Bulgarija. Kelionė į Bulgariją: Neseberas, Balčikas, Sofija, Akmenų miškas; kelionės įspūdžiai, istorija ir komentarai

 

Sveiki, mielieji!
 
Vis dar bandau kaip nors susisteminti savo kelionių prisiminimus ir iš naujo „perbėgti“ per patyrimus, užfiksuoti tai, kas buvo išgirsta, pamatyta, paragauta, patirta. Iš šimtų nuotraukų atrinkti keliasdešimtis nėra jau taip lengva, bet įmanoma... Taigi šįkart apie savo keturių dienų kelionę po Bulgariją, kuri man asmeniškai paliko prieštaringą vaizdinį.
 
Nuo 2026 metų pradžios Bulgarija prisijungė prie euro valiutos zonos, todėl viskas kelionėje buvo labai paprasta ir nereikėjo sukti galvos. Ką mes paprastai žinome apie Bulgariją? Kad tai pigi šalis, kuri mielai priima lietuvius į savo kurortinius miestelius prie Juodosios jūros. Gal kai kas ir pigu, tačiau man asmeniškai taip neatrodė. Maisto kainos ir paslaugos, tikėtina, kad dėl euro įvedimo, yra ženkliai pakilusios ir primena įprastines kainas Lietuvoje. Net paprastose maisto parduotuvėse (duona, vanduo, užkandžiai, saldainiai...) Bulgarijoje jau kainuoja labai panašiai kaip ir Lietuvoje (kai kas vis dar pigiau, o kai kas netgi brangiau), tad to mito, kad Bulgarija labai pigi, aš, tiesą sakant, nepatyriau ir nepamačiau. Matyt, kad tai praeities etapas, dar prieš euro įvedimą... Patys prisimenate, kaip Lietuvoje po euro įvedimo kainos šoktelėjo per pusmetį. Bet tiek jau to, turistinėse zonose, tikėtina, tos kainos ir yra didesnės, nei kur kitur, bet juk į šalį važiuoju ne dėl to, kad ji pigi ar brangi, o dėl to, kad norisi ją pažinti ir ja domėtis.
 
Kodėl Bulgarija paliko prieštaringą vaizdinį? Prieš tai teko pabuvoti Rumunijoje, kuri buvo tikrai sutvarkytas ir augantis kraštas, o štai Bulgarija atrodo chaotiška, pilna savo keistų taisyklių ir perdėto atsipalaidavimo. Įtariu, kad šalyje vis dar nemažas korupcijos lygis, nepaisant to, kad šalis priklauso ES bendrijai. Bulgarai sunkiai tvarkosi su aplinkosauga, vis dar nemoka įsisavinti ES pinigų, dvelkia politiniu paviršutiniškumu ir dėl to kenčia tiek ekonomika, tiek tam tikri turizmo sektoriai. Daug kas dar atrodo nesutvarkyta, tad vieniems gali tai sukelti posovietinį įvaizdį, kitiems tai gali tapti autentiškumo patyrimu – nelygu kaip pažiūrėsi.
 
Priešingai nei Rumunijoje, Bulgarijoje galite patirti apgavysčių, netikrų pažadų ir net vagysčių. Netgi ne gatvėje, o tiesiog iš viešbučio darbuotojų. Prisiklausiau baisių istorijų, tačiau pats asmeniškai nieko pernelyg teigti negaliu, nes nieko asmeniškai nepatyriau, todėl juodinti šalies negaliu. Tiesa, tenka paminėti, kad bulgarų viešbučiai gražūs, tačiau jų žvaigždutės neatitinka vis dar Vakarų Europos standartų, todėl užsisakydami viešbutį penkių žvaigždučių, tikriausiai pagal įsivaizdavimą visgi gausite trijų žvaigždučių paslaugas ir patogumus, tad gerai pasigalvokite. Mano viešbutis su penkiomis žvaigždutėmis buvo nepaprastai gražus, tačiau kambaryje neveikė elektros lizdai, reikėjo eiti ir prašyti, kad sutaisytu kondicionierių, tad tokie dalykai, kaip galima įtarti, nėra išimtys. Bet iš esmės nesiskundžiu, nes šalis be galo graži ir turtinga savo istorija, o laikas praleistas prie Juodosios jūros krantinių buvo puikus ir ypatingas. Nenoriu nieko atgrasyti, būtinai keliaukite į Bulgariją ir ją savaip patirkite. Man šalis tikrai patiko! Klimatas buvo nuostabus, sąlygos pažinti ir pamatyti daugiau šalies taip pat.
 
TRUMPA BULGARIJOS ISTORIJA
 
Negaliu nepristatyti pačios Bulgarijos ir jos kultūros. Man regis, nesuprasti, kodėl šalis yra tokia, kokia yra, ir nepasidomėti pačia tauta, yra didelis malonumo praradimas, todėl prieš pasidalydamas savo fotoreportažu turiu pasidalyti ir Bulgarijos istorija.
 
Taigi Bulgarijos istorija prasideda dar gilioje senovėje, kai Balkanų pusiasalio teritorijoje gyvavo trakų gentys, pasižymėjusios aukšto lygio metalurgijos kultūra bei savitais religiniais papročiais. Vėliau šias žemes pavergė Romos imperija, o po jos padalijimo regionas atiteko Bizantijai, palikusiai gilius pėdsakus vietinėje dvasinėje bei materialinėje kultūroje. VII amžiuje į šias teritorijas atsikėlė protobulgarai (tiurkų kilmės gentys), vadovaujami chano Asparucho, ir kartu su vietiniais slavais padėjo pamatus pirmajai bulgarų valstybei. Šis etninis ir kultūrinis susiliejimas tapo esminiu lūžiu, suformavusiu naują slavakalbę tautą, kurios šaknys glūdi tiek stepių tradicijose, tiek galingame Bizantijos kaimynystės bei krikščionybės poveikyje.
 
IX amžiuje Bulgarijoje įvyko epochinis kultūrinis ir dvasinis virsmas – šalis oficialiai priėmė krikščionybę ir sukūrė kirilicos raštą, kurio pradininkais laikomi šventieji Kirilas ir Metodijus bei jų mokiniai. Šis raštas ir senoji bažnytinė slavų kalba pavertė Bulgariją didžiuliu Vidurio ir Rytų Europos švietimo bei literatūros centru, dariusiu įtaką visam slaviškajam pasauliui. Pirmosios ir Antrosios Bulgarijos carysčių laikotarpiais valstybė ne kartą plėtė savo teritorijas, siekdama Juodosios ir Egėjo jūrų prieigų bei tapdama rimta politine varžove paties Konstantinopolio imperijai. Tai buvo karinės galios, klestinčios viduramžių architektūros, menų ir ortodoksinio dvasinio gyvenimo suklestėjimo amžiai.
 
Šį kultūrinį bei politinį pakilimą nutraukė XIV amžiuje pabaigoje prasidėjęs Osmanų imperijos įsiveržimas, nustūmęs Bulgariją į beveik penkis amžius trukusį priespaudos ir izoliacijos laikotarpį. Osmanų valdymo metais bulgarų tauta prarado valstybingumą, elitas buvo išsklaidytas arba asimiliuotas, o krikščionių gyventojai patyrė sunkius socialinius, teisinius bei religinius suvaržymus. Nepaisant to, kaimuose ir vienuolynuose giliai įsišaknijusi ortodoksų bažnyčia bei liaudies tradicijos tapo tais ramsčiais, kurie padėjo išsaugoti kalbą, tautinę savimonę ir istorinę atmintį. XIX amžiuje prasidėjęs tautinio atgimimo judėjimas sugrąžino tikėjimą savo jėgomis, paskatino švietimo plėtrą ir paruošė dirvą ryžtingai nacionalinei išsivadavimo kovai.
 
Lemtingas lūžis įvyko 1878 metais po Rusijos ir Turkijos karo, kai San Stefano taikos sutartimi Bulgarija po ilgos pertraukos atgavo laisvę ir vėl pasirodė Europos politiniame žemėlapyje. Nors Berlyno kongresas vėliau apribojo šalį ir išskaldė jos teritorijas, autonominė kunigaikštystė, o vėliau ir nepriklausoma Bulgarijos karalystė sparčiai modernizavosi, perimdama Vakarų Europos valstybių modelius. Deja, XX amžiaus pradžia šaliai atnešė skaudžių geopolitinių išbandymų: pralaimėjimus Balkanų karuose ir Pirmajame pasauliniame kare, kurie paliko gilius teritorinius bei psichologinius nusivylimo padarinius. Nepaisant to, visuomenė demonstravo didelį atsparumą, o ekonomika ir kultūra palaikė nuoseklų modernėjimo ritmą.
 
Antrojo pasaulinio karo metais Bulgarijos karalystė tapo Vokietijos sąjungininke, tačiau šalis priėmė morališkai išskirtinį sprendimą – nors ir deportavo žydus iš okupuotų Graikijos bei Jugoslavijos teritorijų, sugebėjo išsaugoti ir išgelbėti beveik visą savo vietinę ~48 tūkstančių žydų bendruomenę nuo koncentracijos stovyklų. Pasibaigus karui, Raudonosios armijos įtakoje Bulgarijoje įsitvirtino komunistinis režimas, šalis tapo Sovietų Sąjungos satelitu ir Varšuvos pakto bei Vakarų bloko priešpriešos dalimi. Komunistinis laikotarpis pasižymėjo prievartine industrializacija, kolektyvizacija, politinėmis represijomis, bet kartu ir masine gyventojų migracija iš kaimų į miestus, pakeitusia tradicinį šalies demografinį veidą.
 
1989 metais, žlungant komunistiniam blokui, Bulgarijoje prasidėjo taikūs demokratiniai pokyčiai, režimas žlugo, o šalis pasuko parlamentinės demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu. Perėmimo laikotarpis buvo ekonomiškai skausmingas, lydimas infliacijos ir emigracijos bangų, tačiau tauta sugebėjo iš pagrindų transformuoti savo valstybės santvarką. Šalis aktyviai siekė integracijos į Vakarų struktūras, kas atvedė ją į narystę NATO 2004 metais ir Europos Sąjungoje 2007 metais. Šie žingsniai visiškai pakeitė Bulgarijos geopolitinę padėtį, atverdami jos piliečiams kelionių, studijų ir darbo rinkos galimybes visoje Europoje.
 
Šiandieninė Bulgarija yra suvereni parlamentinė respublika, užimanti maždaug 111 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją Balkanų pusiasalio pietryčiuose, kurios sostinė ir didžiausias kultūrinis bei finansinis centras yra gilios istorijos turintis Sofijos miestas. Šalyje šiuo metu gyvena apie 6,4 milijono gyventojų, o demografinį vaizdą, be gausios bulgarų daugumos, papildo turkų bei romų mažumos, kurios praturtina šalies kultūrinį ir religinį mozaikiškumą. Oficialioji valstybinė kalba yra bulgarų, priklausanti pietų slavų kalbų grupei ir išsiskirianti savo unikalia gramatine raida bei gausiu istoriniu paveldu. Politinis gyvenimas šalyje pastaraisiais metais pasižymi tam tikru nestabilumu ir dažnomis politinėmis krizėmis, tačiau visuomenė išlaiko tvirtą proeuropietišką orientaciją ir europietiškas vertybes.
 
Vakaruose ir tarp kitų Europos Sąjungos valstybių požiūris į Bulgariją palaipsniui kinta nuo išankstinio skeptiškumo dėl korupcijos ir institucinių iššūkių iki visaverčio partnerio vertinimo. Šalis džiaugiasi augančiu tarptautiniu autoritetu, vis labiau atsiskleidžia kaip saugi Juodosios jūros bei kalnų turizmo kryptis, garsėjanti savo unikalia virtuve, rožių aliejaus gamybos tradicijomis ir pasaulinio lygio senovės lobiais. Nors Bulgarija tebėra viena ekonomiškai silpnesnių ES narių pagal bendrą gyvenimo lygį, jos kultūrinis indėlis, strateginė geografinė padėtis ir gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų bei Vakarų daro ją svarbia ir įdomia šiuolaikinės Europos dalimi. Tenka paminėti, kad Bulgarija 2026 metais laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, tad šis šou leis dar labiau užsieniečiams pažinti šalį 2027 metais, kuris sukvies daugybę turistų.
 
NESEBARAS (arba NESEBERAS)
 
Pirmasis miestas, kurį teko aplankyti, buvo Nesebaras, kai kur pristatomas kaip Neseberas. Nesebero istorija skaičiuojama jau daugiau nei tris tūkstančius metų. Jo pradžia siekia dar bronzos amžių, kai šiame strategiškai patogiame Juodosios jūros pusiasalyje įsikūrė trakų gentys, o VI amžiuje pr. m. e. jį kolonizavo graikai iš Megaros, pavertę klestinčiu Mesembrijos uostamiesčiu. Graikų laikais miestas tapo svarbiu prekybos centru, kaldinusiu savo sidabrines monetas ir palaikiusiu glaudžius ryšius su kitomis Viduržemio jūros regiono kolonijomis bei žemyno centrais.

Ši nuotrauka daryta ne mano, bet norėjau parodyti, koks iš paukščio skrydžio atrodo Neseberas kompaktiškas, nors būnant pačiame pusiasalyje taip neatrodo. Miesto gatvelės klaidingos, viena į kitą panašios, primena labirintą, tačiau paklydus galima bet kada išeiti į krantinę ir susirasti kelią atgalios.

 
Bėgant amžiams, Mesembrija perėjo į romanų, o vėliau – į Bizantijos imperijos rankas, kurios laikotarpiu miestas patyrė didžiulį kultūrinį bei religinį suklestėjimą. Viduramžiais dėl šios teritorijos nuolat kovojo Bizantija ir pirmoji bei antroji bulgarų carystės, todėl Neseberas ne kartą keitė savo valstybinę priklausomybę, palikdamas ryškius pėdsakus abiejų kultūrų architektūroje. IX amžiuje miestas galutinai tapo bulgarų žemių dalimi, o jo reikšmė dar labiau išaugo dėl strateginės padėties Juodosios jūros pakrantėje, užtikrinusios apsaugą ir prekybinį pranašumą.
 
Neseberas yra visiškai ypatingas savo unikalia architektūra, o ypač – išskirtine bažnyčių koncentracija, kurios dėka ankstesniais amžiais miestas džiaugėsi vienu didžiausių šventovių tankumu pasaulyje lyginant su bendru plotu. Siaurose, akmenimis grįstose senamiesčio gatvelėse iki šiol saugomos bizantietiško stiliaus bazilikų griuvenos ir gerai išsilaikiusios viduramžių bažnyčios, pasižyminčios sudėtingais akmens ir plytų mūro ornamentais. Čia taip pat galima pamatyti unikalų vėlesnio laikotarpio – vadinamojo Bulgarijos tautinio atgimimo – medinių namų architektūros paveldą, kurio viršutiniai aukštai išsikiša į gatvę virš akmeninių pirmo aukšto pamatų.
 
Šiandien Neseberas yra gyvas muziejus po atviru dangumi ir viena lankomiausių bei labiausiai saugomų Juodosios jūros pakrantės vietų, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Istorinė miesto dalis, išsidėsčiusi ant vaizdingo, siaura žemės sąsmauka su žemynu sujungto pusiasalio, sugeba išlaikyti nepakartojamą viduramžių dvasią, nepaisant šalia veržiančio modernaus kurortinio gyvenimo. Šis praeities ir dabarties sintezės pavyzdys pritraukia tūkstančius keliautojų iš viso pasaulio, norinčių pasivaikščioti gyvąja istorija dvelkiančiomis gatvėmis ir pasigrožėti nepakartojamais jūros peizažais.

Mediniai Nesebero namukai užima nemažą dalį architektūros. Neaukšti, vos kelių aukštų, nespalvoti, bet savaip priduoda miestui žavesio.

Pakrantėmis nusidriekusios užkandinės ir žuvų restoranai. Viename iš jų visai skaniai galėjau praleisti pietų metą. Viename iš jų sutikome bulgarą, kuris kalbėjo keliomis frazėmis lietuviškai, buvo apmokytas.

 

Pietauju ir va... tokie Nesebaro vaizdai nuo restorano šlaito.

Miestas iš tikrųjų pilnas ankstyvojo laikotarpio krikščioniškų bažnyčių. Neaukštų, dar gerai išsilaikiusių, apie kurių istoriją galima rašyti ir rašyti...

Nesebaro pusiasalio prieangiai turėjo savo romėnų laikus menančius vartus.

BALČIKAS IR MARIJOS EDINBURGIETĖS RŪMAI, BOTANIKOS SODAS

Kitą dieną teko apsilankyti istoriniame Balčiko mieste. Balčikas – tai senas ir savitos praeities Juodosios jūros pakrantės miestas Bulgarijoje, kurio šaknys siekia graikų kolonizacijos laikus, kai čia gyvavo antikinis Krūnų arba Dionisopolio uostamiestis. Per amžius šis regionas keitė savo šeimininkus, priklausydamas Bizantijai, Bulgarijos carystėms bei Osmanų imperijai, o ilgą laiką jis garsėjo kaip ramus ir kuklus žvejų bei pirklių miestelis. Didysis lūžis Balčiko istorijoje įvyko po Antrojo Balkanų karo 1913 metais, kai Pietų Dobrudžos regionas, kuriame yra įsikūręs Balčikas, atiteko Rumunijai. Būtent šis politinis pokytis atvėrė kelią epochai, amžiams pakeitusiai šio vaizdingo pajūrio miestelio veidą ir pavertusiam jį aristokratišku kultūros oazės centru.

Šio virsmo centre atsidūrė Rumunijos karalienė Marija Edinburgietė – viena ryškiausių, charizmatiškiausių ir labiausiai gerbiamų XX amžiaus pradžios Europos asmenybių. Karalienė Marija gimė Didžiosios Britanijos karališkojoje šeimoje, buvo karalienės Viktorijos anūkė ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro II proanūkė, o ištekėjusi už Rumunijos karaliaus Ferdinando I tapo šalies karaliene. Ji pasižymėjo ne tik politiniu lankstumu bei didžiuliu populiarumu tarp savo piliečių Pirmojo pasaulinio karo metais, bet ir giliu meniniu jautrumu, meile dailei, poezijai bei eklektiniam dvasiniam gyvenimui. Pirmą kartą apsilankiusi Balčike, karalienė tiesiog pamilo laukinę vietos gamtą, baltas kalkakmenio uolas, saulėtus šlaitus ir atsiveriančius didingus Juodosios jūros horizontus, nusprendusi čia sukurti savo svajonių priebėgą.

Nuo 1924 metų Balčike pradėtas statyti išskirtinis rūmų ir parko kompleksas, tapęs asmenine karalienės Marijos vasaros rezidencija, kurios projekto įgyvendinimui ji pasitelkė garsius italų architektus Augustą Ačelį ir Ameriką Viktorą Florentiną. Rezidencija, pavadinta „Tyliuoju lizdu“, buvo suprojektuota taip, kad harmoningai susilietų su natūraliu kraštovaizdžiu, o jos architektūroje susipynė Viduržemio jūros, bulgarų tautinio atgimimo, maurų ir netgi osmanų stiliaus elementai. Kompleksą sudarė kuklūs karalienės gyvenamieji rūmai su minaretu, jaukios terasos, krikščioniška koplyčia, fontanai ir tilteliai, atspindintys eklektišką ir tolerantišką pačios karalienės pasaulėžiūrą, jungusią įvairias kultūras bei religijas.

Ypatingas karalienės Marijos rezidencijos akcentas yra milžiniškas Balčiko botanikos sodas, užimantis didelę komplekso teritoriją ir šiandien garsėjantis visame regione. Karalienė asmeniškai rūpinosi būsimo sodo kūrimu, įsakymais gabeno egzotinius augalus, medžius bei gėlių sėklas iš viso pasaulio, o vėliau šį darbą tęsė specialistai. Šiandien botanikos sode saugoma viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje kaktusų kolekcijų po atviru dangumi, taip pat daugybė retų medžių, rožių krūmų ir spalvingų gėlynų, kurie terasomis leidžiasi tiesiai prie pat jūros kranto.

Karalienės Marijos meilė Balčikui buvo tokia stipri, kad savo paskutiniame testamente ji išreiškė norą, jog po mirties jos širdis būtų palaidota būtent šiame komplekse, nedidelėje pajūrio koplytėlėje. Kai 1940 metais pagal Kraiovos sutartį Pietų Dobrudža vėl grįžo Bulgarijai, karalienės širdis iš pradžių buvo pervežta į Rumuniją, tačiau pati rezidencija liko saugoti nepakartojamą istorinės epochos dvasią. Sovietmečiu ir ilgą laiką po jo rūmai buvo apleisti bei užmiršti, tačiau vėliau kruopščiai restauruoti, atgavo savo pirminį spindesį ir tapo vienu lankomiausių istorinių bei turistinių objektų Bulgarijos pajūryje.

Šiandien atvykę į Balčiką lankytojai gali laisvai klaidžioti po buvusią karalienės Marijos rezidenciją, grožėtis restauruotais rūmų kambariais, karališkais baldais, senaisiais kilimais ir asmeniniais daiktais, pasakojančiais apie praėjusio amžiaus pradžios monarchų gyvenimą. Didžiulis botanikos sodas, akmeniniai takeliai, jūros ošimas ir romantiška „Tyliojo lizdo“ atmosfera sukuria nepakartojamą estetinį patyrimą kiekvienam svečiui. Ši vieta šiandien funkcionuoja ne tik kaip muziejus po atviru dangumi, bet ir kaip gyvas kultūros centras, kuriame vyksta parodos, koncertai ir festivaliai, pratęsiantys karalienės puoselėtas menines tradicijas.

Pasidairykite po mano nuotraukų galeriją, kuriomis sudėtinga perteikti realų įspūdį.

Galima dirstelėti ir į surestauruotus rūmus viduje.

Karalienė Marija išties buvo eklektiška, ji derino musulmonų ir krikščionių religijas, todėl šalia krikščioniškos koplyčios yra ir minaretas! 

Balčike taip pat yra viena didžiausių kaktusų kolekcijų Europoje!

Turėjau keistą, bet labai įsimenančią vyno degustaciją! Vynas su česnakais! Vynas pomidorų skonio ir kokio tik nebuvo! „Queen's Winery House“ iškaba, esanti Balčike, karalienės Marijos rezidencijos teritorijoje, tiesiai virš įėjimo į vyno degustacijų galeriją. Metalinėje plokštėje viršuje puikuojasi karūna ir užrašas, o žemiau jo pateiktas stilizuotas Bulgarijos žemėlapis, kuriame matyti įvairių šalies miestų pavadinimai (tokių kaip Plovdivas, Sofija, Varna ar pats Balčikas) bei upių kontūrai. Visa ši kompozicija ant akmeninės sienos tarnauja kaip stilinga reprezentacinė iškaba, kviečianti lankytojus užeiti į vidų, pasidomėti vietiniu vynu ir išbandyti gėrimų degustacijas karališkoje aplinkoje.

Tą pačią dieną pakeliui aplankiau garsųjį Kaliakros kyšulį. Kaliakros kyšulys – tai viena dramatiškiausių, įspūdingiausių ir gamtos grožiu bei istorija dvelkiančių vietų visoje Bulgarijos Juodosios jūros pakrantėje, esanti netoli Balčiko ir Kavarnos. Ši uolinga, į jūrą maždaug du kilometrus įsiterpusi pusiasalio juosta pasižymi stačiais, iki 70 metrų aukščio raudono kalkakmenio skardžiais, kuriuos per tūkstantmečius išgraužė jūros bangos ir vėjai. Dėl savo išskirtinės geografinės padėties kyšulys nuo seno tarnavo kaip natūrali tvirtovė, o šiandien jis yra ir svarbus gamtos bei istorijos rezervatas, kurio pakrantėse kartais galima pamatyti netgi delfinų ar retų paukščių.

Kyšulio teritorijoje gausu archeologinių liekanų, liudijančių tūkstantmetę jo praeitį, prasidedančią dar nuo trakų genčių laikų, vėliau čia stovėjus tvirtovei valdė romėnai, bizantiečiai ir bulgarų valdovai. Viduramžiais, ypač Antrosios Bulgarijos carystės laikotarpiu, Kaliakra buvo svarbus gynybinis centras ir Dolnės žemės sostinė, o iki mūsų dienų išliko dalis senųjų įtvirtinimų, vartų bei bažnyčių griuvenų. Šiandien lankytojai gali pasivaikščioti po šią istorinę teritoriją, kurioje veikia ir nedidelis muziejus, pristatantis turtingą vietovės praeitį bei archeologinius radinius.

Ypatingą vietą Kaliakros istorijoje ir folklore užima garsi bei jaudinanti legenda apie keturiasdešimt mergelių. Pasakojimas mena osmanų imperijos užkariavimo laikus, kai prie kyšulio priartėjo priešo kariuomenė, o vietos merginos, nenorėdamos patekti į nelaisvę ir patirti pažeminimo, nusprendė pasiaukoti. Legenda pasakoja, kad jos susipynė savo ilgus kasas į vieną bendrą grandinę ir visos kartu nušoko nuo stataus kalkakmenio skardžio tiesiai į putojančią Juodosios jūros bedugnę. Šiandien šios tragiškos legendos garbei ant kyšulio uolos yra pastatytas simbolinis paminklas – „Mergelių obeliskas“, o pati vieta dvelkia ypatinga, romantiška ir kartu melancholiška dvasia.

Netoli Varnos, Bulgarijoje, plytintis „Akmenų miškas“ (lokaliai vadinamas Pobiti kamani) yra viena unikaliausių ir paslaptingiausių gamtos vietų Europoje, primenanti milžiniškas senovės šventyklos griuvenas. Istoriniuose šaltiniuose ši vietovė rašytiniuose dokumentuose pirmą kartą paminėta ir mokslo bendruomenei pristatyta XIX amžiaus pradžioje, tiksliau 1828 metais, nors vietos gyventojams ir keliautojams ji buvo žinoma nuo pat senovės. Geologiniai šio reiškinio tyrimai atskleidė, kad šie saviti dariniai formavosi prieš maždaug 50 milijonų metų, kai dabartinės Rytų Europos teritoriją dengė senovinis Tethys vandenynas. Mokslinis konsensusas teigia, kad šios tuščiavidurės kalkakmenio kolonos susiformavo iš smėlio ir nuogulų veikiamų iš jūros dugno besiveržiančių metano dujų srautų bei karbonatinės cementacijos, o vėliau, vandeniui atsitraukus, dėl erozijos išryškėjo smėlio dykumoje.

Šis geologinis paminklas išsiskiria savo įspūdingais mastais: atskiros akmeninės kolonos iškyla į 5–10 metrų aukštį, o jų skersmuo vietomis siekia iki 3 metrų. Įdomu tai, kad šie stulpai neturi gilaus ar tvirto pamato uolienose – jie yra tarsi įsmeigti ar „įkalti“ į po jais esantį smėlį, o didžioji dalis kolonų viduje yra tuščiavidurės ir užpildytos smėliu. Būtent ši neįprasta sandara ir siurrealistinis kraštovaizdis šimtmečius kėlė nuostabą tyrinėtojams bei skatino įvairių sričių specialistų susidomėjimą.

Nuo mokslinių rėmų toliau nutolusioje plotmėje energetikai ir ezoterikos atstovai šią vietą apibūdina kaip galingą geopatogeninę ir energetinę anomaliją, kurioje susikerta pozityvūs Žemės laukai. Ekstrasensai ir bioenergetikai tvirtina, kad „Akmenų miškas“ veikia kaip natūrali kosminė baterija, o tam tikruose akmenų ratų taškuose ar apsikabinus konkrečias kolonas galima pasikrauti gyvybinės energijos, išvalyti auros lauką bei rasti dvasinę pusiausvyrą. Populiariuose pasakojimuose teigiama, kad viena iš vietų padeda susilaukti palikuonių, kita – atsikratyti negatyvo, o vadinamasis „Dievo meilės“ akmuo padeda pritraukti amžiną meilę.

Savo ruožtu tradiciniai mokslininkai šias mistines interpretacijas vertina skeptiškai, pabrėždami, kad visa ši sistema yra išimtinai natūralios paleookeonografinės ir biocheminės kilmės procesų rezultatas. Nepaisant skirtingų požiūrių, dėl savo išskirtinės floros, faunos ir neįprasto kraštovaizdžio teritorija jau XX amžiaus pabaigoje buvo paskelbta saugomu gamtos paminkladariu bei įtraukta į saugomų teritorijų tinklus. Šiandien „Akmenų miškas“ sutraukia tūkstančius turistų, geologų, istorijos tyrinėtojų bei ezoterikos ieškotojų iš viso pasaulio, norinčių pamatyti šį gamtos šedevrą iš arti.

Šalia „Akmenų miško“ teritorijos, esančios netoli Varnos, vyko garsusis Varnos mūšis, įvykęs 1444 metų lapkričio 10 dieną. Šiame dideliame Vidurio ir Rytų Europos pajėgų bei Osmanų imperijos susidūrime krikščionių koalicijos kariuomenė patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o pats mūšis turėjo lemiamą reikšmę visam Balkanų regiono likimui. Teko pravažiuoti tais mūšio laukais. Šis mūšis tiesiogiai susijęs su LDK ir Jogailaičiu – Vladislovu III Varniečiu, kuris buvo Lenkijos karaliaus Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus (Gediminaičių dinastijos atstovas). Jaunasis Lenkijos ir Vengrijos karalius pats vadovavo jungtinėms kryžininkų pajėgoms Varnos mūšyje, kur drąsiai, tačiau rizikingai atakavo osmanų sultono pėstininkų centrą. Šios drąsios atakos metu karalius žuvo, o po jo mirties krikščionių armija buvo sutriuškinta, todėl dėl šios lemiamos lemties ir Varnos miesto valdovas istorijoje įgijo Varniečio pravardę. Varnos mūšio metu karalius žuvo nuo osmanų karių rankos: turkų janyčaras (istoriniuose šaltiniuose minimas kaip Kodja Hazar) nukovė jo žirgą ir nukirto pačiam karaliui galvą. Nukirsta karaliaus galva vėliau buvo pamauta ant ieties ir demonstruojama mūšio lauke, siekiant demoralizuoti krikščionių kariuomenę. Beje, dėl šios galvos tapatybės istorijoje iki šiol sklandė abejonių, nes pagal kai kuriuos aprašymus turkų rodyta galva buvo šviesių plaukų, o pats karalius Vladislovas III buvo tamsiaplaukis.

SOFIJA – BULGARIJOS SOSTINĖ

Sofija, dabartinė Bulgarijos sostinė, pasižymi itin gilia ir tūkstantmete istorija, prasidedančia dar gilioje senovėje nuo terminių versmių apylinkėse įsikūrusių trakų genčių. Antrojoje mūsų eros amžiaus pusėje šią teritoriją užkariavo Romos imperija, pavertusi gyvenvietę svarbiu provincijos centru, vadintu Serdika, garsėjusiu savo gydomaisiais mineraliniais vandenimis ir strategine kryžkele. Romėnų laikais miestas sparčiai plėtėsi, įgijo tvirtas gynybines sienas, viešuosius pastatus bei teatrus, o pats imperatorius Konstantinas Didysis šią vietą taip vertino, jog esą vadinęs ją savo „Roma“.

Vėliau, keičiantis epochoms, miestas priklausė Bizantijos imperijai, o IX amžiaus pabaigoje tapo augančios pirmosios bulgarų valstybės dalimi, pamažu įgaudami slavišką pavadinimą Sredets. XIV amžiaus pabaigoje Sofiją, kaip ir didžiąją dalį šalies, užėmė Osmanų imperija, pavertusi miestą svarbiu administraciniu bei kariniu Rumelijos provincijos centru. Osmanų valdymo metais miestas įgijo stiprų islamišką architektūrinį veidą, čia iškilo daugybė mečečių, kurių viena žymiausių – Banya Baši mečetė – išliko iki šių dienų, stovėdama šalia senųjų romėnų pirčių ir dvasinių paminklų.

Lemtingas lūžis Sofijos istorijoje įvyko 1878 metais, kai per Rusijos ir Turkijos karą miestą išsivadavo Rusijos imperijos kariuomenė, o jau kitais metais naujai atgimusi Bulgarija pasirinko Sofiją savo šalies sostine. Šis sprendimas paskatino milžinišką ir dinamišką miesto modernėjimą: iš nedidelio osmaniško provincijos miestelio Sofija ėmė sparčiai virsti vakarietiško tipo europietišku metropoliu. Pagal naujus urbanistinius planus čia buvo tiesiami platūs bulvarai, statomi reprezentaciniai administraciniai pastatai, universitetas, teatrai ir nuostabioji Šventojo Aleksandro Nevskio katedra, tapusi vienu ryškiausių visos šalies simbolių.

Dvidešimtas amžius sostinei atnešė naujų sunkių išbandymų, įskaitant Antrojo pasaulinio karo metais patirtus sąjungininkų bombardavimus bei pokario dešimtmečius trukusį sovietinio tipo komunistinį režimą. Šiuo laikotarpiu miestas smarkiai išsiplėtė, jo pakraščiuose išaugo didžiuliai masinės statybos gyvenamųjų rajonų masyvai, o architektūroje atsirado socialistinio realizmo bruožai. Žlugus komunizmui 1989 metais, Sofija vėl atsidūrė demokratinių permainų ir rinkos ekonomikos centre, tapdama pagrindiniu šalies politiniu, finansiniu bei kultūriniu magnetu.

Šiandien Sofija yra gyvybinga, sparčiai modernėjanti Europos Sąjungos sostinė, įsikūrusi vaizdingame Vitios kalno papėdėje ir sėkmingai sujungianti savo turtingą praeitį su nūdienos ritmu. Miesto centre šalia šiuolaikinių verslo centrų ir stilingų kavinių glaudžiasi tūkstantmečio senumo istorijos paminklai, romėnų griuvenos bei senosios ortodoksų šventyklos, liudijančios unikalų kultūrų dialogą. Šis neįprastas antikos, viduramžių osmanų paveldo, XIX amžiaus Europos architektūros ir šiuolaikinio gyvenimo derinys daro Sofiją vienu įdomiausių, tačiau vis dar nuošalesnių ir autentiškiausių Balkanų regiono didmiesčių.

Sostinėje dar nemažai komunistinio laikotarpio dvelksmo, todėl miestas lietuviams gali sukelti prieštaringus jausmus, bet būtent miestas ir išlieka autentiškas!

Šioje nuotraukoje užfiksuota įspūdinga Šventojo Aleksandro Nevskio katedra – tai viena ryškiausių Sofijos ir visos Bulgarijos puošmenų, stovinti šalies sostinės centre. Ši neįtikėtinai didinga neo-bizantiškojo stiliaus stačiatikių šventovė buvo pastatyta XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, pagerbiant Rusijos karius, žuvusius už Bulgarijos išvadavimą iš osmanų priespaudos per Rusijos ir Turkijos karą. Įdomu tai, kad visus reikalingus pinigus suaukojo paprasti gyventojai! Pastatas stulbina savo architektūriniu mastu, iškilmingomis auksu dengtomis kupolų viršūnėmis, žalsvais stogais bei prabangia išorės puošyba, o jo viduje slypi ne mažiau vertingi marmuriniai interjerai, freskos ir mozaikos, paverčiančios šią katedrą vienu gražiausių sakralinės architektūros šedevrų Balkanuose.

Ivano Vazovo nacionalinis teatras – seniausias ir prestižiškiausias teatras Bulgarijoje, stovintis pačioje Sofijos širdyje, šalia jaukiojo miesto parko. Neoklasicistinio stiliaus pastatas, puoštas įspūdingomis kolonomis, gausiais skulptūriniais reljefais ir simetriškais bokštais, buvo atidarytas dar 1907 metais ir vėliau pavadintas žymaus bulgarų rašytojo Ivano Vazovo garbei. Šis elegantiškas architektūros šedevras yra svarbiausias šalies kultūrinis židinys, prie kurio iki šiol verda gyvybingas sostinės gyvenimas, vyksta iškilmingi renginiai ir susitinka miestiečiai bei svečiai.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas įspūdingas ir istoriškai reikšmingas Carui Išvaduotojui skirtas paminklas, stovintis Sofijos centre, priešais Bulgarijos liaudies susirinkimo rūmus. Šis didingas monumentas, vaizduojantis ant žirgo sėdintį Rusijos imperatorių Aleksandrą II, buvo atidengtas XX amžiaus pradžioje kaip padėkos ženklas už Bulgarijos išlaisvinimą iš osmanų valdžios per 1877–1878 metų Rusijos ir Turkijos karą. Bronzinė skulptūra kartu su gausiais reljefais ir postamentu iš akmens yra vienas iš ryškiausių sostinės simbolių, aplink kurį verda aktyvus miesto gyvenimas.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas senovinis architektūrinis kompleksas Sofijoje, kuriame šalia istorinio mūro pastato išdėlioti vertingi antikiniai artefaktai: akmeniniai paminklai, sarkofagai, stulpų fragmentai bei senoviniai užrašai. Šie archeologiniai radiniai, išdėstyti tiesiai po atviru dangumi ant žolės, liudija gilią miesto praeitį, siekiančią romėnų laikų Serdikos epochą, ir puikiai papildo sostinės kultūrinį bei istorinį kraštovaizdį.

Serdikos epocha – tai vienas svarbiausių ir labiausiai klestinčių laikotarpių dabartinės Sofijos istorijoje, prasidėjęs I amžiuje po Kr., kai Romos imperija nukariavo vietines trakų gentis ir pavertė šią teritoriją bei jos gydomąsias mineralines versmes romėnų provincijos centru. Pavadinimas kilo nuo vietinės keltų-trakų genties serdų, o pats miestas, gavęs Serdikos vardą, sparčiai augo dėl itin patogios strateginės padėties kryžkelėje, jungiančioje Centrinę Europą su Mažąja Azija bei Adrijos jūrą su Juodąja jūra. IV amžiuje imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo metais Serdika pasiekė savo aukso amžių – imperatorius taip vertino šį miestą, kad anot metraščių, yra pasakęs savo garsiąją frazę: „Serdika – mano Roma“. Šiuo periodu miestas buvo apjuostas tvirtomis gynybinėmis sienomis, čia kilo didingi viešieji pastatai, pirtys, bazilikos ir amfiteatrai, o pati Serdika tapo ir svarbiu ankstyvosios krikščionybės centru, kuriame 343 metais vyko reikšmingas Serdikos susirinkimas, nustatęs svarbias bažnytinio teismo taisykles.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas nuostabus fontanas su skulptūra, esantis Sofijos mieste, netoli Ivano Vazovo nacionalinio teatro parko erdvės. Dinamiška bronzinė šokančios ar skriejančios moters figūra centre, apsupta gausių vandens purkštukų ir purslų, suteikia šiai miesto daliai gyvumo, gaivos bei meninio lengvumo. Ši jauki erdvė puikiai papildo sostinės peizažą, kviesdama praeivius pailsėti karštą dieną ir pasigrožėti vandens bei meno derme.

Nuotraukoje matoma išskirtinė, raudonų plytų Šv. Jurgio rotunda – tai seniausia iki šiol išlikusi pastatas Sofijoje, datuojama dar IV amžiaus pradžia ir pastatyta romėnų imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo laikais. Ši nedidelė cilindro formos kupolinė šventovė, įsikūrusi giliau nei dabartinis miesto gatvių lygis, per savo tūkstantmetę istoriją keitė paskirtį: ji buvo naudojama kaip romėnų statinys ar baptisterija, vėliau paversta krikščionių bažnyčia, osmanų valdymo metais – mečečių, o šiandien vėl veikia kaip stačiatikių maldos namai. Viduje ji garsėja vertingomis keliais sluoksniais išlikusiomis freskomis, o jos sienas puošia unikalūs IX–XIV amžiaus pranašų ir angelų paveikslai.

Aplink bažnyčią plyti įspūdingi senovinės Serdikos (antikinio Sofijos pavadinimo) archeologiniai griuvėsiai, kuriuos lankytojai gali apžiūrėti tiesiog po atviru dangumi paties miesto centre, apsuptame modernių vyriausybinių bei istorinių pastatų. Šios plytų ir akmenų liekanos priklauso buvusiam dideliam administraciniam kompleksui, vadinamajam Konstantino kvartalui, kuriame senovėje stovėjo Romos imperatoriaus rūmai ir visuomeniniai pastatai. Tarp griuvėsių galima išvysti senos romėnų gatvės fragmentus su išlikusia drenažo sistema bei buvusių pastatų pamatų dalis. Šis kontrastas, kai tūkstantmečio senumo romėnų griuvenos ir ankstyvoji krikščioniška architektūra glaudžiasi modernios sostinės širdyje, sukurią ypatingą ir gilia praeitimi dvelkiančią atmosferą.

Šventosios Sofijos statula – viena žinomiausių šiuolaikinių Sofijos miesto puošmenų, iškilusi pačioje Bulgarijos sostinės širdyje 2000 metais, labai didelė ir galinga, nuotrauka nelabai perteiksi. Ši maždaug 24 metrų aukščio bronzinė ir varinė skulptūra, stovinti ant aukšto granito pylono, vaizduoja moterį, simbolizuojančią paties galvasmiesto vardą ir globėją (graikiškai Sophia reiškia „dieviškąją išmintį“). Jos dešinėje rankoje laikomas lauro vainikas simbolizuoja šlovę, pergalę bei sėkmę, ant kairiojo delno tūpi ištikimas išminties simbolis – pelėda, o galvą puošia karūna, primenanti senovės graikų likimo deivę Tichę. Įdomu tai, kad ši vieta turi ir simbolinę istorinę reikšmę: monumentas buvo pastatytas aikštėje, kurioje iki tol ilgus metus stovėjo sunaikintas Vladimiro Lenino paminklas, taip pažymint naują demokratinį šalies etapą.

Šventosios Sofijos bažnyčia, kurios vardu ir yra pavadinta pati Bulgarijos sostinė. Ši ankstyvojo krikščioniškojo laikotarpio bazilika, pastatyta VI amžiuje imperatoriaus Justiniano I valdymo metais ant kelių ankstesnių romėnų laikų bažnyčių liekanų, savo ilgaamžiškumu ir paprasta, tvirta raudonų plytų bei akmens architektūra liudija tūkstantmetę miesto praeitį. Per šimtmečius pastatas išgyveno daugybę negandų: osmanų valdymo laikotarpiu jis buvo paverstas mečete (tuomet praradusiu kupolą statiniu netgi naudojosi minaretai), nukentėjo nuo žemės drebėjimų, o vėliau buvo restauruotas. Įdomu tai, kad būtent nuo šios bažnyčios IX amžiuje miestas gavo savo dabartinį Sofijos (išminties) vardą, o jos požemiuose iki šiol išlikę senoviniai nekropoliai su kapavietėmis ir freskų fragmentais.

Nuotraukoje užfiksuoti buvę Centrinė mineralinė pirtys (maudyklos) Sofijoje, kuriuose šiuo metu veikia Sofijos istorijos muziejus. Šis įspūdingas architektūros paminklas, pastatytas 1906–1913 metais pagal architekto Petko Momčilovo ir Friedricho Grünangerio projektą, išsiskiria savitu neo-bizantiniu ir tautinio romantizmo stiliumi, ryškiomis geltonomis bei baltomis juostomis dekoruotu fasadu, kupolais ir gausiais majolikos elementais. Pastatas buvo pastatytas virš garsiųjų miesto mineralinių versmių, o šalia jo iki šiol išlikę čiaupai, kur vietiniai gyventojai ir svečiai gali nemokamai prisipildyti šilto mineralinio vandens.

Maištinga Siela