Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Asmenybė. Pedro Lemebel – čiliečių rašytojas, qeer tapatybė, literatūra, knygos, kūrybos bruožai ir temos

 

Sveiki, mielieji!

Neseniai baigiau skaityti Čilės rašytojo Pedro Lemebel (1952-2015) lietuviškai išverstą romaną „Aš bijau, matadore“, tad nusprendžiau šį menkai kam Lietuvoje žinomą rašytoją pristatyti plačiau. Nustebsite, kokia tai įdomi ir marga asmenybė.

ANKSTYVASIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS IR TUOMETINĖ ČILĖS POLITIKA

Pedro Lemebel gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Santjage, Čilėje, kaip Pedro Segundo Mardones Lemebel, ir mirė tame pačiame mieste 2015 m. sausio 23 d. Jo vaikystė prabėgo viename skurdžiausių ir labiausiai apleistų Santjago rajonų – Zanjón de la Aguada. Tai buvo lūšnynas, įsikūręs šalia atviro kanalizacijos kanalo, kur kasdienybę ženklino dulkės, badas ir nuolatinė kova už išlikimą. Augdamas tokioje aplinkoje, būsimasis kūrėjas iš arti matė socialinę neteisybę ir marginalizuotų žmonių gyvenimą, kuris vėliau tapo jo pasaulėžiūros pamatu. Jo šeima buvo paprasta, tėvas dirbo kepėju, o ryšys su motina, kurios pavardę jis vėliau pasirinko kaip savo pagrindinį identiteto ženklą, buvo itin glaudus ir formuojantis jo asmenybę.

Paauglystės metais Pedro išsiskyrė iš savo bendraamžių ne tik dėl skurdo, bet ir dėl anksti išryškėjusio kitoniškumo bei lytinės tapatybės paieškų. Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čilė išgyveno didžiulius politinius virsmus, tačiau visuomenė išliko giliai konservatyvi, katalikiška ir mačistinė. Jaunasis Pedro jautėsi esantis svetimas šioje griežtų normų aplinkoje, kur vyriškumas buvo suprantamas tik per jėgos ir dominavimo prizmę. Jis patyrė nuolatinę atskirtį ir patyčias dėl savo manierų bei jautrumo, tačiau tai tik dar labiau užgrūdino jo maištingą dvasią ir poreikį ieškoti saviraiškos būdų, kurie leistų ištrūkti iš slegiančios kasdienybės.

Studijų metai tapo esminiu lūžiu jo kelyje į intelektualinę laisvę. Pedro įstojo į Čilės universitetą studijuoti dailės pedagogikos, kur susidūrė su akademine aplinka ir menu. Tuo metu Čilėje tvyrojo įtampa: Salvadoro Allende socialistinės vyriausybės viltis greitai pakeitė 1973-iųjų karinis perversmas, vadovaujamas Augusto Pinocheto. Jaunystė diktatūros šešėlyje Pedro buvo paženklinta baime, policijos reidais ir brutaliu susidorojimu su bet kokia opozicija ar „nukrypimu“. Būdamas jaunas menininkas ir homoseksualus vyras, jis gyveno dvigubame pavojuje – tiek dėl savo politinių pažiūrų, tiek dėl savo prigimties, kurią režimas laikė iškrypimu.

Baigęs studijas, Pedro kurį laiką dirbo dailės mokytoju įvairiose vidurinėse mokyklose, tačiau ši patirtis jam buvo traumuojanti. Švietimo sistema, griežtai kontroliuojama karinės diktatūros, netoleravo jo laisvamanystės ir provokuojančio stiliaus. Galiausiai 1983 m. jis buvo atleistas iš darbo dėl savo seksualinės orientacijos, kas jam tapo ne tik ekonominiu smūgiu, bet ir galutiniu patvirtinimu, kad oficialioji visuomenė jam neturi vietos. Šis atmetimas buvo jam asmeniškai šokiruojantis, tačiau būtent jis išstūmė Pedro į gatvės meno ir radikalaus aktyvizmo erdvę, kurioje jis pradėjo transformuoti savo kūną ir balsą į politinio pasipriešinimo įrankį.

Iki tol, kol jo vardas tapo žinomas literatūros pasaulyje, Lemebel gyveno bohemišką, pavojingą ir itin intensyvų gyvenimą pogrindžio Santjage. Jis dalyvavo meniniuose performansuose, kuriuose dažnai naudojo provokaciją, makiažą ir aukštakulnius, taip kvestionuodamas tiek diktatūros autoritetą, tiek kairiųjų intelektualų homofobiją. Tai buvo laikotarpis, pilnas gatvės kovų, naktinių susibūrimų slaptose vietose ir nuolatinio laviravimo tarp meno ir išgyvenimo. Jis patyrė skurdą ir fizinį smurtą, tačiau kartu atrado bendraminčių bendruomenę, kuri tapo jo tikrąja šeima ir suteikė drąsos viešai deklaruoti savo tapatybę.

Visas šis ankstyvasis patirčių bagažas – nuo lūšnynų dulkių iki persekiojimo gatvėse – suformavo jį kaip asmenybę, kuri niekada nesiekė pritapti. Jis gyveno tarp socialinių paribių, stebėdamas, kaip jo draugai ir kaimynai kenčia nuo diktatūros represijų ir AIDS epidemijos pradžios, kuri Čilę pasiekė devintajame dešimtmetyje. Šios traumos ir praradimai tapo jo vidine varomąja jėga, pavertusia jauną dailės mokytoją bebaimiu provokatoriumi, kurio vienintelis tikslas buvo suteikti balsą tiems, kurie, kaip ir jis pats savo jaunystėje, buvo pasmerkti tylai ir užmarščiai.

VELESNIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS, QUEER ČILĖS JUDĖJIMAS IR ROMANAS „AŠ BIJAU, MATADORE“

Devintojo dešimtmečio viduryje, kai Čilė vis dar duso po Pinocheto diktatūros gniaužtais, Pedro Lemebel nusprendė, kad tradicinės protesto formos jam per ankštos. Jis suprato, kad kova prieš režimą turi vykti ne tik gatvėse, bet ir per kūną bei estetiką. Tuo metu jis susipažino su menininku Francisco Casas, su kuriuo 1987 metais įkūrė radikalią meno grupę „Las Yeguas del Apocalipsis“ (Apokalipsės kumelės). Pavadinimas buvo tiesioginis iššūkis mačistinei visuomenei – jie save vadino moteriškos giminės žodžiu, provokuodami tiek dešiniuosius diktatūros rėmėjus, tiek homofobiškus kairiuosius opozicionierius. Šis duetas rengė šokiruojančius, neplanuotus performansus: jie pasirodydavo meno parodų atidarymuose ar politiniuose susirinkimuose apsinuoginę, jojantys ant arklių, susiūti vienas su kitu arba šokantys „Cueca“ (tradicinį Čilės šokį) ant sudaužyto stiklo šukių, simbolizuojančių dingusius be žinios režimo aukas.

Būtent šis meninis pogrindis tapo Lemebel tiltu į literatūrą. Žinoma, vizualinis performansas yra laikinas, todėl pradėjo rašyti tekstus, kurie fiksavo šią marginalią tikrovę. Pedro pasirinko unikalų žanrą – kroniką. Jo kronikos nebuvo sausi reportažai; tai buvo barokinė, tiršta, purvina ir kartu neįtikėtinai poetiška proza, kurioje susipynė gatvės žargonas, politinė satyra ir gilus lyrizmas. Jis rašė apie naktinį Santjagą (Čilės sostinę), apie prostitutes, transvestitus, benamius ir visus tuos, kurių oficiali istorija norėjo nematyti. Jo balsas tapo „kitokios Čilės“ balsu, o jo rašymo stilius, dažnai vadinamas „neobarroso“ (purvinuoju baroku), griovė visas tradicinės literatūros normas, paversdamas marginalų gyvenimą aukštuoju menu.

Lemebelio kelias į pripažinimą buvo neatsiejamas nuo jo drąsos būti savimi viešumoje. Jis niekada neslėpė savo homoseksualumo, priešingai – jį naudojo kaip ginklą. Vienas garsiausių jo gyvenimo momentų įvyko 1986 m., kai jis pasirodė kairiųjų politikų susirinkime su raudona žvaigžde ant veido ir perskaitė savo manifestą „Hablo por mi diferencia“ (Kalbų už savo skirtumą). Tai buvo šokiruojantis aktas: jis tiesiai šviesiai pasakė revoliucionieriams, kad jų kova už laisvę yra veidmainiška, jei joje nėra vietos „pederastams“. Ši drąsa pelnė jam pagarbą tarp intelektualų, o viena svarbiausių jo gyvenimo pažinčių tapo ryšys su garsiuoju rašytoju Roberto Bolaño. Bolaño, gyvendamas Ispanijoje, buvo sužavėtas Lemebelio talento ir negailėjo jam pagyrų, vadindamas jį vienu svarbiausių gyvų ispanakalbių rašytojų. Ši parama padėjo Lemebeliui prasiskinti kelią į tarptautinę auditoriją.

Rašytojas Roberto Bolaño su Pedro Lemebeliu

Kalbant apie intymųjį Lemebelio gyvenimą, jis visada buvo apgaubtas tam tikros paslapties ir kartu atviro provokatyvumo. Nors jis neturėjo ilgalaikių „tradicinių“ santykių, kurie būtų plačiai aprašyti biografijose, jo kūryba yra persmelkta aistros, geismo ir sudaužytų širdžių istorijų. Jis gyveno meile, kuri vyko pavojingose Santjago gatvėse, pigiuose viešbučiuose ir politinio pasipriešinimo fone. Jo intymumas buvo neatsiejamas nuo politikos – mylėti kitą vyrą diktatūros metais jam buvo aukščiausia sukilimo forma. Jis save tapatino su moteriškumu, dažnai kalbėdamas apie save moteriškąja gimine, tačiau kartu išlaikydamas griežtą, darbininkišką vyrų pasaulio supratimą.

Didžiausią literatūrinę šlovę jam atnešė vienintelis jo romanas „Aš bijau, matadore“ (Tengo miedo torero), išleistas 2001 metais. Tai kūrinys, kuriame susipina dvi siužetinės linijos: bandymas nužudyti Pinochetą 1986 metais ir meilės istorija tarp vyresnio amžiaus transvestito, vadinamo „Gatvių pamišėle“, ir jauno partizano. Romanas tapo kultiniu ne tik dėl savo politinio krūvio, bet ir dėl neįtikėtinai jautraus pagrindinio veikėjo paveikslo. „Gatvių pamišėlė“ siuvinėja staltieses diktatoriaus žmonai, tuo pačiu savo namuose slėpdamas ginklus revoliucijai, o visa tai daro ne dėl ideologijos, o iš tyros, pasiaukojančios meilės jaunam kovotojui. Šis kūrinys pavertė Lemebelį tarptautine žvaigžde ir vėliau buvo ekranizuotas.

Be šio romano, Lemebel išleido daugybę kronikų rinkinių, tokių kaip „La esquina es mi corazón“ ar „Loco afán: Crónicas de sidario“. Pastarajame jis fiksavo šiurpų ir skausmingą AIDS epidemijos poveikį savo draugų ratui ir LGBT bendruomenei. Jis rašė apie mirtį ne kaip apie statistiką, o kaip apie prarastus veidus, nebaigtus šokius ir išduotas viltis. Jo proza buvo persunkta skausmo, tačiau ji niekada nebuvo silpna – tai buvo pykčio ir pasididžiavimo kupini tekstai, kurie vertė skaitytoją jaustis nepatogiai, bet kartu žavėtis kalbos grožiu.

Gyvenimo pabaigoje Pedro Lemebel susidūrė su sunkia liga – gerklų vėžiu. Tai buvo ironiška ir kartu tragiška lemtis žmogui, kurio balsas buvo jo pagrindinis įrankis. Net ir praradęs balsą po operacijų, jis nenustojo bendrauti ir kurti. Jis rašė žinutes ant popieriaus, pasirodydavo viešumoje su skarelėmis, dengiančiomis kaklą, ir išliko toks pat aštrus bei ironiškas. Interviu metu jis teigė, kad jo kūryba visada buvo skirta „atminties higienai“ – jis nenorėjo leisti Čilei pamiršti to purvo ir kraujo, ant kurio buvo pastatyta modernioji valstybė. Apie Pinochetą jis kalbėjo su neapykanta, bet kartu ir su nugalėtojo panieka, teigdamas, kad diktatorius pralaimėjo, nes jam nepavyko ištrinti tokių kaip Pedro iš istorijos puslapių.

Savo paskutinėmis dienomis Lemebel mąstė apie save kaip apie žmogų, kuris tiesiog norėjo būti laisvas šalyje, kuri bijojo laisvės. Jis didžiavosi tuo, kad niekada nepardavė savo principų dėl patogaus gyvenimo. Pedro Lemebel mirė 2015 m. sausio 23 d. nuo vėžio komplikacijų. Jo laidotuvės virto masine procesija Santjago gatvėmis – tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo tiek paprasti gatvės prekeiviai, tiek aukščiausi politikai, lydėjo jį į paskutinę kelionę. Jis mirė kaip nacionalinis didvyris, žmogus, kuris savo provokacija, raštais ir nepalaužiama dvasia privertė Čilę pažvelgti į savo pačios šešėlį ir pripažinti tuos, kurie per ilgai buvo stumiami į paraštes.

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytoja Jurga Ivanauskaitė apie tai, kodėl iš poezijos perėjo į prozą, apie troškimą kurti kiną

 

Sveiki, skaitytojai!

Viename interviu Jurga Ivanauskaitė teigė apie tai, kodėl ji iš poezijos patraukė prie prozos rašymo: „Aš nebetilpau į eilėraščio formą, nes norėjau pasakot ilgus siužetus. Svajojau studijuoti kino režisūrą, bet tais laikais tai buvo beveik neįmanoma, nes moterų Maskvoj į GIK-ą beveik nepriimdavo, o po vieną studentą iš Baltijos šalių priimdavo kas trečius metus, taigi moterį iš Baltijos šalių praktiškai kas dešimtus. Eilėraščiu „sukurti“ filmą man atrodė neįmanoma, dėl to pradėjau rašyt apsakymus, jie vis ilgėjo ir dabar kai pradedu romaną, taip įsibėgėju, kad negaliu sustot. Visą laiką žiūriu, kad neišsiplėsčiau iki kokių 600 puslapių ar dar daugiau. Dabar man sunku būtų grįžti prie novelės, nors Himalajuose, Tibete, man buvo tokių periodų, kai iš kažkur aukščiau atėjo eilėraščiai. Buvo 3-4 naktys, kai parašydavau po 20-30 ketureilių. Bet jų net nesiryžau savo vardu skelbti, nors išspausdinau knygoje Prarasta Pažadėtoji žemė.“

Maištinga Siela

Knyga: Lidia Yuknavitch "Vandens chronologija"

 

Lidia Yuknavitch. „Vandens chronologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 296.

Sveiki, brangūs skaitytojai ir interneto klajūnai!

Vienas netikėčiausių ankstyvojo pavasario skaitinių tapo lietuvių kilmės amerikiečių Lidia Yuknavitch (g. 1963) romanas Vandens chronologija (angl. The Chronology of Water). Net neketinau skaityti šio kūrinio, o tuo labiau jo įsigyti. Tai nutiko visiškai spontaniškai, kai perskaičiau knygyne pirmąjį puslapį, kuris iškart sukėlė nemaža emocijų. Nesu moteris, niekada nepraradau savo vaiko, bet tai, kas jau pirmojoje pastraipoje man švystelėjo, sakyčiau, žadėjo gerą, intensyvų ir skausmingą skaitymą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tai autobiografinis romanas, kuriame literatūros bandite amerikietiškos literatūros laike praminta rašytoja taiko psichoterapinį rašymo būdą ir apsinuogina. Kai kas gal pasakytų, kad galbūt pernelyg tiesmukai, bet užtat labai paveikiai!  Tik įsigijęs knygą pamačiau, kad šių metų Kino pavasaris kaip tik rodo Saulėlydžio aktorės režisuotą ir jau puikiai kino kritikų įvertintą Kristen Stewart filmą tuo pačiu pavadinimu. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji režisierė susidomėjo šia knyga. K. Stewart pati išgyvenusi didžiulius asmeninio gyvenimo lūžius dėl savo seksualumo (šiuo metu jau kuris laikas gyvena su kita moterimi) tikriausiai rado šioje knygoje apie neapibrėžtas seksualumo ribas tai, kas jai pačiai asmeniškai labai buvo svarbu.

Knyga pritrenkiančiai atvira. Vietomis skaitydamas Vandens chronologiją mąsčiau apie literatūros galią sukurti žmogaus gyvenimo optiką skaitytojui, t. y. tam tikrą versiją, kurią siekia autorius. Kiek iš tikrųjų Yuknavitch knygoje yra tikros, o kiek literatūrinės banditės, sunku pasakyti. Tikriausiai riektų labiau pasidomėti autorės interviu ir jos pasakojimais apie tai, kaip ji iš tikrųjų parašė šį kūrinį. Originalo kalba romanas pasirodė 2011 metais ir beregint atkreipė daugelio skaitytojų dėmesį savo atvirumu ir intensyvumu. Kita vertus, romanas kaip autobiografinis neturi įprasto organizuotumo ir nuoseklios chronologinės kompozicijos. Laisvas naratyvas sudurstytas iš fragmentų, atrodo, atsiradusių iš impulso rašymo metu. Atrodo, kad autorė intensyviai panirusi į rašymo procesą skirtingu metu išgyveno skirtingus dalykus, nes skiriasi tarp skyrių pasakojimo pobūdis. Vieni skyriai gali pasirodyti pornografiniai, labai gašlūs, kaip antai lesbietiškas seksas, o kai kada, kalbėdama apie savo dukrelės netektį, atrodo pilni atjautos ir rūpesčio.

Nepameluosiu sakydamas, kad knyga visokia. Jai galima lipdyti ir LGBT, ir feministinius, ir atskalūnės, ir queer, ir motinystės, ir psichoterapinius turinio elementų indeksus, tačiau tikroji ašis Vandens chronologija sukasi apie šeiminius disfunkcinius santykius. Mažoji Lidia, romane dažniausiai artimųjų vadinama Bela, su vyresniąja seserimi augo motinos alkoholikės, fiziškai gimusios viena koja trumpesne ir dėl to labai gyvenime kentėjusios, ir tėvo architekto smurtautojo sąjungoje. Kaip teigia autorė, tėvas seksualiai yra ją tvirkinęs, todėl labai įdomus suaugusios Lidios santykis su atmintį praradusiu po nelemtingo skendimo, kurio metu pati dukra išgelbėjo tėvui gyvybę.

Nelengvas Lidios kelias į gijimą. Sakyčiau, šiek tiek primenantis net Taros Westover autobiografinį romaną Apšviestoji (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Atėjusi Lidia iš toksiškos aplinkos į suaugusiųjų savarankišką pasaulį panyra į lengvabūdišką gyvenimą su narkotikais ir neapgalvotomis santuokomis, nužymėtomis alkoholio ir rietenų. „Buvau bakalaurantė, kuri išsidirbinėjo su anglų kalba, miegojo su kuo papuola, varinėjo narkotikų traukiniu ir gėrė gėrė gėrė. Buvau praradusi sportinę formą. Buvau užsiauginusi papus ir kažką, kas vadinama „klubais“. Ir susidėjusi blondinišką cheminį. Nebuvau žinoma rašytoja. Nebuvau žinomas niekas. Sakyčiau, vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, buvo gerti ir kabinti diedus (p. 104).“ Kita vertus, Lidia, nors ir gyveno sudėtingą nuopuolių kupiną gyvenimą, visada užsispyrusi siekė akademinių žinių ir net įstengė baigti doktorantūrą, tapo kūrybinio rašymo dėstytoja, tačiau vienišės ir naktinis jos gyvenimas buvo nesuderinamai siaubingas.

Autorė nemažai tekste perteikia atsikartojančias disfunkcines ir kopriklausomybės padiktuotas savidestrukcines schemas. Po dukters praradimo ji itin eksperimentavo savo kūnu. Išbandydama pačias įvairiausias sekso patyrimo formas, įskaitant BDSM, dziunzės plakimą, kurias ji aprašo romane gana išsamiai, tačiau, kaip ir būdinga autobiografiniam romanui, ieško paaiškinimo. „Iš tikrųjų norėjau, kad mane nuvestų prie savasties ribos – kad ir kur ji būtų. Prie mirties slenksčio. Galbūt ne tiesiogine prasme. O gal ir tiesiogine (p. 156).“ Kita vertus, romane pasireiškia, kaip autorė pati tiksliai ir įvardija, akademinė Lidios pusė, tiksli ir lanksti literatūros dėstytoja. Štai ką ji yra galvojusi apie literatūros kirtiką: „Kaip taip galima elgtis su romanais? Kokiu tikslu, jei ne vadovaujantis sadistišku impuslu užgniaužti, nutildyti, įkalinti meną? Man atrodė, kad taip rašyti apie literatūrą yra smurtas. Tai atrodė geriausiu atveju klaidinga, blogiausiu – atgrasu, net žudikiška (p. 180). Tas bohemiškas tamsus ir juodas tapatumas, einantis su destrukcija ir savigriova, tai taip kontrastuoja su akademiniu ir oriu darbu, kad man šiek tiek priminė lietuvių rašytojos Virginijos Kulvienskaitės romaną Kai aš buvau malalietka (Kitos knygos, 2019) ištarmes. Romanas griauna dažnai stoišką ir romantišką menininko ir apskritai išprususio akademiko laikyseną, ypač, kai autorė po incidento turi atidirbti visuomenei viešaisiais darbais rinkdama šiukšles.

Lidia Yuknavitch

Žinote, kas man romane kaip skaitytojui šiuo metu patiko? Kad knyga veda į šviesą. Tam tikri pasakoji fragmentai nieko gero nežadėjo, tačiau Lidiai pavyksta išsivaduoti iš disfunkcinių santykių, pradėti rašyti, atleisti sau praeities klaidas. Nauji santykiai su 10 metų jaunesniu studentu Andy (vedusiu vyru!), su kuriuo jie susilaukė sūnaus, padėjo iš naujo įvertinti gydančiąją motinystės patirtį. Nors pabaigoje atskleidžiami kurioziniai momentai, ką ji daro su seserimi, kai gauna tiek tėvo, tiek motinos pelenus, jų kūnų likučius, tai primena kaip džino paleidimą iš lempos, išsilaisvinimą (turėtų švelniai šokiruoti prie gedulo ir parodomųjų procesijų pripratusius lietuvių katalikus). Galiausiai Lidia moko savo sūnų plaukti, kabinasi į savo naująjį stebuklą, didžiąją savo jaunystės laiką iššvaisčiusi atsitiktiniam seksui ir alkoholiui, nebevertinusi savo gyvenimo, ji savoje šeimoje atrandą dėl ko verta gyventi. Manau, kad tėvas, kadaise įmetęs ją į vandenį, kad ji pati išmoktų išgyventi, iš tikrųjų jai suteikė ne vien traumą, bet ir jėgos, kuri autorei suteikė kartu ir konkurencingumo, kuris neleido jai mesti akademinio gyvenimo.

Stebino autorės dėmesys seksualinėms detalėms, kurios vertė mane galvoti, o ką apie jas galvos, kad šį romaną perskaitys jos sūnus? „Mūsų sūnus Milesas, tas nuostabus gyvas berniukas, buvo Mike‘o ir Deano lovoje. 600 siūlų tankio tvilo patalynėje. Su šunimi Džeiku, ištikimai saugančiu mūsų meilę. Jo namuose, vieninteliuose, kuriuos kada nors išdrįsau pavadinti „namais“, gimė berniukas (p. 250).  Ir suprantu, kad dažnai pas mus šios istorijos yra arba gėdingos, arba tampa prastų komedijų medžiaga, o Lidiai – tai medžiaga iš savo gyvenimo kurti literatūrą. Kita vertus, toji aistra, atrodo, ne vien literatūros hiperbolė, pats rašymo stilius ir polėkis sako, kad šioji moteris turi savyje daug jėgos. Visgi, nepaisant, kad Lidia ne kartą buvo įsimylėjusi moteris, ji teigia: „Tie vaizdai mano galvoje ir širdyje. Žinau, kas tai. Tikrai. Tai – šeimos albumas. Galima susikurti tokią šeimą, kokios nori. Galima mylėti vyrus be pykčio. Yra tūkstančiai būdų mylėti vyrus (p. 251).“

Suprantu, knyga iš vienos pusės paveiki ir kūniška, pilna syvų, vandens, kraujo ir dėl to paveiki savo atviromis išpažintimis kaip kokia skaityta Ocean Voung knyga Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021), bet kartu gali būti kartais tokia vulgari ir įžūli kaip kad Virginie Despentes romanas Vernonas Subutexas (Baltos lankos, 2020). Puikus Emilijos Ferdmanaitės vertimas į lietuvių kalbą. Prisiminkite šią vertėją, ji nesirenka lengvų kūrinių, o tai jau savaime kokybės ir geros literatūros ženklas!

Ar gali knygos išgelbėti pasaulį? Jeigu Yuknavitch niekada nebūtų susižavėjusi literatūra, neturėjusi literatūrinių ambicijų, ar jos gyvenimas būtų buvęs kitoks? Manau, kad taip. Knygos išgelbsti ištisus gyvenimus, nes jos saugo ir įkvepia skaitytojus, kad ir kaip romantiškai tai beskambėtų, nes dėl meilės knygoms, galima sakyti, susitvarkė Lidios gyvenimas ir ji su vyru įkūrė nuosavą leidyklą, susikūrė namus miške. „Yra kitokia meilė. Tai – meilė menui. Nes aš tikiu menu taip, kaip kiti tiki dievą. Mene aš sutikau visą armiją žmonių – gentį, kuri siekia gerą kompaniją, drąsos ir vilties. Knygose, tapyboje, muzikoje, kine. Ši knyga? Ji skirta jums. Tai vanduo, kuriame praskyniau kelią. Ir aš žinau, ką sakau. Nerkit. Vanduo jus išlaikys (p. 291).

Labai aistringai, nuogai parašyta knyga, pilna kūniškumo ir nelengvos kūniškos patirties, kuri daugelį, manau, sukrės, palies, privers atsitokėti, kurį laiką nekvėpuoti tarp puslapių. Vandens chronologija nėra patogi literatūra, ji veikiau byloja apie žmogaus augimą, brendimą ir sunkią savikūrą, bandant išsilaikyti gyvenimo bangose ir nenuskęsti, nesigręžioti į tėvų padarytas klaidas. Akivaizdu, kad impulsyvus autorės rašymas šįkart pasitvirtino ir jis smarkiai paveikia, ypač tuos, kurie dažnai tokios išpažintinės literatūros nėra pratę skaityti. Kita vertus, bus ir tokių, kurie patirs atmetimo reakciją, ypač tie, kurie trokšta pataikavimo, gražių žodžių, subalansuoto universalumo. Stebino, kokia autorė gali būti šiurkšti, atgrasi ir tuo pat metu tapusi motina permainyti savo asmenybę į rūpestingą, globojančią, ugdančią. Gal iš tikrųjų tėvystės patirtis yra tai, kas mums leidžia atleisti mūsų pačių tėvams ir permainyti užslėptą pyktį į rūpesčio ir besąlyginės meilės patirtį?

Maištinga Siela

Nuotraukos: Klaipėdos "Aktropolis", vidaus nuotraukos 2026 m.

"Literatūra ir menas" numeris "Metafora" vs. LGBT filmą "Galinė sėdynė"?

 

Sveiki!

Mėgstu teminius „Literatūra ir menas“. Kiek nustebau, kad kitoje pusėje žurnalas ėmė reklamuoti netrukus pasirodysiantį LGBT turinio filmą „Galinė sėdynė“. Laukiu progos jį pamatyti! Gal ateityje išeis „Literatūra ir menas“ LGBTQ+ numeris?

Maištinga Siela

Knygos: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai", Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (Pegaso kolekcija)

Sveiki!

Romaną „Madisono apygardos tiltai“ parašė amerikiečių autorius Robertas Jamesas Walleris, o knyga pirmą kartą pasirodė 1992 metais. Nors autorius ją parašė vos per vienuolika dienų, kūrinys akimirksniu tapo pasauliniu fenomenu, ilgą laiką nesitraukusiu iš perkamiausių knygų sąrašų ir vėliau virtusiu kultiniu kino filmu. Ši knyga į literatūros istoriją įsirašė kaip viena jautriausių ir populiariausių XX amžiaus pabaigos meilės istorijų, sužavėjusi milijonus skaitytojų savo paprastumu ir kartu neįtikėtinu emociniu gyliu.

Kūrinio siužetas nukelia į septintojo dešimtmečio Ajovos valstiją, kur susitinka du visiškai skirtingi pasauliai. Frančeska Džonson yra iš Italijos kilusi ūkininko žmona, gyvenanti ramų, rutinišką ir šiek tiek vienišą gyvenimą provincijoje, kol vieną dieną į jos kiemą užsuka Robertas Kinkeidas – laisvos dvasios fotografas iš „National Geographic“, ieškantis garsiųjų Madisono apygardos dengtų tiltų. Per keturias kartu praleistas dienas tarp jų užgimsta sielų bendrystė ir aistra, kuri pakeičia jų likimus amžiams. Tai istorija apie pasirinkimą tarp pareigos šeimai ir asmeninės laimės, apie meilę, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime, ir apie tai, kaip trumpa akimirka gali tapti svarbesnė už visą likusį dešimtmečių trukmės gyvenimą.

Šis romanas rekomenduojamas tiems, kurie vertina lyrišką, sentimentalią ir gilią psichologinę literatūrą, nagrinėjančią žmogaus širdies pasirinkimus. Knyga ypač patiks skaitytojams, ieškantiems atsakymų į klausimus apie ištikimybę, pasiaukojimą ir vidinį konfliktą tarp socialinių normų bei tikrųjų troškimų. Tai kūrinys brandžiam žmogui, suprantančiam laiko tėkmę ir nostalgijos skonį, bei kiekvienam, kuris tiki, jog tikra meilė neturi galiojimo laiko ir gali išlikti gyva prisiminimuose net ir tada, kai mylimieji yra priversti likti atskirai.

***

Vienintelį romaną „Vėtrų kalnas“ parašė britų rašytoja Emily Brontė, o pasaulį jis išvydo 1847 metais. Tuo metu knyga buvo išleista po vyrišku slapyvardžiu Ellis Bell, nes XIX amžiaus viduryje moterims rašytojoms buvo sunku sulaukti rimto pripažinimo. Nors pasirodymo metais kūrinys šokiravo kritikus savo „laukine“ dvasia ir moralinių normų nepaisymu, šiandien jis pelnytai laikomas vienu svarbiausių anglų literatūros šedevrų ir genialiu psichologinio realizmo bei gotikinio romano deriniu.

Kūrinio veiksmas vyksta rūsčiuose ir vėjuotuose Jorkšyro viržynuose, kur rutuliojasi tragiška bei destruktyvi meilės istorija tarp Ketrinos Ernšo ir paslaptingo rastauninko Hitklifo. Tai nėra tradicinė romantinė pasaka – tai pasakojimas apie viską naikinančią aistrą, kerštą, pavydą ir neapykantą, kuri persiduoda iš kartos į kartą. Autentiška ir tamsi atmosfera persipina su herojų dvasinėmis kančiomis, kai socialiniai skirtumai ir herojų charakterių demonai neleidžia jiems būti kartu, tačiau jų sielų ryšys išlieka toks stiprus, jog peržengia net mirties ribą. Skaitytojas čia atras ne tik meilę, bet ir žmogaus prigimties tamsumas, kurios „Vėtrų kalną“ paverčia unikaliu kūriniu apie laisvą, neprijaukintą dvasią.

Šis romanas rekomenduojamas tiems, kurie ieško emocinio intensyvumo ir kurių negąsdina sudėtingi, nebūtinai simpatiški literatūriniai personažai. Knyga ypač patiks skaitytojams, mėgstantiems gotikinę estetiką, gilią simboliką ir kūrinius, kuriuose gamta atspindi vidines žmogaus audras. Tai privalomas skaitinys kiekvienam, norinčiam suprasti, kaip literatūra gali provokuoti, gąsdinti ir kartu žavėti savo pirmykšte jėga. „Vėtrų kalnas“ tinka tiems, kurie nori pabėgti nuo paviršutiniškų siužetų ir pasinerti į istoriją, kuri palieka gilų pėdsaką atmintyje dar ilgai po to, kai užverčiamas paskutinis puslapis.

Maištinga Siela