Dienos daina: Tsatsamis – Angelina [lyrics / žodžiai]

 

Labi!

 

Atlikėjo Tsatsamis kūrinys „Angelina“ ir kartu su juo pristatomas vaizdo klipas pastarųjų metų alternatyviosios muzikos padangėje išsiskiria kaip itin drąsus, estetiškai subalansuotas ir daugiasluoksnis meninis darbas. Šis projektas peržengia įprasto muzikinio klipo rėmus, pavirsdamas įtraukiančiu vizualiniu spektakliu, kuriame susipina teatrališkumas, emocinė įtampa ir šiuolaikinės kultūros naratyvai. Atlikėjas sąmoningai renkasi balansuoti ant provokacijos ribos, taip skatindamas žiūrovą permąstyti nusistovėjusius vizualinius bei socialinius standartus.

 

Kūrinio muzikinė struktūra remiasi subtiliu modernių elektroninės bei alternatyviosios muzikos elementų ir gilaus vokalo derinimu, kuris kuria nuolatinį dinamikos ir vidinio nerimo jausmą. Kiekvienas garsinis sprendimas dainoje tarnauja kaip tam tikras psichologinis tiltas, vedantis į klipo naratyvo šerdį, kurioje dominavimo, aistros ir pasidavimo temos tampa universaliais žmogiškosios patirties simboliais. Toks muzikos ir vaizdo sintezės lygis liudija apie brandų atlikėjo kūrybinį braižą bei gebėjimą valdyti sudėtingas emocines raiškos formas.

 

Vaizdo klipo vizualinė kalba dažnai lyginama su kūriniais, nagrinėjančiais galios dinamiką ir griežtus vaidmenis, kuriuose galima įžvelgti tam tikrų BDSM kultūrai priskiriamų elementų, tokių kaip suvaržymas, kontrolė ir griežta hierarchija. Tačiau šie motyvai nėra naudojami vien dėl šoko efekto ar tiesioginės erotinės išraiškos; jie veikia kaip metafora sudėtingiems santykiams, vidiniams konfliktams bei emocinei priklausomybei. Klipas iškelia klausimą apie tai, kur yra riba tarp laisvo pasirinkimo ir visiško pasidavimo kitos valiai, atverdamas erdvę gilesnei psichologinei analizei.

 

Ne mažiau svarbus aspektas yra kūrinio santykis su šiuolaikine queer estetika bei lyties tapatybės fluidumu. Tsatsamis savo įvaizdyje ir sceninėje vaidyboje drąsiai laužo tradicinius vyriškumo kanonus, pasitelkdamas androginiškumą, maskarado elementus ir sąmoningą normų laužymą. Tai nėra tik trumpalaikis stiliaus žaismas, o nuosekli pozicija, leidžianti meninėje erdvėje legitimizuoti kitoniškumą ir marginalizuotas tapatybes, suteikiant joms balsą bei matomumą platesnėje kultūrinėje erdvėje.

 

Kultūriniame kontekste „Angelina“ įsitvirtina kaip darbas, sėkmingai jungiantis pogrindžio estetiką su profesionalia popkultūros produkcijos kokybe. Šis darbas demonstruoja, kad šiuolaikinė muzika gali būti ne tik pramoga, bet ir galingas saviraiškos bei socialinio komentaro įrankis, gebantis paliesti jautrias visuomenės temas. Atlikėjas sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninio išgyvenimo autentiškumo ir plataus masto meninio poveikio.

 

Pasiklausykite:

 

Tsatsamis – Angelina

[lyrics / žodžiai]

You put me out

When I sext you in the day

I'm available

Uh, and you're always afraid

I want it bad

Don't you feel the same?

Uh, you make me desperate

Am I to blame?

 

When you wanna talk and I wanna touch

It only ever hurts you when I want your love

 

My Angelina

Uh, oh, can't you see it, baby?

We're changing seasons

Uh, and you're stuck in your ways

I fight the feeling

Uh, that I'm the reason

Your heart is bleeding

Uh, but I'm in need, oh

My Mona Lisa

Uh, you're so stuck in your ways, oh

Can't you feel it?

Uh, no, don't you wanna change?

I fight the feeling

Uh, that something's out of date

I think we've had our days, oh

You might also like

Nothing to Lose

Tsatsamis

Recreational

Tsatsamis

Spit or Kiss

Tsatsamis

 

You make it hard

Do you see the irony?

Uh, to have a love

And throw it all away

 

When you wanna talk and I wanna touch

When I wanna fuck and you wanna rush

When you want spacе, it hits like a punch

It only ever hurts you whеn I want your love

 

My Angelina

Uh, oh, can't you see it, baby?

We're changing seasons

Uh, and you're stuck in your ways

I fight the feeling

Uh, that I'm the reason

Your heart is bleeding

Uh, but I'm in need, oh

My Mona Lisa

Uh, you're so stuck in your ways, oh

Can't you feel it?

Uh, no, don't you wanna change?

I fight the feeling

Uh, that something's out of date

I think we've had it, I think

[Bridge]

It's days like this, I see the end

When nothing's wrong, but nothing bends

If it all fucks up, if the drugs won't do

Whatever happens, just remember me, won't you?

It's nights like this, I see the end

I try my best, but can't pretend

If it all fucks up, if the drugs don't work

Whatever happens, just remember I was your first

 

My Angelina

Uh, oh, can't you see it, baby?

We're changing seasons

Uh, and you're stuck in your ways

I fight the feeling

Uh, that I'm the reason

Your heart is bleeding

Uh, but I'm in need, oh

 

It's nights like this, I see the end

I try my best, but can't pretend

If it all fucks up, if the drugs don't work

Whatever happens, just remember, I was your first

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela

Danija: trumpa Danijos katalystės istorija ir žemėlapis

 

Sveiki!

 

Dar niekada nesu buvęs Danijoje, tačiau jau keleri metai vis pasvajoju apie išsamią kelionę po danų žemę. Šiame įraše pažindinuosi ir dalijuosi informacija apie Danijos karalystės istoriją.

 

Pirmieji žmonės dabartinės Danijos teritorijoje pasirodė prieš daugiau nei dešimt tūkstančių metų, pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, kuomet atsitraukiantis ledas atvėrė derlingas žemes, pilnas miškų ir gausių vandens telkinių. Šios pirminės medžiotojų-rinkėjų bendruomenės palaipsniui evoliucionavo, o neolito laikotarpiu čia įsitvirtino žemdirbystė, palikusi gausius megalitinių kapų pėdsakus, rodančius sudėtingą ankstyvųjų bendruomenių socialinę struktūrą bei religinius papročius. Vėlesniu bronzos ir geležies amžiumi vietiniai gyventojai užmezgė aktyvius prekybinius ryšius su Romos imperija (labai panašiai kaip ir besikuriančios mūsų bei kitais Europos regionais, o tai paskatino metalo apdirbimo amatų klestėjimą ir socialinį sluoksniavimąsi. Šiame istoriniame etape pradėjo formuotis savitas germanų genčių etnosas, iš kurio vėliau išaugo skandinavų tautos, o strateginė regiono padėtis tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų jau tuomet nulėmė svarbų šių žemių geopolitinį vaidmenį.

 

Skandinavijos istorijoje ypatingą vietą užima vikingų laikotarpis, prasidėjęs aštuntajame amžiuje ir truko iki vienuoliktojo amžiaus vidurio, kuomet danai išplaukė į platesnius vandenis ir padarė didžiulę įtaką visos Europos raidai. Danų vikingai pasižymėjo ne tik kaip bebaimiai kariai ir keliautojai, pasiekę Britanijos salas, Prancūzijos pakrantes bei netgi Viduržemio jūros regioną, bet ir kaip išskirtiniai laivų statytojai, pirkliai bei miestų kūrėjai. Šiuo periodu, valdant tokiems karaliams kaip Haraldas Mėlynasis, Danija buvo suvienyta ir ji priėmė krikščionybę, o tai galutinai įtraukė šalį į viduramžių Europos politinį bei kultūrinį žemėlapį. Karaliaus Knuto Didžiojo valdymo metais vienuoliktajame amžiuje Danija suformavo milžinišką Šiaurės jūros imperiją, kuriai priklausė ne tik pati Danija bei dabartinė Pietų Švedija, bet ir visa Anglija bei Norvegija, taip pasiekusi savo ankstyvųjų teritorinių užkariavimų viršūnę.

 

Viduramžiais ir naujaisiais amžiais Danijos karalystė patyrė galingą teritorinės plėtrai ir nuosmukiams būdingą dinamiką, glaudžiai susijusią su nuolatinėmis kovomis prieš Švediją ir Vokietijos kunigaikštystes. Kalmaro unija, sudaryta keturioliktajame amžiuje, sujungė Daniją, Norvegiją ir Švediją po viena karūna, tačiau vidiniai nesutarimai ir švedų siekis nepriklausomybės galiausiai sugriovė šį aljansą, palikdamas Danijai ir Norvegijai bendrą valstybę, gyvavusią kelis šimtmečius. Bėgant laikui dėl nesėkmingų karų, ypač septynioliktajame amžiuje, Danija prarado vertingas žemes dabartinėje Pietų Švedijoje, kurios amžiams atiteko nuolatinei varžovei Stokholmui. Nepaisant teritorinių netekčių, Danijos karalystė ilgą laiką valdė didžiulę Šiaurės Atlanto salų imperiją, apėmusią Islandiją, Farerų salas bei Grenlandiją, kurios iki šiol palaiko specifinius teisinius bei kultūrinius ryšius su Kopenhaga.

 

Devynioliktas amžius Danijai atnešė dramatiškų geopolitinių pokyčių ir skaudžių teritorinių netekčių, kurios iš esmės nulėmė dabartines, palyginti nedideles šalies sienas. Lemtingas smūgis buvo antrasis Šlėzvigo karas prieš Prūsiją ir Austriją, po kurio Danija devynioliktajame amžiuje privalėjo atsisakyti strategiškai svarbių Šlėzvigo ir Holšteino hercogysčių, sudariusių didelę dalį pietinių šalies valdų. Šios netektys sukėlė gilią krizę danų visuomenėje, privertusią tautą pereiti nuo karinių ambicijų puoselėjimo prie vidinio šalies stiprinimo, žemės ūkio modernizavimo ir švietimo sistemos plėtros pagal principą „tai, kas išorėje prarasta, turi būti viduje atgauta“. Po Pirmojo pasaulinio karo vykusi plebiscito procedūra sugrąžino šiaurinę Šlėzvigo dalį Danijai, tačiau bendras valstybės plotas jau buvo nepataisomai sumažėjęs, paversdamas ją kompaktiška, bet labai darnia Europos valstybe.

 

Kopenhagos, kaip šalies sostinės, istorija prasidėjo nuo nedidelio žvejų kaimelio ir prekybinio uosto vadinto Havnu, kurį dvyliktajame amžiuje imta fortifikuoti vyskupo Absolono iniciatyva. Dėl savo išskirtinai patogios geografinės padėties Zelandijos salos pakrantėje, saugančios įėjimą į Baltijos jūrą, miestas sparčiai augo, perimdamas prekybinį dominavimą iš senesnių regiono centrų ir galiausiai tapdamas karališkosios šeimos bei viso valstybinio aparato rezidencija. Nepaisant niokojančių gaisrų, maro epidemijų ir svetimšalių kariuomenių apgulčių septynioliktajame bei aštuonioliktajame amžiuose, Kopenhaga nuolat atgimdavo, pasipuošdama puošnia renesanso ir baroko architektūra, plačiais kanalais bei įspūdingais gynybiniais pylimais. Šiandien miestas yra gyvybingas, modernus metropolis, darniai jungiantis turtingą istorinį paveldą, karališkuosius rūmus ir pažangiausias ekologiško urbanistinio gyvenimo tendencijas.

 

Danų kalba, priklausanti germanų kalbų šeimos Šiaurės germanų šakai, formavosi iš senosios skandinavų kalbos, palaikydama glaudžius istorinius ir leksinius ryšius su kaimyninėmis švedų bei norvegų kalbomis. Nors geografiniu požiūriu Danija yra nedidelė, šalies viduje gyvuoja daugybė regioninių tarmių, o rašytinė kalba, sunorminta dar XVI amžiuje atsiradus Biblijos vertimams ir spaudai, tapo vienijančiu tautos elementu. Kultūriniame lygmenyje danai išvystė unikalią tapatybę, kurios pamatas yra lygybės siekis, visuotinis pasitikėjimas valstybės institucijomis ir specifinė koncepcija, vadinama „hygge“, reiškianti jaukumą, saugumą bei bendravimo šilumą. Šis kultūrinis pamatas išugdė pasaulinio lygio kūrėjus, pradedant pasakų meistru H. K. Andersenu ir filosofu Sörenu Kierkegaard'u, ir baigiant šiuolaikiniu dizainu, architektūra bei novatorišku kinu.

 

Šalies populiacija istorijos bėgyje kito nuo kelių šimtų tūkstančių gyventojų viduramžiais iki kelių milijonų industrializacijos epochoje, o šiandien Danijos Karalystėje gyvena daugiau nei penki su puse milijono žmonių. Praeityje didelė dalis gyventojų vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste, tačiau devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuose prasidėjusi urbanizacija radikaliai pakeitė demografinę struktūrą, perkeldama daugumą piliečių į sparčiai augančius miestus, ypač Kopenhagos aglomeraciją. Šiuolaikinė Danijos visuomenė pasižymi didele demografine ir kultūrine įvairove, palaikančia aukštą gyvenimo kokybę, lyčių lygybę bei pažangią socialinės apsaugos sistemą, kuri užtikrina paramą kiekvienam piliečiui nuo gimimo iki senatvės. Nepaisant globalizacijos iššūkių, danai kruopščiai saugo savo tautinį identitetą, tradicijas ir glaudų ryšį su tėvynės gamta bei jūra.

 

Šiandieninė Danijos karalystė savo dabartines teritorines ribas laiko subalansuotu istoriniu rezultatu, apimančiu pačią Jutlandijos pusiasalio dalį ir šimtus didesnių bei mažesnių salų, tokių kaip Fynas, Zelandija bei Bornholmas. Nors imperiniai mastai seniai praeityje, Danijos Karalystės sudėtyje autonominėmis teisėmis tebėra Farerų salos bei Grenlandija, išlaikančios specifinį vietos valdymą ir kultūrinį savarankiškumą šiauriniuose Atlanto bei Arkties vandenynuose. Toks teritorinis modelis leidžia šaliai išlaikyti svarbų balsą tarptautinėje arenoje, sprendžiant klimato kaitos, laivybos saugumo bei aplinkosaugos iššūkius Arkties regione. Mažas šalies plotas dabartiniame geopolitiniame kontekste tapo pranašumu, užtikrinančiu efektyvų valstybės valdymą, aukštą ekonominį produktyvumą ir greitą technologinių bei socialinių inovacijų diegimą.

 

Dabartinė Danijos ekonominė ir politinė galia remiasi stipria žinių ekonomika, žaliosios energetikos sprendimais ir pasaulyje pavyzdine visuomenės gerovės modelio sistema. Šalis yra viena iš pirmaujančių pasaulyje pagal vėjo energijos gamybą, tvarią žemės ūkio praktiką bei aplinkai draugišką transporto infrastruktūrą, kurioje dviračiai užima pagrindinę vietą kasdieniniame gyvenime. Politine prasme Danija išlieka stabilia konstitucine monarchija, kurioje karaliaus institucija veikia kaip tautos vienybės simbolis, o parlamentinė demokratija garantuoja piliečių teises bei laisves. Šis istorinis kelias nuo viduramžių vikingų žygių iki modernios, taikios ir solidarios skandinavų valstybės rodo išskirtinį danų tautos gebėjimą prisitaikyti prie kintančio pasaulio iššūkių neprarandant savo šaknų.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 205: sulėtink gyvenimo tempą, tapk kalnu ir pajusi ilgalaikiškumą

 

Sveiki!

 

Šiandien sau palinkėsiu to, ko labiausiai noriu!

 

Neskubėk šitaip greitai.

Sulėtėk.

Būk kaip kalnas. Upė savaime iš tavęs išplauks.

Ji ras kelią per tave patį.

 

Nesijaudink dėl nieko.

Viskas jau yra kaip yra.

Dėl to, ko negali pakeisti,

Kaip sakė Dalai Lama,

Neverta apgailestauti.

 

Rytojaus nėra. Visada rytojus yra dabar.

Ką darysi su praeitimi?

Tik tai, kas būtina:

Paliksiu viską praeičiai.

 

Yra baltas lapas

Kaip apsnigtas neskubantis kalnas.

 

Kiek daug erdvės ir laiko,

Kai sulėtėji.

 

Tampi ramus.

Tampi pačia amžinybe.

 

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija"

 

Byung-Chul Han. „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 112.

 

Sveiki!

 

Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok. Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą, apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats tas.

 

Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą. Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p. 110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai: jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą, bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių, kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei prarasti patirtis ir pasiekimus.

 

Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams, suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs, išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina, kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas, neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją. Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties, vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.

 

„Komunikacija tampa pornografinė, kai tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema, jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.

Byung-Chul Han

 

„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“ Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo... Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.

 

Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas, produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku (p. 83).“

 

Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį. Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija, skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti, tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas, kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti šiandien. Bent jau aš.

 

Maištinga Siela