Žemėlapis. Kiek kiekviena Europos šalis (kalba) turi savo kaboje abėcėlės raidžių?

 

Remiantis pateiktu Europos kalbų abėcėlių raidžių skaičiaus žemėlapiu, pastebėti gana dideli skirtumai tarp skirtingų regionų. Vakarų ir pietvakarių Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Portugalijoje, oficialiose abėcėlėse dažniausiai nurodoma nuo 26 iki 27 raidžių. Tuo tarpu Airijoje abėcėlė yra viena trumpiausių Europoje ir joje yra tik 18 raidžių.

Šiaurės Europos šalyse ir salose skaičiai šiek tiek didesni: Islandija išsiskiria su 32 raidėmis, o Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje bei Suomijoje abėcėlėse yra po 29 raides. Žemyno rytuose, Rusijoje, nurodomi 33 simboliai, o kaimyninėse Baltijos šalyse raidžių skaičius svyruoja: Estijoje ir Lietuvoje – po 32, o Latvijoje – 33 raides.

 

Centrinėje Europoje ir Balkanų regione rodikliai labai įvairūs ir dažnai didesni dėl papildomų diakritinių ženklų. Vokietijoje abėcėlėje nurodoma 30 raidžių, Lenkijoje – 30, o Ukrainoje – 33. Ypatingai dideliais skaičiais žemėlapyje pažymėtos kai kurios regiono kalbos: pavyzdžiui, ties Čekijos ir Slovakijos teritorijomis matomi net 42, 44 ir 46 skaičiai. Pietų Europoje Italija turi 21 raidę, Graikija – 29, o kitose Balkanų ar Viduržemio jūros regiono šalyse raidžių skaičius dažniausiai svyruoja nuo 30 iki 32.

Maištinga Siela

Žemėlapis. Kokios Europos šalys ir kiek daugiausia Nobelio premijų pelnė?

 

***

 

Informacija iki 2025-2026 metų.

 

Remiantis pateiktu žemėlapiu, kurio duomenys atnaujinti iki 2024 metų, Europos šalys Nobelio premijomis pasiskirsčiusios labai netolygiai. Didžiausią apdovanojimų skaičių sutelkta Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse, o lyderio pozicijas užima Jungtinė Karalystė, gavusi net 138 Nobelio premijas. Antroje vietoje Europoje pagal gautų premijų skaičių rikiuojasi Vokietija su 115 apdovanojimų, o Prancūzija užima trečiąją vietą, pelniusi 76 premijas.

 

Tarp Šiaurės Europos ir kitų Vakarų regiono šalių ryškiai išsiskiria Švedija, kurios sąskaitoje nurodytos 34 Nobelio premijos. Kitos aplinkinės valstybės taip pat turi reikšmingą skaičių apdovanojimų: Norvegija ir Danija yra gavusios po 14 premijų, Suomija – 5, o Islandija – 1. Žemyno rytuose didžiausią skaičių registruoja Rusija, turinti 30 Nobelio premijų, tuo tarpu Ukraina yra pelniusi 4, o Baltijos šalys išsidėsčiusios kuklesniais skaičiais – Estija turi 1, Latvija – 3, o Lietuva – 1.

 

Centrinėje ir Rytų Europoje pastebimi įvairūs rodikliai: Lenkija žemėlapyje pažymėta su 19 premijų, Čekija – su 6, Vengrija – su 15, o Rumunija ir Bulgarija atitinkamai turi po 4 ir 2 apdovanojimus. Austrija ir Šveicarija gali pasigirti didesniais pasiekimais – atitinkamai 25 ir 25 premijomis, o Nyderlandai ir Belgija pelnė atitinkamai 22 ir 7 premijas. Pietų Europoje Ispanija gavo 8 Nobelio premijas, Airija – 11, o Italija įrašyta su 21 apdovanojimu. Likusios regiono šalys, tokios kaip Portugalija, Graikija, Kipras bei Balkanų valstybės, žemėlapyje sužymėtos mažesniais skaičiais, dažniausiai svyruojančiais nuo 1 iki 2 premijų.

 

Maištinga Siela

Etimologija: kodėl Latvija vadinama Latvija?

 
***

Žodžių „latvis“ ir „Latvija“ etimologija yra tiesiogiai susijusi su istorine latgalių gentimi, kuri viduramžiais gyveno rytinėje ir centrinėje dabartinės šalies dalyje. Atvykus vokiečių pirkliams ir kryžiuočiams, šios genties pavadinimas vokiečių kalboje transformavosi į formą Lett (latvis) bei Lettland (Latvija – latvių žemė). Per šimtmečius šis išorinis vokiškas pavadinimas išplito po Europą, o vėliau grįžo į vietinę vartoseną, tapdamas oficialiu visos tautos ir valstybės vardu. Taigi, etimologiškai latvis reiškia latgalių palikuonį ar šios genties atstovą, o Latvija – latgalių žemę.

Lingvistiniai ir istoriniai tyrimai rodo, kad šis etnonimas plito į kaimynines germanų ir kitas Europos kalbas per prekybinius bei politinius kontaktus, ypač po vokiečių kryžiuočių ir pirklių atsikraustymo į Baltijos regioną. Vokiečių pirkliai, dvasininkai bei kronikininkai, susidūrę su vietinėmis gentimis prie Dauguvos upės baseino, vietos gyventojus imdavo vadinti bendru vardu, kuris vėliau įsitvirtino rašytiniuose šaltiniuose.

 

Vokiškas variantas bei panašūs atitikmenys kitose Vakarų Europos kalbose galutinai institucionalizavo šalies pavadinimą, kilusį tiesiogiai iš latgalių gentinio apibūdinimo. Ši išorinė kalbinė forma vėliau sugrįžo į vietinę vartoseną ir padėjo pagrindą moderniam šalies pavadinimui, kai XIX amžiuje tautinio atgimimo metu ėmė formuotis šiuolaikinė latvių tautinė savimonė.

 

Ši etimologinė evoliucija atspindi klasikinį baltų genčių pavadinimų virsmą teritoriniais ir valstybiniais toponimais. Latgalių bendruomenės, kartu su kuršiais, žiemgaliais bei sėliais, sudarė esminį demografinį ir kultūrinį pagrindą, iš kurio vėliau susiformavo vientisa latvių tauta, o jų gentinis vardas tapo visos valstybės vizitine kortele.

 

Per amžius šis pavadinimas įgavo ne tik administracinę, bet ir gilią simbolinę bei kultūrinę reikšmę. Nors istoriniuose šaltiniuose ir vokiečių feodalų dokumentuose kraštas ilgą laiką buvo traktuojamas tiesiog kaip Livonijos ar Kuršo dalis, būtent latgalių etnoniminė šaknis išliko kaip pagrindinis viso krašto identiteto kodas, išgyvenęs imperijų mainus ir pasiekęs moderniąją epocherą.

 

Taigi, galima teigti, kad Latvijos toponimo raida atskleidžia gilius istorinius ryšius tarp vietinių baltų genčių ir Europoje gyvavusių administracinių bei lingvistinių tradicijų. Tai unikalus pavyzdys, kaip vienos konkrečios genties vardas per šimtmečius tapo viso krašto, jo kultūros ir valstybingumo simboliu.

 

Maištinga Siela

Ryga. Rygos miesto senamiestis. Latvijos sostinės Rygos istorija ir raida

 

Sveiki!

 

Rygos miesto istorija prasidėjo XIII amžiaus pradžioje, tiksliau 1201 metais, kuomet vokiečių vyskupas Albertas iš Buxhoevedeno atvyko į Dauguvos upės žiotis ir įkūrė tvirtovę, tapusią būsimuoju regiono centru. Ši teritorija ilgą laiką buvo baltų genties – lyvių – gyventa žemė, tačiau kryžiuočių ir vokiečių pirklių bei vienuolių ekspansija pamažu keitė vietinį kraštovaizdį. Vyskupas Albertas, pasitelkęs Livonijos ordino karinę jėgą, užtikrino tvirtovės saugumą ir pradėjo intensyvią vokiečių kolonizaciją, kurios metu Ryga tapo strateginiu placdarmu kryžiaus žygiams į Pabaltijį bei svarbiu prekybos mazgu. Miestas iškart įgavo vakarietišką orientyrą, o jo architektūrinis bei kultūrinis veidas pradėjo formuotis pagal vokiečių miestų pavyzdį, nustatant griežtas teises ir prekybos taisykles.

 

Per pirmuosius šimtmečius Ryga sparčiai augo ir tapo galingu Hanzos lygos nariu, kas leido jai dominuoti Baltijos jūros prekybos tinkluose. Vokiečių pirkliai ir amatininkai užėmė dominuojančias pozicijas miesto taryboje bei administracijoje, o pats senamiestis pamažu pildėsi įspūdingais gotikiniais pastatais, pirklių gildijų namais ir didingomis bažnyčiomis, tokiomis kaip Rygos Domo katedra. Nors aplinkinis regionas priklausė vietiniams latvių valstiečiams, pats miestas funkcionavo kaip autonominė vokiečių kultūros ir kalbos sala, kurioje vietiniai gyventojai ilgą laiką neturėjo lygių teisių su atvykėliais. Šis vokiečių kilmingųjų dominavimas lėmė, kad Rygos teisinis gyvenimas, papročiai ir architektūra ilgam įgavo išskirtinį Hanzos miesto charakterį, atskirtą nuo lietuviškų ar estiškų žemių agrarinės aplinkos.

 

XVI amžiuje Livonijos konfederacijai žlungant, Ryga patyrė didelių geopolitinių sukrėtimų ir trumpam iškovojo laisvojo impersinio miesto statusą, tačiau greitai pateko į Abiejų Tautų Respublikos įtakos sferą. Tai buvo neramus reformacijos laikotarpis, kuomet miestas persivertė į liuteronybę, o vokiškos kultūros įtaka išliko nepakitusi nepaisant politinių permainų. XVII amžiaus pradžioje, po ATR ir Švedijos karų, Ryga 1621 metais atiteko Švedijos karalystei, vadovaujamai karaliaus Gustavo II Adolfo. Valdant švedams, miestas išgyveno didžiulį ekonominį ir karinį pakilimą, tapdamas didžiausiu ir labiausiai įtvirtintu viso Švedijos imperijos teritorijos miestu, kuriame buvo sustiprinta švietimo sistema bei administravimas.

 

XVIII amžiaus pradžioje, po Didžiojo Šiaurės karo, situacija iš esmės pasikeitė, kai po ilgos apsiausties Rusijos caras Petras I užėmė Rygą, prijungdamas ją prie Rusijos imperijos. Nors politinė valdžia atiteko Sankt Peterburgui, vietinis vokiečių elitas (vadinamieji Baltijos vokiečiai) sugebėjo išsaugoti savo privilegijas, teismus ir savivaldą, todėl miestas ilgą laiką išlaikė savo vokišką dvasią rusų imperijos administracijos fone. XIX amžiuje, panaikinus tvirtovės statusą ir pradėjus griauti gynybinius įtvirtinimus, Ryga ėmė neįtikėtinai sparčiai plėstis, užleisdama vietą XIX amžiaus pabaigos pramonės revoliucijai bei garsiajam jugendstilio (Art Nouveau) architektūros klestėjimui. Kartu su industrializacija prasidėjo ir didžiulė demografinė transformacija: į miestą plūstant latvių valstiečiams iš kaimų, pradėjo formuotis galinga latvių inteligentija ir darbininkų klasė, išjudinusi vadinamąjį tautinį atgimimą.

 

XX amžiaus pradžia atnešė milžiniškas istorines audras, pasižymėjusias Pirmuoju pasauliniu karu, Vokietijos okupacija ir po jos sekusiais nepriklausomybės kovų verpetais. 1918 metų lapkričio 18 dieną būtent Rygoje buvo paskelbta nepriklausoma Latvijos Respublika, o miestas tapo suverenių valstybės institucijų ir tautinio kultūrinio atgimimo lopšiu. Tarpukario laikotarpiu Ryga pasižymėjo kaip modernus, dinamiškas kultūros centras, kuriame sėkmingai bendradarbiavo latviai, vokiečių mažuma ir sparčiai auganti vietinė inteligentija, nors socialinė įtampa tarp skirtingų sluoksnių retkarčiais iškildavo į paviršių. Šį santykinį klestėjimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas, kuomet miestas patyrė dvigubą – pirmiausia Sovietų Sąjungos, vėliau nacistinės Vokietijos – okupaciją, kurios metu buvo sunaikinta istorinė Rygos žydų bendruomenė ir padaryta didžiulė materialinė bei dvasinė žala.

 

Po Antrojo pasaulinio karo Ryga vėl atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje, kas lėmė radikalius demografinius, ideologinius ir socialinius pokyčius visame mieste. Į Rygą per kelis dešimtmečius buvo perkelta šimtai tūkstančių rusakalbių migrantų iš įvairių SSRS respublikų, o tai iš esmės pakeitė iki tol latviškai-vokišką demografinį balansą ir pavertė miestą stipriai rusifikuotu pramonės centru. Nepaisant sovietinės ideologijos presingo ir rusų kalbos dominavimo viešajame bei administraciniame gyvenime, senamiestis ir likę kultūros paminklai buvo saugomi, o pati Ryga išliko savotišku Vakarų pasaulio atspindžiu sovietiniams piliečiams. Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėję „Dainu revoliucijos“ procesai ir mitingai Rygoje tapo varomąja jėga, atvedusia prie nepriklausomybės atgavimo 1991 metais.

 

Atgavus nepriklausomybę, Ryga vėl tapo laisvos demokratinės Latvijos valstybės sostine, susidūrusia su didžiuliais ekonominės transformacijos ir visuomenės integracijos iššūkiais. Miestas pradėjo sparčiai vaduotis iš sovietinio palikimo, grįždamas prie europietiškų šaknų, o senamiestis sulaukė plataus masto restauravimo ir rekonstrukcijos darbų. Didelė rusakalbių bendruomenės dalis liko gyventi mieste, todėl integracijos klausimai, pilietybės politika ir kalbinė aplinka tapo nuolatinėmis šiuolaikinio politinio diskurso temomis. Per pastaruosius trisdešimt metų Ryga sėkmingai integruojasi į Europos Sąjungos ir NATO erdvę, tapdama svarbiu Baltijos regiono finansų, turizmo, kultūros ir technologijų centru.

 

Šiandieninė Ryga – tai gyvas ir dinamiškas metropolis, kuriame unikalus istorinis sluoksnis susipina su šiuolaikinio gyvenimo ritmu ir skaitmeninėmis inovacijomis. Miesto senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, traukia lankytojus savo viduramžių gatvelėmis, gotikiniais ir barokiniais pastatais bei išskirtine vokiškos ir skandinaviškos architektūros dvasia. Kartu modernūs gyvenamieji kvartalai, naujai sutvarkytos krantinės ir aktyvus kultūrinis gyvenimas rodo, kad miestas geba sėkmingai suderinti istorinę praeitį su XXI amžiaus reikalavimais. Latvių kalba ir kultūra užima neginčijamą valstybinį statusą, tačiau daugiakultūris paveldo sluoksnis, įskaitant istorinį vokiečių indėlį ir gausią rusakalbių bendruomenę, tebėra svarbi Rygos tapatybės dalis.

 

Žvelgiant į platesnį istorinį kontekstą, Rygos likimas visuomet priklausė nuo jos geografinės padėties Dauguvos žiotyse, pavertusios ją geidžiamu trofėjumi įvairioms imperijoms ir galingoms valstybėms. Vokiečių pirklių ir riterių padėti pamatai leido miestui įgyti tvirtą teisinį bei kultūrinį pagrindą, kuris išliko gyvas net per šimtmečius trukusius Švedijos, Rusijos ir Sovietų Sąjungos dominavimo laikotarpius. Šis istorinis margumas geriausiai atsiskleidžia architektūroje, kur šalia viduramžių vokiškų bažnyčių rikiuojasi caro laikų klasicizmo pastatai ir įspūdingi jugendstilio fasadai. Kiekvienas istorinis etapas – nuo Hanzos klestėjimo iki sovietinės industrializacijos – paliko savo neišdildomus pėdsakus, suformuodamas dabartinį Rygos veidą.

 

Šiuolaikinė Rygos savivaldybė ir gyventojai didelį dėmesį skiria paveldo išsaugojimui bei istorinės atminties puoselėjimui, suprasdami, kad būtent praeities įvairovė kuria unikalią miesto vertę. Senamiesčio gatvės, menančios vyskupą Albertą, švedų kareivius ir vokiečių pirklius, šiandien yra tapusios atviromis kultūros erdvėmis, kuriose susitinka vietiniai gyventojai ir turistai iš viso pasaulio. Istorinių asmenybių, tokių kaip Petras I, Gustavas II Adolfas ar tautinio atgimimo veikėjai, palikimas yra nuolat tyrinėjamas ir permąstomas naujųjų kartų perspektyvoje. Ryga išlieka tiltu tarp Rytų ir Vakarų, jungiančiu Baltijos jūros regiono valstybes į bendrą kultūrinį bei ekonominį audinį.

 

Apibendrinant galima teigti, kad Rygos praeitis yra dramatiškas ir kompleksiškas procesas, kuriame imperijų ambicijos susipynė su vietos gyventojų tautiniu pabudimu ir laisvės siekiu. Nuo viduramžių vokiečių kolonijos iki šiuolaikinio Europos didmiesčio – miestas nuėjo ilgą evoliucijos kelią, išsaugodamas savo savitumą ir gebėjimą atgimti po didžiausių sukrėtimų. Šiandien ji pasitinka ateitį kaip atvira, europietiška sostinė, kuri gerbia savo praeitį, gina latvišką tapatumą ir kartu integruoja daugiatautį bei daugiakultūrį istorinį paveldą. Rygos istorija tęsiasi kasdienėse gatvių detalėse, architektūroje ir pačių gyventojų sąmonėje, liudydama apie šio miesto nesenstančią jėgą ir reikšmę Europos žemėlapyje.

 

Maištinga Siela

Kas yra profanacija? Kas yra profanas? (Paaiškinimai su pavyzdžiais)

 

Sveiki!

 

Profanacija – tai sąvoka, apibūdinanti šventų, gerbiamų, kultūriškai vertingų ar rimtų dalykų (idėjų, vertybių, meno kūrinių, istorinių vietų ar institucijų) išniekinimą, suteršimą, sumenkinimą arba iškraipymą. Šis žodis kyla iš lotynų kalbos žodžio profanus, reiškiančio kažką nešvento, pasaulietinio ar esančio už šventovės ribų. Istoriškai tai tiesiog reiškė sakralių objektų pavertimą pasaulietiniais, tačiau šiais laikais šis reiškinys įgyja daug platesnę ir dažniausiai neigiamą prasmę, kai sakralumas ar dvasinė vertė yra tyčia ar netyčia pažeminami, suteikiant jiems banalią, kasdienišką ar komercinę formą.

 

Profanas – tai asmuo, neturintis žinių ar kompetencijos tam tikroje srityje (neišmanėlis), arba žmogus, kuris nesuvokia ir negerbia to, kas visuomenėje laikoma sakralu, kilnu bei vertinga.

 

Šis reiškinys pasireiškia tuomet, kai kilnios idėjos ar gilios kultūrinės vertybės yra pritaikomos masiniam vartojimui, visiškai prarandant pirminę jų esmę. Klasikinis profanacijos pavyzdys yra situacija, kai istorinė ar sakralinė erdvė, pavyzdžiui, šventa bažnyčia ar kultūros paveldo objektas, paverčiami triukšmingu naktiniu klubu ar komerciniu renginiu, kuriame pamirštama bet kokia pagarba vietos paskirčiai. Taip pat profanacija galima vadinti atvejus, kai filosofiniai ar gilūs mokslo kūriniai yra paviršutinai supaprastinami vien tam, kad patrauktų visuomenės dėmesį, sukeltų sensaciją ar atneštų greitą finansinę naudą socialiniuose tinkluose.

 

Galiausiai profanacija pastebima ir kasdieniame gyvenime, kuomet svarbios tautos atminties dienos, laisvės kovos ar gedulo simboliai paverčiami tiesiog prekybos centrų rinkodaros įrankiais ir masiniais išpardavimais. Kai gilus pagarbos jausmas nuslopinamas pigios komercijos, o istorinė tiesa supaprastinama iki banalių šūkių, įvyksta vertybių nuvertinimas. Tai parodo, kad visuomenėje prarandamas ribų jausmas tarp to, kas reikalauja pagarbos bei įsigilinimo, ir to, kas tampa lengvai prieinamu, vienkartiniu vartojimo produktu.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: filosofas Byung-Chul Han apie narcizus ir visuomenę be ritualų ir žaidimų

 Sveiki!

 

Skaitant Hano filosofinę eseistiką, galima daug ką apmąstyti ir pastebėti ne vieną simptomą savyje ir visuomenėje. Šįkart labai užkliuvo ši mintis, kuri tapo šios dienos apmąstymu. Iš jo naujausios knygos „Apie ritualų nunykimą“.

 

„Narcisistinių sutrikimų šiandien daugėja todėl, kad mums vis sunkiau pajusti socialinę sąveiką už savosios savasties ribų. Narcisistinis „homo psychologicus“ yra įkalintas savyje, savo vidujybėje. Jo pasaulio skurdumas verčia jį suktis vien aplink save patį. Tada galiausiai jį apima depresija. Kai suklesti narcisizmas, iš kultūros išnyksta žaismingumas. Gyvenime lieka vis mažiau džiugesio ir nerūpestingumo. Kultūra tolsta nuo šventosios žaidimo sferos. Darbo ir pasiekimų prievarta gilina gyvenimo profanaciją. Šventasis žaidimo rimtumas užleidžia vietą profaniškajam darbo rimtumui.“

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo"

Kate Atkinson. „Gyvenimas po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla. Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K. Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros kūriniu.

 

Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.

 

Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario 11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to, kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos, arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami (p. 139).“

 

Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu, istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis, o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas, neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...

 

Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre – Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė, palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų. Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa, savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.

Kate Atkinson

 

Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui, kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti, nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų, nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas. Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“ spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė – tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne, Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų, nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“

 

Gyvenimas po gyvenimo – lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą, apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų, vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška? Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo, kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis tiek kartais tą padarome.

 

Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį, knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane, kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.

 

Maištinga Siela