Yra toks Konstantino Kavafio
eilėrašti „Belaukiant barbarų“, kuriame pats laukimas sunaikina iki tol
klestėjusį miestą, nes laukimas „užaugino“ baimes ir lūkesčius. Giedrė
Kazlauskaitė LRT „Kultūros savaitėje“ kalbėjo apie naujojo Kultūros ministro
laukimą ir negailėjo tam tikrų kandžių ir tikslių minčių apie tai, kad dažnai kompetencijų
neturintys žmonės diriguoja paradui. Kalbėdama apie „elitą“, autorė ironizavo „pasikultūrinusius“
žmones, kurie neturi žalio supratimo, kas iš tikrųjų vyksta kultūros visumoje.
Ir žinoma, autorė atskiria „pasikultūrinimo“ kičo atstovus nuo tų, kurie geba
reflektuoti meną pasauliniame kontekste, seka procesus, suvokia intelektualo
badmirystę ir intelektualo („elito“ už 400 eurų) nudvasinimą.
Esminis, manau, dalykas, ką
suokalbiškai retsykiais ir lepteli pati Ingrida Šimonytė ir kiti, kurie
prasižioja apie kultūrą iš valdžios parapijos, yra tai, kad kultūra apskritai
yra ekonomikos penkta koja šuniui. Vyrauja požiūris: jeigu kultūra neduoda piniginės
naudos, kam jos reikia? Ir kitas niuansas, kad kultūra vis dar laikoma pramogos,
pasilinksminimo gyvenimo dalimi, „atpildu“ po 8-12 valandų darbo, kuris dvasiai
nėra būtinas, nes ekonomikoje nesukuria pridėtinės vertės.
Niekada nesu galvojęs apie kalbą kaip
apie drąsą. Veikiau tai komunikacijos priemonė, saviraiškos būdas, arba, kaip
pasakytų Daukša, tai mūsų savastis. Tikriausiai Salman Rushdie tai sakydamas
viename garsiausių ir skandalingiausių savo kūrinių „Šėtoniškos eilės“, turėjo
galvoje, saviraiškos laisvę byloti tikrovę. Kitą vertus, tai gali reikšti ir
menininko, kurio instrumentas yra kalba, talento mato vienetą: kaip paprastais
kalbiniais žodžiais galima konstruktyviai sukurti atskirą pasaulį, kuris bylotų
kaip tikras ir neginčytinas pasaulis. Štai kur yra grožinės literatūros galia!
Galia įtikinti fikcija labiau nei realiu pasauliu.
Prieš kelerius metus debiutavęs
režisierius Aneesh Chaganti su filmu „Paieška“ (2018) šįkart, atrodo, tapo
papirktu režisieriumi, kurį „nusisamdė“ galiūnė kampanija Netflix ir padarė dar
vienu eiliniu užsakomų standartinių masinio kino produktų kūrėjų, sužlugdydami
jo unikalumą. Bent jau tokia kilo pirmoji mintis, žiūrint naujausią
režisieriaus darbą „Bėk“ (angl. Run) (2020).
Filme nusifilmavo pirmo ryškumo „Amerikietiškų
siaubo istorijų“ aktorė Sarah Paulson, todėl filmas beregint tapo internetinėje
platformoje karšta bandele – griebė iškart, kas turėjo laiko. Nesotus filmas. Nors
būta ir tokių, kurie filmą gyrė, netgi pavadino vienu geriausiu šių metų filmu,
tačiau turiu tam tikrų priekaištų. Neoriginalu! Standartiniame vienišos motinos
istorijoje yra klaikiai suluošinta mergina, kuri tenori kuo greičiau įstoti į
universitetą, tačiau kasdien patiria siaubingus negalavimus – vemia, sėdi
invalido vežimėlyje, yra nudeginama, o geroji mamytė visada šalia, kuri šeria
dukrą vaistais ir šypsosi, bet tuo pačiu draudžia dukrai turėti išmanųjį,
naudotis internetu... Aišku, kad šioji mamytė nori amžinai likti su dukrele
tuose namuose.
Nebežinau kodėl, bet
paskutiniuoju metu motinos meilė ir instinktas išpildyti motinystės misiją
tampa siaubo trilerių esminiu siaubo varikliu. Štai motinos meilė realybėje
dažniausiai esti kaip vienas pamatinių ir pirminių žmogaus poreikių, o
trileriuose tai konvertuojama į absoliučiai iškreiptą blogį. Vis galvojau, ar
šis filmas neprogramuoja mūsų apskritai šlykštėtis tėvų lipšnumu, rūpinimuisi
ir visur įžvelgti besąlyginės kontrolės kėslus? Ar žiūrėčiau filmą apie robotą
motiną („Mama“), kuri augina žmogų ir imituoja gerąją mamytę, ar žiūrėčiau filmus,
kuriuose vyrai psichopatai kaip lėles augina pagrobtas paaugles („Vaiduoklių
žemė“), manding, visur tas motinos instinktas išverstas kaip skūra į antrą
pusę, kad jau tampa nuspėjamu bandymu logiškai pagrįsti veikėjos sprendimus
šablonu.
Filmas iš tikrųjų neįspūdingas,
daugelis scenų gerokai nuspėjamos, ypač, kaip pakrikusi veikėja atsidaro dėžutes
su švirkštais. Ar man tik pasirodė, bet vietomis pritrūko ir pačios dinamikos,
ir dvelkė, žargoniškai tariant, piguma? Keli aštresni momentai ir Sarah Paulson
būvimas visgi neatpirko kiek prėsko, standartiniais siužetiniais štrichais
perteiktos banalokos istorijos. Filmui pristigo visur visko po truputį. Režisūra
gerokai prastesnė už „Paieškos“ filmą, siužete trūko netikėtų vingių, o
visumoje stigo kokios nors dar neaptartos kine idėjos netikėtu požiūriu.
Antruoju Miley Cyrus septinto
albumo „Plastic Hearts“ singlu tapo kartu su Dua Lipa įrašytas kūrinys „Prisoner“,
pasirodęs vos prieš savaitę. Muzikos kritikai apie šį singlą atsiliepė
palankiai, sakydami, kad „Plastikinės širdys“ M. Cyrus grąžina į klausomiausius
topus jau kadais išnykusį sprogstamą pop roko muzikos mišinį, kuris buvo sužibėjęs
devintame dešimtmetyje. Daina „Prisoner“ iš tikrųjų papildo ir Dua Lipos „Future
Nostalgia“ erą, kadangi muzikine prasme koncepcijos gana artimos dėl senosios
ir populiariosios muzikos modernizavimo. Kitas kritikas teigė, kad daina – tai pop,
šokio ir roko mikstūra, kuri dera viskuom ir prilygsta „Plastic Hearts“ pirmąjam
singlui „Midnight Sky“ tiek skambesiu, tiek konceptualiai.
Man asmeniškai „Plastic Hearts“
gresia būti vienu nemenku pop muzikos įvykiu antrojoje metų pusėje. Taip, visi
žinome Cyrus būdą, kuris nelabai kai kam priimtinas – vulgarumas, iškištas
liežuvis, perdėtai suvaidinta agresija – tačiau viskas šiame kūrybiniame etape
pavyksta, bet labiausiai, sakyčiau, tas šiurkštokas balso tembras, kuris su
roko prieskoniais iš tikrųjų kažką sugrąžina amžinai prarasto muzikos epochoje.
Daina Britanijoje pasiekė 8 poziciją, Kanadoje 40, Airijoje 5, Australijoje debiutoje
14 pozicijoje. Šiandien siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti pank-rokiškai
nufilmuotą vaizdo klipą.
Žodžiai / lyrics
Miley Cyrus - "Prisoner"
(feat. Dua Lipa)
Prisoner, prisoner
Locked up, can't get
you off my mind, off my mind
Lord knows I tried a
million times, million times, oh whoa
Why can't you, why
can't you just let me go?
Strung out on a
feeling, my hands are tied
Your face on my
ceiling, I fantasize
Oh, I can't control
it, I can't control it
I try to replace it
with city lights
I'll never escape it,
I need the high
Oh, I can't control
it, I can't control it
You keep making it
harder to stay
But I still can't run
away
I gotta know why
can't you
Why can't you just
let me go?
Prisoner, prisoner
Locked up, can't get
you off my mind, off my mind
Lord knows I tried a
million times, million times, oh whoa
Why can't you, why
can't you just let me go?
Prisoner, prisoner
Locked up, can't get
you off my mind, off my mind
Lord knows I tried a
million times, million times, oh whoa
Why can't you, why
can't you just let me go?
I tasted heaven now I
can't live without it
I can't forget you
and your love is the loudest
Oh, I can't control
it, I can't control it
You keep making it
harder to stay
But I still can't run
away
I gotta know why
can't you, why can't you just let me go?
Prisoner, prisoner
Locked up, can't get
you off my mind, off my mind
Lord knows I tried a
million times, million times, oh whoa
Why can't you, why
can't you just let me go?
Prisoner, prisoner
Locked up, can't get
you off my mind, off my mind
Lord knows I tried a
million times, million times, oh whoa
Why can't you, why
can't you just let me go?
(Prisoner)
Can't get you off my
mind
Why can't you just
let me go?
Million times
I wanna know why
can't you, why can't you?
I wanna know why
can't you, why can't you?
I gotta know why
can't you, why can't you just let me go?
Kuo skiriasi nekomercinis kinas
nuo komercinio, manau, pasakymų internete rasime pačių įvairiausių. Man patiko „Mergina,
moteris, kita“ autorės Bernardine Evaristo perteikta mintis.
