Turkija, Stambulas: kelionė į Stambulą, Topkapio rūmai, Sofijos soboras, Mėlynoji mečetė, Dolmabahčės rūmai ir kt.

 

Sveiki, mielieji!

Šią vasarą teko apsilankyti Turkijos sostinėje Stambule. Didžiausiame Europos mieste, jeigu Stambulo europinę dalį priskirsime prie pačios Europos. Pasaulyje tai 14-tą vietą pagal gyventojų skaičių užimantis miestas, kuriame gyvena 15,5 milijonų žmonių. Čia praleidau tik dvi dienas ir galiu pasakyti, kad per tą laiką pavyko aplankyti tik pačius ryškiausius turistinius objektus, plaukti per Bosforo sąsiaurį laivu, dukart papietauti. Kokio mega-turbo dydžio miestas ir kas jame iš tikrųjų vyksta, man sunku suvokti. Vien įvažiavimas į centrą tęsėsi koks 40-50 kilometrų. Toliau nutolę nuo centro šiuolaikiniai Stambulo kvartalai primena skruzdėlynus – didžiulio masto megapolis. Tiesą sakant, sunkiai man sekėsi susidaryti įspūdį apie šį miestą, nes jam reikėtų mažiausiai kokio mėnesio, kad realiai pajusčiau, ką reiškia būti Stambule. Dabar viskam buvo pernelyg mažai laiko, tad mano nuotraukų reportažas išskirtinai turistinis.

Naujieji gyvenamieji Stambulo regionai sparčiai keičia visą megapolio veidą ir tampa pagrindiniais traukos taškais tiek ieškantiems modernaus būsto, tiek vietiniams bei užsienio investuotojams. Šie rajonai, besidriekiantys tiek Europos, tiek Azijos pusėje, išsiskiria išankstiniu urbanistiniu planavimu, plataus masto naujos statybos projektais ir uždarais gyvenamaisiais kompleksais, kuriuose gausu visų reikiamų paslaugų – nuo privačių kiemų bei baseinų iki prekybos centrų ir apsaugos sistemų.

Vienas ryškiausių pavyzdžių Europinėje pusėje yra Bašakšehyro (Başakşehir) rajonas, kuris išgarsėjo dėl modernios infrastruktūros, nepriekaištingo suplanavimo ir didelių valdžios remiamų investicijų, pritraukiančių šeimas bei aukštesnės klasės gyventojus. Tuo tarpu Azijos pusėje išsiskiria Ataşehir bei Kartal rajonai: Ataşehir tapo svarbiu finansiniu centru su dygstančiais dangoraižiais ir šiuolaikiniais daugiabučiais, o pakrantėje įsikūręs Kartal traukia norinčius gyventi arčiau gamtos, šalia Marmuro jūros bei Princo salų vaizdų. Šie naujieji rajonai ne tik sprendžia nuolatinį būsto poreikį milžiniškame mieste, bet ir siūlo visiškai naują, komfortišką bei darnią gyvenimo kokybę toliau nuo istorinio centro šurmulio.

Šiame nuotraukoje matomas paminklas yra garsusis Teodosijaus obeliskas (lot. Obeliskis Theodosianus), stovintis Stambulo istoriniame centre, buvusiame Konstantinopolio hipodrome (dabartinėje Sultono Ahmedo aikštėje arba Sultanahmet). Šis senovinis Egipto obeliskas, pagamintas iš rausvo granito, pradžioje buvo pastatytas Karnake, Egipte, dar XV a. pr. m. e. valdant faraonui Tutmoziui III, o vėliau IV a. pabaigoje Romos imperatorius Teodosijus I jį atgabeno į Konstantinopolį. Pats obeliskas yra papuoštas autentiškais senovės egiptiečių hieroglifais, o jo apatinė dalis remiasi į marmurinį padėklą, ant kurio išraižyti reljefai vaizduoja imperatoriaus šeimos gyvenimą bei pats obelisko atgabenimo į hipodromą scenas.

Šioje nuotraukoje matomas įspūdingas statinys yra gėlo vandens fontanas, esantis netoli Topkapio rūmų vartų Stambule. Tai geriausias osmanų rokoko architektūros pavyzdys, pasižymintis gausiai ornamentuotomis marmurinėmis sienomis, subtiliais raštais ir elegantiškais kupolais. Tokie viešieji fontanai Konstantinopolyje turėjo ne tik praktinę reikšmę tiekiant vandenį praeiviams, bet ir simbolizavo valdovo dosnumą bei galybę. Šalia šio istorinio statinio besidriekianti akmenimis grįsta aikštė šiandien yra viena lankomiausių turistinių vietų mieste, sujungiantį Topkapio rūmų prieigas su kitais garsiais istorinio centro paminklais.

Šioje nuotraukoje matomi Sveikatos vartai (Bab-ı Hümayun) – tai didingi ir pagrindiniai įėjimai į istorinius Topkapio rūmus Stambule. Šie XV amžiuje sultono Mehmedo Užkariautojo įsakymu pastatyti vartai pasižymi įspūdinga marmurine apdaila, išraiškinga arhaika ir virš arkos esančiais įrašais arabų raštu bei osmanų sultonų monogramomis (tughromis). Pro šiuos istorinius vartus kasdien praeina šimtai lankytojų ir turistų, žengiančių į buvusią galingos Osmanų imperijos valdovų rezidenciją, kurioje šiandien veikia vienas žymiausių pasaulio muziejų.

Šioje nuotraukoje matoma įspūdinga istorinė Šventosios Irinės bažnyčia (turk. Aya İrini), esanti pirmajame Topkapio rūmų kieme Stambule. Tai viena seniausių krikščionių šventyklų Konstantinopolyje, pastatyta dar IV amžiuje imperatoriaus Konstantino Didžiojo nurodymu, dar prieš iškilimui garsiajai Sofijos soborui.

Bažnyčia išsiskiria savo unikalia bizantine architektūra, masyviomis plytų sienomis ir kupolu, kurie išlaikė savo pirminį ankstyvųjų krikščionių laikų bazilikos išplanavimą. Skirtingai nuo daugelio kitų Konstantinopolio bažnyčių, osmanai po miesto užkariavimo 1453 metais šio pastato nepavertė mečete – vietoj to jis buvo naudojamas kaip Topkapio rūmų sandėlis bei ginklų saugykla, o šiandien ši išskirtinė erdvė dėl puikios akustikos tarnauja kaip koncertų salė ir muziejus.

Toliau pratęsiu bene trijų valandų apsilankymą bene garsiausiame Stambulo Sultonų rūmuose, kurio turtingame komplekse visko tiek daug, kad visko nuotraukomis neperteiksi, tad įdedu tik dalį.
 
Topkapio rūmų istorija prasidėjo XV amžiaus viduryje, kuomet osmanų sultonas Mehmedas Užkariautojas 1453 metais užėmė Konstantinopolį ir nusprendė įkurti naują imperijos valdžios širdį. Iš pradžių pirmoji rezidencija buvo pastatyta dabartinio universiteto teritorijoje, tačiau vėliau valdovas pasirinko strateginę vietą ant kyšulio, kur susitinka Bosforo sąsiauris, Auksinis Ragas ir Marmuro jūra. Naujųjų rūmų statybos prasidėjo apie 1459 metus, o pats kompleksas palaipsniui plėtėsi, per šimtmečius tapdamas galingos Osmanų imperijos politiniu, administraciniu ir kultūriniu centru.
 
Šis didžiulis kompleksas buvo suprojektuotas ne kaip vienas pastatas, o kaip keturių vis didesnių kiemų ir sodų sistema, atskirta gynybinėmis sienomis bei monumentaliais vartais. Kiekvienas kiemas turėjo savo griežtą paskirtį: pirmajame ir antrajame vyko valstybės reikalai, veikė kanceliarijos bei iždas, o trečiasis ir ketvirtasis kiemai buvo privati sultono bei jo artimiausios aplinkos erdvė. Rūmuose vienu metu gyveno ir dirbo tūkstančiai žmonių, įskaitant valdininkus, karius, meistrus, virtuvės šujus bei rūmų tarnus, todėl Topkapio rūmai funkcionavo kaip savarankiškas miniatiūrinis miestas didžiojo megropolio viduje.
 
Ypatingą vietą šioje rezidencijoje užėmė haremai – slapta ir griežtai saugoma rūmų dalis, kurioje gyveno sultono motinos, teisėtos žmonos, konkubinos bei jų vaikai. Haremų sistema buvo kruopščiai organizuota pagal hierarchiją, o moterys čia patekdavo būdamos belaisvėmis, vergėmis arba kaip kilmingos dovanos iš užsienio valdovų. Nors iš šalies haremas dažnai buvo įsivaizduojamas kaip vien pramogų vieta, iš tikrųjų tai buvo rimta politinių intriguojančių intrigų, mokymosi ir išgyvenimo arena, kurioje jaunos merginos būdavo mokomos dvaro etiketo, muzikos, siuvinėjimo bei turkų kalbos, kad vėliau galėtų patraukti valdovo dėmesį.
 
Šios sudėtingos bendruomenės apsaugai ir kasdienei priežiūrai buvo pasitelkiami eunuchai, kurių statusas ir įtaka rūmuose buvo milžiniški. Juodieji eunuchai, atgabenti daugiausia iš Afrikos, atliko pačius svarbiausius ir atsakingiausius vaidmenis haremo apsaugoje bei priežiūroje, palaikydami tvarką ir tiesioginį ryšį tarp sultono privačios erdvės ir išorinio pasaulio. Nors pats kastravimo procesas vykdavo už imperijos ribų dėl griežtų islamo draudimų, šie vyrai dėl savo išskirtinės padėties ir artumo valdovui neretai įgydavo didžiulę politinę galią bei turtus.
 
Visai šiai gausybei moterų ir merginų haremo viduje vadovavo viena galingiausių figūrų visoje imperijoje – sultono motina, vadinama valide sultan. Valide sultan turėjo absoliučią valdžią haremo viduje, prižiūrėjo jaunų merginų auklėjimą, sprendė santuokų klausimus ir netgi darydavo didžiulę įtaką valstybės politikai bei sultonų sprendimams. Istorijoje žinomi periodai, vadinami „moterų sultonatu“, kuomet stiprios ir įtakingos valide sultan bei sultono žmonos de facto valdė imperiją iš užkulisių, o jauni ar silpni valdovai paklusdavo jų valiai.
 
Topkapio rūmuose per kelis šimtmečius gyveno daugybė garsių Osmanų sultonų, nuo pat Mehmedo Užkariautojo iki Suleimano Didžiojo, kuris čia gyveno kartu su savo mylima žmona Hurerem Sultan. Valdovai čia ne tik leido laiką su šeimomis, bet ir priėmė užsienio pasiuntinius, rengė iškilmingas ceremonijas bei sprendė karo ar taikos klausimus. Visgi XIX amžiaus viduryje sultonai nusprendė palikti Topkapio rūmus ir persikėlė į modernesnius Dolmabahčės rūmus prie Bosforo, o senoji rezidencija pamažu prarado savo pirminę paskirtį.
 
Šiandien įspūdingame Topkapio rūmų komplekse apsilankę lankytojai gali pasinerti į buvusios Osmanų didybės atmosferą ir apžiūrėti išlikusius prabangius interjerus, kupolus bei puošnias mozaikas. Muziejaus lankytojams atverti buvę imperatoriškųjų virtuvių pastatai, ginklų salės, tarybos kambariai ir paslaptingieji haremo koridoriai, leidžiantys pamatyti kasdienį dvaro gyvenimą iš arti. Kiekviena erdvė atskleidžia vis kitą šimtmečių istorijos puslapį, o pats kompleksas stebina savo mastu ir architektūriniu subtilumu.
 
Ypatingo lankytojų dėmesio sulaukia vertingiausi rūmų komplekso eksponatai, saugomi imperatoriškajame ižde ir šventųjų relikvijų salėje. Čia galima pamatyti garsųjį 86 karatų deimantinį „Šaukštininko“ brangakmenį, gausiai brangakmeniais nusagstytą Topkapio durklą, auksu ir brangiaisiais metalais tviskančius sultonų sostus bei imperatoriškuosius drabužius. Taip pat muziejuje saugomos svarbios islamo pasaulio relikvijos, tarp kurių yra pranašo Mahometo apsiastas, kardas ir plaukas, kasmet pritraukiantys tūkstančius piligrimų bei istorijos entuziastų iš viso pasaulio.

Topkapio rūmų Šventųjų relikvijų skyriuje saugoma ir eksponuojama šv. Jono Krikštytojo dešinioji ranka (taip pat dalis kaukolės bei kiti su juo susiję atributai). Šios krikščionių ir musulmonų vienodai gerbiamos relikvijos į rūmus pateko Osmanų imperijos laikotarpiu, o šiandien jos yra išstatytos Šventojo Apsiasto paviljone (Hırka-i Saadet Dairesi) kartu su kitais svarbiais tikėjimo artefaktais, pavyzdžiui, pranašo Mahometo daiktais. Kiek domėjausi, mokslas negali patvirtinti, ar artefaktas tikrojo šv. Jono.

Kaip ir Balkanuose, taip ir Stambule pilna jaukių ir puikiai prižiūrimų miesto kačių. Stambulo katės yra neatsiejama šio didmiesčio kultūros ir kasdienio gyvenimo dalis, pelniusiai nesofistikuotų miesto šeimininkų titulą. Jos laisvai klaidžioja gatvėmis, turgavietėmis, kavinėmis bei istorinėmis aikštėmis, o vietiniai gyventojai jomis rūpinasi, neša maistą ir netgi stato specialius namelius žiemai. Šis išskirtinis meilės ir pagarbos santykis su katėmis Stambule giliai įsišaknijęs istorijoje bei tradicijose, paverčiantis jas tikraisiais miesto simboliais, kurie žavi kiekvieną čia užsukusį keliautoją.

Šioje nuotraukoje matomas interjeras – tai viena didingiausių ir garsiausių pasaulio šventovių, Sofijos soboras (Hagia Sophia) Stambule. Pastatytas VI a. bizantiečių imperatoriaus Justiniano I nurodymu, šis statinys beveik tūkstantmetį buvo didžiausia pasaulio krikščionių katedra, stebinanti savo revoliuciniu milžinišku kupolu bei prabangia mozaikų ir marmuro apdaila.

Po 1453 metų Konstantinopolio užkariavimo osmanai soborą pavertė mečete, pridėdami minaretus ir didžiulius kaligrafinius skydus su islamiškais įrašais, kurie matomi ir šioje nuotraukoje. XX amžiuje pastatas ilgą laiką veikia kaip muziejus, o pastaraisiais metais vėl atliko ir mečetės funkcijas, jungdamas dvi skirtingas religines bei kultūrines epochas.

Vidinėje erdvėje lankytojus pasitinka galingos marmurinės kolonos, nuostabūs sietynai bei restauruojami istoriniai elementai, tiesa, šiandien joje dažnai galima pamatyti ir restauravimo ar apsaugos darbams būtinų konstrukcijų bei pastolių. Viduje ganėtinai tamsu, būtinai turi dengti kojas ir pečius audeklas, nepriklausomai nuo lyties (teko pirkti kažką panašaus į juodą agro plėvelę iš kiosko, nes kitaip niekas neįleis į šventyklą) nenufotografuosi, daug pastolių rekonstrukcijai tiek viduje, tiek išorėje. Labai daug turistų. Asmeniškai man keista matyti krikščionių Jėzų kristų, o kitoje pusėje musulmoniškus užrašus.

Teodosijaus cisterna (turk. Şerefiye Sarnıcı) – viena įspūdingiausių ir seniausių požeminių vandens saugyklų Stambule. Šį inžinerinį šedevrą V amžiuje (imperatoriaus Teodosijaus II valdymo metais) pastatė bizantiečiai, siekdami užtikrinti vandens tiekimą Didiesiems imperatoriškiems rūmams ir aplinkiniams rajonams. Cisterna pasižymi išskirtine architektūra: jos skliautines plytų lubas palaiko grakščios marmurinės kolonos, apjuostos metaliniais sutvirtinimo lankais, kurie padeda išsaugoti statinio stabilumą po žeme. Šiandien ši istorinė erdvė yra restauruota, pritaikyta lankytojams ir dažnai naudojama įvairiems šviesų bei meno projektams ar parodoms rengti.

Mėlynoji mečetė.

Keliaudamas ne tik Stambule, bet ir Edirnė, aplankiau kokias penkias mečetes ir visose yra tam tikri reglamentai. Negalima vaikščioti su batais ar basutėmis, tik basom arba kojinėmis, nes grindys muštos audeklu ir kilimais. Negali būti nuogų pečių, šortų aukščiau kelių. Moterys turi pridengti plaukus. Mėlynojoje mečetėje siaubingas žmonių srautas, visi po didelių karščių nusimauna batus, todėl šventykloje kvapelis... Patikėkite!

Oficialiai vadinama Sultono Ahmedo mečetė (Sultan Ahmet Camii), ši įspūdingas šventovė buvo pastatyta XVII amžiaus pradžioje, tarp 1609 ir 1616 metų, jaunam osmanų sultonui Ahmedui I užsakius sukurti statinį, kuris savo didybe pralenktų netgi netoliese esantį Sofijos soborą. Architektas Sedefkâr Mehmed Ağa sujungė geriausias tradicinės osmanų architektūros ir bizantinio stiliaus idėjas, sukurdamas harmoningą kompleksą su galingais centriniais kupolais bei kaskadiškai kylančiais mažesniais kupolais.

Savo pavadinimą – Mėlynoji mečetė – šis statinys pelnė dėl tūkstančių rankų darbo Izniko keramikos plytelių, puošiančių vidines sienas. Šios plytelės švyti išskirtiniais mėlynos spalvos atspalviais ir vaizduoja gėlių, medžių bei vaisių motyvus, kurie ypač gražiai atsiskleidžia, kai saulės šviesa pro šimtus vitražinių langų nutvieskia maldos salę. Man asmeniškai viduje tos mėlynos nebuvo tiek jau ir daug. 

Ši mečetė taip pat unikali savo šešiais minaretais, kas tuo metu sukėlė didelį skandalą ir religinį pasipiktinimą, mat toks pats minaretų skaičius tuomet priklausė tik pačiai švenčiausiai Mekos mečetei. Norėdamas išspręsti šį konfliktą, sultonas Ahmedas I turėjo finansuoti dar vieno minareto statybą Mekoje, kad Stambulo mečetė išlaikytų savo išskirtinumą.

Šiandien Mėlynoji mečetė išlieka ne tik veikiančiais maldos namais, į kuriuos kasdien traukia tūkstančiai musulmonų piligrimų, bet ir viena lankomiausių istorinių vietų mieste. Ji stovi pačioje Stambulo širdyje, Sultanahmet aikštėje, tiesiog priešais Sofijos soborą, taip sukurdama vieną įspūdingiausių ir labiausiai atpažįstamų architektūrinių ansamblių pasaulyje.

Šioje nuotraukoje matoma Konstantino kolona (taip pat vadinama Sukurta kolona arba turk. Çemberlitaş Sütunu), esanti Stambule, Čemberlitašo aikštėje. Šią monumentalią koloną IV amžiuje (apie 330 m.) pastatydino Romos imperatorius Konstantinas Didysis, kuomet paskelbė Konstantinopolį nauja Romos imperijos sostine. Originaliai ji buvo gerokai aukštesnė ir jos viršūnėje puikuoja paties Konstantino statula, vaizduojanti jį kaip saulės dievą Apolono (arba saulės vežime), tačiau per šimtmečius kolona nukentėjo nuo gaisrų, žemės drebėjimų ir audrų. Dabar matomi metaliniai lankai ant kolonos yra istorinis sutvirtinimo elementas, padedantis apsaugoti šį senovinį akmeninį statinį nuo tolimesnio irimo.

Šioje nuotraukoje matoma įspūdinga Nuruosmaniye mečetė (Nuruosmaniye Camii), esanti Stambule, netoli Didžiojo turgaus (Kapalıçarşı). Tai viena gražiausių ir reikšmingiausių XVIII amžiaus osmanų baroko stiliaus mečečių, kurios statybos prasidėjo 1748 metais valdant sultonui Mahmutui I, o buvo baigtos 1755 metais esant sultonui Osmanui III. Mečetė išsiskiria unikalia architektūra, kurioje susipina tradiciniai osmanų bruožai su Vakarų Europos baroko bei rokokoko įtaka – tai atsispindi lenktose linijose, grakščiuose kupoluose ir gausioje akmens bei marmuro ornamentikoje. Priekyje matomas kiemas yra pusapvalio formos, kas yra gana reta osmanų mečečių architektūroje, o aplinkui verda aktyvus Stambulo senamiesčio gyvenimas su šurmuliuojančiomis gatvėmis ir prekyvietėmis.

Paprasto Stambulo gyventojo kasdienybė yra neatsiejama nuo dinamiško, nuolat šurmuliuojančio miesto ritmo, kuriame susipina tradicinis turkiškas svetingumas ir modernūs metropolio iššūkiai. Rytai dažnai prasideda nuo stiprios turkiškos kavos ar arbatos puodelio mažuose rajonų turgeliuose ar gatvės kavinukėse, kur kaimynai susitiekia pasisveikinti, o gatvėse jau gausu skubančių praeivių ir prekeivių.

Kasdienis gyvenimas čia glaudžiai susijęs su gatvės kultūra – kaip matyti ir nuotraukoje, siaurose akmenimis grįstose senamiesčio ar priemiesčių gatvelėse verda nuolatinis judėjimas, kur dalijamasi erdve tarp automobilių, pėsčiųjų, paspirtukų ir mažų krautuvėlių. Vietiniams gyventojams tenka prisitaikyti prie didelių kamščių bei ilgu kasdieniu kelionių laiku tarp dviejų kontinentų, tačiau bendruomeniškumo jausmas, vietinės kepyklėlės ir gyvas bendravimas suteikia šiam didmiesčiui ypatingo, jaukaus žavesio.

Vakarėjant – plaukimas Bosforo sąsiauriu. Panoraminiai Stambulo vaizdai. Bosforo sąsiaurio istorija ir geologija yra unikali natūrali anomalija, per tūkstantmečius lėmusi šio regiono geopolitinę ir ekonominę svarbą. Geologine prasme Bosforas yra senovinis upės slėnis, kuris maždaug prieš kelis tūkstančius metų staiga užsipildė vandeniu, kai po paskutinio ledynmečio pakilęs Viduržemio jūros lygis prarado natūralią užtvanką ir prasiveržė pro Bosforo slenkstį, taip sukurdamas dabartinę Juodąją jūrą. Šis geologinis lūžis suformavo siaurą, vingiuotą ir gyliu pasižymintį vandens koridorių.

Sąsiauris atlieka itin svarbų vaidmenį jungdamas dvi skirtingas vandens ekosistemas ir jūrų baseinus – šiaurėje esančią Juodąją jūrą su pietuose tyvuliuojančia Marmuro jūra, kuri per Dardanelų sąsiaurį toliau susisiekia su Egėjo bei Viduržemio jūromis. Dėl skirtingo druskingumo ir vandens lygio Juodojoje bei Marmuro jūrose, Bosfore nuolat vyksta įdomus reiškinys: viršutinis srovės sluoksnis neša mažiau sūrų vandenį iš Juodosios jūros į pietus, o gilesnis, sūresnis srautas juda priešinga kryptimi – iš Viduržemio jūros į šiaurę.

Stambulas yra unikalus pasaulio megapolis, įsikūręs abiejose Bosforo sąsiaurio pusėse, todėl jis geografiškai ir kultūriškai jungia du skirtingus kontinentus – Europą ir Aziją. Vakarų pusėje esanti Europos dalis yra padalinta į dvi dalis Auksinio Rago įlankos, o rytinė pusė stovi Azijos žemyne. Ši dvilypė padėtis reiškia, kad milijonai vietinių gyventojų kasdien keliauja iš vieno kontinento į kitą darbui ar mokslams, naudodamiesi tiek tiltais, tiek populiariais keltais.

Vienas įsimintiniausių ir labiausiai fotografuojamų objektų visame Bosfore yra nedidelė salelė, ant kurios stovi garsusis Mergaitės švyturys (Kız Kulesi). Įsikūręs pietinėje sąsiaurio dalyje, netoli Üsküdar rajono Azijos pusėje, šis švyturys per šimtmečius tarnavo kaip gynybine tvirtove, muitinės postu ar švyturiu, o su juo susijusios legendos pasakoja apie saugomas sultono dukras ar nelaimingą meilę. Šiandien šis švyturys yra tapęs neoficialiu viso Stambulo ir pačio Bosforo simboliu.

Sąsiaurio krantus šiandien jungia keli įspūdingi inžineriniai šedevrai – milžiniški pakabinami tiltai, kurie palengvina milžinišką transporto srautą tarp dviejų žemynų. Svarbiausi iš jų yra Kankaro tiltas (pirmasis Bosforo tiltas), Fatiho Sultono Mehmedo tiltas (antrasis tiltas) bei naujesnis, geležinkelio ir autotransporto Yavuz Sultan Selim tiltas, esantis arčiau Juodosios jūros. Šie tiltai naktimis gražiai apšviečiami, sukurdami nepamirštamą panoramą virš tamsių sąsiaurio vandens srautų.

Istoriškai Bosforo regionas buvo geidžiamiausias geostrateginis taškas pasaulyje, dėl kurio šimtmečiais kovojo persai, graikai, romėnai, bizantiečiai ir osmanai. Tas, kas kontroliavo Bosforą, kontroliavo visą prekybą tarp Europos ir Azijos, taip pat kelią iš Juodosios jūros regiono į pasaulinius vandenis. Pakrantėse gausu senovinių tvirtovių, tokių kaip Rumeli Hisarı ar Anadolu Hisarı, kurias osmanai pastatė prieš Konstantinopolio užkariavimą, kad visiškai suvaldytų sąsiaurio kirtimą.

Šiandieninės Bosforo pakrantės – tai prabangių gyvenamųjų rajonų, vadinamųjų yalı (istorinių medinių vilų, kainuojančių astronomines sumas), žvejų kaimelių ir istorinių parkų mozaika. Šiuose rajonuose, tokiuose kaip Bešiktašas, Ortaköy ar Bebek Europos pusėje bei Kadıköy ar Üsküdar Azijos pusėje, verda aktyvus kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Bosforas išlieka gyvybinga Stambulo arterija, kuria kasdien plaukioja šimtai laivų, keltų ir žvejybinių laivelių, saugodami tūkstantmetę šio sąsiaurio dvasią.

Dolmabahčės rūmų istorija prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kuomet osmanų sultonas Abdulmecidas I nusprendė pakeisti senąją ir viduramžių dvasia alsuojančią Topkapio rezidenciją modernia, vakarietiško stiliaus imperatoriškąja buveine. Naujųjų rūmų statybos vyko nuo 1843 iki 1856 metų ant iš dalies užpildytos įlankos kranto Bosforo sąsiaurio Europos pusėje, o pats pavadinimas „Dolmabahçe“ turkiškai reiškia „užpildytą sodą“. Šio grandiozinio projekto architektais tapo armėnų kilmės Balyanų šeimos atstovai, sujungę tradicinius osmanų architektūros elementus su populiariais Europos baroko, rokoko ir neoklasicizmo stiliais. O mes gi žinome, kaip turkai žiūri į armėnus.

Šis didžiulis kompleksas tapo pagrindine Osmanų imperijos sultonų rezidencija ir administraciniu centru, pakeitusiu Topkapio rūmus po beveik keturių šimtmečių valdymo. Rūmai simbolizavo imperijos modernizavimo bandymus ir vakarietiškų reformų epochą, vadinamą Tanzimatu, kuomet valdovai stengėsi prilygti Europos didvalstybių monarchams. Juose gyvendami sultonai priimdavo užsienio valstybių pasiuntinius, rengdavo iškilmingus priėmimus ir bandė demonstruoti besikeičiančio pasaulio ritmą.

Po Osmanų imperijos žlugimo ir Turkijos Respublikos paskelbimo Dolmabahčės rūmai įgijo ypatingą istorinio simbolio reikšmę naujajai valstybei. Čia apsistodavo šalyje lankydamasis modernios Turkijos respublikos įkūrėjas Mustafa Kemal Atatürk, kuris rūmus naudojo kaip savo prezidentinę rezidenciją Stambule. Būtent šiame istoriniame pastate 1938 metų lapkričio 10 dieną Atatürk užgeso jo gyvenimas, todėl šiandien visi rūmų laikrodžiai komplekse yra sustabdyti būtent tuo pačiu metu – 9 valandą ir 5 minutes. Nuotraukoje pavyko užfiksuoti tą stalinį laikrodį jo mirimo kambaryje.

Šiandien apsilankę Dolmabahčės rūmų komplekse lankytojai gali pasinerti į neįtikėtiną XIX amžiaus prabangą, stebinčią savo mastu ir europietiško bei rytietiško stiliaus sinteze. Rūmai išsiskiria didžiuliu fasadu, besitęsiančiu šalia Bosforo sąsiaurio, ir apima dešimtis prabrangiai įrengtų kambarių, salių bei didžiulių priėmimo menčių. Kompleksą sudaro administracinė dalis, privati sultonų šeimos erdvė bei įspūdingas ceremonijų korpusas, atspindintys buvusios galybės saulėlydžio spindesį.

Vienas įspūdingiausių reginių rūmų viduje yra garsioji Ceremonijų salė, kurioje lankytojus pasitinka milžiniškas, daugiau nei keturias tonas sveriantis bohemiško krištolo sietynas – dovana iš Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos. Šioje salėje vykdavo svarbiausios valstybinės šventės, sultonų sosto ceremonijos ir priėmimai, o jos interjeras džiugina auksu dengtais lubų ornamentais bei didžiuliais kilimais. Visuose kambariuose gausu originalių baldų, prancūzų ir italų menininkų tapybos darbų, sidabro dirbinių bei vertingų vazų.

Ypatingą lankytojų susidomėjimą kelia rūmų haremo dalis, kurioje gyveno sultono motinos, žmonos ir sugulovės, nors ši erdvė jau buvo gerokai modernesnė ir labiau europietiška nei uždaras Topkapio haremas. Čia galima apžiūrėti asmeninius sultonų bei jų artimųjų apartamentus, pamatyti vonios kambarius, puoštus egiptietišku alabastru, ir pajusti kasdienio dvaro gyvenimo dvasią. Taip pat lankytojai gali iš arti pamatyti kambariuarą, kuriame praleido paskutines savo gyvenimo dienas Mustafa Kemal Atatürk, palikusį gilius pėdsakus šalies istorijoje.

Šalia pagrindinių rūmų komplekse taip pat veikia Laikrodžių muziejus ir Kristolo laiptų paviljono ekspozicijos, o iš kiemų atsiveria puikūs vaizdai į Bosforą. Kompleksą juosia ištaigingi vartai, vedantys į sąsiaurio pakrantę, kur kadažia prisišvartuodavo imperatoriškieji laivai. Šiandien Dolmabahčės rūmai yra vienas lankomiausių muziejų Stambule, leidžiantis lankytojams iš arti pamatyti Osmanų imperijos saulėlydžio prabangą ir istorinę epochą. Pasižiūrėkite į nuotraukas.

.Šioje nuotraukoje matoma įspūdinga ir viena labiausiai atpažįstamų Stambulo vietų – Galatos bokštas (Galata Kulesi). Šis viduramžių akmeninis milžinas buvo pastatytas 1348 metais genujiečių, kurie tuomet valdė šį Beyoğlu rajoną ir naudojo bokštą kaip pagrindinį savo gynybinės sienos tašką bei švyturį. Per šimtmečius šis statinys atliko įvairias funkcijas: osmanų laikotarpiu jis tarnavo kaip gaisrų stebėjimo punktas, observatorija ir net kalėjimas, o šiandien tai populiarus muziejus bei apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria nuostabi 360 laipsnių panorama į Stambulo senamiestį, Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį.

Šioje nuotraukoje matomi garsieji Kamondo laiptai (Kamondo Merdivenleri), esantys Stambulo Galatos ir Karakojaus rajone. Šie XIX a. antroje pusėje (apie 1870–1850 m.) turtingos Osmanų imperijos žydų bankininkų Kamondo šeimos lėšomis pastatyti laiptai jungia bankų gatvę su aukščiau esančiomis senamiesčio alėjomis. Jie yra ypatingi dėl savo unikalaus ir išskirtinio ankstyvojo „Art Nouveau“ bei neobaroko stiliaus dizaino, pasižyminčio grakščiomis, banguotomis „S“ raidės formos vingiui. Pasakojama, kad tokia srauni ir apskrita laiptų forma buvo suprojektuota ne tik dėl estetikos, bet ir praktiniais sumetimais – besirūpinantis savo anūkais šeimos patriarchas Abrahamas Salomonas Kamondo norėjo, kad vaiko netyčia paslydusio laiptuose srauni konstrukcija apsaugotų nuo stipraus nusileidimo ir sužalojimų. Šiandien tai yra viena fotogeniškiausių ir labiausiai lankomų turistinių vietų Stambule.

Štai mano įsimintiniausi dalykai, pamatyti Stambule. Tikiuosi, kad bent kas nors perskaitė ir įveikė visą šį reportažą.

Maištinga Siela