Knyga: Jón Kalman Stefánsson "Dangus ir pragaras"

 

Jón Kalman Stefánsson. „Dangus ir pragaras“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 208.

„Žodžiai turi magiškų galių, jie gali nužudyti Dievą, gali išgelbėti gyvybes ir jas pragaišinti. Žodžiai yra strėlės, kulkos, mitologiniai paukščiai, persekiojantys Dievą, žodžiai yra daugybės tūkstančių metų senumo žuvys, gelmėse susiduriančios su baisybėmis, jie tinklai, pakankamai talpūs, kad pagautų pasaulį, o ir dangų, tačiau kartais žodžiai yra visiškai niekas, nunešioti skarmalai, per kuriuos šaltis eina kiaurai, niekam tikę įtvirtinimai, kuriuos mirtis ir bėda be vargo peržengia (p. 193).“

Sveiki, skaitytojai!

Esate pastebėję, kad šiauriečiai žmonės yra ne tik santūresni ir uždaresni, bet ir labiau linkę į privatumą ir vienatvę? Kaskart šis stereotipas iškyla, kai pradedu skaityti rimtąją grožinę skandinavišką literatūrą. Štai lietuviai, kurie dažnai svetur taip pat apibūdinami kaip gana uždari, rašo kitaip nei skandinavai. Tą patį pasakyčiau ir apie britus, kurie labiau panašūs į amerikiečius savo literatūra, nei į skandinavus, nors irgi yra perpūsti Šiaurės jūros ir geografiškai stoja skersai kelio tarp norvegų ir islandų. Šie stereotipai, manau, ne iš piršto laužti, nes tautos charakteris ir filosofija vienaip ar kitaip pasireiškia literatūros tradicijoje ir iš tradicijos kylančioje šiuolaikinėje literatūroje, tad nieko čia blogo nėra. Islandų rašytojo Jón Kalman Stefánsson (g. 1963) romaną Dangus ir pragaras (isl. Himnaríki og helvíti) būčiau praleidęs pro akis, tačiau kažkur perskaičiau (tikėtina, kad Baltų lankų vyriausiosios redaktorės Saulinos Kochanskaitės metines leidyklos rekomendacijas, kurios dažnai sutinka su mano literatūriniu skoniu), tad pasitikėdamas įsigijau šią knygą ir, tiesą sakant, nepasigailėjau nuo pat pirmojo puslapio.

Knygą versta ne iš kokios antrinės verstinės knygos egzemplioriaus, o tiesiogiai iš islandų kalbos ir tai atliko Rasa Barauskienė. Kiek Lietuvoje mokančių sudėtingą islandų kalbą? Tikriausiai vienetai ir jie dirba literatūros srityje. Argi nenuostabu? Vertimas kaip ir paties rašytojo tekstas kaip kokia skandinaviška poezija, primenanti šiek tiek estų herojinį epą Kalevą. Buvau pasiilgęs tokios santūrios ir šiaurietiškos knygos, kurios istorija taip greitai skaitytųsi ir įtrauktų. Paskutinįkart, žinoma, skaičiau nobelisto norvego Jon Fosse Trilogiją (Aukso žuvys, 2025), kuri turi stebėtinai labai panašių pasakojimo elementų su knyga Dangus ir pragaras, jeigu nežinočiau, kad tai norvego ir islando skirtingi kūriniai, sakyčiau, kad juos galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus.

Nors autorius buvo 2017 nominuotas Tarptautiniam Bookeriui už mums, lietuviams, nežinomą kol kas romaną Žuvys neturi kojų, tačiau labiausiai pasaulyje autorius išgarsėjo dėl Trilogijos apie berniuką, o romanas Dangus ir pragaras yra pirmoji šios trilogijos dalis. Nežinau, ar šiuo metu leidykla ruošia kitas dalis, nes jau praėjo kone dveji metai nuo šio romano pasirodymo ir kol kas apie tęsinius nekalbama, bet paminėsiu, kad yra ir kitos dvi dalys: Angelų liūdesys ir Žmogaus širdis. Pirmosios dalies siužetas tik iš pažiūros atrodo romus ir nesudėtingas: atokiame Islandijos žvejų kaimelyje, sakyčiau, XIX amžiau antrojoje pusėje. Pagrindinis veikėjas – jaunas berniukas, kurio vardas tekste niekada neminimas. Jo geriausias draugas Baurduras žūsta jūroje per audrą, nes užsimiršęs (skaitydamas Miltono Prarastąjį rojų) namuose paliko savo neperšlampamą apsiaustą, todėl žvejyboje jį perpučia ledinis vėjas, jis sušlampa ir mirtinai sušąla. Berniukas, apimtas sielvarto, iškeliauja į pavojingą kelionę per sniegą ir ledą, nešinas ta lemtinga knyga, norėdamas ją grąžinti, o galbūt – ir pats pasitikti mirtį...

Knyga pritrenkiančiai graži, nors ir atšiauri. Santykiai mistifikuojami, atrodo, kad islandiškas šaltis taip šaldo tų žmonių kūnus, kad dažnai jie nebeatskiria tikrovės nuo iliuzijos, todėl retsykiais atrodo, jog viskas vyksta kaip sapnas. Veikėjai apspangę ne tik nuo šalčio, bet ir nuo poezijos, gražių žodžių, kurie tampa šiluma atšiauriai tikrovei. Labiausiai romane stebino vyrų pasiryžimas keliauti valtimis į žvejybą mirtinomis sąlygomis. Tie žvejai, užaugę prie šaltos jūros, bet stebina, kad beveik nė vienas nemoka plaukti. XIX amžius, žmonės skęsta kiekvieną sezoną ir žvejai neapmokyti ne tik išsikapanoti, bet realiai neturi net neperšlampamų, kaip tekste minima, neįkainojamų amerikoniškų batų. Nors tikriausiai nėra ko stebėtis, Islandija tuo metu skurdi, visuomenė kaimeliuose daro ką gali, todėl visur tvyro religinis pamaldumas. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima ritualais ir užkalbėjimais, žegnojimais, kad tik niekas nenumirtų, žegnoja valtis, irklus ir net tinklus, tad racionalumą ir pasiruošimą žūklei pergali tik inertiškas bei ritualinis tikėjimas, kuris iš nūdienos perspektyvos atrodo radikaliai pražūtingas.

Stebino veikėjų suskirstymas į tuos, kurie trokšta žinių ir literatūros ir tuos, kurie niekina skaitančiuosius. Ar skaitymas Miltono poezijos ko nors išmokino paskenduolį Baurdurą? Tik tai, kad literatūra kaip ir religija gali apmaudžiai pražudyti, todėl negalima pasikliauti vien gražiais žodžiais. Tą lyg ir turėjo suprasti bevardis berniukas, kuris gal platoniškai buvo įsimylėjęs patį Baurdurą, o gal siejo jį su savimi kaip vyresnį brolį ar tėvą, kurio jam trūko, tad tas įsipareigojimas ir netekties šokas, kurį autorius bando potekstėje perteikti kaip berniuko kaltės jausmą dėl išdavystės, nes galiausiai berniukas pasirenka neprisijungti prie draugo pomirtiniame pasaulyje, o toliau pabandyti gyventi. Kitą vertus, reikia tokių knygų apie vyrišką draugystę, tai labai gražu, čia autorius visa tai sutaurina.

Yra tokių gražų literatūrinių pasažų, kuriuos autorius kuria, kaip minėjau, literatūriškai apjungdamas vietovės kultūrinius elementus, filosofiją ir religiją, sukuria savotišką krikščionišką ir pagonišką mąstymo skandinavišką variaciją. „Žuvys nėra vien tuntas šaltakraujų stuburinių gyvūnų, gyvenančių vandenyje ir kvėpuojančių žiaunomis, žuvys yra daug daugiau. Dauguma Islandijos gyvenviečių pastatytos ant menkių kaulų, tie kaulai yra svajonių skliautų pilioriai (p. 65).“

Jón Kalman Stefánsson

Tiesa, antroji knygos dalis patiko kiek mažiau. Berniukas patenka į miestelį pas itin blogos reputacijos našlę Geirtrūdą, kuri lesina varnas, o prabangiuose iš vyro paveldėtuose namuose elgiasi kaip laisvo elgesio merginos bordeliuose (primena H. Wassmo Dinos knygos ištarmes, kuriant moters charakterį). Čia vėl man išniro prisiminimai iš skaityto Kim Leine Amžinybės fiordo pranašai (Kitos knygos, 2019), kuriame vaizduojama atšiaurioji Grenlandija ir kultūrinė dramatiška kaita. Autorius Danguje ir pragare perteikia sudėtingą Islandijos reformacijos pradžią, nes kas gi yra Geirtrūda, jeigu ne vien tik atvykėlė maištininkė, kuri nepriimama vietinių moterų, nes yra kitoniškos kultūros, kurios misija griauti senąją tvarką. Iš esmės antrojoje dalyje romanas tampa socialinių įtampu romanu, o konfrontacijoje atsiduria kitatautė Geirtrūda ir pastoriaus žmona su moterų sambūriu.

Geirtrūda ir jos aklasis globojamas kapitonas, turintis 400 knygų, (o į šią biblioteką netrukus taikysis berniukas), ženklina islandų modernizacijos pradžią: žinios ateina iš pasaulinės literatūros ir mokslo, o šiai  uždarai ir vien maldomis bei prietarais pasikliaujančiai visuomenei labiausiai reikia šviestis, tačiau dėl tų pačių prietarų ir tradicijų laikymosi visuomenė slopina galimus modernizacijos procesus. Rašydamas šias eilutes pagalvojau apie mūsų dalį lietuvių, kurie niekaip negali nuslopinti troškimo laikytis tariamų šeimos maršo ir apipintų mitų apie tariamas tradicines vertybes įsitikinimų ir gintis nuo susikurtų demonų.

Knygoje mirtis romantizuojama kaip daug geresnė tikrovės būsena už gyvenimą, nes po mirties gi viskas atleidžiama, kita vertus, tai pagrįsta, nes jūreiviai (jauni ir jau patyrę) skendo jūroje kaip musės, tad vaizduojamoje tikrovėje nebuvo šeimos, kuri nebūtų netekusio kokio nors artimojo. „Du įgulos nariai nuskendo, kūnų taip ir nesurado, jie prisijungė prie didžiulio būrio jūrininkų, klajojančių vandenyno gelmėse, šnekučiuojančių vienas su kitu apie lėtą laiko tėkmę, laukiančių kažkieno senovėje jiems pažadėto paskutinio šaukimo, laukiančių, kol Dievas juos ištrauks, sužvejos juos į savo žvaigždėtą vandenyną, išdžiovins šiltu pūstelėjimu, leis jiems sausutėlėmis kojomis vaikštinėti po dangaus karalystę (p. 162).“

Labai patiko knygos pabaiga, tokia perteikianti visos knygos esmę. Berniukas aptarnauja kavą geriantį aklą kapitoną, kuris visas savo prisiminimais tebegyvena audringoje jūroje, nebeskiria tikrovių, o šalia alų maukia kitas užgrūdintas jūreivis, kurio sąmonė tamsėja su kiekvienu bokalu, kad nebegali prisiminti net savo žmonos vardo, tačiau puikiai įsivaizduoja, jog yra drauge su alku kompanionu jūroje. Tam tikra prasme knyga apie gyvenimo paveiktą būvį, kuris transformuoja tikrovę į iliuzijų pasaulį, apie tam tikrą islandišką jūreivio filosofiją ir ribinių patirčių ir mirties baimės priveiktų individų sąmonę, sutraumuotus jūreivius, kurių trauma pergali net pačią mirties baimę, o adrenalinas, kadaise patirtas jūroje, žvelgiant mirčiai į akis, tampa jų dvasios įspaudu, nauja jaudinančio gyvenimo prasmė. Niekas iš jų grįžę į krantą nebegali gyventi normalaus gyvenimo, todėl jie nusideda, tampa smurtingi, plempia alų arba yra nubaudžiami paties likimo tapti neregiais. Berniukas stebi jų netikrą laivą Užeigoje ir tikriausiai pradeda suprasti, kad toji Miltino poezija, gali ne tik pražudyti kaip kad draugą, bet ir išgelbėti nuo visiško gyvenimo aklumo, pačių žvejų susikurto vidinio pragaro. Žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis šis romanas, gebantis iškelti ir išlaikyti skaitytoją iš gelmių virš jūros paviršiaus, kitaip sakant, tarp pragaro ir dangaus. Rekomenduoju!

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 11 d. – priimta Valakų reforma, Apollo 13 pakilimas, lenkai okupuoja Vilnių, gimė Jonas Biliūnas, Valentinas Masalskis ir kt.

Sveiki!

Kokia puiki šiandien balandžio 11 diena! Tuoj eisiu pasivaikščioti po saulutę į parkelį, tad kviečiu jus susipažinti, kas pasaulyje ir Lietuvoje reikšmingo įvyko šią dieną.

Svarbūs Lietuvoje nutikę įvykiai balandžio 11 dieną.

1557 m. – Valakų reforma. Žygimantas Augustas pasirašė „Nuostatus valstiečiams“, kurie galutinai įtvirtino Valakų reformą LDK. Tai buvo viena svarbiausių agrarinių reformų, pakeitusi kaimo struktūrą ir baudžiavos pobūdį.

1919 m. – Vilniaus užėmimas. Lenkijos kariuomenė pradėjo operaciją Vilniui užimti (kurią sėkmingai baigė po kelių dienų), tai buvo vienas iš sudėtingų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir santykių su kaimynais etapų.

1991 m. – Lietuva ir Jordanija užmezgė oficialius diplomatinius santykius.

Svarbūs pasauliniai įvykiai, įvykę balandžio 11 dieną.

1970 m. – „Apollo 13“ misija. Iš Kenedžio kosminių tyrimų centro pakilo „Apollo 13“ erdvėlaivis. Nors misija į Mėnulį nepavyko dėl sprogusio deguonies bako, ji tapo viena įspūdingiausių gelbėjimo operacijų kosmoso istorijoje.

1945 m. – Buchenvaldo išlaisvinimas. JAV kariuomenė išlaisvino Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Kaliniai patys sukilo prieš apsaugą prieš pat pasirodant sąjungininkams.

1814 m. – Napoleono abdikacija. Napoleonas Bonapartas pasirašė Fontenblo sutartį, kuria atsisakė Prancūzijos sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą.

1900 m. – Pirmasis povandeninis laivas. JAV karinės jūrų pajėgos įsigijo pirmąjį modernų povandeninį laivą „USS Holland“, kurį sukonstravo Johnas Philipas Hollandas.

2019 m. – Sudano perversmas. Po masinių protestų Sudano kariuomenė nušalino 30 metų šalį valdžiusį prezidentą Omarą al-Bashirą.

1954 m. balandžio 11-oji, pasak Kembridžo universiteto kompiuterinių skaičiavimų, buvo pripažinta nuobodžiausia diena istorijoje, nes tą dieną esą neįvyko jokių itin reikšmingų naujų įvykių, mirčių ar gimimų (žinoma, tai subjektyvus statistinis modelis).

Žymūs žmonės, gimę balandžio 11 dieną.

James Parkinson (1755–1824): Anglų gydytojas ir vaistininkas. Jis pirmasis 1817 m. moksliškai aprašė „drebamąjį paralyžių“, kuris vėliau jo garbei buvo pavadintas Parkinsono liga. Jo gimimo dieną dabar minima Pasaulinė Parkinsono ligos diena.

Oleg Cassini (1913–2006): Prancūzijoje gimęs amerikiečių mados dizaineris. Jis tapo pasauline ikona, kai tapo oficialiu Jacqueline Kennedy dizaineriu. Jo sukurtas „Jackie stilius“ (kostiumėliai su tabletės formos kepuraitėmis) padarė milžinišką įtaką XX a. šeštojo dešimtmečio madai.

Thomas Harris (g. 1940): Amerikiečių rašytojas, sukūręs vieną šiurpiausių ir žinomiausių literatūros personažų – Hanibalą Lekterį (knygos „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“).

Alessandra Ambrosio (g. 1981): Brazilų supermodelis, ilgametis „Victoria's Secret“ angelas, laikoma viena įtakingiausių moterų mados industrijoje.

Jonas Biliūnas (1879–1907): Vienas mylimiausių lietuvių literatūros klasikas, lyrinės prozos meistras. Jo kūriniai, tokie kaip „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ ar apysaka „Liūdna pasaka“, yra tapę lietuviškos savasties dalimi.

Petras Vaičiūnas (1890–1959): Poetas ir dramaturgas, kurio eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu tapo antruoju Lietuvos himnu. Jis buvo vienas populiariausių to meto dramaturgų, kūręs populiarias pjeses (pvz., „Patriotai“).

Valentinas Masalskis (g. 1954): Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius bei režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo indėlis į Lietuvos teatro mokyklą ir vaidybos meną yra milžiniškas.

Rytis Cicinas (g. 1973): Lietuvos estrados „princas“, dainininkas, be kurio dainų (pvz., „Meilės laivas“) sunku įsivaizduoti lietuvišką popmuziką.

Maištinga Siela

Prūsų mėlis (Prūsiškoji mėlyna spalva), Karaliaučiaus mėlyna: mėlynos spalvos istorija ir įdomybės

 

Sveiki!

Apie tokį dalyką kaip prūsų mėlis pirmąkart plačiau perskaičiau Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti šį pasaulį (Rara, 2022), kurią besąlygiškai rekomenduoju tiek grožinės, tiek mokslinės literatūros mikso gerbėjams. Kas tas prūsiškasis mėlis arba prūsų mėlyna? Apie tai šis įdomus įrašas.

Prūsų mėlio atsiradimo istorija tapo vien tik atsitiktinumu mokslo istorijoje, kuris įvyko pačiame Prūsijos karalystės susikūrimo priešaušryje, apie 1704 metus. Berlyno laboratorijoje dažų gamintojas Heinrichas Diesbachas, bandydamas pagaminti brangų raudoną pigmentą, panaudojo užterštą kalio karbonatą, kuris buvo apdorotas gyvulių krauju. Vietoj tikėtosios purpuro spalvos indas nusidažė neįtikėtinai gilia, sodria ir tamsiai mėlyna spalva, kuri tapo pirmuoju istorijoje sintetiniu pigmentu.

Šis atradimas sukėlė tikrą revoliuciją meno pasaulyje, nes iki tol vienintelė kokybiška mėlyna spalva buvo gaminama iš brangiojo akmens lazurito, todėl prūsų mėlis tapo pigia, bet prabangiai atrodančia alternatyva. Ši spalva ilgainiui įgijo daugybę pavadinimų, kurie atspindėjo jos geografinį paplitimą ir cheminę kilmę. Be klasikinio prūsų mėlio pavadinimo, ji dar žinoma kaip Berlyno mėlis, Paryžiaus mėlis, Karaliaučiaus mėlyna ar net geležies mėlis. Menininkų ir chemikų sluoksniuose ji taip pat vadinama hercbergu arba Milori mėliu.

Įdomu tai, kad būtent ši spalva suteikė pavadinimą cianido rūgščiai, kuri vokiškai buvo pavadinta Blausäure (mėlynoji rūgštis) būtent dėl to, kad pirmą kartą buvo išskirta iš šio pigmento. Nors pavadinime skamba grėsmingas cianido vardas, pats pigmentas yra stabilus ir saugus naudoti dailėje. Savo chemine prigimtimi prūsų mėlis yra sudėtingas geležies ferocianido junginys, žymimas formule Fe4[Fe(CN)6]3. Jos ypatingumas slypi ne tik intensyvume, bet ir gebėjime itin stipriai nuspalvinti kitas medžiagas – net ir mažiausias šio pigmento kiekis gali paversti didelį kiekį baltų dažų šviesiai melsvais. Tai viena iš nedaugelio spalvų, kuri pasižymi tokiu giliu tamsumu, jog beveik primena juodą, tačiau atskiesta atskleidžia skaidrų, vėsų ir magišką mėlynumą.

Šis pigmentas yra itin atsparus šviesai, todėl iki šiol galime gėrėtis senųjų meistrų drobėmis, kuriose mėlis neprarado savo pirminio ryškumo. Prūsijos valstybei šis atradimas tapo strateginiu simboliu, nes spalva buvo pigi ir lengvai pagaminama masiškai, todėl ji tapo oficialia Prūsijos kariuomenės uniformų spalva. Nuo XVIII a. vidurio prūsų pėstininkai, vilkintys tamsiai mėlynais švarkais, tapo disciplinos ir militarizmo ikona visoje Europoje. Ši spalva padėjo sukurti vizualinį Prūsijos, kaip tvirtos ir organizuotos galybės, identitetą, kuris dominavo mūšio laukuose iki pat XIX a. pabaigos. Kariuomenės vadai vertino prūsų mėlį ne tik dėl grožio, bet ir dėl praktiškumo – purvas ant tamsaus audinio buvo mažiau matomas, o kareiviai atrodė grėsmingai ir vieningai.

Meno istorijoje prūsų mėlis paliko neištrinamą pėdsaką, tapdamas mėgstamiausiu daugelio genijų įrankiu. Vincentas van Goghas jį naudojo kurdamas dramatišką „Žvaigždėtos nakties“ dangų, o japonų meistras Katsushika Hokusai šiuo pigmentu nuspalvino savo garsiąją „Didžiąją bangą prie Kanagavos“. Prieš atsirandant prūsų mėliui, tokie mėlyni atspalviai japonų mene buvo neįmanomi dėl pigmentų trūkumo. Įdomu tai, kad XVIII a. pabaigoje ši spalva buvo laikoma madinga ir net šiek tiek paslaptinga – poetas Johannas Wolfgangas von Goethe savo spalvų teorijoje prūsų mėlį siejo su tam tikru melancholišku gyliu ir šaltumu.

Ispanų dailininkas Vicente Palmaroli y Gonzálezas panaudojo šį pigmentą 1850 m. tapydamas hercogienės de Bailen, Marijos de los Dolores Collado y Echagüe, portretą.

Vėlesniais laikais ši spalva persikėlė į technikos pasaulį ir padovanojo mums terminą „blueprint“ (brėžinys). Senojo kopijavimo proceso metu naudojami geležies druskų tirpalai, veikiami šviesos, sukurdavo prūsų mėlio spalvos foną, kuriame ryškėdavo balti brėžinių kontūrai. Taip ši spalva dešimtmečius buvo neatsiejama nuo inžinerijos, architektūros ir pramonės progreso.

Šiandien prūsų mėlio pavadinimas asocijuojasi su intelektualumu, technine pažanga ir istoriniu paveldu, o architektai visame pasaulyje vis dar vartoja šį terminą apibūdindami savo techninius planus. Šiuolaikiniame pasaulyje prūsų mėlis atlieka netikėtą vaidmenį medicinoje. Pasirodo, šis pigmentas yra oficialiai Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintas kaip gyvybiškai svarbus vaistas – jis naudojamas kaip priešnuodis apsinuodijus sunkiaisiais metalais, tokiais kaip talis ar radioaktyvusis cezis. Spalva, kuri kadaise dengė prūsų kareivių pečius ir puošė van Gogho drobes, šiandien gelbėja gyvybes, absorbuodama nuodingas medžiagas žmogaus organizme. Tai liudija apie neįtikėtiną šios spalvos kelią: nuo atsitiktinės klaidos Berlyno laboratorijoje iki universalios vertės simbolio, jungiančio meną, karinę istoriją ir moderniąją mediciną.

Maištinga Siela

Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 10 d. – žuvo lenkų prezidentas Lechas Kaczynkis, "Titanikas" pradėjo kelionę, užpatentuotas "Žiogelis", įkurta Prūsijos kunigaikštystė ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Šiandien, 2026 m. balandžio 10 dieną, saulėta ir malonu, nors gan vėsu. Kuo pasaulis gyveno balandžio 10 diena? Siūlau perbėgti per istorijos faktų domino.

Svarbiausi įvykiai, nutikę Lietuvoje balandžio 10 d.

1911 m. šią dieną mirė vienas garsiausių visų laikų Lietuvos kūrėjų – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis paliko neišdildomą pėdsaką simbolizmo mene, o jo mirtis sulaukus vos 35-erių buvo didžiulis praradimas šalies kultūrai.

1525 m. Prūsijos kunigaikštystės įkūrimas. Krokuvoje buvo pasirašyta sutartis, kuria Vokiečių ordino valstybė tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste ir Lenkijos vasale. Tai iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją Lietuvos kaimynystėje.

2014 m. jūros sienos sutartis. Stokholme buvo pasirašyta svarbi sutartis tarp Lietuvos ir Švedijos dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribų Baltijos jūroje.

Svarbiausi pasaulio įvykiai, nutikę balandžio 10 d.

1912 m. „Titaniko“ startas. Iš Sautamptono uosto Anglijoje į savo pirmąją (ir paskutinę) kelionę išplaukė didžiausias to meto laivas „Titanikas“. Tikėjimas jo „nepaskandinamumu“ subliuško vos po kelių dienų.

2010 m. Smolensko katastrofa. Netoli Smolensko sudužo Lenkijos prezidentinis lėktuvas. Žuvo šalies prezidentas Lechas Kaczyńskis su žmona bei 94 kiti aukšto rango pareigūnai ir įgulos nariai, vykę į Katynės žudynių paminėjimą.

1815 m. Tamboros išsiveržimas. Indonezijoje prasidėjo vienas galingiausių ugnikalnių išsiveržimų rašytinėje istorijoje. Dėl į atmosferą išmestų pelenų kiti metai (1816-ieji) pasaulyje tapo žinomi kaip „metai be vasaros“.

1925 m. „Didysis Getsbis“. Niujorke pirmą kartą išleistas F. Scotto Fitzgeraldo romanas „Didysis Getsbis“. Nors iš pradžių knyga nesulaukė didelės sėkmės, vėliau ji tapo amerikiečių literatūros klasika.

1849 m. „Žiogelio“ patentas. Walteris Hunt užpatentavo apsauginį segtuką (vadinamąjį žiogelį). Įdomu tai, kad jis savo teises į šį genialų išradimą pardavė vos už 400 dolerių, kad padengtų skolas.

1847 m. Josepho Pulitzerio gimimas. Gimė žmogus, kurio pavarde pavadinta prestižinė žurnalistikos premija. Jis buvo vienas iš „geltonosios žurnalistikos“ pradininkų.

1938 m. Austrijos aneksija (Anšliusas). Šią dieną vyko referendumas, kuriame, nacių duomenimis, net 99,75% austrų pritarė susijungimui su Vokietija. Tai buvo lemtingas žingsnis link Antrojo pasaulinio karo.

1998 m. Didžiojo penktadienio susitarimas. Po ilgų derybų pasirašyta taikos sutartis Šiaurės Airijoje, užbaigusi dešimtmečius trukusį smurtinį konfliktą (vadinamąjį „The Troubles“).

Kokie įžymūs žmonės gimė balandžio 10 d.?

Linas Adomaitis (g. 1976 m.): Vienas populiariausių Lietuvos dainininkų, smuikininkas, muzikos prodiuseris ir keliautojas.

Vladas Drėma (1910–1995): Iškilus dailės istorikas, muziejininkas, dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo knyga „Dingęs Vilnius“ yra fundamentalus kūrinys apie sostinės istoriją.

Juozas Bagdonas (1911–2005): Žymus Lietuvos dailininkas, abstrakcionistas, didžiąją gyvenimo dalį kūręs JAV ir Kolumbijoje, vėliau grįžęs į Lietuvą.

Viktoras Kuprevičius (1901–1992): Kompozitorius, pedagogas, Kauno kariliono muzikos patriarchas. Jo dėka Kauno karilionas tapo miesto simboliu.

Stevenas Seagalas (g. 1952 m.): Amerikiečių veiksmo filmų aktorius, kovos menų meistras, išgarsėjęs 90-ųjų blokbasteriuose.

Sophie Ellis-Bextor (g. 1979 m.): Britų dainininkė, kurios hitas „Murder on the Dancefloor“ neseniai išgyveno naują populiarumo bangą.

Charlie Hunnam (g. 1980 m.): Britų aktorius, geriausiai žinomas dėl pagrindinio vaidmens seriale „Anarchijos vaikai“ (Sons of Anarchy) ir filme „Karalius Artūras: kalavijo legenda“.

Williamas Hazlittas (1778–1830): Įtakingas anglų rašytojas, literatūros kritikas ir humanistas, laikomas vienu didžiausių anglų kalbos eseistų.

Bernardo Houssay (1887–1971): Argentinos fiziologas, Nobelio premijos laureatas, tyręs hormonų vaidmenį reguliuojant cukraus kiekį kraujyje.

Haley Joel Osment (g. 1988 m.): Aktorius, kurį visas pasaulis įsiminė kaip berniuką iš kultinio trilerio „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense), ištarusį frazę „I see dead people“.

 

Maištinga Siela

Serialas "Kerėtoja" / "Bewitched" (TV series 1964-1972)

Sveiki, skaitytojai!

Ar prisimenate dešimto dešimtmečio serialą „Kerėtoja“ (angl. Bewitched), ilgą laiką rodytą per LNK savaitgaliais po pietų. Aš puikiai prisimenu, kad jį kartu žiūrėjau su tuo pat metu rodytu kitu amerikiečių kultiniu serialu „Mano svajonių džinė“. Tęsiu 90-ųjų televizinių serialų apžvalgas. Tai nepaprastai įdomu, nes pats daug ką prisimenu ir dalijuosi ta atpažįstama nostalgija su Jumis.

KAIP ATSIRADO IDĖJA SUKURTI SERIALĄ „KERĖTOJA“?

Kultinis amerikiečių serialas „Kerėtoja“ paprastai komerciškai pristatomas visur kaip yra viena ryškiausių ir įtakingiausių visų laikų televizijos situacijų komedijų, kurios magija neblėsta jau daugiau nei pusę amžiaus. Serialo kūrimo istorija prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prodiuseris Solas Saksas, įkvėptas filmų „Aš vedžiau raganą“ (I Married a Witch) ir „Varpas, knyga ir žvakė“ (Bell, Book and Candle), nusprendė sukurti istoriją apie raganą, kuri bando gyventi įprastą mirtingosios gyvenimą. Darbai prasidėjo 1963 m., o pirmasis bandomasis epizodas buvo nufilmuotas tų pačių metų pabaigoje. Televizijos tinklas ABC greitai suprato turintis aukso kasyklą, todėl serialas debiutavo 1964 m. rugsėjo 17 d. ir akimirksniu tapo fenomenu, pakeitusiu televizijos pramogų standartus.

Pagrindinė serialo idėja ir siužetas sukasi aplink Samantą Stivens – gražią, šiuolaikišką moterį, kuri, pasirodo, yra galinga ragana. Ji išteka už paprasto mirtingojo, reklamos srityje dirbančio Derino Stivenso, ir vestuvių naktį prisipažįsta jam savo paslaptį. Derinas, norėdamas tradicinės šeimos ir stabilaus gyvenimo, iškelia sąlygą: Samanta privalo atsisakyti magijos ir tapti paprasta namų šeimininke. Tačiau ši užduotis tampa beveik neįmanoma dėl nuolatinio Samantos šeimos, ypač jos valdingos motinos Endoros, kišimosi. Kiekviena serija paprastai sukasi aplink buitinį konfliktą, kurį Samanta, nepaisydama pažado, yra priversta spręsti nosies pajudinimu sukeliama magija, dažnai sukeldama dar didesnį komišką chaosą.

Pagrindinius vaidmenis atliko talentingi aktoriai, kurių asmenybės tapo neatsiejamos nuo jų personažų. Elizabeth Montgomery įkūnijo Samantą su nepakartojamu žavesiu, o jos garsusis nosies pajudinimas tapo serialo prekės ženklu. Samantos vyrą Deriną vaidino du skirtingi aktoriai: pirmus penkis sezonus (1964–1969) jį vaidino Dickas Yorkas, tačiau dėl sunkios nugaros traumos ir priklausomybės nuo nuskausminamųjų jis buvo priverstas pasitraukti. Jį pakeitė Dickas Sargentas, kuris vaidino iki pat serialo pabaigos 1972 m. Šis aktorių pasikeitimas televizijos istorijoje iki šiol minimas kaip vienas drąsiausių ir rizikingiausių sprendimų, nors žiūrovai ilgainiui priprato prie naujojo Derino veido.

Samantos motiną Endorą, kuri nekentė Derino (ir nuolat klaidingai tardavo jo vardą), suvaidino teatro ir kino legenda Agnes Moorehead. Jos ekscentriški kostiumai, ryškus makiažas ir sarkastiškas būdas suteikė serialui aukšto lygio komizmo. Kiti svarbūs veikėjai buvo smalsi kaimynė Gledis Kravic, nuolat bandanti demaskuoti Samantos burtus, ir Derino viršininkas Laris Teitas su žmona Luiza. Vėlesniuose sezonuose pasirodė Stivensų vaikai: dukra Tabita, kuri taip pat paveldėjo raganos galias, ir sūnus Adamas. Kiekvienas šis personažas prisidėjo prie to, kad vidutinės klasės amerikiečių priemiestis seriale atrodytų ir atpažįstamas, ir kartu visiškai siurrealus.

„Kerėtoja“ yra vienas iš nedaugelio serialų, kurie sėkmingai atlaikė technologinį televizijos perėjimą iš nespalvoto į spalvotą vaizdą. Pirmieji du sezonai (74 serijos) buvo nufilmuoti nespalvotai, o tai suteikė serialui klasikinio kino aurą ir padėjo paslėpti paprastus, bet sumanius specialiuosius efektus. Nuo trečiojo sezono (1966 m.) serialas tapo spalvotas, kas puikiai tiko psichodelinei septintojo dešimtmečio madai ir ryškiam Endoros įvaizdžiui. Įdomu tai, kad spalvota versija ne tik padidino reitingus, bet ir leido prodiuseriams geriau išnaudoti fantastinius elementus, paverčiant magiją vizualiai patrauklesne pramoga augančiam žiūrovų ratui.

Serialas pasižymėjo neįtikėtinu populiarumu ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Amerikoje savo debiutinį sezoną „Kerėtoja“ baigė būdama antroje reitingų vietoje, nusileisdama tik kitam gigantui „Bonanza“, man regis, Lietuvoje nežinoma. Serialas buvo rodomas daugybėje šalių, įskaitant Europą, Japoniją ir Pietų Ameriką, o Samantos personažas tapo modernios moters simboliu – ji buvo protingesnė už vyrą, valdė galias, tačiau pasirinko šeimą, nors ir nuolat turėjo balansuoti tarp dviejų pasaulių. Kultūrinis poveikis buvo toks stiprus, kad serialas pakeitė požiūrį į namų šeimininkės vaidmenį, subtiliai kritikuodamas to meto patriarchalinę visuomenę per magiškosios alegorijos prizmę.

Iš viso serialas gyvavo aštuonis sezonus, kurių metu buvo sukurti net 254 epizodai. Tai buvo viena ilgiausiai transliuotų fantastinių komedijų tuo metu. Visgi, pasiekus aštuntąjį sezoną, reitingai pradėjo pastebimai kristi. Tam įtakos turėjo ne tik žiūrovų nuovargis nuo pasikartojančių siužetų, bet ir stipri konkurencija bei pasikeitusi televizijos tendencija – žiūrovai pradėjo domėtis „tikroviškesnėmis“ socialinėmis problemomis. 1972 m. birželio 25 d. serialas buvo oficialiai nutrauktas. Elizabeth Montgomery nusprendė, kad atėjo laikas judėti toliau ir imtis rimtų draminių vaidmenų, kad išvengtų visą gyvenimą ją lydinčio Samantos šešėlio.

Po serialo pabaigos buvo ne vienas mėginimas sugrąžinti „Kerėtojos“ sėkmę. 1977 m. pasirodė tęsinys-atsišakojimas pavadinimu „Tabitha“, kuriame pasakojama apie jau užaugusią Stivensų dukrą. Nors serialas gyvavo tik vieną sezoną, jis parodė, kad susidomėjimas Samantos palikimu vis dar gyvas. Taip pat buvo sukurti keli animaciniai variantai ir specialios laidos. Didžiausio dėmesio sulaukė 2005 m. pilnametražis filmas „Kerėtoja“, kuriame Samantą vaidino Nicole Kidman, o Deriną – Willas Ferrellas. Nors filmas nebuvo itin palankiai įvertintas kritikų, jis dar kartą patvirtino originaliojo serialo statusą popkultūroje.

Serialo „Kerėtoja“ pėdsakas televizijos istorijoje yra milžiniškas. Jis padėjo pagrindą tokiems vėlesniems hitams kaip „Sabrina, jaunoji ragana“ (Sabrina the Teenage Witch) ar netgi šiuolaikiniams serialams, kuriuose persipina kasdienybė ir magija (pavyzdžiui, „WandaVision“, kurio pirmoji serija yra tiesioginė duoklė Samantai ir Derinui). Elizabeth Montgomery sukurtas įvaizdis tapo raganos stereotipo perversmu: vietoje piktos senės su kumpa nosimi, ragana tapo stilinga, elegantiška ir geraširde moterimi.

Svarbu, manau, pabrėžti, kad šis serialas išliko populiarus dėl savo universalumo. Nors magija buvo pagrindinis „kabliukas“, tikroji sėkmė slypėjo žmogiškuose santykiuose – uošvės ir žento kare, bandyme pritapti prie visuomenės normų ir amžiname klausime, ar meilė gali nugalėti prigimtinius skirtumus. Net ir šiandien, žiūrint senąsias serijas, Samantos žvilgsnis ir tas stebuklingas nosies krestelėjimas primena laikus, kai televizija mokė mus tikėti stebuklais, vykstančiais už kaimyno tvoros, ir priminė, kad pati didžiausia magija vis dėlto yra kantrybė ir meilė šeimai.

TRUMPAI APIE PAGRINDINIUS AKTORIUS IR KAIP SUSIKLOSTĖ JŲ GYVENIMAS

Elizabeth Montgomery, įkūnijusi Samantą Stivens, gimė 1933 m. balandžio 15 d. Los Andžele, tikroje Holivudo aristokratų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus aktorius ir režisierius Robertas Montgomery, o motina – teatro aktorė Elizabeth Bryan Allen, tad mergaitė nuo mažens augo apsupta kino industrijos spindesio ir griežtos profesinės etikos. Nors vaikystėje ji lankė privačias mokyklas ir mėgavosi privilegijuotu gyvenimu, santykiai su valdingu tėvu buvo sudėtingi ir kupini konkurencijos, o tai, pasak biografų, paskatino ją dar uoliau siekti savarankiško pripažinimo. Baigusi Amerikos dramos meno akademiją Niujorke, ji debiutavo tėvo televizijos laidoje „Robert Montgomery Presents“, tačiau greitai įrodė, kad jos sėkmė nėra tik garsi pavardė – ji pasižymėjo natūraliu fotogeniškumu, subtiliu humoro jausmu ir gebėjimu akimirksniu persikūnyti iš dramatiškos herojės į komišką personažą.

Nors „Kerėtoja“ tapo ryškiausia jos karjeros viršūne ir pelnė jai penkias „Emmy“ bei keturias „Auksinio gaublio“ nominacijas, Elizabeth Montgomery visą gyvenimą kovojo, kad nebūtų tapatinama tik su nosį judinančia ragana. Serialui pasibaigus 1972 m., ji sąmoningai rinkosi drastiškai kitokius, tamsius ir sudėtingus vaidmenis, siekdama sugriauti „tobulos namų šeimininkės“ įvaizdį. Ji sukūrė sukrečiantį vaidmenį filme „Auka“ (A Case of Rape, 1974), kuris tapo vienu žiūrimiausių visų laikų televizijos filmų ir paskatino diskusijas apie seksualinį smurtą visuomenėje. Vėliau ji įkūnijo liūdnai pagarsėjusią žudikę filme „Lizzie Borden legenda“ (The Legend of Lizzie Borden, 1975). Šie vaidmenys patvirtino jos, kaip stiprios dramos aktorės, statusą, o jos drąsa ekrane ir už jo ribų (ji buvo viena pirmųjų garsių asmenybių, viešai parėmusių LGBT teises ir kovą prieš AIDS) pelnė jai didžiulę kolegų pagarbą.

Aktorės gyvenimo saulėlydis buvo netikėtas ir tragiškas. 1995 m. pavasarį, filmuojant detektyvą „Mirties pėdsakai“ (Deadline for Murder), ji pajuto stiprius sveikatos sutrikimus, tačiau ignoravo simptomus, norėdama užbaigti darbus. Kai liga galiausiai buvo diagnozuota, paaiškėjo, kad tai ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžys, jau išplitęs į kepenis. Elizabeth Montgomery, visada vertinusi privatumą, nusprendė paskutines dienas praleisti savo namuose Beverli Hilse, apsupta šeimos ir savo ketvirtojo vyro, aktoriaus Robert Foxworth. Ji mirė 1995 m. gegužės 18 d., būdama vos 62-ejų, praėjus tik aštuonioms savaitėms po diagnozės. Jos mirtis sukrėtė milijonus gerbėjų visame pasaulyje, tačiau Samantos Stivens šviesa ir aktorės palikta pilietinė drąsa užtikrino, kad jos vardas išliktų Holivudo aukso fonde kaip elegancijos, talento ir nepalaužiamos dvasios simbolis.

Dickas Yorkas (tikrasis vardas Richardas Allenas Yorkas) yra viena tragiškiausių ir labiausiai užjaučiamų Holivudo figūrų, kurio gyvenimą ir sėkmingą karjerą sugriovė vienas vienintelis nelaimingas atsitikimas filmavimo aikštelėje. Gimęs 1928 m. rugsėjo 4 d. Fort Veine, Indianoje, jis savo profesinį kelią pradėjo kaip talentingas radijo ir teatro aktorius Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką, kur pasižymėjo Brodvėjuje. Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu Derinu Stivensu, jis jau buvo užsitarnavęs pagarbą kine, vaidinęs kartu su tokiomis legendomis kaip Spenceris Tracy ir Gene'as Kelly kultiniame filme „Paveldėsi vėją“ (Inherit the Wind, 1960). Yorkas pasižymėjo neįtikėtina veido mimika ir fizine komedija, kuri idealiai tiko „Kerėtojos“ prodiuseriams, ieškojusiems mirtingojo, galinčio įtikinamai perteikti sumišimą, pyktį ir meilę magiškame chaose.

Tačiau už ekrane spinduliuojamos energijos ir humoro slypėjo sunkiai įsivaizduojamas fizinis skausmas, prasidėjęs dar 1959 m., filmuojant juostą „Jie atvyko į Kordurą“ (They Came to Cordura). Vieno epizodo metu Yorkas kėlė sunkų geležinkelio vežimėlį, kai staiga jam plyšo nugaros raumenys ir buvo pažeistas stuburas. Ši trauma niekada tinkamai nesugijo ir tapo lėtinio skausmo šaltiniu, kuris persekiojo jį visus penkerius „Kerėtojos“ sezonus. Filmavimo aikštelėje tekdavo konstruoti specialias atramas, kad jis galėtų stovėti, o pertraukų metu aktorius dažnai gulėdavo ant grindų, negalėdamas pajudėti. Kad ištvertų darbo dieną, jis pradėjo vartoti stiprius nuskausminamuosius ir migdomuosius, kurie ilgainiui sukėlė priklausomybę. Galiausiai, 1969 m. sausį, filmuojant vieną iš epizodų, Yorkas tiesiog aikštelėje prarado sąmonę ir buvo skubiai išvežtas į ligoninę. Tai buvo lūžio taškas – suvokęs, kad fiziškai nebegali tęsti darbo, jis paliko serialą, o jo vietą užėmė Dickas Sargentas.

Pasitraukęs iš „Kerėtojos“, Dickas Yorkas pateko į gilią asmeninę ir finansinę duobę: kelerius metus jis praleido prikaustytas prie lovos, prarado beveik visą uždirbtą turtą ir kovojo su priklausomybe nuo vaistų. Visgi, jo gyvenimo pabaiga tapo dvasinio atgimimo istorija. Nors pats gyveno kukliai, vėlesniais metais jis pasišventė labdarai, telefonu organizuodamas pagalbą benamiams ir skurdžiai gyvenantiems žmonėms (įkūrė fondą „Acting for Life“). Nepaisant to, kad sirgo emfizema (dėl ilgalaikio rūkymo) ir paskutiniais metais buvo priklausomas nuo deguonies aparato, jis išliko giedros dvasios ir bendravo su gerbėjais iki pat mirties. Dickas Yorkas mirė 1992 m. vasario 20 d., būdamas 63-ejų. Nors jo karjera nutrūko pačiame įkarštyje, jis liko atmintyje kaip „tikrasis Derinas“, kurio šiltas žvilgsnis ir meistriška komedija padėjo „Kerėtojai“ tapti nemirtinga klasika.

Dickas Sargentas (tikrasis vardas Richardas Stanfordas Coxas) į televizijos istoriją įėjo kaip žmogus, priėmęs vieną sunkiausių iššūkių Holivude – pakeisti žiūrovų dievinamą aktorių įpusėjus itin populiariam serialui. Gimęs 1930 m. balandžio 19 d. Karmelyje, Kalifornijoje, jis augo Holivudo aplinkoje (jo motina buvo aktorė Ruth McNaughton, o tėvas – žinomas verslo vadybininkas). Sargentas pasižymėjo aristokratiška išvaizda, ramybe ir puikiu techniniu pasirengimu. Įdomu tai, kad būtent jis buvo pirmasis prodiuserių pasirinkimas Derino vaidmeniui dar 1964 metais, tačiau dėl sutartinių įsipareigojimų kitam projektui jis negalėjo priimti pasiūlymo, tad vaidmuo atiteko Dickui Yorkui. Likimas pasisuko taip, kad po penkerių metų, Yorkui dėl sveikatos problemų pasitraukus, Sargentas pagaliau žengė į Stivensų namų svetainę kaip „antrasis Derinas“.

Sargento era „Kerėtojoje“ prasidėjo 1969 metais (nuo 6-ojo sezono) ir truko iki pat serialo pabaigos 1972-aisiais. Jo vaidybos stilius kardinaliai skyrėsi nuo pirmtako: jei Dickas Yorkas Deriną rodė kaip nuolat sutrikusį, emocingą ir fiziškai ekspresyvų žmogų, tai Sargento Derinas buvo racionalesnis, ramesnis ir kiek griežtesnis. Nors dalis ištikimiausių gerbėjų sunkiai priėmė pokytį (reitingai pamažu pradėjo kristi, nors tai siejama ir su scenarijų kokybės prastėjimu), Elizabeth Montgomery ir likusi komanda jį priėmė itin šiltai. Sargentas puikiai susidorojo su užduotimi išlaikyti personažo tęstinumą, suteikdamas Derinui brandumo, o jo chemija su Samanta tapo labiau partneriška nei globėjiška.

Už ekrano Dickas Sargentas gyveno sudėtingą dvigubą gyvenimą, kurį viešai atskleidė tik karjeros pabaigoje. Dešimtmečius jis slėpė savo homoseksualumą, bijodamas, kad tai sugriaus jo karjerą konservatyviame Holivude. Tačiau 1991 metais, reaguodamas į augančią AIDS krizę ir norėdamas palaikyti jaunus žmones, jis viešai prisipažino esantis gėjus. Šis žingsnis tuo metu reikalavo milžiniškos drąsos. Paskutinius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už LGBT teises, tapdamas judėjimo ikona ir aktyviai dalyvaudamas „Pride“ paraduose kartu su savo ekrano žmona Elizabeth Montgomery, kuri jį besąlygiškai palaikė. Dickas Sargentas mirė 1994 m. liepos 8 d., būdamas 64-erių, nuo prostatos vėžio. Nors jis visada liks „tuo kitu Derinu“, jo nuoširdumas ir pilietinė drąsa paliko ne mažiau ryškų pėdsaką nei jo darbas televizijoje.

Agnes Moorehead, gimusi 1900 m. gruodžio 6 d. Klintone, Masačusetse, buvo viena labiausiai gerbiamų ir techniškai stipriausių savo kartos aktorių, kurios karjera driekėsi nuo radijo aukso amžiaus iki Brodvėjaus scenų ir Holivudo klasikos. Augusi griežto presbiterionų dvasininko ir dainininkės šeimoje, Agnes pasižymėjo neįtikėtina drausme ir akademiniu pasirengimu – ji turėjo literatūros daktaro laipsnį ir baigė Amerikos dramos meno akademiją. Prieš tapdama televizijos ikona, ji buvo neatsiejama Orsono Welleso „Mercury Theatre“ trupės narė ir debiutavo kine sukrečiančiu vaidmeniu šedevre „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941). Per savo ilgą karjerą ji buvo nominuota net keturiems „Oskarams“ ir pelnė du „Auksinius gaublius“, įsitvirtindama kaip charakterinių vaidmenų meistrė, gebanti perteikti tiek aristokratišką šaltį, tiek gilią draminę kančią.

Nors Agnes Moorehead pradžioje dvejojo dėl dalyvavimo situacijų komedijoje, jos sutikimas vaidinti Endorą seriale „Kerėtoja“ tapo genialiu sprendimu, pavertusiu ją pasauline žvaigžde. Endora nebuvo tiesiog piktas personažas – Agnes jai suteikė neapsakomo didingumo, kandumo ir rafinuotos paniekos mirtingiesiems, ypač savo žentui Derinui. Jos ekscentriška išvaizda, spalvingi makiažai ir žaibiški pradingimai dūmų debesyje tapo serialo ašimi. Nors ekrane ji nuolat konfliktavo su Dicku Yorku, užkulisiuose ji jį be galo gerbė ir rėmė jo sunkiausiais fizinių kančių momentais, o su Elizabeth Montgomery ją siejo tikra, motiniška draugystė. Už šį vaidmenį ji buvo nominuota šešiems „Emmy“ apdovanojimams, o jos frazė „Dum-Dum“, skirta Derinui, įsirėžė į televizijos istoriją kaip viena stilingiausių pašaipų.

Nepaisant ryškių spalvų ekrane, asmeniniame gyvenime Agnes buvo itin privati, religinga ir intelektualiai alkana moteris, kuri laisvalaikiu studijavo Bibliją ir kolekcionavo antikvarinius daiktus. Jos gyvenimo pabaiga buvo paženklinta paslapčių ir ginčų: 1974 m. balandžio 30 d. ji mirė nuo gimdos vėžio, būdama 73-ejų. Daugelis biografų pastebi kraupią tendenciją – ji buvo viena iš daugelio aktorių, dalyvavusių 1956 m. filmo „Užkariautojas“ (The Conqueror) filmavimuose Jutos dykumoje, netoli branduolinių bandymų poligono. Manoma, kad būtent radioaktyvios dulkės tapo mirtinos ligos priežastimi jai ir kitiems komandos nariams, įskaitant Johną Wayne'ą. Agnes Moorehead paliko ne tik milžinišką turtą labdarai ir savo bažnyčiai, bet ir standartą, kaip charakterinis aktorius gali pakylėti pramoginį žanrą iki aukštojo meno lygio, paversdamas uošvę-raganą nemirtingu kultūriniu simboliu.

10 MENKAI KAM ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KERĖTOJA“ IR FILMAVIMO UŽKULISIUS

1. Nors visi manė, kad Elizabeth Montgomery judina pačią nosį, iš tiesų ji greitai kraipydavo viršutinę lūpą. Pati aktorė prisipažino, kad šį triuką išmoko dar vaikystėje, kai nervindavosi, o serialo prodiuseris (ir jos tuometinis vyras) Williamas Asheris nusprendė, kad tai bus idealus Samantos burtų ženklas.

2. Elizabeth Montgomery įkūnijo ne tik Samantą, bet ir jos tamsiaplaukę, maištingą pusseserę Sereną. Kad žiūrovai iš pradžių nesuprastų apgaulės, titruose Sereną vaidino „Pandora Spocks“ (žodžių žaismas su Pandora's Box – Pandoros skrynia).

3. Samantos tėvą Morisą vaidinęs Maurice'as Evansas ir motiną Endorą vaidinusi Agnes Moorehead filmavimo aikštelėje dažnai gurkšnodavo tikrą martini. Kadangi jų personažai buvo „aukštuomenės raganos“, prodiuseriai leisdavo jiems šiek tiek atsipalaiduoti, kad vaidyba būtų natūralesnė.

4. Dauguma prabangių papuošalų, kuriuos Samanta mūvėjo seriale, priklausė pačiai Elizabeth Montgomery. Ji nemėgo bižuterijos, tad filmavimo aikštelėje segėdavo tikrus deimantus ir brangakmenius, kuriuos jai dovanodavo vyras.

5. Kaip ir daugelyje serialų su mažais vaikais, Samantos dukrą Tabitą iš pradžių vaidino dvynės Erin ir Diane Murphy. Tačiau mergaitėms augant jos tapo nebepanašios, todėl Diane buvo atleista, o Erin tęsė karjerą viena.

6. Vienoje 1970-ųjų serijoje Samanta naudoja „stebuklingą prietaisą“, kad pamatytų žmogų kitame ekrane realiu laiku. Tai buvo viena pirmųjų vaizdo skambučių (šiandieninio FaceTime ar Zoom) vizualizacijų televizijoje.

7. Nors tai buvo komedija, kai kurios konservatyvios religinės grupės Amerikoje tuo metu protestavo prieš serialą, teigdamos, kad jis „moko vaikus garbinti velnią ir užsiimti okultizmu“. Dėl to prodiuseriai įvedė griežtą taisyklę: Samanta burtus naudoja tik geriems tikslams arba buičiai.

8. Nors ekrane Endora nekentė Derino, realybėje Agnes Moorehead buvo vienintelis žmogus, kuris po Dicko Yorko atleidimo viešai demonstravo nepasitenkinimą. Pirmąją Dicko Sargento darbo dieną ji tiesiog atsisakė su juo sveikintis, gedėdama savo buvusio kolegos.

9. Garsusis Stivensų namas (tiksliau – jo fasadas) nebuvo tikras namas, o dalis „Warner Bros.“ studijos dekoracijų. Tas pats namo fasadas vėliau buvo naudojamas dešimtyse kitų serialų ir reklamų, įskaitant „Mano svajonių Džinę“ (I Dream of Jeannie).

10. Aktorė Alice Pearce, kuri vaidino smalsiąją kaimynę Gledis Kravic, sirgo vėžiu dar prieš prasidedant serialui. Ji mirė po dviejų sezonų, būdama vos 48-erių. Už šį vaidmenį ji gavo „Emmy“ apdovanojimą jau po mirties (postmirtinai).

Buvo labai įdomu visa tai ruošti. Tikiuosi, kad kas nors įveikė straipsnį ir sužinojo ką nors naujo.

Maištinga Siela