2024 m. balandžio 10 d., trečiadienis

Išgerčiau kavos su Monica Bellucci

 

Sveiki,

 

Šiais metais pavasaris tai šiltas, tai šaltas. Jaunimas po langais praeina tai vilkėdami trumpas kelnes, tai apsimuturiavę striukes. Nežinai, kaip bus po valandos. Vilniuje +22C, Klaipėdoje vos +9C ir nežinai, kaip bus rytoj. Mieliau išgerčiau kavos su Monica Bellucci, pažiaumotume kietojo sūrio, vieną kitą vynuogę. Ne, ne su dabartine, o iš kokių 2000 metų, besiruošiant vaidinti „Malenoje“. Manau, su Monica viskas aišku ir saugu, žinai ko tikėtis – daug tylos, nejaukumo, juk flirtuoti nemoku, o užvesti internacionalinius pokalbius toli gražu ne man. Manau, daug tylėtume. Gal net apsimestume šiek tiek vienas kito nematantys, žvelgtume pro šalį, gal į kokius langų stiklus, kuriuose ir vėl – tas pats gąsdinantis ir nenuspėjantis pavasaris, kuris, regis, dar prieš akimirką buvo kitoks, o dabar jau metasi į kitą savo formą, spalvą, temperatūrą. Ne, su Monica viskas paprasčiau...

 

Jūsų Maištinga Siela


2024 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Filmas: "Šventasis pagrobimas" / "Rapito" / "Kidnapped"

 Sveiki,

 

Dar vienas šio sezono „Kino pavasario“ filmas – italų režisieriaus Marco Bellocchio istorinė drama „Šventasis pagrobimas“ (ital. Rapito) (2023). Šiaip tokių kostiuminių dramų „Kino pavasaryje“ nepamatysi daug, tačiau jie būna labai Lietuvos žiūrovų pamatomi ir populiarūs, tad ir man sunku atsitraukti nuo bandos jausmo, juolab kad istorija mus nukelia į 1858 metus, kai popiežiaus Pijaus IX įsakymu iš Bolonijoje gyvenančios įtakingos žydų šeimos pagrobiamas berniukas Edgaras, nes tvirtinama, jog jį paslapčia pakrikštijo anksčiau dirbusi tarnaitė. Nežinau, ar tarnaitės gali krikštyti, dabar atrodo absurdiška, tačiau būtent dėl tokių priežasčių tikrasis Edgaras buvo pagrobtas iš žydų ir Vatikane popiežiaus priežiūra perauklėtas į nuolankų krikščionį.

 

Istorinė medžiaga, tiesą sakant, man negirdėta, nors po O. Tokarczuk „Jokūbo knygos“ maniausi jau nemenkas žydų Europoje padėties išmanantysis, tačiau šioji istorija bus mane pralenkusi. Nesistengsiu nieko atpasakoti, nes filmas iš esmės sukaltas pagal tvarkingus istorinės dramos kanonus, kur svarbūs kostiumai ir laikmečio pompastika, o ten, kur dar ir popiežius, tai prabangos tikrai netrūks. Žydų šeima pralaimi teismą, nes popiežiui negali pasakyti NE, kadangi jis Žemėje prisiėmęs visagalio vaidmenį. Tiesą sakant, šioje istorijoje nemažai absurdo, iš kurio pratrykšta ir saikingas humoras, nors juostos visuma tamsi ir miglota.

 

Filmas visgi be didesnės intrigos. Kaip diena aišku, kad mažylis Edgaras per mažas reflektuoti politinius manevrus ir maloniai priima kunigų ir popiežiaus mokymą, pamažu pamiršdamas ne tik žydišką auklėjimą, religiją, bet ir šeimą. Visgi labiausiai mane domino filmo politinis fonas. Italija pamažu vienijasi ir vaduojasi iš popiežiaus pasaulietinės galios, perversmai ir Romos šturmas, žydų ir krikščionių bendruomenės įsitraukimas į berniuko pagrobimą labiau masina ne dėl humaniškų sumetimų, o dėl religinių karų. Neseniai žiūrėjau lesbietišką „Benedeta“ (2021) apie viduramžių mistikės vienuolės ekranizaciją, kuri sukėlė panašius jausmus – istorija ištraukta iš kronikų tampa truputį karikatūrinė, nežinia, kiek ten Pijus iš tikrųjų mylėjo tuos berniukus vaikus, o kiek iš tikrųjų mėgavosi savo pasaulietine galia, bet, man regis, filmas nebūtinai apeliuoja į tikslias istorines žinias, tačiau reiktų tikrinti. Visgi filmas galėjo būti labiau suveržtas ir trumpesnis, kitaip sakant, žiūrėti žiūrėjosi, tačiau nesujaudino.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0



 

Jūsų Maištinga Siela

2024 m. balandžio 7 d., sekmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 49: ką pasėsi, tą ir pjausi - tikrovė projektuojama iš vidaus



 Sveiki,

 

Dar viena savaitė užsidaro... Rytoj Saulės užtemimas tikriausiai ką nors atneš, ne vien tik vėjas nuo Afrikos dulkių ir smėlio daleles, dėl ko esame raginame nevaikščioti lauke.

 

Juk šiaip ar taip daug kas priklauso nuo mūsų pačių nusiteikimo, pastangų sąmoningai atmesti ir ignoruoti tai, kas mus liūdina, pykdo. Vaikščiodamas sekmadienio pavakarį aplink cerkvę ir tvenkinius, galvojau apie šios nakties sapnus, apie tai, kaip kinta tikrovė. Dažnai prisimenu vaikystę, kuri, atrodo, lyg ir nebuvo lengva, bet iš šių dienų perspektyvos, rodos, kad turėjau to, ko dažnai nebeturiu, arba reikia pastangų tam kurti. Tačiau, kaip sakė, Jūratė Bitinaitė, ego neprimaitinsi, kad ir kiek jam šertum, o širdies maitinti nereikia, viskas viskas joje telpa, tik reikia atsigręžti ir ją atrakinti, sąmoningai nuo negatyvių dalykų kreipianti dėmesį į vidinius savo impulsus. Dažnai savo dienoraščiuose apie tai rašau, mąstau, generuoju ir nežinau tikresnės tiesos nei tai, kad tikrovė projektuojama iš vidaus. Gal ir tiesą sako toliaregiai, nuo pinigų ekonomikos mes pereiname prie energijos, apie kurią jau kalbėjo ir mūsų tautos išminčiai: ką pasėsi, tą ir pjausi.

P. S. Ar klausote muzikos 432 Hz? Pabandykite.


Maištinga Siela


Šios dienos citata: Jūratė Bitinaitė apie dvasingumą, ego ir širdį, apie gyvenimo pasitenkinimą

 Sveiki,

„Ego niekada nepatenkinsime. Jis nepasotinamas, o širdies tenkinti nereikia,“ – sako Jūratė Bitinaitė, knygos „Pasaulis tavo širdyje: aistra kurti, drąsa klysti“ autorė (Alma littera, 2018). Šią knygą įsigijau prieš kokius tris metus, dar nė karto neperskaičiau. Tuo metu labai knygose ieškojau dvasinių tiesų, tam tikro prablaivėjimo nuo kasdienybės rutinos ir įtraukties, nuo kurios kasdien daugiau ar mažiau kenčiu ir bandau ištrūkti, gyventi čia ir dabar – kartais pavyksta, o dažnai ir nelabai, todėl kasdienė sutelktis ir pastangos bent kažką padaryti dėl geros savijautos ir ramybės yra, manau, vertos, o J. Bitinaitės knyga man vėl tą priminė. Juk šiaip ar taip dažnai tenkindami nepatenkinamus egoistinius poreiškius pro ausis ir gyvenimą praleidžiame tiesiog nuostabų pasidavimą kitiems dalykams. Ačiū.

 

Jūsų Maištinga Siela


Ką aš galvoju apie naująją Vilniaus reklamą? Reklama yra puiki ir štai kodėl!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Metuosi į viešosios erdvės ginčą apie įdomesnes banalybes! Viena iš jų – neseniai pasirodžiusi ir daug nuomonių, pykčio bei pritarimo sulaukusi naujoji Vilniaus reklama. Tiesa, man patiko šmaikščioji reklama apie Vilnių, kuriame turistai patiria orgazmą. Buvo taip unikalu ir drąsu! Ir šiemet vėl šiokia tokia provokacija ir išbandymas jautrioms lietuviškoms smegenims ir silpnoms širdelėms. Naujoji reklama vaizduoja Vilniaus miesto bachūrus ir bomžus, gariūnmečio trafaretinius veikėjus, kurie tampa maloniais ir draugiškais, kai juos stebi turistų akys. Kita reklamos dalis, kurią dažniausiai praleidžia kritikai – modernus ir galimybių bei poilsio pritvinkęs Vilnius. Kontrasto principu supildyta humoro nestokojanti reklama suveikė iškart, nes sukėlė ne tik šypsnį, bet pabylojo apie intelektualų bei drąsų sumanymą. Iš esmės reklamą vertinu ne tik kaip reprezentavimą, bet ir kovą su įsigalėjusiais stereotipais, kurių, Dievas mato, dažnas intelektualas ar senesnės kartos žmogus negali suvirškinti.

 

Iš kur ateina toji dorovingoji ir išskirtinai baltų apatinių rodymas Vakarams įsitikinimas? Ogi iš tų pačių veidmainiškų sovietinių laikų, kai nuo tribūnos reikėdavo kalbėti ir atrodyti pabrėžtinai teisingiems ir kalbėti tik tai, kas gražu. Mes iki šiol bijome viešojo purvo, nes patys socialinių tinklų pasipiktinimo kubiluose rūgstame nuo ryto iki vakaro, bet iš reprezentacijos vis dar tikimės sovietinių sugestijų, kitaip sakant, bijome juoktis iš savęs. Perbėgau per tuos kelis pasipiktinusiųjų profilius, visi iki vieno nusispalvinę nuo dantų iki kojų nagų Ukrainos vėliavos spalvomis, o per šventes ant akių užsimetę Vyčio logotipus – nacionalistinės pakraipos rimtuoliai, kurie žino, kas yra šlykštu, o kas ne. Žodžiu, daug triukšmo dėl siaurakakčių čiaudulio. Bijo bet kokios asmeninės sąsajos su putinizmo atstovais, tačiau pačių moralė ir etika surėdyta pagal sovietinės sistemos sąrangą. Tai tiek.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Anželika ir Rimvydas Laužikai apie Atėnus, Graikijos sostinės pavadinimo kilmę ir sąsajos su Lietuva

 Sveiki,

 

„Atėnai daugumos europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais – banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta, tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos (Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).

 

Mūsų masinės kultūros vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės variantą.

 

Jūsų Maištinga Siela