams atrodė egzotiška ir nesuprantama. Būtent dėl šios fizinės išvaizdos ji tapo geidžiamu objektu, kurį vėliau, 1810 metais, pirklys išvedė iš gimtinės į Angliją, žadėdamas geresnį gyvenimą, tačiau realybė tapo brutalios eksploatacijos keliu.

 

Atvykusi į Londoną, ji nebuvo laisva moteris, o tapo „keistenybių šou“ atrakcija, kurioje ją, pramintą „Hotentotų Venera“, minios smalsuolių stebėjo kaip objektą. Ji buvo priversta pusnuogė demonstruotis scenose, patirdama ne tik fizinį viešumą, bet ir nuolatinį seksualizuotą vertinimą, nes jos kūnas buvo klaidingai interpretuojamas kaip laukinės gamtos ir ištvirkimo simbolis. Toks elgesys buvo fundamentaliai neteisingas, nes ji buvo traktuojama ne kaip žmogus, o kaip „mokslinis“ eksponatas, kuriuo buvo spekuliuojama siekiant pelno ir patenkinant rasistinį europiečių smalsumą.

 

Po kelerių metų patirties Anglijoje, ji buvo pervežta į Paryžių, kur jos padėtis dar labiau pablogėjo. Išnaudojimas pasiekė aukščiausią tašką, kai ji prarado bet kokią autonomiją ir tapo mokslininkų bei pramogų verslo stebėjimo objektu. Nuolatinis žeminimas, skurdas ir socialinė izoliacija palaužė jos sveikatą, todėl 1816 metų sausio 1 dieną ji mirė Paryžiuje, būdama vos 26 metų. Jos mirties priežastys dažnai siejamos su alkoholizmu, depresija ir plaučių ligomis, kurias išprovokavo ilgametis psichologinis bei fizinis išnaudojimas.

Perlaidojimo vieta Afrikoje.

 

Po jos mirties pasityčiojimas nesibaigė: prancūzų anatomas Georges’as Cuvier atliko skrodimą, siekdamas įrodyti savo rasistines teorijas apie tariamą „žemesnių rasių“ primityvumą. Jos kūnas buvo negailestingai sudarkytas: skeletas, smegenys ir lytiniai organai buvo atskirti, užkonservuoti stiklainiuose ir dešimtmečius demonstruojami Paryžiaus Žmogaus muziejuje kaip mokslo „atradimai“. Toks elgesys su jos palaikais buvo galutinis žmogaus orumo neigimas, paverčiantis ją nuolatiniu Europos rasinio pranašumo simboliu.

 

Tik po ilgų dešimtmečių, 1974 metais, jos palaikai buvo pašalinti iš viešos ekspozicijos ir padėti į muziejaus saugyklas. Vis dėlto, tik po dešimtojo dešimtmečio derybų tarp Pietų Afrikos vyriausybės ir Prancūzijos, buvo pasiektas susitarimas dėl jos grąžinimo į tėvynę. Šis procesas tapo svarbiu simboliniu gestu, žyminčiu Pietų Afrikos perėjimą prie orumo ir susitaikymo po apartheido laikotarpio.

 

2002 metais Saartjie Baartman palaikai pagaliau buvo sugrąžinti į gimtąją žemę, kur įvyko iškilmingos laidotuvės Hankejaus mieste. Rugpjūčio 9-ąją, minint Nacionalinę moterų dieną, ji buvo palaidota su derama pagarba, taip nutraukiant beveik du amžius trukusį jos kaip eksponato „gyvenimą“. Šiandien jos istorija yra vertinama kaip vienas ryškiausių mokslinio rasizmo ir kolonializmo pavyzdžių, primenantis apie būtinybę ginti žmogaus teises bei atpažinti praeities nusikaltimus prieš žmoniją.

 

Maištinga Siela

Ar Romos imperiją tikrai sugriovė gėjai? Iš kur atsirado šis įsitikinimas ir kodėl iš tikrųjų žlugo Roma?

 

Sveiki!

 

Vis galima viešojoje erdvėje išgirsti tokį pasakymą, kad toleruoti gėjų ir apskritai visų homoseksualų negalima, nes jie civilizacijai neša pražūtį, o kaip pagrindinis argumentas iš „iš oro“ pateikiamas argumentas, jog Roma žlugo būtent dėl ją užvaldžiusių gėjų (aliuzija į gėjų Europą, gėjų Briuselį ir gėjų diktatūrą, mafiją), pastarieji sietini su vertybių degradacija, nevaldomu seksualiniu ištvirkimu ir palaidu, lengvabūdišku ir disciplinos neturinčiu gyvenimo būdu.

 

Paskutinėmis dienomis socialiniuose tinkluose, besiruošiant LGBTQ+ eitynėms, vėl užplūdo mitiniai kaltinimai, kad Romą sužlugdė... homoseksualai. Tai absurdiškai juokinga, bet nutariau plačiau pasidomėti, iš kur šis homofobinis nepagrįstas įsitikinimas susiformavo ir kaip jis prigijo net tarp intelektualų, kurie tikriausiai tos senovės Romos istorijos nei girdėjo, nei jos išmano, bet MANO, KAD ŽINO, kas dėl jos žlugimo kaltas, bet manyti netolygu žinoti.

 

Kaip susikūrė šiuolaikinis mitas, kad Romą sužlugdė gėjai? Kas ir kodėl skleidžia šitą propagandą ir kam jis naudingas?

 

Idėja, kad Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas ar „gėjai“, yra ne istorinis faktas, o modernus mitologinis darinys, suformuotas XIX–XX a. konservatyviosios kultūros atstovų. Šis naratyvas atsirado bandant įpinti Antikos istoriją į šiuolaikinius politinius debatus apie moralę ir visuomenės tvarką. Užuot objektyviai analizavę sudėtingas imperijos žlugimo priežastis, šio mito kūrėjai pasitelkė „nuosmukio“ retoriką, kurią patys romėnai naudojo savo politiniams oponentams kritikuoti. Taip atskiri moralizuojantys komentarai iš senovės tekstų buvo išplėsti iki pasaulinės „teorijos“, siekiančios parodyti, kad neva nukrypimas nuo tradicinių patriarchalinės šeimos normų tiesiogiai lemia civilizacijų griūtį.

 

Šio mito ištakos glūdi pačių romėnų rašytojų, tokių kaip Tacitas, Svetonijus ar Juvenalis, darbuose, tačiau svarbu suprasti, kad jie seksualinį elgesį vertino visiškai kitame kontekste. Romėnų elito kritikai, rašydami apie imperatorių, pavyzdžiui, Nerono ar Heliogabalo, seksualinius nuotykius, siekė ne diagnozuoti seksualinę orientaciją, o pabrėžti politinį neveiksnumą ir nukrypimą nuo senosios Romos „virtus“ (vyriškumo ir dorybės) idealų. Šie autoriai savo politiniuose pamfletuose naudojo seksualumą kaip ginklą – apkaltinti vyrą „pasyviu“ seksualiniu elgesiu reiškė apkaltinti jį silpnumu, moteriškumu ir nesugebėjimu valdyti, o tai šiais laikais buvo klaidingai interpretuota kaip kova prieš „gėjus“.

 

Mokslinėje literatūroje šis mitas yra nuosekliai dekonstruojamas ir atmetamas. Istorikas Edwardas Gibbonas, savo fundamentaliame veikale „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“, nors ir minėjo moralinį nuosmukį, savo argumentus grindė krikščionybės įtaka ir instituciniu silpnumu, o ne seksualinėmis mažumomis. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Amy Richlin savo darbe „The Garden of Priapus“ arba Craigas Williamsas knygoje „Roman Homosexuality“, detaliai išanalizavo romėnų seksualumo sampratą ir patvirtino, kad „homoseksualumas“ kaip tapatybė Romoje apskritai neegzistavo. Mokslininkai pabrėžia, kad diskursas apie seksualinį dekadansą buvo tik retorinis įrankis, skirtas diskredituoti valdovus, o ne realus socialinis reiškinys, daręs įtaką imperijos karinei galiai.

 

Seksualumo suvokimas Romoje rėmėsi griežta hierarchija: svarbu buvo ne partnerio lytis, o tai, ar esi dominuojantis, ar pasyvus partneris. Romėnų vyrui buvo visiškai priimtina turėti lytinių santykių su vyrais, vergais ar prostitutėmis, su sąlyga, kad jis išlaikė savo, kaip piliečio ir „tikro vyro“, dominavimo poziciją. „Gėjai“ kaip socialinė grupė su bendrais interesais ar politine galia niekada neegzistavo; seksualinis elgesys buvo privatus reikalas, neatsiejamas nuo galios santykių, o ne politinė tapatybė. Taigi, romėnų visuomenė seksualiai buvo kur kas liberalesnė nei moderni Vakarų visuomenė, todėl kaltinimas „homoseksualų invazija“ yra anakronizmas, t. y. chronologinė klaida, kai įvykis, asmuo, daiktas, reiškinys ar idėja yra perkeliami į jiems nebūdingą laikmetį.

 

Galiausiai šiandieninis mitas apie „gėjus, sužlugdžiusius Romą“, yra pavojingas, nes jis ignoruoja tikrąsias Romos griūties priežastis: ekonominę infliaciją, nuolatinius barbariškų genčių įsiveržimus, valstybės aparato biurokratizaciją ir nuolatinius pilietinius karus dėl sosto. Šis mitas veikia kaip lengvai virškinamas, emocijomis grįstas paaiškinimas, leidžiantis tam tikroms ideologinėms grupėms išvengti sudėtingų geopolitinių ir ekonominių problemų analizės. Istoriškai patikrinus faktus, tampa aišku: Romos imperija žlugo ne dėl to, kad jos piliečiai gyveno per daug laisvą seksualinį gyvenimą, o dėl to, kad ji nebegalėjo atlaikyti milžiniško išorinio ir vidinio spaudimo, kurį suformavo šimtmečius trukusi imperinė ekspansija ir vėlesnė stagnacija. Toks būtų daugmaž istorinės tiesos kontekstas, bet ar nors vienam homofobui tai įdomu?

 

Maištinga Siela