Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Knygos: "Likimo upė", Witold Gombrowicz dienoraštis, "Bitė įgėlė", "Pavojingos paslaugos", "Nacių literatūra Amerikoje", "Dabar mūsų eilė" ir kt.

Sveiki, skaitytojai!

 

Šis knygų krepšelis internete buvo jau formuojamas mano paties nuo vasaros vidurio, tačiau tik spalio pradžioje galiausiai įsigijau. Kito to krepšelio turinys, vienas knygas atmečiau, kitas įtraukiau. Juk neįmanoma visko aprėpti ir perskaityti. Tą gali nebent koks... Audrius Ožalas arba Fantastiškų knygų žiurkių skaitytoja. Man iki jų labai toli. Bet knygų alkis man suprantamas, kitaip nebūtų tokių didelių pirkimų. Ką šįkart įsigijau ir papildžiau namų biblioteką? Taip, tai nebūtinai patys naujausi leidiniai.

 

Apolinaro Čepulio knyga pirmosios dilogijos dalis „Likimo upė“ kviečia skaitytoją į gilią emocinę bei filosofinę kelionę per gyvenimo išbandymus ir atradimus. Kūrinyje jautriai nagrinėjami likimo, žmogaus pasirinkimų ir laiko tėkmės motyvai, kurie verčia susimąstyti apie asmeninį kelią. Autorius meistriškai pina kasdienybės detales su gilesniais egzistenciniais apmąstymais, sukurdamas įtraukią ir prasmingą atmosferą. Šis leidinys patrauks dėmesį tų, kurie ieško įkvėpimo ir nori geriau suprasti žmogiškosios būties gelmes.

 

Paulo Murray romanas „Bitė įgėlė“ (pavadinimas verčia iš kojų) pasakoja apie išskirtinę šeimą, gyvenančią Airijos provincijoje ir susiduriančią su įvairiais sunkumais bei paslaptimis. Kiekvienas šeimos narys savaip išgyvena krizes, bandydamas rasti savo vietą pasaulyje ir išsaugoti tarpusavio ryšį. Knygoje gausu tiek kandaus humoro, tiek jautrių dramatiškų akimirkų, kurios suteikia pasakojimui ypatingo gyvumo. Tai įtraukiantis ir daugiasluoksnis kūrinys apie viltį, atleidimą ir gebėjimą atsitiesti po gyvenimo smūgių.

 

Maggie Shipstead didysis romanas „Didysis ratas“ nukelia skaitovus į svaiginančią kelionę per kelis žemynus ir dešimtmečius, sekant drąsios pilotės gyvenimo istoriją. Kūrinys meistriškai jungia aviacijos pionierių laikus su šių dienų kino industrija, tyrinėdamas laisvės kainą ir kūrybines ambicijas. Autorė sukuria kompleksiškus veikėjus ir įtemptą siužetą, neleidžiantį atsitraukti iki pat paskutinio puslapio. Ši knyga yra puikus pasirinkimas didelių epinių istorijų ir gilių psichologinių portretų mėgėjams. Žmonės buvo sumišę ir kažkiek pikti, kad ji nepelnė Bookerio.

 

Elizabeth Strout knyga „Olivija, ir vėl“ pratęsia nepamirštamos veikėjos Olivijos Kiteridž gyvenimo istoriją mažuose Amerikos miestelio namuose. Autorė su dideliu įžvalgumu ir užuojauta atskleidžia žmogiškųjų santykių trapiuosius kampus, senatvės iššūkius bei kasdienybės grožį. Kiekvienas skyrius atveria vis kitą kaimynų ar pačios Olivijos gyvenimo dramą, skatinančią empatiją ir apmąstymus. Tai subtilus ir emociškai stiprus kūrinys, pelnęs daugybę skaitytojų simpatijų visame pasaulyje.

 

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis (I tomas, 1953–1958)“ yra vienas reikšmingiausių XX amžiaus autobiografinių ir filosofinių kūrinių, atskleidžiančių gilaus mąstytojo kasdienybę bei apmąstymus. Autorius atvirai ir ironiškai žvelgia į meno, kultūros bei visuomenės reiškinius, provokuodamas ir skatindamas skaitytoją mąstyti kritiškai. Šis tomas apima svarbų laikotarpį rašytojo gyvenime, kuomet jis stipriai išgyveno egzilinę būseną ir tapatybės paieškas. Knyga stebina savo intelektualine gelme ir nepraradimu aktualumu iki šių dienų.

 

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis (II tomas, 1959–1969)“ tęsia autoriaus intelektualinį kelionės metraštį, kuriame gilinamasi į filosofines ir egzistencines žmogaus laisvės problemas. Rašytojas su jam būdinga ironija ir skepticizmu analizuoja literatūros pasaulio užkulisius bei savo paties kūrybos priėmimą. Šiame tome dar labiau atsiskleidžia autoriaus asmenybės prieštaringumas ir unikalus požiūris į jį supančią aplinką. Tai vertingas skaitinys visiems, norintiems geriau suprasti vieną savičiausių praėjusio amžiaus kūrėjų.

 

Ispanų rašytojo Pedro Simón romanas „Dabar mūsų eilė“ yra jautri ir gili šeimos drama, nagrinėjanti neišvengiamą senėjimą, kartų kaitą ir artimųjų netekties naštą. Kūrinyje autorius jautriai atskleidžia, kaip keičiasi šeimos dinamika, kai suaugusiems vaikams tenka rūptis senstančiais tėvais. Knygoje meistriškai pinamas kasdienis realizmas su skaudžiais egzistenciniais klausimais, priverčiančiais susimąstyti apie laiko tėkmę. Tai sukrečiantis ir vilties teikiantis kūrinys apie atleidimą, susitaikymą bei tarpusavio ryšius.

 

Colmo Tóibíno romanas „Magas“ yra meistriška biografinė knyga, įkvėpta žymaus vokiečių rašytojo Tomo Mano gyvenimo ir kūrybos kelio. Autorius subtiliai ir įtikinamai atkuria epochą, kurioje vyko didieji istorinio lūžio ir tremties išbandymai. Kūrinys giliai analizuoja menininko vidinius konfliktus, šeimos dinamiką ir sudėtingą santykį su besikeičiančiu pasauliu. Šis romaninis portretas išsiskiria nepriekaištingu stiliumi ir psichologine gelme.

 

Kates Atkinson romanas „Pavojingos paslaugos“ įtraukia į karo ir pokario Londono atmosferą, kurioje susipina šnipinėjimo, paslapčių ir moralinių pasirinkimų siūlai. Autorė sukuria įtemptą siužetą, kuriame paprasti žmogiški likimai lemia didžiulius istorijos posūkius. Knyga žavi dinamišku pasakojimu, taikliais charakteriais ir puikiai atkurta laikmečio dvasia. Tai intriguojantis kūrinys detektyvinių ir istorinių romanų mėgėjams.

 

Roberto Bolaño leidinys „Nacių literatūra Amerikoje“ yra originali enciklopedinė fikcija, pateikianti fiktyvių rašytojų biografijas su fašistinėmis pažiūromis. Autorius su švelnia ironija ir sarkazmu tyrinėja literatūrinio pasaulio paribius bei ideologijos įtaką kūrybai. Kiekvienas skyrius atskleidžia vis naują, absurdišką ir kartu intriguojantį personažo gyvenimo epizodą. Ši knyga stebina savo novatoriškumu ir intelektualiu žaidimu su skaitytoju.

 

Elizabeth Strout romanas „Mano vardas Liusė Barton“ jautriai ir intymiai pasakoja apie motinos ir dukters santykius ligoninės palatoje. Autorė minimalistišku, bet be galo paveikiu stiliumi atveria praeities žaizdas, vienatvę ir išgyventą skurdą. Ši trumpa, tačiau emociškai galinga knyga ilgam išlieka atmintyje dėl savo tiesumo ir žmogiškos šilumos. Tai kūrinys, skatinantis permąstyti savo pačių santykius su artimaisiais.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Celine Dion – My Heart Will Go On (daina iš "Titaniko") [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Celine Dion, tikriausiai, kad niekas nesiginčys, kad ji yra viena garsiausių pasaulio popmuzikos dainininkių, prancūzų kilmės kanadietė, kurios karjera trunka jau daugel dešimtmečių ir yra apibrėžta jos neprilygstamo, galingo bei techniškai puikaus balso. Jos vizitine kortele tapusi daina „My Heart Will Go On“, sukurta 1997 metų filmui „Titanikas“, yra dramatiška popmuzikos baladė, kurios skambesį apibrėžia didingos orkestrinės styginių aranžuotės, jautrus fortepijonas ir charakteringas airiško švilpuko garsas.

 

Šis kūrinys pasiekė milžinišką istorinę sėkmę ir tapo viena perkamiausių bei labiausiai atpažįstamų dainų muzikos istorijoje. Ji pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, įskaitant „Oskarą“ už geriausią dainą filme, „Auksinį gaublį“ bei net keturis „Grammy“ apdovanojimus 1999 metais, o vėliau buvo įtraukta į JAV Nacionalinį įrašų registrą dėl savo didžiulės kultūrinės vertės. Kritikai ir klausytojai dainą iki šiol vertina kaip vieną geriausių ir labiausiai jaudinančių visų laikų kino garso takelių.

 

Celine Dion viename interviu dalijosi netikėta istorija apie tai, kaip gimė viena žymiausių jos karjeros dainų „My Heart Will Go On“. Pasirodo, iš pradžių nei ji pati nenorėjo dainuoti šio kūrinio, nei filmo režisierius Jamesas Cameronas troško filmo garso takelyje girdėti dainą. Kai kompozitorius Jamesas Horneris atvyko pas dainininkę ir jos vyrą sugroti dainos fortepijonu, Celine sėdėjo ant sofos ir, nors melodija jai patiko, jautė didelę abejonę, ar sugebės ją atlikti teisingai. Visgi ji sutiko padaryti tik paprastą demonstracinį įrašą, manydama, kad kūrinys taip ir liks neišleistas stalčiuje. Tą dieną ji buvo gana pavargusi, todėl prieš dainuodama išgėrė puodelį juodos kavos, kas pastebimai pakeitė jos balso vibrato, tačiau tam ji nesuteikė didelės reikšmės.

 

Baigusi įrašinėti vokalą, Celine atsisuko ir pamatė neįtikėtiną vaizdą: visi studijoje buvę žmonės graudinosi ir verkė, o pats kompozitorius po to sukūrė didingą orkestrinę aranžuotę aplink jos balsą. Šis neplanuotas demo įrašas galiausiai tapo galutine dainos versija, užkariavusia milijonų klausytojų širdis ir pelniusia prestižinius apdovanojimus. Šiandien atlikėja jaučiasi nepaprastai dėkinga kūrėjams, kad jie sugebėjo ją įtikinti ir suteikė šį šansą, o prisimindama tą akimirką ji džiaugiasi pasakiusi „taip“, nes dainos dėka jos širdis tebeplaka ir tęsia savo nuostabią kelionę.

Celine Dion – My Heart Will Go On

(from "Titanic" soundtrack)

[lyrics / žodžiai]

 

Every night in my dreams

I see you, I feel you

That is how I know you go on

Far across the distance

And spaces between us

You have come to show you go on

 

Near, far, wherever you are

I believe that the heart does go on

Once more, you open the door

And you're here in my heart

And my heart will go on and on

 

Love can touch us one time

And last for a lifetime

And never let go 'til we're gone

Love was when I loved you

One true time I'd hold to

In my life, we'll always go on

 

Near, far, wherever you are

I believe that the heart does go on

(Why does the heart go on?)

Once more, you open the door

And you're here in my heart

And my heart will go on and on

 

You're here, there's nothing I fear

And I know that my heart will go on

We'll stay forever this way

You are safe in my heart

And my heart will go on and on

 

Mm, mm-mm

 

Maištinga Siela

Kodėl leidyklos nenori perleisti Jaroslavo Melniko distopijų "Tolima erdvė" ir "Maša, arba postfašizmas"?

 Sveiki, skaitytojai!

 

Pamačiau rašytojo Jaroslavo Melniko, Lietuvos distopijų karaliaus, įrašą, kad leidyklos, išleidusius anuomet kultinius ir, sakyčiau, geriausius jo distopinius romanas „Maša, arba postfašizmas“ (Alma littera) ir „Tolima erdvė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nenori jų perleisti, nes baiminasi, kad bus maži pardavimai. Negi Lietuvoje reikia numirti, kad tavo knygą perleistų tik kaip padėką už gyvenimo darbus (įprasta Lietuvoje praktika, deja)... Visgi, paskutiniuoju distopijos suklestėjo dėl politinės įtampos dar labiau, nes tai puikus žanras, perspėjantis mus, kas nutinka vienokiais ar kitokiais atvejais, kai neprižiūrima sistema suryja žmogų.

 

12 klasės literatūros programoje dvyliktokams viena svarbiausių ir įdomiausių, aktualiausių pavasaryje temų lieka distopija. Skaitomas Orwelas, Atwood ir kiti užsienio autoriai, bet pamirštami savi rašytojai. Jaroslavas Melnikas, manau, puikiai paskaitomas 19-mečiams, tačiau iš kur gauti knygų? Ak, tiesa... Baiminamasi, kad niekas nepirks. Kaip kažkada LGBTQ tematikos knygų, kurios pasipylė urmu ir stirtomis – ir nieko! Daugelis ir perka, ir skaito. Gal šiek tiek Lietuvos leidykloms reiktų ir stuburiuką prilaikyti, ne vien bėgti paskui Vakarų rinkos diktuojamas madas.

 

Maištinga Siela

Mitas apie Tantalą ("Tantalo kančia"). Pasakojimas apie Tantalo paaukotą sūnų Pelopą.

 

ANTIKOS MITAS APIE TANTALĄ

 

Graikų mitologijoje Tantalas yra viena labiausiai pasibaisėtinų, bet kartu ir giliausiai morališkai pamokančių figūrų, kurios vardas tapo amžino troškulio ir nepasiekiamos vilties sinonimu. Jis buvo Frigijos (dabartinės Turkijos teritorijos) karalius, o jo kilmė pabrėžė jo išskirtinį statusą pasaulyje – pagal vieną iš populiariausių mitinių linijų jis buvo paties vyriausiojo dievo Dzeuso ir nimfos Plutės sūnus. Dėl šio dieviškojo kraujo Tantalas turėjo išskirtinę privilegiją, kuria retai kas iš mirtingųjų galėjo pasigirti: jis buvo reguliariai kviečiamas į Olimpą gerti nektaro ir valgyti ambrozijos kartu su pačiais dievais, taip pat dalyvaudavo dangiškuosiuose pasitarimuose.

 

Tačiau ši didžiulė garbė ir dievų palankumas galiausiai aptemdė Tantalo protą ir sukėlė jo žlugimą, paskatintą tragiškos žmogiškojo proto ydos – puikybės (hybris). Tantalas pradėjo pernelyg pasitikėti savo padėtimi, imdamas manyti, kad jis yra lygus dievams arba kad gali nebaudžiamas manipuliuoti dieviškąja tvarka. Jis pradėjo piktnaudžiauti dievų svetingumu: pavyzdžiui, pasakojama, kad jis vogdavo ambroziją ir nektarą iš Olimpo puotų ir gabendavo juos savo mirtingiesiems draugams, taip bandydamas juos padaryti „dieviškais“, o vėliau išduodavo dievų paslaptis, kurias išgirsdavo dieviškuosiuose pasitarimuose.

 

Didžiausias ir baisiausias Tantalo nusikaltimas, užtraukęs jam neatleidžiamą rūstybę, buvo jo bandymas patikrinti dievų visagalybę ir visą žinojimą. Pakvietęs patį Dzeusą ir kitus dievus iškilmingų vaišių į savo rūmus ant Sipilo kalno, Tantalas nusprendė išmėginti, ar dangiškosios būtybės tikrai viską žino ir mato. Šiam ciniškam eksperimentui jis paaukojo savo sūnų Pelopą, supjaustęs berniuko kūną, Tantalas išvirė mėsą ir patiekė ją dievams ant stalo, norėdamas patikrinti, ar jie pastebės apgavystę.

 

Dievai akimirksniu suprato šį šventvagišką ir makabrišką poelgį bei pajuto gilų pasibjaurėjimą; tik viena deivė Demetra, tuo metu giliai sielvartavusi dėl prarastos dukros Persefonės, neatsargiai iš Sipylo mėsos suvalgė petį. Suvokę Tantalo išdavystę, dievai atsisakė paliesti patiekalą ir iškart ėmėsi atitinkamų veiksmų: dieviškosios galios dėka jie surinko Pelopo kūno dalis, sudėjo jas į katilą ir atgaivino jaunuolį, o prarastąjį petį Demetra pakeitė dramblio kaulo protezu. Pats Tantalas už šį kanibalistinį nusikaltimą ir bandymą apgauti visagalius buvo pasmerktas neatleistinu tėvažudystės bei šventvagystės nuosprendžiu.

 

Bausmė, kurią dievai skyrė Tantalui, buvo prapultis tamsoje – Hade – tapo viena vizualiausių ir žinomiausių metaforų visoje pasaulinėje literatūroje, vadinamąja Tantalo kančia. Jis buvo patalpintas viduryje skaidraus vandens baseino, kurio vanduo siekė jam smakrą, o virš jo galvos svyrojo sunokusių vaisių – granatų, figų, obuolių – šakos. Tačiau kai tik ištroškęs Tantalas lenkdavosi atsigerti, vanduo akimirksniu nuslūgdavo ir išdžiūdavo; o kai tik jis tiesdavo rankas nuskinti sultingo vaisiaus, vėjo gūsis pakeldavo šakas į viršų, neleidžiant jam numalšinti nei troškulio, nei alkio per amžių amžius.

 

Šis mitas turi gilų psichologinį bei kultūrinį kontekstą, kuris antikiniame pasaulyje simbolizavo amžiną žmogaus godumą, ribų peržengimą ir dieviškosios tvarkos nepaisymą. Tantalas taip pat tapo prakeiktos Atridų giminės, kurios nariai vėliau patys krito varguose, nusikaltimuose ir kraujo praliejimuose (įskaitant jo provaikaitį Agamemnoną) – pradininku, padėjusiu pamatą giminės nelaimei. Jo palikuonių gyvenimai ir toliau kartojo nusikaltimo, išdavystės ir tragiškos dievų bausmės ciklą, tarsi pratęsdami protėvio nuodėmės šešėlį.

 

Apibendrinant galima teigti, kad Tantalo mitas yra perspėjanti alegorija apie žmogiškąją puikybę, ribų nepažinimą ir moralinį nuopuolį, kai net didžiausios privilegijos ir dievų malonės yra iššvaistomos veltui. Jo istorija rodo, kad bandymas apgauti aukštesniąją tvarką ar pasinaudoti kitais savanaudiškais tikslais neišvengiamai atveda prie moralinės ir dvasinės pražūties. Tantalas išlieka amžinu simboliu žmogaus, kuriam viskas pasiekiama, bet dėl savo ydų jis amžinai lieka tuščias, alsuojantis nepasiekiamos ramybės ir kančios tinkle.

 

Kas nutiko atgaivintam Tantalo sūnui Pelopui?

 

Pelopo istorija po to, kai dievai jį atgaivino, prasidėjo nuo jo kelionės į Graikiją, kur jis užsitikrino šlovę ir valdžią per garsias lenktynes. Norėdamas vesti karaliaus Oinomajo dukrą Hipodamiją, Pelopas turėjo nugalėti jos tėvą mirtinuose vežimų lenktynėse – Oinomajus iki tol nužudė jau daugybę jaunikių, nes jo žirgai buvo dieviškojo greičio.

 

Pelopas pasitelkė klastą: jis padedamas karaliaus vežėjo Mirtilo slapta pakeitė bronzines Oinomajo vežimų ašis į vaškines. Lenktynių metu vežimas suiro, Oinomajus žuvo, o Pelopas laimėjo ir Hipodamiją, ir visą regioną, kuris nuo jo vardo buvo pavadintas Peloponesu (Pelopo sala). Tačiau vėliau Pelopas išdavė ir nužudė Mirtilą, numesdamas jį nuo uolos, o mirštantis Mirtilas spėjo prakeikti visą Pelopo giminę – šis prakeiksmas vėliau persekiojo jo sūnus Artėją ir Tiestą bei anūką Agamemnoną.

 

Kokiuose šaltiniuose galima rasti pasakojimus apie Tantalą ir Pelopą?

 

Antikiniai šaltiniai, pasakojantys apie Tantalą ir jo sūnų Pelopą, vystėsi palaipsniui nuo ankstyvųjų epinių iki vėlesnių mitografinių bei draminių tekstų. Viena seniausių išlikusių rašytinių užuominų yra aptinkama Homero poemoje „Odisėja“ (11 giesmė), kurioje Hado karalystėje pasirodo pats Tantalas, kenčiantis amžiną alkį ir troškulį vandens baseine bei po vaismedžių šakomis. Šią liniją V a. pr. m. e. tęsė graikų lyrikas Pindaras savo poemoje „Pirmoji Olimpinė oda“, kurioje išsamiai nagrinėjama Tantalo figūra ir kartu atskleidžiamas Pelopo mitas, įskaitant jo sugrąžinimą į gyvenimą su dramblio kaulo pečiu bei garsiąsias vežimų lenktynes.

 

Vėlesniame laikotarpyje graikų dramaturgai, tokie kaip Sofoklis ir Euripidas savo V a. pr. m. e. tragedijose (pavyzdžiui, „Orestas“, „Ifigenija Aulidoje“ ir „Ifigenija Tauridėje“), nuolat mini Pelopo bei Tantalo giminę ir jos persekiojantį prakeiksmą. Šiuos mitus sistemingai apibendrino antikinės mitografijos ir istorijos autoriai. Pavyzdžiui, Pseudo-Apolodoras savo veikale „Biblioteka“ (Epitomė) proza sekdamas nuosekliai aprašo Tantalo nusikaltimą, Pelopo atgaivinimą, lenktynes su Oinomajumi bei vežėjo Mirtilo išdavystę.

 

Galiausiai graikų istorikas Diodoras Sicilietis „Istorijos bibliotekos“ 4 knygoje atpasakoja Pelopo ir Tantalo kilmę bei pasakoja, kaip Pelopas užkariavo Peloponeso pusiasalį. Romėnų autorius Ovidijus savo „Metamorfozėse“ (6 knyga) rašo apie Tantalo giminės istorijas bei jo dukters Niobės likimą, o graikų geografas Pausanijus traktate „Graikijos aprašymas“ nurodo konkrečias geografines vietas, pavyzdžiui, Tantalo kapą ir ežerą ant Sipilo kalno.

 

Maištinga Siela

Deivė Artemidė: kodėl Artemidė neleidžia išplaukti graikų laivams į Troją? Agamemnono puikybė ir dukters Ifigenijos aukos prasmė

 

Graikų mitologijoje pasakojimas apie Artemidės pyktį ir vėjų suvaldymą Aulidoje iš tiesų yra susijęs su graikų kariuomene, vadovaujama Agamemnono, pasirengusia plaukti į Trojos karą. Graikų laivynui susirinkus Aulidos uoste, deivė Artemidė užsitraukė rūsčiai ir visiškai nutraukė vėjus, o ši dramatiška istorija atskleidžia gilias dievų ir mirtingųjų konfliktų priežastis.

Pagrindinė Artemidės pykčio priežastis mitologijoje kyla iš kelių skirtingų versijų, tačiau žinomiausia iš jų teigia, kad pats vadas Agamemnonas paniekino deivę. Medžioklės metu sumedžiojęs ypatingą elnią, Agamemnonas pasigyrė, kad net pati Artemidė negalėtų jo geriau nušauti. Toks puikybės (hybris) protrūkis giliai įžeidė skaisčiąją medžioklės ir laukinės gamtos deivę, Apolono dievo seserį dvynę, todėl ji nusprendė nubausti visą graikų armiją, užtvenkdama juos uoste ir neleisdama laivams pajudėti į priekį.

 

Antra, alternatyvi mitinė versija nurodo gilesnę giminės prakeiksmo liniją – dievai reikalavo aukos už paties Agamemnono tėvo Atrėjo nusikaltimus arba tam, kad būtų išpirkta kariuomenės kaltė. Kai maisto atsargos Aulidoje ėmė sekti, o karių kantrybė trūkti, graikų vyriausiasis pranašas Kalchas pranešė siaubingą dievų valią: vėjai nepūs ir laivynas nepajudės tol, kol Agamemnonas nepaaukos savo vyriausiosios dukros Ifigenijos. Ifigenija graikų mitologijoje yra karaliaus Agamemnono ir karalienės Klitemnestros dukra, tapusi viena garsiausių ir tragiškiausių aukų antikiniuose pasakojimuose. Ji buvo klasta atviliota į Aulidos uostą, kur tėvas ją ruošėsi paaukoti deivei Artemidei, kad graikų laivynas gautų palankius vėjus kelionei į Trojos karą. Paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo mergaitės, iškeitė ją į veršį ir perkėlė į Tauridę, kur Ifigenija tapo žyniaviete, o šis mitas paliko gilų pėdsaką literatūroje ir mene. Kitose versijose pasakojama, kad paaukojo.

Įdomu tai, kad Homero „Iliadoje“ nėra šios istorijos, ji papasakojama M. Miller šiuolaikiniame romane „Achilo giesmė“. Istorija apie Aulidos vėjus, išgelbėjimą pakeičiant mergaitę veršiu ar elniu bei išgabenimą į Tauridę yra pasakojama kituose senovės graikų epuose (pavyzdžiui, prarastajame epiniame cikle „Kiprija“) bei vėlesnėse dramose (kaip Euripido tragedijoje „Ifigenija Aulidoje“).

Agamemnonas atsidūrė nepakeliamoje moralinėje ir politinėje kryžkelėje tarp tėviškos meilės ir vado garbės. Viena vertus, jis buvo tėvas; kita vertus, jis vadovavo milžiniškai koalicijai, o graikų kariai jau reikalavo grįžti namo arba kaltino jį silpnumu. Pasidavęs didybės manijai, karinei šlovei ir kitų vadų (ypač Odisėjo) spaudimui, Agamemnonas nusiskundė savo ambicijoms ir priėmė negailestingą sprendimą paaukoti savo nuosavą vaiką. Tai tragiška, nes po Trojos karų grįžusį Agamemnoną nužudys jį žmona Klitemnestra už dukters paaukojimą ir tai bus kita pasakojimo dalis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Eva Baltasar "Trys laukiniai kūnai"

 

Eva Baltasar. „Trys laukiniai kūnai“ – Vilnius: Rara, 2026. – p. 240.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!

 

Šie mano skaitymo metai – tokie queer literatūros skaitymo metai! Kai kada LGBTQ indeksą turinti literatūra papuldavo atsitiktinai, nė nesitikint, o kai kada rinkausi sąmoningai. Katalonų rašytoja Eva Baltasar (g. 1978) man buvo girdėta tik kaip nežinoma autorė, kai rengiau vienais metais Bookerio literatūros sąrašo nominantus, tačiau neturėjau jokio suvokimo nei kaip ji rašo, nei apie ką. Leidykla Rara nesibodi leisti queer literatūros lietuviškai, sakyčiau, dabar tą daro beveik visos padoresnės leidyklos, supratusios tikriausiai, kad yra atsakingos už švietėjišką įvairovės pripažinimą, o kas, jeigu ne menas, pirmiausia įprasmina mūsų kintančią tikrovę, kol politikai neveiksnūs vaikosi tik populizmo? Evos Baltasar romanų triptikas Trys laukiniai kūnai (isp. Tres cuerpos salvajes) į lietuvių kalbą išvertė Dovilė Kuzminskaitė. Nesuklysiu sakydamas, kad nieko labiau erotiškai lesbietiškesnio nesu skaitęs!

 

Trys laukiniai kūnai – tai trys skirtingi, bet temomis besijungiantys tarsi apsakymai, sakyčiau, trys maži romanai, originalo kalba pasirodę pirmiausia kaip atskiri kūriniai: Permagel (Amžinasis įšalas), 2018; Boulder (Riedulys), 2020; Mamut (Mamutas), 2022. Mano minėtam Bookeriui buvo nominuota antrasis apsakymas Boulder, kuris, tikriausiai, buvo mano mėgstamiausias visame literatūriniame triptike.

 

Viena svarbiausių Evos Baltasar kūrybos temų – seksualinės tapatybės (šiuo atveju lesbiečių) tyrinėjimas, motinystės instinkto klausimai, sekso ir kūniškumo, veikiamo psichologinių įtampų temos ir problemos. Skirtingai nei daugelis didmiesčių rašytojų, E. Baltasar gyvena ramiame Katalonijos kaime, netoli kalnų. Ši izoliacija ir artimas ryšys su gamta stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur žmogaus kūnas ir psichika lyginami su geologiniais elementais (įšalu, rieduliais). Įdomu tai, kad Baltasar ne tik atvira lesbietė, nors skaitant tekstus tas iškart akivaizdu, bet ir tai, kad ji iš prigimties nėra prozininkė. Iki pasirodant pirmajai trilogijos daliai ji jau buvo žinoma dešimties poezijos knygų autorė, todėl jai rašyti įprasta prozos kalba ir ritmu nesiseka. Tiesą sakant, kitoniškas kalbos pojūtis yra viena esminių jos poetinės prozos elementų. Kalba ir sakinio struktūra yra stipriai veikiama poezijos, pasakojimai prisodrinti įvairių juslinių simbolių ir metaforų, Baltasar telkiasi ne tiek į siužetinį vyksmą ir dinamiką, kiek tyrinėja veikėjų psichiką, santykį ir požiūrį į pasaulį. Ar sunku skaityti Evos Baltasar tekstus? Tik ne tiems, kurie yra įpratę skaityti ne populiariosios literatūros knygas. Baltasar tekstuose dialogai įsilieja į bendrą pasakotojos audinį, tekstas pasižymi dideliu fragmentiškumu, primenančiu kai kada puošnų eseistinį kalbėjimą, dienoraščių nuotrupas, tačiau išlaiko ir prozai būdingo polėkio. Tai nėra itin greito skaitymo kūriniai, tačiau galima pabandyti skaityti visaip.

 

Pirmasis apsakymas Permagel, galima sakyti, mažiausiai patikęs kūrinys, tačiau jau nuo pat pradžių autorė sukuria rokenrolo atmosferą: pagrindinė veikėja mąsto kaip maištininkė lesbietė, jos mintys poetiškos, čia ji apmąsto, kad gerdama pieną, ji nusidažo baltai iš vidaus, čia šoka į praeitį ir prisimena, kaip vaikystėje žiūrėjo pornografinį filmą pas klasiokę ir ją išvedė iš pusiausvyros susidūrus pirmąkart su kūniškumu ir nesuvoktu geiduliu. Būtent kūniškumas, kalbėti per kūną, byloti kūnu yra visų apsakymų pagrindinis instrumentas, tad ne veltui knyga vadinasi Trys laukiniai kūnai. „Esama moterų, prie kurių pasijuntu visiška lesbietė. Niekada nesu jutusi potraukio vyrui, bet su kai kuriomis moterimis lesbiete būni tik iki tam tikros ribos. Lesbietė grumiasi su visa eile kitų paralelinių vaidmenų, tarsi rungiasi, kuris stipresnis. Manyje nuolatos gyvena nuomininkės: dukra, sesuo, draugė, buvusi studentė, kaimynė, skaitytoja, teta, savininkė, klientė, naudotoja, savimi pasitikinčioji ir visiškai nepasitikinčioji, ir taip toliau. Visos šitos barbarės sugyvena ir grumiasi su lesbiete (p 40).“

 

Pagrindinė veikėja jaučiasi sušalusi iš vidaus. Ji patiria gilų egzistencinį šaltumą, kurį lėmė sudėtingi santykiai su griežta, religinga šeima ir visuomenės lūkesčiais. Tas amžinsis  įšalas jos viduje veikia kaip apsauginis mechanizmas, neprileidžiantis kitų arčiau, nepavyksta patirti tikrojo skausmo, bet kartu prarandama ir galimybė džiaugtis. Pasakojime veikėja patiria didžiulę depresiją, ji kelis kartus bando nusižudyti, kai kada tai beveik komiška, tačiau gyvenimo imitavimas, t. y. bandymas susirasti darbą, mokyti kitus ispanų kalbos, daug atsitiktinių Barselonoje sutiktų sekso parnerių veda veikėją prie to, kad nėra sėslumo, nėra įsitvirtinimo, nėra ilgalaikių troškimų ir tikslų. Vienintelė paguoda – knygų skaitymas ir literatūros studijos universitete. Galiausiai apakusi dukterėčia leidžia vienu metu veikėjai galutinai praregėti ir susitaikyti, kad šio gyvenimo ledynmečio ji niekada neįveiks...

 

Antrasis kūrinys Boulder pasakoja apie veikėją, kurios pagrindinė veikėja, pastarosios pravardė ir yra Boulder (riedulys), tai nepriklausoma moteris, dirbanti laivo virėja. Ji mėgaujasi savo vienatve, gyvenimu vandenų platybėse ir visišką laisvę tapatina su buvimu viena – lyg tvirtas, nepajudinamas riedulys, kuriam nieko kito nereikia. Gyvenime jai taip susiklosto, kad ji įsimyli moterį ir palieka laivą apsigyvendama ilgam Islandijoje. Autorė puikiai moka perteikti geografinės vietovės poveikį savo veikėjų kūnams ir psichikai: „Naktį žingsniuojant molu nubunda noras įsidarbinti tikrame laive – dideliame, suklypusiame ir girgždančiame, kaip nudėvėtas surūdijęs raumuo. Islandų flotilė įstabiai graži. Laivai žiba tamsoje blizginami ramaus vandens, atrodo it atnašaujami. Ilsisi prišvartuoti vieni šalia kitų, tarsi paklusnūs gyvuliai. Žvelgdama į juos jaučiu nubundantį buką skausmą, verčiantį nekęsti ir tik tada žavėtis jų šiuolaikiškumu ir pasaulio idealo, kurį įkūnija vienas nuo visko atskirtas, bet tikras kraštas, atitikimu (p. 113).“ Šioji veikėja man kažkiek priminė amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout romano Olivija Kiteridž pagrindinę veikėją, kuri iš esmės kaip ir Boulder absoliučiai nesistengia būti miela Holivudo moterimi ir absoliučiai neatitinka kameros vertų veikėjų tipažo.

Eva Baltasar

 

Vienas įdomiausių Boulder aspektų – motinystės našta ir konkurencingumas. Namai ir atmosfera keičiasi po to, kai Samsa, Boulder mylimoji, pareiškia, jog nori dirbtinio apvaisinimo, nori kūdikio. Boulder nėra sužavėta, autorė puikiai perteikė, kad dėl sekso, kūniškumo, laisvalaikio ar paprastų buitinių dalykų galima lengvai surasti kompromisą, tačiau dėl vaikų sudėtinga. Boulder rizikuoja ir nenoromis pritaria Samsos sumanymui, jos gauna apvaisinimą, tačiau namai ir Boulder būsena pamažu kinta, o gimęs vaikas visiškai paralyžiuoja Samsos ir Boulder buvusį seksualumą: „Samsa jau nebepajėgia vakare sulaukti manęs neužmigusi. Vaikui reikia, kad ji miegotų, jis baigia iščiulpti iš jos paskutinius syvus (p. 134).“ Ar taip kartais jaučiasi ir vyrai sutuoktiniai, kurie susilaukia pirmagimio? Nepalioviau apie tai mąstyti. Romanas kelia gilius klausimus apie tai, ar įmanoma suderinti intymumą, šeimą ir absoliučią asmeninę laisvę. Boulder kovoja su vidiniu troškimu vėl tapti laisva ir viena, nepaisant to, kad ji myli Sam ir vaiką.

 

Yra kartą tekę asmeniškai būti Barselonoje, todėl jau beveik esu pradėjęs kolekcionuoti rašytojų citatas apie šį miestą. Baltasar taip pat randa savo svorį, spalvą ir skonį. Štai citata iš romano Mamutas: „Dienai auštant Barselona atrodo kažin kokia šventvagiška. Regis, miestas puola prie blyškios šviesos masės, subręstančios toli jūroje, ir pagrobia ją, nusitempia pelno siekiančiomis žnyplėmis. Tai žadintuvų ir stimuliantų laikas, skuba, trinksinčios durys ir nuolatiniai galvosūkiai (p. 171)“. Įdomu, kad kai kurie katalonai, gyvenantys giliai krašte, jūrą vadina pelke. Pagrindinė veikėja išvyksta iš Barselonos ir persikelia gyventi į kaimą, apleistą seną namą, primenantį užsilikusį laužą iš vesterno stiliaus laikų. Negalėjusi atsitiktinai pastoti per atsitiktinius lytinius santykius, ji nusivilia savo moteriškumu ir civilizacija, todėl pasirenka askezę. Kalnuose ji susiduria su sunkia fizine kasdienybe, gyvulių kvapais, purvu ir vienatve (jos vienintelis kaimynas yra netoliese gyvenantis piemuo). Tačiau šis grįžimas prie pirminių šaknų, sunkus fizinis darbas ir gamtos negailestingumas jai suteikia ramybę bei sugrąžina gyvumo jausmą.

 

Veikėja, nors ir neįvardyta, tokia keista, kad beveik atitiktų bipolinio sutrikimo išklotinę. Ji ryžtasi visiškam išsicivilizuojančiam procesui. Atsitiktinai užsiima seksu, gyvena pusbadžiu it valkata. Iš pradžių tvarkiusi vietos piemens namus ir ruošusi jam maistą, ji sutinka tapti jo kekše už pinigus ir teikti jam paslaugas. Tiesiog. O kodėl ne? Desperatiški moters veiksmai be jokios gėdos ir baimės, ką, sakytume, paprastai ji jausdavo gyvendama mieste. Ji iš tikrųjų tampa instinktyviai laukinė, savotiškai išsilaisvinusi, bet iš socialinės mūsų perspektyvos vertinimo – absoliučiai praradusi savigarbą. Tam tikra prasme autorė bando skaitytojui šiuo kūriniu paklausti, kas iš tikrųjų yra toji civilizacija ir pirminiai suaugusio žmogaus poreikiai, ar kartais gyvendami civilizuotą gyvenimą nepaaukojame savo tikrosios laisvės?

 

Kaip ir kituose tekstuose, taip ir Mamute, rasite daug atviro kūniškumo: „Jis baigė po penkių sekundžių, tyliai inkšdamas, kaip motinos netekęs vaikas. Jo sėkla turėjo tą patį mėšlo poskonį, kaip ėriena ir visi namai. Mano rankose jo penis vis dar buvo mažas, beginklis ir pavargęs, kaip iš medžio iškritęs paukščiukas (p. 217).“ Sakau, tam tikri taiklūs palyginimai – nepaprasti, jie žaižaruoja Baltasar lyrine kalba.

 

Mamutas tarsi atsako, kodėl kartais moterys ryžtasi būti surogatinėmis motinomis, tačiau auginti ir rūpintis vaiku atsisako. Pagrindinė veikėja galiausiai gauna savo trokštamą patirtį – ji tampa nėščia, išnešioja sveiką kūdikį, tačiau tęsti tradicinės motinystės atsisako. Ji išpildo tik dalį savo trokštamų kūniškų instinktų, kurių troško ji (o gal labiau jos pačios kūnas?), sudėtinga pasakyti. Veikėja suvokia, kad norėjo pajusti gyvenimo svorį per patį nėštumą, tačiau pačios motinystės naštos, vaiko auginimo ar tradicinės šeimos pančių ji nepriima – knygos pabaigoje ji atiduoda viską gyvenimui ir palieka kalnus, nes supranta, kad vaikas ar pati motinystė nėra jos galutinis išsivadavimas. Iš tikrųjų Baltasar kalba apie dalinį motinystės vaidmenį, apie kurį tradicinių pažiūrų į šeimą žmonės sunkiai gali suvokti, o tuo labiau priimti.

 

Trys laukiniai kūnai yra nepatogus. Ir visai ne dėl tenai išsakomo geismo, pornografinių prozos vaizdinių, bet dėl to, kas šiuo metu intensyviai eižėja ir trūkinėja: senojo normalaus pasaulio supratimas apie moteriškumą ir moters sociume ir šeimoje vaidmenį. Lietuvoje daug atmetimo, patyčių ir nepriėmimo kai kuriais iš šių klausimų. Baisiausia, kad šituos pasirinkimus kai kurie laiko propaganda, politine jėga, ardančia kažkieno šeimos sampratą, todėl reikia „Šeimos maršų“ ir kitų keistų akcijų, piketų, tarsi asmeninis žmogaus pasirinkimas gyventi oriai savu keliu galėtų kaip nors sutrukdyti kitų šeimoms. Ką iš tikrųjų tie žmonės gina? Kūriniuose moterys eina į ribines situacijas visai ne dėl to, kad jos lesbietės ar kokios nors nenormalios, o dėl to, kad jos patyrė didžiulę frustraciją iš sociumo būti tik normaliomis, t. y. kaip ir visos. Normalumas yra baisi liga, vedanti į amžinąjį įšalą, o visuomenės ir tėvų lūkesčiai veda veikėjas iš proto kovoti, visų pirma, savo vidinį karą ir tapti laukinėmis, iš norminės civilizacijos pasitraukusiais kūnais, kuriems nebuvo vietos pritapti.

 

Maištinga Siela