Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Ana Paula Maia "Apie gyvulius ir žmones"

 

Ana Paula Maia. „Apie gyvulius ir žmones“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 136.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Literatūroje kaip ir gyvenime žmonės su siaubu žvelgia į gyvūnų kankinimus ir jų žudymą. Šią literatūrinę tendenciją į lietuvių literatūrą atnešė ir ją įgalino realistiškojo Jono Biliūno novelistika. Kalbu apie jo Kliudžiau ir Brisiaus galą, kuriuos skaitydami bent jau anksčiau dar mokykloje braukėme karštas ašaras. Apie kankinamus gyvulius prirašyta daug knygų, toji literatūra vienareikšmiškai kelia atviras diskusijas tarp to, ką dedame į burną ir to, su kokiu pasipiktinimu ir atgrasumu vertiname skerdyklų kasdienybę, kuri konvejeriniu būdu sukasi kasdien, kad patenkintų mūsų maisto racioną. Juk darbas skerdykloje irgi žudymas, todėl ir kankinimas? Apie tai, galima sakyti, rašo ir brazilų prozininkė Ana Paula Maia (g. 1977) savo trumpame romane Apie gyvulius ir žmones (prot. De gados e homens), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Skaitydamas Apie gyvulius ir žmones aiškiai įsivaizdavau, kaip šis romanas įtaigiai galėtų būti ekranizuotas. Neilgi ir taupūs skyreliai, sukurti kaip mizanscenos, prašyte prašosi perteikiami kameros. Nieko nuostabaus, kad rašytoja kuria purvinąjį realizmą, sutelkdama dėmesį į išgalvotą Brazilijos provincijos skerdyklą, kuri priklauso ponui Milui. Pas pastarąjį dirba šios pagrindinės istorijos veikėjas Edgaras Vilsonas, kuris tiksliu kūjo smūgiu nužudo galvijus. Romane jo pareigos vadinamos apsvaigintojo darbu, nors iš esmės tai yra gyvulio nužudymo pirmoji stadija, po to karvės, veršiukai ir jaučiai keliauja į kraujo nuleidimo ir pjaustymo cechus.

 

Veiksmo nėra kažin kiek daug, autorė renkasi atskleisti skerdyklos subtilybes iš Edgaro perspektyvos ir filosofijos, pastarasis atskleidžiamas kaip koks gyvulių šamanas ir psichologas. Edgarui itin svarbu, kad gyvuliai nekentėtų, jeigu kas tiksliai nepataikytų į tarpuragį, o taip nutinka aštuoniolikmečiu Bronkui provokatoriui, kuriam labai patinka, kai gyvuliai kamuojasi. Deja, Edgaras nedovanoja šio barbariško elgesio ir ryžtasi įvykdyti keršto akciją, kuri iš esmės tampa romano trilerio ašimi. Visgi įdomu ir kiek keista, kad rašytoja šio trilerio neaštrina: dingsta skerdyklos darbuotojas, atrodo, turėtų būti sukviestos visos pajėgos, tačiau gyvenimas, netgi savininkui sužinojus apie įvykį, teka sava vaga. Galbūt tai braziliškas juodadarbių tikrovės atspindys: iš esmės žmonės nelinkę kapstytis po nusikaltimus, tad leidžia viskam kuo greičiau pamiršti ir gyventi toliau. Tą socialinį nesaugumą ir žmonių apleidimą gerai iliustruoja romane pavaizduotos moterys su vaikais, kurie iš bado prašosi kritusių skerdyklos galvijų mėsos, o pastaroji nebėra tinkama maistui.

 

Apskritai skerdykloje dirba visokio gyvenimo matę vyrai. Suomijoje elnius skerdęs vyras, hibridinis baltosios rasės ir indėnų palikuonis, senukas ir, žinoma, pats Edgaras, nešęs muilą iš kasyklos šachtų, kurių paniškai bijo dėl ten įvykusių nelaimių, todėl mieliau renkasi kūju daužyti karves. Visgi Edgaras turi savitą filosofiją, jis nėra linkęs kvestionuoti savo elgsenos, veikiau pateisina, jog kažkas turi atlikti šį žudymo ritualą ir geriausia, kad tai būtų toks humaniškas kaip jis pats. Iš tikrųjų jis skerdykloje save suvokia kaip kunigą, kuris duoda galvijams paskutinį patepimą, brėžia baltus kryžius gyvulių kaktose, žiūri į jų juodas akis, tačiau nieko negali įžvelgti. Kita vertus, jis perpranta tų gyvulių elgseną, stebi, kada galvijai pasisukę į šiaurę, o kada į vakarus, suvokia jų paniką ir moka tą baimę apmalšinti, deja, kiti aplinkiniai to nesupranta. Apskritai Edgaras tampa tokiu prieštaringu veikėju, kuris yra įtikėjęs savo misija, tačiau jo tikslūs veiksmai ir įsitikinimai kelia šiurpą, jog tariamas sakralumas eina išvien su brutaliu žudymu.

 

„Kartu su kolegomis jie maloniai nustebę suvalgo visą dėžę. Mėsainiai tokie apvalūs, su prieskoniais, net neatrodo, kad tai kada nors galėjo būti jautis. Neįmanoma įsivaizduoti, koks nežabotas siaubas slypi už tokio puikaus ir subtilaus skonio (p. 21).“

Ana Paula Maia

 

Rašytoja Ana Paula Maia preciziškai tiksli ir taupi, rašo trumpais sakiniais, neapsunkindama stiliaus, atsisakydama sentimentalumo. Stilius praktiškas ir ritmingas, tinkantis perteikti elementarius ir primityvius skerdyklos žudymo ir skerdimo procesus. Romane yra ir mistinių dalykų, kai karvės ima elgtis keistai, viena iš jų netgi nusižudo, nors skerdyklos prižiūrėtojui atrodo, jog tai kažkoks gyvūnas ar plėšrūnas baugina galvijus. Vienas įdomiausių ir mistiškiausių romano motyvų – masinis galvijų elgesio pasikeitimas. Karvės pradeda elgtis nepaaiškinamai: jos nebeina į gardus, puola į paniką arba, priešingai, sustingsta katatoniškoje būsenoje. Kai kurie gyvūnai pasirenka tai, ką galima pavadinti tik savižudybe – jie šoka į upę ir nuskęsta. Šis elgesys rodo, kad gyvūnai pajuto sistemos gedimą. Tai nėra tik instinktyvi baimė; tai kolektyvinis protestas arba nuojauta, kad pasaulyje kažkas nebegrįžtamai sugedo. Tai sufleruoja, kad galvijai turi tam tikrą bendrą sielą arba intuityvų ryšį, kurio žmonės, apakinti savo pramoninio pragmatizmo, nebeturi. Primena aliuziją į Orwello Gyvulių ūkį, kada gyvuliai neapsikentę sąlygų sukilo prieš savo šeimininkus.

 

Labai nustebino scena, kai į skerdyklą atkeliauja išsekusios karvės iš Libano. Scena politizuota, nes šiek tiek perteikia žydiškų ir musulmoniškų karvių susimaišymą, kurias bando pagal elgesį atskirti ir pažymėti pats Edgaras. Žydų ir musulmonų karvės romane simbolizuoja sakralią mirtį, kuri supriešinama su pramonine mirtimi. Tai dar vienas būdas, kuriuo Ana Paula Maia klausia: kas daro mus žmonėmis – mūsų gebėjimas užjausti, ar mūsų sukurti ritualai, kurie pateisina kraujo liejimą? „Visi jie – žudikai, tik skirtingų rūšių, atliekantys savo vaidmenį prie skerdimo konvejerio (p. 44).“

 

Romane yra ne viena nuoroda į Biblijos Senojo Testamento pasakojimus, bet vienas ryškiausių – potvynio motyvas, žadantis apokalipsines nuojautas ir pono Milo skerdyklos klestėjimo pabaigą. Tai simboliška, nes siaučiant stichijai aptinkamos savižudės karvės, Edgaras vos nepaskęsta. Apokaliptinės nuotaikos būtinos nuplauti sūrų galvijų kraują, sugriauti sistemą, pasaulio neteisybę. Tai visai suprantama, nes visas romanas kritikuoja mūsų civilizacijos laimėjimus ir pasididžiavimo fasadą. Mes sukūrėme vakcinas, skrendame į kosmosą, turime dirbtinį intelektą, tačiau už viso to slypi kitų gyvybės formų išnaudojimas mūsų reikmėms. Mes esame abejingi žudymui, nes fotografuodami ir dėdami skaniausius patiekalus į socialinius tinklus nenorime žinoti, iš kur visa tai atkeliavo. Romano žinia yra negailestinga: pasaulyje, kuriame gyvybė traktuojama kaip produktas, mes visi esame tik jautis, laukiantis savo smūgio į kaktą. Ana Paula Maia ne moralizuoja, o tiesiog konstatuoja faktą – mes nebeturime teisės vadintis aukštesnėmis būtybėmis, kol mūsų egzistencija yra pagrįsta sisteminiu, pramoniniu žudymu.

 

Maištinga Siela

Psichoanalitikas Wilhelmas Reichas (Wilhelm Reich, 1897–1957): biografija, gyvenimas, šokiruojančios idėjos

 

Sveiki,

 

Apie Wilhelmą Reichą sužinojau skaitydamas Olivios Laing eseistinę knygą „Kūnas ir laisvė“, tad nusprendžiau kiek daugiau apie jį pasidomėti, tad dalijuosi šiuo įrašu.

 

Wilhelmas Reichas gimė 1897 m. Galicijoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijos dalyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurios kasdienybė buvo persmelkta griežtos disciplinos ir sudėtingų emocinių įtampų. Jo kilmė buvo žydiška, tačiau tėvas, būdamas užkietėjęs germanofilas, siekė visiškos asimiliacijos, todėl Wilhelmas augo atskirtas nuo žydiškų tradicijų, apsuptas vokiškos kultūros idealų. Jo vaikystė prabėgo plačiuose šeimos ūkiuose, kur jaunasis Reichas anksti susidūrė su gamtos ciklais ir gyvūnų seksualumu, o tai vėliau tapo pamatu jo teorijoms apie biologinę energiją. Tačiau šį idilišką kaimo vaizdą brutaliai nutraukė šeimos tragedija: būdamas keturiolikos, Wilhelmas netyčia tapo motinos neištikimybės liudininku ir apie tai pranešė tėvui. Kilęs skandalas ir motinos savižudybė, po kurios netrukus sekė ir tėvo mirtis nuo tuberkuliozės, paliko Reichui visą gyvenimą trunkantį kaltės jausmą bei obsesyvų siekį suprasti žmogaus seksualumo ir destrukcijos ištakas.

 

Likęs našlaičiu ir Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje tarnavęs Austrijos kariuomenėje Italijos fronte, Reichas 1918 m. atvyko į Vieną studijuoti medicinos. Karo nualintas jaunuolis, neturintis pinigų, bet pasižymintis neįtikėtinu intelektualiniu alkiu, greitai pasinėrė į tuometinį intelektualinį Vienos katilą. Būtent čia įvyko lemtingas susitikimas su Sigmundu Freudu. Freudas, pamatęs jaunojo Reicho užsidegimą, tapo jo mentoriumi ir netgi priėmė jį į Vienos psichoanalitikų draugiją dar jam nebaigus studijų. Reichas idealizavo Freudą, vadino jį „didžiausiu savo laikų protu“, o pats Freudas kurį laiką Reichą laikė vienu perspektyviausių savo sekėjų, patikėdamas jam vadovauti prestižiniam Psichoanalitinės technikos seminarui.

 

Ankstyvoji Reicho karjera buvo paženklinta bandymu „radikalizuoti“ psichoanalizę. Jis nebuvo patenkintas vien tik pasyviu sėdėjimu už paciento galvos ir sapnų interpretavimu; jis norėjo suprasti, kodėl pacientai priešinasi gijimui. Taip gimė jo revoliucinė „Charakterio analizės“ teorija. Reichas teigė, kad žmogaus ego sukuria „charakterio šarvą“ – psichologinę ir fizinę gynybos sistemą, kuri pasireiškia ne tik mintimis, bet ir raumenų įtampa, sustingusia veido išraiška ar monotonišku balsu. Jis buvo pirmasis, kuris drąsiai peržengė psichoanalizės tabu ir pradėjo fiziškai liesti pacientus, siekdamas rankomis „išminkyti“ jų raumenų šarvą ir išlaisvinti užspaustas emocijas, taip padėdamas pamatą visai šiuolaikinei kūno terapijai.

 

Tačiau Reichas nuėjo dar toliau, susiedamas neurozes su socialine priespauda. Jis tapo aistringu marksistu ir teigė, kad kapitalistinė visuomenė sąmoningai slopina žmogaus seksualumą, kad sukurtų paklusnius, autoritetui palankius piliečius. Jis įkūrė „Sex-Pol“ judėjimą, važinėjo po darbininkų kvartalus su mobiliomis klinikomis ir agitavo už kontracepciją, lytinį švietimą bei moterų teises. Šis politinis radikalizmas pradėjo gąsdinti Freudą, kuris pamažu tolo nuo savo mokinio. Freudas skeptiškai žiūrėjo į Reicho bandymus paversti psichoanalizę politinio perversmo įrankiu, o kai Reichas pradėjo teigti, kad visos neurozės kyla iš nesugebėjimo pasiekti „pilno orgazmo“, konfliktas tapo nebeišvengiamas.

 

Reicho asmeninis seksualinis gyvenimas buvo toks pat audringas ir komplikuotas kaip ir jo teorijos. Jo pirmoji žmona buvo Frieda Fromm-Reichmann, kuri pati tapo viena iškiliausių psichoanalitikių, tačiau jų santuoka neatlaikė Reicho sudėtingo charakterio ir polinkio į emocinį intensyvumą. Reichas tikėjo, kad seksualinis pasitenkinimas yra sveikatos matas, todėl jo gyvenime netrūko aistringų romanų ir nuolatinių ieškojimų. Jis buvo įsitikinęs, kad „orgastinis pajėgumas“ yra vienintelė priemonė prieš fašizmą ir psichinę stagnaciją, tačiau asmeniniame gyvenime jį persekiojo paranoja ir gilėjantis nesusikalbėjimas su artimiausiais žmonėmis, ypač po to, kai jį išstūmė tiek iš psichoanalitikų draugijos, tiek iš komunistų partijos.

 

Vokietijoje įsigalėjus naciams, Reichas buvo priverstas bėgti – iš pradžių į Skandinaviją, o vėliau į JAV. Amerikoje prasidėjo pats kontraversiškiausias jo gyvenimo etapas. Jis paskelbė atradęs „orgoną“ – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis esą galėjo matyti plika akimi ir išmatuoti Geigerio skaitikliu. Jis sukūrė „orgono akumuliatorius“ – medines dėžes, išklotas metalu, kuriose sėdėdami pacientai turėjo pasikrauti šia energija. Reichas tikėjo, kad orgonas gali gydyti vėžį, impotenciją ir netgi paveikti orus. Šios idėjos daugeliui jo kolegų atrodė kaip visiška beprotybė, o Reichas tapo izoliuota figūra, apsupta tik saujelės ištikimų pasekėjų savo „Orgonono“ rančoje Meine.

Taip atrodė orgono dėžė, kurioje gydėsi žmonės.

 

Šokiruojantis faktas yra tai, kad Reichas Meine pastatė „debesų sklaidytuvus“ (angl. cloudbusters), primenančius futuristinius pabūklus, kuriais, jo manymu, jis kovojo su ateiviais iš kosmoso, siurbiančiais Žemės energiją. Jis rimtai tikėjo, kad neatpažinti skraidantys objektai (NSO) yra realus pavojus ir kad jų varikliai naudoja „neigiamą orgoną“. Šiuo laikotarpiu jo mąstymas tapo vis labiau paranojiškas, jis visur matė sąmokslus, o tai pritraukė JAV Federalinės tyrimų valdybos (FTB) dėmesį. Valdžios akyse jis tapo šarlatanu, prekiaujančiu apgaulingais medicinos prietaisais.

 

FDA (Maisto ir vaistų administracija) pradėjo teisinį persekiojimą prieš Reichą, o šis, išdidžiai atsisakęs pripažinti teismo kompetenciją spręsti mokslinius klausimus, buvo nuteistas dvejus metus kalėti. Bene labiausiai sukrečiantis įvykis įvyko 1956 m., kai pagal teismo sprendimą buvo sudegintos tonos Reicho knygų ir žurnalų. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų JAV istorijoje, kai moksliniai darbai buvo oficialiai naikinami ugnyje. Šis knygų deginimas Reichui priminė nacių laikus, iš kurių jis pabėgo, ir tik dar labiau sustiprino jo kankinio pojūtį.

 

Wilhelmas Reichas mirė 1957 m. Pensilvanijos kalėjime nuo širdies nepakankamumo, likus vos kelioms dienoms iki lygtinio paleidimo. Jo palikimas išlieka giliai poliarizuotas: vieniems jis yra tragiškas genijus, pralenkęs laiką ir sunaikintas sistemos, kitiems – pamišęs pseudomokslininkas. Tačiau negalima paneigti, kad jo ankstyvosios įžvalgos apie kūno ir psichikos ryšį, charakterio struktūrą ir seksualinę laisvę padarė milžinišką įtaką septintojo dešimtmečio kontrkultūrai, seksualinei revoliucijai ir visoms šiuolaikinėms psichoterapijos kryptims, kurios į žmogų žiūri ne tik kaip į mąstančią būtybę, bet ir kaip į biologinį, jaučiantį kūną.

 

Maištinga Siela

Astralinių kelionių praktikė Laura Zanuna pasakoja, ką pamatė Antarktidoje, kai keliavo astralinėje būsenoje

 

Sveiki!

 

Laura Zununa – dvasinė praktikė ir tyrinėtoja, kurios gyvenimo ašimi tapo užkūnio patirtys (t. y. patirtys, atsiskyrus nuo fizinio kūno) (OBE) bei sąmoningos kelionės astraliniuose lygmenyse. Laura save pristato ne kaip teoretikę, o kaip praktikę, kuri per ilgus metus trukusias meditacijas ir griežtą discipliną išmoko palikti fizinį kūną ir tyrinėti realybės sluoksnius, paprastai nepasiekiamus žmogaus pojūčiams. Jos pasakojimas prasideda nuo esminio lūžio, kai ji suprato, kad dvasinis tobulėjimas nėra vien tik malonios teorijos, o veikiau „dvasinis greitkelis“, reikalaujantis bekompromisio susikoncentravimo, emocinės savitvardos ir drąsos pažvelgti anapus to, ką mes vadiname „konstruktu“ – mūsų kasdienės, materialios realybės ribų. Laura pabrėžia, kad OBE praktika yra vienas tiesiausių kelių į savęs pažinimą, nes kitoje pusėje nebeveikia jokios kaukės, o siela privalo išmokti valdyti savo energinį parašą, kad galėtų naviguoti sudėtingose astralinėse erdvėse.

 

Vienas labiausiai intriguojančių Lauros pasakojimo segmentų, kuriuo dalijosi gyvai viename iš įrašų esančiame YouTube kanale, yra jos astralinė ekspedicija į Antarktidą, kurią ji apibūdina ne kaip ledinę dykumą, o kaip itin aktyvų, paslapčių kupiną energetinį ir fizinį mazgą. Viešnia teigia, kad skriedama virš šio žemyno savo dvasiniame kūne ji išvydo tai, kas oficialiai mokslui nėra žinoma: milžiniškas piramides, pažangias laboratorijas ir technologinę ginkluotę, kuri savo galimybėmis pralenkia bet ką, ką turime civiliniame pasaulyje. Šios kelionės metu ją lydėjo specifinė gamtos būtybė – elementalas, kuris mokė ją ne tik orientuotis aplinkoje, bet ir išlaikyti visišką vidinę ramybę. Ši pamoka buvo kritiškai svarbi, nes bet koks emocinis virpesys, baimė ar smalsumas galėjo išduoti jos buvimą tenykštėms apsaugos sistemoms ar būtybėms, kurios akylai saugo šias vietas. Laura pasakoja, kad Antarktida dvasiniame lygmenyje veikia kaip savotiškas archyvas ir technologinis centras, kuriame persipina žemiškosios ambicijos ir nežemiškos kilmės palikimas.

 

Tęsdama savo kelionę anapus fizinių ribų, Laura pasakoja apie susitikimus su aukšto intelekto būtybėmis – melsvais, peršviečiamais sutvėrimais, kurie bendrauja ne žodžiais, o per specifinį šviesos raštą ir energetinius kodus. Šios būtybės jai atskleidė, kad kiekvienas iš mūsų turi unikalų energinį dažnį, kurį pažinus, OBE patirtys tampa nebe atsitiktiniais nuotykiais, o sąmoningu įrankiu visatai tyrinėti. Dar įspūdingesnė patirtis Lauros laukė mitinėse Amenti salėse, kur ji susidūrė su milžinišku drakonu. Šis susitikimas jai padėjo suvokti archajiškas jėgas, kurios saugo visatos žinojimą ir istoriją. Šių patirčių fone Laura kelia fundamentalią mintį apie objektyvią tiesą: anot jos, nors dvasinės patirtys dažnai laikomos subjektyviomis, anapusiniuose lygmenyse galioja tam tikra „metafizinė fizika“, kurią nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina daugybė užkūnio keliautojų.

 

Galiausiai Laura Zununa savo pasakojimą vainikuoja giliomis filosofinėmis ir etinėmis įžvalgomis apie kančią ir meilę. Išėjusi už mūsų realybės ribų, ji patyrė tai, ką vadina „visuotine užuojauta“. Ji pasakoja pajutusi begalinį liūdesį ne tik dėl tų, kurie kenčia nuo neteisybės, bet ir dėl pačių skriaudėjų bei piktųjų jėgų. Jos teigimu, tie, kurie sėja blogį, yra patys nelaimingiausi visatos sutvėrimai, nes jie yra visiškai atskirti nuo pirminio meilės šaltinio ir užsidarę savo pačių skausmo bei neapykantos rate. Laura drąsina visus ieškotojus nebijoti ilgų valandų nejudrumo ir kantrybės, kurios reikia norint pasiekti OBE būseną, nes tik per asmeninį patyrimą, o ne per aklą tikėjimą knygomis, galima pasiekti tikrąjį išsilaisvinimą ir suvokti, kad mirtis tėra perėjimas iš vienos būsenos į kitą.

 

Dalijuosi šiuo įrašu:

 

Maištinga Siela

Psichoanalitikai ir jų homoseksualumo praktika, požiūris, mintys: Harry Stack Sullivan, Frieda Fromm-Reichmann, Erik Erikson, Stephen Mitchell, Ken Corbett

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Vienoje asmeninėje diskusijoje su pažįstamais pradėjome diskutuoti apie homofobiją ir homofobų keliamus argumentus, kodėl jie laiko homoseksualumą ir kitas seksualumo formas gamtos nukrypimu, kodėl grindžiama neapykanta, remiantis visokiais religiniais išvedžiojimais, nors dažnas net nėra religingas? Nusprendžiau šįkart skirti įrašą psichoanalizės mokslininkams, kurie vienaip ar kitaip tyrė ir savo kailiu eksperimentavo, praktikavo homoseksualumą ir darė savo gyvenimu pagrįstas išvadas.

 

Harry Stack Sullivan (1892–1949): vienatvės ir intymumo architektas

 

Harry Stack Sullivan buvo revoliucinis amerikiečių psichiatras, interpersonalinės psichoanalizės pradininkas, kuris nukreipė dėmesį nuo Freudo akcentuotų vidinių instinktų į tai, kas vyksta tarp žmonių. Gimęs Airijos imigrantų šeimoje Niujorko valstijoje, Sullivan patyrė sunkią, izoliuotą vaikystę, kuri vėliau tapo jo mokslinio intereso ašimi. Jo pagrindinis darbas „Interpersonalinė psichiatrijos teorija“ (Interpersonal Theory of Psychiatry, 1953) teigia, kad asmenybė nėra nekintamas vienetas, o nuolatinis sąveikų su kitais rezultatas. Jis garsėjo savo neįtikėtina sėkme gydant šizofreniją sergančius pacientus, kuriems skirdavo ne vaistus, o kurdavo saugią, žmogišką aplinką.

 

Sullivano asmeninis gyvenimas buvo apgaubtas paslapties širma, kurią diktavo to meto griežtos socialinės normos. Nuo 1927 metų iki pat mirties jis gyveno kartu su Jamesu (Jimmie) Boydsonu. Nors viešumoje Sullivan jį pristatydavo kaip savo „įsūnį“ (tai buvo populiari to meto taktika gėjų poroms siekiant kartu gyventi ir paveldėti turtą), biografai vienbalsiai sutinka, kad tai buvo jo gyvenimo partneris. Sullivanas netgi bandė kurti savotiškas „terapines bendruomenes“ namuose, kuriose vyriška draugystė ir artumas buvo pagrindinis stabilumo šaltinis. Jis rašė: „Mums reikia kito žmogaus, kad patvirtintume savo žmogiškumą“. Jo požiūris į homoseksualumą buvo kur kas švelnesnis nei kolegų: jis netikėjo, kad tai liga, o veikiau matė tai kaip sudėtingą būdą ieškoti saugumo ir intymumo pasaulyje, kuris yra priešiškas kitokiam žmogui.

 

Erik Erikson (1902–1994): tapatybės krizių ir jauno kraujo ieškojimai

 

Vokietijos žydų kilmės JAV psichoanalitikas Erikas Eriksonas pasauliui padovanojo psichosocialinės raidos teoriją bei terminą „tapatybės krizė“. Jo garsiausias darbas „Vaikystė ir visuomenė“ (1950) analizavo, kaip žmogus per visą gyvenimą pereina aštuonias stadijas, kurių kiekviena reikalauja išspręsti tam tikrą konfliktą. Eriksono autoritetas buvo milžiniškas, tačiau jo paties kelias į save buvo nusėtas abejonėmis dėl savo kilmės (jis ilgai nežinojo savo biologinio tėvo) ir seksualinės tapatybės.

 

Nors Eriksonas didžiąją gyvenimo dalį praleido santuokoje su Joan Serson, jo biografas Lawrence’as J. Friedmanas atskleidė, kad jaunas Eriksonas Europoje išgyveno intensyvų homoerotinį periodą. Studijų ir meninių ieškojimų metu jis turėjo glaudžių fizinių bei emocinių ryšių su vyrais, kurie vėliau jo darbuose atsispindėjo per „tapatybės moratoriumo“ (laiko, kai jaunas žmogus eksperimentuoja su vaidmenimis) koncepciją. Eriksonas homoseksualumą vertino per tapatybės paieškos prizmę; jis nelaikė to galutine diagnoze, o veikiau procesu, kurio metu žmogus bando suprasti, kas jis yra. Jo mintis: „Sveikas žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti“, neapribojo meilės tik heteroseksualiais rėmais, nors jis, kaip ir daugelis jo kartos analitikų, viešai laikėsi atsargios pozicijos.

 

Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): moteriško intymumo galia

 

Frieda Fromm-Reichmann buvo viena ryškiausių moterų psichoanalizės mokslo pradžioje, pelniusi šlovę dėl savo darbo su sunkiausiais psichikos ligoniais specializuotoje „Chestnut Lodge“ klinikoje. Jos darbas „Intensyvi psichoterapija“ tapo savotiška biblija gydytojams, siekiantiems suprasti šizofrenijos vidinį pasaulį. Ji buvo ištekėjusi už garsiojo psichoanalitiko Ericho Frommo, tačiau jų sąjunga truko neilgai. Po skyrybų Frieda pasirinko gyvenimo būdą, kuris to meto standartais buvo itin drąsus, nors ir diskretiškas.

 

Biografiniai tyrimai rodo, kad Fromm-Reichmann visą likusį gyvenimą kūrė gilius, romantinius ir intymius ryšius su moterimis. Jos asmenybė buvo persmelkta moteriško solidarumo ir emocinio artumo poreikio, kurį ji pati laikė esminiu psichikos sveikatos elementu. Nors ji viešai nevartojo „lesbietės“ termino (tai būtų užbaigę jos karjerą konservatyvioje medicinos bendruomenėje), jos laiškai ir amžininkų prisiminimai liudija apie meilę, kuri nebuvo skirta vyrams. Ji teigė: „Pacientui reikia ne interpretacijos, o žmogaus, kuris nebijo jo kančios“. Šią baimės nebuvimą ji demonstravo ir asmeniniame gyvenime, rinkdamasi artumą ten, kur jautėsi suprasta.

 

Šiuolaikiniai reformatoriai: Stephen Mitchell ir Ken Corbett

 

Po 1973 metų, kai oficialiai buvo pripažinta, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, psichoanalizės laukas pradėjo valytis nuo dešimtmečius trukusių prietarų. Šiame fone iškyla dvi svarbios figūros.

 

Stephen Mitchell (1946–2000) buvo santykinės psichoanalizės (relational psychoanalysis) lyderis. Nors pats buvo heteroseksualus, jo įtaka LGBTQ+ bendruomenei psichoanalizėje yra neįkainojama. Savo darbe „Viltis ir baimė psichoanalizėje“ jis negailestingai kritikavo ankstesnes teorijas, kurios bandė „gydyti“ gėjus. Mitchellas teigė, kad seksualinė orientacija yra tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir pati asmenybė, ir joks analitikas neturi teisės jos vertinti kaip žemesnės.

 

Ken Corbett yra viena ryškiausių šiuolaikinių figūrų, kuri sujungia aukščiausio lygio teoriją su asmenine patirtimi. Būdamas atvirai homoseksualus analitikas, jis rašo apie tai, kaip formuojasi vyriškumas, kai jis neatitinka tradicinių standartų. Jo knyga „Boyhoods: Rethinking Masculinities“ nagrinėja „kitokio“ berniuko augimą visuomenėje. Corbettas meistriškai dekonstruoja baimę, kurią daugelis analitikų jautė prieš homoseksualumą, paversdamas jį ne tyrimo objektu, o gyva, turtinga žmogaus patirtimi.

 

Tikiuosi, kad buvo nors kiek naudinga.

 

Maištinga Siela