Dienos daina: LOOK MUM NO COMPUTER - Eins, Zwei, Drei [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Absoliučiai ne mano stiliaus daina, bet kaip ji man patinka. Kasmet į Euroviziją žiūriu ne kaip į rimtą reikalą, bet kaip į kokį madą, kurios iš esmės nereikia sureikšminti. Visgi man šita daina-skanduotė visai įsiminė ir energingesnio pasirodymo ir „kalimo“ į galvą tuos paprastus žodžius visame Eurovizijos sezone reiktų paieškoti.
 
„Eurovizijoje“ atstovavo unikalusis projektas LOOK MUM NO COMPUTER (tikrasis vardas Sam Battle) su beprotiškai energingu elektro-panko kūriniu „Eins, Zwei, Drei“. Jungtinei Karalystei atstovavęs Sam Battle, scenoje žinomas kaip LOOK MUM NO COMPUTER, yra ne tik muzikos kūrėjas, bet ir tikras genijus-išradėjas bei populiarus „YouTube“ tinklaraštininkas. Savo gyvenimą jis paskyrė analoginių sintezatorių konstravimui, o jo dirbtuvėse galima rasti tokių keistų eksponatų kaip sintezatorius, pagamintas iš senų „Game Boy“ konsolių, ar grojantis dviratis. Samas (reiktų tikriausiai lietuvinti kaip Semas?) jau daugelį metų garsėja alternatyviosios elektronikos scenoje, kur užsiima ne masine popmuzika, o kuria gyvus, pašėlusius performansus, naudodamas tik paties rankomis surinktą muzikinę įrangą ir laidų raizgalynes.
 
Nacionalinis transliuotojas BBC šį kūrėją pasirinko uždaru vidinės atrankos būdu, norėdamas visiškai sukrėsti „Eurovizijos“ sceną ir atsisakyti pabodusių popmuzikos standartų. Konkurse skambėjusi daina „Eins, Zwei, Drei“ yra sprogstamas elektro-panko, industrinės muzikos ir techno mišinys, kurio pagrindinis akcentas – šokiruojantis, hipnotizuojantis ritmas ir agresyvūs sintezatorių garsai. Pats dainos tekstas ir vokiškas skaičiavimas pavadinime yra ironiškas, šiek tiek absurdiškas žvilgsnis į modernios visuomenės automatizmą, mašinų pasaulį ir žmogaus bandymą ištrūkti iš kasdienybės rėmų per visišką šokio transą. Ir dėl to man labai jis patiko! Toks Tinkis Vinkis, bet geriausia prasme!
 
Britų pasirodymas buvo techniškai sudėtingas ir brangus, reikalavęs milžiniškų logistikos išteklių, nes į Vieną teko gabenti visą kalną unikalių paties Samo sukonstruotų aparatų, o pati scena virto futuristine bepročio mokslininko laboratorija su mirksinčiomis lempomis ir ekranais. Muzikos kritikai po pasirodymo tiesiog ūžė: vieni kūrinį vadino visiška drąsa, genialumu ir gaivališka energija, kurios konkursui jau seniai reikėjo, o kiti – pernelyg triukšmingu ir radikaliu eksperimentu, kurį sunku suvirškinti tradicinės muzikos gerbėjams.
 
Didžiajame finale šis drąsus eksperimentas nepasiteisino iš dalies ir bendroje įskaitoje JK užėmė paskutinę vietą, nors man jis ir patiko dėl britiško humoro ir savotiško chuliganizmo.
 
Pasiklausykite patys:

 
LOOK MUM NO COMPUTER - Eins, Zwei, Drei
[lyrics / žodžiai]
 
So sick of doing the whole 9 to 5
I pay my dues, I'm just stayin' alive
And I'm so bored of it, bored of it
Oh, what's the point of it, point of it? (Oh, ja, ja, ja)
A paracetamol to quench the pain
The office cubicle has trapped me again
Am I a mouse in a cage, am I
D-d-d-demotivational?
 
Ah, if only there was a language that I could count in
That would make me feel better (Oh, ja, oh, ja)
 
Eins, zwei, drei
Darlin', I need something salty
Eins, zwei, drei
With a slice of pepperoni
I'll pay, you can owe me
That'll be a pony
Eins, zwei, drei
I'm comin' back to life
Eins, zwei, drei
Got me feeling okey-dokey
Eins, zwei, drei
Goodbye drudgery, hello me
So light you can throw me
Kill at karaoke
Eins, zwei, drei
I'm coming back to life
 
Countin' in English doesn't cut the mustard
So sick of munching roly-poly with custard
I'm so bored with it, bored with it
Oh, what's the point of it, point of it? (Oh, ja, ja, ja)
I've always been a fan of aviation
I'm jumpin' on a plane to another nation
And all my pounds, they feel counterfeit
I need some euros to counter it
 
Eins, zwei, drei
Darlin', I need something salty
Eins, zwei, drei
With a slice of pepperoni
I'll pay, you can owe me
That'll be a pony
Eins, zwei, drei
I'm comin' back to life
Eins, zwei, drei
Got me feeling okey-dokey
Eins, zwei, drei
Goodbye drudgery, hello me
So light you can throw me
Kill at karaoke
Eins, zwei, drei
I'm comin' back to life
 
Eins
Zwei
Drei
Eins, zwei
Eins, zwei, drei
 
Eins, zwei, drei
Darlin', I need something salty
Eins, zwei, drei
With a slice of pepperoni
I'll pay, you can owe me
That'll be a pony
Eins, zwei, drei
I'm comin' back to life
Eins, zwei, drei
Darlin', I need something salty
Eins, zwei, drei
With a slice of pepperoni
I'll pay, you can owe me
That'll be a pony
Eins, zwei, drei
I'm comin' back to life
 
Eins, zwei, drei
Eins, zwei, drei
I'm comin' back to life
 
Maištinga Siela

Dienos daina: LELÉKA – Ridnym [žodžiai / lyrics] (ESC: Ukraine 2026)

 

Sveiki, muzikos klausytojai!
 
Kaskart, kai paklausau Ukrainos 2026 metų dainos, ji man patinka vis labiau ir labiau. Nepolitizuoju. Nemanau, kad „Eurovizijoje“ palaikyčiau dainą vien dėl to, kad Ukraina ginasi fronte, šiuo atžvilgiu labai atskiriu šias sritis, bet, dievai mato, daina išties įspūdinga.
 
Ukrainai 70-ajame „Eurovizijos“ dainų konkurse Vienoje atstovavo jauna ir gilių muzikinių ieškojimų atlikėja Viktoriia Leleka, geriau žinoma savo sceniniu vardu Leléka. Ji yra ne tik dainininkė, bet ir dainų autorė, kurios kasdienis gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Ukrainos kultūrinio paveldo puoselėjimu bei modernia jo interpretacija. Muzikos pasaulyje ji vertinama kaip labai autentiška ir pažeidžiama kūrėja, kuri savo dainomis nesiekia komercinių madų, o ieško nuoširdžios tiesos ir emocinio ryšio su klausytoju, ypač pastarųjų metų šaliai sunkių geopolitinių išbandymų kontekste.
 
Didžiojoje scenoje Leléka pristatė kūrinį „Ridnym“ (lietuviškai – „Saviems“ ar „Artimiesiems“), kurį parašė kartu su bendraautorių komanda. Muzikiniu požiūriu tai yra itin jautri, dramatiška kompozicija, kurioje modernūs popmuzikos ir alternatyviosios muzikos garsai susipina su giliu, ukrainietišku skambesiu. Pati daina pasakoja apie namų, artimųjų ilgesį ir nepalaužiamą tarpusavio ryšį, kuris išlieka net ir esant didžiausiam išsiskyrimui bei sunkumams, todėl kūrinys tapo labai asmeniška, bet kartu ir universalia žinute visiems ukrainiečiams.
 
Kelias į didžiąją „Euroviziją“ dainininkei atsivėrė po pergalės Ukrainos nacionalinėje atrankoje „Vidbir“. Leléka nebuvo laikoma pagrindine favorite prieš konkursą, nes atrankoje dalyvavo ir tokios šalyje bei užsienyje puikiai žinomos žvaigždės kaip Jerry Heil ar Monokate, tačiau jos gyvas pasirodymas sukrėtė ir pakerėjo vietos klausytojus. Ukrainos žiūrovai, balsuodami programėlėje „Diia“, skyrė jai didžiulį palaikymą, o kartu su komisijos balais tai garantavo atlikėjai pelnytą kelialapį į Austrijos sostinę.
 
Didžiajame „Eurovizijos“ finale Vienoje Leléka pasirodė septintuoju numeriu ir pademonstravo vizualiai stiprų bei emociškai paveikų šou, kurį režisavo režisieriaus Illia Dutsyk komanda. Kartu su ja ant scenos lipo garsus Ukrainos muzikantas Yaroslav Dzhus, grojęs specialiai šiam pasirodymui pagaminta Charkivo stiliaus bandūra, unikaliai apjungiančia senąsias ir šiuolaikines akademines tradicijas. Nors tiksli pasirodymo kaina dėl suprantamų šalies finansinių prioritetų ir taupymo nebuvo viešai afišuojama, akivaizdu, kad pagrindinis dėmesys ir ištekliai buvo nukreipti į konceptualią kokybę, o ne į tuščius fejerverkus.
 
Galutinėje konkurso lentelėje Ukraina dar kartą įrodė savo stabilumą ir užėmė aukštą 9-ąją vietą, surinkusi iš viso 221 tašką. Tarptautinė komisija pasirodymą įvertino santūriau (skyrė 54 taškus, iš kurių aukščiausią 12 balų įvertinimą skyrė Šveicarija), tačiau Europos televizijos žiūrovai liko neabejingi dainos žinutei ir Leléka atidavė net 167 balus. Pasibaigus kūriniui, dainininkė nuo scenos garsiai kreipėsi į salę žodžiais „Šlovė Ukrainai!“ ir parodė ukrainietiško trišakio gestą, taip palikdama ryškų pėdsaką šių metų jubiliejiniame konkurse.
 
Pasiklausykite patys.

 
Leleka – Ridnym
[lyrics / žodžiai]
 
Green into rust, trust in the change
Everything fades, be that as it may
Red into dust, cut from the branch
Leaves in the flames, nothing is safe
 
Виш'ю, виш'ю
Виш'ю нову долю
Виш'ю, виш'ю рідним
Найріднішим
 
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
I know the roots still carry water
When all the seeds we've sown
Blossom and lead us home
We'll see the trees grow even taller
 
Нову долю виш'ю (Виш'ю, виш'ю)
Рідним, найріднішим (Виш'ю, виш'ю)
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
We'll see the trees grow even taller
Ooh...
 
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
I know the roots still carry water
When all the seeds we've sown
Blossom and lead us home
We'll see the trees grow even taller
 
Maištinga Siela

Dienos daina: DARA – Bangaranga [lyrics / žodžiai] (ESC: Bulgaria 2026)

 

Sveiki!
 
Gal kam kiek ir netikėta žinia, bet 2026 metų Euroviziją laimėjo Bulgarija, kurios atsiųstą dainą pirmąkart iš tikrųjų pamačiau pusfinalyje ir ji man iškart patiko: linksma, pozityvi, energinga ir paklausoma.
 
Bulgarijos pergalę Vienoje iškovojusi 27 metų atlikėja DARA, kurios tikrasis vardas yra Darina Jotova, į Europos muzikos olimpą įsiveržė po kelerių metų intensyvios ir sėkmingos karjeros tėvynėje. Jos kelias į didžiąją sceną prasidėjo dar paauglystėje, kai būdama vos šešiolikos metų ji ryžtingai žengė į muzikinį projektą „X Faktorius“. Nors jame mergina nelaimėjo pagrindinio prizo ir užėmė trečiąją vietą, jos išskirtinis balso tembras bei charizma iškart patraukė įtakingų prodiuserių dėmesį, leidusių pasirašyti kontraktą su viena didžiausių šalies įrašų kompanijų ir pradėti profesionalią solistės karjerą.
 
DARA savo šalyje jau seniai garsėja kaip viena ryškiausių šiuolaikinio šokių popmuzikos, ritmenbliuzo ir tropinio popo žvaigždžių, kurios hitai nuolat karaliauja radijo stočių viršūnėse. Atlikėjos kūrybai būdingas didelis energingumas, ekspresyvus vokalas ir dinamiški pasirodymai, tačiau dainininkė atvirai prisipažįsta, kad už šio madingo įvaizdžio slepiasi didelis jautrumas – jai neseniai buvo diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD), o dainų rašymas tapo viena pagrindinių priemonių kovoti su kylančiu nerimu. Prieš kelionę į Austriją atlikėja išgyveno dideles dvejones ir baimę dėl savo psichologinės sveikatos, tačiau stiprus vyro bei šeimos palaikymas paskatino ją nepasiduoti ir išnaudoti šį šansą.
 
Nugalėtoja tapusi daina „Bangaranga“ – tai itin energingas elektro-šokių muzikos kūrinys, kurį pati DARA apibūdina kaip popmuziką su tradicinio folkloro stuburu. Dainos pavadinimas, pasiskolintas iš Jamaikos kreolų kalbos, reiškia džiaugsmingą sumaištį, chaosą ar triukšmą, o pati atlikėja šį žodį interpretuoja kaip kiekvieno žmogaus viduje slypinčią ypatingą energiją, kuria galima išvaikyti bet kokią tamsą ir sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Pagrindiniu pasirodymo įkvėpimo šaltiniu tapo senovinis bulgarų ritualas „Kukeri“, kurio metu vyrai, persirengę kailiniais kostiumais ir užsidėję gyvūnų kaukes su didžiuliais varpais, triukšmingai žygiuoja gatvėmis, norėdami nubaidyti blogąsias dvasias.
 
Muzikos kritikai šį kūrinį ir pasirodymą įvertino itin palankiai, vadindami jį viena įsimintiniausių ir drąsiausių pastarųjų metų „Eurovizijos“ dainų. Tarptautinė žiniasklaida gyrė kūrinio ritmikos užkrečiamumą, o BBC apžvalgininkai jį apibūdino kaip genialiai pamišusį, drąsų ir sugrąžinusį konkursui tikrąjį gyvumą, nors kai kurie pastebėjo ir tekstinio gylio trūkumą. Didelio pripažinimo sulaukė ir vizualinė pasirodymo pusė bei sudėtinga choreografija, sugebėjusi modernią klubinę estetiką organiškai sujungti su giliais kultūriniais motyvais, kas galiausiai padėjo Bulgarijai pirmą kartą istorijoje pavergti tiek komisijos, tiek Europos televizijos žiūrovų širdis.
 
Pasiklausykime gyvai atlikto pasirodymo arba audio studijo versijos:

 
Dara – Bangaranga
[lyrics / žodžiai]
 
Come alive
Surrender to the blinding lights
No one's gonna sleep tonight
Welcome to the riot
Come alive
Surrender to the blinding lights
No one's gonna sleep tonight
Welcome to the riot (I, I, I, I)
 
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Blinding lights
Welcome to the riot (I, I, I, I)
I'm the bangaran—
 
(I know) I'm the bangaran—
 
I'm an angel, I'm a demon, I'm a psycho for no reason
I'm a mover, I'm a teaser, I don't follow, I'm the leader
Let me hype ya, hype ya up, let me hype ya up
I'ma, I'ma let you get so hooked, I'ma leave you shook
 
Come alive
Surrender to the blinding lights
No one's gonna sleep tonight
Welcome to the riot (I, I, I, I)
 
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Blinding lights
Welcome to the riot (I, I, I, I)
I'm the bangaran—
 
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga) I'm the bangaran—
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga; I know) I'm the bangaran—
 
Close to the edge, I can feel it inside
Bodies on bodies and sparks 'bout to fly
Yeah, I, I
I'm 'bout to lose my mind, mind
 
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran— bangaranga, bangaranga, bangaranga) Blinding lights
(I'm the bangaran— bangaranga, bangaranga, bangaranga) Welcome to the riot (I, I, I, I)
 
I'm a rebel (Rebel), I'm a danger (Danger)
I'm a mover (Mover) for freedom
Let me light you, light you up, let me light you up
Come on, let me pull you in so deep, I'm gon' leave you weak
(I am) I'm the bangaran—
 
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga) I'm the bangaran—
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga; I know) I'm the bangaran— (Ooh)
 
Maištinga Siela

Dienos daina: AIDAN – Bella [žodžiai / lyrics] (ESC: Malta 2026)

 

Sveiki!
 
Tikriausiai esu šiek tiek senamadis, bet man labai graži Maltos šių metų „Eurovizijos“ daina, kurią, beje, teko girdėti gyvai, kai atlikėjas Aidan ją atliko Vilniuje mūsų nacionalinės atrankos finaliniame koncerte. Daina mane kažin kur nukelia į kažkokį seną itališką 5-6 dešimtmečio filmą ir tai taip gražu, kad negaliu ja nepasidalyti. Džiaugiuosi, kad ji pateko į finalinį didžiosios „Eurovizijos“ etapą.
 
Aidan Cassar, scenoje žinomas tiesiog kaip Aidan, yra 1999 m. gimęs Maltos dainininkas ir dainų autorius, pastaraisiais metais tapęs viena ryškiausių šalies popmuzikos žvaigždžių. Kilęs iš pietų Maltoje esančio Šaitūno (Żejtun) miestelio, jis jau daugiau nei dešimtmetį suka muzikos pasaulyje: savo kelią pradėjo dar 2015 metais vaikų „Eurovizijos“ atrankoje, vėliau jėgas išbandė vietiniame „X Faktoriuje“, o šiandien jo sąskaitoje – net keliolika kūrinių, pasiekusių pirmąsias Maltos radijo stočių topų vietas. Be dainavimo ir muzikos kūrimo Aidan aktyviai prodiusuoja savo pasirodymus, garsėja charizmatišku įvaizdžiu ir gebėjimu sukurti itin energingus, modernios produkcijos popmuzikos ritmus, todėl vietinėje scenoje yra vadinamas tikru hitų mašina.
 
Jo kelias į didžiąją „Euroviziją“ buvo kupinas užsispyrimo ir dramų. Atlikėjas nacionalinėje Maltos atrankoje (MESC) laimę bandė keletą kartų – 2022 m. su daina „Ritmu“ liko per plauką nuo pergalės (antrojoje vietoje), o 2023 m. iš konkurso buvo skandalingai diskvalifikuotas dėl taisyklių pažeidimo reklamuojant savo dainą socialiniuose tinkluose (tuomet jis net grasino nacionaliniam transliuotojui teismais). Nepaisant šių suklupimų, jis nepasidavė, parašė dešimtis naujų demonstracinių kūrinių ir triumfavo nacionaliniame finale su daina „Bella“ (išvertus – „Gražuolė“). Šį užvedantį, vasarišką popkūrinį Aidan parašė pats, bendradarbiaudamas su olandų kūrėju Joep van den Boom bei 2024 m. Maltos eurovizine atstove Sarah Bonnici.
 
Daina „Bella“ yra išskirtinė tuo, kad joje skamba trys kalbos – anglų, italų ir gimtoji maltiečių kalba. Tai istorinis įvykis, kadangi tai pirmasis Maltos eurovizinis kūrinys per pastaruosius 26 metus, kuriame oficialiai vėl skamba skambi ir ritminga maltiečių kalba (paskutinį kartą keliomis maltietiškomis eilutėmis 2000-aisiais pasižymėjo Claudette Pace daina „Desire“). Kūrinys pasakoja apie stiprią aistrą, susižavėjimą ir meilę paslaptingai merginai, o pats muzikinis stilius sujungia modernų europietišką popą su Viduržemio jūros regiono ritmais.
 
Tarp įdomių faktų apie atlikėją galima paminėti jo glaudų ryšį su Lietuva – ruošdamasis konkursui jis aktyviai keliavo po Europą ir gyvai pasirodė kaip kviestinis svečias mūsų „Eurovizija.LT“ atrankos finale. Laisvalaikiu Aidan labai domisi mada, pats prisideda prie savo sceninio garderobo kūrimo (neseniai išleido savo antrąjį studijinį albumą „Cowboys Don't Cry“), taip pat dievina keliones. Šiandien siūlai pasižiūrėti jo klipą ir pasiklausyti dainos.
 

AIDAN – Bella
[žodžiai / lyrics]
 
Hello, my friend, is it the end?
I don't recall the time you said goodbye
Hello, my friend, I'm feeling blue
I gave it all, you took me by surprise
 
What if our worlds align again?
Right by the summer sky, my friend
I hope you know it's fun to love again
And if you're feeling cold tonight
I'll meet you here now, don't be shy
 
Che bella, jien hawn għadni nistenna
I'll keep holding onto you
After all of this time it's you, and only you
Bella, forsi taħseb ftit fija
All the nights that you danced with me
By the sea, they're calling me
Che bella
 
Bella, bella, bella, bella
Bella, bella, bella
Bella, bella
After all this time it is you
Ma che bella, bella, bella
Bella, bella, bella, ah
 
What if our worlds align again?
Right by the summer sky, my friend
I hope you know it's fun to love again
And if you're feeling cold tonight
I'll meet you here now, don't be shy
 
Che bella, jien hawn għadni nistenna
I'll keep holding onto you
After all of this time it's you, and only you
Miskin min hu bħali, miskin min hu hekk
Irbaħtli l-battalja, int Jean la Valette
U tliftli kull sens, qed inħoss id-dinja ddur bija
Che bella, u ħallejtni nistenna
I'll keep holding onto you
After all of this time it's you, and only...
Che bella
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Céline Dion – Dansons [žodžiai / lyrics / les paroles]

 
Sveiki, skaitytojai ir melomanai!
 
Nežinau, kiek Lietuvoje yra paklausančių garsiosios kanadiečių atlikėjos Celine Dion muzikos, bet tikriausiai dažnas pripažintų, kad jos balsas dieviškas, o įtaka muzikai – milžiniška. Celine Dion yra viena ryškiausių ir techniškai stipriausių visų laikų popmuzikos vokalisčių, kurios balsas dažnai apibūdinamas kaip vokalinis stebuklas. Jos operinis mecosopranas pasižymi reta trijų oktavų diapazono jėga, nepriekaištinga intonacija bei gebėjimu be pastangų pereiti iš galingų, krūtininių natų į subtiliausias falceto variacijas. Pasaulinę šlovę jai pelnė ne tik fizinės balso savybės, bet ir neįtikėtina emocinė įtaiga, leidžianti kiekvieną baladę paversti dramatišku pasakojimu. Visgi, pastaraisiais metais atlikėjai teko išgyventi itin sunkų etapą – jai buvo diagnozuotas retas ir nepagydomas neurologinis sutrikimas, vadinamas sukamojo raumens stingumo (arba standžiojo žmogaus) sindromu. Ši liga sukelia skausmingus raumenų spazmus, kurie paveikė ir jos balso stygas, priversdami dainininkę ilgam pasitraukti nuo scenos ir atšaukti koncertinius turus.
 
Nepaisant sveikatos iššūkių ir kovos su liga, Celine Dion pademonstravo nepalaužiamą dvasios stiprybę ir grįžo į muzikos pasaulį su naujausia savo daina „Dansons“ („Šokime“). Šis kūrinys stilistiškai skiriasi nuo gerbėjams įprastų, monumentalių meilės baladžių, kuriomis dainininkė išgarsėjo praėjusiame amžiuje. „Dansons“ yra energingas, ritmiškas ir modernus prancūziško popmuzikos stiliaus kūrinys, kuriame elegantiškai susipina prabangios orkestrinės aranžuotės ir šiuolaikiniai sintetiniai ritmai. Daina dvelkia kinematografiška atmosfera ir prancūzišku šarmu, primenančiu klasikinį šansoną, tačiau pritaikytą šokių aikštelei, o pačios atlikėjos vokalas čia skamba brandžiai, giliai ir užtikrintai, demonstruodamas, kad ji vėl visiškai kontroliuoja savo legendinį balsą.
 
Kūrinio „Dansons“ tekstas ir idėja yra giliai asmeniški, simbolizuojantys pačios Celine Dion dvasinį atgimimą ir triumfą prieš likimo smūgius. Daina pasakoja apie gebėjimą rasti džiaugsmą ir šviesą netgi tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis, ragindama paleisti baimę, skausmą bei tiesiog atsiduoti gyvenimo šokiui. Tai metafora apie kovą su sunkumais – užuot pasidavus likimui, dainos herojė renkasi judėti pirmyn ir švęsti kiekvieną jai dovanotą akimirką. Ši žinutė itin stipriai rezonuoja su dainininkės asmeniniu gyvenimu, todėl klausytojai kūrinį priima ne tik kaip eilinį radijo hitą, bet ir kaip įkvepiantį vilties bei emocinio nepalaužiamumo manifestą.
 
Muzikos kritikai kūrinį „Dansons“ įvertino itin palankiai, vadindami jį vienu įspūdingiausių ir labiausiai lauktų sugrįžimų popmuzikos istorijoje. Recenzijose dainininkė giriama už drąsą eksperimentuoti su greitesniu tempu bei už tai, kad sugebėjo išlaikyti savo firminį vokalinį grandioziškumą subtilesnėje, ritmiškoje struktūroje. Apžvalgininkai pabrėžia, kad kūrinys neturi pigios nostalgijos prieskonio ir skamba visiškai šiuolaikiškai, o Dion emocinė transliacija pasiekė naują brandos lygį. Šis šiltas priėmimas akimirksniu atsispindėjo ir muzikos lankomumo bei pardavimų statistikoje.
 
„Dansons“ greitai užkopė į aukščiausias Prancūzijos, Kanados ir Belgijos singlų topų vietas, pasiekdamas dešimtukus bei užsitikrindamas lyderio pozicijas prancūziškai kalbančių šalių radijo stotyse. Kūrinys taip pat sulaukė didžiulio populiarumo pasaulinėse srautinių transliacijų platformose, kur tarptautinė auditorija aktyviai palaikė atlikėją, o skaitmeniniai pardavimai parodė, kad Celine Dion fenomenas išlieka gyvas ir nepavaldus laikui. Šis pasiekimas įrodė, kad nepaisant fizinių apribojimų ir priverstinės pertraukos, dainininkė išlaiko savo statusą kaip viena įtakingiausių muzikos ikonų, gebančių suvienyti milijonus klausytojų visame pasaulyje.
 
Šiandien siūlau paklausyti šio kūrinio ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 
Celine Dion – Dansons
[lyrics / žodžiai / les paroles]
 
Dansons, au-dessus des abîmes
Aux arêtes des cimes
Et les bas fonds, quittons
Volons, valsons
Dansons, quand le monde vacille
Sur un pas, sur un fil
À nos corps emmêlés
Nos mains nouées
Pour oublier nos peines
Que rien ne nous retienne
Ne nous retienne
 
Dansons, au-dessus des grands vides
Que nos souffles nous guident
Les corps à l'unisson
Jouez violons
 
Dansons, ce soir il y a bal
Au milieu des étoiles
Envers et contre nous
Doux rendez-vous
 
Flottons, front contre front
Flocons sur l'horizon
Flocons sur l'horizon
 
Dansons, pour être et rester droits
Parce qu'on se le doit
Pour tous les immobiles
Tous les sans voix ni loi
Parce que c'est inutile
Parce que toi et moi
Nos visages, nos bras
Malgré tout puisqu'on ne peut danser que debout
 
Dansons, inventons nos vertiges
Avant que l'on se fige
Quand l'univers hostile
Une idylle, une île
Dansons au-dessus des abîmes
Aux arêtes des cimes
Tournons puisque le monde
Ne tourne plus rond
 
Maištinga Siela