Nuotrauka. Danuta Danielsson skulptūra; kaip galima priešintis antisemitizmui: asmenybė, istorija, paminklai, Švedija

 

Sveiki,

 

Kartais Facebookas išmeta tokių įdomybių, apie kurias norisi pasidalyti, tad ir šiandien šiek tiek apie istoriją.

 

1985 m. Danuta Danielsson, jauna lenkų kilmės žydė, gyvenusi Švedijoje, tapo netikėtu pasipriešinimo simboliu, kai eitynių Vekšėje (Växjö) metu rankine trenkė neonaciui. Šis veiksmas, kurį įamžino fotografas Hansas Runessonas, greitai pasklido laikraščiuose ir žurnaluose, pelnydamas „Švedijos metų nuotraukos“ titulą. Danielsson drąsa giliai sukrėtė, atspindėdama tiek asmeninę drąsą, tiek platesnę kovą su fašizmu pokario Europoje. Įkvėpta savo motinos, išgyvenusios holokaustą, spontaniška moters reakcija pabrėžė Antrojo pasaulinio karo šešėlius ir nuolatinę svarbą kovoti su netolerancija.

 

Nuotrauka ne tik įamžino drąsų Danielsson gestą, bet ir paskatino nacionalinę diskusiją apie pilietinį protestą ir piliečių atsakomybę priešintis neapykantos grupėms. Devintojo dešimtmečio viduryje Švedija, kaip ir didelė dalis Europos, grūmėsi su kraštutinių dešiniųjų judėjimų atgimimu, todėl jos veiksmas buvo ypač jaudinantis. Nuotraukos poveikis peržengė žurnalistikos ribas ir tapo mokomąja priemone mokyklose bei kultūrinėse diskusijose apie moralinę drąsą, aktyvizmą ir asmens veiksmų galią kovojant su neteisybe.

 

2014 m. menininkė Susanna Arwin pasiūlė pastatyti Danielsson skirtą statulą, nors Vekšės taryba atmetė šį pasiūlymą, motyvuodama tuo, kad tai skatintų smurtą, be to, tam prieštaravo ir Danielsson šeima. Nepaisant to, visuomenė rado kūrybiškų būdų pagerbti jos atminimą: žmonės dėjo rankines ant esamų statulų visoje Švedijoje kaip simbolinį pasipriešinimo gestą. Vėliau Varberge ir Alingsåse buvo pastatytos statulos, užtikrinant, kad spontaniškas Danielsson poelgis liktų išliekančiu pasipriešinimo ir moralinio įsitikinimo simboliu, įkvepiančiu kartas stoti prieš priespaudą.

 

Maištinga Siela 

Knyga: Icchokas Meras "Lygiosios trunka akimirką"

 

Icchokas Meras. „Lygiosios trunka akimirką“ – Vilnius: Vaga, 1968. – 160 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dažnam iš mūsų mokyklinės programas atmintin įstringa tam tikri kūriniai. Vienas iš tokių, bent man, buvo lietuviškai rašęs Icchokas Meras (1934-2014) ir tikriausiai žymiausias romanas Lygiosios trunka akimirką. Pastarasis pasirodė 1963 metais ir tapo skaitomas pasauliniu mastu. Nors I. Meras per gyvenimą neparašė itin daug kūrinių, tačiau visą jo kūrybinę temą būtų galima įvardyti kaip vokiečių okupacijos metų įvykių vaizdavimą per Antrąjį pasaulinį karą. Rašytojas net persikėlęs į Izraelį kūrė lietuviškai, o 2010 metais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nors prisimenu iš romano tik mokyklinių laikų nuotrupas, tačiau vedinas prisiminimų lengvai ir greitai perskaičiau šią knygą taip, tarsi kažkada (gal aname gyvenime?) būčiau ją visą nuodugniai perskaitęs.

Šiame nedideliame romane, kurį šešiolika trumpų skyrių, pasakojama Izaoko Lipmano, dažniausiai vadinama Izia, istorija Vilniaus žydų gete, kai tėvas sudarė su geto prižiūrėtoju Šogeriu nerašytą susitarimą, jog jo sūnus su esesininku sužais šachmatų partiją ir, jeigu Šogeris laimėsiąs, jis išvešiąs ir sunaikinsiąs geto vaikus, jeigu laimėsiąs Izaokas, vadinasi, pastarasis praloš savo gyvybę. Izaokas trokšta lygiųjų, nes tai reiškia, kad niekas nenukentės, o kol vyksta jų žaidimas, kurį visi stebi viešai, Izaokas permąsto savo šeimos ir geto žmonių gyvenimą.

Įtampos ir atsakomybės vertas jaunuolio žaidimas su vokiečiu gali pasibaigti bet kaip, tad skaitytojas yra vedamas tos įtampos iki galo. Izaokas maždaug septyniolikos metų vaikinukas, smarkiai įsimylėjęs Esterą ir ištikimai klausantis lenko Janeko. Estera nuolat balta kaip lauko ramunėlė sėdi ant dėžės, o Izia ant rąsto ir lepinasi poilsiu po sunkių stovyklos darbų. Kamuojami alkio jie įsivaizduoja esą žydų pasakos herojai – „Šimekas bėga pasitikti savo Bazios (p. 152),“ – kadangi pasitelkiant fantaziją, svajones lengviau išgyventi tikrovę. Kada svajonės, meilė, švelnumas vis dar labiau svarbios žydų gete, kuriame pamažu visi išvežami į Panerius sušaudyti, akivaizdžiai rodo ir gėlės. Izia nori padovanoti Esterai laukinių ramunių, nes gete gėlių nėra ir jas vartų sargybiniai draudžia įsinešti į getą. Gėlė tampa gyvybės, grožio ir meilės bei ištikimybės simboliu, Izia bandydamas įsinešti jų mylimai mergaitei ne kartą nuplakamas.

Kitą vertus knygoje aptariamos ir Izios brolių ir seserų (Inos, Rachilės, Basios, Rivos, Kasrielio) likimai, kurie nusakomi pranašiškais žydiškais įžanginiais sakiniais, kad žydas Abraomas Limpanas pagimdė vieną ar kitą vaiką. Nereikia to suprasti pažodžiui, žydų tradicijoje suteikti kam nors gyvybę reiškia ją pagimdyti. Taigi per visą istoriją brėžiami lemtingi geto siuvėjo Abraomo Lipmano atžalų likimai. Vienas iš jų, kad neišduotų žydų slėptuvių, turi nusižudyti, kita sušaudoma per vokiečių antpuolį prie Vilnelės, dar kita sučiumpama su žirniais rankose, dar viena tragiškai palūžta pagimdydama vokiečių eksperimentinį vaiką. Holokaustas apima visą Limpano šeimą, bet įdomiausia, kad romane pati širdgėla, paties Abraomo vaikų auka nėra reflektuojama, o tėvas neindividualizuojamas. Sunku pasakyti, ką ponas Lipmanas iš tikrųjų išgyvena, kai mato mirštančius savo vaikus, toks santykis romane, sakyčiau, pasirinktas neatsitiktinai, nes neįmanoma tekstu perteikti tos beprotybės ir skausmo, tad belieka lėta, vangi, šiek tiek apatiška geto žydų kasdieniška tėkmė, susitaikymas su mirtimi, kurios neišvengs nė vienas Lipmano vaikas.

Icchokas Meras

Pirmoji Izaoko meilė taip pat tragiška, jai nelemta išsiskleisti įprastomis humaniškomis sąlygomis. Paliegę, kraują pridavę, alkio ir darbo nualinti jaunuoliai trokšta tos laimės ir net ruošiasi į miškus partizaniniam judėjimui, žydų vyrai į getą paslapčiomis gabena ginklus, slėptuvėje nuolat klausomasi tarybinio radijo apie karo eigą, tačiau šiame pasakojime, kaip ir daugeliui žydų atsidūrus getuose ar koncentracijos stovyklose mažai vilties. Nors knygos idėja neapsiriboja vien žydu getu, štai lenkas Janekas, kuris savo noru prisisiuvo geltoną žvaigždę Izaokai sako: „Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas be tvoros (p. 36).“ Šioji nelaisvės ir karo apsuptyje esanti idėja man stipriai siejasi su Santiago H. Amigorena romanu Vidinis getas (Alma littera, 2020), kuriame pasakojama apie pabėgėlį, tačiau dėl sąžinės graužaties taip dvasiškai tebesantį gete.

Visgi knygoje veikėjai gana vienkrypčiai. Žydai, atrodo, vieni kitų neišduoda, vokiečiai yra agresoriai, o gete nėra nei vagių, nei parsidavėlių, tarsi viskas būtų pasakojime atskirta nuo pelų. Kitą vertus, šiame autentiškame pasakojime svarbi pozicija, juolab kad romanas parašytas remiantis autentiškais pasakojimais, prisiminimais ir troškinimu išsakyti istorinę tiesą.

Romane daug pasikartojimų, pasakotojas nuolat vis grįžta į scenas, nusako vis tomis pačiomis detalėmis, kad ir, pavyzdžiui, kad kiemelyje Estera sėdi ant dėžės, o Izia ant rąstų. Ritmiškas pasikartojimas – beviltiškos kasdienybės tėkmės vaizdavimas, nyki ir beprasmiška varomoji laiko tėkmė. Nemažai tekste ir sąlygiškumo, kai kada dialoguose vaizduojami gyvųjų, mirusiųjų ar čionai įsivaizduojamų artimųjų pokalbiai, tačiau vėliau apaiškėja, jog visa tai butaforija, viskas vyksta veikėjo galvoje. Tai atskiros vilties, svajonių ir ilgesio, o kai kada ir jau psichikos pakrikimą, nutolimą dėl sunkiai sveiku protu suvokiamos tikrovės vaizdavimo būdas, tad tekstas retsykiais toks vaiduokliškai persmelktas nuovargiu ir primena sapnišką tikrovę. Visgi svarbiausias pasakojimo varomasis elementas yra spėlionės, ar Izia toks protingas, kad sužais lygiąsias, o gal jis pernelyg didelis idealistas ir altruistas, kuris pasiaukos dėl tėvo, vaikų ir ypač dėl Janeko bei mylimosios Estrelos ir pats susinaikins pažemindamas visų akivaizdoje vokietį Šogerį. Šios paslapties neatskleisiu, patys turėtumėte perskaityti šią knygą, ji gerokai skiriasi nuo kitų autentiškų, neholivudinių bestselerių, pavyzdžiui, Balio Sruogos Dievų miškas ar Primo Levio Jei tai žmogus, bet kokiu atveju, romanas turi magiškos jėgos, neapčiuopiamumo, kurį kuria rašytojo vaizduotė, paveikta eksperimentinio bandymo perteikti grožiniu tekstu siaubingą istorinį liudijimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Brodekas"

Philippe Claudel. „Brodekas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Knygų mugėje įsigyta prancūzų rašytojo Philiuppe Claudel knyga Brodekas (pranc. Le Rapport de Brodeck), pasirodžiusi Prancūzijoje 2007 metais beregint užkariavo skaitytojų dėmesį, jai buvo skirta prestižinė Goncourt‘o literatūrinė premija. Rašytojas lietuviams turėtų būti žinomas iš išversto romano Pilkosios sielos. Taigi praėjo dešimtmetis ir mes pagaliau Brodeką turime lietuviškai. Ar aktuali ši knyga šiandien? Literatūra apie holokaustą, kai tokių knygų turime tiek, kad nors vežimu vežk, kuo begali nustebinti Ph. Claudel literatūra? Visgi gali, patikėkite.

Su šiuo rašytoju susipažinau prieš kokius penkerius metus visai ne kaip su rašytoju, o kaip scenarijaus autoriumi filme Taip ilgai tave mylėjau (pranc. Il y a longtemps que je t‘aime) (2008), kuris panašiai kaip ir Brodekas konstruojamas per paslapties žaismę – į miestelį grįžta moteris, tačiau ilgą laiką neatskleidžiama, kur ji buvo dingusi ir ką ji padarė, kad visi aplinkiniai nuo jos nusigręžia. Įspūdingas filmas neliko nepastebėtas ir jis išlieka atmintyje gana ilgai, nuo šiol Brodekas taip pat išliks dar ilgai.

Apie holokaustą kitaip – be žodžių žydas ir holokaustas – to tikrai nerasite visame tekste. Pirmoji knygos dalis išties užburianti, nes šitaip sukurti paslaptingą, mistinę atmosferą, kuri primintų brolių Grimų siaubo pasakų atmosferą, išties stulbina. Stulbina, kad ji pritaikyta Brodekui, išgyvenusiam ir grįžusiam į atokų tarp kalnų įsikūrusį kaimą, kur dar vyrauja prietarai ir viduramžiško-gotikinio stiliaus atmosfera. Tai istorija lyg pasaka su siaubo elementais, itin tapybiška ir kinematografiška, tačiau autorius nėra linkęs perspausti mistifikavimo ir išlaiko realumo įspūdį.

Siaubo atmosfera nei pernelyg etninė, nei pernelyg mitologinė, o siaubą daugiausiai kuria paslaptingas kaimelio žmonių elgesys. Tie žmonės reikalauja parašyti Brodeko raportą apie Anderer (Kitas) mirtį. Tūkstantis ir viena naktis elementai išryškėja, kai Brodekas diena iš dienos, spaudžiamas psichologiškai aplinkinių, imasi rašyti raportą ir pamažu mintimis vis grįžta į koncentracijos stovyklą, apmąsto žmogaus vertybių, moralės ir apskritai žmogiškumo istoriją.

Taigi pirmoji knygos pusė kaip brolių Grimų pasaka įtraukia, vėliau (nori nenori) autorius visgi priartėja prie Primo Levi, Balio Sruogos esminės ir atviros pasakojimų fabulos, sukeldamas išpūsto burbulo įspūdį – tikrasis siaubas nėra toji kaimo atmosfera, tikrasis siaubas yra suluošinta Brodeko siela, nukankintas jo žmogiškumas. Stovykloje jis buvo laikomas kaip šuva ir netgi miegodavo su šunimis savo skirtoje būdoje, jo psichologiniai veiksmai po stovyklos niekada nebebus tokie žmogiški, nes jie iškreipti patirto siaubo, asmens sunaikinimo galios. Nepaisant visko, atrodo, kad Brodekas nebe vienintelis kaime, kuris turi tvirtas ir geras vertybines nuostatas – jis net neprisideda prie atvykėlio nužudymo, atrodo, kad mąsto aukštų vertybių kriterijais, tad skaitytojas nuolat jaučia simpatiją Brodekui.

Rašytojas Philippe Claudel.

Esminis dalykas, kuo skiriasi šis romanas nuo kitų holokausto temos romanų būtų egzistencinis klausimas, o kaip gyventi po to? Kaip gyventi po to, kai būta susitaikyta su mirtimi, paneigiant viską, kas žmogiška, atmetant Dievo egzistavimą, tikėjimą geresniu pasauliu? Ar apskritai įmanoma toliau būti žmogumi, grįžti į šeimą ir gyventi kaip anksčiau? Žinoma, atsakymas gana paprastas – neįmanoma, tačiau romane svarbiausia yra Brodeko pastangos rūpintis šeima, savo suluošinta psichiškai žmona bei dukrele. Pastangos imituoti, kad nieko nenutiko, ištremti iš atminties praeities įvykius, o raporto rašymas tampa tarsi baisiu Pandoros skrynios raktu į sugrįžimą į praeities dienas. Nuo savęs nepabėgsi, bylote byloja Brodeko personažas.

Kalbant apie romano fabulą – ji išvarpyta kaip asociatyvi žmogaus atmintis. Laiko šuoliai, fragmentiški pasakojimai, kurie nutrūksta, o po to vėl susijungia, sudarydami pasąmonės srauto įspūdį, tačiau toks „skylėtas“ pasakojimas neatrodo pernelyg chaotiškas, jis konstruktyvus ir turintis tematiškai prasminių keletą jungčių. Viena iš jų, žinoma, yra gyvenimas po genocido, o kita – kitoniškumo priėmimas. Miestelio žmonės gana vienodi, jie kaip elitas, kaip ir bet kuri lokali kultūrinė aplinka, nėra linkusi įsileisti naujų asmenų. Tradicijų pasaulis žiaurus, nes jis nepalankus kitokiems. Brodekas nėra išimtis, o tuo labiau Anderer.

Romanas lyg ir sako prieštaringus dalykus, kuriuos diktuoja pakitusios aplinkybės, nes būtent nuo aplinkybių priklauso žmonių elgesys. Užėjus sunkmečiui tie patys gerieji žmones nedelsiant paaukotų savo artimą, atskiriant jį dėl išvaizdos, tautybės ar net dėl to, kiek laiko jis gyvena bendruomenėje. Taigi romanas kartu pasakoja apie nepritapimą arba paviršutinišką pritapimą bendruomenėje, šią jungtį galima sieti apskirtai su žydais, kurie buvo išsibarstę po visą Europą ir neturėjo savo valstybės, kad ir kokie paslaugūs ir mieli, jie buvo amžinai atėję iš kitur. Kur viso to niekinimo ir paviršutiniškumo šaknys?

Anderer savo piešiniais atskleidžia kaimelio žmonių paslaptis: „Jei tai ne įrodymas, tai kas tada? Jie buvo sudraskyti į daugybę skiaučių, paversti pelenais, nes savaip pasakojo tuos dalykus, kurių niekad nebūtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta (p. 240).“ Tiesos sakymas tampa viena didžiausių romane savęs sunaikinimo priežasčių.

Daug moralinių aspektų galima įžvelgti romane, kuriame rasite literatūrinius vertingus aspektus: pasakojimo stilių, prasmių gelmę, žaismę, bauginančią atmosferą, paslaptis, bet svarbiausia – žmogaus egzistencinį pamatą. Esminis šios knygos gerasis aspektas būtų autoriaus gebėjimas demaskuoti netikras žmogaus vertybes, kurios prieštarauja jo elgsenai, žmogaus dvilypumą, nulemtą besikeičiančių žiaurių aplinkybių, kuriose, žinoma, ir išryškina, kas iš tikrųjų yra tas žmogus. Kol kas viena ryškiausių ir geriausių knygų, perskaitytų šiemet. Jau pradėjau dairytis, iš kur gauti lietuviškai Pilkosios sielos, o jūs?

Jūsų Maištinga Siela