Dažnai susidūrus su
rutina ir negalėjimas jos pakeisti bei iš jos ištrūkti atneša depresiją, pyktį,
emocinius sunkiai kontroliuojamus emocinius svyravimus dėl inercijos arba
priešingai – abejingumą ir apatiją. Veikimas rutinoje – tai veikimas sistemoje.
Prisiminkime, kaip menininkai galėjo būti laisvi griežtos sovietinės cenzūros
gniaužtuose. Tik vien savo sąmoningu pasirinkimu būti idėjiškai laisvi savo
asmenybės, minčių ir įsitikinimų formose. Žinau, kaip kartais norime
permaldauti išorinę tikrovę, tačiau ji tėra tik iliuzija, kuri kiekvienam iš
mūsų yra baigtinė, o tikroji sielos kelionė į Šaltinį tęsiasi ir tęsiasi mums
nesuvokiamą laiką... Šiandien kalbame apie tikrovės projektavimą per
manifestavimą, turime kur kas geresnių galimybių ir resursų keisti vibracijas,
o su vibracija ir pačią tikrovę.
Šiame įraše sužinosite,
kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų
vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie
vertybes.
Amžinosios vertybės
literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta
tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai
universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar
viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus
dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios
žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka.
Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai,
charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui
išliekamąją vertę.
Nors amžinosios vertybės
dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios
vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė
(agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu
amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti
bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam
pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos
skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia
žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią
į išganymą.
Viena ryškiausių vertybių
literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet
kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui,
Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma
prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra
vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė
glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero
„Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas
simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams,
principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir
prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.
Laisvė ir tiesos paieškos
literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas
turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“
pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama
karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį
dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už
fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio
Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas,
leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine
asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.
Atjauta ir gerumas
literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro
Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu
žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys
rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir
visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo
raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje,
kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip
pagrindinį žmogaus vertės matą.
Be paminėtų vertybių,
literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė
reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai
niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo
po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi
kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai
parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo
viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo
vietos ir gyvenimo prasmės.
Galutinis amžinųjų
vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo
empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti
autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp
teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi,
pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir
jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą
gyva ir aktualia visais amžiais.
Paveikslas „Kleopatra“,
1887, John
William Waterhouse
Sveiki,
Kai galvoju apie didybę,
šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius
dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai
pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio,
mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena
ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus,
kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos
tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.
Didybė! Argi ji nėra
iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai
mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko
daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba
apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę.
Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik
kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri
įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme,
vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.
Juk ir Kleopatra, kuri
buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus,
peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.
Kai pamačiau šio filmo
aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį
nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog
atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų
Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther
Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind
Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o
šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai
aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes
paveikti smarkių emocijų.
Filmas beveik
dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę
medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos,
pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus
palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių
ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“
darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį,
pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais
artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per
stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“
darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš
automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme,
kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės,
yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos
baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia
medžiaga.
Filmas neilgas, bet jis
emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama.
Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali
susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar
nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats
geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai
dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms –
noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti
stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio
galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų
žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus
ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių,
kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti
sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis
Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai
legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis
ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar
pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas,
nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus
Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).
Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad
garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal
tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje
2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau
daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos
nacionalinio dramos teatro aktoriais.
Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių
lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš
paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais
Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek,
sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu
tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir
Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros
mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją
atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris
po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės
namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą
momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai
prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų.
Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.
Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti –
tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas
dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę,
nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto
ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“
parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie
jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas
norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau,
klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie
vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir
kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo
aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti
reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė,
perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik
infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis.
Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė.
Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“,
subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno
ponia.
Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“,
stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra
„Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis
paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso –
techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes
dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į
destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip
pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau,
kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio
pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas.
Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti
žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos
reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato
Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš
mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir
tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai
sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko,
norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias
dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart
Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje
destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad
žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.
Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi
pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką
visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir
„Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“
socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo
žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba
nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas
pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet
gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir
pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas
panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to miegojo ištisą parą,
tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.
Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės
motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks
perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone
nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad
nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau
ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad
atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame
džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto
išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“
paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam
tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas
atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės
ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis
susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.
Antikos mitologijoje Medūzos Gorgonės istorija
yra viena tragiškiausių ir labiausiai transformuotų pasakojimų, kuri bėgant
amžiams kito nuo šiurpios pabaisos aprašymo iki sudėtingo aukos ir moteriškos
galios simbolio. Pagal populiariausią klasikinę versiją, užfiksuotą Ovidijaus
„Metamorfozėse“, Medūza iš pradžių buvo neapsakomo grožio mergina,
tarnavusi deivės Atėnės šventykloje. Jos likimas pasikeitė, kai jūrų dievas
Poseidonas ją išprievartavo šventovėje; įniršusi Atėnė, užuot nubaudusi dievą,
visą pyktį nukreipė į merginą, paversdama jos nuostabius plaukus gyvatėmis, o
žvilgsnį – mirtinu ginklu, akmeniu paverčiančiu kiekvieną, kas į ją pažiūri.
Galiausiai herojus Persėjas, padedamas dievų suteiktų artefaktų, nukirto jai
galvą, tačiau net ir po mirties Medūzos galva išlaikė savo galią ir tapo
apsauginiu simboliu ant Atėnės skydo.
Ankstyvuosiuose graikų mituose, pavyzdžiui, Hesiodo
„Teogonijoje“, Medūza vaizduojama kiek kitaip – ji gimė kaip viena iš trijų
seserų Gorgonių, tačiau buvo vienintelė mirtingoji. Čia ji neturi tragiškos
priešistorės apie prarastą grožį, o yra tiesiog pirmykštė, chtoniška pabaisa iš
pasaulio pakraščio. Įdomu tai, kad iš jos nukirsto kaklo gimė sparnuotas žirgas
Pegasas ir milžinas Chrisaoras, o tai rodo senovinį tikėjimą, jog net iš
baisios mirties ar tamsos gali gimti tyrumas ir šviesa. Skirtingai nei
vėlesnėje poezijoje, archajiniame mene Medūza buvo vaizduojama su iškištu
liežuviu, iltimis ir didelėmis akimis, tarnaujanti kaip „Gorgoneion“ –
amuletas, skirtas atbaidyti blogį.
Garsiąją bronzinę
skulptūrą „Persėjas su Medūzos galva“, stovinčią Florencijos Sinjorijos
aikštėje, 1545–1554 metais sukūrė italų manierizmo meistras Benvenuto Cellini.
Kūrinys vaizduoja graikų herojų Persėją, pergalingai iškėlusį nukirstą Gorgonės
galvą, o po jo kojomis guli suklupęs pabaisos kūnas. Šis šedevras Medičių
giminei tarnavo kaip galingas politinis simbolis, demonstruojantis jų gebėjimą
suvaldyti chaosą ir įveikti bet kokius respublikos priešininkus. Meniniu
požiūriu skulptūra įkūnija techninį triumfą, nes Cellini sugebėjo išlieti
sudėtingą bronzinę figūrą beveik iš vieno gabalo, o tai tuo metu laikyta
neįtikėtinu auksakalio meistriškumo įrodymu. Galiausiai kūrinys pabrėžia
klasikinę pergalės idėją, kurioje dievų padedamas mirtingasis suvaldo mirtiną
žvilgsnį ir paverčia jį savo paties galios ženklu.
Moksliniai tyrimai ir psichoanalitinė interpretacija,
ypač Sigmundo Freudo darbuose, Medūzos mitą aiškina per kastracijos
baimės prizmę, kur gyvatės ant galvos simbolizuoja vyrišką nerimą prarasti
galią. Tačiau šiuolaikinė feministinė kritika, pradedant Hélène Cixous
esė „Medūzos juokas“, šį mitą interpretuoja visiškai priešingai – Medūza tampa
moters, kuri buvo nutildyta ir paversta pabaisa už savo seksualumą ar patirtą
prievartą, simboliu. Šiandien ji laikoma nebe žiauria žudike, o moteriško
įniršio, teisingumo ir atsparumo ikona, kurios žvilgsnis ne sustingdo, o
priverčia pamatyti nepatogią tiesą.
Kultūroje Medūzos įvaizdis yra itin gajus: nuo mados
namų „Versace“ logotipo, kuriame ji simbolizuoja pražūtingą gundymą ir grožį,
iki gausybės ekranizacijų, tokių kaip „Titanų susidūrimas“ (Clash of the
Titans), kur ji dažniausiai išlieka antagonistine jėga. Visgi naujesnėje
literatūroje, pavyzdžiui, Madeline Miller ar Natalie Haynes kūryboje, mitas
dekonstruojamas suteikiant pačiai Medūzai balsą ir pabrėžiant jos vienatvę bei
neteisybę, kurią ji patyrė iš dievų rankų. Pagrindinė mito idėja išlieka dualistinė:
tai pasakojimas apie grožio ir siaubo artumą, apie visuomenės norą paversti
auką pabaisa ir apie tai, kaip baimė gali būti paversta apsauga, o skausmas –
amžinu mitu.
.jpg)
.jpg)
