2024 m. liepos 13 d., šeštadienis

Šios dienos daina: The Weeknd, Madonna, Playboi Carti - Popular [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šįkart noriu pristatyti ir dalytis tuo, kas skamba namuose ir viena iš tokių dainų yra populiaraus kanadiečio vokalisto The Weend daina „Popular“, kurią jis atlieka kartu su reperiu Playboi Carti ir dainininke Madonna. Dėl įsimintinos melodijos bei R and B skubaus ritmo daina greitai sulaukia simpatijų. Taip, ji netapo didžiuliu pasaulinio masto hitu, bet savose gerbėjų šalyje gana populiari. Estijoje ji pasiekė 21 vietą, Latvijoje – 4 , Lietuvoje 12 poziciją. Bulgarijoje, Japonijoje ir Graikijoje 2 pozicijas ir tose šalyse daina gan populiari. Vien JAV singlo parduota apie milijoną kopijų, o Australijoje tapo 3 kartus platininiu. Šiuo Metu Youtube platformoje vaizdo klipo peržiūros artėja prie 50 milijonų ribos.

 

Dainos istorija prasideda maždaug 2021 metais, ji turėjo būti įtraukta į vieną iš The Weeknd studijinių albumų. Tiesą sakant, ji ir buvo įrašyta albumui, tačiau galutiniame variante daina buvo išbraukta kaip konceptualiai netinkanti. Visgi įrašas neprasmego archyvuose ir jis buvo panaudotas kaip garso takelis filmui „The Idiol“, pastarajam The Weeknd sukūrė dainų. Daina buvo pastebėta ir išleista 2023 metų birželį, o 2024 metų vasario vidury pristatytas vaizdo klipas su intriguojančiu Madonnos pasirodymu. Daina galų gale pridėta naujam The Weend 2024 geriausių hitų albumo sąraše ir išleista su kitomis atlikėjo populiariomis dainomis.

 

Patys muzikos kritikai dainą gyrė, sakydami, kad sudėtinga buvo įsivaizduoti tokius tris skirtingus atlikėjus vienoje dainoje, tačiau The Weeknd ir Madonnos sandrauga šioje dainoje išryškina popso tradiciją, dainą paryškina ryškus reperio Playboi murmėjimas, kuris labai tinka dainai. Dainai buvo prognozuojamas vasaros hitas, tačiau tikriausiai daina visgi pasiliks tik kaip geras kūrinys, kurį atras tas, kas netingi.



 

The Weeknd, Madonna, Playboi Carti – Popular

[žodžiai / lyrics]

 

I've seen the devil

Down Sunset

In every place

In every face

Yeah, uh, uh

Yeah, uh, uh

Tell me, do you see her? She's livin' her life

Even if she acts like she don't want the limelight

But if you knew her, yeah, she lives a lie

She calls the paparazzi, then she acts surprised, oh

Oh, I know what she needs (oh-oh)

She just want the fame, I know what she fiends (oh-oh)

Give her a little taste, runnin' back to me (oh-oh)

Put it in her veins, pray her soul to keep, ooh-ooh

Ooh-ooh, every night (every night)

She prays to the sky

Flashin' lights

Is all she ever wanted

Beggin' on her knees to be popular

That's her dream, to be popular (huh)

Kill anyone to be popular

Sell her soul to be popular (popular)

Just to be popular (uh-huh)

Everybody scream 'cause she popular (huh)

She mainstream 'cause she popular

Never be free 'cause she popular

Money on top of me, money on top of her (uh-huh)

Money on top of me, money on top of her (uh-huh)

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular (uh-huh)

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular

I know that you see me (huh), time's gone by

Spend my whole life runnin' from your flashin' lights

Try to own it, but I'm alright (alright)

You can't take my soul without a fuckin' fight, oh

Oh, I know what she needs (oh-oh)

She just want the fame, I know what she fiends (oh-oh)

Give her a little taste, runnin' back to me (oh-oh)

Put it in her veins, pray her soul to keep, ooh-ooh (uh)

Ooh-ooh, every night (every night)

She prays to the sky (huh)

Flashin' lights

Is all she ever wanted

Beggin' on her knees to be popular (huh)

That's her dream, to be popular (huh)

Kill anyone to be popular

Sell her soul to be popular (popular)

Just to be popular (uh-huh)

Everybody scream 'cause she popular (huh)

She mainstream 'cause she popular

Never be free 'cause she popular

Money on top of me, money on top of her (uh-huh)

Money on top of me, money on top of her (uh-huh)

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular (uh)

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular (uh)

Money on top of me, money on top of her (uh-huh)

Money on top of me, money on top of her (uh-huh)

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular (uh-huh)

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular

I'm gettin' money and I'm keepin' it

I'm gettin' cash and I'm keepin' it

Money on top of me, money on top of her

Yeah, shawty fuck with me 'cause she know I'm popular

Pop-popular, born to be popular

She in debt, 20 mill, but she run it up

She can never be broke 'cause she popular

Turn the webcam on for the followers

Beggin' on her knees to be popular

That's her dream, to be popular (huh)

Kill anyone to be popular

Sell her soul to be popular (popular)

Just to be popular (uh-huh)

Everybody scream 'cause she popular (huh)

She mainstream 'cause she popular

Never be free 'cause she popular

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu – Vilkolakis [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Bandau vis nusibrėžti santykį su naujausiu Jazzu albumu „Keisti ženklai“. Man šis albumas toks ramus ir nesproginėjantis, kad beveik per blankus. Nė vienos dainos neišskirčiau kaip kokį hitą, tačiau galbūt albumo tikslas ir nebuvo toks. Visgi kiek nustebau, kad atlikėja visai neseniai pristatė dainos „Vilkolakas“ vaizdo klipą, kuris gerokai pagerino albumo toną, nes leido labiau vizualiai įsivaizduoti ne tik dainos atmosferą, bet ir šiek tiek pakeitė albumo stilistiką. Nepaisant gero vaizdo klipo – moteris naktį besiblaškanti tarp miškų ir vandenų – daina romi ir netgi raminanti. Tikriausiai nebuvo tinkamesnio meto ją reprezentuoti, nei vasaros metu. Man patinka dainos priedainis, ramuma ir susitaikymas, nors pačioje dainoje esama nemažai dramos ir širdgėlos, bet galiausiai kaip ir gyvenime viskas stoja į savas vietas. Pasiklausykite.



 

[žodžiai / lyrics]

Jazzu – Vilkolakis

 


 

Maištinga Siela


Šios dienos daina: Donatas Montvydas - Ikaras [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

 

Šią vasarą ne vienas ryškiausias Lietuvos atlikėjas stengiasi publikuoti ką nors naujo. Vienas iš tokių – Donatas Motvydas ir jo kūrinys „Ikaras“, kuris pasirodė 2024 m. birželio 14 dieną. Vaizdo klipas buvo nufilmuotas Portugalijoje, jame pasirodo ir atlikėjo dukra Adelė. Tiesą sakant, jeigu klausyčiausi paties kūrinio, iš pirmo sykio jis man gal net nelabai patiktų, nes skamba lengvai ir truputį neįsimena dėl monotonijos, jam „apvirškinti“ reikia laiko. Manau, šiam kūriniui labai tinka netipinis vaizdo klipas, prisodrintas portugališkų ir egzotiškų spalvų, skirtingų rasių šokančių kūnų bangavimo, o ir pats montažas labai pavykęs, tinka šiai vasariškai dainai. Daina apie riziką ir svajones, o juk visi puikiai žino mitą apie Ikarą ir Dedalą, kas nutinka, kai pakyli per aukštai, todėl dainą galima interpretuoti labai laisvai, nes pats Motvydas joje akcentuoja ne kilimą, o būtent lengvą kritimą į gelmę. Pasižiūrėkime ir pasiklausykime šio kūrinio.



 

[žodžiai / lyrics]

Donatas Motvydas – Ikaras

 


Maištinga Siela


Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie heiterius, neapykantos kurstytojus ir niekintojus - kodėl jie taip daro?

 

Sveiki,

 

„Mes“ ir „jie“ dažniausiai tėra fikcijos, naudingos tuo, kad patiriame momentinį solidarumą su kitais tada, kai mūsų individuali sąžinė yra nešvari ir nepajėgia stoti prieš melą. Tais momentais mus ir gelbsti kolektyvinis dalijimasis anonimine ir iš esmės fiktyvia atsakomybe.“ Leonidas Donskis

 

Beskaitydamas Leonido Donskio vėlyvąją publicistiką esu labai ramus. Tai išmintingi tekstai. Jau nežinau, kiek įvairiausių citatų prisirankiojau ir kiek čia aš jomis dalysiuosi, nes vis tiek visko neperteiksiu – reikia patiems perskaityti „Leonidas Donskis: man skauda“ (Tyto alba, 2022). Visgi labiausiai mane knygoje žavi, kaip L. Donskis suvokia visuotinius Lietuvoje procesus, kurie per karantiną ir po jo, jau autoriui nebesant gyvam, vis smarkiau pasireiškė, ypač internetiniai heiteriai, kitų niekintojai, kurie solidarizuojasi į atskiras grupes ir varo, varo, varo... Net tikriausiai nelabai suvokdami kodėl, bet jausdami kažin kokį teisuolišką pasitenkinimą. Citatoje Donskis įvardija, kodėl taip yra. Nes daugelis iš jų per menki būti savimi, mums reikia paliudijimo ir užnugario, perlipti per kitų galvas ir įsmeigti vėliavą į tariamą Everestą, kad pamintume savo menkumą ir pažeidžiamumą.

 

Maištinga Siela


2024 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Aktualijos: ar lietuviai bijo pasisakyti ir atskleisti savo politines pažiūras?


Labi, žmonės,

 

Reaguoju į gana protingą kunigo Ričardo Doveikos pasisakymą, nors daugel klausimų su juo ir nesutinku, bet šiuo atveju TAIP.

 

Manau, kad daugelis ne tiek politines pažiūras viešinti bijo, kiek vienu ar kitu klausimu pasisakyti, pvz., skiepų, švietimo ar krašto gynybos klausimais, nes žiniasklaida ir influenceriai (viešosios nuomonės formuotojai) daro be proto didelį spaudimą segreguodami žmones. Pasisakęs kitaip, būsi vatnikas, propagandistas, putinistas. Negalvojau, kad vieną dieną Lietuvoje ims veikti tokia minkštosios galios ir valdžios forma šitokiu visuotiniu mastu, bet taip, individualiam požiūriui naikinti yra sukurtos nišos ir priemonės – tu su tuo arba su mumis. O jeigu nei su kuo? Jeigu man patinka tavo cepelinai ir koks įstatymas paspirtukų kontrolės, bet nekenčiu šaltibarščių ir galimybių paso – viso gero pustoniams, todėl taip, sukuriama terpė patylėti (kitaip sakant, bijoti) ir geriau nereikšti nuomonės, nes gyvenimas prie ežeriuko geresnis, nei su socialinės architektūros krekenomis.

 

Maištinga Siela



Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5



 

Maištinga Siela

2024 m. liepos 10 d., trečiadienis

Knyga: Lauren Groff "Matrix"

 Lauren Groff. „Matrix“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 256.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryškiausia kada nors skaityta knyga apie moterį, kuri krikščionių religiniam pasauliui padarė įtaką, žinoma, buvo autorės Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana (Alma littera, 2002). Pamenu labai nemalonius prisiminimus, kaip tikybos pamokoje iškėliau moterų hierarchinį išstūmimą iš katalikų bažnyčios ir kaip pavyzdį savo tikybos mokytojui (o jis buvo kunigas!) paminėjau popiežę Joaną. Anuomet jis nesutriko, nors mano išsišokimai, aišku, jam nepatiko ir aiškiai mane niekino, todėl tarstelėjo, kad tai visiškai neįmanoma, tikriausiai kokių nors perrašytų ir suklastotų dokumentų išmonė, o autorė lengvabūdė eretikė. Kad moterys rašytojas bando kreipti dėmesį į katalikų bažnyčios reikalus ir rekonstruoti arba kažkaip interpretuojant ištaisyti istorinę neteisybę (o jos nepaneigsi!), aišku kaip dieną, kad tai garantuoja sensaciją, nes tai feministiška ir drąsu, kviečia į dialogą, nors tokios literatūrinės sensacijos jau seniai nebe naujiena. Tą daro ir išmoningoji amerikiečių rašytoja Lauren Groff (g. 1978) savo romane Matrix (angl. Matrix), kurį į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, o išleido Baltos lankos.

 

Lauren Groff lietuviam žinoma iš 3 lietuviškai pasirodžiusių jos knygų. Pirmoji buvo Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016) – pastaroji buvo tokia gera, kad perskaičiau per kelias dienas ir ji tapo viena geriausių tų metų knygų. Po to pasirodė apsakymų knyga Florida (Baltos lankos, 2019), kuri vis dar laukia manęs knygų lentynoje ir naujausia – Matrix, kuri manęs pralaukė beveik kelerius metus. Šiaip net nebūčiau tikriausiai ėmęs į rankas, nes visada atsiranda degančių svarbių naujienų, tačiau šią vasarą susiėmiau ir pradėjau skaityti laukiančias knygas. Iš tikrųjų net nežinojau, ko tikėtis iš Matrix, nes internete nuomonės vyravo gana prieštaringos, kai kurios bylojo apie knygos klampų bei sudėtingą tekstą, tačiau vos tik pradėjau skaityti, nebegalėjau sustoti. Ak, Lauren Groff, kodėl aš tave tiek ilgai atidėliojau ir neskaičiau, ką?!

 

Autorė iki rašymo darbų padarė didžiulį tyrimą apie kadaise egzistavusią Mariją Prancūzę, vieną pirmųjų moterų poečių istorijoje. Štai ką apie ją sako Visuotinė lietuvių enciklopedija: „Marie de France 1154? 1189?, prancūzų poetė. Gyveno Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės dvare. Pirmoji moteris, pradėjusi kurti poeziją prancūzų kalba. Žymiausi kūriniai: pasakėčių rinkinys Ezopas (Isopet) ir naratyvinė poema bretonų legendų siužetais Lė (Lais, parašyta oktosilabine eilėdara nuo 100 iki 1000 eilučių, išliko 12). Poemoje vyrauja bretonų legendoms būdingos meilės ir stebuklo temos: Lė apie Lanvalį (Lais de Lanval), Lė apie sausmedį (Lais de chèvrefeuille), Lė apie Ioneką (Lais D’Yonec), Lė apie Laostiką (Lais du Laostic). Sukūrė savitus herojų paveikslus, kėlė dorovės problemas, pvz., skirtingų lyčių santykių padorumo. Poema aiškios kompozicijos, būdinga nuoseklus įvykių dėstymas. Jos kūryba veikė prancūzų naratyvinės poezijos raidą. 20 a. anglų rašytojas J. Fowlesas pagal Marijos Prancūzės lė Elidukas (Eliduc) sukūrė to paties pavadinimo novelę. Lietuvių kalba išleistas rinkinys Lė (2004).“

 

Iš tikrųjų verta apie ją pasidomėti, kad suvoktumėte, kaip toli ir kaip laisvai rašytoja Lauren Groff interpretuoja šią asmenybę, kurdama jos literatūrinį portretą ne vien tik iš skurdžių istorinių duomenų, bet bandydama interpretuoti ir jos literatūrinį palikimą. Bet, žinoma, romaną galima skaityti puikiai ir be istorinių sąsajų, jis daugiabriaunis ir universalus.

 

Romaną iš dalies galima laikyti istoriniu, nors ir interpretacija. Labiausiai romane veikia autorės tirštas pasakojimas, detalus ir išsamus Anglijos ir Prancūzijos Viduramžių politinis, kultūrinis ir buitinis pasaulis. Akivaizdu, kad autorė rimtai išstudijavo tiek bažnytinę istoriją, tiek karalienės Eleonoros Akvitanietės epochą. Tiesa, autorė laisvai vaizduoja vidinį Marijos jausmų pasaulį ir rezga intymų karalienės ir jos netikros sesers Marijos meilės istoriją. Po Marijos kilmingosios motinos mirties jaunutė Marija Eleonoros paliepimu atiduodama į skurdų moterų vienuolyną, nes ji pernelyg negraži būti ištekinta. Deja, XI-XII amžių sandūroje monarchai turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, kuriuos vienaip ar kitaip ištekindavo, apvesdindavo arba atiduodavo bažnyčios globon.



Lauren Groff

 

Marijos išvaizda išskirtinė, primenanti karingąsias amazones. „Net abatė dirba, ir milžiniška Marijos jėga užima Nestei kvapą; abatė kiek panėši į jautkarvę, tą keistą sutvėrimą nei vyriškos, nei moteriškos giminės, abiejų tuo pat metu. Na, Marija visuomet buvo stipri. Nestė jaučia Marijos kūno jėgą, lyg net dabar jis judėtų po jos ranka (p. 110).“ Akivaizdu, kad Marija kaip moteris yra pernelyg vyriška ir nedaili pagal to meto supratimą. Kita vertus, Marijos moterų giminė yra (ne)sėkmingai dalyvavusi moterų Kryžiaus žygyje į Jeruzalę, ji taip pat puikiai joja arkliu ir išmano kovos strategiją. Akivaizdu, kad išvaizda neapdovanota, bet apdovanota apsukrumu ir sumanumu. Patekusi į abatiją, kurioje vienuolės iš bado krenta kaip musės, netrukus dėl savo protinių gebėjimų ji atstato vienuolyną iš pagrindų ir žinia apie šį klestėjimą pasklinda net iki Romos.

 

Man sunku pasakyti, kiek šis romanas yra lesbietiškas. Galgi visai net nėra. Daugiausia Marija myli karalienę Eleonorą, bet dėl tremties bando jos nekęsti. Bėga dešimtmečiai ir susirašinėjimai iš vienuolyno, pačios Eleonoros kalinimas tęsia platonišką meilės ir neapykantos kovą. Dažniausiai Marijos vidiniame pasaulyje. Beveik visas romanas vyksta abatijoje, kur Marija iš vyresniosios galiausiai tampa abate, visų vienuolių motinėle. Autorė įterpdama menamą kalbą į pasakojimo srautą tekstą komponuoja kaip kokį viduramžių epą ar sakmę, kuriame vyksta ir mistinių, ir pramanytų, ir visai realių dalykų. Vienuolynų moterų gyvenimas primena atskirą moterų civilizaciją, nors ji ir paklūsta patriarchalinei bažnytinei sistemai, visgi tai moterų pasaulis ir jų taisyklės, todėl Marija, trokšdama pakeisti ir gerinti moterų gyvenimą, iš feministinės perspektyvos ima laužyti popiežių primestas taisykles. Po vienos nelaimės ji imasi itin eretiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip kunigas laikyti mišias, taip pakurstydama apkalbas apie raganavimą, nenuolankumą. „Veidais nusirita sumišimas – kuri nuodėmė mažesnė, palikti mišias ar klausytis, kaip jas aukoja moteris? (p. 179).“

 

Visgi romanas apčiuopia jau Viduramžiuose pasireiškusį moterų emancipacijos poreikį. Tekstas iš vienos pusės apie Mariją abatę ir pamaldžių moterų pasaulį, bet iš kitos jis labai politinis, atskleidžiantis, kad norint išlikti, reikia pamiršti mitus apie moterų neįgalumą, silpnumą ir susitepimą. Skaitydamas stebėjausi, kaip autorė kuria moterų bendruomenę, tarsi visos būtų vyrai amatininkai. Vienos sodininkės, kitos gyvulininkės, jos virėjos ir patarėjos, siuvėjos ir gydytojos, jos veda sąmatą, gamina vyną ir alų, skerdžia gyvulius, kasa griovius ir net stato labirintus, daro tokius sudėtingus užtvankų projektus, kad sugriauna visą įsivaizduojamą Viduramžių nekaltų mergelių kultą. Iš kitos pusės lyg ir logiška, juk tai dėl išgyvenimo būtinybės, bet ar realu, turint galvoje, jog vienuolyne dauguma atvykusių jaunų beraščių pavainikių? Abatijos nuskurdinimas, ligos kilo iš socialinio neraštingumo, nemokėjimo valdyti žemės ekonomikos. „... kad jei pareikalautų nuomininkų sumokėti įsiskolinimus, neliktų aukų abatijai, mat visa diduomenė susigiminiavusi, kai Marija pati žinanti, ir stoti prieš vieną būtų stoti prieš visus (p. 52).“ Nemaža romano dalis yra apie Marijos bandymą suvaldyti vidines vienuolyno intrigas, prietaringumą ir ekonomiką.

 

Autorė kuria įspūdingą Marijos portretą, gyvą ir jautrų, bet kartu ją mitologizuoja, paverčia revoliucioniere, kare Ksena, amazone ar net Žana d‘Ark, kuri gyvens dar tik po kelių šimtmečių. Tiesą sakant, man net nelabai svarbu, kad autorė iš tikrųjų naudojasi stereotipiniais stiprios moters vyrų pasaulyje modeliais, net nelabai reikia žinoti, kiek čia panaudota tikrų istorinių aplinkybių, nes visas teksto skanumas ir įdomumas yra pačiame Lauren Groff pasaukimo aistroje. Pasižymėkite paraštėje, tai puiki rašytoja, kuri turi ugnies savyje, todėl, jeigu girdėjote, kad Matrix skaitosi sunkiai, tai, sakyčiau, yra iš lengvų tekstų lepumo ir skaitytojų, kurie nekelia reikalavimo stiliaus autentikai. Matrix tekstas yra puikus poetinės prozos teksto pavyzdys, kuris aistringai, įtaigiai perteikia epochos aplinką ir aplinkybes, sukuria iliuziją, kad iš tikrųjų taip ir turėjo būti bei galėjo būti – kurti įtaigiai iš šiuolaikinės literatūros perspektyvos apie nebūtą mitą yra tikros rašytojos talentas. Man sunku apsakyti, kokį patyriau malonumą skaitydamas tiesiog tvarkingą ir puikiai Akvilinos Cicėnaitės išverstą tekstą, kuris toli gražu ir nelengvas, bet literatūriškai nušlifuotas ir rafinuotas. Matrix labai skiriasi nuo Moirų ir Furijų, atrodo, lyg parašė visai kita rašytoja, tačiau neatimsi vieno – abiejuose pulsuoja suveržta ir įtaigi pasakojimo aistra ir įtaiga. Ar bereikia sakyti, kad po Matrix bėgau nupūsti dulkių nuo neskaitytos Floridos? Labai tikiuosi, kad skaitytojų prieštaringumas neprivers leidyklos apsigalvoti toliau versti ir leisti Lauren Groff knygas.

 

Maištinga Siela