Asmenybė. Susan Sontag: biografija, gyvenimas, knygos, seksualumas

 

Sveiki skaitytojai!

 

Tęsiu įdomių rašytojų ir menininkų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas. Pats pasipildau žinias, o dalydamasis su Jumis, tikiu, kad gal kam taip pat bus naudinga. Šįkart mano dėmesys krypsta į įdomiąją amerikiečių rašytoją ir meno kritikę Susan Sontag (1933-2004), kurios knygos „Apie fotografiją“ (Baltos lankos, 2000), „Ugnikalnio mylėtojas“ (Baltos lankos, 1998) ir „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“ (Lapas, 2024) pasirodė lietuviškai. Apie pačią Sontang susidomėjau skaitydamas lietuviškai išverstą Olivios Laing eseistiką „Kūnas ir laisvė“ (Kitos knygos, 2025).

 

ANKSTYVASIS SUSAN SANTONG GYVENIMAS

 

Susan Sontag (tikrasis vardas Susan Rosenblatt) gimė 1933 metų sausio 16 dieną Niujorke, žydų kilmės šeimoje. Jos vaikystė nebuvo rožinė: tėvas Jackas Rosenblattas vertėsi kailių prekyba Kinijoje ir mirė nuo tuberkuliozės, kai Susan buvo vos penkeri. Motina Mildred, kurią rašytoja vėliau apibūdino kaip emociškai tolimą, alkoholizmu sirgusią „narcisistinę gražuolę“, dvejus metus slėpė vyro mirtį nuo dukters. Galiausiai motina ištekėjo už Nathano Sontago, kurio pavardę Susan perėmė, nors šis niekada oficialiai jos neįvaikino.

 

Ankstyvoji rašytojos paauglystė prabėgo Arizonoje ir Kalifornijoje, kur šeima persikėlė dėl Susan astmos. Mergaitė jautėsi lyg intelektualinė tremtinė tarp bendraamžių: ji lyg apsėsta rijo klasikinę literatūrą, skaitė Kantą, Kafka ir Manną, kol kiti vaikai žaidė kieme. Sontag save vadino „savarankiškai susikonstravusia asmenybe“, kuri knygose ieškojo prieglobsčio nuo tuštumos ir nuobodulio, vyravusio jos namų aplinkoje.

 

Būdama vos 15-os, Sontag baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Berklio universitetą, tačiau ten neužsibuvo – ją viliojo intelektualinis Čikagos universiteto prestižas. Šis laikotarpis jai tapo radikalių permainų laiku. Čikagoje ji jautėsi patekusi į tikrąją savo stichiją, kur idėjos buvo svarbesnės už buitį. Čia ji pradėjo formuoti savo unikalų, bekompromisį mąstymo stilių, kuris vėliau pavertė ją viena įtakingiausių XX a. kritikių.

 

Šokiruojančiu ir neįtikėtinai greitu gyvenimo posūkiu tapo jos santuoka. Būdama 17-os, po vos dešimties dienų pažinties, ji ištekėjo už savo dėstytojo, sociologo Philipo Rieffo. Šis sprendimas aplinkiniams atrodė kaip intelektualinis impulsas ar bandymas pabėgti nuo motinos kontrolės. Sulaukusi 19-os, Susan jau sūpavo sūnų Davidą, tačiau motinystė ir tradicinis žmonos vaidmuo nė akimirkai nesustabdė jos alkio žinioms ir ambicijoms.

 

Studijų metais Sontag išgyveno ir intensyvų vidinį virsmą, susijusį su jos seksualumu. Nors buvo ištekėjusi už vyro, ji patyrė lemtingų ryšių su moterimis, kurie sudrebino jos pasaulėžiūrą. Pirmoji rimta homoseksuali patirtis Berklio laikais su moterimi, vardu Harriet Zwerling, atvėrė Susan akis į jos pačios dualumą. Dienoraščiuose ji rašė apie „išsilaisvinimą iš kūno kalėjimo“, nors viešumoje tuo metu vis dar išlaikė pavyzdingos akademinės žmonos įvaizdį.

 

Persikėlusi į Europą (Oksfordą ir Paryžių) studijuoti, Sontag galutinai suprato, kad santuoka ją dusina. Paryžiuje ji pasinėrė į bohemišką gyvenimą, susipažino su filosofinėmis srovėmis, kinu ir intelektualais, kurie formavo jos estetinį skonį. Tai buvo laikas, kai ji nusprendė nutraukti santykius su Rieffu ir grįžti į Niujorką su sūnumi bei septyniais doleriais kišenėje, pasiryžusi tapti rašytoja, o ne akademiko šešėliu.

 

Grįžusi į Niujorką šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ji tapo ryškia „Niujorko intelektualų“ dalimi. Ji dirbo redakcijose, dėstė religijų istoriją Kolumbijos universitete ir intensyviai rašė. Tuo metu ji buvo žinoma kaip itin griežta, erudicija spinduliuojanti moteris, kuri nebijojo provokuoti ir kvestionuoti nusistovėjusių normų tiek mene, tiek moralėje.

 

Šis intensyvus formavimosi etapas kulminaciją pasiekė 1963 metais, kai buvo išleistas jos debiutinis romanas „Geradaris“ (The Benefactor). Nors knyga sulaukė įvairių vertinimų, ji tapo oficialiu Susan Sontag įžengimu į didžiąją literatūros sceną. Tai buvo pabaiga ilgo kelio nuo vienišos mergaitės Arizonos dykumoje iki moters, kuri netrukus pakeis tai, kaip mes suprantame moderniąją kultūrą ir „kempą“.

 

RAŠYTOJOS IR MENO KRITIKĖS SUSAN SONTAG IŠKILIMAS

 

Išleidusi „Geradarį“, Susan Sontag žaibiškai tapo Niujorko intelektualų ikona, kurios įtaka peržengė literatūros ribas. Ji nebuvo tiesiog rašytoja; ji tapo „intelektualine žvaigžde“ – moterimi, kuri sugebėjo sujungti aukštąją kultūrą su populiariąja, analizuodama viską nuo prancūzų naujosios bangos kino iki mados. Jos pripažinimą sutvirtino 1966 m. pasirodęs esė rinkinys „Prieš interpretaciją“ (lietuviškame variante „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“), kuriame ji metė iššūkį tradiciniam menotyros metodui, teigdama, kad kūrinio pojūtis ir estetika yra svarbesni už jo „reikšmės“ paieškas. Sontag tapo modernumo arbitre, kurios aštrus žvilgsnis ir gebėjimas teoretizuoti apie „kempą“ (angl. Camp) suteikė jai autoritetą, kurio bijojo ir kuriuo žavėjosi visas akademinis pasaulis.

 

Jos asmenybė buvo sudėtingas ir dažnai bauginantis derinys: Sontag pasižymėjo neįtikėtina erudicija, bekompromisiu rimtumu ir kartu didžiuliu narcisizmu. Ji buvo žinoma dėl savo reiklumo tiek sau, tiek kitiems, dažnai palikdama pašnekovus pasijusti intelektualiai menkesniais. Jos charakteris buvo paženklintas nuolatinio alkio naujai patirčiai – ji skaitė tūkstančius knygų, lankėsi visose svarbiausiose premjerose ir jautė pareigą būti visų svarbiausių pasaulio įvykių centre. Sontag buvo moteris, kuri pati save susikūrė kaip prekės ženklą – jos juodi plaukai su žila sruoga tapo intelektualinio autoriteto simboliu, o jos viešas įvaizdis spinduliavo šaltą, bet magnetišką jėgą.

 

Asmeninis Sontag gyvenimas buvo nuolatinė kova tarp poreikio intymumui ir troškimo būti visiškai nepriklausomai. Jos seksualumas nebuvo lengvai įspraudžiamas į rėmus; nors ji turėjo keletą reikšmingų ryšių su vyrais, didžiąją dalį savo gyvenimo ji siejo su moterimis. Tačiau Sontag ilgą laiką vengė viešai deklaruoti savo homoseksualumą, bijodama, kad tai supaprastins jos, kaip mąstytojos, įvaizdį. Jos ilgalaikiai santykiai su menininke Nicole Stephane, choreografe Lucinda Childs ir galiausiai su garsia fotografe Annie Leibovitz buvo kupini intelektualinės stimuliacijos, tačiau taip pat ir įtampos, nes Susan visada pirmenybę teikė savo darbui ir savo ego poreikiams.

 

Santykis su vieninteliu sūnumi Davidu Rieffu buvo viena iš labiausiai komplikuotų jos gyvenimo linijų. Sontag sūnų mylėjo su savotišku savininkiškumu, traktuodama jį labiau kaip intelektualinį partnerį ar bendražygį nei kaip vaiką, kuriam reikia globos. Davidas anksti tapo jos redaktoriumi ir palydovu, o jų ryšys priminė simbiozę, kuri kartu buvo ir maitinanti, ir dusinanti. Jis užaugo tarp knygų ir diskusijų, o vėliau savo memuaruose aprašė motiną kaip žmogų, kuriam gyvenimas buvo tekstas, o realūs jausmai dažnai likdavo antroje vietoje po didžiųjų idėjų. Šeiminis gyvenimas Sontag supratimu neegzistavo – ji nekūrė namų jaukumo, jos namai buvo jos biblioteka ir viešbučiai kelionėse po pasaulį.

 

Vienas ryškiausių ir kartu šokiruojančių Sontag gyvenimo puslapių prasidėjo 1975 metais, kai jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos krūties vėžys. Gydytojai prognozavo, kad jai liko vos keli mėnesiai, tačiau čia pasireiškė neįtikėtinas jos charakterio užsispyrimas. Sontag atsisakė priimti mirtį kaip faktą ir į savo ligą žvelgė kaip į dar vieną intelektualinį projektą. Ji tikėjo, kad žinios ir mokslas yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą, todėl ji pati studijavo medicininę literatūrą, ieškojo agresyviausių gydymo metodų ir Prancūzijoje pasiryžo tuo metu eksperimentinei chemoterapijai, kuri buvo tokia stipri, kad daugelis pacientų jos tiesiog neatlaikydavo.

 

Ši patirtis tapo pagrindu vienam svarbiausių jos kūrinių „Liga kaip metafora“ (1978). Šioje knygoje Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarią nuostatą, kad ligas, ypač vėžį, sukelia žmogaus psichologinės problemos ar „blogas nusiteikimas“. Ji kovojo prieš idėją, kad pacientas yra atsakingas už savo ligą, ir teigė, kad metaforos tik trukdo gydytis. Jai vėžys buvo tiesiog biologinis faktas, kurį reikia sunaikinti chemija, o ne dvasinė bausmė. Tai buvo jos būdas sugrąžinti orumą ligoniams, kurie jautėsi kalti dėl savo būklės. Ji sugebėjo pasveikti ir dešimtmečius gyventi aktyvų gyvenimą, nors liga nuolat tykojo šešėlyje.

 

Devintajame dešimtmetyje Sontag tapo aktyvia politine kovotoja, o jos drąsa pasiekė viršūnę per Sarajevo apgultį. Tuo metu, kai miestas buvo apšaudomas, ji keliavo ten statyti Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Tai buvo šokiruojantis poelgis daugeliui jos kolegų vakaruose – sėdėti rūsiuose prie žvakių šviesos ir repetuoti teatrą su žmonėmis, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Sontag tai laikė moraline pareiga: ji tikėjo, kad kultūra yra vienintelis dalykas, išlaikantis žmogaus orumą barbariškumo akivaizdoje. Jos buvimas Sarajeve buvo ne pozavimas, o nuoširdus pasišventimas, už kurį ji vėliau buvo paskelbta šio miesto garbės piliete.

 

Vėlyvuoju laikotarpiu pasirodė jos brandžiausi grožinės literatūros darbai, tokie kaip romanas „Ugnikalnio mylėtojas“ (1992) ir „Amerikoje“ (1999), už kurį ji gavo Nacionalinę knygų premiją. Nors ji visada save laikė pirmiausia romaniste, pasaulis ją vis tiek labiau vertino kaip genialių esė autorę. Sontag požiūris į save bėgant metams netapo nuolankesnis – ji vis dar buvo ta pati moteris, kuri galėjo nutraukti interviu, jei klausimas jai pasirodydavo per daug banalus. Ji jautė nuolatinį laiko trūkumą ir stengėsi perskaityti kiekvieną naują knygą, pamatyti kiekvieną svarbų filmą, lyg bėgdama nuo galutinės diagnozės.

 

Antrąjį kartą vėžys (šįkart gimdos) smogė dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir vėl Sontag demonstravo geležinę valią. Ji išgyveno dar vieną sudėtingą operaciją ir varginantį gydymą, neprarandama darbingumo. Jos paskutinė didelė esė knyga „Žvelgiant į kitų skausmą“ (2003) vėl grįžo prie kančios temos, analizuojant, kaip mes vartojame karo ir smurto vaizdus. Tai buvo atsisveikinimas su pasauliu, kuriame ji visą gyvenimą bandė būti budri liudininkė. Sontag nemėgo silpnumo ir ligos sukeltų kūno pokyčių, todėl kovojo už savo išvaizdą ir intelektualinį aštrumą iki paskutinės akimirkos.

 

Galiausiai 2004 metais jai buvo diagnozuota mielodysplastinis sindromas, peraugęs į ūmią leukemiją – tai buvo ilgalaikių, agresyvių vėžio gydymų, kurie anksčiau išgelbėjo jai gyvybę, pasekmė. Jos paskutinės dienos Niujorko ligoninėje buvo tragiškos ir kartu didingos. Net merdėdama ji reikalavo, kad jai būtų skaitomos naujienos, ir pyko ant savo sūnaus, kai šis bandė užuominomis kalbėti apie artėjančią pabaigą. Ji mirė 2004 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 71 metų. Sontag palikimas – tai ne tik krūva knygų, bet ir pavyzdys intelektualės, kuri savo gyvenimą pavertė nuolatiniu, bekompromisiu mąstymo aktu, niekada neleidusi sau prabangos būti paviršutiniška.

 

Susan Sontag liko istorijoje kaip „intelekto tironė“ ir kartu viena jautriausių moderniosios kultūros stebėtojų. Jos santykiai su fotografe Annie Leibovitz, nors ir nebuvo iki galo įvardinti kaip santuoka, tapo vienu garsiausių intelektualinio ir kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Sontag mirė taip, kaip ir gyveno – priešindamasi bet kokiai interpretacijai, kuri bandytų ją supaprastinti iki „aukos“ ar „ligonės“. Ji liko amžinu judėjimu, balsu, kuris visada vertė abejoti tuo, ką matome, ir reikalavo iš meno bei gyvenimo kažko daugiau nei tiesiog pramogos.

 

KNYGA „LIGA KAIP METAFORA“ (1978)

 

Kūrinys „Liga kaip metafora“ (1978) atsirado iš pačios Susan Sontag asmeninės kovos su ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Gydydamasi ji pastebėjo, kad pacientai kenčia ne tik nuo fizinio skausmo, bet ir nuo slegiančio kultūrinio bagažo – metaforų, kuriomis visuomenė apgaubia sunkias ligas. Sontag tikslas buvo demitologizuoti ligą ir išlaisvinti ligonį nuo moralinės naštos, kurią užkrauna kalba. Ji teigė, kad liga nėra dvasinė bausmė ar charakterio yda, o tiesiog biologinis procesas, kurį reikia gydyti medicininėmis priemonėmis, o ne interpretacijomis.

 

Pagrindinis esė taikinys – nuostata, kad vėžį sukelia emocinis uždarumas arba „vėžinis charakteris“. Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarias psichologines teorijas, teigiančias, kad žmonės „suserga savimi“ arba kad jų nesugebėjimas išreikšti jausmų manifestuojasi kaip auglys. Autorės nuomone, tokios teorijos tik dar labiau traumuoja ligonį, paversdamos jį atsakingu už savo ląstelių mutaciją. Ji reikalavo žvelgti į vėžį be jokios mistikos, matydama jame tik mechaninį gedimą, kurį turi šalinti gydytojai, o ne dvasininkai ar psichoterapeutai.

 

Sontag lygino vėžį su tuberkulioze, kuri XIX a. buvo romantizuojama kaip „dvasingų asmenybių“ ir menininkų liga, suteikianti savotiško trapumo ir grožio. Priešingai nei tuberkuliozė, vėžys XX a. tapo gėdos ir baimės simboliu, asocijuojasi su invazija, puvimu ir mirties nuosprendžiu. Autorė pabrėžė, kad karinė terminologija – „kova su vėžiu“, „ląstelių invazija“, „chemoterapijos arsenalas“ – sukuria paranojišką aplinką, kurioje ligonis jaučiasi kaip mūšio laukas, o ne žmogus, kuriam reikia ramybės ir racionalaus gydymo.

 

Knygoje taip pat analizuojama, kaip liga naudojama kaip politinis įrankis. Sontag pastebėjo, kad terminas „vėžys“ dažnai pasitelkiamas apibūdinti tam, kas visuomenėje laikoma blogiu: korupcijai, ideologiniams priešams ar socialinėms problemoms. Toks kalbos vartojimas ne tik demonizuoja ligą, bet ir daro ją tabu. Rašytoja argumentavo, kad tol, kol liga bus naudojama kaip metafora kažkam bjauriam apibūdinti, tikri pacientai jausis stigmatizuoti ir izoliuoti nuo „sveikųjų karalystės“.

 

„Liga kaip metafora“ tapo revoliuciniu tekstu medicinos etikos ir humanitarinių mokslų srityje. Sontag pavyko pakeisti vakarų visuomenės požiūrį į sergantįjį, skatinant empatiją ir racionalumą vietoje mistifikacijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, ji papildė šį darbą esė „AIDS ir jos metaforos“, kurioje pritaikė tuos pačius principus naujai epidemijai, vėlgi kovodama prieš ligos pavertimą moraliniu vertinimu.

 

Sontag palikimas šioje srityje yra priminimas apie kalbos galią formuoti mūsų fizinę realybę. Ji pati savo pasveikimą laikė ne stebuklu, o mokslo pergale ir savo intelektualinio užsispyrimo rezultatu. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminis skaitinys visiems, norintiems suprasti, kaip kultūriniai vaizdiniai veikia mūsų santykį su kūnu, mirtingumu ir tiesa.

 

KNYGA „ATSIŽADĖKIME INTERPRETACIJOS IR KITOS ESĖ“

 

Rinkinio „Atsižadėkime interpretacijos ir kitos esė“ (Against Interpretation and Other Essays, 1966) pasirodymas buvo tas lūžio taškas, kuris Susan Sontag pavertė ne tiesiog autore, o intelektualiniu fenomenu. Šis tekstas tapo savotišku 7-ojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos manifestu, sudrebinusiu tradicinio meno suvokimo pamatus. Pagrindinė Sontag tezė buvo radikali ir tuo metu šokiruojanti: menotyra ir kritika, bandydamos visur surasti „paslėptą prasmę“, iš tiesų meną nuodija ir tolina mus nuo tiesioginio patyrimo.

 

Sontag teigė, kad šiuolaikinė interpretacija yra „intelekto kerštas menui“. Pasak jos, kritikai tapo panašūs į vertėjus, kurie meno kūrinį laiko tik šifruotu pranešimu, kurį reikia išlukštenti. Ji kritikavo marksistinį ir froidistinį požiūrius, kurie paveikslą ar filmą redukuoja iki politinių ar seksualinių simbolių. Rašytoja pabrėžė, kad toks krapštymasis po turinį nužudo kūrinio jusliškumą – mes nustojame matyti spalvas, girdėti garsus ir jausti formą, nes per daug skubame atsakyti į klausimą „ką tai reiškia?“.

 

Viena garsiausių šio rinkinio frazių – „Vietoj hermeneutikos mums reikia meno erotikos“. Šiuo šūkiu Sontag kvietė mus atgauti savo pojūčių aštrumą. Ji ragino kritikus ne aiškinti, ką kūrinys sako, o aprašyti, kaip jis veikia ir kaip jis yra. Jos manymu, šiuolaikinis žmogus yra persisotinęs informacija, todėl jo pojūčiai yra atbukę; meno paskirtis yra tuos pojūčius sužadinti, o kritikos pareiga – padėti tam įvykti, o ne užstoti kūrinį sausomis teorijomis.

 

Rinkinyje taip pat pasirodė fundamentalioji esė „Pastabos apie Kempą“ (Notes on „Camp“), kuri pirmą kartą intelektualiai įteisino kičą, ekstravaganciją ir dirbtinumą. Sontag čia analizavo estetiką, kuri mėgaujasi „pertekliumi“ ir „blogu skoniu“, paverčiant tai savotiška meno forma. Ji drąsiai gretino aukštąją kultūrą (kaip Bellini operos) su populiariąja kultūra (komiksais ar popmužika), teigdama, kad rimtumas nebėra vienintelis kriterijus vertinant meną. Tai buvo milžiniškas žingsnis link postmodernizmo, kur riba tarp „elito“ ir „masių“ pradėjo nykti.

 

Knyga taip pat išsiskyrė savo dėmesiu Europos avangardui – Sontag supažindino Amerikos skaitytojus su tokiais kūrėjais kaip Jeanas-Lucas Godard’as, Robertas Bressonas ar Simone Weil. Ji rašė apie kiną kaip apie svarbiausią moderniųjų laikų meno formą, kuri geriausiai priešinasi interpretacijai, nes jos vaizdinė jėga yra tiesioginė ir triuškinanti. Sontag kritika pasižymėjo ypatingu aštrumu ir intelektualiniu stiliumi, kuris pats savaime priminė meno kūrinį – jos sakinys buvo preciziškas, šaltas, bet uždegantis aistrą mąstyti.

 

Galutinis šio rinkinio poveikis buvo tas, kad Sontag suteikė leidimą naujai kartai tiesiog mėgautis kultūra be kaltės jausmo. „Atsižadėkime interpretacijos“ išmokė mus, kad žiūrėti į paveikslą ar filmą ir jausti jo formos teikiamą malonumą yra vertybė pati savaime. Tai buvo intelektualinis išsilaisvinimas, po kurio kritika nebegalėjo grįžti į senus, sauso moralizavimo rėmus. Sontag tapo modernybės balsu, įrodžiusiu, kad mąstymas apie meną gali būti toks pat intensyvus ir jaudinantis kaip ir pats menas.

 

KITA SUSAN SONTANG ASMENYBĖS PUSĖ

 

Nors Susan Sontag viešumoje spinduliavo šaltą intelektualinį autoritetą, už jos griežto įvaizdžio slėpėsi gyvenimas, kupinas radikalių įpročių ir asmeninių dramų, kurios net bohemiškame Niujorko kontekste atrodė ekstremalios. Jos neįtikėtinas darbingumas ir aštrus rašymo tonas turėjo tamsiąją pusę – septintajame dešimtmetyje rašytoja intensyviai vartojo amfetaminą. Tai leisdavo jai nemiegoti kelias paras iš eilės, ryjant knygas ir rašant be perstojo, tačiau kartu stimuliavo nuolatinę paranoją bei emocinį nestabilumą, kuris vėliau persismelkė į jos asmeninius santykius.

 

Šis bekompromisis santykis su intelektu prasidėjo dar jos santuokoje su Philipu Rieffu. Sklando pagrįsti įtarimai, kad Sontag faktiškai parašė didžiąją dalį jo garsiausios knygos apie Freudą. Po skyrybų įvyko šokiruojantis „intelektualinis sandoris“: Susan sutiko atsisakyti bendraautorystės teisių ir ištrinti savo vardą iš knygos viršelio mainais į tai, kad Rieffas nekovos dėl sūnaus globos. Ji tiesiogine prasme paaukojo savo ankstyvąjį genijų už asmeninę laisvę ir galimybę auginti sūnų viena.

 

Sontag buitis Niujorke taip pat priminė savotišką kontroliuojamą katastrofą. Nors ji buvo mados ikona, jos namuose viešpatavo chaosas – knygų krūvos ant grindų ir nuolatiniai dūmų debesys. Jos biblioteka, kurią sudarė apie 15 000 kruopščiai pagal temas ir chronologiją suklasifikuotų tomų, jai buvo „haliucinacijų mašina“. Ji galėjo įniršti, jei kas nors sujudindavo knygą bent per milimetrą, nors tuo pat metu demonstravo visišką abejingumą maistui ar namų tvarkai, visą energiją skirdama tik savo įvaizdžiui, kurio ašimi tapo garsioji balta plaukų sruoga.

 

Privatus rašytojos emocinis gyvenimas buvo dar tamsesnis, nei rodė jos viešas įvaizdis. Po mirties išleisti dienoraščiai atskleidė jos poreikį būti intelektualiai ir emociškai dominuojamai, o jos ryšiai su moterimis dažnai pasižymėdavo sadomazochistiniais atspalviais ir emociniu žiaurumu. Sontag jautė nuolatinį konfliktą tarp galingo autoriteto, kurį vaidino pasauliui, ir gilaus neadekvatumo jausmo privačioje erdvėje, kur meilė jai dažnai asocijavosi su skausmingu intensyvumu ir galios žaidimais.

 

Sontag garsėjo ir neįtikėtinu intelektualiniu snobizmu – ji galėjo būti demonstratyviai grubi su tais, kuriuos laikė „neįdomiais“, tačiau tuo pat metu jautė vaikišką silpnybę pop kultūros žvaigždėms. Ji žavėjosi Patti Smith, leido laiką su Andy Warholu ir sugebėdavo viename sakinyje sujungti Heideggerio filosofiją su roko muzikos analize. Tai šokiravo sausus akademikus, tačiau jai tai buvo būdas įrodyti, kad aukštasis intelektas neturi sienų, jei tik objektas yra pakankamai „kempinis“ ar autentiškas.

 

Paskutinis ir bene labiausiai visuomenę sudrebinęs jos gyvenimo akcentas įvyko jau po mirties, per Annie Leibovitz objektyvą. Nors penkiolika metų trukusio ryšio metu Sontag niekada neleido Annie vadinti jos savo partnere, po Susan mirties Leibovitz nufotografavo jos kūną morge. Šis vaizdas – mirusi intelektualė su savo garsiąja sruoga – vėliau buvo išspausdintas fotografijų knygoje, sukeldamas didžiulį skandalą. Susan sūnus Davidas tai pavadino vizualiniu iškrypimu, tačiau tai tapo galutiniu, šokiruojančiu Sontag gyvenimo tašku, kuriame asmeninis intymumas ir viešas menas susidūrė pačiu brutaliausiu būdu.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: feministė Andrea Dworkin apie santuokos instituciją ir moterų nusavinimą vyrams

 

Sveiki!

 

„Santuoka yra institucija, sukurta tam, kad moteris taptų asmenine vyro tarnaite ir jo nuosavybe, patvirtinta valstybės parašu.“ Andrea Dworkin

 

Šią įdomią asmenybę, kuri, manau, mūsų Marijos žemelėje ne visiems patiktų, aptikau Olivios Laing knygoje „Kūnas ir laisvė“. Nesu didelis radikalaus feminizmo šalininkas, tačiau tas jų pyktis vyrams iš esmės suvokiamas.

 

Andrea Dworkin buvo viena ryškiausių XX a. pabaigos JAV radikaliojo feminizmo figūrų, kurios gyvenimas ir darbai tapo bekompromisės kovos prieš patriarchalinį smurtą simboliu. Gimusi 1946 metais, ji anksti pasinėrė į politinį aktyvizmą, tačiau jos teorines įžvalgas vėliau subrandino itin skaudi asmeninė patirtis. Dworkin nebuvo tiesiog akademinė teoretikė; ji buvo kovotoja, kurios balsas sklido iš pačių tamsiausių moterų išnaudojimo užkaborių, siekiant demaskuoti galios struktūras, kurias visuomenė dažnai laikė natūraliomis ar net romantiškomis.

 

Lūžio tašku jos gyvenime tapo santuoka su olandų aktyvistu, kurios metu ji patyrė brutaliausią fizinį ir psichologinį smurtą. Pabėgusi nuo smurtautojo Europoje, ji liko be pragyvenimo šaltinio, patyrė skurdą ir netgi buvo priversta verstis prostitucija, kad išgyventų. Šis laikotarpis jai tapo skaudžia pamoka apie moters kūno pavertimą preke ir visišką teisinį bei socialinį moters bejėgiškumą prieš vyro agresiją. Būtent šios trauminės patirtys tapo pamatu jos radikalėjimui: ji suprato, kad moterų priespauda nėra atsitiktinė, o sisteminė, įsišaknijusi pačiose visuomenės institucijose.

 

Grįžusi į JAV, Dworkin savo pyktį ir įžvalgas pavertė literatūrine galia, išleisdama fundamentalius veikalus, tokius kaip „Woman Hating“ ir „Pornography: Men Possessing Women“. Šiose knygose ji negailestingai analizavo, kaip kultūra, pasakos, religija ir pramogų industrija normalizuoja neapykantą moterims. Jos teigimu, pornografija nėra saviraiškos laisvė, o politinis įrankis, skirtas dehumanizuoti moteris ir paversti jas objektais, taip užtikrinant vyrų dominavimą ne tik lovoje, bet ir viešajame gyvenime.

 

Vėlesniame veikale „Intercourse“ ji išplėtojo itin kontraversišką lytinės politikos teoriją, kurioje lytinį aktą nagrinėjo kaip politinį įvykį. Dworkin įtaka feminizmui buvo milžiniška: ji kartu su Catharine MacKinnon inicijavo teisinius pokyčius, siekdama, kad pornografija būtų pripažinta civilinių teisių pažeidimu. Nors jos idėjos sukėlė didžiulį susipriešinimą net pačių feminisčių gretose, ji privertė pasaulį diskutuoti apie smurtą šeimoje ir seksualinį išnaudojimą kaip apie struktūrines problemas, o ne privačias nelaimes.

 

Jos pozicija apie santuoką kaip instituciją, paverčiančią moterį asmenine tarnaite ir nuosavybe, kyla iš įsitikinimo, kad istoriškai ši sąjunga buvo sukurta ne meilei, o turtiniams ir galios santykiams įtvirtinti. Dworkin manymu, valstybės parašas ant santuokos liudijimo simbolizuoja teisinį moters autonomijos perdavimą vyrui, kur moters darbas namuose, jos kūnas ir net pavardė tampa pavaldūs vyro poreikiams. Ji kritikavo faktą, kad ilgą laiką įstatymai netgi nepripažino prievartos santuokoje sąvokos, tarsi parašas ant dokumento suteiktų vyrui neribotą teisę į moters kūną bet kokiomis sąlygomis.

 

Galiausiai Andrea Dworkin palikimas yra nuolatinis priminimas apie tai, kokią kainą moterys moka už tylėjimą ir prisitaikymą. Nors jos žodžiai dažnai buvo vadinami radikaliais ar net skandalingais, jie tapo skydu daugybei moterų, išdrįsusių įvardyti patirtą smurtą. Ji tikėjo, kad tik visiškai apnuoginus ir sugriovus senąsias priespaudos formas, įmanoma sukurti pasaulį, kuriame moters orumas nebūtų derybų objektas nei gatvėje, nei pornografijos ekrane, nei santuokiniame guolyje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 176: prie ko priveda nuolatinis savęs ir kitų vertinimas?

Sveiki!

 

Kodėl dažnai mes jaučiamės blogai? Dėl to, kad nuolatos save vertiname. Tam tikra prasme tie tinginiai, kurie sėdi ant sofos ir kitus kritikuoja, bet patys vangiai kokią gali sau pretenziją surasti, yra kur kas šiuo aspektu laisvesni, nei tie perfekcionistai ir darboholikai, kurie deda didžiules pastangas, kad įrodytų, užsidirbtų, būtų vertinami.

 

Tačiau, kas nutinka, kai nustojame statyti save į poziciją „aš turiu būti vertas, todėl pasistengsiu...“? Argi tai nėra tyli prievarta prieš save patį? Juk daug laisviau ir paprasčiau gyventi ir būti aukštesnėse vibracijose, o ne smurtiniame burbule prieš save pozicijoje. Manau, kapitalizmas, savivertės trūkumo iliuzija bus daugelį iš mūsų paklaidinusi, tą įsitikinimą reikia aplenkti per kilometrą. Juk iš esmės mes neturime vergauti troškimui gauti iš aplinkos pliusų, todėl manau, kad mūsų ugdymo įstaigose, kur įvertinimas tampa pažymiu, o kapitalistinėje santvarkoje už darbą – pinigai, mes jaučiamės gerai išdresiruoti ir paklūstantys šiai sistemai, tampame pragmatiški ir reiklūs sau ir kitiems.

 

Geriau... Ką gali geriau nei visa tai? Žiūrėti, kaip lėtai leidžiasi snaigė, nukrenta ant nosies ir ištirpsta. Tą akimirką, kai nevertini, esi visas toks, koks esi, be trūkumų ir TAI YRA TAI.

 

Maištinga Siela

Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Imanuelis Kantas apie tai, kad laimė yra vaizduotės idealas, o ne proto

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas – XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m. veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

 

Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus, logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys, todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.

 

Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą: bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando brėžti protas ar visuomenės dekalogas.

 

Maištinga Siela

Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela