Tai, kad Latvija savo
nepriklausomybę paskelbė vėliausiai iš visų Baltijos šalių – praėjus devyniems
mėnesiams po Lietuvos ir Estijos – lėmė ypač sudėtingos geopolitinės bei
karinės Pirmojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybės. Kol 1918 metų vasarį
Rusijos imperijos armija traukėsi, o kaizerinės Vokietijos kariuomenė dar tik
skverbėsi į šiaurę, Lietuva ir Estija spėjo pasinaudoti trumpu vakuumu ir
paskelbti savo valstybingumą, tačiau tuo metu beveik visa Latvijos teritorija
jau buvo visiškai okupuota Vokietijos, o Ryga vokiečių rankose buvo dar nuo
1917 metų rudens.
Be to, Latvijos padėtį sunkino didelis gyventojų
išblaškymas – daugybė latvių buvo pasitraukę į Rusijos gilumą kaip pabėgėliai,
o stipriausi kariniai daliniai – latvių šauliai – tuo metu kovėsi Rusijos
pilietiniame kare bolševikų pusėje, tad šalies viduje trūko vieningos politinės
ir karinės jėgos. Situaciją dar labiau komplikavo įtakingi Baltijos vokiečių
dvarininkai, kurie, remiami Vokietijos valdžios, bandė įkurti marionetinę
Jungtinę Baltijos Kunigaikštystę ir taip sužlugdyti latvių tautinio
apsisprendimo idėją. Tik 1918 metų lapkričio 11 dieną Vokietijai kapituliavus
Vakarų fronte, atsivėrė realus istorinis langas – pagrindinės latvių politinės
partijos sugebėjo įveikti vidinius nesutarimus, suformavo Latvijos Tautos
Tarybą ir jau po savaitės, lapkričio 18 dieną, tuometiniame Rygos Antrajame
miesto teatre (dabartiniame Latvijos nacionaliniame teatre) iškilmingai
paskelbė nepriklausomą ir demokratinę Latvijos Respubliką.
Šiandien lapkričio 18-oji latviams yra svarbi, itin
iškilminga ir emociškai vienijanti valstybinė šventė, kurios metu visa šalis
pasipuošia tamsiai raudonos ir baltos spalvų vėliavomis, o gyventojai prie
drabužių segasi specialius valstybės vėliavos spalvų kaspinėlius. Šventinė
diena tradiciškai prasideda iškilmingomis pamaldomis Rygos Domo katedroje,
vėliau vyksta oficialus Latvijos ginkluotųjų pajėgų ir sąjungininkų karinis
paradas lapkričio 11-osios krantinėje bei gėlių padėjimo ceremonija prie Laisvės
paminklo, kuriame budi garbės sargyba. Vakarop visoje šalyje rengiami
šventiniai koncertai, bendruomenių susibūrimai ir tradicinės eitynės su
deglais, simbolizuojančios šviesos pergalę prieš tamsą ir pasiaukojimą už
tėvynę, o kulminacija tampa šalies prezidento sveikinimo kalba prie Laisvės
paminklo, visų susirinkusiųjų vieningai giedamas valstybinis himnas „Dievs,
svētī Latviju!“ bei įspūdingi šventiniai fejerverkai arba lazerių ir šviesų
instaliacijos virš Dauguvos upės.
Žinote tą dvejopą jausmą, kai išeini iš kino salės ir
galvoji, kad norėtum tučtuojau sušukti visiems sinefilams, kad tučtuojau, kol
yra galimybė, nueitų į kino teatrą pasižiūrėti Nathan Fielder ir Lance
Oppenheim sukurtą dokumentinį eksperimentinį kino filmą „Pamatysi viską“
(angl. You Can See Everything) (2026), kuris pasaulyje sukėlė
daug diskusijų ir, galima sakyti, pamažu tampa vienu ryškiausiu šių metų kino
įvykių. Kad filmas bus geras, įtraukiantis ir kiek keistokas, to beveik net
neabejojau, nes jau buvau miglotai girdėjęs įdomių atsiliepimų, tačiau po
visko, ką pats patyriau ir jaučiau, noriu pasakyti, kad filmas įeis į šių metų
mano top geriausių, tad čia pabandysiu pasakyti kodėl.
Manau, dokumentinis žanras yra tas, kurio norėčiau daugiau
pamatyti ir žiūrėti, nes jis dažnai sukelia daug asmeninio smalsumo ir užlopo
spragų. Nieko nebuvau girdėjęs apie amerikiečių mokslininkę Elizabeth Holmes
(g. 1984), apie kurią ir yra sukurtas šis filmas, o jos asmenybė JAV-ose sukėlė
nepaprastą skandalą. Pasirodo, būdama devyniolikos, Elizabeth Holmes metė
prestižines chemijos inžinerijos studijas Stanforde, kad sukurtų revoliucinį
kraujo tyrimą iš vieno piršto dūrio. Ši vizija pritraukė šimtus milijonų
dolerių investicijų ir jos bendrovę „Theranos“ pavertė 9 milijardų dolerių
vertės milžine. Tačiau paaiškėjus, kad technologija iš tiesų neveikia, o
rezultatai buvo klastojami, kruopščiai kurta imperija akimirksniu žlugo.
Galiausiai teismas ją pripažino kalta dėl sukčiavimo ir skyrė ilgametę laisvės
atėmimo bausmę, o tiksliau – 11 metų (šiuo metu kalėjimas metams sutrumpintas),
tad moteris tęsia bausmę, kol mažametį vaiką augina jos partneris Billy Evans.
Visus milijardus moteris prarado akimirksniu, kai tik paaiškėjo afera,
Elizabeth, kaip teigiama filme, nuoširdžiai nesidomėjo savo finansais ir
nepardavė akcijų, todėl liko po visko ne tik be nieko, bet ir amžinai skolinga.
Amerikiečių žiniasklaidą ją nupiešė kaip ypatingo gebėjimo melagę, aferistę ir
manipuliatorę, tad šis filmas, pradėtas filmuoti daugmaž 2023 metais, likus
35-34 dienoms iki moters įkalinimo.
Jau vien be filmo medžiaga, kurią žinojo platusis
pasaulis, yra įspūdinga. Ji sulaukė nepaprasto susidomėjimo, o 2022 metais
pasirodė ir mini vaidybinis serialas „The Dropout“, kuriame „Emmy“ pelnė pačią
Elizabeth suvaidinusi aktorė Amanda Seyfried, pastaroji pasirodo šiame
vaidybiniame filme ir suvaidina pačią save ir tam tikrose scenose pratęsia Elizabeth...
Filmas toks keistas ir psichologiškai įtraukiantis,
kad sunku atskirti ribas, kur čia yra tikroji dokumentika, kur suvaidinta, kur
paties režisierių manipulicinis montažas. Visą filmą žiūrovas yra panardinamas
į abejonę, kad tai, ką mato, yra užsakomoji medžiaga amerikiečių visuomenei,
kuri pasmerkė E. Holmes, kol galų gale pats režisierius, atvirai tiriantis šią
istoriją tampa tarsi detektyvas Puaro ir pradeda narstyti ir analizuoti savo
nusamdytus klientus. Atrodo, jog visoje šioje istorijoje yra nemažai apgaulės
ir kaukių, tačiau jos nenulupamos, tik pakeičiamos perspektyvos, galimybių
išklotinės. Ypač kontraversiškai atrodo Elizabeth sutuoktinis Billy, kuris
atrodo kaip pats didžiausias aferistas, valdantis nekaltosios, trapiosios ir
meluoti nemokančios Elizabeth gyvenimą ir įvaizdį, tad iš šio projekto tikisi
slapta daug uždirbti, nors ir projektui pasibaigus jis atsisakė bet kokių
pretenzijų į filmo honorarą.
Vienas įdomiausių niuansų – kalbinis Elizabeth klodas,
kaip ji aiškina savo supratimą apie išradimą ir kaip tuos sakinius supranta likęs
pasaulis. Elizabeth Holmes sukūrė startuolį „Theranos“, kuris pažadėjo
revoliucinius, greitus ir nebrangius kraujo tyrimus atlikti naudojant vos kelis
lašus kraujo iš piršto dūrio. Holmes dokumentikoje atrodo kaip išplautomis smegenimis,
net nelabai mokslininkė, kuri galėtų ką nors sukurti. Įtampa kaskart auga kaip
kokiame kriminaliniame filme ir, atrodo, režisierius pateiks netrukus tikrąją
aferą, tačiau čionai istorija pakrypsta kita linkme. Į filmą pakviečiama aktorė
Amanda Seyfried, kuri iš naujo tyrinėja savo personažę iš režisieriaus
nufilmuotų prieš įkalinimo scenų. Šios scenos jau apgalvotos ir dokumentiniame
filme surežisuotos, motyvuojant tuo, kad Holmes problema nėra vien tik galima
afera, bet ir visuomenės ir nusikaltėlės santykis, kurį formuoja tas garsusis
mini serialas, kuriame nusifilmavo Amanda. Aktorė taip pat užpildo tas linijas,
kuriose tikroji Holmes kalėdama negalėjo būti nei įrašoma, nei nufilmuojama...
Filmas sukelia didelį tokį diskusinį rezonansą. Kaip meno
kūrinys „Pamatysi viską“ yra dokumentinis filmas, slepiantis savyje meninio
kino užuominas. Kūrėjai spekuliuoja tikrove dokumentinio kino žanro
stilistikoje, tačiau atvirai žaidžia ir koketuoja su žiūrovu, kad jis suprastų,
jog kartu visa tai yra ne dėl tiesos, o dėl to, kad žiūrovas suvoktų, jog tiesa
kine neegzistuoja, ji priklauso nuo to, kas spekuliuoja medžiaga ir kaip ta
medžiaga pateikiama. Pačiai E. Holmes filmas turėjo būti atsivėrimas
visuomenei, tačiau kūrėjai šią istoriją pavertė aukštos prabos meninio kino
prieskoniu turinčiu filmu, kuris skatina kritinį mąstymą, tačiau kartu išlaiko
kažin kokią nenusakomą analitinę detektyvinę kriminalinę liniją. Ta žanrų maišaties
tekstūra tampa, mano galva, ne vien įtaigaus stiliaus naratyvo pasakojimo žaismė,
kiek būdas kalbėti – pasikartosiu – apie tariamą objektyvumą ir žinojimą apie kitų
gyvenimus apskritai iš medijų pasaulio.
Labai patiko šis filmas. Seniai nesijaučiau, kad
būčiau tiek paniręs į medžiagos analizę ir patyręs tą intelektualųjį žaidimą su
pop kino atpažįstamais elementais, kurie pasitarnauja ne lėkštumui, bet
žaidybiniam intelektualiam rebusui. Kas iš tikrųjų toji Elizabeth Holmes ir kas
per keista jos nežemiška ir elfiška asmenybė? Filmas jums neatsakys, o ir
nereikia. Apie ją dar ilgai bus kuriami kino filmai ir, manau, kol ji pati
išėjusi iš kalėjimo neprabils, tol nesužinosime, ar ji blogio genijus ėriuko
kailyje, ar iš tikrųjų aukštesnės sąmonės ir nesavanaudiškumo asmenybė. Bet
kokiu atveju, šiemet „Pamatysi viską“ yra filmą, kurį rekomenduočiau būtinai
patyti.
Su metais suprantu, kad bet ko nebepažiūrėsiu ir nuo
masinio kino madų bei to, kiek kino kas savaitę pasirodo, jau nebepavysiu jokio
kino spartuolio kaip prieš 15 metų, o jau, tikriausiai, kad ir nebeturiu tokio
apetito, tačiau kinas nei masinis, nei nepriklausomas iš mano akiračio niekur
nedingo, tik sumažėjo srautai. Suprantu, kad pamatyti gerai surežisuotą
trilerio taip lengvai jau nebepavyks, tad didelių lūkesčių šiam žanrui jau
seniai nebekeliu, tad, galima sakyti, nieko nesitikėjau ir iš Sean Byrne režisieriaus
darbo „Pavojingi gyviai“ (angl. Dangerous Animals) (2025),
kurį, beje, visai neblogai pasitiko tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.
Filmas remiasi klasikų pramintais keliais ir šioje
istorijoje sujungiami iš esmės kultiniai „Nasrai“ su įprastomis žmonių laive
pagrobimo istorijomis. Istorijoje veikia du jauni seksualūs (o kaip kitaip?!)
veikėjai: Zefyra (aktorė Hassie Harrison) ir Mozė (aktorius Josh Heuston). Pastarieji
susitinka, pasimyli, tačiau nei 24 valandos nepraėjus Zefyra pagrobiama psichinio
serijinio žudiko Briuso (aktorius Jai Courtney). Pastarasis atviroje jūroje
rengia už atitinkamą kainą turistų poroms pasiplaukiojimą narve tarp ryklių
pramogas, tačiau niekas nežino, kad Briusą kur kas labiau už pinigus domina
pavojingi nufilmuoti tikroviški žaidimai... Toliau galite įsivaizduoti, kas daugmaž
vyksta, nes iš tikrųjų taip ir vyksta.
Filmas lengvai įtraukia, lengvai pasakoja, lengvai
žadina siaubo reakcijas, tačiau nei naujos idėjos, nei naujų režisūrinių
triukų, nei įdomesnių siužetinių vingių, deja, nepasiūlo. „Pavojingi gyviai“
absoliučiai perpasakoja ir pertransoformuoja devinto ir dešimto dešimtmečio
siaubo trilerius apie ryklius, o veikėjų tipažai tikriausiai sukurti tyčia iš
nostalgijos tokie pat: jaunystės kultas ir lėkštas, religinių keistų
įsitikinimų turintis vienkryptis, primityvus ir nesudėtingas blogiukas, kuriam
nuolatos pagal scenarijų sekasi sutramdyti savo besipriešinančias aukas ir
organizuoti savo cirką. Psichopatas, žodžiu, iš vadovėlio, tad nei režisierius,
nei scenaristai nemėgino pasigilinti ir papasakoti nors per nago juodymą kad ir
kiek sudėtingesnę psichopato psichologinę priežasčių ir pasekmių gyvenimą,
kaip, beje, ir pagrindinių veikėjų, primenančių tiek išvaizda, tiek logika „Penktadienis,
13“ siaubo filmo jaunimėlio tipažus.
Nepaisant to, kad filmas absoliučiai nieko naujo
nepateikia ir yra XX a. pabaigos filmų bumo kartotė, jis gan tvarkingai „užkemša“
pramoginio siaubo psichologinio trilerio nišą, tad labai tinka visokiems
Helovyno televiziniams fonams, prie kurių paprastai užmiegama. Gražūs aktoriai,
seni scenarijaus sprendimai, tačiau viskas nuspėjama. Žinokite, ko tikėjausi,
tą ir gavau: filmą, kurio nematę, nieko neprarasite.
Naujausi „Eurostat“
standartizuoti duomenys atskleidžia nepatogią tiesą: nors Baltijos šalys per
pastaruosius du dešimtmečius padarė milžinišką šuolį, visas regionas vis dar
išlieka tamsiausiu savižudybių žemėlapio tašku Europos Sąjungoje. Pažvelgus į
palyginamąsias europines suvestines, kuriose vertinamas standartizuotas
mirtingumas 100 tūkst. gyventojų, anti-reitingo viršūnėje tebestovi Lietuva su
18,8 atvejo. Antrojoje vietoje rikiuojasi Estija (14,3 atvejo), o geriausią,
nors ir vis dar nerimą keliančią, trečiąją poziciją tarp kaimynių užima Latvija
(14,0 atvejo). Norint suprasti tikrąjį šių skaičių mastą, užtenka pažvelgti į
bendrą ES vidurkį, kuris siekia 10,4 atvejo, arba į Pietų Europos valstybes,
tokias kaip Kipras (3,5) ar Graikija (4,3) – ten šis reiškinys fiksuojamas net
keturis ar penkis kartus rečiau nei pas mus.
Gilesnis žvilgsnis į naujausius nacionalinius
2024–2025 metų duomenis parodo, kad Lietuvoje situacija juda į priekį vėžlio
žingsniu, o už sausų skaičių slepiasi gilūs socialiniai plyšiai. Higienos
instituto ataskaitos liudija, kad po kelerius metus trukusio sąstingio, kai
rodiklis buvo įstrigęs ties 19,6 atvejo riba, 2025-aisiais pagaliau užfiksuotas
lūžis – šalyje nusižudė 524 žmonės, o santykinis rodiklis nusileido iki 18,1
atvejo 100 tūkst. gyventojų. Tačiau detalesnė statistika atskleidžia dramatišką
atskirtį: Lietuvoje vyrai iš gyvenimo pasitraukia keturis kartus dažniau nei
moterys, o Lietuvos kaimas išlieka kur kas pavojingesne vieta nei miestas –
provincijoje savižudybių dažnis siekia 22,9 atvejo, kai didmiesčiuose jis
sustoja ties 16,0 riba. Didžiausioje rizikos zonoje atsiduria darbingo amžiaus,
penktą–šeštą dešimtį įpusėję vyrai bei vieniši senjorai.
Šiauriausia Baltijos kaimynė Estija, ilgą laiką
laikyta regiono lydere psichikos sveikatos srityje, naujausiame europiniame
vertinime netikėtai praleido į priekį Latviją ir atsidūrė antrojoje vietoje.
Estijos nacionalinės sveikatos plėtros instituto duomenys rodo, kad šalyje
pastaraisiais metais savižudybių skaičius po truputį traukėsi – nuo 199 atvejų
2023-iaisiais iki 180 atvejų 2025 metais, o nacionalinis rodiklis buvo
nusileidęs iki 12,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Visgi Estijos statistikoje
išryškėja kita skaudi problema: nors santykinai dažniausiai žudosi pagyvenę
žmonės, didžiausią prarastų gyvenimo metų kainą šalis sumoka dėl jaunų ir
vidutinio amžiaus gyventojų netekčių. Dar skaudžiau nuskamba faktas, kad tarp
10–19 metų Estijos paauglių savižudybė išlieka viena pagrindinių mirties
priežasčių, nusinešančia daugiau nei ketvirtadalį visų šios amžiaus grupės
gyvybių.
Tuo tarpu Latvija, kurią tarptautinė statistika
šiandien iškelia į santykinai saugiausią poziciją Baltijos šalyse, demonstruoja
akivaizdžius pastarųjų metų sisteminių reformų vaisius. Per trejus metus
savižudybių skaičius šioje šalyje sumenko maždaug 11 procentų – nuo 266 atvejų
2023-iaisiais iki 238 atvejų 2025 metais, o tai atitinka maždaug 12,7–13,0
atvejo 100 tūkst. gyventojų. Vis dėlto Latvijos sveikatos specialistai skambina
pavojaus varpais dėl dviejų itin ryškių tendencijų: net 81 procentą visų savižudybių
šalyje įvykdo vyrai, o daugiau nei keturiuose iš dešimties atvejų žuvusiųjų
kraujyje aptinkama alkoholio. Net ir fiksuojant teigiamą lūžį, Latvijos
keliuose kasmet žūsta dvigubai mažiau žmonių nei pasitraukia iš gyvenimo savo
noru.
Norint suvokti, kokį kelią nuėjo visas Baltijos
regionas, būtina atsigręžti į šio amžiaus pradžią, kai visos trys valstybės
buvo atsidūrusios pasaulinių antirekordų epicentre. 2000-ųjų pradžioje
Lietuvoje savižudybių rodiklis perkopė 40 atvejų 100 tūkst. gyventojų ribą,
Latvijoje jis viršijo 30, o Estijoje siekė 28,2. Per du dešimtmečius visos trys
valstybės sugebėjo šiuos skaičius nukirsti daugiau nei perpus. Tačiau ši kreivė
niekada nebuvo tiesi – ją skaudžiai koregavo ekonominiai sukrėtimai, ypač 2008–2009
metų pasaulinė finansų krizė, po kurios savižudybių banga vėl buvo šovusi į
viršų. Pastaraisiais metais greito kritimo etapas baigėsi, o rodikliai ėmė
svyruoti, parodydami, kad lengvai pasiekiami pokyčiai jau išsemti.
Europos Sąjungos kontekste Baltijos šalių trajektorija
atrodo dviprasmiškai: regionas tapo sparčiausiai savo rodiklius gerinančia
Bendrijos dalimi, tačiau atotrūkis nuo likusios Europos vis dar lieka praraja.
Kol visos ES vidurkis per pastarąjį dešimtmetį ramiai ir tolygiai leidosi nuo
12,2 iki 10,4 atvejo, Lietuva visą narystės Bendrijoje laikotarpį beveik be
pertraukų išliko pirmoje vietoje pagal savižudybių dažnį. Latvija ir Estija tuo
metu nuolat balansavo tarp antrosios ir penktosios pozicijų, konkuruodamos su
Slovėnija bei Vengrija. Tarpusavio varžytuvėse ilgus metus lyderiavusi Estija
pastaruoju metu prarado pagreitį, o aktyvesnės Latvijos psichikos sveikatos
iniciatyvos leido jai nežymiai aplenkti šiaurinę kaimynę bendroje europinėje
rikiuotėje.
Atsakant į esminį klausimą, kas pastūmėja Baltijos
šalių gyventojus į tokią beviltišką ribą, psichikos sveikatos tyrėjai vieningai
sutaria – tai niekada nebūna viena konkreti priežastis, o greičiau lėtai
besikaupiantis biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių užtaisas.
Lemiamu vidiniu lūžiu tampa nepakeliamas emocinis skausmas ir įsitikinimas, kad
aklavietė neturi jokios išeities. Daugiau nei pusėje visų atvejų už savižudybės
slypi negydoma arba laiku neatpažinta sunki depresija bei kiti psichikos sutrikimai.
Situaciją dar labiau aštrina priklausomybė nuo alkoholio, kuri Baltijos regione
tradiciškai tampa pagrindiniu „vaistu“ nuo vidinės įtampos, tačiau iš tiesų tik
užgesina savisaugos instinktą ir išprovokuoja impulsyvius sprendimus.
Ne mažiau svarbus yra giliai įsišaknijęs kultūrinis ir
socialinis fonas, kuris visose trijose Baltijos valstybėse veikia beveik
identiškai. Mūsų visuomenėse vis dar gyvybingas toksiško vyriškumo mitas,
reikalaujantis iš vyro tyliai kentėti, nerodyti silpnumo ir niekada neprašyti
pagalbos. Kai prie šio emocinio uždarumo prisideda skyrybos, darbo praradimas,
finansinis nesaugumas ar atokių regionų socialinė izoliacija, žmogus lieka
visiškai vienas su savo krizėmis. Vyresniame amžiuje šį sąrašą papildo sunkios
lėtinės ligos, nuolatinis fizinis skausmas ir jausmas, kad tapai našta
artimiesiems.
Galiausiai, tyrėjai atkreipia dėmesį į sistemines
spragas ir istorinį šleifą, kuris vis dar stabdo spartesnį proveržį. Nors
pastaraisiais metais tiek Lietuva, tiek Latvija su Estija pradėjo diegti
nacionalinius savižudybių prevencijos mechanizmus, stiprina krizių centrus ir
plečia nemokamų emocinės paramos linijų tinklą, baimė būti „pažymėtam“
psichiatro kabinete vis dar paralyžiuoja tūkstančius žmonių. Skaičiuojama, kad
realią specialistų pagalbą Baltijos šalyse gauna tik nedidelė dalis kliniškai
reikšminga depresija sergančių gyventojų. Tai rodo, kad kova su šia tyliąja
epidemija nebus laimėta vien įstatymais ar finansavimu – tam būtinas gilus
visuomenės kultūrinis virsmas, kuriame laiku ištiesta pagalbos ranka taptų
stiprybės, o ne silpnumo ženklu.
Laukiau šio serialo tęsinio su nekantrumu, nes
ankstesni Ian Brennan ir Ryan Murphy sukurti „Monstro“ sezonai patiko. Ryano
Murphy ir Iano Brennano sukurta biografinė kriminalinė antologija vadinasi „Monstras“,
o kiekvienas jos sezonas turi atskirą, konkretų pavadinimą. Pirmasis
sezonas „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ (Monster: The Jeffrey Dahmer
Story) pasakoja apie pagarsėjusį JAV serijinį žudiką ir kanibalą Jeffrey
Dahmerį. Antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendesų istorija“
(Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story) nagrinėja brolių Menendezų bylą,
1989 metais nužudžiusių savo tėvus Beverli Hilse, o trečiasis sezonas
„Monstras: Edo Geino istorija“ (Monster: The Ed Gein Story) yra skirtas liūdnai
pagarsėjusiam žudikui bei kapų plėšikui Edui Geinui. Naujausias sezonas skirtas
jau ne kartą ekranizacijos sulaukusi Lizės Borden istorija, kuri ir stebina, ir
drauge šokiruoja „Monstras: Lizės Borden istorija“ (angl. Monster:
The Lizzie Borden Story), pastarosios asmenybė tapo centrine ketvirtojo
sezono figūra.
Ian ir Ryan Holivude sukūrė ištisą antologijų tinklą,
kuris demonstruoja savitą seksualų stilių ir nagrinėja pačias įvairiausias
istorijas, jas savaip interpretuoja, karikatūrina ir paverčia amerikietiškos
kultūros atributiniais prekiniais ženklais, kurie nebūtinai turi atrodyti
realistiški, nors ir yra dokumentuoti. Štai vienas sėkmingiausių ir ilgiausių
jųdviejų projektų – „Amerikietiška siaubo istorija“ jau sulaukė 13 sezono ir
kaskart vis atrodo prasčiau. Atrodo, kad tai, kas turėtų būti aname seriale,
kūrėjai visas galias atidavė taip pat siaubo nestokojančiam „Monstro“
projektui, kuriame galime atpažinti geriausius pirmųjų sezonų „Amerikietiško
siaubo istorijos“ kultūrinius dėmenis. Deja, gali būti, kad „Monstras“ taip pat
gali greitai išsikvėpti, kaip tai padarė kultinė „Amerikietiška siaubo istorija“.
Apie Lizę Borden sukurti net keli atskiri kino
projektai ir net 2014 metų serialas „Lizė Borden paėmė kirvį“ bei tęsinys „Lizės
Borden kronikos“, kuriuose nusifilmavo Christina Ricci, yra ir filmas „Lizė“,
kuriame pasirodė Kristen Stewart. Medžiaga nemenkai pažįstama masinio kino ir
serialo žiūrovams, tad visada įdomu, ką galima naujo pateikti, o naujiena yra
tai, kad Lizės vaidmuo patikėtas mažai kam žinomai jaunajai Ella Beatty
(aktorių Warreno Beatty ir Annette Bening dukrai), kuri savitos išvaizdos
sugebėjo vizualiai savitai perteikti Lizės Borden naują įvaizdį.
Tikroji Lizė Borden (1860–1927) buvo amerikietė iš Fol
Riverio miesto Masačiusetso valstijoje, tapusi vienos garsiausių XIX a.
pabaigos žmogžudysčių bylų JAV pagrindine įtariamąja. 1892 m. rugpjūčio 4 d.
jos tėvas Andrew Borden ir pamotė Abby Borden buvo žiauriai užkapoti kirviu
savo namuose, o pati Lizė, kuri tuo metu vienintelė iš šeimos narių buvo
namuose, buvo sulaikyta ir teisiama. Nors visi netiesioginiai įrodymai rodė jos
kaltę, 1893 m. prisiekusiųjų teismas ją išteisino, tačiau visuomenės akyse ji
liko atstumtąja iki pat savo mirties 1927 metais, o jos vardas ilgainiui tapo
JAV popkultūros ir folkloro dalimi.
Istorija sukonstruota, kaip jau ir būdinga šių autorių
antologijoms, chaotiškai klijuojant nechronologine seka istorijos fragmentus,
įpinant fantazy motyvų, paralelinių istorijų ir vizijų. Man patinka tas
sodrus, turtingas kultūrine prasme koliažas. Ypač juo mėgavausi trečiajame
sezone, o šiame autoriai tarsi pratęsia paralelinių siaubo istorijų koliažinį
žemėlapį. Moterų žudikių istorijos, atskleidžiančios „moteriško įniršio“ temą
skirtingose epochose. Pirmoji paralelė skirta XX a. pabaigos JAV serijinei
žudikei Aileen Wuornos (vaidina Sarah Paulson), kuri seriale vaizduojama kaip
apsėsta Borden legendos, taip palyginant skirtingą visuomenės požiūrį į
išteisintą pasiturinčią moterį ir nuteistą visuomenės atstumtąją. Antroji
linija per gotikinius prisiminimų intarpus pasakoja apie XVI a. vengrų
„Kruvinąją grafienę“ Elžbietą Batori (vaidina Vicky Krieps), kurios šiurpios
istorijos tarnaitės lūpomis veikia kaip psichologinis katalizatorius,
įkvepiantis Lizę nusikaltimui. Be to, kūrėjai į siužetą laisvai integravo ir
realią 1893 m. Berthos Manchester nužudymo kirviu bylą, pateikdami ją kaip
Lizės ir jos tarnaitės „repeticiją“ prieš tėvų žmogžudystę. Visi šie motyvai susukti
taip, kad atstumtosios žudikės iš esmės yra ne kraugerės, bet aukos, kurios
palūžusios priešinosi prieš savo smurtautojus taip, kaip išmanė.
Lizė Borden turi savo kampelį – balandžių pašiūrę ir
vyšnių sodą, tačiau jos pamotė (aktorė Rebecca Hall) ją nuolatos žemina ir
juodina, baudžia pačiomis baisiausiomis bausmėmis. Keisti Lizės tėvų santykiai
perteikti kaip Adamsų šeimynėlė: nelaiminga santuoka, grįsta ekonominiais
santykiais ir tuometinės visuomenės standartais paskatina veikėjus elgtis
anomaliai, o tiksliau – sadistiškai. Veikėjai nepanašūs į dokumentinio filmo
kartotes, autoriai nesistengia būti realistiški, jie žaidžia popkultūros
klišėmis ir kuria karikatūrinius personažus, kurie spalvingi, įdomūs, dažnai
vienkrypčiai, perspausti, o jų santykiai dažnai obsesiniai ir pagrįsti
seksualine motyvacija.
Lizės ir jos namų tarnaitės lesbietiška istorija itin
čionai išplėtota: kruopšti, įžvalgi europietė amerikiečių namuose dirba kaip
Pelenė, tačiau tampa ir meiluže tiek Lizei, tiek jos tėvui. Tarnaitė skaito
Lizei pasaką apie kraujo ritualo karalienę ir sužadina neribotas fantazijas. Serialas
tarsi demonizuoja pačią vaizduotę, jos beribę galią, nes vedina folklorinių
mitų Lizė imi idealizuoti mirtį, kraują ir atsinaujinimo, išsilaisvinimo
galimybes. Ir visa tai vyksta ne bet kaip, o skambant grupės „The Runways“ roko
muzikos 1976 m. hitui „Cherry Bomb“ fonui, kurį praniūniavau keletą serijų.
Man patiko ir šis sezonas. Sunku pasakyti, ar jis mano
mėgstamiausias, nes labai patiko trečiasis. Ir visiškai priešingai, nei
daugeliui, man pirmasis sezonas, labiausiai apdovanotas visokiomis nominacijos,
pasirodė labiausiai prėskas. Tai skonio reikalas. Man priimtinas šios
antologijos karikatūrizmas, netikėtos sąsajos su kitomis žudikų istorijomis,
apjungiant į vieną bendrą konceptualų įvalkalą. Neišvengiama šiame seriale ir
poteisminė Lizės naujas mito kūrimas, sufražistės fasadas, nors prieš
žmogžudystes tikroji Lizė dalyvavo įprastoje to meto bažnytinėje ir
labdaringoje veikloje (pvz., Moterų krikščionių blaivybės sąjungoje, ligoninės
komitete), tačiau politiniu moterų balsavimo teisės judėjimu ji nesidomėjo ir
aktyviai jame nedalyvavo nei prieš teismą, nei po jo, tad serialo politinis
finalinis akcentas daugiau išliko kūrėjų vizija, jog apskritai Lizės asmenybė
buvo auka, kuri savo jėgomis kovodama prieš blogį išvadavo ne vien save, bet ir
prisidėjo prie moterų aktyvisčių. Sufražistės realiame gyvenime, kaip teigia
šaltiniai, nepaisant visuomenės pasmerkimo gynė Lizė Borden. Aistringai
papasakota istorija yra šiurpi, bet šiurpiausia šįkart ne pjaustomi lavonai
(kaip trečiajame sezone), bet būtent tas rafinuotai ir teatrališkai perteiktas
psichologinis smurtas, vyraujantis tarp personažų, įvilktų į XIX-XX a. pradžios
kostiumus.
Buvau nustebintas režisieriaus Žilvino Vingelio
spektaklio „Naujasis nuomininkas“, kurio premjera įvyko Klaipėdos dramos
teatre šį rudenį (2026) dėl keletas priežasčių. Tiesą sakant, nieko nebuvau
matęs iš šio režisieriaus pastatymo, nors kontekstuose teko girdėti apie jo
spektaklį „Alisa Veidrodžių karalystėje“. Režisierius pamažu, kaip suprantu,
įgauna įdirbį, kadangi teatro pasaulyje intensyviai pradėjo kurti daugmaž nuo
2016 metų ir jau pastatė ne vieną dėmesio vertą spektaklį. Paprastai režisierius
pristatomas kaip jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierius, vizualinio,
eksperimentinio bei šiuolaikinio teatro kūrėjas ir dramaturgas. Jis garsėja
tuo, kad savo spektakliuose intensyviai jungia klasikinius tekstus su
moderniomis technologijomis, multimedija, vaizdo projekcijomis ir netikėtais
scenografiniais sprendimais. Ir tokiais epitetais po „Naujojo nuomininko“
netikėti neįmanoma.
Autorius naudoja rumunų ir prancūzų dramaturgo Eugène
Ionesco (1909-1994) pjesės „Naujasis nuomininkas“ medžiagą. Eugène Ionesco paprastai
pristatomas kaip vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų ir rumunų kilmės
dramaturgų, laikomas absurdo teatro pradininku bei klasiku. Savo kūryboje jis derino
komiškus ir tragiškus elementus, taip atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus
susvetimėjimą, dvasinę tuštumą bei komunikacijos beprasmybę. Viena ryškiausių
ir metaforiškiausių jo pjesių yra vienaveiksmė tragikomedija „Naujasis
nuomininkas“, parašyta 1953 metais, o pirmą kartą pastatyta scenoje 1955 metais
Helsinkyje (Prancūzijoje premjera įvyko 1957 metais). Šiame kūrinyje pasakojama
apie į tuščią butą atsikraustantį vyrą, kurį krovikai palaipsniui visiškai
užkrauna daugybe nereikalingų baldų ir daiktų, kol jis pats tampa nebematomas.
Per šį siurrealistinį ir groteskišką daiktų antplūdžio vaizdinį Ionesco
taikliai parodo, kaip materializmas ir buitis galiausiai uždusina ir sunaikina
pačią žmogaus asmenybę.
Ž. Vingelis su pjesės medžiaga kuria vizualinį teatrą,
kuris man priminė kino režisieriaus Michelis Gondry, o pastarasis sukūrė tokius
filmus kaip „Jausmų galia“ (orig. Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004
m.), „Gėlėti sapnai“ (2006) ir kt. Tai sapniškas, iš fragmentų ir skirtingų
dimensijų besijungiančių pasakojimų koliažo kino režisierius, kurio darbuose
atpažinau ir tam tikruosius Ž. Vingelio pastatymo elementus. Pjesė prasideda tokiame
papilkėjusiame bute (efektyvus ir klaustrofobiškai tuščias butas), vizualinis film
noir variantas kuria tokį XX amžiaus kafkišką grėsmingą atmosferą. Kalbasi veikėjas
naujasis nuomininkas (aktorius Jonas Baranauskas) su kuoktelėjusia moteryte (aktorė
Kamilė Andriuškaitė). Visas pusvalandis skirtas cirko akrobatikai ir žaidimui. Du
Super Mario primintys krovikai (aktoriai Karolis Norvilas ir Liudas
Vyšniauskas) absurdiškai nešioja ir dėlioja nuomininko lagaminus, ieško jiems
tinkamos vietos, tačiau tik vėliau žiūrovas supranta, jog tie krovikai iš esmės
tėra tik nervų ląstelės, impulsai perstatyti ir suvokti asmenybę ir per daiktus,
ir per sukauptas patirtis žmogaus atmintyje. Kitaip sakant, tai tam tikri proto
generavimo laidininkai, leidžiantys pažvelgti, kas dedasi iš pažiūros itin
statiškame ir mažai ką veikiančiame nuomininko (pa)sąmonėje.
Tiesą sakant, pirmoji pjesės pastatymo dalis nelabai
sužavėjo, maniau, kad absurdo teatras taip nieko ir nenuveiks, tačiau būtent eksperimentinė Vingelio režisūrinė
išmonė pribloškė savo evoliucija. Iš pažiūros kafkiška buto atmosferą keičia
vizualinių medijų ir triukų barokas. Tiek daug visokiausių dekoracijų perteikti
veikėjo vidiniams procesams, jo psichoanalizei, kad likau gerąja to žodžio
prasme priblokštas. Kodėl priblokštas? Triukai manęs teatre neveikia ir
nejaudina, esu žmogaus charakterio kūrimo teatro gerbėjas, tačiau šįkart ėmė
Vingelio spektaklis ir absoliučiai įtraukė į psichoanalizę, kur atsiveria
dimensijų įvairovė, siurrealistinis veikėjo landžiojimas po lagaminų
(supresuotų prisiminimų ir daiktų, apibrėžiančių asmenybės tapsmą) babelišką
sieną, kur veikėjas keičia proporcijas, stilių, judesius ir kalbą. Scena užsipildo
ir grėsmingai priartėja savo kolosaliu daiktiniu turiniu prie žiūrovo, bet
kartu tampa padidinamuoju stiklu nuomininko tapatybės besijungiantiems ir griūnantiems
suvokimo, atpažinimo ir priėmimo procesams.
Nors spektaklis akcentuoja daiktiškumą, jų perteklių,
kuris itin vargina šiuolaikinį žmogų, bet man šis spektaklis ne tiek apie daiktų
ir žmogaus ryšį, kiek technologijomis, projektoriais, apšvietimais išgautas noir
prisiminimų skruzdėlynas, kuriame veikia kaip atskiri veikėjai bėglys ir
policininkai. Tiesa, iki galo taip ir neaišku tikrasis tų sukrautų lagaminų
poveikis vaizduojamam individui, tačiau ekspresija byloja, kad ten ne
konkretybė svarbi, o emocija, t. y. baimių, džiaugsmų, traumų, nostalgijos,
meilės vaiduoklių namai, kurie vienas su kitu koreliuoja savita logikos seka.
Režisierius teigia: „Daiktai valdo mūsų gyvenimą,
jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu
pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę,
provokaciją.“ Jeigu tikitės iš spektaklio absoliutaus ir blaivaus aiškumo –
nieko panašaus nebus. Eksperimentinis vizualinis spektaklis stengiasi
analizuoti jausminius procesus kaip objektą, o ne priežasčių ir pasekmių įprastinius
santykius, todėl pamačiau, kad išėjusieji iš šio spektaklis (bent jau dalis)
buvo daugiau ar mažiau sutrikę, nežinantys, ką iš tikrųjų pamatė ir griebėsi
nuo minkštasuolių skrajutes, kad rastų tuos atsakymus arba bent dalines nuorodas,
ką mąstyti ir galvoti apie „Naująjį nuomininką“.
Gal klasikinio teatro žiūrovams spektaklis pasirodys
pernelyg futuristinis, primenantis absurdo teoriją iš egzistencialistų ir Beketo
literatūros, kai gyvenimas ir pasaulis yra dekoracijos, o veikėjas yra jų
įkalintas, patyria svetimumą ir absurdiškumą. Ir taip galima pamatyti
nuomininką, o kodėl gi ne? Pasaulyje, kurio dekoracijas sau susikuriame taip,
kaip norime, netenkame tikrovės kolektyvinio pojūčio, nes tikrovė perkeliama į
tą variantą, kurį trokšta individas. Daiktų ir patirčių šiandienos pertekliaus
tikrovėje kiekvienas gyvena savo sukurtoje versijos visatoje, susikalbame mažais
teleekranais, kurių motyvas panaudotas pačiame spektaklyje, todėl atrodo, kad
žmogus susitveria ištisą imperiją, kurią gali valdyti ir kontroliuoti, bet iš
tikrųjų čia nutinka paradoksas – jis atsitveria nuo kitų pasaulių ir visatų,
todėl tampa mažytis, susvetimėjęs, neišgirstas ir nesuprastas tarsi elfas stiklinėje
kolboje. Yra, žinokite, ką pamąstyti! Tai spektaklis, kai triukai suveikia kaip
simbolių ir metaforų kakofonija, kuri tampa aliuzija į mūsų atpažįstamos tikrovės
modelius. Kartą pamatyti, mano galva, verta.
Užventis – tai vaizdingas
Žemaitijos miestelis Kelmės rajono savivaldybėje, įsikūręs prie Ventos upės
aukštupio. Miestelio pavadinimas tiesiogiai atspindi jo geografinę padėtį –
vieta „už Ventos“. Užventis turi turtingą istoriją, siekiančią dar XIV–XV
amžių, kai čia buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o vėliau
susiformavo prekybinis bei kultūrinis apylinkių centras.
Ši vietovė ypač garsėja savo išskirtiniu kultūriniu
paveldu ir literatūriniais pėdsakais. XIX a. pabaigoje Užvenčio dvare gyveno ir
kūrė rašytoja Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), kuri čia parašė kelis
žinomus savo kūrinius. Vėliau Užventis tapo žinomas ir kaip Nepriklausomybės
Akto signataro Jono Smilgevičiaus tėvonija – jo dėka tarpukariu čia buvo
išvystytas modernus ūkis, veikė bravoras, malūnas bei elektrinė.
Istorinis Užvenčio dvaras ir jo parkas iki šiol
išlieka viena svarbiausių miestelio traukos vietų. Vaizdingame parke, kurį supa
šimtametės liepos ir Ventos vingiai, nuolat vyksta plenerai, meno renginiai bei
kalvių ir medžio drožėjų stovyklos. Atnaujintas dvaro vandens malūnas bei
buvusio dvaro pastatai primena apie šlovingą praeitį ir pritraukia istorija bei
gamta besidominčius lankytojus.
Šiandien Užventis yra jaukus, bendruomeniškas
miestelis, puoselėjantis žemaitišką tapatybę ir kultūrines tradicijas. Mieste
veikia Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kraštotyros muziejus bei tradiciniai
amatų centrai, o aplinkinė gamta suteikia vietovei ramybės ir išskirtinio
žavesio.