Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos
Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man
apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau
matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio
studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį –
puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau
matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997
metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet
man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo
scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų,
užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę
ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio
pavadinimas.
Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis
stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos,
Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir
gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad,
jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą
suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir
žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir
šmaikšti, ir tragiška.
Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja,
keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau,
ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė
iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia
daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų
keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti
siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo
sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai
nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui
visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni –
žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti
kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?
Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais
sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais
(savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė
paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas,
kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas,
laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų
perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių
veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).
Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau:
kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis
ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo
aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų
palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas,
nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas
sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime
vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui
žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per
seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai
neužpildoma.
Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių
akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės
sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri
leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis,
kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau,
o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.
Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai
pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė
ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti
jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has
Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters
Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau
kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą,
gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad
meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir
nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo
seksualinių santykių hierarchijos.
Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti
iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria
iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui,
tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant
dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą
atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai
su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters
besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną
dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius
santykius...
Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man
ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas,
kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar
kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje,
parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją,
balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai
menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo
pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji
režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o
BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir
siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą
sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra
prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus
seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai
komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau
psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.
Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą
filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt
gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą
gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams
laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir
sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės
banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir
šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas
gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su
vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje.
Savotiškas, bet patiko.
„Geros grožinės literatūros užduotis –
guosti sutrikusius ir sutrikdyti patogiai besijaučiančius.“
Davidas Fosteris Wallace’as buvo
vienas įtakingiausių ir intelektualiai pajėgiausių savo kartos amerikiečių
rašytojų, išgarsėjęs sudėtingais, daugiasluoksniais tekstais ir neįtikėtina
kalbos pajauta. Jis geriausiai žinomas kaip monumentalaus romano „Begalinis
pokštas“ (Infinite Jest) autorius, kurio kūrybai būdinga ironija, gilus
egzistencinis nerimas ir bandymas suprasti, kaip išlikti žmogumi triukšmingoje,
pramogų ir vartotojiškumo persmelktoje kultūroje. Wallace’as pasižymėjo
unikaliu stiliumi, kuriame derėjo akademinė erudicija, gatvės slengas ir
begalinės išnašos, tapusios jo kūrybiniu parašu.
Minėtoji citata apie literatūros paskirtį – guosti
sutrikusius ir trikdyti patogiai besijaučiančius – pirmą kartą nuskambėjo 1993
metais jo interviu su Larry McCaffery. Wallace’as joje perfrazavo seną
žurnalistikos posakį, suteikdamas jam gilią meninę prasmę. Autorius tikėjo, kad
gera literatūra turi galią įveikti žmogaus dvasinę izoliaciją, leisdama
skaitytojui pasijusti ne vienišam savo vidiniame chaose, tačiau kartu ji neturi
leisti užmigti tiems, kurie vengia mąstyti apie nepatogią tiesą.
Ši mintis tiesiogiai atspindėjo Wallace’o požiūrį į
rašymą kaip į tam tikrą empatijos pratimą. Jis teigė, kad menas turi būti
vaistas nuo vienatvės, suteikiantis paguodą tiems, kurie jaučiasi pasimetę
šiame pasaulyje, nes jie knygų puslapiuose atpažįsta save. Tuo tarpu
„patogiųjų“ trikdymas reiškia skaitytojo išstūmimą iš saugios rutinos ir
privertimą susidurti su egzistenciniais klausimais, nuo kurių šiuolaikinė
visuomenė dažnai bando pabėgti pasitelkdama televiziją, vartojimą ar
paviršutinišką bendravimą.
Rašytojui šis principas buvo ne tik teorinė gairė, bet
ir asmeninis iššūkis. Wallace’as visą gyvenimą grūmėsi su sunkia depresija ir
priklausomybėmis, todėl literatūra jam buvo būdas „prakirsti suledėjusią jūrą
mūsų viduje“, kaip kadaise sakė Franzas Kafka. Deja, nepaisant didžiulio
kūrybinio pripažinimo ir kultinio statuso, autorius savo vidinio sutrikimo
galutinai įveikti nesugebėjo ir 2008 metais pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas
savo tekstus kaip amžiną paguodą tiems, kurie vis dar ieško atsakymų.
Buvau pernai pradėjęs straipsnius apie 90-ųjų
serialus, kurie po Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį buvo populiariai rodomi
per mūsų TV kanalus. Vieną pirmųjų, tikrai prisimenu iš vaikystės, buvo, jeigu
neklystu, su tam tikromis pertraukomis ir pakartojimais, rodomas itin
populiarus serialas „Kalnietis“ (angl. Highlander).
Pastarąjį, jeigu neklystu, rodydavo gan vėlai ir prie šios istorijos
susirinkdavo mano dėdės ir žiūrėdavo gurkšnodami alų, o man... neleisdavo
žiūrėti, nes nukirsti galvą ir spoksoti, kaip perimama gyvybinė energija, nėra
čia ko, kitaip sakant, serialas pernelyg žiaurus vaikams. Turint galvoje, kad
vėliau šį serialą kartojo dienos metu, o vaikai po kurio laiko laisvai
žiūrėdavo kur kas smurtingesnius „Drakono kova“ variantus. Bet, kaip sakant,
viskas nuo pradžių.
SERIALO „KALNIETIS“ SUMANYMAS, PRODUKCIJA,
POPULIARUMAS, ĮDOMŪS FAKTAI
Serialo „Kalnietis“ kūrimo istorija prasidėjo nuo
siekio perkelti sėkmingą, tačiau nevienareikšmiškai vertinamą kino filmų
koncepciją į televizijos ekranus, suteikiant istorijai daugiau gylio ir
tęstinumo. Pagrindinis serialo siužetas sukasi aplink Dunkaną (Dankaną)
Maklaudą iš Škotijos kalnų klanų, kuris, būdamas nemirtingas, yra
priverstas šimtmečius dalyvauti negailestingame „Žaidime“. Šio žaidimo taisyklė
paprasta, bet žiauri – nemirtingieji privalo kovoti tarpusavyje, kol galiausiai
liks tik vienas, o mirtis juos pasitinka tik nukirtus galvą. Kiekviena pergalė
Dunkanui suteikia nugalėtojo galią ir žinias per mistinį procesą, vadinamą
„Pagreičiu“, tačiau kartu užkrauna ir amžiną vienatvės bei nuolatinio pavojaus
naštą moderniame devintojo dešimtmečio pasaulyje.
Šis televizijos projektas buvo kuriamas ir
transliuojamas nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų metų, iš viso pasiekęs šešių sezonų
ribą ir žiūrovams padovanojęs 119 serijų. Serialo atsiradimą tiesiogiai įkvėpė
1986 m. pasirodęs kultinis režisieriaus Russello Mulcahy filmas „Kalnietis“ su
Christopheriu Lambertu, kuris suformavo pamatinę mitologiją apie
nemirtinguosius, besislepiančius tarp paprastų žmonių. Nors devintojo
dešimtmečio filmai, ypač itin prastai sutiktas antrasis tęsinys, paliko daug
loginių spragų, serialo kūrėjai, vadovaujami prodiuserių Billo Panzerio ir
Peterio S. Daviso, nusprendė ignoruoti nesėkmingas kino scenarijaus detales ir
sukurti naują, nuoseklią visatą, kurioje Dunkanas Maklaudas tapo pagrindine
ašimi, o originalusis Konoras Maklaudas pasirodė tik kaip mentorius pirmojoje
serijoje.
Viena iš esminių serialo idėjų, kurios pakerėjo
auditoriją, buvo etinis ir filosofinis nemirtingumo aspektas, analizuojantis,
ką reiškia gyventi amžinai, kai visi tavo mylimieji miršta nuo senatvės.
Dunkanas nebuvo tik karys; jis buvo istorijos liudininkas, o kiekvienoje
serijoje naudojami praeities intarpai leido žiūrovams kartu su juo keliauti per
skirtingas epochas, pradedant feodaline Japonija ir baigiant Prancūzijos
revoliucija. Serialas propagavo garbės kodeksą, atsakomybę už savo veiksmus ir
nuolatinę vidinę kovą tarp žmogaus prigimties ir tamsiųjų instinktų, kuriuos
provokuoja galios troškimas. Tai nebuvo vien tik kovinio žanro kūrinys, bet ir
egzistencinė drama apie klaidų taisymą per šimtmečius trunkančias draugystes ir
priešpriešas.
Kritikai serialą vertino stebėtinai palankiai, ypač
pabrėždami jo brandą ir aukštą gamybos kokybę, kuri gerokai viršijo vidutinius
to meto televizijos standartus. Nors „Kalnietis“ nebuvo didžiųjų prestižinių
apdovanojimų kaip „Emmy“ laureatas pagrindinėse kategorijose, jis pelnė daugybę
nominacijų už garso dizainą, muziką ir vaizdo efektus, taip pat sulaukė
pripažinimo už choreografiją. Aktorius Adrianas Paulas buvo liaupsinamas už
tai, kad didžiąją dalį sudėtingų fechtavimo triukų atliko pats, suteikdamas dvikovoms
autentiškumo ir elegancijos, kuri tapo serialo vizitine kortele. Didelis
serialo populiarumas Europoje ir Šiaurės Amerikoje įrodė, kad intelektualus
veiksmo žanras turi didžiulę paklausą.
Gamybos procesas buvo sudėtingas dėl tarptautinio
bendradarbiavimo, nes serialas buvo bendras Prancūzijos, Kanados ir JAV
projektas, todėl filmavimo darbai nuolat persikeldavo iš Vankuverio į Paryžių.
Tokia struktūra suteikė serialui neprilygstamo vizualinio turtingumo – viena
sezono pusė vykdavo moderniame mieste tarp stiklinių dangoraižių, o kita
persikeldavo į romantiškas Senos krantines ir senovines pilis. Ši kūrybinė
komanda, sudaryta iš scenaristų Davido Abramowitzo ir kitų, sugebėjo suformuoti
unikalią „Kalniečio“ bendruomenę, įtraukdama į mitologiją ir slaptą mirtingųjų
organizaciją „Stebėtojai“, kuri turėjo užfiksuoti kiekvieną nemirtingųjų
žingsnį, bet nesikišti į jų likimą.
Galiausiai serialas buvo nutrauktas ne dėl žiūrovų
trūkumo, o dėl natūralaus kūrybinio ciklo pabaigos ir aktoriaus Adriano Paulo
noro imtis naujų iššūkių po šešerių intensyvaus darbo metų. Paskutinis šeštasis
sezonas buvo trumpesnis ir eksperimentinis, jame buvo bandoma ieškoti naujų
personažų galimam tęsiniui, tačiau gerbėjai tokį sprendimą priėmė šaltai.
Istorija nesibaigė tiesiog paskutine serija; serialo sėkmė tiesiogiai lėmė
pilnametražio filmo „Kalnietis: Galutinis žaidimas“ pasirodymą
2000-aisiais, kuriame pirmą ir vienintelį kartą kino ekrane susitiko Dunkanas
ir Konoras Maklaudai, taip simboliškai užbaigdami Dunkano kelionę šioje
visatoje.
Vėlesniais metais „Kalniečio“ fenomenas bandė
evoliucionuoti per įvairius perdirbinius ir tęsinius, tačiau jie retai
pasiekdavo originalaus serialo lygį. 2007 m. pasirodė filmas „Kalnietis:
Šaltinis“, tačiau jis sulaukė itin neigiamų įvertinimų tiek iš kritikų, tiek iš
ilgamečių gerbėjų dėl mitologijos iškraipymo. Taip pat buvo sukurtas
trumpalaikis šalutinis serialas „Kalnietis: Varnas“ apie nemirtingąją Amandą,
tačiau jis neišsilaikė ilgiau nei vieną sezoną. Nepaisant visų bandymų
atgaivinti prekės ženklą per animaciją ar knygas, būtent 1992–1998 m. serialas
išlieka ryškiausiu ir mylimiausiu „Kalniečio“ sagos puslapiu, kuris iki šiol
laikomas nemirtingumo temos etalonu televizijoje.
AKTORIUS ADRIAN PAUL – NEMIRTINGASIS DUNKANAS
MAKLAUDAS: AKTORIAUS ISTORIJA
Adrianas Paulas (Adrian Paul) yra britų kilmės
aktorius, gimęs 1959 metais Londone, mišrioje italės ir brito šeimoje, o tai
jam nuo mažens suteikė multikultūrinį identitetą ir potraukį kalboms bei menui.
Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu veidu, jis aktyviai domėjosi sportu,
ypač futbolu, bei dirbo modeliu ir šokėju Europoje, tačiau galiausiai nusprendė
siekti aktoriaus karjeros ir persikėlė į JAV. Jo ankstyvieji vaidmenys tokiuose
serialuose kaip „The Colbys“ ar „War of the Worlds“ paruošė dirvą didžiajam
proveržiui, tačiau būtent jo atletiška figūra, elegantiški judesiai ir
sugebėjimas derinti fizinę jėgą su gilia vidine ramuma tapo lemiamais
veiksniais atrenkant jį Dunkano Maklaudo vaidmeniui.
Dunkano Maklaudo vaidmuo aktoriui tapo ne tik
profesiniu laimėjimu, bet ir gyvenimo būdą formuojančia patirtimi, kuriai jis
atsiduodavo negailėdamas jėgų. Paulas ne kartą yra pasisakęs, kad šis
personažas jam reiškė kur kas daugiau nei tiesiog darbą – tai buvo galimybė
tyrinėti žmogaus moralę per amžinybės perspektyvą. Aktorius itin didžiavosi
tuo, kad galėjo pats atlikti fechtavimo triukus ir netgi dalyvavo kuriant kovų
choreografiją, siekdamas, kad kiekviena dvikova pasakotų unikalią istoriją. Jis
visada pabrėždavo, kad Dunkanas yra „garbės vyras“, todėl stengėsi įkūnyti
personažą, kuris net ir žiauriame „Žaidime“ nepraranda savo žmogiškumo ir
atsakomybės jausmo.
Prie serialo sėkmės prisidėjo ir kiti kruopščiai
atrinkti aktoriai, tokie kaip Stanas Kirschas, vaidinęs Dunkano mokinį Ričį
Rajaną, bei Alexandra Vandernoot, įkūnijusi Dunkano mylimąją Tesą Noel.
Atrankos procesas buvo orientuotas į chemiją tarp personažų, todėl aktoriai
buvo renkami ne tik pagal talentą, bet ir pagal tai, kaip jie papildė Paulo
kuriamą energiją. Pavyzdžiui, Peteris Wingfieldas, suvaidinęs klastingąjį
Mytosą, tapo tokiu populiariu tarp gerbėjų, kad jo vaidmuo buvo gerokai
išplėstas, o Elizabeth Gracen, vaidinusi vagilę Amandą, netgi sulaukė savo
atskiro šalutinio serialo. Šis aktorių ansamblis sukūrė vientisą ir įtikinamą
nemirtingųjų bendruomenę, kurioje kiekvienas narys turėjo savitą istorinį
svorį.
Kalbant apie asmeninį aktoriaus gyvenimą, Adrianas
Paulas išsiskiria tuo, kad per visą savo ilgą karjerą jam pavyko išvengti
didelių bulvarinių skandalų ar neigiamos šlovės. Jis žinomas kaip itin
disciplinuotas profesionalas, kurio vardas spaudoje dažniau mirga ne dėl
asmeninių dramų, o dėl jo labdaringos veiklos. Jis įkūrė organizaciją „The
PEACE Fund“, kurios tikslas yra padėti vaikams visame pasaulyje, teikiant
paramą švietimui ir sveikatos apsaugai. Tai rodo, kad aktorius savo žinomumą
išnaudojo prasmingiems tikslams, išlaikydamas pagarbą tiek kolegoms, tiek savo
gerbėjų bendruomenei, kuri jį iki šiol laiko vienu maloniausių ir labiausiai
pasiekiamų „senosios mokyklos“ televizijos žvaigždžių.
Po milžiniškos „Kalniečio“ sėkmės Adrianas Paulas
toliau tęsė karjerą kine ir televizijoje, tačiau nė vienas vėlesnis vaidmuo
nepasiekė Dunkano Maklaudo populiarumo. Jis pasirodė įvairiuose
nepriklausomuose filmuose, fantastiniuose projektuose ir veiksmo trileriuose,
taip pat suvaidino tuose pačiuose „Kalniečio“ tęsiniuose didžiajame ekrane.
Tačiau laikui bėgant jis vis labiau susikoncentravo į prodiusavimą ir mokymus.
Šiuo metu aktorius aktyviai plėtoja savo projektą „The Sword Experience“,
kuriame moko žmones fechtavimo menų bei kino kovų choreografijos subtilybių
visame pasaulyje, taip tiesiogiai perduodamas patirtį, sukauptą per šešerius
metus mojuojant katanos kopija filmavimo aikštelėje.
Šiandien Adrianas Paulas gyvena ramų ir aktyvų
gyvenimą, didžiąją laiko dalį skirdamas savo šeimai ir verslo projektams,
tačiau niekada nepamiršta savo šaknų ir „Kalniečio“ gerbėjų. Jis nuolat
dalyvuoja populiariosios kultūros konventuose, kur dalijasi prisiminimais apie
serialo kūrimą ir bendrauja su auditorija, kurią Dunkanas Maklaudas žavi iki
šiol. Nors aktoriui jau per šešiasdešimt, jis išlaiko puikią fizinę formą ir tą
patį aristokratišką žavesį, kuris prieš tris dešimtmečius pavertė jį nemirtingumo
simboliu. Jo istorija yra retas pavyzdys aktoriaus, kuris nesusigadino šlovės
spinduliuose ir sugebėjo transformuoti vieną ikoninį vaidmenį į prasmingą
tolimesnę veiklą.
TOP-15 ĮDOMIŲ IR MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE
SERIALĄ „KALNIETIS“
1. Vankuveris virsdavo Paryžiumi.
Kadangi tai buvo bendras Prancūzijos ir Kanados projektas, serialas turėjo
unikalią gamybos schemą: pirmąją sezono pusę filmavimo komanda dirbdavo
Kanadoje (Vankuveryje), o antrąją – persikeldavo į Prancūziją (Paryžių). Tai
paaiškina, kodėl Dunkanas nuolat keliaudavo tarp šių dviejų žemynų.
2. Originali kardo kilmė.
Dunkano Maklaudo naudojama katanos (kardo) kopija su drakono galvos rankena
buvo sukurta specialiai serialui. Įdomu tai, kad po filmavimų Adrianas Paulas
gavo vieną iš originalių kardų kaip dovaną, tačiau vėliau jo namuose įvyko
vagystė ir šis istorinis rekvizitas dingo.
3. Kevinas Costneris ir „Kalnietis“.
Prieš pasirenkant Adrianą Paulą, prodiuseriai rimtai svarstė galimybę
pagrindiniam vaidmeniui pakviesti didelio kalibro žvaigždes. Buvo kalbama net
apie Keviną Costnerį, tačiau galiausiai nuspręsta, kad serialui reikia mažiau
žinomo veido, kuris „nesužlugdytų“ biudžeto ir galėtų augti kartu su personažu.
4. Uždrausta meilė filmavimo aikštelėje.
Aktorius Stanas Kirschas (Ričis Rajanas) pasitraukė iš serialo penktajame
sezone ne savo noru. Sklido kalbos, kad prodiuseriai jautė, jog jo personažas
„išaugo“ mokinio batus, o jo tragiška žūtis nuo paties Dunkano rankos (per
klaidą) tapo vienu emocionaliausių ir labiausiai gerbėjus supykdžiusių momentų.
5. Mytosas turėjo pasirodyti tik kartą.
Seniausias pasaulio nemirtingasis Mytosas (akt. Peter Wingfield) buvo
suplanuotas tik kaip vienkartinis svečias. Tačiau aktoriaus charizma ir
mįslinga praeitis taip sužavėjo auditoriją, kad kūrėjai perrašė scenarijų,
paversdami jį vienu pagrindinių Dunkano sąjungininkų iki pat serialo pabaigos.
6. „Queen“ muzikos kaina.
Teisės naudoti grupės „Queen“ muziką (ypač dainą „Princes of the Universe“)
kainavo milžiniškus pinigus. Kad sutaupytų, serialo kūrėjai kitoms serijoms
samdė kompozitorių Rogerį Belloną, kuris sukūrė unikalų orkestrinį skambesį,
derinantį roko ir baroko elementus.
7. Nemirtingųjų naminiai gyvūnai.
Ar pastebėjote, kad Dunkanas Maklaudas retai turi naminį gyvūną? Tai nebuvo
atsitiktinumas. Kūrėjai nusprendė, kad nemirtingiesiems būtų per daug skaudu
matyti, kaip jų augintiniai pasensta ir miršta per kelis dešimtmečius, todėl
Dunkanas dažniau rinkdavosi antikvarinius daiktus, kurie „gyvena“ amžinai.
8. Nematoma „Stebėtojų“ tatuiruotė.
Kiekvienas aktorius, vaidinęs Stebėtoją, turėjo tikrą arba laikiną tatuiruotę
ant vidinės riešo pusės. Įdomu tai, kad ištikimiausi serialo gerbėjai visame
pasaulyje pradėjo darytis tokias pat tatuiruotes kaip priklausymo „Kalniečio“
bendruomenei simbolį.
9. Vanduo kaip specialusis efektas.
Kiekvienas „Pagreitis“ (energijos perėmimas) reikalavo daugybės vandens. Kad
žaibų ir sprogimų efektai atrodytų įspūdingiau, filmavimo aikštelėje dažnai
būdavo naudojami gaisriniai siurbliai, o aktoriai turėdavo stovėti po lediniu
vandeniu valandų valandas, kol bus nufilmuoti visi kampai.
10. Tessa Noel mirtis buvo autorės
sprendimas. Alexandra Vandernoot nusprendė palikti
serialą antrajame sezone, nes norėjo grįžti į Europą ir filmuotis vaidybiniuose
filmuose bei leisti laiką su šeima. Kūrėjams tai buvo šokas, nes Tessa ir
Dunkanas buvo laikomi idealia pora, o jos mirtis visiškai pakeitė serialo toną
į tamsesnį.
11. Dvi pabaigos.
Paskutinė serialo serija „To Be“ ir „Not To Be“ buvo nufilmuota taip, kad
galėtų tarnauti kaip viso serialo pabaiga, jei jis nebūtų pratęstas. Joje
Dunkanui rodoma vizija, koks būtų pasaulis, jei jis niekada nebūtų gimęs
(panašiai kaip filme „Nuostabus gyvenimas“).
12. Tikri kovos menų meistrai.
Beveik visi „nemirtingieji“, pasirodę kaip svečiai, turėjo realios kovos menų
patirties. Prodiuseriai specialiai ieškojo kaskadininkų ir meistrų, kad kova
kardais būtų ne tik vaidyba, bet ir techniškai teisingas fechtavimas.
13. Dunkanas galėjo būti prancūzas.
Ankstyvosiose scenarijaus versijose pagrindinis veikėjas turėjo būti prancūzas,
vardu Guy de Valois. Tik vėliau buvo nuspręsta grįžti prie škotiškų šaknų, kad
išlaikytų stipresnį ryšį su originaliuoju filmu.
14. Baržos paslaptis.
Dunkano namas-barža Paryžiuje nebuvo tik dekoracija. Tai buvo tikra barža,
prišvartuota prie Senos krantinės. Filmavimo metu turistai dažnai bandydavo į
ją patekti, galvodami, kad tai muziejus ar kavinė, todėl apsaugai tekdavo
nuolat budėti.
15. Kryžminė reklama su „X-failais“.
Kadangi abu serialai („Kalnietis“ ir „X-failai“) tuo metu buvo filmuojami
Vankuveryje, nemažai antraeilių aktorių pasirodė abiejuose projektuose.
Gerbėjai netgi kūrė teorijas, kad nemirtingieji yra ateivių eksperimentų dalis,
nors oficialiai šios visatos niekada nesusikirto.
Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje
pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“
(angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą
sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“
serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999
metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas,
tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino
filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004
metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai
pamatyti.
Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek
nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis
Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus
gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl
norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia
„Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio
olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų
klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių
laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs
kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį
net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai
klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja
mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių,
o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia
lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su
piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?
Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai
jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku
pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y.
veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad
būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų
dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir
nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis
filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo,
kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl
filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...
Tęsiu garsiausių pasaulių rašytojų gyvenimus ir jų
nuveiktus darbus. Šįkart labai prieštaringai savu metu vertintą erotinio (gal
net beveik pornografinio) romano rašytoją prancūzą Markizą de Sadą.
ANKSTYVASIS MARKIZO DE SADO GYVENIMAS: TĖVAI,
POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJA IR SOCIALINĖ PADĖTIS
Donatienas Alphonse’as François de Sade’as
(mums labiau žinomas kaip Markizas de Sadas) gimė 1740 m. birželio 2 d.
Paryžiuje, Condé rūmuose. Jo kilmė buvo itin aukšta ir prestižinė: tėvas,
grafas Jeanas-Baptiste’as de Sade’as, buvo diplomatas ir karininkas, o motina
Marie-Éléonore de Maillé de Carman buvo artima karališkosios giminės giminaitė.
Nors šeima priklausė senajai aristokratijai, jų finansinė padėtis nebuvo
stabili, o santykiai šeimoje – šalti. Ankstyvoji vaikystė praėjo prabangoje,
tačiau be tėvų šilumos: motina netrukus pasitraukė į vienuolyną, o tėvas
didžiąją laiko dalį leido tarnyboje ar ieškodamas pramogų, tad berniuko
auklėjimu rūpinosi dėdė abatas, pagarsėjęs savo meile literatūrai ir, ironiška,
gana laisvamanišku gyvenimo būdu.
De Sadas augo Liudviko XV valdymo laikais, kai
Prancūzija išgyveno „galantiškąjį“, bet kartu ir gilaus moralinio dvilypumo
laikotarpį. Tai buvo Švietimo amžius – mąstytojai kaip Voltaire’as ir Rousseau
kėlė laisvės idėjas, tačiau už blizgančio Versalio rūmų fasado slypėjo
korupcija, didžiulė socialinė nelygybė ir dekadansas. Aristokratija mėgavosi
absoliučia privilegija, o elito sluoksniuose libertinizmas (moralinių ir
religinių suvaržymų atmetimas) tapo savotiška mada. Mažasis Donatienas matė šį
kontrastą: griežtas religines apeigas ir tuo pat metu egzistuojantį visišką
hedonizmą bei cinizmą aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.
Būdamas dešimties, de Sadas pradėjo mokytis
prestižinėje jėzuitų Louis-le-Grand kolegijoje Paryžiuje. Čia jis gavo puikų
klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką, filosofiją ir kalbas. Jėzuitų
mokymo metodai buvo griežti, tačiau būtent čia pasireiškė jo didžiausia aistra
– teatras. Mokykloje vaidinami spektakliai jam paliko neišdildomą įspūdį; jis
visą gyvenimą liko pamišęs dėl scenos menų, režisūros ir vaidybos. Šis polinkis
į teatrališkumą vėliau persikėlė ir į jo asmeninį gyvenimą bei kūrybą – jis
viską matė kaip didelį, dažnai žiaurų ir provokuojantį vaidinimą.
Paauglystėje, būdamas vos 14-os metų, de Sadas įstojo
į kavalerijos mokyklą ir netrukus pasinėrė į Septynerių metų karą. Karinė
tarnyba jam sekėsi neblogai – jis pasižymėjo drąsa, gavo kapitono laipsnį ir
išmoko kietos disciplinos, tačiau tuo pačiu metu kare pamatė mirtį, prievartą
ir žmogaus gyvybės trapumą. Ši patirtis sutvirtino jo cinizmą ir suvokimą, kad
jėga dažnai yra vienintelis galiojantis įstatymas. Grįžęs iš karo kaip jaunas
karininkas, jis buvo laikomas žavingu, išsilavinusiu, bet itin ūmiu ir neprognozuojamu
jaunuoliu, kurio temperamentas pradėjo kelti nerimą jo šeimai.
Markizo de Sado tėvas buvo vardu Jeanas-Baptiste'as
François Joseph de Sade buvo taip nusivylęs sūnumi ir juo gėdijosi, kad
stengėsi jį laikyti izoliuotą nuo visuomenės psichiatrijos klinikose.
Iki tol, kai tapo žinomu rašytoju, de Sado charakteris
pasižymėjo kraštutinumais. Jis buvo nepaprastai inteligentiškas, ambicingas ir
turėjo puikų humoro jausmą, tačiau kartu buvo egocentriškas, linkęs į pykčio
priepuolius ir nepakenčiantis jokių autoritetų. Jo socialinė padėtis garantavo
jam neliečiamumą, kuo jis mielai naudojosi. Finansinės tėvo bėdos vertė jį
ieškoti naudingų vedybų, tad 1763 m. jis vedė Renée-Pélagie de Montreuil. Nors
santuoka turėjo jį sutramdyti, ji tik suteikė jam daugiau išteklių tenkinti
savo vis labiau tamsėjančius pomėgius.
Dar prieš pirmąsias knygas de Sadas tapo žinomas ne
skaitytojams, o Paryžiaus policijai. Jo pomėgis lankytis viešnamiuose ir
organizuoti orgijas, kuriose jis bandydavo įgyvendinti savo filosofines ir
seksualines fantazijas, greitai tapo vieša paslaptimi. Pirmieji rimti teisiniai
nemalonumai prasidėjo dėl „Rose Keller skandalo“, kai jis buvo apkaltintas
smurtu prieš jauną moterį. Šie ankstyvieji suėmimai ir laikas, praleistas
kalėjimuose (kur jis patekdavo dėl karaliaus pasirašytų slaptų įsakymų – lettres
de cachet), tapo ta terpe, kurioje jo pyktis visuomenei ir religijai
transformavosi į radikalią literatūrą.
MARKIZO DE SADO LITERATŪRINIS IŠKILIMAS, EROTINĖ
LITERATŪRA, SKANDALAI IR KALĖJIMAI
Markizo de Sado virsmas iš dekadentiško aristokrato į
radikalų rašytoją nebuvo atsitiktinis kūrybinis pasirinkimas, o veikiau
desperatiška reakcija į ilgus izoliacijos metus. Didžiąją dalį savo brandaus
gyvenimo – iš viso apie 27 metus – jis praleido įvairiuose kalėjimuose bei
psichiatrinėse ligoninėse, tad popierius jam tapo vienintele erdve, kurioje jis
galėjo nebaudžiamas manifestuoti savo neapykantą visuomenei ir Dievui. Jo
rašymo procesas buvo paženklintas obsesijos: sėdėdamas ankštose celėse, jis rašydavo
valandų valandas, dažnai naudodamas itin smulkų šriftą, kad sutaupytų brangų
popierių. Garsusis „120 Sodomos dienų“ rankraštis, rašytas ant 12 metrų
ilgio ritinio, tapo jo asmeniniu ritualu – savotiška „juodąja liturgija“,
kurioje jis sistemingai katalogavo visas įsivaizduojamas žmogaus iškrypimo
formas, siekdamas sukurti išsamiausią blogio enciklopediją.
De Sado literatūrinė filosofija rėmėsi idėja, kad
gamta yra negailestinga ir destruktyvi, o žmogus, sekdamas savo prigimtimi,
privalo atsikratyti moralės pančių. Jis pats yra sakęs, kad jo rašymas yra
„pavojingas tik tiems, kurie neturi pakankamai drąsos pažvelgti į tiesą apie
žmogaus sielos gelmes“. Seksą jis laikė ne meilės išraiška, o galios įrankiu,
mechaniniu veiksmu, kurio metu stipresnis subjektas dominuoja silpnesnį. Jo
svarbiausi kūriniai, tokie kaip „Justina, arba dorybės nelaimės“ bei „Žiuljeta,
arba ydos suklestėjimas“, iliustravo šią cinišką pasaulėžiūrą: dorybingi
personažai juose visada kenčia ir žūsta, o tie, kurie pasiduoda žiaurumui ir
egoizmui, klesti ir mėgaujasi gyvenimu.
Realiame gyvenime de Sadas neapsiribojo vien
teoriniais pasvarstymais, o aktyviai siekė įgyvendinti savo fantazijas, kurios
anuomet kėlė tikrą siaubą. 1768 m. įvykęs „Rose Keller skandalas“ parodė jo
polinkį į flageliaciją (plakimą) – jis pasamdė moterį, ją uždarė savo namuose
Arcueil ir fiziškai kankino, stebėdamas jos skausmą. Dar garsesnis buvo 1772 m.
Marselio incidentas, kurio metu markizas kartu su savo tarnu Latouru pasisamdė
kelias prostitutes orgijai. Jos metu de Sadas naudojo stiprius afrodiziakus
(vadinamąsias „ispanines museles“), kurie sukėlė moterims sunkius
apsinuodijimus. Šie žaidimai neapsiribojo vien heteroseksualiais ryšiais – de
Sadas atvirai praktikavo sodomiją, kuri tuo metu Prancūzijoje buvo laikoma
sunkiu nusikaltimu, už kurį teoriškai grėsė mirties bausmė sudeginant.
Policijos persekiojamas jis buvo beveik nuolatos, o jo
byla tapo asmeniniu policijos inspektoriaus Marais ir paties karaliaus galvos
skausmu. Kadangi jis buvo aukšto rango aristokratas, valstybė dažnai naudojo
lettres de cachet – slaptus suėmimo orderius, leidžiančius jį įkalinti be
teismo, siekiant išvengti viešos gėdos jo šeimai. Jo tėvas, grafas de Sade’as,
sūnumi nusivylė labai anksti, laikydamas jį gėda giminei ir visiškai
atsiribodamas nuo jo likimo. Tuometinė visuomenė į jį žiūrėjo kaip į monstrą,
kurio vardas tapo sinonimu viskam, kas yra iškrypę ir pagedę. Net ir
revoliucijos metais, kai de Sadas trumpam buvo išlaisvintas, jo radikalumas
gąsdino net pačius didžiausius maištininkus, tad jis vėl buvo uždarytas, šįkart
kaip „per daug pavojingas naujajai tvarkai“.
Kalinimo metai Bastilijoje ir Vincennes pilyje jį
pakeitė fiziškai – iš žavingo jaunuolio jis virto liguistai nutukusiu, beveik
aklu seniu, tačiau jo protas išliko aštrus ir tulžingas. Jis nuolat skundėsi
kalėjimo sąlygomis, tačiau būtent ten gimė jo žiauriausi tekstai. Sadas teigė,
kad seksas be smurto yra „blankus kaip maistas be druskos“, ir savo kūryboje
detaliai aprašinėjo ne tik orgijas, bet ir kankinimo įrankius, anatomines
detales bei psichologinį aukos palaužimą. Jis tikėjo, kad dvasinis išsivadavimas
įmanomas tik per visišką moralinių tabu sulaužymą, o sodomiją laikė aukščiausia
maišto prieš gamtą ir religiją forma.
Paskutinius savo gyvenimo metus Markizas de Sadas
praleido Charentono psichiatrinėje ligoninėje, kur jį apgyvendino šeimos
prašymu, norint galutinai izoliuoti nuo visuomenės. Net ir ten jis nenustojo
kurti – jis režisavo spektaklius, kuriuose vaidino kiti ligoninės pacientai,
paversdamas gydymo įstaigą savotišku teatru. Mirė jis 1814 m., sulaukęs
74-erių, palikęs testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių religinių
apeigų, o jo kapą turėjo užželti piktžolės, kad „mano vardas būtų ištrintas iš
žmonių atminties“. Visuomenė jo norą iš dalies įvykdė – jo knygos dešimtmečius
buvo draudžiamos ir platinamos tik pogrindyje, o oficiali istorija stengėsi jį
pamiršti kaip tamsų Prancūzijos istorijos puslapį.
MARKIZO DE SADO POVEIKIS ATEINANČIOMS
KARTOMS IR ŠIUOLAIKINEI MASINEI KULTŪRAI
Markizo de Sado palikimas XX amžiuje patyrė
neįtikėtiną transformaciją: iš „prakeiktojo aristokrato“ ir pornografo jis tapo
viena svarbiausių figūrų moderniajam supratimui apie žmogaus psichiką, meną ir
politinę laisvę. Jo idėjos tapo pamatu ne tik seksualinei revoliucijai, bet ir
gilioms filosofinėms bei meninėms diskusijoms apie tai, kas iš tikrųjų slypi už
civilizuoto žmogaus kaukės.
Siurrealistai, vadovaujami André Bretono, de Sadą
tiesiog sudievino. Jiems jis nebuvo nusikaltėlis, o greičiau didžiausias visų
laikų maištautojas, kuris išdrįso išlaisvinti vaizduotę iš logikos ir moralės
kalėjimo. Siurrealistai manė, kad de Sado tekstai pasiekė tai, ko jie patys
siekė savo mene – visišką pasąmonės išsilaisvinimą. Garsusis menininkas Man Ray
sukūrė jo įsivaizduojamą portretą, o Guillaume'as Apollinaire'as
pavadino jį „laisviausia dvasia, kokia tik kada nors gyveno“. Menininkams jo
kūryba buvo ne apie seksą, o apie absoliučią, bekompromisę laisvę kurti be
jokių cenzūros rėmų.
Mokslo pasaulyje de Sado įtaka įsitvirtino per
terminologiją. XIX a. pabaigoje Richardas von Krafftas-Ebingas įvedė
terminą sadizmas, tiesiogiai nuorodą į markizo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau
būtent Sigmundas Freudas ir vėlesni psichoanalitikai (pavyzdžiui, Jacques'as
Lacanas) de Sado tekstus pradėjo nagrinėti kaip tikslius žmogaus impulsų
žemėlapius. Jie suprato, kad de Sadas aprašė tai, ką Freudas vėliau pavadino
„mirties varu“ (Thanatos) – žmogaus prigimtyje tūnantį destrukcijos troškimą,
kuris yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės bei sekso varovas (Eros).
Po Antrojo pasaulinio karo intelektualai, tokie kaip Michelis
Foucault ir Simone de Beauvoir, pradėjo de Sadą interpretuoti per
politinę prizmę. Foucault savo darbuose apie seksualumo istoriją rėmėsi de Sado
pavyzdžiu, rodydamas, kaip visuomenė bando kontroliuoti ir „normalizuoti“ kūną.
Simone de Beauvoir savo garsioje esė „Ar turime sudeginti de Sadą?“ (Must We
Burn Sade?) kėlė klausimą, ar žmogus gali būti laisvas, jei jo laisvė
reikalauja kito asmens kančios. De Sadas tapo lakmuso popierėliu diskusijoms
apie tai, kur baigiasi individo teisės ir prasideda kito žmogaus saugumas.
Populiariojoje kultūroje ryškiausią pėdsaką paliko
režisierius Pieras Paolo Pasolini su filmu „Salo, arba 120 Sodomos
dienų“ (1975). Pasolini perkėlė de Sado knygos veiksmą į fašistinę Italiją,
taip parodydamas, kad markizo aprašyti seksualiniai kankinimai iš tiesų yra
puiki metafora politiniam smurtui ir totalitarizmui. Filmas buvo toks
šokiruojantis, kad daugelyje šalių buvo uždraustas dešimtmečiams, tačiau jis
galutinai įtvirtino de Sado vardą kaip priemonę kalbėti apie pačias tamsiausias
žmogaus ir valstybės puses.
Piero Paolo Pasolini filmą
„Solo, arba 120 Sodomos dienų“ kurį laiko rodė Vilniaus „Skalvijos“ kino
teatras.Homoerotiniai santykiai nėra pateikiami kaip romantinė ar tapatybės
išraiška, o veikiau kaip kraštutinė galios ir dominavimo forma. Keturi valdžios
atstovai (libertinai) prievartos aktus prieš jaunus vaikinus naudoja tam, kad
pademonstruotų savo absoliučią kontrolę ir visiškai sunaikintų aukų orumą.
Filme gausu scenų, kuriose vyriškas kūnas tampa politinės agresijos objektu, o
sodomija vaizduojama kaip priemonė sulaužyti bet kokius visuomenės moralinius
tabu. Šie santykiai perteikiami per šaltą, beveik klinikinį žvilgsnį,
pabrėžiant ne aistrą, o mechaninį išnaudojimą ir hierarchiją. Jaunuoliai
verčiami dalyvauti seksualiniuose aktuose tarpusavyje arba su budeliais, taip
iliustruojant fašistinę ideologiją, kurioje kūnas tėra valstybės nuosavybė.
Tokiu būdu Pasolini de Sado tekstą paverčia vizualia analize, kurioje bet kokia
seksualinė išraiška, įskaitant homoerotinę, tampa totalitarinio smurto įrankiu.
Radikalioji feministė Andrea Dworkin į Markizą
de Sadą žiūrėjo ne kaip į laisvės simbolį, o kaip į brutalų patriarchalinės
ideologijos architektą, kurio kūryba atvirai šlovina moterų pavergimą. Jos
nuomone, de Sado tekstai nėra nekalta fantazija, bet tikslus žemėlapis,
rodantis, kaip vyriška galia sistemoje realizuojama per smurtą, kankinimą ir
seksualinį dominavimą. Dworkin griežtai kritikavo intelektualus, aukštinusius
de Sadą, teigdama, kad jų ginama „kūrybinė laisvė“ yra pastatyta ant realių
moterų skausmo ir nužmoginimo. Analizuodama de Sado personažus Justiną ir
Žiuljetą, ji darė išvadą, kad autorius moterims paliko tik du pasirinkimus:
būti kankinamai dorybingai aukai arba tapti žiauria budelio bendrininke. Ji
laikė de Sadą modernios pornografijos pradininku, kuris seksualizavo neapykantą
moterims ir pavertė ją priimtina vyriško malonumo forma. Pasak Dworkin, de Sado
„maištas“ prieš Dievą ir visuomenę iš tiesų buvo tik radikali pastanga
įtvirtinti absoliučią vyro teisę savintis ir naikinti moters kūną. Galiausiai
jai de Sadas buvo ne revoliucionierius, o simptomas giliai sergančios kultūros,
kurioje vyro malonumas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus naikinimo.
Šiandien de Sadas vertinamas nebe kaip pornografas, o
kaip radikalus mąstytojas, kuris pirmasis išdrįso pasakyti, kad žmogus nėra
vien tik gera ir dorybinga būtybė. Jis parodė, kad civilizacija yra tik plona
plėvelė, po kuria slepiasi žiaurūs instinktai. Nors jo aprašyti veiksmai
išlieka atstumiantys ir nusikalstami, jo drąsa tyrinėti uždraustas temas atvėrė
duris moderniai psichologijai, egzistencializmui ir šiuolaikiniam menui,
kuriame nebijoma kelti nepatogių klausimų apie žmogaus prigimtį.
