2022 m. gegužės 31 d., antradienis

Filmas: "Mažytė mama" / "Petite maman"

 

Sveiki,

Operos ir balto rūmuose įspūdingai per Kino pavasarį pristatyta prancūzų režisierės Céline Sciamma drama „Mažytė mama“ (pranc. Petite maman) (2021) buvo reklamuojama kaip privaloma kino festivalio vyšnaitė, kuri visų nepaliks abejingų. Nors retai nusiviliu Kino pavasario repertuaru, visgi naujausias „Liepsnojančios moters portretas“ (2019) bei „Berniokė“ (2011) darbas iš esmės nuvylė per pirmąsias 10 minučių ir to nusivylimo nepavyko pakeisti viso likusio stebėtinai trumpoko filmo metu...

Įtariai žiūriu į švelnaus siužeto, beaistrius, besiužečius nepriklausomo filmo vertinimus. Filmas išties itin lėto pasakojimo tempo ir itin mažabiudžetis, nufilmuotas per kelias savaites Prancūzijos provincijoje su keliais vaikais pasakoja keistą istoriją apie mažą dukrelę, kuri lankosi mamos vaikystės name. Vieną dieną žaisdama miškelyje ji sutinka savo amžiaus mergaitę, kuri stato namelį. Mergaitė netrukus išsiaiškina, jog toji mergytė yra jos pačios mama ir ji gali keliauti laiku...

Visgi didelės fantazijos nesitikėkite. Filmas žavi, kad absoliučiai sąlygiškai geba paprastą, niekuo neypatingą istoriją paversti fantastiniu kūriniu. Sakoma, kad genialūs dalykai yra labai paprasti ir šiuo atveju aš tikrai nesiginčiju. Mergytės žaidžia, jos stato namelį, grįžusios namo kalba apie vieną kitą, tačiau net susiėjusios nakvoti neturi tėvų numerio, o kas jeigu... Visgi visą filmą nieko blogo ir neatsitinka, mergaitės išsiskiria ir grįžta į savo tikrovę. Tiesą sakant, žiūrėti tuos žaidimus buvo ganėtinai jaukiai snobiška: prisimeni vaiko imlumą, psichologiją, pasaulio pajautą, augimą ir todėl filmas, nors ir fantastinių motyvų, jis vis tiek labai natūraliai perteiktas. Aišku, suprantu, kodėl daugeliui šis filmas labai patiko, jog ir „Berniokė“ buvo nufilmuota labai panašia maniera, tačiau visumoje, kol žiūri, atrodo, lyg ir kelia toji simbolinė metaforiška istorija apie motinos ir dukters ryšį sentimentus, tačiau pasibaigus filmui jausmas kaipmat apleidžia, jog šiuo filmu patyriau kažką naujo ar kokią nors netikėtą kelionę. Sunku būtų rekomenduoti kokiai nors išskirtinei auditorijai, nes filmas labai specifinis ir jis, žinoma, nėra prastas, tačiau likau nuviltas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.4

 


Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Filmas: "Jos vardas Prancūzija" / "France"

 

Sveiki,

Ne vienas prancūzų režisieriaus Bruno Dumont filmas buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje lietuvių auditorijai. Tikriausiai režisierių pamenate iš tokių darbų kaip „Kenkenas ir ateiviai“ (2018), „Žana“ (2019), „Žanetė: Žanos d‘Ark vaikystė“ (2017). Man asmeniškai prisimenamas kaip biografinio filmu su J. Binoche „Kamilė Klodel, 1915“ (2013) kūrėjas, na o jo naujausias filmas „Jos vardas Prancūzija“ (pranc. France) (2021) pasirodė „Kino pavasario“ pagrindinėje programoje, matyt, ir ne vien dėl šiuolaikinės tematikos, kiek dėl vienos geidžiamiausios šiuolaikinės prancūzų aktorės Lea Seydoux pasirodymo.

Istorija pasakoja apie išgalvotą labai populiarią prancūzų žurnalistę vardu Frans (kitaip sakant, Prancūzija). Ji yra geidžiama visų pokalbių šou, apie ją rašo dienraščiai, o kiekvienas jos žingsnis sekamas spaudos, ji garsi ir įtakinga, ji veda pagrindines šalies žinias, pati rengia ir ruošia reportažus iš ypatingų įvykių, visada stengdamasi pabrėžti ne auką, o savo gražų veidą. Tačiau Frans nelaiminga, kuo toliau stebime jos gyvenimą, tuo labiau suvokiame, kad karjera suėdė jos asmeninį gyvenimą, jos šalinasi sūnus, šalti santykiai su rašytoju vyru, tad vienintelis jos malonumas ir pareiga atrodyti kaskart puikiai ir nepadaryti lemtingos klaidos, o ji šioje istorijoje padarys ne vieną. Galiausiai Frans suserga depresija, ji išsekusi, trokšta gyvenimo prasmės, meilės, tačiau viešumo kupra ją kaskart slegia, ją atpažįsta visi ir visur.

Didžiausias šio filmo paradoksas, sakyčiau, visai vykęs, kad pagrindinė veikėja Frans pati yra žurnalistė, pati pelnosi iš kitų nelaimių duoną, tačiau pati dėl savo nesėkmių pelno duoną ir kitiems. Filmo pabaigoje ji ištaria lemtingus žodžius, kad karjera iš jos atėmė ir pareikalavo visko, bet ji žino, ką daro ir tai yra tiesiog jos pasirinkimas su visomis pasekmėmis.

Labai bijojau kokio nors feministinio filmo apie dar vieną nepakeliamą buvimą moterimi karjeriste, kuri grumiasi vyrų pasaulyje, istoriją, tai būtų per daug lėkšta. Galiausiai Frans, nors ir išdailinta, ji kelia dviprasmiškus klausimus, ką reiškia būti žmogumi, kai esi ikona. Vienu metu ji atrodo atgailaujanti ir jai rūpi nuskriausti žmonės, pati už avariją aukai sumoka apvalią sumą, tačiau čia pat kitoje scenoje ji su drauge tyčiojasi iš karo pabėgėlių. Iš vienos pusės ji trokšta romantikos, aistros, bet užsidaro kalnų sanatorijoje ir bando įveikti apatiją. Ji tarsi gyva, bet kartu retkarčiais pavirstanti į ledą. Manau, režisieriui pavyko sukurti tai, ką patiria šiuolaikiniai influenceriai, tą automatišką pamažu tapimu robotu, įtinkančiu produktu visuomenei, tačiau vis dar širdyje yra ir ilgesys paprastojo žmogaus gyvenimo. Frans balansuoja ties šiais dviem pasauliais, tačiau netektys ir nusivylimai vis labiau verčia gyventi ne skausmu, o „čia ir dabar“, atsisakant rytojaus ir vilties, nes neverta, kaip ji sako, pernelyg sureikšminti ateities. Tai kitoks filmas nei  lenkų ir švedų bendras filmas „Prakaituok!“, kuris vaizduoja jaunos merginos galutinį palūžimą, „Jos vardas Prancūzija“, apimantis prancūzų žiniasklaidos psichozę, rodo humaniškųjų poreikių didėjančią stagnaciją, pasirinkimą priimti ir tapti Prancūzijai tokiu veidu, kokį šalis nori matyti, kitaip sakant, aukoti žmogiškąsias svajones, pasiliekant karjeros sėkmę kaip pagrindinę priežastį vardan ko reikia gyventi. Aišku, Lea Seydoux buvo puiki.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9



Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Knyga: Icchokas Meras "Lygiosios trunka akimirką"

 

Icchokas Meras. „Lygiosios trunka akimirką“ – Vilnius: Vaga, 1968. – 160 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dažnam iš mūsų mokyklinės programas atmintin įstringa tam tikri kūriniai. Vienas iš tokių, bent man, buvo lietuviškai rašęs Icchokas Meras (1934-2014) ir tikriausiai žymiausias romanas Lygiosios trunka akimirką. Pastarasis pasirodė 1963 metais ir tapo skaitomas pasauliniu mastu. Nors I. Meras per gyvenimą neparašė itin daug kūrinių, tačiau visą jo kūrybinę temą būtų galima įvardyti kaip vokiečių okupacijos metų įvykių vaizdavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Rašytojas net persikėlęs į Izraelį kūrė lietuviškai, o 2010 metais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nors prisimenu iš romano tik mokyklinių laikų nuotrupas, tačiau vedinas prisiminimų lengvai ir greitai perskaičiau šią knygą taip, tarsi kažkada (gal aname gyvenime?) būčiau ją visą nuodugniai perskaitęs.

Šiame nedideliame romane, kurį šešiolika trumpų skyrių, pasakojama Izaoko Lipmano, dažniausiai vadinama Izia, istorija Vilniaus žydų gete, kai tėvas sudarė su geto prižiūrėtoju Šogeriu nerašytą susitarimą, jog jo sūnus su esesininku sužais šachmatų partiją ir, jeigu Šogeris laimėsiąs, jis išvešiąs ir sunaikinsiąs geto vaikus, jeigu laimėsiąs Izaokas, vadinasi, pastarasis praloš savo gyvybę. Izaokas trokšta lygiųjų, nes tai reiškia, kad niekas nenukentės, o kol vyksta jų žaidimas, kurį visi stebi viešai, Izaokas permąsto savo šeimos ir geto žmonių gyvenimą.

Įtampos ir atsakomybės vertas jaunuolio žaidimas su vokiečiu gali pasibaigti bet kaip, tad skaitytojas yra vedamas tos įtampos iki galo. Izaokas maždaug septyniolikos metų vaikinukas, smarkiai įsimylėjęs Esterą ir ištikimai klausantis lenko Janeko. Estera nuolat balta kaip lauko ramunėlė sėdi ant dėžės, o Izia ant rąsto ir lepinasi poilsiu po sunkių stovyklos darbų. Kamuojami alkio jie įsivaizduoja esą žydų pasakos herojai – „Šimekas bėga pasitikti savo Bazios (p. 152),“ – kadangi pasitelkiant fantaziją, svajones lengviau išgyventi tikrovę. Kada svajonės, meilė, švelnumas vis dar labiau svarbios žydų gete, kuriame pamažu visi išvežami į Panerius sušaudyti, akivaizdžiai rodo ir gėlės. Izia nori padovanoti Esterai laukinių ramunių, nes gete gėlių nėra ir jas vartų sargybiniai draudžia įsinešti į getą. Gėlė tampa gyvybės, grožio ir meilės bei ištikimybės simboliu, Izia bandydamas įsinešti jų mylimai mergaitei ne kartą nuplakamas.

Kitą vertus knygoje aptariamos ir Izios brolių ir seserų (Inos, Rachilės, Basios, Rivos, Kasrielio) likimai, kurie nusakomi pranašiškais žydiškais įžanginiais sakiniais, kad žydas Abraomas Limpanas pagimdė vieną ar kitą vaiką. Nereikia to suprasti pažodžiui, žydų tradicijoje suteikti kam nors gyvybę reiškia ją pagimdyti. Taigi per visą istoriją brėžiami lemtingi geto siuvėjo Abraomo Lipmano atžalų likimai. Vienas iš jų, kad neišduotų žydų slėptuvių, turi nusižudyti, kita sušaudoma per vokiečių antpuolį prie Vilnelės, dar kita sučiumpama su žirniais rankose, dar viena tragiškai palūžta pagimdydama vokiečių eksperimentinį vaiką. Holokaustas apima visą Limpano šeimą, bet įdomiausia, kad romane pati širdgėla, paties Abraomo vaikų auka nėra reflektuojama, o tėvas neindividualizuojamas. Sunku pasakyti, ką ponas Lipmanas iš tikrųjų išgyvena, kai mato mirštančius savo vaikus, toks santykis romane, sakyčiau, pasirinktas neatsitiktinai, nes neįmanoma tekstu perteikti tos beprotybės ir skausmo, tad belieka lėta, vangi, šiek tiek apatiška geto žydų kasdieniška tėkmė, susitaikymas su mirtimi, kurios neišvengs nė vienas Lipmano vaikas.


Icchokas Meras

Pirmoji Izaoko meilė taip pat tragiška, jai nelemta išsiskleisti įprastomis humaniškomis sąlygomis. Paliegę, kraują pridavę, alkio ir darbo nualinti jaunuoliai trokšta tos laimės ir net ruošiasi į miškus partizaniniam judėjimui, žydų vyrai į getą paslapčiomis gabena ginklus, slėptuvėje nuolat klausomasi tarybinio radijo apie karo eigą, tačiau šiame pasakojime, kaip ir daugeliui žydų atsidūrus getuose ar koncentracijos stovyklose mažai vilties. Nors knygos idėja neapsiriboja vien žydu getu, štai lenkas Janekas, kuris savo noru prisisiuvo geltoną žvaigždę Izaokai sako: „Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas be tvoros (p. 36).“ Šioji nelaisvės ir karo apsuptyje esanti idėja man stipriai siejasi su Santiago H. Amigorena romanu Vidinis getas (Alma littera, 2020), kuriame pasakojama apie pabėgėlį, tačiau dėl sąžinės graužaties taip dvasiškai tebesantį gete.

Visgi knygoje veikėjai gana vienkrypčiai. Žydai, atrodo, vieni kitų neišduoda, vokiečiai yra agresoriai, o gete nėra nei vagių, nei parsidavėlių, tarsi viskas būtų pasakojime atskirta nuo pelų. Kitą vertus, šiame autentiškame pasakojime svarbi pozicija, juolab kad romanas parašytas remiantis autentiškais pasakojimais, prisiminimais ir troškinimu išsakyti istorinę tiesą.

Romane daug pasikartojimų, pasakotojas nuolat vis grįžta į scenas, nusako vis tomis pačiomis detalėmis, kad ir, pavyzdžiui, kad kiemelyje Estera sėdi ant dėžės, o Izia ant rąstų. Ritmiškas pasikartojimas – beviltiškos kasdienybės tėkmės vaizdavimas, nyki ir beprasmiška varomoji laiko tėkmė. Nemažai tekste ir sąlygiškumo, kai kada dialoguose vaizduojami gyvųjų, mirusiųjų ar čionai įsivaizduojamų artimųjų pokalbiai, tačiau vėliau apaiškėja, jog visa tai butaforija, viskas vyksta veikėjo galvoje. Tai atskiros vilties, svajonių ir ilgesio, o kai kada ir jau psichikos pakrikimą, nutolimą dėl sunkiai sveiku protu suvokiamos tikrovės vaizdavimo būdas, tad tekstas retsykiais toks vaiduokliškai persmelktas nuovargiu ir primena sapnišką tikrovę. Visgi svarbiausias pasakojimo varomasis elementas yra spėlionės, ar Izia toks protingas, kad sužais lygiąsias, o gal jis pernelyg didelis idealistas ir altruistas, kuris pasiaukos dėl tėvo, vaikų ir ypač dėl Janeko bei mylimosios Estrelos ir pats susinaikins pažemindamas visų akivaizdoje vokietį Šogerį. Šios paslapties neatskleisiu, patys turėtumėte perskaityti šią knygą, ji gerokai skiriasi nuo kitų autentiškų, neholivudinių bestselerių, pavyzdžiui, Balio Sruogos Dievų miškas ar Primo Levio Jei tai žmogus, bet kokiu atveju, romanas turi magiškos jėgos, neapčiuopiamumo, kurį kuria rašytojo vaizduotė, paveikta eksperimentinio bandymo perteikti grožiniu tekstu siaubingą istorinį liudijimą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 


Jūsų Maištinga Siela


Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest Turin 2022 [Vinyl. 4LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Eurovision Song Contest Turin 2022 [Vinyl. 4LP] (2022)



Vinilinė plokštelė: Coldplay – Mylo Xyloto [Vinyl, LP] (2011)

 Informacija apie albumą: Coldplay – Mylo Xyloto [Vinyl, LP] (2011)

Vinilinė plokštelė: Kesha – High Road [Vinyl, 2LP] (2020 album, edition 2022)

 Informacija apie albumą: Kesha – High Road [Vinyl, 2LP] (2020 album, edition 2022)




Vinilinė plokštelė: Maroon 5 – Jordi [vinyl, LP] (2021)

 Informacija apie albumą: Maroon 5 – Jordi [vinyl, LP] (2021)



Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Infinite Disco [vinyl, LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Kylie Minogue – Infinite Disco [vinyl, 2LP] (2022)



Vinilinė plokštelė: Michael Bublé – Higher [Vinyl, LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Michael Bublé – Higher [Vinyl, LP] (2022)



Vinilinė plokštelė: Coldplay – X&Y [vinyl, 2LP] (2005)

 
Informacija apie albumą: Coldplay – X&Y [vinyl, 2LP] (2005)

Vinilinė plokštelė: David Guetta – Little Bad Girl ft. Taio Cruz, Ludacris [single vinyl, LP] (2011)

 
Informacija apie singlą: David Guetta – Little Bad Girl ft. Taio Cruz, Ludacris [single vinyl, LP] (2011)

Rašytoja Žemaitė: Žemaitės nuotrauka (foto) be skaros

 

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Giving You Up [single vinyl, LP picture] (2004)

 
Informacija apie albumą:  Kylie Minogue – Giving You Up [single vinyl, LP picture] (2004)



Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Chocolate [single vinyl, LP picture] (2003)





Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – I Believe in You [single vinyl, LP picture] (2004)

 
Informacija apie singlą: Kylie Minogue – I Believe in You [single vinyl, LP picture] (2004)



2022 m. gegužės 24 d., antradienis

Psichologė Ramunė Murauskienė vėl nusistačiusi prieš vyrus



Sveiki,

Cirkas turi tęstis ir mus toliau linksmina save psichologe vadinanti, o gal ir vaidinanti Ramunė Murauskienė. Šįkart ji dalijasi savo viešojoje erdvėje būsimos knygos citata. Nenorime būti prastais pranašais, bet prognozuojame, kad naujoji jos knyga bus anekdotų bestseleris, nes camon! Jūs tik paskaitykite citatą, jūs tik pažiūrėkite, kaip ožka bliauna į vienus savo vartus ir savo panagėse purvo nemato. Kaip galima rašyti ir spausdinti šitokias nesąmones? Vėl Murauskienė, vėl moteris visur auka ir už viską atsakinga, o vyrai vėl tik tie, kurie palieka šeimas, vaikus, pasišalina ir yra visokie kitokie blogiečiai. Kiek žinau, baisioji psichologė išsiskyrė, tai dabar laikykitės, vaikučiai, rūstybė ant vyrų kris dar dešimt tomų apie skiedalus ir vyrų blogybes, nes ji juk psichologė, rado būdą savo emocijas išreikšti. Tikra profė!

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Psichologė Ramunė Murauskienė: užpakalį niežti, bet neniežti

 Sveiki,

Ką aš galiu pasakyti, skaitytojai? Greitai visa mano giminė taps „psichologės“ Ramunės Murauskienės fanais, ji tikra linksmintoja, klounė iki paskutinės siūlės. Štai garsi rašytoja Vaiva Rykštaitė normaliai, kaip ir dera save gerbiančiai rašytojai užvarė ant Ramunės Murauskienės kliedesių apie vyriškumą ir feminizmą, nes juk ir be rentgeno matosi, kad Murauskienės argumentai yra Lenino vadovėlio išėdų intelektualumo likučiai. Visgi Murauskienei užpakalį niežti ir rudis vartus laužia, kai kas žinomesnis ant jos nesąmonių pavaro, todėl savo bukagvardiečių kariaunai asmeninėje paskyroje įsako eiti į Vaivos profilį ir trolinti, nes ji jaučiasi apšmeižta. Gaila, nespėjau nufotografuoti, kaip ji nevykusiai komentaruose po įrašu sapalioja apie tai, kad Vaivos įrašas jos visai nedirgina, kad jai net nelabai rūpi, bet... DAVAIJ, CHEBRA, EINATE IR PATROLINATE MANE ĮŽEIDUSĮ ŽMOGŲ. Kokio turi būti bukumo psichologė, kad viešai meluotum savo ketinimus ir jausmus ir kokio turi būti teksto suvokimo skaitytojas, kad nepamatytų šio akivaizdaus briedo? Nes juk buvo, kurie pagal Murauskienės programą nuėjo ir pridergė nesąmonių. Ir žinote ką? Jie dar už jos blevyzgų seminarą susimokėjo, kad galėtų tą daryti.

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 22 d., sekmadienis

Psichologė Ramunė Murauskienė vėl nusišneka apie feminizmą ir vyriškumą

 Sveiki,

Jau daug metų seku psichologe save vadinančią Ramunę Murauskienę, seną gerą homofobę, lyčių ir sekso ekspertę, kurios klusniai klausosi visos avys, o jeigu nesiklauso, yra užblokinamos, nes galioja tik psichologės Ramunės tiesa, bent jau tik jos gerbėjų puslapyje, bet ne čia. Kaip ir kaskart, kai psichologė prabyla iš savo parapijos kokią nesąmonę, internetas plyšta iš juoko. Jūs atsiverskite tą knygą, kurią ji parašė apie vyrus, berods ji vadinasi „Laimingo vyro knyga“ (tiesiog mirtinai gaila medžių tokiam šlamštui, o ir ką leidyklos galvojo su ja prasidėdamos!?), kur išmėsinėtos svetimos mintys apie vyriškumą kelia nesutramdomą juoką, tai instruktažas iš esmės kaip patenkinti psichologę morališkai ir dėmesiu, o apie vyriškumo sampratą nerasta nieko nė per gramą. Visos ten išspausdintos tezės yra apie pačios Ramunės Murauskienės vyro idealą. Psichologės kompetencija yra žemiau plintuso, deja. Reiktų man nusipirkti tą knygą ir padaryti literatūrinę analizę, nes negalėjau patikėti, kad galima rašyti ir spausdinti už gryną pinigą tokias vaikų lygio nesąmones...

Aš nesuprantu, kaip reikia būti durnai ir kvailai aviai, kad sektumėte šią influencerę (aš seku ją kaip įdomybę, reiškinį, ne kaip psichologę), nes jokia ji psichologė, tiesiog užsiciklinusi ties atgyventais štampais moterėlė, kuri iš jūsų gauna pinigus. Tai energetinis vampyras, galgi net pinigų vampyras. Visi jos rypavimai verti liaudies anekdotų. Viename įraše ji dėsto, kokios visos be išimties moterys yra šventos dievo būtybės, nes jos gimdo ir yra sutvertos begalinei meilei ir jas reikia besąlygiškai gerbti (iš tikrųjų ji čia apie save, juk ir asilui aišku), o kitame įraše po savaitės ji pliauškia apie tai, kiek daug durnų beviltiškų moterų, cituoju epitetą, „bobų!“, kurios negali pažaboti savo poreikiams vyrų. Juk tai aukščiausio lygio bukas cinizmas, savęs ir savo skaitytojų negerbimas, saviapgaulė.

Jarmo.net jau paskelbė apie šios influencerės melagystes ir melagienas straipsnį. Aišku, psichologė nebūtų psichologė, jeigu neišvadintų portalo narcizų gūžta, nors pati savęs veidrodyje, deja, neatpažįsta, nes yra susireikšminusi iki tobulybės. Čia galite paskaityti tą straipsnį.

Jeigu esate nukentėję, ar kažkaip kitaip susidūrę su šia „eksperte“, prašau, susisiekite per facebooką su manimi (nuoroda šone, spauskite ant ikonos).

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4



Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Benjamín Labatut apie beprotybę ir genialumą

 

Sveiki,

Kai skaičiau C. Lispector „Žvaigždės valanda“, vis klausiau to vienintelio klausimo: ar aš nesu monstras? Besiruošdamas skaityti Benjamin Labatut (g. 1980), Čilės rašytojo apsakymų rinkinį „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, jau beveik galiu būti tikras, kad klausimas apsivers iš vidinio į socialinį išorinį: o ką reiškia būti genijumi, kai tave visi mato kaip beprotį? Koks tas tikrasis genialumo ir beprotybės santykis? Vieną iš atsakymų pateikia pats rašytojas, sakydamas, kad tiek vieni, tiek kiti geba matyti struktūras. Genijaus vieną dieną anksčiau ar vėliau pasitvirtina, o bepročio tikriausiai taip ir lieka neapčiuoptos psichodelinės struktūros. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu perskaityti Labatuto knygą.

Visą interviu su rašytoju galite perskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Knyga: Italo Calvino "Nematomi miestai"

 

Italo Calvino. „Nematomi miestai“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 156.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Atminties vaizdai, vis juos įžodini, išsitrina, – pasakė Polas. – Gal man baisu prarast Veneciją vienu sykiu, jeigu apie ją kalbėsiu. O gal, kalbėdamas apie kitus miestus, pamažėle ją ir praradau (p.84-85).“

Apie italų novatoriškąjį rašytoją Italo Calvino (1923-1985) esu girdėjęs nemažai, tačiau iki šiol nesu skaitęs nė vieno kūrinio, nors lietuviškai išverstas ne vienas jo romanas. I. Calvino laikomas vienu žymiausio XX amžiaus italų rašytoju pasauliniu mastu, o jo kūrybiniai etapai labai skirtingi. Romanas Nematomi miestai (ital. Le città invisibili), originalo kalba parašytas 1972  metais yra iš vėlyvojo rašytojo kūrybos etapo, kuris pasižymėjo eksperimentinės prozos raiškos būdais. Nematomi miestai išties yra modernus literatūros kūrinys, kurį galėtume įvardyti kaip idėjų romaną, o pastarajam būdinga architektoniška pasakojimo fabula, siurrealistiniai leitmotyvai, abstrakcionizmas ir fragmentiškumas.

Tiesą sakant, nustebau, kad šią knygą išleido leidykla Rara, mat knygą pirmąkart lietuviškai 2005 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o ją į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Violeta Tauragienė. Nesu tikras, ar šis naujasis leidimas yra naujas vertėjos vertimas, ar patobulintas, ar paliktas senasis, neturėjau galimybės patikrinti, bet kokiu atveju tekstas ganėtinai skambus, poetiškas, sodrus. Istorija pasakoja apie keliautoją Marko Polo, kuris svečiuojasi pas totorių imperatorių Kablą Chaną ir valdovui Marko pasakoja apie miestus, kuriuose manosi buvęs. Imperatorius lyg ir supranta, kad Markas Polas meluoja, tačiau jis pasiduoda keliautojo pasakojimams, įdėmiai klausosi ir pats įsiterpia į galimų miestų samprotavimus.

Iš tikrųjų knyga laikosi ant vienos siurrealistinės idėjos – papasakoti kuo daugiau miestų, kurių prasmė, būsena ir keliautojo savijauta yra metaforiškai perteikiama. Žinoma, tokie miestai neegzistuoja, jie egzistuoja tik pasakotojo galvoje, todėl šis, atrodo, visą amžinybę besitęsiantis veikėjų pokalbis primena Tūkstantį ir vienos nakties perfrazavimą, tik skaitytojui iki galo taip ir neaišku, ko iš Marko Polo nori pats imperatorius.

„Miestuose – kaip sapnuose: visa, kas įsivaizduojama, galėtų būti susapnuota, bet net ir pats netikėčiausias sapnas tai – rebusas, slepiantis troškimą arba jo išvirkščiąją pusę – baimę. Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita (p. 48).“ I. Calvino minties ir vaizdo sugestija visada dviprasmiška ir vingri, kelianti apgaulaus neįmanomybės efektą, todėl pasakojimo esmės neapčiuopiamybė tampa mįslinga sfinksišku rebusu. Knygą sudaro daug mažyčių skyrelių, jie tarsi abstraktūs poetizuoti proziniai filosofiški eilėraščiai, o jų pabaigose veriasi paradoksai, nusivylimas sumyšta su džiaugsmu, ilgesys ir abejingumu, apatija su smalsumu – čia miestas yra, o čia jo, kai baigiasi žodžiai ir jausmas, nebelieka. Iš esmės tai vidiniai miestai, sukurpti iš akimirkos, kuriems lemta egzistuoti tik tiek, kol apie juos galvoji, tad veikėjai šitiek prisifantazuoja, kad vienu metu patys save laiko kažkieno išgalvotais išgalvotame mieste.


Italo Calvino

Europietiškojo magiško realizmo apraiškos kūrinys man absoliučiai siejosi su serbų rašytojo Milorad Pavič kūryba, kurio magiškojo realizmo pagrindas yra sapno ir tikrovės santykio erdvė. Pastarasis žinomas dėl tokių kūrinių kaip Vidinė vėjo pusė, Antrasis kūnas, Chazarų žodynas. Chazarų žodyną Pavičius sukūrė kaip leksikoną, romanui suteikdamas naujas perskaitymo perspektyvas, panašiai savo romaną komponuoja ir I. Calvino. Rašytojui svarbi kintanti prasmių ir pasakojimo perspektyva, todėl kiekvienas miestas yra atskira visata su jam būdingais fizikiniais dėsniais, ar tai būtų miestai virš kalnų, ar tai būtų mirusiųjų miestai po žeme. Iš tikrųjų Nematomi miestai man labai savo perspektyvų kartoteka priminė trumputį Alan Lightman perspektyvomis sudurstytą eksperimentinį romaną Einšteino sapnai (Sofoklis, 2016).

Tiesą sakant, I. Calvino Nematomi miestai man nepatiko, tai tikriausiai mažiausiai Rara leidyklos mane jaudinanti knyga. Suvokiu ir suprantu šios architektoniškos literatūros filosofinį matmenį ir literatūros galią iš žodžių sukurti neegzistuojančius miestus, panardinti į tam tikrą sapno ir tikrovės ribų nebeturintį pasaulį, tačiau man romanas pasirodė pernelyg susitelkęs į formą ir fabulą, o pasikartojančių miesto perspektyvos, nors ir audrina vaizduotės šėlsmu, tačiau yra pernelyg ritmiškai nuspėjami, tad romano trumpumas išties yra privalumas, nes neįsivaizduoju, kad ta pačia dinamika galėčiau perskaityti šimtus miestų, iš kurių nelabai ką galvoje beliktų. Galiausiai įdomiausios romano vietos buvo paties Marko Polo ir imperatoriaus pasikalbėjimai.

Visgi, pribloškė paskutinis sakinys, kurio labai laukiau, nes knyga skaitėsi be didesnės aistros ir gana nuobodžiai, tačiau paskutinis sakinys privertė susižavėti, iš esmės jis ir apibendrina Nematomų miestų prasmę. „Gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus; jeigu jis egzistuoja, tai jis jau čia, tas pragaras, ir mes gyvename jame kiekvieną dieną, kuriame jį būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugeliui lengvai pasiekiamas: priimti pragarą ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis – rizikingas ir reikalaujantis budrumo bei nuolatinės pastangos: ieškoti ir mokytis atpažinti tuos ir tai, kas nėra pragaras to pragaro viduj, tada padėti jam gyvuoti ir duot erdvės (p.150).“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prakeiktasis" / "The Cursed"

 Sveiki,

Nepamenu kas, bet rekomendavo man siaubo filmą „Prakeiktasis“ (angl. The Cursed) (2021), kai kur turi jis ir antrinį pavadinimą „Eight for Silver“, tad susidomėjęs griebiau jį ir pasižiūrėjau. Juolab kad filmas žadėjo išties tirštą atmosferinį gotikinę atmosferą, Viktorijos laikų kostiumus ir tai, kas nuo vaikystės daugelį iš mūsų žavi – senovinį bauginantį religinį laikotarpį. Istorija prasideda JAV provincijoje, kai vietos okupantai vis dar atiminėja iš vietos gyventojų žemes, juos žudo ir plečia savo galias. Viena tokia grupelė smarkiai išniekinama. Vienam nukapojamos galūnės ir iš jo kūno padaroma kaliausė, o moteris užkasama gyva, bet prieš tai ji spėja prakeikti ir giminę, ir žemę... Tad laiko klausimas, kada iš tikrųjų šis prakeiksmas pradės veikti.

O veikti jis pradeda tada, kai vienas jaunuolis iškasa senės palaikus ir jos mažą skrynutę, kurioje slepiasi iš Judo išdavystės monetų išlyduti ir sukalti dantų protezai. Jie tai jau tikrai pavojingi, nes jais įkandus kam nors, staiga mirtingieji tampa čiupakabriškais demonais. Žodžiu, cirkai be pabaigos...

Visgi daug žadantis filmas pamažu ima ir nusibosta jau po 15-20 minučių, nes viskas sukalta kaip iš seno chrestomatinio vadovėlio. Tos pačios loginės klaidos, ta pati nusibodusi „intriga“. Įkandimus ir paliktas pabaisų žymes bando tirti šeimos netekęs ekspertas, kuris tyrinėja kraujo lašelius, nagų paliktas žymes, todėl nejučia prisiminiau paauglystėje itin populiarų mūsų kraštuose rodomą filmą „Vilko brolija“, tačiau „Prakeiktasis“ yra nepalyginamai prastesnis ir nuobodesnis. Filmas siužetiškai bando bauginti religiniais motyvais apie Judo sidabrinius ir pabaisomis, tačiau neapleido jausmas, kad aš šios nesąmonės neištversiu, nes viskas nuspėjama iki panagių, tad likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai veikėjai sulenda į bažnyčią, ėmiau ir filmą išjungiau, nes miegas man pasirodė įdomesnis, nei pats filmas. Tai vienas prastesnių siaubo filmų, matytų šiemet.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.3



Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4



Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Kalush Orchestra - Stefania [Ukraine Eurovision 2022] (žodžiai / lyrics)

 

Sveiki,

Dar viena „Eurovizija“ be didesnės intrigos. Kai rodėsi, jog ant kulnų lipanti Didžiosios Britanijos daina ir atlikėjas tuoj iš ispanės ir švedės paverš nugalėtojo titulą, po paskutiniųjų balų Ukraina praktiškai buvo nebepavejama. Ukrainai sudėtingais šaliai laikais atstovauja Kalush Orchestra  su daina „Stefania“. Prisiminkime, jog šaliai turėjo atstovauti visai kita muzikos grupė, tačiau šis konkursas, kaip ir viskas aplinkui, yra smarkiai politizuotas reikalas. Esu beveik tikras, jeigu ne karo padėtis šalyje, Ukraina nebūtų vėl laimėjusi „Eurovizijos“, bet Europos nuosprendis yra neginčijamas – ji solidarizuojasi ne tik „ant pakelio“ grikių ir humanitarinės pagalbos akcijomis, bet ir „Eurovizijoje“, kad ir kaip tai skambėtų kaip kičas.

 Visgi situacija gan graudi, nes primena man tą amerikiečių pernai prieš Naujuosius pasirodžiusią komediją „Nežiūrėk aukštyn“ (2021), kaip JAV prezidentė surengė Arianos Grande koncertą, kad avinai žmonės nežiūrėtų į viršų ir negalvotų, kad tuoj juos sunaikins kometa, visi plojo ir garbino prezidentę. Ši „Eurovizija“ man priminė, kad visgi gyvename tos komedijos distopijos rėmuose: vyksta karas, o mes „tūsinamės“ džiūgaudami, kad galime balsuoti už Ukrainą ir kažin kaip save paguosti, jog labai čia tiems žmonėms per tą kičą padedame. Ir tokių akcijų su gėrimais, maistu ir šokiais pokiais yra daug.

Visgi užsimerkus, kad tai šioks toks cirkas be pabaigos, man Ukrainos daina, kaip ir 2016 metais Jamalos pergalės daina, patiko. Jos abi netgi turi ukrainiečiams būdingos hipnozės, etninių šamaninių motyvų, persipynusių su elektroninės muzikos garsais, kas sukuria transo efektą. Tiesą sakant, tą turėjo ir pernykštė ukrainiečių daina. Šiandien ji skamba mano playlist‘e, tad kviečiu ir Jus pasiklausyti.


Žodžiai / lyrics

Kalush Orchestra - Stefania

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Вона мене колисала, дала мені ритм

І, напевне, силу волі не забрати в мене, бо дала вона

Напевне, знала, може, більше і від Соломона

Ломаними дорогами прийду я завжди до тебе

Вона не розбудить, не будить, мене в сильні бурі

Забере в бабулі дві дулі, ніби вони кулі

Дуже добре знала мене, не була обманута

Як була дуже втомлена, гойдала мене в такт

Люлі, люлі, люлі, гой!

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Я не в пеленах, но ма, но ма, хватить

Як би я не виріс, на виріст за речі платить

Я не мала дитина, вона далі нерви тратить

Я гуляв, шляк би тебе трафив!

Ти все молода, о мамо, на піку

Якщо не ціню опіку на піку слави, мені в тупіку

Забивайте піку, цю піку, я би попік, спік, своєю любов'ю

Люлі, люлі, люлі, гой!

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Jūsų Maištinga Siela