Filmas: "Slėpynės" / "Read or Not"

Sveiki,

Dar vienas masinio kino filmas jau nubyrėjęs po Helovino šventės yra siaubo trileris su juodojo humoro elementais „Slėpynės“ (angl. Read or not) (2019), kuris pasakoja apie nuotaką, kuriai vestuvinę naktį išbandymą pateikia jaunikio šeima, prašydami pažaisti šeimos išbandymo žaidimą. Galiausiai jaunoji nuotaka ištraukia pačią žiauriausią žaidimo kortą ir ji turi bėgti ir slėptis namuose, kad ją iki aušros nenudaigotų apsiginklavę šeimos nariai...

Pradėkime nuo to, kad filmas nėra rimtas ir daugelis dalykų yra absoliučiai netikroviški ir prasilenkiantys su logika. Ypatingai trūksta šeimos elgsenoje motyvų. Šeima besąlygiškai garbina savo protėvių tradicijas, yra ištikima satanistiniams aukojimo ritualams, nes už šių tradicijų laikymąsi jie dosniai apdovanojami turtais. Jau nuo pat pradžių aišku, kad nuotaka išgyvens, o šiai keistai Adamsų šeimynėlei lemta vieni kitiems išsikapoti. Pats viso filmo smagumas yra pati dinamika, kokiais rakursais bus įvykdyta misija, kaip šeima pamažu susimaus ir visa tai pavirs į keistą serialo „Tikras kraujas“ vampyrišką susinaikinimo fiestą...

Kad ir kiek beturėčiau priekabių šiam filmui, protu galima suvokti, ko iš tikrųjų siekė žiūrovai. Nesudėtingo, dinamiškai ir estetiškai patrauklaus filmo, kuris patiktų neišrankiam masiniam žiūrovui. Taip ir yra. Filmas be jokio filosofinio lygmens, be didesnių interpretacijų, visa kūrinio jėga sutelkta į žaidybinio elemento „pereik levelį, kad išliktum gyvas“ versijas. Visgi smagu iš kai kurių vietų pasijuokti, kaip kūrėjai hiperbolizuoja, naiviai šmaikštauja ir smaginasi su žiūrovais, kurdami siurrealistišką kraujo puotą su karkasiniais, neįtikinamais komikso lygio veikėjais. Pamasindami scenas žiaurumu, krauju ir neregėta ištverme priartėjama visiškai per super antgamtinių žmogaus galių ribos, kai peršauta plaštaka nuotaka sugeba visus atvanoti suklykdama vos keleta sykių. Manau, toks visiems prieinamas filmas suras ne vieną gerbėją Lietuvoje, tačiau jis nėra kažin kuo ypatingas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"

Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: leidykla "Sofoklis" pristato J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo", Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių" ir Yossi Avni-Levy "Meilės prekeiviai"

Sveiki,

Šįkart nedejuosiu, kaip po etatinio darbo viską suskaityti. Tam, žinoma, nėra jokių šansų, tačiau karščiausias leidyklos „Sofoklio“ kūrinius dar iki Naujųjų – būtinai. Tam yra priežastis. Viena įdomiausių ir pasakojimo technika sudominusi argentiniečių kilmės rašytoja Samanta Schweblin, kurios „Prieraišumo laisvė“ privertė kilstelėti iš nuostabos antakius, tad manau, kad nacionaline Booker premijai nominuotas „Pilna burna paukščių“ apsakymų rinkinukas bus dar gardesnis prie Kalėdinio stalo.

Ką jau besakyti apie mano vieną mėgstamiausių visų laikų rašytoją J. M. Coetzee ir jo dar neskaitytą 2003 metais pasirodžiusį kūrinį „Elizabeta Kostelo“. Neaušinsiu burnos, tad pasikartosiu, kad tai autorius, kurio visus kūrinius reiškia BŪTINAI IŠSIVERSTI Į LIETUVIŲ KALBĄ. Tiesiog lenkiuosi leidyklai, kad ji tai daro!

Na, ir „Sofoklis“ be šiuolaikinės žydų literatūros tikriausiai neįsivaizduojamas. Yossi Avni-Levy su romanu „Meilės prekeiviai“ – tai garnyras prie šių dviejų knygų, kurį nori nenori, kemši, nes kartą paragavęs negali sustoti.

Jūsų Maištinga Siela

Gėjų žurnalas "Attitude" - geriausias LGBTQ parduodamas leidinys pasaulyje jau ir Lietuvos prekybos centruose

Sveiki,

Esu vienas iš tokių, kuriems spausdintas žodis vis dar įdomesnis už greitą informaciją, išmetamą paieškos naršyklių. Galimas daiktas, kad popierinė spauda daugiau padaro žalos gamtai už elektroninius žinių forumus, tačiau tai vienas retesnių mano atvejų, kada suvokdamas tai, vis tiek mėgstu raustis prekybos centrų spaudos skyriuose. Ypatingai domina šiuolaikiniai populiariojo mokslo iliustruoti žurnalai, literatūros ir kultūros leidiniai.

Visai neseniai į akis krito prie leidinių anglų kalba padėtas žurnalas „Attitude“, kuris pasirodo besąs skirtas gėjams. Lietuvos prekybos centruose žurnalai, skirti gėjams! Geras! Turint galvoje skandalingus įstatymus dėl nepilnamečių vaikų informacinio kenksmingo turinio, o šis įstatymas, kaip žinia, yra ir homofobiškas, ir apskritai neatitinkantis realybės. Kitaip „Playboy“ ir kita seksualinio turinio spauda turėtų būti „už stiklo“, o ne vaiko ranka pasiekiama šalia spalvinimo knygelių.

Tikriausiai tik dešimto amžiaus pradžioje kioskuose pardavinėjamas juokingai mažo tiražo laikraštukas „Naglis“, kuris greitai buvo nebeleidžiamas, taip tikriausiai ir nustojo šviesti LGBTQ lietuvių bendruomenę „popierinėje periodinėje rinkoje“. Žinoma, galima diskutuoti, ar kartais nereiktų kokio nors leidinio šių dienų LGBTQ žmonėms, ar nebūtų poreikio?

Kai po savaitės praėjau pro tą pačią spaudos lentyną, žiūriu, „Attitude“ nebeliko. Vadinasi, kad ir anglų kalba, žurnalą kažkas nupirko. Šiandien prekybos centre vėlei pamačiau šį žurnalą – dabar jau 3 egzempliorius su „Sense 8“ serialo žvaigžde Brian J. Smith ant viršelio, kuris teigia, kad jam gyvybiškai buvo svarbu kalbėti apie savo seksualumo tapatybę. Ilgai galvojau apie jo žodžius. Visgi tai tiesa, nes mes esame viskas, kas yra mūsų seksualumas – mūsų prigimtis, kuri teikia absoliutų saugų laimės pojūtį būti šioje Žemėje. Heteroseksualams retai kyla toks egzistencinis klausimas, nukreiptas į seksualumo tapatybę, nes jie visuotinai nejaučia priešpriešos, smerkimo ir socialinio vakuumo, tol apie tai net nesvarstoma: na kaip čia seksualumas gali būti viskas žmogui? Gali. Namai, šeima, draugai, ryšiai, darbas – visur tu nešiesi ir gyveni iš savo vidinės potencialiosios energijos, kuri kuria ryšius su aplinka ir jeigu tave verčia dėl tam tikros seksualinės energijos „nesirodyti“, neigti save ir netgi imituoti heteroseksualias energijas vardan visuotinai sutartų „teisingų“ rašytų ar nerašytų įstatymų, tada žmogus tiesiog išsiprievartauja ir psichiškai save susiluošina, paneigdamas savo prigimtinę teisę į laimę – būti tuo, kas jis yra.

Ką gi, belieka tikėtis, kad „Attitude“ nedings iš lentynų.

Jūsų Maištinga Siela