Serialas: "Mažyliai" / "Chiquititas" (1995–2001)

 

Sveiki!

 

Gerai, jeigu su šiuo argentiniečių ir Lietuvoje savaitgalio popietėmis rodomu serialu ir neužaugote, tačiau epizodiškai turėjote jį matyti prieš internetinio laikotarpio priešaušrį. Kiek jums dabar, kurie atsimena? Artėjate pamažu link 40 metų, tą slenkstį jau pasiekėte ir pan. Lietuvoje serialas „Mažyliai“ nebuvo rodomas visas. Jį, kiek pamenu, pradėjo rodyti daugmaž po 2000 metų, galbūt 2001 metais ir rodė apie 2-3 nepilnus metus. Pasidomėjus apie šį serialą geriau, paaiškėjo, kad iš klasikinio varianto buvo parodyti tik 2 sezonai (penktasis ir šeštasis), kurie pačioje Argentinoje pasiekė patį populiarumo ir pripažinimo piką, sulaukę net atskirų filmo formatu tęsinių.

 

SERIALO „MAŽYLIAI“ (1995-2001) PRODUKCIJA

 

Legendinis argentiniečių televizijos serialas „Mažyliai“ (isp. Chiquititas) buvo sukurtas garsios Argentinos prodiuserės, scenaristės bei kompozitorės Cris Morenos. Serialo gamyba užsiėmė viena didžiausių Argentinos televizijos kompanijų „Telefe“, kuri kartu su Cris Morena išvystė unikalų ir tuo metu itin inovatyvų turinio modelį, skirtą vaikams ir paaugliams. Istorija sukasi apie našlaičių namuose „Rincón de Luz“ gyvenančius vaikus, jų tarpusavio santykius, svajones, susidūrimą su suaugusiųjų pasaulio iššūkiais bei stebuklo paieškas.

 

Serialas ekrane debiutavo 1995 m. rugpjūčio 7 d. ir sėkmingai gyvavo iki 2001 m. pabaigos. Per šį pagrindinį gyvavimo laikotarpį parodyti 7 sezonai, kuriuos sudaro daugiau nei 1000 serijų. Dėl itin didelio populiarumo serialas sugrįžo 2006 m. su specialiuoju 8-uoju sezonu (Chiquititas Sin Fin), pristatančiu naujos kartos istoriją. Bendras visų sezonų serijų skaičius siekia net 1 016 originalių serijų (įskaitant 2006-ųjų projektą, tad su senuoju išeina iš viso 1 186 serijos), todėl tai yra vienas ilgiausiai rodytų ir masiškiausių projektų Pietų Amerikos vaikų televizijos istorijoje.

 

Meniškumo atžvilgiu „Mažyliai“ apibūdinami kaip muzikinė vaikiška ir paauglių telenovelė, apimanti komedijos, dramos bei magiškojo realizmo elementus. Istorijose nagrinėjamos jautrios, pamokomos temos – draugystė, pirmoji meilė, šeimos paieškos, sąžiningumas ir viltis, tačiau netrūksta ir lengvo humoro bei fantastinių siužeto vingių. Būtent muzikiniai intarpai ir teatrališkas pateikimas leido serialui išsiskirti iš kitų tradicinių Lotynų Amerikos muilo operų bei sukurti unikalų formatą.

 

Projektas sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo tikru kultūriniu fenomenu ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Serialas pasiekė rekordinius televizijos reitingus, o jo pagrindu rengti muzikiniai šou „Gran Rex“ teatre kasmet pritraukdavo šimtus tūkstančių žiūrovų. Be to, „Mažyliai“ tapo tramplinu daugeliui jaunosios kartos aktorių, pavyzdžiui, Luisanai Lopilato, Benjamínui Rojasui ar Camilai Bordonabai, kurie vėliau tapo pasaulinio lygio žvaigždėmis paauglių seriale „Maištingas amžius“ (Rebelde Way).

 

Tarptautinėje rinkoje serialas rodytas daugiau nei 25 pasaulio šalyse, įskaitant Pietų Amerikos valstybes, Izraelį, Graikiją bei Rytų ir Vidurio Europos šalis. Lietuvoje šį serialą taip pat labai pamėgo vaikai ir paaugliai, kai jį vertė bei rodė LNK televizija. Be to, sėkmingas argentiniečių formatas paskatino sukurti vietines adaptacijas kitose šalyse – Brazilijoje (Chiquititas Brasil buvo itin populiarus), Meksikoje, Portugalijoje bei Rumunijoje.

 

Kritikai ir žiūrovai serialą įvertino itin palankiai už gebėjimą kalbėti vaikams suprantama kalba apie gilius jausmus ir moralines vertybes. „Mažyliai“ pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, iš kurių svarbiausi – keli Argentinos televizijos apdovanojimai „Martín Fierro“ už geriausią vaikišką ir jaunimo programą. Taip pat įvertinti ir patys jaunieji aktoriai (pavyzdžiui, Agustina Cherri ar Sebastiánas Francini).

 

Muzika buvo vienas iš esminių serialo sėkmės variklių. Kiekvienam sezonui išleistas atskiras muzikinis albumas, o dainų tekstus rašė pati Cris Morena, bendradarbiaudama su kompozitoriumi Carlosu Nilsonu. Tokie kūriniai kaip „Rechufas“, „Chufachón“, „Pimpollo“, „Rincón de Luz“ ar „Corazón con agujeritos“ tapo kelis kartus platininiais hitais, parduotais milijoniniais tiražais, o šios dainos iki šiol kelia nostalgiją ištisoms žiūrovų kartoms.

 

PENKTASIS IR ŠEŠTASIS (1999-2001) SEZONAI, RODYTI LIETUVOJE

Penktasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas, pasirodęs 1999 metais, tapo viena drąsiausių ir labiausiai transformuojančių šio kultinio serialo erų. Po ketverių metų, praleistų pačių atpažįstamiausių veikėjų ir tradicinio vaikų globos namų „Rincón de Luz“ pasaulyje, prodiuserė Cris Morena nusprendė iš esmės atnaujinti šou formulę, perkeldama veiksmą į visiškai naują aplinką. Šis sezonas pasižymėjo ne tik pasikeitusiomis filmavimo lokacijomis bei personažais, bet ir gilesnėmis, kiek tamsesnėmis temomis, kurios susipynė su magiškuoju realizmu bei tradicine jaunatviška meile.

 

Pagrindinė penktojo sezono siužetinė linija sukasi apie turtingo, griežto tėvo ir našlio Juano Maza šeimą bei netoliese įsikūrusią nepriglaustų vaikų grupę. Kai paaugliai ir vaikai, likę be pastogės, per stiprią liūtį prieglobstį randa geranoriško senolio Joaquíno Maza daržinėje, prasideda dviejų visiškai skirtingų pasaulių susidūrimas. Dvaro viduje verda intrigos, kurias kursto chuliganiški bei išlepinti Juano vaikai ir jo ambicinga, žiauri sužadėtinė Pía. Tačiau viskas pasikeičia, kai pasirodo nuoširdi, oro balionu atskridusi moteris Ana Pizarro bei jauna mergina Candela, kurios palaipsniui ištirpdo šaltus dvaro gyventojų santykius ir kovoja už tai, kad visi vaikai atrastų tikruosius namus.

 

Esminė šio sezono idėja – šeima slypi ne kraujo ryšiuose ar turto dydyje, o meilėje, empatijoje ir sugebėjime atverti širdį tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Istorija pabrėžia socialinių skirčių įveikimą, kai išlepinti, turtingi vaikai išmoksta pamokų apie solidarumą, o gatvės našlaičiai randa saugumą ir atjautą. Sezono metu stipriai akcentuojama vilties ir vaikystės nekaltumo išsaugojimo tema, parodant, kad net ir pačiose griežčiausiose ar tamsiausiose aplinkose atsidavimas bei dvasinė šiluma gali transformuoti žmonių gyvenimus.

 

Anuomet šis sezonas sukėlė itin audringas žiūrovų reakcijas ir suskaldė gerbėjų bendruomenę. Dalis auditorijos jautė didžiulį šoką bei nusivylimą, nes serialą paliko iki tol pagrindiniu stuburu buvusi aktorė Romina Yan (vaidinusi Belén Fraga) ir dauguma senųjų mylimų vaikų. Žiūrovams reikėjo laiko priprasti prie naujo dvaro fono, pakeisto muzikinio stiliaus bei tamsesnių antagonistų, tokių kaip Pía, išpuolių. Vis dėlto, nepaisant pradinio skeptiškumo, sezonas pasiekė aukštus televizijos reitingus, o ilgainiui daugelis žiūrovų pamilo naujuosius personažus ir pripažino šią erą kaip vieną brandžiausių bei emociškai įtaigiausių visoje frančizėje.

D. Grandinetti ir G. Colmenares

 

Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko žinomi Argentinos bei Lotynų Amerikos aktoriai: Darío Grandinetti įkūnijo griežtąjį tėvą Juaną Maza, o garsioji venesualiečių aktorė Grecia Colmenares suvaidino šviesiąją Aną Pizarro. Neigiamą dvaro valdovės Píos vaidmenį meistriškai atliko Millie Stegman, kurios demonstruojamas žiaurumas tapo vienu įsimintiniausių sezono akcentų. Tuo tarpu jaunosios kartos priešakyje stojo Marcela Kloosterboer (įkūnijusi Candelą Maza) ir Mariano Bertolini (vaidinęs Mariano), kurių personažų jaunatviškos meilės bei brandos paieškos tapo pagrindine paauglių siužeto ašimi.

 

Būtent šis sezonas tapo tikra žvaigždžių kalve, pristatęs ištisai aktorių kartai, vėliau užkariavusiai tarptautinę rinką. Šiame sezone ryškiai sužibo ir kartu vaidinti pradėjo tokie jaunieji talentai kaip Luisana Lopilato (vaidinusi Luisaną Maza), Benjamín Rojas (Bautista), Camila Bordonaba (Camila) ir Felipe Colombo (Felipe). Šių aktorių ketvertukas, vėliau susibūręs kultinėje grupėje „Erreway“ ir seriale „Maištingas amžius“ (isp. Rebelde Way), būtent penktajame „Mažylių“ sezone užmezgė pirmuosius vaidybinius ryšius ir ekraninius romanus, pavyzdžiui, ikonine tapusią Camilos ir Felipe meilės liniją.

 

Apskritai, penktasis sezonas pasižymi daugybe įdomių faktų bei gamybinių užkulisių. Tai buvo pirmasis „Mažylių“ sezonas, kurio tarptautinė adaptacija Brazilijoje buvo ne tiesiog išversta, bet iš esmės perrašyta, suformuojant atskirą siužetinę liniją. Be to, šiame sezone buvo galima pastebėti itin agresyvų ir tam laikmečiui neįprastą prekės ženklų integravimą (isp. product placement), pavyzdžiui, žinomų gėrimų ar žaislų reklamą pačių vaikų kasdienybėje. Taip pat sezonas išsiskiria spalvingu muzikiniu takeliu, o pagrindinės dainos, tokios kaip „Candela“ ar „Siempre Chiquititas“, tapo didžiuliais hitais.

 

Apibendrinant galima sakyti, 1999 m. „Mažylių“ era įrodė, kad populiarus vaikų serialas gali išgyventi drastiškus pokyčius ir atsinaujinti nepraradęs savo dvasios. Ji peržengė įprasto vaikų našlaičių ribas ir tapo didele šeimos saga, apjungusia pasakos motyvus su realiomis paauglių bei suaugusiųjų problemomis. Dėl savo drąsaus sprendimo atnaujinti aktorių sąstatą ir įvesti naujas taisykles, penktasis sezonas iki šiol išlieka vienu labiausiai aptarinėjamų ir nostalgiją keliančių etapų visoje „Mažylių“ istorijoje.

Keletas vaizdo klipų ir dainų iš šio sezono:

 

APIE ŠEŠTĄJĮ SEZONĄ

 

Šeštasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas, pasirodęs 2000 metais, tapo viena tamsiausių, emociškai giliausių ir kartu stebuklingiausių visos serijos erų. Po penktojo sezono pabaigoje įvykusios tragedijos (kai aviakatastrofoje žuvo Juanas ir Ana), vaikai vėl liko be tėvų globos ir atsidūrė gatvėje. Našlaičių klajonės juos atvedė prie seno, paslaptingo dvaro, kuriame jie įkūrė naujuosius „Rincón de Luz“ (Šviesos kampelis) namus. Čia jie sutiko veidą po kauke slepiantį savininką Enzo, o drąsioji Camila rado stebuklingą knygą, galinčią keisti įvykius ir pildyti norus. Pagrindine suaugusiųjų siužeto ašimi tapo šviesi mergina Luz Linares, kuri tapo naująja vaikų motina, bei jos meilės istorija su Enzo sūnumi Rafaeliu.

 

Esminė šio sezono idėja – viltis, gijimas po gilių netekčių ir tikėjimas stebuklais net pačiomis tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis. Sezonas stipriai akcentuoja vidinę veikėjų stiprybę bei meilės galią nugalėti baimes ir trauma pažymėtą praeitį. Istorija moko, kad tikri namai nėra tiesiog pastatas – tai vieta, kurioje esi priimtas, mylimas ir saugus, nesvarbu, kiek skausmo teko patirti iki tol.

 

Anuomet žiūrovai šį sezoną sutiko itin palankiai ir su didžiuliu emociniu pakilimu. Gerbėjai džiaugėsi sugrįžusia klasikine „Rincón de Luz“ dvasia, magiškojo realizmo elementais ir stipria vaikų bei paauglių aktorių komanda, prie kurios jau buvo spėję prisirišti. Taip pat žiūrovus pavergė brandesnės temos, paslaptinga dvaro atmosfera ir nepaprastai jautrios muzikinės kompozicijos, pavertusios šį sezoną vienu žiūrimiausių visame serialo gyvavimo laikotarpyje.

 

Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko Romina Gaetani (mylinti Luz Linares), Iván Espeche (paslaptingasis Rafaelis Alvarezas), Patricia Sosa (klastinga antagonistė Paula) ir Pablo Lizaso (dvaro prižiūrėtojas Enzo). Jaunųjų aktorių gretose siužetą valdė Camila Bordonaba (Camila), Felipe Colombo (Felipe), Benjamín Rojas (Bautista) ir Luisana Lopilato (Luisana). Būtent šiame sezone galutinai susiformavo ikoninės Camilos ir Felipe, Bautistos ir Luisanos meilės linijos, o šių aktorių ketvertukui ekrano chemija vėliau atvėrė duris į fenomenalų tarptautinį pasisekimą su grupe „Erreway“, apie kurį jau minėjau anksčiau.

 

Šeštasis sezonas pasižymi ir itin sėkmingu muzikiniu takeliu – tokios dainos kaip „Chiquititas 2000“, „Pimpollo“ ir „Abre Entra“ tapo didžiuliais hitais visoje Lotynų Amerikoje. Be to, būtent šio sezono populiarumas paskatino sukurti pilnametražį vaidybinį filmą „Chiquititas: Rincón de Luz“ (2001 m.), kuriame buvo panaudoti daugelis šeštojo sezono motyvų bei pagrindinių aktorių. Apibendrinant, šis etapas įrodė, kad serialas geba išlaikyti aukščiausią kokybę bei žiūrovų meilę, ir iki šiol išlieka vienu emociškai stipriausių visoje „Chiquititas“ istorijoje.

Keletas dainų ir vaizdo klipų iš šio sezono.

 

ŽINOMIAUSIŲ AKTORIŲ IŠ „MAŽYLIAI“ PRISIMINIMAI APIE ŠĮ PROJEKTĄ

 

Daugeliui aktorių dalyvavimas seriale „Mažyliai“ tapo ne tik profesinio kelio pradžia, bet ir asmenybę suformavusia patirtimi. Pagrindinio vaidmens atlikėja Romina Yan, įkūnijusi vaikų globėją Belén Fraga, viename iš savo interviu jautriai prisiminė ryšį su šiuo projektu: „Belén man buvo daug daugiau nei vaidmuo. Tai buvo galimybė skleisti meilę ir parodyti vaikams, kad net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis jie nėra vieni. „Mažyliai“ išmokė mane motinystės džiaugsmo ir atsakomybės dar prieš man pačiai tampant motina.“

 

Savo ruožtu Camila Bordonaba, suvaidinusi maištingąją Camilą Bustillo, yra atvirai pasisakiusi apie ankstyvos šlovės naštą ir vaikystės patirtį filmavimo aikštelėje: „Mes užaugome prieš kamerų objektyvus. Kol kiti vaikai po mokyklos eidavo žaisti į kiemą, mes skubėdavome į repeticijas ir teatrą. Šis serialas davė man neįkainojamą aktorystės mokyklą ir geriausius draugus, tačiau kartu privertė subręsti daug greičiau, nei priklausytų tokio amžiaus vaikui.“

 

Felipe Colombo, atvykęs iš Meksikos ir suvaidinęs Felipe Mejía, pabrėžė magišką atmosferą bei griežtą discipliną, kuri valdė gamybos procesą: „Atvykti į Argentiną ir tapti tokio fenomeno dalimi man buvo visiškas kultūrinis šokas. Cris Morena iš mūsų reikalavo maksimalaus atsidavimo, tačiau aikštelėje jautėmės kaip tikra šeima. Dainuoti „Gran Rex“ teatre prieš tūkstančius rėkiančių vaikų buvo patirtis, kurios neįmanoma pamiršti visą likusį gyvenimą.“

 

Jaunoji žvaigždė Luisana Lopilato, įkūnijusi Luisaną Maza nuo 5-ojo sezono, prisimena šį etapą kaip savo didžiosios karjeros pamatą: „„Mažyliai“ man buvo stebuklinga vaikystės pasaka. Aš tiesiog mėgavausi kiekviena akimirka – puoštis drabužiais, dainuoti, šokti. Tuo metu mes net nesuvokėme, kokia didžiulė tai buvo atsakomybė ir kokią įtaką darėme viso pasaulio vaikams. Tai buvo gryna magija.“

 

Galiausiai Benjamín Rojas, suvaidinęs Bautistą, akcentavo, kad patirtis seriale išugdė ypatingą profesinį profesionalumą nuo mažų dienų: „Darbas „Mažyliuose“ išmokė mus pagarbos scenai ir žiūrovui. Mes išmokome teksto eilutes, šokių žingsnelius ir dainų žodžius skraidydami tarp mokyklos suolų ir studijos. Tai buvo sunkus darbas, bet meilė, kurią gaudavome iš gerbėjų gatvėje, atpirkdavo kiekvieną pavargusią valandą.“

 

Savo interviu Grecia Colmenares pabrėžė, kad darbas vaikų seriale jai buvo visiškai naujas ir itin jautrus profesinis iššūkis: „Prisijungti prie „Mažylių“ man buvo nuostabi ir labai ypatinga dovana. Ana buvo tyrumo, vilties ir magijos kupinas personažas – ji atskrido oro balionu, kad suteiktų šilumos vaikams, kuriems to labiausiai reikėjo. Dirbti su tokia didžiule grupe talentingų vaikų buvo tyras džiaugsmas. Jų energija, nekaltumas ir nuoširdumas filmavimo aikštelėje kasdien mane įkvėpdavo ir primindavo, kodėl taip stipriai myliu aktorystę.“

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Lauren Groff: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai; nuo romano "Moiros ir Furijos" iki "Florida" apsakymų

 

Sveiki, mielieji!

 

Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos, nesnauskite!

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF GYVENIMAS

 

Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė, atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu, gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.

 

Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį. Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.

 

Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu, pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

 

Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.

 

Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.

 

Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske, vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje. Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai, patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.

 

LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR PRIPAŽINIMĄ

 

Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.

 

Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties, palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi, kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.

 

Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“ (angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį, pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius santykius.

 

Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.

Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"

 

Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies) tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų – vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi, paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.

 

Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“ atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus, tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus ryšį su aplinka.

 

Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.

 

Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos, patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius patyrimus.

 

Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius, poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.

 

Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti, ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų) yra geriausiai įvertinta autorės knyga.

 

Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad, nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria, keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?

 

Maištinga Siela

Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Literatūra ir menas", 2026, Nr. 17: ant sienos keičiasi nauja pamaina

 

Yra ruduo. Ir šis prastas ekologiškas popierius,

Kuris akimirksniu sugeria namuose esančią drėgmę.

 

Kultūra tampa minkšta. Greitai dryksta tarp pirštų.

 

Kvepia popieriumi. Spausdinimo dažais.

Druskininkų poezija padovanoja

Jotvingius, nekalbančius jotvingiškai.

 

Poetai rašo poetams laudacijas,

Kitąmet apsikeis. Tarp jų galgi įsimaišys DI

Posmai ir kablelių pataisymai. Korektiška korektūra.

 

Visi vieni kitus sveikina,

Bet jaučiu,

Kad yra ir neapykantos. Susiskirstymo,

Kas ką mėgsta, ko nekenčia. Puikybės ir pažeidžiamumo,

Bet labiausiai ironijos.

(Kodėl IV eilėraštis diskvalifikuotas? – ar tai irgi eilėraštis?)

 

Kodėl ten nėra dar Parulskio? Ko užmigo Stankevičius?

 

Čia jotvingiai ir jaronimai,

Vertėjai ir poetai,

Recenzentai ir dienoraščiai...

Viskas taip atvira, kad net nereikia duobės.

 

Ar jaučiate, kaip greitai temsta ir ateina žiema?

 

Švedaitė sako sudie.

Kiauleikis sako sudie.

 

Ambrazaitė ir Jakučiūnas

Keičia naktinį kultūros budėjimą ant pilies sienos.

 

Sargų bokšteliuose daug griaučių.

Poezija iš apačios kaip sniegas

Užkemša didelę raudų sieną,

Kurią tenka ginti

Nuo absurdo ir veidmainystės,

Nuo grafomanų ir naivumo.

 

Įsileidžiant čipsų reklamą:

Odisėjas ilgai kalė arkliui tinkamas šnerves, paslėptus dantis.

 

Kiek iš jų, ten sėdinčių popiery, geria kavą su Merso prie motinos karsto?

Popierius tai drėksta, tai prastėja,

Tai ekologiškėja...

 

Vertimai nesiliauja. Kaip ir poezija.

Ar beiškas Druskininkuose po langais duobę Šileika?

 

Ašaroms ir ašakoms. Ak.

 

Iš Šiaurės ateina

Amžinoji žiema.

 

Sargybą keičia nauja pamaina.

Maištinga Siela