Kas sugalvojo ir kaip atsirado Melagių Balandžio 1 diena, vadinama juokų ir melų diena?

 

Sveiki!

Ar kas nors Jus yra apgavęs balandžio 1 dieną? Jeigu ir ne, bet tikriausiai bandė. Šis mano įrašas skirtas suprasti, kaip balandžio 1 diena kaip juokų ir melų diena išvis atsirado, kaip šis reiškinys plito per šalis ir kultūras. Tikiuosi, kad bus naudinga ir informatyvu!

Balandžio 1-osios kilmė yra apipinta daugybe teorijų, tačiau populiariausia ir istoriškai labiausiai priimtina versija mus nukelia į XVI a. Prancūziją, kai 1564 metais karalius Karolis IX išleido Roussillono ediktą, kuriuo Naujųjų metų pradžia buvo perkelta iš pavasario (kovo pabaigos) į sausio 1-ąją. Iki tol daugelyje Europos miestų Naujieji būdavo švenčiami savaitę, pradedant kovo 25 d. ir baigiant balandžio 1-ąja. Kadangi informacija anuomet sklido lėtai, o kai kurie konservatyvūs gyventojai tiesiog atsisakė priimti naujovę, jie ir toliau šventė pavasarį. Tie, kurie perėjo prie naujojo kalendoriaus, pradėjo šaipytis iš senųjų tradicijų puoselėtojų, vadindami juos „balandžio kvailiais“, siųsdami jiems netikras dovanas ar kviesdami į neegzistuojančias puotas.

Ši tradicija bėgant amžiams plito ir transformavosi įvairiose kultūrose, įgaudama vietinių atspalvių. Didžiojoje Britanijoje Melagių diena stipriai įsišaknijo XVIII a. pradžioje. Škotijoje ji tapo net dviejų dienų švente: pirmąją dieną būdavo „medžiojami gegutės“ (kvailiai), o antrąją, vadinamą „Tailie Day“, žmonės slapta vieni kitiems prie nugarų segdavo užrašus „spirk man“. Prancūzijoje šventė gavo „Poisson d’Avril“ (balandžio žuvies) pavadinimą – šis paprotys kilo iš tradicijos nepastebimai priklijuoti popierinę žuvį prie žmogaus nugaros, simbolizuojant jauną, lengvai pagaunamą ir kvailą žuvelę. Šiandien ši šventė yra viena universaliausių pasaulyje, švenčiama nuo JAV iki Japonijos, nors kiekviena šalis turi savo specifinius pokštus.

Rašytiniuose šaltiniuose užuominų apie balandžio pokštus galima rasti dar anksčiau. Vienas ankstyviausių paminėjimų siejamas su Geoffray Chaucerio „Kenterberio pasakojimais“ (1392 m.), kur minima data „32 kovo dienos“, kas praktiškai reiškia balandžio 1-ąją. Taip pat flamandų poetas Eduardas de Dene 1561 m. rašė apie bajorą, kuris savo tarnus balandžio 1-ąją siuntė vykdyti absurdiškų, neįmanomų užduočių. 1698 m. Londone užfiksuotas vienas pirmųjų masinių pokštų, kai būrys žmonių buvo pakviesti į Londono bokštą (Tower of London) stebėti „liūtų maudymo“ ceremonijos, kuri, žinoma, niekada nevyko.

Žymūs žmonės per istoriją apie šią dieną atsiliepė su humoru ir ironija, pabrėždami žmogaus prigimties silpnumą. Markas Tvenas yra pasakęs vieną žymiausių frazių: „Balandžio 1-oji yra diena, primenanti mums, kas mes esame likusias 364 dienas per metus“. Garsus rašytojas George’as Bernardas Shaw ironizavo: „Geriau pasirodyti kvailiu balandžio 1-ąją, nei likti juo visą gyvenimą“. JAV komikas Jay Leno pastebėjo šiuolaikinę tendenciją: „Balandžio 1-ąją žmonės bando apgauti vienas kitą, o likusias dienas tai daro vyriausybė“. Politikas Winstonas Churchillis pabrėždavo humoro svarbą net krizėse, teigdamas, kad „humoras yra rimtas dalykas“, o prancūzų mąstytojas Voltaire’as rašė, kad „šarlatanizmas gimė tą dieną, kai pirmasis kvailys sutiko pirmąjį sukčių“, taip netiesiogiai nurodydamas į apgaulės meną.

Lietuvai ši diena taip pat nėra svetima, nors mūsų kultūroje ji labiau susijusi su kaimiška išmone ir liaudies humoru. Lietuviai balandžio 1-ąją vadina Melagių diena arba Juokų diena. Tradiciškai tai būdavo metas, kai kaimynas kaimyną bandydavo „išdurti“ paprastais buitiniais melais: sakydavo, kad kluonas dega, kad karvė ištrūko ar kad svečiai atvažiavo. Svarbiausia taisyklė Lietuvoje – apgautasis neturi pykti, o melagis, pavykus pokštui, turi sušukti „Melagis!“ arba „Apgavau!“. Įdomu tai, kad Vilniuje ši diena įgavo ir unikalią kultūrinę prasmę – 1997 m. balandžio 1-ąją menininkai paskelbė Užupio Respublikos nepriklausomybę, tad dabar vilniečiams ši data asocijuojasi ne tik su melu, bet ir su kūrybiška laisve bei savotiška utopija.

Šiuolaikiniame pasaulyje Balandžio 1-oji peraugo asmeninių pokštų lygį ir tapo didžiųjų korporacijų bei žiniasklaidos varžybų lauku. Kasmet tokios milžinės kaip „Google“, „BMW“ ar „BBC“ bando pergudrauti auditoriją kurdamos neįtikėtinus produktus ar naujienas. Pavyzdžiui, 1957 m. BBC parodė reportažą apie Šveicarijoje augančius „makaronų medžius“, kuriais patikėjo tūkstančiai žiūrovų. Nors skaitmeninėje eroje melagienos (fake news) tapo rimta problema, balandžio 1-oji išlieka ta vienintele saugia erdve, kurioje apgaulė nevirsta pykčiu, o primena mums apie gebėjimą pasijuokti iš savęs ir kartu su kitais. Tai tarsi visuotinis emocinis vožtuvas, leidžiantis bent trumpam į rimtą pasaulį pažvelgti pro vaikiško išdykavimo prizmę.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 189: pabandyki suvokti begalybę ir menki rūpesčiai sumenks

 

Sveiki!

Mes daug kalbame apie begalybę, bet dažnai, man regis, iš ribotos perspektyvos, nes kasdien susiduriame fizinėje ir socialinėje erdvėje su ribotumu. Kartais gali atrodyti, kad dvasiniai koučeriai išrado manifestavimą, ypač dabar paplitusį tarp vakariečių, kaip kokią iliuzijos burbulą, kad galime mintimis ir būsenomis apgauti, jog esame visai neriboti ir netgi pusdieviai, užsiimti stačiai tikrovės neigimu. Tai ypač erzina realistus, karjeristus, pragmatiškai ir iš inercijos veikiančius bei racionaliai mąstančius žmones. Tegu.

Kas pasakys, kad nesame begaliniai? Kad milijardai mūsų kūno ląstelių nėra lokalios tos mūsų pačios Visatos atšvaitai ir ten neglūdi ištisos galaktikos su juodosiomis skylėmis ir planetomis, mums nežinomomis civilizacijomis, taikiomis ir kariaujančiomis. Kaip ir kad mes savo tikrovėje gal tik esame kieno nors didelio vienoje menkoje ląstelėje, tiksliau jos pakraštėlyje esančioje galaktikoje, dar viename visa ko atšvaite... Kai pradedi galvoti apie tai, nebežinai, kas yra didelis, o kas mažas, nes proporcijos nebeegzistuoja ir protas suvokia, kad negali prieiti suvokimo apibendrinimo pabaigos. Begalybė. Pabandyti ją suvokti. Juk tai beveik... poezija.

Maištinga Siela

Dienos citata: Mozė Mitkevičius apie tai, kad teisė be pareigos ir įsipareigojimo nėra teisė

 

Sveiki!

„Mums dažnai atrodo, kad įstatymas yra tai, kas apriboja žmogų. Bet juk teisė kartu yra ir pareiga. Norėdami, kad mūsų teises gerbtų, turime įsipareigoti kitiems. Evangelija taip pat grindžiama šiuo principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.“ Mozė Mitkevičius

Mozė Mitkevičius yra gerai žinomas Lietuvos katalikų kunigas, teologas ir kanonų teisės specialistas, pasižymintis gebėjimu šiuolaikiškai bei intelektualiai interpretuoti tikėjimo tiesas. Jis vertinamas kaip charizmatiškas pamokslininkas ir visuomenės veikėjas, kuris savo įžvalgomis dažnai jungia dvasines vertybes su teisine logika bei kasdienine etika, skatindamas žmones į įstatymus ir krikščioniškas pareigas žvelgti ne kaip į suvaržymą, o kaip į pamatinį laisvės bei tarpusavio pagarbos šaltinį. Šią citatą siūlau apsvarstyti tėvams ir pedagogams kartu su jaunimu ir paaugliais, kurie žino savo teises, bet teisė be pareigos neegzistuoja.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Anne Cordier apie tai, kodėl paaugliai nebenori kelti telefono ragelio, nors negali išlįsti iš išmaniųjų įrenginių

 

Sveiki!

Anne Cordier yra žymi prancūzų mokslininkė, Lotaringijos universiteto profesorė ir informacijos bei komunikacijos mokslų specialistė, kurios tyrimų centre – skaitmeninė kultūra ir jaunimo santykis su informacija. Ji aktyviai analizuoja, kaip vaikai, paaugliai ir jauni suaugusieji naršo internetinėje erdvėje, kaip formuojasi jų informaciniai įpročiai bei gebėjimas kritiškai vertinti žiniasklaidą. Savo darbuose, pavyzdžiui, knygoje „Grandir informés“ (liet. Augti informuotiems), A. Cordier meta iššūkį populiariam „skaitmeninių čiabuvių“ (digital natives) mitui, teigdama, kad vien gimimas technologijų apsuptyje nesuteikia savaiminio raštingumo – tam būtinas kryptingas ugdymas ir socialinis palaikymas, padedantis jaunajai kartai tapti sąmoningais, o ne tik techniškai įgudusiais ekrano vartotojais.

Štai ką ji sako apie paauglius ir jaunąją kartą, kuri visada turi ryšio priemonės, tačiau reikalui esant jų neįmanoma pasiekti ir atrodo, kad esi ignoruojamas: „Nenoras „pakelti ragelį“ nėra tik kartos bruožas: jis rodo gilesnius komunikacijos, socialinių normų ir skaitmeninio etiketo pokyčius. Iš tiesų toks požiūris į bendravimą – kur kas daugiau nei vien „nepasiekiamų“ paauglių stereotipas. Verta išsiaiškinti šiai amžiaus grupei būdingą socialinę, afektinę ir jausmų dinamiką. <...> Tai reiškia, kad telefonas nebėra tik komunikacijos priemonė. Jis tampa santykių kūrimo erdve, kurioje tyla, toli gražu nebūdama tuštuma, yra būtinas šviežio oro gūsis, srauto pauzė ir teisė į privatumą.“

Maištinga Siela

Dienos citata: Regimantas Tamošaitis apie tai, kad literatūrą šiandien kuria viešosios nuomonės formuotojai iš paviršutiniškos savo patirties

 

Sveiki!

„Galima sakyti, kad gyvename žurnalistinėje kultūroje ir žinome tik tuos žmones, kuriuos matome ekrane. Visiems juk aišku: jei tavęs nerodo ekrane, tai tu ir neegzistuoji. Tas pats pasakytina ir apie rašytojus. Jie irgi privalo šmėžuoti ekranuose. <...> Taigi literatūros kūrimas darosi „influencerių“, nuomonės įtakotojų, užsiėmimas. Ypač svarbūs šiandien kelionių įspūdžiai, kuriuose ne tiek parodomos kitos šalys, kaip būdavo seno tipo kelionių apybraižose, bet demonstruojamas paties keliautojo šaunumas, jo sėkmės istorija, iš auditorijos laukiant „patiktukų“ – to pigaus įvertinimo, pripažinimo. Todėl daugelio tokių kelionių aprašymai sklidini optimizmo ir jaunatviško naivumo. Formuojasi mobilus naujojo herojaus tipas, kuris didžiuojasi net savo trūkumais – nes jaunystė viską pateisina, išteisina.“ Regimantas Tamošaitis iš straipsnio „Šis šaunus naujas pasaulis“.

Regimantas Tamošaitis kritiškai žvelgia į šiuolaikinę kultūrą, kurioje matomumas tapo svarbesnis už turinį, o asmens egzistencija patvirtinama tik per ekrano vaizdinį. Autorius pastebi, kad net literatūra pasiduoda „influencerių“ logikai: kūrėjas privalo tapti viešųjų ryšių objektu, o kūryba – sėkmės istorijos dalimi, orientuota į greitą grįžtamąjį ryšį („patiktukus“). Toks poslinkis keičia ir patį herojų – jis tampa mobiliu, paviršutinišku optimistu, kurio kelionių aprašymai ar tekstai tarnauja ne pasaulio pažinimui, o narciziškam savęs demonstravimui, kur jaunystė ir sėkmė pateisina bet kokį dvasinį naivumą ar turinio trūkumą.

Maištinga Siela