Knyga: Eva Baltasar "Trys laukiniai kūnai"

 

Eva Baltasar. „Trys laukiniai kūnai“ – Vilnius: Rara, 2026. – p. 240.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!

 

Šie mano skaitymo metai – tokie queer literatūros skaitymo metai! Kai kada LGBTQ indeksą turinti literatūra papuldavo atsitiktinai, nė nesitikint, o kai kada rinkausi sąmoningai. Katalonų rašytoja Eva Baltasar (g. 1978) man buvo girdėta tik kaip nežinoma autorė, kai rengiau vienais metais Bookerio literatūros sąrašo nominantus, tačiau neturėjau jokio suvokimo nei kaip ji rašo, nei apie ką. Leidykla Rara nesibodi leisti queer literatūros lietuviškai, sakyčiau, dabar tą daro beveik visos padoresnės leidyklos, supratusios tikriausiai, kad yra atsakingos už švietėjišką įvairovės pripažinimą, o kas, jeigu ne menas, pirmiausia įprasmina mūsų kintančią tikrovę, kol politikai neveiksnūs vaikosi tik populizmo? Evos Baltasar romanų triptikas Trys laukiniai kūnai (isp. Tres cuerpos salvajes) į lietuvių kalbą išvertė Dovilė Kuzminskaitė. Nesuklysiu sakydamas, kad nieko labiau erotiškai lesbietiškesnio nesu skaitęs!

 

Trys laukiniai kūnai – tai trys skirtingi, bet temomis besijungiantys tarsi apsakymai, sakyčiau, trys maži romanai, originalo kalba pasirodę pirmiausia kaip atskiri kūriniai: Permagel (Amžinasis įšalas), 2018; Boulder (Riedulys), 2020; Mamut (Mamutas), 2022. Mano minėtam Bookeriui buvo nominuota antrasis apsakymas Boulder, kuris, tikriausiai, buvo mano mėgstamiausias visame literatūriniame triptike.

 

Viena svarbiausių Evos Baltasar kūrybos temų – seksualinės tapatybės (šiuo atveju lesbiečių) tyrinėjimas, motinystės instinkto klausimai, sekso ir kūniškumo, veikiamo psichologinių įtampų temos ir problemos. Skirtingai nei daugelis didmiesčių rašytojų, E. Baltasar gyvena ramiame Katalonijos kaime, netoli kalnų. Ši izoliacija ir artimas ryšys su gamta stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur žmogaus kūnas ir psichika lyginami su geologiniais elementais (įšalu, rieduliais). Įdomu tai, kad Baltasar ne tik atvira lesbietė, nors skaitant tekstus tas iškart akivaizdu, bet ir tai, kad ji iš prigimties nėra prozininkė. Iki pasirodant pirmajai trilogijos daliai ji jau buvo žinoma dešimties poezijos knygų autorė, todėl jai rašyti įprasta prozos kalba ir ritmu nesiseka. Tiesą sakant, kitoniškas kalbos pojūtis yra viena esminių jos poetinės prozos elementų. Kalba ir sakinio struktūra yra stipriai veikiama poezijos, pasakojimai prisodrinti įvairių juslinių simbolių ir metaforų, Baltasar telkiasi ne tiek į siužetinį vyksmą ir dinamiką, kiek tyrinėja veikėjų psichiką, santykį ir požiūrį į pasaulį. Ar sunku skaityti Evos Baltasar tekstus? Tik ne tiems, kurie yra įpratę skaityti ne populiariosios literatūros knygas. Baltasar tekstuose dialogai įsilieja į bendrą pasakotojos audinį, tekstas pasižymi dideliu fragmentiškumu, primenančiu kai kada puošnų eseistinį kalbėjimą, dienoraščių nuotrupas, tačiau išlaiko ir prozai būdingo polėkio. Tai nėra itin greito skaitymo kūriniai, tačiau galima pabandyti skaityti visaip.

 

Pirmasis apsakymas Permagel, galima sakyti, mažiausiai patikęs kūrinys, tačiau jau nuo pat pradžių autorė sukuria rokenrolo atmosferą: pagrindinė veikėja mąsto kaip maištininkė lesbietė, jos mintys poetiškos, čia ji apmąsto, kad gerdama pieną, ji nusidažo baltai iš vidaus, čia šoka į praeitį ir prisimena, kaip vaikystėje žiūrėjo pornografinį filmą pas klasiokę ir ją išvedė iš pusiausvyros susidūrus pirmąkart su kūniškumu ir nesuvoktu geiduliu. Būtent kūniškumas, kalbėti per kūną, byloti kūnu yra visų apsakymų pagrindinis instrumentas, tad ne veltui knyga vadinasi Trys laukiniai kūnai. „Esama moterų, prie kurių pasijuntu visiška lesbietė. Niekada nesu jutusi potraukio vyrui, bet su kai kuriomis moterimis lesbiete būni tik iki tam tikros ribos. Lesbietė grumiasi su visa eile kitų paralelinių vaidmenų, tarsi rungiasi, kuris stipresnis. Manyje nuolatos gyvena nuomininkės: dukra, sesuo, draugė, buvusi studentė, kaimynė, skaitytoja, teta, savininkė, klientė, naudotoja, savimi pasitikinčioji ir visiškai nepasitikinčioji, ir taip toliau. Visos šitos barbarės sugyvena ir grumiasi su lesbiete (p 40).“

 

Pagrindinė veikėja jaučiasi sušalusi iš vidaus. Ji patiria gilų egzistencinį šaltumą, kurį lėmė sudėtingi santykiai su griežta, religinga šeima ir visuomenės lūkesčiais. Tas amžinsis  įšalas jos viduje veikia kaip apsauginis mechanizmas, neprileidžiantis kitų arčiau, nepavyksta patirti tikrojo skausmo, bet kartu prarandama ir galimybė džiaugtis. Pasakojime veikėja patiria didžiulę depresiją, ji kelis kartus bando nusižudyti, kai kada tai beveik komiška, tačiau gyvenimo imitavimas, t. y. bandymas susirasti darbą, mokyti kitus ispanų kalbos, daug atsitiktinių Barselonoje sutiktų sekso parnerių veda veikėją prie to, kad nėra sėslumo, nėra įsitvirtinimo, nėra ilgalaikių troškimų ir tikslų. Vienintelė paguoda – knygų skaitymas ir literatūros studijos universitete. Galiausiai apakusi dukterėčia leidžia vienu metu veikėjai galutinai praregėti ir susitaikyti, kad šio gyvenimo ledynmečio ji niekada neįveiks...

 

Antrasis kūrinys Boulder pasakoja apie veikėją, kurios pagrindinė veikėja, pastarosios pravardė ir yra Boulder (riedulys), tai nepriklausoma moteris, dirbanti laivo virėja. Ji mėgaujasi savo vienatve, gyvenimu vandenų platybėse ir visišką laisvę tapatina su buvimu viena – lyg tvirtas, nepajudinamas riedulys, kuriam nieko kito nereikia. Gyvenime jai taip susiklosto, kad ji įsimyli moterį ir palieka laivą apsigyvendama ilgam Islandijoje. Autorė puikiai moka perteikti geografinės vietovės poveikį savo veikėjų kūnams ir psichikai: „Naktį žingsniuojant molu nubunda noras įsidarbinti tikrame laive – dideliame, suklypusiame ir girgždančiame, kaip nudėvėtas surūdijęs raumuo. Islandų flotilė įstabiai graži. Laivai žiba tamsoje blizginami ramaus vandens, atrodo it atnašaujami. Ilsisi prišvartuoti vieni šalia kitų, tarsi paklusnūs gyvuliai. Žvelgdama į juos jaučiu nubundantį buką skausmą, verčiantį nekęsti ir tik tada žavėtis jų šiuolaikiškumu ir pasaulio idealo, kurį įkūnija vienas nuo visko atskirtas, bet tikras kraštas, atitikimu (p. 113).“ Šioji veikėja man kažkiek priminė amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout romano Olivija Kiteridž pagrindinę veikėją, kuri iš esmės kaip ir Boulder absoliučiai nesistengia būti miela Holivudo moterimi ir absoliučiai neatitinka kameros vertų veikėjų tipažo.

Eva Baltasar

 

Vienas įdomiausių Boulder aspektų – motinystės našta ir konkurencingumas. Namai ir atmosfera keičiasi po to, kai Samsa, Boulder mylimoji, pareiškia, jog nori dirbtinio apvaisinimo, nori kūdikio. Boulder nėra sužavėta, autorė puikiai perteikė, kad dėl sekso, kūniškumo, laisvalaikio ar paprastų buitinių dalykų galima lengvai surasti kompromisą, tačiau dėl vaikų sudėtinga. Boulder rizikuoja ir nenoromis pritaria Samsos sumanymui, jos gauna apvaisinimą, tačiau namai ir Boulder būsena pamažu kinta, o gimęs vaikas visiškai paralyžiuoja Samsos ir Boulder buvusį seksualumą: „Samsa jau nebepajėgia vakare sulaukti manęs neužmigusi. Vaikui reikia, kad ji miegotų, jis baigia iščiulpti iš jos paskutinius syvus (p. 134).“ Ar taip kartais jaučiasi ir vyrai sutuoktiniai, kurie susilaukia pirmagimio? Nepalioviau apie tai mąstyti. Romanas kelia gilius klausimus apie tai, ar įmanoma suderinti intymumą, šeimą ir absoliučią asmeninę laisvę. Boulder kovoja su vidiniu troškimu vėl tapti laisva ir viena, nepaisant to, kad ji myli Sam ir vaiką.

 

Yra kartą tekę asmeniškai būti Barselonoje, todėl jau beveik esu pradėjęs kolekcionuoti rašytojų citatas apie šį miestą. Baltasar taip pat randa savo svorį, spalvą ir skonį. Štai citata iš romano Mamutas: „Dienai auštant Barselona atrodo kažin kokia šventvagiška. Regis, miestas puola prie blyškios šviesos masės, subręstančios toli jūroje, ir pagrobia ją, nusitempia pelno siekiančiomis žnyplėmis. Tai žadintuvų ir stimuliantų laikas, skuba, trinksinčios durys ir nuolatiniai galvosūkiai (p. 171)“. Įdomu, kad kai kurie katalonai, gyvenantys giliai krašte, jūrą vadina pelke. Pagrindinė veikėja išvyksta iš Barselonos ir persikelia gyventi į kaimą, apleistą seną namą, primenantį užsilikusį laužą iš vesterno stiliaus laikų. Negalėjusi atsitiktinai pastoti per atsitiktinius lytinius santykius, ji nusivilia savo moteriškumu ir civilizacija, todėl pasirenka askezę. Kalnuose ji susiduria su sunkia fizine kasdienybe, gyvulių kvapais, purvu ir vienatve (jos vienintelis kaimynas yra netoliese gyvenantis piemuo). Tačiau šis grįžimas prie pirminių šaknų, sunkus fizinis darbas ir gamtos negailestingumas jai suteikia ramybę bei sugrąžina gyvumo jausmą.

 

Veikėja, nors ir neįvardyta, tokia keista, kad beveik atitiktų bipolinio sutrikimo išklotinę. Ji ryžtasi visiškam išsicivilizuojančiam procesui. Atsitiktinai užsiima seksu, gyvena pusbadžiu it valkata. Iš pradžių tvarkiusi vietos piemens namus ir ruošusi jam maistą, ji sutinka tapti jo kekše už pinigus ir teikti jam paslaugas. Tiesiog. O kodėl ne? Desperatiški moters veiksmai be jokios gėdos ir baimės, ką, sakytume, paprastai ji jausdavo gyvendama mieste. Ji iš tikrųjų tampa instinktyviai laukinė, savotiškai išsilaisvinusi, bet iš socialinės mūsų perspektyvos vertinimo – absoliučiai praradusi savigarbą. Tam tikra prasme autorė bando skaitytojui šiuo kūriniu paklausti, kas iš tikrųjų yra toji civilizacija ir pirminiai suaugusio žmogaus poreikiai, ar kartais gyvendami civilizuotą gyvenimą nepaaukojame savo tikrosios laisvės?

 

Kaip ir kituose tekstuose, taip ir Mamute, rasite daug atviro kūniškumo: „Jis baigė po penkių sekundžių, tyliai inkšdamas, kaip motinos netekęs vaikas. Jo sėkla turėjo tą patį mėšlo poskonį, kaip ėriena ir visi namai. Mano rankose jo penis vis dar buvo mažas, beginklis ir pavargęs, kaip iš medžio iškritęs paukščiukas (p. 217).“ Sakau, tam tikri taiklūs palyginimai – nepaprasti, jie žaižaruoja Baltasar lyrine kalba.

 

Mamutas tarsi atsako, kodėl kartais moterys ryžtasi būti surogatinėmis motinomis, tačiau auginti ir rūpintis vaiku atsisako. Pagrindinė veikėja galiausiai gauna savo trokštamą patirtį – ji tampa nėščia, išnešioja sveiką kūdikį, tačiau tęsti tradicinės motinystės atsisako. Ji išpildo tik dalį savo trokštamų kūniškų instinktų, kurių troško ji (o gal labiau jos pačios kūnas?), sudėtinga pasakyti. Veikėja suvokia, kad norėjo pajusti gyvenimo svorį per patį nėštumą, tačiau pačios motinystės naštos, vaiko auginimo ar tradicinės šeimos pančių ji nepriima – knygos pabaigoje ji atiduoda viską gyvenimui ir palieka kalnus, nes supranta, kad vaikas ar pati motinystė nėra jos galutinis išsivadavimas. Iš tikrųjų Baltasar kalba apie dalinį motinystės vaidmenį, apie kurį tradicinių pažiūrų į šeimą žmonės sunkiai gali suvokti, o tuo labiau priimti.

 

Trys laukiniai kūnai yra nepatogus. Ir visai ne dėl tenai išsakomo geismo, pornografinių prozos vaizdinių, bet dėl to, kas šiuo metu intensyviai eižėja ir trūkinėja: senojo normalaus pasaulio supratimas apie moteriškumą ir moters sociume ir šeimoje vaidmenį. Lietuvoje daug atmetimo, patyčių ir nepriėmimo kai kuriais iš šių klausimų. Baisiausia, kad šituos pasirinkimus kai kurie laiko propaganda, politine jėga, ardančia kažkieno šeimos sampratą, todėl reikia „Šeimos maršų“ ir kitų keistų akcijų, piketų, tarsi asmeninis žmogaus pasirinkimas gyventi oriai savu keliu galėtų kaip nors sutrukdyti kitų šeimoms. Ką iš tikrųjų tie žmonės gina? Kūriniuose moterys eina į ribines situacijas visai ne dėl to, kad jos lesbietės ar kokios nors nenormalios, o dėl to, kad jos patyrė didžiulę frustraciją iš sociumo būti tik normaliomis, t. y. kaip ir visos. Normalumas yra baisi liga, vedanti į amžinąjį įšalą, o visuomenės ir tėvų lūkesčiai veda veikėjas iš proto kovoti, visų pirma, savo vidinį karą ir tapti laukinėmis, iš norminės civilizacijos pasitraukusiais kūnais, kuriems nebuvo vietos pritapti.

 

Maištinga Siela

XIV Dalai Lama: kaip tibetiečiai supranta, kur reinkarnuosis kitas Dalai Lama? Dalai Lamos – Tibeto lyderio paskyrimo istorija

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesuklysiu sakydamas, kad Tibeto lyderis Dalai Lama XIV populiarus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ne kartą jis svečiavosi ir Lietuvoje, Užupyje tebėra pasodinta jo obelis, kuri vis auga ir veši. Nors apie Dalai Lamą jau žinau nemažai, tačiau vis vien įdomu, kaip tibetiečiai, kaskart numirus Dalai Lamai, atranda jo reinkarnaciją ir suteikia jam tą patį titulą. Šių dienų Dalai Lama jau XIV – tai garbaus amžiaus dvasininkas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek išeis iš savo kūno ir paliks šį pasaulį, o tibetiečiai ieškos jo naujosios reinkarnacijos. Smalsu, kaip vyksta šis procesas? Kviečiu šiame įraše susipažinti!

 

Pirmasis Dalai Lama, vardu Gendunas Drubas (Gendun Drup), gimė 1391 metais ir yra laikomas Gelug (Geltonkepurių) tibetiečių budizmo atšakos bei pačios Dalai Lamų linijos pradininku, nors pats šis titulas jam buvo suteiktas po mirties. Jis išgarsėjo kaip vienas artimiausių garsiojo reformatoriaus Tsongkhapos mokinys, įkūrė įžymų Tshalunčio vienuolyną Shigatse regione ir pelnė milžinišką autoritetą dėl savo gilaus mokytumo bei dvasinės praktikos. Jo reinkarnacijos koncepcija ir pačios linijos tęstinumas buvo įtvirtintas ne iš karto jam gyvam esant, o po jo mirties 1474 metais, kuomet jo dvasiniai bendražygiai ir mokiniai pastebėjo ypatingus dvasinius ženklus bei pradėjo kryptingas paieškas. Netrukus buvo atrasta vaiko reinkarnacija, vardu Gendunas Gyatso, kuriam pripažinus Genduno Drubo dvasinį palikimą, ir oficialiai prasidėjo reinkarnacinio vadovavimo tradicija, vėliau trečiojo Dalai Lamos laikais oficialiai įgavusi ir patį „Dalai Lamos“ vardą.

 

Tibetiečių budizme Dalai Lamos reinkarnacijos nustatymas yra gilių dvasinių tradicijų, mistinių ženklų ir kruopščių paieškų procesas, grindžiamas tikėjimu, kad dvasinis lyderis yra Užuojautos bodhisatvos Čenrezigo emanacija, sąmoningai pasirinkusi atgimti tam, kad padėtų visiems gyvoms būtybėms. Kai esamas Dalai Lama miršta, prasideda sudėtingas laikotarpis, kurio metu aukščiausieji Lamos ir valstybės dvasiniai vadovai stebi įvairius gamtos bei kosminius reiškinius. Jie atidžiai analizuoja mirusiojo hierarcho paskutines regos kryptis, kūno kreipimą jo kremavimo metu, taip pat kreipiasi patarimo į Nečungo valstybinį orakulą bei interpretuoja sapnus ar vizijas, galinčias nurodyti kryptį, kurioje gimė naujasis dvasinis ieškotojas.

 

XIII Dalai Lamos Thubten Gyatso perėjimas į XIV Dalai Lamos kūną yra vienas geriausiai dokumentuotų istorinių pavyzdžių. Jam mirus 1933 metais, jo balzamuotas kūnas sėdėjimo pozoje buvo pastatytas šventovėje, ir vieną dieną vienuoliai pastebėjo, kad jo galva, pradžioje pasukta į pietus, mistiškai atsisuko rytų kryptimi. Netrukus prie stupos, kurioje buvo įkurdintas kūnas, pastebėti ypatingi grybai bei debesų dariniai, o valstybės orakulas regėjime pamatė tipišką rytų Tibeto peizažą su vienuolių vienuolynu, turinčiu mėlyną stogą, ir kuklų namelį netoli jo. Šie gauti kosminiai ženklai ir pranašystės tapo pagrindiniu žemėlapiu paieškų ekspedicijai, išvykusiai į Amdo regioną.

XIV Dalai Lama apie 1944 metus.

Jaunasis XIV Dalai Lama.

 

Paieškos grupė, persirengusi paprastais piligrimais ar pirkliais, keliavo po nurodytas vietoves, kol aptiko namą su turkio mėlynumo stogu, atitinkantį vizijos aprašymą. Ten jie rado mažą berniuką, vardo Lhamo Dhondup, kuris gimė valstiečių šeimoje. Kad įsitikintų vaiko tapatybe, paieškos grupės lyderis apsimetė paprastu tarnu, o tikrąjį vadovą įkūnijęs lama užsikabino ant kaklo rožinį, kuris priklausė mirusiam XIII Dalai Lamai. Mažylis iškart atpažino šį daiktą, griebė jį ir pareiškė, kad tai priklauso jam, o paklaustas, kas jis toks, užtikrintai atsakė esąs „Sera lama“ iš tam tikro vienuolyno.

 

Atpažinimo procesas yra griežta ir kompleksiška procedūra, kuria siekiama eliminuoti bet kokias apgaulės ar atsitiktinumo galimybes. Vėlesniuose etapuose kandidatui paruošiamas rinkinys daiktų, kuriuos sudaro mirusiojo Dalai Lamos asmeninės relikvijos – rožiniai, būgneliai (damaru), lazdos ar puodeliai – sumaišyti su identiškais, tačiau svetimais daiktais. Vaiko be klaidų pademonstruotas gebėjimas pasirinkti tik buvusiam lyderiui priklaususius daiktus tampa lemiamu įrodymu. Galutinai patvirtinus kandidatūrą per papildomus orakulų patikrinimus bei tradicinius ritualus, vaikas iškilmingai palydimas į Lhasos Potalos rūmus, kur jam prasideda dešimtmečius trunkantys sunkūs monastiniai mokslai.

 

Paskutinieji du – XIII ir XIV – Dalai Lamos turi daug bendra, nes abu gyveno didelių istorinių sukrėtimų ir geopolitinių negandų laikotarpiais. XIII Dalai Lama aktyviai gynė Tibeto nepriklausomybę nuo britų, rusų ir kinų imperialistinių ambicijų bei pradėjo pirmuosius modernizacijos žingsnius, o XIV Dalai Lama buvo priverstas pratęsti šią kovą tremtyje, susidurdamas su kur kas brutalesne Kinijos ekspansija. Vis dėlto jie skiriasi savo globaliu vaidmeniu: XIII Dalai Lama didžiąją laiko dalį praleido izoliuotame Tibete, o XIV Dalai Lama tapo pasauline taikos ikona, nuolat keliaujančia per žemynus, derinančia budizmo filosofiją su šiuolaikiniu mokslu ir aktyviai ginančia žmogaus teises.

 

Atsakant į klausimą, ar jau žinomas XV Dalai Lamos reinkarnacijos metas, reiktų pažymėti, kad tiksli data ar gimimo vieta nėra ir negali būti žinoma, kol dabartinis dvasinis lyderis yra gyvas. Pats XIV Dalai Lama yra ne kartą pabrėžęs, kad jo reinkarnacija pasirodys tik po jo mirties, o jos pagrindinis tikslas bus pratęsti nebaigtus darbus bei užuojautos misiją. Svarbu tai, kad reaguodamas į politinį spaudimą iš Pekino, kuris siekia perimti reinkarnacijos kontrolę per istorinę „Auksinės urnos“ procedūrą, Dalai Lama oficialiai paskelbė, jog jo perėmėjas bus ieškomas tik laisvajame pasaulyje, o už paiešką ir autentiškumo pripažinimą bus atsakingas tik jo paties įsteigtas „Gaden Phodrang Trust“ fondas.

 

Kalbėdamas apie savo ankstesnes patirtis ir prisiminimus, pats XIV Dalai Lama interviu ir autobiografijose nuolat išlieka nuolankus bei racionalus. Jis yra atviras, kad vaikystėje tikrai jautė gilų emocinį ryšį su tam tikrais daiktais ir prisiminė kai kurias detales iš ankstesnio gyvenimo, tačiau sulaukęs pilnametystės jis šiuos ankstyvuosius vaikiškus pojūčius vertina ramiai, labiau pasitikėdamas logišku dvasiniu supratimu negu mistinėmis haliucinacijomis. Jis ne kartą teigė neprisimenantis savo praeitų gyvenimų kasdienio gyvenimo detalių tarsi kokio filmo, tačiau patyręs gilų dvasinį tęstinumą, leidžiantį jam instinktyviai suprasti budiškuosius mokymus ir prisiimti lyderio naštą nuo pat ankstyvos vaikystės.

 

Šiuo metu XIV Dalai Lama Tenzinas Gyatso yra 91 metų amžiaus, o jo fizinė būklė ir toliau išlieka pasaulio tibetiečių bei budistų bendruomenės dėmesio centre. Gyvendamas tremtyje Dharamsaloje, Indijoje, jis jau atsisakė visų oficialių politinių funkcijų ir valdžios galių, perleisdamas jas demokratiškai išrinktam Tibeto ministrui pirmininkui bei parlamentui. Dabar jo pagrindinės funkcijos yra išimtinai dvasinės, šviečiamosios ir filosofinės – jis keliauja po pasaulį mokydamas atjautos, skatindamas pasaulinių religijų dialogą, puoselėdamas pasaulietinę etiką bei rūpindamasis nykstančios Tibeto kultūros, vienuolynų ir tradicijų išsaugojimu ateities kartoms. Lietuvoje XIV Dalai Lama lankėsi 4 kartus: 1991, 2001, 2013 ir 2018 metais. Vizitų metu jis yra susitikęs su šalies vadovais (Vytautu Landsbergiu, Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite), skaitęs viešas paskaitas bei lankęsis Seime.

 

Maištinga Siela

#21 Bašaras (Bashar): žmonių ryšys su ateiviais, naujos realybės kūrimas, sekimas savo aistra ir pasidavimas entuziazmui

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Bašaro (kanaluojamo per Darryl Anka) vaizdo įrašo diskusijos apima itin platų dvasinių ir praktinių temų spektrą, pradedant gilesne visatos mechanika bei kosminėmis jungtimis ir baigiant labai konkrečiais patarimais kasdieniam gyvenimui. Šiame pokytyje atsiskleidžia visa eilė esminių filosofinių bei egzistencinių gairių, kurios paliečia žmogaus sąmonės prigimtį. Pirmiausia pokalbyje paliestas laiko ir reinkarnacijos klausimas, kuriame Bašaras paaiškina, kad laikas iš tikrųjų tėra iliuzija, nors mes jį įprastai patiriame linijine forma. Anot jo, visi gyvenimai ir visos reinkarnacijos vyksta tuo pat metu, o iš aukštesniojo aš perspektyvos mes tik palaikome nuolatinius energetinius ryšius su kitomis savo egzistencijos dalimis.

 

Gilindamasis į žmogaus kilmę ir jo vietą kosmose, Bašaras pateikia platesnį požiūrį į mūsų tapatybę, teigdamas, kad žmogiškoji patirtis neapsiriboja vien tik fiziniu gimimu Žemėje. Nors mūsų kūnai formuojasi šiame pasaulyje, kiekvienas individas giliu energetiniu ir pasąmoniniu lygmeniu yra susijęs su kitomis visuomenėmis bei žvaigždžių sistemomis, egzistuojančiomis lygiagrečiose realybėse. Šie kosminiai ryšiai nėra kažkas tolimo ar mistiško – jie nuolat veikia mūsų vidiniame pasaulyje ir formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Tokie nežemiški ar tarpdimensiniai ryšiai kasdieniame gyvenime dažniausiai pasireiškia per subtilias formas: stiprią intuiciją, netikėtai kylančius gilius simbolius arba išorinius gyvenimo sinchroningumus. Šie reiškiniai veikia kaip tiltai, padedantys žmogui praplėsti savo įprastas suvokimo ribas, peržengti trečiojo tankio matymo rėmus ir pamatyti platesnį buvimo paveikslą.

 

Šiame evoliuciniame procese ypatingą vaidmenį atlieka sinchroningumas bei aukštesniojo proto veikla, kurie signalizuoja, kad mes niekada nesame vieni savo kelyje. Subtilūs kūno pojūčiai – tokie kaip spontaniškas lengvumo jausmas, nušvitimas ar, priešingai, vidinis diskomfortas – tampa tiesioginiais gidų siunčiamais signalais, padedančiais atpažinti teisingą kryptį. Anot Bašaro, aukštesniųjų dimensijų gidai, mokytojai ar asmeninės energijos komandos savo darbą atlieka idealiai tada, kai veikia visiškai nepastebimai. Jie sąmoningai vengia tiesioginio kišimosi ar autoritarinio vadovavimo, nes jų pagrindinis tikslas – paskatinti pačius žmones tapti savo gyvenimo vedliais. Toks nematomas palaikymas moko žmones visiškai pasitikėti savo vidine intuicija, o ne ieškoti atsakymų ar išorinio patvirtinimo išorėje. Kai išmokstame atpažinti šiuos subtilius ženklus ir pasitikėti savo vidiniu kompasu, mes natūraliai suderiname savo dažnį su platesne kosmine sąmone, paversdami kasdienį gyvenimą sklandžia ir prasminga kelione.

 

Plėtodamas kanaliavimo (angl. channeling) temą, Bašaras teigia, kad kiekvienas žmogus iš esmės jau kanaluoja informaciją savo kasdienėje veikloje. Norint užsiimti vokaline ar gilesne transine praktika, tereikia pašalinti ego suvaržymus, nustoti baimintis nuomonės ir leisti informacijai tekėti mažiausio pasipriešinimo keliu. Kalbant apie realybės kūrimą, akcentuojama, kad žmogus realiai nekeičia pačios planetos fizinės išvaizdos, o peršoka į lygiagrečiąją Žemės versiją, kuri jau atitinka jo pasikeitusį vidinį dažnį bei vibraciją. Visata visada atspindi tik stipriausius žmogaus įsitikinimus, todėl pozityvi būsena pritraukia palankius įvykius, o baimes palaikanti sąmonė generuoja neigiamus atspindžius.

 

Analizuojant kasdienius pasirinkimus, didelis dėmesys skiriamas žinomajai formulėms – sekti savo didžiausiu entuziazmu. Akcentuojama, kad ši formulė privalo būti vykdoma geriausiomis turimomis jėgomis ir be jokių išankstinių lūkesčių ar prievartos rezultatui, nes bet koks persitempimas rodo pasipriešinimą. Sveikatos bei kūno signalų tema parodo, kad fiziniai negalavimai ar nuovargis veikia kaip vidiniai indikatoriai. Jeigu tam tikra veikla pradeda varginti ar kelti per didelę įtampą, tai reiškia, kad laikas keisti požiūrį, požiūrio kampą arba nutraukti destruktyvius įpročius.

 

Socialinių santykių ir šeimos dinamikos srityje Bašaras ragina išmokti paleisti lūkesčius bei suteikti laisvę tiek sau, tiek kitiems. Suaugusių vaikų ar artimųjų paleidimas bei gyvenimas pagal savo tiesą leidžia ir aplinkiniams išmokti prisiimti asmeninę atsakomybę už savo pasirinkimus. Galiausiai pateikiami praktiniai patarimai, ką daryti sudėtingose situacijose: nustoti viską apsunkinti nereikalingomis taisyklėmis, supaprastinti savo mąstymą ir grįžti į dabarties momentą. Bašaras primena, kad gyvenimas yra procesas, o ne galutinis tikslas, todėl buvimas čia ir dabar bei paprastų sprendimų priėmimas yra efektyviausias kelias į harmoningą evoliuciją.

 

Maištinga Siela

Ar egzistavo Faetonas (Maldekas)? Ką aiškiaregiai sako apie Faetono (Maldeko) susprogusią planetą Saulės sistemoje tarp Marso ir Jupiterio?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Alternatyviosios kosmologijos, ezoterikos, ekstrasensų, mediumų ir regresinės hipnozės seansų metu gana dažnai viena iš nagrinėjamų bei labiausiai intriguojančių temų yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų buvusi ir mįslingai sunaikinta planeta, ezoterinėje literatūroje dažniausiai vadinama Faetonu (arba pakaitomis – Maldeku). Šios hipotezės šalininkai ir subtiliojo pasaulio tyrinėtojai remiasi ne tik senovės mitais bei astronominėmis anomalijomis, bet ir giliais dvasiniais bei aiškiaregystės regėjimais, kurie esą atveria uždangą į seniausius mūsų kosminės sistemos istorijos puslapius. Pasak šių šaltinių, ši milžiniška planeta kažkada buvo neatsiejama Saulės sistemos gyvybės lopšio dalimi, o jos žūtis pakeitė viso mūsų regiono raidą.

 

Remiantis ekstrasensų ir dvasinių mediumų liudijimais, Faetonas (Maldekas) pasižymėjo neįtikėtinai turtinga geologija, didžiuliais vandenynais, galingomis atmosferos srovėmis ir gausia augalija bei gyvūnija, o pagal dydį ji buvo viena iš stambiausių vidinės Saulės sistemos planetų. Mediumai savo transo sesijose šią planetą apibūdina kaip rojų primenantį pasaulį, kuriame gausu kristalinių darinių, milžiniškų požeminių energijos šaltinių ir unikalios metalų struktūros. Jos geologinė sandara buvo nepaprastai aktyvi, tačiau ši energija milijonus metų buvo kontroliuojama pasitelkiant pažangias technologijas, todėl planeta klestėjo ir spinduliavo ypatingą subalansuotą bioenergetinį lauką.

 

Anot ezoterinių tyrinėtojų ir regresinės hipnozės dalyvių, kurie „nusikelia“ į praeities gyvenimus ar civilizacijų atmintį, Faetone klestėjo itin aukšto lygio dvasinė ir technologinė civilizacija, kurią daugelis aiškiaregių prilygina legendinei Atlantidai, tik kosminiu mastu. Ten gyvenusios būtybės buvo fiziškai aukštesnės, subtilesnės sandaros, pasižymėjusios stipriomis telepatinėmis galiomis ir gebėjimu tiesiogiai valdyti bei keisti materiją per sąmonės energiją. Šios civilizacijos atstovai palaikė glaudžius ryšius su kitomis tuometinėmis Saulės sistemos planetomis, įskaitant Marsą ir Žemę, kurios tuomet taip pat turėjo visiškai kitokias klimato sąlygas ir biologines formas.

 

Tačiau ši idiliška egzistencija baigėsi katastrofa, kurią mediumai ir alternatyviosios kosmologijos autoriai apibūdina kaip vidinio technologinio konflikto ir dvasinio nuopolio pasekmę. Pagal šiuos liudijimus, planetos gyventojai, eksperimentuodami su galingais kristaliniais energijos šaltiniais ir masinio naikinimo ginklais, pagrįstais laisvąja energija, nesuvaldydami galingų branduolinių bei dvasinių procesų, sukėlė grandininę reakciją. Tokia teorija teigia, kad kritinė radioaktyviųjų elementų ar subatominės energijos masė pasiekė sprogimo tašką, dėl kurio per akimirką visa planeta tiesiog išsprogo į milijardus smulkių gabalų.

Regresinės hipnozės būdu matoma Faetono planeta.

 

Kalbant apie tai, kada tiksliai toji nelaimė nutiko, ezoteriniai šaltiniai ir netgi kai kurie netradiciniai tyrinėtojai nurodo gana skirtingus laiko tarpsnius – nuo gilios priešistorės (prieš šimtus tūkstančių metų) iki kur kas vėlesnių kataklizmų, sutampančių su bibliniais ar kosminiais ciklais (pavyzdžiui, kai kurie autoriai ir mediumai datuoja didžiulius Saulės sistemos sukrėtimus maždaug prieš 12 800 metų, siejamus su vėlyvojo ledynmečio pabaiga ir kosminių nuolaužų lietumi). Žinoma, akademinė mokslo bendruomenė tokias mintis atmeta, teigdama, kad asteroidų juosta tarp Marso ir Jupiterio susidarė iš pirminių dulkių, kurioms sutrukdyti suformuoti planetą nepavyko dėl galingos Jupiterio gravitacijos, tačiau mediumai šią mokslinę poziciją laiko tik paviršutinišku tikrovės nesuvokimu.

 

Pasak regresinės hipnozės metu gautų liudijimų, ne visi šios žlungančios planetos gyventojai žuvo – nedidelei daliai išmintingųjų žynių ir gyventojų pavyko laiku evakuotis naudojant pažangius erdvėlaivius. Pagrindinė bėgančiųjų dalis persikėlė į kaimynines planetas – Žemę ir tuomet dar gyvybingą bei turintį atmosferą Marsą, o dalis jų laikinai apsigyveno planetos palydovuose. Ezoterikai teigia, kad šie evakuoti Faetono (Maldeko) pabėgėliai tapo tam tikrais dvasiniais mūsų planetos mokytojais, civilizacijų pradininkais ir padėjo pagrindus pirmosioms žmogiškosioms kultūroms Žemėje, o jų genetinė atmintis iki šiol išliko mūsų pasąmonėje.

 

Šios prarastos planetos sprogimas turi milžinišką simbolinę ir energetinę reikšmę mums šiandien, nes ekstrasensai ją traktuoja kaip visatos perspėjimą apie technologijų ir nesubalansuotos sąmonės pavojus. Paliktas nuolaužų žiedas (Asteroidų juosta) dvasiniame lygmenyje yra interpretuojamas kaip kosminis priminimas apie pražuvusią civilizaciją, kurios puikybė ir nekontroliuojama energija suardė natūralią planetos harmoniją. Mediumų teigimu, žmonija dabar išgyvena panašų ciklą, todėl Faetono pamoka mums turėtų tapti kritiniu raginimu keisti savo dvasinį vertybių sistemą, kad nepasikartotų ta pati kosminė klaida.

 

Maištinga Siela

Anatolijus Kašpirovskis: Sovietų Sąjungos gydūnas ir masinės hipnozės psichoterapeutas ar juodasis magas ir šarlatanas?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip ir prieš tai rašytame straipsnyje apie Michele Lamy, taip ir dabar apie Anatolijų Kašpirovskį galiu pasakyti, kad ir jis sulaukė itin kontraversiškų visuomenė vertimų. Nebuvau tas, kuris augo prie televizoriaus ekranų, kai Kašpirovskis hipnotizavo ir kerėjo per transliacijas visą Sovietų Sąjungą. Tiesą sakant, vaikystėje, jau sugriuvus Sovietų Sąjungai, per tą pirmąjį dešimtmetį beveik nieko negirdėjau arba bent jau neatsimenu, kad apie jį būčiau girdėjęs. Apie tai nebuvo nieko kalbama, tad apie jo populiarumą sužinojau jau tik paauglystėje. Šiandien buvo pranešta, kad šioji legenda paliko šį pasaulį. Ką Kašpirovskis reiškė mano tėvų kartai ir kas tai buvo per magas, pabandžiau sudėti šiame įraše visus akcentus.

 

Anatolijus Kašpirovskis paprastai pristatomas kaip viena kontraversiškiausių, mįslingiausių ir labiausiai milžiniškas mases hipnotizavusių asmenybių XX amžiaus pabaigos pasaulio istorijoje, kurios gyvenimas ir veikla paliko gilius bei nevienareikšmius pėdsakus milijonų žmonių sąmonėje. Gimęs 1939 metų rugpjūčio 11 dieną Ukrainoje, Chmelnyckio srityje, jis užaugo sudėtingu pokario laikotarpiu, kuris suformavo jo geležinę valią, autoritarinį būdą ir nepalaužiamą pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikystėje ir jaunystėje jis patyrė nemažai sunkumų, tačiau pasižymėjo išskirtiniu fiziniu atkaklumu, sportiniais pasiekimais sunkumų kilnojime bei dideliu domėjimusi žmogaus psichikos gelmėmis, kas galiausiai nulėmė jo profesinį kelio pasirinkimą.

 

Savo profesinį kelią jis pradėjo įgydamas mediko išsilavinimą – A. Kašpirovskis baigė Vinycos medicinos institutą ir daugelį metų, beveik du dešimtmečius, išdirbo paprastu psichiatru bei psichoterapeutu Vinycos psichiatrijos ligoninėje. Šis periodas jam suteikė ne tik praktinių žinių apie žmogaus nervų sistemą, bet ir išmokė manipuliuoti minia, stebėti psichologines reakcijas bei suprasti gilias masinės sugadintos sveikatos bei psichozės baimių šaknis. Ilgą laiką būdamas provincijos gydytoju, jis kruopščiai kaupė patirtį, kuri vėliau staiga išsiveržė į didžiąją tarptautinę areną ir pavertė jį tikru sovietinės eros fenomenu.

 

Į pasaulio mados, televizijos ir masinės psichozės viršūnę A. Kašpirovskis įsiveržė 1980-ųjų pabaigoje, prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikos laikotarpiui, kai Sovietų Sąjungos centrinė televizija atvėrė duris iki tol nematytiems reiškiniams. Jo sukurtos televizinės „sveikatos sesijos“ prie mėlynųjų ekranų sutraukdavo dešimtis milijonų žmonių, kurie sustingę ir įsitempę laukė stebuklo, tikėdamiesi išsigydyti nuo pačių sunkiausių ligų. Jo pasirodymai pasižymėjo hipnotizuojančiu lakoniškumu, griežtu tonu, hipnotizuojančiomis pauzėmis ir visiems į atmintį įstrigusia fraze: „Aš jums duodu nurodymus...“ Šiandien man tai skamba šiurpiai.

 

Jo elgesys ekrane ir viešajame gyvenime visada dvelkė neįtikėtinu autoritarizmu, šaltu pasitikėjimu savimi ir tam tikru demonišku abejingumu aplinkinių emocijoms, kas kėlė didžiulį pasigėrėjimą vieniems ir siaubą kitiems. Jis griežtai draudė bet kokias abejones savo galiomis, neigė esąs paprastas magas ar šarlatanas, o savo seansus vadino moksline psichoterapija bei nuotoliniu poveikiu žmogaus organizmo regeneracijai. Sykiu jis vykdė visiškai neįtikėtinus eksperimentus – pavyzdžiui, per televiziją tiesioginiame eteryje atliko nuotolinę anesteziją chirurginių operacijų metu, priversdamas pacientus jaustis nejaučiančiais skausmo be jokių cheminių nuskausminamųjų.

 

Pasiekimų viršūnėje jis tapo nepaprastai įtakingu žmogumi, kurio fenomenas sulaukė pripažinimo ne tik SSRS, bet ir užsienyje, kur jis rengė anšlaginius pasirodymus JAV bei kitose šalyse. Jo populiarumas buvo toks beribis, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pasuko į politiką ir 1993 metais buvo išrinktas į Rusijos Federacijos Dūmą, kur bandė daryti įtaką valstybės sprendimams, nors politinėje karjeroje ilgai neužsibuvo. Nepaisant oficialios medicinos bendruomenės skeptiškumo ir kaltinimų pseudokirliaciniais ar manipuliaciniais metodais, jo autoritetas tarp paprastų žmonių išliko nepajudinamas dešimtmečius.

 

Žvelgiant į šią asmenybę per alternatyviosios ezoterikos, aiškiaregių ir mediumų prizmę, A. Kašpirovskio figūra yra vertinama kaip itin tamsus, galingas ir nepaaiškinamas energijos reiškinys. Žinomi aiškiaregiai ir parapsichologai ne kartą tvirtino, kad jo pasirodymų metu televizijos ekranai veikė kaip savotiški okultiniai portalai, per kuriuos buvo transliuojama hipnotizuojanti, valią paralyžiuojanti energija. Pasak kai kurių dvasinių praktikų, jo gebėjimas valdyti milijonų minias per kelias sekundes liudijo ne apie paprastą hipnozės techniką, o apie prigimtinį, giliai tamsų charizmatinį geną, kuris maitinosi masine žmonių baime ir tikėjimu.

 

Regresinės hipnozės dalyviai ir subtiliojo pasaulio tyrinėtojai, gilindamiesi į energetinius pėdsakus, kuriuos A. Kašpirovskis paliko kolektyvinėje pasąmonėje, dažnai įvardija jį kaip „energetinį vampyrą arba žynį iš praėjusių civilizacijų“. Jų sesijose ir vizijose teigiama, kad jo griežtas žvilgsnis ir hipnotizuojantis balsas veikė kaip psichinis ginklas, galintis perprogramuoti žmogaus biologinį lauką. Kai kurie mediumai netgi iškeldavo radikalias hipotezes, esą jo nepaprasti sugebėjimai ir greitas poveikis buvo pasiekti per sąmoningą ar nesąmoningą prisijungimą prie žemųjų astralo sluoksnių, kuriais jis manipuliavo savo asmeniniam troškimui tenkinti.

 

Vertinant ezoteriniu požiūriu klausimą dėl jo galimo „sistemos ar tamsos jėgų palaikymo“, radikalesni mistikai jo gyvenimo pabaigą ir visą jo fenomeną interpretuoja kaip sunkią dvasinę naštą. Ezoteriniai komentatoriai dažnai pastebėdavo, kad tokio masto energijos manipuliacija niekada nepraeina be pėdsakų pačiam jos vykdytojui – nekenksmingas šaltumas ir nuolatinė įtampa palaikė jo paties vidinius energetinius blokus. Tačiau racionalesni parapsichologijos analitikai siūlo į tai žvelgti blaiviau, matant jį tiesiog kaip genialų, bet cinišką psichologą, kuris puikiai suprato giliausias masinės visuomenės silpnybes.

 

Pačiam A. Kašpirovskiui sulaukus gilaus amžiaus ir 2026 metų spalio pradžioje pasitraukus iš šio pasaulio, aplink jo vardą vėl kilo milžiniškas rezonansas, priminęs visą praėjusio amžiaus pabaigos epochą. Jo mirtis ligoninėje po sunkių sveikatos išbandymų užbaigė visą skyrių pasaulio televizijos ir netradicinės psichoterapijos istorijoje. Vieni jį iki šiol laiko dideliu gydytoju ir šviesuliu, išgelbėjusiu tūkstančius gyvybių, o kiti – didžiulio masto psichologinio eksperimento autokratišku vykdytoju.

 

Galų gale, Anatolijus Kašpirovskis lieka simboliu to, kaip stipriai žmogus, turintis geležinę valią ir tam tikrą mistinį charizmos užtaisą, gali paveikti milijonų likimus. Jo gyvenimo kelias rodo, kad visuomenė pati troško būti apgauta, įtikinta ir išgydyta per atstumą, o jis tiesiog suteikė šį reginį, tapdamas gyva legenda. Nepriklausomai nuo to, ar jį vertiname kaip medicinos novatorių, ar kaip prieštaringą iliuzionistą, jo paliktas pėdsakas globalioje popkultūroje ir žmonių atmintyje išliks dar ilgus dešimtmečius.

 

Maištinga Siela

Michele Lamy – buvusi teisinininkė, pasukusi gilios filosofijos keliu ar striptizą šokusi satanistinė ragana?

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie Michele Lamy sužinojau gal prieš kokius penkis metus, kai socialiniuose tinkluose pamačiau, tiesą sakant, klaikias jos atvaizdo nuotraukas. Satanistė! Tai buvo pirmoji mintis šovusi į galvą ir perjungiau srautą, nes negerai žiūrėti į blogį garbinančią asmenybę. Paskutiniu metu vėl ją matau srautuose, tad nusprendžiau pasidomėti, kas ji per asmenybė, kodėl ji tapo tokia, kokia yra.

 

Pasaulio mados ir kultūros padangėje viena iš labiausiai intriguojančių, marginalinių ir kartu gerbiamų asmenybių neabejotinai yra Michele Lamy – moteris, kurios gyvenimas primena tamsią, avangardinę pasaką, pilną paslapčių, kūrybinio chaoso ir gilaus, anot kai kurių, filosofinio išmanymo. Ji gimė 1944 metų balandžio 20 dieną Prancūzijos rytuose esančiame Juros regione, vaizdingose kalnuose prie pat Šveicarijos sienos. Jos šeima turėjo įdomių istorinių sąsajų su prabanga ir mada – pavyzdžiui, jos senelis gamino aksesuarus vienam iš garsiausių Prancūzijos couturier Paul Poiret, o pati šeima valdė optikos verslą, kas jau nuo mažumės formavo jos specifinį estetikos bei formos pojūtį. Vaikystėje ir paauglystėje ji augo apsupta griežtos, bet kartu intelektualios aplinkos, o jos prigimtinis maištingumas pradėjo ryškėti jau ankstyvaisiais metais, kai ji būdama paauglė Prancūzijos provincijos mugėse slapta šoko kabaretuose striptizą, taip išbandydama visuomenės ribas bei ieškodama laisvės pojūčio.

 

Jaunystėje Michele pasižymėjo neįtikėtu protu ir ambicijomis, todėl pasirinko studijuoti teisę, o XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose ji aktyviai dirbo baudžiamųjų bylų advokate, ginančia nusikaltėlius ir sudėtingus žmones. Teisinių studijų ir praktikos metais ji Paryžiuje glaudžiai bendravo bei studijavo filosofiją pas garsų postmodernistą filosofą Gilles'į Deleuze'ą, dalyvavo legendiniuose 1968 metų gegužės mėnesio studentų neramumuose Paryžiaus gatvėse. Tačiau teisininkės karjeros ji galiausiai atsisakė, nes pajuto, kad tikrojoje teisinėje sistemoje žmonės jai įdomesni nei pačių įstatymų mechanika, ir patraukė ieškoti savęs per meną, šokį bei teatrališką gyvenimo būdą, kurį laiką keliaudama su trupėmis po Prancūziją ir pasinerdama į naktinio gyvenimo sūkurį.

 

Jos svajonės niekada nebuvo tradicinės ar telpančios į buržuazines rėmus – ji norėjo kurti visatą, kurioje susijungtų pirminė archajinė energija, filosofija, grynasis menas ir absoliuti asmeninė laisvė. Didelis lūžis jos biografijoje įvyko 1979 metais, kai ji paliko Prancūziją, išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas – pradžioje į Niujorką, o vėliau į Los Andželą. JAV ji greitai tapo kultine devintojo dešimtmečio naktinio gyvenimo asmenybe, vadovavo legendiniams restoranams bei naktiniams klubams „Café des Artistes“ ir „Les Deux Cafés“, kurie Los Andželo bohemamai tarnavo kaip traukos centrai. Būtent ten ji ne tik kūrė drabužių linijas, bet ir 1990 metais samdė tuomet dar nežinomą jauną dizainerį Ricką Owensą, kuris vėliau tapo ne tik jos verslo partneriu, bet ir gyvenimo meile bei vyru.

 

Mados pasaulyje ji sukūrė ne tiesiog drabužius, o visą brutalistinį, tamsų, klajoklišką ir gotikinį estetinį judėjimą, vadovaudama baldų gamybos ir meniniams projektams bendrovėje „Owenscorp“, kurioje ji kuria unikaliojo dizaino objektus iš retų, archajiškų medžiagų. Jos santykis su pasauliu yra visiškai nekorektiškas masinėms normoms – ji atsisako senti tradiciškai, jos pirštai išmarginti berberų genties motyvų tatuiruotėmis, kuriomis ji išreiškia ryšį su genčių istorija, o jos dantys dalinai padengti auksu. Ji į pasaulį žvelgia per gilaus skepsio ir kartu mistinio smalsumo prizmę, teigdama, kad žmonės per daug susireikšmina ir susikuria dirbtines religines dogmas, kai tuo tarpu tikroji gyvybės esmė slypi instinktuose, fiziniame kontakte ir senovės civilizacijų palikime.

 

Dėl savo itin savito, gąsdinančio ir tamsaus įvaizdžio Michele Lamy nuolat sulaukia įvairiausių skandalų ir yra lydima vadinamojo satanistinio ar raganos įvaizdžio. Žiniasklaida ir interneto bendruomenės ją dažnai vadina „aukštąja Ricko Owenso dvasine žyne“ arba tiesiog šiuolaikine ragana, galinčia pakeisti žmogaus likimą vien savo žvilgsniu. Jos veido bruožai, amžius, nuolatinis tamsių tūrių drabužių dėvėjimas, giliai įdubusios akys, tamsios linijos ant kaktos ir paslaptingas kalbėjimo būdas skatina visuomenėje paranojiškus mitus, esą ji užsiima juodąja magija ar okultizmu, nors pati ji į tokius apibūdinimus numoja ranka arba atsako su ironiška šypsena.

 

Kalbėdama apie savo tikėjimą ir dvasingumą, Lamy neigia tradicines monoteistines religijas ir yra atvira, kad institucinės religijos, tokios kaip krikščionybė ar islamas, tėra vėlesnių amžių žmonių interpretacijos, dažnai parašytos praėjus daugeliui metų po pranašų mirties. Apie tikėjimą ji yra taikliai pasakiusi: „Tikėjimas – tai būdas išreikšti savo genų atmintį“, pabrėždama, kad ji tiki ne abstrakčiais dangaus dievais, o per amžius paveldima kolektyvine žmonijos patirtimi, gamtos jėgomis, senovės Egipto panteonu, kur kiekvienas galėjo turėti savo dievą, ir visatos energija. Ji vertina sidabrą ne tik kaip estetinę detalę, bet ir kaip senovinį amuletą, atbaidantį blogą akį ir pulsuojantį Mėnulio energija.

 

Jos išvaizda, kurią visuomenė dažnai prilygina demoniškai ar raganiškai estetikai, iš tikrųjų yra sąmoningas pasirinkimas pasipriešinti paviršutiniškam senėjimui ir tradiciniams grožio standartams. Jos kaktos linija, kurią ji kasdien brėžė dešimtis kartų per pastaruosius keturiasdešimt metų ir vėliau tatuiravo, anot jos pačios, subalansuoja jos smegenų veiklą ir sujungia su protėviais. Ji renkasi drabužius ir aksesuarus, kurie skleidžia garsą ir svorį, paversdama savo kūną gyvu instrumentu, todėl jos išvaizda gąsdina tuos, kurie yra pripratę prie sterilaus, plastikinio popkultūros komforto, ir žavi tuos, kurie supranta avangardinį meną.

 

Per savo ilgą ir spalvingą gyvenimą Michele Lamy tapo nepakeičiama figūra, bendraujančia su pačiais ryškiausiais pasaulio politikos, kino, muzikos ir mados elito atstovais. Jos artimiausių draugų ir bendradarbių ratui priklauso tokios superžvaigždės kaip hiphopo inovatorius ir mados ikona A$AP Rocky, kuris ne kartą viešai pripažino, kad be Michele patarimų ir užkulisinės įtakos jo karjera meno bei mados pasaulyje nebūtų tokia reikšminga. Ji taip pat dirbo su pasaulinio garso dainininke FKA twigs, kurios muzikiniuose klipuose (pavyzdžiui, „M3LL155X“) ji atliko pagrindinius, baugiai kerinčius vaidmenis, fotografais Stevenu Kleinu ir Mario Sorrenti, bei Italijos menininku Nico Vascellari. Nors tiesioginių politikų draugysčių ji neakcentuoja, jos įtaka kultūros politikai, nepriklausomiems menininkams ir pasauliniam mados elitui yra milžiniška, o jos namai Paryžiuje ar Los Andžele visada buvo susitikimo vieta tiems, kurie formuoja globalią alternatyviąją kultūrą.

 

Analizuojant viešojoje erdvėje, ezoteriniuose sluoksniuose, konspirologinėse platformose bei tarp alternatyviųjų tyrinėtojų sklandančius naratyvus, Michele Lamy persona yra apipinta kraštutinai mistiškomis ir okultinėmis interpretacijomis. Skirtingi ezoterikos entuziastai, populiariojo okultizmo tyrinėtojai bei alternatyviosios psichologijos atstovai jos gyvenimą ir įvaizdį linkę matyti ne kaip paprastą mados performansą, o kaip gilių ezoterinių praktikų apraišką. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ir nepriklausomuose tyrinėjimuose tokių figūrų kaip konspirologijos apžvalgininkai ar alternatyvūs tyrinėtojai (dažnai besiremiantys ezoterine simbolika, kaip antai internetiniai tyrinėtojai forumuose ir vaizdo įrašų kūrėjai) Lamy yra atvirai vadinama „pramonės ragana“ arba „pagrindine tam tikrų slaptųjų kultų vyresniąja“. Jų teigimu, jos fizinė išvaizda, giliai įdubusios akys, tamsūs drabužiai ir ant kaktos dešimtmečius brėžiama bei vėliau ištatuiruota linija nėra vien estetinė kaprizinga detalė – ezoterikų vertinimu, tai yra sąmoningas trečiosios akies arba energijos srautų blokavimo bei valdymo ritualas, skirtas apsaugoti sąmonę ir atlikti neva energetinius transliacijų seansus.

 

Regresinės hipnozės dalyviai, mediumai ir dvasiniai aiškiaregiai, gilindamiesi į šiuolaikinio elito energijos laukus, savo sesijose ir diskusijose dažnai mini Michele Lamy vardą kaip pavyzdį būtybės, kuri esą „peržengė žmogiškosios materijos ribas“. Tam tikri netradicinės sąmonės tyrinėtojai ir regresoterapeutai (analizuojantys kolektyvinio pasąmonės lauko sankaupas) teigia, kad jos asmenybė spinduliuoja neįprastai galingą, archajišką ir primityvią energiją, kuri primena senovės Egipto ar Mesopotamijos žynių archetipus. Kai kurie aiškiaregiai ir energetiniai praktikai tvirtina, jog jos gebėjimas nepriekaištingai manipuliuoti popkultūros bei mados elito tendencijomis – nuo jaunų ikoniškų atlikėjų iki pasaulinio garso dizainerių – rodo tam tikrą okultinę įtaką, kuri dvasiniame lygmenyje interpretuojama kaip psichologinis ar energetinis „surišimas“, kai aplinkiniai menininkai tampa jos kūrybinio ir dvasinio lauko marionetėmis.

 

Kalbant apie ezoterinėje erdvėje sklandančius mitus dėl tariamo jos „bendradarbiavimo su velniu“ ar tamsiosiomis jėgomis, griežtesni okultizmo analitikai šiuos teiginius linkę vertinti kaip visuomenės baimę prieš viską, kas nesutelpa į tradicinio grožio ir krikščioniškosios moralės rėmus. Vis dėlto radikalesni konspirologai ir pseudomoksliniai komentatoriai įsitikinę, kad jos glaudus ryšys su senovės simbolika, sidabriniais amuletais, nuolatinis kaulų, metalo bei tamsos motyvų naudojimas kūryboje simbolizuoja vadinamąją „sielos sutartį“ mainais už amžiną gyvybingumą, kūrybinę genialumo ugnį ir visišką laisvę nuo visuomeninių dogmų. Pati Lamy į tokias interpretacijas niekada nežiūri rimtai, o ezoterikai šį jos abejingumą ir ironišką šypseną interpretuoja dviprasmiškai: vieniems tai įrodymas, kad ji tiesiog genialiai manipuliuoja savo tamsiuoju įvaizdžiu, o kitiems – neginčytinas ženklas, jog ji pasiekė tokį dvasinės brandos ar tamsos lygį, kurio paprasti stebėtojai tiesiog nepajėgūs racionaliai suprasti.

 

Jos „siela“, žvelgiant iš racionalesnės ir gilesnės meninės perspektyvos, nėra susijusi su jokiais mitiniais susitarimais su velniu, o labiau atspindi žmogų, kuris visiškai atsisakė vidinių baimių ir priėmė savo tamsiąją bei šviesiąją pusę kaip nedalomą visumą. Jos bendradarbiavimas su „tamsiajam menui“ priskiriamu vyru Ricku Owenu ir jos pačios kūrybinė ekspresija tėra gilus humanistinis protestas prieš vartotojišką paviršutiniškumą. Lamy demonstruoja, kad žmogaus siela gali išlikti laisva, gyvybinga ir kūrybinga nepaisant bėgančių metų, o jos demoniškas fasadas tėra skydas, saugantis jos itin jautrią, poetišką ir filosofinę esmę nuo negailestingo išorinio pasaulio vertinimų.

 

Maištinga Siela