Asmenybė. Rašytoja Ruth Ozeki: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki!
 
Šįkart rubrikoje apie pasaulio rašytojus – Ruth Ozeki, kurios dvi knygos yra prakalbintos lietuviškai: „Knyga laiko būčiai“ (Baltos lankos, perleista antrąsyk 2021), „Knyga apie formą ir tuštumą“ (Baltos lankos, 2024).
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS RUTH OZEKI GYVENIMAS
 
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, filmų kūrėja ir Zen budistų vienuolė Ruth Ozeki gimė 1956 metų kovo 12 dieną Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ji oficialiai dvasinius įžadus davė 2010 metais Soto Zen tradicijoje (ji yra susijusi su „Everyday Zen“ fondu ir Bruklino zen centru). Ji nėra tradicinė uždarame vienuolyne gyvenanti vienuolė – ji derina šį dvasinį kelią su aktyvia rašytojos karjera, dėstymu universitete ir gyvenimu su vyru, tačiau jos dvasiniai įšventinimai ir kasdienė praktika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Jos šeimos šaknys buvo tarptautinės ir kultūriškai turtingos, nes ji augo JAV ir Japonijos kultūrų sandūroje. Ozeki tėvai dirbo mokslinį darbą Jeilio universitete: jos tėvas Floydas Lounsbury buvo žinomas amerikiečių lingvistas, antropologas ir majų kultūros tyrinėtojas, o motina Masako Yokoyama taip pat užsiėmė lingvistika. Ši intelektuali namų aplinka suformavo jos gilų smalsumą kalbai, kultūroms ir aplinkiniam pasauliui nuo pat mažų dienų.
 
Vaikystėje ir paauglystėje patirtos aplinkybės turėjo didžiulę įtaką jos vėlesniam pasaulėvaizdžiui. Augdama ji vėlesniuose pasakojimuose yra prisiminusi savo pirmuosius gilius vaikystės prisiminimus, susijusius su dvasiniais ieškojimais – pavyzdžiui, kaip būdama maža mergaitė kambaryje aptiko tyliai meditavusius savo senelius zen budistus. Šis susitikimas su ramybe ir sąmoningumu tapo tarsi pirmuoju emociniu atspaudu jos gyvenime. Nors jos šeima susidūrė su Antrojo pasaulinio karo sukeltais išbandymais ir suirutėmis, tarp kurių buvo ir sudėtingos giminaičių patirtys bei priverstinis gyvenimas skirtinguose žemynuose, tai tik dar labiau sustiprino Ozeki domėjimąsi tapatybės, atminties ir tarpusavio ryšių temomis.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko humanitarinius mokslus ir įstojo į prestižinį „Smith“ kolegiją Masačiusetse, kur gilino žinias anglų literatūros bei Azijos studijų srityse. Studijų metais ji pasižymėjo išskirtiniais akademiniais pasiekimais ir 1980 metais baigė kolegiją su pagyrimu bei aukščiausiais įvertinimais. Šis universitetinis etapas suteikė jai tvirtą pamatą literatūrai, išmokė analizuoti sudėtingas tekstų struktūras ir paskatino dar giliau pasinerti į Rytų Azijos kultūros studijas, kurios vėliau tapo neatsiejama jos tapatybės bei kūrybos dalimi.
 
Po studijų JAV jaunai moteriai atsivėrė galimybės išvykti į Rytus, kai ji laimėjo Japonijos Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko gilinti žinių į Naros moterų universitetą. Gyvendama Japonijoje, ji patyrė itin intensyvų kultūrinį virsmą, kurį vėliau apibūdino fraze, kad užaugusi galvojusi esanti japonė, tačiau nuvykusi ten suprato esanti amerikietė. Šis dvigubas kultūrinis identitetas vėliau tapo jos kūrybos ašimi. Japonijoje ji ne tik studijavo klasikinę japonų literatūrą, bet ir dėstė anglų kalbą universitete, įkūrė kalbų mokyklą, taip pat pasinėrė į tradicinius menus – ji mokėsi Noh dramos meno, gėlių kompozicijos bei kaukių drožybos tradicijų.
 
Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau į Niujorką, Ozeki dešimtajame dešimtmetyje pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos karjera prasidėjo nuo vizualinių menų – ji dirbo menine vadove ir rekvizito kūrėja mažo biudžeto kino aikštelėse, kur prisidėjo prie įvairių nepriklausomų bei siaubo filmų kūrimo. Vėliau ji perėjo prie dokumentinio formato, kūrė ir režisavo laidas bei dokumentines programas Japonijos televizijai, o tai jai padėjo išsiugdyti discipliną ir supratimą, kaip tiksliai ir efektyviai pasakoti istorijas vaizdais bei laiko rėmais.
 
Didelį lūžį jos kelyje link rašytojos karjeros lėmė jos pačios autoriniai dokumentiniai filmai. Vienas geriausiai žinomų jos darbų buvo giliai autobiografinis filmas, pasakojantis apie kelionę parsivežant mirusios močiutės palaikus bei giminės istorijos fragmentus iš Japonijos į JAV. Šis kūrinys sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, buvo rodytas prestižiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, ir muziejuose. Darbas montažinėse, ilgos valandos praleistos derinant vizualinius pasakojimus bei dokumentuojant tikrovę galiausiai subrandino ją kaip kūrėją, pasiruošusią peržengti kino ribas.
 
Prieš išleisdama savo pirmąjį romaną ji savyje nešiojo didžiulį sukauptų patirčių, kelionių, kultūrinių pastebėjimų bei autorinių ieškojimų bagažą. Pasak pačios autorės, jos potraukis rinkti istorijas, daiktus ir aplinkos detales natūraliai atvedė ją prie grožinės literatūros. Įgijusi nepakartojamą patirtį televizijoje ir kine, kur laikas yra ribotas ir brangus, ji pajuto esanti pasiruošusi valdyti platesnius naratyvus. Šio ilgo, spalvingo ir daugiakultūrio gyvenimo etapo rezultatas tapo jos debiutinis romanas, išleistas 1998 metais, kuris akimirksniu atvėrė jai duris į pasaulinę literatūros sceną ir įtvirtino jos vardą tarp ryškiausių šių laikų autorių.
 
RUTH OZEKI VĖLYVASIS GYVENIMAS: KNYGOS, ASMENINIS GYVENIMAS, KŪRYBOS TEMOS
 
Ruth Ozeki į pasaulinę literatūros padangę įsiveržė jau subrendusi, su išskirtiniu asmeniniu bagažu, kuriame susipynė akademinė patirtis, kino režisūra ir gilus dvasinis ieškojimas. Jos kūrybinis kelias prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai ji, gyvendama triukšmingame Niujorke ir montuodama filmus, pradėjo rašyti savo debiutinį romaną „Mano mėsos metai“. Ši knyga, išleista 1998 metais, iškart atkreipė dėmesį savo drąsia satyra, kurioje per korporacinio pasaulio, maisto pramonės ir kultūrinių stereotipų prizmę buvo nagrinėjamos vartotojiškumo bei tapatybės problemos, o šis literatūrinis debiutas iškart pelnė jai tarptautinį pripažinimą ir prestižinį „Kiriyama Pacific Rim“ apdovanojimą.
 
Jos išsilavinimas ir intelektualinis pamatas yra itin plataus profilio, apimantis anglų literatūrą, Azijos studijas bei klasikinį Rytų meno supratimą, įgytą prestižinėje „Smith“ kolegijoje. Šios žinios padėjo jai sukurti savitą rašymo stilių, kuriame Vakarų postmodernusis naratyvas organiškai pinasi su Rytų filosofijos elementais. Ozeki pasaulėžiūrai didžiulę įtaką padarė Zen budizmas, kurį ji praktikuoja dešimtmečius, o vėliau buvo įšventinta, kaip jau minėjau, ir į Zen vienuoles, o ši dvasinė praktika tapo neatsiejama jos kasdienybės bei kūrybos filosofijos dalimi.
 
Politinės ir socialinės rašytojos pažiūros stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur ji aktyviai pasisako už ekologinį atsakingumą, kritikuoja globalizuotą kapitalizmą, masinį vartojimą ir abejingumą klimato kaitos krizei. Jos knygose nuolat iškeliamos globalios problemos, tokios kaip genetiškai modifikuoti organizmai, maisto sauga, gyvūnų teisės, psichikos sveikatos stigmos bei marginalizuotų visuomenės narių likimai. Ozeki sugeba sudėtingas filosofines bei politines idėjas paversti jautriomis, asmeniškomis ir įtraukiančiomis žmogiškosiomis istorijomis, kurios skatina skaitytojus susimąstyti apie savo poveikį planetai.

Ruth Ozeki knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 
Tarp svarbiausių jos kūrinių išsiskiria didieji romanai, pelnę pasaulinį pripažinimą ir prestižinius apdovanojimus, įskaitant romaną „Knyga laiko būčiai“, už kurį ji sulaukė pasaulinio triumfo, buvo nominuota „Man Booker“ premijai ir apdovanota „Los Angeles Times“ knygų premija, bei vėlesnį šedevrą „Knyga apie formą ir tuštumą“, pelniusį prestižinę „Women’s Fiction“ premiją. Šie kūriniai įtvirtino jos, kaip vienos originaliausių šių laikų rašytojų, statusą, sugebančios meistriškai jungti magiškąjį realizmą su skaudžiomis socialinėmis bei psichologinėmis realijomis.
 
Romanas „Knyga laiko būčiai“ pasakoja apie Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje gyvenančią rašytoją Rut, kuri po cunamių atodangos randa „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę, išplautą į krantinę. Joje pasislėpęs japonų paauglės Naos dienoraštis atveria sukrečiantį pasakojimą apie mergaitės patiriamas patyčias mokykloje Tokijuje, šeimos krizes emigracijoje ir sprendimą parašyti biografiją apie savo šimtametę prosenelę budistų vienuolę prieš pasiryžtant nutraukti savo gyvybę, o šis kūrinys narplioja laiko prigimties, atminties, depresijos ir tarpkultūrinio ryšio paslaptis per netikėtą dviejų moterų likimų susipynimą.
 
Romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ s atskleidžia jautrią keturiolikmečio Beno Oh istoriją. Po tragiškos tėvo žūties berniukas pradeda girdėti aplinkinių daiktų – nuo sulūžusio kalėdinio žaisliuko iki seno sportinio batelio – balsus ir emocijas, o jo motina tuo metu panyra į liguistą kaupimo maniją. Bandydamas pabėgti nuo namus užgriuvusio daiktų triukšmo ir chaoso, Benas pasislepia viešojoje bibliotekoje, kur susipažįsta su benamiais filosofais, gatvės menininkais ir savo paties Knyga, kuri pati pradeda pasakoti jo istoriją bei mokyti jį išklausyti tai, kas pasaulyje iš tikrųjų svarbu.
 
Gyvenimo būdas ir kasdieniai rašytojos ritualai yra glaudžiai susiję su jos dvasine praktika bei ramybės paieškomis, nes Ozeki gyvena tarp Niujorko ir atokios Korteso salos Britų Kolumbijoje, Kanadoje, kur kartu su vyru, aplinkos menininku ir medžių sodintoju Oliveriu Kellhammeriu, mėgaujasi gamtos ramybe. Jos rašymo procesas reikalauja didelės disciplinos: ji dažnai keliasi labai anksti ryte, medituoja, atlieka dvasines praktikas, o tik tada sėda prie stiliaus, struktūros bei redagavimo darbų, kurie gali užtrukti daugelį metų, nes jos romanai yra kruopščiai išgludinti ir konstruojami tarsi sudėtiniai filosofiniai mechanizmai.
 
Šeiminis gyvenimas ir asmeninė patirtis jai naudinga kuriant daugiakultūrius personažus, kurie ieško savo vietos pasaulyje tarp Rytų ir Vakarų tradicijų, susidurdami su tapatybės ir priklausymo klausimais. Nors ji neturi savo vaikų, jos gilus empatijos jausmas jaunajai kartai, paauglių psichologijai ir vienatvės išgyvenimui pulsuoja kiekviename jos kūrinyje, parodydamas išskirtinį jautrumą pažeidžiamiems protams. Jos vyras ir artima aplinka suteikia jai stabilumo, reikalingo tam, kad ji galėtų pasinerti į ilgus ir emociškai varginančius kūrybinius procesus, rašant apie netektis, gedulą ir dvasinį atgimimą.
 
Kelionės ir pomėgiai papildo šios iškilios kūrėjos portretą, nes Ozeki daug keliauja tarp Šiaurės Amerikos ir Japonijos, kur lanko savo dvasinius mokytojus, giminaičius bei semiasi įkvėpimo būsimiems tekstams. Jos laisvalaikio pomėgiai glaudžiai susiję su rankdarbiais, pavyzdžiui, mezgimu ir siuvimu, sodo priežiūra, tradiciniais menais bei meditacija, o jos namai, kaip teigia pati autorė, yra pilni užrašų knygučių, istorijų fragmentų ir daiktų, kurie, kaip ir jos romanuose, turi savo unikalią energiją bei atmintį.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai" / "Folichonneries" / "Follies"

 

Sveiki!
 
Kanadiečių režisierius ir aktorius Eric K. Boulianne pristatė savo provokuojantį ir galbūt kiek nepatogų filmą „Suaugusiųjų žaidimai“ (pranc. Folichonneries) (2025), kuris buvo Lietuvoje rodomas „Kino pavasaryje“. O aš mėgstu nepatogius filmus! Deja, anuomet festivalio metu nepavyko pamatyti filmo, tai dabar ketinu šiek tiek atsigriebti už prarastą galimybę. Filmą režisavęs E. K. Boulianne ne tik rašė scenarijų, bet ir pats atliko pagrindinį François vaidmenį.
 
Istorija pasakoja apie 16 metų santuokoje praleidusią porą, kuri augina dvi mažametes dukreles. Po vieno vakarinio pokalbio su atvira pora, jiedu nusprendžia tapti atvira pora, t. y. pagyvinti savo gyvenimą seksualiniais nuotykiais. Iš pradžių jiedu bando kelių porų seksą, tačiau nelabai pavyksta susijaudinti, galiausiai jiedu susikuria pažinčių programėlėje anketas ir ima susitikinėti atskirai su pavieniais sekso partneriais...
 
Iš tikrųjų filmas nėra sudėtingas, o tam tikri siužetiniai sprendimai buvo netgi nuspėjami ir atsikartojantys iš jau matytų panašias temas nagrinėjančių filmų. Akivaizdu, kad jau ne vienas režisierius ar režisierė tarsi fokusuoja mintį, kad atsisakius monogamijos dėl seksualinių malonumų su kitais, ištiks didžiulė santuokos krizė, nes ne visiems poligamija yra tinkama. Labai panašiai nutinka ir filme „Suaugusiųjų žaidimuose“: vienas iš santuokoje esančių pasukęs į poligamiją suabejoja savo seksualumu, šeimos vertybėmis ir užuot patyręs seksualinę įvairovę, patiria pavydą, nevisavertiškumą. Panašiai nutinka ir Francois, kuris iš pradžių entuziastingai sutikęs su naujomis santykių taisyklėmis galiausiai lieka it musę kandęs...
 
Filmas balansuoja tarp melancholijos ir absurdiškų situacijų, kuria buitiškas ir seksualines situacijas, pvz., buities reikmenų parduotuvėje vyras ir žmona perka grandines savo seksualinei BDSM praktikai. Galiausiai pastangos patirti vis kitokį seksualinę įvairovę veda prie komizmo. Manau, režisieriui buvo svarbu pabrėžti antipornonografinį aspektą, kad seksualiniai tyrinėjimai nėra pornografinės industrijos nublizgintas fasadas, o veikiau dažniau paprastas, gyvenimiškas ir kiek buitinis aktas, neretai paženklintas nusivylimais ir lūkesčių neišsipildymais. Filmas ganėtinai plepus, daug psichoterapinių subuitintų dialogų, kurie perteikia kasdienybės realistišką tikrovę. Nepasakyčiau, kad filmas koks nors labai išskirtinis, ar kad jį būtina pamatyti, tačiau tai dar vienas kiek gyvenimiškai komiškas filmas, keliantis nuobodulio problemą ir iš jo kylančius ne visada tinkamus sprendimus. Patiko finalinė scena, kaip Francois susirakinęs laukia, kol ištirps ledas su jame esančiu išsilaisvinimo rakteliu kad galėtų išsivaduoti. Iš tikrųjų net ne tiek iš fizinių gniaužtų, o iš šeiminės aklavietės, kurioje atsidūrė.
 
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 6.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Galinė sėdynė" / "Pillion"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Britų režisierius Harry Lighton debiutavo su ilgametražiu pirmuoju savo filmu „Galinė sėdynė“ (turima galvoje motociklo keleivinį galą) (angl. Pillion) (2025) ir sukėlė nemažai šaršalo tarp homofobų ir šiaip seksualinę įvairovę nepripažįstančiųjų. Tačiau nuo kada „tradiciniai“ ir visada prisilaikantys normalumo kūrė istoriją? Visada tik progresyvieji ir standartus laužantieji. Lietuvoje „Galinė sėdynė“ taip pat buvo rodoma kino teatruose. Tiesa, seansų labai mažai ir į jį tikriausiai rinkosi arba LGBTQ žmonės, arba jiems prijaučiantys, nes filmas nevienareikšmiškai turi šį indeksą ir jis tyrinėja vyrų seksualumą queer subkultūroje. Kino filmas buvo puikiai įvertintas kino kritikų, o pats režisierius kuria tokį kiną, kuris atliepia jį patį: Lighton taip pat yra atviras gėjus ir jam įdomūs queer kultūros niuansai.
 
Filmas pasakoja apie dainininką Koliną ir motociklininką Rėjų, kurie susipažįsta vietos bare, kur Kolinas dainuoja su tėvu vienoje grupėje. Rėjus neslepia, kad yra ne tik motociklininkas, bet ir atviras fetešistas, kuriam rūpi odiniai rūbai, jo motociklas ir dominavimu bei nuolankumu grįsti seksualiniai santykiai (BDSM), tačiau jis nenori įprastinių romantiškų santykių, nors galbūt giliai širdyje to ir norėtų. Aplinkiniai mano, kad Kolinui Rėjus visiškai netinkamas, jis pernelyg vyriškas, šaltas ir atgrasus, tačiau būtent Kolinui ir patinka, kad pats gali būti nuolankus, tačiau slapta iš Rėjaus tikisi ir įprastinių romantinių santykių... Iš esmės visas filmas bando atskleisti sunkiai nusakomą įprastinių santykių ir seksualinių sutartinių vaidmenų ribas, kurios iš pažiūros nėra jau taip lengvai nustatomos. Komizmas atsiranda nedirbtinis, jis kyla iš veikėjų prieštarų ir troškimų, visuomenės standartų neatitikimų ir lūkesčių.
 
Filmo vienas iš pagrindinių cinkelių – kviestinė Holivudo žvaigždė Alexander Skarsgård, kuris kartu su Hario Poterio, kuris vaidino Dudlį Durslį, aktoriumi Harry Melling sukūrė įtampos kupinus santykius, kurie nėra itin patogūs kiekvienam kino žiūrovui. Filme yra ir ganėtinai atvirų sekso scenų, kokius kai kada pamatysi tik pornografinėse kino juostose, tačiau filmo tikslas nėra kurti porno industrijos variantą, visgi filmas sėkmingai, mano galva, fokusuoja į psichologinius pagrindinių veikėjų aspektus. Aktoriai, sakyčiau, įtikinamai stambiu planu perteikia vidines įtampas, prieštaras, nutylėjimus, kurie leidžia susidaryti apie šiuos queer santykius sudėtingesnį vaizdinį.
 
Ruošdamasis filmui ir rašydamas scenarijų, režisierius praleido savaitgalį su didžiausio Jungtinėje Karalystėje gėjų motociklininkų klubo GBMCC (Gay Bikers Motorcycle Club) nariais. Vėliau, vykdant aktorių atranką, šie motociklininkai buvo pakviesti prisijungti prie projektų – didelė dalis filme matomos motociklininkų gaujos narių yra ne profesionalūs aktoriai, o tikri šios bendruomenės atstovai, vaidinantys patys save. Be to, prie konsultacijų bei filmavimo prisijungė ir kiti realaus gyvenimo kink bei LGBTQ+ subkultūros dalyviai (pavyzdžiui, asmenys, praktikuojantys specifinius vaidmenis, tokius kaip human pup kultūra), o pats pagrindinis aktorius Harry Melling tam tikrą laiką praleido bendraudamas su šios bendruomenės nariais, kad kuo tiksliau suprastų submisyvaus elgesio bei BDSM dinamikos subtilybes. Vienas iš „šunelių“ žengė keturiomis ir ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo. Galiu tik įsivaizduoti, kokias audras kai kuriems lietuviams gali sukelti šie vaizdiniai... Beje, kiek nustebau, kad filme pasirodė antraplaniame vaidmenyje Jake Shearsas – pagrindinis garsiosios britų-amerikiečių pop ir dainų kūrimo grupės „Scissor Sisters“ vokalistas, kuris teigė, kad šis vaidmuo atliepė ir jo paties asmenines patirtis.
 
Visumoje filmas man patiko labiausiai dėl pagrindinių aktorių bendradarbiavimo, dėl nepatogių, bet įtikinamai atliktų vaidmenų, atmosferos ir vidinės įtampos tarp pagrindinių veikėjų. Filmo pabaigoje po Kolino gauto laisvadienio nuo vergavimo Rėjus dingsta, o Kolinas lieka vienui vienas ir toliau bando tęsti nuolankiojo gyvenimą. Filmas tarsi klausia: kokią žmogaus savasties dalį užpildo tokia seksualinė trauka ir forma. Filmas beveik neanalizuoja visuomenės ir šios queer kultūros dalies priešpriešą, kaip kad galbūt būtų prieš kelius dešimtmečius, tačiau susitelkia išskirtinai į bendruomenės vidinį pasaulį ir atskleidžia seksualinės įvairovės aspektus, edukuoja ir jaudina žiūrovą, kuris per „Galinės sėdynės“ filmą turi galimybę nusibrėžti savąsias ribas.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9

 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kate Ryan – Alive [vinyl / 2LP] (2006)

Informacija apie albumą: Kate Ryan – Alive [vinyl / 2LP] (2006)

Maištinga Siela

Ekstrasensas Craig Hamilton-Parker nuspėjo "Brexitą" ir Donaldo Trumpo pergalę 2016-iais, o ką žada dabar?

 

Mielieji!
 
Britų regėtojas Craigas Hamiltonas-Parkeris pastaraisiais metais užsitarnavo vieno labiausiai diskutuojamų ir prieštaringiausių šių laikų aiškiaregių reputaciją, žiniasklaidos skambiai krikštijamu naujuoju Nostradamu. Šis Jungtinėje Karalystėje gimęs ir užaugęs mediumas jau ne vieną dešimtmetį džiugina sensacijų ieškančius gerbėjus ir piktina skeptikus, drąsiai laidydamas pranašystes apie pasaulinio masto kataklizmus, politinius žemės drebėjimus bei žmonijos ateitį. Nors didžioji dalis tradicinės mokslo bendruomenės ir žurnalistų į jo pareiškimus žvelgia su dideliu skeptišku atsargumu, jo įtaka skaitmeninėje erdvėje ir milžiniška sekėjų armija „YouTube“ kanale liudija apie neblėstantį visuomenės susidomėjimą mistika bei baimę dėl rytojaus.
 
Kilmės šaknų ieškantis pasakojimas atskleidžia, kad Hamiltonas-Parkeris užaugo visiškai eilinėje britų šeimoje, o jo kelias į okultizmą prasidėjo ne per staigų nušvitimą, o per ilgus bandymus suprasti tariamus anapusinius signalus. Anot paties aiškiaregio, jis jau ankstyvoje jaunystėje pajutęs išskirtines galias – esą gebantis matyti ateities vizijas, bendrauti su mirusiųjų sielomis ir jausti globalius energetinius svyravimus. Šiuos savo gebėjimus jis bėgant metams tobulino, paversdamas juos ne tik asmeniniu dvasiniu keliu, bet ir viešu reginiu, pritraukiančiu tūkstančius smalsuolių, ieškančių atsakymų į nerimą keliančius klausimus.
 
Jo vizitine kortele ir didžiausiu koziriu viešuosiuose ginčuose tapo kelios skambios prognozės, kurios, pasak jo šalininkų, vėliau išsipildė su stulbinančiu tikslumu. Tarp dažniausiai jo gerbėjų minimų laimėjimų figūruoja Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos sėkmingas numatymas bei Donaldo Trumpo pergalė 2016 metų JAV prezidento rinkimuose. Šie įvykiai akimirksniu iškėlė jį į tarptautinį šlovės olimpą, o pati žiniasklaida ėmė akylai stebėti kiekvieną jo pasisakymą, tikėdamasi rasti užuominų apie kito didžiojo pasaulio lūžio kontūrus.
 
Visgi jo oponentai nesustoja priminti, kad šalia pataikytų prognozių yra ir gausybės skaudžių fiasko bei neišsipildžiusių baubų. Hamiltonas-Parkeris ne kartą yra skelbęs apie artėjančią masinę ekonominę suirutę, specifinius politinius perversmus ar netikėtas gamtos nelaimes konkrečiu laiku, kurios galiausiai taip ir neįvyko arba prasilenkė su tikrove. Skeptikai pabrėžia, kad jo pranašystės dažnai remiasi saugiais, miglotais ir universaliais teiginiais, kuriuos vėliau galima lengvai pritaikyti bet kokiam realioje erdvėje pasirodžiusiam įvykiui, o dalis jo vizijų tėra sumanus manipuliavimas masine baime.
 
Ypatingą nerimą jo gerbėjams kelia regėtojo mintys apie karus ir geopolitinę įtampą, ypač jo perspėjimai dėl galimų globalių karinių konfliktų, galinčių įsipliekti Azijos regione. Jis ne kartą yra įspėjęs, kad smulkus incidentas Taivano sąsiauryje arba jūrų erdvėje gali akimirksniu įžiebti didžiulį ugnį, į kurį neišvengiamai įsitrauktų didžiosios pasaulio valstybės, o tai reikštų visišką tarptautinio saugumo sistemos griūtį. Nors jis tiesioginės ir neatšaukiamos pasaulio pabaigos ar žmonijos sunaikinimo scenarijaus pastaruoju metu neprognozuoja, jo piešiamas ateities pasaulis atrodo grėsmingas, nestabilus ir persmelktas nuolatinės branduolinio ar ekonominio konflikto nuojautos.
 
Savo pranašystėse jis didelį dėmesį skiria ir dvasiniam žmonijos virsmui, teigdamas, kad planetos laukia ne vien tik materialios krizės, bet ir gilus sąmonės lūžis. Anot jo, dabartiniai sunkumai, klimato kaitos iššūkiai ir politiniai nusivylimai tėra skaistykla, per kurią žmonija privaloma tvarka turi pereiti, kad iš esmės pakeistų savo požiūrį į Žemę ir tarpusavio santykius. Šiose vizijose fatalizmas dažnai pinasi su viltimi, kad išgyvenę didžiausius sukrėtimus, žmonės sugebės sukurti naują, dvasiškai brandesnę visuomenę.
 
Žvelgiant į paties Craigo Hamiltono-Parkerio asmenybę žurnalistiniu žvilgsniu, ryškėja labai dvilypis portretas: viešojoje erdvėje jis demonstruoja ramybę, užtikrintumą ir charizmą, puikiai suprasdamas šiuolaikinės medijų rinkos dėsnius bei publikos poreikį reginiui. Kritikai jį vadina talentingu šoumenu, kuris meistriškai išnaudoja žmonių neužtikrintumą nestabiliame pasaulyje, tuo tarpu ištikimi sekėjai jame mato drąsų tiesos nešėją, perspėjantį žmoniją apie nematomas, bet realias grėsmes. Galiausiai, nepaisant to, ar jo žodžiais tikima, ar jie vertinami kaip eilinis bandymas pasipelnyti iš baimės, šis britų regėtojas tvirtai įsirašė į šiuolaikinę popkultūrą kaip savitas mūsų laiko simptomas.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Taylor Jenkins Reid: biografija, gyvenimas, knygos ir kūrybos temos bei bruožai

Sveiki!
 
Lietuvoje amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid knygos sparčiai verčiamos ir populiarinamos. Nesu nė vienos skaitęs, tačiau vakar įsigijau naujausią jos romaną „Atmosfera“ lietuviškai ir nutariau pasidomėti šia rašytoja plačiau., tad tęsiu garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių ir klasikų rašytojų rubriką.
 
ANKSTYVASIS TAYLOR JEKINS REID GYVENIMAS
 
Žinoma JAV rašytoja Taylor Jenkins Reid gimė 1983 metų gruodžio 20 dieną Oušen Sityje, Merilendo valstijoje. Jos ankstyvasis gyvenimas ir vaikystė bėgo gana ramiai, tačiau didelė pokyčių banga ją užklupo sulaukus dvylikos metų, kai jos šeima persikraustė gyventi į Actoną, Masačusetso valstiją. Šis persikraustymas ir paauglystės metai Naujojoje Anglijoje padarė didelę įtaką jos asmenybės formavimuisi, pasižymėjusiam ieškojimais bei noru išsiskirti iš minios.
 
Vaikystėje būsimoji kūrėja visiškai nebuvo knygų graužikė ar pavyzdinga literatūros skaitytoja – atvirkščiai, duodama interviu ji prisimindavo save kaip žmogų, kuris literatūros pamokose naudodavosi tik trumpais santraukų vadovais ir stengdavosi bet kokiais būdais išsisukti nuo privalomo knygų skaitymo, nes jai tai tebuvo nuobodi namų užduotis. Ji pati save yra apibūdinusi kaip visišką „pavyzdingą mergaitę“ ankstyvojoje vaikystėje, tačiau užklupus paauglystei viskas pasikeitė: ji tapo gerokai drąsesnė, mėgo atkreipti į save dėmesį, tapo tam tikra prasme „scenos žmogumi“ ir pradėjo aktyviai domėtis berniukais.
 
Mokykloje ir paauglystėje T. J. Reid pasižymėjo gana išraiškingu, androginišku stiliumi bei atviru, tiesmuku charakteriu, dėl kurio kartais sulaukdavo aplinkinių nesupratimo. Ji yra pasakojusi, kaip bendraamžiai jos dažnai pasyviai agresyviai klausinėdavo, kodėl ji negali rengtis labiau kaip mergaitė, nesitvarko nagų, taip kalba ar negali būti bent šiek tiek ramesnė. Toks spaudimas ir netilpimas į tradicinius visuomenės rėmus formavo jos jautrumą moteriškumo, saviraiškos bei visuomenės lūkesčių temoms, kurios vėliau tapo kertinėmis jos romanų ašimis.
 
Didžiulis lūžis jos santykyje su literatūra įvyko sulaukus trylikos metų, kai jai į rankas pateko ką tik pasirodęs Helen Fielding romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Perskaičiusi pirmąjį puslapį ji iškart pasimetė istorijoje, nebegalėjo atsitraukti ir baigusi knygą iškart kreipėsi į mamą su prašymu vežti ją į knygyną. Šis atradimas tapo tuo stebuklingu impulsu, kuris visiškai pakeitė jos požiūrį į pasakojimus, o vienu iš pirminių jos jaunystės autoritetų bei literatūrinių herojų tapo ir F. Skoto Ficdžeraldo „Didžiojo Getsbio“ pagrindinis veikėjas.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko studijas Emersono koledže Bostone, kur pasirinko medijų studijų specialybę. Studentavimo metai buvo itin intensyvūs ir reikalaujantys didžiulio savarankiškumo, kadangi ji pati turėjo pasirūpinti savo mokslo finansavimu – dirbo visu etatu arba derino kelis darbus vienu metu, o kad sutaupytų ir išgyventų, dirbo bendrabučio vyresniąja. Be studijų ir darbinės rutinos, ji aktyviai įsitraukė į universiteto gyvenimą, o paskutiniais studijų metais pagal specialią programą išvyko į Los Andželą.
 
Pasaulio ir Holivudo trauka ją galutinai nuvedė į Kaliforniją, kur baigusi koledžą ji įsikūrė nuolatiniam gyvenimui. Prieš pasiekdama rašytojos šlovę, jos ankstyvasis suaugusiojo gyvenimas Los Andžele sukosi aplink kino ir televizijos industriją – ji įsidarbino kino kastingo asistente, vėliau darbavosi ir mokykloje, o laisvu nuo darbinės rutinos metu pradėjo rašyti savo pirmuosius prozos kūrinius. Sulaukusi 24-erių ji jau turėjo savo pirmuosius literatūros agentus, o po ilgo atkaklaus kasdienio darbo ir kūrybinių ieškojimų išleido debiutinį romaną, kuris atvėrė duris į pasaulinį pripažinimą.
 
TAYLOR JENKINS REID RAŠYTOJOS VIRŠŪNĖ, SVARBIAUSI KŪRINIAI, VĖLYVASIS GYVENIMAS
 
Atsisakiusi pirminio darbo kino ir televizijos gamyboje, Taylor Jenkins Reid apsisprendė rimtai atsidėti rašymui tiesiog suvokusi, kad jos aistra slypi ne kito parašytų scenarijų įgyvendinime, o savo pačios istorijų kūrime. Ji pradėjo rašyti kiekvieną laisvą minutę – rytais prieš darbą, vakare bei savaitgaliais, kol galiausiai 2013 metais išleido savo debiutinį romaną „Forever, Interrupted“ (lietuviškai „Supernova“). Perėjimą prie profesionalios rašytojos kelio ji pati yra apibūdinusi kaip itin drausmingą, kasdienį procesą, reikalaujantį didžiulio atsidavimo. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra laukimas, kol aplankys įkvėpimas, o kasdienis fizinis ir protinis darbas, kuriame svarbiausia tiesiog sėstis prie stalo ir rašyti.
 
Kūrybiniame kelyje jai didelę įtaką darė ne tik populiariosios kultūros reiškiniai ar Holivudo aukso amžiaus istorijos, bet ir kitos autorės, gebančios atskleisti gilų moters vidinį pasaulį. Ji ne kartą minėjo, kad įkvėpimo sėmėsi iš tokių kūrėjų kaip Joan Didion bei Nora Ephron, kurios gebėjo derinant eleganciją, aštrų žvilgsnį ir humorą kalbėti apie labai sudėtingus žmogiškuosius santykius. Vėlesniu kūrybos etapu jai didžiulį impulsą suteikė muzikos dokumentika, garsių asmenybių biografijos ir pačios patirtis stebint, kaip visuomenė dievina, o vėliau teisia galingas, talentingas ir drąsias moteris.
 
Jos asmeninis gyvenimas klostėsi gana darniai ir ramiai, atspindėdamas gilią pusiausvyrą tarp intensyvaus darbo ir šeiminio jaukaus gyvenimo. Ji ištekėjo už Alexo Jenkinso Reido, kuris taip pat dirba kūrybinėje industrijoje ir rašo scenarijus, todėl pora puikiai supranta vienas kito kūrybinius procesus ir iššūkius. Jie kartu augina dukrą ir ši motinystės patirtis, kaip prisipažįsta pati rašytoja, visiškai pakeitė jos laiko planavimą ir požiūrį į gyvenimą. Ji išmoko nustatyti griežtas ribas tarp profesinės veiklos ir laiko su šeima, kad rašymas neatimtų svarbiausių akimirkų iš jos artimųjų.
 
Ankstyvuoju savo kūrybos etapu autorė parašė keletą šiuolaikinių meilės romanų, kurie tyrinėjo santykius, netektis ir pasirinkimus. Debiutinėje knygoje „Forever, Interrupted“ pasakojama apie jauną našlę, kuri bando išgyventi netikėtą vyro netektį ir užmegzti ryšį su uošve, kuri apie jos egzistavimą net nežinojo. Romane „After I Do“ (lietuviškai „Vieni metai. Atskirai“) nagrinėjama subyrėjusi santuoka ir poros sprendimas padaryti metų pertrauką, kad suprastų, ar jie dar gali būti kartu. Kitoje knygoje „Maybe in Another Life“ nagrinėjama likimo ir atsitiktinumų tema per dvejas lygiagrečias pagrindinės herojės gyvenimo versijas, priklausomai nuo to, kokį pasirinkimą ji padaro vieną konkrečią naktį. Šiuose kūriniuose ryškėja autorės gebėjimas jautriai ir be išankstinio nusistatymo analizuoti meilės bei partnerystės krizes.
 
Tikrasis tarptautinis sprogimas jos karjeroje įvyko tuomet, kai ji perėjo prie istorinių romanų apie galingas moteris ir šlovės užkulisius. Knyga „The Seven Husbands of Evelyn Hugo“ (lietuviškai „Septyni Evelinos Hugo vyrai“) pasakoja apie senstančią, paslaptingą Holivudo legendą, kuri nusprendžia papasakoti tiesą apie savo skandalingą gyvenimą, septynias santuokas ir tikrąją, visą gyvenimą slėptą meilę. Po šio triuškinančio pasisekimo sekė romanas „Daisy Jones & The Six“ (lietuviškai toks pat pavadinimas) , parašytas išskirtiniu interviu bei dokumentikos stiliumi, atskleidžiantis aštuntojo dešimtmečio roko grupės pakilimą, vidines aistras, priklausomybes ir staigų išsiskyrimą. Vėliau pasirodė „Malibu Rising“ (lietuviškai „Malibu ant bangos“) – knyga apie garsių tėvų vaikus, šeimos paslaptis ir vieną lemtingą 1983-iųjų vakarėlį, pasibaigusį gaisru, bei „Carrie Soto Is Back“ (lietuviškai „Kerė Soto sugrįžta“), pasakojanti apie užsispyrusią, legendinę tenisininkę, kuri nusprendžia grįžti į sportą, kad apsaugotų savo pasaulio rekordą.

T. J. Reid savo rdarbo kabinete

Taylor Jenkins Reid knygos lietuviškai

Šie kūriniai tapo neįtikėtinai populiarūs ir mėgstami visame pasaulyje dėl nepaprastai įtraukiančio rašymo stiliaus, itin gyvų personažų ir atpažįstamų emocijų. Skaitytojus pavergia tai, kad jos veikėjai nėra tobuli herojai – jie daro klaidas, būna egoistiški, ambicingi, kovoja dėl savo interesų, tačiau kartu yra giliai žmogiški ir jautrūs. Rašytojai pavyksta sukurti tokią įtikinančią atmosferą ir tokius ryškius tipažus, kad daugelis skaitytojų iš tiesų patiki, jog Evelyn Hugo ar grupė „Daisy Jones & The Six“ egzistavo tikrovėje, o ne tik autorės vaizduotėje.
 
Šiuo metu Taylor Jenkins Reid kartu su šeima gyvena Los Andžele, Kalifornijoje, mieste, kurį ji labai myli ir kuris tapo daugelio jos romanų veiksmo vieta. Savo politinėmis ir socialinėmis pažiūromis ji yra ryškiai progresyvi, aktyviai palaikanti moterų teises, kūno pozityvumą bei LGBTQ+ bendruomenę, o tai natūraliai atsispindi ir jos kūryboje, kurioje drąsiai keliami homoseksualumo, moterų autonomijos ir visuomenės spaudimo klausimai. Interviu metu ji yra atvirai prabilusi apie savo pačios tapatybės paieškas, pripažindama, kad potraukis moterims visada buvo jos dalis, nors pati ji gyvena tradicinėje santuokoje su vyru.
 
Viešojoje erdvėje, duodama interviu ar bendraudama su gerbėjais, ji palieka labai šiltos, žemiškos, intelektualios ir itin atviros asmenybės įspūdį. Ji nevengia kalbėti apie savo baimes, nesėkmes, rašymo sunkumus ar kompleksus, su kuriais susidūrė paauglystėje dėl savo išvaizdos ar elgesio. Ji nemėgsta kurti nepasiekiamos žvaigždės įvaizdžio – priešingai, jos kalbėjimo maniera yra labai tiesmuka, draugiška ir humaniška, todėl skaitytojai jaučia stiprų asmeninį ryšį su ja.
 
Laisvalaikiu ji mėgsta ramų gyvenimo būdą, vertina gerą maistą, teatrą, muziką bei populiariosios kultūros naujienas. Ji labai mėgsta keliauti, ypač po Europą ir įvairius JAV regionus, iš kur dažnai parsiveža istorinių bei kultūrinių detalų būsimoms savo knygoms, tačiau kartu prisipažįsta, kad yra tikra namisėda, geriausiai besijaučianti savo namuose su gera knyga ar žiūrėdama kokybiškus televizijos serialus. Jos pomėgis stebėti žmones ir nagrinėti populiariosios kultūros fenomenus tiesiogiai pamaitina jos kūrybines idėjas.
 
Pagrindinės jos kūrybos temos sukasi apie moterų ambicijas, kainą, kurią tenka sumokėti už šlovę ir sėkmę, bei pasirinkimą tarp asmeninės laimės ir visuomenės lūkesčių. Jos stilius pasižymi greitu tempu, stipriais dialogais, kinematografišku vaizdingumu ir sugebėjimu kurti nepaleidžiančią įtampą. Rašytojai kūriniuose labiausiai rūpi išnarplioti, kas lieka iš žmogaus, kai nusirengiami visi visuomenės uždėti vaidmenys, ir kaip moterys, veikiamos pat patriarchalinės sistemos spaudimo, kovoja dėl teisės pačios valdyti savo likimą ir savo kūną.
 
Tarp įdomesnių detalių bei keistenybių apie ją galima paminėti tai, kad ji pasižymi beveik obsesišku dėmesiu smulkmenoms, kai tyrinėja praeities dešimtmečių madą, muziką ar sporto taisykles. Prieš rašydama apie tenisą knygoje „Carrie Soto Is Back“, ji praleido šimtus valandų stebėdama teniso mačus ir gilindamasi į technines žaidimo detales, nors pati iki tol nebuvo šios sporto šakos ekspertė. Taip pat ji žinoma dėl savo įpročio kurti išsamius grojaraščius kiekvienai savo knygai, kad pasinertų į atitinkamo laikmečio nuotaiką.
 
Apibendrindama savo požiūrį į gyvenimą ir kūrybą, ji yra pasakiusi įsimintiną mintį, kad mes neturėtume bijoti būti pernelyg garsūs, pernelyg ambicingi ar užimti per daug vietos šiame pasaulyje. Kita jos dažnai cituojama mintis atskleidžia jos romanų esmę: „Niekada neleisk niekam vertinti tavęs pagal tai, kaip tave mato kiti – tu pati privalai būti savo istorijos autore ir pati nuspręsti, kas esi“. Šios mintys puikiai iliustruoja ne tik jos pačios gyvenimo kelią iš pavyzdingos mergaitės į pasaulinio lygio rašytoją, bet ir pagrindinę žinutę, kurią ji siunčia milijonams savo skaitytojų visame pasaulyje.
 
Tikiuosi, kad buvo įdomu ir naudinga!
 
Maištinga Siela

Labradoritas. Labradorito akmuo: papuošalai, ezoterinės savybės, zodiako ženklai, energetika, paplitimo arealas ir kt.

 

Sveiki!
 
Nuo pat vaikystės domėjausi ne tik fosilijomis, bet ir akmenimis bei mineralais. Šiemet iš kelionės parsivežiau labradorito luitą ir jis dabar ant mano rašomojo stalo. Nusprendžiau pasidomėti, kas šis akmuo ir kuo jis ypatingas, ką apie jį sako ezoterika, mokslininkai ir t. t.
 
Labradoritas (labradorite) yra užburiantis, paslaptingas ir estetiškai patrauklus mineralas gamtoje, kurio magiškas švytėjimas amžiams, kaip kiti sako, pavergė tiek geologų, tiek ezoterikų širdis. Šis akmuo priklauso laukošpatų (feldšpatų) grupei, tiksliau, plagioklazų eilinei, ir pasižymi sudėtinga bei įdomia chemine sandara. Jo cheminė formulė yra , rodanti, kad jis sudarytas iš natrio, kalcio, aliuminio, silicio ir deguonies junginių. Kristalografinė plokštuma ir mikroskopiniai intarpai sukuria unikalią optinę savybę, vadinamą labradorescencija – kai šviesa patenka į akmenį, ji lūžta ir atsispindi nuo vidinių plokštelių, sukurdama stulbinančius vaivorykštės blyksnius.
 
Mineralo kilmė yra glaudus magminis procesas, vykstantis gelmėse. Labradoritas daugiausia formuojasi magminėse ir metamorfinėse uolienose, giliai Žemės plutoje lėtai vėstant magmai, todėl jo struktūroje susiformuoja mikroskopiniai sluoksniai, būtini šviesos interferencijai. Fizinės akmens savybės apima 6–6,5 kietumą pagal Moso skalę, todėl jis yra pakankamai patvarus papuošalams, nors turi aiškų skilumą, reikalaujantį atsargumo jį apdirbant. Pirmą mineralą oficialiai atrado ir aprašė misionieriai bei tyrinėtojai dar 1770 metais.
 
Istoriniai šaltiniai liudija, kad labradoritą pirmą kartą aptiko moraviečių misionieriai Paulius Edmundas Isertas) Kanados Labradoro pusiasalyje, tiksliau – Paulo saloje netoli Naino gyvenvietės. Būtent dėl šios geografinės vietos akmuo ir gavo savo pasaulinį pavadinimą – labradoritas. Visgi vietiniai indėnai inuitai šį akmenį žinojo ir gerbė gerokai anksčiau, o jų mitologijoje buvo tikima, kad labradoritas yra suakmenėjusi šiaurės pašvaistė (Aurora Borealis), kurią kažkoks piktadarys netyčia įkalino uolose, kol didvyris galingu smūgiu išlaisvino dalį šviesos.
 
Geografinis labradorito paplitimo arealas yra gana platus, tačiau aukštos kokybės, stiprią labradorescenciją turintys egzemplioriai laikomi santykinai retais. Pasaulyje didžiausi ir gražiausi šio mineralo telkiniai aptinkami Kanadoje (Labradoro pusiasalyje), Madagaskare, Suomijoje (kur išgaunamas itin vertinamas spektrolitas, spinduliuojantis visomis vaivorykštės spalvomis), taip pat Rusijoje, JAV, Meksikoje, Australijoje bei Norvegijoje. Tuo tarpu Europoje, be minėtosios Suomijos, jo radimviečių pasitaiko Skandinavijos šalyse. Kalbant apie Lietuvą, natūralių gamtinių labradorito telkinių mūsų šalyje nėra, nes Lietuvos geologinį pagrindą sudaro nuogulų sluoksniai, tačiau jo ledynų atneštų riedulių pavidalu (morofinėje zonoje) ar dekoratyviniuose interjeruose ir papuošaluose pasitaiko gana dažnai.
 
Ezoterikos, astrologijos ir kristaloterapijos pasaulyje labradoritas yra tituluojamas „Magijos ir transformacijos akmenimi“. Žinomi pasauliniai ir Lietuvos ezoterikai bei kristalų tyrinėtojai (tokie kaip autorius A. Melody, tyrinėjantis mineralų metafizines savybes, ar šiuolaikiniai holistinės medicinos praktikieriai) teigia, kad labradoritas yra galingiausias aurą saugantis skydas. Pavyzdžiui, garsi kristaloterapijos ekspertė ir knygų autorė Judy Hall savo darbuose nuolat pabrėždavo, kad labradoritas efektyviai nutraukia energetinius nutekėjimus, apsaugo nuo psichinio vampyrizmo ir padeda atgauti prarastą jėgų balansą po sunkių emocinių sukrėtimų.
 
Šiuolaikiniai mediumai, ekstrasensai ir regresinės hipnozės rengėjai (tokie kaip giliojo sąmonės tyrinėjimo specialistai ir ekstrasensorikos lektoriai) labai dažnai naudoja labradoritą savo praktikose. Regresinės hipnozės specialistai pastebi, kad paciento delne laikomas labradoritas padeda lengviau apeiti sąmoningus protinius barjerus, pasiekti gilesnius pasąmonės klodus ir prisiminti praėjusių gyvenimų patirtis ar giliai užrakintas vaikystės traumas. Ekstrasensai tvirtina, kad šis akmuo stimuliuoja „Trečiąją akį“ (šeštąją čakrą) ir gerina aiškiaregystę, todėl jis yra nepakeičiamas įrankis tiems, kurie dirba su sapnų aiškinimu, kortomis ar energijų subalansavimu.

 
Astrologiniame kontekste labradoritas labiausiai siekiamas ir rekomenduojamas tam tikriems zodiako ženklams. Tradiciškai astrologai jį priskiria Skorpionams, Šauliams, Liūtams bei Žuvims, kuriems būdingas gilus emocinis pasaulis, kūrybiškumas ir polinkis į dvasinius ieškojimus. Liūtams jis padeda sušvelninti ego ir rasti vidinę ramybę, Skorpionams – saugoti savo paslaptis ir transformuoti vidinę tamsą į šviesą, o Žuvims – sustiprinti intuiciją ir apsisaugoti nuo svetimų emocijų chaoso, kurį šis jautrus ženklas linkęs sugerti.
 
Ką iš tikrųjų labradoritas suteikia žmogui kasdieniame gyvenime? Jo nešiotojai ir gerbėjai patiria didesnį proto aiškumą, gebėjimą lengviau prisitaikyti prie staigių gyvenimo permainų bei apsaugą nuo vidinio perdegimo ir streso. Akmuo padeda išsklaidyti vadinamąjį „smegenų rūką“, skatina kūrybinį mąstymą, todėl jį ypač pamėgę menininkai, rašytojai, architektai ir visi kūrybinių profesijų atstovai, ieškotojai bei mąstytojai.
 
Dėl savo išskirtinio grožio ir unikalios struktūros labradoritas yra plačiai pritaikomas pramonėje, juvelyrikoje ir interjero dizaine. Iš jo gaminami įvairiausi papuošalai – žiedai, masyvūs pakabukai, auskarai, apyrankės, taip pat poliruoti akmens luitai, sferos, obeliskai ir skulptūrėlės namų interjerui. Juvelyrikoje vertinami tie akmenys, kurie pasižymi stipriausiu melsvu ar žalsvu blyksniu, o interjere dideli labradorito gabalai naudojami kaip erdvės energetiniai centrai ir prabangūs dekoro elementai.
 
Galiausiai su labradoritu yra susiję keli netikėti ir intriguojantys faktai, kurie parodo, koks nepaprastas yra šis mineralas. Pavyzdžiui, nors išoriškai neapdorotas labradoritas dažnai atrodo kaip nepastebimas, tamsiai pilkas ar net purvinas akmuo, visiškai pasikeičia vos šviesai kritus tam tikru kampu – tai primena žmogiškąjį potencialą, kuris tūno giliai viduje, kol gyvenimo šviesa jį nušviečia. Taip pat moksliškai įrodyta, kad labradorito struktūra yra susijusi su plagioklazų dvynėjimusi, o gamtoje kartais aptinkami itin reti jo variantai, švytintys visais geltonais, raudonais ir violetiniais atspalviais, kurie geologų rinkoje prilygsta brangiausiems juvelyriniams akmenims.

 
Maištinga Siela