Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

 

Sveiki!
 
Spaudos draudimo laikotarpis, trukęs nuo 1864 iki 1904 metų, tapo vienu didžiausių išbandymų lietuvių tautos egzistencijai. Carinės Rusijos valdžia, siekdama galutinai asimiliuoti kraštą, uždraudė bet kokią spaudą lietuviškais rašmenimis, tikėdamasi, kad rusiška kirilica pamažu išstums gimtąją kalbą iš viešojo ir privataus gyvenimo. Tai buvo keturi tamsūs dešimtmečiai, kai už lietuvišką maldaknygę ar elementorių grėsė piniginės baudos, kalėjimas ar net tremtis į Sibirą. Mokyklose vaikai buvo verčiami mokytis svetima kalba, o lietuviškas žodis tapo nusikaltimu prieš valstybę, tačiau būtent ši priespauda pažadino nenumaldomą laisvės troškimą.
 
Atsaku į šią prievartą tapo unikalus, analogų pasaulyje neturintis knygnešių sąjūdis. Knygnešiai virto tikrais kultūros partizanais, kurie slapta kirto sieną su Prūsija, gabendami ryšulius draudžiamos literatūros. Tai buvo ne tik inteligentų ar dvasininkų, bet ir paprastų valstiečių kova – motinos vaikus slapta mokė skaityti prie verpimo ratelių „vargo mokyklose“, o knygnešiai kūrė slaptus tinklus knygoms platinti. Šis pasiaukojimas suformavo modernią lietuvių tautą, kuri suprato, kad be savo kalbos ir rašto ji tiesiog išnyks iš istorijos žemėlapio.
 
Šiandien gegužės 7-oji mums primena, kad laisvė nėra duotybė, o kalba yra mūsų valstybės pamatas. Tai diena, kai pagerbiame visus tuos, kurie neleido užgesti lietuviškam žodžiui sunkiausiais laikais. Dabartiniame globaliame pasaulyje ši proga įgauna naują prasmę – tai priminimas saugoti savo identitetą ir puoselėti kalbos turtingumą informacinių technologijų ir svetimų kalbų apsuptyje. Mes esame tie laimingieji, kurie gali laisvai kurti, rašyti ir skaityti gimtąja kalba, suvokdami, kad kiekvienas ištartas žodis yra gyvas paminklas tiems, kurie už jį kovojo.
 
Lietuvos šviesuoliai visais laikais pabrėžė kalbos ir rašto svarbą, o jų mintys šiandien skamba kaip testamentas ateities kartoms:
 
Mikalojus Daukša savo garsiojoje „Postilės“ prakalboje rašė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“
 
Vydūnas yra taikliai pastebėjęs: „Kalba – tai tėvynė. Kol gyva kalba, tol gyva ir tauta.“
 
Justinas Marcinkevičius, apmąstydamas mūsų kalbos kelią, sakė: „Kalba yra bendrasis meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
 
Gegužės 7-oji yra mūsų pergalės diena, liudijanti, kad jokia fizinė jėga negali nugalėti dvasinės šviesos ir tautos pasiryžimo išlikti savimi.

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Diana Gabaldon gyvenimas, biografija ir "Svetimšalė" – didysis gyvenimo darbas

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

tęsiu savo pažintis su garsiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart mano žvilgsnis krypsta į amerikiečių rašytoją Diana Gabaldon, kurios milžininška knygų serija „Svetimšalė“ verčiama į lietuvių kalbą ir ją pamėgo daugelis skaitytojų.
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS DIANOS GABALDON GYVENIMAS
 
Diana Gabaldon gimė 1952 m. sausio 11 d. Skotsdeile, Arizonos valstijoje, ir užaugo politiškai aktyvioje bei mokslo vertybes puoselėjančioje šeimoje. Jos kilmė yra spalvingas kultūrų derinys: tėvas Tony Gabaldon buvo meksikiečių kilmės Arizonos valstijos senatorius, o motina Jacqueline Sykes turėjo angliškų šaknų. Augdama tokioje aplinkoje, Diana nuo mažens buvo apsupta knygų ir intelektualių diskusijų, tačiau jos ankstyvasis kelias su literatūra buvo susijęs labiau kaip su skaitytojos aistra, o ne profesiniu pasirinkimu.
 
Būsimoji rašytoja pasižymėjo išskirtiniais akademiniais gebėjimais ir didžiuliu smalsumu gamtos mokslams. Ji įgijo zoologijos bakalauro laipsnį Šiaurės Arizonos universitete, vėliau Kalifornijos universitete San Diege apsigynė jūrų biologijos magistro laipsnį, o galiausiai Arizonos universitete tapo elgsenos ekologijos mokslų daktare. Prieš pasinerdama į grožinės literatūros pasaulį, ji ilgą laiką sėkmingai dirbo akademinėje srityje, dėstė universitetuose ir rašė mokslinius straipsnius bei kompiuterių programinės įrangos apžvalgas, kas jai padėjo išugdyti geležinę discipliną ir tyrinėtojos kruopštumą.
 
Jaunystėje Diana buvo tikra „knygų žiurkė“, mėgusi skaityti viską, kas papuldavo po ranka – nuo mokslinių traktatų iki nuotykinių romanų. Ji dažnai prisimena, kad vaikai jos šeimoje buvo skatinami mąstyti savarankiškai ir siekti aukštojo išsilavinimo. Be mokslo, ji turėjo polinkį į technologijas, kas aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose moterims nebuvo labai įprasta. Jos šeiminis gyvenimas taip pat anksti tapo stabilia atrama – ji ištekėjo už Dougaldono Watkinso, su kuriuo susilaukė trijų vaikų, ir ilgą laiką derino motinystę su dėstytojos karjera.
 
Apie savo jaunystę rašytoja atsiliepia su humoru, save apibūdindama kaip itin racionalų ir „moksliukišką“ žmogų, kuris niekada negalvojo apie rašytojos dalią. Ji yra sakiusi, kad jaunystėje buvo tas žmogus, kuris į vakarėlius eidavo ne šokti, o stebėti žmonių elgsenos iš šono, tarsi atliktų antropologinį tyrimą. Šis stebėtojos talentas ir gebėjimas analizuoti detales vėliau tapo jos sėkmės pamatu, tačiau tuo metu ji buvo tiesiog atsidavusi mokslininkė, kurios kasdienybė sukosi aplink laboratorijas, duomenų bazes ir šeimos rūpesčius.
 
Šis ilgas akademinis periodas suformavo jos unikalų požiūrį į pasaulį – ji išmoko vertinti faktų tikslumą ir loginę seką, o kūrybinį rašymą tuo metu laikė tik tolima, beveik neįgyvendinama svajone. Iki pat lemtingo sprendimo išbandyti save romane, Diana Gabaldon save matė tik kaip mokslo moterį, kuri rašymą naudojo informacijai perduoti, o ne istorijoms kurti. Jos gyvenimas iki rašytojos karjeros buvo kupinas intelektualinių ieškojimų, gamtos stebėjimo ir akademinio užsispyrimo.
 
DIANOS GABALDON LITERATŪRINIS IŠKILIMAS IR „SVETIMŠALĖ“
 
Dianos Gabaldon kelias į literatūrą prasidėjo ne nuo didelių ambicijų tapti garsia rašytoja, o nuo paprasto mokslinio smalsumo ir noro išsiaiškinti, ar ji apskritai sugeba parašyti romaną. Tai nutiko devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ji, būdama trisdešimt šešerių metų akademinė darbuotoja, nusprendė parašyti knygą „praktikos sumetimais“ – ne ketindama ją publikuoti, o tiesiog norėdama suprasti patį kūrybos procesą. Tuo metu ji neturėjo jokio iš anksto paruošto plano, siužeto ar net numatyto žanro, o savo pirmąjį bandymą vadino „istoriniu romanu“, nes jai, kaip mokslininkei, atrodė lengviau remtis istoriniais faktais ir atlikti tyrimus, nei viską išgalvoti pačiai.
 
Lemtingas postūmis įvyko atsitiktinai, kai Diana pamatė seno britų mokslinės fantastikos serialo „Doctor Who“ seriją, kurioje vienas iš personažų buvo škotas vardu Džeimis Makrimonas, vilkintis kiltą XVIII a. aplinkoje. Šis vaizdinys jai pasirodė toks įtaigus, kad ji nusprendė savo bandymą nukelti būtent į Škotijos aukštumas, o pagrindiniu herojumi pasirinko škotą Džeimį. Tačiau kūrybinio proceso metu ji suprato, kad jai reikia moteriško personažo, kuris galėtų šiuolaikiniam skaitytojui paaiškinti ano meto papročius, todėl sukūrė Klėją Rendal – XX a. moterį, kuri, autorės nuostabai, istorijoje „ėmė ir atsirado“ pati, įnešdama laiko kelionių elementą.
 
Nors „Svetimšalės“ (angl. Outlander) saga yra jos gyvenimo darbas, Diana Gabaldon yra parašiusi kur kas daugiau nei tik pagrindinę seriją. Ji sukūrė sėkmingą „Lord John“ seriją – istorinius detektyvus, kurių centre yra vienas ryškiausių šalutinių „Svetimšalės“ personažų, lordas Džonas Grėjus. Be to, jos bibliografijoje puikuojasi grafinės novelės, apsakymai, antologijos bei išsamūs vadovai po „Svetimšalės“ pasaulį, pavadinti „The Outlandish Companion“. Rašytoja taip pat nevengia eksperimentuoti su žanrais, rašydama mokslinę fantastiką, paslaptis ir net komiksus „Walt Disney“ kompanijai savo karjeros pradžioje.
 
Tapusi profesionalia rašytoja, Diana Gabaldon visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, nors išlaikė mokslininkės discipliną. Ji rašo naktimis, kai namuose tyla, dažnai vienu metu dirbdama prie kelių skirtingų scenų, kurias vėliau tarsi dėlionę sujungia į vientisą tekstą. Jos gyvenimas dabar sukasi tarp Arizonos, kur ji gyvena su vyru, ir kelionių po visą pasaulį, pristatant naujas knygas ar dalyvaujant serialo filmavimo procesuose. Nepaisant milžiniškos sėkmės, ji išliko paprasta, tiesmuka ir itin komunikabili, dažnai pati tiesiogiai bendraujanti su savo gerbėjais socialiniuose tinkluose.
 
„Svetimšalės“ pagrindinis sumanymas – tai epinis pasakojimas apie meilę, ištikimybę ir išlikimą permainingų istorinių įvykių fone, jungiantis istorinio romano, romantikos, mokslinės fantastikos ir nuotykių žanrus. Pirmąją knygą ji pradėjo rašyti 1988 metais, o šiandien pagrindinę seriją sudaro devyni masyvūs romanai. Autorė yra oficialiai patvirtinusi, kad dešimtoji knyga bus paskutinė didžioji sagos dalis, užbaigsianti Klėjos ir Džeimio istoriją, nors gerbėjai tikisi, kad šalutiniai projektai ir priešistorės (angl. prequels) leis šiam pasauliui gyvuoti toliau.
 
Skaitytojų vertinimas visame pasaulyje yra fenomenalus – Gabaldon kūryba turi kultinį statusą, o jos gerbėjai, vadinami „Outlanders“, organizuoja keliones į Škotiją, mokosi gėlų kalbos ir gilinasi į klanų istoriją. Romanai yra išversti į daugiau nei 40 kalbų ir parduoti didesniu nei 50 milijonų egzempliorių tiražu visame pasaulyje. Kritikai ją giria už neįtikėtiną dėmesį detalėms, gebėjimą sukurti psichologiškai sudėtingus personažus ir drąsą laužyti tradicinių žanrų rėmus, pateikiant istoriją, kuri nepaklūsta paprastoms klasifikacijoms.
 
Prie pasaulinės šlovės prisidėjo ir itin sėkmingas televizijos serialas, pradėtas rodyti 2014 metais, kurį prodiusavo Ronaldas D. Moore'as. Diana Gabaldon aktyviai dalyvauja serialo kūrime kaip konsultantė, o kartais net pasirodo epizodiniuose vaidmenyse ar pati rašo scenarijus atskiroms serijoms. Serialas ne tik vizualiai atgaivino jos sukurtą pasaulį, bet ir tapo turistiniu impulsu Škotijai, nes žiūrovai iš viso pasaulio plūsta pamatyti pilių ir peizažų, kuriuose atsiskleidžia Džeimio ir Klėjos drama.
 
Kalbėdama apie rašymą, Gabaldon dažnai pabrėžia, kad istorija jai yra gyvas organizmas, o ne sausas faktų rinkinys. Ji teigia, kad rašytojas turi būti negailestingas sau ir savo tekstui, siekdamas emocinės tiesos, net jei tai reikalauja šimtų puslapių tyrimų. Jos požiūris į kūrybą yra organiškas – ji niekada nenaudoja išankstinių rėmų, leisdama veiksmui vystytis natūraliai, kas suteikia jos knygoms nenuspėjamumo ir gyvybingumo.
 
Apie kultūrą ir politiką rašytoja atsiliepia atsargiai, tačiau įžvalgiai, dažnai lygindama praeities įvykius su šių dienų aktualijomis. Ji pastebi, kad žmogaus prigimtis, galios troškimas ir šeimos vertybės per šimtmečius mažai pasikeitė, todėl jos knygose aprašomi XVIII a. politiniai konfliktai, tokie kaip Jakobitų sukilimas, rezonuoja su šiuolaikinio skaitytojo patirtimis. Ji vertina intelektualinę laisvę ir skatina žmones domėtis savo šaknimis, tikėdama, kad supratimas apie tai, iš kur atėjome, padeda geriau suvokti, kur link einame.
 
Šiandien Diana Gabaldon yra laikoma viena įtakingiausių šiuolaikinių rašytojų, kuriai pavyko sukurti ne tik knygų seriją, bet ir ištisą kultūrinį sluoksnį. Jos literatūrinis palikimas toliau auga, o gebėjimas suderinti mokslinį preciziškumą su emocine gelme užtikrina jai vietą tarp literatūros klasikų. Nors ji pradėjo rašyti tik norėdama pasitikrinti savo jėgas, galutinis rezultatas tapo meilės laišku istorijai, Škotijai ir begalinei žmogaus vaizduotės galiai.

Lietuviškai „Svetimšalė“ buvo leidžiama dukart. Pirmąkart skaidant storas serijos dalis į kelis variantus, vėliau leidykla nusprendė leisti kitokiais viršeliais pagal originalų leidimo variantą.

 
1 dalis: „Svetimšalė“ (Originalas: Outlander, 1991 m.)
2 dalis: „Svetimšalė. Laumžirgis gintare“ (Originalas: Dragonfly in Amber, 1992 m.)
3 dalis: „Svetimšalė. Keliautoja“ (Originalas: Voyager, 1993 m.)
4 dalis: „Svetimšalė. Rudens būgnai“ (Originalas: Drums of Autumn, 1996 m.)
5 dalis: „Svetimšalė. Liepsnojantis kryžius“ (Originalas: The Fiery Cross, 2001 m.)
6 dalis: „Svetimšalė. Sniegas ir pelenai“ (Originalas: A Breath of Snow and Ashes, 2005 m.)
7 dalis: „Svetimšalė. Praeities aidas“ (Originalas: An Echo in the Bone, 2009 m
8 dalis: „Svetimšalė. Užrašyta mano pačios širdies krauju“ (Originalas: Written in My Own Heart's Blood, 2014 m.)
9 dalis: „Svetimšalė. Pasakyk bitėms, kad manęs nebėra“ (Originalas: Go Tell the Bees That I Am Gone, 2021 m.)
10 dalis: (Baigiamasis romanas) (Originalo kalba dar nepublikuotas, manoma, kad turėtų pasirodyti 2027-2028 metais).
 
Maištinga Siela

Lietuva, Latvija, Estija: Baltijos šalių žemėlapiai, plakatai, tautiniai drabužiai, kalba, ekonomika, istorija, statistika

Sveiki!
 
Baltijos sesės – Lietuva, Latvija ir Estija – šiandien demonstruoja unikalų balansą tarp bendros istorinės patirties ir ryškių nacionalinių identitetų. Žvelgiant į kultūrinį paveikslą, Lietuva išsiskiria stipria katalikiška tradicija ir baroko architektūros paveldu, tuo tarpu Latvija ir Estija istoriškai labiau linkusios į luteronybę bei šiaurietišką santūrumą. Estija šiandien save vis drąsiau pozicionuoja kaip Skandinavijos kultūrinės erdvės dalį, o Lietuva išlaiko glaudesnį emocinį ir istorinį ryšį su Vidurio Europa. Šie kultūriniai niuansai atsispindi ir kasdieniame gyvenime, pradedant švenčių tradicijomis ir baigiant visuomenės vertybėmis bei estetikos suvokimu.
 
Kalbinis identitetas yra bene ryškiausia takoskyra tarp šių trijų valstybių, nes latviai ir lietuviai kalba vienintelėmis išlikusiomis gyvosiomis baltų kalbomis. Lietuvių kalba dažnai įvardijama kaip viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų pasaulyje, o latvių kalba evoliucionavo kiek sparčiau, patyrusi didesnę vokiečių ir finougrų kalbų įtaką. Tuo tarpu estų kalba priklauso finougrų šeimai ir yra artima suomių kalbai, todėl estams kalbiškai lengviau susikalbėti su šiauriniais kaimynais nei su broliais baltais. Nepaisant šių fundamentalių skirtumų, visos trys tautos itin skrupulingai saugo savo valstybines kalbas kaip svarbiausią nacionalinio išlikimo garantą.
 
Tautiniai rūbai, pavaizduoti jūsų anksčiau matytuose plakatuose, atskleidžia gilias regionines tradicijas, kurios visose trijose šalyse išlieka gyvos per dainų ir šokių šventes. Lietuvoje dominuoja ryškios spalvos, geometriniai raštai ir sudėtingos rinktinės juostos, o kiekvienas regionas, pavyzdžiui, Dzūkija ar Žemaitija, turi savo specifinę simboliką. Latvijos tautiniai drabužiai pasižymi metaliniais papuošalais, sagėmis (saktomis) ir vilnonėmis skaromis, kurios atspindi senovės genčių paveldą. Estijos tradicinė apranga išsiskiria subtilumu, dažnai naudojami tamsesni tonai ir smulkūs siuvinėjimai, o salų gyventojų drabužiuose juntama stipri jūrinė ir švedų kultūros įtaka.
 
Ekonominiu požiūriu Estija ilgą laiką buvo laikoma regiono lydere, ypač skaitmenizacijos ir inovacijų srityse. Estijos įvaizdis kaip „e-valstybės“ leido jai pritraukti milžiniškas investicijas ir sukurti itin palankią terpę technologijų startuoliams. Lietuva pastarąjį dešimtmetį padarė milžinišką šuolį, tapdama regiono finansinių technologijų centru ir stiprindama pramonės bei logistikos sektorius. Latvija, nors ir susiduria su didesniais struktūriniais iššūkiais, išlieka svarbiu transporto mazgu, o Ryga – didžiausiu Baltijos šalių megapoliu, kuris generuoja didžiulę dalį regiono komercinio aktyvumo.
 
Demografinė situacija išlieka viena jautriausių temų visose trijose valstybėse, nors tendencijos pamažu stabilizuojasi. Lietuva pastaraisiais metais džiaugiasi teigiamu migracijos saldu, kai į šalį grįžta daugiau piliečių nei išvyksta, tačiau natūralus gyventojų prieaugis vis dar yra neigiamas. Latvija susiduria su didžiausiais gyventojų skaičiaus mažėjimo iššūkiais, ypač regionuose, dėl emigracijos ir senėjančios visuomenės. Estija šioje srityje atrodo stabiliausiai, nes sėkmingai pritraukia aukštos kvalifikacijos specialistus iš užsienio ir išlaiko gana balansuotą gyventojų kaitą, nors darbo jėgos trūkumas jaučiamas visame regione.
 
Šiandieninės Baltijos šalys yra puikus pavyzdys, kaip trys nedidelės tautos gali kurti modernią ateitį išlaikydamos savo autentiškumą. Nors skiriasi jų kalbos ir ekonominės strategijos, jas vienija geopolitinis likimas ir tvirtas pasiryžimas būti Vakarų demokratinės bendruomenės dalimi. Lietuva, Latvija ir Estija šiandien yra labiau integruotos į tarptautines struktūras nei bet kada anksčiau, o jų tarpusavio konkurencija tampa ne skaldančiu veiksniu, bet varikliu, skatinančiu kiekvieną iš sesių pasitempti ir tobulėti.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Jūratė Zailskienė skatins Lietuvoje gimstamumą šokių ir pažinčių akcijomis

 

Sveiki,
 
„Tiesą sakant, mes rudenį galvojame organizuoti akciją su galimybe žmonėms susipažinti, pašokti, bet su ta pačia mintimi – pasižiūrėkime vienas į kitą, kurkime šeimas, gelbėkime Lietuvą, nes čia jau yra nebejuokinga“. Jūratė Zailskienė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
 
Pakštas tarpukaryje buvo ambicingesnis, nes pasiūlė perkelti Lietuvą į Afriką, tai Zailskienė siūlo daugiau diskotekų. Labai kuklu. Taktika labai tiksli, nes liaudis mėgsta duoną ir žaidimus. Manau, ateina tikrai sudėtingas Lietuvai dėl demografijos etapas, kada duona ir žaidimai nepadės. Nesaugumo, baimės ir negatyvumo išpūstas burbulas bei nepamatuotai dideli lūkesčiai vaikų auginimui, o vaikai tampa jau nebe šeiminiu, o projektiniu dalyku, nesutvarkyti ir dėl populizmo atidėti Partnerystės įstatymai, negebėjimas išsivaduoti iš posovietinių šuniškų „vertybių“ apie žmonių skirtybes ir pataikavimo daugumai veda prie to, kad žmonėms paprasčiau būti be vaikų ir bandyti kaip nors save patį realizuoti. Žinoma, šokiai gražu, bet ir absurdiška idėja, nes tautos dauginimosi akcija politikų įtakoje virsta nesuvaldomu ir absurdišku dalyku. Juk iš esmės ne šokius politika turi organizuoti, o išspręsti daugybę metų besivelkančius įstatymus, kurie jau tapo mūsų tautos gėda. Bet juk tam reikia nepopuliarių sprendimų, o socdemai ne iš tų, kurie mėšlintųsi rankas dirbdami sunkius darbus. Per daug imitacijos, per mažai pastangų.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Michail Šiškin apie karą Ukrinoje ir Rusijos ateities įvaizdį

 

Sveiki,
 
Neseniai pradėjau skaitinėti Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“ (Vaga, 2023), jau nuo pirmųjų sakinių smogia emociškai kaip reikiant. Manau, kai įveiksiu Kmitos „Pietinia kronikas“, pirmiausia imsiuosi Šiškino knygos.
 
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.“ Michail Šiškin
 
Michailas Šiškinas yra rusų rašytojas, pelnęs pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje dėl savo intelektualaus, daugiasluoksnio ir giliai filosofiško kūrybos stiliaus. Nors jis rašo rusų kalba, nuo 1995 metų autorius gyvena Šveicarijoje, o tai suteikia jo kūrybai unikalią distanciją ir europietišką perspektyvą. Šiškinas dažnai vadinamas klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, kurio tekstuose meistriškai persipina istorinė atmintis, asmeninė žmogaus drama ir amžinieji egzistenciniai klausimai apie meilę bei mirtį.
 
Jo prozai būdingas ypatingas dėmesys kalbai ir formai – rašytojas nenaudoja tradicinės, linijinės pasakojimo struktūros, o verčiau kuria sudėtingus tekstinius audinius, kuriuose skirtingi laikmečiai ir balsai susijungia į vientisą emocinę patirtį. Romanuose, tokiuose kaip „Veneros plaukas“ ar „Laiškų knyga“, jis tyrinėja, kaip žodis gali nugalėti laiką ir užmarštį. Šiškinas vengia paprasto siužetiškumo, teigdamas, kad tikroji literatūra turi ne pasakoti istorijas, o bandyti apčiuopti pačią būties esmę.
 
Be literatūrinės veiklos, Michailas Šiškinas yra žinomas kaip griežtas ir principingas Rusijos politinio režimo kritikas. Jis viešai atsisakė atstovauti savo šaliai tarptautinėse knygų mugėse, protestuodamas prieš valdžios veiksmus, ir savo eseistikoje bei viešose kalbose nuosekliai gina humanistines vertybes. Rašytojo kūryba yra įvertinta svarbiausiomis Rusijos literatūrinėmis premijomis, o jo knygos išverstos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių, tapdamos tiltu tarp sudėtingos rusų kultūros istorijos ir šiuolaikinio vakarų skaitytojo.
 
Maištinga Siela

Bitė Vilimaitė novelė "Dvi žvakės" ir rašinio pavyzdys pagal probleminį klausimą

 

Bitė Vilimaitė

Dvi žvakės

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

Bitė Vilimaitė. "Papartynų saulė" – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kas trukdo žmonėms išgirsti ir suprasti vienas kito kančią?
 
Šiuolaikinis pasaulis, nors ir deklaruojantis empatiją bei emocinį intelektą, paradoksaliai tampa vis didesne susvetimėjimo erdve. Mes gyvename nuolatinio triukšmo ir skubėjimo sąlygomis, kur kito žmogaus skausmas dažnai suvokiamas ne kaip kvietimas bendrystei, o kaip trikdys mūsų asmeniniam komfortui. Gebėjimas atjauti reikalauja pauzės, tylos ir, svarbiausia, drąsos susidurti su savo paties mirtingumu bei pažeidžiamumu. Tačiau kodėl net ir giliausios humanistinės tradicijos akivaizdoje mes dažnai pasirenkame dvasinį kurtumą? Panašu, kad suprasti kito kančią mums trukdo ne tik laiko stygius, bet ir giliai įsišaknijusi egzistencinė baimė prarasti savo dvasinę pusiausvyrą bei nesugebėjimas pripažinti, jog kito tragedija yra ir mūsų pačių trapumo atspindys.
 
Vienas didžiausių trukdžių suprasti kito skausmą yra mūsų polinkis į dvasinį egoizmą, kuris paradoksaliai suaktyvėja būtent tada, kai patys esame pažeidžiami. Kai žmogus išgyvena netektį ar dvasinį nuosmukį, jo vidinis pasaulis susitraukia iki vieno taško – savo paties žaizdos. Tokioje būsenoje kito žmogaus kančia tampa nebe užuojautos objektu, o papildoma, nepakeliama našta. Šią būseną meistriškai aktualizuoja Bitė Vilimaitė novelėje „Dvi žvakės“. Nors kūrinyje vaizduojami du vyrai, kuriuos suvienijo ta pati lemtis, jų susitikimas netampa dvasine atrama. Petras, bandydamas materializuoti savo gedulą per brangius portretus ar ritualinį žvakių deginimą, užsidaro savo paties sukurtoje šaltoje erdvėje. Tuo tarpu Povilas, jausdamas svetimo skausmo svorį, patiria ne artumą, o norą bėgti, „viską užmiršti“. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę problemą: mes dažnai vengiame kenčiančiųjų, nes jų buvimas šalia reikalauja iš mūsų dvasinių išteklių, kurių patys jaučiamės stokojantys. Rūkstanti mėlynoji žvakė Povilo rankose tampa simboliu nesėkmingos komunikacijos, kai du skausmai ne susilieja, o atsimuša vienas į kitą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog suprasti kitą mums trukdo baimė, kad kito nelaimė mus „užkrės“ ar dar labiau padidins mūsų pačių vidinį chaosą. Mes renkamės atsiribojimą, nes jis atrodo saugesnis už tikrą, apnuogintą pokalbį.
 
Be asmeninių psichologinių barjerų, kito kančią išgirsti trukdo ir visuomeninis spaudimas išlikti „produktyviam“, „pozityviam“ ir nuolat orientuotam į sėkmę. Šiuolaikinė kultūra kančią traktuoja kaip klaidą sistemoje, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti arba paslėpti po optimizmo kauke. Todėl kenčiantis žmogus dažnai tampa nepatogus – jis tarsi sustabdo laiką, kai visi kiti privalo bėgti. Tokį visuomenės abejingumą ir „moralinį aklumą“ aktualizuoja Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“. Nors kūrinys pasakoja apie istorinę tragediją, Juozapotos „stiklo akys“ yra amžinas priekaištas tiems, kurie pasirenka nematyti. Žmonės vengia Juozapotos ne todėl, kad būtų iš prigimties blogi, o todėl, kad jos tragedija verčia juos abejoti savo pačių saugumu ir pasaulio teisingumu. Pripažinti kito žmogaus nepakeliamą naštą reiškia pripažinti, kad sėkmė ir laimė yra trapūs dalykai. Kaip ir Vilimaitės zakristijoje, kur kunigas skuba prie savo „storiausios knygos“, ignoruodamas žmonių dvasinį alkį, taip ir mes šiandien dažnai pasislepiame už darbų, technologijų ar skubotų frazių („viskas bus gerai“), kad tik nereikėtų įsižiūrėti į kito žmogaus skausmą. Biliūno humanizmas mums primena, kad kito kančią blokuoja mūsų dvasinis tingumas ir noras išlaikyti patogią iliuziją, jog nelaimė nutinka tik „kitiems“. Tikrasis supratimas reikalauja ne gailesčio iš aukšto, o drąsos pripažinti, kad mes visi esame tos pačios „liūdnos pasakos“ veikėjai.
 
Taigi, suprasti kito kančią mums trukdo ne gebėjimų stoka, o sąmoningas ar pasąmoningas atsiribojimas, siekiant apsaugoti savo dvasinį komfortą. Bitės Vilimaitės ir Jono Biliūno kūryba mums tarnauja kaip veidrodis, parodantis, jog bėgimas nuo svetimo skausmo galiausiai veda į dar didesnę asmeninę izoliaciją. Tik pripažinę, kad kito „nudeginti pirštai“ yra ir mūsų bendros būties ženklas, galime tikėtis rasti kelią vienas į kitą.
 
Vadinasi, išgirsti kito kančią mums trukdo tiek asmeninis pažeidžiamumas, verčiantis mus užsisklęsti savyje, tiek socialinis spaudimas vengti „negatyvių“ patirčių. Literatūra mums primena, kad tikrasis žmogiškumas prasideda ten, kur baigiasi savisaugos instinktas ir prasideda kantrybė ištverti kito skausmą. Tad kyla esminis klausimas: ar mes esame pasirengę pripažinti kito nelaimę kaip galimybę augti, ar ir toliau rinksimės saugią, bet gūdžią vienatvę už uždarų durų?
 
Maištinga Siela

Vytautas Sinica – politikas, kuris neturi nei pagarbos, nei gėdos

 

Reikia tramdyti radikaliuosius fašistuojančius mūsų drausmintojus ir gąsdintojus, nes jie paradoksaliai naudojasi ta pačia laisve pezioti, kurią nori pažaboti savo apynasrin. Tad pridėsiu tik po šios dar vienos žinios savo komentarą iš soc. tinklo: Absoliutus sinicizmas: pasidaryti sau takelį per dilgėlyną, kad pasturgalio niekas nedilgintų. Sinicos politinės bejėgystės gulbės klyksmas.       Apgailėtina. Kai nieko negerbi, belieka įteisinti savo nepagarbą viskam, kad nebūtum nubaustas - ožio logika.

Maištinga Siela