Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie ji iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

1863-1864 metų sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas: 200 metai, kai gimė sukilimo vadas!

Sveiki!

 

Gegužės 30-oji – ypatinga data Lietuvos istorinėje atmintyje. Prieš 200 metų, 1826-aisiais, Lisove gimė Zigmantas Sierakauskas – vienas iškiliausių 1863–1864 m. sukilimo vadų, kurio slapyvardis „Dolenga“ tapo nepalaužiamumo sinonimu. Tai nebuvo atsitiktinis kovotojas: iki sukilimo Sierakauskas buvo profesionalus Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, baigęs Generalinio štabo akademiją Sankt Peterburge. Jis priklausė slaptai karininkų organizacijai, svajojusiai apie demokratines reformas, ir buvo pažįstamas su tokiais šviesuoliais kaip Nikolajus Černyševskis. Puikus strategas, jis suprato, kad sukilimas prieš imperiją yra milžiniška rizika, tačiau meilė Tėvynei ir laisvės troškimas buvo stipresni už asmeninį saugumą.

 

Jo gyvenimo kelias nutrūko dramatiškai: po sužeidimo 1863 m. gegužės mėnesį Biržų krašte, Gudiškyje, jis buvo išduotas ir suimtas. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, „koriku“ praminto Michailo Muravjovo įsakymu Z. Sierakauskas buvo viešai pakartas. Jis mirė kaip tikras karininkas – neišdavęs savo bendražygių ir neprašęs malonės. Jo žmona Apolonija Dalinskaitė, su kuria jis susituokė vos prieš metus, dėl vyro veiklos buvo ištremta į Sibirą, o jų lauktas kūdikis taip ir nesulaukė tėvo. Ši tragiška meilė liko įamžinta garsiajame sužadėtuvių žiede su įrašu „Zygmund Apolonija“, kuris 2017 m. padėjo archeologams atpažinti sukilėlio palaikus Gedimino kalne.

 

Zigmantas Sierakauskas šiandien yra daugiau nei istorinis paveikslas – jis yra moralinis stuburas, liudijantis, kad vertybės yra svarbesnės už gyvybę. Jo perlaidojimas 2019 m. Rasų kapinėse tapo valstybiniu įvykiu, simbolizuojančiu galutinę pergalę prieš istorijos klastojimą. Biržų girios Anglių kalnas, kur ilsisi apie 200 sukilėlių, tapo šventa vieta, kurioje vėliau priesaikas davė ir Lietuvos partizanai. Ši vieta sujungia skirtingų kartų kovotojus dėl Lietuvos laisvės.

 

Kiekvienais metais liepos 6-ąją čia vykstantys minėjimai ir Šv. Mišios nėra tik formalumas. Tai kvietimas mums visiems atsigręžti į „tvirtųjų ir ištikimųjų filosofiją“. Kai dr. Olga Mastianica ar kiti istorikai pasakoja apie 1863-ųjų įvykius Biržų krašte, jie primena, kad kiekviena laisvės kaina yra mokama brangiausiais žmonių likimais. Istorinė atmintis – tai galia, neleidžianti mums pamiršti, kieno dėka šiandien esame laisvi. Tai priesakas išlikti ištikimiems savo valstybei, net kai aplinkybės atrodo beviltiškos.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Tilda Swinton apie chaosą, kūrybiškumą, tikro ir paprasto gyvenimo pajautimą

 

Sveiki!

 

„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas, ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“

 

„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys, atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar aš matau pasaulį.“

Tilda Swinton

 

Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“ (2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų pripažintų filmų dalimi.

 

Maištinga Siela

Lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies išplėstinio ir neišplėstinio kurso privalomų autorių ir kūrinių sąrašas

 

Sveiki!
 
Kartais reikia, o nėra po ranka, todėl dalijuosi su Jumis, nes buvo toks prašymas.
 
NEIŠPLĖSTINIO KURSO PRIVALOMAS VBE II DALIES EGZAMINO RAŠYMO PRIVALOMŲ AUTORIŲ IR KŪRINIŲ SĄRAŠAS:
 
Kristijonas Donelaitis „Metai“ (ištraukos)
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“
Maironis (pasirinkti eilėraščiai)
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
Vincas Mykolaitis-Putinas (pasirinkti eilėraščiai)
Balys Sruoga „Dievų miškas“
 
IŠPLĖSTINIO KURSO PRIVALOMAS VBE II DALIES EGZAMINO RAŠYMO PRIVALOMŲ AUTORIŲ IR KŪRINIŲ SĄRAŠAS:
 
Kristijonas Donelaitis „Metai“.
Johanas Volfgangas fon Gėtė „Faustas“ (ištraukos).
Adomas Mickevičius (pasirinkti eilėraščiai ar pasirinktos poemos (dramos) ištraukos).
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“.
Maironis (pasirinkti eilėraščiai).
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“.
Vincas Mykolaitis-Putinas (pasirinkti eilėraščiai).
Jurgis Savickis (pasirinktos novelės).
Balys Sruoga „Dievų miškas“.
Antanas Škėma „Balta drobulė“.
 
P. S. Egzamine gali būti visiškai nežinomo autoriaus kūrinio ištrauka ar visas eilėraštis, miniatiūra, noveletė, todėl šie autoriai garantuoja bent jau bazinį literatūros išsilavinimą, tarkim, antrai dėstymo probleminio klausimo pastraipai parašyti. Todėl kartais nelabai aišku, kodėl šie autoriai yra privalomi, jeigu galima iš esmės remtis bet kokia literatūra, o pirminis tekstas, kuris duodamas egzamino metu – loterija. Gal dėl to, kad iš esmės tikrinama nebe perskaitytų kūrinių, o kompetencijos įžvelgti esmę bet kokiame grožiniame kūrinyje ir tą esmę apmąstyti aktualizuojant.

Neišplėstinis

Išplėstinis

 
Maištinga Siela