Dienos daina: Marijonas Mikutavičius – Pakeliui namo [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Kažkaip pusė dienos skambėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Pakeliui namo“, nors niekur nevykstu ir niekur negrįžtu. Net sunku pasakyti, kodėl pasąmonė iškėlė šią dainą, nes jos ilgą laiką jokiame kontekste negirdėjau, tai tiesiog... Perklausiau po tiek laiko atidžiai visą kūrinį ir jis vis dar toks pat geras, kaip prieš 20 ir daugiau metų!
 
Kvaila pristatinėti, bet Marijonas Mikutavičius, nes jis tebėra vienas ryškiausių Lietuvos atlikėjų, kurio sceninė charizma ir gebėjimas rašyti dainas, virstančias visos tautos himnais, padarė didelę įtaką šiuolaikinei Lietuvos muzikos kultūrai. Jo kūryba pasižymi ypatingu nuoširdumu, paprastumu ir gebėjimu sukurti stiprų emocinį ryšį su auditorija. Būdamas ne tik dainininku, bet ir žurnalistu bei televizijos laidų vedėju, jis meistriškai kalba apie dalykus, kurie rūpi daugeliui, todėl jo dainos dažnai tampa ne tik radijo hitais, bet ir svarbiomis asmeninėmis dainomis klausytojų gyvenimuose.
 
Daina „Pakeliui namo“ pasirodė 2004 metais ir yra įtraukta į tais pačiais metais išleistą Marijono Mikutavičiaus albumą „Pasveikinkit vieni kitus“, kuris žymėjo itin sėkmingą atlikėjo kūrybinį etapą. Tuo laikotarpiu Marijonas buvo pasiekęs didelį populiarumą, o ši daina puikiai įsiliejo į jo kūrybos visumą, papildydama ją jautrumu ir ramybe. Albumas, kuriame ji skamba, tapo svarbiu diskografijos įrašu, atspindinčiu atlikėjo muzikinę brandą ir požiūrį į kasdienybę.
 
Kūrinio „Pakeliui namo“ pagrindinė idėja – emocinis grįžimas į saugią ir ramią vietą po visų dienos ar gyvenimo iššūkių. Tekstas subtiliai pasakoja apie tą vidinį ramybės pojūtį, kai žmogus suvokia, jog svarbiausia yra artimųjų šiluma ir namų jaukumas. Tai ne tik fizinė kelionė – tai metaforiškas sugrįžimas į save, į tą būseną, kurioje galima nusimesti visas kaukes, atsikvėpti ir pamiršti išorinį pasaulį, todėl dainos žinutė yra tokia artima kiekvienam.
 
Publika dainą „Pakeliui namo“ nuo pat jos pasirodymo 2004 metais sutiko itin šiltai ir laiko ją vienu nuoširdžiausių atlikėjo kūrinių. Klausytojai pamėgo šią dainą dėl jos melodingumo, lengvai įsimenamos harmonijos bei teksto, kuris be jokios nereikalingos pompastikos paliečia jautriausias namų ilgesio stygas. Tai kūrinys, kuris nepraranda savo vertės bėgant metams ir yra tapęs svarbia Lietuvos popmuzikos istorijos dalimi, o koncertų metu dažnai traukiamas choru kartu su pačiu atlikėju.
 
Pasiklausykime dar kartą:

 
Marijonas Mikutavičius – Pakeliui namo
[lyrics / žodžiai]
 
Svetimas miestas pažadina mus ir vėl... savo radijo imtuvais
Ir svetimas mums rūkas prieš paskutinį traukinį namo.
Mes vėl ant kojų keliaujam atgal
Bet kuo garlaiviais, lėktuvais..
Net pamiršę stiuardesei su apgamu ant lūpos pamojuot.
 
Jeigu dar liko ta jūra, pernai kurioje meilę skandinom
Paruoškite mums kambarius ir vyno pasiimkite daugiau
Jeigu dar liko tos gatves, pernai kuriose susipažinom
Kas gali būti geriau?
 
Mes pakeliui namo oooooo (pakeliui namo)
Mes pakeliui namo oooooo
Pakeliui namo!!
 
Ir išlipam mes lauk iš tvankaus, senesnio už visus, dulkėto autobuso
Ir aš beveik toks pats, koks prieš kiek laiko įlipau
Ir cigaretę su draugu, kaip mokykliniais laikais, yeaah
Suūûkome per pusę
Ir matome vietas, kur aš šitiek laiko nebuvau.
 
Jeigu dar liko kažkas, pernai su kuriais užsisėdėjom
Prie stalo laisvą kėdę, jei galima pritraukite arčiau
Ir jei dar laisva mergina, pernai su kuria niekus kalbėjom
Mes visko pasiilgom, visko pasiilgom, visko pasiilgom...
 
Mes pakeliui namo oooooo (pakeliui namo)
Mes pakeliui namo oooooo
Pakeliui namo!!
 
Ir jeigu dar liko kažkas, pernai su kuriais užsisėdėjom
Ir jei dar laisva dar viena..
 
Mes pakeliui namo oooooo (pakeliui namo)
Mes pakeliui namo oooooo
Pakeliui namo!!
 
Mes pakeliui namo...
 
Maištinga Siela

Dienos daina: SEL – Vėjas [žodžiai / lyrics] (su grupe Mokinukės)

 

Sveiki!

 

Muzikos grupė SEL ir apskritai Egidijus Dragūnas yra kažkoks man prieštaringas fenomenas. Kad ir kaip jo nemėgčiau kaip viešai „nupiešto“ skandalisto žmogaus, kūriniai visgi kalba patys už save. Didžioji dalis jo kūrinių man nepaklausomi, tačiau jis turi tokių perliukų, nuo kurių pašiurpsta oda. Aišku, laikmečio sentimentai, bet vis tiek! Viena tokių iš jo ankstyvojo laikotarpio dainų yra „Vėjas“, kurios nebuvau girdėjas gal kokį 15 metų! Atgaminau tik neseniai pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Badautojų namelis“, kuriame vėl suskambo šis kūrinys.

 

Grupė SEL, kurios ryškiausias lyderis ir veidas visada buvo ir tebėra Egidijus Dragūnas, Lietuvos muzikos scenoje susikūrė daugmaž 1993 metais. Per daugiau nei tris dešimtmečius SEL evoliucionavo nuo pionieriško lietuviško repo ir „eurodance“ elementų turinčios elektroninės muzikos iki itin kokybiško, didelio biudžeto popmuzikos projekto, sugebančio užpildyti didžiausias šalies arenas, tiesa, niekada nesu buvęs nė viename jo koncerte. Nors E. Dragūno asmenybė visuomet buvo skandalinga ir nevienareikšmiškai vertinama, jo gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių muzikos tendencijų leido SEL išlikti viena populiariausių ir dažniausiai klausomų grupių šalyje.

 

Kalbant apie kūrybinį palikimą, svarbu išskirti tokius albumus kaip „Kubas“ (2000), kuris įtvirtino grupę kaip masinio populiarumo fenomeną, bei vėlesnius darbus, tokius kaip „Aš kaip žąsis“ ar „Muzika“. Šie įrašai atspindi grupės brandą: nuo paprastesnių, 10-ojo dešimtmečio pradžiai būdingų ritmų iki sudėtingesnės produkcijos, kurioje gausu gyvų instrumentų garsų ir kokybiško garso suvedimo. SEL muzika tapo savotišku Lietuvos popkultūros metraščiu, fiksuojančiu skirtingus šalies raidos etapus.

 

Viena, bent jau man, ikoniškiausių grupės dainų – 1995 metais pasirodęs kūrinys „Vėjas“ iš albumo „Kontrolinis šūvis“ (šio albumo viršelį ir matote įraše). Tai buvo laikotarpis, kai SEL skambesys buvo itin paprastas, melodingas, tačiau persmelktas lengvo melancholiško liūdesio. Dainos tekstas kalba apie vienatvę, gamtos stichiją kaip vidinės būsenos atspindį ir norą ieškoti atsakymų ten, kur viską nušluoja vėjas. Paprasta, bet įsimintina elektroninė melodija kartu su E. Dragūno specifine dikcija sukūrė „vėjavaikišką“, nostalgišką nuotaiką, kuri greitai užkariavo radijo stočių topus ir tapo neatsiejama tų metų Lietuvos muzikinio kraštovaizdžio dalimi.

 

Po kurio laiko dienos šviesą išvydo gerokai kitokia, gerai žinoma šios dainos versija, atlikta kartu su merginų grupe „Mokinukės“ (2006 metais albumui „Muzika“). Šis bendradarbiavimas buvo visiškas stiliaus lūžis: „Mokinukių“ skambesys įnešė lengvumo, popmuzikos polėkio ir šviesesnio, labiau „blizgaus“ produkcijos atspalvio. Jei originali versija buvo labiau skirta introspekcijai, tai versija su „Mokinukėmis“ tapo klubiniu hitu, labiau tinkamu šokiams ir masiniams renginiams. Ši versija parodė Egidijaus Dragūno sugebėjimą transformuoti seną kūrybą, pritaikant ją naujai auditorijai. Būtent šią versiją labiausiai ir prisimenu, nes 1995 originalui buvau tiesiog per mažas, kad užfiksuočiau.

 

Ši daina apskritai tapo simboliniu tiltu tarp skirtingų Lietuvos popmuzikos kartų. „Vėjas“ yra tas atvejis, kai paprastas, nuoširdus tekstas apie vidinį nerimą sugeba išlaikyti savo aktualumą dešimtmečiais, nepaisant to, kokiu stiliumi – originaliu elektroniniu ar vėlesniu popchoriniu – jis būtų atliekamas. Tai – SEL kūrybos lakmuso popierėlis, įrodantis, kad stipri melodija ir paprasta, visiems suprantama žinutė apie jausmų pasaulį yra ilgalaikio populiarumo pagrindas.

Versija su Mokinukėmis (2006)

Originali versija (1995)

 

SEL (ft. Mokinukės) – Vėjas

[žodžiai / lyrics]

 

Mano gyvenimas – beribiai sapnai,

Prisiminimai keisti, kuriuos Tu aplankai.

Mano minčių nepalieki Tu,

Sugriaudama viską, kuo aš gyvenau.

Taip, viskas buvo seniai,

Tas juokas, tos svajonės, kurias Tu nužudei.

Viskas liko kažkur toli praeityje,

Sudegė, ištirpo beprotiškame laike.

 

Galbūt diena, galbūt vanduo, galbūt tas keistas vėjas,

Tas vėjas, kuriuo mes taip tikėjom.

Jis nuneš mus ten, kur beprotiškas aukštis,

Kur dar nebuvo pakilęs nei vienas paukštis.

Aš taip norėčiau dar susapnuoti tai,

Tai, kas jau buvo, o gal nebuvo visai...

Ir aš tikiu tuo, kuo tikėjom mes,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš. 

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti... 

 

Aš taip norėčiau žinoti, kur Tu...

Pamiršau spalvą Tavo akių.

Aš taip norėčiau sutikti saulę su Tavim,

Aš taip norėčiau būti Tavo viltim.

Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės,

Galbūt aukščiau, galbūt tai mano sapnai,

Kuriuos aš pamiršau...

Turbūt tai viskas, ko aš noriu,

Ką aš jaučiu, ko laukiu, ko aš gimiau. 

 

Kažkas skambės klaikiam garse,

Turbūt sulauksiu tos valandos, o gal ir ne.

Tos akmeninės gėlės, ar Tu jas matei?

Jos nebemiršta net tada, kai jas sudaužai.

Aš ne akmuo, aš tik sužeistas paukštis,

Pasiilgęs jau seniai svaigulio ir aukščio.

Ir aš tikiu tuo, kuo kažkada tikėjau,

Sugrįš tas vėjas ir viltį man atneš...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Aš lauksiu vėl to vėjo,

Kuriuo mes taip tikėjom.

Pakilsiu vėl kaip paukštis,

Pajusiu svaigų aukštį...

Nepamiršau, ką reiškia džiaugsmas,

Liūdesys ir skausmas...

Taip, aš žinau, ką reiškia kristi, sudegt, ištirpt

Ir vėl pakilti...

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Jean-Claude Pascal – Nous Les Amoureux (1961, Liuksemburgas) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Šiandien Vilniuje jau lyg ir eilinį kartą pražygiavo „Baltic Pride“ eisena, vis drąsiau ir atviriau, tačiau internete netyla pasipiktinusių ir sąmokslų skleidėjų dauginančių neapykantą ir konspiracinių nesąmonių, tad tą proga, kad vyksta Pride Month, nusprendžiau visiems priminti, kad Liuksemburgas dar 1961 metais „Eurovizijoje“, kuri anuomet nebuvo joks LGBTQ forumas, pateikė dainą apie du vyrus įsimylėjus. Tiesa, ne visi anuomet suprato, apie ką daina, todėl skubu sudėti akcentus.

 

Jean-Claude Pascalas, kurio tikrasis vardas Jeanas-Claude’as Villeminot, buvo charizmatiškas prancūzų dainininkas ir aktorius, gimęs 1927 metais Paryžiuje. Prieš pasukdamas į muzikos pasaulį, jis studijavo architektūrą ir dirbo mados srityje, tačiau vėliau tapo vienu žymiausių savo laikmečio prancūziškos estrados atlikėjų, pasižymėjusiu itin elegantišku stiliumi ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Savo gyvenime Pascalas niekada oficialiai neatskleidė savo seksualinės orientacijos plačiajai visuomenei tuo metu, kai tai buvo laikoma didžiuliu socialiniu tabu, tačiau vėlesniais metais jis vis dažniau kalbėjo apie netradicinės meilės patirtį ir sunkumus, su kuriais susidurdavo tos pačios lyties poras mylintys žmonės.

 

Dainą „Nous les amoureux“, kuri 1961 metais atstovavo Liuksemburgui Eurovizijoje, Pascalas atliko su jam būdinga ramybe ir dramatišku subtilumu. Kūrinys yra klasikinis prancūziško šansono pavyzdys, pasižymintis lyrine melodija ir itin jautriu tekstu, kuriame kalbama apie įsimylėjėlius, kurių laimei nuolat trukdo aplinkiniai ir visuomenės primestos taisyklės. Nors oficialiai daina buvo pristatoma kaip universalus pasakojimas apie meilę, kuriai nelemta išsipildyti, dainos žodžiai apie žmones, „neturinčius teisės mylėti“, buvo akivaizdi užuomina į homoseksualų poros patirtį bei priespaudą, kurią jie jautė šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje.

 

Liuksemburgas tąkart pasirinko Pascalą atstovauti šaliai, siekdamas pristatyti aukšto lygio meninį produktą, kuris išsiskirtų konkurse savo brandumu. Nors Eurovizija 1961 metais dar nebuvo tokia globali platforma, kokią pažįstame šiandien, pasirodymas sulaukė didžiulio pripažinimo ir pasiekė aukščiausią įvertinimą – Jean-Claude’as Pascalas tapo konkurso nugalėtoju. Publika ir žiuri komisijos balsavo už puikų atlikimą bei stiprią emocinę dainos žinutę, tačiau tuo metu oficialioji žiniasklaida ir dauguma klausytojų nė neįtarė, koks gilus ir politiškai drąsus buvo tikrasis šio kūrinio potekstės sluoksnis.

 

Tais laikais visuomenė nebuvo pasirengusi viešai diskusijai apie homoseksualumą, todėl dainos paslaptis liko saugiai paslėpta tarp eilučių. Dauguma žmonių „Nous les amoureux“ suvokė tiesiog kaip liūdną dainą apie nelaimingą meilę, o tikrasis, drąsus atlikėjo užmojis – įgarsinti persekiojamų įsimylėjėlių likimą – pasiekė tik tuos, kurie patys išgyveno panašius jausmus ir galėjo perskaityti užšifruotą žinutę. Šis subtilus būdas kalbėti apie tai, kas buvo draudžiama, padarė dainą unikalų kultūrinį reiškinį, sugebėjusį prasiskverbti pro griežtą cenzūrą.

 

Bėgant dešimtmečiams, supratimas apie šį kūrinį kardinaliai pasikeitė, ir šiandien jis yra vertinamas kaip pirmas, nors ir tylus, bandymas Eurovizijos scenoje atstovauti LGBTQ+ bendruomenės jausmams. Pats Jean-Claude’as Pascalas vėlesniuose interviu atvirai patvirtino, kad daina buvo skirta homoseksualiai meilei, taip suteikdamas jai istorinį svorį ir statusą. Šiandienos kontekste ši daina yra laikoma ne tik gražiu muzikos istorijos palikimu, bet ir ryžtingu kultūriniu pareiškimu, atvėrusiu kelią vėlesnėms kartoms atvirai kalbėti apie savo tapatybę didžiosiose scenose.

 

Dabar „Nous les amoureux“ yra gerbiamas kaip LGBTQ+ istorijos Eurovizijoje pradininkas, primenantis apie drąsą, kurios reikėjo tam, kad net ir metaforos būtų panaudotos socialiniam teisingumui bei tolerancijai skatinti. Nors šiandien mes gyvename kitokioje, atviresnėje visuomenėje, Pascalo atlikta daina išlieka kaip liudijimas apie laikus, kai meilė turėjo būti slepiama, ir kartu kaip triumfo simbolis, įrodantis, kad tikra emocija galiausiai visada randa kelią į auditorijos širdis.

 

Pasiklausykite šios dainos.

Jean-Claude Pascal - Nous Les Amoureux

[žodžiai / lyrics]

 

Nous les amoureux

On voudrait nous séparer

On voudrait nous empêcher

D'être heureux

 

Nous les amoureux

Il paraît que c'est l'enfer

Qui nous guette

Ou bien le fer

Et le feu

 

C'est vrai, les imbéciles et les méchants

Nous font du mal, nous jouent des tours

Pourtant rien n'est plus évident

Que l'amour

 

Nous les amoureux

Nous ne pouvons rien contre eux

Ils sont mille et l'on est deux les amoureux

 

Mais l'heure va sonner

Des nuits moins difficiles

Et je pourrai t'aimer

Sans qu'on en parle en ville

C'est promis

C'est écrit

You might also like

First Time He Kissed a Boy

Kadie Elder

L’amour à la Française

Les Fatals Picards

De troubadour

Lenny Kuhr

Nous les amoureux

Le soleil brille pour nous

Et l'on dort sur les genoux

Du bon Dieu

 

Nous les amoureux

Il nous a donné le droit

Au bonheur et à la joie

D'être deux

 

Alors, les sans-amour, les mal-aimés

Il faudra bien nous acquitter

Vous qui n'avez jamais été

Condamnés

 

Nous les amoureux

Nous allons vivre sans vous

Car le ciel est avec nous

Les amoureux

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Morris Albert – Feelings [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Morris Albert (tikrasis vardas Maurício Alberto Kaisermann) yra brazilų dainininkas ir dainų autorius, tarptautinę šlovę pelnęs aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jo karjeroje didžiausiu proveržiu tapo 1974 metais išleista baladė „Feelings“, kuri akimirksniu išpopuliarėjo visame pasaulyje ir tapo vienu labiausiai atpažįstamų to meto popmuzikos kūrinių. Nors atlikėjas vėliau išleido ir daugiau muzikos, būtent ši daina tapo jo vizitine kortele, neatsiejamai susieta su sentimentaliu ir nostalgišku 7-ojo dešimtmečio pabaigos bei 8-ojo dešimtmečio popmuzikos skambesiu.
 
Kūrinys „Feelings“ pasižymi itin jautria, dramatiška melodija ir paprastu, tačiau emocingu tekstu, kuriame dainuojama apie negalėjimą pamiršti praeities meilės ir jausmus, kurie niekaip neišblėsta. Dėl savo universalaus tematikos pobūdžio daina sulaukė šimtų įvairių atlikėjų interpretacijų, tarp kurių – tokios legendos kaip Frankas Sinatra, Nina Simone ar Shirley Bassey. Dėl tokio plataus atlikimo masto kompozicija tapo tikra klasika, dažnai siejama su „lengvojo klausymo“ žanru, nors jos emocinis krūvis išlieka gana intensyvus.
 
Vis dėlto „Feelings“ istorija neapsiėjo be kontroversijų, susijusių su autorinėmis teisėmis, kurios ilgą laiką temdė kūrinio reputaciją. Po ilgų teisinių procesų buvo nustatyta, kad dainos melodija buvo pasiskolinta iš prancūzų dainų autoriaus Loulou Gasté kūrinio „Pour toi“, todėl šiame kūrinyje buvo oficialiai pripažinta jo bendraautorystė. Nepaisant teisinių vingrybių, „Feelings“ iki šiol išlieka vienu dažniausiai perdainuojamų pasaulio hitų, simbolizuojančiu laikotarpį, kai muzikoje dominavo atvira, kartais net kiek perdėta emocija ir melodingas sentimentalumas.
 
Siūlau paklausyti:

 
Morris Albert – Feelings
[lyrics / žodžiai]
 
Feelings
Nothing more than feelings
Trying to forget my
Feelings of love
Teardrops
Rolling down on my face
Trying to forget my
Feelings of love
 
Feelings
For all my life I'll feel it
I wish I've never met you, girl
You'll never come again
 
Feeling
Whoa, whoa, whoa
Feeling
Whoa, whoa, whoa
Feeling, again in my arms
 
Feelings
Feelings like I've never lost you
And feelings like I'll never have you
Again in my heart
 
Feelings
For all my life I'll feel it
I wish I've never met you, girl
You'll never come again
 
Feelings
Feelings like I've never lost you
And feelings like I'll never have you
Again in my life
 
Feeling
Whoa, whoa, whoa
Feeling
Whoa, whoa, whoa
Feeling, again in my arms
 
Feeling
Whoa, whoa, whoa
Feeling
Whoa, whoa, whoa
Feeling
Whoa, whoa, whoa, yeah
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Migloko – Žirgų mergaitė

 

Sveiki!
 
Kažkada labai mėgau Migloko! Pamenu, tikrai prieš daugiau nei 15-20 metų, dar studentaudamas, kai pasirodė jos pirmosios puikios dainos, klausydavausi, todėl labai nostalgiškai atsiliepiu apie ją. Visgi kurį laiką ji buvo visiškai dingusi iš eterio ir muzikos pasaulio. Bent jau mano periferijoje. Apie naujausią Migloko albumą „Ievos obuoliai“ perskaičiau sėdėdamas pajūrio kavinėje „Senoji Hansa“, kur po ranka pasitaikė padėtas žurnalinis laikraštis „370“, kur ten recenzentas negailėjo liaupsių jos naujajam albumui. Perklausiau jį „YouTube“ kanale (gal reiktų apžvelgti visą albumą, kaip darydavau anksčiau?). Tai jau kitokia Migloko, nei prisimenu, bet irgi savita, kiek keista ir dėl to labai žavi, kitaip sakant, ji nuostabi dėl to, kad ji va... tokia. Keletas kūrinių man labiau patiko už kitus. Viena iš jų – „Žirgų mergaitė“.
 
Norėtųsi ir kiek oficialiau, kas išvis nežino Migloko, – po pseudonimu slepiasi Miglė Vilčiauskaitė (g. 1990), pastaroji yra viena iš Lietuvos alternatyviosios muzikos atlikėjų, dainų autorė ir prodiuserė. Savo muzikinę karjerą pradėjusi dar 2006 metais, ji greitai išsiskyrė savitu, eklektišku stiliumi, kuriame meistriškai derina džiazo, R&B, soulo, elektroninės muzikos ir net roko elementus. Migloko kūrybą dažnai apibūdina kaip savotišką asmeninį dienoraštį, kuriame ji drąsiai eksperimentuoja su garsais, siekdama perteikti ne tik techninį skambesį, bet pirmiausia autentišką emociją bei vidines transformacijas.
 
2026 metais atlikėja pristatė savo albumą „Ievos obuoliai“, kurio pasirodymas buvo pažymėtas specialiu pristatymo koncertu „Vasaros Terasoje“ gegužės mėnesį. Šis darbas, kaip ir ankstesni jos projektai, atspindi atlikėjos gebėjimą kurti daugiasluoksnę muziką, apimančią tiek introspektyvius, gilius kūrinius, tiek ritmiškesnes kompozicijas. Nors specifinių kritikų recenzijų apie patį „Ievos obuolių“ vertinimą viešai pateikiama mažiau nei apie ankstesnius didelio atgarsio sulaukusius darbus, pavyzdžiui, albumą „Sacred Tears“, „Ievos obuoliai“ yra priimami kaip nuoseklus Migloko kūrybinio kelio tęsinys, kuriame ji ir toliau lieka ištikima savo ekscentriškam, laisvam ir ieškančiam meniniam braižui.
 
Kūrinys „Žirgų mergaitė“, kurios pirmiausia ir pradėjau klausyti, nes pradėjau albumą klausyti nuo antro galo, įsiminė savo atmosferiška kompozicija, kurioje persipina šiuolaikinė elektroninė muzika su subtiliais, beveik archajiškais folkloriniais motyvais. Migloko balsas čia skamba intymiai ir hipnotizuojančiai, tarsi vedantis klausytoją per sapnišką, mitologinę erdvę. Nors kūrinys išlaiko modernų skambesį, jame juntama gili pagarba tradicinei lietuvių kultūrai, o pati dainos struktūra sukuria tam tikrą rituališką ramybę, kuri leidžia klausytojui visiškai pasinerti į atlikėjos kuriamą garsinį pasaulį.
 
Šią dainą geriausia būtų priskirti eksperimentinės popmuzikos ar „art-pop“ žanrui, kuriame meistriškai integruojami etnomuzikos elementai. Kūrinio vertinimas yra teigiamas būtent dėl drąsaus ir originalaus požiūrio į tradiciją: Migloko pavyksta išvengti klišinių tautosakos interpretacijų ir sukurti kažką visiškai naujo bei šviežio. Tai kūrinys, rodantis atlikėjos brandą ir sugebėjimą meistriškai balansuoti tarp populiariosios muzikos estetikos ir gilaus, savito meninio ieškojimo, todėl „Žirgų mergaitė“ išsiskiria kaip vienas įsimintiniausių ir meniškiausių albumo „Ievos obuoliai“ akcentų.
 
Siūlau pasiklausyti oficialaus įrašo iš atlikėjos YouTube kanalo:

Maištinga Siela

Dienos daina: LELÉKA – Ridnym [žodžiai / lyrics] (ESC: Ukraine 2026)

 

Sveiki, muzikos klausytojai!
 
Kaskart, kai paklausau Ukrainos 2026 metų dainos, ji man patinka vis labiau ir labiau. Nepolitizuoju. Nemanau, kad „Eurovizijoje“ palaikyčiau dainą vien dėl to, kad Ukraina ginasi fronte, šiuo atžvilgiu labai atskiriu šias sritis, bet, dievai mato, daina išties įspūdinga.
 
Ukrainai 70-ajame „Eurovizijos“ dainų konkurse Vienoje atstovavo jauna ir gilių muzikinių ieškojimų atlikėja Viktoriia Leleka, geriau žinoma savo sceniniu vardu Leléka. Ji yra ne tik dainininkė, bet ir dainų autorė, kurios kasdienis gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Ukrainos kultūrinio paveldo puoselėjimu bei modernia jo interpretacija. Muzikos pasaulyje ji vertinama kaip labai autentiška ir pažeidžiama kūrėja, kuri savo dainomis nesiekia komercinių madų, o ieško nuoširdžios tiesos ir emocinio ryšio su klausytoju, ypač pastarųjų metų šaliai sunkių geopolitinių išbandymų kontekste.
 
Didžiojoje scenoje Leléka pristatė kūrinį „Ridnym“ (lietuviškai – „Saviems“ ar „Artimiesiems“), kurį parašė kartu su bendraautorių komanda. Muzikiniu požiūriu tai yra itin jautri, dramatiška kompozicija, kurioje modernūs popmuzikos ir alternatyviosios muzikos garsai susipina su giliu, ukrainietišku skambesiu. Pati daina pasakoja apie namų, artimųjų ilgesį ir nepalaužiamą tarpusavio ryšį, kuris išlieka net ir esant didžiausiam išsiskyrimui bei sunkumams, todėl kūrinys tapo labai asmeniška, bet kartu ir universalia žinute visiems ukrainiečiams.
 
Kelias į didžiąją „Euroviziją“ dainininkei atsivėrė po pergalės Ukrainos nacionalinėje atrankoje „Vidbir“. Leléka nebuvo laikoma pagrindine favorite prieš konkursą, nes atrankoje dalyvavo ir tokios šalyje bei užsienyje puikiai žinomos žvaigždės kaip Jerry Heil ar Monokate, tačiau jos gyvas pasirodymas sukrėtė ir pakerėjo vietos klausytojus. Ukrainos žiūrovai, balsuodami programėlėje „Diia“, skyrė jai didžiulį palaikymą, o kartu su komisijos balais tai garantavo atlikėjai pelnytą kelialapį į Austrijos sostinę.
 
Didžiajame „Eurovizijos“ finale Vienoje Leléka pasirodė septintuoju numeriu ir pademonstravo vizualiai stiprų bei emociškai paveikų šou, kurį režisavo režisieriaus Illia Dutsyk komanda. Kartu su ja ant scenos lipo garsus Ukrainos muzikantas Yaroslav Dzhus, grojęs specialiai šiam pasirodymui pagaminta Charkivo stiliaus bandūra, unikaliai apjungiančia senąsias ir šiuolaikines akademines tradicijas. Nors tiksli pasirodymo kaina dėl suprantamų šalies finansinių prioritetų ir taupymo nebuvo viešai afišuojama, akivaizdu, kad pagrindinis dėmesys ir ištekliai buvo nukreipti į konceptualią kokybę, o ne į tuščius fejerverkus.
 
Galutinėje konkurso lentelėje Ukraina dar kartą įrodė savo stabilumą ir užėmė aukštą 9-ąją vietą, surinkusi iš viso 221 tašką. Tarptautinė komisija pasirodymą įvertino santūriau (skyrė 54 taškus, iš kurių aukščiausią 12 balų įvertinimą skyrė Šveicarija), tačiau Europos televizijos žiūrovai liko neabejingi dainos žinutei ir Leléka atidavė net 167 balus. Pasibaigus kūriniui, dainininkė nuo scenos garsiai kreipėsi į salę žodžiais „Šlovė Ukrainai!“ ir parodė ukrainietiško trišakio gestą, taip palikdama ryškų pėdsaką šių metų jubiliejiniame konkurse.
 
Pasiklausykite patys.

 
Leleka – Ridnym
[lyrics / žodžiai]
 
Green into rust, trust in the change
Everything fades, be that as it may
Red into dust, cut from the branch
Leaves in the flames, nothing is safe
 
Виш'ю, виш'ю
Виш'ю нову долю
Виш'ю, виш'ю рідним
Найріднішим
 
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
I know the roots still carry water
When all the seeds we've sown
Blossom and lead us home
We'll see the trees grow even taller
 
Нову долю виш'ю (Виш'ю, виш'ю)
Рідним, найріднішим (Виш'ю, виш'ю)
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
We'll see the trees grow even taller
Ooh...
 
When we oppose our fears
And turn all our woes to cheers
I know the roots still carry water
When all the seeds we've sown
Blossom and lead us home
We'll see the trees grow even taller
 
Maištinga Siela