Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Snou Holou vilkolakis" / "The Wolf of Snow Hollow"

 

Sveiki,

 

Nepamenu nė vieno gero ir įsimintino filmo apie vilkolakius. Apie vampyrus taip, o apie vilkolakius ne, nors jie irgi kino industrijoje populiarūs ir galgi net visai gerų buvo, bet esmė, kad nepamenu. Nesitikiu, kad artimiausiu metu, nuslūgus visokios „Saulėlydžių“ sagoms ir pan., atsiras kas nors originalaus ir netikėto, gal dėl to su tokiu savitu skepticizmu peržiūrėjau režisieriaus, scenaristo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Jim Cummings filmą „Snou Holou vilkolakis“ (angl. The Wolf of Snow Hollow) (2024). Kai kino projektą vienas žmogus pastato nuo scenarijaus iki paskutinio kadro, atrodo, darbas turėtų būti ypatingas, tačiau taip, deja, ir vėl taip nenutiko.

 

Istorija pasakoja apie žiemišką miestelį, kuriame prasideda keistos ir žiaurios mirtys, susijusios su sudraskymais. Iš pradžių šerifas ir vietos policija mano, kad tai koks nors laukinis žvėris, nes vilkolakiai, kaip žinia, neegzistuoja, tačiau netrukus vilkolakį kažkas pamato, galiausiai ir pats šerifas medžiokliniu šautuvu bando jį nugalabyti, bet, kaip supratote, nesėkmingai. Šalia trilerio kriminalinės linijos pasakojama ir pagrindinio šerifo Džono Maršalo gyvenimo istorija. Jis neurotikas, cholerikas ir absoliučiai darbe gali pratrūkti lygioje vietoje ir visus aprėkti, kai ką apkulti ir visi, atrodo, susitaikę su jo tokiu nenormaliu elgesiu, nes jis šefas, jis šerifas. Kaip vėliau paaiškėja, Džonas turi priklausomybių ir jų padariniai nulemia jo nestabilią psichiką, tačiau jam tai nesutrukdo išsiaiškinti santykius su dukra ir atskleisti vilkolakio paslaptį...

 

Filmas išties keistas. Tikrai. Jeigu ir jausti visame filme vieno autoriaus autentiškumą, tai jį tikrai pajusite, nes filmo tonas ir koloritas balansuoja tarp juodosios komedijos iki siaubo trilerio. Jeigu panašaus žanro komedijose ir serialuose šis žanras būna daugmaž aiškus ir sustyguotas pagal kanonus, šiame filme, atrodo, viskas nesaugu, atrodo, kad filmas tuoj patirs nesėkmę, nes žanrinis kinas „šlitinėja“ tarp žanrų. Iš kojų verčia ne vilkolakio žmogžudystės, bet Džono neurotiškas charakteris ir aplinkinių reakcija. Nors vėliau viskas paaiškinama ir suvokiama, tačiau visumoje tam tikrų logikos dėmenų trūksta. Pavyzdžiui, Džekas mato žiemos metu iš automobilio pusnuogę ir nubrozdintą savo dukrą, kuri ką tik mylėjosi su neaiškiu tipeliu ir vos nebuvo perplėšta pabaisos, užuot ja pasirūpinęs, jis ją aprėkia ir siunčia namo nė nepaklausęs, kaip ji, nes svarbiau yra ne auka, o vilkolakis. Pamaniau, kad labai taiklu ir lietuviška, jog normaliai sustyguotam filme mes pamatytume melą ir tėvukas pasirūpintų dukrele, galų gale gultųsi kryžiumi ir aukotųsi, o nebandytų iš inercijos gaudyti užpuoliką. Šita scena, atrodo, nemeluoja, bet kartu ir trikdo, nes mes žanriniam kine nepratę prie tiesos, kuri jau atrodo kaip absurdas. Esu matęs, kaip geriau lietuvis agresoriui akis pirmiausia iškabins, nei susės išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl ir ar aukai reikia pagalbos...

 

Visumoje filmas, nors ir turi savito kolorito, visgi istorija nuobodi. Chroniška režisūra, iškarpyti laikmečio nesinchroniniai kadrai jaukia Džeko gyvenimą ir jį iliustruoja, tačiau viskas pernelyg paprasta ir daugiau ar mažiau matyta. Nėra įdomios trilerio detektyvinės istorijos, trūko kaip žanriniam kinui įtampos, kurios labiausiai ir norėjosi. Manau, tai nutiko dėl žanrų sumaišties, vietomis scenos projektuojamos atsainiai, dar truputį paryškinus žanro niuansus ir būtų kaip parodijų filme „Pats baisiausias filmas“ – 2000-ųjų kultiniai prasti siaubo filmų klišių parodijavimai. Vietomis esama ir šio braižo. Labai nuvylė pabaiga. Padurtas Džekas nukrenta kaip nugalėtojas, tačiau „Gladiatorius“ neįvyksta, žiūrovai atseit netikėtai „apdurninami“, bet Džekas jau kitame kadre sveikutėlis lydi dukrą į gyvenimą ir palieka koledže. Per gerai, kad būtų netikėta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jie gyvena viduje" / "It Lives Inside"

 

Sveiki,

 

Turiu blogą įprotį žiūrėti visokius prastus ar vidutiniškus siaubo filmus, nes tai paprastas, primityvokas ir dažnai pramoginis žanras. Nekalbu apie naujosios kartos paturbintus siaubo filmus kaip „Paveldėtas“, „Motina!“ ar „Saulės kultas“, kurie išties pakylėjo šį siaubo žanrą visai į kitą lygį, tačiau visumoje visgi (ypač prieš Heloviną!) išleidžiama vienas po kito pigūs siaubo filmai. Vienas iš tokių – „Jie gyvena viduje“ (angl. It Lives Inside) (2023).

 

Pastarasis remiasi emigrantų iš Indijos induistų mitologiniais pasakojimais, kuriuos filmo kūrėjai apjungia su amerikietiškos kultūros detalėmis. Dėmesio centre – imigrantų indų dukra Sam, kuri pasižymi visais amerikiečių paaugliams būdingais simptomais: negerbia motinos, ištisai naršo per savo išmanųjį, nesiduoda auklėjimui, meluoja, susitikinėja vakarais su tuo, kas patinka. Tipinis ir erzinantis paauglės tipas, kurį, tiesą sakant, net neįdomu žiūrėti. Filmo kūrėjai neišvyniojo meškerės ir nepadarė ko nors įdomesnio, ko nematytumėt prastame siaubo filme.

 

Kitą vertus, filmas ir nesistengia kažko analizuoti, atskleisti naujo. Gal kam pasirodys, kad indų aktoriai amerikietiškame siužete yra šis bei tas, bet absoliučiai tai nesuveikia. Dar prasčiau su veikėjų charakteriais. Tamira – slampinėjanti su stiklainiu pajuodusi paauglė vien iš veidelio prašosi socialinės pagalbos, tačiau nei mokytojai, nei aplinkiniai nereaguoja. Absurdu tampa ir Sam pastangos susidoroti su blogiu, pabaigoje lyg ir kuriamas netikroviškas mergaitės didvyrės portretas, pasiaukojančiosios, nes ji prisiima į savo vidų blogį, todėl pagaliau nusipelno tėvų ir artimųjų pagarbos t. y., atvirkštinis mergaitės elgesys filmo pradžioje. Supraskite, įvyko esminis veikėjos persiauklėjimas per siaubo patirtį, tačiau jis toks lėkštas, kad belieka tik šypsotis. Tiesą sakant, filmas prastas, neįtikino niekas. Siauras siužetas, prasti charakteriai, filmas be ryškesnės minties.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apkabink mane stipriau" / "Serre moi fort"

 

Sveiki,

Prancūzų režisierius Mathieu Amalric man labiau pažįstamas kaip aktorius, tačiau jis plėtoja savo kūrybiškumą ir kaip režisierius. Jo europietiško sukirpimo drama „Apkabink mane stipriau“ (pranc. Serre moi fort) (2021) patraukė Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps pasirodymu. Pastaroji man iškilo per pastaruosius penkerius metus kaip viena ryškiausių Europos aktorių, kuri geba kurti subtilius ir sudėtingus vaidmenis, vaidinti prancūzų, vokiečių, britų ir amerikiečių juostose, kas rodo jos universalumą ne tik kaip aktorinės meistrystės, bet ir įspūdingą internacionalinę patirtį, tad buvo smalsu sužinoti dar kokį vieną netikėtą aktorės aspektą.

Buvau nusiteikęs išties rimtam ir įtraukiam europietiškam filmui, po kurio palieka daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau šįkart teko nusivilti. Filmas prasideda pagrindinės veikėjos Klarisės apsisprendimu palikti šeimą ir patraukti greitkeliu link jūros. Atrodo, jog moteris be priežasties nusprendė pasitraukti, tačiau netrukus kelionėje prasideda ištisas įvairių nuotrupų ir laikų koliažas, kuris „sudursto“ moters sielvarto atvaizdą. Išvarpyti fragmentai žiūrovui jungiasi pamažu į gyvenimą, kol sužinome, kas iš tikrųjų įvyko Klarisės gyvenime.

Režisierius tai stengiasi padaryti naudodamas jau išmėgintą indukcinį pasakojimo būdą. Pamažu be intrigos pasakojimas leidžia stambiu planu stebėti Klarisą, pamažu susimaišę pasakojimo laikai įveda chaosą, iš kurio susidėlioja tam tikras aiškumas. Režisierius bando tą atlikti labai jautriai, iš nuotrupų augindamas įtampą. Vienu žvilgsniu, atrodo, jog jam pavyko, tačiau taip nuobodžiai sužiūrėjau filmą, kad tenka prisipažinti, jog teko ir pasikankinti, nes norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi. Subtilūs besijungiantys fragmentai erzino, istorija primityvoka ir tik toji akimirka kalnuose, kaip Klarisa bėga prie iš po žiemos atrastų palaikų, yra išties verta dėmesio, o visa kita – kaip paauglė bando groti pianinu, kaip plėšomi dienoraščiai, kaip seksualus tėvas su dviem likusiais neva vaikais bando susidoroti – yra taip prėska ir neįdomu, kad tiesiog lenkia galvą prie pagalvės. Visgi filmą labai aukštai įvertino kritikai, aktorė buvo nominuota prancūzų „Cezariui“, tačiau šįkart likau kaip žiūrovas, kuris tikėjosi kino patirties, o liko už borto.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

 Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai  perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Už borto" / "Overboard"

 

Sveiki,

 

Dar vienos komedijos perdirbinys, kurį režisavo Rob Greenberg yra filmas „Už borto“ (angl. Overboard) (2018), kuris pasakoja apie vienišą dviejų dukterų mamą Keitę, kuri stengiasi susitvarkyti su vaikais ir kaip nors pabaigti slaugės mokslus, kad galėtų išlaikyti vaikus. Per lemtingą atsitiktinumą ji paplūdimyje randa atmintį netekusį turtuolį Leonardą, su kuriuo konfliktavo. Iš paiko dykumo ji sukuria keistą istoriją, jog Leo yra jos vyras ir parsivedusi namo jį apgyvendina palėpėje, dienomis duodama užduotį prižiūrėti savo vaikus...

 

Filmo idėja išties nebloga. Kas nenorėtų namuose turėti vergo, kuris nudirbtų visus juodžiausius darbus? Įdomiausia, kad šioje komedijoje Leo yra absoliutus mulkis, nes praradęs atmintį net nesistengia nieko sužinoti apie save ir savo praeitį, net nepasitikrina savo asmens dokumentų, nepavarto kokio nors normalaus šeimos albumo, o besąlygiškai tiki ir priima Keitės informaciją, nors ir jaučia diskomfortą gyvendamas palėpėje.

 

Kitą vertus, tai komedijos absurdo reginys, kuriame ir neturėtų (?!) būti kokios nors logikos, filmas skirtas absoliučiai masinei pramogai. „Už borto“ prisodrintas klišinių amerikietiškų anekdotinių situacijų, žavių ir savo amplua išmanančių Holivudo aktorių, tačiau šioji komedija, kad ir kaip skaidrintų nuotaiką, ji neturi didelės išliekamosios vertės ir beveik galiu duoti nukirsti pirštą, jog ji pasimes ir pasimirš panašių „lengvų“ filmų virtinėje.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grobis" / "Prey"

 

Sveiki,

Nesu tikras, ar esu matęs nors vieną „Grobuonis“ dalį. Nors anuomet „Svetimas“ dalis sužiūrėjau visas ir jos anuomet visos daugiau ar mažiau patiko, tačiau „Grobuonis“ man taip ir liko neatrasta žemė. Kaip supratau, naujas filmas pavadinimu „Grobis“ (angl. Prey) (2022), kurį režisavo „10-oji Kloverfyldo gatvės“ (2016) režisierius Dan Trachtenberg yra paralelinis „Grobuonio“ filmas, skirtas atpirkti nusivylusiems paskutiniosios serijos filmui, bet, manau, galima puikiai sužiūrėti šį filmą ir nežinant, kas vyko anuose filmuose.

Istorija mus nukelia į laukinius Amerikos laikus (galbūt XVIII a. - XIX a. pradžia), nes akivaizdžiai matome, jog vaizduojamas dar neišžudytų indėnų kaimelis, gyvenantis nuo seno pagal savo papročius. Tie indėnai, kaip supratau, turėjo būti lyg ir Šiaurės Amerikos, tad šiek tiek suabejojau, kai jie išsirengė medžioti liūtų, kurie, mano supratimu, (pataisykite, jeigu klystu), niekada laisvai negyveno Šiaurės Amerikoje, tad supratau, kad žiūriu kažkokią maišalynę. Iš vienos pusės autoriai lyg ir bando atkurti to amžiaus dvasią, bet ir primiksuoja faktinių nonsensų (dėl įspūdingumo ar dėl dar kažko). Dėmesio centre – jauna ir ištverminga bei ambicinga indėnė Naru, kuri puikiai atlieka tai, kas populiaru dabar kine – moters karės vaidmenį, kuri negali nusileisti vyrams ir turi net juos pranokti. Tas „atpirkime moterimis kaltę, leisdami kine pabūti kariais“ šioks toks neskanus reikalas, bet dažnam pro akis praslystantis politinis manevras jau tapęs kliše po to, kai baigėsi serialas „Ksena – karingoji princesė“ dešimtame dešimtmetyje arba kai Sigourney Weaver baigė kovas su ateiviais.  

Prisimenate M. Gibsono filmą „Apokalipto“ (2006)? Man atsirado kažkoks deja vu, kad žiūriu daug prastesnę versiją. Skirtumas tik toks, kad padaras, kurį reiktų vadinti grobuonimi, atskrido tuo laiku į indėnų žemes ir pradėjo visus naikinti. Galiausiai mergina indėnė su juo susidurs ir beveik susimuš kaip alaus bare ir laimės, kai grobuonis iš pradžių žiūrovams perteikiamas beveik kaip nenugalimas, kuris perplėšia mešką, išžudo gudriuosius indėnus ir net invazinius žmones su šautuvais. Tad tas grobuonio sumenkinimas pabaigoje, kad moteris jį galėtų nugalėti ir parodyti, kad ji stipresnė už visus tuos mulkius, kurie sakė, kad ji net liūto negali sumedžioti, atrodo kaip iš kokio animacinio apie eskimą „Nanuko medžioklė“ moteriškosios perspektyvos. Filmas silpnas beveik visomis prasmėmis, gal tik patiko pagrindinė aktorė, tačiau visumoje žiūrėjau įvairių filmų miksą su nuspėjamais siužetiniais vingiais, su faktų lyriniais nukrypimais, tad nežinau, kuo šis filmas įtikino kino kritikus, juk jis politiškai karikatūrinis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimės gatvė 3: 1666" / "Fear Street: 1666"

 Sveiki,

Niekaip neprisimenu, ar esu matęs šios frančizės pirmąsias dalis, tačiau šia susidomėjau dėl rekomendacijų, tad ir pasižiūrėjau. Filmas vadinasi „Baimės gatvė 3: 1666“ (angl. Fear Street: 1666) (2021), kuris, kaip suprantu, tęsia apokaliptinę siaubo istoriją apie atostogaujančius jaunuolius ypatingoje vietoje, tačiau netinkamu laiku. Šiaip senas geras ir iki mirties atsibodęs filmo siužeto karkasas, kuris atbaido iš toli, bet šioji dalis, kaip man buvo pažadėta, yra novatoriška ir evoliucionuojanti, lyginant su ankstesnėmis.

Ir iš tikrųjų filmas vaizduoja maždaug Salemų raganų laikus (1666 m.), kada JAV provincijos religinėje bendruomenėje ima dėtis keisti dalykai. Mergina pasibučiavusi su kita mergina per jaunuomenės vakarėlį tampa atpirkimo ožiu (gal sakyti ožkomis?) ir kitą dieną jas išskundžia pavydus jaunuolis. Dvi jaunos merginos netrukus tampa persekiojamos visos bendruomenės, nes kažkas į šulinį įmetė šunį, kaulė suėdė savo paršiukus, o bažnyčioje vaikams ir sau kunigas iškabino akis... Šiurpūs viduramžiški dalykai iš tikrųjų šiame filme veikia ir, atrodo, kad vėl žiūrėčiau anuomet matytą siaubo filmą „Kaimas“ (2004). Nors tam tikri siužetiniai dalykai nesunkiai atspėjami, tačiau tas rimtumas visgi įtraukia iki tol, kol vėl neatsiduriame 1994-uosiuose, kur viskas apsiverčia pagal to meto siaubo filmo standartus.

Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad nemačiau pirmųjų dalių, nes antroji šio filmo dalies valanda smarkiai nuvilianti. Atrakcionų centre zombiai puola jaunuolius, o šie šaudo plastikiniais šautuvais savo krauju, kad galėtų išsigelbėti. Primena prastus filmus, o veikėjų bendravimo maniera tuos ypač klaikius filmus, kol kai vyksta mirtinos grumtynės (Skubis dū!), veikėjai dar spėja vienas kitam permesti kokį nors lėkštą amerikietišką juokelį. Visumoje filmas prastokas. Nemažai žadanti pradžia beregint prarado intrigą ir tapo siaubo komedijos absurdu, tad paskutinį pusvalandį sužiūrėjau sukandęs dantis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valdytojas: / "Possessor"

 Sveiki,

Grįžti iš po „Kino pavasario“ prie šabloninių ir normatyvinio masinio kino tikriausiai nelengvas išmėginimas ne tik man. Iš tikrųjų kritikų išgirta fantastinė siaubo juosta „Valdytojas“ (angl. Possessor) (2020) daug kam buvo itin provokuojanti ir įdomi anų metų siaubo žanro lyderė. Tiesa, nemažai ir aš tikėjausi iš šios juostos, bet...

Filme pasakojama tam tikra fantastinė netolimo pasaulio ateitis (arba netgi dabar egzistuojančio, bet masėms nežinoma dabartis). Slapta mokslinių tyrimų organizacija apiplėšinėja magnatus, infiltruodami savo slaptą agentę, žudikę į pasirenkamus surogatus, kuriuos pagrobia, įmontuoja mikroschemą ir štai žudikas jau aukos kūne. Tai tarsi savotiškas „Avataras“, adaptuotas aiškiems kriminaliniams tikslams. Pagrindinė veikėja Tasija – ambicinga darbuotoja, kuri pamažu prasmenga „parsineštuose“ operacijų vaizduose. Netrukus nepatyrusi poilsio ji vėl ryžtasi naujai operacijai. Šįkart ji gauna seksualaus vyro kūną ir turi nužudyti savo potencialų žentą ir, kaip visada, operaciją reikia atlikti bet kokia kaina...

Tiesą sakant, tas mokslinės fantastikos klodas „visai nieko“, bet sukurtas ir perteiktas itin slogia nuotaika. Mane labai tokiame kine erzina perspaustas nuo pat pirmųjų kadrų dramatiškos muzikos takelis, hibridiniai kiborgiški veikėjų jausmai ir jų veiksmai. Neįtikino manęs nė vienas veikėjas, nors aktorė Andrea Riseborough, kuri man labai patiko nuo Madonnos režisuotos dramos „W.E.“ laikų, atrodo ir superinė, ir gera, tokių pat liaupsių galima skirti ir aktoriui Christopher Abbott, tačiau kaltinti jų nesiruošiu. Veikiau tai režisūrinis pretenzingai nevykęs pasakojimo braižas, kuris lygiuojasi tamsiu pasakojimo tonu į kitus mokslinės fantastikos filmus. Šiame filme erzina praktiškai beveik viskas, nes prie visko norėjosi prisikabinti.

Gal istorijos siužetas ir ne pats prasčiausias, tačiau viskas atrodė daugiau ar mažiau nuspėjamai lėkšta. Galiausiai slaptoji valdytoja nebesukontroliuoja savo surogato, susipeša dėl veiksmų ir galiausiai viskas atsigręžia prieš sąmokslo planuotojus. O kaip kitaip gali nutikti tokiame tipažiniame filme, kuris turėjo ir idėją, ir struktūros pasakojimus, tačiau nesugebėjo įtikinti? Filmas liko šabloniškai struktūruotų negyvų spalvų, veikėjai tipiniai gerieji arba blogieji, turtingųjų elitas amžinai permirkęs vienadieniuose pasidulkinimuose ir viskio taurėlėse, savo galios žaidimuose, o operacijos atliekančios super agentės žudikės vaizduojamos kaip šaltakraujės karjeristės, kurios anksčiau ar vėliau prisiverda sau košės, nes juk trūksta atsitraukimo ir humanizmo. Filmas buvo išties labai nykus, tamsus, plokščias ir, tiesą sakant, nuobodokas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela