Artėja dar vienas
intensyvus savaitgalis – koncertai, Knygų mugė, spektakliai, knygų skaitymai –
kartais imu ir pagalvoju, ar tiek kultūros vartojimas atneša kokį nors malonumą,
ar veikiau viskas vyksta iš nepasotinamo alkio neatsilikti, bėgti, įsisavinti
kuo daugiau nuostabių patirčių, kaip žymi poetė kadaise rašė: „...nes prabėgs,
nebegrįš jos“.
Visgi kaskart tuo
džiaugiuosi. O juk dar ir „Kino pavasaris 2026“ ant nosies – tik spėk viską
aplėkti ir pamatyti, bet iš tikrųjų, atvirai galvojant, kartais norėčiau
sustingti ant saulės įkaitinto akmens ir išsitiesti prieš saulę kur nors
Italijoje, kad oda sugertų kuo daugiau šviesos, kad nuo jūros atplauktų Eolo,
Boro ir kitų vėjų genama Partenopė ir man padainuotų sirenų dainas, nuo kurių
nugrimzčiau į ilgą ir kokybišką meditaciją.
Jennifer Croft. „Irenos
Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.
Sveiki, skaitytojai!
Ši knyga atsirado mano
rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių
perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir
vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas
(angl. The Extinction of Irena Rey),
kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto.
Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą,
bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą,
kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją.
Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl
anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo
labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti.
Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.
Knygą skaičiau labai
greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai
tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties
pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į
mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su
Holivudo aktoriais.
Istorija pasakoja apie
lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja
pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos
Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje
pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų
paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią
Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į
anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.
Taigi Irena Rei
susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos,
Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję
versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių
dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama
vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam
tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad
geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu
tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina
pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100
puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio
intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria
moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa
kita – darbas verčiant knygą.
Visgi Jennifer Croft,
regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių.
Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai
nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių
žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita
ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius
ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią
nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė
rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo
stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai
labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra
bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą
iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik
reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne
tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“
Jennifer Croft
Romane nemažai mistikos,
kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios
kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos.
Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai
susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje
nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų
Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos
Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar
romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su
individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip
pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas
– tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena
grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis
kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei
išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas
nutiko vertėjams (p. 352).“
Akivaizdu, kad vertėjai –
tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią
knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet
kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome,
kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš
esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes
kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau
nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.
Visgi autorė dar visą šią
intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis,
primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus
ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o
užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui,
argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai
nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus,
arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas
šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline
patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog
garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės
pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog
absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.
Knygą perskaičiau
greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą
idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja
primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o
Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet
labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs
dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip
vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu
autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių,
manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.
Beveik kasmet pamatau
nekomercinį filmą vis tokiu pačiu pavadinimu „Tėvas“ ir jie visi būna labai
dramatiški ir geri, atskleidžiantys pačius įvairiausius tėvystės aspektus.
Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro slovakų režisierės Terezos Nvotovos
filmas „Tėvas“ (slovak. Otec)
(2025) patraukė savo dėmesį dramatiškais įvykiais, kurie nutinka visame
pasaulyje, kai karštą ir kaitrią dieną netyčia žmonės palieka savo vaikus ar
šunis automobilyje po kaitria saule. Sakoma, kad be kondicionieriaus ir
negalėdami atsidaryti durų bei langų vaikai gali nuo kaitros numirti per 15
minučių... Kažkada esu apmąstęs panašų siužetą, kuris galėtų būti kokia nors
visai pavykusia novele, tačiau štai slovakai, čekai ir lenkai, kurie kūrė filmą
„Tėvas“, jau panaudojo šią idėją.
Filmas išties slogus ir
dėl to, priešingai nei kitiems, man jis patiko, nes beregint įtraukė.
Labiausiai jaudino pirmoji filmo dalis. Keturiasdešimtmetis Michalas jau
įsitvirtinęs vadybinėje įmonėje, augina dviejų metų dukrą Dominyką, turi
mylinčią žmoną Zuzką. Ryte, kiek išsigandęs dėl atsiradusios dėmės ant veido,
jis skuba į darbovietę ir užveža dukrą į vaikų darželį... Tiksliau jam atrodo,
kad jis ją užvežė. Amerikiečių mokslininkai jau nustatė, kad yra toks „pamiršto
vaiko“ sindromas, kuris intensyviai gyvenantiems tėvams gali sukurti tikrovę
iškreipiančius efektus, t. y. iliuzijas, kad vieną darė, o iš tikrųjų tik apie
tai buvo pagalvota tarp gausybės stresą keliančių minčių, todėl smegenys
sukuria vaizdinį, jog viskas buvo kiek kitaip. Panašiai nutinka ir išties
mylinčiam ir nieko blogo savo dukrai nelinkinčiam tėvui Michalui. Aplinkybės,
jau galite numatyti, kaip daugmaž susiklosto.
Istorija įtempto siužeto.
Ne dėl dinamikos ir įvykių gausos, bet dėl tikslingai išreikštų skupulingų emocijų.
Vienu metu žiūrint šį filmą pasidarė netgi sunku kvėpuoti. Manau, filmas labai
įtaigus, beregint susitapatinau tiek su Michalu, tiek su Zuzka, tad tas
praradimo apmaudus skausmas yra toks didžiulis, kad protu nesuvokiamas.
Galiausiai Michalas teisiamas dėl savo apmaudžios klaidos, bet teisme jis
tegali pasakyti, jog jam teismo verdiktas nebėra toks svarbus, kadangi jis
nieko jau nebegali pakeisti... Režisierei puikiai pasisekė perteikti slegiančią
tėvų netekties atmosferą, psichofiziniai veiksmai šokiruojantys ir tiesiog...
Ėmiau galvoti, ar beįmanoma po tokių lemtingų įvykių gyventi normalų šeiminį
gyvenimą, grįžti į darbą, kai esi smerkiamas dėl to, ko galbūt tu negalėjai
suvaldyti ir pasirinkti.
Mėgstantiems itin aštrias
temas rekomenduočiau nepraleisti šio filmo. Filmo koloritas, mano akimis, turi
lenkiško ir apskritai gerojo Europos Rytų kino pajautą, kai viskas vietoje ir
laiku, o svarbiausia – nepatogu. Siūlyčiau atkreipti į pagrindinio aktoriaus Milan
Ondrík, kuris sukūrė Michalo vaidmenį, dėmesį, nes labai puikiai tiko ir atliko
šį vaidmenį. Tai filmas, kuris, galima sakyti, niekur nenuveda, bet atidengia
tikrovę, kurioje mes norėtume viską sudėlioti į dėželes, atskirti gėrį nuo
blogio, skriaudą nuo klaidos, tačiau filme „Tėvas“ viskas taip sąlygota, kad
nudyla prieš visuomenę asmeninė tragedija, kurią galėtume teisti. Visuomenei
vis dar reikia atpirkimo ožio, o filmo sukelta empatija tarsi sako: palaukite,
ar visada visos matomos avys turi būti nudažytos juodai? Stipru.
Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis
dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys
tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti,
lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei
atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.
Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame
debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo,
vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną
sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir
sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.
Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo.
Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin
Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“
Šitokio serialo nebūčiau žiūrėjęs ne dėl to, kad jis
turi LGBTQ+ indeksą, bet dėl to, kad nieko neišmanau apie ledo rutulį. Apskritai
šis žaidimas man nesuprantamas, todėl neįdomus, tad niekada visokiausių serialų
sraute ir pasiūloje nebūtų patraukęs mano dėmesio. Visgi nusprendžiau pažiūrėti
visiškai dėl politinių priežasčių, t. y. homofobiškoje Rusijoje, kurią bent jau
labai įsivaizduojame homofobišką, turint galvoje, kad didžioji Lietuvos dalis
irgi drėbta iš to paties molio ir kai kurie savo homofobija itin didžiuojasi,
nesuvokdami, kad tai tėra tik tas pats bukas politinis „skaldyk ir valdyk“
įrankis. Verčiau kai kurie numirtų, negu pripažintų, kad tai tiesa. bet
visgi... Simptomiška, kad Rusijoje ši kampanijos „Crave“ produkcija itin
sudomino žiūrovus. Įtariu, kad ne dėl to, kad ledo rutulys ir ne dėl to, kad serialas
apie homoseksualius sportininkus (nebūkime tokie naivūs), bet tikriausiai dėl
to, kad rusams vis dar įdomu, ką „supuvę Vakarai“ mano ir galvoja apie Rusiją,
ar pernelyg vaizduodami homoseksualumą nesumenkino jų tautos didybės – štai, ką
aš galvojau imdamasis žiūrėti šešių serijų mini serialą „Įtempta kova“
(angl. Heated Rivalry). O kaip yra iš tikrųjų, kažin, kas begali
pasakyti, bet serialas netikėtai tiek Rusijoje, tiek Vakaruose tapo hitu. Žinau,
kad jis patiko ir tam tikriems heteroseksualams Lietuvoje, ypač merginoms. Irgi
sudėtinga pasakyti kodėl, bet tikriausiai nebeverta indikuoti vien tik
seksualine tematika serialo turinį.
Serialas pastatytas pagal amerikiečių rašytojos Rachel
Reid knygą „Įtempta kova“, kuri buvo užmanytos knygų serijos antroji dalis. Pasirodo,
knygos gerbėjai užvertė redakciją laiškais prašydami nenutraukti šios
istorijos, o pratęsti kitomis knygomis, tad autorei gerbėjų žodis – įstatymas. Šio
serialo gerbėjus galiu pradžiuginti, kad šiuo metu filmuojamas antrasis sezonas,
kuris pratęs apie tuos pačius įsimylėjėlius: Šeiną Holanderį (aktorius Hudson
Williams) ir Ilją Rozanovą (aktorius Connor Storrie), galimai ir apie antraeilę
kitą homoseksualų porą Skotą ir Kipą (aktoriai François Arnaud ir Robbie G.K.).
Jeigu anksčiau vyraudavo serialai su homoseksualiais
veikėjais kaip „priedas“, t. y. antraeilė istorija, tai šis serialas, galima
sakyti, absoliučiai gėjiškas ir jis yra apie gėjus, apie gėjų reikalus, apie
gėjų seksą, gėjų meilę, gėjų dramas – žodžiu, labai gėjų serialas, bet
kodėl verta jį žiūrėti visiems? Visų pirma, serialas (kaip tikėtina ir autorės
knyga) kreipia dėmesį į vyrų sportą, kuriame vis dar gaji kaip niekur kitur
homofobija ir seksualinė segregacija. Jeigu mada, stilius, kulinarija ir... kitose
srityse LGBTQ žmonės gali lengviau atsiskleisti, tai vyrų sporte vis dar
vyrauja ir dominuoja supratimas, kad ši sritis išskirtinai priklauso tik
heteroseksuliems („visaverčiams“) vyrams. Tokio serialo visgi neprisimenu.
Taigi ledo rutulio žvaigždžių Iljos ir Šeino istorija
nusidriekia pirmame sezone kone dešimtmetį. Pradėję kaip aštuoniolikmečiai
kylančios žvaigždės, 2012 metais jiedu beregint treniruoklių salėje užmezga
ryšį, nors ir nėra iš tos pačios komandos. Jų susitikinėjimai trunka iki
maždaug 2021 metų, kol galų gale po daugybės ledo rutulio sezonų ir trumpų susitikimų
jie nusprendžia, kad nebegali vienas be kito. Šeinas – azijietiškos kilmės žaidėjas,
uždaro būdo, sunkiai mezga santykius su moterimis, todėl labiau
susikoncentravęs į sportą. Ilja Rozanovas – žaismingesnis, atviresnis, tačiau
dėl savo rusiškos tapatybės ir biseksualumo labiau linkęs tenkintis
vakarietišku gyvenimu ir tylėti apie sudėtingus su brolio smurtu ir sergančio
tėvu grįstus asmeninius santykiais. Jeigu Šeinas turi šansų gyventi atvirą
gyvenimą, tai Iljai sudėtingiau dėl to, kad jis visur laikomas kaip rusų legionierius,
vadinasi, negali „susiteršti“ seksualiniais skandalais.
Kitaip sakant, serialo variklis yra tarptautiniai
politiniai santykiai, kurie įgalina Ilją didžiąją sezono dalį tenkintis Šeino slaptais
seksualiniais susitikimais, tačiau verčia neigti ilgalaikius santykius,
neįsipareigoti, veda prie saviapgaulės. Šalia Iljos ne ką geriau jaučiasi ir
pats Šeinas, kuris ilgą laiką sau negali pripažinti homoseksualumo, nes bijo
apvilti nuo vaikystės jį prie sporto spaudžiusius tėvus, ypač motiną, tačiau po
kiekvieno susitikimo ir permiegojimo su Ilja jis jaučia, kad jo gyvenime labai
trūksta tokio kasdienio intymumo... Žodžiu, pagrindinių veikėjų dilema yra
pastangos ne tik išsivaduoti iš viešojo sportininko heteronormatyvumo gniaužtų,
bet ir asmeninių įsitikinimų.
Taip... serialą galėčiau pavadinti erotiniu. Nors jame
viso labo 6 serijos, tačiau kiek iš tikrųjų aktoriams teko nusifilmuoti
pasimatymų ir intymių scenų – sunku pasakyti, bet erotika specialiai pabrėžtina.
Serialas nesistengia „aptarnauti“ heteroseksualų rinkos, bent jau tų, kurie „prasukinėja“
homoseksualų erotines scenas, priešingai – serijos prifarširuotos homoerotikos,
stangrių ir jaunų vyrų kūnų, todėl serialo paraiška labai akivaizdi: nors
serialas apie sportą ir jis skirtas visiems, mes nesistengsime slėpti nei
aistros, nei nuogumo, todėl, ponai ir ponios, susitaikykite! Iš tikrųjų atrodė,
kad tos erotikos užtęstos, netgi pirmo sezono dalį buvau nusistatęs, kad
serialas išties banalokas ir vien tik apie vyrų atsainų pasidulkinimą,
savotišką ledo rutulį lovoje, konkurencingumą, prasitęsusį vaikinų gyvenimuose,
tačiau pamažu serialas ima gyvėti, kai Ilja ir Šeinas ima suvokti, kad šie reti
susitikinėjimai ir susirašinėjimai suteikia jiems kur kas daugiau gyvenimo džiaugsmo,
nei vien tik apsimetinėjimais heteronormatyvioje visuomenėje.
Visgi serialą pagyvina išskirtinai 3 serija,
paralelinės poros istorija: ledo rutulio žaidėjas Skotas ir jo romanas su kavinės
padavėju Klipu. Sakyčiau, jų santykiai kur kas gyvesni, labiau įtraukiantys ir
šiltesni. Iš pradžių buvo galima pagalvoti, kad jiedu bus kaip priešingybė
Iljai ir Šeinui, tačiau galiausiai jų netikėtas atsiskleidimas sporte per
lemtingą laimėjimą tampa tramplynu Šeinui ir Iljai realiai pradėti megzti
tikrus santykius. Įdomi ir JAV bei Kanados visuomenės reakciją į Skoto prisipažinimą,
atrodo, kad sporto žiūrovai besąlygiškai juos palaiko, toji euforija ir
palaikančios spaudos antraštės iš tikrųjų suteikė Iljai tariamą apsaugą, kad,
jeigu jis nebus Rusijoje gerbiamas ir pripažintas, gali tikėtis pritapimo ir
pripažinimo Amerikos žemyne, tačiau jam reikia santuokos su JAV arba Kanados piliečiu/piliete...
Tačiau ši istorija galimai gali būti plėtojama antrajame sezone.
Visgi „Įtempta kova“ nėra sportinis serialas, apie
ledo rutulį nieko naujo taip ir nesužinojau, tad visas tas žaidimas ir
pasistumdymai vyrų persirengimo kambarėliuose lieka tik fonu. Tai ne sportinė
drama, bet apie homoseksualus dominuojančiame heteroseksualų žaidime, apie
asmenines dramas, iliuzijas. Serialas šiuo metu labai populiarus, pagal jį
kuriami memai, žiūrovai bando įamžinti ir atkartoti pagrindinių veikėjų scenas
iš serialo ir dėti turinį į internetą. Visgi man didžiulio efekto šis
pasakojimas nepadarė. Nepaisant to, kad tai apie LGBTQ žmones vyrų sporte,
visgi serialas nusaldintas klišėmis, tiek erotinėmis, tiek santykių
raida. Veikėjų problemos elementarios, aktualios ir vis dar tokios pačios,
kokias galėjome matyti prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius kuriamuose filmuose:
myliu-noriu-negaliu. Nors, kitą vertus, ar vis dar nekuriami panašūs serialai
ir apie heteroseksulius veikėjus? Man „Įtempta kova“ pasirodė pernelyg
elementari, nepaliekanti vaizduotei erdvės. Nenoriu pasakyti, kad serialas visai
tuščias, bet jis menkai savo problemomis jaudino, o vyksmo dinamika ir
siužetiniai apmatai tiesiog sukurti pagal populiariosios romantinės literatūros
modelius, kas serialui, mano galva, žavesio ir tikrosios provokacijos
nepridėjo. Sunku pasakyti, ar žiūrėsiu kitą sezoną.
Po man patikusio režisierės
Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti
progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto
apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana
atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja.
Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos
ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami
mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir
medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė
visa tai perteiks teatro scenoje.
Spektaklis pasižymi
jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį
laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja
vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi
klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus
sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek
instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę,
nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė,
Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė
tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet
(Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį
charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo
aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia
ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik
Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas
vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).
Dėmesio centre – darbštuolė
ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame
sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau
suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai
Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas,
o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo
mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis
ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės
sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti
Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai
kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek
Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti
savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi
visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai
kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už
turtingesnio ir „saugesnio varianto“.
Man visada Vaižganto „Dėdės
ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi,
gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui
skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp
visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už
mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda
nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo
dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje
savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi
dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir
jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko
laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana
netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto
patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė
renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj
to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi
pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau,
perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį
pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Visgi man patinka tų senų
klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti
nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek
senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios
pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta
pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes.
Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus
ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai
gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su
primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis
išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais.
Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja,
įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto
vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
Gal tai ir nebuvo pats
geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek
tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti
teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol
režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai
ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai
teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas
klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik
vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.
Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I
Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos
pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad
homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina
filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai
daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris
supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas,
apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar
moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie
šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai
susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason
Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams
apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...
Esu beveik įsitikinęs,
kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis
nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru?
Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai
menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip
jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė
medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir
klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi
pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10
metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo
palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas,
o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas.
Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir
uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška,
kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir
daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės
orientacijos išvaromus vaikus.
Visgi istorija turi šviesiąją
atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai
gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent
įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas
neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų
tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms
tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“
(2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas
tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį
saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save
sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą.
Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks
pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis
įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas
pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma,
filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios
socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra
provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems
gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius
Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką
vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.
